Stilius

„Neslėpsiu, buvo ne vienas kartas, kai norėjau būti savo namuose šiltoje lovoje“, – prisipažino po Peru viena keliavusi dainininkė Džesika Šyvokaitė (26 m.), geriau žinoma Jessicos Shy slapyvardžiu. Kelionė pažėrė nemažai išbandymų, baimių, bet dovanojo nepamirštamų įspūdžių ir stiprybės jausmą.

INDRĖ ZIGMANTĖ

Jessica Shy – gamtos žmogus, ji visada trokšta kuo daugiau jos pamatyti, pajausti. Atlikėja susikrovė lagaminus ir dviem savaitėms išskrido tyrinėti Peru.

„Ten tiek kalnų, tiek dykumų, tiek ežerų, tiek džiunglių. Viską pamatyti man dviejų savaičių neužteko“, – pasakojo moteris.

Pietų Amerikoje labiausiai paplitusi Jessicą Shy žavinti ispanų kalba. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios ji pasirinko tolimą šalį.

„Prieš kelionę pusę metų vieną ar du kartus per savaitę lankiau pamokas pas ispanę. Žinojau kalbos pradmenis, tad Peru norėjau patobulinti savo ispanų kalbą. Tam tikrose vietose žmonės visiškai nekalba angliškai, tik ispaniškai. Tad teko gerai palaužyti galvą, bet tuo pat metu buvo smagu – juk to ir norėjau. Įsivažiavau, pradėjau ispaniškai derėtis net turguje. Maniau, kad nieko nemoku, bet tiek, kiek mokėjau, tikrai pravertė“, – šypsojosi atlikėja.

Susidūrė su IŠ BAN DY MAIS

Jessica Shy iki Peru skrido apie 17 valandų. Pirmiausia ji nusigavo iki Londono, iš ten – į Bogotą ir galiausiai į Peru sostinę Limą. Tai nebuvo pirmas kartas, kai dainininkė į tolimą kelionę skrido viena, – baimės dėl to ji nejaučia.

„Nebuvo taip, kad būtinai norė jau skristi viena. Bet tokiu laikotarpiu tokia tolima kelionė ne visiems buvo prieinama laiko arba finansų požiūriu. O aš taip sugalvojau, būtent šis laiko tar pas buvo laisvas ir nemačiau problemos skristi vienai. Nuostabiausias dalykas yra tai, kad, išskridusi viena, beveik niekada nebuvau viena – visada rasdavau kompaniją“, – pasidžiaugė ji.

Peru atlikėja aplankė viską, ką buvo suplanavusi. Savo kelionę pradėjo nuo sostinės Limos.

„Lima man labai nepatiko – pradedant nuo eismo, baigiant saugumu. Tai per didelis, chaotiškas miestas. Nenorėjau ten užsibūti“, – prasitarė dainininkė.

Jessica Shy daug keliavo traukiniais, o kaip vieną įsimintiniausių momentų įvardija nakvynę aukščiausiai virš jūros lygio esančio Titikakos ežero saloje, pas vietinę šeimą.

„Šeima visiškai nekalba angliškai, bet artimai susipažinau su jų kultūra, kasdienybe. Paprasti žmonės, kurie kiekvieną dieną vaikšto su savo tradiciniais pačių megztais spalvotais drabužiais ir turi įdomią kasdienybę. Tai buvo toks artimas ir širdžiai mielas ryšio užmezgimas“, – įspūdžiais dalijosi Jessica Shy.

Dar viena lietuvės stotelė – inkų tvirtovės griuvėsiai Maču Pikču. „Tai, be abejonės, labiausiai turistų lankoma vieta, kurioje buvau. Tačiau ji man paliko mažesnį įspūdį nei kiti dalykai. Keliavimas link ten daug gražesnis ir turiningesnis“, – kalbėjo ji.

Nuotykiai tęsėsi Amazonės džiunglėse. Dar skrisdama lėktuvu ir pamačiu­

Labiausiai Džesiką sužavėjo nakvynė Titikakos ežero saloje.

Jessica Shy apsilankė Maču Pikču.

