„Išsikapsčiau iš mirties. Išmokau džiaugtis tuo gyvenimu, kurio gyventi gal ir nebuvo laiko“, – sako aktorius Kostas Smoriginas (69 m.), keliaujantis po Lietuvą su savo jubiliejui paminėti skirtu koncertiniu turu.
Interjero dizainerė 30 kv. m dydžio butą suprojektavo pagal
Jurga Anusauskienė ir Nerijus Vernickas apsisprendė: geriau gyventi kompaktiškame bute nei didžiuliame name.
– Kur šiuo me tu gy ve na te – na me ar bute?
– Bute. Esu turėjusi du namus, mano dabartinis gyvenimo partneris Nerijus Vernickas irgi yra turėjęs namą. Šiame gyvenimo etape turime tvirtą nuostatą, kad nebenorime namo, mums nereikia perteklinių dalykų. Ta vartotojiškumo politika niekur neveda, toks turtas įpareigoja tave jam tarnauti.
Užtat esame laimingi turėdami labai kompaktišką ir jaukų butą. Jis yra Juodšiliuose, šalia Vilniaus. Tos vietovės net nežinojau, kol nenusipirkau ten buto.
– Kokia inter je ro stilis tika jums artimiau sia?
– Kadangi butą pirkau visiškai tuščią, buvo įdėti tik langai, turėjau galimybę jį įsirengti pagal savo viziją, tai man buvo svarbu.
Mano draugas yra tolimųjų reisų vairuotojas. Kai mudu susipažinome, o bu-
te dar vyko remontas, kartu su juo keliavau po Skandinaviją pusantro mėnesio. Ir man paliko labai didelį įspūdį, kad toje šaltoje aplinkoje – tada buvo gūdi žiema – visi namai spinduliavo jaukia šiluma, nebuvo nieko nereikalingo. Ir mums labai prilipo tas skandinaviškas stilius. Taigi butas įrengtas klasikiniu skandinavišku stiliumi.
– Ar būs to dydis turi įtakos jū sų savijautai? Ar jis ats pindi jū sų as me nybę?
– Taip, turi įtakos mano savijautai. Aš jaučiuosi gerai, kai jį galima sutvarkyti per 15 minučių. Kadangi esu socializmo „pasekmė“, turbūt, kaip ir dauguma žmonių, prasidėjus didiesiems pokyčiams (po nepriklausomybės atgavimo. – Aut.) pasidaviau gigantomanijai. Mano ir buvusio vyro sodo namas buvo 400 kv. m dydžio. Kaip tokį prižiūrėti?!
Užtat dabar su draugu džiaugiamės kompaktišku butu, kuriame viskas pro-
tingai suprojektuota. Kadangi jis nedidelis, tik 30 kv. m, pirmas žingsnis buvo pasisamdyti interjero dizainerę, kuri būstą suprojektavo pagal mano viziją. Taip, jis atspindi mano asmenybę.
– Ar daž nai pert varkote erdves, perstumdote baldus?
– Ne, nes neseniai čia gyvename. Bet tokį pomėgį tikrai turiu.
– Iš kur se mia tės įk vė pi mo kurdama as me ninę erdvę? Ar tariatės su dizaine riais?
– Esu vizualė, todėl turiu asmeninį matymą. Bet taip pat tariuosi ir su dizaineriais, ir su suaugusiais savo vaikais, kurie turi puikų skonį ir siūlo visokių idėjų. Į pagalbą pasitelkiu ir internetą.
– Mėgs tate, kai namuose vy rauja ramybė ar kai jie triukš mingi?
– Ir taip, ir taip. Man, kaip meno žmo-
gui, reikia asmeninės erdvės ir visiškos ramybės, kad galėčiau susikaupti, susidėlioti mintis. Bet lygiai taip pat mėgstu šurmulį, šventes, svečius.
– Kaip apibū dintumė te jau kius namus?
– Jaukiuose namuose pirmiausia viskas turi būti suderinta, neperkrauta. Man šio būsto jaukumą sukuria ir tai, kad daugumą baldų surinko Nerijus savo rankomis.
