in memoriam MODRIS TENISONAS
Anapilin iškeliavo Modris Tenisonas (1945–2020). Latvis, gūdžiu sovietmečiu Vilniuje (1966) subūręs pirmąją profesionalią pantomimos trupę Sovietų sąjungoje; savo pantomimos spektakliais, sukurtais Vilniuje, Jaunimo teatre, Kauno dramos ir Kauno muzikiniame teatruose (1967–1972), išgarsinęs Lietuvos trupę visoje plačiojoje sovietų valstybėje. M. Tenisono Lietuvoje sukurti spektakliai „Ecce Homo“, „Sapnų sapnai“, „Saugokit peteliškę!“, „XX a. Capricio“, kt. aktualūs ir šiandien, – jie analizuojami, vertinami ir įvardijami kaip geriausi pantomimos aukso fondo pastatymai. Ir pastaruoju metu, praėjus dešimtmečiams nuo svaiginančios šlovės, sulaukęs garbaus amžiaus, ištvėręs tragiškus gyvenimo ir didžiulius sveikatos sutrikimus, M. Tenisonas dažnai atvykdavo iš Rygos į Lietuvą, aktyviai dalyvavo mūsų šalies kultūros vyksme. ...2017 m. gegužį M. Tenisonas daugiau kaip po keturiasdešimties metų įžengė į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastatą. Erdves, kuriose buvo įsikūręs tik ką – 1965-aisiais – pradėjęs veikti Jaunimo teatras, kur jį pakvietė pirmoji Jaunimo teatro vadovė režisierė Aurelija Ragauskaitė, patikėjusi ambicingu latviu, leidusi jam kurti pantomimos spektaklius... Tuomet, prieš trejus metus, M. Tenisonas dalyvavo tarptautiniame muziejaus projekte „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“, skirtame G. Mackevičiaus, talentingiausio jo mokinio, garsiausio Lietuvos mimo, vėliau režisieriaus, pedagogo, Maskvoje įkūrusio Plastinės dramos teatrą, atminimui. Tąkart greta kitų renginių įvyko ir Modrio Tenisono kūrybos vakaras, renginiai, skirti Lietuvos pantomimos 50-mečiui. Šių metų pavasarį ketinome surengti muziejuje kūrybos vakarą, skirtą M. Tenisono 75-mečiui. Kalbėjau su Modriu telefonu apie jo galimybę atvykti į šį vakarą. Tačiau pantomimos guru sakė, kad tokia kelionė nereali, – dėl stuburo skausmų kelionė iš Rygos į Vilnių jau neįmanoma... Ir čia pat pridūrė, kad... tuoj sės ant dviračio ir važiuos tvarkyti reikalų. Kol šviečia saulė, kol veikia stiprūs vaistai... Toks buvo jis, Modris Tenisonas: mimas, pantomimos režisierius ir mokytojas, dailininkas. Kūrėjas estetas, trykštantis idėjomis, garsėjantis paradoksais ir nuolat, net per didžiausius skausmus, kažkur skubantis... Atrodo, kad ir šiandien jis mina dviratį į Lietuvą... Liucija Armonaitė
in memoriam: Modris Tenisovas
MODRIS
3
1966 m. vasarą Vilniuje pasirodė visų dėmesį patraukiantis dvidešimt vienų metų jaunuolis: tiesi laikysena, itin elegantiška apranga, aristokratiškos manieros. Dar šis ateivis pasižymėjo atvira natūra, – jis lengvai mezgė pažintis ir per labai trumpą laiką susidraugavo su skulptoriumi Teodoru Kazimieru Valaičiu, džiazo muzikantais Olegu Molokojedovu, Vladimiru Tarasovu, Viačeslavu Ganelinu ir kitais bendrauti linkusiais sostinės menininkais. Tai buvo latvis Modris Tenisonas! Dailininkas! Mimas iš Rygos! M. Tenisonas ne kartą spaudoje pasakojo, kad į Vilnių jį atviliojo meilė