Mūsų miestas

Miestą turi kurti miestiečiai, o ne keli samdomi valdininkai

Klaipėdos miesto savivaldybės mere pasiryžusi tapti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatė Ligita Girskienė, kviečia klaipėdiečius būti programos miestui kūrimo dalimi.

„Įgriso matyti, kaip viskas mūsų mieste yra planuojama iš kabineto. Dažnai miesto gyventojų nuomonė lieka neišgirsta, arba bandoma įtikinti, kad ji – nieko verta. Miestą turi kurti visi, o ne keli samdomi valdininkai“ , - įsitikinusi L. Giskienė.

Klaipėdietė pastebėjo, kad visi politikai rinkimų kampanijos metu pristatinėja savo sudarytą programą, planą klaipėdiečiams. L. Girskienei susidaro įspūdis, kad politikai, ir tik jie vieni, geriausiai žino, ko reikia žmonėms.

„Aš visada klausiau žmonių nuomonės ir stengiausi į ją atsižvelgti tiek dirbdama seniūnaite, miesto savivaldybės tarybos nare, tiek Seime. Man svarbu, kad mano rinkimų programoje būtų atliepti klaipėdiečių lūkesčiai, atsižvelgta į jų išsakytą nuomonę. Man visada buvo svarbu girdėti kitus. Būtent šiam tikslui ir inicijavau projektą „Žmogus – žmogui“. Noriu, kad kiekvienas klaipėdietis turėtų balso teisę ir galėtų lengvai išsakyti jam aktualias problemas, pasidalinti idėjomis ir pasiūlymais miestui bei diskutuoti apie būtinus pokyčius. Man svarbu, kad mano rinkimų programoje atsispindėtų klaipėdiečių lūkesčiai“, - kalbėjo kandidatė į miesto merus L. Giskienė.

- Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Klaipėdos mero poziciją?

- Aš prisiimu atsakomybę ir noriu įrodyti, kad žmonių samdomi valdi-

ninkai bei renkami politikai turi dirbti žmonėms, o ne tenkinti savo ar aplinkos interesus. Taip pat noriu nukirsti savivaldybę siejančius saitus, neleidžiančius priimti naudingų žmonėms sprendimų. Aš žinau, ką reiškia 10 metų rašyti laiškus apie pažeidimus ir nesulaukti jokio sprendimo iš miesto vadovybės.

Valdžios ar konkrečių postų niekada nesiekiau ir apie juos nesvajojau, tačiau nuolatinis domėjimasis gyvenamosios aplinkos kokybe, vietinių politikų priimamais sprendimais ir aktyvus dalyvavimas visuomeninių organizacijų veikloje, neabejingumas gyventojus supančioms problemos mane natūraliai atvedė į politinį kelią. Praėjau visus politinio kelio laiptelius nuo namo pirmininkės, seniūnaitės, tarybos narės iki Seimo narės.

Visada sakiau ir ne kartą įsitikinau, kad vieninga ir aktyvi bendruomenė yra didžiulė jėga, galinti daryti įtaką valdžios sprendimams. Norėčiau, kad miestui atstovautų toks žmogus, kuriam nereikėtų mitingų, kad suprastų žmonių problemas. Aš esu arti žmonių, arti jų problemų, puikiai suprantu kuo paprasti žmonės gyvena, kokiame mieste trokšta gyventi. Mano siekis - pakeisti iš esmės valdžios ir gyventojų santykį. Miestas, kaip jau sakiau, turi tarnauti ne kam kitam, o žmonėms.

Nukelta į 2 psl. ƒ

L. Girskienė nori, kad kiekvienas klaipėdietis turėtų balso teisę ir galėtų lengvai išsakyti jam aktualias problemas, pasidalinti idėjomis ir pasiūlymais miestui bei diskutuoti apie būtinus pokyčius. Politikei svarbu, kad jos rinkimų programoje atsispindėtų klaipėdiečių lūkesčiai.

Miestą turi kurti miestiečiai, o ne keli samdomi valdininkai

ƒ Atkelta iš 1 psl.

- Jūsų nuomone, kokios problemos yra aktualiausios Klaipėdoje?

- Aktyviai veikdama su bendruomenėmis pamačiau didžiulę atskirtį tarp gyventojų poreikių ir valdžios sprendimų, kurie gimsta už uždarų kabinetų durų. Pas mus mieste viskas planuojama tarsi iš paukščio skrydžio. Valdininkai, priimdami sprendimus gyventojams svarbiais klausimais, net neatvyksta į vietą pažiūrė-

ti, ar pavyks kabinetinį sprendimą įgyvendinti realiai gyvenamojoje aplinkoje. Norėčiau, kad miestui atstovautų toks žmogus, kuriam nereikėtų mitingų, kad suprastų žmonių problemas. Aš esu arti žmonių, arti jų problemų, puikiai suprantu, kuo paprasti žmonės gyvena, kokiame mieste trokšta gyventi. Mano siekis – pakeisti iš esmės valdžios ir gyventojų santykį.

- Jeigu klaipėdiečiai išrinktų Jus mere, kokie būtų Jūsų pirmieji darbai?

- Pirmiausia – dirbti žmonėms. Valdžios galią priimu kaip įrankį veikti Klaipėdos bendruomenės gerovei. Miestas yra kompleksinis darinys, todėl negalima skirstyti pirmų, antrų ar trečių darbų. Čia svarbus ir švietimas, ir duobė miegamojo rajono kieme. Kalbant apie planus tapus miesto vadove, galėčiau įvardinti tris pagrindines veiklos kryptis. Viena jų – senos ir ilgai nespręstos problemos. Kita –projektų, susijusių su miesto vystymu ir plėtra savalaikis, efektyvus įgyvendinimas. Ir galiausiai trečioji veiklos kryptis – aiški, išdiskutuota miesto vystymo vizija ir strategija bei tvari, į miesto bendruomenės poreikius orientuota, miesto plėtra. Negalima viso dėmesio skirti planavimui, ambicingų strategijų kūrimui, jeigu miesto gyventojai kasdien susiduria su mažomis, bet jų gyvenimo kokybę bloginančiomis problemomis. Reikia pagaliau suvokti, kad būtent žmonėms mes dirbame. Jų gerovei. Jų gyvenimo kokybei. Jų laimei. Nes tik tada, kai turėsime laimingus, gerbiamus, girdimus žmones bus galima pradėti kalbėti apie Klaipėdą, kaip miestą, kuriame gera gyventi.

- Kokie žmonės Jūsų komandoje?

- Vienas iš mano, kaip kandidatės į mero postą, tikslų buvo stipri, kompetentinga ir bendrų vertybių vedina komanda. Todėl labai džiaugiuosi, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komandą sudarys išsilavinę,

jauni ir patyrę savo srities žinovai: mokytojai, kultūros paveldo puoselėtojai, inžinieriai, medicinos srities specialistai, jūrinio sektoriaus darbuotojai, smulkūs verslininkai, sportininkai, profesinių sąjungų atstovai, kultūros srities darbuotojai ir pan. Mano komandoje nėra turtingų oligarchų, postų ištroškusių ir karjeros per pažintis ar įtakingus asmenis siekiančių, kabinetuose dešimtmečius užsisėdėjusių, žmonių. Mano koman-

da – tai įvairių sričių specialistai, turintys realią darbinę patirtį. Tai - Klaipėdą mylintys ir jai ištikimi žmonės, kurie kiekvieną dieną susiduria su tomis pačiomis kasdienėmis problemomis kaip ir didžioji dalis klaipėdiečių. Visi nuoširdžiai nebenorime našlaitėmis apsodintos, apgriuvusios ir tuštėjančios Klaipėdos. Mums reikia skaidrių, aiškių, į gyventojų poreikius orientuotų sprendimų. Būtent to ir siekiu.

Pasak L. Giskienės, kai klaipėdiečiai bus laimingi, gerbiami ir išgirsti, tik tuomet sakysime, kad Klaipėda yra miestas, kuriame gera gyventi.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos.

Jauni žmonės grįžta į Klaipėdą

Vis daugiau jaunų žmonių įvertina Klaipėdos miesto pranašumą prieš Vilnių ir Kauną bei lieka studijuoti uostamiestyje, o dalis aukštųjų mokyklų absolventų, įgiję išsilavinimą prestižinėje sostinės aukštojoje mokykloje, grįžta gyventi ir dirbti į uostamiestį.

Tai, kad gyventojų Klaipėdoje ima daugėti, liudija statistika. Populiacijos augimo tempai nėra dideli, tačiau pastebimi. Preliminariais duomenimis, 2022 m. mūsų mieste gyvena jau 154 234 asmenys (prieš dvejus metus 2021-aisiais jų tebuvo 149433). Tokius duomenis pateikia Lietuvos statistikos departamentas (SD).

To paties šaltinio duomenimis, gyventojų skaičiaus didėjimą lemia ne tiek demografiniai, kiek migraciniai rodikliai. Jei pernai iš Klaipėdos apskrities emigravo 3471 asmuo (iš Klaipėdos miesto – 1702 asmenys), tai atvyko net 6150 asmenys (į Klaipėdą - 3439 asmenys).

Deja, SD nepateikia duomenų, ar daugėja Klaipėdos mieste jaunų žmonių, kurie ir sudaro miesto gyventojų stuburą, ar jie iš miesto bėga.

Pabendravus su keliais Klaipėdos ir kitų miestų aukštosiose mokyklose studijuojančiais jaunais žmonėmis galime pasidaryti išvadą, kad dalis jų tradiciškai išvyksta studijuoti į, jų teigimu, didesnių galimybių miestą Vilnių. Tačiau yra ir tokių, kurie įvertina Klaipėdos pranašumus prieš Vilnių ir Kauną bei lieka studijuoti uostamiestyje. Yra ir tokių, absolventų, kurie grįžta gyventi ir dirbti į uostamiestį.

Niekas nepasikeitė

Dovilė Jankauskaitė visą laiką žinojo, kad studijuos psichologiją, todėl rinkosi ne tarp miestų, o lygino universitetus - kuris yra kompetentingesnis šioje srityje. Rinkosi tarp Klaipėdos ir Vilniaus universitetų. Išklausiusi jau studijuojančiųjų nuomonę ir įspūdžius, suprato, kad Vilniaus universitetas yra pasaulinio lygio aukštoji mokykla. Todėl, gavusi priėmimo laišką, nusprendė keltis gyventi į Vilnių ir ten studijuoti.

„Vilnius yra ambicingų žmonių miestas, kurie daug svajonių ir tikslų, einant gatve tai galima pamatyti iš veidų. Pabuvus Vilniuje ir grįžusi į Klaipėdą pastebiu, kad gyvenimas čia lėtesnis, o tai daugeliui jaunų žmonių nepatinka, bet man tai lyg kurortas, kuris spinduliuoja ramybę, kur galiu pailsėti ir pabėgti nuo Vilniaus šurmulio“, - du miestus lygino D. Jankauskaitė.

