Stilius

PIL DO SE NAS SVA JONES

Televizijos laidų vedėja, verslininkė, nuomonės formuotoja, o dabar ir fotografė, šalia to gilinanti savo psichologijos žinias. Tris vaikus auginanti Laura Mazalienė (32 m.) neleidžia sau patingėti ant sofos, o dabar džiaugiasi išpildžiusi ilgai mintyse brandintas dvi svajones.

INDRĖ ZIGMANTĖ

Laura su fotografija susipažino paauglystėje. Ji prisimena, kaip su mama viešėjo Italijoje, o tuo metu turėjo skaitmeninį fotoaparatą. „Jis buvo mūsų šeimos, bet kelionės metu sugedo. Labai verkiau, nes negalėjau įamžinti mūsų išvykos. Bet mama tarstelėjo: „Jei tu tikrai fotografuosi, aš čia pat nupirksiu tau naują.“ Taip ir nutiko. Visada mėgau fotografuoti, bet bijojau sau pripažinti, kad tai gali būti mano veikla“, – kalbėjo L.Mazalienė, šiandien savo darbais besidalijanti naujai įkurtame feisbuko puslapyje „Nutrauksiu“.

Studijuodama žurnalistiką su objektyvu moteris iš arčiau susipažino fotožurnalistikos paskaitose. Ji džiaugiasi, kad tuomet turėjo galimybę ne tik profesionaliai išmokti fotografuoti, bet ir surengti savo pirmąją parodą.

„Tačiau niekada neatradau krypties, kuri man patiktų. Iš pradžių norėjau fotografuoti peizažus, vėliau buvau sugalvojusi fiksuoti senyvų žmonių gyvenimo akimirkas. O tai, manau, man buvo šiek tiek per sunku, tad nuo fotografijos atitolau“, – prisiminė Laura.

Psichologijos studijos į jos gyvenimą atėjo kartu su noru pirmiausia padėti sau.

„Yra labai graži mintis: „Didžiausios ir svarbiausios gyvenimo problemos neišsprendžiamos. Jas galima tik išaugti.“ Taigi tam augimui ir panaudosiu šias žinias“, – prasitarė moteris.

– Kaip fotografija vėl sugrįžo į jūsų gy venimą?

– Natūraliai. Gimus pirmai dukrytei Deimilei (6 m.) norėjosi viską įamžinti. Savo archyvuose randu ne tik dukros, bet ir šeimos kadrų. Bet tada prasidėjo buitis, gimė dar du vaikučiai – Aurėja (4 m.) ir Matijus (3 m.). Šis pomėgis taip ir liko primirštas iki kol prasidėjo Rusijos invazi

ja į Ukrainą ir sustojo dauguma darbų.

Beveik nebuvo veiklos socialinėje erdvėje, o tai vienas pagrindinių mano pajamų šaltinių šiuo metu. Buvo tam tikra nežinomybė ir dėl mūsų su vyru Šarūnu Mazalu (34 m.) šeimos restorano „Vaf lių namai“ – nežinojome, kaip keisis žmonių įpročiai. Būtent tuo metu pradėjau svarstyti, ką dar galėčiau veikti, ir atėjo mintis, kad galėčiau grįžti prie fotografijos.

Norėdama nukreipti mintis nuo karo užsirašiau į „Brazzi Photo School“ fotografų pradžiamokslį, jį pabaigiau, norėjau tai tęsti, bet neturėjau šiai veiklai tinkamos įrangos.

O šią vasarą, mums su šeima viešint Palangoje, vyras netikėtai man ant stalo padėjo fotoaparatą ir palinkėjo naujos pradžios.

„Yra labai graži mintis: „Didžiausios ir svarbiausios gyvenimo problemos neišsprendžiamos. Jas galima tik išaugti.“

Laura Mazalienė

Tai buvo mylimo žmogaus padrąsinimas, kad aš galiu ir sugebėsiu. Dabar reikia ne mamai kaip kažkada, bet vyrui nupirkti fotoaparatą, o man įrodyti, kad galiu fotografuoti, kad man sekasi. (Šypsosi.)

