Tau. Šeimai. Kaunui

TAU. ŠEIMAI.

KAUNUI

Nr. 1 | 2021 m. liepa

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos informacinis leidinys

Ramūnas Karbauskis: mūsų pažiūros nesikeičia

Ramūnas Karbauskis, LVŽS pirmininkas, LVŽS šešėlinės Vyriausybės Premjeras. Olgos Posaškovos nuotrauka

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad centrinė valdžia save diskredituoja kasdien. Jis vardija valdančiųjų klaidas ir pažymi, kad didžiausia iš jų – žmonių negirdėjimas ir visuomenei nepriimtinų vertybių prievartinis brukimas.

– Jūs negailestingai kritikuojate valdžią.

Kurios jos klaidos Jums atrodo esminės ir padariusios daugiausiai žalos?

– Šios valdžios komunikacija jau pirmomis dienomis suerzino daugybę žmonių, nes pradėta kalbėti ne apie opiausią tuo metu problemą – kaip suvaldyti koronaviruso situaciją. Ši valdžia savo darbotvarkę pradėjo nuo narkotikų dekriminalizavimo, žolės rūkymo, įsipareigojimų legalizuoti prostituciją, Seimo tualetų pertvarkos,

Politinis korektiškumas Aurelijus VERYGA, LR Seimo narys, LVŽS šešėlinis sveikatos apsaugos ministras Per šalį nuvilnijus Šeimos gynimo maršui visi buvo suskirstyti į progresyviuosius ir atsilikėlius.

Pastarieji dar dėl stiprumo buvo apkaltinti nedraugiškoms valstybėms palankia veikla.

Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad nenorėčiau turėti nieko bendra su dalimi tokių protestų organizatorių, nes kai kuriems yra nesvarbu prieš ką, svarbu, kad prieš.

Bet šį kartą ir pats nuvažiavau pabendrauti su maršo dalyviais. Nepastebėjau nė vieno surūgusio veido.

Turime gerbti kiekvieną, nežeminti nė vieno Visame šitame katile, matyt, labai sąmoningai bandoma priešinti ir lipdyti etiketes. Bandoma parodyti, kad pasisakantieji už LR Konstitucijoje įtvir-

4 psl.

Rūta Bičiuvienė.

Kas nutiko Lietuvos šeimoms?

Aurelijus Veryga. Ilonos Švelnikaitės nuotrauka

8 psl.

Vaida Pranarauskaitė. Kauno verslas: pandemijos patirtys ir iššūkiai

leidimo vaikams be tėvų žinios keisti lytį ir galų gale tradicinės šeimos, kaip vertybės, niekinimo. Įnešę nerimo į visuomenės vidinį pasaulį, valdantieji ėmėsi ekonominio – sekė neveiksnumas verslo ir žmonių atžvilgiu, nepamatuoti karantino suvaržymai smogė daugeliui verslų ir tuo pačiu žmonių, kurie neteko pajamų. Vėliau sekė nelogiški veiksmai švietimo sektoriuje, kada nemokamam bakalaurui skirtas lėšas valdantieji perskirstė kitur ir pakėlė studijų kainą. Negana to, pradėjo kalbėti apie mokyklų uždarymą ir naujų, elitinių „Tūkstantmečio mokyklų“ atidarymą, kurios būtų pasiekiamos tik elito vaikams.

Beje, nei Gabrielius Landsbergis, nei kažkas kitas nepaneigė, jog keli šimtai milijonų valstybės lėšų galimai bus skirta ne regionų mokykloms, o Landsbergio šeimos verslui – privačių mokyklų

tinklo plėtrai. Tad matome daug neteisybės šios valdžios veiksmuose. Ar tai klaidos, ar sąmoningas veikimas, parodys laikas. Bet, kad yra daug egoizmo, privačių interesų tenkinimo, tuo pačiu ir daug neišmanymo – faktas.

Todėl ir matome ministrus, kurių vieni krizės metu „tiktokinasi“, kiti tyliai rūpinasi, kaip išrūpinti saviems postus, lėšas, viceministrai „dirba“ sėdėdami po palme ir panašiai.

– Apie privačius interesus, „neliečiamuosius“ Jūs daug kalbėjote praėjusios kadencijos metu. Jūsų manymu, tai tęsiasi?

– Taip. Praėjusios kadencijos metu mes pamatėme, kas daryta valstybėje, kai konservatoriai buvo valdžioje. Mus vadino archeologais, dar

tintos šeimos sąvokos išsaugojimą yra netolerantiški homofobai. Nepatingima pabandyti interpretuoti net Popiežiaus pasisakymus šia tema. Tačiau viskas, ką, mano supratimu, norėjo pasakyti šia tema tiek Popiežius, tiek kiti dvasininkai, yra tai, kad turime mylėti ir gerbti kiekvieną Dievo kūrinį. Ir su tuo visiškai sutinku. Neturime jokios teisės žeminti ar tyčiotis iš jokio žmogaus.

Tačiau pagarba dar nereiškia, kad visuomenėje turi būti paminamos kertinės vertybės ar tradicijos, kurių dėka gyvuoja visuomenė. Šeima yra viena tokių vertybių. Ir nepriklausomai nuo to, kuo aš save įsivaizduosiu, aš netapsiu kažkuo kitu, jei kalbame apie lyties tapatumą.

Baisiausia, kuomet tai tampa politinių spekuliacijų ir pataikavimų lauku. Dar baisiau, kuomet bijant viešo pasmerkimo, politikai pradeda bijoti išsakyti savo nuomonę. Žinoma, nuomonę reikia išsakyti neįžeidinėjant ir nežeminant jokios visuomenės grupės.

Prisipažinsiu, kad su politkorektiškumu teko susidurti ne kartą. Politiką įprasta laikyti kompromisų menu. Sutinku, kad norint pasiekti politinių tikslų ten-

ka ieškoti kompromisų. Tačiau ar visuomet? Kam ginti tai, ko niekas nepuola? Toks klausimas dažnai užduodamas „progresyviųjų“. Tikrai. Kam gi ginti kažką, kas nėra puolama. O gal tuomet mums ir kariuomenė niekam nereikalinga, nes šiuo metu mūsų dar niekas neužpuolė?

Ir šiandien matau, kaip kai kurie politikai stengiasi įtikti maksimaliai dideliam skaičiui žmonių ar kolegų, taip aiškiai ir neišsakydami pozicijos ar jos vengdami. Prisipažinsiu, kad pagunda yra labai didelė.

Niekam nesinori tapti „radikalu“, „žąsinus“ dalijančių užkalnių ar kitų „influencerių“ išviete, kurioje paliekamas visas praėjusių pietų turinys.

Pasirinkimų kryžkelė Lietuva neabejotinai stovi labai rimtų pasirinkimų kryžkelėje. Nuo šių pasirinkimų priklausys, kaip gyvensime kelis ateinančius dešimtmečius ir ar mūsų visuomenė susidurs su intensyvia socialine inžinerija. Ir kalbu ne apie pandemiją. Šiandien įvairiais formatais kalbama apie šeimos,

9 psl.

Audronė Jankuvienė. Overtono langai

Tęsinys 2 psl. >

Tęsinys 3 psl. >

19 psl.

Gediminas Vasiliauskas. Geri darbai nepasimiršta

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI 2 Ramūnas Karbauskis: mūsų pažiūros nesikeičia < Pradžia 1 psl. bandė visaip dėl to žeminti, bet mes norėjome, kad visuomenė pamatytų, ką gali su valstybe padaryti valdžia, kuri nejaučia jokios atsakomybės prieš žmones, jai rūpi tik valstybės pinigai ir kaip prie jų prieiti. Šiandien matome, kad su kai kuriais ministrais į ypač pelningą energetikos sektorių grįžta didžioji dalis mūsų kritikuotų asmenų, kurie visuomenėje pristatomi kaip puikūs vadybininkai, o esmė ta, kad jie rūpinasi, jog juos supančios interesų grupės būtų patenkintos.

Jei pažiūrėtumėte į šios Vyriausybės darbų prioritetus, labai aiškiai pamatytumėte, kad ten neliko vietos kovai su korupcija (Vyriausybės programoje ji beveik neminima), negerovių prevencijai, bet užtat yra ambicingi planai užkariauti kosmosą.

– Nuo liepos mėnesio smarkiai kyla elektros ir dujų kainos. Ar iš tiesų valdžia negali kištis į kainų reguliavimą?

– Dujų ir elektros kainos taip drastiškai nekyla nei Latvijoje, nei Estijoje. Kodėl taip yra Lietuvoje, ir mums kyla pagrįstų klausimų.

Latvija ir Estija turi kitokias kainų metodikas, dėl to pas juos elektra pigesnė. Taip pat prisimenant, kaip vyko Lietuvoje suskystintų dujų terminalo statybos, klausimų kyla įvairių, nes grįžus tiems paties asmenims į valdžią, vėl matome kainų šuolius ir logiškų paaiškinimų stoką.

Mes praėjusios kadencijos metu rasdavome svertus, kaip įtikinti institucijas, kad energijos

kainų politika turi būti socialiai atsakinga. Matyt, dėl to šiai valdžiai patogu, kai visuomenė skaldoma dėl vertybinių klausimų. Tokioje situacijoje patogiai praslysta kitos problemos, kaip kainų kėlimas.

– LR Prezidentas savo metinėje kalboje akcentavo žmonių girdėjimą, socialines problemas, šeimos svarbą visose gyvenimo srityse. Jūsų ir Prezidento vertybiniai klausimai sutampa?

– Galima sakyti, jog taip. Ypač tradicinės šeimos klausimais. Ši tema yra pagrindinė mūsų programoje ir niekada nesikeis. Mes nekeičiame pažiūrų taip greitai, kaip tai daro konservatoriai.

Tačiau Prezidento metinėje kalboje nuskambėjo ir daugiau dalykų, kuriuos mes matome taip pat. Tik aš tuos dalykus viešojoje erdvėje sakau aštriau. Prezidentas, kaip jam ir priklauso, tai įvardijo diplomatiškai, kad ši valdžia negirdi ir nemato žmonių, kad jai nusispjauti į žmones ir jų valią, kad bandoma įvesti diktatūrą ir politinę cenzūrą.

Gerbiu Prezidentą, kad jis, skirtingai nuo ankstesnės Prezidentės, labai aiškiai, nepataikaudamas vienai politinei jėgai ir jos patriarchams, neliečiamiesiems konservatoriams ir juos supančioms interesų grupėms pasakė, kad ši arogantiška ir Tautos negirdinti valdžia nesusitvarko, kad ji neturi nei gebėjimų, nei politinės lyderystės.

– Ar tai reiškia, kad šia kalba Prezidentas aiškiai pasako, kad prasidėjo Prezidento ir valdančiųjų karas?

– Tas karas prasidėjo iš karto po to, kai Prezidento rinkimuose laimėjo ne I. Šimonytė. Ir ne

G. Nausėda tai pradėjo. Matome, kaip konservatoriai kiekviename žingsnyje žemina Prezidentą, skleidžia propagandą, kad neva Prezidentas kažkur dingo ir nesidomi koronaviruso suvaldymu, nedalyvauja valstybės gyvenime ir panašiai. Visi, kas nori, mato ir Prezidento lyderystę, ir jo veiksmus. Valdantieji norėjo keisti rinkimų sistemą, kad Prezidentą rinktų ne Tauta, o Seimas.

Konservatoriai norėjo užkirsti kelią G. Nausėdai vykti į Europos Vadovų Tarybos susitikimus, neva tai premjero reikalas. Vienu žodžiu, konservatoriai nori absoliučios valdžios ir jokia demokratija jiems nerūpi.

– Na, matant paskutinių savaičių įvykius, ne visada jiems pavyksta ir pakalbėti. Turima mintyje Žygimanto Pavilionio išviešintus pokalbius su Rusijos provokatoriumi…

– Toks skandalas normalios valdžios būtų atitinkamai įvertintas politiko diplomato karjeros pabaiga. Tačiau ar matėte kokius nors veiksmus, išskyrus liaupses prisidirbusiam politikui, iš konservatorių pusės? Ne? Mes irgi nematėme, ir pats politikas neprisiėmė jokios atsakomybės.

Mes kreipėmės į Valstybės saugumo departamentą, kad šis įvertintų Ž. Pavilionio veiksmus, patartų, kaip reikėtų elgtis, kad ateityje jis nediskredituotų Lietuvos vardo kalbėdamas su Rusijos propagandistais. Seime LVŽS frakcijos iniciatyva rinkti parašai dėl nepasitikėjimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Žygimantu Pavilioniu.

– Ar politinė propaganda tęsiasi iš valdančiųjų pusės Jūsų atžvilgiu?

– Tęsiasi. Konservatorių retorika nepasikeitė.

Dėl visų savo bėdų, kurias prisidaro neišmanydami arba bandydami nuslėpti savo negerus darbelius, jie ir toliau kaltina mus. Kai su šešėline vyriausybe jiems pasiūlome konkrečius sprendimus konkrečiose situacijose, viešojoje erdvėje esame ignoruojami, kartais žeminami, kad neva valstiečiai tegu tik savo kaimukuose dirba. Čia vyksta tai, ką garsiai įvardijo ir Prezidentas, kad gana jau skirstyti Lietuvos žmones į „progresyvųjį“ elitą ir „kaimietukus“.

Mums svarbu, kad būtų diegiamos inovacijos versle. Mums ypač svarbu švietimas. Dėl padidintų studijų kainų LVŽS šešėlinės Vyriausybės nariai kreipėsi į teismą. Kito teisinio kelio neturėjome, kad apgintume Lietuvos žmonių interesus.

Mums progresyvumas niekaip nesisieja su tuo, kad vienalytes poras prilygintume tradicinei šeimai, pagrįstai santuoka, kurią gina Konstitucija.

– Kodėl jie griežia dantį ir ant Kauno?

– Kauniečiai labai aktyviai dalyvauja palaikant tradicinės šeimos klausimus. Galima sakyti, kad laikinoji sostinė tampa šios temos lydere.

Aišku, valdantieji griežia dantį ant Kauno ir dėl to, kad jo netenka kitomis prasmėmis.

Mūsų komanda Kaune stipri, daromi darbai, kurių dėka Kaunas atgyja. Mūsų Kauno skyrius šiuo metu ruošia darbų planą miestui, kuriuos padarysime laimėję artėjančius savivaldos rinkimus. Būsime tie, kurie tarnaus žmonėms, o ne atvirkščiai.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Gabrielė Kalvinskaitė

Šešėlinė Vyriausybė – alternatyvūs sprendimai Vasario 11 d. pradėjo dirbti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) šešėlinė Vyriausybė.

Pasak LVŽS pirmininko Ramūno Karbauskio, siekdama visuomenės gerovės bei darbų tęstinumo, daugiausia šiuo metu Seimo opozicijoje mandatų turinti partija suformavo šešėlinę Vyriausybę, kuri teikia savo programą kaip alternatyvą valdančiųjų – konservatorių ir liberalų – Vyriausybės programai.

Tai pirmoji šešėlinė Vyriausybė šalyje, kuri dirba nuolatos, pagal patvirtintą darbo reglamentą ir programą. „Šešėlinės Vyriausybės programa buvo intensyviai rengiama keletą pastarųjų mėnesių ir apima, kaip ir privalu Vyriausybės programai, visas valstybės gyvenimo sritis. LVŽS, priešingai nei dabar valdančiojoje daugumoje esančios partijos, savo programoje pabrėžia tradicinę šeimą, kuriai valstybė turi užtikrinti visus reikiamus išteklius vystytis ir augti, mokytis ir dirbti, būti sveikiems ir saugiems, gyventi švarioje aplinkoje“, – taip šešėlinės Vyriausybės programos nuostatas apibūdina LVŽS pirmininkas. Šešėlinis Ministrų kabinetas: Ministras Pirmininkas Ramūnas Karbauskis Finansų ministras Valius Ąžuolas Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga Krašto apsaugos ministras Dainius Gaižauskas Švietimo, mokslo ir sporto ministras Eugenijus Jovaiša Kultūros ministrė Aušrinė Norkienė Susisiekimo ministras Arvydas Vaitkus Vidaus reikalų ministrė Guoda Burokienė Aplinkos apsaugos ministrė Ligita Girskienė Žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika Energetikos ministras Arvydas Nekrošius Ekonomikos ir inovacijų ministras Deividas Labanavičius Užsienio reikalų ministras Giedrius Surplys Teisingumo ministrė Agnė Širinskienė LVŽS informacija

Nr. 1 | 2021 m. liepa

3

Vertybių krizė iliustruoja šios valdžios bejėgiškumą Agnė ŠIRINSKIENĖ, LR Seimo narė, LVŽS šešėlinė teisingumo ministrė

Agnė Širinskienė. Žurnalo „Moteris“ nuotrauka

Tikriausiai net blogiausiais 2008–2009 m. ekonominės krizės laikais, kada žmones kankino naktinės mokesčių reformos, o vieną rytą atsibudę senjorai suprato, kad per naktį neteko dalies savo pensijų, niekas negalėjo pagalvoti, kad po gero dešimtmečio, ištikus sveikatos krizei, Seimas iš viso užsisuks pamišimo karuselėje.

Seimo tualetų reforma, vaikams nuo 14 metų keičiama lytis, mūšiai dėl 5 val. ilgesnės alkoholio prekybos, narkotikų dekriminalizavimas ir vertybiniai karai dėl homoseksualių asmenų šeimų kūrimo ar Stambulo Konvencijos – visa tai per pandemijos įkarštį mirštant žmonėms ir griūnant uždarytai ekonomikai, didėjant emigracijai iš Lietuvos.

Per Seimo darbo pusmetį neišvydome ekonomiką skatinančių projektų, bet buvo labai daug kovos, kad, žmonėms prieštaraujant, valstybėje keistųsi pamatinės vertybės.

Kur buvo partnerystės įstatymo problema?

Partnerystės įstatymo iniciatoriai teigė, kad jis neturi nieko bendro nei su šeima, nei su santuoka. Bet tai buvo iliuzija akims apdumti. Jau kuriant patį „partnerystės“ apibrėžimą imta manipuliuoti: paimta 2011 m.

Konstitucinio Teismo suformuluota „šeimos“ sąvoka, išbrauktas žodis „šeima“ ir visas šeimos apibrėžimas jau be šio žodžio panaudotas „partnerystei“ apibrėžti, nors 2011 m. Konstitucinis Teismas pasakė, jog šeimos santykių atsiradimui užtenka tų santykių turinio. Žodžio „šeima“buvimas ar nebuvimas nėra svarbu.

Lygiagrečiai į partnerystės įstatymą perkeltos santuokos sudarymo sąlygos, sutuoktinių teisės ir parei-

gos. Dėl to partnerystę sudarę homoseksualūs asmenys iš esmės būtų įgiję sutuoktinių teises ir pareigas. Žinoma, tas panašumas su santuoka buvo slepiamas.

Tą kopijavimą iš kitų teisės aktų, reguliuojančių šeiminius santykius, santuokos sudarymą, labai gerai rodo studentų darbams pritaikyta plagiato patikros sistema – į ją įkėlus liberalų ir konservatorių parengtą projektą sistema lengvai parodo, kad net daugiau kaip 65 procentų įstatymo teksto sutampa su kitomis, dažniausiai šeimos santykius ar santuoką reguliuojančiomis, normomis, esančiomis kituose teisės aktuose.

Taip partnerystės įstatymo projektu bandyta sukurti pseudo–santuokos ir šeimos institutą, apeiti Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad tuoktis gali tik vyras ir moteris, o homoseksualių asmenų iš esmės santuokinį susitarimą norėta pavadinti mažiau žmones piktinančiu partnerystės vardu.

Ne mažiau manipuliuota tuo, kad, esą, partnerystės projektas niekuo nėra susijęs su vaikų įsivaikinimu. Sakyta, kad homoseksualūs asmenys, esą, to negalės padaryti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra visiškai kitokia: leidus homoseksualiems asmenims kurti šeimas, tos šeimos negali būti diskriminuojamos ir teismas visuomet konstatuoja, kad vaikus leisti įsivaikinti yra privalu. Tad būtų buvęs tik laiko klausimas, kuomet ir Lietuvai būtų nurodyta tą padaryti.

Bendromis pastangomis mums Seime pavyko atmesti partnerystės įstatymą vos kelių balsų persvara ir apsaugoti šeimos sampratą nuo manipuliavimo. Tačiau tai tikrai ne pabaiga – diskusijos dėl įstatymo priėmimo ir manipuliacija teise, slepiant tikruosius įstatymo tikslus, labai aiškiai parodė, kad valdantieji nusiteikę bet kam, net grubiausiai žmonių apgaulei, kad pasiektų savo – įtvirtintų pakeistą šeimos sąvoką su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Kodėl valdantieji, užuot padėję smurtą patyrusioms moterims, nori ratifikuoti Stambulo konvenciją?

Naikinti moterų diskriminaciją, saugoti jas nuo visų formų smurto, užtikrinti, kad smurtaujantieji sulauktų atsakomybės – teisingi tikslai, dėl kurių niekas neabejoja. Tačiau yra svarbu, kokiomis priemonėmis šių tikslų siekiama.

Galima drąsiai teigti, kad Stambulo konvencija į

mūsų teisės sistemą neatneša jokių naujų moters nuo smurto apsaugos priemonių, kurios jau neegzistuotų Lietuvoje. Konvencija tik ragina valstybes priimti kovai su smurtu reikalingus teisės aktus bei naikinti diskriminaciją, panaikinti priverstines santuokas, drausti moterų lytinių organų žalojimą, seksualinę prievartą, priekabiavimą, priverstinį nėštumo nutraukimą ir sterilizaciją, nusikaltimų prieš moteris darymą, paremtą „garbe“.

Lietuvoje visa tai jau yra draudžiama, už didelę dalį šių veikų numatyta griežčiausia atsakomybės forma – baudžiamoji atsakomybė. Dalis dalykų, kuriuos siekia uždrausti Konvencija, net nėra girdėti mūsų krašte ir labiau būdingi Afrikos šalims ar Rytų valstybėms. Pavyzdžiui, priverstinės santuokos, užmėtymas akmenimis, moterų apipjaustymas.

Yra svarbu suprasti tai, kad Konvencija, kuri tik skatina priimti teisės aktus, niekada neišspręs mūsų pagalbos smurtą patyrusioms moterims sistemos problemų. Jos slypi ne teisės aktuose (šiuos, kaip minėta, jau turime), o tų teisės aktų įgyvendinimo srityje, dažnai labai apsunkintame to, kad skiriamas per mažas finansavimas.

Valdantieji tą finansavimo ir įgyvendinimo problemą galėjo spręsti jau su šių metų biudžetu, kada skirstė valstybės lėšas, jei tik jiems tikrai rūpėtų moterys bei jų saugumas. Tačiau pasielgta atvirkščiai: dalis moterims skirtų pagalbos centrų buvo palikti be lėšų, jie neremiami nei valstybės, nei Vilniaus miesto savivaldybės, kuriai vadovauja tie patys liberalai.

Vietoj realios pagalbos moterims ir investicijų girdėjome tik kalbas apie Stambulo konvenciją, kaip panacėją nuo smurto. Jau vien toks dviveidiškas elgesys, kai garsiai kalbi apie problemą, bet neskiri jos sprendimui viešųjų finansų, yra dviprasmiškas ir skatina klausti, o kurgi tikrieji Stambulo Konvencijos šalininkų tikslai.

Ką reiškia „gender“?

Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų naujas Konvencijoje ir kurio taip siekia vertybes pametę liberalais su dalimi konservatorių – abejonių kelianti „socialinės lyties“ arba „lyties socialiniu aspektu“ (angl. k. gender) sąvoka.

Pagal Stambulo konvenciją „gender“ – „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Būtent taip, per pasirenkamus vaidmenis, o ne per biologiją, konvencijoje suprantama lytis. Taip

apibūdinti lytį teisėje nėra įprasta. Lietuvoje šiuo metu galioja kita tarptautinė sutartis – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas. Joje taip pat yra sąvoka „gender“, bet jos apibrėžimas sako, kad ši sąvoka reiškia „abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi.“ Šioje sutartyje, skirtingai nei Stambulo konvencijoje, lytis – biologinė duotybė, genetiškai apspręsta. Stambulo konvencijoje – lytis yra jausena ar vaidmenys, o tai yra labai subjektyvu ir gali tame pačiame asmenyje kisti.

Ką tokia sąvoka, kuri lyties nesusieja su biologija, įneštų praktikoje, atskleidžia kiti prieštaringai vertinamos Konvencijos straipsniai. Antai, ta pati Stambulo konvencija apeliuoja į valstybių pareigą užtikrinti švietimą, mokant„nestereotipinių„gender“ vaidmenų“, reikalauja panaikinti tradicijas ar papročius, kurie susiję su stereotipiniais vyrų ar moterų vaidmenimis.

Tikriausiai reikia sutikti, kad buvimas tėvu ir motina yra ypač stereotipinis lyties vaidmuo. Ar, vykdydami įsipareigojimus pagal Stambulo konvenciją, mes turėsime nekalbėti apie tėvystę ir motinystę. Neruošti tėvystei ar motinystei? savo vaikų? Tuo tarpu situacija, kai berniukas dėvi suknelę, tikriausiai, sutiksite, yra nestereotipinis berniuko vaidmuo. Ar tai teks skatinti švietimo programomis, kaip siektiną „nestereotipinį“ berniuko elgesį?

Pasirenkamos „socialinės lyties“ kaip normos įnešimas į švietimo sistemą yra Stambulo Konvencijos naujovė ir esminė vertybinė Stambulo Konvencijos problema, kurios nesugeba suprasti (o gal tiesiog nenori) liberalai ir suliberalėję konservatoriai. Lyties pasirenkamumo klausimas Stambulo Konvencijos dėka diegiamas švietime ypač grėsmingai skamba tuomet, kai lygiagrečiai skaitai „laisviečių“ pareiškimus apie tai, kad Lietuvoje vaikai nuo 14 metų privalo turėti galimybę chirurginiu būdu pasikeisti lytį.

Tokie „laisviečių“ pasvarstymai veikiau iliustruoja kenkėjišką veikimą prieš valstybę, kai pandemijos metu išmetamos visuomenę skaldančios idėjos, realiai rūpinčios vienetams, ir nukreipiamas dėmesys nuo susitelkimo bei rūpesčio visų žmonių sveikata bei ekonomika. Šiose srityse matome tik chaosą, negebėjimą sklandžiai organizuoti vakcinacijos procesą ar laiku panaudoti ES siūlomus milijardus.

Net ir ekonomikos gaivinimo planą Europos Sąjungai, kuris tas lėšas atneštų, pateikėme reikšmingai vėluodami.

Aurelijus Veryga. Politinis korektiškumas < Pradžia 1 psl. kalbos, lyties sampratų pokyčius arba apie bandymus taikyti agresyvias socialinės inžinerijos priemones šioms sampratoms pakeisti. Mokyklose jau pasakojama, kad normalu nebūti apsisprendus dėl savo lyties.

