Graikijos Zakinto saloje liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis dar kartą palaimino Ingos ir Dariaus Budrių santuoką.
Gelsvai nusidažę medžiai verslininkei bei renginių organizatorei Ingai Budrienei (48 m.) primena apie artėjančias šventes. Rudenį žinoma kaunietė ne tik švenčia savo gimtadienį, bet ir jųdviejų su vyru Dariumi (53 m.) meilės šventę. Šiemet jie paminėjo 20 ąsias civilinės santuokos metines ir 5 metų sukaktį, kai meilę vienas kitam prisiekė prieš Dievą.
INDRĖ ŠLIKAITĖTa proga prašmatnius vakarėlius klientams organizuojanti moteris artimuosius ir bičiulius pakvietė leistis į nuotykius Graikijoje esančioje Zakinto saloje. Atviruką primenančiais vaizdais susirinkusieji mėgavosi savaitę.
„Mūsų kompanija buvo nemaža – skridome 45 žmonės. Tradicija tampa švęsti sukaktis ar mano gimimo dienas visiems drauge užsienyje. Jau nebemoku Lietuvoje planuoti savo švenčių. Atrodo, kad daug smagiau, emocionaliau ir netgi pigiau švęsti šias progas svetur“, – šyptelėjo renginių organizatorė.
Prieš 25 metus susipažinę, o prieš 20 metų susituokę Budriai santykiuose matė ir juoda, ir balta. Darbe susipažinusi pora nutarė įveikti visus iššūkius ir būti drauge iki kol mirtis juos išskirs.
Inga sako, kad pakursty ti santykių ugnelę padeda tradicijos. Viena jų – per kiekvieną jubiliejinę santuokos sukaktį atnaujinti įžadus. Tai meilės ir dainų sala vadinamoje Zakinto saloje artimiausių žmonių apsuptyje juodu padarė ir šiemet.
– Ne pirmą kartą judu su vyru atnaujinate santuokos įžadus. Ką jums tai reiškia?
– Tai dar labiau sutvirtina mūsų šeimą ir santykius. Esame 25 metus kartu, tad kas penkerius metus tradiciškai visuomet atnaujiname įžadus. Tuomet viską tarsi iš naujo prisimename. Tai labai svarbus ir gražus momentas.
Juolab kad tuomet susirenka visi mūsų artimiausieji – ir mama, ir sesė, ir vaikai, ir artimiausi draugai. Tas visų pabuvimas drauge ir ceremonija atmintyje išlieka ilgam.
– Viskas buvo labai gražu. Skambant mūsų mėgstamoms Ruslano Kirilkino dainoms žengėme prie altorėlio, nuo kurio atsivėrė pasakiškas vaizdas į jūrą. Tuomet kartu atskridęs liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis mus palaimino ir pašventino. Tai buvo be galo jautrus momentas. Visi braukėme ašaras. Dar kartą vienas kitas ištarėme „taip“. Ir pakartojome savo priesaikos žodžius, kurie yra išgraviruoti ir ant mūsų žiedų: „Myliu ir mylėsiu amžinai.“
– Kodėl šventei pasirinkote būtent šio atlikėjo dainas?
– Prieš keletą mėnesių drauge su vyru ilsėjomės Zakinto saloje. Ji mums labai patiko, todėl ir nusprendėme čia atnaujinti įžadus. Būnant ten R.Kirilkinas išleido savo naują dainą „Prisiglausk“. Ji mums labai patiko, ilgai jos klausėme. Svarstydami, kas tiktų šioje šventėje, abu su vyru nusprendėme, kad norime Ruslano dainų, tad jis skrido su mumis drauge ir per ceremoniją atliko mūsų mėgstamas dainas.
– Kaskart artimiesiems dovanojate ypatingas šventes. Kuo šįkart juos nustebinote?
– Šioje šventėje netrūko graikiškų tradicijų. Daužėme lėkštes ir ant jų šukių šokome. Graikai įprastai taip daro, kad santuokinis gyvenimas būtų pastovus. Šventės metu šokome sirtakį, valgėme autentišką maistą. Vakaro ašimi tapo R.Kirilkino pasirodymas. Viskas praėjo labai smagiai ir sklandžiai.