Vėl tęsiu fotografijos mokslus, labiau linkstu į retušavimą. Didelis autoritetas man Monika Dovidaitė, jos darbai ir kursai. Manęs dar laukia ilgas kelias.

– Dažniausiai prieš jūsų objektyvą stoja mažiausieji. Juos jums maloniausia įamžinti?

– Taip, dažniausiai pozuoja mažiausieji arba jų tėveliai. Gal kad pati turiu skirtingo amžiaus vaikų, man gana lengvai sekasi užmegzti kontaktą ir fotosesiją paversti linksma veikla.

– Ar sunku pagauti tą vienintelį kadrą?

– Aš gaudau emociją. Kai pozuoja vaikai ar šeimos, jų būna daug ir visokių. Tada iš kiekvienos fotosesijos tikrai randu bent 2–3 nuotraukas favorites.

Esu labai savikritiška ir tikrai nenoriu, kad šis pasidalijimas nuskambėtų kaip pagyros. Tiesiog man tai labai džiaugsminga veikla, o klaidų tikrai daug. Bet gal ne viskas, kas tvarkinga, gyvenime yra žavinga?

– Ar fotografiją jau galite vadinti darbu?

– Kol kas man tai pomėgis, o pagrindinis darbas – būti mama! Fotografijai reikėtų aukoti savaitgalius su šeima, tad tam dar ne laikas.

– Visas savo veiklas siejote su komunikacija, tačiau nuo rugsėjo pradėjote gilinti psichologijos žinias „iGrow“ identiteto institute. Kaip į jūsų gyvenimą atėjo šie pokyčiai?

– Kai pasaulį užtemdė pandemija, prasidėjo karantinas, aš, kaip ir daugelis, išgyvenau įvairiausias nuotaikas. Vienu metu apėmė didžiulė apatija, nesupratau, kas man darosi. Nusprendžiau, kad reikėtų apsilankyti pas psichologą. Dar iki tol mėgau psichologinę literatūrą, bet koncentruodavausi skaityti apie vaikus, jų auklėjimą. Kai nuėjau pas psichologę, ji man diagnozavo depresiją. Nesijaučiau ja serganti, gal labiau tai buvo melancholiškos nuotaikos, kurias buvau patyrusi ir po gimdymo.

Su psichologe pradėjau dirbti tam tikrais klausimais, kurie man nedavė ramybės. Pusantrų metų lankiau terapiją, skaičiau įvairią literatūrą, kuri mane labai sužavėjo ir leido suprasti, kad būdama 32 metų ne visai save pažįstu. Norėjau suprasti, kodėl priimu vienokius ar kitokius sprendimus. Buvo mintis studijuoti psichologiją universitete,

„Esu įsitikinusi, kad negali duoti, kai pats esi tuščias. Laikas sau gal ir nėra mano prioritetas, bet jis tikrai egzistuoja“, – sakė Laura Mazalienė.

SU BY RĖ JU SI SAN TUOKA

dovanojo stiprybę

„Galiu Simui padėkoti už sūnų ir save tokią, kokia esu. Jis mane sukūrė stiprią ir savarankišką moterį“, – atvirai „Stiliui“ kalbėjo verslininkė, vizažo meistrė, grupės „Naujosios pupytės“ lyderė Oksana Pikul (38 m.). Po dešimties metų santuokos ji ir krepšininkas Simas Jasaitis (40 m.) pasuko skirtingais keliais, tačiau moteris prisipažįsta – tokio kartėlio, kokį jautė per prieš ketverius metus išgyventą šeimos krizę, šį kartą nebejuto.

Nuotraukos: Reda Mickevičiūtė

Stilius: Kamilė Bukauskaitė

Makiažas ir šukuosena: Oksanos Pikul grožio namai

Drabužiai ir aksesuarai iš „Massimo Dutti“, „Mango“, „Aldo“, „Maje“

Lietuvių režisierius Ukrainoje RE GĖ JO KARO GRI MA SAS

„Man svarbu, kad nesamprotaučiau nuo sofos, o pats būčiau matęs, kas vyksta Ukrainoje, kalbėjęs su įvairiais žmonėmis“, – taip savo kelionę į Ukrainą, kurią vasario 24 ąją užpuolė Rusija, apibūdino žinomas teatro režisierius Oskaras Koršunovas (53 m.).