lietuvaitei. Paprašius patikslinti, pasakoja, kad 1962 m Maskvoje, per sąjunginę atranką į Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio Helsinkyje „Gyvąjį žiedą“, susitiko su labai gražia „Lietuvos“ ansamblio šokėja. Susidraugavo. Bet Modriui teko eiti tarnauti į sovietų armiją. O kai jis, atlikęs prievolę, atvažiavo į Vilnių, sužinojo, kad jo draugę myli dar vienas menininkas. Tolesnė įvykių eiga apipinta legendomis. Viena jų pasakoja, kaip Modris lipo pas mylimąją pro... ketvirto aukšto langą. „Tikrai! Modris įlipo! – prisimena dailininkė Marija Jukniūtė. – Jis kabarojosi senais lietvamzdžiais, aptrupėjusiais karnizais... Tai buvo labai pavojinga... O jo mylimoji vis tiek pasirinko rašytoją...“ Paklausus, ar tikrai taip buvo, Modris kiek pagalvojęs sako: „Taip galėjau pasielgti... Kas nerizikuoja, tas negeria šampano!“ Toliau pasakojama, kad sielvarto apimtas Modris visų pažįstamų klausė, ką gi jam daryti? Žurnalistas Ferdinandas Kauzonas atsimena tas skausmingas latviui dienas ir tai, kad vienas draugų patarė Modriui padaryti ką nors ypatingo, neįmanomo, kad toji mergina suprastų, ko neteko... „Ne, ne, ne! – ryžtingai prieštarauja Tenisonas. – Aš jau buvau susitaręs su Aurelija Ragauskaite, kad ateisiu dirbti į Jaunimo teatrą. 1966-ųjų vasarą Kūrybinio jaunimo stovykloje, regis, Birštone, ji matė kelis mano etiudus, atliekamus prie laužo. Pantomima jai Dailininkė Marija Jukniūtė „Modris Tenisonas. Akimirkos...“, 1966.
in memoriam: Modris Tenisovas
paliko įspūdį, todėl pakvietė mane į teatrą vesti aktoriams judesio trenažą. Aš sutikau dirbti Jaunimo teatre, – privalėjau laikytis duoto žodžio.“ „Pirmą kartą Modrį Tenisoną pamačiau „Neringos“ kavinėje, kur pietavom su drauge, Jaunimo teatro scenografe Sofija Kanaverskyte, – apie pažintį su Tenisonu kalba M. Jukniūtė. – Prie mūsų staliuko prisėdo Sofijos pažįstamas jaunuolis. Tai buvo Modris. Draugė mus supažindino, pasakė, kad esu Dailės instituto studentė. Vaikinas susidomėjo ir neilgai trukus paklausė: „Ką jūs galvojate apie pantomimą?“ Atsakiau, kad man, grafikei, lengviau nupiešti, ką galvoju, nei kalbėti. Paėmiau servetėlę ir nupiešiau...“ Po kurio laiko Modris pasibeldė į S. Kanaverskytės nuomojamo kambariuko duris. Labai apsidžiaugė, kai kambaryje pamatė ir Mariją; tuoj pat pranešė: „Man reikia jūsų pagalbos!“ Visą dieną ir dar pusę nakties merginos su Modriu kūrė plakatus, kviečiančius dalyvauti atrankoje į Jaunimo teatre buriamą pantomimos trupę. „Tie plakatai buvo labai perfekcionistiniai – Modrio stiliaus: su iškirptais langiukais, priklijuotais skudurėliais... – pasakoja grafikė. – Gerokai po vidurnakčio baigėme kurti plakatus ir tik tada prisiminėme, kad tądien nieko burnoj neturėjom. Sofija galėjo pasiūlyti tik... senos sudžiūvusios duonos. Griaužėme tuos džiūvėsius, o Modris vis gyrė, kad labai skanu. Tas Modris! Jis visada pastebi ir moka džiaugtis net mažais, nereikšmingais dalykais!