Merginos manymu, Klaipėdoje tvyro monotonija, nėra tiek daug vietų, kur galima būtų pramogauti, pasilinksminti, pašokti. Grįžusi ji nustemba, kad niekas nepasikeitė. Gatvėse sutinka tuos pačius žmones, kaip ir prieš dvejus metus.

„Vilnius yra mano miestas, mane žavi šio miesto tempas, charakteris, galimybių platybės, įvairūs renginiai, skirti visiems. Gal, kai būsiu vyresnė, turėsiu šeimą norėsiu grįžti atgal į Klaipėdą, kur ramesnė gyvenimo tėkmė, čia galima skirti daugiau laiko šeimai, o ne karjerai“, - apsisprendė D. Jankauskaitė.

Į Klaipėda nebegrįš

Panašios pozicijos laikosi ir Ieva Norkaitytė. Mergina siekė ištrūkti iš komforto zonos ir atsiskirti nuo tėvų, patirti naujų įspūdžiu, ugdyti savarankiškumą. Kadangi ji neketino išvykti iš Lietuvos, studijos Vilniuje buvo tinkamas variantas.

Šiuo metu I. Norkaitytė trečiame kurse Vilniaus universitete studijuoja molekulinę biologiją. Mergina sėkmingai atlieka praktiką biochemijos ir molekulinės biologijos katedroje, atlieka tyrimus su storosios žarnos vėžinių ląstelių linijomis, tikrina tam tikrų vaistų poveikį bei šių ląstelių atsparumą vaistams.

Baigusi studijas mergina planuoja likti Vilniuje, nes šis miestas, jos manymu, yra modernesnis, priimtinesnis jaunimui. Be to, kaip jaunam molekulinės biologijos specialistui, Vilniuje yra daugiau galimybių rasti darbo.

„Jei Klaipėdoje būtų galimybė rasti daugiau studijų krypčių, tikrai būčiau likusi Klaipėdoje. Net ir dabar, kai gyvenu Vilniuje, pagalvojus apie Klaipėdą kyla nostalgiški prisiminimai“,graudinasi I. Norkaitytė.

Planuoja grįžti į Klaipėdą

Užtat kita klaipėdietė Gabrielė Bočkutė tvirtai pasiryžusi grįžti į Klaipėdą.

G. Bočkutė nuo mažens buvo aktyvi mergina, dar mokydamasi progimnazijoje savanoriavo, padėdavo senjorams.

„Tuo metu atradau savo tikrąjį pašaukimą, kad noriu padėti žmonėms ir taip pat labai domėjausi sveikata, nes rūpinausi senyvo amžiaus žmonėmis, kurie dažnai negaluodavo. Ilgai svarsčiau, ar likti Klaipėdoje ir pasirinkti kažkurią su sveikatos mokslais susijusią kryptį, ar siekti daugiau ir stoti į didžiausią sveikatos specialistų rengimo įstaigą Lietuvoje. Šiuo metu studijuoju Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, farmacijos studijų kryptį, esu trečio kurso studentė“, - prisistatė G. Bočkutė.

Ji tvirtai apsisprendusi baigusi studijas grįžti į Klaipėdą. „Įsigijau Klaipėdoje nuosavą būstą. Tokį sprendimą priėmiau, nes, kaip ir daugelis jaunų žmonių, norėjau pradėti gyventi savarankiškai. Situacija Klaipėdos miesto būsto rinkoje tuo metu buvo labai palanki. Be to, Klaipėdoje pragyvenimo lygis visada jauno žmogaus atžvilgiu bus palankesnis nei kituose didžiuosiuose miestuose.

Klaipėda - yra mano miestas, čia visada jaučiuosi laukiama. Su šiuo miestu sieja daug prisiminimų, kurių niekaip negaliu išsižadėti. Klaipėdos vasaros man yra ypatingos. Džiaugiuosi matydama žmonių antplūdį per įvairius renginius: Jūros šventė, muzikos festivaliai. Norėčiau, kad Klaipė-

doje šurmuliuotų jaunimas ne tik vasarą. Todėl būtent Klaipėdos jaunimui noriu sukurti daugiau atrakcijų ištisus metus. Ypatingą dėmesį norėčiau skirti tam , kad jaunimas čia norėtų atvykti ir pasilikti, kad stojant į aukštąsias mokyklas Klaipėda skambėtų kaip vienas iš pasirinkimų“, - apie savo misiją kalbėjo G. Bočkutė.

Uostamiestyje mažesnė konkurencija

Kita studentė Viktorija Martin (kilusi iš Nidos) rinkdamasi, kur studijuoti svarstė apie įvairias studijų kryptis pasirinkimus ir išgrynino kelias idėjas nuo pedagogikos, rinkodaros iki komunikacijos.

Šiuo metu Viktorija studijuoja Klaipėdos valstybinėje kolegijoje skaitmeninės rinkodaros komunikaciją, yra trečiame kurse. Mergina, lygindama studijų galimybes Klaipėdoje ir Vilniuje, suprato, kad Klaipėda turi kur kas daugiau pranašumų už sostinę: pradedant būsto nuomos kaina, kuri

mažesnė nei Vilniuje, baigiant susisiekimu tiek nuosavu automobiliu, tiek viešuoju transportu.

Šiuo metu V. Martin gali pridėti dar vieną Klaipėdos naudai lemiančią aplinkybę: lengviau susirasti vietą, kur atlikti praktiką, bei darbą. Nes uostamiestyje šioje srityje kur kas mažesnė konkurencija.

Mergina svarsto likti Klaipėdoje pabaigus mokslus, nes yra labai patenkinta visais gyvenimo Klaipėdoje aspektais. „Man pilnai užtenka veiksmo Klaipėdoje, nes esu kilusi iš kurortinio Lietuvos miesto Nidos, labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šį miestą ir vis dar šalia savęs turiu jūrą“, - savo pasirinkimo motyvas įvardijo V. Martin.

Atliko eksperimentą

Taip pat iš Nidos kilęs Edvinas Laukys prieš stodamas į aukštąją mokyklą sugalvojo atlikti eksperimentą - išsinuomavęs Vilniuje būstą pabandė įsijausti į Vilniaus studento vaidmenį. Deja, šis eksperimentas nepasisekė,

nes vaikinas labai greitai pakeitė savo nuomonę dėl studijų ir gyvenimo Vilniuje perspektyvų. Vaikinas pastebėjo, kad jis labai daug laiko praleidžia transporto spūstyse. Klaipėda jam pasirodė kur kas patrauklesnis miestas, nes į jį nuolat atvykdavo iš Neringos.

Pradėjęs giliau domėtis logistikos krypties studijų galimybėmis suvokė, kad Klaipėda yra nuostabus miestas logistikos vykdymui: yra didelis uostas, geležinkeliai, geras susisiekimas su gretimomis šalimis. Edvinas nusprendė išbandyti logistikos vadybos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje šiuo metu jis yra trečiame kurse ir šiais mokslo metais gaus profesinį bakalaurą. Iki šiol jis nėra nusivylęs savo sprendimu. „Labai lengva rasti Klaipėdoje praktikos vietas logistikos sričiai, džiaugiuosi galėdamas išbandyti save įvairiose srityse, prisidėti prie Klaipėdos logistikos vykdymo ir ekonomikos gerinimo“, - savo pasirinkimu džiaugėsi vaikinas.

Studijuoja Kaune

Kamilė Mickutė Lietuvos sporto universitete studijuoja treniravimo sistemas. Sportas buvo ta sritis, kuri Kamilę labiausiai domino. Kadangi tokios srities mokslus studijuoti galima tik Kaune, mergina ilgai nesvarstė ir stojo į Lietuvos sporto universitetą.

Jau pirmaisiais metais buvo paskelbta COVID-19 pandemija ir studijos tapo nuotolinėmis. Mergina ir toliau stengėsi treniruotis bei žaisti krepšinį Kaune, bet nutarė grįžti į Klaipėdą. Žinomas šio miesto krepšinio klubas K. Mickutei pasiūlė geresnes sąlygas, nei Kaune, todėl ji ir nutarė prisijungti.

Mokslus ji derino pagal specialiai paruoštą nuotolinių studijų planą, o krepšinį galėjo žaisti Klaipėdoje. „Klaipėda man patinka, čia aš gimiau ir užaugau, čia gyvena mano šeima, o ar liksiu Klaipėdoje parodys tik laikas. Viskas priklausys nuo aplinkybių, bet tikrai žinau, kad, jei ir išvažiuočiau, anksčiau ar vėliau čia norėčiau grįžti“, - kalbėjo krepšininkė.

daugiau jaunų žmonių apsisprendžia likti Klaipėdoje.

Kaune studijuojanti G. Bočkutė baigusi mokslus ketina grįžti į Klaipėdą.

Vis

Elektros jėgainės ant stogų gąsdina įstaigų vadovus

Projekto įrengti elektros jėgainę ant ugdymo įstaigos stogo paraiškos pateikimas reikalauja daug techninių žinių, todėl tampa ne visiems įveikiama užduotimi: gali būti neteisingai apskaičiuotas CO2 kiekis, arba projekto sąmata. Pasitaiko atvejų, kai projekto vykdytojai prieš planuodami projektą neįvertina ir savo stogų būklės, t. y. ar įmanoma ant jų sumontuoti elektrines, ar jie jas atlaikys. Be to, labai dažnai pareiškėjai nėra parengę visų privalomų dokumentų, būtinų projektui įgyvendinti: leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus, ESO išankstinių prijungimo sąlygų. Paraiškų vertinimo proceso trukmę galima būtų gerokai sutrumpinti, jei šios būtų teikiamos maksimaliai tikslios. Išeitis būtų specialistas, kuris padėtų darželiams ir mokyklos šias paraiškas parengti. Biurokratinis aparatas šiuo metu daugiau trukdo nei padeda.

Įstaigos, valdančios savivaldybei ar valstybei priklausančius visuomeninės paskirties pastatus, gali teikti paraiškas atsinaujinančių energijos šaltinių įsirengimo išlaidoms kompensuoti. Procesas, kurį įgyvendinus būtų galima sutaupyti šimtus tūkstančių, bent jau Klaipėdoje, vyksta vangiai.

Aistė JermolAJevA

Uostamiestyje iš viso yra apie šimtas bendrojo lavinimo mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Saulės elektrines leidžiama sumontuoti tik ant renovuotų statinių stogų. Iš 40 Klaipėdos mokyklų 14 renovuotų. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų mieste yra 45, o renovuotos tik kelios jų.

Darželiai ir mokyklos praranda galimybę sumažinti elektros sąnaudas ir taip prisidėti prie švaresnės aplinkos ir nepriklausomos elektros energijos gamybos.

Saulės elektrinės beveik prieš ketverius metus buvo įrengtos lopšeliuose-darželiuose „Čiauškutė“ ir „Ąžuoliukas“ bei „Verdenės“ progimnazijoje. Dar keliose įstaigose procesas įsibėgėja.

