Verslininkė, mados namų įkūrėja Erika Vitulskienė (34 m.) savo socialiniuose tinkluose nustebino ne tik gerbėjus, bet ir jos nemėgstančius. Pasidalijusi kadrais iš subtilios moteriškos fotosesijos ji prisiminė, kaip pati buvo trypiama Merūnui tapus žinomam, kaip su tuo kovojo, ir paskelbė stiprią žinią visoms moterims: nustokime savęs bijoti.
LAURA BULVYDĖ
Pati Erika šios žinios nevadina socialine akcija, bet ir nesako, kad jos tikslas buvo apsinuoginti ir tiesiog pasauliui parody ti savo grožį. Kadangi pati kuria ir parduoda drabužius apvalesnių formų moterims, ji mato, kaip dailiosios lyties atstovės kasdien savęs bijo ir yra nepatenkintos išvaizda. Negana to, kiek anksčiau savo instagramo paskyroje Erika prakalbo apie depresiją ir buvo be galo nustebinta – tarsi atidarė Pandoros skrynią. Ji sulaukė daugybės moterų, kurios nemyli savęs, turi kompleksų ir pan., žinučių.
Moteris neslepia – skaitydama tas istorijas nubraukė ne vieną ašarą, todėl ir nori apie tokius dalykus kalbėti, o ne užgniaužti savyje ir tikėtis, kad uždaryta skrynia niekada nebeprasivers.
„Vos apnuoginta krūtinė ar daugiau parodytos kojos itin dažnai sulaukia begalės piktų komentarų – negraži, stora, baisi, be smegenų, pasileidusi ar net kalė.
Žinoma, visos norėtume, kad tokių komentarų negautume, bet keisti pirmiausia turime ne kitus, o save ir savo požiūrį į tuos, kurie atneša šiukšlių kibirą prie tavo namų durų ir čia jas be jokios sąžinės graužaties išpila“, – sakė jauna moteris.
Erika neslepia – ją labai išlaisvino praėjusi vasara, ji vėl pasijuto tarsi šešiolikmetė: nustojo galvoti apie kitus ir normas, daug dėmesio skyrė sau ir savo mintims bei pojūčiams – atsipalaidavo.
LAU RA BER ŽANS KIE NĖ ( „LAU BER PHO TOG RA PHY“ )
„Lietuvoje man sustoja laikas. Čia mano siela ilsisi“, –sakė aktorė, modelis Erika Stasiulevičiūtė. Grįžusi į savo namus Vilniuje ji užkuria židinį ir klausosi ramios muzikos. Erika labai pasiilgsta savo namų. Namų, į kuriuos grįžta ne taip dažnai, nes Los Andžele, kur įsikūrusi jau 10 metų, gyvenimo tempas ir konkurencija – beprotiški.
Prieš COVID19 pandemiją, paskui –atlaisvinus karantiną E.Stasiulevičiūtė filmavosi trileriuose, siaubo filmuose, dramose „Killer Camera Monsters“, „Lost Angeles“, „The Reverend and Mrs Simpson“, „The Long Night“.
pirkusi „Chanel“ rankines ar kitus prabangius daiktus, – dėl to jos mama būgštavo, – mergina sumanė, kad reikia pataupyti ir Vilniuje nusipirkti butą. Erika juokėsi, kad išlaidauti pradėjo tik tada, kai nusipirko butą.
„Aš labai norėjau būti teisininkė. Pamaniau, kad dirbdama modeliu pakeliausiu, užsidirbsiu kažkiek pinigų. Tačiau jau antroje kelionėje, Taivane, per pusantro mėnesio uždirbau nemažai ir buvau nustebusi. Nuo tada savo pinigus patikėjau mamai investuoti, kad augtų procentai“, – pasakojo Erika.
LAIMA ŽEMULIENĖErikos butas pačiame Vilniaus centre – sename name aukštomis lubomis, su medinėmis grindimis, tar pais sienose atidengtas plytų sluoksnis. Namus puošia daugybė paveikslų, statulėlių, par vežtų iš Milano, Paryžiaus, Londono, Romos, kur dirbo modeliu, įrėmintų fotografijų, kuriose įamžinta pati Erika.
Tai elegantiškas ir meniškas būstas, kuriame buitis tarsi neegzistuoja. Jame vyrauja balta, aukso ir žalvario spalvos.
Grįžusi Erika visada kelias dienas tvarko butą. Kodėl, juk niekas jame negyvena, kai pusę metų jos čia nebūna?