Manau, normalu turėti įvairių klausimų, bet daugumai toks klausimas iki ultraliberalizmo net nekildavo. Absoliuti dauguma žinojo, kokios jie lyties. Ultraliberalai arba neomarksistai mano, kad reikia sudaryti galimybes pasikeisti lytį nesulaukus pilnametystės.

Tiesiog „nuostabu“. Lyties pakeisti neįmanoma, nes ji užkoduota mūsų genuose, jei jau kalbame apie biologinę lytį. Ją keisti, tai reiškia sunkiai žaloti kūną operacijomis ar agresyviomis hormonų dozėmis.

O jei kalbame apie socialinę lytį, kuomet asmuo įsivaizduoja kuo nors esąs, tai skirtinguose gyvenimo etapuose mes turim skirtingų įsivaizdavimų ir jie greitai keičiasi. Yra net labai egzotiškų įsivaizdavimų.

Juos taip pat pildysim? O kiek kartų planuojama leisti pasikeisti lytį? Jei jau galima vieną kartą, tai kodėl negalima du, keturis ar net kasmet?

Juokiamasi, kad tos dešimtys socialinių lyčių yra viso labo išsigalvojimas. Tačiau tai yra netiesa. Apie jas net labai aktyviai diskutuojama. Dabar jau rasite labai daug debatų apie transmoterų teisių pažeidimus, neįleidžiant jų į moterų tualetus. Vis daugiau kalbama apie tokių transmoterų dalyvavimą sporte, kuomet tikrosios moterys turėtų sporto varžybose galynėtis su vyro kūną turinčiais, tačiau save moterimis įsivaizduojančiais asmenimis.

Tai kas tai yra? Tolerancija? Mano manymu, tai yra kažkokia sunkiai suvokiama beprotybė. Šeima yra kertinis vertybinis bastionas. Šeimoje gimsta gyvybė.

Tačiau manoma, kad dabar to nebereikia.

Niekada neapsigaukite, vienos lyties asmenų santuoka nėra joks galutinis tikslas. Po vienos lyties asmenų šeimos įteisinimo neabejotinai bus siekiama galimybės jiems įvaikinti vaikus. Politikoje taip

jau yra. Retai gali pasiekti visko, ko nori. Todėl sieki to, ko gali pasiekti, tolesnius žingsnius palikdamas ateičiai, kai politinis kontekstas bus palankesnis. Šeimos sampratos keitimas yra tik pradžia. O kad tokie naujadarai nepatirtų psichologinio diskomforto, pavyzdžiui, Šveicarijoje siūloma iš įstatyminių tekstų išbraukti „senamadišką“ sąvoką „motina“ ir pakeisti ją fraze „asmuo, pagimdęs vaiką“.

Turiu ne vieną homoseksualų pažįstamą ar draugą. Jie puikūs žmonės. Nė vienas iš jų nedalyvauja šitame neomarksistinio ultraliberalizmo šou.

Apsispręsti vis dėlto teks Narkotikai kita tema. Tai kūną, asmenybę ir visuomenės integralumą griaunanti jėga. Jėga, iš kurios sumanieji kraunasi milijardus, o jais patikėjusieji vagia dozei, išsižada ateities ar net imasi žudyti. Tai yra priklausomybė, kurią dabar norima pavadinti laisve.

Ko iš tikrųjų siekia beatodairiškos dekriminalizacijos šalininkai, kuriuos palaikantieji plakatuose piešia marihuanos paveikslėlius? Tikrai ne dekriminalizaci-

jos. Čia nebus sustota. Net dekriminalizacijos šalininkų konferencijose kalbama apie depenalizaciją (kuomet už vartojimą nebetaikoma jokia atsakomybė) ir legalizaciją, nes taip jau padarė kai kurios kitos šalys.

Turiu ne vieną priklausomybę išsigydžiusį draugą. Jie taip pat puikūs žmonės. Jie nemano, kad narkomanija turi tapti visuomenės norma, nes žino, kuo tai gali baigtis. Štai kolega Antanas Matulas, kuriam anksčiau bandžius pataikyti į „meinstrymą“ buvo patogu kritikuoti valstiečių alkoholio kontrolės priemones, pamatęs rezultatus užsinorėjo, kad tai būtų pripažinta jo nuopelnu. Tačiau jam ir dabar pritinka ieškoti politkorektiškumo ir sakyti, kad liberalai turi teisę viską peržiūrėti.

O visiems gerai niekada nebūna. Bus gerai arba milijonus besikraunantiems, arba žmonėms ir jų vaikams. Apsispręsti vis dėlto teks. Mygtukų balsuojant Seime yra gerokai mažiau nei socialinių lyčių – tik trys, o realios pozicijos – tik dvi.

4

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

Kas nutiko Lietuvos šeimoms?

Rūta BIČIUVIENĖ, Europos Parlamento nario Bronio Ropės biurų vadovė Lietuvoje

Rūta Bičiuvienė su vyru Eimantu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Praūžė pradundėjo Didysis šeimos gynimo maršas. Tiesa, ūžė jis veikiau žiniasklaidos antraštėse ir politikos apžvalgininkų lūpose. Pats renginys praėjo organizuotai, kultūringai ir sklandžiai. Netgi oponentų prognozuoto COVID-19 užsikrėtimų šuolio po renginio nepastebėta – priešingai, atvejų skaičius po „maršo“ nuosekliai mažėjo.

Neanalizuosiu, teisūs ar neteisūs maršo organizatoriai ir dalyviai, ar kiek pagrįsti jų reikalavimai.

Pabandysiu pažvelgti į šio renginio priešistorę: ko-

dėl žodis „šeima“ pastarąjį pusmetį tapo kone dažniausiai lietuvių vartojamu ir gausiausiai komentuojamu socialiniuose tinkluose?

Visuomenės ir valstybės pagrindas Pripažinsiu, man, dviejų vaikų mamai, visada rūpėjo į šeimos gerovę ir stiprinimą nukreiptos valstybės iniciatyvos. Auginant vaikus, norisi ne tik juos aprūpinti, užtikrinti jų fizinius poreikius, bet ir jaustis ramiai dėl to, ar kokybiškai jie ugdomi, ar jiems teikiamos geriausios įmanomos sveikatos paslaugos, ar valstybėje sukurta palanki terpė jiems užaugti dorais, Tėvynę mylinčiais piliečiais. „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ – teigia LR Konstitucijos 38 straipsnis. Vienokį ar kitokį šeimos instituto stiprinimą prieš įvairius rinkimus dažnai žada politikai – regis, akivaizdu, kad „visuomenės ir valstybės pagrindu“ laikytiną šeimą svarbu visokeriopai stiprinti ir remti, kad valstybė turėtų ilgalaikę vystymosi ir klestėjimo viziją. Šeimos puoselėjimo prioritetą viešai deklaravo ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – tiek 2016 m., tiek 2020 m. Seimo rinkimų programose. Didelį dėmesį šeimai skyrė ir 2019 m. LVŽS keltas kandidatas į LR Prezidentus S. Skvernelis. Ir nors valsty-

bės vadovu 2019-aisiais jis netapo, jam pavyko dar kartą ištransliuoti LVŽS aktyviai siunčiamą žinią: Lietuvos valstiečiai ir žalieji siūlo ir įgyvendina realius sprendimus, kad šeima Lietuvoje būtų gerbiama, kad jaunos šeimos turėtų galimybes įleisti šaknis Tėvynėje, oriai auginti vaikus ir kurti Lietuvos ateitį.

Vieni tokių, ne tik prieš rinkimus deklaruotų, bet ir realiai įgyvendintų sprendimų – įvesti ir nuosekliai didinti „vaiko pinigai“, galimybė jaunoms šeimoms įsigyti pirmąjį būstą, pretenduojant į valstybės subsidijas, nuosekliai kelti medikų atlyginimai, leidę užtikrinti kokybiškų sveikatos paslaugų prieinamumą tiek šeimoms, tiek visiems Lietuvos gyventojams.

Pradėjo grįžti į Tėvynę Šią LVŽS vykdytą šeimos stiprinimo politiką piliečiai, regis, priėmė kaip natūralią ir savaime suprantamą. Niekas neabejojo jos nauda ir reikalingumu. Valdant „valstiečiams“, iki tol kasmet prastėjusi valstybės demografinė situacija pradėjo taisytis. Žmonės nebematė poreikio emigruoti – pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo emigracijos iš šalies ir imigracijos į ją balansas tapo teigiamas, tai reiškia, kad matydami sėkmingai atsigaunančios mūsų valstybės potencialą, žmonės pradėjo grįžti į Tėvynę. Pradėjo mažėti emigracijos skausmingai išdraskytų šeimų, tik „mesendžeryje“ senelių matomų anūkų, svetur bėgančių protingų, energingų Lietuvos piliečių skaičiai.

Tad kas gi nutiko pastarąjį pusmetį? Nuo ko staiga prireikė „ginti“ Lietuvos šeimas?

Kur nuves šeimos menkinimo politika?

2020-ųjų Seimo rinkimus laimėjęs konservatorių-liberalų-laisviečių darinys, nepaisant rinkimų kampanijos metu deklaruoto „ypatingo dėmesio pirminei bendruomenei – šeimai“, po rinkimų, regis, apvertė plokštelę aukštyn kojomis. Ne tik tilo nutilo kalbos apie tolesnį LVŽS inicijuotų ir sėkmingai įgyvendintų „vaiko pinigų“ didėjimą. Agresyviu buldozeriu pradėti stumti teisės aktai, kuriais siekiama iš esmės keisti pačią šeimos sampratą, mokyklose diegti katalikiškam auklėjimui prieštaraujančias, neva „modernias“ švietimo programas. Nepaisoma visuomenės nuomonės apklausų, aiškiai rodančių, kad piliečiai tokių pokyčių nenori ir juos atmeta. Vis labiau nusiviliantys tokiais netikėtais, su visuomene nederinamais valdžios sprendimais, piliečiai reiškia nepasitenkinimą ir reikalauja atsigręžti į tai, kas svarbiausiame valstybės dokumente – Konstitucijoje – įvardinta kaip visuomenės ir valstybės pagrindas. Į šeimą.

Kur valstybę nuves tokia trumparegiška valdančiųjų šeimos menkinimo politika, parodys laikas. Man, mamai, norisi tikėti, kad vaikams užaugus, Lietuva bus patraukli ir svetinga čia, Tėvynėje, leisti šaknis ir kurti savo šeimas.

Deja, šiandieninė valstybės politika kelia daugiau nerimo nei vilties. Ne tik man, bet ir tūkstančiams kitų Lietuvos mamų, suvokiančių: stipri šeima – stipri valstybė.

Kodėl mes dalyvavome Didžiajame šeimos gynimo marše?

Karolis ŽILINSKAS, verslininkas, sportininkas. Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidentas, tarptautinės kategorijos teisėjas Mūsų šeima – aš, žmona Aistė ir antrokė Viltė – šių metų saulėtą gegužės 15-ąją, pasiėmę trispalvę vėliavą, geros nuotaikos, įsiliejome į automobilių koloną, kurią sudarė tūkstančiai automobilių iš visos Lietuvos, ir pajudėjome Vilniaus link. Kodėl?

Nuo ko reikia ginti šeimas?

Tai buvo įspūdinga ir, manau, istorinė diena Lietuvai, kai piliečiai vėl vieningai susirinko kovoti už savo valstybę, mūsų visų referendumu priimtą Konstituciją, ginti tradicinės šeimos vertybių, vaikus, jaunimą, darželius ir mokyklas nuo per prievartą brukamos išgalvotų socialinių lyčių propagandos, „gender“ ideologijos. Šeima yra vertybė Daliai žmonių vis dar sunku suprasti arba jie apsimeta, kad nesupranta, jog šiuo metu į valdžią atėjusios „progresyvios“ jėgos nauju teisiniu reguliavimu siekia iš esmės pakeisti visuomenėje nusistovėjusias lyčių ir šeimos sampratas bei vienašališkai primesti pasaulėžiūros bei vertybių pokytį.

Gegužės 15-ąją akivaizdžiai visi pamatė, jog didžiajai Lietuvos žmonių daliai vertybė yra būtent moters ir vyro šeima, kurioje ir gimsta, auga bei bręsta vaikai, kad būtent tokia šeima yra valstybės pagrindas, ir tai yra įtvirtinta LR Konstitucijoje. Giname, kad nebūtų įteisintas asmens lytinės tapatybės įstatymo projektas, kuriame numatyta, jog lytį pasikeisti būtų galima ir neatlikus chirurginės operacijos. Kitaip tariant, žmogus galėtų likti koks yra, bet oficialiai taptų priešingos lyties atstovu ar atstove, eitų į priešingos lyties persirengimo kambarius, tualetus, pliažus, o lytį galėtų keisti net nepilnamečiai, nuo 16 metų – jau ir be tėvų sutikimo. Biologiniai vyrai, save laikantys moterimis, galėtų dalyvauti moterų sporte ir mušti moterų rekordus.

Giname, nes nenorime, kad nukentėtų vaikai, kuriuos labai lengva paveikti, nenorime, kad ugdant vaikus mokyklose būtų atsisakoma tokių žodžių kaip „tėtis“, „mama“, „berniukas“, „mergaitė“. Nenorime, kad būtų priimtas partnerystės įstatymas. Įteisinus partnerystę, matant visų kitų valstybių patirtį, sekantis žingsnis būtų vienalytės santuokos bei tos pačios lyties asmenų vaikų įsivaikinimas.

Dauguma vaikų, manau, nori augti normalioje, tradicinėje šeimoje, kaip sukurta gamtos, turėti mamą ir tėtį, o ne tėtį ir tėtį arba mamą ir mamą. Priešingu atveju vaikas jau būtų nuo mažumės mokomas netradicinio supratimo apie šeimos sandarą.

Bandoma supriešinti žmones Nesame ir niekada nebuvome nusiteikę prieš LGBT bendruomenę, tačiau atėjus šiai valdžiai per jėgą bandomi įteisinti įstatymai, kurių net didžiajai daliai LGBT bendruomenės nereikia. Bandoma supriešinti žmones, dažomos pėsčiųjų perėjos, suoliukai, požeminės perėjos, net Vilniaus rotušė buvo „papuošta“ LGBT spalvomis, per jėgą bandomi organizuoti paradai didžiuosiuose Lietuvos miestuose, piktinant didžiają visuomenės dalį. Visiškai sutinkame, kad turi būti išspręstos visos LGBT bendruomenės civilinės, teisinės problemos dėl turto paveldėjimo, dėl medicininių duomenų suteikimo. Mano nuomone, tokie jautrūs visuomenei klausimai turi būti sprendžiami referendumo būdu, o ne vienos politinės partijos sprendimu.

Tad ilga buvo mūsų kelionė Vilniaus link, kada automobilių kolona lėtai judėjo sausakimšoje, šimto kilometrų ilgio kolonoje. Neapsakomas, pakilus, vienijantis jausmas buvo matyti šitokį būrį pilietiškų žmonių su vėliavomis, o pakelėse – automobilius palydinčius, aplipusius visus autostrados viadukus, skanduojančius, plojančius ir muzikuojančius bei dainuojančius žmones.

Sunku išreikšti emocijas Vingio parke pamatėme tūkstantinę minią inteligentiškų, kultūringų įvairaus amžiaus žmonių ir galybę plėvesuojančių trispalvių. Tokio mitingo ir žmonių

susivienijimo vardan Lietuvos tikrai nebuvo nuo Nepriklausomybės paskelbimo! Prieš 30 metų tauta buvo taip susivienijus kovodama su išorės priešu... Lietuviai tylūs, taikūs ir ilgai kentėjo, tylėjo, bet tą dieną pamatėme, kokie vieningi galime būti, jei reikia ginti šei-

mos vertybes, kurias mums diegė tėvai bei seneliai.

Sunku išreikšti emocijas ir nuotaikas, tik patys buvę Vingio parke gali suprasti. Kiekvienas galėjo didžiuotis būdamas ten ir padėdamas apginti LR Konstituciją, per amžius puoselėtas šeimos vertybes.

Karolis Žilinskas su žmona Aiste ir dukra Vilte. Asmeninio archyvo nuotrauka

LVŽS Kauno m. skyriaus nariai išlydi atstovus į šeimų maršą

Nr. 1 | 2021 m. liepa

5

Neleisime valdantiesiems „užlipti ant galvos“ Aušrinė NORKIENĖ, LR Seimo narė, LVŽS frakcijos seniūnė

Aušrinė Norkienė. Olgos Posaškovos nuotrauka

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija įvertino valdančiųjų vienpusiškus siekius, kurie nukreipti tik į jų pačių galios stiprinimą ir siekį susikurti sau palankią rinkimų sistemą, kuri leistų užsitikrinti pergalę kituose savivaldos ir Seimo rinkimuose.

Griauna rinkimų sistemą Valdantieji siūlo atsisakyti vienmandačių apygardų, o visiems žinoma, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) silpnoji vieta Seimo rinkimuose yra būtent antrieji rinkimų turai vienmandatėse apygardose. Neigiamai vertiname valdančiųjų siūlymą biurokratizuoti rinkimų komitetų veiklą ir apsunkinti galimybę nepartiniams žmonėms dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tuo tarpu akivaizdu, jog būtent rinkimų komitetai kai kuriose netgi labai didelėse savivaldybėse, kaip antai Kauno mieste, nurungė ten dominavusią TS-LKD. Sunkiai suvokiamos ir valdančiųjų idė-

jos Prezidento rinkimus rengti Seime. Jau dabar girdimi svarstymai, kad neva tiesioginiai Prezidento rinkimai neatitinka jo įgaliojimų apimties. Įvykdžius tokius pakeitimus 2024 m. valstybės vadovą dar spėtų išrinkti ši valdančioji dauguma, tai neabejotinai padidintų Ingridos Šimonytės šansus tapti Prezidente.

Panašu, kad valdantieji, jei tiksliau – TS–LKD, tikrai kryptingai dirba šia – Prezidento įgaliojimų mažinimo – kryptimi (nors ir mėgina tai neigti).

Greta bendro siekio palikti dabartinį Prezidentą sprendimų priėmimo proceso nuošalyje, pirmu labiau matomu žingsniu tapo ambicija atimti iš Prezidento teisę atstovauti Lietuvą Europos Sąjungos Vadovų Taryboje (EVT). Žinant, kad EVT nesvarsto teisės aktų, o joje aptariami strateginiai klausimai, susiję tiek su ES ateities vizija, tiek su jos vaidmeniu pasaulyje, sunkoka rasti argumentų, kas geriau galėtų atstovauti šaliai, jei ne tiesiogiai visų piliečių renkamas Prezidentas.

Tokio žingsnio priežastys, manau, pakankamai aiškios. Deja, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo Nepriklausomybės atkūrimo, panašu, kad esame liudininkai mėginimo atkurti pačias nedemokratiškiausias praktikas.

Ar nebus taip, kad TS–LKD, neturėdami stipraus ir visuomenės palaikomo lyderio, desperatiškai siekia užsitikrinti valdžią ir bando koncentruoti galią Seime, kuriame šiuo metu turi daugumą?

Kliūna ir merų rinkimai

Šio rinkiminio akibrokšto, rodos, jau būtų per akis, bet rinkimų sistemos pakeitimų sąrašą dar papildė Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimas, jog prieš šešerius metus Lietuvoje įvesti tiesioginių merų rinkimai prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Tai reiškia, kad ir tiesioginio savivaldybės vadovo – mero – gyventojai rinkti nebegalės. Ši žinia, matyt buvo lyg balzamas širdžiai kreipimąsi į KT pateikusiems 46 Seimo nariams, kurių dauguma yra konservatoriai. Tarp jų – ir premjerė Ingrida Šimonytė, ir Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė–Nielsen.

LVŽS remia tiesioginių merų rinkimų idėją ir sieks, kad tiesioginiai merų rinkimai būtų įteisinti juos apibrėžiant pačiame Konstitucijos tekste.

Galimybė patiems rinkti merą didina ir pasitikėjimą vietos valdžia, auga ir merų atsakomybė gyventojams. 2014 m., kai sprendimas dėl tiesioginių merų rinkimų buvo priimtas, jį rėmė apie du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Dalyvaudami tiesioginiuose mero rinkimuose žmonės pajuto, kad gali daryti įtaką konkretiems sprendimams jų gyvenamojoje vietovėje. Ši teisė žmonėms turėtų būti užtikrinta.

Kelia pavojų demokratijai Seimo LVŽS frakcijos nariai, nepritardami valdančiosios koalicijos inicijuojamai rinkimų sistemos reformai, laikinai buvo net atsisakę dalyvauti šiose politinėse machinacijose.

LVŽS frakcijos teigimu, esminiai politinės sistemos dalykai – Seimo sudėtis ir jo sudarymo principai, valstybės vadovo rinkimų tvarka – negali būti kaitaliojami priklausomai nuo to, kokia partija vadovauja

Seimo daugumai ir kas jai yra palanku kituose rinkimuose.

Rinkimų sistemos keitimas neatneštų politinio stabilumo, be to, rinkimų sistemos keitimas yra netikėtas ir rinkėjams – nė viena iš valdančiąją daugumą sudarančių partijų šių ketinimų nedeklaravo savo rinkimų programose. Rinkėjai ypač vertina galimybę asmenybes rinkti tiesiogiai ir paprastai aktyviai pasisako už Seimo nario rinkimą vienmandatėje apygardoje ar tiesioginius mero rinkimus, o tiesioginiuose Prezidento rinkimuose paprastai fiksuojamas didžiausias rinkėjų dalyvavimas.

Opozicijai taip pat nepriimtinas valdančiųjų siūlymas pereiti prie proporcinio atstovavimo daugiamandatėse apygardose.

Tai mažintų atstovavimą regionams, nes miestų gyventojų balsai (didžioji dalis gyventojų gyvena miestuose) lemtų daugiamandatės apygardos rezultatus.

Grįžome su racionaliais pasiūlymais Atsižvelgę į ryžtingus į Seimo LVŽS frakcijos žingsnius, jos pasitraukimą iš rengiamų „rinkimų pataisų“ pinklių, TS–LKD bent jau laikinai atsitraukė nuo savo siekių paversti valstybę totalitarine ir susikurti sau palankią rinkimų sistemą.

Todėl LVŽS frakcija grįžo į darbo grupę dėl rinkimų ir teikia pasiūlymus, kurie rinkimų sistemą tobulins ir užtikrins demokratinius bei nepriklausomus rinkimus.

Valdantiesiems atsitraukus nuo savo ketinimų, šiandien svarbiausias uždavinys tobulinant rinkimų sistemą – siekti, jog tiesioginiai merų rinkimai būtų įteisinti Konstitucijai neprieštaraujančiu būdu. Mes konstruktyviai siūlysime atitinkamas Konstitucijos pataisas ir kviesime visas partijas jas paremti.

Prieš alkoholio ribojimų atlaisvinimą – pokalbis su sąžine Guoda BUROKIENĖ, LR Seimo narė, LVŽS frakcijos seniūnės pirmoji pavaduotoja

Guoda Burokienė. Olgos Posaškovos nuotrauka

Į Seimo darbotvarkę vėl grįžta alkoholio ribojimo klausimas. Valdantieji siekia eiti didesniu visuomenės pasitikėjimo keliu, nes neva draudimais alkoholio vartojimo sumažinti nepavyks, tam padėti gali tik švietimas.

Tačiau mokslininkai sako ką kita – ribojimai vis dėlto daro įtaką, ir nemenką. Sumažėjus alkoholio prieinamumui, mažėja ir bendras mirtingumas.

Dauguma piliečių nepritaria Valdantieji užsimojo atsisakyti „nepasitei-

sinusių“ alkoholio reklamos draudimų – leisti alkoholį pirkti nuo 18 metų, neriboti prekybos alkoholiu sekmadienį, koreguoti kai kuriuos reklamos reikalavimus. Siūloma panaikinti draudimą vartoti alkoholį viešose vietose, sporto renginių metu salėse, švenčių, parodų, koncertų, teatro spektaklių ar panašių masinių renginių metu. Vietas, kuriose būtų leidžiama alkoholį vartoti, siūloma leisti nustatyti savivaldybių taryboms.

Užsimojo plačiąja prasme – naikinamas ir Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas. Na taip, sveikatą juk ketinama stiprinti laisvai besiliejančiu alkoholiu.

Siekdama išsiaiškinti gyventojų nuomonę, drauge su lietuvišku technologijų startuoliu Polltix atlikau apklausą „Ar pritariate alkoholio ribojimų atlaisvinimui?“ Rezultatų sulaukėme iš 59 Lietuvos savivaldybių.

Visiems ar kai kuriems alkoholio ribojimų atlaisvinimams pritaria 34 proc., o nepritaria – 66 proc. respondentų. Tokių apklausų Lietuvoje jau yra padaryta ir daugiau. Jose taip pat didesnė gyventojų dalis nepritaria alkoholio

prekybos laiko ilginimui, amžiaus cenzo mažinimui.

Tačiau Seimo Pirmininkė išaiškino, jog tos žmonių nuostatos dėl draudimų švelninimo yra tik momentinės nuotaikos. Tai, suprasti reikėtų, gyventojai gal net nelabai įvertina, jog atlaisvinus ribojimus žmonėms bus tik geriau!?

Siekiama įtikti alkoholio verslo magnatams?

Stebint situaciją nuo 2017 m., kai buvo įvesti alkoholio ribojimai, nemaža dalis su alkoholiu susijusių rodiklių mūsų šalyje gerėja. Tačiau pagal esminius sveikatos rodiklius mes vis dar smarkiai atsiliekame nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio.

Deja, bet lietuviai vis dar išgeria daugiau alkoholio nei vidutiniškai vienas ES gyventojas. Įrodyta, jog reklamos draudimas padeda keisti alkoholio vartojimo įpročius. Sveikatos tyrimų specialistų nuomone, kompleksinis politikos veikimas alkoholio kontrolėje yra ypač svarbus.

Pasaulio sveikatos organizacija yra išskyrusi tris priemones, padedančias ekonomiškai efektyviausiai kovoti su pernelyg dideliu alkoholio vartojimu. Tai alkoholio prieinamumo mažinimas, kainų ir akcizo didinimas bei reklamos draudimas.

Griauti žymiai lengviau nei pastatyti. Bet

jei priimti sprendimai veikia, jei jie duoda teigiamų rezultatų, tad ar reikia tokią sistemą naikinti? Ir vien tik tam, kad įtiktų alkoholio verslo magnatams? Dar turbūt nespėjome pamiršti „brendžio dėžutės“?

Ar tai teisinga?

Mes, politikai, turime prisiimti atsakomybę už žmonių sveikatą, saugumą, viešąją tvarką ir bendrą gerovę. Galvoti apie priimtų sprendimų poveikį turime ne vienos kadencijos aprėpty, bet dešimtmečiais į priekį. Akivaizdu, jog visuomenė vis labiau renkasi sveikesnį gyvenimo būdą, ypatingai tai tapo populiaru tarp jaunimo, mažėja alkoholio vartojimo mastai.

