Kaip kėdainiečiai gyvens artimiausius ketverius metus?

Skaitykite 8 psl.

Skaitykite 3 psl.

MIELI KĖDAINIEČIAI,

Šis informacinis leidinys skirtas jums, nes norime, kad būtumėte gerai informuoti ir atsakingai pasirinktumėte per savivaldos rinkimus. Kovo 5 d. kiekvienas balsas lems, ar Kėdainiai artimiausius ketverius metus buksuos, ar veršis į priekį. Mūsų komanda – tai jauni, išsilavinę, sąžiningi, kūrybingi ir Kėdainius mylintys žmonės, jie tikrai atneš šviežio gurkšnio savivaldoje.

Sutikite, ne kasdien universiteto profesoriai nusprendžia kandidatuoti savivaldos lygmenyje, todėl mes esame itin laimingi, kad profesorius Dalius SERAFINAS sutiko tapti LVŽS kandidatu į Kėdainių r. savivaldybės merus. Tai būtų meras, kuriuo Kėdainiai tikrai didžiuotųsi.

Profesoriaus Daliaus Serafi no ir LVŽS komandos programa Kėdainių rajono Mero ir Tarybos rinkimuose

Tenka konstatuoti, kad vaikai nėra tinkamai apsaugoti nuo fizinio ir psichologinio žalojimo, todėl:

1. Didinsime vaikų ir jaunimo saugumą

• naikinant patyčių tarp vaikų apraiškas, privalu sustiprinti tėvų komitetų galias mokyklose ir darželiuose, taip pat saugoti mokytojus ir auklėtojus nuo vaikų patyčių;

• dabartiniai įvykiai rodo, kad vaikus reikia saugoti ir nuo politikų – rekomenduosime mokykloms itin atidžiai atsirinkti kviestinius svečius, susitinkančius su mokiniais;

• nepamatuoti reikalavimai mokiniui sukuria jo nepilnavertiškumo jausmą, psichologinę įtampą, skatina užsimiršti vartojant svaigalus, tad būtina atsisakyti mokinių palyginimo tarpusavyje pagal pažymius, skatinti mokinių individualių gebėjimų viešinimą įvairiose srityse (ne tik moksle, bet ir kūryboje, sporte, visuomeninėje veikloje);

• privalu griežtinti narkotikų kontrolę mokyklose;

• būtina didinti jaunimo užimtumą, sudarant galimybę gauti pajamas, bendradarbiaujant su verslu ir Užimtumo tarnyba;

• taip pat svarbu didinti vaikų saugumą kelyje – įrengsime, kur trūksta, saugias apšviestas perėjas, automobilių (ypač sunkvežimių) greitį mažinančias priemones, nuo lietaus ir vėjo apsaugotas laukimo stoteles;

• esame prieš mokyklų uždarymą ir už neperkrautas, saugias ir be patyčių klases.

Tenka konstatuoti, kad Kėdainiuose laisvalaikis yra skurdus, dažnai pamirštamos šeimos su vaikais, todėl:

2. Didinsime kėdainiečiams laisvalaikio ir pramogų objektų ir renginių skaičių

• suteiksime bendruomenėms galimybes neatlygintinai naudotis savivaldybės sporto ir aktų salėmis;

• kviesime į rajoną pramogų verslo investuotojus: dirbtinės slidinėjimo trasos, laipiojimo takai ir kitos pramogos gali ir privalo būti ir Kėdainiuose;

• skatinsime teikti paslaugas vykstant (pvz., su „Dilbusu“) į sporto bei kultūros renginius didmiesčiuose ir apskričių centruose , remsime tokių renginių viešinimą;

• bent kartą per mėnesį Kėdainiuose privalo vykti kokybiškas renginys šeimoms su vaikais;

• restauruosime ir įveiklinsime Apytalaukio dvarą – Pakruojo dvaro sėkmės istorija gali pasikartoti ir Kėdainiuose.

Tenka konstatuoti, kad Kėdainiuose dar trūksta gerai apmokamų darbo vietų, inovatyvių ir žalių verslų, todėl:

3. Didinsime kėdainiečių ekonominį saugumą:

• skatinsime aukštą pridėtinę vertę ir gerai apmokamas darbo vietas kuriančius verslus;

• padėsime bedarbiams: kartu su Užimtumo tarnyba, seniūnija ir socialiniais darbuotojais, su kiekvienu individualiai aiškinsimės nedarbo priežastis ir jas padėsim spręsti;

• plėtosime inovatyvų socialiai atsakingą verslą, steigiant jo inkubatorius seniūnijose;

• pakviesime mokslininkus ir studentus prisidėti prie pavyzdinių projektų įgyvendinimo;

• peržiūrėsime savivaldybės įmonių teikiamų paslaugų kainas: neūkiškumas kainuoja, bet už jį gyventojai neturi mokėti;

• mokyklose, o ir visuomenei pasiūlysime ekonominio raštingumo pamokas ir paskaitas;

• įrengsime nemokamas saugomas automobilių, dviračių aikšteles prie traukinių ir autobusų stoties, kad žmonės galėtų patogiai keliauti viešuoju tarpmiestiniu transportu;

• labai svarbus prioritetas – dviračių takų plėtra tiek mieste, tiek rajone (šiuo atžvilgiu smarkiai atsiliekame nuo kitų savivaldybių);

• pagaliau padarysime „Kėdbuso“ susisiekimo paslaugas nemokamas visiems kėdainiečiams, atnaujinsime autobusų parką ir pagerinsime aptarnavimo kokybę; naudotis viešuoju transportu Kėdainiuose turi tapti patogu, madinga, naudinga;

• tarsimės su bankų ir pašto paslaugų atstovais, kad būtiniausios bankinės ir siuntų pa-

slaugos būtų teikiamos kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje;

• ir toliau prioretizuosime būtiniausios infrastruktūros, kuri suteikia orų gyvenimą, finansavimą;

• spręsime sodininkų bendrijų rūpesčius.

Per pastaruosius metus smarkiai pabrango elektra, dujos, šildymas, malkos, granulės – šiltai ir jaukiai gyventi tapo prabanga, susimokėję už energetinius išteklius žmonės atsidūrė energetinio skurdo zonoje, todėl:

4. Didinsime kėdainiečių energetinį saugumą:

• steigiant atsinaujinančios energetikos bendrijas, kurių nariai – Kėdainių gyventojai ir verslas – mokėtų bent 30% mažesnes sąskaitas už elektrą (ES šalių patirtis);

• renovuosime namus ir viešus pastatus kur kas ambicingiau, nei daroma šiuo metu, taip užtikrinant energijos taupymą ir didesnį komfortą;

• elektromobiliai – ne tik ateitis, bet jau ir dabartis, tad stipriai plėsime įkrovimo stotelių tinklą ne tik mieste, bet ir rajone.

Padaugėjo mūsų tėvų ir senolių plėšimo, apgaulių ir fizinio smurto atvejų – jie jaučiasi nesaugūs gyvendami vieni, ypač – kaime ir tie, kurių vaikai emigravę bei negali jais tinkamai pasirūpinti, todėl:

5. Didinsime savo tėvų ir senolių saugumą:

• per skatinimo programą pritrauksime trūkstamus policijos pareigūnus į rajoną;

• sudarysime sąlygas iš vienkiemių ir nutolusių nesaugių vietų laikinai ar nuolat gyventi persikelti į saugesnes vietas, remsime savarankiško gyvenimo bendruomenės namų steigimą, vienuolynų, nakvynės namų pritaikymą;

Tenka konstatuoti, kad kėdainiečiai nėra visiškai patenkinti sveikatos įstaigų darbu, nori labiau rūpintis savo sveikata, todėl:

6. Padėsime sveikai gyventi ir didinsime kokybiškų gydymo paslaugų prieinamumą:

• gydo medikai, o ne ligoninės pastatai, todėl sieksime, kad Kėdainiuose netrūktų aukštos kvalifikacijos specialistų;

• bus įrengti nemokamo aukštos kokybės geriamo vandens kraneliai seniūnijose –nuo kokybiško geriamo vandens priklauso kiekvieno sveikata;

• didinsime šviežio sveiko maisto vartojimą švietimo ir sveikatos įstaigose, ugdysime sveiko maisto vartojimo kultūrą;

• pripažįstame privačių gydymo įstaigų svarbą, tačiau ne visiems jos yra pasiekiamos dėl didelės kainos, todėl sieksime, kad nebūtų mažinama greitoji pagalba, grąžinti gimdymo skyrių į Kėdainius (ar Kėdainių mamos yra prastesnės už Jonavos?);

• skatinsime felčerių punktų steigimą mažuose miesteliuose;

• įrengsime sveikatos kelius:

* suderintus su Šv. Jokūbo keliu;

* takus Babėnų šile, palei Nevėžį, Smilgą, Dotnuvėlę, jungiančius istorines Kėdainių vietas – piliakalnius, dvarus;

* sujungsime dviračių takus, vedančius iš artimiausių gyvenviečių į Kėdainius;

* vandens turizmo kelius Nevėžiu, Dotnuvėle, Šušve;

• išspręsime dulkančių kelių problemą, taikant inovatyvius sprendimus – vandeniui pralaidžias dangas, dulkes sugeriančias emulsijas ir kt.

• užtikrinsime jau esančių baseinų nenutrūkstamą veiklą ir tik tuomet imsimės naujo baseino statybos.

Dalius Serafinas: „Meras privalo turėti Kėdainių viziją, vienyti kėdainiečius ir atkakliai dirbti su centrine valdžia“

„Kartais ne iki galo suprantama, kokią jėgą iš tiesų turi meras. Ir nėra skirtumo – didmiesčio ar rajono tai galva. Taip, savivaldybės vadovui dalyvauti bendruomenės šventėse, apvanoti senjorus yra gražus gestas, tačiau tokie vienkartiniai malonumai situacijos iš esmės nekeičia. Mano įsitikinimu, Kėdainių rajono savivaldybės meras privalo viena koja būti Vilniuje – ten, kur vyksta sprendimų priėmimas. Vaikščioti po kabinetus ir belsti, kol jį įsileis“, – akcentuoja profesorius Dalius SERAFINAS (54), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus kandidatas į Kėdainių r. savivaldybės merus.

ANALIZAVO KĖDAINIŲ

SAVIVALDYBĖS DARBĄ KAIP

MOKSLININKAS – GRĮŽTA KANDIDATO AMPLUA

Anokia paslaptis, kad kraštietis Dalius Serafinas – politikos naujokas, tad dažniausiai bendrauja tiesiai, neišsisukinėdamas. Tarp konkurentų į rajono „dirigento“ vietą jis – naujas veidas. Vis dėlto į politinę Kėdainių areną D. Serafinas žengia su 30 metų kauptu praktinių žinių bagažu apie tai, kaip sustyguoti sėkmingą organizaciją.

„Nuo 2012 metų parlamentinėms partijoms siūlau tobulinti šalies ekonomikos modelį, didesnį dėmesį skiriant gyventojų gyvenimo kokybei, ypač rajoninių savivaldybių gyventojams, o ne bendrajam vidaus produktui (BVP). Puikiai suvokdamas, kaip turėtų veikti demokratinėmis vertybėmis grįstas valstybės valdymas ir savivalda, dabar siekiu tapti

Kėdainių meru ir įgyvendinti geriausias

Lietuvos ir pasaulio praktikas. Ateinu su konkrečiu matymu savivaldybės veiklos pagerinimui iš pagrindų“, – teigia nepartinis kandidatas.

Kodėl dalyvavimas regioninėje politikoje mokslų daktarą sudomino būtent dabar? „Žmogus pasiekia tokį gyvenimo tašką, kai karjera padaryta, ir dėl finansų jautiesi ramus. Imi rūpintis, kokioje visuomenėje gyvena tavo vaikai, kokioje aplinkoje augs tavo anūkai. Supratęs, kad esama aplinka nėra nei sveika, nei saugi, inicijuoji pokyčius. Tu gali stengtis ir siūlyti, bet tol, kol neturi įgaliojimų prisiliesti prie sprendimų, nesi girdimas“, –motyvuoja D. Serafinas.

Pastaruosius metus Kėdainiuose gyvenantis, bet Vilniuje dėstytojaujantis dotnuviškis susirūpinęs stebi, kokia linkme juda jo gimtasis Kėdainių kraštas. Švietimo sistema su tiksliaisiais mokslais priešakyje banguoja, duris užvėrė Kėdainių ligoninės akušerijos-ginekologijos skyrius, netolimoje ateityje galimai rizikuosime užgesusiomis gyvybėmis vien dėl to, kad įvykio vietoje laiku nepasirodys greitosios pagalbos automobilis.

„Ko gero asmenybės raida vyksta ne tiesiąja, o ciklais. Pirmiausia, gimiau ir užaugau Kėdainiuose, vaikystė ir jaunystė prabėgo Dotnuvoje statant su tėvais sodybą ir svajojant apie ateitį čia, vėliau studijavau Kaune. Nuo 2002 metų – dėstymas Vilniaus universitete. Pandemija taip sudėliojo darbus, kad dabar savaitės pradžioje dėstytojauju Vilniuje, vadovauju doktorantams, ma -

gistrantams ir bakalaurams nuotoliniu būdu dirbdamas Dotnuvoje, pro langą žavėdamasis Dotnuvėlės tėkme, miškais ir pievomis bei žydinčiais žolynais prie lango. Šeima dirba šalia, kuria ir gamina išskirtinės kokybės maisto produktus“, –pasakoja į interviu po nuotolinės konsultacijos su užsieniečiu studentu atskubėjęs profesorius.

Jeigu esi meras su tikslu dirbti Kėdainiams, tau nepakanka vien tik sėdėti kabinete, siuntinėjant institucijoms raštus ir prašymus. Dokumentai nueina ten, kur reikia, tik tada, kai jie turi „kojas“ –t. y. kai įtakingas žmogus juos asmeniškai įteikia gavėjui.

D. Serafinas

Kraštiečio mokslinė ir praktinė konsultacinė veikla yra susijusi su kokybės vadybos sistemų tobulinimu. Taip pat jam teko tyrinėti ir konsultuoti Vyriausybės bei ministerijų darbą, atlikti analizes įvairiose savivaldybėse – Raseinių, Rietavo, Kauno, taip pat – ir Kėdainių rajono savivaldybėje:

„Analizavau visas savivaldybės funkcijas, bendravau su kiekvienu jos specialistu. Galiu pasakyti, kad Kėdainių savivaldybės specialistų darbas neišsiskiria nuo kitų Lietuvos savivaldybių darbo –didžioji laiko dalis leidžiama biurokratiniams, mažai vertės kuriantiems darbams – o tai reikia keisti iš esmės –daugiau dirbti su žmonėmis, jų problemomis, aktyviau ieškoti nestandartinių sprendimų, įtraukiant pačius kėdainiečius į jų sprendimą. Savivaldybės sprendimuose stokojama pagrįstumo, kaštų-naudos analizės, inovatyvumo. Pavyzdžiui, visiškai nepasiteisino laikinasis šviesoforas Tilto gatvėje už 12 000 (!) eurų, juk papildoma apkrova – sustoję automobiliai ant tilto –tik dar labiau blogino trupėjusio tilto situaciją, kėlė kamščius.“

TIK IŠĖJĘS IŠ SISTEMOS SUPRANTI, KAIP JI VEIKIA

– Akivaizdu, kad pagrindinė jūsų, kaip kandidato į mūsų miesto merus, stiprybė yra sukauptas įspūdingas žinių bagažas?

– Pasakysiu kitaip: mano stiprybė – tai, kad suprantu, kaip veikia organizacijos,

Interviu

Nepartinis LVŽS kandidatas į Kėdainių r. savivaldybės merus Dalius Serafinas yra profesorius, Technikos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Kokybės vadybos magistro programos vadovas, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys.

Per ilgametį darbą Lietuvos universitetuose (nuo 1993 m.), versle (nuo 1990 m.) ir visuomeninėje veikloje (nuo 2004 m.) Dalius yra sukaupęs ne tik didžiulę patirtį, bet ir daugybę pažinčių, kurias pasiryžęs išnaudoti, kurdamas Kėdainių ateitį, gindamas kėdainiečių interesus.

Dotnuvoje kandidatas gyvena su žmona Saule, santuokoje kartu užaugino dukras Gintarę ir Viltę. D. Serafino pomėgiai – mokslinė, pedagoginė, visuomeninė veikla, vynuogių auginimas, sportas, bei savaitgaliais žaidžiant ugdyti anūkes – Adelę bei Iglę.

valstybės valdymas ir savivalda bei kaip jų veiklą galima iš esmės pagerinti. Iš šono įvertinti nėra sudėtinga, jeigu turi pakankamai žinių ir patirties. Sakykime taip: būdamas sistemos viduje lyg laikrodžio krumpliaratis, tu negali suvoki laikrodžio veikimo principo. Tu sukiesi viduje, matai šalia besisukantį kitą krumpliaratį, bet nesupranti, kad tai yra laikrodis, kuris rodo laiką. Tu daug ko nematai. Tik „ištrauktas“ iš sistemos tu pamatai tą sistemą ir suvoki jos visumą, žinai, ką daryti, kai sistema neatlieka savo funkcijų. Tai – metafora motyvų, kodėl kandidatuoju 2023 m. savivaldos rinkimuose.

Jonava yra mažesnis rajonas už mūsiškį, tačiau akušerinį skyrių išsaugojo. Tai iliustruoja, kad savivaldybės žodis taip pat turi svorį prieš centrinės valdžios – ministerijų, Vyriausybės ar Seimo.

D. Serafinas

Dauguma atveju valdžioje yra žmonės, suvokiantys tik siaurą savo funkciją, atskirą veiksmą, bet ne sistemą kaip visumą. Tokiu atveju žmonių veiksmai baigiasi o trumpalaikę emociją sukeliančiais pasiūlymais, kurie iš esmės problemų neišsprendžia.

Tačiau norint pakeisti sistemos veikimą vien žinių ir patirties neužtenka – reikia kompetentingų bendraminčių įvairiuose valdžios, verslo, mokslo sluoksniuose –todėl mokslinis, konsultacinis ir visuomeninis darbas padėjo suburti kelis šimtus bendraminčių ratą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kurie pasirengę pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi man būnant Kėdainių meru, dirbant savivaldybės taryboje.

MERO ŽODĮ GIRDI IR MINISTRAI, IR SEIMO NARIAI

– Sugrįžkime prie mūsų pokalbio pradžios. Nors kartais girdisi skepticizmas – „juk tik meras“ – jūs akcentuojate, kad savivaldybės mero rankose yra labai daug galios. Kaip, jūsų manymu, ją reikėtų įveiklinti?

– Štai Jonava yra mažesnis rajonas už mūsiškį, tačiau akušerinį skyrių išsaugojo. Sakyčiau, kad tai – puiki iliustracija, kad savivaldybės žodis taip pat turi svorį prieš centrinės valdžios – ministerijų, Vyriausybės ar Seimo.

Todėl, jeigu esi Kėdainių meras su tikslu dirbti Kėdainiams, tau nepakanka vien tik sėdėti kabinete, siuntinėjant institucijoms raštus ir prašymus. Dokumentai nueina ten, kur reikia, tik tada, kai jie turi „kojas“ – t. y. kai įtakingas žmogus juos asmeniškai įteikia gavėjui.

Dalius Serafinas su šeima

Su centrine valdžia turi vykti intensyvus darbas, o meras ir jo patikėtiniai privalo suktis ten, kur priimami sprendimai. Esminis klausimas: ar mero postą užimantis žmogus supranta ir yra pajėgus savo galią, įtaką bei žinias įdarbinti siekiant savivaldybės gyventojų gyvenimo kokybės?

Pradžia 3 psl. ir neaugtų nekantraudamas kuo greičiau sprukti lauk. Tam reikėtų papildomų priemonių švietime, taip pat labai gerai apgalvoti, kodėl mes apskritai svarstome uždarinėti mokyklas. – Kėdainiuose gyvena jūsų senyvo amžiaus tėvai. Kokios vyresnių kėdainiečių aktualijos?

Kadaise Kėdainių rajono savivaldybės pastatas buvo tituluojamas „Kremliumi“. Uždaras, o ką jame žmonės veikia apskritai buvo mistika... Ką parodė jūsų atliktas tyrimas Kėdainių rajono savivaldybėje?

– Aišku tai, kad praktika savivaldos darbuotojams sėdėti prie popierių yra mažų mažiausiai ydinga. Jie turi eiti į žmones, susitikti ir bendrauti gatvėje, matyti problemą realiai, o ne popieriuje. Būdamas Kėdainių rajono savivaldybės meras, pirmiausia įvesčiau kassavaitinės dienos be automobilio taisyklę visiems savivaldybės žmonėms. Kad visi sueitų pėsčiomis, atvažiuotų paspirtukais ar dviračiais iš skirtingų Kėdainių pusių. Tokiu būdu savivaldybės žmonės greitai pastebėtų akivaizdžias mieste susikaupusias problemas. – Daliau, dėstote VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakultete, esate Kokybės vadybos magistro studijų programos vadovas. Kaip jūsų sukauptas žinias apie darnią įmonių ar organizacijų veiklą galima pritaikyti realybėje?