„Tai – toks auros valymas, – filosofiškai aiškino Erika. – Tai mano reabilitacija: plaunu grindis, valau dulkes. Atsiprašinėju namų, kad palikau juos vienus ilgam, sveikinuosi su jais. Ir kai viską išvalai ir grįžti į namų erdvę, jautiesi visai kitaip. Ne tik šeimai, bet ir savo butui par vežu lauktuvių: įvairių namų aromatų, spalvotų žvakių, kad jis turėtų to džiazo.“
Svetainėje, kur įrengta ir virtuvės zona, Erika užkūrė židinį. Malkų jai privežė tėtis.
„Vonios kambarys ir židinys man buvo svarbiausi atributai bute. Labai mėgstu skaityti knygas gulėdama vonioje ir sėdėdama prie židinio“, – sakė Erika.
Ji pasidžiaugė, kad prieš atskrisdama į Lietuvą filmavosi muzikiniame vaizdo klipe su atlikėja Beyonce ir grupe „Red Hot Chili Peppers“. Tačiau apgailestavo, kad koronavirusas ir karantinas stipriai pakoregavo jos karjerą.
Iki pandemijos turėjo pasirodyti septyni ilgametražiai filmai, kuriuose ji vaidina. Penki iki šiol neparodyti.
Vienas ikikovidinių filmų, kuriame vaidina Erika, – Jacko Henry Robbinso „VHYes“. Filmo režisierius – „Oskaro“ laureatų Susan Sarandon ir Timo Robbinso sūnus, jie taip pat vaidina šioje juostoje. Per filmo premjerą fantastinio kino festivalyje Ostine raudonuoju kilimu žengė ir Erika. Į kino teatrus juosta atkeliavo 2020 metų sausį, bilietai Amerikoje buvo išparduoti kelias savaites į priekį ir... staiga kirto kovidas. Visi kino teatrai ne tik kad buvo uždaryti – daugelis jų bankrutavo.
„Stengiuosi kaip vaikas, kad gyvenamoji vieta būtų ta pati, kad joje užlietų namų jausmas.“
Erika Stasiulevičiūtė
Šiemet turi pasirodyti drama apie pokario laikus „The Reverend and Mrs Simpson“, kur ji atlieka dainininkės vaidmenį. Du pagrindiniai šios juostos aktoriai – iš fantastikos serialo „Sostų karai“.
Taip pat prieš pandemiją E.Stasiulevičiūtė filmavosi kartu su pasauline kino žvaigžde Tomu Cruise’u. „Tikiuosi, kad tas filmas greitai išeis“, – sakė Erika.
Erika buvo savarankiška nuo vaikystės. Jau nuo 14 metų planavo, kad turės savo butą ir bus nuo nieko nepriklausoma: „Labai norėjau savo erdvės. Man sava erdvė – šventas dalykas.“
Modelio darbą E.Stasiulevičiūtė pradėjo po vidurinės mokyklos ir užsienio šalyse uždirbo nemažus pinigus. Užuot
Tuo metu ji dirbo ir modeliu, ir TV3 laidoje „TV pagalba“, o Mykolo Romerio universitete neakivaizdiniu būdu studijavo teisę. Iš kelionių grįždavo tiesiai į sesijas universitete, todėl labai reikėjo savos erdvės.
Baigus teisės bakalauro studijas reikėjo rinktis specializaciją – Erika pasirinko intelektinės nuosavybės teisės magistro studijas. Bet nestudijavo – sutapdavo darbai, mados savaitės didžiuosiuose megapoliuose su egzaminų sesijomis Vilniuje. Bet savo teisės žinias modelio darbe ji panaudodavo praktiškai. Dar ir kitoms merginoms padėdavo.
„Bute stengiausi maišyti klasikinį stilių su modernu, kad nebūtų sunki ta klasika, kad ji būtų jaunatviška“, – pasakojimą apie namus tęsė Erika.
Nuo pirmųjų kelionių į užsienį, kai pradėjo dirbti modeliu, ji eidavo į sendaikčių turgus, interjero daiktų krautuvėles. Ten pirko nedidelio formato paveikslus, senovinius indus paauksuotais krašteliais, veidrodžius arba jų rėmus. Kai kuriems jos veidrodžiams – 600 metų. Ir pradėjo galvoti apie būsimus savo namus. Tų paveikslų daugėjo, tada ir baldus pradėjo pirkti. Ji norėjo, kad namuose būtų jos močiutės dar iki sovietinių laikų įsigytos krištolinės vazos, taurės.
„Norėjau, kad tai būtų mano kelionių, kurios mane suformavo, kur aš turėjau galimybę save realizuoti, ir mano brangiausių žmonių, mano šeimos daiktų miksas. Labai norėjau klasikos, bet išdykusios“, –dėstė Erika.