Prie ribojimų prisitaikė ne tik gyventojai, bet ir verslas.

Geriausių rezultatų galima pasiekti tik laikantis tam tikrų alkoholio kontrolės politikos pokyčių. Jų turi siekti ne tik valdantieji. Tai turi būti kryptingas visų valdžių darbas, ilgainiui turintis įtakos ir augančiai gyvenimo trukmei, ir bendram mirtingumo Lietuvoje mažėjimui.

Politika – ne tik valdžios galios demonstravimas. Anot Martino Liuterio Kingo, „politika užduoda klausimą: ar tai tikslinga? Tuštybė klausia: ar tai populiaru? Bet sąžinė klausia: ar tai teisinga?“

6

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

Išgelbėta „Sodra“ Stasys JAKELIŪNAS, Europos Parlamento narys

Stasys Jakeliūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Į „Sodros“ finansines problemas pirmą kartą atkreipiau dėmesį 2008 m. viduryje, prieš prasidedant ekonominei krizei. Jau tada „Sodra“ buvo apkrauta nepakeliama našta – ji mokėjo net tik senatvės pensijas ir kitas socialines išmokas, bet privalėjo finansuoti vadinamąją „pensijų reformą“, kuri prasidėjo 2004 m. ir kurios esmė – privatus kaupimas pensijų fonduose visų senjorų lėšomis. Šios „reformos“ ištakos – 2002 m. priimti ydingi įstatymai, kuomet Socialinės apsaugos ir darbo ministre dirbo dabartinė LSDP pirmininkė Vilija Blinkevičūtė. Prireikė daugiau nei dešimties metų, kad „Sodra“ būtų ištraukta iš finansinio liūno, į kurį ją skandino neatsakingi politikai. Tai buvo padaryta 2016 m. į Seimą išrinktų LVŽS narių ir jų kolegų pastangomis. Į rekomendacijas numojo ranka „Pensijų reforma“ Lietuvoje prasidėjo, kuomet šalies ekonomikos augimo perspektyvos buvo rožinės, o vidaus ir pasaulio finansų rinkose vyravo opti-

mistinės nuotaikos. Atrodė, kad visos valstybės ekonominės ir finansinės problemos išsispręs savaime, užteks lėšų ir mokėti įmokas į pensijų fondus, ir didinti „Sodros“ pensijas.

Tai, kad ilgalaikiai pensijų sistemos reformos finansavimo šaltiniai nebuvo numatyti, nors tai buvo privalu padaryti, tuomet beveik niekam nei Seime, nei Vyriausybėje nerūpėjo. Valstybės kontrolė į šį esminį pensijų sistemos pertvarkos trūkumą atkreipė dėmesį du kartus, 2005 ir 2008 m., bei rekomendavo Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijoms tokius šaltinius numatyti. Į šią rekomendaciją buvo numota ranka, matyt, tikintis, kad sparčiai augančios „Sodros“ biudžeto pajamos kažkaip padengs šios reformos kaštus. Deja, kaip visi žinome, finansuose „kažkaip“ nebūna.

Na, o jau 2008 m. pradžioje „Sodros“ pajamų augimas smarkiai sumažėjo ir jai ėmė trūkti lėšų. Nepaisant to, metų viduryje Vyriausybė su ta pačia ministre V. Blinkevičiūte nusprendė padidinti iš „Sodros“ mokamas pensijas. Ir tai padarė grubiai pažeisdama įstatymą, nes jame buvo nurodyta, kad didinant „Sodros“ išmokas, turėjo būti padidintas „Sodros“ įmokų tarifas arba iš Valstybės biudžeto jai turėjo būti skirti negrąžinami asignavimai. Nei vieno, nei kito nebuvo padaryta, tad ministrė ir visa tuometinė Vyriausybė padarė „gerą darbą“ pensininkams, tačiau pinigų tam nenumatė. Tai – visiškas finansinis populizmas ir teisinis nihilizmas!

Stūmė į finansinį liūną Tuo pat metu Vyriausybė beveik visiškai nebeskyrė lėšų padengti „Sodros“ įmokas į pensijų fondus, nors iki tol bent iš dalies kompensuodavo šias išlaidas. Mat ir Valstybės biudžetas susidūrė su finan-

Mokyklos tik išrinktiesiems.

Ar pateks Jūsų vaikas?

Bronis ROPĖ, Europos Parlamento narys Valdantieji parengė bendrojo lavinimo „kokybės stiprinimo“ siūlymus, su kuriais susipažinus tikrai galima gerokai sunerimti ieškant atsakymo: ar tai visiškos nekompetencijos rezultatas, ar vis tik pasirinkta tiesiausia kryptis naikinti mažesnes savivaldybes.

Lietuvos savivaldybių asociacija įvertino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymus tariamai pagerinti kokybiško bendrojo ugdymo prieinamumą, sumažinti atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių žmonių ir efektyviau naudoti mokymo lėšas.

Deja, dauguma savivaldybių su pasiūlymais sutikti niekaip negalėjo. Kaip ilgus metus dirbęs Ignalinos savivaldybės meru, labai gerai jas suprantu – būtų keista, jeigu jos „pasirašytų“ ant gražiai pavadinto dokumento, faktiškai reiškiančio visiškai priešingus dalykus: mokyklų uždarymą, atskirties tarp regionų didinimą ir apribotą švietimo prieinamumą gyventojams.

Dramatiški pokyčiai neaptarus Ne paslaptis, kad Kauno švietimo įstaigų tinklas jau ir iki šiol patyrė skaudžių vadinamosios optimizacijos pasekmių. Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus viena po kitos uždarinėjamos mokyklos.

Tad kaip situaciją Kaune ir kitose savivaldybėse pakreiptų nacionalinės valdžios siūlomos naujos pertvarkos reikalavimai? Pagal ministerijos siūlymus panaikinus jungtines klases, savivaldybės nebegautų dalies moky-

mo lėšų, tuo tarpu didžiosiose mokyklose, atvykus papildomam skaičiui mokinių, klasių komplektų skaičius praktiškai nepadidėtų. O tai reiškia didesnius krūvius mokykloms su tuo pačiu finansavimu. Reikalavimas sudaryti daugiau gimnazijos klasių reikštų dalies mokyklų sunaikinimą, nes to neįmanoma padaryti dėl mažėjančio mokinių skaičiaus. Švietimo tinklo pertvarkos sprendimai nebuvo aptarti su mokyklų bendruomenėmis ir kitomis susijusiomis pusėmis. Pagal siūlymus pertvarkos jau turėtų būti pradėtos įgyvendinti tuoj pat, tarsi spragtelėjus pirštu.

Siūlydama šiuos dramatiškus pokyčius, ministerija neatsižvelgia į konkrečių savivaldybių situaciją ir bando pritaikyti tą patį „kurpalių“ tiek Vilniui, tiek ir kitoms savivaldybėms. Tai reikštų stipriai apribotas galimybes visoje Lietuvoje gauti tolygiai prieinamą švietimą, dar labiau padidėjusią socialinę atskirtį. „Aukso puodas“ – vos 15 proc. šalies mokyklų?

Kartu su šia destrukcine bendrojo lavinimo pertvarka ketinama per artimiausius ketverius metus investuoti apie 210 mln. eurų iš vadinamojo 2,2 mlrd. eurų vertės Europos Sąjungos atsigavimo fondo į „Tūkstantmečio mokyklas“. Iš šiuo metu maždaug 1000 esančių bendrojo lavinimo įstaigų apie 150 jų būtų konkurso būdu atrinkta pagal kol kas neaiškius kriterijus (o kas paneigs, kad ne pagal partines simpatijas?) šioms investicijoms gauti. Ir tai vadinama bendrojo ugdymo kokybės gerinimu bei atskirties ir mokymosi galimybių netolygumų mažinimu!

sinėmis problemomis, nors dar prieš kelis mėnesius buvo sumažintas gyventojų pajamų mokesčio tarifas. Mokesčių mažinimas tokiu metu – dar vienas finansinio populizmo pavyzdys. „Sodra“ ir visi senjorai buvo palikti likimo valiai. Taip dėl neatsakingų ir netgi neteisėtų tuometinių politikų sprendimų ši viena svarbiausių valstybės sistemų buvo įstumta į finansinį liūną.

2009–2016 m. „Sodros“ būklė toliau blogėjo.

Kadangi ji privalėjo ir toliau mokėti įmokas į pensijų fondus, o lėšų trūko, jas turėjo padengti Finansų ministerija. Tačiau, užuot skyrusi negrąžinamus asignavimus, Finansų ministerija pinigus „Sodrai“ skolino už milžiniškas, net 8 proc. siekusias palūkanas!

Taip 2016 m. pabaigoje „Sodra“ sukaupė didžiulę, 3,7 mlrd. eurų siekusią skolą, kurios niekada nebūtų pajėgusi grąžinti.

Skolą iškart panaikinome Kuomet 2015 m. pabaigoje LVŽS pirmininkas R. Karbauskis pakvietė jungtis prie LVŽS kolegų ir dalyvauti rinkimuose į Seimą, sutikau ir pasiūliau, kaip išspręsti „Sodros“ finansines problemas. Pirmiausia, turėjo būti panaikinta neteisėtai jai užkrauta skolos našta ir sustabdytas pensijų fondų finansavimas senjorų lėšomis. Už skolą mokamos palūkanos ir įmokos į pensijų fondus kas mėnesį kiekvienam senjorui vidutiniškai kainavo po 40 eurų. Priėmus siūlomus sprendimus, tokia suma galėjo būti padidintos pensijos. Tai ir padarėme. Pasirodo, viskas įmanoma, tačiau, suprantama, tam reikėjo ir LVŽS kolegų Seime, ir Vyriausybės paramos. „Sodros“ skolą panaikinome iš karto, pradėję dirbti Seime, o 2018 m. birželio mėnesį priėmėme įstatymus, kuriais buvo sustabdytas „Sodros“ įmokų mokėjimas į pensijų fondus.

Konstitucinis Teismas atmetė lobistinius siekius

Ar galima įsivaizduoti ką nors ciniškiau? Netolygumų mažinimu!? Apie 15 proc. mokyklų Lietuvoje laimės „aukso puodą“ – finansavimą sporto aikštynams, STEAM (mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos) laboratorijoms, bibliotekoms, individualaus mokymosi, poilsio erdvėms, taip pat iš visų šalies kampelių pritrauktiems geriausiems mokytojams, išmaniam mokymosi inventoriui ir kt.

Skamba tikrai patraukliai. Norėčiau matyti tokias mūsų šalies mokyklas. Jei tik jos visos būtų tokios – visiems mūsų šalies vaikams. Deja, realybėje šios konservatorių „Tūkstantmečio mokyklos“ būtų puoselėjamos kitų mokyklų sąskaita.

Nelygybė gilėtų ne tik tarp privačių ir valstybinių, bet ir tarp pačių valstybinių švietimo įstaigų. Kalbama apie tai, kad didmiesčiuose būtų statomos naujos „Tūkstantmečio mokyklos“, kitose savivaldybėse – investuojama į pasirinktas jau egzistuojančias mokyklas, kai kur siūlant kelioms savivaldybėms bendradarbiauti steigiant vieną bendrą „Tūkstantmečio mokyklą“. O kai kurios savivaldybės valdančiųjų planuose iš viso nevertos šių investicijų ir jų moksleiviai galės pasitenkinti tuo, kas liko po konservatoriškų dalybų. Mat jų planuose numatyta super mokyklomis padengti ne visą šalį, bet tik iki 80 proc. savivaldybių. Klausimas, kurios savivaldybės šioje loterijoje ištrauks laimingą bilietą.

Didins socialinę atskirtį Tačiau, net jei ir kiekviena savivaldybė turėtų po „Tūkstantmečio mokyklą“ ar net kelias, realybėje egzistuotų „elitinės“ mokyklos ir tai, kas liko. Gerai suprantame, kad viso rajono moksleiviams toje vienoje super mokykloje vietos neužteks, tad pagal kažkokius kol kas dar nežinomus kriterijus išrinktoji dalis moksleivių pateks į šias išpuoselėtas mokyklas, tuo tarpu di-

Dabartinis TS–LKD pirmininkas ir užsienio reikalų ministras tuomet viešai pareiškė, kad šie sprendimai bus panaikinti. Netrukus jis ir dar beveik 30 Seimo narių, įskaitant ir dabartinę premjerę Ingridą Šimonytę, finansų ministrę Gintarę Skaistę bei Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką Mykolą Majauską, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydami pripažinti mūsų priimtus įstatymus prieštaraujančius Konstitucijai.

Tai darydami, jie sukėlė milžinišką skandalą. Jie beveik pažodžiui nukopijavo keliolika puslapių teisinio vertinimo, kurį atliko pensijų fondų pasamdyti advokatai, o vienos iš šį vertinimą atlikusios teisininkės sesuo buvo šio Teismo teisėja, kuriai kaip tik ir teko atlikti preliminarią Seimo narių kreipimosi analizę!

Taip 30 Seimo narių tapo pensijų verslo atstovais ne tik Seime, bet ir Konstituciniame Teisme, kur sukėlė iki tol neregėto masto interesų konfliktą.

Jei G. Landsbergio, I. Šimonytės ir kitų dabartinių valdančiųjų norai būtų įgyvendinti, „Sodra“ privalėtų mokėti dar didesnes įmokas į pensijų fondus, o tai reikštų maždaug 50 eurų mažesnę senatvės pensiją kiekvienam senjorui.

Konstitucinis Teismas tuomet atmetė didžiąją dalį šių Seimo narių kreipimosi punktų, tačiau tol, kol jie yra valdžioje, gali priimti minėtus sprendimus ir atšaukti mūsų priimtus įstatymus. Na, o su G. Landsbergiu, kuris panikuodamas ir bandydamas nukreipti dėmesį nuo jo paties ir kitų jo partijos narių sukelto skandalo, melagingai apkaltino mane grasinus Konstitucinio Teismo teisėjams, aiškinsimės kitame teisme. Jis ir jo kolegos leido sau tokius neįtikėtinus dalykus, tačiau užuot prisiėmus bent dalį atsakomybės, puolė ir kaltino kitus, kurie gynė „Sodros“ ir visų senjorų interesus. Tikra „neliečiamųjų“ kasta!

Tad LVŽS pastangomis „Sodra“ buvo išgelbėta, tačiau būtina akylai stebėti, kad nebūtų priimti sprendimai, kurie ją vėl įstumtų į skolos liūną. Tuomet, kaip ir 2009–2016 m., nebūtų iš ko didinti pensijas senjorams.

Bronis Ropė. Asmeninio archyvo nuotrauka

desnė dalis liks be tų labiausiai kvalifikuotų mokytojų, be išmanaus mokymosi inventoriaus, be visų tų pramogų, baseinų ir prabangaus poilsio... Su tokios kokybės bendruoju lavinimu, kokį bus įmanoma suteikti iš likusių išteklių.

Europos Sąjunga iš tiesų remia švietimo kokybės gerinimo politiką, mokymo programų tobulinimą, mokyklų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, kokybiškų mokymosi priemonių ir išteklių prieinamumo didinimą. Tačiau aiškiai deklaruojamas prioritetas – kokybiška mokymosi patirtis turėtų būti užtikrinta KIEKVIENAM mokiniui. Jį dabartinė Vyriausybė apeidinėja, nestokodama cinizmo socialinės atskirties didinimo bei regionų naikinimo planus vadinti „netolygumų mažinimu“.

Nr. 1 | 2021 m. liepa

7

Ar finansiniai netolygumai ir vaikų skirstymas į elitą ir kitus yra kelias į Gerovės valstybę?

Asta KUBILIENĖ, LR Seimo LVŽS frakcijos narė

Asta Kubilienė. Olgos Posaškovos nuotrauka

Kaune ir Klaipėdoje turime kadetų mokyklas. Vienoje jų ugdomi būsimi sausumos karininkai, kita skirta jūrininkų lavinimui. Tačiau Vilniuje nuspręsta kurti naują 24-ių moksleivių kadetų klasę.

O ji bus ne bet kokia, bet, kaip šių metų kovą Seimo Švietimo ir mokslo komitete kalbėjo iniciatyvinės grupės nariu ir kariu savanoriu prisistatęs Edmundas Jakilaitis, tai bus mūsų „elitas“, viskas jau suderinta, kas maitins, kas rengs, kas...

Iniciatyva gal būtų ir gera, jei ne savotiška moksleivių diskriminacija: vieniems dėmesys nepakankamas, o kitiems – ypatingas, išskirtinis. Vieniems, gyvuojantiems jau nebe pirmą dešimtmetį, kažkodėl neatsiranda lėšų būtiniausioms reikmėms – moksleivių išlaikymui, apgyvendinimui, o kitiems, t. y. būsimai 24 moksleivių kadetų klasei Vilniaus licėjuje jų skiriama su kaupu.

Mąstoma fragmentiškai, galbūt savanaudiškai Įdomu ir tai, kad, kai buvo kalbama apie pagalbą jau egzistuojančioms mokykloms, Krašto apsaugos ministerija (KAM), savo atsargią laikyseną aiškinusi griežtomis Švietimo įstatymo nuostatomis, draudžiančiomis jai steigti mokyklas ar kaip nors dalyvauti jų valdyme, tinklo kūrime, staiga atranda ir noro, ir finansavimo galimybių: rodo iniciatyvą, didžiulį interesą bei pasiryžimą prisidėti prie naujai įgyvendinamo projekto. Ši situacija vaizdžiai iliustruoja nekonstruktyvią valdžios institucijų sąveiką ir diskutuotiną Sei-

mo narių požiūrį į teisėtvarkos sprendimus. Blogai, kai mąstoma fragmentiškai, atsietai nuo visumos, galbūt savanaudiškai, remiantis spontaniškai kylančiomis iniciatyvomis... Negi tai, kas nauja, svarbiau už tai, kas jau gerai funkcionuoja ne vienerius metus? Kodėl nesirūpinama vienodai geromis sąlygomis visiems? Kodėl nuo mažens vaikai pradedami skirstyti į elitą ir kitus?

Dar įdomiau, kad žalia šviesa naujos kadetų klasės kūrimui ir finansavimui Vilniuje uždegama nesant teisinės bazės, bet esant kai kuriems interesams. Pirmiausiai suderinamos visos techninės bei praktinės detalės ir tuo tikslu keičiamas Švietimo įstatymo 15-tasis straipsnis, pagal kurį suteikiamos galios aukštosioms mokykloms (šiuo atveju Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijai (LKA)) vykdyti formalųjį švietimą papildantį ugdymą. Ši pataisa atsirado praktiškai dėl to, kad buvo pakeistas Krašto apsaugos įstatymas, norint išplėsti tam tikrą skaičių dalyvių, kurie galėtų atlikti formalųjį švietimą papildančią ugdymo funkciją. Tuo buvo ypač suinteresuota KAM, norinti vykdyti formalųjį švietimą papildantį ugdymą LKA pastangomis.

Kadangi Švietimo įstatymas, kaip jau minėjau pradžioje, draudžia KAM steigti bendrojo ugdymo mokyklas ir kaip nors dalyvauti jų valdyme ar tinklo kūrime, sugalvota tai daryti per tarpininką – KAM pavaldžią LKA. Tai reiškia, kad Karo akademija turės savo mokymo bazę, kurioje bus rengiami būsimi jos auklėtiniai.

Prisiminus diskusijas Seimo Švietimo ir mokslo komitete, kyla klausimas: kas labiau norėjo tos vienos, gerai finansuojamos klasės – ministerija, akademija ar techninius ir praktinius klausimus spręsiantis ir jau pasirengęs didelius finansus valdyti būsimas personalas? Juk Seimo Švietimo ir mokslo komitete kalbėjęs ir šiam projektui tarpininkaujantis Edmundas Jakilaitis sakė, kad viskas jau suderinta, kas maitins, kas rengs, kas...

Kai kam – kaip sviestu patepta Priėmus Švietimo įstatymo pataisą, KAM atsirado ir finansavimo galimybė, kurios ji iki šiol netu-

rėjo: pataisa suteikė galimybę KAM naujai steigiamai kadetų klasei Vilniaus licėjuje finansuoti papildomą neformalųjį švietimą. Noras keisti šį straipsnį buvo didžiulis, nors dėl to kilo grėsmė visai neformaliojo ugdymo sistemai – rizikuota dabar veikiančių muzikos, meno ir sporto mokyklų išardymu. Gerai, kad paskutinėje redakcijoje buvo surastas kompromisas. Kažkodėl šis klausimas – 24 mokinių kadetų klasės steigimas Vilniaus licėjuje – nuo pat pradžių ėjosi labai sklandžiai, kaip sviestu pateptas. Į mano abejones, kodėl visiškai ignoruojame jau veikiančią Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokyklą Kaune ir kuriame naują Vilniuje (juk paprastai dėl vienos mokyklos nedarome išlygų įstatymuose!), niekas taip ir nesugebėjo argumentuotai atsakyti.

Kitas mano klausimas, taip ir nesulaukęs atsakymo, – finansavimo netolygumai: šiuo metu vieno Kauno P. Plechavičiaus kadetų mokyklos auklėtinio išlaikymui per metus tenka maždaug 4 000 Eurų, o vienam Vilniaus kadetui per metus planuojama išleisti penkis kartus daugiau – apie 20,5 tūkstančio eurų.

Net ir Danielius Lupshitzas, kaip visuomenės atstovas dalyvavęs šiemet kovą Švietimo ir mokslo komiteto surengtuose klausymuose, sakė, kad būtų nelabai teisinga sukurti dar vieną klasę, į kurią galbūt pagal kažkokius kriterijus bus atrinkti 24 žmonės, užmirštant daugiau nei 300. Jis ne kartą lankėsi Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjuje Kaune, be to, daugiau nei 13 metų tarnavo Izraelio kariuomenėje.

Ir man nesuprantama, kam reikalinga ta atskirtis, kuomet virš 300 mokykloje esančių kadetų skiriama apie milijonas eurų per metus, o 24-iems bus skiriama pusė milijono. Pagal kokius kriterijus bus parinkti vaikai, kurie verti tų pinigų ir dar neaišku, kas iš jų bus?

Kadetų licėjaus kryžiaus keliai Ne vienerius metus trunkantys Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus Kaune vadovų susirašinėjimai su atsakingomis institucijomis rodo, kokius kryžiaus kelius yra tekę jiems nueiti derantis dėl reikalingų patalpų skyrimo, jų remonto, finansavimo, trečdalio besimokančių moksleivių ap-

gyvendinimo. Tai didžiulė atsakomybė, valstybinės svarbos klausimas. Kadetų licėjaus auklėtiniai – būsimi karybos ir teisės specialistai, dirbsiantys statutinėse organizacijose, nacionalinio saugumo bei gynybos institucijose. Labai svarbu, kokioje aplinkoje jie išaugs, kokius pagrindus gaus.

Neseniai susitikau su šio licėjaus atstovais – direktoriaus pavaduotojomis ugdymui – Ingrida Levickiene, atliekančia direktoriaus funkcijas, ir Loreta Vosyle, taip pat Ričardu Žilaičiu, direktoriaus pavaduotoju neformaliajam ugdymui. Jie labiausiai nerimauja, kad jų moksleiviai, atvykstantys iš kitų miestų, ateinančiais mokslo metais neturės kur gyventi. Šių metų gegužę iš Vidaus reikalų ministerijos gautame rašte pranešama apie panaudos sutarties, kuri turėjo galioti iki 2026 metų, nutraukimą.

Iki šiol dalis moksleivių buvo apgyvendinti tam nepritaikytose patalpose – panaudos sutartimi licėjui skirtame buvusio medicinos centro pastate, kiti glaudėsi pas savo giminaičius ir pažįstamus. O kaip bus nuo šių metų rugsėjo? Kol kas – visiška nežinia.

Akivaizdus neūkiškumas, vadybos spragos Liūdniausia, kad valdantieji neturi sisteminio požiūrio: Kauno kadetų mokyklą daugiausia finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Klaipėdos kadetų mokyklą – savivaldybė, na, o Vilniuje vieną 24-ių kadetų klasę (!) yra pasirengusi remti Krašto apsaugos ministerija. Visos trys vienodos pakraipos ugdymo įstaigos turi skirtingus steigėjus ir skirtingus finansavimo modelius. Sistemiškai žiūrint, jos turėtų turėti vienodą statusą. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija privalo garantuoti vienodas sąlygas visiems vaikams. Tai turėtų būti biudžetinės įstaigos su savo bendrabučiais, kad tie vaikai galėtų normaliai gyventi ir mokytis. Dabartinė situacija, mano nuomone, – tai akivaizdus neūkiškumas, vadybos spragos, valstybinės politikos netolygumai, o gal ir kai kas daugiau...

Kalbame apie vaikus, apie jų (o ir mūsų) ateitį, todėl darysiu viską, kad drastiški finansiniai ir nefinansiniai netolygumai, vaikų skirstymas į elitą ir kitus, netrukdytų kurti Gerovės valstybės.

Viso gero buvusiems kairiesiems!

Robertas ŠARKNICKAS, LR Seimo LVŽS frakcijos narys

Robertas Šarknickas. Olgos Posaškovos nuotrauka

Suliberalėję socialdemokratai lieka su Laisvės partija ir liberaliaisiais konservatoriais kartu. Po šio sprendimo siūlau persėsti į dešinę pu-

sę. Nustokite meluoti, kad esate kairieji, jau gėda klausyti tą patį – „Mes kairieji, kairieji!“ Laikas būtų daiktus pradėti vadinti tikrais vardais!

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas, filosofas profesorius Andrius Bielskis: „Aš nededu daug vilčių [red. – į naują LSDP pirmininkę V. Blinkevičiūtę], dėl to, kad jos retorinis populizmas gal yra gerai, bet, žinant jos karjerą, aš tuo populizmu netikiu. Kažkokiais aštriais, reikšmingais dalykais, kai reikia apsispręsti – ir tos pačios partnerystęs, ir panašiai, – ir per rinkimus ji neišsakė kažkokios aiškios pozicijos. Visada aptakiai“, – kalbėjo ką tik pasitraukęs iš socialdemokratų partijos narys.

Tai ir nebedėkite, gerb. profesoriau, jokių vilčių, nes nesijungdami prie bendro Seimo opozicijos darbo, dar kartą socdemai patvirtino, kad yra dešinieji, nuolatos balsuojantys su Laisvės parti-

ja ir liberaliaisiais konservatoriais. Tokį sprendimą priėmė partijos valdyba ir Seimo socialdemokratų frakcija.

LSDP pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, komentuodama tokį sprendimą, pabrėžia, kad partijos frakcija, dirbdama Seimo opozicijoje, yra aktyvi ir įgyvendina savo rinkimų programą.

Ar iš tiesų socialdemokratai yra socialdemokratai? Šį klausimą sprendžia nebe tik visuomenė, bet ir patys iš skyrių išeinantys socialdemokratai. O tai – jau rimtas ženklas. Tai įrodė tiek rinkimų rezultatai, tiek dabar vykstantys balsavimai Seime, kuriuose Blinkevičiūtės nedidelė socdemų komanda balsuoja vienodai su valdančiaisiais.

