Lapkričio viduryje Lietuvą užklojęs pirmasis sniegas į šalį kalėdinę nuotaiką atnešė kur kas anksčiau, nei įprasta. Jau paskutinėmis lapkričio dienomis dauge namuose ėmė žibėti Kalė eglutės, o langus papuošė šventinės lemputės.
INDRĖ ŠLIKAITĖ
Kalėdinėmis dekoracijomis namus gerokai anksčiau, nei yra įprasta, pasipuošė ir žinomi žmonės. Dar gruodžio pradžioje namus gražinti pradėjo verslininkė ir nekilnojamojo tur to brokerė Natalija Martinavičienė (45 m.). Įp tai Kūčių išvakarėse eglę puošdavu noma moteris sako, kad šiemet Ka dų dvasią pajuto kur kas anksčiau.
„Visuomet stengiuosi laikytis senų tradicijų, bet pastaruoju metu ir pasaulis ėmė puoštis gerokai anksčiau, ir šalyje buvęs karantinas paskatino daugelį šventine dvasia džiaugtis jau nuo lapkričio. Keletą metų iš eilės ir aš puošiu namus kur kas anksčiau. Kita vertus, juk tai šventė ir norisi, kad vaikai kuo ilgiau pasidžiaugtų Kalėdomis ir jas prisimintų. Gražu ir gera namuose ilgiau jausti kalėdinę nuotaiką“, – pasakojo ji.
Puošdama Kalėdų eglutę Natalija sako nemėgstanti eksperimentuoti ir dažniausiai renkasi paprastus tradicinius žaisliukus iš savo kolekcijos, surinktos per daugelį metų.
„Mano kolekcijoje daugiausia žaisliukų, įsigytų įvairiausių dekoracijų krautuvėlėse užsienyje. Kasmet ją papildau parsiveždama iš kelionių ar Lietuvoje įsigydama naujų. Man patinka, kad mano žaisliukai turi savo istoriją ir primena mielas akimirkas svečiose šalyse.
O kai papuošalų nekeičiu, tik papildau, kasmet ji tampa vis turtingesnė. Taip pat stengiuosi papuošti namus dekoracijomis. Dažniausiai joms renkuosi gyvos eglės šakas, kad kvepėtų artėjančiomis šventėmis“, – šyptelėjo ji.
Paprastumas puošyboje Nataliją lydi nuo vaikystės. Žinoma moteris gimė ir užaugo Kaune esančiame Žaliakalnio rajone, jų namuose kasmet spindėdavo įvairiaspalviais žaisliukais puošta gyva eglė.
„Gyvenome sename name, kurio lubos buvo labai aukštos – trijų metrų, senovinis parketas girgždėjo, o didžiulio kambario kampe visuomet stovėdavo gyva eglė. Ją visada puošdavo mama. Iki šiol prisimenu tą namuose tvyrantį eglės aromatą. Kadangi tais laikais nebuvo daug vaisių, Kalėdos man visuomet asocijuodavosi su mandarinais, kurių kasmet būdavo padėta ant stalo“, – su ilgesiu prisiminė Natalija.
Idėjų, kaip gražiau papuošti Kalėdų eglę, Natalija semiasi iš ją savo stilistika žavinčių vietų ir kūrėjų.
„Mane labai įkvepia Londono „The Ritz“ viešbutyje esantys papuošimai – tobulai papuošta eglė ir spalvų dermė. Kasmet žaviuosi Manto Petruškevičiaus darbais. Pasisemiu šiek tiek idėjų iš jų, bet vis tiek lieku prie savo stiliaus puošybos. Žaisliukai man padeda sukurti pasaką – ant vienos eglės šakos kabo arkliukas, ant kitos – snieguolė, o dar kitą puošia Kalėdų Senis. Virš židinio kasmet kabiname kojines su visų šeimos narių vardais“, – pasakojo šventišką atmosferą kasmet namuose kurianti verslininkė ir nekilnojamojo turto brokerė.
Didžiausi pagalbininkai puošiant eglutę – Natalijos vaikai. Nors ne vieną valandą puošiant eglę jiems pritrūksta jėgų, kalėdinę dvasią namuose iki galo su malonumu sukuria ji pati. Žinoma moteris tikisi, kad puošybos elementus, kuriais dekoruoja namus, ji po daugelio metų perleis savo vaikams.