Bene per dvejus metus ji susitaupė butui ir nusipirko nemažai daiktų. Norėjo, kad jos namų interjeras būtų klasikinis, bet su prancūziškais niuansais.
Verslininkė, labdaros fondo „Saulės smiltys“ vadovė Marija Dubickienė (47 m.) savęs niekuomet nevadino patogia keliautoja. 75 procentus planetos apkeliavusi kaunietė lankėsi Afrikoje, gyveno Peru džiunglėse, motociklu raižė Europą. Dabar ji daugiausia laiko praleidžia Ukrainoje, kur padeda karo nualintiems kariams, pabėgėliams ir civiliams.
AGNĖ MAČIULYTĖSakoma, kad iš kelionių žmogus grįžta pasikeitęs. Tačiau kaip keičiasi tie, kuriems į akis žvelgia karas? M.Dubickienė atskleidžia, kad kas kartą grįžus į Lietuvą atsigauti jai prireikia kelių savaičių. Nieko keista – moteris gyvena tarsi dvilypį gyvenimą. Laiką leidžiant čia, Lietuvoje, aplanko ramybė, gimtinėje visuomet laukia šeima, šilta lova, o Ukrainoje virš galvos sproginėja bombos, trūksta elektros, vandens.
„Iš Lvovo geležinkelio stoties paramą kraudavome į naktinius traukinius. Mums dažnai padėdavo benamiai, požemių žmonės – esant komendanto valandai nepavyksta surinkti reikiamo skaičiaus žmonių, kurie padėtų viską perkrauti per pusvalandį trunkantį traukinio sustojimą. Sąlygas dar labiau apsunkindavo lietus, šlapdriba, geliantis šaltis. Šie žmonės
išlįsdavo iš savo požemių ir dirbdavo kartu be jokio atlygio. Tai būdavo nepakartojama, nors grįžus į būstinę reikėdavo kelių valandų atšilti. Be to, žinojau, kad nusiprausti galėsiu tik grįžusi į Lietuvą. Vis dėlto tas vienybės jausmas labai motyvuodavo. Karas turi jėgą suvienyti visus“, – filmą primenančiais prisiminimais dalijosi verslininkė.
– Vi si pri si mena me 2022 metų vasario 24-ąją. Paskelbus apie karą daugelį apėmė liūdesys, siaubas, panika. Kokius jausmus išgy venote jūs? Ar iš karto supratote: atėjo metas veikti?
– Vasario 24oji man prasidėjo kitaip, ir labai įsimintinai. Būtent šią dieną beveik prieš pusmetį Prezidentūroje buvo suderintas susitikimas su prezidentu Valdu Adamkumi. Kadangi mano fondas veikia nuo 2005 metų, mūsų pažintis prasidė
jo paramos sergantiems vaikams organizavimu, vykdant tuberkuliozės ligoninių renovaciją. Prezidento šeimą laikau sau pavyzdžiu – diplomatijos, kultūros ir patriotizmo. Pokalbis ir turėjo vykti apie šią veiklą, rašomą knygą.
Tačiau, kaip suprantate, viską pakeitė naktį prasidėjęs karas Ukrainoje.
Man dar sunku buvo viską suprasti, įsigilinti. Vis dėlto pirmąją pamoką apie šį karą, jo tėkmę ir svarbą Lietuvai bei kitas įžvalgas gavau būtent iš prezidento. Manau, jog tai, kad šiuo metu esu pasinėrusi į pagalbą šimtu procentų, yra tos dienos pokalbio pasekmė.
Šis karas – ne tik Ukrainos, tai karas su blogiu, kuris jau ilgus metus grasina mažesnėms kaimyninėms tautoms. Niekas vienas negali to karo laimėti, todėl reikalingas susitelkimas ir vienybė. Kad ir kokia būtų ekonominė situacija, mes tiesiog privalome padėti.
Tai, kas liko iš neperšaunamųjų liemenių.
Gyvenimo sąlygos Charkove.
Dar prieš kelis dešimtmečius buvo manoma, kad nėriniai – moterų drabužiams skirta puošmena, kurios paskirtis – nuo nuotakos nuometo iki seksualių apatinių. Tačiau laisvėjantis pasaulis tokią prabangą šiandien ir vėl atveria vyrams: stipriosios lyties atstovai nebevengia puoštis anksčiau tik aristokratų vyrų mėgtais nėriniais.