Už sėkmę AT SI DĖ KOJA GE RU MU

Šalia šiandien taip mėgstamų lėtesnio gyvenimo paieškos ir dėmesio sau temų tegu ši išryškėja kitomis spalvomis. Neringa Petrauskaitė (40 m.) nepataikauja tendencijoms, nuolat darbų sūkuryje ir niekada nebijo klysti, nes jai nepataisomų dalykų tiesiog nėra. 10 metų rinkodaros ir komunikacijos agentūrai „We Are Marketing“ vadovaujanti moteris niekada iš vyro nėra sulaukusi klausimo: o kas vakarienei?

vilgtelėjus į jos dienotvarkę susidaro įspūdis, kad Neringai yra daugiau valandų paroje nei kitiems. Be strategės ir partnerės pareigų verslas verslui (B2B) srityje veikiančioje rinkodaros agentūroje, ji dar dėsto Vilniaus universitete, neseniai tapo moteris profesionales vienijančios tarptautinės bendruomenės „Women at“ pasaulinio tinklo plėtros vadove, imasi įvairių socialinių iniciatyvų, rašo knygą ir rengia pirmąją Lietuvoje specializuotą rinkodaros konferenciją teisės profesionalams „Headway Lawyer“.

Būtent teisės srityje, advokatų kontoroje, ji pradėjo karjerą. Rinkodarą ji vadina viena gyvenimo meilių ir muistosi pavadinta verslininke. Tokias situacijas ji paprastai užglaisto žaviu moterišku juoku.

Iš tikrųjų šis pokalbis apie savo gyvenimo stiliaus atradimą nesivaikant dirbtinės sėkmės ir pirmiausia daug duodant kitiems. Neslėpsiu – Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame biure pirmiausia dėmesį patraukė viena ant kitos sustatytos kareiviškų batų dėžės.

– Neringa, kai dauguma atrodo pervargę nuo tvyrančio karo nerimo, jūs vis dar renkate paramą Ukrainai? Kaip viskas prasidėjo?

LINA

Nuotraukos: Vilija Arlauskaitė („Caffa Photography“ studija)

Makiažas: Agnė Petrauskaitė

– Visiems buvo šokas, bet, kaip ir daugumai tuomet, norėjosi Ukrainai padėti. Socialiniuose tinkluose pamačiau, kad viena agentūros klientė renka paramą. Pati tuomet jos organizuojamai siuntai supirkau ekipuotę, receptinius vaistus ir vežiau dėžėmis. Pamačiusi jos antrą kvietimą „Facebook“ supratau, kad tai, ką ji daro, nuostabu, tačiau tokia komunikacija ir jos žongliravimas su kitomis siuntos organizavimo užduotimis ilgai nevažiuos.

„Kai jau atrodo gana, primenu sau, kad karas dar nelaimėtas. Jei teta nepavargo Sibire 7 metus, jaučiuosi neturinti teisės skųstis ir aš.“

Neringa Petrauskaitė

Greitai tapo aišku ir tai, kad prašyti aplinkinių susitelkimo reikės dar ne kartą ir ta komunikacija siekiant tikslo turėtų būti geriau apgalvota. Man tai kasdienis darbas, tad pasiūliau pagalbą pirmiausia komunikuojant. Savaitei kitai prabėgus supratome, kad renkamos paramos sumos jau reikalauja įmonės steigimo.

Yra kelios priežastys, kodėl mačiau prasmę tai daryti. Mes turėjome tiesio­

ginį ryšį su konkrečiais būriais, tad puikiai žinojome karių poreikius. Buvome tikri, kad parama bus panaudota tikslingai. Antra, supratau, kad aš, kaip ir Jurgita Kveselaitė bei Ričardas Tverijonas, turime fantastišką socialinį kapitalą –didelį ratą žmonių, kurie mumis pasitiki. Turime ir vadybinių žinių bei patirties, o svarbiausia – problemos sprendėjų mentalitetą. Tai leido greitai telkti paramą.

– O ar nebuvo dvejonių sustoti?