Š

LAIMA ŽEMULIENĖ

i kelionė O.Koršunovą suvedė su didvyriškais Ukrainos žmonėmis ir kolegomis teatralais, atvėrė žiauriai niokojamos šalies vaizdą ir padovanojo tokių šviesių akimirkų, kad net nepatikėsi, jog ten vyksta karas.

Tik po spektaklio „Liudijimai“ premjeros, kuri įvyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, režisierius prabilo, kad būtent dėl šio spektaklio ir vyko į Ukrainą. Spektaklis sukurtas pagal autentiškus į Lietuvą atvykusių Ukrainos moterų pasakojimus, o jis pats norėjęs šių dienų Ukrainos realybę pamatyti savo akimis.

„Liudijimų“ kelionės – tai kelionės iš mirties į gyvenimą. Į gyvenimą, kurį reikia pradėti iš naujo. Na, o mūsų kelionė buvo kitokia“, – sakė O.Koršunovas.

Kelionėje jį lydėjo ukrainiečių kilmės aktorė karo pabėgėlė Kristina Kiseliovaitė, kuri Vilniuje gyvena režisieriaus ir jo draugės Eglės namuose. „Jei ne Kristina, vargu ar man būtų pavykę patekti į Ukrainą“, – neslėpė Oskaras.

Jie lankėsi Lvove, Kijeve, baisiausiose karo vietose – Bučoje, Moščune, Hostomelio oro uoste.

– Oskarai, kodėl vykote į Ukrainą, kur labai pavojinga?

– Nebegaliu žiūrėti į karą ir tai, kas vyksta pasaulyje, tik feisbuko burbulų, socialinių medijų, visų galų specialistų, mūsų politikų, Vakarų racionalų ir klykiančių radikalų akimis.

Norėjau pamatyti pats – pamatyti ne karą, o, kaip sakė Mantas Kvedaravičius (kino režisierius, rusų nužudy tas Mariupolyje. – Red.), pažiūrėti, kaip gyvena žmonės per karą, padėti jiems, jei tik tai įmanoma. Padėti tiesiogiai, ne tik siun­

čiant pinigų į paramos fondus, nors tai irgi labai geras, svarbus ir reikalingas dalykas.

Žinoma, labiausiai naudingas galiu būti savo srityje. Atsitokėjęs po vasario 24 osios karštligiškai ėmiau galvoti, ką dabar gali daryti teatras. Pasiūliau aktorėms savanorėms susitikti su į Lietuvą atvykusiomis karo pabėgėlėmis, išklausyti jų istorijas ir per savo asmeninį to pasakojimo išgyvenimą perteikti tai žiūrovams. Taip atsirado spektaklis „Liudijimai“.

Man svarbu, kad aš, režisierius, ne samprotaučiau nuo sofos, o būčiau pats matęs, kas vyksta, kalbėjęs su įvairiais žmonėmis.

„Jeigu būčiau susapnavęs, kad Ukrainoje, stilingoje kavinėje, šiltoje ryto saulėje valgau pyragaitį „Pastel de Nata“ ir galvoju apie Marcelį Proustą, atsikėlęs persižegnočiau.“

Oskaras Koršunovas

Jau per dvi dienas įvyko neįtikėtinai daug tokių pokalbių: su mus vežusiais ukrainiečių savanoriais, sutiktais verslininkais, Ukrainos diplomatu Italijoje, Ternopilio ir Lvovo merų patarėju ir, žinoma, savo kolegomis Lvovo teatruose.

Taip pat ir su ką tik iš fronto grįžusiais kariais. Šis pokalbis vyko bare „Kryivka“ – tai toks ypatingas baras Lvove, pamėgtas karių ir patriotų.

– Vos tik Rusijai užpuolus Ukrainą Lvovo senamiestyje, kuris įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, maišais buvo apdengiamos skulptūros, kad rusai jų nesubombarduotų.

Tai rodė nemažai televizijos kanalų. Koks buvo pirmasis įspūdis, kai įvažiavote į Ukrainą ir pasiekėte Lvovą?