– Kadangi esate renginių organizatorė, sustyguoti šventę sau paprasčiau, bet ar nepritrūksta idėjų?
„Gyvenimas
trapus, kad
savigailoje
rengdamasis
pačiais
Ant Donato galvos – juodas cilindras, jis vilki puošnią liemenę, kliošines kelnes. Modelio darbą dirbusi Greta – visada su prašmatnia suknele ir aukštakulniais. Pasipuošę dar ir išskirtiniais papuošalais, jie atrodo lyg nulipę nuo teatro scenos. Arba atkeliavę į šią kasdienybę iš kitos epochos. Ne veltui ši pora – stimpanko stiliaus ambasadoriai Vilniuje.
Jau daug metų, kai savo apranga ir išvaizda D.Dubauskas krinta į akis Vilniaus senamiesčio gatvėse. „Ne veltui turiu Lietuvos bohemos vyro titulą“, – šypsojosi Donatas.
Anksčiau jis bohemai neprijautė. Nuo paauglystės Donatas buvo pametęs galvą dėl indėnų kultūros, jų papročių ir gyvenimo būdo.
Vėliau, jau subrendęs vyras, vilkintis indėniškų motyvų turinčiais drabužiais, su neįprastais papuošalais ir tatuiruotėmis, jis iš tolo atkreipdavo praeivių dėmesį ir buvo vadinamas Vilniaus indėnu. Su šiuo įvaizdžiu D.Dubauskas buvo taip suaugęs, kad jis pradėjo kliudyti jo kūrybai.
Pastaraisiais metais Donatas persimetė prie stimpanko stiliaus, kurio ištakos siekia karalienės Viktorijos epochą ir XIX a. pabaigos išradimus. Į šį stilių žaismingai nėrė ir jo žmona Greta.
Ši pora, nors ir būtų keista, – ne tik menininkai, bet ir verslininkai. Vilniaus senamiestyje Donatas įkūrė barą „Garinis angelas“, o Greta turi barą „Garinis angelas ladies“.
„Iš esmės aš esu menininkas“, – tvirtino Donatas. Tačiau jis neslėpė turintis ir
Greta Dubauskė
verslininko gyslelę – juk kiekvienas menininkas savo darbus turi mokėti ir parduoti.
„Čia vienas iš nedaugelio mano kūrinių, – parodė Donatas ypač menišką rankinę, paskui kitą. – Rankinės, kurias sukūriau, dabar yra Gretos.“
Ji, aišku, dėl to labai džiaugiasi.
Modelio išvaizdos Greta – muzikantė, valtornistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo pučiamųjų instrumentų ir pedagogikos magistro laipsnį.
Savo kūną juodu išpuošę tatuiruotė
mis. „Man mano kūnas yra mano žemėlapis“, – sakė Greta.
„Mes tiesiog gyvename natūralų savo gyvenimą. Rengiamės taip, kaip norime.
Mes esame ta pora, kuri gali sau leisti atrodyti taip, kaip nori. Kasdien“, – tvirtino Dubauskai, neseniai atšventę ketvirtąsias vestuvių metines.
– Greta, kai mokėtės groti valtorna, turbūt nė nesapnavote, kad kada nors turėsite ne nuosavą orkestrą, o barą? Ar Donatas jus, muzikantę, paskatino pasukti į šį verslą?
Greta: Taip, Donatas buvo tas stimulas, paskatinęs pasukti į verslą. Kai susipažinome, jis jau turėjo barą, bet dėl tam tikrų aplinkybių jį uždarėme. Buvo dveji blašky mosi metai: ką darome toliau? Atidarome kitą barą ar imamės kitokios veik los? Nusprendėme, kad kartu – kaip šeimos verslą – atidarome barą, nes Donatui prieš tai labai gerai sekėsi.
