Stilius

2022 m. birželio 7–13 d.

Nr.22

Legendinis žurnalas

GARSENYBIŲ MĖGSTAMIAUSI Lietuvos kampeliai AUDRONĖS BUNIKIENĖS švytėjimo paslaptis – optimizmas

Naujuose

LAUROS ir RYČIO ŽVAGULIŲ

namuose taisykles diktuoja sūnus

Kaina TIK

1,50 Eur

K A­R A­M E­L Ė

IŠ­DA­VĖ

mėgs­ta­miau­sias

VIE­TAS

Atos­to­gų me­tas kvie­čia ne tik krau­tis la­ga­mi­nus ir kel­ti spar­nus į už­sie­nį. Per pan­de­mi­ją iš­po­pu­lia­rė­jo ir vie­ti­nis tu­ riz­mas. Tad ką ap­lan­ky­ti Lie­tu­vo­je, be pa­jū­rio ir ku­ror­tų?

T

KARINA PUKAITĖ

e­le­vi­zi­jos lai­dų pro­diu­se­rės Vai­ dos Skais­gi­rės (31 m.) lau­kia dar­bin­ga va­sa­ra – jau daug me­ tų mo­te­ris lei­džia­si į ke­lio­nes po Lie­tu­vą, šie­met su dar­bo rei­ka­lais teks ke­liau­ti ir sve­tur. Kai tik bai­gia­si moks­ lo me­tai, mo­te­riai kom­pa­ni­ją pa­lai­ko sū­ nus Atas, tad pa­žin­ti ne tik ma­mos dar­ bo sub­ti­ly­bes, bet ir pa­sau­lį de­vyn­me­tis mo­ko­si nuo ma­žų die­nų.

Vai­dos aist­ra ke­lio­nėms ir pa­sau­lio pa­ži­ni­mo džiaugs­mui atė­jo iš vai­kys­tės.

6

Kai tik pra­džiu­gin­da­vo ge­ras oras, šei­ma trauk­da­vo pa­žin­ti gim­ti­nės. Vie­ną sa­vait­ ga­lį lauk­da­vo iš­vy­ka į Tri­jų Kry­žių kal­ ną, ki­tą – ke­lio­nė prie Pun­tu­ko ak­mens. „Pa­me­nu, 2018-aisiais dau­giau­sia ren­ giau lai­das ir pro­jek­tus, su­si­ju­sius su mais­ tu ir ku­li­na­ri­ja. No­rė­jo­si Lie­tu­vos var­dą įp­ras­min­ti per tai, ką ži­nau ge­riau­siai, – ke­lio­nes po Lie­tu­vą, is­to­ri­jos ir kul­tū­ros pa­ži­ni­mą, sko­nius, tra­di­ci­jas, pa­vel­dą ir žmo­nes, ku­rie tie­siog la­bai mėgs­ta mais­ tą ir no­ri jį do­va­no­ti ki­tiems. Taip at­si­ ra­do pro­jek­tas „Mais­to ke­lias“. Me­tams bė­gant kon­cep­tas iš­sip­lė­tė – dau­giau dė­

me­sio ski­ria­me is­to­ri­jai, tu­riz­mui, sten­ gia­mės pa­teik­ti gi­dą, ką nu­veik­ti, pa­ma­ ty­ti, kur ska­niai pa­val­gy­ti. Tai ne­bū­ti­nai su­si­ję su lie­tu­viš­ku pa­vel­du – tai ga­li bū­ti nuos­ta­bus jū­rų gė­ry­bių ar ita­liš­kos pas­tos res­to­ra­nė­lis“, – sa­ko Vai­da, ir pa­ti mėgs­ tan­ti suk­tis vir­tu­vė­je.

Ma­nan­tiems, kad Lie­tu­va – mik­ros­ ko­pi­nė, ma­ža ir čia nė­ra ką pa­ma­ty­ti ir nu­veik­ti, V.Skais­gi­rė at­sa­ky­tų prie­šin­gai. „Vi­si, iš­ma­nan­tys is­to­ri­ją, ži­no, ko­kia Lie­tu­va tur­tin­ga, kiek jo­je dar ne­pa­žin­ta.

La­bai įdo­mu lan­ky­ti dva­rus, pi­lis, juo­se įsi­kū­ru­sius res­to­ra­nus – kaip jie po ke­lių šim­tų me­tų pri­tai­ko re­cep­tus da­bar­čiai, imp­ro­vi­zuo­ja, kiek žmo­nių yra par­si­ve­žę nuos­ta­biau­sių idė­jų iš už­sie­nio ša­lių. Ke­ lio­nės – ar po Lie­tu­vą, ar po Sa­kart­ve­lą, ar po Tur­ki­ją – vi­sa­da duo­da la­bai daug“, – pa­žy­mė­jo ak­ty­vi mo­te­ris.

