LIETUVOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ODISĖJA:

vasaros?

1.1. Lietuvos Respublikos archyvai Rusijos Federacijoje

Iki 2021 m. vasaros istorikas, tyrinėjantis tarptautinius santykius laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, apsilankęs Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) būtų labai nustebęs archyvo fonduose radęs vos vieną kitą Lietuvos sutartį su užsienio valstybe. Daugelis istorikų bei archyvarų neatmetė galimybės ar net buvo įsitikinę, kad Lietuvos tarptautinių sutarčių originalai, kaip ir nemaža dalis kitų Lietuvos valstybei svarbių dokumentų, po okupacijos išvežtų į Sovietų Sąjungą, taip ir liko dūlėti rytinio kaimyno archyvuose. Istorikams prireikus, sakykime, Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. Taikos sutarties, iš Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) Diplomatijos archyvo tekdavo skolintis Sovietų Rusijai priklausiusio sutarties egzemplioriaus faksimilę.

Atkūrus Nepriklausomybę archyvų grąžinimo klausimus tikėtasi spręsti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvyriausybinėje komisijoje. Rusijos pusė, deja, nebuvo linkusi rimtai svarstyti tokių galimybių. Eiliniame komisijos susitikime, apsvarsčius prekybos, energetikos, transporto ir kitus aktualius dvišalius reikalus, tariamai dėl laiko stokos su archyvais susiję klausimai paprastai būdavo perkeliami į kitų metų posėdžių dienotvarkę. Lietuvos pusės pastangos aktualizuoti šį bendradarbiavimo aspektą nebuvo sėkmingos. Ne ką produktyvesni buvo ir bandymai tiesiogiai su Rusijos archyvų vadovybe aptarti šią abiem pusėms jautrią temą. Tokia Rusijos pozicija stiprino įsitikinimą, kad ši šalis tebesaugo Lietuvai priklausančius archyvus, ir viltys juos susigrąžinti palaipsniui nyko. Procesai, vykstantys šiuo metu Rusijoje, neleidžia tikėtis pozityvių sprendimų. Rusijos pasisavintų Lietuvos archyvų susigrąžinimo klausimas į dvišalių santykių dienotvarkę gali grįžti tik po rimtų, demokratinių permainų šioje šalyje.

Žemės banko rūmai, kurių ketvirtame aukšte 1936–1939 m. buvo įsikūrusi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Fotografas Vytautas Augustinas

Kaunas, Lietuva, XX a. 4 deš.

Fotografinis popierius, nespalvotoji fotografija; 13 x 18 cm

The Land Bank Building in which the Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania was housed on the 4th floor in 1936–1939

13

Lietuvos centrinis valstybės archyvas P-40506

1.2. Ką apie Lietuvos tarptautinių sutarčių likimą žinojo liudininkai?

Sunku patikėti, tačiau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sutarčių paslapties įminimas buvo kur kas arčiau nei galėta tikėtis. Nežiūrint netekčių sovietų ir nacių okupacijų metais, išgyventi sugebėjo keletas liudininkų, galėjusių papasakoti „sutarčių istoriją“ nuo jų išsiuntimo į Švediją karo išvakarėse, saugojimo, vėliau slėpimo Stokholme po okupacijos iki jų persiuntimo į Kanadą. Itin vertingų liudininkų kategorijai galime priskirti paskutinį URM Politikos departamento direktorių Edvardą Turauską, URM Slaptosios kanceliarijos tarnautojas Marcelę Kubiliūtę ir Bronę Liudžiūtę, URM Ūkio reikalų vedėją Jurgį Kučinską ir, žinoma, Lietuvos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Švedijoje Vytautą Joną Gylį bei jo sutuoktinę Vandą. Svarbiausias liudininkas, Lietuvos tarptautinių sutarčių gelbėjimo operacijos iniciatorius–Ministro Pirmininko pavaduotojas (1939–1940), laikinai ėjęs ir užsienio reikalų ministro pareigas1, Kazys Bizauskas, deja, nebegalėjo papasakoti apie aplinkybes, kuriomis likus vos kelioms dienoms iki karo pradžios laikinojoje sostinėje buvo priimtas išmintingas sprendimas perkelti tarptautinių sutarčių originalus laikinam saugojimui į Lietuvos pasiuntinybę Švedijoje. Iškart po okupacijos K. Bizauskas buvo NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas, rus. Narodnyj komissariat vnutrennich del) suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, 1941 m. birželio 26 d. vežamas į Sovietų Sąjungos gilumą K. Bizauskas sušaudytas Baltarusioje, Polocko rajono šiaurės rytuose, netoli Bigosovo geležinkelio stoties.

Apie sutarčių gelbėjimo operaciją žinojo K. Bizauskui artimas E. Turauskas. Kiti, net ir aukštas pareigas URM sistemoje ėję diplomatai, įskaitant ir svarbiausiuose postuose dirbusius nepaprastuosius pasiuntinius ir įgaliotuosius ministrus (toliau – pasiuntiniai), apie šią slaptą operaciją informuoti nebuvo.

