I. POLITINĖS SUTARTYS / POLITICAL TREATIES

Tarptautinė sutartis – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pavadinimas. Sutartys gali būti pavadintos labai įvairiai – susitarimu, konvencija, chartija, paktu, protokolu, statutu, tarpusavio supratimo memorandumu ar kitaip. Tarptautinės sutartys neatsiejamos nuo valstybių tarptautinio teisinio subjektiškumo: jos yra valstybių suverenios lygybės išraiškos forma, tarptautinių įsipareigojimų įrodymas, pagrindas valstybės atsakomybei įgyvendinti, įrankis valstybių sienoms nustatyti ir kita. Vienas svarbiausių tarptautinių sutarčių teisės principų yra pacta sunt servanda (iš lotynų k. – sutarčių reikia laikytis).

Iki 1940 m. Lietuvos Respublika sudarė daugiau nei dvidešimt politinių sutarčių su Didžiąja Britanija, Latvija, Estija, Lenkija, Sovietų Rusija (nuo 1922 m. Sovietų Sąjunga), Šventuoju Sostu, Ukraina, tarp jų ir tipines draugingumo sutartis su Afganistanu, Čile, Meksika, Persija, Turkija.

1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis, tačiau sutartis turėjo 2 straipsnio slaptą priedą, kuriuo Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvai pripažintą teritoriją nebūtų laikomas sutarties pažeidimu. 1927 m. Konkordatu su Šventuoju Sostu buvo apibrėžti Romos Katalikų

Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos pasaulietiniai ir dvasiniai santykiai. 1927 m. mišrios Lietuvos ir Latvijos komisijos sienai natūroje nustatyti sudarytoje delimitacijos knygoje „Lietuvos-Latvijos sienos aprašymas“ buvo smulkiai aprašyta tarpvalstybinė siena, kurią kaip galutinę kiek vėliau patvirtino Lietuvos ir Latvijos Vyriausybės, taip užbaigdamos ginčą dėl valstybės sienos nustatymo, kuriam spręsti buvo prireikę tarptautinio arbitražo. 1934 m. tarp Lietuvos, Estijos ir Latvijos sudarytos Baltijos antantės sutarties tikslas buvo derinti Baltijos valstybių užsienio politiką, teikti savitarpio politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautinių santykių srityje.

Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12d. Sovietų Rusijos sostinėje Maskvoje1. Sutartį pasirašė Lietuvos Respublikos derybų delegacijos nariai: Tomas Naruševičius (delegacijos pirmininkas), Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis, Vytautas Račkauskas ir Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos delegacijos nariai: Adolf Joffe (Адольф Абрамович Иоффе) (delegacijos pirmininkas), Julian Marchlewski (Юлиан Юзефович Мархлевский)2 ir Leonid Obolenski (Леонид Леонидович Оболенский)3. Sutartis buvo sudaryta lietuvių ir rusų kalbomis, dviem egzemplioriais. Lietuvos Steigiamasis Seimas šią sutartį Lietuvos Respublikos vardu ratifikavo 1920 m. rugpjūčio 6 d. Kaune 4 , Rusijos Federacinė Socialistinė Tarybų Respublika ją ratifikavo 1920m. rugsėjo 9 d. Maskvoje5. Ratifikaciniais dokumentais buvo pasikeista 1920 m. spalio 14d. Sovietų Rusijos sostinėje Maskvoje6, sutartis įsigaliojo tą pačią dieną. 1921 m. kovo 8d. sutartis buvo įregistruota Tautų Sąjungos Sekretoriate7

Lietuvos Taikos Sutartį su Rusija sudarė 19 straipsnių. Pirmuoju šios sutarties straipsniu Sovietų Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisakė visų Rusijos suvereniteto teisių į lietuvių tautos teritorijas: „Remdamasi Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąja visų tautų

1 Rusijos Federacinė Socialistinė Tarybų Respublika (kitaip – Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, rus. Российская Советская Федеративная

Социалистическая Республика), trumpiau – Sovietų Rusija, buvo įkurta 1917 m. lapkričio 7 d., 1922–1991 m. – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (kitaip –Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (rus. Союз Советских Социалистических Республик), trumpiau – Tarybų Sąjunga, Sovietų Sąjunga (rus. Советский Союз), TSRS, SSRS (rus. СССР), TSR Sąjunga, SSR Sąjunga (rus. Союз ССР)).

2 „Marchlewski, Julian (1866–1925)“, in: Historical Dictionary of Poland, 966–1945, Westrport, Connecticut, London, 1996, p. 338.

3 Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija, in: Vyriausybės žinios, 1920-11-30, Nr. 53, p. 1–11.

4 Lietuvos Steigiamojo Seimo 1930 m. rugpjūčio 6 d. 36-is posėdis, in: Steigiamojo Seimo darbai, [Kaunas, 1920].

5 Lietuvos Taikos Sutarties su Rusija ratifikavimo aktas, Maskva, 1920 m. rugsėjo 9 d., in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 383, ap. 8, b. 1347, l. 14 a. p.

6 Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija, p. 11.

7 Dvišalių sutarčių sąrašas, in: Užsienio reikalų ministerijos žinynas 1939, [Kaunas, 1939], p. 352.

An international treaty is a written international agreement reached between states that comes under the jurisdiction of international legal norms and is authorised in one or several related documents, regardless of how that agreement may be titled. Treaties can be titled in various ways – agreement, convention, charter, pact, protocol, statute, mutual understanding memorandum, and so on. International treaties are inherently linked to the international legal subjectivity of states: they are an expression of the sovereign equality of states, evidence of international obligations, grounds for implementing a state‘s accountability, a tool for determining state borders, etc. One of the most important legal principles of international treaties is pacta sunt servanda (agreements must be kept).

Up to 1940, the Republic of Lithuania had entered into more than 20 political treaties with Great Britain, Latvia, Estonia, Poland, Soviet Russia (from 1922, the Soviet Union), the Holy See and Ukraine, including typical goodwill treaties with Afghanistan, Chile, Mexico, Persia and Turkey.

The Soviet-Lithuanian Peace Treaty of July 12, 1920 with Soviet Russia recognised the independent Lithuanian state with all the ensuing legal outcomes, however the treaty contained a secret appendix to Article 2, whereby the entry of the Red Army into territory acknowledged as Lithuanian would not be considered a violation of the treaty. The Concordat with the Holy See of 1927 outlined the secular and ecclesiastical relations between the Roman Catholic Church and the Republic of Lithuania. The delimitation book Description of the Lithuanian-Latvian Border compiled by a combined Lithuanian and Latvian commission in 1927 for determining the border on-site included a detailed account of the inter-state border, which was later confirmed as final by the governments of Lithuania and Latvia, thereby ending the debate over the state border that would have otherwise required international arbitration. The aim of the Baltic Entente Treaty signed between Lithuania, Latvia and Estonia in 1934 was to coordinate the foreign policy of the Baltic States and provide mutual political and diplomatic assistance in international relations.