–Mano dabartinės mokslinės ir konsultacinės veiklos tikslas – suprojektuoti organizaciją taip, kad ji veiktų kuo sklandžiau, o organizacijos klientas būtų patenkintas. Šiuo atveju – kad būtų patenkinti savivaldybės gyventojai. Savivaldybės funkcijų yra labai daug, kelios dešimtys, ir kiekvienoje srityje turi būti daug patenkintų klientų. O pastarieji labai įvairūs. Ir jauni, ir vyresni, su skirtingais poreikiais. Pokalbiuose su tais „klientais“ – Kėdainių miesto ir rajono gyventojais –skamba frazė: „Ai, svarbu, kad valdžia netrukdytų.“ Jūs įsivaizduojate, koks liūdnas lūkestis? Pagerėjimo žmonės nesitiki – svarbu, kad valdžia nepridarytų blogiau. Gera žinia ta, kad mano ilgametė patirtis rodo, kad ir nusivylusius žmones įmanoma pervesti į tam tikrą bendradarbiavimo režimą, kartu sudarant sąlygas žmonėms dalyvauti rajono valdyme ir atliepti jų lūkesčius.

– Prieš ketverius metus į mero poziciją kandidatavusi jūsų pirmtakė Karolina Štelmokaitė ypatingai akcentavo europietiškų Kėdainių svarbą. Ką apie tai manote jūs?

– Kėdainius būtina matyti dviejuose kontekstuose – Lietuvos valstybės (ne tik teritorijos) ir Europos. Iš Senojo žemyno galima pasisemti daugybę gerų praktikų. Tarkime, „nusižiūrėti“ energetines bendrijas. Visoje Europos Sąjungoje yra daugiau nei 2 000 energijos kooperatyvų, kur energetiniai objektai priklauso patiems vartotojams, savivaldai, todėl elektros energija jiems atsieina juntamai pigiau, turint savo bendriją. Kodėl mums šių bendrijų nepradėjus inicijuoti Kėdainiuose? Juolab, kad tam ateina didžiulė europinė piniginė parama, reikia tik padėti žmonėms ir verslui susigaudyti.

Jau net nekalbu apie tai, kad europiniai civilizacijos standartai, tokie kaip moderni nuotekų sistema, švarus vanduo, geras viešasis susisiekimas turi –tiesą sakant – jau seniai turėjo būti pasiekiami visiems Kėdainių gyventojams,

kas šiuo metu vis dar nėra realybė.

SAUGUMAS – PRIORITETAS NUMERIS VIENAS

– Pakalbėkime apie vieną iš esminių LVŽS siekių – pagarbos žmogaus sveikatos saugojimui užtikrinimą nuo gyvybės pradžios iki pabaigos.

Ši politinė jėga deklaruoja siekį išlaikyti sveikatos priežiūros įstaigas regionuose. Jūsų akimis, kokia susiklosčiusi situacija su sveikatos priežiūra Kėdainiuose?

– Apverktina. Mano prioritetas apskritai – saugios aplinkos žmogui sukūrimas. Žmogus visų pirma turi būti saugus dėl savo sveikatos. O kaip jis gali jaustis saugiai, jeigu jis nėra tikras, kad pas jį „greitukė“ atvyks laiku? Tavo sveikata ir netgi gyvybė tampa tiesiog loterija.

Dėl Kėdainių ligoninės akušerinio skyriaus – aš suprantu, kad nepasiekėme būtinų 300 naujagimių „kvotos“ per metus, bet yra racionalių problemos sprendimo būdų. Pavyzdžiui, specialybių sugretinimas.

Galiausiai, kol nesusiduri, tu tiesiog

Devynmyliais žingsniais judame link to, kad pacientus kėdainiečius nuotoliniu būdu konsultuos Kauno klinikų specialistai. Tavo sveikata ir netgi gyvybė tampa tiesiog loterija.

D. Serafinas

nežinai, kad mūsų gydytojai – puikūs savo srities žinovai – paprasčiausiai neturi licencijų operacijoms. Jiems supirkta moderni įranga, investuoti beprotiški pinigai, specialistai turi geras žinias, bet jų pacientai atiduodami Kaunui. Devynmyliais žingsniais judame link to, kad pacientus kėdainiečius nuotoliniu būdu konsultuos Kauno klinikų specialistai.

– Jeigu šį pavasarį pasipuošite Kė-

dainių rajono savivaldybės mero regalijomis, į ką dar, be sveikatos apsaugos, koncentruositės ketverių metų kadencijoje?

– Likime prie itin gilios saugumo temos. Kėdainių miesto ir rajono gyventojas turi jaustis saugus ir eisme. Tai liečia tuos pačius dviračių takus, kuriais važiuoti, pavyzdžiui, paspirtuku nėra saugu. Šaligatvius, kurių retas turi nuolydžius kūdikio ar neįgaliojo vežimėliui.

Tilto gatvėje – 5 minutės iki tragedijos.

Būdamas Kėdainių rajono savivaldybės meras, pirmiausia įvesčiau kassavaitinės dienos be automobilio taisyklę visiems savivaldybės žmonėms. Kad visi sueitų pėsčiomis, atvažiuotų paspirtukais ar dviračiais iš skirtingų Kėdainių pusių. Tokiu būdu savivaldybės žmonės greitai pastebėtų akivaizdžias mieste susikaupusias problemas.

D. Serafinas

Tiltas juk nesutriušo per dieną. Kažkas turi spausti šiuos reikalus visais įmanomais būdais. Taip pat aktuali saugi kaimynystė, ypač kaimuose; energetinio skurdo mažinimas, sveikos mitybos užtikrinimas ir kt.

– Regionuose LVŽS siekia išlaikyti ne tik sveikatos priežiūros, bet ir švietimo, socialines, aplinkosaugines įstaigas. Turbūt jums, kaip profesoriui, tai – vienas iš kertinių dalykų, dėl kurių į rinkimus žengiate po LVŽS vėliava?

– Neneigsiu, taip. Stebiu, kaip veikia mūsų švietimas, kaip žmogus paruošiamas gyvenimui. Mano įsitikinimu, ikimokyklinis ir mokyklinis ugdymas yra pirmiausia savivaldos klausimas. Reikia peržiūrėti, kaip formuojamos vertybės.

Turime mokyklose auginti tokį Kėdainių pilietį, kuris žinotų apie savo kraštą

– Kadangi esu susidūręs asmeniškai, todėl socialinės paslaugos neatsiejamos nuo mano aptariamų saugumo klausimų. Su šiomis paslaugomis situacija susiklosčiusi, sakykime, įvairi. Gerai, jeigu vaikai neišsilakstę po užsienius ir prižiūri tėvus, bet yra tikrai sudėtingų atvejų. Turėtume sukurti sąlygas žmogui išlikti savo bendruomenėje, artimoje aplinkoje, nemėtant jo iš vieno Kėdainių rajono galo į kitą.

To ir norisi – kad Kėdainiuose gyvenantis žmogus jaustųsi saugiai ir gerai. Tiek sveikatos, tiek eismo prasme, tiek ekonomine ir socialine. Kad kėdainietis gyventų oriai, turėdamas užtikrintą galimybę taip ir senti. O tai savo ruožtu jau būtų geras signalas jauniems žmonėms lik-

ti ir kurti Kėdainius.

– Kokie Kėdainiai jūsų vizijoje, sakykime, po penkmečio, Daliau?

– Toli važiuoti nereikia, pakanka apsilankyti Lenkijoje, bet kurio didesnio miestelio Rotušės aikštėje kalėdiniu laikotarpiu. Ten vyksta šventinis šurmulys, sukasi daug smulkių verslininkų. Ar buvote prie kalėdinės Kėdainių eglutės? Daili, bet aplink – tuščia, trūksta kalėdinio šurmulio, bendravimo. Juk įmanoma sukviesti prekybininkus, be jokių vietos įkainių – svarbiausia, kad jie tik ateitų.

Kėdainiai – istoriškai daugiakultūris miestas – jei bent jau paminėsime visas savo lietuviškas ir čia gyvenančių tautų atstovų šventes, organizuosime daugiau kultūrinių renginių, tai beveik kiekvieną savaitę gyventume šventės dvasia. Tokie dalykai, galų gale, kuria puikią atmosferą, nes žmogui reikia ne tik pavalgyti ir apsirengti, bet ir jausti supantį gerą emocinį lauką.

Esame stiprus rajonas ir tikiu, kad galime eiti toli. Svarbiausia, kad turime daug jaunų ambicingų žmonių, mūsų Kėdainių ateities bendrai ir verslo kūrėjų, kuriems tereikia sudaryti tinkamą terpę augimui. D. Serafinas

Esame stiprus rajonas ir tikiu, kad galime eiti toli. Vien pramonė ko verta! Kiek mokesčių surenkame. Tiek, kad turėtume išsilaikyti patys save ir savo mokyklas, ligoninę. Tiek, kad nesitrauktume. Turime piliakalnius, garsią Radvilų laikų istoriją, Šv. Jokūbo kelią, galime būti įdomus rajonas tiek sau, tiek sugrįžtantiems iš emigracijos, tiek naujakuriams, tiek turistams. O svarbiausia – turime daug jaunų ambicingų žmonių, mūsų Kėdainių ateities bendrai ir verslo kūrėjų, kuriems tereikia sudaryti tinkamą terpę augimui.

Dalius Serafinas

Nr.

Adelė Štelmokienė: „Valdančiųjų lozungai skamba garsiau už priesaiką rinkėjams“

Kraštietė Adelė Štelmokienė skaičiuoja jau antrąją kadenciją

Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sudėtyje. Į politiką Adelę dar 2015-aisiais pastūmėjo noras nutraukti dešimtmečius trukusį vienos partijos viešpatavimą ir suvokimas, kad už savo vertybes ir įsitikinimus kovoti reikės pačiai.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus vadovė atvira – kartais pastangos iš esmės keisti ydingas praktikas gimtajame mieste primena kovą su vėjo malūnais.

Vis dėlto aktyvi kraštietė ir visuomenininkė nesiruošia nuleisti rankų. Priešingai. 2023 m. savivaldos rinkimams ji subūrė 20 bendraminčių ir viliasi, kad rinkėjai LVŽS kandidatų komanda patikės taip, kaip ir visa širdimi ja tikinti vedlė.

POVANDENINĖS POLITINĖS SROVĖS

– Adele, esate minėjusi, kad žengti į politiką jus pastūmėjo ilgametis Darbo partijos dominavimas rajone. Kaip vertinate dabartinę politinę situaciją Kėdainiuose?

– Nors situacija šiandien kitokia, ir taryboje turime skirtingų partijų atstovų, norėtųsi, kad rajono klausimai būtų sprendžiami kur kas greičiau, efektyviau, be korupcijos kvapo bei remiantis demokratijos vertybėmis.

– Vadinasi, manote, kad demokratijos

Kėdainiuose trūksta?

– Esu įsitikinusi, kad rinkimų į savivaldą mechanizmas veikia tinkamai. Kėdainiečiai yra laisvi rinktis iš gausaus kandidatų sąrašo. Net neabejoju, kad ir balsų skaičiavimas vyksta skaidriai.

Mes, valstiečiai, taryboje kaip kokie miško sanitarai – pirmiausiai daug prisidedame, kad kvailiausi sprendimai, kurie brukami rajonui, nebūtų priimti.

A. Štelmokienė

Vis dėlto darbas taryboje – kitas reikalas. Labai gaila žiūrėti, kad kai kurie tarybos nariai, net suvokdami, kad pasiūlymas blogas, vis tiek balsuoja taip, kaip „reikia“, kaip nurodo valdančiosios frakcijos vadovas. Todėl visai nenuostabu, kad rinkėjai yra elementariai nusivylę.

TAS PATS POLITIKAS – TIK ETIKETĖ KITA

– Šios kadencijos taryboje gan greitai priėmėte sprendimą išeiti iš koalicijos. Veikiausiai tai nulėmė jūsų tik ką aptartos povandeninės Kėdainių politinės srovės?

– Tokį sprendimą lėmė mūsų bei valdančiojo judėjimo politikų gan greitai išsiskyręs požiūris į skaidrumą, tam tikras reformas. Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje bandėme reikalauti, kad savivaldybė reformuotų atliekų surinkimo tvarką, jog skatintų rūšiavimą ir taip atpigintų paslaugą gyventojams. Vis dėlto buvo pasirašyta sutartis palanki ne rūšiavimui, o komunalines atliekas vežančiai bendrovei. Iki šiol atliekų išvežimas Kėdainiuose nereformuotas, žmonės nemoka mažiau, nors rūšiuoja nepalyginamai daugiau nei bet kada anksčiau.

– Kaip minėjote, šaunu, jog šiuose rinkimuose tarp kandidatų į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą turime naujų veidų.

Vis dėlto netrūksta ir ilgamečių politinių krašto veikėjų, perėjusių į kitas partijas ar judėjimus. Kaip žiūrite į tokią tendenciją?

– Perbėgėlių nemėgstu labiausiai. Tokių dabar galime rasti daugumoje partijų. O juk tai

– tas pats žmogus, tik etiketė užkabinta nauja.

– Tęsiant Kėdainių rajono savivaldybės tarybos „analizę“, nesunku pastebėti, kad tik mažoji narių dalis atstovauja kaimiškąsias vietoves. Ko gero jums, kaip LVŽS „sielai“ Kėdainiuose, tai – itin aktualu?

– Nėra taip, kad valstiečiams rūpi TIK kaimiškosios vietovės – mums svarbi ir miesto evoliucija, per šią kadenciją tikrai daug pasiūlymų skyrėme miestui, bandėme ginti ir mieste gyvenančių interesus.

Graudu stebėti, kaip viena didžiausių Kėdainiuose „Ryto“ progimnazija neturi stadiono. Jau pirmosios kadencijos metu kėlėme

šį klausimą. Sugrįžome prie jo ir antrosios kadencijos metu, tačiau valdantieji mūsų pasiūlymų negirdi. Kam tas judėjimas, fizinė sveikata, kam gi tie sveiki žmonės? Šaržuoju, žinoma.

Arba – šią kadenciją siūlėme „Kėdbuso“ paslaugas padaryti visiems kėdainiečiams nemokamai. Pati įmonė praktiškai išlaikoma iš biudžeto, kėdainiečiai už šias paslaugas netiesiogiai susimoka, kodėl, norėdami važiuoti, ir vėl turėtų mokėti? Juolab, kad yra miestų, kurie visuomeninį transportą padarę nemokamai, į jį investuoja, taip gerina oro švarą, susisiekimą. Mano iniciatyva tam sudaryta darbo grupė svečiavosi Jonavoje, kur viešasis transportas yra jau nepalyginami geriau išvystytas.

ATSIVEDA ĮVAIRIALYPĘ KOMANDĄ: EKONOMISTAI, KULTŪROS DARBUOTOJAI IR JAUNIMAS

– Prieiname ir prie Kėdainių ligoninės skaudulių: uždarytas akušerijos skyrius, mažinamas greitosios pagalbos ekipažų skaičius. Apie tokią liūdną ir netgi bauginančią realybę aštriai pasisako ir LVŽS kandidatas į Kėdainių rajono mero postą

– mokslų daktaras Dalius Serafinas.

– Negriežtai apie šią temą kalbėti nebeįmanoma. Mes itin kritikavome valdančiųjų norus reformuoti ligoninę ir PSPC, buvo užsimota net ir vaikų skyrių uždaryti! Aš jau nekalbu apie tai, kad kaimo ambulatorijos šios rajono valdžios naikinamos be gailesčio

– nors kai kur šią tendenciją pavyko sustabdyti, kuo asmeniškai labai džiaugiuosi.

Mūsų sąraše šiais metais jauniems žmonėms suteikėme aukštas vietas, labai tikiuosi, kad kėdainiečiai rinksis šviežų gūsį politikoje.

A. Štelmokienė

O dėl mūsų kandidato į merus – Daliaus Serafino – dėl išsilavinimo, dėl turtingos pa–tirties profesinėje veikloje, lyderio savybių aš ypač pasitikiu Daliumi. Mes labai didžiuoja-

mės, kad toks išsilavinęs, tiek daug pasiekęs žmogus sutiko tapti mūsų kandidatu į Kėdainių merus.. Tai tikrai būtų meras, kuriuo Kėdainiai didžiuotųsi.

– Kaip apibūdintumėte savo suburtą LVŽS komandą savivaldos rinkimams

Kėdainiuose?

– Rinkėjams pristatome tiek ilgamečius partijos narius, tiek politikoje dar nedalyvavusius žmones, kurie yra savo sričių profesionalai mokslo srityje, vadyboje, žemės ūkyje, švietime, medicinoje. Tai – žmonės su išsilavinimu, stabiliomis pajamomis. Tai „nesugadinti“ žmonės. Aš vadinu juos ateinančiais iš pašaukimo, o ne asmeninio intereso. Beje, vieninteliai LVŽS frakcijos visi nariai savivaldybės taryboje dirba nemokamai – mes visi trys esame atsisakę tarybos nario atlyginimų.

– LVŽS sąraše itin džiugina jaunimo gretos.

– Toks ir buvo mūsų tikslas, kadangi jauni žmonės yra mūsų valstybės ateitis. Mūsų sąraše šiais metais jauniems žmonėms suteikėme sąraše aukštas vietas, labai tikiuosi, kad kėdainiečiai rinksis šviežų gūsį politikoje.

– 2015–2019 m. Kėdainių taryboje turėjote 2 vietas, 2019–2023 m. – jau 3. Kaip manote, ar pamažu auginate Kėdainių rajono rinkėjų pasitikėjimą?

– Tikiu tuo. Žmonės nėra akli ir jie mato, kad mes, valstiečiai žalieji, esame nepriklausomi nuo kažkokių interesų, esame sąžiningi, mumis galima pasitikėti.

– Einama kadencija skaičiuoja paskutines savaites. Per pastaruosius ketverius metus iniciavote aibę projektų. Kuriais didžiuojatės labiausiai?

– Iš tiesų, pavyko šioje taryboje nuveikti nemažai. Būtent LVŽS frakcija inicijavo mokytojų ir kitų švietimo darbuotojų, bibliotekininkų išlaidų kelionei į darbą kompensavimą rajone. To labai reikėjo, siekiant užtikrinti, kad tiek miesto, tiek rajono įstaigos pritrauktų geriausius specialistus, o ir darbuotojai galėtų rinktis, kokiose įstaigose dirbti, nepaisant kelionės išlaidų.

Bet kuris, kas domisi aplinkosauga rajone žino, kad buvome ir esame toji politinė jėga, kuriai labiausiai rūpi medžių gynimas, švarios upės ir vanduo. Būtent mūsų siūlymu, su Kėdainių pramonės rajonu susiję vandens telkiniai yra nuolat tiriami dėl taršos – taip bandome palaikyti nuolatinį spaudimą čia dirbančiai pramonei, stebime taršą nuolatos.

Mes, valstiečiai, taryboje kaip kokie miško sanitarai – pirmiausiai daug prisidedame, kad kvailiausi sprendimai, kurie brukami rajonui, nebūtų priimti. Pati naujausia istorija –valdančioji koalicija, nepaisant mūsų pastangų ir kritikos, buvo priėmę teisės aktą, pagal kurį asmuo rajono, ne miesto teritorijoje besistatantis namą, priestatą, bet kokį statinį, būtų privalėjęs dar papildomai į biudžetą sumokėti po 20 eurų už kiekvieną kvadratinį metrą vadinamojo „infrastruktūros” mokesčio. Tai būtų buvęs tikras peilis Kėdainiams, rajono ateičiai. Laimei, teikėme pataisas, vargais negalais pavyko ištaisyti šią beprotybę. Ir tokių istorijų per kadenciją nemažai. Iš įsimintinų darbų, man asmeniškai labai džiugu, kad mūsų siūlymu ir įnirtingu atkak–klumu Kėdainiuose atidarėme naują medicinos punktą Langakiuose. Tai unikalu, stebint ne tik Kėdainių, bet ir Lietuvos tendencijas. Mūsų politiniai konkurentai uždarinėjo, o mes atidarinėjome.

Mūsų frakcijos narės Karolinos siūlymu ir pastangomis, Kėdainiuose atsiras „Isos slėnio“ dviračių takas. Tai nuostabus projektas, kurio dėka atsiras dviračių takas palei Nevėžį, eis nuo Labūnavos kraštų, per Kėdainius, Vilainius iki pat Panevėžio rajono.

SĖKMĖS ISTORIJŲ TOLI IEŠKOTI NEREIKIA

– Nori nenori, mėgstame pasilyginti su kaimynais. Dažnokai dirsčiojame Jonavos pusėn: rajonas mažesnis, bet kalibras – galingesnis. Jonavoje gimdo mūsų nėštukės, vykstame ten Joninėms ar tiesiog prasieiti Neries pakrante. Kaip manote, kodėl Jonavoje „žolė žalesnė“?

– Manau, kad Jonavos rajono savivaldybės taryboje dirba daugiau idėjų turintys, kūrybingesni žmonės, taip pat meras yra išsilavinęs, matęs pasaulio, ambicingas ir daug reikalų sprendžia Vilniuje – iš ten ateina daugybė finansavimo.