Keista klausytis tam tikros demagogijos iš partijos pirmininkės, kad socdemai priverstinai turi kiekvienam Lietuvos piliečiui pasakyti, jog jie yra tikrieji kairieji, o ne Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Suprantama, nėra taip lengva priimti V. Blinke-

vičiūtei tiesą, nes rinkėjai pasakė jau 2020 m. rinkimuose, kad tikri kairieji tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri įrodė, kad yra viena ir pagrindinė partija esanti Lietuvos žmonių pusėje. Tai buvo įrodyta per 2016–2020 metus, kai buvo keliami visiems sektoriams atlyginimai, vaiko pinigai, senjorams pensijos, mažinamas biurokratų, korupcijos skaičius, nebuvo leidžiama didinti maisto prekių kainų, būstų įsigijimo regionuose pagalba šeimoms, kultūros pasas visiems mokiniams ir panašiai.

Sveikinu liberaliuosius socialdemokratus įstojus į valdančiųjų dešiniųjų gretas!

Palinkėjimas Vilijai Blinkevičiūtei, gal jau nebevartokite žodžio „kairieji“. Juolab, kad jums tai primena iš partijos išeinantys žinomos Lietuvos garbingos asmenybės.

Raudoną jūsų partijos simbolį rožę keičia juoda spalva, tenka apgailestauti, bet gal kas nors palaistys atsipeikėjimui. Būkite sveiki!

8

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

Ar tikrai turėsime sėkmingai klestinčią ekonomiką?

Deividas LABANAVIČIUS, LR Seimo narys, LVŽS šešėlinis ekonomikos ir inovacijų ministras

Deividas Labanavičius. Olgos Posaškovos nuotrauka

COVID-19 pandemija stipriai kirto smulkiesiems verslams, sparčiai auga bedarbių skaičius.

Esant tokiai situacijai, natūraliai tikiesi, kad Vyriausybė bei valdančioji dauguma planuos, palaikys ir priims sprendimus, svarbius ekonomikos atsigavimui, ypač smulkiųjų verslų stiprinimui.

Tačiau šiuo metu panaudota tik dalis pandemijos valdymui skirtų lėšų. Naujos planuojamos neracionaliai ir nukreipiamos ne ten, kur privalėtų, kad verslai išliktų konkurencingi ir nebankrutuotų, o smulkieji verslininkai kuo greičiau pasiektų ikipandeminį lygį.

Nepasimokėme iš estų Dar pavasarį buvo pristatytas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planas, kuris abstrakčiomis gairėmis orientuotas išskirtinai į ateitį, naujos kartos technologijas bei inovacijų diegimą. Jau turime įkurtą Kosmoso agentūrą, kai mūsų turizmo,

sporto sektorius vos kvėpuoja.

Apmaudu, kad Lietuvoje pasirinkta kryptis eiti tolyn į inovatyvią ateitį, pamirštant tai, kas dabar, čia, šalia stokoja dėmesio. Labiausiai dėmesys atkreiptinas į tai, kad nėra numatyta jokių skubiai pritaikomų priemonių pandemijos pasekmėms kaip įmanoma greičiau pašalinti. Negana to, Vyriausybės numatytos priemonės veržlios inovacijos ekosistemai sukurti neapima šiuo metu dėl pandemijos kenčiančio smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo persiorientuoti į inovatyvių paslaugų ar prekių kūrimą, aktyvų mokslo įtraukimą ir siekį išsaugoti kuo labiau gyvybingus verslus.

Estai, priešingai, stengiasi išnaudoti visas įmanomas galimybes, renkasi netradicinius sprendimus ir laimi. Nepatikėsite, bet estai sugebėjo pavasarį įrodyti visam Europos Parlamentui, kad jų turizmo sektorius taip stipriai nukentėjo, jog gali būti remiamas net 4,5 milijonais eurų iš Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo. Fondo, kuris iki šiol nėra skyręs lėšų kovai su COVID-19 pasekmėmis. Taip estai, surizikavę teikti paraišką, sukūrė precedentą naudoti šio fondo paramą.

Kodėl sėkmingu pavyzdžiu nepasinaudojome ir mes? Į šį klausimą ekonomikos ir inovacijų ministrė man iki šiol neatsakė.

Taip pat Lietuva turėjo puikią galimybę padėti verslams, kaip ir kitos Europos Sąjungos šalys, įgyvendindama Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo di-

dinimo priemones, jas nukreipdama į sritis, kurioms labiausiai reikia pagalbos. Tačiau vietoj galimų dar šiais metais gauti 800 mln. eurų suplanavo tik 150 mln. eurų, kurie kažkaip turės padėti atitaisyti koronaviruso pandemijos padarytą ekonominę ir socialinę žalą bei paskatinti ekonomikos atsigavimą išsaugant ir kuriant darbo vietas.

Darbo rinka – ne prioritetas Iš viso Lietuvai šešerių metų laikotarpiui numatyta 2,225 mlrd. eurų dotacijų. Iš jų suplanuota 823 mln. eurų skirti žaliojo kurso priemonėms, 445 mln. eurų – skaitmenizavimui, 311 mln. eurų – švietimui, 267 mln. eurų – sveikatos apsaugai, 200 mln. eurų – investicijoms ir mokslui, 11 mln. eurų – darbo rinkai, 67 mln. eurų – viešojo sektoriaus efektyvinimui.

Kaip matome, darbo rinka tikrai nėra šios Vyriausybės prioritetas.

Verslininkai, naudodamiesi Užimtumo tarnybos administruojamomis programų priemonėmis, teikia paraiškas verslų plėtrai, siekdami sukurti darbo vietas ir įdarbinti registruotus bedarbius, įsipareigodami mokėti aukštesnes nei vidutines algas, apmokyti ir apdrausti žmones, trejus metus išlaikyti sukurtas darbo vietas. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suplanuotos lėšos nėra pakankamos net aukščiausius balus surinkusiems projektams įgyvendinti.

Puikų pavyzdį situacijai iliustruoti galiu paminėti iš paskutiniojo Užimtumo tarnybos kvietimo verslams teikti paraiškas pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų atranką.

Projektų konkursui buvo skirta tik 3,8 mln. eurų Europos Sąjungos socialinio fondo lėšų, todėl tik dvidešimt devynios 80–68 balus (pereinamasis pa-

raiškos vertinimo balas 35) surinkusios įmonės buvo įtrauktos į paramos gavėjų sąrašus ir įsipareigos įdarbinti 222 bedarbius (iš 108,8 tūkst. 2021 m. pirmąjį ketvirtį registruotų bedarbių) bei prisidėti 4 mln. eurų savomis investicijomis.

Peršasi išvada, kad valstybei labiau apsimoka savo lėšomis drausti bedarbius, mokėti jiems nedarbo išmokas.

Dar viena agentūra vietoje paskatų verslui Iš anksčiau nurodytų skaitmenizavimui numatytų 445 mln. eurų 70 mln. eurų atiteks Lietuvos perėjimui prie 5G ryšio, o naujo darinio – inovacijų agentūros įkūrimui – numatyta skirti net 5 mln. eurų. Šios sumos atrodo labai reikšmingos pandemijai suvaldyti skirtų lėšų kontekste palyginant, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vasarį suplanuota nuo COVID-19 nukentėjusiems individualiai dirbantiems asmenims parama tebuvo 30 mln. eurų, t.y. vos 260 eurų asmeniui siekianti išmoka.

Nemanau, kad šiandien perėjimas prie 5G ryšio yra prioritetinės svarbos darbas, o dar vienas administracinis darinys dabar Lietuvai būtinas. Šias 75 mln. eurų lėšas būtų galima skirti smulkiajam verslui skatinti. Naujų administracinių darinių kūrimas galėtų būti pateisinamas tik tuo atveju, jei šiuo metu neturėtume veikiančių agentūrų, tokių kaip Mokslo ir inovacijų agentūra ar Mokslo ir inovacijų centras. Ir tik tuomet, jei paaiškėtų, jog jų funkcijos ir kompetencijos nebūtų pakankamos keliamiems tikslams pasiekti, būtų galima galvoti apie jų pertvarką, o skirtas lėšas perskirstyti, būtinai atkreipiant dėmesį, kad būtų užtikrinami visų verslo grupių interesai, ypač smulkaus ir vidutinio verslo.

Esu įsitikinęs, kad tik tradicinių verslų ir pramonės, kurie vienareikšmiškai yra pagrindinis Lietuvos ramstis, palaikymas padedant atsitiesti nuo pandemijos spaudimo tegali šiandien užtikrinti sėkmingą ekonomikos augimą.

Kauno verslas: pandemijos patirtys ir iššūkiai Vaida PRANARAUSKAITĖ, LVŽS Kauno m. skyriaus pirmininkė

Vaida Pranarauskaitė. Ilonos Švelnikaitės nuotrauka

Niekam nekyla abejonių, kad karantinas turėjo skausmingos įtakos Kauno miesto savivaldybėje veikiančių ūkio subjektų finansinei būklei ir veiklos rezultatams. Įmonėms teko skubiai prisiderinti prie pasikeitusių aplinkybių: koreguoti svarbiausius tikslus ir strategijas, reorganizuoti darbo principus bei ieškoti netradicinių sprendimų, suteikiančių galimybę saugiai ir sėkmingai tęsti veiklą.

2021 m. pradžioje Kauno miesto savivaldybėje veikė 11969 įmonės. Labai mažų įmonių kategorijai, per metus generuojančių iki 1 999 999 EUR pajamas, priskiriamų įmonių skaičius siekė 11 105 (92,78%), mažų – 701 (5,86%) ir vidutinio dydžio – 163 (1,36%).

Jei analizuotume dirbančiųjų skaičių Kauno mieste, tai iš 14577 veikiančių subjektų net 12018 (82,44 %) pagal darbuotojų skaičių priskiriama labai mažų įmonių

kategorijai. Jose dirba mažiau nei 10 darbuotojų. Mažų įmonių, kuriose dirba ne daugiau kaip 50 darbuotojų, skaičius siekia 1966 (13,49%), o vidutinių, turinčių iki 250 darbuotojų, – 508 (3,48%).

Paanalizuokime, kaip Kauno mieste per metus pasikeitė veikiančių ūkio subjektų pasiskirstymas pagal ekonomines veiklos rūšis.

Labiausiai nukentėjo smulkusis verslas Kauno mieste per 2020 metus daugiausia neigiamų pokyčių įvyko šiuose sektoriuose: didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto (veiklos nebevykdo net 107 įmonės); apgyvendinimo ir maitinimo (sumažėjo 32 įmonėmis) bei transporto (28 įmonėmis mažiau). Statybos sektorius augo sparčiausiai (įsteigta 60 naujų įmonių).

Analizuojant šiuos duomenis giliau, susiformuoja išvada, kad Kauno mieste vyrauja mažos ir labai mažos prekybos įmonės ir tokį jų dominavimą nulemia generuojamos mažos pajamos. Tad visai suprantamas ir faktas, kad net 9942 (68,20%) Kauno miesto įmonėse šių metų pradžioje dirbo vos 0 – 4 darbuotojai. Tikėtina, jog šiose įmonėse dirbantys asmenys atlieka ne vieną, o kelias funkcijas. Pavyzdžiui, įmonės direktorius ne tik vadovauja kolektyvui, bet ir atlieka internetinės parduotuvės priežiūros funkcijas, tampa marketingo specialistu.

Tad bet koks didelis ir esminis pokytis išorinėje aplinkoje tokioje įmonėje yra sunkiau amortizuojamas nei tose komandose, kur dirba konkrečios srities specialistai.

Manyčiau, kad įsigaliojus griežtoms karantino sąlygoms, apyvartinių lėšų trūkumas, negebėjimas ar nega-

lėjimas tinkamai ir greitai reaguoti į išorinius pokyčius, naujų nišų nesuradimas ir buvo svarbiausios neigiamų pokyčių išvardintuose verslo sektoriuose priežastys.

Kaip pandemija paveikė Kauno miesto įmonių finansinius rodiklius 2020 metais, dar sudėtinga pasakyti. Šiuo metu galima analizuoti tik Lietuvos ekonominius rodiklius, kuriuos pateikia Eurostat: Lietuva – trečia tarp ES valstybių (nusileisdama tik Portugalijai ir Latvijai). Lietuvos mažmeninė prekyba 2021 m. balandį paaugo 3,7 proc. palyginti su tų pačių metų kovo mėnesiu. O lyginant su praėjusių metų balandžio mėnesiu, mažmeninė prekyba išaugo net 35,7 proc.

Skirtingi iššūkiai Logiška manyti, kad koronaviruso įtaka skirtingiems verslo sektoriams nebuvo vienoda. Pavyzdžiui, vieno sektoriaus teigiami rezultatai galėjo atsverti net kelių verslo sektorių neigiamus finansinius rodiklius.

Remdamiesi užsienio šalių ekonomistų jau atliktais tyrimais, galime teigti, kad ir Lietuvoje bei Kauno mieste turėjo labiausiai nukentėti tie verslai, kuriuose didžiausią įtaką turėjo asmeninis pardavimas bei turizmo, sporto, pramogų ir kultūros sektoriai.

Džiugu, kad daug verslo sektorių sugebėjo lanksčiai persitvarkyti, pavyzdžiui, organizuoti darbuotojų darbą iš namų. Darbuotojams, kuriems nereikėjo tapti savo vaikų mokytojais, nuotolinis darbas netgi tapo privalumu.

Tad abi pusės – tiek darbdavys, tiek darbuotojai liko patenkinti įvykusiais pokyčiais.

Gamybos sektorius susidūrė su visai kitais iššūkiais: šio sektoriaus įmonės turėjo atskirti dirbančiųjų pamainomis srautus ir užtikrinti sklandų gamybos procesą. Beje, kai kurioms gamybos įmonėms didžiuliu iššūkiu tapo reikalingų komponentų iš Kinijos gavimas.

Itin papiktinę Vyriausybės sprendimai Pats rimčiausias ir didžiulis iššūkis, su kuriuo susidūrė tiek Lietuvos, tiek Kauno miesto labai mažos ir mažos ne maisto prekėmis prekiaujančios įmonės, buvo galimybės vykdyti fizinę prekybą apribojimas ar priverstinis veiklos nutraukimas. Įsigaliojus griežtesnėms karantino sąlygoms, daliai verslų skubiai teko kurti ir/ar vystyti prekybą nuotoliniu būdu.

Iki karantino įsigaliojimo mažos ir labai mažos įmonės mažai dėmesio ir lėšų skyrė internetinėms parduotuvėms. Didžioji jų dalis kaip tik sulaukdavo lankytojų dėl išsamių asmeninių konsultacijų teikimo, kokybiško aptarnavimo ir t.t. Greta to, išryškėjo ir kitos problemos: mažas senjorų, apsipirkinėjančių internete, skaičius; pigių prekių sąlyginai didelės transportavimo išlaidos.

Aršias diskusijas visuomenėje sukėlė leidimas maisto prekių parduotuvėms be jokių apribojimų pardavinėti ne maisto prekes. Iki šiol nesuprantama, kodėl pirkti pačiūžas specializuotoje sporto prekių parduotuvėje, kur retai vienu metu lankosi daugiau, nei 5 pirkėjai, buvo mažiau saugu, nei jas įsigyti dideliame prekybos centre. Šis ir vėlesnis draudimas neleisti atsidaryti ne maisto parduotuvėms, turinčioms didesnį nei 300 kv. m² plotą, ir buvo vieni labiausiai piktinančių šios Vyriausybės sprendimų.

Mažmeninės prekybos vadovai puikiai suvokia, jog pasaulyje gali atsirasti naujų koronavirusų. Tad jos įsigyja dezinfekavimo įrenginius, pirkėjų skaičiavimo programėles, pertvarko parduotuves taip, kad pirkėjams būtų visuomet saugu apsipirkinėti.

O galimybės dirbti, apsipirkinėti ir pramogauti saugiai yra svarbios, nes kiekvienas mūsų nori būti gerovės kūrėju, o ne pašalpų gavėju.

Nr. 1 | 2021 m. liepa

9

Overtono langai: visuomenės sąmonę keičianti technologija jau atpažįstama Lietuvoje Audronė JANKUVIENĖ, LR Seimo narių Rimantės Šalaševičiūtės ir Juozo Varžgalio patarėja

Audronė Jankuvienė. Olgos Posaškovos nuotrauka

Amerikiečių sociologas Džozefas Overtonas (Joseph P. Overton (1960–2003) aprašė visuomenės nuomonės formavimo technologiją, kaip nepriimtinas idėjas, nepriimtinus reiškinius galima paversti politine norma.

Tai nėra primityvus smegenų „praplovimas“, tai yra puikiai veikianti subtili technologija. Efektyvia ją daro nuoseklus, sistemingas, žingsnis po žingsnio diegimas į masinę sąmonę. Visuomenės sąmonėje dirbtinai sukuriamas ir nuolat pakurstomas „mūšio laukas“ dėl dirbtinai suformuluotos problemos. Šis socialinių pokyčių modelis yra pavadintas autoriaus vardu – Overtono langu.

Nuo neįmanomo iki politiškai svarbaus Šią technologiją sudaro penki etapai, kuriuose pamažu siekiama pagrindinio tikslo.

Pirmas langas. Nuo neįmanomo iki radikalaus.

Tikslas – panaikinti reiškinio aptarimo tabu. Rodyti reiškinį kuo platesniam žmonių būriui. Diskusijas apie reiškinį paversti normaliu dalyku. Šioms disku-

sijoms suteikti reikšmingumo. Šiam tikslui pasiekti reiškinys yra išstumiamas į informacinį lauką kaip kraštutinai radikalus. Tai pritraukia dėmesį. Diskusijos apie temą imamos organizuoti, nes tampa dėmesio verta problema visuomenėje ir akademinėse konferencijose.

Antras langas. Nuo radikalaus iki priimtino.

Tikslas – pakeisti sąvoką. Emociškai nepriimtini terminai pakeičiami emociškai neutraliais. Šiuo etapu įvedamos naujos sąvokos, apibūdinančios tokias reiškinio ypatybes, kurios visuomenės sąmonėje daugiau nebesukelia aršaus pasipiktinimo.

Trečias langas. Nuo priimtino iki protingo. Tikslas – įvesti idėją apie aptariamo reiškinio natūralumą. Remiamasi moksliniais ir pseudomoksliniais faktais ir aiškinimais, kurie reiškinį paženklina kaip natūralų, savaime suprantamą. Tai yra lūžio momentas, kai absoliučiai marginalus reiškinys tampa suprantamas visuomenei.

Ketvirtas langas. Nuo protingo iki populiaraus.

Tikslas – masių sąmonei įteigti mintį, kad reiškinys yra paplitęs visuomenėje. Reiškinį asocijuoti su konkrečiomis populiariomis asmenybėmis, kurios visuomenei yra patrauklios.

Penktas langas. Nuo populiaraus iki politinio.

Tikslas – reiškinį padaryti politiškai svarbų. Reiškinio paneigimas vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Įvedamas negatyvus požiūris į tuos, kurie reiškinį smerkia. Nepaklusniesiems suvaldyti sukuriami nauji baudžiamojo kodekso straipsniai.

Prie šio lango prieinama, kai tema pakankamai įkaitinta ir ją jau galima iš populiariosios kategorijos perkelti į aktualios politikos kategoriją. Pradedami rengti teisės aktai. Lobistinės grupuotės val-

džioje konsoliduojasi ir išeina iš šešėlio. Pradedamos skelbti apklausos su išgalvotais rezultatais. Politikai pradeda daryti viešus pareiškimus dėl teisinio reglamentavimo.

Pagal šio modelio schemą galima atsekti, kaip vienas ar kitas visuomenėse buvęs smerktinas ar nusikalstamas reiškinys tampa politine norma – kaip nuo baudimo už reiškinio egzistavimą persistumta iki baudimo už reiškinio smerkimą. Normalu ir įprasta tampa tai, kas anksčiau buvo neįmanoma arba draudžiama dėl elementarių bendražmogiškosios moralės priežasčių. Tai ir yra technologijos, vadinamos Overtono langu, esmė.

Ketvirtasis langas neatsivėrė Ši technologija, geriausiai veikianti liberaliose visuomenėse, kuriose didžiausia vertybe laikoma pasirinkimo laisvė ir žmogaus teisė laisvai rinktis bet kokį gyvenimo būdą ir labai greitai bet koks nukrypimas yra paverčiamas norma, jau atpažįstama ir Lietuvoje.

Tie, kurie vos prieš mažiau nei metus piktinosi ir kratėsi bet kokių užuominų, pavyzdžiui, dėl vienalyčių santuokų įregistravimo, šiandien patys inicijuoja ir pasirašo jas įteisinančius įstatymo projektus. Prisiminkim, kaip 2020 m. rinkimų į Seimą metu Gabrieliaus Landsbergio svainis paskelbė, kad konservatoriai, jei tik jiems bei liberalams pavyks laimėti antrajame rinkimų ture, pirmiausia imsis vienalyčių santuokų įteisinimo. „Vakaro riteriai, klaviatūros riteriai, prirašo įvairių įdomių dalykų, nieko bendro neturinčių su partijos programa“, – tuomet atsišaudė G. Landsbergis. Bet šiandien jis ir konservatoriai – vieni iš Partnerystės įstatymo projekto autorių.

Vis dėlto laisvės entuziazmo apsvaiginti politikai pasikarščiavo. Paknopstomis iškart stryktelėjo į penktąjį Overtono langą, nė nepasidomėję, ar visuomenės nuomonė jau pakankamai paveikta. Arba atsainiai numoję į ją ranka. Juk „dauguma klysta“, yra tamsuomenė, ne jiems spręsti – kaip reikės,

taip padarysim. Anot premjerei Ingridai Šimonytei išsprūdusių žodžių, „nepatinka valdžia – 2024 m. išsirinksite kitą“. Įvairių institucijų atliktos apklausos atskleidė, kad visuomenės sąmonėje nepavyko įdiegti šio reiškinio kaip itin „paplitusio ir populiaraus“.

Kam atstovaujama? „Baltijos tyrimų“ apklausa sausio mėnesį parodė, kad iniciatyvą pakeisti teisinę šeimos sampratą, kad šeimos teises įgytų ir tos pačios lyties poros, palaikytų 8 proc. apklaustųjų. 58 proc. šeimos politikos srityje palaikytų iniciatyvą stiprinti ir remti šeimą, kurią sudaro vyras ir moteris.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ duomenimis, už siūlymą, kad būtų galima registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, pasisakė 13 proc. respondentų, nepritaria 66 proc. apklaustųjų.

Trečia, Prezidentūros užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, kad 70,3 proc. apklaustųjų kategoriškai nepritaria arba greičiau nepritaria, kad Seimas priimtų tos pačios lyties civilines teises išplečiantį Partnerystės įstatymą.

Taigi ir šioje subtilioje technologijoje nuo visuomenės priklauso, kada ir kurį langą gali atverti politikai, kiek žmonės pasiduos jų įtakai ar manipuliacijoms. Pirštus valdantiesiems privėrė ir stumiant rinkimų pertvarką prieš rinkėjų valią. 89,5 proc. apklaustųjų teigia, kad merai turėtų būti renkami tiesiogiai gyventojų. 64,1 proc. nori, kad Seimo nariai turėtų būti tik tiesiogiai renkami piliečių, o valdantieji, priešingai, siūlė apskritai atsisakyti vienmandačių. 95,4 proc. respondentų mano, kad Prezidentas turėtų būti renkamas tiesiogiai piliečių, kaip yra numatyta Konstitucijoje, o ne Seime, kaip siūlo valdantieji.

Politikai, neatstovaujantys daugumos piliečių valiai, atstovauja patys sau arba tik tam tikrų interesų grupei.

Užimtumo tarnyba: reali pagalba ieškantiems darbo ar tik formaliai dirbanti institucija?

Lidžita KOLOSAUSKAITĖ, teisininkė, tinklaraštininkė Pandemija sukėlė daug neigiamų reiškinių dažno žmogaus gyvenime, vienas jų – itin išaugęs nedarbas. Lietuvoje oficialus nedarbo lygis šiuo metu siekia net 15,1 proc. Tai reiškia, kad darbo neranda 3 iš 20 galinčių ir norinčių dirbti asmenų.

Kyla klausimas, kaip su šiais iššūkiais tvarkosi Užimtumo tarnyba, ar dėmesys besikreipiantiesiems ir pagalba siekiantiems grįžti į darbo rinką ar pradėti profesinę karjerą yra pakankami ir atitinka sudėtingas laikmečio sąlygas?

Pasyvi pagalba Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas numato tokias darbo rinkos paslaugas: laisvų darbo vietų ir darbo ieškančių asmenų registravimą, informavimą, konsultavimą, įsidarbinimo galimybių vertinimą, tarpininkavimą įdarbinant, individualios užimtumo veiklos planavimą, įdarbinimą su pagalba.

Skamba neblogai, tačiau abejotina, ar visa tai galima atlikti tik nuotolinio ryšio priemonėmis, tuo tarpu Užimtumo tarnyba, kitaip nei daugelis institucijų, iki šiol nėra atnaujinusi kontaktinio klientų aptarnavimo.

Jaunas ir motyvuotas rasti darbą asmuo, tikėtina, sugebės pats užpildyti ir pateikti darbdaviams savo CV, motyvacinį laišką, susirasti reikiamą informaciją apie persikvalifikavimo galimybes ir pan. Tačiau vyresnis, ypač jau nusivylęs darbo paieškomis, menkai gebantis naudotis technologijomis bedarbis vargiai pasieks kokių nors rezultatų be aktyvių pagalbos priemonių.

Iš pažįstamų patirties tenka pastebėti, kad Užimtumo tarnyba registruoja laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius asmenis, tačiau kitų darbo rinkos paslaugų iš esmės nebeteikia. Pati žinau bedarbį, kuris jau trečias mėnuo registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau net nėra užpildęs CV, nesusisiekęs nei su vienu potencialiu darbdaviu. Nepaisant to, Užimtumo tarnybos tarnautojai dar tik ketina su juo pabendrauti telefonu, apie tai iš anksto informavo elektroniniu paštu.

Ar tarnyba veikia efektyviai?

Ar apskritai Užimtumo tarnyba veikia efektyviai? Spręsti sunku. Užimtumo tarnybos svetainėje nurodyta, kad registruota 246 337 bedarbiai, iš kurių 2021 m. įdarbinta 73 336, t.y. kiek mažiau nei trečdalis.

Kita vertus, svarbu įvertinti, kad radus darbą automatiškai netenkama bedarbio statuso, tai grei-

čiausiai atspindi aptarti skaičiai. Tačiau vargiai vertinta, kiek iš tų asmenų įsidarbino, naudodamiesi Užimtumo tarnybos paslaugomis, o ne savarankiškai (per pažįstamus, radus skelbimą internete ir t.t.).