„Kadangi pati neturiu nė vieno žaisliuko, likusio iš vaikystės, tikiuosi, kad mano sukaupta ir vis dar pildoma kolekcija ateityje ras vietą mano vaikų namuose ir džiugins jų šeimas“, – su šypsena pokalbį baigė Natalija.
Makiažas: Aistė Baltuonytė
Modelis: Samanta Bohema
Stilius ir drabužiai: „Audrey Had a Secret“
„Tikiu tuo kitu pasauliu, tikiu Kalėdų Seneliu ir fėjomis, visatos planu mums, bet dabar leidžiuosi į žemišką buitį – dainuoju lopšines sūnui, o ne gerbėjams scenoje, ir kuriu tai, kur veda širdis“, – sakė dainininkė Justė Arlauskaitė (34 m.), su mylimuoju verslininku Donatu Ivanausku (41 m.) lapkričio 10ąją tapę tėvais. Netrukus ji pristatys ir naujausią savo kūrinį –prekės ženklą „Audrey Had a Secret“, kur kiekvienas daiktas alsuos paslaptimi ir gyliu.
LAURA BULVYDĖPasikalbėti apie, kaip pati juokėsi, didžiąją naujieną dainininkė pakvietė į savo jaukius ir didelius namus sostinės centre. Čia ant stalo su arbata ir pusryčiais dega kvapiosios žvakės, o pati Justė susikelia basas kojas ant patogios sofos.
Įsisupusi į didelį rusvą megztinį ir vilkinti plačias juodas kelnes jau daugiau nei mėnesį sūnų ant rankų sūpuojanti jauna moteris spinduliuoja nenusakomą šviesą ir energiją.
Justė neslėpė – egzistenciniai klausimai, ką dar gali ir ką moka, ją užplūdo tuomet, kai antrą kartą prarado balsą prieš kone ketverius metus.
„Esu dainų kūrėja, kompozitorė, dainininkė. Ir taškas. Pandemija buvo iš viso siaubas – nevyko visiškai niekas, tad niūrias mintis dar labiau sustiprino. Gal niekam nieko iš tikrųjų ir nereikia? Tikrai pakriko ner vai.
Tada nuskridau į šamaninę gamtos medicinos kelionę ir gavau informaciją, kad man reikia išskristi. Su Donatu išskridome į Meksiką – turėjome čia keliauti tris savaites, o užsilikome beveik pusę metų“, – pasakojo atlikėja.
Jazzu vadybininkas Lauras Lučiūnas tuomet, matyt, ant savo galvos rado ne vieną žilą plauką – mat J.Arlauskaitė vis jam skambindavo ir sakydavo, kad baigia savo muzikinę karjerą – liko tik surengti atsisveikinimo koncertų turą.
„Lauras man vis aiškino, kad pasaulyje per pandemiją nevyksta niekas – net ir atsisveikinimo turai. O aš jaučiausi niekam nereikalinga. Šiandien jau suprantu, kad tokius momentus galiu vadinti tik egoizmo priepuoliais, nesantarve su savimi. Juk uždarytas buvo visas pasaulis“, – sakė ji.
Klaidžiodama po pasaulį tuomet Jazzu daug meditavo ir galiausiai, kaip pati sako, atsakymai atėjo per astralą, kuriame ji gerai jaučiasi nuo pat paauglystės.
Meksikoje ji susapnavo sapną, o ryte pabudo jau žinodama, kaip ir ko turi im
tis, – sapne Justė išvydo visą planą ir turėdama mintyse visus įrankius tam planui įgyvendinti, apie kuriuos iki tol nežinojo nieko, – net kad tokie egzistuoja.
„Sapne išgirdau, kad aš nesu tik balsas, kad neturiu savęs tik taip identifikuoti. Į šią iliuziją įkalinu save pati. Aš iš esmės esu kūryba. Tai buvo naujas mano kūrybinis impulsas.