Ankstesnės kartos vyrai nėriniais puošėsi norėdami šokiruoti, o dabar jauni stipriosios ly ties atstovai paprasčiausiai leidžia sau reikšti nuomonę. Taip sakė Mathew Gnagy – tekstilininkas ir istorikas, vadovaujantis Kostiumų centrui – Gyvosios istorijos muziejui, įsikūrusiam kolonijiniame Viljamsburge, Virdžinijoje (JAV).
Visas pasaulis matė reperį Kid Cudi, į CFDA mados apdovanojimus atėjusį su nėriniuota vestuvine suknele ir prie jos priderintu įspūdingu šydu. O 2019aisiais MTV muzikos apdovanojimuose pasirodęs amerikiečių reperis ir dainų kūrėjas Lil Nas X prie sidabro spalvos kostiumo priderino nėriniuotus marškinius.
Reklamuodamas savo „Mar vel“ filmą „Morbius“ aktorius Jaredas Leto Los Andžele vykusioje premjeroje demonstravo iš baltų nėrinių pasiūtą peleriną.
Ši tendencija pastebima ne tik kalbant apie raudonuosius kilimus, kur atvykusiųjų tikslas – atkreipti į save dėmesį. Pastaraisiais metais nėriniai pasirodė ir ant vyriškų kolekcijų podiumų – jų yra „Burberry“, „Moschino“, „Saint Laurent“, „Versace“ kolekcijose vyrams. Nėriniuotų marškinių vyrams šiandien galima nesunkiai rasti ir populiariosiose pasaulio parduotuvėse, ne tik aukštosios mados lentynose.
Nėrinius, kurie anksčiau buvo skirti tik nuotakų drabužiams ir moteriškam apatiniam trikotažui, pamėgo nauja karta, ypač jaunesni vyrai, kuriuos traukia šio audinio istorija, meistriškumas ir laisvesnis požiūris į lyčių įvairovę.
„Gal nėriniai bus paskutinė riba, kurią peržengs vyriškų drabužių kūrėjai“, – leidinyje „The New York Times“ svarstė tekstilės istorikė Michele Majer, kartu su kolegėmis Emma Cormack ir Ilona Kos neseniai surengusi parodą apie nėrinius Manhatane.
Parodoje „Threads of Power“ – pirmoje tokioje didelėje Niujorke per kone 40 metų – pristatoma penkių šimtmečių nėrinių istorija nuo tų laikų, kai nėriniai buvo išskirtinai aristokratų aksesuaras, kuriuo puikavosi abiejų lyčių atstovai, iki jų virtimo kasdiene puošmena, dėvima daugiausia moterų. XVI a. Europoje atsirado dviejų pagrindinių stilių nėriniai: pinti nėriniai, kurie gaminami lininius ar šilkinius siūlus apvyniojant aplink smeigtukus ir taip kuriant sudėtingus motyvus, ir adatiniai nėriniai, kai raštuotas audinys kuriamas mažais dygsneliais. Abu šie būdai yra labai lėti, reikalaujantys daug darbo ir brangūs.
Nėriniai tuo pat metu ir uždengia, ir atskleidžia, gali būti ir skaistūs kaip jaunosios nuometas, ir provokuojantys kaip apatinis trikotažas, jie – močiučių rankšluosčių ar servetėlių pagrindas, o kartu –ir erotiškumo simbolis.
Karalystėse net buvo priimami įstatymai, kad apsaugotų nėrinius nuo prastuomenės, tačiau ji vis tiek rasdavo būdų juos dėvėti. Aukštuomenės damos nėrinių mezgimu mėgavosi kaip hobiu, tačiau dažniausiai juos nemokamai gamino nekilmingos moterys ar merginos tarnų nameliuose ar vienuolynuose, neprižiūrimos amatininkų gildijų.
Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai buvo pradėta atsisakyti vadinamojo lengvabūdiškumo. Vyriški drabužiai tapo prigludę ir vienspalviai, o nėriniai vėl grįžo moterims.
Nėriniai – paradoksali medžiaga. Jie tuo pat metu ir uždengia, ir atskleidžia, gali būti ir skaistūs kaip jaunosios nuometas, ir provokuojantys kaip apatinis trikotažas, jie – močiučių rankšluosčių ir ser vetėlių pagrindas, o kartu – erotiškumo simbolis.
Tuomet savotišku tabu vyrams tapę nėriniai šiandien ir vėl mėgstami abiejų lyčių. Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus vyresnioji mados kuratorė Claire Wilcox mano, kad nėriniai – dabartinių vyrų pastangos susigrąžinti savo vidinį povą. Tiesa, tik kai kurių.
Aktorius Jaredas Leto.