Siekiant gerinti paslaugų kokybę, tarnyba turėtų stebėti šiuos rodiklius, vertinti, kokiam skaičiui bedarbių faktiškai padėjo rasti darbą.

Trūksta sisteminio požiūrio Be abejo, svarstytina ir dėl naujų pagalbos priemonių, kurias būtų tikslinga numatyti Užimtumo įstatyme. Kai kuriems bedarbiams praverstų psichologinis konsultavimas, įvairūs kursai apie CV, motyvacinių laiškų rengimą, apskritai sėkmingą komunikaciją su potencialiu darbdaviu. Taip pat mokymai, orientuoti į naujų įgūdžių įgijimą arba senųjų atnaujinimą. Šiuo metu Užimtumo tarnyba rekomenduoja nemokamus mokymus, rengiamus kitų organizacijų, tačiau pati atitinkamų mokymų neorganizuoja ir už jų kokybę neatsako, ir tai kelia klausimų dėl tokių priemonių pakankamumo.

Apskritai, Užimtumo tarnybos veikla yra orientuota į itin opių problemų sprendimą ir tikrai ne visados priklauso vien nuo institucijos veiklos kokybės.

Tačiau liūdina, kai tarnybos vadovė viešai išsako skeptišką požiūrį į bedarbius, užuot kritiškai įvertinu-

Lidžita Kolosauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

si, kiek efektyvi jiems teikiama pagalba, kiek iš jų nedirba, nes „nenori“, o kiek nesugeba atrasti tinkamos veiklos, nemoka savęs deramai pristatyti potencialiems darbdaviams ir ką dėl to galima padaryti.

Neabejoju, kad žiūrint į nedarbą kaip į sisteminį reiškinį, kurį įtakoja tiek objektyvūs (darbo rinkos pasiūla, bedarbio kvalifikacija, profesijos paklausa), tiek subjektyvūs (motyvacija, pasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžiai) faktoriai ir aktyviai padedant abiem šiais klausimais, rezultatai būtų daug geresni.

10

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

Mūsų šiokiadieniai: šventės, talkos, susitikimai Pandemija gerokai pristabdė LVŽS Kauno skyriaus veiklą. Tačiau, laikydamiesi būtinų reikalavimų, tęsėme tradicines talkas, kaip fondo „Švieskime vaikus“ ambasadoriai ir savanoriai dovanojome knygeles Kauno bibliotekoms ir vaikų piešinių konkurso nugalėtojams. Kovo 11-osios proga surengėme trispalvės puokštės kūrimo akciją ir gėles padėjome Karo muziejaus sodelyje, prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę. Surengėme mūsų atstovų palydas į Didįjį šeimos gynimo maršą gegužės 15-ąją, bendravome su kauniečiais tradicinės kiemų šventės metu ir kt.

Jūsų dėmesiui pateikiame pastarojo pusmečio veiklos fotokroniką.

Laisvės ugnį įprasminantį ir vienijantį simbolį – gėlių puokštę, apkeliavusią visas Lietuvos apskritis, Kovo 11-osios proga iškilmingai padedame prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę

Artėjant Didžiajam šeimos gynimo maršui visus, kurie rūpinasi tradicinės šeimos puoselėjimu, kviečiame užsiklijuoti lipduką „Aš – už tradicinę šeimą“

„Švieskime vaikus“ fondo ambasadoriai ir savanoriai Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės proga bibliotekoms dovanoja fondo išleistus knygų rinkinius

Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne vykdome intensyvius aplinkos tvarkymo darbus

Nr. 1 | 2021 m. liepa

11

Dalyvaujame Didžiajame šeimos gynimo marše, išreikšdami palaikymą tradicinėms šeimoms ir prigimtinių vertybių puoselėjimui

Gera jaustis vieno didelio, atviro ir bendruomeniško kiemo – Kauno miesto kaimynais, kuriuos sieja ne tik bendra erdvė, bet ir problemos, idėjos, požiūriai

Ant Veršvų piliakalnio švenčiame Kauno miesto gimtadienį

Apdovanojame vaikų kūrybinio konkurso „Šuo – puikus bičiulis!“ nugalėtojus

Aurelijus Veryga yra aktyvus šaulys, nuolat dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos rengiamose pratybose

Minėdami Pasaulinę žemės dieną, Panemunės šile keliame dvylika inkilų zylutėms

12

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

2022 metais garsiausias Lietuvos miestas bus Kaunas Giedrius SURPLYS, LR Seimo narys, LVŽS šešėlinis užsienio reikalų ministras

Giedrius Surplys. Olgos Posaškovos nuotrauka

Ar žinote, kas yra Turkijos sostinė? O Kanados? Australijos? Jeigu įvardijote Ankarą, Otavą ir Kanberą, galite laikyti save geografijos žinovais, nes didžioji dalis paminėtų Stambulą, Torontą ir Sidnėjų. Kalbantieji apie Lietuvą kitąmet irgi pirmiausia minės ne Vilnių, nes Kaunas bus Europos kultūros sostinė.

Labai gražiai ir kūrybiškai sudėliota Kauno – Europos kultūros sostinės programa siūlo priimti painiavą, pasinaudoti santaka ir transformuoti sąmonę. Šis trijų žingsnių kelias turėtų padėti visiems, įsipynusiems į Europos kultūros sostinės vyksmą, atrasti naują Europą ir savo saugią sėkmingą ir patogią vietą joje. Būtų labai smagu, jeigu Kaunui pavyktų iš tiesų pažadinti pasididžiavimą Europa, padidinti supratimą, kas yra europietiškos vertybės, ir per tai įsitvirtinti europiečių sąmonėje. Miestas ir miestiečiai turi tam tinkamą charakterį. Bet, kad vi-

sas kitų metų šurmulys iš tiesų pavyktų, keltų šiurpulį ir ilgam užprogramuotų lyderystės DNR, reikėtų apmąstyti būsimas 2022 m. aktualijas ir atspindėti jas Europos kultūros sostinės programoje.

Tų aktualijų jau šiandien galima numatyti ne vieną. Apmąstymų pradžiai pasiūlysiu tris, kurios, kaip ir Kauno pavadinimas, prasideda raide „K“.

Koronavirusas Kad ir kiek būtume nuo jo pavargę, kad ir kaip sėkmingai vyktų ES piliečių skiepijimas šįmet, 2022 m. COVID-19 vis dar dėlios gyvenimo, pramogų ir kelionių planus. Tiems, kurie dar nesuprato, esminė žinutė yra tokia – pasaulis nesunaikins šios ligos, pasaulis tiesiog išmoks su ja gyventi. Kaip su gripu.

Ką 2022 m. šia tema gali pasiūlyti Kaunas? Visiškai saugias keliones ir pramogas. Kultūros sostinės programa turi įvykti! Tam, kad parodytume visai Europai, kaip galima saugiai švęsti pasaulinės pandemijos akivaizdoje. Kultūros sostinės programa turi būti ne tik ES piliečiams, nes Europa visada garsėjo savo atvirumu ir nuo to darėsi tik sėkmingesnė.

Todėl organizatoriai jau dabar turi ruoštis ir ruošti namų darbus su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkais, Vyriausybe ir vežėjais, pirmiausia – valstybės įmone Lietuvos oro uostais, kad 2022 m. Kaune žūtbūt pamatytume ir ne ES šalių atstovus. Būtų ypatingai gražu, jeigu 2022-uosius Kaunas pasitiktų ir palydėtų kaip vienas sveikiau-

sių ir mažiausiai nuo COVID-19 kenčiančių miestų. Žinoma, nereikia ir sakyti, kad Kultūros sostinės programą smelks COVID-19 tema, – ko netekome, kaip ji paveikė mūsų įpročius, santykius, savijautą, koks bus pasaulis po šio protrūkio.

Kalanta Kitus metus Seimas paskelbė Romo Kalantos metais, nes sukanka 50 metų nuo jo susideginimo, protestuojant prieš sistemą. Šis minėjimas stipriai rezonuos su tuo, kas vyksta ir 2022 m. tebevyks Baltarusijoje ir Rusijoje. Todėl laisvės tema, skirtumas tarp demokratinių nesutarimų ir žmonių grūdimo į kalėjimus už kitokią nuomonę gali sustiprinti Europos kultūros sostinės paveikumą ir išliekamąją vertę. Ir mąstymas, pokalbiai apie tai Kaune bus pačioje vietoje. Nes Kaunas turi Kalantą, Kaunas turi „Žalgirį“, Adamkų, „Laisvą ir nepriklausomą kanalą“ Lapėse 1991-aisiais...

Taigi galima pagalvoti apie scenos ir diskusijos erdvių suteikimą Baltarusijos menininkams, rezistentams ir jauniems žmonėms, kurių pagaliau nori klausytis visas pasaulis. O Lietuvos Vyriausybė kitąmet galėtų net tik atvažiuoti Kaunan pasižiūrėti kultūros, bet ir surengti bent vieną aukšto lygio politinę konferenciją, skirtą demokratijos plėtrai ir žmogaus teisėms už rytinių ES sienų.

Klimatas Žemės gyventojai ir vartotojai, ypač – jaunoji karta, 2022 m. vis dar jautriai stebės kylančią temperatūrą, gamtos kataklizmus ir ieškos būdų, kaip mums išlikti, kuo mažiau teršiant aplinką ir darant neigiamą poveikį planetai. Būtų puiku parodyti

Mūsų pareiga – deramai pasitikti M. Valančiaus metus Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ, LR Seimo LVŽS frakcijos narė, Seimo laikinosios Žemaičių grupės pirmininkė

Rimantė Šalaševičiūtė. LRS kanceliarijos nuotrauka

Visai neseniai Lietuvos Respublikos Seimas nutarė 2026-uosius paskelbti Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus – svarbios XIX a. Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo asmenybės – metais. 2026 metų vasario 28 dieną bus minimos šios iškilios asmenybės 225-osios gimimo metinės.

Džiaugiuosi, kad parlamentarai žemaičiai šiuo klausimu buvo labai vieningi – mano inicijuotą projektą pasirašė visi Seimo žemaičiai, jam plenariniame posėdyje pritarta.

Minėtame Seimo nutarime siūloma Vyriausybei iki 2024 m. spalio 1 d. parengti ir patvirtinti Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metų programą, o 2025 m. ir 2026 m. valstybės biudžetuose numatyti lėšų Vyriausybės patvirtintai šiai pro-

gramai įgyvendinti. Tikiuosi, kad programoje bus minimas ir Kaunas.

Kaune gyveno vienuolika metų M. Valančius – žemaičių vyskupas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas ir puoselėtojas, knygnešystės organizatorius, Tautos žadintojas, istorikas, politikas, rašytojas. Vyskupu jis dirbo ketvirtį amžiaus – keturiolika metų Varniuose ir paskutiniuosius vienuolika savo gyvenimo metų Kaune. Turbūt todėl kai kurie kauniečiai M. Valančių kartais vadina „mūsų vyskupu“.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo vyskupui grėsė ištrėmimas. 1864 m. caro valdžia Žemaičių vyskupijos centrą perkėlė į Kauną. M.Valančius nepalūžo: Kauno gubernijoje sukūrė knygnešių ir spaudos rėmėjų katalikiškos krypties organizaciją, organizavo slaptų lietuviškų mokyklų steigimą – daraktorystę, rūpinosi lietuviškų knygų leidimu Rytų Prūsijoje ir platinimu Lietuvoje.

1858 m., atsižvelgiant į vyskupo aplinkraštį, pradėtos steigti blaivybės brolijos, vadinamos Motiejaus Valančiaus vardu. Kauno gubernijoje blaivininkais tapo 84 procentai tikinčiųjų. Vyskupas padėjo lietuvybės skleidėjams, tikinčiuosius mokė priešintis, gynė kunigus nuo represijų, visokiais būdais stengėsi užtarti, gelbėti į valdžios rankas patekusius sukilėlius.

Vienas pirmųjų miesto istorikų

Motiejus Valančius spaudos draudimo laikais, gyvendamas Kaune, parašė ir Rytų Prūsijoje išspausdino apie 70 religinių, mokslinių, didaktinio pobūdžio pasakojimų ir grožinių kūrinių, tarp kurių – „Žyvatos Jėzaus Kristaus“, „Patarlės žemaičių“, „Gyvenimas šventųjų“, „Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano tretininko“ ir kt. Baigė rašyti pirmą kartą lietuvių kalba išleistą dviejų dalių istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystę“. Tai buvo pirmoji knyga po S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir ją pavyko išspausdinti.

M. Valančius buvo vienas pirmųjų Kauno istorikų.

Vyskupo susidomėjimą Kauno praeitimi rodo „Baltų lankų“ perspausdinta 1929 m. J. Tumo–Vaižganto parengta ir Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje išleista M. Valančiaus knygelė „Pastabos pačiam sau“.

M. Valančius pradėjo rinkti istorinę medžiagą dar būdamas Kražių gimnazijos kapelionu. Gyvendamas Kaune, jis parašė Kauno vienuolynų istoriją nuo jų įkūrimo iki M. Valančiaus mirties. Manoma, kad daugiausiai medžiagos apie Kauno miesto bažnyčias ir vienuolynus galima rasti viename jo rankraštyje „Pamiętnik domowy“. Tai – pirmas Kauno bažnyčių istorijos aprašymas, kuris turi didelę reikšmę ir šiandien, nes tokių darbų yra labai nedaug.

Pagarbiai įamžintas atminimas Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d.

Kaune. Palaidotas Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos rūsyje (kriptoje). 1878 m. virš kriptos pastatytas paminklinis biustas ir marmurinė lenta su epitafija: „ D.O.M. Šioje šventovėje palaidotas švento atminimo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, g. 1801

jiems, kad Kaunas – žalias miestas ne tik dėl „Žalgirio“.

Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno technologijos universiteto laboratorijose ir auditorijose tikrai knibžda draugiškų aplinkai idėjų ir technologijų, kurias reikia ištraukti į gatves ir aikštes. Aplinkos ministerijos Klimato kaitos programoje tikrai yra lėšų finansuoti žaliausiems projektams. Taigi 2022 m.

Europos kultūros sostinė gali nudžiuginti ne tik meniniais ieškojimais klimato kaitos srityje, bet ir elektriniais taksi, itin paprastais paspirtukų, dviračių ir automobilių dalijimosi sprendimais, lietaus vandeniu tualetuose, o gal ir dar nei Vilniui, nei pasauliui nežinomais išradimais.

Pabaigai – dar viena „K“, kuri yra amžina aktualija, kai kalbame apie miestą kaip traukos objektą.

Kultūra Kauno kultūra turėtų stipriai atsiremti į būtent su Kaunu susijusius visame pasaulyje garsius žmones. Ar žinote, kad Kaune gimė net du Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkai, Anglijos karališkojo baleto primabalerina, pasaulinio garso rašytojai, už Lietuvos plačiai žinomi politikai, kino kūrėjai ir, žinoma, sporto žvaigždės? O dar Čijūnė Sugihara... Ne tik Europa, bet ir visas pasaulis Kaune gali atrasti kažką girdėto, pažįstamo ir žavinčio. Taip kiekvienam Europos kultūros sostinės svečiui užkabintume Kauno inkarą, kuris verstų vėl ir vėl prisiminti, dar ir dar sugrįžti.

Kauno kultūra, kaip moka tik ji, turėtų būti ir labai lietuviška (žalgirietiška, smetoniška, modernistinė) ir labai atvira, santakoje jungianti ir sintetinanti idėjas, tautas, papročius. Man gražu, kad programoje numatyta daug vietos Kauno žydų paveldui.

Tačiau nereikia pamiršti ir Japonijos, ir Lenkijos, ir kitų valstybių ryšio su Kaunu. Kuo daugiau Kaune atras atvykę pasisemti Europos kultūros, tuo daugiau Kauno bus išvežta į kitas šalis.

m. vasario 16 d. m. 1875 m. gegužės mėn. 17 d., per 25 metus uoliai valdęs vyskupiją. Buvo žymus vyskupas – valdytojas, rašytojas ir liaudies tėvas; pakėlė savo avijos švietimą ir dorovę, nusipelnė visų pagarbą ir paliko negęstantį atminimą. Ramybė Tavo vėlei garbingasis ganytojau!“ Iki 1957 m. epitafijos tekstas buvo lenkiškas.

Jo vardu Kaune pavadinta gatvė. 1925 m. skulptorius Vincas Grybas papuošė Kauno „Saulės“ gimnazijos fasadą M. Valančiaus reljefiniu portretu su kryžiumi ant krūtinės, kurį 1953 m. užtinkavo, o 1968 m. vyskupo bareljefas buvo atkurtas.

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų įrašyta: „Valančius Motiejus, vyskupas“. 1950 m. paminklas nugriautas, 1997 m. birželį atstatytas.

1970 m. Senamiestyje ant jo namo (M. Valančiaus g. 6) atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1864– 1875 m. gyveno rašytojas Motiejus Valančius“. Po namo remonto 1985 m. lenta dingo. 2011 m. kovą ant Kauno miesto muziejaus pastato atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1864–1875 m. gyveno Žemaičių vyskupas, didysis tautos švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas Lietuvoje, rašytojas Motiejus Valančius“.

Nuo 2005 m. rugsėjo Rotušės aikštėje netoli Kunigų seminarijos stovi dr. R. Sidrio Kaunui dovanotas paminklas. 2012 m. jo užnugaryje įrengta granitinė plokštė, kurioje autentišku vyskupo braižu įkaltas M. Valančiaus apie 1875 m. parašytas testamentinio laiško fragmentas.

Apie vyskupo gyvenimą ir kūrybą yra išleista nemažai knygų, jo atminimas Kaune pagarbiai įamžintas.

Dabar mūsų pareiga – deramai pasirengti jubiliejiniams Motiejaus Kazimiero Valančiaus metams.

Nr. 1 | 2021 m. liepa

Ačiū, kad auginame Kauną kartu!

Vaida PRANARAUSKAITĖ, LR Seimo nario Aurelijaus Verygos patarėja, LR Seimo narės Astos Kubilienės padėjėja, LVŽS Kauno m. skyriaus pirmininkė Įvedus griežtus karantino apribojimus, didžioji dalis ūkio subjektų veiklą galėjo vykdyti tik internetinėje erdvėje. Tačiau dalis jų visai neturėjo elektroninių parduotuvių.

Tad įvertinus faktą, kad smulkaus verslo atstovai sunkiai gali konkuruoti su didžiosiomis elektroninėmis parduotuvėmis arba jų visai neturi, LVŽS Kauno skyriaus komanda nusprendė socialiniame tinkle „Facebook“ įsteigti rubriką #RemiuSmulkųjįVerslą ir pakvietė visus Lietuvos smulkiuosius prekių ir suvenyrų gamintojus, menininkus bei paslaugų teikėjus joje nemokamai skelbti informaciją apie siūlomus produktus ir paslaugas, kad kuo daugiau žmonių pamatytų su sunkumais susiduriančių įmonių veiklą. Šią rubriką pirmiausiai įsteigėme tam, kad galėtume reklamuoti mūsų krašto auksarankius ir parodyti, kad mes, kauniečiai, esame bendruomeniški ir galime sunkiu metu padėti vieni kitiems išgyventi.

Sumanymas pavyko. Rubrika #RemiuSmulkųjįVerslą startavo 2020 m. gruodžio 18 d. Per mažiau nei pusmetį buvo paskelbta 90 įrašų, kuriuos pamatė daugiau nei 300 000 žmonių. Stengėmės reklamuoti tik lietuviškas, originalias ir kokybiškas prekes bei paslaugas.

Mūsų įrašų skaitytojai sužinojo, kur gali įsigyti nuostabių gėlių, tujų ir kitų dekoratyvinių augalų, burnoje tirpstančių sūrių ar pyragų, šviežiai spausto

Vida Vrubliauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

aliejaus ar gydančiomis savybėmis pasižyminčių arbatų. Stilingoms ir originalioms interjero detalėms, įspūdingiems paveikslams, žaismingiems žaidimų nameliams ir patogiems sėdmaišiams padėjome atrasti savo namus bei mylinčius šeimininkus. Ieškojome jaukių šeimos restoranų, profesionalių fotografų, muzikantų ir makiažo meistrų, kad Jūsų asmeninės šventės būtų pripildytos džiugesio ir mylimų žmonių šypsenų. Skubantiems suradome stilingos laisvalaikio aprangos, romantiškų suknelių, amžinų odinių diržų, piniginių ir originalių rankinių siuvėjus.

Išvardinome tik mažą dalį reklamuotų prekių ir paslaugų. Stengėmės viešinti kuo įvairesnes prekes ir paslaugas, akcentuoti jų išskirtines savybes. Ir la-

bai džiaugiamės, kad galėjome skatinti mūsų smulkiųjų verslininkų, menininkų ir amatininkų kūrybiškumą, suteikti jiems platesnes galimybes dalintis savo darbais.

Maloniai nustebome, kad tiek daug įdomių ir gražių gaminių sukuria mūsų auksarankiai. Tik gaila, kad per mažai dėmesio skiriama jų kokybiškam, estetiškam pateikimui, savęs ir savo prekių populiarinimui. Tad, neapsiriboję vien tik teksto suderinimu, teikėme patarimus, kaip reikėtų pertvarkyti internetinės parduotuvės puslapį ir pritraukti platesnį skaitytojų susidomėjimą.

Rengdami įrašus, daug kalbėjomės apie jų atstovaujamų verslo sektorių problemas. Dalis besireklamuojančiųjų tapo mūsų paskyros bičiuliais. Susižavėję mūsų idėja, jie mielai palaikydavo ir kitus šioje rubrikoje besireklamuojančius verslininkus ir menininkus.

O labiausiai mus motyvavo atsiliepimai, jog reklamavęsis asmuo ar įmonė sulaukė ne tik „patiktukų“ ar „širdučių“, bet ir realių užsakymų: Julija Kuzminskienė, saksofonistė: „Pamačiau skelbimą ir pagalvojau: o kodėl gi nepasinaudojus galimybe ir nemokamai nepareklamavus savo paslaugų? Ir tokiu sprendimu nenusivyliau, nes, išėjus įrašui, sulaukiau ne tik užklausų, bet ir užsakymų iš žmonių, kurie savo asmenines šventes nori praturtinti saksofono garsais. Tad dėkoju Vaidai ir visai LVŽS Kauno komandai už galimybę nemokamai paskelbti apie savo paslaugas“.

Vida Vrublauskienė: „Kada užsidaro durys, atveria langas. Tokį langą atvėrė, LVŽS... Vaida Pranarauskaitė, pasiūlydama nemokamą reklamą šios partijos facebook`o sienoje. Buvau nustebinta ir kartu pasijutau įvertinta. Tokiu sunkiu laikotarpiu, kuomet visi sėdėjome uždaryti namuose, su tiek mažai teigiamų emocijų, tai reiškė labai daug: palaikymą,

13

Julija Kuzminskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

galimybes, naujas perspektyvas. Šis, atrodo, nedidelis žingsnis, davė labai daug. Apie mane sužinojo vilniečiai. Dabar turiu mokinukų grupę iš sostinės.

Toliau renkasi suaugusių žmonių grupė, taip pat iš Vilniaus. Mane rado labai paprastai – Vida Babiciute per Messenger programėlę. Žmonės drąsiai parašė, ir rezultatas – abipusė draugystė, kuri tęsis toliau po vasaros atostogų.“ Vyriausybei nusprendus atlaisvinti verslus, kaip ir žadėjome, uždarėme rubriką. Tačiau džiaugiamės, kad mums pavyko įrodyti, jog bėdai ištikus mes galime kartu suremti pečius ir kad politikai taip pat galime ne tik kalbomis, bet ir konkrečiais darbais prisidėti prie miesto gerovės kūrimo.

Dėkojame visiems Kauno gyventojams, palaikiusiems šią mūsų bendruomenišką iniciatyvą!

Pandemija suteikė naujų kūrybinių galimybių Ernestas KULIEŠIS, fotografas Sako, fotografija – tai menas matyti.

Manau, teisingi žodžiai. COVID– 19 pandemijos metu fotografams teko priimti tikrą iššūkį.

Reikėjo fotografuoti žmones su kaukėmis, o veido išraišką ar šypseną išduodavo tik akys.

Arba fiksuoti ištuštėjusias Kauno gatves, parkus ir skverus, kuriuose nedrąsiai praeidavo vienas kitas žmogus, vengiantis bet kokio artimesnio kontakto.

Tačiau mane tam tikra prasme visa tai privertė pasižiūrėti į fotografiją šiek tiek kitaip, lyg ir plačiau. Pajutau, kaip greitai užmarštin gali nueiti žmonės ir akimirkos. Akimirkos, fiksuojančios krykštaujančių vaikų akis, meilės žodžius tariančius jaunavedžius ar graudžią ašarą braukiančią jaunosios mamą…

Tad vieną dieną prisiminiau užsigulėjusius, kažkur laiko dulkėmis nusėdusius senų nuotraukų archyvus ir nusprendžiau juos prikelti kitam gyvenimui, truputį įdėjus fantazijos ir kūrybiškumo. Buvo gera prisiminti ten įamžintus žmones, prisiliesti prie jų ir to laikme-

Ernesto meninė fotografija. Sendintas akvarelės efektas

čio gyvenimo istorijos.

Kurdamas albumus, turėjau daug laiko apmąstymams. Visada sakiau, kad fotografas turi nuolat ugdyti tam tikrus įgūdžius, kad kaskart galėtų pasiekti vis geresnių rezultatų.

Dėl spartaus gyvenimo tempo anksčiau negalėjau pakankamai laiko skirti įvairių fotografijos efektų paieškai ir taikymui bei šių įgūdžių lavinimui. Tad nusprendžiau, jog karantinas yra tinkamiausias metas išskirtinių nuotraukų efektų paieškoms. Todėl virtualioje erdvėje ieškojau sprendimų, suteiksiančių galimybę nuotraukas pristatyti kitaip – pritaikant tapymo, akvarelės, piešimo pieštuku efektus.

Be to, šios paskatos išaugo iki susidomėjimo plačiaformate spauda, spauda ant drobės, fotomanipuliacijomis. Plačiau ir nuosekliau įsigilinau į nuotraukų retušavimą bei konceptualų meną fotografijoje.

Užmezgiau glaudžius ryšius su užsienio fotografais, su kuriais aktyviai diskutavome apie tendencijas fotografijos mene, aiškinausi, kaip tiksliau būtų galima atspindėti ne tik žmonių, bet ir daiktų būseną.

Pastarosios diskusijos nebuvo bevaisės.

Užčiuopiau galimybę save, kaip fotografą, realizuoti fotografuojant įvairius gaminius. Karantino metu fizinė prekyba persikėlė į virtualią erdvę, tad internetinėms parduotuvėms skubiai prireikė kokybiškų, meniškų prekių, suvenyrų ar teikiamų paslaugų nuotraukų.

Matydamas tokią didžiulę daiktų fotografavimo paslaugos paklausą, nusprendžiau šiek tiek pakeisti savo, kaip fotografo, darbo profilį.