Labai tikiu sapnais, per juos dažnai gaunu informacijos – poezijos ar dainų. Donatas ne kartą yra sakęs, kad jam kartais baugu su manimi miegoti, nes pabudusi šoku iš lovos ir puolu užrašinėti tai, ką sapnavau, – kuo greičiau, kad tik nepamirščiau“, – pasakojo J.Arlauskaitė.
„Ateinant vaikeliui kūryba man pasileido nevaldoma banga. Pagaliau aš iš tikrųjų suprantu, kad nesu tiktai balsas.“
Justė Arlauskaitė
Nuo lemtingo jo sapno iki pir mo jo žingsnio praėjo pusantrų metų. Kodėl ji nesiėmė darbų iš karto? Justė atvira: nepasitikėjimas savimi, baimė, kad nepavyks, kad vėl paskelbs karantiną ir niekam nieko nebereikės, bei kitokios proto pinklės ją buvo tiesiog įkalinusios. Ji išsilaisvino ir atsidavė visatos tėkmei tik tuomet, kai sužinojo, kad laukiasi.
„Pajutau labai stiprią jėgą ir galią savyje, supratau, kad mano idėjos ir kūryba tikrai reikalingi pasauliui, grįžau į save. Turėjau labai aiškią viziją, ką noriu daryti. Supratau, kad visą gyvenimą įkvėpimo, postūmio ieškojau išorėje. Dabar žinojau, kad pradėti reikia nuo savęs. Tai pirmiausia savo pasaulio, kurį jau turiu nemažą, kūrybos.
Viskas, kas susiję su grožiu, scena, socialiniais dalykais, maistu, kvapais, – visa tai jau turiu. Jau turiu net vizualiką –ant viso savo kūno išpieštas tatuiruotes, kurios pasakoja mano istoriją.
Tada supratau, kad galiu kurti pasaulį.
Taip pat kaip ir muzikos – į jį ateina žmonės, kurie jaučia panašiai arba taip pat kaip ir aš. Net į mūsų restoraną „BasiBasi“ ateina žmonės ir sako, kad viskas čia –labai justiška“, – šypsojosi J.Arlauskaitė.
Justė tikra: ją įžemino ne kas kita, o vaikelis. Su juo į širdį atėjo absoliuti ramybė, o su ja, matyt, ir racionalumas. Pasikeitęs gyvenimo būdas, erdvė atnešė kūrybos polėkį, norą į pasaulį žvelgti su ramybe, nebeforsuoti gyvenimo ir pasaulio.
„O gal prie to prisidėjo ir pandemija? Matyt, mokiausi to žingsnelis po žingsnelio. Labai skambiai sakau, kad vaikas išgelbėjo man gyvybę“, – atviravo dainininkė.
Ji neslėpė, kad iki nėštumo jautėsi išsunkta ir pavargusi. Dvejus metus kone kasdien Justė išgyveno jausmą, kad viskas griūva, kad ji stovi vietoje.
„Šiandien neįsivaizduoju, kaip tuos kelerius metus šalia manęs jautėsi Donatas. Tikiu, kad sunkiai. Neslėpsiu – liūdesį aš skandinau. Dabar jau lengva apie tai kalbėti, nes mano mintys ir organizmas – švarūs.
Jaučiausi, kad sėdžiu ant aukšto kalno kaip višta ant aukso kiaušinių ir penkerius metus nežinau, ką su jais veikti. Jie nesirita. O gyvenime jau esu išmokusi neprisirišti prie iliuzijų, nes kai jos griūva, laužai save ir savo sielą. Jei nejauti tėkmės, palik, išlauk – dar ne laikas.
Ateinant vaikeliui kūryba man pasileido nevaldoma banga. Pagaliau iš tikrųjų suprantu, kad nesu tik balsas, kad esu absoliutas ir galiu daryti, ką tik noriu, kas tik ateina į galvą! Išaugo, matyt, kokių penkiolika rankų.
Visada buvau pasikinkiusi drakoną, o dabar drakonas nusileido ant žemės ir čia mes puikiai sutariame. Supratau, kad reikia daryti dabar. Ne tada, kai susapnavau sapną, o dabar. Turėjau sulaukti to naujo energetinio srauto iš kažkur. Ir tai – mūsų sūnus“, – šypsojosi moteris.