– O stilingus?
– Stilius – labai slidus dalykas. Stilių yra tiek daug įvairių ir skirtingų, kad aš būčiau labai atsargi sakydama, jog tai yra stilinga, o tai – ne. Nėra vieno stiliaus, kuris tiktų, patiktų ir priliptų visiems. Tai labai asmeniška.
– Iš vardinkite kelis daik tus, be kurių neį sivaizduotumė te inter je ro.
– Paveikslai. Originalūs, ne reprodukcijos. Man svarbūs asmeniniai daiktai, pavyzdžiui, senelių nuotrauka. Bute turbūt nėra nė vieno atsitiktinio daikto, jie visi
yra apgalvoti. Man patinka daiktai, kurie turi savo istoriją.
– Ar iš kelionių mėgs tate parsivež ti daik tų, kurie tampa inter je ro dalimi?
– Išaugau iš šito. Su buvusiu vyru tai mėgome. Bet vieną dieną pamačiau, kad mūsų namai labiau primena muziejų, o ne namus, yra perkrauti įvairių daiktų, kurie nebūtinai dera tarpusavyje.
– Ar galima jū sų būste iš vysti širdžiai brangių daik tų?
Ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita MaslauskaitėMažylienė (52 m.) Romoje jau pusmetis, bet dar nepatyrė romietiško gyvenimo atsipalaidavus, ilgų vakarų savo malonumui, pasivaikščiojimų. „Esu susitelkusi į darbą. Tada buvo studijų metai, jaunystė, o dabar – suaugusio žmogaus gyvenimas. Atidavimas to, ką išmokau per studijas“, – sako ji ir praveria paslaptingai skambančių pareigų užkulisius.
Lie tu vos Res pub li kos am basa do rė prie Šven to jo Sos to ir Maltos ordino S.Maslauskaitė-Mažylienė į darbus Romoje atvyko su vyru dailininku Sauliumi Mažyliu (61 m.).
Iš Via Cavour gatvės, kur juodu nuomojasi butą, į ViaGiuliagatvę, kur jos darbovietė, – gabalas kelio. „Oi ne, einu, sakyčiau, tokiu lėtesniu žingsniu. Anksčiau irgi maniau: ta Via Cavour taip nutolusi nuo Vatikano, šalia kurio yra ambasada. Bet mėgstu vaikščioti pėsčiomis, nieko, maniau, nueisiu“, – pasakojo ambasadorė.
Į darbą ji eina 20 minučių. Užtat italų įpročio užsukti į artimiausią barą išgerti kavos ir suvalgyti kruasaną – tokie būtų pusryčiai – dar neperėmė. „Saulius man padaro labai geros kavos namie“, – juokėsi ambasadorė.
S.Maslauskaitė-Mažylienė prie Šventojo Sosto Romoje dirbs ketverius metus –tokia ambasadoriaus kadencijos trukmė.
– Gerbiamoji Sigita, teko girdė ti, kad Lie tu vos Res publi kos am ba sa da prie Šventojo Sos to – tik ri rūmai. Kur ji įsikūru si ir kaip at rodo?
– Ambasada įsikūrusi labai gražioje vietoje – senoje istorinėje ir romiečiams žinomoje Via Giulia gatvėje, puikiuose Sacchetti rūmuose.
Ambasada tinkama reprezentacijai, nes labai graži, su skliautais, freskomis. Romiečiai, pamatę vizitinėje kortelėje parašytą jos adresą, pagarbiai šūkteli: „O!“ Kita vertus, ambasada patogi ekonominiu atžvilgiu, nes nedidelė, apie 100 kvadratinių metrų ploto. Joje – ne kabinetai, o trys erdvios patalpos. Dirbame du žmonės – aš ir mano padėjėja.
Pasigirsiu: atvykusi į ambasadą pažiūrė-
jau muziejininko žvilgsniu – padarėme remontą, išdažėme sienas, restauratoriai nusiurbė, nuvalė freskas.