“ Kitą dieną, pučiant stipriam vėjui, Marija ir Modris nešė plakatus į Dailės institutą (dabar Lietuvos dailės akademija), Universitetą, Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Pedagoginį institutą (nuo 2018-ųjų – Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos akademija). O kai įvyko atranka ir prasidėjo pantomimos trupės repeticijos, jas galėjo žiūrėti ir artimiausi M. Tenisono draugai. Pasak Marijos, stebėti repeticijas būdavo labai įdomu, nes jos iškart, nuo pirmos dienos, tapdavo nedideliais performansais, metaforinių formų pasakojimais. Tuo metu tai buvo nauja, modernu. Performansų netrūko ir kasdieniame Modrio gyvenime. Štai pamatė kavinėje merginą skaisčiai mėlynomis akimis ir iškart prisėdo šalia, pažėrė komplimentą: „Jūsų akys tokios įspūdingos, kad man kyla
6
in memoriam: Modris Tenisovas
noras įmesti jas į šampano taurę ir tą šampaną išgerti...“ Ar įmanoma pamiršti tokį siurrealistinį komplimentą?! O tie unikalūs Modrio apdarai? Ilgas, juodas, angliško kirpimo kiek įliemenuotas paltas ir... pribloškiamai originalūs batai. Prieš patekdamas į Modrio rankas tai buvo įprastas kareiviškas apavas, bet režisierius atvertė aulus, apipaišė spalvotais ornamentais ir batai sužavėdavo visus, kas tik juos pamatydavo. Beje, tie tvirti kareiviški batai padėjo Modriui laimėti lažybas. Jais avėdamas pareiškė, kad gali stačiomis nučiuožti ledu nuo Tauro kalno viršaus iki pat apačios. Jis laimėjo lažybas! O visi kiti ginče dalyvavę mimai labai greitai išvirto, – pakalnę pasiekė sėdomis, o kai kas ir ant nugaros... Marija ir Modris buvo geri bičiuliai. Ilgai neturėjusiam savo kampo, naktimis pas pažįstamus ant grindų besiglaudžiančiam Modriui mergina padėjo išsinuomoti kambariuką Žvėryne, S. Moniuškos gatvėje. Su atskiru įėjimu! Gretai tas kambariukas, nuomojamas pas kompozitorių Joną Navakauską, tapo tikru kultūros centru, kuriame burdavosi mimai ir jų draugai aktoriai, dailininkai, poetai. Čia jie dalijosi meno idėjomis, iki išnaktų diskutavo, skaitė tuo metu draustą literatūrą. Rinkosi labai gražūs, šviesūs jauni žmonės. Modris visus kviesdavo ir į Lietuvos konservatoriją, kur tuo metu paskutiniame kurse studijavo Giedrius Kuprevičius. „Mudu su Giedriumi labai gerai sutarėme, – pasakoja M. Tenisonas. – Ėmėme rengti improvizacinius muzikos ir judesio vakarus, kuriuose dalyvaudavo mimai. Tai buvo mūsų bendri kūrybiniai ieškojimai, mūsų „augimo“ pradžia.“ Dažnai trupė lankydavosi ir Konservatorijos fonotekoje, kur Modris, suradęs Arnoldo Šionbergo dodekafoninės muzikos, kompozitorių impresionistų kūrinių ar Kšyštofo Pendereckio įrašų, siūlydavo mimams paklausyti. Ypač mėgo K. Pendereckio „Raudą Hirošimos aukoms“, kuri, dailininkės manymu, padarė įtaką tokiems pat ekspresyviems, kaip kompozitoriaus kūriniai, Modrio spektakliams. Dailininkė sako, kad jau tada tų jaunų mimų, Modrio auklėtinių, galvose formavosi visai kitoks, nei buvo įprasta, mąstymas, pasišventimas menui. Jie greitai išsiskyrė kaip intelektualai, savarankiškai kuriančios asmenybės. Jų traukiniai nuvažiavo Modrio paklotais bėgiais...