Justė nebelaukė – iškart ėmėsi darbų. Moteris jautėsi pavargusi nuo trukdžių, ypač kai pasaulį ištiko pandemija, – juk
Kai šaltoką žiemišką vakarą pravėriau Lietuvos nacionalinės filharmonijos duris, mane pasitiko fortepijono garsai. Pakilau laiptais aukštyn ir tyliai įsitaisiau erdvioje auditorijoje. Prie fortepijono sėdėjo vaikinukas, iš po jo pirštų liejosi garsų kaskados. Lieknutė, prancūziškai žavinga jaunatviška moteris stovėjo šalia ir sekė kiekvieną vaikino pirštų krustelėjimą. „Prašau, šitą dalį skambink lėčiau, lyg klausdamas. Šitą frazę akcentuok labiau“, – negarsiai patardavo. Pamaniau – kada nors šis vaikinukas, jau būdamas garsus pianistas, didžiuosis, kad meistriškumo pamokas jam dėstė visame pasaulyje koncertuojanti garsiausia Lietuvos pianistė – Mūza Rubackytė (63 m.).
Rašote: „Tėvai, pavadinę mane Mūza, lėmė man būti menininke. Nuo pat mažens paleista į orbitą, niekada neabejojau savo misija.“
Ar jūs visada norėjote tapti žvaigžde? Turbūt svarbu, kad gimėte menininkų šeimoje, – mama Teresė Rubackienė pianistė, tėtis Vladimiras Rubackis – operos dainininkas.
Filharmonija. Franzo Josepho Haydno koncertas fortepijonui ir orkestrui Ddur. Prie didelio for tepijono mergy tė. Po paskutinio akordo – salės ovacijos! Mergaitė nusilenkia ir išbėga. Jai – 7 metai. Tas vakaras buvo ypatingas. Nuo tada prasidėjo Mūzos kelias į žvaigždes.
Bet gal ir dar anksčiau. Kai ją jau dvejų metukų mama ir teta pasodino prie fortepijono. Vaikui buvo padaryta speciali kėdė su aukščiau įtvirtintais pedalais, sujungtais su fortepijono pedalais, kūrinį mama liepdavo kartoti tiek kartų, kiek dėžutėje būdavo degtukų...
Kai M.Rubackytė po meistriškumo pamokos išleido namo vaikinuką, mes susėdome pasikalbėti. Neskubėjome. Tai buvo intriguojanti kelionė pianistės gyvenimo keliu... ***
– Jū sų didelio popu liarumo sulaukusi nauja knyga vadinasi „Gimusi po fortepijonu“. Man norėtųsi pasakyti – gimusi būti žvaigžde. Jums visas gyvenimas buvo skrydis. Vis aukštyn.
– Pirmoji laiminga mano žvaigždė buvo gimti profesionalių menininkų šeimoje. Kai vaikas skatinamas, kai pastebimas jo talentas, jis nori būti dar geresnis. Ir to man reikėjo. To artimųjų susižavėjimo. O vėliau to žavėjimosi manimi turėjau visą vaikystę. Mane rodė televizija, dar vaikas koncertavau Filharmonijoje, laimėdavau konkursus. Talentas ir aplinkinių skatinimas duoda gerus vaisius.
– Jūs puikiai dainavote, griežėte smuiku, bet nenorėjote tapti soliste dainininke?
– Čia ir šeimos įtaka. Šiandien pagalvoju – gyvenant toli nuo mano tėvo, puikaus baritono, su mama ir teta Irena, puikiomis pianistėmis, būtent ši šeimos dalis lėmė mano pasirinkimą. Taip, kai dainuodavau, man visi pranašavo puikią solistės karjerą. Ir aš net šiandien gailiuosi, kad netapau operos dainininke. Opera yra viskas! Ir scena, ir scenografija, ir siužetas, ir vaidyba, muzika, balso grožis. Vėliau aš nebandžiau ieškoti kelių į vokalą.
– Bet namie dar padainuojate?
– Taip, Venecijoje gondoloje ir su didžiuliu pasisekimu traukiu operos arijas!