Man kartais baisu, kad Kėdainiai kai kuriais klausimais yra sąstingyje, o likusiais – dar blogiau, t .y. žengiame savidestrukcijos keliu. Turime daug spragų, kurių šį valdančioji dauguma užpildyti nesugebėjo. Būtent dėl to Kėdainių politikoje mums būtini nauji veidai, nauji, nesusitepę politikai, einantys ne savo reikalų tvarkytis, bet dirbti dėl Kėdainių ir čia gyvenančių žmonių ateities.

Interviu

Adelė Štelmokienė

LVŽS Kėdainių skyriaus kandidatų sąrašas į savivaldybės tarybą

Dalius SERAFINAS

Profesorius, Technikos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Kokybės vadybos magistro programos vadovas, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys. Gyvena Dotnuvos miestelyje.

„Kėdainiai - jų žmonės, istorija, kultūra ir verslas – turi visas galimybes būti geriausiu pavyzdžiu. Šiam tikslui pasiekti pasitelksiu kolegų mokslininkų, kultūros, bendruomenės narių, savivaldybės tarnautojų, verslininkų žinias ir patirtį. Geri pirmtakų darbai turi būti tęsiami, o klaidos – nedelsiant ištaisytos.“

Adelė ŠTELMOKIENĖ

Mokslinė agronomė, UAB „Kėdainių agrochemija“ direktorė. LŽVS Kėdainių skyriaus pirmininkė, LVŽS frakcijos rajono taryboje vadovė. Savivaldybės taryboje nuo 2015 metų. Gyvena Kėdainiuose. Pomėgiai: sportas, kelionės. „Tapęs savivaldybės tarybos nariu, duodi priesaiką ir visomis jėgomis sieki padėti rinkėjui, t. y. Kėdainių žmogui, įgyvendinti jo lūkesčius. Kaip tarybos narė esu atsisakiusi atlyginimo, nesiekiu jokių postų, bet stengiuosi sąžiningai ginti kėdainiečių interesus.“

Erlenda TURSKIENĖ

Agronomė, ūkininkė, Surviliškio bendruomenės valdybos narė. Humoro grupės „Bobų radijas“ įkūrėja ir vadovė. Gyvena Surviliškio kaime. Pomėgiai: kultūrinė veikla, krepšinis.

„Aplink – galybė taip pat mąstančių žmonių, kurių požiūrius reikia atstovauti, bet niekas nesiima. Kodėl gi nesiėmus to pačiam? Be to, jaučiu, kad pribrendau: man pakanka ir gyvenimiškos patirties, ir proto, ir kantrybės, ir diplomatijos, ir pakantumo.“

Remigijus GRUŽAS

Dizaineris, reklamos įmonės vadovas, ūkininkas. Gyvena Šėtos seniūnijoje. Pomėgiai: kelionės, žemės ūkis. „Susidaro toks įspūdis, kad miestui dėmesio skiriama daugiau negu rajonui. O juk ir rajone gyvena jaunos šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais, ir vyresnio amžiaus žmonės, galų gale – ir neįgalieji. Jeigu norime gyventi geriau – patys ir turime gerovę susikurti.“

Mindaugas VALANTINAS

Ūkininkas, turintis išsilavinimą verslo vadyboje. Gyvena Josvainiuose, Kėdainių rajone. Pomėgiai: saviugda, žvejyba, krepšinis, kompiuteriniai žaidimai.

„Užteko kelerių metų užsienyje, kad pamatyčiau Lietuvą kitomis akimis – kaip puikią terpę savo gerovės kūrimui. Tačiau neracionalu sėdėti ir laukti vien tik centrinės valdžios sprendimų – pirmiausia turime aktyviai veikti rajono mastu.“

Dainius PETROVIČIUS

Ekonomistas, ūkininkas. Lietuvos daržovių augintojų asociacijos tarybos narys. Gyvena Pelėdnagių seniūnijoje, Nociūnų kaime. Pomėgiai: snieglentės, vandenlentės, fantastinės knygos ir filmai.

„Esu stabilus, nesiblaškantis, nesivaikau populiarių sprendimų vien dėl kokios nors mados. Kadangi mano pažiūros – gana griežtos, todėl man pagarbą kelia komandos pastangos išsaugoti tradicines vertybes.“

Albertas ŠILKAITIS

Agronomas, žemės ūkio bendrovės „Vermena“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų, kamerinio choro „Ave Musica“ narys, kultūros renginių rėmėjas. Keturių vaikų tėtis. Gyvena Truskavos seniūnijoje, Pavermenio kaime. Pomėgiai: politika, muzika, labdaringi projektai, skaitymas. „Man sunku pasyviai stebėti rajono ir aplinkinių žmonių problemas. Einu su patikima komanda – mes galime klausimus spręsti remdamiesi savo galva ir sąžine. Kitų politinių jėgų atstovai, deja, taip elgiasi ne visada.“

Ligita ŠILANSKIENĖ

Ekonomistė, eina ūkvedės pareigas viename iš Kėdainių miesto darželių. Pirmininkauja Vainikų kaimo bendruomenės centrui. Gyvena Vainikų kaime, Josvainių sen. Pomėgiai: aktyvus laisvalaikis, kultūriniai renginiai.

„Provincijos“ apibrėžimas kardinaliai pasikeitė. Dabar tai – privilegijos sinonimas, nebe „nesėkmė“. Kaip besversi, kaip beskaičiuosi – mažame mieste, tokiame kaip Kėdainiai arba jo apylinkės, gyventi apsimoka. Svarbu, kad gyventume oriai tiek Kėdainių mieste, tiek rajone.“

Rolandas LIUTKEVIČIUS

Elektromechanikas, ūkininkas. Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos valdybos narys. Trijų vaikų tėtis. Gyvena Dotnuvos seniūnijoje, Ąžuolaičių kaime. Pomėgiai: slidinėjimas, kelionės.

„Nors ir esu ūkininkų atstovas, bet man, kaip ir kiekvienam atsakingam piliečiui, svarbiausia tai, kas vyksta medicinos ir švietimo sistemose. Šių sričių situacija Kėdainių rajone daugelį metų iš eilės tik prastėja.“

Elektrikas, ūkininkauja. Aktyvus bendruomenės narys. Gyvena Šlapaberžės kaime, Dotnuvos seniūnijoje. Pomėgiai: kultūrinė veikla, koncertai, teatras. „Jeigu norime, kad lygiagrečiai vystytųsi tiek Kėdainių miestas, tiek kaimiškosios vietovės, rajono savivaldybės taryba turi būti spalvingesnė negu šiandien.“

Albertas PAVOLIS

Antanas ČEPLIAUSKAS

Technikas-mechanikas, senjoras. Langakių bendruomenės įkūrėjas ir pirmininkas. Gyvena Langakių kaime, Pernaravos seniūnijoje. Pomėgiai: bendruomeninė veikla, saviveikla.

„Labiausiai nesinori, kad kaimas nugrimztų užmarštin. Baugu ir pagalvoti, kas nutiks, jeigu kultūra, švietimas, medicina „išsikraustys“ iš kaimiškųjų vietovių.“

Dalia JARIENĖ

Prekių žinovė-technikė, dirba klientų aptarnavimo vadybininke. Taip pat yra

Seimo nario Arvydo Nekrošiaus padėjėja visuomeniniais pagrindais. Josvainių bendruomenės valdybos narė ir labdaros fondo „Švieskime vaikus“ savanorė. Gyvena Josvainiuose. Pomėgiai: aktyvus laisvalaikio leidimas, kelionės, sodininkystė, daržininkystė.

„Žvelgti į politiką pasyviai iš šono negana –reikia aktyviau į ją įsitraukti kiekvienam Lietuvos piliečiui. Savivalda gali išspręsti labai daug problemų. Deja, kaip rodo realūs pavyzdžiai – neracionaliai priimant sprendimus – sukurti ir papildomų.“

Raimonda KAKLAUSKIENĖ

Ekonomistė, buhalterinės įmonės savininkė. Gyvena Kėdainiuose. Pomėgiai: rimtoji muzika, sodininkystė, gėlininkystė, gyvūnai.

„Esame šiek tiek praradę savo, kaip Kėdainių, veidą. Neturime charakteringos savybės, kuri išskirtų mus iš likusių Lietuvos miestų. Kas be ko, esame jaukus, tvarkingas, gražus miestas, kosmetiškai sutvarkyta išvaizda ir tiek. Pasigendu „cinkelio“, turėtumėme būti kur kas ambicingesni.“

Lolita GAILIŪNIENĖ

Ekonomistė, dirba parduotuvės vadove. Gyvena Kėdainių mieste. Pomėgiai: sportas, pirtis.

„Asmenybės šioje komandoje žavi savo paprastumu: jie į dalykus žvelgia paprastai, ne iš kokių nors aukštų materijų. Sutinku, kad visumą reikia matyti globaliai, tačiau dažnai mūsų visuomenėje veikia būtent paprastumas ir aiškumas.“

Jekaterina KARMELAVIČIENĖ

Bibliotekininkė. Pirmininkauja Kėdainių krašto mokyklų bibliotekininkus ir Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos filialų bibliotekininkus vienijančioms organizacijoms. 2018-aisiais Jekaterina buvo pripažinta „Metų kultūros darbuotoja“. Aktyvi Surviliškio bendruomenės narė. Gyvena Kalnaberžėje. Pomėgiai: knygos, gyvūnai, savanorystė. „Noriu atstovauti kėdainiečiams, kuriems rūpi kultūra – kartais pasigirsta, kad kultūros įstaigų poreikį reikėtų matuoti jų finansiniu atsiperkamumu. Toks požiūris –neracionalus. Kultūros grąžos pamatuoti finansine išraiška tiesiog neįmanoma.“

Nijolė DEMENIENĖ

Veterinarijos gydytoja, ūkininkė. Gyvena Pernaravos seniūnijoje, Aukštdvario kaime. Pomėgiai: liaudies šokiai ir muzika, knygos.

„Esu nepalaužiama tuo klausimu, kad turime saugoti savo tautinį identitetą. Pasaulietinis požiūris, nauji vėjai, inovacijos jokiu būdu nėra žalinga, bet privalome prisiminti, kas mes esame ir iš kur atėjome.“

Česlovas RUGĖNAS

Technikos verslo priežiūros darbuotojas, ūkininkauja. Gyvena Krakių seniūnijoje, Pajieslio kaime. Pomėgiai: gamta, parkai.

„Kėdainių rajono savivaldybei kartais trūksta „ūkiškumo“. Ne visuomet prioritetai dėliojami taip, kaip turėtų būti. Į tai, kaip investuojami mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigai, taip pat reikėtų žvelgti atsakingiau.“

Kaip balsuoti

Kandidatai

į

Edita URBONIENĖ

Prekybininkė ir ūkininkė. Gyvena Pelėdnagių seniūnijoje, Beinaičių kaime. Pomėgiai: artimos kelionės.

„Suprantama, kad rinkėjai yra nusivylę valdininkais ir dabartiniais politikais. Vis tik realybė tokia, kad politika mūsų gyvenimui daro milžinišką įtaką. Sprendimai valstybiniu ir savivaldos lygiu lemia taip, kaip gyvename šiandien, kokia ateitis laukia mūsų vaikų ir anūkų. Negalime stovėti nuošalyje, kol kiti žmonės žais mūsų ateitimi.“

Dainius ATKOČIŪNAS

Mokosi kompiuterinės įrangos derintojo specialybę, užsiima eksploatacine automobilių priežiūra ir remontu. Gyvena Kėdainių mieste, augina du mažamečius vaikus. Pomėgiai: elektronika, automobiliai.

„Man atrodo, kad pernelyg susitelkiama į bereikšmius dalykus, o svarbūs nustumiami į šoną. Neabejoju, kad įmanoma pasinaudoti jau egzistuojančiais mechanizmais arba sukurti savitą, pagal kurį būtų įmanoma paskatinti naujų verslų, o kartu – ir darbo vietų kūrimąsi. To Kėdainiams žūtbūt reikia.“

Rimvydas BIVILIS

Agroverslų technologas, ūkininkauja. Gyvena Kėdainių mieste. Pomėgiai: aktyvus laisvalaikis su šeima.

„Taryboje atstovaučiau jaunas šeimas, gyvenančias Kėdainiuose. Būtina sukurti palankias sąlygas smulkaus verslo, orientuoto į šeimų laisvalaikį, kūrimuisi. Norisi mieste turėti daugiau atvirų erdvių, rekreacijos zonų, komercinių patalpų ir pramogų, kur laisvalaikį galėtų leisti jaunos šeimos.“

Kėdainių r. merus

Vardenis Pavardenis

Dalius Serafi nas

Kėdainių r. savivaldybės taryba

Partija X

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Primumo balsai

Kėdainių patriotė E. Turskienė: „Nuomonės formuotojų paslaugų mums nereikia“

Surviliškyje (Kėdainių r.) įsikūrusi Erlenda Turskienė pažįstama ne tik Kėdainių krašto bendruomenei, bet ir šalies mastu.

Su sutuoktiniu Laimučiu jiedu – vieni iš nedaugelio pienininkystės sektoriaus atstovų Lietuvos širdyje. 24/7 priežiūros reikalaujantis ūkis energingosios E. Turskienės namuose neįkalino. Nuo fizinės veiklos ji ilsisi kultūrinėje. Gastroliuoja

E. Turskienė po visą šalį koncertuodama su Surviliškio miestelio humoro grupe „Bobų radijas“, kuriam pati ir vadovauja nuo susikūrimo dienos prieš 23 metus.

„Humoras ir juokas gydo – tai moksliškai įrodyta. Be to, juokas padeda lengviau įveikti sunkumus, kurių kiekvieno gyvenime nepagailėta, vienokių ar kitokių“, – sako E. Turskienė.

Pasak pašnekovės, valdžios sprendimai, kartais pasibaigiantys ir skandalais, yra puikus turinys humoristinių programų kūrimui: „Anksčiau sakiau, kad iš dabartinės valdžios programos gali nesunkiai sudaryti programą ilgam pasirodymui. Bet kuo toliau, tuo mažiau juokas ima, stebint, kas vyksta mūsų šalyje.“

Jūsų dėmesiui – pokalbis su E. Turskiene, pasirengusia „pasimatuoti“ naujas pareigas –Kėdainių rajono tarybos narės, kur žengia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus gretose.

PATRIOTIŠKUMAS – ŠIRDYJE IR... KREPŠINYJE

– Erlenda, su sutuoktiniu Laimučiu kadaise pradėjote nuo kuklių 4 galvijų bandos, kurią šiandien esate išauginę iki 260. Kai pienininkai ėmė masiškai „užsilenkinėti“ ir bankrutuoti, jūs kantriai ūkininkavote ir toliau. Kaip pavyksta išlikti?

– Mus lydi sėkmė. Ne kiek verslo prasme, kiek darbuotojų. Esame sukūrę 12 darbo vietų. Turime tokių darbuotojų, kurie su mumis jau 20 metų vargsta (šypteli).

– Aplinkinių žvilgsnius traukiate per šonus besiliejančia energija, aukštu ūgiu, skardžiu balsu. Pastaroji savybė turbūt labai praverčia aistringai sergant už Kėdainių „Nevėžio“ ekipą?

– Krepšinis – didelė mano meilė. Jaunystėje žaidžiau pati, vėliau šiuo sportu užsiėmė abi mūsų su Laimučiu dukros. Viena iš jų dabar gina Kėdainių moterų komandos garbę. Esu dažna Kėdainių arenos viešnia, aistringa Kėdainių „Nevėžio“ vyrų krepšinio komandos gerbėja.

Esu absoliuti Kėdainių krašto patriotė, čia gimusi, Surviliškyje užaugusi ir 30 metų su šeima gyvenanti. Apie didmiesčius ar užsienius niekada minties neturėjau.

Mane siutina siūlymai

uždaryti kaimo mokyklas.

Ne visi turi galimybes

vežioti vaikus į miestą. Kitas dalykas – jeigu vaiko dienotvarkę diktuos autobuso grafikas, kaip jo veikla po pamokų?

E. Turskienė

GIRDIMAS TURĖTŲ BŪTI KIEKVIENAS

– Kalbant apie bendruomenes, Erlenda, pati esate aktyvi surviliškietė. Surviliškio seniūnija apskritai fenomenali: viena

mažesnių rajone, bet nepaprastai veikli. Kur ta bendruomeniškumo ir saugios kaimynystės paslaptis?

– Štai ir pasirodo, kad kokybė yra svarbesnė už kiekybę. Esame maži, bet galingi. Svarbu tai, kad mūsiškės Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos sporto salė atvira bendruomenei, o kultūros namuose skamba ansamblių repeticijos. Netrūksta žmonių, „užnorintų“ veikti.

Nenumeti pusiau padaryto darbo. Pavyzdžiui, savivaldybės mastu opūs tapo miestelių kanalizacijų klausimai. Darbai daromi taip, kad pusė gatvės lieka neužbaigta.

E. Turskienė

– Jūs nepraleidžiate progos išreikšti savo nuomonę viešai socialiniuose tinkluose. Kaip liaudyje sakoma, „nervai nelaiko“?

– (juokiasi) Įprastai stengiuosi nutylėti, bet kai kada tikrai nelaiko. Negaliu tylėti prieš neteisybę.

– Sakote, kad negalite užsimerkti prieš neteisybę. Daug jos sutinkate skleidžiamos eteryje?

– Žinot, susitinkame su klasiokais, kursiokais, pasikalbame ir, pasirodo, mūsų nuomonė daugeliu klausimu ta pati. Svarbiausia, ji kitokia negu brukama per prievartą „nuomonės formuotojų“.

Ir tai tik parodo, kad Lietuvoje žmonių yra visokių, todėl ir nuomonių ir pažiūrų įvairovė didelė.

Mano matymu, demokratija žavinga tuo, kad joje girdimas turėtų būti kiekvienas. Aišku, yra klausimų valstybės lygmeniu, į kuriuos požiūriai turi sutapti, t. y. biudžetas krašto apsaugai, pagalbos Ukrainai poreikis ir pan.

Kitais klausimais reikia kultūringo šnekėjimosi, neklijuojant vieni kitiems etikečių.

NE VISKAS RAJONE MATUOJAMA PINIGAIS

– Savivaldybės taryboje išvien veikti įpareigoti kartais kardinaliai priešingų pažiūrų atstovai, deleguoti skirtingų politinių jėgų. Kaip, jūsų nuomone, didelei skirtingų įsitikinimų grupei reikėtų ieškoti kompromisų priimant sprendimus?

– Aš laikausi tokios nuomonės, kad pats geriausias variantas – visiems kažkiek „negeras“.

Jeigu, tarkime, jis labai tenkins vieną pusę, nuskriausta liks kita. Toks būtų matematinis vidurkis. Man nepatinka dabartinių tarybos narių „pasispygliavimai“, bandymai puikuotis, kažką įrodyti.

Teigiama, kad miesto mokyklų auklėtinių pasiekimai geresni, bet kas į statistiką įtraukė tuos šimtus miesto vaikų, kurie eina pas korepetitorius? Tai ar tikrai realybėje kaimiškose vietovėse dirbantys specialistai išmoko prasčiau? Nemanau.

E. Turskienė

Į savivaldybę reikėtų žvelgti „gaspadoriaus“ žvilgsniu – skaičiuojančio, rūpestingo šeimininko. Tačiau noriu pabrėžti, kad ne viskas turi matuojama finansais. Todėl ir reikia kompromisų, diskusijų su kitais tarybos nariais. O kartu – ir kitokios nuomonės atstovavimo. – Partija rūpinasi švietimo sistema regionuose – turbūt tai ir turite omenyje? – Švietimą ir sveikatos apsaugą. Būtų naivu tikėtis, kad šios sritys neštų pelną. Jeigu jau taip finansiškai skaičiuojant, tai ir gyventi ar vaikus auginti neapsimoka. Sritis, kurioms negalioja „apsimoka“, ir tam pritariančią visuomenės dalį kažkam reikia atstovėti. Mane siutina siūlymai uždaryti kaimo mokyklas. Ne visi turi galimybes vežioti vaikus į miestą. Kitas dalykas – jeigu vaiko dienotvarkę diktuos autobuso grafikas, kaip jo veikla po pamokų?

Statistika kartais nėra objektyvi. Teigiama, kad miesto mokyklų auklėtinių pasiekimai geresni, bet kas į statistiką įtraukė tuos šimtus miesto vaikų, kurie eina pas korepetitorius? Tai ar tikrai realybėje kaimiškose vietovėse dirbantys specialistai išmoko prasčiau? Nemanau.

Na arba susisiekimas: suprantama, kad neapsimoka siųsti autobuso iš Kėdainių pro kaimelius mūsų rajono pusėje. Tik žmogaus likimo valiai nepaliksi, o balansą išlaikyti turėtų pelningesni maršrutai.

ŠEIMA – TVIRČIAUSIA KOLONA IR VERTYBĖ

– Jūsų dukros Brigita ir Kamilė ilgai žaidė krepšinį, mokėsi Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijoje. Kaip klostosi jų gyvenimai?

– Tarp kitko, „Atžalyną“ baigiau ir aš, taip pat – mano sesuo, mūsų šviesaus atminimo mama – iš viso, trys kartos. Dukros baigė studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Kamilė tapo veterinarijos gydytoja, įgūdžius pademonstruoja ir mūsų ūkyje. Brigita pasuko į odontologiją ir grįžo dirbti į Kėdainius. Galės tėvams sudėti dantis ( juokiasi).

– Kalbant apie šeimą, Turskiai bent jau iš šono visais laikais atrodė kaip vienas stiprus kumštis. Visi už vieną ir vienas už visus?

– Absoliučiai. Mane ir Laimutį su mūsų dukromis sieja ypatingas ryšys. Labai jomis didžiuojamės. Tuo, kokiais žmonėmis jos užaugo, tuo, kuo tapo profesiniu požiūriu. – O kaip Laimutis vertina mylimos žmonos kandidatūrą į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą? Ar nebando „paprotinti“, perkalbėti?

– Jis mane palaiko visais klausimais ir tarp mudviejų viskas išdiskutuota. Mes laikomės to paties požiūrio: kalbėti lengviausia, aplink yra galybė taip pat mąstančių žmonių, kurių požiūrius reikia atstovauti, bet niekas nesiima. Kodėl gi nesiėmus to pačiam? Be to, jaučiu, kad pribrendau: man pakanka ir gyvenimiškos patirties, ir proto, ir kantrybės, ir diplomatijos, ir pakantumo.

– Valdote nekuklų galvijų ūkį, po visą Lietuvą gastroliuojate juokaudami su „Bobų radiju“, aktyviai dalyvaujate bendruomenės veikloje. Ar pavyktų suderinti visas šias veiklas su Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narės pareigomis?

– Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: kuo daugiau žmogus daro, tuo daugiau ir nuveikia. Be to, taryboje juk ne bedarbiai susirinkę (šypteli). Visi tie žmonės – dirbantys, darantys vienokias ar kitokias karjeras, išmanantys kažkurias sritis.

– O energijos pakaks viskam, Erlenda?

– Man? Drąsiai (šypteli).

Erlenda įsitikinusi, kad humoras gydo ir padeda lengviau įveikti gyvenimo negandas.

Erlenda Turskienė

Nr.

Visur gerai, bet namie geriausia: Mindaugas iš emigracijos grįžo svajonių siekti Lietuvoje

Ketverių metų emigracijoje kraštiečiui Mindaugui Valantinui (39) užteko, kad jis sukauptų šiek tiek santaupų, prisirinktų įvairios patirties ir išsikristalizuotų savo vertybinę sistemą. „Supratau, kad užsienyje nėra pažadėti aukso kalnai ir niekas tavęs svetimšalio išskėstomis rankomis nelaukia. Dar daugiau: jeigu esi gabus ir darbštus, turi puikiausias galimybe įsitvirtinti Lietuvoje“, – įsitikinęs į Josvainius (Kėdainių r.) prieš daugiau nei dešimtmetį su lagaminais sugrįžęs M. Valantinas.

Krašto ūkininkas savo profesinę ir asmeninę patirtį pasiruošęs pritaikyti Kėdainių rajono savivaldybės taryboje.

„Nereikia turėti nepagrįstų iliuzijų apie tai, kad mes galėtume būti įdomus miestas jaunimui – vyresniųjų klasių moksleiviams, studentams. Juos reikia padrąsinti išvykti iš Kėdainių, ir kuo toliau – pamatyti pasaulio, pakeliauti, savo talentų vystyti, o jau tada –sugrįžti pas mus.

Na o štai jaunoms šeimoms ir vyresniems žmonėms turime daug potencialo. Tai puikiai įrodo ir mano istorija. Vien kiek dėkinga mūsų lokacija – pats Lietuvos vidurys“, – pastebi M. Valantinas.

LIETUVA – VISA GALVA AUKŠČIAU UŽ AIRIJĄ

Josvainiuose su ūkininkaujančiais tėvais užaugęs Mindaugas stačia galva nepuolė į žemės ūkį.

„Ūkininkų vaikai įprastai renkasi agronomijos studijas ir panašias, susijusias tiesiogiai su žemės ūkiu. Baigęs „Josvainių“ gimnaziją, aš pasirinkau verslo vadybą. Atrodė, kad tai –kur kas platesnė sritis, apimanti daugybę verslo niuansų nuo A iki Ž. Taip ir buvo: mokėmės visko nuo įmonės kūrimo iki personalo valdymo. Platus panaudojimas“, – pasakoja M. Valantinas.

Po studijų josvainietis pakėlė sparnus į užsienį – trejus metus praleido Airijoje, dar beveik vienerius – Islandijoje. Dirbo fizinius, bet užtat – ir neblogai apmokamus darbus, daugiausia – statybų sektoriuje.

„Pamačiau Lietuvą kitomis akimis – kaip puikią terpę savo gerovės kūrimui. Ir kad Lietuva yra iki negalėjimo sava. Kartais skundžiamės, kad Lietuvoje dangus pusę metų cepelinų spalvos, bet Airijoje – praktiškai visus metus dargana, drėgna ir niūru. Mes tuo tarpu galime išgyventi visus keturis sezonus kasmet. Dar turime kur pasitempti, tačiau viskas įmanoma, bet pokyčiai pirmiausia būtini rajono mastu“, – teigia M. Valantinas.

Nors LVŽS Kėdainių rajono savivaldybės taryboje šiuo metu turi tik 3 mandatus, vis tiek kovoja prieš valdančiųjų cinizmą ir iracionalumą.

M. Valantinas

Pasak Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus kandidato į rajono tarybą, kremtant emigranto duoną, išryškėjo ir kultūriniai lietuvių pranašumai prieš, pavyzdžiui, airius.

„Netgi lietuviškas būdas man artimesnis. Užsienyje pastebėjau, kad žmonės vieni kitiems daug daugiau pavydi, šneka į akis viena, o už akių visai ką kita. Lietuviai tuo klausimu tikrai išraiškingesni ir tiesesni, nuoširdesni. Esame ir labiau linkę vienas kitam

padėti. Tikrai išgyvenau didelį kultūrinį šoką: kita kalba, mentalitetas, kultūra, maistas, netgi eismas ne dešine, o kaire puse pradžioje stebino“, – pasakoja M. Valantinas.

SIŪLO TAIKYTI „VIENO LANGELIO“ PRINCIPĄ

Po patirties užsienyje M. Valantinas perėmė šeimos veiklą ir Josvainių seniūnijoje dirba

200 hektarų žemės. Daugiausia kultivuoja grūdines kultūras, augina ir pupas.

„Tiek emigracijoje, tiek sugrįžus į Lietuvą ir pradėjus kurti verslą, teko susidurti su daugybe biurokratinių reikalų. Mums būtina kardinaliai keisti biurokratinius savivaldos procesus“, – pastebi Lietuvos grūdų augintojų asociacijos narys.

Ūkininkas jau ne kartą susidūrė su nera-

Tikrai įmanoma savivaldybės veiklą efektyvinti taip, kad ji galėtų veikti „vieno langelio“ principu, nes dabar veši biurokratijos džiunglės. Vaikštai per tuos pačius kabinetus pirmyn atgal.

M. Valantinas

cionalaus darbo savivaldybėje planavimo atvejais:

„Daug beprasmybės siuntinėjant žmogų per 10 kabinetų ir renkant parašus, kai tuos procesus būtų galima optimizuoti. Matau nebūtinai aplaidumą ar tingumą, bet pirmiausia – neoptimalų įstaigos darbą. Tikrai įmanoma savivaldybės veiklą efektyvinti taip, kad ji galėtų veikti „vieno langelio“ principu, nes dabar veši biurokratijos džiunglės. Vaikštai per tuos pačius kabinetus pirmyn atgal.“

30 VAIKŲ KLASĖJE – DVIGUBAI PER DAUG

M. Valantino įsitikinimu, siekiant, kad Kėdainių kraštas būtų patrauklus naujakuriams, o ir savi gyventojai svetur nebėgtų, svarbu užtikrinti kokybišką švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumą.

„Savivalda yra pirminis ligoninės ir mokyklų valdytojas, todėl savo žodį turi – ir nemažą. Vadinasi, turime kalbėti su viršumi, važiuoti į Vilnių ir atstovauti savo interesams. Sunku, bet įmanoma pasiekti“, – įsitikinęs M. Valantinas.

Josvainiečio Mindaugo sūnūs – 11-metis

Joris ir 8-metis Linas – lanko mokyklą Kėdainiuose, nors ir kaimynystėje įsikūrusi gimnazija.

„Mieste vaikai mokosi ne dėl to, kad kvestionuotume Josvainių gimnazijos lygį, bet jau seniai kalbama apie miestelių mokyklų uždarymą, todėl mums su žmona Dovile neramu. Ir čia – kita mūsų krašto problema. Kė-

dainiuose turime tobulinti švietimo sistemą, modernizuoti klases. Perkrautas 25–30 vaikų klases dalinti pusiau, kad dėmesio gautų kiekvienas vaikas per tas 45 minutes.

Padaryti projektinį švietimo pilotinį projektą, išdalinus dideles klases į mažesnes, po ketverių metų pažiūrėjus įsivertinti. Jeigu rezultatai tenkintų, kodėl gi ne – galime ir su Vilniumi vėliau pasidalinti gerąja savo Kėdainių praktika“, – svarsto M. Valantinas.

Tuo tarpu ikimokyklinio amžiaus jaunimui, pasak josvainiečio, būtina plėsti laisvalaikio praleidimo pasirinkimus – veiklas ir pramogas:

„Tokiu atveju, kai jaunimas žinos, kad Kėdainiuose gera gyventi ir moksleiviui, ir senjorui, pamatęs pasaulio, jis sugrįš.“

PASIGENDA INFRASTRUKTŪROS ELEKTROMOBILIAMS

Kėdainių krašte josvainietis pasigenda ir visapusiško infrastruktūros vystymo. Pasak M. Valantino, valdininkai turėtų kreipti daugiau dėmesio į dviračių ir pėsčiųjų takų bei elektromobilumo vystymą.

„Prieš – jeigu neklystu – penkerius metus buvo žadėtas kelias nuo Kėdainių iki Josvainių, bet užsibaigė pusiaukelėje prie fabrikų. O netrūksta žmonių, kurie į darbus norėtų dviračiais važiuoti. Nėra infrastruktūros, todėl norai ir telieka norais.

Tikrai ir vaizdinga vietovė, galėtum važiuoti, bet kai mini pagrindiniu keliu, o tave lenkdamas sunkvežimis „košia“ pro šoną, nėra labai malonu.

Savivalda yra pirminis ligoninės ir mokyklų valdytojas, todėl savo žodį turi – ir nemažą. Vadinasi, turime kalbėti su viršumi, važiuoti į Vilnių ir atstovauti savo interesams.

M. Valantinas

Elektromobilis tampa nebe ateities, o dabarties transportu, todėl privačius operatorius reikia skatinti kurti įkrovimo stoteles“, –įsitikinęs ūkininkas.

Savo svajonių asmeniniame gyvenime josvainietis jau siekia palaipsniui, na o prie svajonių Kėdainių kūrimo, galimai, prisidės jau 2023 m. pavasarį:

„Mano svajonių Kėdainiai – modernūs ir žali. Taip, tai suderinama. Daugiau augmenijos –tai viena. Kitas dalykas, kokia pas mus mada skubėti pjauti medžius, remontuojant gatves ar aikštes, ir po to jų neatsodinti? Matėte, kokia plika ir beveidė liko Rinkos aikštė, kai joje buvo išpjauti medžiai? Nei vaizdo, nei šešėlio vasarą. O juk medžiai – žemės plaučiai.“

Taip pat, anot M. Valantino, svarbu atsigręžti į energetiką ir apsvarstyti saulės elektrinių plėtros daugiabučių, individualių namų bendrijoms.

Kėdainiuose turime tobulinti švietimo sistemą, modernizuoti klases. Perkrautas 25–30 vaikų klases dalinti pusiau, kad dėmesio gautų kiekvienas vaikas per tas 45 minutes.

M. Valantinas

NEVIENADIENIAI SPRENDIMAI IR TOLIAREGIŠKAS POŽIŪRIS

Bendražygiais LVŽS Kėdainių skyriaus komandą M. Valantinas pasirinko pirmiausia dėl jų skiriamo dėmesio žemės ūkiui, žalinimui bei nevienadienių sprendimų.

„Komandoje taip pat yra nemažai man pažįstamų žmonių, ir tai jau skatina suteikti pasitikėjimo kreditą. Pagarbos verta šios partijos iniciatyva iki antrosios klasės maitinti vaikus nemokamai ir suteikti moksleiviams kultūros bilietus.

Pabūsiu nuoširdus, todėl – nepolikorektiškas: pritariu jiems dėl tvirto vertybinio stuburo, kas susiję su priešinimusi psichotropinių medžiagų dekriminalizavimui ir partnerystės įstatymo projektui“, – teigia M. Valantinas.

M. Valantino teigimu, nors LVŽS Kėdainių rajono savivaldybės taryboje šiuo metu turi tik 3 mandatus, vis tiek kovoja prieš valdančiųjų cinizmą ir iracionalumą:

„Sąlyginai neseniai valdantieji pradėjo kalbėti apie naują tvarką, pagal kurią įsigaliotų infrastruktūros mokestis – 20 eurų už kvadratinį metrą, statantiems kaime namus, jeigu jokios savivaldybės infrastruktūros nereikės nutiesti. Cirkas! Gerai, kad valstiečių žaliųjų ir kitų tarybos narių opozicijoje pagalba užteko jėgų šitokį kaimo žlugdymo buldozerį sustabdyti.“

Nr.

Mindaugas Valantinas

Vienas jauniausių kandidatų į tarybos narius Kėdainių savivaldybei linki kartų proporcijos

„Viskas pas mane daugiau mažiau klostosi kaip pagal instrukciją“, – sako Dainius Petrovičius, sėkmingas 26-erių metų ūkininkas iš Nociūnų kaimo (Kėdainių r.). Ne, Dainius negimė su auksiniu šaukšteliu rankoje, tačiau su savimi į šį pasaulį atsinešė atkaklumą ir užsispyrimą, kuriuo skinasi sau kelią per gyvenimą čia pat Nociūnuose.

Dainius anksti suprato regintis save tik nuosavame versle. Didžiąja dalimi sprendimą, koks tas verslas būsiąs, padiktavo tai, kad jaunuolio tėvai Albertas ir Valerija Petrovičiai yra ūkininkai su dideliu stažu. Jaunas vyras neseniai minėjo penkerių metų sukaktį, kuomet savarankiškai dirba 60 hektarų žemės ir užsiima daržininkyste.

Na o šiuo metu D. Petrovičius siekia Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nario mandato. Nors nociūniškis yra vienas jauniausių LVŽS Kėdainių skyriaus narių, partijos bičiulių pasitikėjimą jis jau spėjo užsitarnauti. Tai bendrapartiečiai įrodė deleguodami jauną vyrą į skyriaus tarybą.

EKONOMISTAS IR ŪKININKAUJA, IR ATSTOVAUJA

– Įprastai ūkininkų atžalos renkasi tiesiogiai su žemės ūkiu susijusias studijas – agronomiją, mechaniką ir kt. Jūs, tuo tarpu, turite ekonomisto išsilavinimą. Kas lėmė ne visai šabloninį pasirinkimą?

– Kadangi užaugau tėvų ūkyje, anksti pastebėjau įvairiausias sąsajas. Pavyzdžiui, tai, kad žemės ūkyje labai pravartu išmanyti ekonomiką ir finansus. Daug kas susiję su pirkimais, skaičiuojamos savikainos, turi apskaičiuoti ar apsimoka koks nors pirkinys, ar ne.

Išmanyti finansus labai naudinga, kai dalyvauji Europos Sąjungos paramos jaunųjų ūkininkų įsikūrimui programoje, modernizavimo projektuose ir pan. Visur reikia skaičiuoti, jeigu nori, kad veikla judėtų į priekį.

Tad savo ekonomikos žinias pilnai savo versle išnaudoju kiekvieną dieną.

– Nepaisant savo amžiaus, esate visuomeniškai aktyvus ir nevengiate atsakomybės. Esate ne tik Kėdainių krašto ūki-

ninkų sąjungos, bet ir Lietuvos daržovių augintojų asociacijos narys. Priklausote dar ir pastarosios tarybai. Senieji vilkai ūkininkai pasitiki jaunimu?

– Kas dvejus metus vyksta tarybos narių rinkimai, savo kandidatūras kelia vis nauji kandidatai. Jeigu kolegos balsuoja už mane, vadinasi, pasitiki. Bent jau aš taip manau. Vyresnieji asociacijos nariai vadovaujasi tokiu principu, kad reikia į priekį stumti jaunimą.

Daržininkystė – specifinė, santykinai negausi niša, o vienas lauke nesi karys. Su asociacijos įsikišimu išsprendėme ne vieną problemą. Man garbė būti prie to prisidėjus, kad ir maža dalimi.

2022 m. lapkričio mėnesį su visos Lietuvos ūkininkais prie Žemės ūkio ministerijos piketavome prieš, mūsų manymu, nelogiškus politikų sprendimus, siūlymus, kurie grėstų elementariu Lietuvos užpelkinimu.

„VILKAI“ Į PRIEKĮ STUMIA JAUNIMĄ

– Visas galimybes, Dainiau, turite prisidėti prie iššūkių sprendimo gimtajame Kėdainių rajone. Kaip nusprendėte kelti savo kandidatūrą ir į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą?

– Kaip minėjau, turiu puikių pavyzdžių, kurie iliustruoja, kad situacijas galima keisti, kad galima užkirsti kelią nepamatuotiems, už uždarų durų priimtiems sprendimams. Mitingų nereikės, jeigu valdininkai – tai galioja ir rajono lygmeniu – inicijuos apgalvotus, išdiskutuotus sprendimus.

Kalbant apie tokius, man asmeniškai iki šiol pikta dėl šviesoforo Kėdainių mieste už tūkstančius eurų, kuris tarnavo... ištisą vieną dieną!

Eidamas į Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimus, jaučiuosi užtikrintai. Esu stabilus, nesiblaškantis, nesivaikau populiarių sprendimų vien dėl kažkokios mados.

Jaunų žmonių politikoje reikia, sakyčiau, verkiant.

Jauni žmonės atsineša šiuolaikiškas idėjas.

– Ar pritariate, kad stabilumas – vienas išskirtinių jūsų atstovaujamos politinės jėgos bruožų?

– Vienareikšmiškai. Šie žmonės nekeičia savo požiūrio ir vertybių sulig naujais savivaldos rinkimais. Dar daugiau: esu gana griežtų pažiūrų, todėl man pagarbą kelia valstiečių pastangos išsaugoti tradicines vertybes.

– Pristatydama stipriąsias savo puses, LVŽS Kėdainių skyriaus komanda linksniuoja jaunimo partijos gretose svarbą. Kaip manote, kuo jauni žmonės gali būti naudingi, formavime Kėdainių rajono politikos?

– Mane asmeniškai taryboje labiausiai domintų savivaldybės biudžeto sudarymas,

tvirtinimo procedūrų skaidrumas, įsitikinimas, kad procedūros atitinka gyventojų poreikius.

Politika man stipriai asocijuojasi su ekonomika. Joje iš ribotų išteklių bandai išspausti maksimalią naudą. Rajono valdžioje analogija panaši: yra ribotas biudžetas ribotam laikotarpiui, kuris turi būti panaudotas protingai.

Na o bendrai jaunų žmonių politikoje reikia, sakyčiau, verkiant. Jauni žmonės atsineša šiuolaikiškas idėjas. Tiesa, man rūpi, kad jos nebūtų per daug drąsios ir ideologinės. Jaunimas turi tapti atsvara vyresniems žmonėms, nes mes žvelgiame į viską kitu kampu. Keičiasi dešimtmečiai, ir tai, kas tiko seniau, nebūtinai veikia šiuolaikiniuose Kėdainiuose. Be to, jaunimas lengvai prisitaiko, greitai reaguoja į besikeičiančias situacijas.

Tik, žinoma, kartos Kėdainių rajono ar bet kurioje kitoje savivaldybėje turėtų pasiskirstyti proporcingai. Valdžią atiduoti vien tik į jaunimo rankas taip pat nebūtų pamatuotas sprendimas. Sakykime taip: mums reikia vieniems kitų. Patirties turintiems politikams –jaunimo veržlumo ir idėjų, o jaunimui iš patyrusių politikų – pagalbos žengiant pirmus žingsnius politikoje.

Albertas Šilkaitis. „Trinkelizacija“, neofi cialūs milijonieriai ir korupcijos „evoliucija“

Pavermenio kaime (Truskavos sen.) gyvenančio Alberto Šilkaičio (66) Kėdainių krašto bendruomenei pristatyti kaip ir nereikia. Vieni jį pažįsta kaip žemės ūkio bendrovės „Vermena“ vadovą, kiti – kaip visuomenininką, treti kartu dainuoja Kėdainių kultūros centro kameriniame chore „Ave Musica“ arba Truskavos bažnyčios chore, o likusieji išvien užsiima įvairia bendra veikla. Kovo 5 d. Albertas taip pat pretenduoja tapti Kėdainių r. savivaldybės tarybos nariu, jeigu rinkėjai atiduos už jį savo balsą.