Svarbių liudininkų, tiesiogiai dalyvavusių pradiniame operacijos etape, kategorijai reikėtų priskirti minėtas URM Slaptosios raštinės tarnautojas bei URM Ūkio reikalų vedėją. Apie J. Kučinską žinome tik tiek, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis emigravo į Pietų Ameriką. M. Kubiliūtės ir B. Liudžiūtės likimai susiklostė skirtingai. M. Kubiliūtė, praėjusi NKVD kalėjimų ir tremties skaistyklą, sugebėjo išgyventi sovietinėje Lietuvoje, tačiau dėl suprantamų priežasčių ji nebuvo linkusi dalytis savo paslaptimis su sovietų valdžia 2 . B.Liudžiūtė pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Čikagoje. 1962 m. ji patvirtino sutarčių išsiuntimo į Švediją faktą, tačiau tolimesnio jų likimo nežinojo.

URM Slaptosios kanceliarijos siuntai pasiekus Stokholmą, apie šį brangų krovinį netrukus sužinojo pasiuntinybės atašė Vladas Žilinskas, kurio atsiminimai pasibaigus karui aktualizavo sutarčių paiešką išeivijoje ir Lietuvoje. Apie V. Gylio saugomus Lietuvos tarptautinių sutarčių originalus per karą sužinojo ir laikinai Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) šefo pareigas ėjęs Jurgis Šaulys3, o karui pasibaigus apie juos žinojo S. Lozoraitis, Lietuvos ministras Vašingtone Povilas Žadeikis, vėliau jį pakeitęs reikalų patikėtinis Juozas Kajeckas ir kiti LDT nariai. Vėliau apie tai tapo žinoma net ir kai kuriems Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenių atstovams. Bėda buvo ta, kad mirus J. Šauliui (1948) LDT susidūrė su institucinės atminties spraga, ir tai vėliau labai apsunkino antrąją sutarčių gelbėjimo operaciją. Svarbiausias liudininkas šioje kone detektyvinėje istorijoje neabejotinai buvo Vytautas Gylys, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje (1937–1940), garbės generalinis konsulas Kanadoje (1949–1959), kuriam URM vadovybė buvo patikėjusi laikinai saugoti Lietuvos tarptautinių sutarčių originalus. V. Gylio poziciją ir veiksmus vykdant jam pavestą misiją ne visuomet lengva suprasti. Iš vienos pusės, jis neslėpė turįs URM prieš pat karą atsiųstus dokumentus, kita vertus, iki pat savo mirties neparodė noro jų grąžinti kad ir LDT šefui. Bent jau mums nepavyko rasti dokumentų, patvirtinančių tokias jo intencijas. Dar keistesnė jo sutuoktinės Vandos, kurios rankose mirus V. Gyliui (1959) atsidūrė sutartys, laikysena. Ji mirė ne tik negrąžinusi sutarčių, bet ir nepalikusi žinios, kur jos paslėptos.

1.3. Sutarčių paieškos bei tyrimai abipus Atlanto

Apie LDT egzilyje pastangas susigrąžinti tarptautinių sutarčių originalus iš Gylių šeimos Lietuvoje ilgą laiką nebuvo žinoma dėl dviejų priežasčių: pirma, nepageidaudama, kad apie šias pastangas sužinotų Sovietų Sąjungos diplomatai ir nepareikštų savo teisių į sutartis, LDT į viešumą šio jautraus klausimo nekėlė; antra, atkūrus Nepriklausomybę prireikė ne vienų metų iki LDT dokumentai grįžo į Lietuvą, dar kelerius metus jie buvo tvarkomi LCVA ir tik tada tapo prieinami istorikams bei visuomenei.

Impulsą sutarčių paieškoms suteikė 1997 m. „Lietuvos istorijos metraštyje“ paskelbtas vieno iš Čikagoje leidžiamo JAV lietuvių mėnraščio „Akiračiai“ redaktorių Liūto Mockūno straips-

1 Tuberkulioze sergantis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys nuo 1939 m. gegužės 22 d. gydėsi Šveicarijoje, į Lietuvą grįžo rugsėjo 25 d.

2 M. Kubiliūtė – viena geriausių Lietuvos žvalgių Nepriklausomybės laikotarpio pradžioje, nuo 1925 m. ilgametė URM Slaptosios kanceliarijos vedėja, po 1940m. vasaros – antisovietinio ir antinacinio pogrindžių aktyvi dalyvė. Mirė 1963 m. birželio 13 d., palaidota Rasų kapinėse Vilniuje.

3 Romoje reziduojančiam S. Lozoraičiui negalint efektyviai vykdyti LDT šefo pareigų, laikinai, nuo 1942 m. iki 1945 m. lapkričio 15 d., jas ėjo neutralioje Šveicarijoje dirbęs J. Šaulys.