– Į Romą at va žiavote kar tu su vy ru S.Ma žyliu. Kur įsikūrėte? Gal vy ras kur nors įsidarbino?
– Įsikūrėme gražiame Mončio (Monti) rajone, Via Cavour gatvėje miesto centre, netoli Koliziejaus, nuomojamės butą iš Dainos Lozoraitis. Tai jos tėvų – iš aristokratų giminės kilusios dailininkės, restauratorės Giovannos Pignatelli-Lozoraitis ir žurnalisto, diplomato Kazio Lozoraičio namai. Čia yra Giovannos knygų, meno katalogų – tuo labai džiaugiuosi. Pasklaidau juos, pavartau.
Už sienio reika lų ministe ri ja būs tui nuomotis skiria tam tikrą biudžetą, bet būsto nuoma Romoje labai pabrangusi. Išsinuomoti šitą butą buvo sėkmė.
Jeigu ambasadorių sutuoktiniai važiuoja kartu, jie negali niekur dirbti. Tokia yra sąlyga, nes jiems mokama stipendija. Taigi žmogus turi būti tiesiog sutuoktinis.
Saulius čia labai laimingas. Išvažiuodama ne kartą galvojau: na, kaip jis jausis toje Romoje – ir kalbos nemoka, ir dizainerio-butaforo darbą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre turėjo palikti? Aš tai kalbą moku, man daug lengviau. Bet jis labai norėjo važiuoti kartu, ir jam gerai sekasi versti naują gyvenimo puslapį.
Jis lanko intensyvius kalbos kursus, skaito, tapo. Jis – menininkas, baigęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje su garsiuoju „amerikono“ Kęstučio Zapkaus kursu: Žilvinu Kempinu, Aidu Bareikiu, Ieva Martinaityte-Mediodia, Juliumi Ludavičiumi – su ta kompanija, kuri po studijų išvažiavo į Niujorką.
Romoje ir buitis ant Sauliaus pečių gula. Aš pajuokauju: tu dabar esi techninis atašė. Jis ruošia pietus, vakarienę. Apsipirkti aš neinu – jis eina vienas į maisto produktų parduotuves, ūkininkų turgelius. Saulius – vegetaras, labai skaniai gamina visokius vegetariškus patiekalus.
– Koks yra ambasadoriaus prie Šventojo Sosto darbas? Už ką jūs esate atsakinga?
– Ambasadorius prie Šventojo Sosto atstovauja savo valstybei: jos poreikiams, politinei linijai – tokiai, kokią nubrėžia Lietuvos prezidentas ir Vyriausybė.
Ambasadoriaus darbas nėra nuo 8 val. ryto iki 17 val. sėdėti ambasadoje. Pagrindinė veikla – susitikimai su Šventojo Sosto pareigūnais ir kitais diplomatais, reprezentaciniai vakariniai renginiai. Ir savaitgaliais nuolat kas nors vyksta.
Darbo reikalai veda į Didžiąją Švč.Mergelės Marijos baziliką (BasilicadiSantaMaria Maggiore) – vieną seniausių krikščionių bažnyčių Romoje, kur vyksta įvairių renginių.
Einu ir į Šv.Petro grandinėse baziliką (BasilicadiSanPietroinVincoli). (Joje yra garsioji Michelangelo Mozės skulptūra, kurta popiežiaus Julijaus II kapui. – Red.) Neseniai joje Lenkijos ambasada prie Šventojo Sosto pristatė filmą „Pranašas“, kuriame pasakojama apie palaimintąjį lenkų kar-
Pirmajai Prancūzijos poniai Brigitte Macron sukako 70 metų, bet iškilmingos puotos šia proga ji neplanavo.
Jubiliejaus išvakarėse pirmoji ponia su vyru Emmanueliu Macronu (45 m.) grįžo iš Nyderlandų po dviejų dienų valstybinio vizito, per kurį dalyvavo Nyderlandų karaliaus surengtame valstybiniame bankete ir kartu su karaliene apžiūrėjo Anne Frank namus.
Kartą ji yra kalbėjusi apie pavojų atliekant tokias pareigas. Anot jos, pozuojant nuotraukoms reikia atrodyti lyg dekoratyvinei gėlių vazai.
Kai užsienyje neatstovauja Prancūzijai, Brigitte aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje palaikoma nedidelės prezidento rūmuose įsikūrusios komandos. Jos veikla daugiausia susijusi su buvusia mokytojos karjera: patyčiomis mokyklo-
se, vaikystės autizmu, psichikos sveikata ir socialine žiniasklaida.
Pasak prancūzų kalba išleistos knygos apie prezidentų žmonas „Pirmosios ponios“ autoriaus Roberto Schneiderio, savo veikloje Brigitte laikosi itin tradicinio požiūrio. Manoma, kad pasiturinčioje provincijos šeimoje gimusi Brigitte yra kur kas konservatyvesnė nei jos vyras, ji palaiko draugiškus santykius su buvusiu dešiniojo sparno prezidentu Nicolas Sarkozy.
„Iš pradžių buvo ryškios dvi jos pusės: laisva moteris, savo santuoka sulaužiusi visuomenės papročius, ir kita, įprasta, –provincijos buržua, katalikė, gerai išauklėta, gražiai apsirengusi, balsuojanti už dešiniuosius. Šiandien dominuoja ši antroji“, – pridūrė R.Schneideris.
Nesiliaujama spėlioti dėl jos įtakos Prancūzijos politikai. Jos vyro patarėjai ir sąjungininkai ja naudojasi, kad perduotų žinutes prezidentui, ji tarnauja ir kaip jo idėjų viešintoja. Kaip buvusi jo mokytoja dramos būrelyje, Brigitte labai domisi viešomis E.Macrono kalbomis, moko jį geros dikcijos. „Jis visada manęs klausia, ką manau, kaip ir personalo vadovo Alexio Kohlero, o paskui padaro tai, ką nori“, – sakė ji laikraščiui „Le Monde“ 2021 metais.
Kalbi ir bendraujanti Brigitte stengiasi suvaldyti savo polinkį būti atvirai viešumoje. „Skiriu kur kas daugiau dėmesio tam, ką sakau, nes tai susiję ne tik su manimi, – sausio mėnesį kanalui TF1 sakė ji ir pridūrė: – Norėčiau turėti gerokai daugiau laisvės kalbėti.“
Paklausta apie paslaptį, kaip nepaisyti amžiaus, Brigitte papasakojo apie savo kasdienybę: „Kasdien pusvalandį sportuoju –viena, be trenerio, laikausi subalansuotos mitybos, skiriu laiko rašymui ir skaitymui.“
170 cm ūgio Brigitte sveria apie 57 kilogramus. Pasak Eliziejaus rūmų vyriausiojo virtuvės šefo Guillaume’o Gomezo, Brigitte kiekvieną mielą dieną stengiasi suvalgyti dešimt skirtingų vaisių ir daržovių. Tai –pagrindinė jos mitybos taisyklė. Tačiau jei jai norisi taurės vyno ir užkandžiams įvairiausio sūrio, jų ji niekuomet neatsisako. Vis dėlto prezidento žmona jau ilgus metus nevalgo jokio greitojo maisto produktų.
Nors aplink ją niekuomet netrūko saldumynų – jos tėvas turėjo šokolado parduotuvę gimtajame Amjeno mieste.
Beveik visą laiką ponia B.Macron ir gyveno Amjene. Ji buvo ne vienintelis vaikas šeimoje – tėvai užaugino dar penkis vaikus, Brigitte buvo jauniausia. Jos šeima buvo viena įtakingiausių regione. Trogneux klanas (iš tėvo pusės) iki šiol sėkmingai gamina įvairiausius saldumynus, pirmiausia makarunus, burnoje tirpstančius prancūziškus morenginius-migdolinius saldėsius. Dabar
Brigitte su dukra Tiphaine Auziere 2017-aisiais.
Pirmoji Prancūzijos ponia mėgsta prabangius drabužius ir aksesuarus.