Toks nedidelis įstaigų skaičius tik rodo biurokratinio aparato neefektyvumą, nesugebėjimą padėti ir moderuoti įrengiant elektrines.

Klaipėdos miesto savivaldybė yra apskaičiavusi, kad vienas Klaipėdos vaikų darželis per metus vidutiniškai suvartoja apie 40 tūkst. kilovatvalandžių elektros energijos, mokykla - apie 70 tūkst. kWh. Įrengus saulės jėgaines elektros energijos savo reikmėms įstaiga gali pasigaminti pati.

Nuosavą elektrinę iš mokyklų 2020 m. įsirengė tik „Verdenės“ pro-

gimnazija, kuriai per metus teko pirkti vos 13 tūkst. kilovatvalandžių elektros energijos, o didžiąją dalį suvartojamo kiekio, per 38,2 tūkst. kWh, įstaiga pasigamino pati. Kalbama, kad spartesniam elektrinių įrengimo procesui įsibėgėti trukdo pačių švietimo įstaigų vadovų nenoras užsikrauti papildomą naštą. Daugelis mokyklų ir darželių vadovų vienu balsu tvirtina, kad jų užduotis organizuoti sklandų ugdymo procesą, o ne prižiūrėti paraiškų dokumentų rengimą bei kontroliuoti statybos darbų eigą. Tai esą papildomas darbo krūvis, už kurį papildomas atlygis nemokamas.

Jei tikroji priežastis išties ši, tai Klaipėdos miesto savivaldybė, kaip moderatorius, turėtų padėti ne kasdien tokius projektus įgyvendinančių įstaigų vadovams ir koordinuoti sklandžią saulės jėgainių įrengimo eigą.

Per metus viena mokykla vidutiniškai suvartoja 70,5 tūkst. kWh elektros energijos, vaikų darželis –apie 40 tūkst. kWh, todėl ieškoma alternatyvų, kaip sutaupyti ir mažiau teršti aplinką. Saulės elektrinių įrengimas ant ugdymo įstaigų stogų yra viena išeičių. Nauda neišmatuojama, nes per 20 metų šios elektrinės dėka į atmosferą išmetamo CO2 kiekis sumažės per 410 tonų - tiek jo būtų išmesta, jei elektra būtų gaminama deginant iškastinį kurą. O in-

vesticijos, skaičiuojama, sugrįžtų per trejus metus.

Reikia žinių

Darželiai ir mokyklos atsiremia į

biurokratinio aparato spąstus. Tokių įmonių, kaip darželiai ir mokyklos, atstovams sunku suprasti techninius niuansus ir dokumentų tvarkymo subtilybes.

Įstaigai gavus paramą, galima imtis techninio projekto, skelbti viešąjį pirkimą, išrinkti saulės elektrinės statytojus ir pradėti rangos darbus. Visa tai, geriausiu atveju, užtrunka iki metų. Kitų šalių patirtis rodo geresnius rodiklius derinant paramą ir patį projektą. Kai kuriose šalyse projekto derinimas užtrunka vos kelis mėnesius.

Vadovams reikia padėti

Tikimybė įstaigai gauti paramą priklauso nuo to, kokią dalį jėgainės įrengimo projekto ji gali finansuoti pati, ar jos steigėja savivaldybė. Mažiausia suma, kuria ankstesniaisiais kvietimais turėjo prisidėti pačios įstaigos, 20 proc. projekto sąmatos. Galimybė gauti paramą išauga tuomet, kai paraiškos teikėjas gali skirti didesnę dalį savo lėšų, pavyzdžiui, 25 proc. sumos. Ne mažiau svarbus kriterijus – teisingai ir laiku paruošta paraiška. Kokybiškai ir laiku atlikta galimybių studija yra reikšminga ne tik paraiškos vertinimo, bet ir projekto vykdymo etapuose. Dažniausiai pasitaikanti problema yra ta, kad projekto įgyvendinimui nėra paskiriamas atsakingas žmogus, kuris žinotų visą esamą situaciją apie projektą.

Dar vienas svarbus kriterijus –planuojamas įstaigos išmetamo CO2 kiekio sumažinimas. Kuo labiau pavyks sumažinti taršą, tuo didesnė tikimybė gauti paramą. Šiuo atveju skaičiuojama, kiek 1 euras paramos leis įstaigai sumažinti išmetamo CO2 kiekį.

Įvertinus tai, kas buvo išvardinta, akivaizdu, kad eilinės mokyklos direktoriui sunku vienam leistis į tokią „avantiūrą“. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija galėtų nuimti biurokratinę naštą nuo ugdymo įstaigų vadovų pečių ir tokius projektus specialiai paskirti specialistai rengtų centralizuotai.

Klaipėdoje saulės elektrinės sumontuotos tik ant kelių ugdymo įstaigų, nors tokių mieste yra net 40. „Eternia Solar“ nuotr.

A. Jermolajeva siūlo ugdymo įstaigų vadovams padėti įsirengti saulės jėgaines.

Per keliolika metų buvo galima atkurti prieškarinę Klaipėdą

Privatūs investuotojai šiuo metų rekonstruoja Gaidžio namą Uosto gatvėje.

Prieš kelerius metus buvę avarinės būklės statiniai buvusios spirito ir limonado daryklos Šaulių gatvėje kieme pasikeitė neatpažįstamai.

Klaipėda, kuri yra seniausias Lietuvos miestas, deja atsisako tęsti šimtametę savo istoriją. Vietoje to, kad atkurtų per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietinės okupacijos metais sugriautus kvartalus bei istorinę vertę turėjusius statinius, miestas linkęs laikytis sovietinės architektūros bei miesto planavimo rekomendacijų, įsitikinęs klaipėdietis Aivaras Kurskis.

Jis teigė, kad per pastaruosius keliolika metų Klaipėda praleido progą atkurti vadinamąjį Biržos kvartalą, iš naujo nutiesti Biržos gatvę bei atstatyti palei Dangę susiformavusius kvartalus, tačiau to nepadarė.

„Vyko Muzikinio teatro pastato, vadinamojo Dangės skvero priešais jį projektavimas ir rekonstrukcija, planuojama kažką daryti Atgimimo aikštėje, taip pat ruošiamasi rekonstruoti Biržos tiltą. Jeigu tie asmenys, kurie atsakingi už miesto plėtrą, būtų į šiuos projektus pažiūrėję kompleksiškai miesto patrioto, o ne sovietinių tradicijų puoselėtojo akimis, turėtume galimybę atkurti visą Naujamiesčio kvartalą: ir Biržos, ir senojo pašto prie upės pastatą, ir net ištaisyti pokario metais padarytą nusikaltimą - ištiesintą Biržos gatvę, atkurti pakreiptą Biržos tiltą. Tačiau, deja, buvo praleista proga turėti kažką panašaus, ką turi lenkai Gdanske ir Elbinge“, - nusivylęs kalbėjo Klaipėdos miestiečių draugijos valdybos narys Aivaras Kurskis.

Klaipėdiečio teigimu, tai liudija akivaizdžias spragas miesto istorijos žiniose tų miesto administracijos darbuotojų, kurie atsakingi už tolimesnę Klaipėdos, kaip seno Prūsijos miesto, plėtrą.

„Jų nenoras (o gal tingėjimas?) atsigręžti į miesto istoriją, užsispyręs troškimas toliau plėtoti nieko bendro su istorija neturinčio sovietinio „Memelgrado“ arba „Klaipėdgrado“ viziją, tikrai atitolina Klaipėdos galimybę tapti turistams patraukliu miestu rytinėje Baltijos pakrantėje. Pavieniai bandymai atstatant Šv. Jono bažnyčios varpinę arba planai atstatyti Memelburgo pilies bokštą tėra lašas jūroje“, - neslepia apmaudo A. Kurskis.

Tiesa, ne viskas blogai Klaipėdos mieste. Tačiau visos sveikintinos iniciatyvos vis tik susijusios su pavie-

niais verslininkų bandymais. Kaip vieną iš sėkmingų projektų, kuriam jis pats nebeturi jokių pastabų, A. Kurskis įvardijo šalia Dangės, prie Biržos tilto buvusio Vokietijos batų siuvimo ir prekybos įmonės „Salamander“ pastato atstatymą. Šį projektą klaipėdietis A. Kurskis laiko sėkmingu verslo ir architektų idėjų kompromisu.

Pastato atstatymo darbai turėtų prasidėti jau šiemet. Buvo skelbta, kad naujajame pastate įsikurs 4 arba 5 žvaigždučių viešbutis. Taip pat bus restoranas su baru bei konferencijų salė. Į restoraną bei konferencijų salę numatyti atskiri įėjimai iš Dangės krantinės. Iš viso viešbutyje suprojektuota 18 numerių, iš kurių 14 dviviečių ir 4 keturviečiai apartamentai. Mansardiniame aukšte numatyta tik viešbučio gyventojams skirta treniruoklių salė ir SPA centras.

Sklype Žvejų g. 2B, kuriame atstatomas „Salamander“ pastatas, XVI-XVII a. buvo įrengtos pirmosios miesto svarstyklės. XX a. pradžioje šiame sklype savo vienintelę atstovybę Lietuvoje ir parduotuvę įkūrė Vokietijos batų siuvimo ir prekybos įmonė „Salamander“.

„Puiku, kad buvo atsisakyta pirminiame projekto variante siūlytų stiklinių kubų ant pastato stogo, kuriuos užsakovas, matyt, pageidavo įrengti tam, kad praplėstų pastato plotą“, - pastebėjo A. Kurskis.

Jei „Salamander“ projektui klaipėdietis neturi pastabų, tačiau jam užkliuvo visuomenei pristatyta vadinamojo Sendvario dvaro komplekso atkūrimo vizija.

„Šiam projektui turėčiau labai daug pastabų. Pirmiausia dėl to, kad nesiekiama atkurti pačio dvaro pastato, apsiribota tik jo perdažymu.

Taip pat planuojama dvaro teritorijoje pristatyti nebūdingų šiuolaikinės architektūros pastatų, kurie sugriaus visą ansamblį“, - pastabas vardijo A. Kurskis.

Užsakovai vystant Sendvario teritoriją planuoja didžiausią dėmesį skirti visuomeninėms erdvėms. Atkuriant istorinę teritorijos dvasią, vidiniame kieme bus suformuotas tvenkinys, jame planuojamas ir fontanas. Užsakovai planuoja, kad dabartinis Sendvario vaizdas tikrai pasikeis: nebeliks tos gausybės transporto priemonių. Bus restauruoti autentiški pastatai, išsaugoti visi buvusio dvaro parko medžiai, atkurti tam tikri jo fragmentai.

Pirmuose pastatų aukštuose turėtų įsikurti nedidelės parduotuvės, virš jų biurų patalpos. Taip pat projektuojamos patalpos svečių namams ar viešbučiui, bus mažiausiai dvi maitinimo įstaigos.

Pasak teritorijos projektinius pasiūlymus parengusios UAB „Uostamiesčio projektas“ vadovės Snieguolės Stripinienės, projektas turė-

tų būti įgyvendinamas dviem etapais.