– Buvo, ir ne viena. Tai procesas, kainuojantis daug laiko ir pastangų. Ne kartą teko ieškoti prekių, kurių Lietuvoje ar net Europoje nebuvo. Šiandien paramą surinkti sunkiau, tad reikia valios tęsti. Bet aš kaskart prisimenu pokalbį su krikšto mama Julija, kuriai dabar 82 m. Ji – iš Sibiro sugrįžusi tremtinė. Ten patyrė badą, nežmonišką šaltį ir žiau­

„Kai atrodo, kad tave lydi kažkokia neįtikėtina sėkmė, greta ateina jausmas, kad už tai, ką gaunu, reikia duoti atgal. Iš to ir kyla noras dalytis, kuo galiu, ir tol, kol galiu. Taip aš tarsi uždarau tą prasmingo gyvenimo ratą“, – sako Neringa.

Dinaros tėtis tadžikas, o mama – lietuvė.

SAVO KARALYS TĘ susikūrė provincijoje

Tinklaraštininkė Dinara Vilčinskytė (29 m.), socialiniuose tinkluose žinoma tiesiog kaip princesė Dinara, daugiau nei prieš metus priėmė netradicinį sprendimą – sostinėje gyvenusi moteris susikrovė lagaminus ir kartu su šeima apsigyveno Ventoje. Kone 300 kilometrų nuo Vilniaus nutolusiame Šiaurės Lietuvos miestelyje ji sako atradusi ramybę.

AGNĖ MAČIULYTĖ

Nors D.Vilčinskytės gyvenimas teka ramia vaga, jos sekėjai socialiniuose tinkluose nuolatos apdovanojami daugybe kasdienybės kupinų istorijų. Neslėpdama savo tarmės Dinara su jais aktyviai dalijasi gamybos, apsipirkinėjimo džiaugsmais, rodo vietiniame turgelyje įsigytus laimikius, pasakoja apie dukros Henrietos (3 m.) auginimą, paskelbė ir apie an trosios atžalos laukimąsi.

Prieš telefono ekraną moteris nebijo nubraukti ir ašarų, atsiverti apie psichologines problemas.

– Paprastai jauni žmonės iš provincijos siekia kuo greičiau išrūkti į miestus, o jūs nutarėte grįžti namo. Ar nesigailite tokio sprendimo?

– Sostinėje praleidau maždaug dešimt metų, čia atvykau studijuoti. Grįžti į gimtinę su buvusiu vyru bandėme ir anksčiau. Buvome grįžę trumpam, tačiau abiem koją kišo darbų paieškos.

Vienus metus praleidome Klaipėdoje, bet ten pasijutome vieniši, tad vėl grįžome į Vilnių. Tąkart jau turėjome tikslų planą kelerius metus pataupyti ir įsigyti nuosavą būstą Ventos miestelyje.

Iki šiol vis bandau apsiprasti su sprendimu grįžti į gimtinę, tačiau juo labai džiaugiuosi. Juokinga, bet gyvendama sostinėje pasiilgau dalykų, kurie mažame mieste mane anksčiau beprotiškai erzino. Pamenu, mokantis mokykloje mane ner vino, kad Ventoje visi vieni apie kitus,

rodos, viską žino. Pabėgus į miestą man ėmė trūkti bendruomeniškumo. Dideliame mieste negali būti tikras, ar pažįstami laiptinės kaimynai tau atvers duris ir paskolins česnakų. (Šypsosi.)

Mažame mieste labai norėjau auginti ir savo vaiką. Tikiuosi, jog žmonės iš didmiesčių neįsižeis, bet manau, kad mažesniuose miesteliuose žmonės užauga kur kas nuoširdesni. Studijų metais tai labai buvo justi. Vienoje grupelėje nuolatos būdavo vilniečiai, o mes, atvykėliai, – kitoje. Žinoma, sostinės gyventojai spinduliavo pasitikėjimu savimi, drąsa, bet jiems, mano akimis, trūko paprastumo.

„Tikiuosi, jog žmonės iš didmiesčių neįsižeis, bet manau, kad mažesniuose miesteliuose žmonės kur kas nuoširdesni.“

Dinara Vilčinskytė

Miestelyje auginti vaiką apskritai paprasčiau. Čia nėra kamščių, eilių į darželius. Mano atveju šalia visuomet yra mano mama. Mus sieja glaudus ryšys, net gyvendamos visai netoliese kasdien susiskambiname po kelis kartus.

– Vienas miesto privalumų – būrelių gausa vaikams. Ar to nepasigendate?

– Sakoma, kad vaikams negalima primesti savo neišsipildžiusių svajonių, bet pati galvoje ne kartą kurpiau planus apie tai, kad Henrieta lankys tenisą, baletą –visus prabangiausius būrelius. (Juokiasi.)

Ne, Ventoje nėra nei teniso, nei baleto, bet, palyginti su mano vaikyste, pokytis –didžiulis. Pavyzdžiui, į Ventą atvyksta buvęs „Žuvėdros“ narys, kuris vaikus moko sportinių šokių. Taip pat čia galima lankyti krepšinio, robotikos būrelius, netoliese yra žirgynas. Vaikus galima nuvežti ir į gretimuose miestuose veikiančius būrelius – laiko prasme užtrunkama tiek pat, kiek vykstant į kitą didelio miesto galą.

– Ar daug žmonių grįžta į Ventą?

– Grįžta tikrai nemažai jaunimo. Pakalbu su klasės draugais, ne vienas jų nori sugrįžti į gimtinę, bet nesiryžta dėl darbo stokos. Vis dėlto per pandemiją itin išpopuliarėjo nuotolinis darbas, tad grįžimo bumo galbūt dar galima tikėtis.

Man pačiai iki šiol nepavyksta rasti norimo darbo, bet randu būdų užsidirbti papildomai. Dar ruošdamasi 2017 ai siais vykusioms savo vestuvėms žinojau, kad užsiimsiu šampano staliukų tiekimu ir vestuvių švenčių dekoravimu.

Verslo pradžioje reikėjo rasti drąsių nuotakų, kurios patikėtų savo šventės dalį veiklą pradedančiai dekoratorei. (Šypsosi.)

Šiandien pradedančiąja nebesivadinu, bet profesionale savęs irgi nelaikau. Tiesa, anksčiau man padėdavo kolegė, dviese dekoruoti šventes buvo kur kas drąsiau – viską spėdavome. Dabar dirbu viena. Su šampano staliukų dekoravimu puikiai susitvarkau, bet dekoruojant visą šventę man padeda mama.

– Papildomai užsidirbate ir kaip fotomodelis. Kada nors galvojote apie profesionalią modelio karjerą?

– Kai dar buvau moksleivė, mama mane nuvežė į modelių agentūrą. Darant bandomąsias nuotraukas su bikiniu fotografas iš kar to pasakė, kad mano kūnas labai asimetriškas, taigi netinkamas žygiuoti pakyla. Vis dėlto iš kar to sulaukiau pasiūlymo fotografuotis reklamai, vykome į Ispaniją.

Legendiniai prancūzų mados namai „Chanel“ pristatė naujausią – atostogoms skirtą – „Cruise“ kolekciją. Šį kartą vasariški drabužiai buvo pademonstruoti Jungtinėse Valstijose, Majamyje.

Paplūdimiu modeliai žygiavo lyg būtų ką tik iš lenktynių trasos –pasipuošę kombinezonais, šortais, suk nelėmis, šiaudinėmis skrybėlėmis ir sportinėmis kepuraitėmis. Kolekcijoje vyravo daug blizgučių, raudonos spalvos ir, žinoma, tvido.

Raudonai nusidažė ir šalia pakylos pastatyti paplūdimio skėčiai, gultai. Stilingu kolekcijos pristatymo fonu rūpinosi režisierius Markas Luhrmannas (60 m.) ir jo žmona kostiumų dizainerė Catherine Martin (57 m.).

Po mados šou buvo muzikantų „Nile Rodgers & Chic“ pasirodymas. Vėliau svečiai ant smėlio šoko klausydamiesi reperio, „Chanel“ ambasadoriaus Pharrello Williamso (49 m.) dainų.

TVI DAS paplūdimyje