„Garinis angelas“ yra jau penktas Donato baras. Prie kito „Garinio angelo“ pridėjome žodelį „Ladies“, kad būtų lengviau atskirti, į kurį „Angelą“ einame.
Vyras pasakė, kad papildomas verslas – tas „Garinis angelas ladies“ – tai dovana man. Kaip kiti vyrai žmonoms dovanoja grožio salonus, jis man padovanojo barą: jeigu kas, aš tau duodu meškerę –aš viską padariau, duodu tau darbo vietą, o pinigų užsidirbsi pati.
Mes atsakingi vienas už vieną barą, kitas – už kitą. Donatas visada „Gariniame angele“ stovi už baro, bet aš esu abiejų barų direktorė, tvarkau visus oficialius dalykus. Jis sukuria interjerą ir įkvepia barams energijos.
Kai įvaizdžio meistras, menininkas Donatas Dubauskas eina Vilniaus senamiesčiu, daugelis atsigręžia: koks impozantiškas vyras! O kai važiuoja neįprastu dviračiu, kurio priekinis ratas gerokai didesnis už galinį, praeiviai atsisuka ir fotografuoja. Kai pasirodo dviese su žmona Greta Dubauske, įmantriai apsirengusią porą nulydi smalsūs praeivių žvilgsniai.
„Gyvenimas yra žaidimas. Kaip pagal tavo siunčiamą energiją iškris kauliukas, tą tu iš gyvenimo ir gausi.“
Vaida Žemaitytė septintus metus vadovauja savo įkurtai interjero dizaino studijai.
Vilniečių interjero dizainerių komanda „Clé de Maison“ jau antra savaitė lyg devintame danguje. Vaidos Žemaitytės (31 m.) vadovaujama penkių merginų kompanija antrus metus iš eilės dalyvavo tarptautiniame interjero dizaino ir architektūros konkurse, kurį kasmet organizuoja populiarus Jungtinės Karalystės interjero žurnalas „Design Et Al“, ir antrąkart pelnė reikšmingą apdovanojimą – už geriausią interjero projektą Europoje.
Varžy tis su inter jero dizaineriais iš viso pa saulio, kurių projektų vertė siekia dešimtis milijonų svarų sterlingų, Vaidai buvo didžiulė garbė, o gautas apdo
vanojimas – reikšmingas studijai tarptautinis pripažinimas.
Už šio konkurso dalyvių darbus balsuoja ne tik profesionalų komisija, bet ir viso pasaulio interjero dizaino bei architektūros industrijos gerbėjai, mat „Design Et Al“ visų nominantų projektams viešinti
skiria daugiau nei 2 milijonus svarų sterlingų (2,3 mln. eurų).
„Tai puiki galimybė reklamuoti savo darbą, pasiekti tikslinę auditoriją ir – jokia paslaptis – parduoti savo paslaugas visame pasaulyje, nes, pasak „Design Et Al“ vyriausiosios redaktorės Joanne Beedles,
kiekvieną konkurso darbą peržiūri daugiau nei 180 tūkst. šios srities profesionalų ir mėgėjų“, – pasakojo Vaida.
Anot jos, vertinimo komisijos balsus jų interjeras pelnė dėl sudėtingo projekto vientisumo – apgalvotų sprendimų, panaudotų prabangių apdailos medžiagų, aukštos klasės baldų ir šviestuvų.
Nugalėjęs interjeras yra sukurtas trijų aukštų, 360 kv. metrų name (architektas Ričardas Stulpinas), kuriame įsikūrė pora su trimis vaikais.
Darbas viename prestižinių Vilniaus rajonų užtruko kelerius metus, tačiau „Clé de Maison“ kūrėjos tai vadina pri
Vaida su seserimi „Clé de Maison“ partnere ir komercijos vadove Indre Žemaityte (kairėje).
valumu, o ne varginančiu procesu. Jos turėjo užtektinai laiko kiekvienai, atrodytų, smulkmenai, tačiau būtent iš jų ir dėliojamas išskir tinis inter jeras. Kartu su užsakovais kūrėjos vyko išsirinkti baldų, šviestuvų, akmens – į Italijos Kararos karjerus, kuriuose pagal jų pateiktus brėžinius italai pjovė marmurą visam lietuvių šeimos namui.
metus gyvuojančią studiją minimalizmo gerbėjai paprastai nesikreipia, o ją susiradusieji nė nebando prašyti kitokių interjerų – visi nori išskirtinai prabangių.