2022 06 07

D

„Lau­kia in­ten­sy­vi va­sa­ra – ke­liau­si­me ir po pa­sau­lį, ir po Lie­tu­vą“, – sa­kė te­le­vi­zi­jos lai­dų pro­diu­se­rė Vai­da Skais­gi­rė.

ve­jo­jan­tiems, kad ke­liau­ti ga­li­ma tik tu­rint so­li­dų biu­dže­tą, Vai­da pa­ta­ria pra­dė­ti nuo sa­vo kraš­to pa­ži­ni­mo. „Va­žiuo­si­me fil­muo­ti į Kaz­lų Rū­dą – nuos­ta­bios gam­tos ap­sup­tą gra­žų mies­ tą, apie ku­rį daug kas tik­rai ne­ži­no. Ga­ li­ma ir trau­ki­niu at­va­žiuo­ti neiš­lei­džiant daug pi­ni­gų vi­sai šei­mai ir tu­rė­ti nuos­ta­ bią die­ną tiek gam­to­je, tiek mu­zie­juo­se, tiek pa­žin­di­nan­tis su kraš­to įdo­my­bė­ mis“, – pa­ta­rė lai­dų pro­diu­se­rė.

Po kiek­vie­no se­zo­no, kai ke­liau­ja po Lie­ tu­vą, Vai­da kas­kart nus­tem­ba, kiek dar ne­ bu­vo ma­čiau­si, at­si­ran­da ir re­ko­men­da­ci­jų.

Ji la­bai mėgs­ta Birš­to­ną. Iš tų kraš­tų yra ki­lęs ir bū­si­ma­sis jos vy­ras. „Mums tik­rai sma­gu ten ir il­sė­tis, ir džiaug­tis gam­ta, ir pa­si­vaikš­čio­ti pak­ran­ te, ir nuos­ta­bių res­to­ra­nų yra, ir pui­kių nak­vy­nės vie­tų. Kai no­ri­si pa­ži­ni­mo, le­ kia­me į Že­mai­ti­ją. Man tai vie­nas nuos­ta­ biau­sių kraš­tų. Ža­vi že­mai­čiai ir jų is­to­ri­ ja, kul­tū­ra, ku­li­na­ri­nis pa­vel­das. Ne­se­niai su lai­dos „Mais­to ke­lias“ ve­dė­jais – Nor­ vi­lų šei­ma – bu­vo­me Jud­rė­nuo­se, Vei­vir­ žė­nuo­se, iš ku­rių ki­lęs Dei­vis. Mo­kė­mės ir kas­ti­nį suk­ti, ir sū­rį spaus­ti, ir ci­bu­li­nę ga­min­ti“, – pri­si­mi­nė Vai­da.

Anot Vai­dos, net ir trum­pos iš­vy­kos pa­de­da iš­lįs­ti iš bur­bu­lo – ap­lin­kos, ku­ rio­je nuo­lat su­ka­mės. „Žmo­gui pa­ži­ni­mas su­tei­kia vi­di­nės švie­sos – tam­pi vi­sai ki­toks, kai do­mie­ si, pa­si­se­mi ži­nių“, – svars­tė V.Skais­gi­rė.

AS­ME­NI­NIS AL­BU­MAS, TO­MAS­FO­TO.LT, „CAF­FA PHO­TOG­RAP­HY“

Š

ian­dien sa­vo na­mais Vai­da lai­ko Vil­ nių, bet di­džiu­lius sen­ti­men­tus jau­ čia gim­ta­jam mies­tui Kau­nui. „Kai va­žiuo­ju į sve­čius pas tė­vus, pra­ su­ku pro mū­sų se­nuo­sius na­mus, pri­si­ me­nu vai­kys­tę. Kau­nas yra tar­si ma­no pa­ma­tas ir pag­rin­das, Vil­nius – tar­si sie­ nos, o sto­gas da­bar jau Ita­li­ja – ke­li skir­ tin­gi kraš­tai. Vil­nius – ma­no na­mai nuo stu­di­jų lai­kų, čia at­sik­raus­čiau, kai pra­ dė­jau stu­di­juo­ti, – de­vy­nio­li­kos. Praė­jo dvy­li­ka me­tų – tik­rai ne­ma­žai, jau­čiuo­si čia įlei­du­si šak­nis, sa­va. Kad ir ko­kia vie­ ta bū­tų – Vil­nius, Kau­nas, Ma­ja­mis ar Tbi­li­sis – vis tiek na­mai yra ten, kur ta­vo šei­ma, my­li­miau­si žmo­nės. Tur­būt ga­lė­ čiau gy­ven­ti ir Ka­zachs­ta­ne, jei ten bū­tų ma­no šei­ma, ma­no vy­ras, ma­no vai­kas, ma­no tė­vai – vi­si bran­giau­si ma­no žmo­ nės“, – sa­kė Vai­da.

2022 06 07

7

A T­V I­R A I

Nuotraukos: Akvilė Razauskienė Makiažas ir šukuosenos: Aurelija Klimašauskaitė Stilius: Jomantė Vaitkutė Liutauro kostiumėlis iš „Baby Diva“

12

Nau­juo­se na­muo­se TAI­SYK­LES DIK­TUO­JA SŪ­NUS

V

AG­NĖ MA­ČIU­LY­TĖ

i­za­žis­tė Lau­ra (32 m.) ir vers­ li­nin­kas Ry­tis (35 m.) Žva­gu­ liai iš­gy­ve­na džiu­gių per­mai­nų lai­ko­tar­pį. Ant­rą­ją Ka­lė­dų die­ ną juo­du ta­po sū­naus Liu­tau­ro tė­vais, o va­sa­rio pir­mą­ją įžen­gė į nau­jus na­mus.

Ka­dai­se pra­mo­gų pa­sau­lio už­ku­li­siuo­ se daž­nai ap­ta­ri­nė­ta po­ra da­bar sa­ko at­ ra­du­si ra­my­bę. Nors vis­kas šiuo me­tu su­ka­si apie sū­naus po­rei­kius, va­sa­rė­jant jų gy­ve­ni­me tvy­ro iš­lauk­ta har­mo­ni­ja.

Se­niau gar­sios mer­gi­nų gru­pės „Mag­ nit“ (vė­liau – „Kris­tal“) na­rei L.Žva­gu­ lie­nei at­ža­los gi­mi­mas pa­dė­jo per­kai­no­ ti ver­ty­bes. „Pa­si­da­rė ne­bes­var­bu, kas ką apie ma­ ne ma­no, ne­be­rei­kia nie­ko nie­kam įro­di­ nė­ti“, – sa­kė mo­te­ris, ku­rios di­džiau­sias pa­gal­bi­nin­kas na­muo­se ir kas­die­ny­bė­je yra jos su­tuok­ti­nis.

Bu­vęs gar­saus Vil­niaus nak­ti­nio klu­ bo „Mo­ji­to Nights“ bend­ra­tur­tis R.Žva­ gu­lis jau ke­le­rius me­tus dir­ba me­die­nos eks­por­to įmo­nė­je. Kaip jis pats sa­ko, no­ rė­jo dar­bo, ku­ris pa­dė­tų pri­si­tai­ky­ti prie šei­mos po­rei­kių.

Prieš gims­tant sū­nui vy­ras rū­pi­no­si vi­sais sta­ty­bos dar­bais – sku­bė­jo, kad su šei­ma ga­lė­tų kuo grei­čiau įsi­kel­ti į na­mą sos­ti­nė­je. „Jis rin­ko net užuo­lai­das“, – pra­dė­da­ma po­kal­bį šyp­te­lė­jo jo žmo­na.

– Pa­na­šu, kad jū­sų pa­žin­ties is­to­ ri­jo­je nė­ra vie­tos abe­jo­nėms. 2014 me­tais su­si­pa­ži­no­te, po pus­me­čio kar­tu ap­si­g y­ve­no­te. Su­ža­dė­tu­vių ir­gi ne­rei­kė­jo il­gai lauk­ti – jos įvy­ko 2016-aisiais, po dve­jų me­tų at­šo­ko­ te ves­tu­ves. Ar ga­li­ma teig­ti, jog nuo pir­mų­jų die­nų abu ži­no­jo­te, kad su­ti­ ko­te vie­nas ki­to šir­džiai ir sie­lai ar­ ti­mą žmo­gų?

Ry­tis: Ga­li­ma sa­ky­ti, kad taip. Tie­sa, san­ty­kių pra­džio­je, kai dar vy­ko va­di­na­ ma­sis san­ty­kių šli­fa­vi­mas, neiš­ven­gė­me konf­lik­tų dėl bui­ties. Vi­sa ki­ta klo­jo­si pui­kiai – sa­vai­me, na­tū­ra­liai.

2022 06 07

Lau­ra: Nuo pat pra­džių su­ta­po mū­sų ver­ty­bės. Abu jau no­rė­jo­me kur­ti šei­mą.

Ry­tis: Nuo pir­mų­jų die­nų iš­si­kė­lė­me sau tiks­lą su lai­ku su­si­lauk­ti at­ža­los. Lau­ kė­me ir iš­lau­kė­me.

– Prieš įvyks­tant ves­tu­vėms apie jus bu­vo šne­ka­ma daž­nai. Su­si­tuo­ kus kal­bos tar­si nu­ti­lo. Ati­to­li­mas nuo vie­šu­mos bu­vo są­mo­nin­gas jū­ sų abie­jų spren­di­mas?

Ry­tis: Su­si­tuo­kę vi­są lai­ką no­rė­jo­me skir­ti sau, gy­ve­ni­mo tiks­lams su­si­kur­ti.