„Pirmiausia reikia sutvarkyti senuosius pastatus, nes negalima statyti naujų, kol griūva senieji“, - sako S. Stripinienė. Pasak jos, bus rekonstruotas dvaro pastatas ir du senieji ūkiniai pastatai, kurie yra registruoti kaip vienas turtinis vienetas.

Taip pat, atkuriant buvusį dvaro teritorijos užstatymą, ant išlikusių pamatų bus pastatyti trys nauji statiniai.

Privatūs investuotojai yra jau įsigiję ir sutvarkę daugiau istorinių pastatų ir erdvių Klaipėdos mieste: šiuo metų vyksta vadinamojo Gaidžio namo ir sveikatingumo namų Uosto gatvėje rekonstrukcija, įsibėgėja naujo pasažo rekonstrukcijos buvusioje spirito ir limonado darykloje Šaulių gatvėje, vyksta kiti projektai.

Deja, tai pavieniai bandymai. Tačiau strateginiuose Klaipėdos miesto savivaldybės dokumentuose nekalbama apie senųjų, per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietinės okupacijos metais sugriautų ir kitaip suniokotų kvartalų bei istorinę vertę turėjusių statinių atstatymą neužsimenama.

Klaipėdos miestiečių draugijos valdybos narys A. Kurskis.

A. Kurskio manymu, per pastaruosius keliolika metų Klaipėda praleido progą atkurti vadinamąjį Biržos kvartalą, iš naujo nutiesti Biržos gatvę bei grąžinti senojo Biržos tilto „kreivumą“, atstatyti palei Dangę susiformavusius kvartalus, tačiau to nepadarė.

Neišsprendžiama dilema –renovuoti, ar statyti naują?

Pabrangęs šildymas gyventojus skatina aktyviau investuoti į daugiabučių renovaciją, dažnu atveju leidžiančią sutaupyti apie 65 proc. energijos kaštų. Sumažinus šildymo energijai pagaminti reikalingas sąnaudas mažiau teršalų būtų išmetama į aplinką.

Kita vertus, brangstantys energijos šaltiniai augina ir statybinių medžiagų bei statybos darbų kainas. O tai lemia ir renovacijos bei naujų aukštesnės energinės klasės pastatų statybos tempus.

Pagal renovuotų daugiabučių kiekį Klaipėdos miesto savivaldybė Lietuvoje užima viso labo 22 vietą, mūsų mieste renovuoti 278 namai, arba tik 14,8 proc. visų pastatų. Renovacijos laukia dar 1892 pastatai. Visoje Lietuvoje yra renovuota tik 11 proc. senos statybos daugiabučių (VŠĮ Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) duomenys).

Iš didžiųjų Lietuvos miestų pagal renovacijos tempus pirmauja Panevėžys, kuriame sutvarkyti 402 daugiabučiai (arba 45 proc. visų pastatų), o savo eilės laukia 890 namai.

Šiuo metu Klaipėdoje teberenovuojami 167 daugiabučiai, o 164 renovacijos planai jau suderinti ir gali pradėti rangovo paieškas.

Renovacijos pikas Klaipėdos mieste buvo pasiektas 2020 m., kai buvo renovuoti 25 namai. Pernai ir šiemet atnaujinta viso labo po 15 daugiabučių.

Apskaičiuota, kad renovavus pastatą skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos sumažėja net 63,4 proc. BETA duomenimis, jei iki atnaujinimo pastate buvo vidutiniškai suvartojama 282,6 kWh už kv. m, tai sutvarkius pastatą šilumos sąnaudos jame esančiuose butuose sumažėjo vidutiniškai iki 101,3 kWh už kv. m.

Nekilnojamojo turto specialistai yra apskaičiavę, kad investavus į 60–70 proc. energijos sutaupymą senos statybos namuose ne tik užsitikrinamas didesnis gyvenimo komfortas, bet ir iki 20 proc. padidėja būsto rinkos vertė.

Lietuvos ilgalaikėje renovacijos strategijoje numatyta iki 2050 m. renovuoti didžiąją dalį senų daugiabučių namų, iš kurių net 66 proc. yra D ir žemesnės energinės klasės. Strategija siekiama 60 proc. sumažinti pirminės energijos suvartojimą ir visiškai panaikinti anglies dioksido pėdsaką.

Šiuo metu Lietuvoje renovuota 11 proc. energiškai neefektyvių daugiabučių – iš viso 4455 namai.

Tačiau renovacija nėra panacėja. Gyventojai, kurių daugiabutis renovuotas, ne visuomet sutaupo.

Kai kuriais atskirais atvejais išlaidos gali ne sumažėti, o padidėti. Mat renovavus visus Lietuvos daugiabučius gyvenamuosius namus gali kilti kitų bėdų, susijusių su nekokybiškai atliktais darbais. Pasigirsta nuomonių, kad vertėtų atsisakyti renovacijos, o pasenusius namus tiesiog griauti, o jų vietoje statyti naujus.

Seimo narė Ligita Girskienė dirba Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kurio atsakomybėje yra renovacijos reguliavimo klausimai, ir situacija, susijusi su renovacija, jai puikiai žinoma.

„Nors institucijų atstovai bando įtikinti mus, kad senų daugiabučių renovacijos procesas kasmet vyksta vis sparčiau, tačiau aš matau, kad situacija nesikeičia jau keletą metų. Ypač procesas stoja statybos darbų ir statybinių medžiagų kainoms pasiekus rekordines aukštumas. Žmonės nenoriai ryžtasi savo seno daugiabučio renovacijai, nes pirmiausia tai yra labai brangus procesas, įpareigojantis butų savininkus keliems dešimtmečiams imti kreditą iš banko, kad apmokėtų renovacijos išlaidas. Antra –žmonės yra prisiklausę įvairių blo-

gų patirčių dėl nekokybiškai darbus atliekančių rangovų, netinkamos techninės priežiūros ir net bankrotų, todėl sprendimą priima atsakingai. Trečia – visas sprendimų priėmimo ir paraiškų teikimo procesas yra painus ir reikalaujantis didelių laiko resursų. Butų savininkai vis dar abejoja renovacijos nauda. Abejoja ar verta seną daugiabutį „aprengti“ gražiu apdaru, kurį po dešimtmečio vėl reikės keisti. Pastaruoju metu politikų tarpe taip pat vis dažniau kyla diskusijų ar verta renovuoti, ar griauti seną daugiabutį. Nuomo-

nių yra įvairių. Aš manau, kad prieš renovaciją kiekviename pastate turėtų būti atliktas išsamus techninės būklės auditas ir tik gavus išvadą apie eksploatavimui tinkamą pastato konstrukcijų techninę būklę, būtų priimami sprendimai dėl renovacijos. Prieš 30 metų statytų daugiabučių namų griovimas šiuo metu man neatrodo logiškas ir tinkamas sprendimas.

Brangi šiluma

Gal aplinkybė, kad šis šildymo sezonas gali būti vienas brangiausių, paskatins gyventojus sparčiau apsispręsti ir priimti jiems naudingą sprendimą?

Klaipėdos miesto savivaldybės statinių administravimo skyriaus vedėja Diana Gerasimovienė žiniasklaidą informavo, kad dėl šilumos kainos ekspertų prognozės nedžiugina – ateinantis šildymo sezonas Lietuvoje bus brangesnis už praėjusį – ir tiems, kurie naudojasi centralizuota šildymo paslauga, ir tiems, kurie šildosi malkomis, dujomis ar elektra.

„Šių metų spalio mėn. centralizuotai tiekiamos šilumos kaina Klaipėdoje – 10,06 ct/kWh be PVM. Kas mėnesį kaina yra kintama. 2021-2022 metų Klaipėdos miesto šildymo sezono didžiausios šilumos kainos buvo sausio, vasario ir kovo mėnesiais, atitinkamai 7,10 ct/kWh, 8,01ct/kWh, 7,94 ct/ kWh su 9 proc. PVM. Tačiau šiandien dar labai sunku prognozuoti, kokia bus tolimesnė šilumos kaina ateinantį sezoną, nes kainą lemia ir oro sąlygos, ir biokuro bei dujų kainos, kurios nuolatos kinta“, –sakė D. Gerasimovienė.

Pernai šildymo sezonas mieste buvo pradėtas spalio 12 d., o ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo, taip pat socialinių paslaugų įstaigose – spalio 4 d. Šiemet šildymo sezonas visame mieste pradėtas spalio 25 d.

Pabrango dvigubai

AB „Klaipėdos energija“ Klaipėdos ir Gargždų gyventojams tiekiama šiluma šių metų spalio mėnesį, palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, pabrango 107,7 procento. Šį mėnesį už šilumos kilovatvalandę tenka mokėti 10,06 cento.

Gelbėdamas gyventojus nuo išaugusių kainų Seimas šiemet pratęsė 0 PVM tarifo taikymą šildymui. Praėjusiais metais galiojo 9 procentų lengvatinis PVM tarifas.

„Klaipėdos energija“ pagal spalio mėnesio tiekiamos šilumos kainą yra stipri vidutiniokė šalyje. Įmonės tiekiama kaina yra 0,26 cento mažesnė už šalies vidurkį. Tačiau pigiau nei uostamiestyje šiluma kainuoja ir Vilniuje, ir Kaune, ir Šiauliuose.

Nors „Klaipėdos energija“ turi visas technines galimybes šilumą gaminti degindama pigesnį mazutą, tačiau uostamiestis neseks Vilniaus pavyzdžiu. Klaipėdos šilumininkai liguistai įsikibę į „ekologiją“ ir biokuro deginimą. Į Klaipėdiečių sąskaitas jiems nusišvilpt.

Apskaičiuota, kad renovavus pastatą skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos sumažėja net 63,4 proc.

Pasigirsta nuomonių, kad vertėtų atsisakyti renovacijos, o pasenusius namus tiesiog griauti, o jų vietoje statyti naujus.

Potvyniai Klaipėdoje. Kaltų vėl nėra?

Rudens ir pavasario lietaus klaipėdiečiai nelaukia. Gyventojai žino, kad prapliupusi liūtis juos pavers įkaitais, kurie negalės pasiekti savo automobilių, negalės išvažiuoti iš kiemo ar net grįžti namo. O blogiausia, jei liūtis užkluptų kelyje.

Tuomet tikrai liksi įkalintas automobilyje, iš kurio niekas neskubės vaduoti.

Paskutinė liūtis Klaipėdoje eismą paralyžiavo rugsėjo mėnesį. Tuomet paaiškėjo, kad net dešimtyje vietų potvynį sukėlė tai, kad lietaus nuotekų surinkimo šulinių grotelės buvo užneštos lapais. Kitose vietose potvynio priežastimi esą tapo tiesiog smarki liūtis, dar dviejose vietose užfiksuota, kad lietaus vanduo neturi kur nubėgti, todėl ir kaupiasi kiemuose.

Vienoje vietoje išsiaiškinta, kad buvo pilnas lietaus vandens surinkimo kolektorius.

Bendrovių, atsakingų už gatvių ir šaligatvių valymą, darbuotojai tikino, kad problemą iš dalies sukelia ir kelkraščiuose stovintys automobiliai, kurie trukdo valyti gatves. Ši problema itin aštri Tilžės gatvėje, nes automobiliai statomi abiejuose kelkraščiuose.

Tačiau yra daugybė vietų mieste, kur automobiliai nestatomi, tačiau rudenį niekuomet ten nepastebėsi kiemsargio, šalinančio lapus nuo lietaus vandens sutrinkimo šulinių grotelių.

Dar prieš penkerius metus buvo konstatuotos penkios priežastys, kodėl užklupus smarkiai liūčiai patvinsta atskiro miesto dalys: klimato kaita ir meteorologinių veiksnių įtaka, lietaus vandens surinkimo grotelių užsikišimas lapais bei šiukšlėmis lietaus metu, paviršinių nuotekų tinklų užliejamose teritorijose nebuvimas, bloga paviršinių nuotekų tinklų būklė (sulūžę, užsikišę šaknimis ir nuosėdomis tinklai ir pan.), nepakankamas esamų paviršinių nuotekų tinklų pralaidumas.

Jau tuomet virkauta, esą nėra pakankamai paviršinių nuotekų tinklų, o ir esama infrastruktūra yra nepakankamai pralaidi, lietaus šulinių groteles užkemša lapai, įvairios šiukšlės užkemša ir lietaus vamzdynus. Tačiau nei tuomet, nei dabar bendrovės „Klaipėdos vanduo“ atstovai nelabai turi ką atsakyti.

Tos pačios priežastys buvo vardytos ir šiemet. Klaipėdos miesto savivaldybės Ekonomikos ir finansų komitetas po pastarojo potvynio, kurio metu labiausiai nukentėjo pietiniai miesto mikrorajonai, išklausė AB „“Klaipėdos vandens“ atstovo informacijos. Ir tąkart vardintos tos pačios priežastys. Įdomu buvo išgirsti tai, kad vėl skųstasi dėl to, kad lietaus vandens surinkimo groteles užkemša lapai ir šiukšlės, o tai viena iš dažniausiai pasitaikančių gatvių ir kiemų užliejimo priežasčių. Lietaus

vanduo negalėdamas subėgti į tinklus per groteles, užlieja ir užtvindo teritorijas. Teigiama, kad AB „Klaipėdos vanduo“ lietaus surinkimo grotelių nevalo, tuo turėtų užsiimti miesto gatves ir kiemus prižiūrinčios organizacijos. Tačiau kodėl jos to nedaro?

Pietinėje miesto dalyje gyvenanti Seimo narė Ligita Girskienė stebėjosi, kodėl nematyti tarnybų ir kas nutiko lietaus nuotekų surinkimo sistemai.

„Kiekvienas didesnis lietus tampa iššūkiu Klaipėdos miesto gatvėms. Kaskart vis daugiau gatvių tampa nepravažiuojamomis, tačiau miesto valdžia ir Savivaldybės pavestą lietaus nuotekų surinkimo tinklų priežiūros funkciją vykdančios Savivaldybės įmonės administracijos nesiima jokių veiksmų. Visa kaltė suverčiama rudeniniams lapams“, - stebėjosi L. Girskienė.

Nėra infrastruktūros

Kita labai svarbi potvynių gatvėse ir kiemuose priežastis: nėra paviršinių nuotekų tinklų. Kitaip tariant, teritorijos užliejamos dėl to, kad ten tiesiog neįrengta paviršinių nuotekų tinklų, todėl lietaus metu daugiabučių namų kiemai ar kitos gyvenamosios teritorijos virsta upėmis ir ežerais. Kitaip tariant, vanduo neturi kur nubėgti, todėl ir susidaro didžiuliai lietaus vandens ežerai. Daugiabučių gyvenamųjų namų kiemai buvo projektuojami sovietme-

čiu, suprantama. Tačiau per 30 nepriklausomybės metų nė piršto nepajudinta, kad ši problema būtų sprendžiama.

Tiesa, AB „Klaipėdos vanduo“ atstovai tvirtina savo iniciatyva vykdantys paviršinių nuotekų statybą apsemiamose miesto vietose. Nuo 2019 m. bendrovės lėšomis kasmet pastatoma po kelis šimtus metrų paviršinių nuotekų tinklų. „Klaipėdos vanduo“ išsikėlė metinį tikslą kasmet įrengti bent 500 m paviršinių nuotekų tinklų. Tokiais tempais dirbant problemai visame mieste išspręsti gali neužtekti ir 50 metų.

Susidėvėję vamzdžiai

Kita objektyvi potvynių mieste susiformavimo priežastis – bloga paviršinių nuotekų tinklų būklė, dalies netgi avarinė. TV diagnostikos pagalba nustatyta apie 10 km tinklų 54 miesto vietose, kurių būklė labai bloga arba avarinė. Vienoje vietoje tiesiog sulūžę vamzdynai, kitose vietose vamzdynai užgriuvę ir užnešti sąnašomis, į juos skverbiasi gruntas, trečiu atveju vamzdynai, priaugę medžių šaknų, kurios taip pat trukdo ištekėti vandeniui.

„Klaipėdos vanduo“ mieste eksploatuoja apie 360 km paviršinių nuotekų tinklų. Šiuo metu Klaipėdos mieste apie 75 proc. paviršinių nuotekų tinklų yra senesni nei 30 metų, o didelė jų dalis yra senesni nei 40 ar net 50 metų.

Bendrovė „Klaipėdos vanduo“ paviršinių nuotekų tvarkytoja Klaipėdos mieste paskirta dar 2016 m., tačiau iki šiol blogos būklės tinklų sistemingai rekonstruoti negalėjo, nes paviršinių nuotekų tinklai nuosavybės teise priklausė Klaipėdos miesto savivaldybei. Neturėdama šio turto nuosavybėje „Klaipėdos vanduo“ negalėjo sukaupti pakankamai lėšų tinklų rekonstravimui finansuoti, o be to didelė dalis senų tinklų buvo ir iki šiol lieka teisiškai neįregistruoti.

Tik 2022 m. antrame pusmetyje apie 183 km paviršinių nuotekų tin-

klų (t. y. apie 50 proc. Klaipėdos m. tinklų) buvo perduoti į „Klaipėdos vandens“ balansą, todėl tik dabar atsirado galimybė dalį probleminių tinklų rekonstruoti bendrovės lėšomis.

„Klaipėdos vandens“ 20222024 m. investicinėje programoje blogos ir avarinės būklės tinklų rekonstravimui bei naujų tinklų statybai lietaus metu užliejamose miesto vietose yra numačiusi skirti 1,75 mln. Eur, o projektų parengimui 0,55 mln. Eur. Šiuo metu rengiamos specifikacijos paviršinių nuotekų tinklų rekonstravimo projektų parengimo paslaugų pirkimui pietinėje Klaipėdos miesto dalyje. Numatoma parengti projektus apie 4,13 km tinklų rekonstravimui.

Be to, bendrovė hidrodinaminiais automobiliais išplauna apie 20 km paviršinių nuotekų tinklų, išvalo apie 2500-3000 lietaus surinkimo šulinėlių bei suremontuoja 600-700 šulinių.

Neūkiškumas ar aplaidumas?

L. Girskienė stebėjosi, kad Klaipėdos miesto savivaldybė šia problema susidomi tik kilus ekstremaliai situacijai, o kompleksiškai spręsti negeba.

„Įrankių „potvynių“ Klaipėdos mieste problemai spręsti yra. Vienas jų - tinkamas miesto erdvių planavimas, įrengiant tam tikrus vandens surinkimo rezervuarus bei ieškant sprendimų kaip „įdarbinti“ lietaus vandenį kasdieniame miesto gyvenime. Čia galime pasitelkti užsienio miestų praktiką. Taip pat būtina ieškoti ir kitų priežasčių dėl kurių miesto gatvės tampa upėmis. Būtina pagaliau inventorizuoti visus lietaus surinkimo tinklus, atlikti jų techninės būklės vertinimą, renovuoti susidėvėjusią infrastruktūrą. Miesto valdžia nuolat mano, kad visus sprendimus žino pati, tačiau, mano nuomone, norint išsiaiškinti potvynių priežastis ir surasti būdus kaip juos pažaboti, būtina pasitelkti universiteto mokslininkus. Kartais potvynių priežastys nėra tokios paprastos, kokiomis jos gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, - sakė L. Girskienė.

Nėra tarnybos, kuri būtų atsakinga pašalinti lapus ir kitas šiukšles nuo grotelių.

Kai kuriuose kiemuose ir gatvėse išvis nėra paviršinių nuotekų tinklų.

Viena iš potvynių Klaipėdoje priežasčių - lietaus vandens surinkimo grotelių užsikišimas lapais bei šiukšlėmis.

Kita objektyvi potvynių mieste susiformavimo priežastis – bloga paviršinių nuotekų tinklų būklė, dalies netgi avarinė.

Elektra taupoma saugumo sąskaita?

Pabrangus energijos resursams ir tuo pačiu išaugus sąskaitoms už elektros energiją miestai ėmė trumpinti gatvių ir viešųjų erdvių apšvietimo laiką. Žibintai išjungiami anksčiau, iki aušros likus beveik valandai, o įjungiami sutemoms jau gerokai sutirštėjus.

Sako, kad taip sutaupoma elektros. Tačiau daugiabučių kiemuose tapo tamsiau, tamsiau gatvėse, nejauku ir parkuose. Bet niekas nesuko sau galvos, kad kyla grėsmė gyventojams viešosiose vietose, tuo pačiu daroma įtaka ir eismo saugumui.

Pasak uostamiesčio apšvietimą kuruojančios bendrovės „Klaipėdos autobusų parko“ specialistų, jau

nuo rugsėjo 12 d. Klaipėdos gatvėse apšvietimas ryte įjungiamas, o vakare išjungiamas 20-30 minučių anksčiau nei tai būdavo daroma ankstesniais metais. Tai esą atliekama rankiniu būdu, kasdien skirtingu laiku, atsižvelgus į liuksometro (apšvietimo lygio matuoklio) rodmenis ir įvertinus oro sąlygas. Kai rytais lauke apsiniaukę ir tamsu, įšjungimas vėlinamas, jei vakare giedra ir

pakankamai šviesu, įjungti apšvietimo gatvėse neskubama.

Toks taupymo būdas užkliuvo „Eizos vairavimo mokyklos“ vadovui Dovydui Eizai. Pasak jo, ryte, kai eismas mieste intensyviausias, išjungti šviesos nereikėtų skubėti.

„Rytais vaiką vedu į mokyklą. Būna labai tamsu. Netgi sunku orientuotis. O kai važiuoju į darbą pastebiu, kad nė vienas pėsčiasis neturi jokių šviesą atspindinčių elementų. Todėl iki nelaimės vienas žingsnis. Nes žmonės tamsoje ir prieblandoje visiškai nematomi, jie kaip vaiduokliai, kuriuos pamatai tik tuomet, kai jie išnyra prieš pat tavo automobilį“, - savo įspūdžiais dalijosi klaipėdietis.