Ernestas Kuliešis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žinoma, keletą savaitę sugaišau, kol išsiaiškinau įvairius daiktų profesionalaus fotografavimo niuansus. Pavyzdžiui, sužinojau, kad yra konkrečios spalvos, kurios rekomenduojamos naudoti fotografuojant maisto produktus. Sumanymas pavyko, ir net ne visus gautus užsakymus galėjau įvykdyti. Teko kai kurių dėl laiko stokos atsisakyti.

Esu įsitikinęs, kad visada reikia ieškoti ir galima surasti naujų savęs, kaip profesionalo, saviraiškos būdų.

Negailestingos pandemijos siautėjimas gali tapti mano ir Jūsų galimybe eiti pirmyn.

Viskas praeina. Esu tvirtai įsitikinęs, praeis ir tai, o mūsų mylimas miestas Kaunas visų mūsų pastangų dėka toliau klestės, gražės ir augs.

14

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

Stringanti daugiabučių renovacija: kas ne taip?

Ligita GIRSKIENĖ, LR Seimo narė, LVŽS šešėlinė aplinkos ministrė

Ligita Girskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nuo 1996 m. įvairios valdžios bando „sukelti“ senų, energetiškai neefektyvių pastatų renovacijos bangą, tačiau iki šiol pavyko pasiekti tik šiokio tokio raibuliavimo. Viešoje erdvėje skelbiamos skambios antraštės apie ambicingus tikslus modernizuoti po 500 ar net 1000 daugiabučių gyvenamųjų namų kasmet, 60 proc. sumažinti energijos vartojimą pastatuose, 100 proc. sumažinti iškastinio kuro vartojimą bei išskiriamą CO2 emisijų kiekį. Pirštu baksnojama į Europos Sąjungos direktyvas, kurias privalome vykdyti ir grasinama sankcijomis, jei nepasieksime ES nustatytų rodiklių. Kodėl pastatų renovacija vyksta taip lėtai?

Kas ne taip?

Viešai skelbiama, kad nuo 1996-ųjų Lietuvoje renovuota šiek tiek daugiau nei 3000 daugiabučių namų, nors iš viso šalyje yra 37136 daugiabučių pastatytų iki 1993 m. Šiuo metu renovuota vos 8 proc. daugiabučių. Didžioji dalis pastatų renovuota 2013–2020 metais (2631 daugiabutis namas). Šio laikotarpio investicijos – apie 750 mln. eurų. Vieno daugiabučio renovacijai vidutiniškai skirta 290 tūkst. eurų. 2020 m. lapkričio mėn. šalyje buvo vykdomi 513 daugiabučių namų atnaujinimo projektai, baigti 403.

Skaičiai nerodo jokio proveržio. Miestų ir miestelių veidas nesikeičia, sovietmečiu statyti daugiabučiai kasmet vis labiau nusidėvi ir net ima griūti. Tokiu tempu įgyvendinti įsipareigojimus Europos Sąjungai bus labai sudėtinga.

Nesigilinama į realias priežastis

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas, pažadėjęs naują jėgą renovacijos procese, mano, kad pastatų modernizaciją paspartins dviejų, labai panašias funkcijas atliekančių, agentūrų – Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) ir Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) apjungimas į vieną kompetencijų centrą. Seime jau pradedamas svarstyti pastatų renovacijos kompetencijų centrui įkurti reikalingos Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pataisos, kurias parengė Aplinkos ministerija.

Apmaudu, kai sprendimai priimami skubotai, neįsigilinus į realias priežastis dėl niekaip neįsibėgėjančio pastatų renovacijos proceso. Tokiu sudėtingu laikotarpiu vykdoma esamos sistemos pertvarka gali įnešti tik dar daugiau chaoso į pastatų modernizacijos procesą. Tuo labiau, kad net pats aplinkos ministras negali paaiškinti, kokių rezultatų siekia naikindamas Būsto energijos taupymo agentūrą.

2016–2020 m. LVŽS kadencijos vyriausybė parengė Lietuvos ilgalaikę renovacijos strategiją, kurią tvirtino naujoji vyriausybė. Strategijos tikslas – transformuoti esamą pastatų fondą, kad 2050 m. jis būtų efektyviai naudojantis energiją ir nepriklausomas nuo iškastinio kuro bei atitinkantis universalaus dizaino principus. Įtikinti absoliučią daugumą savininkų Daugiabučių namų modernizacijos projektų administravimas yra sudėtingas ir specifinis procesas, nes darbas vyksta ne tik su savivaldybėmis, daugiabučių namų projektų administratoriais, bet ir su kiekvieno namo butų ir kitų patalpų savininku. Būtent nuo butų ir kitų patalpų savininkų valios priklauso pastatų modernizacijos programos eiga. Lietuvoje tik 2 proc. pastatų fondo vienetų nuosavybės yra vieša (valstybės arba savivaldybės nuosavybė), likusių 98 proc. nuosavybė yra privati (t.y. fizinių arba juridinių asmenų).

Taigi, siekiant proveržio, renovacijos nauda reikia įtikinti absoliučią daugumą pastatų savininkų. Tokiam

rezultatui pasiekti būtina, kad ilgalaikės renovacijos strategijos įgyvendinimo modelis būtų orientuotas į pastato savininką, jo lūkesčius bei esminių barjerų, trukdančių jo apsisprendimui dalyvauti renovacijoje, panaikinimą.

Skirtingos studijos ir tyrimai pateikia skirtingus pastatų savininkų lūkesčius ir barjerus, kurie trukdo savininkų apsisprendimui dalyvauti renovacijoje. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad pastato savininkas dalyvaus renovacijoje tada, kai tikės, kad renovacijos naudos bus didesnės nei jo investicija.

Trukdantys barjerai Apklausus daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkus paaiškėjo, kad daugumos jų netenkina šiuo metu esantis modernizacijos finansavimo (kompensavimo) modelis (per mažas kompensavimo intensyvumas). Taip pat kaip labai svarbų barjerą savininkai įvardija nepasitikėjimą savivaldybių skiriamais daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriais, kurie dažnai yra ir modernizacijos projektų administratoriai.

Dar vienas labai svarbus barjeras, trukdantis priimti sprendimą dalyvauti modernizacijos programoje – kokybės trūkumas (šlubuojanti techninė priežiūra, rangovų patikimumas, medžiagų atitiktis reikalavimams ir kt.). Žmonės yra prisiklausę įvairių blogų patirčių ir netiki, kad renovacijos naudos bus užtikrintos. Asmeniškai aš sulaukiu labai daug gyventojų kreipimųsi dėl nekokybiškos renovacijos iš įvairių Lietuvos vietovių.

Modernizacijos programos administratoriai (daugiabučių namų savininkų bendrijos ir savivaldybių skiriami bendrojo naudojimo objektų administratoriai) įvardija sudėtingą sprendimų priėmimą, nes daugiabučiame name turi susitarti didelis kiekis savininkų. Taip pat sprendimų priėmimą stabdo ir reikalavimas, kad name nebūtų skolininkų (ne daugiau kaip 10 proc. visų savininkų). Viešųjų pirkimų procedūrų trūkumai (reikalavimas pirkti per CPVO pagal mažiausios kainos kriterijų) ir vis didėjantis reikalaujamų dokumentų ir procedūrų kiekis taip pat įvardijamas svarbiu kriterijumi.

Tai ką daryti?

Pirmiausia – iš esmės peržiūrėti daugiabučių na-

Įsirenkime automobilių stovėjimo vietas prie daugiabučių Vilius MEŠKAUSKAS, UAB „Pažangios idėjos“ direktorius

Vilius Meškauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiuo metu gana didelė problema daugiabučių gyventojams, kur pasistatyti automobilį grįžus po darbo vėlai vakare. Žmonės priversti savo transportą palikti toli nuo gyvenamosios vietos arba net pagrindinėse gatvėse. Dainavos, Kalniečių, Šilainių ir kituose miegamuosiuose mikrorajonuose ypač trūksta vietų automobiliams statyti.

Kaunas dar nėra tankiai apgyvendintas miestas, dar yra daug laisvų, net apleistų žemės plotų tarp daugiaaukščių namų ir gatvių. Daug nesuformuotų žemės sklypų prie daugiabučių namų. Nesutvarkyti kiemai ir įvažiavimai į kiemus bei automobilių statymo vietos.

Dėl to, kad nėra tvarkos formuojant sklypus, visą atsakomybę turi prisiimti Kauno miesto valdžia. Per 30 Nepriklausomybės metų mieste nesugebama atlikti labai paprastų žemės sklypų su-

formavimo darbų. Iššvaistyta milijonai savivaldybės lėšų, o šie klausimai praktiškai nesprendžiami.

Kai neaišku, kieno yra žemė aplink gyvenamus namus, apie kitus pastatus, tai kyla daug įvairiausių problemų.

Norint išspręsti šias problemas, būtina kuo greičiau ir paprasčiau prie visų daugiabučių suformuoti sklypus ir pagal tuose daugiabučiuose gyvenančių gyventojų poreikius, atlikus apklausas, įrengti su ten gyvenančių žmonių pagalba stovėjimo aikšteles ir tinkamus įvažiavimus.

Pavyzdžiui, šiuo metu vykstant Taikos pr. ir šalutinių gatvių remonto darbams, prie Taikos pr. esančio žiedo yra įrengta statybinė aikštelė, kur laikoma kelių remonto technika. Baigus remonto darbus, aikštelę būtų galima pertvarkyti į automobilių stovėjimo aikštelę. Ten tilptų apie 80 ar 100 lengvųjų automobilių. Ją būtų galima apsodinti medžiais, tad Kaunas taptų dar žalesnis. O tuo pačiu būtų išspręstos dalies Dainavos rajono automobilių stovėjimo problemos.

mų bendrojo naudojimo objektų valdymo sistemą (daugiabučių namų savininkų bendrijų ir savivaldybių skiriamų administratorių veiklą). Būtina užtikrinti jų veiklos skaidrumą ir efektyvumą.

Svarbų vaidmenį čia galėtų atlikti savivaldybių administracijos, kurios, nors ir turėdamos visus, teisės aktais suteiktus įrankius, nesiima tinkamai vykdyti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos kontrolės. Šioje srityje vyrauja visiškas chaosas. Butų ir kitų patalpų savininkai dažnai yra likę beteisiais sprendžiant jų turto valdymo klausimus. Namų administratoriai dažnu atveju vienašališkai priima sprendimus dėl gyventojų sukauptų lėšų naudojimo, neklausia jų nuomonės dėl name planuojamų remontų, neteikia informacijos. Šiandien net neįmanoma prisiskambinti namo administratoriui. Ką bekalbėti apie bendravimą su juo vykdant namo modernizacijos projektą...

Antra, būtina peržiūrėti paramos daugiabučiams namams atnaujinti finansavimo modelį. Būtina ieškoti galimybių didinti valstybės kompensuojamą dalį iki 50 proc. Mūsų laukia iššūkis – lėšų valstybės finansuojamai daliai (subsidijoms) užtikrinimas. Dabartiniai šaltiniai iki 2030 m. taps nepakankami, todėl jau dabar turi būti pradėta naujų šaltinių paieška, visų pirma siekiant pasinaudoti Europos Sąjungos fondais (pvz., įtraukiant renovaciją į 2021–2027 m. laikotarpio programas) ir planuojamomis iniciatyvomis (pvz., Europos žaliojo kurso investicijų planu). Taip pat būtina parengti ir pastatų savininkų investicijų finansavimo sprendimus. Prognozuojama, kad savininko investicijų dalis didės ir tikėtina negalės būti patenkinta egzistuojančiais finansavimo sprendimais.

Trečia, būtina užtikrinti pastato modernizacijos darbų kokybę: peržiūrėti viešųjų pirkimų procedūras ir rangovų atranką, stiprinti ir griežtinti reikalavimus asmenims, vykdantiems projekto ir rangos darbų techninę priežiūrą, užtikrinti renovacijoje naudojamų medžiagų kokybę ir tinkamą sertifikavimą.

Ketvirta, įtikinti butų ir kitų patalpų savininkus priimti sprendimą dalyvauti modernizacijos programoje. Sprendimas bus teigiamas, jei savininkas tikės ir bus išsamiai informuotas apie egzistuojančias modernizacijos naudas (energijos sutaupymas ir sumažėjusios išlaidos, būsto vertės padidėjimas, geresnė socialinė aplinka).

Taigi, aplinkos ministras Simonas Gentvilas renovacijos bangą „kelti“ pradeda neįsitikinęs, kad dėl jo sprendimų dabar vos raibuliuojančio renovacijos proceso neapims visiškas štilis.

Nr. 1 | 2021 m. liepa

15

Europa eina žaliojo transporto kryptimi.

O kur link juda Lietuva ir Kaunas?

Edgaras AGANAUSKAS, LR Seimo narių Roberto Šarknicko ir Dainiaus Gaižausko patarėjas

Edgaras Aganauskas. Olgos Posaškovos nuotrauka

Ne paslaptis, kad siekdama sušvelninti klimato kaitą Europos Sąjunga (ES) įgyvendina ambicingus šiltnamio dujų mažinimo tikslus įvairiuose ūkio sektoriuose. Pavyzdžiui, ES iki 2050 m. įsipareigojo tapti klimatui neutrali, t. y. sumažinti grynąjį išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki nulio.

Kaip tarpinis tikslas yra pasirinkti 2030 m., kuomet ES anglies dvideginio išmetimą siūloma sumažinti net iki 60 proc., palyginti su 1990 m. skaičiais.

Nemaža dalis visoje ES generuojamos CO2 emisijos atitenka transporto sričiai. Lengvieji automobiliai ir mikroautobusai yra atsakingi už 15 proc. visos ES CO2 emisijos, o sunkusis transportas – apie 5 proc. Taigi, net penktadalį visos ES

CO2 emisijos generuoja kelių transportas. Akivaizdu, kad tai – ūkio sritis, kuri netolimoje ateityje sulauks žymių pokyčių.

ES tikslai Europos Parlamentas jau pritarė siūlymams, kad nuo 2030 m. kiekvienos rūšies kelių transportas išskirtų apytiksliai apie trečdalį mažiau CO2 nei 2021 m.

Be kita ko, pastaruoju metu europarlamentarai, siekdami užsibrėžtų tikslų, ypač aktyviai ragina skatinti perėjimą prie elektromobilių ir hibridinių automobilių. Nuo tikslo neatsilieka ir Europos automobilių gamintojai, kurie vienas po kito skelbia apie tikslus atsisakyti vidaus degimo variklių transporto priemonių. Vienas tokių gamintojų – „Volvo Cars“, pareiškęs nuo 2030 m. ketinantis gaminti tik elektromobilius. Taigi akivaizdu, kad visos Europos (ir ne tik) ateitis – elektromobiliai, kurie jau netrukus pradės dominuoti Europos gatvėse.

Vis dėlto šiuo atveju pažymėtina, kad norint pasiekti ES tikslus, yra būtinas ne tiek transporto priemonių gamintojų indėlis, kiek ES valstybių narių politiniai sprendimai, mat nuo jų įgyvendinimo priklauso ir tai, kaip seksis įgyvendinti įsipareigojimus. Turiu mintyje, kad valsty-

bių narių politinės priemonės turėtų apimti visų rūšių transporto įkrovimo ir alternatyvių degalų papildymo infrastruktūros, kurios dabar praktiškai nėra, plėtrą.

Kaip šių tikslų siekia ar bent jau prie jų prisitaiko Lietuva ir Kaunas? Juk vietos gyventojai dėl ES priimtų sprendimų sąlygotų aplinkybių taip pat netrukus bus priversti persėsti į aplinkai draugiškus automobilius.

Dveji metai be aktyvių veiksmų Džiugu, kad Lietuvoje 2016–2020 m. Vyriausybė dar 2019 m. patvirtino Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą. Vis dėlto galima reikšti ir nusivylimą. Nepaisant to, kad praėjo jau beveik dveji metai, tiek centrinė valdžia, tiek savivaldybės delsia pradėti aktyvų plano įgyvendinimą.

Kalbant apie transporto sritį, neveikimą ypač galime pastebėti elektrinio transporto infrastruktūros vystymo srityje. Nors laikas nenumaldomai bėga, vis dar pasigendu aktyvios elektra varomo transporto infrastruktūros – įkrovimo stotelių įrengimo, lengvatų tokių transporto priemonių savininkams suteikimo – pavyzdžiui, nemokamas parkavimas savivaldybių viešosiose ir privačios (pavyzdžiui, parduotuvių) aikštelėse, tik elektriniam transportui skirtų vietų įrengimas ir pan.

Kur žalia Kauno banga?

O kur šiame žaliajame žemėlapyje yra Kaunas, kuriame žalia spalva į kraują yra

įaugusi kiekvienam miestiečiui?

Gaila, bet Kaunas taipogi negali pasigirti kažkuo išsiskiriantis iš visos masės. Įkrovimo stotelių mieste vis dar labai mažai, nepakankamai aktyviai organizuojami projektai ir viešieji pirkimai tokioms stotelėms įrengti (tiek nacionaliniu, tiek vietos mastu), taip pat nepriimami ir jokie kiti sprendimai, raginantys miestiečius rinktis aplinkai draugišką transporto priemonę.

Belieka tikėtis, kad suspėsime paskui per Europą besiritančią žaliąją bangą ir, atėjus laikui, kuomet ES ženkliai sumažins CO2 emisiją, pavyzdžiui, 2030 m., miesto gyventojai ir svečiai be sudėtingų paieškų ras, kur pasikrauti savo elektrinę transporto priemonę.

Noriu pridurti, kad kol kas dar nėra per vėlu ne tik kartu su visa ES siekti užsibrėžtų tikslų, bet netgi ir tapti regiono (tiek nacionaline, tiek tarptautine prasme) lyderiu. Nors 2030 m. palyginti visai arti, tačiau tai vis dar yra pakankamas laikotarpis priimti ir įgyvendinti bent jau būtiniausius sprendimus, pradedant elektromobilių įkrovimo infrastruktūros plėtra, baigiant visiškai aplinkai draugišku, t. y. nuline CO2 emisija pasižyminčiu, viešojo transporto parku.

Labai tikėtina, kad tokia kryptimi einantis Kaunas sugebėtų į save atkreipti ne tik Europos žiniasklaidos, bet ir investuotojų dėmesį. Žalia šviesa tikslų įgyvendinimui duota, tereikia pradėti veikti.

Zoologijos sode vyksta didžiulė rekonstrukcija Lauras STACEVIČIUS, Lietuvos zoologijos sodo direktorės pavaduotojas Gyvūnų apsaugos ir teisių aktyvistai teigia, kad zoologijos sodai – nereikalingi. Tačiau šiandien Lietuvos zoologijos sodas gali būti vienintele vieta, kur dalis mūsų šalies vaikų gali pamatyti ir susipažinti su gyvūnais, atkeliaujančiais iš įvairiausių pasaulio kampelių.

Be to, šio zoologijos sodo darbuotojai atlieka ir kitą, ne mažiau svarbią misiją: rūpinasi itin retų gyvūnų rūšių išlikimu gamtoje. Tad 2023 m. planuojama užbaigti sodo rekonstrukciją, kad visi gyvūnai įsikurtų Europos standartus atitinkančiuose moderniuose ir jaukiuose voljeruose ir pastatuose.

Pagal Visuomenės aplinkosauginį švietimą

skatinančios infrastruktūros atnaujinimo projektą Zoologijos sodui skiriama 18,3 mln. eurų. Projektas finansuojamas ES lėšomis. Egzotariumo ir gyvūnams skirtų pastatų ir voljerų statybos (vertė 14,6 mln.) yra šio projekto dalis, pagal kurią vyksta ranga ir bus atnaujinamas sodas. Kita projekto dalis, kuri artėja link pabaigos – tai Veterinarijos gydyklos ir karantino pastato statyba ir įrengimas bei viršutinės ir apatinės tvorų statyba.

Tikimasi visus kruopščiai suplanuotus darbus pabaigti iki 2023 m. balandžio 28 d., o atversiantis lankytojams vartus svetingas zoologijos sodas taps kultūros, švietimo ir poilso centru. Centru, kuriame bus siūloma ne tik aukšto lygio edukacinė programa, bet ir moksliniai gyvūnų tyrimai, siekiant išsaugoti biologinę įvairovę. Taigi, jame liks tik tos gyvūnų rūšys, kurioms reikia apsaugos.

Senasis liūtų pastatas po rekonstrukcijos išliks. Asmeninio archyvo nuotraukos

LVŽS Kauno m. skyriaus nariai lankosi Zoologijos sode

Jau dabar baigiama įrengti didžiulį ir modernų dviejų aukštų veterinarijos ir karantino pastatą, tvarkomi voljerai. Tačiau lankytojų laukia ir kitos radikalios permainos. Pavyzdžiui, žemutinę ekspozicijos dalį mamos su vežimėliais, senjorai ar neįgalieji jau galės pasiekti liftu. Naujame egzotariume lankytojai pasijaus tarsi džiunglėse, dykumoje ar savanoje. Šiame naujai iškilsiančiame pastate oras per valandą keisis tris kartus, kiekvienam gyvūnui bus suteikiamas reikalingas drėgmės, šilumos kiekis.

Be to, 15,6 ha dydžio plote bus radikaliai pertvarkyta ir gyvūnų išdėstymo schema. Antai Zoologijos sodo tako pradžios kairėje pusėje įsikurs stručių, gulbių, kengūrų voljerai, o netoli jų – gepardai; vietoje meškos – anubiai, vietoje beždžionių – korsakiukai ir vaikų žaidimų aikštelė.

Didžiausias rūpestis, kad Zoologijos sodo globotiniai (jų – apie 250 rūšių, daugiau nei 2 tūkst.) rekonstrukcijos metu patirtų kuo mažiau streso ir nepatogumų. Su kai kuriais jų, deja, bus atsisveikinta. Pavyzdžiui, ruonis Kajus iškeliaus į Kaliningrado, du snieginiai leopradai – į Moldovos, hiena Genovaitė – į Vokietijos zoologijos sodus ir t.t.

Tačiau po rekonstrukcijos turėtume sulaukti ir naujų gyventojų: gepardų, rudosios meškos ir net raganosio. Įdomu tai, kad 200 zooloogijos sodų, priklausančių tarptautinei organizacijai EAZA, vykdo gyvūnų mainus, o ne juos perka ar parduoda.

Tikimės, jog mūsų, zoologijos sodo darbuotojų, ir Aplinkos ministerijos pastangų dėka bus atkurtas prarastas prestižas ir mes vėl tapsime Europos zoologijos sodų asociacijos nariu.

16

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

Narkotikų dekriminalizavimo alternatyvos: skatintų gydytis ir koreguoti savo elgesį LVŽS šešėlinės Vyriausybės posėdyje buvo pritarta Baudžiamojo proceso kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisomis, kuriomis siekiama paskatinti nusikalsti linkusius asmenis siekti gydymo ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės už disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šie pasiūlymai veiktų kaip valdančiųjų teikiamos narkotikų dekriminalizavimo iniciatyvos alternatyva. „Valdantieji teigia, kad narkotinių medžiagų dekriminalizavimas padėtų jauniems žmonėms išvengti baudžiamosios atsakomybės – tuomet už disponavimą mažu narkotikų kiekiu tiesiog nebūtų baudžiama. Tačiau tai neišsprendžia narkotikų keliamų pro-

blemų, nusikalstamumo bei neskatina asmenų gauti gydymą, koreguoti elgesį. Jie tiesiog nebūtų persekiojami.

Mes tuo tarpu siūlome keisti Baudžiamojo proceso kodekse numatytus ikiteisminio tyrimo nutraukimo bei atnaujinimo pagrindus, numatant, kad asmeniui, kuris disponavo nedideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų (BK XXXVII skyrius) pradėjus gydytis (esant diagnozuotai priklausomybei) arba sutikus lankyti kursus apie narkotikų vartojimo žalą (nesant diagnozuotai priklausomybei), ikiteisminis tyrimas yra nutraukiamas.

Tai neabejotinai skatintų jaunus žmones, kurie pagaunami su mažu narkotinių medžiagų kiekiu, gydytis. Tačiau žmogus būtų visiškai lais-

vas pasirinkti: ar jis keičia savo elgseną ir gauna gydymą, reikiamus kursus apie narkotikų vartojimo arba jis susiduria su visomis dėl disponavimo narkotikais kylančiomis baudžiamojo kodekso pasekmėmis. Ikiteisminis tyrimas galėtų būti atnaujinamas tuo atveju, jei asmuo nutraukia gydymosi programą arba specialių kursų lankymą. Atitinkamai, keistųsi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai Baudžiamąjame kodekse – juose būtų numatytos sąlygos“, – sako šešėlinė teisingumo ministrė Agnė Širinskienė. Šios pataisos buvo pateiktos Seimo opozicinėje darbotvarkėje. „Manom, kad tai geriau padėtų spręsti šitą problemą, nes šios pataisos eina ne narkoti-

kų vartojimo normalizavimo linkme, bet yra iš esmės susiję su skatinimu šitų medžiagų vartojimo atsisakyti. Anksčiau Seimą pasiekusios pataisos, atrodytų, nekaltai perkelia į Administracinių nusižengimų kodeksą atsakomybę, bet iš esmės jų tikslas, net ir žiūrint į bausmių dydį, siekti vartojimo normalizavimo“, – pristatydamas projektą Seime sake LVŽS frakcijos narys, vienas iš projektų autorių Aurelijus Veryga.

Jo įsitikinimu, narkotikus vartojančius žmones reikia ne bausti, o gydyti. Todėl siūlyta baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenis, kurie įtariami neteisėtai gaminę, perdirbę, įgiję, laikę, gabenę ar siuntę narkotines medžiagas neturėdami tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, bei kurie kreiptųsi į valstybės instituciją norėdami atiduoti turimas narkotines medžiagas.

Gegužės pabaigoje Seimas balsų dauguma pataisas atmetė ir grąžino tobulinti.

LVŽS informacija

Narkotikų tema su vaikais: svarbu nepavėluoti Aušra DAUGĖLIENĖ, LR Seimo nario Aurelijaus Verygos padėjėja

Aušra Daugėlienė. Viliaus Rekevičiaus nuotrauka

Aplinka (draugai) daro labai didelę įtaką jaunų žmonių pasirinkimui. Vienas iš svarbiausių vaiko pasirinkimų, galinčių pasitaikyti jo kelyje – ar pradėti vartoti narkotines medžiagas? Tėvai turi susitaikyti su mintimi, jog jų nuomonė augant vaikui tampa vis mažiau svarbi negu bendraamžių.

Su kokio amžiaus vaikais ir kaip kalbėti apie rūkymą, alkoholį ir narkotikus? Mokslininkai ir praktikai pataria apie psichoaktyviąsias medžiagas pradėti kalbėtis jau su 5–6 metų vaikais. Sakote, per anksti?