Sau būdingam atviram pokalbiui Albertas mus priima 30 metų styguojamos įmonės valdose. Pralėkti pro „Vermeną“ jos nepastebėjus – praktiškai misija neįmanoma. Mat jau nuo „Via Baltica“ sankryžos su Truskavos keliu matyti virš bendrovės administracijos patalpų, 20 metrų aukštyje, plevėsuojanti Lietuvos trispalvė.

„Tenka dažnai ją atnaujinti, kas keletą mėnesių. Tokiam aukštyje vėjas greitai sudrasko“, – pastebi „Vermenos“ šeimininkas. Lietuvos valstybės simbolis puošia ir paties Alberto sodybą. Stypso 5 metrų aukš-

tyje, šalia keturių medžių, pasodintų visų Alberto ir Rimantės Šilkaičių sūnų garbei.

– Albertai, kraštiečiams „Vermenos“ pavadinimas neatsiejamas nuo jūsų asmenybės ir indėlio – esate vienas iš bendrovės įkūrėjų, jai vadovaujate jau 30-metį. Ko gero, šios eilutės šiek tiek nuliūdins skaitytojus, bet... sklando kalbos, kad jau šį pavasarį užbaigsite paskutinę savo, kaip vadovo, kadenciją.

– Aplinkoje turiu visokių ilgo vadovavimo pavyzdžių. Ir blogų, ir gerų. Pastarai-

siais norisi sekti. Kaip sakoma, reikia išeiti, kai tau dar ploja, o ne švilpia ar pomidorus mėto. Aš nesakau, kad mane su ovacijomis išlydės (juokiasi). Na, bet išeidamas nuoširdžiai palinkėsiu jaunimui didžiausios sėkmės.

Pernai, 2022 m., atšventėme gražų „Vermenos“ 30-mečio jubiliejų. Iš viso būrio bendrovės įkūrėjų vis dar dirbantys belikome trys... Pagal amžių iš likusiųjų esu vyriausias. Metas trauktis. Turiu pagal eilę judėti (šypteli) – Nemenką patirtį esate sukaupęs ir šeiminiame gyvenime.

D. Petrovičius

Dainius Petrovičius

Nr.

Albertas Šilkaitis

Pradžia 10 psl.

Greitai minėsite solidžią 40-ies metų santuokos su žmona Rimante sukaktį. Atskleisite sėkmingos santuokos paslaptį?

– Matyt, neįkyrėjau Rimantei dar, nors gal ir esu šioks toks „kirvis“ šeimoje. Ypač į senatvę knieti pazyzti, pamokyti ką nors (juokiasi). Jaučiu, kad išėjus į pensiją, reikės prikąsti liežuvį, o tai Rimantė, kai apsirgsiu, jau neapsikentusi ir sriubos man į lovą neneš (juokiasi)

BETONO DŽIUNGLĖS, NEOFICIALŪS MILIJONIERIAI IR DU

APLINKOS MINISTRAI

– Jau pokalbio pradžioje užsiminėte, kad Lietuvoje, jūsų manymu, ne viskas veikia tobulai. Kur „buksuojame“?

– Dar šiek tiek per daug Lietuvoje chaoso ir betvarkės. Turiu omenyje mūsų valdžią – Seimą.

Maža ūkiškumo ir teisingų sprendimų. Pavyzdžiui, perteklinė „trinkelizacija“ miestuose. Gamtą užbetuonuojam, visaip kaip dusinam, po to stebimės vis didėjančiu užterštumu gyvenvietėse.

Skaudžios tokios temos kaip aplinkosauga, sveikatos apsauga, miškų urėdija – viskas slysta iš Kėdainių į Jonavą arba Radviliškį. Jaučiu netgi šiokią tokią „sarmatą“.

A. Šilkaitis

Na, arba kaimo mokyklų renovacija, vienodai liečianti ir Vilniaus, ir Kėdainių rajoną. Kam renovuoti ir pinigus dėti, jeigu po penkerių metų neliks vaikų?

Kėdainių statistika kalba pati už save. Prieš 20 metų mūsų krašte gyveno 66 tūkst., dabar liko 46 tūkst. žmonių. Traukiamės po tūkstantį per metus. Ir matydami mažėjimo tendencijas, vis tiek renovuojame mokyklas, kuriose, praėjus keleriems metams, nelieka „pakankamo“ vaikų skaičiaus. Toks požiūris tiesiog žalingas.

– Tai kurgi problema, Albertai? Galbūt lyderystės imasi jai nesutverti žmonės? Tokiu atveju, kas tautiečius gundo į aukščiausius postus?

– Turbūt ne visada politikus vilioja darbo užmokestis. Yra atvejų, kai iš Seimo po kadencijos išeina neoficialūs milijonieriai. Padoresnėje valstybėje – užtenka ir į Lenkiją pažiūrėti – tokie veikėjai būtų ne tik iš kėdžių išspirti, bet ir susodinti, kol tyrimas įvyks.

Tačiau jokiu būdu nesakau, kad visi korumpuoti, anaiptol! Tačiau kompetencijos dažnam trūksta.

MAISTO IR MOKSLEIVIŲ VEŽIOJIMO LAIKAI

– „Lokalizuokime“ mūsų pokalbį. Kaip vertintumėte politinę ir ekonominę situaciją Kėdainiuose?

– Na, pirmiausia man nepatinka Kėdainių politinis „nuodijimas“. Kas turi pinigų, tas turi savo laikraštį ir metai iš metų rašo tendencingas publikacijas. Paskaitai abu Kėdainių rajono laikraščius, paieškai viduriuko, bet tiesa slypi kažkur anapus.

Kas liečia Kėdainių rajono savivaldybės tarybos veiklą, ją apibūdinčiau kaip „buldozerį“. Tarybos nariams mažai terūpi apčiuopiamai pagerinti rajono situaciją.

Pavyzdžiui, pasisako trys tarybos nariai, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovai, su itin racionaliu pasiūlymu. Kadangi jie mažuma – tai jų žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną. Reikia kažką keisti.

Skaudžios tokios temos kaip aplinkosauga, sveikatos apsauga, miškų urėdija – viskas slysta iš Kėdainių į Jonavą arba Radviliškį. Jaučiu netgi šiokią tokią „sarmatą“, kad kažkas nepadaroma iki galo.

Aišku, iš šono kritikuoti – gerokai lengviau, negu pačiam ką nors sukurti. Na, bet jeigu tą vežimą visi tampysim į skirtingas puses, jis apskirtai iš vietos nepajudės. Kai kurių politikų tuščios ambicijos rajoną veda tik į sunykimą.

Gerų dalykų taip pat yra, nereikia visko tik rykštėmis plakti. Daug pramonės turime Kė-

dainiuose, žmonės dirba. Nors neramina „Lifosos“ darbuotojų klausimas – 1000 likimas kybo ant plauko.

Nuvilia ir mūsų krašto moksleivių maitinimas. Netgi Ukmergėje maistas moksleiviams gaminamas vietoje. Čia konkursus laimėjusieji atveža neaišku kokios kokybės, atšalusį maistą.

Aišku, iš šono kritikuoti – gerokai lengviau, negu pačiam ką nors sukurti. Na, bet jeigu tą vežimą visi tampysim į skirtingas puses, jis apskritai iš vietos nepajudės.

A. Šilkaitis

KLAUSO SAVO MINČIŲ IR SĄŽINĖS BALSO

– Su LVŽS komanda kandidatuojate

į Kėdainių rajono tarybą. Baigsis jūsų paskutinė kadencija „Vermenoje“ –šimtu procentų atsidėsite rajono politikai?

– Pirmiausia rinkėjų pasitikėjimo reikėtų sulaukti, o tada jau strateguoti (šypteli ).

– Nėra nė menkiausios abejonės, kad jus po sparneliu Kėdainiuose mielai priglaustų bet kuri kita politinė partija. Kodėl įsiliejote būtent į LVŽS Kėdainių skyrių?

– Patikimi bendražygiai yra didelė stiprybė, skatinanti nelikti pasyviam savo aplinkinių žmonių gyvenimams. Dar didesnė stiprybė – tai, kad mes galime klausimus spręsti remdamiesi savo galva ir sąžine. Kitų politinių jėgų atstovai, deja, taip nedaro. Jiems galioja taisyklė „kieno ratuose sėdi – to ir giesmę giedi“.

Seimas dabar laužo galvas, kaip „prastumti svaigalus“, o su raštiško sutikimo gulti į lovą reikalais apskritai juokinam Europą.

A. Šilkaitis

Pafantazuoti, žinoma, galima. Aš pritariu LVŽS vertybinei pozicijai, ir, jeigu tektų jungtis į koaliciją, aš balsuočiau prieš populistinius pasiūlymus. Kaip žinote, Seimas dabar laužo galvas, kaip „prastumti svaigalus“, o su raštiš-

ko sutikimo gulti į lovą reikalais apskritai juokinam Europą. Vaidiname pažangius vakariečius, bet aš, deja, balsuočiau „prieš“ tokius dalykus.

– Dalius Serafinas, LVŽS kandidatas į Kėdainių rajono savivaldybės mero vietą, primena jus – drąsiu pozicijos reiškimu, argumentuota nuomone.

– Turime tikrai neblogą kandidatą į merus. Kandidatas yra atvirai kalbantis žmogus – tuo jis man patinka pirmiausia. Tikrai susidaro įspūdis, kad Dalius eina ne dėl karjeros, ne dėl kišenės, kaip dauguma politikų. Profesorius, neprisidirbęs. Švarios reputacijos ir turtingos biografijos.

PARAMA – TIEMS, KAM REIKIA LABIAUSIAI

– Albertai, ir kaip „Vermenos“ bendrovės veidas, ir kaip fizinis asmuo užsiimate labdaringomis veiklomis. Kas skatina prisidėti prie įvairių geros valios iniciatyvų?

– Nuo to, kad pasidalinsi su prašančiu, nei bendrovė, tikiu, nei aš pats nenuskursime. Tikrai stengiamės paremti kultūrą. Jeigu bažnyčia paprašo pinigų vargonams, taip pat stengiamės prisidėti, pagelbėti. Į tokį daiktą juk investuoji šimtmečiui.

– O ar tarp paramos gavėjų yra ir Ukrainą remiančios organizacijos?

– Be abejo. Sakyčiau, kad tai – kiekvieno susipratusio žmogaus pareiga pagal galimybes.

Mes, lietuviai, kad ir ką sakytume, taip gerai, kaip dabar, dar niekada negyvenom. Paradoksalu, kad ir dejavę nesame taip smarkiai, kaip dabar. Kiek gi visi skundžiasi valdžia ir kainomis prekybcentriuose!... Tik kol pilnus vežimėlius prekių stumdysime, galime nesvajoti apie kainų kritimą. Jeigu apstosime su pirkimais, aprims ir kainų pasiutpolė.

– Savivaldos rinkimai – jau ant nosies. Taigi, Albertai, ar verta eiti balsuoti? Juk vis tiek „niekas nesikeis“?

– Jeigu nebalsuosiu aš ir jūs, tada kas balsuos? Rajoninių laikraščių paskaičiusios močiutės su megztomis beretėmis arba suktinių patraukti legaliai trokštantieji. Mažiau žmonių balsuos – didesnį procentą pasiims tie, kurie, nenorėtume, kad pasiimtų.

R. Gružas: jeigu norime gyventi geriau, patiems ir reikia gerovę kurti(s)

Interviu

Kraštietis Remigijus Gružas, kaip juokauja pats, yra „du viename“. Jam pavyko suderinti dvi iš pažiūros kardinaliai skirtingas sritis – dizaino specialybę ir žemės ūkį. Na o šį pavasarį šėtiškis R. Gružas su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus komanda bandys sėkmę ir savivaldybės tarybos rinkimuose.

– Savo laiku baigėte dizaino specialybę Dailės akademijoje. Kaip gi likimas sumetė kortas taip, kad galiausiai atsidūrėte tarp dviejų veiklų – dizaino ir žemdirbystės?

– Ko gero, pagrindinis siejantis dalykas – tai, kad į visas veiklas, kokių besiimtum, reikia žvelgti kūrybiškai.

Kūrybiškumas padeda priimti nestandartinius sprendimus, o būtent tokių kartais labiausiai ir reikia.

Geriau pasigilinus, politikoje taip pat reikia kūrybiškumo. Daugiausia – valdantiesiems derintis su opozicijos nariais ir atvirkščiai.

– Manytumėte, kad taryboje trūksta konstruktyvesnio derėjimosi?

– Ko trūksta pirmiausia, tai – dėmesio rajonui. Susidaro toks įspūdis, kad Kėdainių

Susidaro toks įspūdis, kad Kėdainių miestui dėmesio skiriama gerokai daugiau negu rajonui.

R. Gružas

miestui dėmesio skiriama gerokai daugiau negu rajonui. O juk ir rajone gyvena jaunos šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais, ir vyresnio amžiaus žmonės, galų gale –ir neįgalieji.

– Kas paskatino iškelti ir savo kandidatūrą?

– Jeigu kaimiškose vietovėse norime gyventi geriau – patys ir turime tą gerovę susikurti.

Stipriai pasitempti mums reikia ne tik žvyrkelių asfaltavimo reikale, bet ir dviračių takų tiesime. Esame kompaktiškas rajonas, iš didesnių miestelių Kėdainius galėtume nesunkiai pasiekti ir dviračiu arba elektriniu paspirtuku, bet kol kas tokia paprasta lokali kelionė skamba utopiškai.

Verti pasitikėjimo. LVŽS Sąrašas Nr. 12

Bendruomenės pirmininkė

Josvainių seniūnijoje įsikūręs nedidelis Vainikų kaimas. Jaukus, tvarkingas, gamtos apsuptas, įsikūręs visai netoli tos vietos, kur Šušvė įsilieja į Nevėžį. „Apie Vainikus pasakoti galėčiau kelias dienas be sustojimo“, – patikina šimtaprocentinė vainikietė Ligita Šilanskienė.

Šiame kaime Ligita gimė, užaugo ir su jame sutiktu Ramūnu sukūrė šeimą. Negana to, ji jau antrus metus pirmininkauja Vainikų kaimo bendruomenei.

„Emigravusi“ iš Vainikų buvau tik laikinai. Keleriems metams iki Kauno, kur universitete studijavau ekonomiką, vėliau dar keleriems – į Josvainius, kai vaikai mokėsi paskutinėse gimnazijos klasėse“, – pasakoja L. Šilanskienė.

Ligita – liudininkė to, kaip kardinaliai jos gimtieji Vainikai pasikeitė per pastaruosius penkiasdešimt metų.

„Sakyčiau, kad pas mus įvykę pokyčiai yra dvejopi. Viena vertus, atrodo, kad Vainikų aukso amžius jau praeityje. Kadaise turėjome veikiančius kultūros namus, kasdien vietoje dirbančią felčerę, darželį, pradinę mo-

„Kertinis kelerių pastarųjų metų Kėdainių praradimas –pralaimėjimas centralizacijos „egzaminuose“. Aplinkosauginiai reikalai „išsikraustė“

į Jonavą, miškų urėdija – į Radviliškio regiono padalinį. Jau net nebekalbu apie tai, kad mūsų gimdyvės priverstos važiuoti į Jonavą ir kitus miestus“, – nusivylimo neslepia kraštietis Rolandas Liutkevičius.

Nepaisant šių praradimų, Dotnuvos seniūnijos atstovo vertinimu, gyvenimo kokybė ir sąlygos Kėdainių krašte stabiliai gerėja. „Objektyviu požiūriu – gerėja dėl technologinės pažangos, o ne dėl Kėdainių valdžios. Ši turėtų tvarkytis geriau. Ir netgi nereikia burti iš kavos tirščių: matome akivaizdžiai, kad aplinkiniai rajonai – panašaus dydžio ar netgi menkesni – savo kieme kuopiasi geriau“, – įsitikinęs R. Liutkevičius.

LAIMĖ – IŠLAIKYTA KAIMO BIBLIOTEKA

– Rolandai, esate gana stambus ūkininkas – dirbate 400 hektarų žemės. Kokie vėjai į žemės ūkį atpūtė patį?

– Jeigu atvirai, neturėjau jokių minčių apie žemdirbystę. Buvo sovietmetis, technikume mokiausi elektromechaniką, šia sritimi ir domėjausi daugiausia.

Kai baigiau mokslus, pagal valstiečių ūkio įstatymą 1991 m. susigrąžinome senelių žemę ir pradėjau ūkininkauti. Sakau, pabandysiu, ir va jau 30 metų kaip ūkininkauju (šypteli)

kyklą. Iš šiandienės perspektyvos žvelgiant, atrodo, kad buvo paskubėta viską uždaryti ir išardyti. Kaimas ištuštėjo“, – prisimena L. Šilanskienė.

Tuomet, pasak jos, į Vainikus vedantis žvyrkelis buvo išasfaltuotas, po to „nutiko“ karantinas ir... tuščių sodybų bei butų kaime nebeliko. Išpirktas buvo netgi tas nekilnojamasis turtas, kuris metų metus apskritai nedomino pirkėjų.

Vainikuose kuriasi jaunos šeimos su mažais vaikais. Tai, mano akimis, nuostabu.

„Vainikuose kuriasi jaunos šeimos su mažais vaikais. Tai, mano akimis, nuostabu. Šeimos tvarkosi aplinkas, kaimynai tarpusavyje netgi nebyliai varžosi, kuris gražiau veją nusipjaus, kuris spalvingesnį gėlyną pasisodins arba dailiau žiemos šventėms pasipuoš.

Turiu pasakyti, kad šiandien visai kitoks ir mūsų žmonių mentalitetas: jeigu prieš 15 metų kaime šlitinėjantys neblaivūs žmonės buvo kasdienybė, dabar to nebėra“, –teigia Vainikų kaimo bendruomenės pirmininkė.

Tikėjimas, kad ir nedidelio rajono savivaldybės nykštukiniame kaime kultūra turi gyvuoti, atvedė Ligitą į neapmokamą veiklą bendruomenėje.

„Tiesiog norisi, kad gyventi Vainikuose būtų gera. Man nuoširdžiai rūpi kaimas, kuriame aš gimiau, užaugau. Savęs kitur nebeįsivaizduoju. Aišku, bendruomenės pirmininko veikla yra sudėtinga, tačiau svarbiausia – tavo komanda. Kol tave supa bendraminčiai, kurie visada pasirengę padėti ir patarti, rodos,

ir kalnus galim nuversti.

Galiausiai, kai tau atrišamos rankos, kai esi įgalinamas realizuoti savo sumanymus, netgi skeptiškiausi žmonės pradeda lankytis renginiuose“, – pasakoja Ligita, su bendraminčiais jau pradėjusi paruošiamuosius darbus apvaliam Vainikų kaimo 100-mečio jubiliejui, kuris suplanuotas 2023 m. Joninėms. Tuo tarpu su LVŽS komanda Ligita ruošiasi sparčiai artėjantiems savivaldos rinkimams. Apsisprendimas tapti jos dalimi, pasak Ligitos, nebuvo sudėtingas:

„Ilgai domiuosi politika, o LVŽS daromi darbai man seniai atrodė išskirtiniai. Išskirtiniai tuo, kad šiems žmonėms rūpi gyvenantieji kaime. Būtent šios frakcijos politikai išgirdo mūsų prašymą dėl autobusų stotelės įrengimo ir kovėsi, kad jis buvo įtrauktas į rajono biudžetą.“

Ligitos profesinė veikla didžiąją gyvenimo dalį siejasi „su skaičiukais“ – ji yra dirbusi apskaitininke, komercijos agente, buhaltere, o šiuo metu eina ūkvedės pareigas viename iš Kėdainių miesto darželių. „Sakyčiau, kad „provincijos“ apibrėžimas kardinaliai pasikeitė. Dabar tai – privilegijos sinonimas, nebe „nesėkmė“, kaip seniau galbūt į tai buvo žvelgiama. Kaip besversi, kaip beskaičiuosi – mažame mieste, tokiame kaip Kėdainiai arba jo apylinkės, gyventi apsimoka“, – tikina L. Šilanskienė.

– Gyvenate Dotnuvos seniūnijos Ąžuolaičių kaime. Ką jame galima nuveikti po darbų?

– Iš esmės, tai, ką susiorganizuoji pats namuose su savo šeima ar kaimynais, tą ir galima nuveikti.

„Darbiečių“ laikais buvo uždaryta Ąžuolaičiuose veikusi biblioteka. Su ūkininku Petru Vaiteliu dėjom dideles pastangas, atkūrėm ją. Atsirado pusė etato, tad atvažiuoja moteris, užsiima su Ąžuolaičių ir aplinkinių kaimučių vaikais.

Ne visi vaikai namuose turi internetą, kompiuterius, todėl jiems biblioteka labai naudinga ir technologiniu aspektu.

Biblioteka veikia po pamokų, savaitgaliais, tai yra bent jau kur prisiglausti, paskaityti, namų darbus atlikti, galų gale – ir kompiuteriu pažaisti.

– Jūsų patirtis iliustruoja, kad rajono biudžeto skirstymas, esant norui, gali būti ir lankstesnis.

– Tuo labiau, kad infrastruktūra yra, stovi už europinius pinigus atkurti bendruomenių namai. Tereikia truputį pasistengti, kad išlaikytum. Milžiniškų investicijų nereikia – ar kosmines sumas sudaro mažo kaimo bibliotekėle, medicinos punktas?