Jo manymu, pasirinktas būdas gatvių apšvietimą išjungti rytais, kai jis būtiniausias, tikrai nėra pati geriausia išeitis.

„Juk galima užprogramuoti, kad žibintai būtų išjungti valandai naktį arba paryčiais, kai gatvėse beveik nėra automobilių, o gyventojai miega. Tarkime, nuo 4 iki 5 valandos ryto. Juk tuomet 95 proc. populiacijos miega ir ta šviesa nėra reikalinga. Aišku, piktinsis tie, kurie paryčiais grįžta iš vakarėlių namo. Tačiau ta visuomenės grupė yra pati neskaitlingiausia. Be to, pasirinkusieji tokį gyvenimo būdą privalėtų įvertinti rizikas. Pagaliau, namo galima grįžti taksi, kurių mūsų mieste netrūksta“, - savo pasiūlymą pateikė klaipėdietis.

Taupant

dybėse

Tuo

kieno vairuotojų pažymėjimai nebegalios

Pasakė,

Pasitikrinti, ar vairuotojo pažymėjimas dar galioja,

Nuo

Pakeisti įstatymo nuostatas Seimas ėmėsi atsižvelgus į situaciją, kad dėl vairuotojų sveikatos sutrikimų įvyksta vis daugiau eismo avarijų. Todėl parlamentarai nusprendė sustabdyti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, jei asmens sveikatos pažyma taip pat bus pasibaigusi.

Vairuotojo pažymėjimas nustos galioti automatiškai. Jokio pranešimo

jo savininkas nei iš policijos, nei iš „Regitros“ nesulauks.

Pasak klaipėdiečio Dovydo Eizos, šį žingsnį žengti reikėjo seniai, nes daugelis vairuotojų tiesiog ignoruodavo periodinę sveikatos patikra.

„Mano žiniomis, šiuo metu poliklinikose anšlagas – visi puolė tikrintis sveikatą. Reiškia, iki šiol to nebuvo padarę ir važinėdavo keldami grėsmę

kitiems eismo dalyviams. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus asmenims, kurių reakcija jau ne tokia gera, todėl sveikatą reikėtų tikrintis dažniau. Tačiau iki šiol jie šią prievolę tiesiog ignoruodavo.“, - sakė D. Eiza.

Specialistai pastebi, kad pastaraisiais metais fiksuojama vis daugiau atvejų, kai avarijos kelyje nutinka būtent sunegalavus vairuotojui. 2020

m. tai sudarė apie 3 proc. visų tirtų eismo įvykių, o praėjusiais metais –5 proc.

Pagal dabartinę tvarką vairuotojo pažymėjimai išduodami ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, o teisė vairuoti C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų transporto priemones galioja ne ilgiau kaip 5 metus nuo vairuotojo pažymėjimo išdavimo dienos.

Dabar išduota medicininė sveikatos pažyma vairuotojo pažymėjimui galioja 10 metų (A, AM, B kategori-

jai), profesionalų – 2 metus (C, D kategorijoms). Minėtam terminui suėjus, reikia vėl iš naujo atlikti medicininę patikrą, tačiau ne visi tai daro.

Atsižvelgus į tai, pasiūlyta medicininės pažymos galiojimą tiesiogiai susieti su vairuotojo pažymėjimo galiojimo trukme. Tai reiškia, kad nustojus galioti medicininei pažymai, vairuotojai nebegalėtų dalyvauti eisme.

„Todėl daugelis nepasitikrinusiųjų sveikatos gali nustebti, kad policijai patikrinus jų vairuotojų pažymėjimus paaiškės, kad jie nebegalioja. Mat niekas apie sveikatos pažymos galiojimo terminą nepraneš. Tuo privalo pasirūpinti pats vairuotojas“,sakė D. Eiza.

„Nepasitikrinusių sveikatos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytu periodiškumu vairuotojų turimi vairuotojo pažymėjimai vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka skelbiami negaliojančiais. Pašalinus priežastis, lėmusias vairuotojo pažymėjimo paskelbimą negaliojančiu, vairuotojo pažymėjimas skelbiamas galiojančiu automatinėmis priemonėmis tai pažymint Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre“, – rašoma priimtose įstatymo pataisose.

Šiuo metu „Regitros“ svetainėje galima pasitikrinti, ar turimas vairuotojo pažymėjimas galioja. Tereikia įvesti asmens kodą ir turimo vairuotojo pažymėjimo numerį. Sistema išsyk atsako, ar dokumentas tebegalioja.

Tamsiu paros metus net ir mieste reikėtų turėti šviesą atspindinčius elementus, kurie leistų anksčiau pamatyti pėsčiąjį.

D. Eizos manymu, šviesą reikėtų taupyti naktims, kai eismas mieste mažiausiai intensyvus.

elektros energiją Klaipėdos miesto erdvėse nuo spalio 3 dienos sutemus išjungti ir grindiniai bei dekoratyviniai šviestuvai.

tarpu kaimyninėse savival-

prioritetu pasirinktas eismo saugumas. Bent jau Palangoje iki 8 valandos ryto, tuo metu, kai pėsčiųjų ir automobilių eismas intensyviausias, dega visi gatvių žibintai.

galima „Regitros“ interneto puslapyje.

sausio 1 d. įsigaliosiančiose Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisose įtvirtinta, jog nepasitikrinusių sveikatos nustatytu periodiškumu vairuotojų turimi vairuotojo pažymėjimai bus paskelbti negaliojančiais.

Atsisakė saldumynų supratusi, kad juose nėra maisto

Neringa Ulevičienė septynerius metus gyvena Vokietijoje ir penkerius metus atlieka tarnystę Augsburge įsikūrusiuose maldos namuose. Kadangi pastaruosius kelerius tenka dirbti naktinėje pamainoje, laiku, kuris žmogui nėra natūralus, kyla daug iššūkių kūnui. Po intensyvios nakties moteris dažnai atsipalaiduodavo valgydama „ką nors“ saldaus ir per keletą metų priklausomybė cukrui tik didėjo.

Dabar jau trečią kartą besilaikanti autorinės cukraus detokso (CD) programos Neringa dalinasi savo istorija ir patyrimais.

Cukraus detokso programa jau trečią kartą

„Pernai spalį po vieno pokalbio su bičiule supratau, kad taip gyventi daugiau nenoriu. Jos papasakota programa mane įkvėpė. Pradžioje, žinoma, be knygos, su bičiulės patarimais ir įrašais Cukraus detokso grupėje. Pamažu atsirado patiekalai, kurie man buvo skanūs ir sveiki, tinkami laikantis CD. Po pirmo sėkmingo CD karto mane užklupo covidas ir sujaukė mano pirmuosius gerus naujus įpročius. Supratau, kad normalu, jog n metų vartojus cukrų teks kartoti ir kartoti šią programą, kol tai taps gyvenimo būdu.

Pavasarį, jau kiek labiau nusiteikus, įsigijus knygą ir šiek tiek pasiruošus morališkai ir fiziškai, laikiausi CD antrą kartą veganiškai. Rezultatai mane apstulbino – suvalgiusi po to gabalėlį mėgstamiausios dešros pajutau tarsi mano kojos prisipildė cemento ir akmenų, negalėjau net iš vietos pajudėti. Toks keistas atradimas paskatino mane permąstyti mano visavalgystę ir po truputį, natūraliai tapau vegetare.

Po vasaros, nesulaukus bendro CD šį spalį pradėjau vėl gyventi be cukraus. Švenčiau ir švenčiu tai, kad pro visas saldumynų lentynas jau daugiau nei metus praeinu apatiškai, nes supratau, kad ten nėra maisto!“ – pasakojo N. Ulevičienė.

Keičiasi skoniai ir įpročiai

„Maistas PRIVALO būti skanus, ieškojau receptų ir derinių, kurie man tikrai buvo skanūs. O jei vis tik tas pats maistas, kuris buvo skanus, man neskanus, labai dažnai supratau, kad aš tiesiog nebuvau alkana. Kadangi daug metų dirbau naktimis, tai pavargęs kūnas mane suklaidindavo ir vietoje miego aš dažnai ieškodavau ko nors saldaus.

Skanūs tapo šokoladai su daug kakavos, pvz. 85 proc. ar net 90 proc., pradėjau juos gaminti ir namie. Net kakavos masė man tapo skani.

Mano vienas iš svarbiausių pokyčių, kad pradėjau kasdien gaminti. Gyvenant vienai tai nėra savaime suprantama. Dabar stengiuosi, kad kiekviena diena būtų šventė, kad

stalas būtų paruoštas, paserviruotas, kad valgyti būtų gera. O ne kaip anksčiau kas man buvo įprasta, kažką sukrimsti paskubomis dažnai ir „stačiom“, nes taip tarsi greičiau…

Ačiū K. Ragauskaitei ir jos komandai už pagalbą, ačiū už atsakytus visus mano klausimus (kvailus, protingus ir užduotus iš baimės) ir už visus patarimus. Be Jūsų pagalbos, man būtų buvę žymiai sunkiau“, - pasiektais rezultatais džiaugėsi N. Ulevičienė.

Nevalgė pirmadieniais

„Pasninkas, iškrovos diena, askezė – visa tai egzistuoja visose religijose, tradicijose ir netgi mokslas noriai kalba apie tai. Kam tai reikalinga? Ką tai gali duoti? Kai ryžausi, to dar nežinojau.

Sekmadienį būdavo „paskutinė“ vakarienė, ne per vėlai, tuomet pirmadienį jokio maisto, išskyrus vandenį arba žolelių arbatą, pagal norą. Sekantis valgymas – antradienio pusryčiai“, - pasakojo K. Ragauskaitė.

Kokia mokslinė nauda?

„Badavimo nauda didžiulė: tai slopina uždegimus, padeda numesti svorio, degina riebalus, tačiau galingiausia jo nauda yra autofagija.

Autofagija – tai situacija, kai ilgesnį laiką nevalgančio žmogaus organizmas, negaudamas maisto, pra-

deda suktis iš padėties: ima ardyti jame esančius jau mums nebetinkamus baltymus, žalingus mikrobus ir atgyvenusias ląsteles, kad visa tai panaudotų kaip baltymų šaltinį, maistą. Tokiu būdu organizmas išsivalo, iškuopia toksinus, mikrobus, žalingus baltymus ir pan. Negana to, iš sunaikintų žalingų baltymų jis pasigamina naujų aminorūgščių, o iš jų pagaminama jiems reikalingų baltymų, pavyzdžiui, fermentų arba hormonų. Paprastai tariant – autofagija yra šiukšlių perdirbimo fabrikas“, - paaiškino K. Ragauskaitė.

Lūžis po mėnesio

„Visada buvau iš tų, kuriems valgymas – šventas ritualas. Jei kelionėje išalkdavau, visi žinojo – nepadės nei muziejai, nei griuvėsiai, nei muzikantai – mes skubiai einame valgyti.

Jei nepavalgydavau, svyruodavo nuotaika, jausdavausi silpnai, vakare kažkaip net sunku užmigti būdavo. Valgyti gaminau visada, nuo vaikystės, net jei būdavau viena, nes man sumuštiniai, ar ten koks pusfabrikatis – tai „karo lauko“ maistas.

Taigi, pirmasis pirmadienis buvo toks, kad jau vidurdienį aš gulėjau lovoje su baisiu galvos skausmu, taip praktiškai iki vakaro (paskui supratau, kai tai buvo kavos detoksas), buvo silpna ir liūdna. Čia tikrai ne pirmas kartas gyvenime, kai likau be pusryčių, bet keistas dalykas – organizmas kažkaip jau nuo ryto žino, ką tu sumanei.

Antrasis pirmadienis irgi ėjo sunkiai – negalėdavau būti šalia valgančiųjų, žiūrėti į maistą, skaičiavau valandas, kada baigsis diena. Nuotaika buvo labai nestabili – aš buvau pikta. Bariausi su namiškiais ir po minutės jų atsiprašinėjau už „priepuolius“.

Maždaug ketvirtą ar penktą pirmadienį įvyko lūžis – ne tik būti prie valgančiųjų tapo nesudėtinga, bet ir pradėjau visiems gaminti. Pusryčius, pietus, vakarienę –kepdavau net pyragus, desertus (rytojui). Nebeskaičiavau valandų, kada baigsis diena. Nuotaikų kaita taip pat silpo.

Atėjus antradieniui, aš nepuldavau prie pusryčių – jaučiausi lengvai ir žvaliai, norėjosi tą jausmą net išlaikyti ilgiau. Įdomu, kad potraukis kavai palaipsniui dingo visai ir net atsirado atstūmimas – tuomet atradau puikiausią pusryčių pakaitalą –kakavą su augaliniu pienu. Švelnus, skanus, puikiai tonizuojantis gėrimas. Kava pasirodė kažkokia „aštri, agresyvi“, tarsi stiklo šukės puodelyje.

Po dar kelių savaičių, vis dar gaminant maistą kitiems, pajaučiau, kad liesdama maistą tarsi pavalgau – lyg jaučiu skonį patiekalo, kurį gaminu, bet ne burnoje, o kažkur giliau, viduje. Jaučiu jo „energetinę“ vertę, ne kalorijų prasme, o gilesne. Todėl gaminau su didžiausiu malonumu ir džiaugsmu. Vakarais nevalgyti tapo iš viso lengva, nebelaukdavau dienos pabaigos, kaip ankščiau.

Aš pradėjau laukti pirmadienių. Man jie tapo puikia, gilia ir prasminga diena, kurios pabaigoje aš jaučiau vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą“, - prisiminė K. Ragauskaitė.

Atradimai

„Kavos priklausomybė ir poveikis organizmui – labai stiprus, tačiau mes nejaučiame jo, jei kasdien geriame kavą. Kavos priklausomybė dažniausiai susipina su kitomis – saldumynų, rūkymu, alkoholiu. Kavos detoksas – labai žiaurus, tačiau trumpas (maždaug trys dienos).

Mano askezė visiškai pakeitė mano santykį su maistu – aš nebeturiu alkio priepuolių, man nebebūna nenumaldomo poreikio „kažką pakramtyt“ ar suvalgyt kažką saldaus – jei nėra, tai ir nereikia. Nėra pietų? Nieko tokio, bus kada nors vėliau.

Pirmadieniais svajodavau apie visokiausius patiekalus – ką valgysiu rytoj. Ir tą, ir aną ir dar tuo užsikąsiu. Bet atėjus antradieniui, suvalgydavau grikių košės pusryčiams ir nebenorėdavau nieko iš vakar planuotų patiekalų. Svajonės išsisklaidydavo kaip dūmas.

Pradėjo patikti vis paprastesnis maistas – minimaliai apdorotas, su mažai ingredientų. Kaip aš sakau –gyvas, nenukankintas. Aišku, mes auginame daug patys. Ir kai ruošiu iš savo augalų, tas patiekalas iš karto mielas, šiltas ir sotus. Ir po jo nieko nebetrūksta – nei pyragėlio, nei šokoladuko“, - džiaugėsi K. Ragauskaitė.

N. Ulevičienė džiaugiasi, kad pro saldumynų lentynas praeina abejingai.

K. Ragauskaitė po kelių savaičių badavimo pastebėjo, kad liesdama maistą tarsi pavalgo, taip pat ėmė jausti gaminamo patiekalo skonį.

Klaipėdiečiams nerūpi druska.

Jiems reikia švarių gatvių

Klaipėdiečiai, iškritus pirmajam sniegui, net jei tai nutiktų kovo mėnesį, žino, kad tai kelininkams bus toks pat netikėtumas, jei snigti imtų birželį. Taip nutiko ir šiemet. Žiema mūsų platumose prasideda gruodį. Tai žino net darželinukas. Tačiau kelius Klaipėdos mieste turinčioms bendrovėms –tai netikėtumas.

„Negi jie orų prognozių neskaito?“ – stebisi nevalytais šaligatviais į mokyklas einantys moksleiviai.

„Kelininkus žiema vėl užklupo netikėtai?“ – piktinasi automobilį vairuojantis vyriškis.

„Kodėl visoje Lietuvoje keliai švariausi, o Klaipėdos – čiuožykla ir pusnys?“ – stebisi maršrutinio autobuso vairuotojas.

Užtat gatves prižiūrėti privalančių bendrovių atstovai mušasi į krūtinę ir tvirtina, kad jie nekalti.

Viskuo kalta druska.

Kalta druska?

Esą, nepatenkinamą situaciją miesto gatvėse nulėmė išskirtinės meteorologinės sąlygos bei pradėta naudoti kitokia druska.

Atseit, anksčiau barstydavo baltarusišką druską ir ji ledą ištirpdydavo. Šiemet esą baltarusišką pirkti uždraudė. Todėl nusipirko egiptietiškos. Bet ji, pasirodo, neveikia.

Tačiau klaipėdietis Konstantinas Lotiuk įsitikinęs, kad klaipėdiečiams neįdomu, kokia druska barstoma –baltarusiška, afrikietiška ar naujazelandietiška. Eiliniam žmogui turi būti nuvalytos gatvės. Tam jis ir mokesčius moka.

„Nevalytos gatvės tik parodo miesto savivaldybės požiūrį į žmogų. Miesto valdžia turėjo devynis mėnesius laiko pasiruošti žiemai. Taip pat reikėjo numatyti, kad esamų kelių priežiūros pajėgumų gali nepakakti. Visada galima pasitelkti finansavimą iš rezervinių lėšų, pasitelkti papildomas kelininkų pajėgas - sunkiasvorių automobilių, ar įmonių, kurios gali stumdyti sniegą pakaks visada. Žmogui neturi rūpėti biurokratinės kelių priežiūros subtilybės. Galima suprasti ir be poilsio dirbančius kelininkus. Tačiau tai yra detalės, kurios kyla iš Savivaldybės negebėjimo valdyti situaciją. Žmogui neįdomios priežastys, klaipėdiečiams svarbu, ar kelias jo namų link yra nuvalytas, arba ne“, - piktinasi klaipėdietis.

Dirba net sušilę

Centrinę ir šiaurinę miesto dalis valančios UAB Klaipėdos autobusų parko (KAP) generalinis direktorius Vaidas Ramanauskas tikino, kad ne druska kalta, o žiema. Darbuotojai esą dirba po 20 valandų per parą. Taip pat esą išbertas rekordinis kiekis žvyro ir druskos, tačiau

K. Lotiuk: „Nevalytos gatvės tik parodo miesto savivaldybės požiūrį į žmogų. Miesto valdžia turėjo devynis mėnesius laiko pasiruošti žiemai.“

ledas netirpsta. Jis susitikime su atsakingais Klaipėdos miesto savivaldybės darbuotojais teisinosi, esą vietoje baltarusiškos druskos pradėta naudoti atvežta iš kitos šalies esant septynių laipsnių šalčiui ne tirpsta, o kristalizuojasi.

Anot jo, įmonė du kartus per dieną bėrė druską ir visą savaitę iki snygio.

Tačiau kasdien miesto gatvėmis važiuojantys klaipėdiečiai stebėjosi, kad prieš pat snygį, tos lemtingos išvakarės, gatvės nebuvo barstytos. Todėl ėmus snigti sniegą automobiliai suplūkė, jis sušalo, todėl ir susidarė nebeįveikiama ledo danga.

„Negi A. Ramanauskas orų prognozių neskaito?“ – stebisi klaipėdiečiai.

Klaipėdiečiai per daug nori?

Tai, kad dėl visko kalčiausia druska, aiškino ir pietinę miesto dalį valančios UAB „Vakarų švara” direktoriaus patarėjas Virgilijus Šidlauskas. Anot jo, įmonė dar turėjo nedidelį likutį baltarusiškos druskos, bet daugiausiai barstyta afrikietiška. Jis teisinosi, esą valyti pradedama tik po keturių valandų nuo snygio pradžios. Taip pat jis ironizavo, esą klaipėdiečiai be reikalo juos kaltina ir pageidauja, kad prieš kiekvieną automobilį važiuotų barstytuvas.

„Tačiau kažin kokią druską visi kiti Lietuvos rajonai naudoja, kad ten ji ir ledą tirpdo, ir kitaip kelius nuvalo?“ – piktinasi klaipėdietė Vaiva.

Vertins skundus

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Andrius Dobranskis patvirtino, kad skundų iš gyventojų gauta labai daug. Todėl jie bus įvertinti. Bus įvertintas ir sniego valymo mašinų maršrutai. Sutartyse su miesto gatves įsipareigojusiomis bendrovėmis yra užfiksuota, kad po snygio per šešias valandas turi būti nuvalytos ir pabarstytos tam tikros gatvės.

Klaipėdietis Germanas taip pat įsitikinęs, kad nereikia ieškoti kaltų, o atsiprašyti klaipėdiečių: „Ar merui, administracijos direktoriui ir visiems kitiems, gaunantiems algas, priedus ir premijas iš miestiečių sumokėtų mokesčių, kad gyventojams reikalingi nuvalyti keliai. Jiems neįdomu, kokia druska, kokie automobiliai ga-

tves valo. Kiek, kas ir kaip sutartyse nurodyta. Miestiečiams neįdomu, kada ir su kuo meras susitiks, ką jis ten kalbės. Miestiečiams reikia nuvalytų ir saugių gatvių“.

Valo be konkurso

Beje, šiemet Klaipėdos miesto savivaldybė patikėjo miesto kelių ir gatvių valymo paslaugas sau pavaldžiai bendrovei Klaipėdos autobusų parkui be viešojo konkurso.