Bet jeigu šeimoje auga vyresni broliai, sesės

mažametis girdi ir mato jų elgesį. Tuomet tokios temos, kurios atsakytų į klausimus, kas yra narkotikai, alkoholis ar rūkymas ir kodėl tai yra negerai, turi būti šeimoje aptariamos. Tai neturėtų būti ilga paskaita. Einant pasivaikščioti, žaidžiant žaidimus galima suteikti minimalių žinių tiek, kiek tuo metu mažametis gali suprasti. Nereikia aukštų tezių, gudrių frazių, o tiesiog paklauskite: „ką galvoji apie cigaretes, alkoholį ar narkotikus, ką apie tai žinai“?

Mažamečiam svarbu žinoti, kad visi narkotikai yra pavojingi. Maži vaikai yra labai imlūs informacijai. Laiku gautos žinios ne tik suformuoja vaiko požiūrį į tam tikrus dalykus, bet ir ugdo sveikos gyvensenos ir saugaus elgesio nuostatas.

Kodėl jie tai daro?

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) duomenimis, dažniausiai tėvai vaikams apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą pradeda pasakoti tik tada, kai jie būna paaugliai. Tačiau šiame amžiuje jau gali būti per vėlu: paaugliai galimai jau išbandę alkoholį, tabaką, neretai ir narkotines medžiagas.

Tyrimai rodo, kad kanapes, kokainą/kreką ir ekstazį mokiniai pirmą kartą bandė vartoti būdami vidutiniškai 14 metų. Bet, kaip ir tarp bandžiusių kitas psichoaktyviąsias medžiagas, ypač tarp

vaikinų, esama ir pradėjusių jas vartoti nuo 9 metų ir jaunesnių (ESPAD 2019 m. tyrimo ataskaita).

Kodėl jie tai daro? Priežastys yra labai paprastos: norėdami būti pripažinti savo draugų kompanijoje, „būti kieti“, iš smalsumo, dėl narkotiko efekto, bendraamžių įtakos, noro užsimiršti, pabėgti nuo slegiančios tikrovės, iš neturėjimo ką veikti.

Paklauskite sūnaus ar dukros Paaugliai mano, kad apie psichoaktyviąsias medžiagas jie žino viską. Ir tik pagrįstos diskusijos su tėvais, mokytojais ar specialistais leidžia jiems suabejoti turimomis žiniomis. Nes jeigu nekalbėsite Jūs, tėvai, kalbės draugai. Ir kada nors draugas mokyklos stadione ar draugų vakarėlyje gali pasiūlyti žolės: „Parūkom žolytės? Ko tu bijai, juk prie jos nepriprantama... “ Bet ar tikrai nepriprantama? Netgi tada, kai ta žolytė parduodama su priemaišomis, apie kurias „kukliai“ nutylima? Tik turėdamas dar iš vaikystės šeimoje suformuotas sveikos gyvensenos ir saugaus elgesio nuostatas, jūsų paauglys pasirinks tinkamai. Jūs tikrai galvojate, kad Jūsų sūnus ar dukra nesulaukia tokių pasiūlymų iš savo klasiokų ar kiemo draugų? O Jūs paklauskite jų.

Svarbiausia vaikui parodyti ir suteikti galimybę, kad yra kitų būdų, kuriais jis gali išreikšti save ir būti „kietas“. Sportuoti, muzikuoti, imtis įvairios popamokinės veiklos, dalyvauti renginiuose, diskusijose, savanorystės projektuose, susitikimuose su specialistais. Visa tai mokiniams suteikia daug

gerų emocijų, žinių, o svarbiausia – užimtumą.

Būkite šalia, kai nepavyko priartėti prie pakylos Būkite budrūs, būkite aktyvūs, prisijunkite prie kitų tėvų sustiprindami ryžtą kurti sveiką aplinką be tabako, alkoholio ir narkotinių medžiagų. Nepamirškite, kad nepaisant to, jog mokyklose pedagogai daug dėmesio skiria ir kalba apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo žalą, tačiau mūsų, tėvų, įtaka išlieka labai svarbi. Ugdymo įstaigos nurodo, kad tėvai nenoriai įsitraukia į rūkymo, alkoholio ir narkotikų prevencijos veiklą. Diskusijų metu, pateikiant tam tikrus argumentus, bet jokiu būdu nesmerkiant, nekritikuojant, galima rasti būdą vaikams perduoti tinkamą informaciją.

Jeigu jau nutiko taip, kad jūsų vaikas pavartojo narkotinių medžiagų, nespręskite problemos vieni, kreipkitės pagalbos į specialistus. Psichikos sveikatos, priklausomybės ligų centruose jums ir jūsų vaikui suteiks visą reikiamą pagalbą. Nelikite vieni su savo problemomis.

Palaikykite vaikus ne tik tuomet, kada jie stovi ant aukščiausio apdovanojimų laiptelio, bet dar svarbiau būti šalia, kai jiems nepavyko net priartėti prie pakylos. Mūsų parodytas dėmesys, meilė, rūpestis suformuos stiprias pagarba ir pasitikėjimu pagrįstas asmenybes. Tik nuo mūsų pačių – tėvų priklauso, kokioje aplinkoje ir su kokiomis nuostatomis augs mūsų vaikai.

Ekspertai įspėja dėl grėsmės nepilnamečiams Ekspertams ir medikams didžiulį nerimą kelia tai, kad narkotikų vartojimas ir prieinamumas moksleivių gretose vis dar išlieka didelis. Tyrimai rodo, kad 4 proc. mokinių patenka į aukštos rizikos vartotojų kategoriją Kaip rodo 2020 m. duomenys (alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD) rezultatai), net 19 proc. apklaustų mokinių bent 1–2 kartus bandę kokių nors narkotikų, iš jų 21 proc. vaikinų ir 18 proc. merginų. Populiariausias narkotikas išlieka – kanapės, kiti vartojami – LSD, haliucinogenai, ekstazi, kokainas.

Net 24 proc. apkaustų moksleivių tvirtina galintys lengvai gauti kanapių.

Ekspertus ypač neramina tai, kad visos šios sveikatai pavojingos psichoaktyviosios medžiagos pradedamos vartoti gana anksti, dar mokykliniame amžiuje.

Nors iš pirmo žvilgsnio skaičiai atrodo maži, bet jie kelia nerimą, nes Lietuva pagal sintetinių kanabinoidų vartojimą (4,5 proc.) viršija ESPAD šalių vidurkį (ESPAD vidurkis 3,1 proc.).

Svarbiausi požymiai, išduodantys, kad jaunuolis vartoja narkotikus – dėmesio sutrikimas, mieguistumas dieną ir nemiga naktį, apetito stoka, sutrikusi dėmesio koncentracija, agresyvumas, pasikeitęs draugų ratas, padidėjęs pinigų poreikis. Jiems esant tėvai turėtų sunerimti ir kreiptis pagalbos į specialistus.

LVŽS informacija

Nr. 1 | 2021 m. liepa

17

Neliksiu nuošalyje, kol žmonės serga ir miršta Bronis ROPĖ, Europos Parlamento narys Kaune gyvena ir dirba daug medikų, į laikinąją sostinę atvažiuoja daug pacientų, kad gautų pačias geriausias gydymo paslaugas, tad žodis „onkologija“, deja, šiame mieste tariamas neretai.

Po šiuo žodžiu slepiasi ne tik fizinės ir emocinės kančios, bet ir socialinio gyvenimo apsivertimas aukštyn kojomis, sudėtingi psichologiniai išgyvenimai, didžiuliai finansiniai iššūkiai. Liga sunki, darbingumo ir pajamų klausimas labai nestabilus, o gydymas ir reabilitacija – labai brangūs.

Ką europarlamentaras gali nuveikti sveikatos apsaugos srityje?

Kodėl aš, nebūdamas medikas, kalbu apie kovą su onkologinėmis ligomis? Negalėjau likti nuošalyje žinodamas, kad ne vienas pacientas iš Lietuvos geresnių vaistų ar gydymo galimybių ieško kitose ekonomiškai labiau išsivysčiusiose Europos šalyse. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau dirbti specialiajame Europos Parlamento Kovos su vėžiu komitete. Esu vienintelis šio komiteto nuolatinis narys iš Lietuvos.

Mano misija šiame komitete – atverti Europos institucijų duris Lietuvai, kad mūsų, Lietuvos pacientų, gydytojų, mokslininkų balsas šioje srityje būtų aiškiai girdimas ir ginamas. Europos Komisija šių metų pradžioje pristatė Europos kovos su vėžiu planą. Tai pagrindinis šios Komisijos pasirinktas sveikatos srities prioritetas. Iš viso kovos su vėžiu veiksmams planuojama skirti 4 mlrd. eurų. Pristatytas planas tikrai ambicingas, užsibrėžtas tikslas – iki 2030 m. išsaugoti 3 mln. gyvybių! Žinoma, kad bent 40 proc. susirgimų būtų galima išvengti, jeigu daugiau dėmesio būtų skiriama profilaktikai: sveikai gyvensenai, aplinkai ir ankstyvai diagnostikai. Investicijos į šias sritis atpirktų daug didesnes išlaidas gydymui, praradimus darbo rinkoje ir pan. O ką jau kalbėti, kiek žmonių likimų galėtų būti nepaženklinta šios sunkios ligos patirtimi ar net netektimi. Kiek daug šeimų galėtų savo aplinkoje išvengti fizinių ir emocinių kančių...

Kas svarbu Lietuvos pacientams, jų šeimoms ir medikams?

Europos Parlamento Kovos su vėžiu komitete bandome išjudinti Lietuvos ir visos Rytų Europos žmonėms gyvybiškai reikšmingus klausimus, susijusius tiek su prevencija, tiek su diagnostikos bei gydymo prieinamumu.

Jau pavyko įtikinti kolegas, kad prevencijos ir gydymo sąlygos Europos Sąjungos šalyse narėse yra nevienodos, kad Rytų Europos šalims, tarp jų Lietuvai, reikalingas didesnis Europos Sąjungos dėmesys.

Vienas iš prioritetų kovojant su vėžiu turi būti ben-

dri pagrindinio gydymo standartai. Kiekvienoje šalyje turi būti užtikrintas vienodas diagnostikos bei gydymo prieinamumas. Nė vienam europiečiui dėl regioninių skirtumų neturi būti apribotos galimybės gauti naujausias ir efektyviausias onkologinių ligų diagnostikos ir gydymo paslaugas. Jeigu kurių nors itin retų, brangių tyrimų, procedūrų ar kitų paslaugų iš tinkamai kvalifikuotų specialistų neįmanoma suteikti kiekvienoje Europos Sąjungos šalyje, tuomet pacientams turi būti sudaromos galimybės tokias paslaugas patogiai ir be finansinių ar kitų kliūčių gauti tose šalyse, kuriose jos teikiamos.

Europos Parlamento Žaliųjų/ELA frakcijos, kuriai aš priklausau, narių pozicija siekia dar toliau – visiškai užkirsti kelią onkologinėms ligoms, kad nebebūtų ką gydyti. Žalieji siūlo sutelkti maksimalias pajėgas prevencijai. Ši Europos žaliųjų pozicija labai nuosekliai dera su išsikeltais prioritetais maisto saugos, aplinkosaugos srityse, su tikslais didinti ekologiško maisto gamybos proporciją. Siūloma pereiti prie tvarios, aplinkai ir žmogui saugios pramonės ir taip užkirsti kelią oro, dirvožemio, vandens taršai kenksmingomis medžiagomis, kurių didelė dalis yra kancerogenai – vėžį sukeliančios medžiagos.

Lietuvai vaistai kainuoja brangiau – tą būtina ištaisyti Mažosios Rytų ir Vidurio Europos šalys, taip pat ir Lietuva, dėl mažesnių finansinių pajėgumų susiduria su rimtomis problemomis įsigyjant pažangiausius vaistus. Dažnai tarptautiniuose viešuosiuose pirkimuose mums siūlomų vaistų kainos yra kelis kartus didesnės, nei didžiosiose ES narėse. Būtina ieškoti ir surasti būdų, kaip užtikrinti europinius centralizuotus pirkimus, kad masto ekonomikos dėka būtų amortizuotas mažųjų ES šalių finansinių pajėgumų trūkumas ir vaistų prieinamumas ES mastu taptų tolygesnis. Tai ypač aktualu kalbant apie inovatyviausius vaistus. Pasak gydytojų, ligonių asociacijų atstovų, inovatyviausių vaistų prieinamumas su ES Rytų sienomis besiribojančiose valstybėse narėse yra ypatinga problema.

Nuo pat specialiojo kovos su vėžiu komiteto įsteigimo Europos Parlamente keliu klausimą apie šią gyvybes kainuojančią situaciją farmacijos kompanijų onkologinių vaistų kainodaros srityje. Kartu su mokslininkais, asociacijų atstovais, politikais ieškome galimų europinio lygio sprendimo būdų, kad Lietuvos piliečių galimybės gydytis pažangiausiais, naujausiais, efektyviausiais rinkoje esančiais vaistais būtų analogiškos kaip ir didžiųjų Vakarų ES valstybių narių piliečių.

Kol kas vaistų nuo vėžio prieinamumo klausimą labai stipriai veikia vaistų kainodaros skaidrumo stoka. Tikrąją vaistų kainą težino vienintelė organizacija – tai vaistų gamintojas. O ES valstybių vyriausybės

derasi nežinodamos realios vaisto kainos, net neturėdamos informacijos apie kitų vyriausybių derybų dėl to paties vaisto kainų rezultatus. Glaudesnis bendradarbiavimas tarp valstybių ir bendri centralizuoti pirkimai galėtų iš dalies pagerinti situaciją dėl vaistų prieinamumo.

Lietuva gali būti aktyvi pokyčių iniciatorė Kartu su Aurelijumi Veryga, dar būnant jam sveikatos apsaugos ministru ėmėmės inicijuoti rimtus pokyčius prevencijos srityje. Kartu rengėme siūlymus pagaliau taikyti adekvatų ženklinimą alkoholiniams gėrimams, kur būtų nurodoma, kad jų sudėtyje yra kancerogeninių – vėžį sukeliančių medžiagų. Daugiau kaip trečdalio vėžio atvejų būtų galima išvengti, jei įgyvendintume tai, ką jau žinome. Tik įsivaizduokite, šimtai tūkstančių žmonių būtų galėję niekada neišgirsti diagnozės – vėžys!

Europa pagaliau visuotinai ima pripažinti griežtesnės alkoholio kontrolės būtinybę vardan mūsų pačių – europiečių – gerovės. Įvyko neregėtas ir sunkiai įtikimas dalykas – Europos Komisija siūlo alkoholio etiketėse nurodyti ir ingredientų sudėtį, ir maistines savybes. Tai reiškia, kad vartotojas akivaizdžiai matys sveikatai žalingų kancerogeninių medžiagų sąrašą, ir, prognozuojama, tai turės įtakos alkoholio vartojimo mažėjimui.

Kai rudenį pirmą kartą kėliau šį klausimą Europos Parlamento Kovos su vėžiu komitete, vyravo kalbos, kad tokia idėja ženklinti alkoholį etiketėmis apie žalingą poveikį sveikatai ir įtaką vėžiniams susirgimams yra neįmanoma, nes alkoholio pramonė yra per daug stipri. Visi bandymai iki šiol buvo blokuoti. Džiaugiuosi, kad vis dėlto išlikau atkaklus, nes ši Europos Komisija yra ypatingai stipriai nusiteikusi prevencijos srityje kovoti su žalingu tabako ir alkoholio vartojimu, kurie atsakingi už bemaž 30 proc. vėžinių susirgimų.

Kaip minėjau pradžioje, Europos Komisija pristatė Europos Kovos su vėžiu planą. Europos Parlamento Kovos su vėžiu komitetas liepos mėnesį pristatys pagrindinį savo darbotvarkės dokumentą – Pranešimo dėl Europos kovos su vėžiu plano projektą, kuriame pateiks savo pasiūlymus, kaip tobulinti Europos Komisijos pristatytą dokumentą. Šiuo metu yra ypatingai svarbus etapas. Mūsų šalies ekspertus pakviečiau aktyviai dalyvauti nacionalinėse Lietuvos medikų/onkologų, pacientų organizacijų, valdžios atstovų konsultacijose. Lietuvos ekspertų pateiktų pasiūlymų pagrindu kaip Europos Parlamento narys galėsiu teikti pataisas minėtam europiniam dokumentui. Taip turėsime galimybę Lietuvai palankias nuostatas pateikti tolesniam svarstymui Europos Parlamente.

Esu atviras bendradarbiavimui – kreipkitės į mane asmeniškai Europos bendradarbiavimas prevencijos, dia-

Bronis Ropė. Asmeninio archyvo nuotrauka

gnozės, gydymo, mokslinių tyrimų ir kitose srityse yra akivaizdžiai naudingas kovojant su vėžiu. Dėsiu visas pastangas, kad Lietuva įneštų svarų indėlį į pokyčius šioje srityje ir tuo pačiu gautų maksimalią naudą iš Europos Sąjungos sprendimų.

Raginu dalintis savo patirtimis bei teikti pasiūlymus, kaip efektyviai galime nugalėti onkologines ligas bei padėti jomis sergantiesiems tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Stipriausia motyvacinė jėga man yra jūsų, t. y. – tikrų žmonių tikros istorijos, tikri kreipimaisi, tikros užklausos ir prašymai. Nes būtent gyvas unikalus ryšys gali atskleisti tikrus Lietuvos žmonių skaudulius, o ne politiko įsivaizduojamus priešus ar susikurtas žmonėms neaktualias problemas.

Iki karantino turėjome su jumis daug gyvo bendravimo, kai susitikdavome mano vizituose visose Lietuvos savivaldybėse. Deja, kol kas ši bendravimo forma dėl objektyvių priežasčių yra apribota. Tad džiaugiuosi, kad labai suaktyvėjo mūsų virtualus bendravimas. Ir šį kartą kviečiu el. paštu vilnius@rope.lt ar asmenine Facebook žinute pasidalinti savo ar artimo žmonių rato patirtimis kovojant su onkologine liga: • Kaip vertinate gydymo proceso kokybę ir prieinamumą?

• Kokių paslaugų ar priemonių trūksta kokybiškesniam gyvenimui gydantis, sveikstant, pasveikus?

• Kokių pasiūlymų turėtumėt, kaip pagerinti situaciją diagnozuojant onkologinę ligą, gydantis ir gydymui pasibaigus?

Jūsų tikros patirtys man tampa labai vertingais pavyzdžiais diskusijose su Europos Komisijos, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų atstovais, taip pat ir Europos Parlamento plenarinių posėdžių metu. Visais atvejais naudoju tik nuasmenintą informaciją, be sutikimo neminėdamas jokių duomenų, galinčių atskleisti žmogaus tapatybę. Tačiau problemų esmė lieka tikra ir atspindi realią Lietuvos gyventojų problemų situaciją.

Pirmieji laiškai, atsiliepimai ir pasiūlymai Europarlamentaras Bronis Ropė jau sulaukė gausių atsiliepimų. Keletas jų: • Yra poreikis atnaujinti amžių profilaktinėse vėžio programose. Suteikti galimybę nemokamai reguliariai atlikti krūtų echoskopijas jaunesnėms moterims jų pasirinktoje įstaigoje.

• Europoje nėra aiškios galimybės sergantiems dalyvauti vaistų bandymų programose, kurios gerokai prailgina nemažai sergančių žmonių išgyvenimo galimy-

•

• •

bes. JAV apie programas labai lengva rasti visą informaciją, tuo tarpu pas mus programos yra pavieniuose gydymo centruose, nėra aišku kas yra kompensuojama valstybės lėšomis, ar galima dalyvauti programoje.

Neaišku ar galima gydytis kitoje Europos šalyje, neaišku, kas yra kompensuojama valstybės lėšomis.

Reikia svarstyti galimybę kompensuoti brangius vėžio žymenų tyrimus.

Platesnis alternatyvių papildomų gydymo

•

•

galimybių ir prevencijos taikymas. Reikalingi profesionalūs specialistai ir didesnis jų paslaugų prieinamumas.

Naujausių vaistų prieinamumas. Europos sergantiesiems jis gerokai mažesnis nei JAV. Europoje dar nėra patvirtinti vaistai, kurie sėkmingai naudojami JAV. Skirtingose ES šalyse kompensuojami skirtingi vaistai, būtų vertinga įvesti bendrą kompensavimo mechanizmą efektyviausiems vaistams.

Sergantieji po ligos per retai apžiūrimi ir at-

krytis pamatomas per vėlai.

Dėmesys maisto saugai, kokybei, aplinkos taršos mažinimui, pramonėje naudojamų taršių medžiagų naudojimo kontrolė.

Visi pasiūlymai rudenį bus apibendrinti su ekspertų komanda ir perkeliami svarstymui Europos Parlamente.

Su B. Rope galite susisiekti elektroniniu paštu vilnius@rope.lt.

Daugiau informacijos: www.rope.lt •

18

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

Maistas – mūsų gyvybės šaltinis Vilmantas SIROTKA, LSMU VA Gyvūnų mitybos katedros laborantas

Vilmantas Sirotka. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiuolaikinėje skubančioje visuomenėje dažniausiai maistui skiriame labai mažai dėmesio, arba neskiriame visai, nors jis yra mūsų gyvybės ir energijos šaltinis.

Valgome bet kada – kai turime laiko, kai peralkstame arba, atvirkščiai, ryjame tiesiog iš nuobodulio.

Valgome bet ką – kas papuolė po ranka, greitą maistą, tai, kas siūloma kavinėje dienos pietums. Per daug nesigiliname, ar tai naudinga mums, ar ne. Pavalgę

apsunkstame, tampame mieguisti, atsiranda tingumo jausmas. Nors turėtų būti atvirkščiai – maistas turėtų būti mūsų energijos šaltinis ir suteikti naujų jėgų.

Susimąstome per vėlai Šiandien mūsų mitybos įpročius formuoja maisto pramonė, kurios tikslas – sukelti didesnį vartojimą ir parduoti daugiau. Persivalgei ir sustojo skrandis? Nieko tokio, sako reklama, išgerk virškinimui skirtą tabletę ir valgyk toliau. Taip tik dar labiau skatinamas persivalgymas, nukreipiamas dėmesys nuo to, ką dedame į burną. Galbūt dėl to tik 1 iš 10 moksleivių šiandien yra sveikas?

Apie sveikatą susimąstome tik tada, kai rimčiau susergame – atsiranda kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo problemų, cukrinis diabetas, įvairios alergijos ar kitos ligos. O juk sveikai maitindamiesi galėtume išvis nesirgti ir sveiki bei laimingi būti visą gyvenimą. Kaip sako patarlė, sveikame kūne – sveika ir siela.

Patenkinti ir tėveliai, ir vaikai Subalansuota mityba, sveikas ir ekologiškas maistas, sveika gyvensena – tai frazės, kurias girdime kasdien. Ši „sveikatos“ banga, atrodytų, dabar la-

bai populiari, bet vos tik bandoma diegti sveikos gyvensenos įgūdžius, iškart visuomenėje bandoma sukelti priešpriešą. Pamenate, koks kilo didžiulis pasipiktinimas 2018 m. balandį, kai buvo pranešta, jog tuometinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują maitinimo organizavimo tvarkos aprašą?

Remiantis šiuo tvarkos aprašu, darželiuose, mokyklose, stovyklose ir socialinės globos įstaigose vaikai jau gauna sveikesnį ir kokybiškesnį maistą, su mažesniu druskos ir cukraus kiekiu. Mūsų darželinukai ir moksleiviai valgo daugiau šviežių ar termiškai apdorotų daržovių, tausojančių patiekalų (patiekalų, kurie gaminami išsaugant daugiausiai maistinės vertės).

Vis daugiau mokyklų leidžiama vaikams patiems pasirinkti maistą patiekiant jį „švediško stalo“ principu.

Tai, kas prieš keletą metų sukėlė tokią nepasitenkinimo audrą, šiandien tapo įprastu dalyku ir daugelis užimtų tėvelių netgi džiaugiasi, kad bent ugdymo įstaigoje jų vaikai gauna sveiką, estetišką ir kokybišką maistą. Ir vargu, ar kas dar prisimena tėvelį, kuris per visas TV kuo rimčiausiai aiškino, kad jis vis tiek savo vaiką maitins traškučiais.

Kelios rekomendacijos O mes, suaugę, norime gyventi sveikiau, jaustis geriau, pasinaudoti visomis taip dažnai minimomis

sveikos mitybos naudomis ir suprantame, kad suvalgyti obuolį nepakaks. Tačiau susidėlioti tinkamą mitybos racioną yra sudėtinga dėl informacijos šaltinių gausos. Sporto treneriai, ekrano žvaigždės, mitybos specialistai ar mokslininkai teikia pačius įvairiausius, kartais netgi prieštaringus patarimus. Taigi pasimetame informacijos lavinoje ir patenkame į itin painų informacijos apie sveiką mitybą labirintą. Šiame straipsnyje pateiksiu Amerikos medicinos instituto rekomendacijas. Pagal jas dienos kalorijų normą reikėtų įsisavinti iš tokių šaltinių: 45–65% iš angliavandenių (daržovių, grūdų, vaisių), 20–35% iš riebalų (avokadų, šalto spaudimo nerafinuotų aliejų, riešutų, raudonos žuvies), 10–35% iš baltymų (mėsos, pieno produktų, žuvų, kiaušinių).

Ryte geriausia valgyti angliavandenius (košes), kad turėtume energijos dienos darbams. Pietums patartina rinktis daržoves su baltymais (pvz., žalias ar garuose virtas daržoves su liesa mėsa ar žuvimi, salotas, troškinius). Vakarienei – ankštinius bei pieno produktus arba žalias salotas. Pastarosios nevirs nereikalingais riebalais Jūsų kūne, bus greitai ir lengvai suvirškinamos ir nesukels miego problemų.

Per dieną trečdalį kalorijų turime gauti iš riebalų, tad pasistenkite gamindami naudoti aukštos kokybės aliejus, užkandžiauti riešutais, į salotas įdėti naudingojo avokado ar lašišos.

Tikiuosi, kad pasinaudoję šiomis mokslininkų rekomendacijomis būsite sveiki, energingi ir sėkmingi.

Prof. Rolandas Stankevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

minančiai, gerina nuotaiką.

Augintiniai gali padėti psichologinės sveikatos problemų turintiems žmonėms. Naminio gyvūno laikymas gali pakelti nuotaiką, mažinti nerimą ir net silpninti depresijos požymius. Būnant su gyvūnu, jį glostant keičiasi visa žmogaus neurofiziologija: išsiskiria hormonas dopaminas, atsakingas už mūsų gerą savijautą ir laimę, bei oksitocinas – empatiškumo ir meilės hormonas, krinta streso hormono kortizolio lygis, sumažėja skausmo pojūtis. Šiandien gyvūnų terapija yra pripažinta daugelyje pasaulio šalių, įsteigti institutai, tiriantys gyvūnų poveikį žmonėms. Gyvūnų terapijos funkcijos yra gana įvairios: kontaktas su gyvūnu gali sumažinti stresą, normalizuoti nervų sistemą, gerinti santykius, skatinti bendravimą, nes gyvūnui galima skųstis, pasakyti tai, ko nedrįstame pasakyti žmogui. Gyvūnas mūsų neteisia ir nekritikuoja, moko empatijos, atsakomybės ir susivaldymo.

Gyvūnai – ne tik mūsų draugai Prof. Rolandas STANKEVIČIUS Šiandien visi susiduriame su ganėtinai sunkiu ir emociškai įtemptu laikotarpiu. Šiuo metu yra daug kalbama apie žmonių psichologinę būklę, kuri ypač pablogėjo karantino metu. Netikėtai užklupusi pandemija daugelį dirbti perkėlė į namus, tad ne vienas gyvūnų mylėtojas ėmė svarstyti apie naują šeimos narį. Kuo jis gali būti mums svarbus?

Lietuviai auginti gyvūnus perka ne tik iš veisėjų, bet noriai ima ir iš prieglaudų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, kurie namuose laiko gyvūnus, ilgiau gyvena ir mažiau serga. Augintinių terapija (papildomosios ir alternatyviosios medicinos sritis) yra platus terminas, apimantis asistuojančias veiklas su gyvūnais. Žmonėms, turintiems bendravimo sunku-

mų, gerėja jų psichosocialiniai įgūdžiai. Tarp žmogaus ir gyvūno atsiranda kontaktas – gyvūnai tarsi sugeria problemas, kurios slegia žmogų, gerėja žmogaus emocinė savijauta. Gyvūnas suteikia ramybės, komforto ir saugumo jausmą, nukreipia dėmesį nuo stresinės situacijos, stabilizuoja emocijas.

Jau nuo Hipokrato laikų buvo žinoma, kad bendravimas su žirgais (hipoterapija) daro teigiamą poveikį sveikatai. Amerikietis gydytojas B. Levinsonas jau 1964 metais gyvūnų terapiją aprašė kaip atskirą gydymo būdą. Jis pastebėjo, kad pacientai jaučiasi daug geriau, kai šalia yra šuo, ir įvardijo šį terminą „šunų terapija“. Dažniausiai gyvūnų terapijai pasitelkiami šunys, bet šioje srityje gali sėkmingai darbuotis ir katės, delfinai, paukščiai bei kiti gyvūnėliai. Katės monotoniškas murkimas, jos glostymas veikia ra-

Sportas ir sveikata: galimybės greta mūsų Gintarė VELIČKIENĖ, LR Seimo nario Aurelijaus Verygos padėjėja

Gintarė Veličkienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žymus filosofas Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer) teigia, kad „sveikata yra ne viskas, bet be sveikatos viskas yra niekas“. Tačiau dažnu atveju tai suprantame tik susidūrę su rimtais sveika-

tos sutrikimais ar sunkiomis būklėmis.

O kartais reikia tiek nedaug, kad pagerintume savo kasdienę savijautą ir sumažintume lėtinių ligų riziką! Žinoma, pirmiausia reikėtų laikytis sveikos mitybos principų ir atsisakyti žalingų įpročių, tačiau ne mažiau svarbu išlikti fiziškai aktyviems, judėti.

Bent 150 minučių per savaitę Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, fizinio aktyvumo pagalba galima sumažinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu ir net vėžiu. Judėjimo dėka galima sumažinti depresijos ir nerimo simptomus, gerinti mąstymo, mokymosi ir sprendimų priėmimo įgūdžius, užtikrinti gerą savijautą bei vykdyti nutukimo prevenciją.

PSO rekomenduoja suaugusiam žmogui būti fiziškai aktyviam per savaitę bent 150–300 minučių atliekant vidutinio intensyvumo pratimus arba 75–150 minučių

skirti intensyviam sportui. Svarbu riboti sėdėjimo ir gulėjimo laiką bei atlikti pratimus, kurie stiprina visas pagrindines raumenų grupes, bent du kartus per savaitę.

Džiugu, kad šiltojo sezono metu savo sveikatingumu galime rūpintis gryname ore nemokamai! Kauno miesto parkuose ir daugiabučių kiemuose įrengta daugybė lauko treniruoklių.

Iniciatyvos visiems Sportuoti lauke galima ir su „Judėk sveikai“ komanda, kuri kauniečiams siūlo net 12 sporto veiklų, skirtų skirtingo fizinio pajėgumo suaugusiems, vaikams ir senjorams. Šia iniciatyva siūloma išbandyti bėgimo bei šiaurietiško ėjimo užsiėmimus, funkcines treniruotes, zumbą, kalanetiką, jogos, solo latino ir cardio boxing treniruotes.

Tiesa, karantinas sustabdė kitas šaunias iniciatyvas.

Iki 2020 m. Kauno m. visuomenės sveikatos biuras organizavo sveikos gyvensenos ir fizinio aktyvumo užsiėmimus vyresniems nei 60 metų senjorams. Bendruomenės, pavyzdžiui, Kleboniškio, skatino judėjimą kviesdamos įvairaus amžiaus visuomenės narius į žygius, teni-

so turnyrus, riedučių varžybas ir kt. Tikėkimės, kad pasibaigus karantinui jos pasinaudos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Kauno miesto savivaldybės kvietimais teikti projektus ir tęs gyventojų sveikatinimo programas.

Mūsų draugas – dviratis Gerai savijautai svarbi ne tik kūno mankšta, bet ir vaikščiojimas, bėgimas ar važinėjimas dviračiu. Pastarasis dar ir suteikia galimybę turiningai praleisti laisvalaikį, aplankyti toliau esančias lankytinas vietas. „LikeBike“ organizatoriai siūlo penkis dviračių takų maršrutus, kurių ilgis siekia nuo kelių iki 20 kilometrų.

Maršrutai jungia kai kuriuos Kauno miesto mikrorajonus bei suteikia galimybę nuvykti į šalia esančias gyvenvietes ar rekreacines zonas.

Pagrindinė problema – dviračių takai nėra nutiesti visame mieste. Kita problema – kai kurie takai yra bendri, t.y. skirti dviratininkams ir pėstiesiems. Tokie takai yra nesaugūs bei kelia nepasitenkinimą tiek pasivaikščioti išėjusiems, tiek dviračiu važiuojantiems gyventojams.

19 Geri darbai nepasimiršta, o pagalba reikalinga visiems Nr. 1 | 2021 m. liepa

Gediminas Vasiliauskas

Jau rugsėjo 1 d. Kauno Kovo 11-osios gimnazijos moksleiviai galės pasidžiaugti įrengtu liftu.

Svečiuose pas LPS Kauno „Bočių“ bendrijos pirmininkę Mariją Garšvienę. Viliaus Rekevičiaus nuotraukos

Aš pats, kaip sportininkas, aktyviai leidžiantis laisvalaikį, dažnai susimąstau apie tuos, kuriems sveikata, susiklosčiusios gyvenimiškos aplinkybės jau neleidžia to daryti.

Kaip projekto „Judėk sveikai“ iniciatorius, vėliau dirbdamas Seimo nariu, Neįgaliųjų komisijos pirmininku, stengiausi padėti tiems, kam reikalinga visų mūsų parama.

Džiaugiuosi galėjęs prisidėti, tarpininkauti, kad Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė surastų trūkstamus 50 tūkstančių eurų, ir Kauno Kovo 11-osios gimnazijoje būtų įrengtas keltuvas vaikams su judėjimo negalia. Darbai jau artėja prie pabaigos – rugsėjo mėnesį moksleiviai jau galės juo naudotis ir pasidžiaugti.

Atmintina diena Smagu prisiminti, kad tarp daugiau kaip 80 įstatymo projektų, prie kurių atsiradimo esu prisidėjęs, vienu teisės aktu pavyko pagerbti ir žmones, darančius gera kitiems. Mano teikimu, Seimas patvirtino, kad nuo šiol sausio 25-oji bus Lietuvos samariečių bendrijos diena. Lietuvos samariečių bendrija įkurta praėjus dvejiems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – 1992 m. sausio 25 d.

Nepalikime nelaimėje ir bėdoje kitų Laura MASIULIENĖ, vaistininkė Po kiekvieno uragano išaušta rytas su viltimi, rytas, atveriantis tikėjimą, kad šiandien ar rytoj gyvensime laimingai ir oriai.

Ne viską, kas bloga nutinka gyvenime, galime numatyti ir tam pasiruošti. Mums reikia pagalbos, ramsčio, rūpesčio, kurį gali gauti iš artimo žmogaus.

Deja, ne visi pagalbą gali gauti artimoje aplinkoje. Jeigu valstybė padėtų už Jus silpnesniam, jautresniam, sergančiam, mes turėtume šviesesnį rytojų jau sveikoje minioje, o minia, gera komanda gali kalnus nuversti. Jeigu jausime, kad mes reikalingi valstybei, gal ir mes, manau, atliksime daugiau pilietiškų darbų...

Nieko nelaukę kibkime į begalinės vertės darbus.

Šiandien gyvybiškai būtina kraujo donoro, gelbėjančio gyvybes, pagalba. Vieną, du ar tris kartus, ir Jūsų kaip piliečio pareiga atlikta. O aš kaip vaistininkė, galiu patvirtinti sveikatos naudą ir organizmo atsinaujinimą šioje veikloje. O kokia valstybė be pilietinių pareigų, kaip ir asmenybė be valstybės bendradarbiavimo, gali egzistuoti?

Nuo mūsų pilietinio sąmoningumo priklausys ryšio glaudumas tarp mūsų ir valstybės.

Skirkime kelias valandas per savaitę sergančiai mažai svetimai būtybei, likusiai be tėvų ligoninėje, apkabindami, žaisdami, dovanodami šypseną, ir sveikimo procesas vyks žaibišku greičiu, o Jūsų dvasinis pakylėjimas garantuotas. Pabandykite, Jums tai gali patikti nenumaldomai.

O gal 30 minučių galite skirti vienišam seneliui ar neįgaliajam, nusišypsoti, paglostyti žilą galvelę, suteikti vilties, kad po savaitės vėl aplanky-

Tai – visuomeninė labdaros organizacija, vykdanti socialines, globos, paramos, integracijos, psichologinės reabilitacijos, dienos centrų ir kitas programas.

Kaune, Vilniuje, Kelmėje, Jurbarke, Šiauliuose ir kituose miestuose veikiančiuose 14-oje skyrių darbuojasi per 3 tūkstančius samariečių. Jie kiekvieną mėnesį suteikia įvairios pagalbos maždaug 400 žmonių, kurių dauguma – būtent senjorai arba įvairių negalių, socialinių problemų kamuojami žmonės.

Sena draugystė su Lietuvos pensininkų sąjunga „Bočiai“ „Kiek buvo mūsų organizacijos „Bočiai“ valstybinių švenčių minėjimų, Gediminas Vasiliauskas visuomet dalyvavo mūsų renginiuose. Jis man labai padėjo, kai Nepriklausomybės trisdešimtmečio proga Kryžių kalnelyje buvo statoma ta aukšta, penkių metrų saulutė. Jeigu tavęs, Gediminai, nebūčiau turėjusi, nežinau, ką aš būčiau dariusi... Stovėjau ir verkiau, – prisimena LPS Kauno „Bočių“ bendrijos pirmininkė Marija Garšvienė. – Taip jau atsitiko, kad kunigas Robertas Grigas susirgo, paskambino, kad negalės atvykti. Nebuvo įgarsinimo, to nėra ir to nėra – net nežinojau, ką daryti. Tiek stengėmės, kol pinigėlius surinkome, vargome, kol viską gavome, suorganizavome, o štai iškilmingiausioje dalyje – pašventinime ir atidaryme – viskas galėjo žlugti. Tai ačiū Gediminui, kuris spėjo atvež-

ti iš Prisikėlimo bažnyčios kunigą, suorganizavo renginio įgarsinimą. Ir viskas įvyko sklandžiai. Ir mūsų dovanas – austas juostas – garbingiems svečiams padėjo išvežioti, ir pas Prezidentą mus nuvežė. Žodžiu, viskas buvo įvykdyta pagal mūsų planą.“ Anot M. Garšvienės, dabar visiems reikia tik susivienyti, gyventi gražiai ir solidariai, nesipykti, vienas kito neįžeidinėti: „Kad mažiau to pavydo būtų – o kodėl tas taip pasakė, o tas ne taip pažiūrėjo... Mes, pagyvenę žmonės, žvelgiame į tai atsargiai. Kas mums šiandien svarbu – dieną pragyvenai, ir ačiū“. LPS Kauno „Bočių“ bendrijos pirmininkė džiaugiasi gyvenimu ir žmonėmis, kurie senolių nepamiršta ir juos aplanko. „Būdavo, atvyksta Gediminas, pasveikina, būtinai pašokdina per renginius ir mane, ir visas mus. Dabar po traumos man su ramentais jau sunkiau judėti. O, sakyk, Gediminai, ar ten jau sutvarkė Stasio Lozoraičio paminklo aplinką? Kaip ten mūsų pasodinti ąžuolai? Ten gi vykdavo svarbiausi mūsų renginiai? Ar padėsi mums birželio 30 dieną į respublikinę „Bočių“ konferenciją nuvažiuoti? – akimirksniu improvizuoja ir ateities planus kuria legendinė Kauno „Bočių“ bendrijos pirmininkė. – Kaip sakė senoliai, „mesk į priekį, gale rasi...“, – moko ji.

Gera padėti, kai žmonės supranta, nepamiršta ir vertina tai.

site, padėsite su šypsena pažvelgti į skubantį pasaulį pro langą? Juk tai nekainuoja, o vertė neįkainojama. Šiam žmogui tai bus laimingiausia diena metuose.

Gerbiamieji, dovanokime gerus darbus, plačias šypsenas mus supančiai aplinkai. Tai pokyčių variklis, stimulas keisti mus supančią aplinką teigiama linkme.

Man nėra suprantama, kaip už mus silpnesnis žmogus yra paliekamas likimo valiai skaičiuoti krentančias žvaigždes, užuot gavus efektyvų gydymą, išsilavinimą, darbą, saugią aplinką. Judu link tikslo, kad kiekvienas pacientas gautų gydytojo dėmesį reikalingu momentu, kad pacientas nesijaustų sutrukdęs gydytojui ištikus bėdai.

Valstybė lyg šeimos narė turi būti artima žmogui.

Valstybė turėtų maksimaliai globoti nuo mažiausios pažeidžiamos būtybės iki garbaus amžiaus asmenybės, kad kiekvienas jaustųsi saugus ir neliktų vienišas, nuskriaustas su savo likimo akmeniu.

Laura Masiulienė. Viliaus Rekevičiaus nuotrauka

Sveikas, senjore, kaip gyveni?

Zinaida STREIKIENĖ, „Girstos“ bendruomenės pirmininkė

Zinaida Streikienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Svajoti nedraudžiama, realybė prasilenkia su tuo, ko lauki ir tikiesi.

Labai sunkus ir skausmingas karantino laikotarpis stipriai paveikė visą bendruomenę ir ypač užgavo senjorus. Daug netekčių. Mirusiems gydymo įstaigose prie pagrindinių diagnozių beveik visada prirašomas ir COVID–19.

Ar tai tikra diagnozė – kažin.

Be galo skausminga, kad negalima buvo atsisveikinti su velioniu, uždaryti karstai atiduodami kremacijai arba išlydima tiesiai į kapines. Laidotuvėse iki 10 artimiausių žmonių, išlaikomi atstumai tarp dalyvaujančių. Visi kaukėti. Nei prie ko prisiglausti, nei kam pasiguosti. Atskirtis, vienatvė ir netekties skausmas tiesiog smaugia.

Vaikai dirba arba laksto ieškodami pašalpų. Į svečius nei nueisi, nei pas tave ateis. Vis-

kas verda širdyse. Didžiulė socialinė atskirtis ir vienatvė paliko neišdildomą pėdsaką tiek psichinės, tiek fizinės sveikatos prasme.

Bendravimo stoka sąlygojo didesnį uždarumą, dvasinį diskomfortą ir paaštrino chroninius, onkologinius, kardiologinius, nervų sistemos susirgimus. Medikai, ypač specialistai, sunkiai pasiekiami – tenka laukti po pusmetį arba dar ilgiau, konsultacijos irgi dažniausiai telefonu.

Senjorai sunkiai atsigauna. Bendrauja labai atsargiai. Šiuo metu vienas iš pagrindinių rūpesčių – kompensuojamieji vaistai. Ir šiuo metu vaistų kompensavimas nėra absoliučiai tobulas, bet vis tiek žymiai aiškesnis už buvusį. Medikamentai atpigo. Grąžinus ankstesnį kompensavimo variantą, vėl bus neaišku, kiek ir už ką mokam, medikamentai vėl pabrangs. Taps neįperkami, gydysimės patys. Kitaip vėl dirbsim farmacijai.

Maisto produktų, medikamentų bei paslaugų brangimas suvalgys ir taip nedideles pensijas. Pensijų didinimas taps įžeidžiamai juokingas. Šiuo metu būtiniausiems poreikiams praktiškai atiduodami visi gaunami pinigėliai.

Vyresniame ir garbiame amžiuje norisi gyventi, ir oriai. Deja, kultūra tampa neįperkama.

Koncertų ir spektaklių bilietų kainos per didelės senjorų pajamoms.

Nemažas rūpestis – vaikai ir anūkai. Senjorai gana skausmingai išgyvena karantino pasekmes jaunajai kartai. Tai suprantama – jaunimas mūsų gyvenimo tęsinys. Gaila, kad karantino metu niekas nepagalvojo apie abitūrą – nors kartą savaitėje rengti konsultacijas mažoms moksleivių grupėms. Tai tiktų ir kitų klasių mokiniams. Žinių lygis tikrai būtų geresnis ir mokinių gyvenimo kokybė būtų kitokia.

Visų senjorų rūpesčių nesurašysi ir į didžiausią knygą. Rūpi viskas, kas telpa žodyje „gyvenimas“. Tad būkim visi sveiki, ištvermingi ir džiaukimės, kad dar gyvename, ir svajokime.

20

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | TAU. ŠEIMAI. KAUNUI

Gintaras KARLAUSKAS Ateinu Išbarstyti karoliai Ant lauko žiedų, Juos surinkęs Sau veidą nuprausiu.

Paukščių giesmę Ryto dainoj atrandu, Skamba gaidos, Kutendamos ausį. Čiulba meiliai sutūpę Šakų tankmėje, Saulės spindulį Kviečia ateiti.

Virš laukų nusidriekus Išausta gija Moja tyliai Nurimusiai vėtrai.

Ateinu... ateinu...

Saulės šypsnį nešu!

Ryto gaivą Į taurę įpylęs einu.

Pasitiki mane, Jau sugrįžo aušra...

Iškeliavo klajūnė – Beribė tamsa...

Dalia MILUKAITĖ–BURAGIENĖ Kaunas - meilės miestas Kaunas – meilės miestas Meilės mieste dega žvakės, Meilė mieste spindi laimė, Meilės mieste – mano eilės Ir kelionė – šviesi, artima!

Meilės mieste tavęs lauksiu, Trokštu tūkstantį kartų bučiuoti, Žvilgsniai – dvi skaisčios liepsnelės – Į mane jos tegali žaibuoti...

Nuostabiausios Kaune – tavo akys, Žiūrėsiu į jas amžinai.

O pasaulis piktumo netekęs, Meilės mieste – tu žinai...

Vaiva BUDRIŪNIENĖ Žodžiai Žodžiai lemia tavo galią, Pasakytas žodis – gimusi mintis. Žodžiai klupdo arba kelia. Žodžiuose – seniausia paslaptis.

Geras žodis Gyvenimo žiedais pražysta.

Piktas žodis – Piktžolėm sudygsta.

Kauno istoriją kuria žmonės Ar žinote, kad.....

Petras Babickas (1903–1991) – pirmasis Lituvos radijo pranešėjas. Vienas žymiausių prieškario fotografų. 1932 m. Kaune surengė pirmąją Lietuvoje meninės fotografijos parodą.

Tadas Daugirdas (1852–1919) – Kauno miesto muziejaus direktorius, padovanojęs didelį archeologinės ir etnografinės medžiagos rinkinį, kurio dėka muziejus iš atsitiktinių radinių sandėlio virto pavyzdingu kraštotyros muziejumi.

Jurgis Dobkevičius (1900–1926) – karo lakūnas, pirmasis Lietuvoje atliko mirties kilpą.

Danielius Dolskis (1891–1931) – Kauno estrados legenda, vieno artisto teatro pradininkas Lietuvoje, vadintas „žmogumi, kuris linksmina Kauną“.

Vladimiras Dubeneckis (1888–1932) – architektas, dailininkas, pedagogas, projektavęs Valstybės teatro rūmų rekonstrukciją, kino teatrą „Metropoliten“ (dabartinis Nacionalinis Kauno dramos teatras), M.K. Čiurlionio dailės muziejų, Vytauto Didžiojo karo muziejų.

Pranas Gudynas (1900–1929) – Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro adjutantas, žuvęs Kaune prie Valstybės teatro durų, savo kūnu uždengęs Ministrą Pirmininką per pasikėsinimą jį nužudyti.

Jonas Jablonskis (1860–1930) – lietuvių kalbininkas, būdamas paralyžiuotas, skaitė paskaitas mokytojų kursuose, organizavo lietuvių kalbis kursus, savo bute (dabar J. Jablonskio ir Vilniaus g. kampas) dukart per savaitę skaitydavo paskai-

Apie šiandienos aktualijas su humoru

tas studentams juos egzaminuodavo.

Petras Jašinskas (1914–1986) – nuo 1945 m. iki gyvenimo pabaigos Kauno klinikų vyriausiasis gydytojas.

Vladas Jurgutis (1885–1966) – kunigas, finansininkas, akademikas, kurio vadovaujamas Lietuvos bankas 1922 m. įvedė litą. Nors bankas klestėjo, 1929 m. atsistatydino iš pareigų, nes įsitikinimai neleido paklusti neskaidriems A. Voldemaro vyriausybės reikalavimams.

Antanas Kučingis (1899–1983) – dainininkas, bosas, 1948 m. po vyriausybinio koncerto suimtas ir po pusmečio tardymo dešimčiai metų ištremtas į Sibirą.

Viktoras Kuprevičius (1901–1992) – kompozitorius, varpininkas, pedagogas, 1956 m. restauravo Karo muziejaus bokšto kariljoną ir nuo 1987 m. iki mirties skambindavo jo varpais kartu su sūnumi Giedriumi.

Vladas Kuzma (1892–1942) – chirurgas, profesorius, neturtingus gydęs nemokamai, savo name Poškos g. įrengė modernią 10 lovų ligoninę. Mirė 49-erių metų savo darbo vietoje.

Pranas Mažylis (1885–1966) – akušeris-ginekologas, profesorius, akademikas, 1936 m. įsteigęs privačią moterų ligoninę namuose, kuriuose ir gyveno. Turtingas moteris gydė brangiai, o neturtingas – veltui.

Vladas Mironas (1880–1953) – kunigas, politikas, visuomenininkas. Būdamas Šv. Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius, nupirko šventovei unikalius vargonus vietoj 60-ies arklių kariuomenei.

Aš gimiau lape, bet jaučiuosi esanti višta. Tokia mano nauja tapatybė. Įleiskite mane į vištidę!

Kipras Petrauskas (1886–1968) – operos dainininkas (tenoras), profesorius, įkūręs Kaune Operos teatrą, statęs pirmąją operą Kaune (D. Verdžio „Traviatą“) ir atlikęs joje pagrindinį vaidmenį. Dalyvavo aero, auto, šachmatų, biliardo varžybose, šaudymo varžybose laimėjo Pabaltijo čempiono titulą.

Karolis Reisonas (1894–1981) – inžinierius-architektas, suprojektavęs paminklinę Prisikėlimo bažnyčią, Žemės ūkio rūmus, arkivyskupo-metropolito rūmus (Rotušės a. 14).

Mykolas Šleževičius (1882–1939) – advokatas, LR Ministras Pirmininkas, Ukmergės g. įkūrė ir išlaikė studentų bendrabutį. Šelpė moksleivius ir studentus.

Vladislavas Starevičius (1882–1965) – kino animacijos pradininkas Lietuvoje, gyvendamas Kaune, kūrė lėlių animaciją ir kino parodijas. Pripažįstamas erdvinės animacijos pradininku, jo vardas įrašytas į visas pasaulio kino enciklopedijas.

Jonas Vileišis (1872–1942) – teisininkas, žymus visuomenės ir politikos veikėjas, pirmasis Kauno burmistras, ėjęs šias pareigas nuo 1921 m. iki 1931 m. Tuo metu mieste pastatyta daugiau kaip 2500 įvairios paskirties pastatų, trys gelžbetonio tiltai (Aleksoto, Vilijampolės ir Panemunės), išgrįstos ir išasfaltuotos pagrindinės gatvės, arklių tramvajų „konkę“ pakeitė autobusai, vandentieko ir kanalizacijos įmonė kainavo daugiau kaip 15 milijonų litų.

Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – dailininkas, kolekcionierius, dalyvavęs parenkant Lietuvos vėliavos spalvas. 1961 m. savo kūrinius, rinkinius ir archyvą padovanojo Lietuvai.

Parengė Audronė Jankuvienė

Dingsta vištos!

Kiekvienai išsilavinusiai vištai aišku, kad kalti šunys ir medžiotojai!

Trūksta lesalo!

Galimybių pacas ;)

Žodžiai saugo, žodžiai žeidžia. Žodžiai šilumą ir šviesą skleidžia. Žodžiai myli, žodžiai šmeižia Žodžiai gydo ir atleidžia.

Atsilikėlės!

Žodžiai tavo dalią. Žodžiuose – seniausia paslaptis, Saugok savo žodžių kelią – Nepaversk jų kliūtimis.

Zenė SADAUSKAITĖ

Romeo, jie sako, kad mes negalime būti kartu!

Viešpaties rojus...

Pažadino rytas... Skubi įdienojus – Stebėti, draugauti,bendrauti imi, Bet dingo šioj žemėje Viešpaties rojus, – Tikėjimas dega šviesos ugnimi.

Paglostė birželio žydėjimas sielą, Pražydus bijūnams, nušvito širdis.

Kai žydi, liepsnoja – taip gera, taip miela – Atrodo, iš džiaugsmo viltis tuoj pragys.

Džiuljeta, kodėl?

Nes tu neturi galimybių paso!

as

Lapjaunim yra vištų ateitis!

Nuostabu!

Lapjaunimas gali pakeisti pasaulį!

Ir rūkas, virš pievų , iš patalo kyla, O kelią pagyvina paukščių šimtai...

Ir braido vėl siela po žydinčią tylą, Ir Viešpaties rojų žemėj matai...

Hertos BURBĖS karikatūros Politinė reklama. Apmokėta iš LVŽS sąskaitos. Spausdino „Polska Press Sp. o.o. Oddział Poligrafia“ Tiražas 100 000 vnt. Užs. Nr. 1/06/2021. Leidinį rengia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga el. paštas info@lvzs.lt www.lvzs.lt

Mes mylime lapes!