Stilius

MONIKA RAČIŪNAITĖ nėrė į naują veiklą senelių krašte GARSŪS LIETUVIAI žiemoja svetur

–apie Nacionalinę premiją, santykius su vyru ir naujus iššūkius

ANNA

Senelių krašte – nauji iššūkiai

Iš Liepojos – atgal į Vilnių, iš sostinės – į Raseinius. Modelis Monika Račiūnaitė (33 m.) su dešimtmečiu sūnumi Mykolu ne tik kuriasi naujus namus ir savo tradicijas mažesniame mieste, bet ir imasi naujos veiklos: daugybę metų modeliu dirbanti gražuolė stoja į kitą barikadų pusę – mėgaujasi fotografijos menu.

Laura BULVYDĖ

Prieš kelerius metus, kai pasaulį kaustė pandemijos apribojimai, modelis M.Račiūnaitė sostinę iškeitė į Latvijos pajūrio kurortą. Šiandien moterį su dešimtmečiu sūnumi Mykolu radome Raseiniuose – mieste, kuriame ji augo ir kurio visi takai puikiai pažįstami.

„Gyvenimas verčiasi iš esmės, nestovi vietoje – tokia jau esu, man reikia iššūkių, kontrastų, įdomybių, o ne monotonijos. Atvykau gyventi į savo senelių, prosenelių kraštą. Pajutau, kad man reikia jų stiprybės, palaikymo, ramybės.

Latvija, kad ir kaip arti, yra užsienis. Mano vaikas turi eiti į lietuvišką mokyklą, tad Liepoja mums tiko, kol mokslai vyko nuotoliniu būdu. Tačiau ten būdama labai aiškiai supratau, kad Vilniaus stresas, nuolatinis skubėjimas man, jautriai asmenybei, netinka. Žinau, kur einu“, – pasakojo Monika ir pripažino: drąsos tokiems pokyčiams tikrai reikia.

Buvusi dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus žmona džiaugiasi ir dėl jųdviejų sūnaus – jos vaikystės takais dešimtmetis keliauja pats ir jam sekasi kuo puikiausiai. Ji sunkiai įsivaizduoja, kad tokią laisvę Mykolas galėtų turėti sostinėje.

Augančiam berniukui pokyčiai į naudą. Sūnų Monika vadina gyvenimo patarėju ir didžiausia palaikymo komanda, jo nuomonė jai labai svarbi.

O norint visi keliai veda į Vilnių ar Kauną, tad nuvažiuoti į didmiesčius Monikai, jei priverčia reikalai ar norisi aplankyti draugus, – anokia bėda.

Ar provincijoje jauna moteris nepasiilgsta sostinės pramogų pasaulio šurmulio – save parodyti ir į kitus pasižiūrėti, raudonojo kilimo, vakarėlių, blizgesio?

„Tikrai neužsidariau tarp keturių sienų ir nevengiu vakarėlių. (Juokiasi.) Smagu pasipuošti, pasižmonėti, kaip ir kiekvienai moteriai. Tik pastaruosius kelerius metus pakeičiau gyvenimo vietą ir būdą, kuris taip pat savaip žavus. Ir apskritai manau, kad reikia švęsti gyvenimą. Mažiau nusistatymų, daugiau lankstumo ir įvairovės.

Čia man – namai, čia radau ramybę, čia man jauku ir gera. Be to, čia jaučiu labai stiprų ryšį su artimaisiais. Įsivažiuojame po truputį, gyvenimas eina į priekį.

Negalvoju apie baimes – darau, einu į priekį ir viskas dėliojasi tarsi savaime: atsiranda žmonės, pasiūlymai. Jaučiu, kad gyju psichologiškai ir fiziškai.

Rudenį susidūriau su rimtomis sveikatos problemomis, iš­

Monika Račiūnaitė

gyvenau operaciją, balansavau tarp dviejų pasaulių – jaučiuosi gavusi antrą galimybę gyventi.