Kaip ir anks­čiau, taip ir po ves­tu­vių lai­ką lei­do­me kar­tu, su šei­ma. Nie­ka­da ne­bu­ vo­me daž­ni ren­gi­nių sve­čiai. Ma­ny­čiau, kad ati­to­li­mas įvy­ko sa­vai­me.

„At­ro­do, kad gi­mus sū­nui ma­no vi­du­je vėl at­gi­mė mu­zi­ka. Ži­no­ma, da­bar vi­sos ma­no dai­nos – jam.“

nių apie bend­ra­vi­mą su­si­tuo­kus, to­mis ži­nio­mis sėk­min­gai va­do­vau­ja­mės.

Abu ma­tė­me ir tė­vų pa­vyz­dį. Kiek­vie­ nas iš sa­vo šei­mų pa­siė­mė­me po ga­ba­lė­lį pa­tir­ties ir kar­tu su­si­kū­rė­me to­kį gy­ve­ ni­mą, ko­kį ge­ra gy­ven­ti abiem.

– Esa­te re­li­gin­gi žmo­nės?

Ry­tis: Tik­rai pla­nuo­ja­me krikš­ty­ti sa­ vo vai­kus. Svar­biau­sia – krikš­tas, o po to vai­kams jau pa­tiems lei­si­me ap­sisp­ręs­ti, ko­kį re­li­gi­nį ke­lią jie no­ri rink­tis. Į baž­ny­čią neina­me kiek­vie­ną sek­ma­ die­nį, bet ten tik­rai ap­si­lan­ko­me per šven­ tes. Kar­tais už­su­ka­me į baž­ny­čias, pro ku­ rias va­žiuo­ja­me. Trum­pai pa­bū­na­me jo­se, nu­si­ra­mi­na­me. Aš Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­ je lan­kiau ka­ta­li­kiš­kas mo­kyk­las. Tie­sa, mū­sų šei­ma jas rin­ko­si dėl ge­ro jų įver­ ti­ni­mo moks­lų pras­me.

– Pa­na­šu, kad nei anks­čiau, nei da­bar jū­sų san­ty­kių neap­tem­dė joks juo­das de­be­sis. Kaip pa­vyks­ta iš­sau­ go­ti juos dar­nius?

Ry­tis: Tarp mū­sų kar­tais ky­la konf­ lik­tų, ta­čiau jau mo­ka­me juos spręs­ti be lieps­nų. Vie­toj šauks­mų abu ren­ka­mės ty­lą: pa­bū­na­me vie­ni, pa­mąs­to­me, pa­ si­vaikš­čio­ja­me. Ži­no­ma, ty­la trun­ka neil­gai. Mes la­bai daug kal­ba­mės, vie­nas ki­to at­sip­ra­šo­me.

Ma­no­me, kad dėl smulk­me­nų tik­rai ne­ ver­ta pyk­tis, švais­ty­ti lai­ko.

– Lau­ra, kai su­si­pa­ži­no­te su Ry­čiu, bu­vo­te po­pu­lia­rios mer­gi­nų gru­pės „Mag­nit“ na­rė. Kad dėl as­me­ni­nių prie­žas­čių pa­lie­ka­te gru­pę, pra­ne­šė­ te 2016 me­tais. Po to kar­tu vėl kon­ cer­ta­vo­te, ta­čiau po tre­jų me­tų gru­ pę, ku­ri jau bu­vo per­si­va­di­nu­si „Kris­ tal“, pa­li­ko­te ga­lu­ti­nai. Apie išė­ji­mų prie­žas­tis nie­kuo­met neat­vi­ra­vo­te.

– Prie to, kad ga­lu­ti­nai pa­li­kau gru­ pę, pri­si­dė­jo ma­no dar­bas. Dir­bau biu­re, ne­bu­vo leng­va tai su­de­rin­ti su kon­cer­tų gra­fi­ku. Taip pat ma­čiau, kad prie gru­pės veik­los la­biau pri­si­de­da ki­tos mer­gi­nos ir kad aš šiai gru­pei ne­ga­liu ati­duo­ti vi­sos sa­vęs. Mu­zi­ki­nei veik­lai sky­riau ma­žiau lai­ko, taip jau nu­ti­ko, kad te­ko ją pa­lik­ti.

– San­ty­kių mo­de­liai yra iš­moks­ ta­mi, pa­vel­di­mi. Gal vai­kys­tė­je ar­ ti­mo­je ap­lin­ko­je pa­tys ma­tė­te dar­ nių san­ty­kių pa­vyz­džius, ku­riais se­ ka­te ir šian­dien?

Ry­tis: Ga­lė­čiau išs­kir­ti prieš san­tuo­ ką baž­ny­čios or­ga­ni­zuo­ja­mus su­ža­dė­ti­ nių kur­sus. Ma­nau, kad dau­ge­lis žmo­ nių juos ver­ti­na ne­pa­kan­ka­mai. Mums su Lau­ra šie kur­sai su­tei­kė dau­gy­bę ži­

– Ar su bu­vu­sio­mis ko­le­gė­mis Kris­ ti­na Iva­no­va, Emi­li­ja Ka­taus­kai­te pa­ lai­ko­te ar­ti­mus ry­šius?

Lau­ra: Taip! Ta­čiau kiek­vie­ną die­ną ne­su­si­tin­ka­me, ne­bent su Emi­li­ja, su ku­ ria la­bai ge­ros drau­gės bu­vo­me dar prieš at­si­ran­dant gru­pei. Su Kris­ti­na su­si­ra­ šo­me, pas­vei­ki­na­me vie­na ki­tą gim­ta­ die­nio pro­ga, su­lau­kiau jos svei­ki­ni­mų nėš­tu­mo, vai­ko gi­mi­mo pro­ga.

Lau­ra Žva­gu­lie­nė

13

S V E I­K A­T A I R G R O­Ž I S

Svar­biau­sia – išlikti

NA­TŪ­RA­LIAI

Vi­si su­tar­ti­nai sako, kad gro­žio są­vo­ka api­ma la­bai daug da­ly­kų. Ži­no­mos mo­ te­rys ne­pa­mirš­ta rū­pin­tis ne tik sa­vo išo­re, bet ir vi­du­mi.

Tai­gi kur sly­pi jų pas­lap­tis?

24

NE­RI­JUS IR GIN­TA­RĖ

A

t­ro­do, kad di­zai­ne­rei Aud­ro­nei Bu­ni­kie­nei (64 m.) pa­si­ti­kė­ji­ mo sa­vi­mi nes­tin­ga. „Prik­lau­ sau ka­te­go­ri­jai mo­te­rų, ku­rios ne­my­li sa­vęs“, – nus­te­bi­no ji.

Vi­suo­met jau­nat­viš­ka ir pa­si­tem­pu­si ži­ no­ma mo­te­ris sa­kė, kad gro­žio pro­ce­dū­rų ka­bi­ne­tuo­se ji re­ta vieš­nia. Dėl įtemp­tos dar­ bot­var­kės ji tam tie­siog ne­tu­ri lai­ko. „Prie ma­no liek­nos fi­gū­ros pirš­tu­kus yra pri­ki­ šu­si ge­ne­ti­ka. Be abe­jo­nės, jei­gu nie­ko ne­ veik­čiau, sė­dė­čiau na­muo­se, net ge­ne­ti­ka ne­pa­dė­tų. Ta­čiau gy­ve­nu to­kiu tem­pu, kad ga­liu sau leis­ti val­gy­ti ką no­riu. Pri­si­gal­vo­ ju tiek vi­so­kiau­sių dar­bų, kad dau­ge­lis ma­ nęs klau­sia, kaip spė­ju“, – juo­kė­si di­zai­ne­rė.

Aud­ro­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad jos jau­nat­ viš­ku­mo pas­lap­tis – ge­bė­ji­mas į dau­ge­lį da­ly­kų žvelg­ti po­zi­ty­viai. Pa­sak ži­no­mos mo­ters, gy­ve­ni­mo do­va­ną rei­kia bran­gin­ ti ir ja džiaug­tis. „Ma­ne gy­ve­ni­me džiu­gi­na vis­kas – to­kia ma­no švy­tė­ji­mo pas­lap­tis. Net juo­džiau­ sia­me po­pie­riaus la­pe ge­bu įži­ūrė­ti švie­ są. Kai žmo­gus ku­pi­nas po­zi­ty­vo, jis yra pa­si­tem­pęs, tie­siog švy­ti. No­rint ne­tu­rė­ti dep­re­si­jos, rei­kia šiek tiek pa­si­le­pin­ti, da­ ry­ti tai, kas su­tei­kia džiaugs­mo. Net ir ka­ ro kon­teks­te ma­nęs klien­tės klau­sia nuo­ mo­nės, o aš vis jas til­dau ir ra­gi­nu kal­bė­ti apie gra­žius da­ly­kus. Juk min­tys ma­te­ ria­li­zuo­ja­si“, – įsi­ti­ki­nu­si ži­no­ma mo­te­ris.

Vis po­pu­lia­rė­jan­čios gro­žio chi­rur­gi­jos pro­ce­dū­ros Aud­ro­nės ne­do­mi­na. Di­zai­ ne­rė pri­pa­žįs­ta, kad no­rą gul­tis po gro­ žio pei­liu su­lai­ko bai­mė. „Kai ži­ūriu į sa­ve veid­ro­dy­je, svars­tau, kad gal rei­kė­tų gul­tis po gro­žio pei­liu, nes

no­riu bū­ti gra­žes­nė, bet to ne­da­rau, nes bi­jau. O jei bus at­virkš­ti­nis re­zul­ta­tas...

Ma­ne­ke­nės Lin­dos Evan­ge­lis­tos pa­vyz­ dys, kai ope­ra­vo­si pas ge­rus chi­rur­gus, bet or­ga­niz­mas ne taip su­rea­ga­vo, ro­do,

kad nie­kuo­met ne­ga­li ži­no­ti, kaip at­ro­ dy­si po pro­ce­dū­ros“, – pri­pa­žino ji.

Di­zai­ne­rės nuo­mo­ne, į mo­te­riš­ku­mo są­vo­ką tel­pa ne tik išo­ri­nis, bet ir vi­di­nis gro­žis, ku­riuo spin­du­liuo­ti ge­ba dau­ge­lis.

2022 06 07

N

MO­NI­KA PO­ŽERS­KY­TĖ

uo ma­žu­mės pro­diu­se­rio Kris­tu­ po Kri­vic­ko (43 m.) žmo­na Jur­ gi­ta (40 m.) ža­vė­jo­si sa­vo ma­ma ir jos gro­žio ri­tua­lais. Mo­te­ris pri­si­mi­nė, kaip vai­kys­tė­je jai vis no­rė­da­vo­si ap­ži­ūrė­ti jos kos­me­ti­nę ar įsis­pir­ti į aukš­ta­kul­nius.

Vi­suo­met pa­si­tem­pu­si ir švy­tin­ti Jur­ gi­ta sa­ko, kad vi­so to pas­lap­tis – vy­ro Kris­ tu­po ir jųd­vie­jų pen­kių at­ža­lų mei­lė. Be abe­jo­nės, prie to pri­si­de­da ir gro­žio pro­ ce­dū­ros: drė­ki­na­mo­sios vei­do ir plau­kų kau­kės, ku­rio­mis ji ne­ven­gia pa­si­le­pin­ti. „Ge­riau­sias gro­žio drau­gas yra ko­ky­biš­ kas mie­gas. Esant ga­li­my­bei vi­sa­da sten­ giuo­si pail­sė­ti ir iš­si­mie­go­ti. Taip pat la­ bai svar­bu leis­ti odai pail­sė­ti – ją šva­riai nu­va­ly­ti ir at­ras­ti prie­mo­nes, ku­rios tin­ ka odai. Ži­no­ma, prie vi­so to pri­si­de­da ir lai­kas gry­na­me ore, ku­rio tu­rint vai­kų tik­ rai nes­to­ko­ja­me“, – šyp­te­lėjo ji.

Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­ge­liui įp­ras­ta gro­žį pa­to­bu­lin­ti plas­ti­nė­mis ope­ra­ci­jo­ mis. Pak­laus­ta, ar ka­da nors te­ko gul­tis po gro­žio pei­liu, Jur­gi­ta pri­si­pa­ži­no bi­ jan­ti tai da­ry­ti. „Bi­jau pei­lių, in­jek­ci­jų ar už­pil­dų la­biau, nei jų no­riu, tad apie tai daug ne­mąs­tau. Tik­rai ma­nau, kad ir ne­ si­nau­do­jant ar ne­pikt­nau­džiau­jant vi­sais tais gro­žio rei­ka­lais ga­li­ma at­ro­dy­ti mo­te­riš­kai ir la­bai gra­ žiai. Jei mo­te­ris ma­no, kad jai to rei­kia, bus la­biau pa­si­ti­kin­ ti sa­vi­mi ar lai­min­ges­nė, ta­da ge­rai. Tik čia la­bai svar­bu ge­ ras spe­cia­lis­tas ir sai­kas“, – svars­tė mo­te­ris.

2022 06 07

25

S V E I­K A­T A I R G R O­Ž I S

Ką daryti,

KAD JĖ­GOS

neap­leis­tų Sug­le­bę, pa­var­gę ir iš­se­ kę? Ką da­ry­ti, kad die­ną bū­tu­me žva­lūs, o nak­tį ge­rai mie­go­tu­me?

V

i­siems ge­rai pa­žįs­ta­mas jaus­ mas: pa­si­bai­gus žie­mai su­si­ du­ria­me su va­di­na­muo­ju pa­ va­sa­ri­niu nuo­var­giu. Gal­vos sme­ge­nų cent­re esan­ti kan­ko­rė­ži­nė liau­ ka tam­siuo­ju me­tų lai­ku ga­mi­na dau­giau me­la­to­ni­no. Šis hor­mo­nas yra nuo­var­gio ir žie­mos mie­guis­tu­mo prie­žas­tis.

Pa­si­bai­gus ant­ra­jai ko­ro­na­vi­ru­so pan­ de­mi­jos žie­mai iš­se­ki­mu ir ne­mi­ga skun­ džia­si kaip nie­kad daug žmo­nių.

Stre­sas var­gi­na, sen­ka jė­gos ne tik tų, ku­rie tu­rė­jo dirb­ti iki or­ga­niz­mo apk­ro­vos ri­bos, – slau­gy­to­jų ar gy­dy­to­jų. Tuo skun­ džia­si ir tė­vai, ku­riems te­ko dirb­ti na­muo­ se ir pa­si­rū­pin­ti, kad ne­su­menk­tų vai­kų mo­ky­mo­si nuo­to­li­niu bū­du mo­ty­va­ci­ja.

Ar­ti iš­se­ki­mo ri­bos at­si­dū­rė me­ni­nin­kai, vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įs­tai­gų dar­buo­to­jai, ku­ rie pa­ju­to grės­mę sa­vo eg­zis­ten­ci­jai. Vi­si jau­tė­si pa­var­gę, iš­se­kin­ti – net ir tu­rin­tys sta­bi­lias pa­ja­mas.

At­lik­ta apk­lau­sa atsk­lei­dė, kad stre­sas sle­gia kas ket­vir­tą euro­pie­tį. Ir toks di­de­ lis, kad sun­ku at­si­gau­ti. Itin di­de­lę bai­mę kas tre­čiam Se­no­jo že­my­no gy­ven­to­jui su­kė­lė pra­žū­tin­go­jo vi­ru­so pan­de­mi­ja.

Apk­lau­sos da­ly­viai – dau­giau nei 30 tūkst. žmo­nių iš 15 Euro­pos ša­lių. Iš jų 15 proc. pri­si­pa­ži­no, kad ken­čia nuo mie­go sut­ri­ki­mų. Ypač di­de­lė stre­so naš­ta sle­gia mo­te­ris ir 18–34 me­tų žmo­nes. Žmo­nės, ne­ri­mau­da­mi dėl sa­vo eg­zis­ 30

2022 06 07

ten­ci­jos ir ar­ti­mų­jų, blo­gai mie­ga, jau­čia­ si be­jė­giai, pra­ra­dę vil­tį. Ži­no­ma, esa­ma ir svei­ko nuo­var­gio, pa­vyz­džiui, po spor­to, kai žmo­gus iš­se­ ki­na sa­ve są­mo­nin­gai. Tie, ku­rie nuo­lat jau­čia­si silp­ni, sto­ko­ja ener­gi­jos, ne­tu­rė­ tų į tai nu­mo­ti ran­ka. Bū­ti­na iš­siaiš­kin­ ti prie­žas­tis.

E

sa­ma daug nuo­var­gio, iš­se­ki­mo prie­žas­čių ir šią bū­se­ną dar la­ biau ga­li sus­tip­rin­ti bai­mės ir stre­ sas. Spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, dau­ge­liui žmo­ nių trūks­ta mik­roe­le­men­tų, vi­ta­mi­nų D, B12 ar ge­le­žies.

Už­de­gi­mai, mais­to pro­duk­tų, pa­vyz­ džiui, pie­no ar gliu­te­no, ne­to­le­ra­vi­mas, bur­nos prob­le­mos, pa­vyz­džiui, dėl se­nų dan­tų plom­bų, ga­li pa­da­ry­ti žmo­gų su­ gle­bu­sį, be­jė­gį ir silp­ną.

Dau­ge­lis ener­gi­jos ne­ten­ka dėl virš­ ki­ni­mo sut­ri­ki­mo, daž­nai dėl fer­men­tų trū­ku­mo. Sut­ri­ku­si žar­ny­no mik­rof­lo­ra – mai­ti­na­mo­ji už­de­gi­mi­nių li­gų ter­pė. Šių li­gų įs­pė­ja­mie­ji sig­na­lai ga­li bū­ti čiau­du­ lys, per­šin­čios akys ar gal­vos skaus­mai.

123RF.COM

Nuo 19 val. organizmas įjungia biologinio savire­ guliacijos ir atsipalaida­ vimo proceso mygtukus.

2022 06 07

No­rin­tys pa­gel­bė­ti sa­vo virš­ki­ni­mui tu­ rė­tų il­gai kram­ty­ti ir pir­miau­sia ne­var­to­ ti skys­čių iki val­gio, kad ne­bū­tų ats­kies­ tos skran­džio sul­tys.

Mi­ty­bos spe­cia­lis­tai pa­ta­ria val­g y­ti ba­las­ti­nių me­džia­gų tur­tin­gą mais­tą su daug dar­žo­vių, balkš­vų­jų gys­lo­čių sėk­las ir rie­šu­tus. Kar­čio­sios me­džia­gos, pa­vyz­ džiui, kiaul­pie­nių ar ci­ko­ri­jos (pap­ras­tų­ jų trū­ka­žo­lių) sul­tys, ge­ri­na ke­pe­nų de­ tok­si­ka­ci­jos funk­ci­ją.

Idea­liu mais­tu va­di­na­mos mais­ti­nių me­džia­gų tur­tin­gos dar­žo­vės, sa­lo­tos ir ma­žai cuk­raus tu­rin­tys vai­siai. Bet pir­ miau­sia val­gy­ti rei­kia ne per­ne­lyg daž­ nai. Dėl to nak­ties me­tu pa­ta­ria­ma mi­ ty­bos pert­rau­ka – vy­rams apie 13 val., o mo­te­rims – 12 val.

Tų, ku­rie nuo­lat val­go, or­ga­niz­mas nie­ka­da neį­si­lie­ja į svar­bų pro­ce­są, kai per­dir­ba­mos ląs­te­lių lie­ka­nos. Ke­pe­ nims, skran­džiui ir virš­ki­na­ma­jam trak­

tui ten­ka pa­dir­bė­ti, or­ga­niz­mas ne­tu­ri poil­sio, bio­lo­gi­nės sa­vi­re­gu­lia­ci­jos pro­ ce­sui trūks­ta lai­ko.

Ge­riau, kaip šmaikš­čiai re­ko­men­duo­ ja mi­ty­bos spe­cia­lis­tai, že­mas val­gy­mo daž­nis. Tuo­met or­ga­niz­mas tu­ri ga­li­my­ bę star­tuo­ti iš nau­jo. Tai­gi pus­ry­čius rei­ kė­tų ati­dė­ti vė­ly­vam ry­tui.

Ang­lia­van­de­nius rei­kė­tų, jei įma­no­ ma, į sa­vo val­gia­raš­tį įt­rauk­ti tik po fi­ zi­nio ak­ty­vu­mo. Jie daž­nai su­ke­lia nuo­ var­gio ata­kas. Pa­vyz­džiui, pi­ca per pie­tus žmo­gų pir­miau­sia pa­da­ro tin­gų.

Svar­bi ne tik mi­ty­ba tin­ka­mu lai­ku.

Or­ga­niz­mas ge­riau­siai funk­cio­nuo­ja tuo­ met, kai kas­die­niai gy­ve­ni­mo įp­ro­čiai – val­gy­mas, skys­čių var­to­ji­mas, mie­gas ir fi­zi­nis ak­ty­vu­mas – įsi­lie­ja į taip su­ma­niai gam­tos su­kur­tą bio­lo­gi­nį die­nos rit­mą.

Toks de­ri­nys su­tei­kia dau­giau ener­gi­ jos, tai by­lo­ja ir chro­no­bio­lo­gi­jos (moks­ las, nag­ri­nė­jan­tis rit­miš­ką ir dės­nin­gą žmo­gaus or­ga­niz­mo funk­ci­jų svy­ra­vi­mą) spe­cia­lis­tų ty­ri­mo re­zul­ta­tai. 24 va­lan­dų rit­mas val­do vi­di­nį or­ga­niz­mo laik­ro­dį, ku­riam įta­kos tu­ri ki­ti veiks­niai – al­kis, švie­sa, tam­sa ir oro tem­pe­ra­tū­ra.

Vė­ly­vą ry­tą esa­me la­bai ak­ty­vūs, anks­ ty­vą po­pie­tę veik­lu­mo kar­te­lė smin­ga že­ myn ir vėl pa­ky­la vė­ly­vą po­pie­tę. Ati­tin­ ka­mai ga­li­ma su­si­kur­ti die­not­var­kę, ku­ri ati­tik­tų or­ga­niz­mo rit­mą.

Iki pus­ry­čių ir pir­mo­jo ak­ty­vu­mo – tai anks­ty­vas ry­tas (5.30–7.30 val.) – itin pa­ lan­kus me­tas išt­ver­mės tre­ni­ruo­tėms, pa­vyz­džiui, bė­gi­mui ris­te­le ar spar­čiam vaikš­čio­ji­mui. 11–13 val. – idea­lus lai­kas tre­ni­ruo­tėms su svar­me­ni­mis.

A

pie 14 val. krin­ta pag­rin­di­nė kū­ no tem­pe­ra­tū­ra ir cuk­raus kie­kis krau­jy­je. Tuo­met jus­ti nuo­var­gis ir ener­gi­jos trū­ku­mas. Tai ge­riau­sias lai­ kas gi­liam mie­gui, at­si­pa­lai­da­vi­mo pra­ ti­mams ar trum­pam pa­si­vaikš­čio­ji­mui gry­na­me ore.

Po pie­tų or­ga­niz­mas su­tel­kia pa­pil­do­ mai su­kaup­tus gliu­ko­zės iš­tek­lius. Or­ga­ nai ge­rai ap­rū­pi­na­mi krau­ju, jus­ti ener­gi­ jos antp­lū­dis, di­de­lis ak­ty­vu­mas. Šiuo me­tu mi­ty­bos spe­cia­lis­tai pa­ta­ria var­to­ti daug skys­čių, kad pa­ge­rė­tų ke­pe­ nų, inks­tų ir tul­žies dar­bas iš or­ga­niz­mo ša­li­nant nuo­din­gą­sias me­džia­gas. Ne vel­ tui dau­ge­ly­je ša­lių 16–17 val. – ar­ba­tos gė­ri­mo lai­kas.

31