– Regėjau karo grimasas. Jos tvyro ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, bet važiuojant į Ukrainą su jomis susiduri, galima sakyti, fiziškai. Pirmiausia tai eilės pasienyje.

Mane ir Kristiną vežė Ukrainos savanoris, paėmęs mus pakeliui Lenkijoje, važiuodamas iš Italijos. Jis savo ryšiais bandė sužinoti, kur eilės mažiausios, kur mus galėtų praleisti be eilės. Sužinojo – mus praleido pagreitintai, tad prie sienos prastovėjome tik kokias penkias valandas.

Į Ukrainą įvažiavome naktį. Niekada neužmiršiu to momento ir tamsoje virš vartų matomo ukrainietiško užrašo didelėmis raidėmis: „Ukraina jūsų laukia.“ Pasakysiu atvirai: nugara nubėgo šiurpas.

Po to – kelias naktyje pro blokpostus ir vietoves, ukrainiečių karių patikros. Į Lvovą įvažiavome irgi naktį. Mus apgyvendino Lėlių teatre. Man tai kažkodėl pasirodė simboliška.

O rytas buvo visai kitoks. Tada mane tai šokiravo ir tik dabar suprantu, kad tai irgi buvo viena karo grimasų. Buvo nepaprastai gražus rytas nepaprastai gražiame mieste. Buvo atidaromos lauko kavinės. Tokių kavinių ir restoranų Lvove labai daug. Tada dar nebuvo išsprogdintos šalies elektrinės, todėl viskas veikė. Jau rytą kavinėse buvo daug žmonių. Užėjau į vieną jų.

Mano nuostabai, ten buvo portugališkų pyragaičių „Pastel de Nata“. Man jie – patys skaniausi, bet jų būna tik Portugalijoje. Jeigu būčiau susapnavęs, kad Ukrainoje, stilingoje kavinėje, šiltoje ryto saulėje valgau pyragaitį „Pastel de Nata“ ir galvoju apie Marcelį Proustą, atsikėlęs persižegnočiau.

Kelionėje režisierius

Oskaras Koršunovas pasipuošė kepure, ant kurios – Ukrainos Gyvačių salos gynėjų šūkis.

Juodoji MAGI JA

Istoriškai juoda spalva reiškė valdžią, maištą, mirtį, seksą. Cristobalis Balenciaga ją pavertė ikoniška, o Christianas Dioras teigė, kad tai labiausiai liekninanti iš visų spalvų. „Ji patvirtina, kuria ir stilizuoja“, – sakė Yves’as Saint Laurent’as apie spalvą, kurią dažnai rinkosi ir Coco Chanel. Retai kitos spalvos drabužiais rengėsi ir Karlas Lagerfeldas. Juoda spalva visada madinga – nuo aprangos darbe iki suknelių atvira nugara blizgančiuose pokyliuose.

Dizaineris C.Balenciaga (1895–1972), turtingųjų ir karališkųjų šeimų rengėjas, puošęs Grace Kelly, Jackie Kennedy ar Audrey Hepburn, apie juodą spalvą nusimanė geriau nei bet kas kitas. Aukščiausiuose mados sluoksniuose meistru ir dizainerių dizaineriu vadinamo ispanų kūrėjo atsidavimas juodai spalvai daug prisidėjo prie to, kad ji iš laidotuvių drabužių taptų aukštąja mada.

Minint 50 ąsias C.Balenciagos mirties metines Hagos (Olandija) meno muziejuje eksponuojama paroda „Balenciaga in Black“. Šis „Maison Balenciaga“ ir „Palais Galliera“ bendradarbiavimas jau aplankė Teksasą (JAV) ir Paryžių (Prancūzija).

Parodoje eksponuojama daugiau kaip

100 stulbinančių juodų dizainerio šedevrų, kurie – tarsi įrodymas, kad jis nuo pat pradžių ir mąstė juodai.

„Jis rinkosi juodą spalvą dažniau nei bet kuris kitas dizaineris ir naudojo ją labai skirtingai“, – kanalui „BBC Culture“ sakė šios parodos kuratorė Madelief Hohe. Juoda spalva pabrėžė jo drąsaus dizaino, tokio kaip balionas ir vokas, geometriją ir skulptūriškumą, todėl Cristobalis galėjo daugiau dėmesio skirti objekto formai.