8
9
in memoriam Modris Tenisovas
JAUNIMO TEATRAS IR PANTOMIMA
in memoriam: Modris Tenisovas
Taigi, 1966-ųjų Vilnius. Ankstyvas ruduo. Aktorė Regina Kazlauskaitė, Jaunimo teatre dirbusi nuo pirmųjų teatro veiklos dienų, prisimena apgriuvusį Mažųjų Radvilų rūmų pastatą L. Giros g. 41 (dabar Vilniaus g. 41), skirtą 1965 metais įkurtam naujajam teatrui. Aktoriai į pastatą atėjo kartu su statybininkais, o kad darbai vyktų greičiau, ir jie, ir administracijos darbuotojai, ir teatro vyriausioji režisierė Aurelija Ragauskaitė dažnai talkindavo darbininkams. Visi labai norėjo kuo greičiau įsikurti šiame nors ir nedideliame, ir teatro reikmėms sunkiai pritaikomame pastate. 1966-aisiais čia jau dirbo teatro administracija; buvo nedidelė repeticijų erdvė, dekoracijų sandėliai. Po kurio laiko įrengta ir salė kameriniams spektakliams, tačiau pagrindinė scena buvo Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno. Spektakliai būdavo rodomi tik savaitgaliais, už durų, fojė, griaudžiant šokių muzikai... „Vieną 1966-ųjų rudens dieną teatro skelbimų lentoje pasirodė skelbimas, kviečiantis aktorius užsirašyti į judesio, muzikavimo užsiėmimus, – pasakoja R. Kazlauskaitė. – Mūsų vyriausiosios režisierės A. Ragauskaitės įsitikinimu, dramos teatro aktoriai privalėjo būti universalūs: valdyti savo kūną ir balsą, dainuoti ir groti. Į judesio pamokas atėjo aktoriai Apolonija Matkevičiūtė, Saulius Sipaitis, Elena Šimonytė, aš, Konservatorijos IV kurso būsima aktorė Elena Savukynaitė, moksleivis Eduardas Saulius Pauliukonis, dar keli kolegos. Pamokoms vadovavo jaunas ir žavus Modris Tenisonas, jau spėjęs tapti Vilniaus įžymybe.“ Tačiau vien tik kūno mankštos Modriui buvo maža. Jis jau matė savojo teatro viziją. Pasidalijo idėjomis su vyriausiąja režisiere, gavo pritarimą ir – ėmė veikti. M. Tenisonas surengė atranką; iš daugybės atėjusiųjų išsirinko tinkamiausius žmones, Jaunimo teatre subūrė pirmąją Lietuvoje pantomimos trupę.
14
in memoriam Modris Tenisovas
Valstybinis jaunimo teatras, 1965. Dabar Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus Pirmo pantomimos spektaklio ECCE HOMO plakatas. Premjera
in memoriam: Modris Tenisovas
16
A. Ragauskaitė
in memoriam: Modris Tenisovas
(iš kn. „Režisierės užrašai“, V., 2000):
19
„Modris, jau laisvai kalbėdamas lietuviškai, vieną sausio dieną pakvietė mus į pirmojo spektaklio „Ecce Homo“ peržiūrą. Neįtikėtina. Spektaklio temos – žmogaus gyvenimo kelias, triumfas ir pralaimėjimas, žūtis ir pergalė, dvikova su priešiškomis jėgomis, mirtis ir gyvenimas – visa tai įtikinama, profesionalu, sudėtinga, apgaubta labai skoninga klasikinio stiliaus muzika – jie laimėjo. Tačiau Modri, dėl Dievo, kad tokį sudėtingą, neįprastą Lietuvoje kūrinį priimtų publika, padaryk pirmą dalį iš paprastų, žiūrovui suprantamų žanrinių etiudų... Modris keikdamasis, dantis sukandęs, beveik per prievartą sudursto pirmąją spektaklio dalį: pantomimos pamoka, kai kurios Marselio Marso repertuaro scenelės (narvas, senėjimas, peteliškės ir kt.). 1967 metų pavasarį premjera parodoma kaip Jaunimo teatro planinis spektaklis. Pripažinimas visuotinis. Labai ryškiai išsiskyrę pagrindiniai grupės lyderiai Giedrius Mackevičius, Eduardas Saulius Pauliukonis, Zigmas Banevičius, pora merginų ir kiti jaunuoliai gražiai susiliejo į vientisą ansamblį.“
M.Tenisono spektaklio ECCE HOMO, įrašas Lietuvos TV 1967-11-25
in memoriam: Modris Tenisovas
M.Tenisono padÄ—ka Jaunimo teatro vadovei Aurelijai Ragauskaitei Scena iĹĄ M.Tenisono spektaklio ECCE HOMO. LABIRINTAS, 1967
22
in memoriam: Modris Tenisovas
Pantomimos trupė Rygoje, 1967-10-22. 1-ojo SSRS pantomimos teatrų festivalio apdovanojimai. ECCE HOMO pripažintas geriausiu spektakliu, M.Tenisonas (1-as iš deš.) – geriausiusu režisieriumi
23
Pantomimos trupė Kauno dramos teatro Jono Jurašo spektaklio MAMUTŲ MEDŽIOKLĖ premjeroje, 1968-12-31
in memoriam: Modris Tenisovas
Spektaklio SAPNŲ SAPNAI režisierius M. Tenisonas ir aktoriai, Kauno dramos teatras, 1968 Tenisono piešinys – spektaklio eskizas
26
1-ame plane – M. Tenisonas, LIETUVOS ans. šokėja Audronė Našlėnaitė, 2-ame plane – akt. Regina Kazlauskaitė, dail. Jonas Mackonis-Mackevičius. Latežeris, Kūrybinio jaunimo stovykla, 1970
„ECCE HOMO“ Dailininkė Marija Jukniūtė prisimena „Ecce Homo“ premjerą 1967 m. balandžio 9 d. Profsąjungų kultūros rūmų salė buvo pilnut pilnutėlė žmonių. Susižavėję žiūrovai po spektaklio mėtė į sceną žibutes. Visa scena mėlynavo nuo ankstyvųjų pavasario gėlių...