Po šių sukrėtimų supratau, kad noriu gyventi taip, kaip sako širdis, būti atvira, nemeluoti sau. Tos problemos, kurios anksčiau atrodė didelės, šiandien jau visai nereikšmingos“, – sakė pašnekovė.

Tos problemos, kurios anksčiau atrodė didelės, šiandien jau visai nereikšmingos.

Jei jaučia, kad nori, Monika ne svajoja, o daro. Tad pajutusi, kad ją traukia fotografija, nutarė išmėginti save ir čia.

Monika juokėsi, kad vaikystėje labai nemėgo fotografuotis, – ją įamžinti tėvams buvo didžiulis iššūkis, mat mergaitė bijojo fotoaparatų.

Vėliau, pradėjusi modelio karjerą, prieš kamerą M.Račiūnaitė jautėsi visai priešingai – atsipalaiduodavo, jautė apšvietimą ir nuotaiką, kurią turi perduoti, – mokėjo ir vis dar moka įsijausti į skirtingus vaidmenis. Vis svajojo pabandyti pati į rankas paimti profesionalų fotoaparatą, bet nedrįso.

„Fotografija – mano sritis, čia jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Man patinka bendrauti, sutikti naujus žmones, stebėti juos

„Raseiniai man – namai, čia radau ramybę, čia man jauku ir gera. Be to, čia jaučiu labai stiprų ryšį su artimaisiais“, –pasakojo modelis Monika Račiūnaitė.

ir užfiksuoti. Fotografija mane žavi ir įkvepia.

Galiausiai pasiryžau – radau puikius mokymus, susipažinau su nuostabiais dėstytojais. Prieš metus pamėginau ir pajutau, kad man tai labai sava“, – atviravo jauna moteris.

Monikai itin patinka fotografuoti žmones, tačiau nesvetima ir architektūra. Bet ne ta, išblizginta ir spindinti, o keistesnis, savitas pastatų ar miesto veidas: kontrastingas, nestandartinis.

Fotografijos entuziastė atvira – panašiai jaučiasi ir fotografuodama žmones. Štai ateina moteris ir prašo fotografuoti ją iš dešinės pusės, mat kairė nefotogeniška.

LIETUVIŠKĄ ŽIEMĄ iškeitė į egzotišką vasarą

Kol Lietuvoje skaičiuojame krintančias snaiges ir ste­

termometro

Laura BULVYDĖ

Kūrybininkė Rimantė Kulvins ky tė ­ Miš ki nė ­ Eidukonė (37 m.) su šeima lietuvišką žiemą šiais metais iškeitė į saulėtąją Indoneziją – ji su vyru režisieriumi ir verslininku Povilu, septynmete dukterimi Luna ir pernai rugsėjį gimusiu sūnumi Atumu dienas leidžia Balio saloje.

Jauna moteris prisiminė, kad pirmą kartą atskridus į Aziją ji tą pačią akimirką suprato, jog posakis „kol Vakarai uždirbinėjo pinigus, Rytai rūpinosi širdimi“, yra visiška tiesa.

„Azija užburia ne vien saule, skoniais ir kvapais. Ji užburia žmonėmis. Šypsenomis, nuoširdumu, dvasingumu, o atspindėdamas aplinką ir pats imi keistis: esi atviresnis, nuoširdesnis, jautresnis, jautiesi drąsus būdamas savimi. Tas psichologinis (ir fizinis) nuogumas yra di­

delė dovana. Tam jausmui greitai išsivysto priklausomybė“, – kalbėjo Rimantė.

Dvejus metus ji su šeima žiemojo Indonezijoje, Balio saloje, trečią žiemą dėl palankesnių keliavimo karantino metu sąlygų tyrinėjo Tailandą, o šiemet, iškart atšventę Naujuosius, jie vėl grįžo į Balį.

Kodėl Balis? Čia ji su artimaisiais jaučiasi kaip antruose namuose – turi draugų, pažįstamų, žino, kur geriausias kokosų vanduo, kur maloniausios skalbėjos ir kaip motoroleriu aplenkti spūstis. Be to, moterį be galo žavi baliečių tradicijos, vertybės, pagarba gamtai.

„Gal ir keistai nuskambės, bet jie man labai artimi lietuviams, – šypsojosi pašnekovė ir išvardijo kitus privalumus. – Garantuotai geri orai, pigus transportas ir sveikatą tausojantis baliečių maistas. Tiesa, šiemet jau matome ir minusų: 50 proc. pabrangę skrydžiai ir apgyvendinimas, o dėl kondicionuojamų patalpų – dažna sloga ir kosulys.“

bime

stulpelį, šokinėjantį ir žemiau nulio laipsnių, ne vienas mūsų tautietis renkasi nejausti šalčio, nematyti pilko dangaus ir kelia sparnus ten, kur šilta.

Kadangi Rimantė su šeima į Balį vyksta liūčių sezonu, žinojimas, kad popiet lis, leidžia planuotis darbus.

Kūrybininkė, jau išleidusi ne vie­

ną knygą, atvira: Balyje dirbti itin sunku, kad ir kaip bandytum suktis. Karštis tarsi natūraliai stumia į tingumą, lėtesnį tempą. O vietos gyventojai stebisi: „Jūs tikriausiai Lietuvoje visą žiemą nedirbate – kaip galima dirbti sniege?“

Vis dėlto susikaupti darbams padeda ir pati gamta – kadangi šeima į Balį vyksta liūčių sezonu, žinojimas, kad popiet lis, leidžia planuotis darbus. Tai patogu, nes Balis laiko požiūriu nuo Lietuvos yra 6 valandomis priekyje. Kol Lietuva miega, Rimantė su šeima keliauja, ilsisi ir sportuoja, o tautiečiams pabudus abu su vyru sėda prie kompiuterių.

kams tapo antra teta. Wayan tokia su jais švelni, tiek jiems dainuoja ir taip užsiima, kad ašaroju kaskart juos visus tris matydama, bet tokia meilė dovanoja man ramybę dirbant.

Dėl nuogąstavimų – taip. Sulaukiau daug stebėjimosi, kaip nebijome išvažiuoti, bet man baisiau buvo Lunos parnešami virusai – jau dviejų savaičių mažius persirgo laringitu. Čia vykstant tik domėjausi, ar pavyks Atumui pakartoti pirmaisiais mėnesiais gautus skiepus. Kai gavau teigiamą atsakymą, nurimau. Ne džiunglėse gyvename, nors iš nuotraukų gal ir atrodo kitaip“, – juokėsi Rimantė.

Azija jaunai moteriai – tai buvimas

„Atspindėdamas aplinką Balyje ir pats imi keistis: esi atviresnis, nuoširdesnis, jautresnis, jautiesi drąsus būdamas savimi“, – atviravo R.Kulvinskytė.

„Ubudas, kuriame apsistojome, garsėja jogos ir sąmoningumo mokyklomis. Rodos, visi čia esantys žmonės – nuo jauno iki seno – yra gražūs ir sveiki. Tai puikiai matyti, nes visi čia mažai apsirengę. (Juokiasi.) Tad rūpintis savimi spaudimas nemažas“, – kalbėjo moteris.

Ne kartą girdėjusi klausimus, susijusius su kelionėmis su vaikais, Rimantė paaiškina: antrokė dukra Vilniaus privačioje gimnazijoje mokosi pagal hibridinę programą – į dalį pamokų jungiasi nuotoliniu būdu, dalį užduočių atlieka savarankiškai namuose. Kad netrūktų socializacijos, saloje mergaitė lanko baseiną, keramikos būrelį, išbandė ir vietos mokyklą – tiesa, ji pasirodė „absoliučiai nuobodi ir lengva“.

Ar netrūksta pagalbos su mažyliu, ar nebuvo nuogąstavimų, kad keliauja už jūrų marių su tokiu mažu kūdikiu?

„Prisipažinsiu, jos Lietuvoje niekada tiek nesulaukiau, kiek čia. Baliečiai pamišę dėl vaikų, ypač kūdikių. Jie tiki, kad kiekvienas mažylis yra dievas. Čia dar nėkart nevalgiau kavinėje su vaiku ant rankų – Atumą iškart pasigrobia padavėjos ir padavėjai. Ir nebandyk už tai palikti arbatpinigių – įsižeis.

Čia radome ir auklę, kuri mano vai­

kartu su šeima, tad labiausiai ir džiugina, kad tikrai visi būna drauge. Juolab kad buitis čia nekankina, nes visi namai, kuriuos nuomojasi, turi namų tvarkytojus. Tiesa, skalbimo mašinų čia nėra – baliečiai skalbiasi viešose skalbyklose, kur už kilogramą išskalbtų, išlygintų skalbinių mokama apie 30 euro centų.

„Maistą ruošiu tik tada, kai pasiilgstame konkrečių lietuviškų ar naminių reikalų, nes valgyti gatvėje ar restorane čia kainuoja tiek pat ar pigiau nei gaminti namie. Be to, Balio virtuvė – be laktozės ir gliuteno, o man turint alergišką mažiuką tai labai aktualu. Taip kad neturiu kuo pasiskųsti“, – pasakojo R.Kulvinskytė.

Šiek tiek erzina ją tik prekeiviai, nuolat siūlantys ką nors įsigyti, ir derėjimasis. Nors tai Rimantė daro puikiai, derėtis vis dėlto nemėgsta.

„Ar verta taip išvykti? Verta. Gal labiausiai dėl savęs pažinimo kitokioje aplinkoje ir kitokiuose kontekstuose. Čia gali būti bet kuo. Ir būti vertinamas pagal savo šypseną, ne mašiną – jomis Balyje baisiai nepatogu keliauti.

Tiesa, vykčiau čia ne trumpiau nei 3 savaitėms. Priprasti prie laiko skirtumo ir karščio užtrunka“, – pasakojo ji.

Čia gali būti bet kuo. Ir būti vertinamas pagal savo šypseną, o ne pagal automobilį, nes jais Balyje baisiai nepatogu keliauti.

Rimantė Kulvinskytė

KINO KŪRĖJA,

prisistačiusi karaliui ir pelniusi Nacionalinę premiją

„Nuoširdžiai sakau: aš tos premijos tikrai nesitikėjau. Bet gal gyvenime taip ir būna: visada kas nors nutinka, kai to mažiausiai tikiesi?“ – apie jai paskirtą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją sakė

pasaulyje pripažinta dokumentinio kino režisierė Giedrė Žicky tė (42 m.). Ji visada

jaučia didelę atsakomybę kurdama naują filmą, o dabar ta atsakomybė dar padidės.

Nuotraukos: Vygintas Skaraitis

Makiažas ir šukuosena: Jolanta Poškaitė

Drabužiai: Egidijus Rainys

Fotografuota Nacionalinėje filharmonijoje

IŠ SPINDINČIOS KASDIENYBĖS –padėti sau ir kitiems

Dar prieš kiek daugiau nei dešimtmetį rinkodaros specialistę Rasą Kašėtę (40 m.) buvo galima išvysti spindinčią ant raudonųjų kilimų, keliaujančią kartu su ryškiausiomis mūsų šalies žvaigždėmis ir besišypsančią fotografams. Šiandien moteris atvira: „Esu tikrai dėkinga už tą laiką, tačiau grįžti atgal nenorėčiau, nes jaučiu, kad dabar mano gyvenime daugiau ramybės ir prasmės.“