Kalbant apie man labai brangią Dotnuvos seniūniją, nelabai kaip nuteikia kalbos apie čia esančios pagrindinės mokyklos uždarymą. Ir vėlgi nonsensas: prieš daugmaž penketą metų į Dotnuvos pagrindinę mokyklą buvo investuoti keli milijonai eurų. Sporto salė, valgykla, kitos patalpos atnaujintos iš pagrindų. Negi protinga pirmiausia tiek pinigų sudėti, antra – uždaryti tiek investavus?

KĖDAINIAI – PUIKUS RAJONAS, BET JUDA NETINKAMA TRAJEKTORIJA

– Su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus komanda

kandidatuojate į rajono tarybos narių gretas. Kodėl nusprendėte tapatintis su šia politine partija?

– Esu partijos narys jau kokius 20 metų. Tai komanda, su kuria vienija vertybės ir požiūriai daugeliu niuansų.

Man patinka jų blaivumo politika, o dabar vyraujančios tendencijos, skatinančios propaguoti narkotinių medžiagų vartojimą – nepriimtinos. Be to, jie stabilūs – nesiblaško.

Na o jeigu atsigręžiant į greitai vykstančius Kėdainių rajono savivaldybės rinkimus, net nebūdamas LVŽS narys, aš balsuočiau už šitą komandą. Pirmiausia todėl, kad jie mūsų rajone niekada neturėjo daugumos. Reikia duoti žmonėms padirbti. Kiti jau turėjo savo šansus. – Kokius pagrindinius klausimus kolegoms Taryboje siūlytumėte spręsti, jeigu kraštiečiai savivaldos rinkimuose pademonstruotų pasitikėjimą Jumis?

– Nors ir esu ūkininkų atstovas, bet man, kaip ir kiekvienam atsakingam piliečiui, svarbiausia tai, kas vyksta medicinos ir švietimo sistemose. Šių sričių situacija Kėdainių rajone daugelį metų iš eilės tik prastėja. Esame Lietuvos centras, verslus, puikus, daug perspektyvų turintis rajonas. Tik kažkas čia vyksta „kreivai“. Kėdainiai apleidžia savo pozicijas ir nesuprantu, kodėl. Ar stuburo mūsų valdininkai neturi pakovoti? Kai tik vyksta kokios nors reorganizacijos, kažkodėl kiti rajonai perima Kėdainių funkcijas.

– LVŽS kandidatas į Kėdainių rajono mero regalijas, Dalius Serafinas, yra jūsų kraštietis, dotnuviškis. Kokį įspūdį susidaręs turite apie jį?

– Norėdamas išlikti kiek tik įmanoma nešališkas, pasakysiu lakoniškai. Man atrodo, kad tai, jog žmogus tampa mokslų daktaru, profesoriumi, daug pasako apie jo asmenines savybes – užsispyrimą, intelektą, neturėjimą mados imtis darbų ir mesti juos neužbaigus.

Nr.

VIENAS SŪNUS DIRBA ŪKYJE, KITAS – TARNAUJA VALSTYBEI

– Turite tris atžalas – Mantą, Iną ir Tomą. Ar užaugo tvirtas pastiprinimas ūkyje?

– Kaip gi čia pasakius. Mantas – dešinioji mano ranka ūkyje. Ina išvyko studijoms į Vokietiją. O Tomas šiuo metu tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

– Pagrandukas Tomas buvo pašauktas ar į kariuomenę nuėjo savo noru? Kaip jam sekasi?

– Tomas yra Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione Marijampolėje. Aišku, norėjo tarnybą atlikti arčiau namų, Rukloje, bet kol susiruošė –ten jau ir vietų nebeliko.

– Na ir pabaigai: kokią drąsiausią svajonę norėtumėte įgyvendinti Kėdainiuose, Rolandai?

– Jeigu jau klausiate apie svajones, tuomet tai būtų slidinėjimo trasa ant Kėdainių Alpių –bendrovės „Lifosa“ fosfogipso kalnų ( juokiasi). Būčiau labai laimingas, nes slidinėjimas –didžiulė mano aistra.

Ligita: „Provincijos“ apibrėžimas kardinaliai pasikeitė, dabar tai – privilegija“

Ūkininkas Rolandas: „Kėdainiai turi perspektyvų, bet būtina judėti kita trajektorija“

L. Šilanskienė

Ligita Šilanskienė

Rolandas Liutkevičius

Interviu

Albertas Pavolis. Saugokimės perėjūnų ir perbėgėlių, keičiančių partijas dėl asmeninių interesų

„Rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti atvejams per kelias pastarąsias Kėdainių rajono tarybos kadencijas, kuomet radosi „perėjūnai ir perbėgėliai“, keitę partijas dėl asmeninių interesų. Pavyzdžiui, geresnės darbo vietos“, – situaciją taryboje įžodina Dotnuvos seniūnijos ūkininkas Albertas Pavolis.

TRIMS LIETUVIAMS – PENKIOS PARTIJOS

Ūkininkavimo A. Pavolis ėmėsi Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, o lygiagrečiai pradėjo domėtis ir politika.

„Spėju, kad buvau vienas pirmųjų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narių apskritai, ne tik Kėdainiuose. Įstojau į šią partiją vos tik ji susikūrė, jau nuo pirmų dienų. Tada nė nesapnavau, kad šitiek daug partijų ant mažos Lietuvos žemės rasis. Situacija tokia, kad šiandien trims lietuviams tenka penkios partijos, – teigė A. Pavolis, su kita politine jėga niekuomet ir nesitapatinęs. – Man šie žmonės prie širdies, kaip sakoma.“

Situacija tokia, kad šiandien trims lietuviams tenka penkios partijos.

Pasak A. Pavolio, šiais „politinių emigrantų“ laikais asmenybės stabilumas ir patikimumas įgavo ypatingą svarbą.

„Mūsų komanda ateina su idėja, ne dėl pareigų ir pinigų. Mes norime, kad Kėdainių krašto žmonėms būtų geriau. Pažvelgus į mūsų aktyvą, jį sudaro užtikrinti žmonės, nelakstantys pirmyn atgal, – pabrėžė A. Pavolis. – Kadangi Kėdainiai – žemdirbių kraštas, natūralu, kad jie sudaro mūsų skyriaus branduolį.“

SVARBU NEŽIŪRĖTI SAVANAUDIŠKAI

Pasak A. Pavolio, ūkininkai pasižymi ne tik politiniu stabilumu, bet ir tuo, kad pagalba vietos žmonėms jie užsiima gerokai anksčiau negu pradeda megztis rinkiminės kampanijos ištakos:

Antanas Čepliauskas puikiai pažįstamas Pernaravos seniūnijos ir joje ramuma alsuojančio tolimojo Langakių kaimo žmonėms. Nors 67-erių metų technikas jau oficialiai mėgaujasi užtarnautu poilsiu, energijos, ryžto ir optimizmo jam pavydėti gali ir perpus jaunesni.

Gūdžiais 2009 metais vyriškis įkūrė Langakių bendruomenės centrą, kuriam vadovauja iki šios dienos, ir į pietvakarius nuo Kėdainių, pačiame rajono pakraštyje, užkūrė tikriausią kultūrinį židinį.

SMOGIAMOJI JĖGA –

TALENTINGI KAIMO ŽMONĖS

A. Čepliausko iniciatyva ir su jaučiamu bendraminčių palaikymu Langakiuose iškilo bendruomenės namai, susibūrė du mėgėjų muzikos kolektyvai, repetuoja teatro grupė, o pati asociacija išaugo iki beveik 100 narių. „Renginių Langakiuose maratonas prasideda sulig valstybinėmis šventėmis sausį ir vasarį. Tada seka Užgavėnės, mamos diena. Atšilus orams – vasaros ir senjorų šventė. Derliaus nuėmimo proga rengiame ūkininkų šventę. Paskui įžiebiame eglutę, į bendruomenės namus su savo elniais atbilda Kalėdų senelis. Trukt už vadžių, vėl iš pradžių“, –progas langakiškių susibūrimams vardijo bendruomenės pirmininkas.

Pasak A. Čepliausko, pagrindinė varomoji

jo atstovaujamos bendruomenės, o kartu ir viso kaimuko jėga – talentingi vietos žmonės. O ir pats veiklusis pirmininkas dainuoja mišriame vietos vokaliniame ansamblyje „Langsva“.

Negalime leisti kultūrai, švietimui, medicinai „išsikraustyti“ iš kaimiškųjų vietovių.

A. Čepliauskas

„Šokiams, dainoms, teatrui, rankdarbiams –visiems šiems užsiėmimams talentus turi mūsų žmonės“, – teigė A. Čepliauskas. Tiesa, ne viskas priklauso nuo pačių langakiškių valios. Jie sukryžiavę pirštus laukia valdininkų malonės, galutinai paskiriant finansavimą 9 kilometrų vieškelio atkarpos nuo Langakių kaimo iki magistralinio kelio

A1, jungiančio Vilnių su Klaipėda, asfaltavimo. „30 metų esame penimi pažadais, kad mums žvėriškai svarbi kelio atkarpa kelyje Čekiškė–Langakiai–Pesliškė bus išasfaltuota.

„Kartais koktu stebint, kaip kai kurie politikai – tai galioja ir pradedantiesiems, ir patyrusiems – prieš rinkimus pradeda nertis iš kailio visais įmanomais būdais. Visur rodosi, laksto, puola į visas puses, draskosi, bet magiškai nurimsta vos tik užplombavus balsadėžes.

Į visus mus, sunkiąją techniką turinčius ūkininkus, kreipiasi kaimų žmonės: tai daržiuką suarti prašo, tai malkų parvežti. Žiemą nuo kelių valome sniegą. Vasarą imamės keliukų žvyravimo. Na, žemiški tie mūsų reikalai.“

A. Pavolio teigimu, viso rajono bendruomenių šventės dažnai vyksta su materialine ūkininkų parama. O štai pastarąją žiemą A. Pavoliui teko ir nestandartinė šventiška užduotis – Dotnuvos seniūnijai parvežti iš privataus

asmens Šėtoje dovanų gautą eglę ir pastatyti ją kaimo centre papuošimui:

„Stengiesi, kad visiems būtų smagu ir patogu. Nežiūri savanaudiškai. Taip, galėtum užsibarikaduoti duris ir nekelti ragelio, kai skambina kaimynai ar bendruomenės nariai, ir tu jau žinai, kad kitame laido gale pasigirs prašymas, bet kam ignoruoti?“

SPRENDIMAI – „Į VIENUS VARTUS“

„Sutinku, kad yra dalykų, kurie remiasi tiesiogiai į finansus, bet dažnai trūksta ne finansų, o tiesiog žmogaus balso. Balso to, kuris atstovauja kaimiškąją gyvenvietę. Jeigu norime, kad lygiagrečiai vystytųsi tiek Kėdainių miestas, tiek kaimiškosios vietovės – rajono savivaldybės taryba turi

būti spalvingesnė negu šiandien.

Kol kas atrodo, kad viskas, ką gero rajono mokesčių mokėtojų išrinktiems tautos atstovams pavyksta nuveikta, nukreipta tik miestui. Taryboje bus žmonių, kuriems patikėsime spręsti miesto problemas, tačiau kaimo atstovų turime kritiškai per mažai“. – sako A. Pavolis.

Pasak A. Pavolio, kandidatuoti į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą skatina ir tai, kad kaimiškąsias vietoves liečiantys sprendimai nebūtų priimami už uždarų durų.

Kartais koktu stebint, kaip kai kurie politikai – tai galioja ir pradedantiesiems, ir patyrusiems – prieš rinkimus pradeda nertis iš kailio visais įmanomais būdais.

„Šlapaberžėje, kurioje gyvename su šeima, įrengė aikštelę. Joje pastoviai jaunimas tinklinį, krepšinį žaidžia. Vadinasi, žmonės nori sportuoti. Mokyklos nebeliko, bet norisi kaime ir biblioteką, ir ambulatoriją išsaugoti. Kažkas turi dėl to stengtis ir dalyvauti taryboje.

Antraip finansavimas bus nuspręstas neatsižvelgiant į realius bendruomenių poreikius. Galų gale, turime priminti, kad dalis kaimų vis dar likę be nuotekų sistemų. Jeigu nesirūpinsi tuo, galbūt niekada tų nuotekų sistemų ir nebus, nes vis „nelieka pinigų“, – akcentavo A. Pavolis.

Vis žiūrime Vyriausybės nutarimus, vis tikimės –kuo toliau, tuo panašiau, kad – stebuklo. Tik ateina vasara, taip ir skendim dulkėse“, – apgailestavo A. Čepliauskas.

BAIMINASI KAIMO NUGRIMZDIMO UŽMARŠTIN

Vis dėlto vienu iš didžiausių visos bendruomenės susitelkimo gerųjų pavyzdžių A. Čepamatuoti, kam vaistų suleisti – nepamainoma pagalba.“

pliauskas įvardija medicinos punkto išsaugojimą. Pasak kraštiečio, „sunaikinti didelio gudrumo nereikia, bet štai sukurti ir pastatyti reikia didelio ryžto ir iniciatyvumo“. „2022-aisiais Langakiuose pradėjo veikti naujai pastatytas kilnojamas vagonėlismedicinos punktas. Konteinerinis namelis veikia tris kartus per savaitę. Tam reikėjo Kėdainių rajono savivaldybės kabinetų slenksčius mindžioti ilgai. Į pagalbą atėjo tarybos nariai „valstiečiai“, o Adelės Štelmokienės dėka buvo surasta ir slaugytoja, – kalbėjo A. Čepliauskas. – Atrodytų, smulkmena, bet matytumėte, kaip žmonių, ypač vyresnio amžiaus, akys nušvito, kai buvome garantuoti, kad tokį vagonėlį turėsime. Kam pulsą

Ilgamečio Langakių bendruomenės lyderio pavardė šiuo metu šmėžuoja ne tik su projektais susijusiuose dokumentuose, bet ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus kandidatų į rajono tarybą sąraše.

„Pagrindinė motyvacija kandidatuoti – baimė, kad kaimas nugrims nebūtin. Negalime leisti kultūrai, švietimui, medicinai „išsikraustyti“ iš kaimiškųjų vietovių, – teigė A. Čepliauskas. – Mūsų, lietuvių, pradžių pradžia ir buvo kaimas, bet kažkodėl linkstame link to kratymosi, iš didelio rašto galiausiai išeinam iš krašto.“

Kėdainių rajono šviesuolis Antanas: „Kas, jeigu ne mes, ir kada, jeigu ne dabar?“

A. Pavolis

A. Pavolis

Antanas Čepliauskas

Nr.

Nr.

Albertas Pavolis

Saugių Kėdainių koncepcija pagal josvainietę Dalią

„Kėdainių krašte norisi gyventi saugiai plačiąja to žodžio prasme. Saugi aplinka sveikatai, saugus vaikų ir ligonių maitinimas, saugus vanduo – visa tai patenka į saugaus gyvenimo apibrėžimą. Tokia koncepcija turėtų būti prioritetu“, – teigia Josvainių (Kėdainių r.) gyventoja Dalia Jarienė.

Klientų aptarnavimo vadybininke Kaune dirbanti kraštietė laisvu laiku visas jėgas atiduoda bendruomeninei veiklai. Dalia –aktyvi labdaros fondo „Švieskime vaikus“ savanorė ir Josvainių bendruomenės valdybos narė.

PRIORETIZUOJA MOKSLEIVIŲ IR LIGONIŲ MITYBĄ: REIKIA KOKYBĖS

– Dalia, propaguojate „saugių Kėdainių“ naratyvą. Patikslinkite, prašome, ką turite omenyje?

– Kėdainių prioritetas nr. 1 turėtų būti visų mūsų saugumas. „Saugaus gyvenimo Kėdainiuose“ koncepcija turėtų apimti daugelį sričių: aplinką, kurioje gyvename, mūsų geriamą vandenį. Taip pat maitinimo paslaugas mūsų darželinukams ir moksleiviams. Tiek investicijų nukeliavo į

mokyklų renovacijas, jose yra tikrai funkcionalios virtuvės, gyvenvietėse netrūksta amatą išmanančių šeimininkučių, bet moksleivius maitiname abejotinos kokybės atvežtiniu maistu.

Turime rūpintis tuo, kad analogiškas likimas neištiktų darželių, kuriuose mažieji vis dar, laimei, maitinami vietoje gaminamu maistu.

Ne mažiau svarbus ir kokybiškas ligonių maitinimas. Kartais, kai artimieji ar pažįstami pasidalina nuotraukomis, kuriose įamžintas jų lėkščių turinys, realiai nebežinai: juoktis ar verkti.

Kėdainių prioritetas nr. 1 turėtų būti visų mūsų saugumas.

– Kai Josvainių gimnazijos koridoriuose radosi pirmieji maisto automatai, taip pat bendruomenei reiškėte savo susirūpinimą.

– Kai mano dukra buvo aštuntoje klasėje, pirmasis automatas atsirado Josvainių gimnazijoje. Savo poziciją iš karto išreiškiau tėvų susirinkime: siūliau neįsileisti nesveiko maisto į mokyklą. Vaikai praeina pro parduotuves ir kioskus pakeliui į pamokas. Jeigu moksleivis iki tol atsilaikydavo pagundai, tai per ilgąją pertrauką kaip taisyklė pasiduodavo cukraus troškimui ir jau kišdavo pinigėlį į automatą.

Kai išreiškiau savo poziciją, kitų vaikų mamos į mane žiūrėjo kreivai: neva aš „neskatinu verslumo“, kai iš tikrųjų aš elementariai niekada neskatinau nesveiko maisto. Laikas parodė, kad įsileisti maisto automatus į kai kurias mokyklas geras sprendimas nebuvo.

Man atrodo, kad visi puikiai suprantame, jog rūpinimasis sveikata prasideda dar jauname amžiuje, o savijauta ypač priklauso nuo mitybos. Įpročiai skiepijami nuo mažens. Jeigu vaikui nuo daželio formuosime sveikų, teisingų įpročių komplektą, jis įpras gyventi sveikai ir dar kitus pamokys.

šiukšlių rūšiavimui ar tiesiog įpročiui surinkti tai, ką palieka vedžiojamas šuniukas.

Tas pats, beje, galioja ir omenyje gilų domėjimąsi, ne paviršutinišką. Į politiką nežiūriu pasyviai. Antrąją kadenciją iš eilės esu LVŽS nario, Raseinių–Kėdainių apygardoje išrinkto Seimo nario Arvydo Nekrošiaus padėjėja visuomeniniais pagrindais.

NUSISKUNDIMAI –IŠSPRENDŽIAMI, JEIGU GIRDIMI

– Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus komandoje kandidatuojate į rajono savivaldybės tarybą. Pribrendote nėrimui į politinius vandenis?

– Politika mane domina jau seniai. Turiu

Per veiklą, susijusią su A. Nekrošiumi, susipažįstu su daug naujų žmonių. Jie, matydami savą, vietos žmogų, pasitiki ir atsiveria. Paklausius nusiskundimų, supranti, kad jie nesunkiai išsprendžiami. Tereikia tam tikrų pasiūlymų ir sprendimų taryboje.

Raimonda Kaklauskienė. Kėdainiai turėtų tapti pirmuoju miestu Lietuvoje be benamių gyvūnų gatvėse

„Man atrodo, kad esame šiek tiek praradę savo, kaip Kėdainių, veidą. Neturime jokio ryškaus bruožo, charakteringos savybės, kuri išskirtų mus iš likusių Lietuvos miestų. Kas be ko, esame jaukus, tvarkingas, gražus miestas, kosmetiškai sutvarkyta išvaizda. Bet tik tiek. Pasigendu „cinkelio“, – pastebi ekonomistės išsilavinimą turinti kėdainietė buhalterė Raimonda Kaklauskienė.

„Darbo dieną – skaičiai ir „exceliukai“, po darbų – rimtoji muzika, gyvoji gamta, ilgi pasivaikščiojimai ir gyvūnija“, – ramia vaga tekantį savo gyvenimą mieste Nevėžio upės pašonėje apibūdina R. Kaklauskienė.

NEMATAI PROBLEMOS – NĖRA PROBLEMOS?

Raimonda prisimena, kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovai prieš kelerius metus užsimojo pasipriešinti modernių laikų barbariškumui – cirko pasirodymais su laukiniais gyvūnais. „Lauko gyvūnai cirke – atgyvena ir humaniškumo nebuvimas. Teigiamai nuteikė toks judėjimas. Šiuo klausimu esu kategoriška – XXI amžiuje protu nesuvokiamu šitokių pramogų. Vos tik pasigirdo

Turėtume sureguliuoti šią situaciją taip, kad Kėdainiai taptų pirmuoju miestu Lietuvoje be benamių gyvūnų gatvėse.

R. Kaklauskienė

pirmieji svarstymai apie cirko su laukiniais gyvūnais uždraudimą Kėdainiuose, pasidžiaugiau, kad pagaliau sąmoningėjame

kaip žmonija“, – pasakoja R. Kaklauskienė.

Kraštietė atskleidžia stipriai prijaučianti gyvūnijai – benamių gyvūnų problematikai, keturkojų teisėms apskritai. Dabartinei benamių ir beglobių gyvūnų situacijai, pasak Raimondos, idealiai tinka posakis „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“.

„Skiriamas finansavimas savivaldybės programoms, kurių metu sterilizuojamos katės ir katinai. Nepaisant programų, Kėdainiuose vis tiek socialinio tinklo „Facebook“ grupėse pastoviai pasirodo skelbimai apie dovanojamus kačiukus. Taip sulig kiekviena vada benamių gyvūnų gretos Kėdainiuose auga. Vadinasi, keturkojų veisimosi mastai kol kas dar didesni negu jų sterilizavi-

mo“, – pastebi R. Kaklauskienė. Raimondos teigimu, benamiai keturkojai dažniausiai įsiveisia tarp gyvenamųjų namų Kėdainių mieste, parke, skvereliuose. Jie taip pat kuriasi sodų bendrijose, gamyklų teritorijose:

„Liūdna, kad dažnai jos ne šiaip benamės –gamtoje gimusios ir užaugusios – bet neretai jos gatvėje atsiduria pačių šeimininkų išmestos... Paaugliams tokius gyvuliukus pastebus knieti paspirti, nuskriausti ar net blogiau...“

GYVŪNŲ GEROVĖS MIESTO TITULAS

Didžiausia Raimondos svajonė – kad Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariai atrastų būdą išspręsti benamių keturkojų situaciją.

Vos tik pasigirdo pirmieji svarstymai apie cirko su laukiniais gyvūnais uždraudimą Kėdainiuose, pasidžiaugiau, kad pagaliau sąmoningėjame kaip žmonija.

R. Kaklauskienė

„Esu tikra, kad įmanoma gauti paramą, pasamdyti žmogų, remti dalinai biudžeto, dalinai – privačių žmonių lėšomis, kad ir skiriant nors ir dalį gyventojų pajamų mokesčio. Turėtume sureguliuoti šią situaciją taip, kad Kėdainiai taptų pirmuoju miestu Lietuvoje be benamių gyvūnų gatvėse. Taip, geros valios žmonių niekada netrūks, bus kam pasirūpinti benamiukais, pamaitinti juos, nuvežti pas veterinarą sterilizacijai. Na bet juk to nepakanka, tai tarsi „patrupinimas“. Entuziazmas gali vesti toli, bet galiausiai žmogus atsiremia į finansus“, – teigia R. Kaklauskienė. Raimondos įsitikinimu, šią problemą reikia spręsti iš pagrindų, o ne prabėgomis ir „patrupiniuojant“ – būtinos didelės patalpos prieglaudai, kurioje būtų vietos pastatyti pertvaras keturkojams vaikščioti laisvai.

D. Jarienė

Dalia Jarienė

Raimonda Kaklauskienė

Nr.

Nr.

Prekybininkė Lolita: „Susidaro įspūdis, kad tarybos

nariai dirbtinai sudaro kliūtis genialioms idėjoms“

„Dinamika, kasdieniai iššūkiai ir naujovės“, – taip savo veiklą apibūdina kėdainietė Lolita Gailiūnienė, vadovaujanti vienam Kėdainių miesto prekybos centrui. Panašūs principai, L. Gailiūnienės manymu, galioja ir savivaldos politikoje. „Tik skirtumas tas, kad prekyboje tu sieki įgyvendinti vertingus kolegų sumanymus ir pasiūlymus, o Kėdainių rajono savivaldybės taryboje, rodos, viskas kardinaliai priešingai. Kuo geresnis opozicijos pasiūlymas, tuo labiau valdančioji dauguma stoja piestu prieš“, – stebisi L. Gailiūnienė.

MERUI BŪTINOS LYDERIO SAVYBĖS IR IŠPRUSIMAS

– Lolita, savo komanda rūpinatės jau 10 metų. Kaip manote, kokiomis savybėmis pasižymi geras lyderis?

– Negaliu pasakyti, kokiomis akimis mane mato kolegos, šito reikėtų klausti jų pačių (šypteli). Tačiau galiu kalbėti apie mūsų prekybos tinklo vadovus, kurie yra puikus pavyzdys man. Tam, kad darbas vyktų sklandžiai, pirmiausia lyderiui būtina turėti komandos pasitikėjimą. Lyderis privalo sugebėti motyvuoti žmones. Be jokios abejonės, jis komandai turi būti autoritetas. Be autoriteto iš žmogaus geras lyderis nesigaus. – Kandidatuojate į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą. Kaip joje ketinate ieškoti kompromisų ir skatinti vertingus kolegų pasiūlymus?

– Tarybos narių tarpusavio santykiai – visiškai atskira, ilgos diskusijos verta tema. Man

atrodo, kad dauguma atvejų tie sprendimai, kurie iš centrinės valdžios atkeliauja į rajoną, nėra žalingi. Iš principo, ir vietos valdžios sumanymai nėra nevykę. Bėda ta, kad eigoje jie būna iškraipomi.

Būtina pasirodyti prie balsadėžių, bet ne va bank, o atlikus namų darbus.

Jeigu tie sprendimai būtų vykdomi taip, kaip numatyta, viskas būtų tvarkoje. Tačiau čia, vietoje, Kėdainiuose, tarpusavyje nuolatos susiima valdančioji dauguma ir opozicija. „Varžovų“ iniciatyvomis nepatenkinti politikai ieško priežasčių, kaip sukiršinti žmones, manipuliuoja, bando geriems pasiūlymams dirbtinai sudaryti kliūtis. Einama netgi į asmeniškumus.

GENIALUMAS SLYPI PAPRASTUME

– 2018 m. įsigaliojo nauja mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka. Tai – bemaž didžiausią nepasitenkinimo bangą visuomenėje sukėlęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sprendimas. Kaip jį vertinate jūs, Lolita?

– Nuo pradžių tai palaikiau ir palaikysiu. Nematyčiau problemos prekybos alkoholiu laiką sutrumpinti ir dar labiau. Šis pokytis ilgalaikėje perspektyvoje neabejotinai duoda naudą visuomenei. O mes, prekybininkai, nuo to nenukentėjome nei finansiškai, nei kaip nors morališkai.

– Ar šis LVŽS žingsnis jus ir paskatino

Surviliškio bibliotekininkė Jekaterina: „Prieš mokyklų uždarymą stojame mūru“

Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos ir Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos Surviliškio skyriaus vyresnioji bibliotekininkė

Jekaterina Karmelavičienė –tikras vietos šviesulys. Už savo nuopelnus ir atsidavimą profesinei veiklai 2018-aisiais

Jekaterina buvo pripažinta „Metų kultūros darbuotoja“.

BIBLIOTEKA – NE KNYGŲ IŠDUOTUVĖ, O BENDRUOMENĖS LOPŠYS

„Būti vertinamam ir įvertintam, žinoma, visada yra malonu. Vis tik mes, kultūros darbuotojai, savo veiklą pirmiausia vykdome iš pašaukimo, o ne vaikydamiesi titulų. Svarbiausia, kad pasirinkta veikla teiktų džiaugsmą. Ir tikrai ne viskas sukasi aplink pinigus“, – akcentuoja J. Karmelavičienė.

Nuo 2006 m. „knygų fėja“ Jekaterina į biblioteką žvelgia ne kaip į knygų išdavimo, bet kaip į gyventojų kultūrinio lavinimo ir edukacijos vietą.

Tradicija jau tapo Jekaterinos atrakcija seniūnijos vaikams – „Naktis bibliotekoje“. Vyresnieji tuo tarpu į Surviliškio biblioteką renkasi protmūšiams.

Be to, vasarą Jekaterinos iniciatyva miestelyje buvo įrengta daili lauko bibliotekėlė. Šią idėją stipriai palaikė ir Surviliškio seniūnijos seniūnė.

Kai šiltąjį sezoną pakeičia dargana, ilgais

rudens ir žiemos vakarais Jekaterina bibliotekoje senjorams veda kompiuterinio raštingumo kursus ir moko pažinti melagingą informaciją, kurios apstu internete bei spaudoje.

„Kartais pasigirsta, kad kultūros įstaigų poreikį reikėtų matuoti jų finansiniu atsiperkamumu. Toks požiūris – neracionalus. Kultūros grąžos pamatuoti finansine išraiška tiesiog neįmanoma.

Ir štai šviežias pavyzdys: bibliotekos Ukrainoje – vienos iš tų vietų, kuriose slepiasi žmonės. Bibliotekose veikia elektros generatoriai, internetas. Biblioteka tampa ta vieta, iš kurios galima susisiekti su pasauliu ar paprasčiausiai susišildyti“, – pastebi J. Karmelavičienė.

Jekaterina nuoširdžiai viliasi, kad visai kaip ir Kėdainiuose, taip ir juos supančiose kaimiškose vietovėse kultūros židiniai ir toliau rusens sėkmingai:

„Visiškai nepriklausomai nuo to, didelis kaimas ar mažas, bet bibliotekos – kultūros centriukai – turi išlikti. Infliacijai iškėlus kainas, įskaitant ir knygų, žmonėms biblioteka tapo dar svarbesnė.“

STEBINA POLITIKŲ NUSITEIKIMAS

PRIEŠ MOKYKLAS IR BIBLIOTEKAS

Mielos, šiltos ir optimizmu spinduliuojančios asmenybės tonas sugriežtėja, kuomet diskusijų objektu tampa švietimo įstaigų uždarymo tema.

„Per pastaruosius dešimtmečius mokyklų renovacijai iš biudžeto buvo skirtos įspūdingos sumos. Kokia tuomet mūsų valdančiųjų strategija? Investuoti į mokyklas, įskaitant ir kaimiškose vietovėse, didžiulius pinigus, o

po kelerių metų tiesiog uždaryti jas su dar dažais kvepiančiomis sienomis?“ – apmaudo neslepia J. Karmelavičienė.

Giliai į širdį kraštietei smigo ir vieno žinomo Kėdainių rajono politinio veikėjo žodžiai viešint 102 auklėtinius turinčioje Surviliškio pagrindinėje mokykloje. Tąkart vietos politikoje ilgai aktyviai veikiantis žmogus be užuolankų perspėjo: „Pasirinkite patys, kaip norite žlugti.“

„Mes renkamės. Ir renkamės ne žlugti, o išlikti, – pabrėžia J. Karmelavičienė. – Kėdainiuose turime politikos atstovų, kurie

papildyti šios partijos Kėdainių skyriaus gretas?

– Tiesą pasakius, partijos narė esu jau nuo senų laikų. Stebėjau, klausiausi, žiūrėjau, ką jie veikia. Man patinka jų sumanymai ir būdai, kaip ketinama siekti tikslų.

TIKISI INVESTICIJŲ PRITRAUKIMO IR... PAGARBOS

– Kokios, jūsų požiūriu, yra didžiausios Kėdainių krašto problemos?

– Kaip ir matyt kiekviename Lietuvos krašte –problemos panašios. Žmonėms reikia esminių dalykų: geros būklės kelių, tvirtos švietimo sistemos, pagalbos jaunoms šeimoms. Na ir žinoma infrastruktūros vystymo, kad kuo daugiau investicijų pavyktų pritraukti į Kėdainių rajoną.

– Kovo 5-ąją įvyks dešimtieji Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimai. Lolita, ko palinkėtumėte prie balsadėžių susirinksiantiems rinkėjams ir nekantriai balsavimo rezultatų lauksiantiems būsimiems Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariams?

– Rinkėjams – būtinai pasirodyti prie balsadėžių, bet ne va bank, o atlikus namų darbus. Tarybos nariams – jau pirmojo posėdžio metu nepamiršti, kad jie Nepriklausomybės Akto signataro garbei pavadintoje J. Basanavičiaus gatvėje, 36 numeriu žymėtame pastate, susirinko atstovauti kėdainiečių politinei valiai, o ne asmeniniams interesams.

palaimins mokyklų naikinimą Kėdainių rajone.

„Mano nuomone, tai prilygtų paties rajono griovimui. Štai Surviliškio atveju į seniūnijos kaimus gyventi sugrįžo daugybė jaunimo. Natūralu, kad nelikus darželio ir mokyklos, tie žmonės išsikraustys į Kėdainių miestą arba kitą rajoną apskritai. Švietimo ir kultūrinę infrastruktūrą išsaugoti būtina, jeigu norime, kad jaunos šeimos kaimiškose vietovėse gyventų, kad mūsų kaimai, o kartu – ir Kėdainiai, nesitrauktų“, –teigia J. Karmelavičienė.

Vietos politikoje ilgai aktyviai veikiantis žmogus be užuolankų perspėjo: „Pasirinkite patys, kaip norite žlugti.“ Mes renkamės. Ir renkamės ne žlugti, o išlikti.

J. Karmelavičienė

Pasak Jekaterinos, norint, kad kaimiškosios vietovės gyvuotų, būtina skatinti ir naujų darbo vietų kūrimą su oriu atlyginimu už žmogaus gerai atliktą darbą.

akivaizdžiai nusiteikę prieš mokyklas ir bibliotekas. Griauti, ardyti yra lengviausia, tačiau tarybą mes juk ir renkame tam, kad kompetentingi žmonės vienoje vietoje ieškotų geriausių Kėdainių kraštui sprendimų.“ Pasak Jekaterinos, garsiai džiaugiamasi tvarkoma infrastruktūra, asfaltuojamais keliais, įrengiamu vandentiekiu, kanalizacija, rekreacijos zonų naujinimu, tačiau šis įdirbis ir investicijos neteks prasmės, jeigu politikai

Patirties atstovaujant bendraminčių interesams Jekaterina yra sukaupusi nemažai. Ji ne vienerius metus pirmininkauja Kėdainių krašto mokyklų bibliotekininkus ir Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos filialų bibliotekininkus vienijančioms organizacijoms. „LVŽS komanda pasitikiu pirmiausia dėl to, kad jie palaiko kaimiškųjų mokyklų išsaugojimą. Be to, būtent valstiečiai iniciavo kelionių į darbą švietimo įstaigų darbuotojams kompensavimo mechanizmo sukūrimą. O ir apskritai, mane tenkino valstiečių darbas, kai jie buvo valdžioje. Taip, jų reitingus numušė su koronavirusu susiję ribojimai, kurie, kaip parodė laikas, buvo būtini. Taip pat LVŽS –vienintelė partija, remianti jaunuosius rašytojus“, – pabrėžia J. Karmelavičienė.

L. Gailiūnienė

Lolita Gailiūnienė

Jekaterina Karmelavičienė

Kraštietė Nijolė Demenienė –apie tautinio identiteto išsaugojimą

Pernaravos seniūnijos Aukštdvario kaime gyvenanti Nijolė Demenienė – trečios kartos veterinarijos gydytoja.

Toną apie tokį gyvenimo pašaukimą –pagalbos gyvūnams teikimą – uždavė N. Demenienės senelis, vėliau šios veiklos tęstinumą užtikrino jos tėvai, kol galiausiai ją perėmė ir pati kraštietė.

„Su tėvais tris kartus persikraustėme iš vienos gyvenvietės į kitą dėl jų darbo specifikos. Tuo metu Lietuvos gamta apskritai buvo mažai paliesta. Turbūt tai, kad turėjau privilegiją gyventi įvairiose aplinkose, ir lėmė, kad užaugau susisaisčiusi su gamta ir gyvūnija“, – prisiminė N. Demenienė.

Tiesa, kai prieš daugiau nei 40 metų N. Demenienė sutiko savo būsimą sutuoktinį Antaną, pora palaipsniui nuo gyvulininkystės perėjo prie žemės ūkio – javų ir rapsų kultivavimo.

„Lietuvos nepriklausomybės aušroje, kai vaikai dar buvo mažiukai, susiklostė tokios aplinkybės, kad teko keisti veiklos kryptį. Vis tiek, vienaip ar kitaip, likau prie gamtos, todėl kategoriškai pasisakau už kuo minimalesnę invaziją į gamtą, biologinės įvairovės, gamtinio kultūros paveldo išsaugojimą“, – teigė LVŽS Kėdainių skyriaus kandidatė į rajono tarybą N. Demenienė.

Pasak N. Demenienės, su patikimais bendražygiais ne tik galima, bet ir būtina kurti geresnį, švaresnį, svarbiausia – sveikesnį rytojų.

„Man rūpi kas žalia, natūralu, sveika. Tai – viena. Antra, esu lietuvybės puoselėtoja iki kaulų smegenų. Man rūpi tradicinės lietuviškosios vertybės, o gražiausi atributai – lietuvių kalba, raštas, sutartinė, tautinis šokis.

Esu nepalaužiama tuo klausimu, kad turime saugoti savo tautinį identitetą. Pasaulietinis požiūris, nauji vėjai, inovacijos jokiu būdu nėra žalinga, bet privalome prisiminti, kas mes esame ir iš kur atėjo-

Rimvydas Bivilis: kodėl jaunos šeimos stumiamos į paraštes?

me“, – akcentavo N. Demenienė, laisvalaikiu šokanti moterų liaudies šokių ansamblyje.

Dėl atkaklaus LVŽS tradicinių vertybių puoselėjimo ir nepajudinamo požiūrio į supančią Lietuvos gamtą N. Demenienė reiškia palaikymą šiai politinei partijai ir Kėdainių skyriaus bendraminčiams:

„Apie kai kurias kitas partijas negaliu pasakyti nieko gero, kai kurių ideologijos apskirtai absurdiškos. O LVŽS tiesiog ėmė ir man artimas idėjas pajudino iš mirties taško. Ir tai puiku, antraip niekada nepajudėtume iš vietos.“

Didžiausią rūpestį N. Demenienei kelia socialinių paslaugų prieinamumas ir kokybė Kėdainių rajone.

„Egzistuoja tokie, kaip šaržuoju kartais, „bluskaimiai“, kur nevažiuoja jokie autobusai. Tuose tolimuose kaimeliuose nebėra net medicinos punkto, kad senyvas žmogus galėtų tiesiog ateiti pasitikrinti kraujo spaudimą.

Tuose punktuose būdavo suteikiama elementari smulkesnė kasdienė pagalba. Dabar ką turime? Autobusas nebevažiuoja, senyvo amžiaus žmogus dažnai nevairuoja ir apskritai net automobilio neturi. Popiežių pasiekti tapo lengviau negu gydytoją, jeigu gyveni kaime, ypač – atokesniame“, – apgailestavo N. Demenienė.

Česlovas Rugėnas. Ūkiškumas: štai ko trūksta Kėdainių valdantiesiems

„Vertinant iš šono, kartais Kėdainių rajono savivaldybėje pasigendu „ūkiškumo“. Susidaro įspūdis, kad kai kuriais atvejais prioritetai dėliojami ne taip, kaip turėtų būti dėliojami“, – teigia Krakių seniūnijoje ūkininkaujantis kraštietis Česlovas Rugėnas.

Į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos rinkimus Pajieslyje gyvenantis Č. Rugėnas ruošiasi su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus „rinktine“. „Man atrodo, kad ši jėga – vienas geriausių pasirinkimų. Jie – arti žemės, arti žmogaus. Ir ūkiški. Jeigu, pavyzdžiui, Vilniaus mieste egzistuoja vienokie iššūkiai, pas mus Kėdainių rajone jie visai kitokie. Sakykime, kaip sako ir kolegos, „žemiškesni“, –teigė Č. Rugėnas.

Tarp kraštiečio minimų iššūkių – pagreitį įgaunantis sodybų tuštėjimo metas. Pasak

Č. Rugėno, situacija, bent jau jo krašte, sudėtinga.

„Blogiausia, kad pagyvenę žmonės miršta, o naujų gyventojų randasi ir kuriasi vangiai. Mūsų seniūnijoje yra tuščių namų –nei juos perka, nei žmonės atsikrausto. O taip norisi, kad kaimas būtų patrauklesnis“, –apgailestavo Č. Rugėnas.

„Progresą ir procesus vertinti mėgstu per technologinę prizmę. Iki šiol prisimenu, kokį šoką man sukėlė Olandija, kai joje lankiausi prieš 14 metų. Olandija buvo daug modernesnė už Lietuvą daugeliu aspektų. Šiandien tiek Lietuva, tiek ir Kėdainiai atrodo visai kitaip. Džiaugiuosi tuo, kur esame šiandien, bet yra ir kur tobulėti“, – įsitikinęs Kėdainių mieste gyvenantis jaunosios kartos ūkininkas Rimvydas Bivilis (33).

TĖČIO 15 METŲ ĮDIRBĮ PAVYKO IŠSAUGOTI

R. Bivilis su tėčiu Raimondu ir broliu Justu Kėdainių rajone valdo 350 hektarų dydžio ūkį.

Kai Rimvydui buvo dvidešimt, per vieną akimirką ilgametis jo tėčio Raimondo įdirbis pakibo plauko. Viską, ką jis kūrė paskutinius 15 metų, turėjo arba perimti sūnūs, arba būtų tekę išparduoti.

„Visa tai tėtis kūrė dėl savo šeimos, t. y. dėl mūsų. Liūto dalį atsakomybių tėtis perdavė mums, pasidalijome pareigomis ir darbais, tokiu būdu išsaugodami ūkį. Ūkį ne tik išsaugojome, bet palaipsniui ir išplėtėme“, – pasakojo R. Bivilis.