„Išbaigtos, stilistiniu požiūriu vienalytiškesnės, mano supratimu, tokios pirmos dalies scenos, kaip „Kova tamsoje“ ir „Traukinyje“. Pirmoje scenoje užimti aktoriai G. Mackevičius (Samurajus), E. S. Pauliukonis (Tarnas) gerai įvaldė plastinę formą, jautrūs epizodo stilistikai, ritmingi ir tikslūs. „Traukinyje“ pasirodo grupės meninis vadovas ir režisierius, buvęs Rygos pantomimos narys M. Tenisonas. Tai įdomus mimas profesionalas, turintis savą ryškią individualybę. Šiame mažame epizode M. Tenisonas pademonstravo savo, kaip mimo komiko, galimybes. Minėtą scenelę M. Tenisonas vaidina skoningai, su švelniu humoro jausmu. Aišku viena: gimė jaunas pajėgus kolektyvas, kuris turi kūrybines teises tolimesniam savo gyvenimui.“ Irena Aleksaitė. Pantomimos gimimas. Tiesa, 1967-06-04.
in memoriam: Modris Tenisovas
Apie spektaklį ir jį sukūrusį naująjį kolektyvą ėmė rašyti spauda. „Parodydami mažas siužetines pantomimas tradiciniu stiliumi, artistai susilaukė nemažo žiūrovų pritarimo (pantomima „Traukinyje“, „Filantropai“ ir kt.), tačiau pagrindinė spektaklio vertė vis dėlto buvo antroji – originalioji jo dalis, aiškiai parodanti kolektyvo meninių ieškojimų kryptį. Tačiau svarbu ne tai. Svarbu, kad mūsų pantomima, gimusi iš gryno entuziazmo, turi savo veidą. Ji turi savo kūrybos principus! Ir, žinoma, didžiausioji, liūto dalis čia tenka kolektyvo vadovui režisieriui M. Tenisonui, kurio fanatiškas atsidavimas pantomimos menui, be abejo, išves šį kolektyvą ir per tokias džiungles kaip finansai ir administracija, kurie pasirodo besantys tokie galingi, kad gali nulemti bet kokio kolektyvo meninį likimą...“ E. Mikulėnaitė. Entuziazmo kaina. Komjaunimo tiesa, 1967-06-06.
28
M. Tenisono ( 2 eilė, 2-as iš deš.) pantomimos trupė. Kaunas, 1970 Scena iš M.Tenisono spektaklio XX AMŽIAUS CAPRICIO. Akt. Jūratė Mikšytė, Vytautas Petruškevičius, Kauno dramos teatras, 1970
in memoriam: Modris Tenisovas
30
M.Tenisonas. Kaunas, 1970 Scenos iš M.Tenisono spektaklio KOLIAŽAS. Akt. Regina Putnaitė, Giedrius Mackevičius, Kauno muzikinis teatras, 1971.
in memoriam: Modris Tenisovas
32
in memoriam: Modris Tenisovas
Pantomimos trupės aktoriai. Centre – M.Tenisonas, guli fotomenininkas Vitas Luckus. Kaunas, 1972
33
M. Tenisonas, Vilnius, LTMKM, 2017 m. gegužė, Jurgitos Juonienės nuotrauka.
in memoriam: Modris Tenisovas
35
M. Tenisono laiĹĄkas. Ryga, 2018
M. Tenisono laiĹĄkas. Ryga, 2018
Iš monografijos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ (Sud. Liucija Armonaitė, Vilnius, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, 2017) Nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų.