Daugiau nei prieš dešimtmetį vizažo meistras Aurimas Juodiškis (42 m.) Lietuvoje garsėjo ne tik įprastais, bet ir itin įspūdingais makiažais – ant modelių veidų gulė gėlių žiedai, deimantai ir įspūdingi piešiniai. Šiuo metu Dubajuje gyvenantis vyras atviras: „Pribrendo laikas atsiduoti ne vien darbui, bet ir kūrybai – eiti ten, kur veda širdis.“
LAURA BULVYDĖPrieš kiek daugiau nei 12 metų iš Lietuvos į Jungtinius Arabų Emyratus porai metų dirbti išvykęs vizažo meistras A.Juodiškis nė pats nepajuto, kaip prabėgo daugiau nei dešimtmetis.
„Kosmosas, tikrai! Gal tų metų visai nepajutau dėl to, kad čia nėra sezoniškumo? Tuomet tikrai nemaniau, kad taip ilgai čia užsiliksiu. Įtraukė Dubajus mane kaip Alisą Stebuklų šalyje – tik žiūri, kad jau baisu darosi, kiek daug metų pralėkė“, – suskaičiavęs, kiek metų jau gyve
Vyras Dubajuje vis dar darbuojasi kaip vizažistas, tačiau Lietuvoje iki tol garsėjęs kaip itin meniškų ir įspūdingų makiažų meistras, šiandien jis dirba kur kas žemiškesnėje vietoje.
„Baigiau su tais laisvai samdomo meistro darbais, jei atvirai – pavargau gyventi be stabilumo ir amžiname lėkime. Po pandemijos mane pakvietė „Bloomberg“ televizija – sutikau. Žinių vedėjai, verslo laidų dalyviai – kanalas ne pramoginis, kalno svečių čia nėra.
Dubajaus gyventojai čia mąsto kitaip. Ir su kolegomis vis pasikalbame, kad Lie
tuvoje iš esmės lygis daug aukštesnis. Čia, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, žmonės dirba, daro, bet aukštumų siekia retas kuris, be to, dažnai matau tiesiog nukopijuotus įvaizdžius ar idėjas“, – pasakojo A.Juodiškis. Lietuvis neslepia – grįžti namo, į Lietuvą, jis ruošėsi net kelis kartus – prieš pandemiją ir praėjusį pavasarį. Bet sūnų, prasidėjus karui Ukrainoje, keliauti į namus atkalbėjo tėvai.
„Tuomet besėdėdamas ir pagalvojau, kad tą laiką noriu panaudoti kaip nors įdomiai. O menai, kaip žinoma, man visada buvo artimi. Ketinau naujų iššūkių imtis Lietuvoje, bet kad jau likau, nuta
riau planų neatidėlioti. Taip ir pradėjau pinti paveikslus – juk televizijoje dirbi vos pusdienį, visas kitas laikas – mano.
Karo pradžioje buvo be galo baisu, o vėliau nutariau susiimti – ar gulėsiu lovoje su žiniomis, ar imsiuosi savo reikalų, situacijos pasaulyje nepakeisiu. Turiu panaudoti laiką tinkamai. Galbūt ir noriu kitaip, bet gyvenimas numeta savaip – imu tai, ką jis siūlo.
Gal menų ilgesys ir atvedė mane prie tų paveikslų? Užslopintas darbuose televizijoje tikrai nesijaučiu, bet kūrybos lyg ir trūksta“, – šypsojosi jis.
Vyras prisiminė, kaip atvykęs į Dubajų svajojo padirbėti su garsiais vardais, pamatyti itin turtingos šalies prabangą ir jos užkulisius. Galiausiai to ir pasiekė, dirbo su dizaineriais, žinomais aktoriais, važinėjo su itin turtingomis klientėmis į kitas šalis, net pasirašinėjo dokumentus, kad niekada niekur apie tai viešai nekalbės ir nepasakos.
„Ilgainiui žiūriu, kad dėl tos vadinamosios šlovės mano vanduo saldesnis nepasidaro. Tas etapas ėjo ir praėjo. Ieškojau savęs meniško, priėjau kone iki linoraižinių, kol galiausiai atradau šiuos pynimus, spalvas, atspalvius ir tekstūras – tik formatas didesnis nei žmogaus veidas ir nenusiplauna vakare.
Ką nors praradęs tikrai nesijaučiu – tik su kūryba atradęs geresnių, įdomesnių, naujesnių dalykų. Darbe ryškus kultūrinis skirtumas, man čia trūksta paprasto nuoširdaus bendravimo. Nemanau, kad vėl svajosiu, kaip važiuoju dirbti į mados savaites.
Niekada neišjungiami telefonai, tave kone sekantys socialiniai tinklai... Man nuoširdžiai norisi žengti žingsnį atgal, daugiau dary ti ir mažiau kalbėti, demonstruotis“, – svarstė A.Juodiškis, po darbų televizijoje pasineriantis į kūrybą.
Aurimo kuriami paveikslai pinti iš paties dažytų popieriaus juostelių. Esmė jam – kad paveikslas nebūtų plokščias, kad
„Ieškojau savęs meniško, priėjau kone iki linoraiži nių, kol galiausiai atradau šiuos pynimus, spalvas, atspalvius ir tekstūras.“
Aurimas Juodiškis
Kino ir teatro aktorė Toma Vaškevičiūtė (36 m.) išgyvena auksinį laiką. Nusipirko butą, sukūrė įdomių vaidmenų teatre, šiemet pelnė Auksinį scenos kryžių, tapo renginių konferansjė stilingame kabarete, o neseniai kino teatruose pasirodė ir režisieriaus Emilio Vėlyvio detektyvinis trileris „Piktųjų karta“, kuriame Toma atlieka intriguojantį vaidmenį.
JURGA KLIMAITĖ-RIEBLING
Niekada vaidmenų stygiumi nesiskundusi žvaigždė pastaruoju metu sulaukia ypač įdomių darbo pasiūlymų. Išskir tinė patirtis jos laukė per juodžiausią laiką – pandemiją: Toma nusifilmavo E.Vėlyvio trileryje.
– Toma, 2022-ieji tau – ypač dos nūs. Tavo metai?
– Šie metai man išties labai geri ir dosnūs. Tiek visko įvyko! Labai daug gražių premjerų, apdovanojimų, naujos veiklos, žmonių, naujų namų... Fantastiški metai, bet aš priimu gyvenimą tokį, koks jis yra, – myliu jį visokį.
Beje, E.Vėlyvis mane pasirinko ne iš karto – pirmosios atrankos neperėjau. Bet vėliau jis man paskambino ir pasakė: „Toma, padariau klaidą.“ (Šypsosi.) Susitikimas su Emiliu buvo viena nuostabiausių kūrybinių pažinčių.
– Ar tavo naujuose namuose nu matyta vieta dideliam televizoriui, kurį įsijungusi žiūrėtum į save – dalyvaujančią televizijos šou ar vaidinančią kine?
– Televizoriaus nesu turėjusi jau daug metų, niekada jo netgi nesu pirkusi! Nežinau, ar tai atsiras naujuose namuose. Tiesa, esu turėjusi kino projektorių. Filmus ar televizijos laidas pasižiūriu ir kompiuteryje. Jei turiu laiko – mėgstu nueiti į kino teatrą.
– O ką jauti žiūrėdama į save di džiajame ekrane?
– Dar ankstyvoje jaunystėje teko išmokti ir savo balsą girdėti, ir savo atvaizdą priimti. Šiuo metu tai darydama jau jaučiuosi normaliai. Nesakau, kad iškart pavyko, bet laikui bėgant įpratau.
– Esi priekaištų sau meistrė ar žiūri atlaidžiai?
– Esu ir didžiausia pagalba sau, ir didžiausias priešas. Aš labai reikli. Bet kai reikia, galiu būti ir atlaidi, nes juk neįmanoma būti tobulam visais aspektais. Teko daugybę kartų priimti ir savo pasikeitusį kūną. Juk būna įvairių gyvenimo etapų, o vis tiek turi dirbti. Bet labai džiaugiuosi, kad niekada nestačiau savo karjeros ant išvaizdos, grožio kortos.
„Fantastiški metai, bet aš priimu gyvenimą tokį, koks jis yra, – myliu jį visokį.“
Toma Vaškevičiūtė
Kaip sako režisierius Oskaras Koršunovas, grožis scenoje yra dvasinė konstitucija. Tai kitas dalykas – kažkokia magiška chemija, velniava. Visiškai ne tie gamtos dėsniai veikia kūrybiniame aktoriaus gyvenime. Bet, žinoma, aš irgi žmogus ir kartais aiškiai matau: štai čia esu labai pavargusi, o čia – labai laiminga.
– Režisieriai yra demonai, kurie net labai gražią aktorę gali vizualiai paversti monstru, nužudy ti grožį, nes nori ištraukti į paviršių jos vidinę galią. Tu leidiesi į tokį kelią? Kai žinai, kad galėtum atrodyti geriau, bet režisierius nori tavęs negražios?
– Aš leidžiuosi. Štai ir E.Vėlyviui leidau perdažyti plaukus baisia spalva, nes tokios manęs jis norėjo „Piktųjų kartoje“. Ir tai nebuvo vienos dienos nuotykis – filmavimo pamainų nemažai, reikia laukti kitų dienų. Bene du mėnesius gyvenau su tais siaubingais rusvais plaukais, nuo kurių net pykino! O mano visas garderobas – blondinės.
Teko persiorientuoti, nesivilkti mėgs tamo žydro džemperio, keisti lūpų dažus. Aš neturėjau ką rengtis! Pastebėjau, kad net gatvėje žmonės kitaip reaguoja, kai esi rusvaplaukė. Tai ne mitas.
Man tikrai nebuvo lengva susigyventi su savo veikėjos įvaizdžiu. Net jei, viską atmetus, ta spalva man tinka, viduje atrodė, tarsi ji išardo mane, yra per sunki. Aš jaučiausi daug lengvesnė už tą filmo rusvaplaukę, vardu Loreta.
– Kita vertus, specifinis įvaizdis, ko gero, padeda įsikurti personažo kūne? Tapai vulgaresnė, piktesnė?
– Detektyve „Piktųjų karta“ mano vaidmuo nėra labai didelis, bet jis turėjo būti efektingas, Emiliui tai buvo labai svarbu.
Toji mano Loreta turėjo būti lyg ugnies šuoras filmo istorijoje. Ar spjūvis. Taip ir atrodysiu – kaip raudonas potėpis paveiksle, toks aštrus kringelis.
Be to, kostiumų dailininkė Jolanta
Rimkutė Plungės turguje mano veikėjai nupirko striukę – vyšninę su kailiuku...
Žodžiu, reto genialumo įvaizdis: aukštakulniai, nuplyšusi kojinė, ta turginė striukė ir rusvi plaukai. (Juokiasi.)
Tapau labai pikta laisvo elgesio moterimi, kuri yra visiškoje desperacijoje. Filmo scenarijus pasakoja apie grupę
LU KAS GRI CIUS „Esu ir didžiausia pagalba sau, ir didžiausias priešas. Aš labai reikli. Bet kai reikia, galiu būti ir atlaidi, nes juk neįmanoma būti tobulam visais aspektais“, – svarsto Toma.Kovos menų meistrą Serge jų užtikome Utenos rajone prie tvenkinio. Ne, jis nesigrūdino – nesimaudė šaltame spalio vandenyje. Su bičiuliu nuo ankstyvo ryto žvejojo.
„Žvejybą kaip laisvalaikį atradau ne taip seniai – gimus pirmagimiui sūnui.
Tai mano aistra, pabėgimas nuo pasaulio, savęs atradimas, laikas sau, ramybė.
Šiandien, būsiu atviras, jaučiuosi dar labiau pavargęs nei prieš varžybas, bet tokia yra šlovės kaina. Štai ir jūs mane pasivijote sėdintį su meškere rankose. Labai tikiuosi, kad gausiu karmos taškų.
Trauksime upėtakius, nors šiaip la
biau mėgstu žvejoti dugnine meškere baltą žuvį. Čia esu antrą kartą – patirtis labai įdomi. Kartais net nereikia kibimo – gerų emocijų suteikia ne tik ištrauktas laimikis, bet tiesiog tylus pameditavimas prie vandens, gamtoje su savo mintimis“, – džiaugėsi neseniai pasaulio čempiono titulą Lietuvai par vežęs kovotojas.
Sergejus pastaruosius dvejus metus laiko sau neturėjo, tad apleido ir žvejybą, ir kokybišką laiką su šeima. O laikas sau, pasak jo, būtinas – į galvą ateina įvairiausių minčių, turi erdvės jas apgalvoti, pasiduoti tėkmei.
Juk visi mes turime stalčiukų, kurių net nesinori atidaryti, – ten slepiame ir nuoskaudas, ir emocijas, ir būties chaosą. O žvejodamas S.Maslobojevas būtent tokius stalčius ir traukia lauk: apmąsto,
susidėlioja, šiek tiek aptvarko.
„Po žvejybos, nors gali pasirodyti, kad nieko ypatingo ten neveiki, namo grįžti ne tik maloniai pavargęs, bet ir įsikrovęs energijos naujiems darbams, prasivalęs mintis“, – sakė pasaulio čempionas.
Įprasta Sergejaus diena, kaip ir daugelio mažus vaikus auginančių tėvų, prasideda anksti. Antroką Ramirą vyras veža į mokyklą, mažuosius – trimetį Raoną ir dvejų Rają – į kitame miesto gale esantį darželį. O tuomet – treniruotės kitiems, kaip vadina kovotojas, „Džentelmenų klube“, paties sportas, pietūs, vėl sportas, nuolatinė rėmėjų paieška ir bendravimas su jais, filmavimai, montavimai savo prižiūrimam „YouTube“ kanalui...
„Stengiuosi edukuoti žmones apie kovos menus. Mūsų šalyje vis dar gaji nuo
Geriausias pasaulyje –toks neseniai nusiskintas titulas kovos menų meistrą Sergejų Maslobojevą (35 m.) ne tik pakylėjo iki dangaus, bet ir sugrąžino ant žemės – dabar jaunas vyras bando atgauti jėgas po itin alinančio pasiruošimo varžyboms ir sunkios kovos ir pilna koja grįžti į šeimos kasdienybę. Apie vyriškas ašaras prakalbęs sportininkas tikras – jo stiprybė yra žemaitiškas kraujas ir užsispyrimas, paveldėtas iš mamos.
– Anksčiau ne kartą esate sakęs, kad geriausios jūsų kovos – dar atei tyje. Spalio pradžioje kovoje dėl pres tižinio „Glory“ pussunkio svorio ka tegorijos pasaulio čempiono titulo pa siekėte didžiausią karjeros pergalę –tapote čempionu. Kas toliau?
– Lietuvai ir man tai, žinoma, istorinis įvykis. Tačiau lygiai tą patį galiu pasakyti ir šiandien – mano geriausi laimėjimai yra ateityje. Pasaulyje yra perspektyvaus jaunimo, gaila, Lietuvoje kol kas tokių nematau, čia neturiu konkurencijos. Tačiau neprarandu vilties ir stengiuosi įdėti savo indėlį ir čia.
Socialiniuose tinkluose esu sukūręs Lietuvos kovos menų bendruomenės grupę ir jos pokalbius. Ten yra visi Lietuvos kovų klubai. Rinkdavomės į bendras treniruotes, kalbėdavomės, deja, kai atsidėjau pasirengimui varžyboms, visa veikla ten baigėsi.
Noriu atgaivinti tai, skleisti požiūrį, kad mūsų šalyje konkurencijos, pykčių negali būti. Stengiuosi pritapti, dalytis žiniomis. Būtent todėl mūsų klubas „Sparta Gym“ šiandien yra tituluočiausias kikbokso srityje.
– Koks tas jausmas, kai teisėjas po kovos į viršų iškelia jūsų, o ne priešininko ranką? Koks – suprasti, kad esate geriausias pasaulyje?
– Oi, tikrai pasaka! Mane užplūdo tokios emocijos, kad iškart pasipylė ašaros, – silpnumo, gerumo banga perbėgo per kūną. Pradėjau šaukti žmonos vardą.
gimiau Lietuvoje, mano vaikai gimė Lietuvoje. Koks aš galiu būti rusas? Nėra net kalbos, mano mama – tikra žemaitė. Didžiuojuosi, kad esu lietuvis, ir pasauliui noriu parodyti, kad yra tokia maža šalis Lietuva, kurią ne visi galbūt ir žino.
– Kelias tikslo link, pats sakote, nebuvo lengvas. Kas buvo sunkiausia be to, kad visą save turite atiduoti spor tui, kad nelieka laiko artimiesiems?
– Tai, kad kelerius metus šeima liko be dėmesio, o aš – be kokybiško laiko su Airine ir vaikais, manau, ir buvo sunkiausia. Varžybos turėjo vykti rugpjūtį, tačiau dėl su priešininku susijusio dopingo skandalo jas nukėlė į spalį. Jau buvau per vargęs, o dar pratęsė pasiruošimą – juk nebegalėjau nuleisti rankų.
Tikrai buvo momentų, kai to norėjosi, kai garsiai svarsčiau, kam man to reikia?
Namo po tiek treniruočių grįždavau nervingas, jaučiau įtampą, o vaikai nori žaisti, dūkti, reikalauja dėmesio. Įprastai į triukšmą ir vaikų keliamą chaosą sureaguočiau ramiai, o čia, žiūrėk, jau ir pats šauki. Užmigdęs mažuosius graužiausi – asile, kodėl taip elgiesi su savo vaikais? Suprantu, kad tai – nuovargis. Buvo tikrai sudėtinga. Negana to, savo veiklai negali atsiduoti šimtu procentų. Šlovės spinduliuose kartu pasimaudyti nori visi, bet rasti rėmėjų, pritraukti pinigų turiu pats. Ačiū tiems, kurie prisidėjo. Jei ne jie, gal ir pergalės nebūtų, tiesiog, matyt, dirbčiau kitokį, paprastą, darbą.
monė, kad kovos menai neatsiejami nuo chuliganizmo, kriminalinio pasaulio, agresijos. O tai toli gražu ne neigiami dalykai, tai – menas. Ne veltui taip ir vadinama.
Tiesą sakant, man visai sekasi, sulaukiu nemažai komentarų, kad tokią, kaip aš sakau, atgyvenusią sovietinę, nuomonę man pavyko pakeisti. Kai kurie net nugalėjo baimes ir patys pradėjo sportuoti“, – kalbėjo S.Maslobojevas.
Vakare, kai į namus suguža visa šeima, nors šiek tiek laiko norisi skirti artimiesiems – ketveriais metais jaunesnei žmonai Airinei ir vaikams. Sekmadienis, jei pasiseka, – pirties diena.
Iki garsiųjų varžybų gavęs kelio traumą sportininkas treniruotę turėdavo ir vakare – su kineziterapeute, fizinio pasirengimo treneriu.
Mudu apie tai kalbėjome, dėl to stengėmės ir pagaliau tai padarėme. Buvo ne tik šviesių, bet, matyt, dar daugiau tamsių spalvų mūsų gyvenime, kol šis etapas buvo pasiektas. Dvejus metus buvo tik salė ir namai, gyvenimo mes nematėme. Nejaugi tai tikra?
– O ką jums reiškė pasauliui paro dyti Lietuvos vėliavą? Ar širdyje su virpėjo, kad jūs – lietuvis, kad per galė – Lietuvai?
– Visada be galo didžiuojuosi savo šalimi, savo gimtuoju miestu Klaipėda ir visąlaik apie tai kalbu. Pamenu, kadaise, prieš labai daug metų, dalyvavau kovose Rusijoje ir po pergalės jie pavadino mane saviškiu.
Įsiutau. Mano tėvai gimė Lietuvoje, aš
Prasideda traumos, dėl kurių kartais ir karjera pakimba ant plauko. Tos nukeltos varžybos šįkart man išėjo į naudą – turėjau daugiau laiko sustiprinti savo koją. Prisidėjo ir fizinio pasirengimo treneris Andrius Birulinas, ir kineziterapeutė
Elena Uksaitė Bučė – su jais du mėnesius turėjome po trečią treniruotę per dieną. Į tą koją gavau daug smūgių per kovą ir dabar nemiegu naktimis dėl skausmų.
Kelias tinsta, po savaitės atsirado mėlynių, koja stipriai tirpsta... Tačiau, palyginti su tuo, ką jau padariau, tai – smulkmena. Lieka išsigydyti ir laukti diržo gynimo, o tai jau reali finansinė nauda ateičiai.
– Jūsų sporte, tikiu, be galo svarbus ir psichologinis pasirengimas. Kur semiatės tos vidinės ramybės?
– Kai apie psichologiją, meditaciją,
KE LIAS –su senjorų patirtimi ir išmintimi
„Jei sutiktumėte mane namuose, nepažintumėte“, –juokėsi naujos „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Pirmi kartai 60+“ vedėja Laura Balčiūtė (36 m.). Ir čia pat pridūrė: kasdienybėje ji – kaip ir visos mamos, bandančios spėti suktis tarp vaikų poreikių, buities bei darbų. Vis dėlto perdegimą neseniai išgyvenusi žemaitė atvira: ankstyvas rytas – tik jos vienos laikas, būtinas gerai dienos pradžiai.
LAURA BULVYDĖLauros įprasta diena prasideda anksti. Mat moteris keliasi anksčiau už vyrą ir vaikus, mėgaujasi kavos puodeliu ir savo mintimis be rytinio namiškių chaoso.
„Man reikia ramybės, pabūti su vien ai. Labai gerai jaučiuosi ir visai ne vieniša, kai būnu viena“, – pasakojo moteris.
Ji įsitikinusi, jog nesiskiria nuo kitų mamų, jos laikas ir esminės pareigos yra vaikai. Tris vaikus – šešiolikametį Nojų, šešerių Kajų ir penkiametį Matą – su sužadėtiniu Artūru (44 m.) auginanti L.Balčiūtė dar rūpinasi ir šunimi – bigliu Donu. Ką jau kalbėti apie buitį, namus ir darbus, kurių veikli moteris turi apsčiai.
„Mano rutina – darbas su žmonėmis, kurie nemeluoja. Vaikai dar meluoti nemoka, o senjorai jau nebemeluoja. Tad mane supa nuoširdžiausi žmonės.
Naujoji mano vedama laida „Pirmi kartai 60+“– išėjimas iš tos rutinos ir man, ir senjorams, dalyvaujantiems laidoje. Ne veltui sakoma, kad gyveni tol, kol turi pirmų kartų“, – sakė L.Balčiūtė.
– Jūsų vaikai – skirtingo amžiaus. Vyresnėlis jau savarankiškas, o mažyliams dar labai reikia mamos. Kokia jūsų motinystė? Ar galėtumėte paly ginti, ką reiškia auginti, auklėti vai ką pačiai būnant vos dvidešimties ir ką – kai pati jau esate brandi moteris.
– Esu labai gera mama. Rimtai! Gal ir pasirodys keista, kad taip sakau apie save, bet tikrai tai matau, žinau.
Kai gimė vyresnėlis, labai nuvertindavau save lygindamasi su kitomis moteris. Nojaus susilaukiau būdama dvidešimties. Jaučiausi prastesnė už tas moteris, kurios neturi vaikų – kad ir kaip mylėjau sūnų. Be galo jį mylėjau ir myliu.
Buvau mama, kuri neduodavo savo vaiko į rankas žmonėms, kurių nemėgau, kurie man nepatiko. Nojų visada už rankos vesdavau į darželį. Puikiai prisimenu tą akimirką, kai antroje klasėje prie mokyklos jis paleido mano ranką. Tada supratau, kad ir aš turiu jį paleisti. Mamos reikia nebe taip labai.
Ir dabar su paaugliu sūnumi jaučiu stiprų ir tvirtą ryšį. Labai juo didžiuojuosi, Nojus – nuostabus geros širdies žmogus.
Esu tikra, kad geriems žmonėms liki
mas duoda daugiau iššūkių nei tiems, kurie mažiau galvoja apie kitus. Gyvenimas jau pamokė, kad geri žmonės patys leidžia lipti jiems per galvą, jie nemoka pasakyti „ne“. Mano akimis, tai – trūkumas.
Taigi, auginant Nojų buvo daugiau streso, nežinojimo, be to, dar ir mokiausi. Tačiau būdama jauna į motinystę reaguoji kitaip.
Antrasis ir trečiasis sūnūs iš manęs jau girdi, kad pavargau, kad nenoriu žaisti. Projektus senjorams pradėjau kurti laukdamasi Kajaus. Įsivaizdavau, kad turėsiu marias laiko. Ir viskas – abu mažieji sūnus ir darbai – mane tiesiog užgriuvo vienu metu. Šiandien matau, kad nesidžiaugiau nėštumais, neatsidaviau motinystei visa esybe. Viena akimi žiūrėjau į vaikus, kita – į projektus. Gailiuosi to laiko, kad nuoširdžiai negalėjau džiaugtis vaikų pirmais kartais.
„Viena akimi žiūrėjau į vaikus, kita – į projektus. Gailiuosi to laiko, kad nuo širdžiai negalėjau džiaugtis vaikų pirmais kartais.“
Laura Balčiūtė
Dabar jau visoms sakau: neskubėkit, pasimėgaukit nėštumu, pabūkit su vaikais, džiaukitės. Ir čia pat suprantu, kad tai buvo sakoma ir man. Tačiau kol pati nesi šioje situacijoje, nelabai ir gali suprasti. Todėl dabar vaikai ir laikas su jais man svarbiausia, ką darau.
Neišmokau šios pamokos laiku, šių dienų tempas, bėgimas priverčia moteris būti ne tik mama. Dabar mano didžiausia svajonė – būti tik mama, būti namų šeimininke. Nereikia man jokių lygių teisių, norėčiau būti namų moteris, mama ir be jokių rūpesčių žaisti su vaikais futbolą. Būdama su vaikais suvaikėju ir pati.
– Nesakyčiau, kad esu pavargusi, nesijaučiu taip. Pastarieji treji metai, karantinas, karas parodė pasaulį visai kitokį, susidėliojome vertybes, prioritetus. Tačiau mano projektai man reikalingi – jie dar ir maitina šeimą.
Lengviausia per krizę – atsisakyti reklamos. O aš ir vėl suku galvą, kaip pritraukti rėmėjų, kaip gauti reklamos... Krizė man spyrė į gerą vietą, kad suvokčiau: ne vis
ko, ką darai, reikia kitiems. Jei tu dirbi iš idėjos, nereiškia, kad ir kiti dirbs iš idėjos. Prieš metus savo kailiu pajutau, kas yra perdegimas. Mano sesuo – gydytoja. Paskambinau jai ir pasakiau: viskas. Atsikeldavau ryte jau pavargusi, buvau išsekusi. Manau, kad paveikė ir emocinis krūvis.
Prasidėjus karantinui iš pradžių į priekį ėjome kaip robotukai, o paskui supratau, jog palūžau. Seminarai, knygos, vaistai padėjo grįžti į savo vėžes. Esu žmogus, ne robotas.
– Esu visiškai paprasta. Bet ne prasta! (Juokiasi.) Man niekada nebuvo labai svarbu, kad namai būtų idealiai tvarkingi, kur kas svarbiau – kad būtų laimingi. Gaminu skaniai, bet per darbus darau tai retokai. Labai norėčiau turėti tam laiko, todėl kartais šeimą palepinu ir iš kavinių užsakytu maistu.
Dievinu kaimą! Man be galo patinka ten grįžti. Juk yra ir posakis: žmogus iš kaimo išvažiuoti gali, bet kaimas iš žmogaus – niekada.
Gyvenu Kaune, bet esu kilusi iš Šilalės rajono. Ten gyvena mano tėvai, o vos už 5 kilometrų – senelių sodyba. Miesto asfaltas mane žudo, atsigaunu gamtoje: pasikapstau darže, prie kar vių nueinu. Iš pradžių veržiamės į miestus, o paskui svajojame apie gyvenimą kaime. Kol kas noriu, bet nežinau, kaip tą svajonę paversti tikrove. O kaip bus su vaikų mokyklomis? Juk nesu gyvenime viena, esu atsakingą už šeimą, vaikus... Tačiau tikiu, kad kažkaip kada nors viskas susidėlios, dar nesu išgryninusi šios idėjos.
Vaikams patinka kaimas, jie myli gyvūnus, ten ir man laikas prasmingiau bėga. Kaip, kur ir kada – nežinau, bet mano svajonė – kaimas. O svajonės pildosi! Tik reikia nepraleisti tos galimybės, kuri kartais būna įvyniota į visai kitokį saldainio popieriuką, nei tikėjaisi.
Mėgstu skaityti pozityvias psichologines knygas. Knygyne visada apžiūriu naujai išleistas. Pati pirmoji, kaip šiandien pamenu, knyga mėlynu viršeliu –„Ženk savo svajonių keliu“mane užbūrė. Nemėgstu romanų.
– Televizija jums – ne naujiena. Jū sų projektai – vyresniems žmonėms jau penkerius metus leidžiamas