Iki šiol Rimvydas prisimena ir 2009 m. kelionę į Olandiją, kurioje atliko praktiką dar studijuojamas Agroverslų technologijų programoje Kauno kolegijoje. Tuomet užsieniečiui studenčiokui olandiškame obuolių ūkyje teko rūšiuoti, pakuoti obuolius, vairuoti sunkiasvorę techniką. „Olandijos ūkiuose ūžė vakarietiška technika, kai pas mus Lietuvoje daugiausia dar buvo dirbama su senąja rusiška technika. Šiandien dirbame su modernia technika, kuri analizuoja duomenis realiu laiku. Kadaise tokie, šiandien savaime suprantami dalykai, atrodė utopiškai“, –pasakojo ūkininkas su patirtimi R. Bivilis.

DĖMESIO STOKOJA JAUNOS ŠEIMOS

Šiuo metu R. Bivilis siekia papildyti ir politinės patirties aruodus – jis yra LVŽS kandidatas į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą.

Kėdainiuose privalu pagalvoti apie smulkaus verslo, orientuoto į šeimų laisvalaikį, kūrimąsi.

R. Bivilis

„Kartais klaidingai manoma, kad ūkininkams rūpi tik žemės ūkis ir daugiau nieko. Netiesa. Ūkininkai yra labai įvairūs žmonės. Man, pavyzdžiui, su metais vis įdomesnė tampa politika. Skaitau, žiūrinėju, domiuosi, kas vyksta pasaulyje ir Lietu-

voje. Ir kuo daugiau domiesi politiniais užkaboriais, tuo geriau supranti, kiek iš tiesų daug reikšmės kiekvieno mūsų gyvenime turi kitų žmonių priimti sprendimai“, – pasakojo R. Bivilis.

Vis dėlto, pasak Rimvydo, politika – nacionalinė ir regioninė – jį pirmiausia domina dėl subjektyvių priežasčių. Pasirodo, kad Kėdainiuose auga du Rimvydo ir jo žmonos Monikos sūnūs – septynerių Domas ir ketverių Adas.

„Mano aplinkoje daug jaunų šeimų su mažamečiais vaikais. Ir kokias galimybes veikloms turime? Na taip, yra Kėdainių miesto parkas, arena, kelios žaidimų aikštelės – va ir viskas“, – vardijo R. Bivilis. Pasak Rimvydo, nors Kėdainiuose gimstamumas ir mažėja, jaunos šeimos neturėtų likti užribyje.

Realybė tokia, kad dabar pinigus pramogoms jaunos šeimos išveža, pavyzdžiui, į Kauną arba netgi Ukmergę ir Jonavą.

R. Bivilis

„Kėdainiuose privalu pagalvoti apie smulkaus verslo, orientuoto į šeimų laisvalaikį, kūrimąsi. Darželių, mokyklų, būrelių negana. Norisi mieste turėti daugiau atvirų erdvių, rekreacijos zonų, komercinių patalpų ir pramogų, kur laisvalaikį galėtų leisti jaunos šeimos. Realybė tokia, kad dabar pinigus pramogoms jaunos šeimos išveža, pavyzdžiui, į Kauną arba netgi Ukmergę ir Jonavą“, – pastebi R. Bivilis.

Paklaustas, kokių motyvų vedinas iš gausybės Lietuvoje esančių aktyvių politinių partijų jis nusprendė tapatintis būtent su LVŽS, R. Bivilis išskyrė pastarųjų vertybinį stuburą.

„Ši partija mano palaikymą užsitikrino dar prieš 2019 m. savivaldos rinkimus. Kaip tik tuo laiku politika domėtis pradėjau daugiau. „Valstiečiai“ jau tada rūpinosi paprastu žmogumi – darbinio amžiaus piliečiais, pensininkais, jų iniciatyva buvo padidinti ir „Vaiko pinigai“. Tikiu, kad ši partija išlaikė vertybinį savo stuburą“, –motyvavo R. Bivilis.

Česlovas Rugėnas

Nijolė Demenienė

Rimvydas Bivilis

Edita Urbonienė: šiuose rinkimuose svarbus

kiekvieno rinkėjo balsas

„Artėja pasirinkimų, kurie nulems mažiausiai ketverius artimiausius mūsų rajono metus, laikas. Jau kovą rinksime savivaldybių tarybas.

O visų mūsų, rinkėjų, lauks galvosopis –kaip nepaskęsti politikų pažadų jūroje“, –teigė Beinaičių kaime gyvenanti prekybininkė ir ūkininkė Edita Urbonienė.

Dažnai nutinka, kad rinkėjai, tik pasiėmę balsavimo biuletenius ir už savęs užstumdami užuolaidą, apskritai pirmą kartą akyse mato kandidatų sąrašus. Argi sunku pasigilinti?

E. Urbonienė

PRIE BALSADĖŽĖS – TIK ATLIKUS

NAMŲ DARBUS

Vienoje Pelėdnagių seniūnijos parduotuvėje už prekystalio stovinti Edita pasa-

kojo, kad apsipirkti užsukantys klientai nevengia papolitikuoti, ypač – artėjant savivaldos rinkimams. Pirkėjų nuotaikos, pasak Editos, nuteikia ne per geriausiai.

„Suprantama, kad rinkėjai yra nusivylę valdininkais. Tačiau ką gi daryti – juk reikia bandyti iš naujo. Galim pykti ir spardytis, tačiau realybė tokia, kad politika mūsų gyvenimui daro milžinišką įtaką.

Sprendimai valstybiniu ir savivaldos lygiu lemia tai, kaip gyvename šiandien, kokia ateitis laukia mūsų vaikų ir anūkų.

Negalime stovėti nuošalyje, kol kiti žmonės žongliruos mūsų ateitimi“, – sakė E. Urbonienė.

„Svarbiausia – atlikti namų darbus ir neateiti nepasiruošus. Dažnai nutinka, kad rinkėjai, tik pasiėmę balsavimo biuletenius ir už savęs užstumdami užuolaidą, apskritai pirmą kartą akyse mato kandidatų sąrašus. Argi sunku pasigilinti, pasižiūrėti į tuos žmonės, pasiskaityti apie juos, peržvelgti programas, susidaryti asmeninę nuomonę iš anksto?“ – stabėjosi E. Urbonienė.

Anot Pelėdnagių gyventojos, paradoksalu tai, kad garsiausiai dėl valdžios skundžiasi tie kurie apskirtai... nė nebalsuoja.

„Ar dar pamenate, kaip pykome ant tų, kurie nėjo į Seimo rinkimus? Jeigu jie būtų

Kėdainietis Dainius Atkočiūnas (35) verslo ėmėsi prieš septynerius metus. Kraštietis įdarbino didžiausią savo pomėgį ir išmanymą – automobilius. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus kandidatas į rajono tarybą D. Atkočiūnas mano, kad naujoji taryba turėtų labiau skatinti naujų verslų ir žmonių atėjimą į Kėdainių rinką.

„Pasiryžau, išsinuomojau patalpas ir pradėjau remontuoti. Pradžioje – nedrąsiai, nes nežinojau, ar pas mane kas nors eis. Vis stebėdavau, ar šiandien garažo durys iš viso atsivers. Analogiškas paslaugas Kėdainiuose jau teikė daug įmonių, kurios turėjo ir vardą, ir įdirbį. O aš – vienui vienas, kaip sakoma

„ant savęs“, – savo verslo pirmuosius žingsnius prisiminė D. Atkočiūnas.

„Iš paskutiniųjų stengiausi išlikti kantrus, nors minčių būta visokių. Taip pat visokių amerikietiškųjų kalnelių buvo toje mano veikloje. Pirmadienis – geresnis, o trečiadienį –štilius, ir pan. Galiausiai sėkmė aplankė. Kol kas esu „solistas“ – nors ir pasvarstau apie didesnę komandą“, – sakė D. Atkočiūnas.

PRADEDANTIESIEMS LENGVIAU

KVĖPUOTI PADĖTŲ FINANSINĖS

NAŠTOS PALENGVINIMAS

LVŽS Kėdainių skyriaus kandidatas į rajono tarybą pasakojo sulaukiantis klientų, kurie ir patys pagalvoja apie nuosavą verslą. Pasak D. Atkočiūno, nors entuziazmo jauniems žmonėms ir netrūksta, bet dažnai juos stabdo baimės dėl finansinio stabilumo.

„Ir, turiu pasakyti, tos baimės pagrįstos. Mano klientai, galvoti vyrukai, bandė pradėti savo verslą ir dirbti su lazerinėmis staklėmis –deginti, tekinti, frezuoti įvairius dirbinius ir detales.

Norėjo kaip geriau, o gavosi – kaip visada: įranga – brangi, už patalpų nuomą, elektros

energiją ir šildymą atsiskaityti reikėjo, o klientūros nebuvo. Po poros mėnesių numojo į viską ranka“, – pasakojo D. Atkočiūnas.

Jo įsitikinimu, Kėdainiuose yra pakankamai neišnaudotų nišų, tačiau trūksta paskatos naujų verslų atėjimui į rinką.

„Man atrodo, kad pernelyg susitelkiama į bereikšmius dalykus, o svarbūs paliekami nuošalyje. Neabejoju, kad įmanoma pasinaudoti jau egzistuojančiais mechanizmais arba sukurti savitą, pagal kurį būtų įmanoma paskatinti naujų verslų kūrimąsi.

T. y. neapkrauti jų nuo pirmųjų dienų mokesčiais, rasti legalų teisinį būdą finansinėms paskatoms, galų gale, rasti būdą atleisti nuo

šiandien, kardinaliai

ėję, situacija Lietuvoje, šiandien, tikėtina būtų kardinaliai kitokia, –nelikti apolitiškais linkėjo E. Urbonienė. – Ir būtent tie žmonės, kurie į rinkimų apylinkes neateina, dėl visko piktinasi labiausiai.“

REIKALAUTI REZULTATO

Pasak prekybininkės, praūžus savivaldos rinkimams, svarbu nepamiršti, kad tarybos nariai yra tiesiogiai atskaitingi savo darbdaviams – Kėdainių miesto ir rajono rinkėjams. Dėl to E. Urbonienė ragina kraštiečius nesibaiminti kontaktavimo su tarybos nariais.

Būtų jauku gyventi tokioje visuomenėje, kurioje rinkėjai aktyviai dalyvautų krašto politikoje, reaguotų į sprendimus, reikštų savo nuomonę, o tarybos nariai palaikytų su rinkėjais ryšį.

E. Urbonienė

„Nuo kiekvieno žmogaus, be jokios abejonės, priklauso, kiek jis nori bendrauti ir kiek nori žinoti apie tarybos narių veiklą, jų sprendimus. Jeigu tik yra noro gilintis, visos sąlygos tam sudarytos: yra priėmimo dienos, skelbiami narių kontaktai, galima ir nuotoliniu būdu stebėti tarybos posėdžius.

Vis tik būtų labai jauku gyventi tokioje visuomenėje, kurioje rinkėjai aktyviai dalyvautų krašto politikoje, reaguotų į sprendimus, reikštų savo nuomonę, o tarybos nariai palaikytų su rinkėjais ryšį“, – teigė E. Urbonienė.

Dainius Atkočiūnas: „Sudarykime jauniems žmonėms terpę verslauti“

patalpų nuomos mokesčių. Bent jau pradžioje. Iš savo patirties sakau: sunkiausi – pirmi trys mėnesiai“, – teigė D. Atkočiūnas.

KYLANT DVIRAČIŲ GAMYKLAI – SVARSTYMAI APIE VERSLO EKOSISTEMOS SUDARYMĄ

Kraštietis itin džiugiai sutiko naujieną apie Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) iškilsiančią didžiausios pasaulio dviračių gamintojos „Pon.Bike“ dviračių gamyklą. „Kiek domėjausi, gamyba turėtų įsibėgėti per artimiausius dvejus metus. Tokia galinga įmonė Lietuvoje sukurs daugmaž 300 darbo vietų, dauguma tų žmonių dirbs naujoje gamykloje būtent mūsų mieste. Vėliau darbuotojų skaičius turėtų augti kone dvigubai. Tai reiškia, kad į Kėdainius atvyks kitų miestų gyventojai. Kai kurie, galbūt, persikraustys

Kaip balsuoti

gyventi pas mus ir kartu atsiveš antrąsias puses, kurioms taip pat reikės darbo. Ar turėsime ką pasiūlyti? Gal metas pagalvoti, kaip kurti Kėdainių verslo ekosistemą? Jeigu jau gaminsime dviračius, galbūt būtų protinga įkurti, pavyzdžiui, kad ir dviračių nuomos paslaugų įmonę, o kartu – ir papildomas darbo vietas?“ – svarstė D. Atkočiūnas.

Neabejoju, kad įmanoma pasinaudoti jau egzistuojančiais mechanizmais arba sukurti savitą, pagal kurį būtų įmanoma paskatinti naujų verslų kūrimąsi.

D. Atkočiūnas

Kandidatai į Kėdainių r. merus

Kėdainių

savivaldybės taryba

Edita Urbonienė

Dainius Atkočiūnas

Valdantieji nesibodėdami skleidžia žinią, kad jiems pavyko priimti sveikatos sistemos reformą reglamentuojančius teisės aktus. Tai esą leis padidinti sveikatos paslaugų teikimo kokybę, sumažins pacientų laukimo eiles ir priartins paslaugas arčiau gyventojų. Tačiau kokios prielaidos tiems skambiems pažadams yra sukurtos? Ar jos iš viso sukurtos?

Pradėkime nuo pozityvių dalykų. Kas iš tiesų startuoja, tai greitosios medicinos pagalbos sistemos reforma. Tai tikrai galima vadinti reforma, nes keisis ir paslaugų organizavimas, į tai bus investuojama, o ir logika aiški. Vietoje kelių dešimčių skirtingų steigėjų įstaigų atsiras viena tarnyba. Kaip, kad policija ar priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Ji turės užtikrinti ir vieningą automobilių parko atnaujinimą, ryšio užtikrinimą, veiksmingus pagalbos algoritmus, darbuotojų mokymą bei techninį aprūpinimą, efektyvesnį ekipažų išdėstymą. Bus didinamas ir budinčių brigadų skaičius. Viskas tam, kad pagalba žmones pasiektų greičiau ir būtų labiau kvalifikuota. Viskas aišku. Ši reforma buvo suplanuota ir aptarta dar praėjusioje kadencijoje,

Tam, kad būtų geresnė šeimos medicina nereikėjo jokios reformos, tereikėjo ir toliau didinti šios srities finansavimą bei mažinti biurokratiją.

tačiau jos įgyvendinimui sutrukdė COVID pandemija. Dabar ji juda ir turi ne tik valdančiųjų, bet ir opozicijos palaikymą. Juo labiau, kad reformai skirtos kelios dešimtys milijonų eurų europinių investicijų.

Na o kas vyksta kitose srityse, sunkiai gali paaiškinti ir kiti skambiai įvardinamos reformos architektai ir organizatoriai.

Pradėkime nuo ligoninių. Pirmiausia Sveikatos apsaugos ministerija grasindama savivaldai tuo, kad nebus skiriamos europinės investicijos sugebėjo įtikinti devynias savivaldybes, kad jų ligoninių dalininke taptų ir Sveikatos apsaugos ministerija. Tai reiškia, kad norint priimti kokį nors sprendimą dėl ligoninės veiklos, jos struktūros ir pan. reikės jau ne tik savivaldybės tarybos, bet ir ministerijos pritarimo. Teigiama, kad taip bus užtikrintas geresnis bendradarbiavimas, geriau nusprendžiama, kur ir kokias paslaugas vystyti ir pan. Tačiau ar tikrai taip? Ministerija vis tiek tarsis su kiekviena savivaldybe atskirai, o tai nesukuria jokių prielaidų skirtingų savivaldybių gydymo įstaigoms bendradarbiauti tarpusavyje. Tai nesukuria jokio tinklo, kaip buvo siūloma praėjusioje kadencijoje, kuomet buvo siūloma jungti ligonines į regioninius tinklus, jų centre turint vieną didelę galingą ligoninę, kuri būtų galėjusi padėti mažesnėms savo partnerėms personalu, kompetencija ir kt. Dabar vietoje to ministerija įsivelia į įstaigų mikrovadybą, o ne į politikos formavimą. Paprastai kalbant – savivaldybės sprendimai tampa labiau riboti, o papildomos vertės tai nesukuria.

Dar įdomiau, kad ministerija tapo tik

papildomai devynių gydymo įstaigų dalininke, o tai taip pat tam tikras signalas mažesnėms ligoninėms, kurių dalininke ministerija tapti nepanoro. Panašu, kad jose nematoma ir įstaigos ateities. O tai ne didintų, bet mažintų paslaugų prieinamumą.

Nesant šeimos medicinos, kaip ir švietimo, tas regionas būtų pasmerktas greitam išnykimui, nes jokia jauna šeima nenorėtų vykti ten gyventi.

Vienas iš pačių kontroversiškiausių ir žalingiausių sprendimų – tai įstatyminis leidimas sujungti šeimos klinikas ar poliklinikas ir ligonines. Tai neatsitiktinai vadinama sistemos posūkiu 30 metų atgal, nes sujungus įstaigas į tokius darinius, kiltų grėsmė, kad vargstančios ligoninės, kuriose yra nedaug pacientų, pradėtų siurbti pinigus iš šeimos gydytojų, kurių regionuose ir taip trūksta. Sumažėjus finansinėms paskatoms, gali tapti dar sunkiau pritraukti į regionus šeimos gydytojus. O tuomet tai taptų tikra sveikatos katastrofa. Nes nesant šeimos medicinos, kaip ir švietimo, tas regionas būtų pasmerktas greitam išnykimui, nes jokia jauna šeima nenorėtų vykti ten gyventi. Dar keisčiau atrodo visokios fantazijos dėl įstaigų bendradarbiavimo sutarčių, nes jos bendradarbiauja ir dabar. Tai, kad reformos kūrėjai neturi atsakymų kaip išvengs mano iš vardintų grėsmių jie ir neneigia, nes iki

šiol neaišku kaip būtų finansuojami tokie nauji dariniai.

Teigiama, kad tai leis išplėsti šeimos gydytojo komandą. Tačiau šie sprendimai niekaip nesusiję šeimos gydytojo plėtra. Dar praėjusioje kadencijoje komanda buvo išplėsta, įtraukiant į ją tokius specialistus kaip kineziterapeutas, burnos higienistas, gyvensenos medicinos specialistas ir pan. Tam nereikėjo jokios reformos. Vienintelis dalykas kurio trūko – tai finansų, kad visus tuos specialistus būtų galima įdarbinti. Todėl didinome šeimos medicinos finansavimą. Teigiama, kad jis didės ir toliau, tik labai nedaug. Kasmet papildomai planuojama skirti apie 10 milijonų eurų. Tai yra juokingai maža suma, nes ji tikrai neleis išpildyti duodamų pažadų. Vietoje to sveikatos sistemos rezerve yra sukaupiama apie 500 milijonų eurų, kurie visus metus gulės nenaudojami.

Regionams prireiks didelės išminties ir lankstumo, kad jų turima sistema nebūtų sugriauta ir sugadinta.

Taigi tam, kad būtų geresnė šeimos medicina, nereikėjo jokios reformos, tereikėjo ir toliau didinti šios srities finansavimą bei mažinti biurokratiją. Tačiau biurokratija nemažinama, o finansavimas augs tik simboliškai.

Dar viena labai svarbi sritis – tai slaugos ir globos integracija, apjungiant dvi sistemas: socialinę ir sveikatos. Tai reiškia, kad atsirastų vieninga sistema, kuri parinktų tai, kas žmogui tuo metu reikalinga. Nebebūtų blaškymosi tarp slaugos namuose, slaugos ligoninių bei ilgalaikės globos namų. Kol žmogus galėtų būti namuose, jam ir turėtų būti teikiamos slaugos paslaugos namuose. Prireikus jis būtų guldomas į slaugos ligoninę, bet būklei pagerėjus galėtų vėl grįžti namo. Ir tik tai atvejais, kai nėra rimtų sveikatos problemų, bet reikia labiau socialinės priežiūros, būtų nukreipiama į ilgalaikę globą. Tačiau panašu, kad ši reforma jau užbuksavo, nes sveikatos apsaugos ministras nerodo jokios lyderystės, o gal ir neturi šitoje srityje jokios kompetencijos. Tuo tarpu politiškai stipresnė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kaip visuomet randa milijonus priežasčių kaip procesą stabdyti. Taigi abejotina ar ši reformos dalis iš viso prasidės.

Na o visi kiti sprendimai yra kosmetiniai ir nieko iš esmės nekeičia. Tai daugiau tuščios kalbos ir nedideli pakeitimai. Todėl regionams prireiks didelės išminties ir lankstumo, kad jų turima sistema nebūtų sugriauta ir sugadinta, kad šeimos medicina neišnyktų dėl nemokšiškų centrinės valdžios sprendimų.

Aurelijus Veryga: „Ar tai, kas skambiai vadinama sveikatos reforma, iš tiesų yra reforma?“

Aurelijus Veryga

A. Veryga

A. Veryga

A. Veryga

Kėdainių sėkmės receptas:

nauji veidai, išsilavinimas darbštumas

Kraštietis. Profesorius. Kėdainių meras? Prof. DALIUS SERAFINAS