Legendinę Coco Chanel, gerą Balenciagos draugę, taip pat žavėjo juoda spalva, o jos 1920 ųjų mažos juodos suknelės koncepcija populiari ir šiandien. „Ji naudojo ją kaip drobę, padedančią nugyventi dieną. Jei pakeistumėte aksesuarus, jūsų maža juoda suknelė puikiai tiktų įvairioms

progoms. Tai visiškai kitoks požiūris, nes C.Balenciaga spalvą naudojo kaip dizaino dalį“, – aiškino parodos kuratorė.

C.Balenciaga rėmėsi ispaniškuoju paveldu, įkvėpimo sėmėsi iš tradicinių juodų oficialių drabužių su nėriniuotomis mantijomis ir apsiaustais bei ilgais inkrustuotais sijonais. Net ir likęs prie vienos spalvos jis atrado žaismingumo – rinkosi skirtingos tekstilės medžiagas: nuo standaus, bet lengvo šilko, kuris buvo sukurtas specialiai jo kolekcijoms, iki liesti malonių blizgių audinių iškiliu raštu ir žvilgančių stiklo karoliukų.

„Kai priešais save turėjo audinį, jis žinojo, kokią juodą spalvą nori išgauti šia medžiaga. Jo kūriniuose buvo įvairios juodos spalvos: kartais ji kiek pilka, kar­

tais ruda, kartais mėlyna. Kartais ji tokia sodri, kad neri į ją ir atrandi kai ką naujo“, – pasakojo Gaspard’as de Masse iš „Balenciaga“ archyvo Paryžiuje.

Nuo 2015 ųjų „Balenciaga“ kūrybos vadovu dirbantis kartvelų kilmės dizaineris Demna Gvasalia tęsia savo pirmtako palikimą. Praėjusių metų „Met Gala“ renginyje dizaineris juoda spalva nuo galvos iki kojų apvilko Kim Kardashian, o ją pažinti tuomet padėjo tik visiems puikiai pažįstama išraiškinga smėlio laikrodžio figūra. Šį pavasarį juodoji „Balenciaga“ drama tęsėsi ir ant podiumo surengtame šou, kai juodai vilkintys modeliai su odinėmis kaukėmis žygiavo per menkai apšviestą Niujorko biržą.

Ispanų kūrėjo atsidavimas juodai spalvai daug prisidėjo prie to, kad ji iš laidotuvių drabužių taptų aukštąja mada.“

„

Juodos spalvos kolekcijas pastarosiomis mados savaitėmis pristatė ir „Dolce & Gabbana“, „Versace“, juodos spalvos gerbėjas Yohji Yamamoto. Juk juoda spalva parduodama ir ant podiumo, ir už jo ribų. Marškinėlių dizaineriai, pavyzdžiui, „Bonfire“ ir „Spreadshirt“, pranešė, kad juoda spalva lenkia bet kurią kitą.

Rašytojas ir kritikas Johnas Har vey, knygos „Juodos spalvos istorija“ (angl. „The Story of Black“) autorius, aiškino, kad juodos spalvos vilionė iš tikrųjų yra išlikimo mechanizmas.

„Akyje esančios bipolinės ląstelės siunčia elektrinius signalus, kai mato šviesą ir kai mato tamsą. Pirmykščiais laikais buvo svarbu matyti tamsias vietas. Galbūt jos buvo pavojingos, o galbūt saugios – vieta, kur galėjai pasislėpti. Mūsų akys stipriai mato juodą spalvą. Tam tikra prasme ji gali būti nespalvota, tačiau tai irgi yra stipriausia spalva“, – pasakojo J.Harvey ir pridūrė, kad juodos ir baltos juostų atveju juoda yra ta, kuri linkusi labiausiai išsiskirti, o balta suvokiama kaip fono spalva.

Juoda spalva taip pat yra praktiška. Daugelyje islamo šalių juoda labai populiari, nes sugeria šilumą, kad nebūtų taip karšta.

Kim Kardashian praėjusių metų „Met Gala“ renginyje.

„Versace“ kitų metų pavasario ir vasaros modelis.