Tiesiog miesto administracija perdavė parkui įsigytas mašinas, skirtas kelių, gatvių, šaligatvių, dviračių ir pėsčiųjų takų valymui, bei patikėjo viešojo pervežimo paslaugas teikiančiai bendrovei ir gatvių priežiūros paslaugų teikimą.

O tai jau akivaizdus Konstitucinio Teismo sprendimo nepaisymas.

2022 m. gegužės 5 d. nutarimu Konstitucinis Teismas nustatė, kad savivaldybės vidaus sandorius su sau pavaldžiomis įstaigomis gali sudaryti tik tuomet, kai nėra galimybės paslaugų teikėją pasirinkti viešojo konkurso būdu, tik tokiu būdu galima užtikrinti nuolatinį paslaugų teikimą ir tik įsitikinus, kad vidaus sandoris nediskriminuoja kitų tokias pačias paslaugas teikiančių rinkos dalyvių. LKATA teigimu, šių sąlygų Klaipėdos savivaldybės numatytas vidaus sandoris neatitiktų.

Nes nėra jokių kliūčių Klaipėdos miesto savivaldybei šią paslaugą įsigyti viešojo konkurso būdu ir užtikrinti nuolatinį paslaugos teikimą, nes juk ir iki šiol savivaldybė sėkmingai tą darė. Šiuo metu kelių ir gatvių priežiūros paslaugas miestui teikia viešojo konkurso būdu pasamdytos kelios įmonės.

Kelininkai teisinasi, esą afrikietiška druska Klaipėdai netinka.

Pirmasis kalėdinis atvirukas kainavo vieną šilingą

Jo garbei dabar viena iš muziejaus dalių vadinama Henry Cole Wing.

Be to, H. Koulas prisidėjo prie Nacionalinės meno mokyklos („National Art Training School”, 1896 m. pervadinta į „Royal College of Art”) įkūrimo, taip pat daug nuveikė steigiant kitas kultūros įstaigas, kaip antai Karališkąjį muzikos koledžą ir Imperatoriškąjį Londono koledžą. 1875 m. karalienė Viktorija H. Koului suteikė riterio titulą.

H. Koulas mirė 1882 m. balandį, palaidotas Londone.

Pirmojo Kalėdų atviruko autorius buvo anglų akademinis dailininkas, dizaineris ir iliustratorius John Callcott Horsley (Dž. Kalkotas Horslis). Jis priklausė dailininkų bendruomenei „Cranbrook Colony” - menininkų grupei, įsikūrusiai Kranbruko (Cranbrook) mieste, Kente, 1854 m. Ši grupė laikėsi XVII a. olandų ir flamandų dailininkų tradicijos.

kių, tematika. Buvo veikiamas olandų meistrų Piterio de Hocho (Pieter de Hooch) ir Jano Vermejerio (Jan Vermeer van Delft).

Vienas iš kelių išlikusių pirmųjų spausdintų kalėdinių atvirukų 2001 m. Didžiosios Britanijos aukcione buvo parduotas už 20 tūkst. svarų sterlingų. Įvykis oficialiai užfiksuotas kaip pasaulio rekordas ir įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Aukcione parduotą atviruką 1843 m. paštu savo močiutei pasiuntė H. Koulas.

Tačiau tuo metu, kai buvo išleistas, atvirukas tekainavo vieną šilingą (dabartiniu kursu apie 4 JAV dolerius).

H. Koulas gimė Bate 1808 m. liepos 15 d. Jo tėvas buvo dragūnų kapitonas. H. Koulas buvo išsiųstas mokytis į Londoną, „Christ’s Hospital” bendrojo ugdymo mokyklą. Ją baigęs, būdamas 15 metų, pradėjo dirbti sekretoriumi valstybinėje Įrašų komisijoje („Record Commission”), kuri rūpinosi istoriniais archyvais ir jų vieša prieiga. Dalyvavo kuriant nacionalinį archyvą „Public Record Office”. Buvo paskirtas archyvų saugotojo padėjėju. Taip pat prisidėjo prie Anglijos pašto sistemos „Penny Post” sukūrimo.

H. Koulas pirmasis pasaulyje sugalvojo išleisti komercinį kalėdinį atviruką, kurį nupiešti užsakė dailininkui D. Horsliui.

Prisidengęs slapyvardžiu Felix Summerly, H. Koulas pats sukūrė nemažai pramonės gaminių, tarp jų ir arbatos servizą, kurį gamino „Mintons”. Šiuo pseudonimu išleido ir keletą vaikiškų knygų, įskaitant „A book of stories from The

home treasury”; „A hand-book for the architecture, sculpture, tombs, and decorations of Westminster Abbey”; „An Alphabet of Quadrupeds” ir „The most delectable history of Reynard the Fox”.

Būdamas draugijos „Royal Society for the Encouragement of Arts, Manufactures and Commerce” nariu, 1847 m. H. Koulas surengė parodą „Exhibition of Art Manufactures”. Ji vyko ir kitais, ir dar kitais metais. Gavęs karalienės Viktorijos palaiminimą ir paramą, jis 1850 m. įsteigė komisiją „Royal Commission for the Exhibition of 1851”, kuri užsiėmė tarptautinės parodos organizavimu.

Pasaulinė paroda vyko Londono Haid parke 1851 m. net penkis mėnesius. Ji tapo visų būsimųjų pasaulinių parodų pirmtake.

Po sėkmingos parodos, atnešusios 186 000 svarų sterlingų pajamų, H. Koulas šiuos pinigus skyrė meno ir mokslo plėtrai. Pietų Kengsingtone buvo nupirktas žemės sklypas ir čia pastatytas švietimo ir kultūros centras, žinomas kaip „Albertopolis” - taip pavadintas princo Alberto garbei.

Koulas buvo paskirtas pirmuoju generaliniu inspektoriumi taikomojo meno skyriuje, įsteigtame valstybės dizaineriams ruošti.

H. Koulas prisidėjo ir steigiant Viktorijos ir Alberto muziejų bei tapo jo pirmuoju direktoriumi. Šias pareigas ėjo nuo 1857 iki 1873 m.

D. Kolkotas Horslis gimė 1817ųjų sausio 29 d. Londone, muzikanto Viljamo Horslio ir Elizabet Hačins Kalkot (Elizabeth Hutchins Callcott) šeimoje. Jo senelio brolis buvo žymus dailininkas seras Augustas Volas Kalkotas (Augustus Wall Callcott). Sesuo Meri Elizabet ištekėjo už garsaus inžinieriaus Izambardo Briunelio (Isambard Kingdom Brunel).

Pirmieji Džono mokytojai buvo A. Volas Kalkotas ir Viljamas Miulredis (William Mulready). Būdamas 13 metų, jis išvyko mokytis į Dr. Henrio Saso akademiją (Dr Henry Sass’s academy).

Vėliau D. Horslis dailės mokėsi Karališkojoje meno akademijoje, čia susipažino su Tomu Vebsteriu (Thomas Webster). 1836 m. Karališkojoje akademijoje dailininkas eksponavo savo darbą „The Pride of the Village” D. Horslis daugiausiai tapė is- torine, XVII-XVIII įvy-

Kūrybos pradžioje jaunąjį Horslį globojo britų meno kolekcininkas Džonas Šypsšanksas (John Sheeps- hanks), kuri nupirko daug jaunojo dailininko paveikslų. 1843 m. Horslio darbas „St Augustine Preaching” laimėjo prizinę vietą Vestminsterio rūmų interjero sukūrimo konkurse. Jis tapo vienu iš šešių dailininkų, kuriam 1844 m. buvo patikėta rūmuose tapyti freskas.

Jis sukūrė „Religion”, „Henry V assuming the Crown” ir „Satan touched by Ithuriel’s Spear while whispering evil dreams to Eve”. 1864 m. dailininkas tapo Karališkosios akademijos nariu. Jis buvo parodos „Old Masters” Berlingtono rūmuose organizatorius (po 1870 m.). D. Horslis nuo 1875 iki 1890 m. buvo rektoriumi ir 18821897 m. - iždininku Karališkojoje menų akademijoje. Gavo pavardę Clothes-Horsley - dėl savo griežto nusistatymo prieš nuogus modelius. Galima sakyti, dėl to ir paliko akademiją 1897 m. D. Horslis buvo Londono graverių klubo „The Etching Club” nariu.

Jis sukūrė daug iliustracijų knygoms, pirmąjį komercinį Kalėdų atviruką, taip pat sukūrė specialų išankstinio mokėjimo voką, tapusį pašto ženklo pirmtaku. 1846 m. D. Horslis vedė Elvirą Volter (Walter) ir su ja susilaukė trijų sūnų. 1850 m. žmona mirė nuo džiovos. 1854 m. nuo skarlatinos mirė du vaikai, 1857 m. ir trečias.

Našlys vedė antrą kartą 1854 m. - Rozamundą Heiden (Rosamunde Haden), kilusią iš garsių gydytojų šeimos. Jos tėvas ir brolis buvo chirurgai. Rozamunda pagimdė septynis vaikus. Du iš jų mirė nuo skarlatinos.

D. Horslis paliko šį pasaulį 1903 m. rudenį. Palaidotas Londone.

tūkst. svarų sterlingų.

Per 180 metų visame pasaulyje buvo išleista per 21 mlrd. kalėdinių atvirukų. Panašu, kad vis labiau įsigalint internetui ir skaitmeniniams paveikslėliams, popierinio atviruko reikšmė mąžta.

Prieš 180 metų, 1842 m. gruodį, Anglijoje pasirodė pirmasis pasaulyje spausdintas Kalėdų atvirukas. Jį užsakė seras Henris Koulas (Henry Cole), o iliustravo žymus to meto anglų dailininkas Džonas Kolkotas Horslis (John Callcott Horsley).

Pirmojo Kalėdų atviruko autorius buvo anglų akademinis dailininkas, dizaineris ir iliustratorius John Callcott Horsley (Dž. Kalkotas Horslis).

Pirmąjį atviruką užsakė seras Henris Koulas (Henry Cole).

Vienas iš kelių išlikusių pirmųjų spausdintų kalėdinių atvirukų 2001 m. Didžiosios Britanijos aukcione buvo parduotas už 20

Pasaulyje yra išlikęs tik 21 pirmasis atvirukas, kuris kainavo vieną šilingą (apie 4 dolerius šių dienų kursu). „The New York Times“ nuotr.

Tegul Šv. Kalėdų stebuklai - mylintys žmonės, geri žodžiai, mažos ir didelės pergalėslydi Jus visus ateinančius metus. Tegul niekuomet nepritrūksta Jums džiaugsmo ir šilumos. Te tampa Jums tvirta atrama išmintingi draugai ir patikimi partneriai. Meilė telydi Jūsų šeimas, jaukumas – Jūsų namus, o sėkmė – Jūsų darbą.

„Mūsų miestas” leidėjas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Gedimino pr. 28 LT-01104.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos. Užsakymo Nr. 1841418. Tiražas 15 000 egz. Spausdino „Polska Press Sp. z o. o. oddziaI Poligrafia”