„Aš tarp garažų negyvensiu, šiuose griuvėsiuose manęs tikrai nebus!“ – tiesiai į paširdžius širdies draugui architektui Mykolui Svirskiui (35 m.) kirto Ieva Perednytė (27 m.), kai jis prieš trejus metus atsivežė parodyti jai, kokius namus Vilniuje išrinko jų bendram gyvenimui.
INGA JUNČIENĖ
Tačiau Mykolas buvo kantrus –atlaikė visas draugės audras, nes nė už ką nenorėjo atsisakyti minties įsikurti vos 50 kv. metrų ploto, tačiau beveik 4 metrų aukščio būste XIX a. pastate, kuriame kadaise veikė didžiausias pasaulyje dalgių fabrikas. „Naujoji Vilnia į mano akiratį pateko
labai seniai, – apie naujų namų vietą pasakojo Kaune dirbęs ir gyvenęs kūrėjas. – Kai atvykęs į Vilnių turėdavau laisvą pusdienį, visuomet sukdavau pasižvalgyti į šią rytinę miesto dalį.
Rajono reljefas, aiškūs jo perkritimai, Vilnios kilpa, o ypač buvusio dalgių fabriko teritorija – nesaugomas paveldas, netradicinės erdvės, pramoninio senamiesčio atmosfera su išlikusiais bėgiais
– ši tuomet apleista vieta atrodė ypač patraukliai, čia mačiau daug galimybių ir stebėjausi, kodėl kiti to nemato.“
57 metus Mykolas sekė ir Naujojoje Vilnioje parduodamo nekilnojamojo turto kainas, jos augo, tačiau vis vien bendrame Vilniaus kontekste atrodė juokingai mažos.
Todėl mintį įsigyti ten nekilnojamąjį turtą ramiai brandino iki tol, kol perskaitė žinutę, kad fabriko teritorijoje patalpas savo veiklai ketina įsigyti geidžiamiausių alternatyvių vakarėlių organizatorius Matas Aerobica.
„Tada supratau, kad jei ne dabar, vadinasi, niekada. Neabejojau, kad jei čia su savo užmojais ir idėjomis kursis Ma
tas, į kurio vakarėlius atvyksta įdomiausi žmonės iš viso pasaulio, Naujojoje Vilnioje įvyks per versmas.
Tai buvo paskutinis šansas turėti namus unikalioje vietoje už protingą kainą. Kažkaip sugebėjau įtikinti Ievą, kad ver ta, ir mes dar spėjome įšokti į traukinį – neparduotų lofto tipo butų toje teritorijoje buvo likę vos keli“, – prisiminė Mykolas.
Nors ir nelabai sužavėta tos minties, odontologė Ieva patikėjo mylimuoju, kad viskas čia bus labai gerai ir jie įkurtuves, kaip žadėjo Mykolas, švęs po trijų mėnesių. Deja, prireikė trejų metų.
Nenuostabu, nes įsigy tuose penkiasdešimtyje kvadratinių metrų nebuvo nė
vieno leng vo sprendimo, o beveik visi čia apsilankę meistrai, išgirdę architekto sumanymus, it susitarę kraipė galvą: „Niekas taip nedaro“, „neapsimoka, nėra jokių galimybių taip padary ti“, „mes turime darbų pusmečiui į priekį, laukite, tada žiūrėsime“ – tokius nemokšų pasiteisinimus jie perprato ne iš karto, tik po metų, ir tada daugybės darbų ėmėsi patys.
Nutarusi įsirengti antresolę, kad joje būtų daugiau erdvės, pora nutarė pagilinti pirmame aukšte esančio buto grindis. Iš pradžių pasisamdė tam darbui kelis vyrus, sumokėjo krūvą pinigų, bet darbai ėjosi labai lėtai.
Mykolas Svirkis ir Ieva Perednytė būstą XIX a. pastate įsirengė su pagarba praeičiai ir šviesiu žvilgsniu į ateitį. Jame porai užtenka privatumo, patogumų, jie net turi pramogų erdvę – sūkurinę vonią, kuri nenaudojama virsta patogiu minštasuoliu.
VLA DAS ŠČIA VINS KAS