„Mūsų užsakovai vertina amžiną grožį, todėl savo namams ir interjerui renkasi prabangias apdailos medžiagas, išskirtinius baldus ir šviestuvus“, – nė nebando slėpti Vaida. Ir daugiausia dabar jau ir užsienyje įsitvirtinę lietuviai bei užsienio užsakovai jos komandos sukur tus interjerus atranda instagrame.
Iš pradžių žmonės tiesiog mėgaujasi žiūrėdami jų nuotraukas gerdami ryto kavą ar popiečio arbatą, o atėjus laikui keisti namus nebeieško kitų kūrėjų – susisiekia su merginomis iš Vilniaus.
Ypatingo puošnumo jų būstui suteikė grindys – rankų darbo mediniai skydai su žalvario intarpais.
Dauguma minkštųjų baldų, šviestuvų atkeliavo tiesiai iš „Clé de Maison“ partnerių, garsių Italijos ir Portugalijos gamintojų, todėl šis inter jeras su daug prabangių apdailos medžiagų – žalvario, veidrodžių, natūralaus akmens, medžio ir odos – išties išskirtinis.
Prabanga ir puošnumas – pagrindinis kriterijus, išskiriantis šią inter jerų kūrėjų komandą iš kitų kolegų. Į septintus
o praėjusių metų sėkmės tame pačiame konkurse jų interjerų peržiūrų skaičius socialiniuose tinkluose šoktelėjo keliskart. Lietuves susirado ne tik privatūs užsakovai, bet ir bendradarbiauti norintys baldų, šviestuvų gamintojai, nekilnojamojo turto bendrovės. Dažniausiai tai žinomos Europos kompanijos, kurios tarptautinius ryšius pradeda megzti kompiuterio paieškos lauke įvedusios kodinius žodžius „award winning interior designer“.
P
Prabanga ir puošnumas – tai pagrindinis kriteri jus, išskiriantis vilniečių „Clé de Maison“ komandą iš kitų interjerų kūrėjų.Per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją mylimąja Vaida džiaugėsi ir jos sužadėtinis įmonės „Du broliai“ bendraturtis Tomas Jankauskas.
Kartais Vilnių jis pasiekia pėsčiomis. Eidamas, sako, daug galvoja. Apie teatrą, kiną, save, mylimus žmones, emigrantus ir emigraciją. Aktorius Giedrius Savickas (42 m.) turi stebuklingą sugebėjimą kalbėti paprastai, taip, kad jį suprastų kiekvienas. Gal todėl, kad jis dažniausiai – tiesiog nuoširdus.
Rudenį Giedriaus visur daug –jis veda televizijos laidą, vaidina kine ir keliauja su Dariaus Gumausko režisuotu spektakliu „Emigrantai“ po Lietuvos miestus ir miestelius.
– Ar galima sakyti, kad išvažiavimas gyventi į Naują ją Vilnią yra tam tikra tavo vidinė emigracija? Atsitraukimas nuo miesto?
– Kartais man atrodo, kad išvykimas iš šalies yra mažesnė emigracija nei ta, kai aštuoniolikos tau reikia iš Klaipėdos persikelti į Vilnių. Man toji emigracija iš Klaipėdos į Vilnių sukėlė didžiulį šoką.
Emigracija, apie kurią dabar tiek daug kalbame, plati tema, juk visi ieško skirtingų dalykų, skirtingus atranda ir skirtingus praranda. Gali išvykti, pavyzdžiui, į Angliją, bet būti visiškai neemigravęs.
Spektaklyje „Emigrantai“ yra toks tekstas: „Tą, tą padarysiu, o tada grįšiu į Lietuvą ir gyvensiu.“ Tai yra baisiausia, ką gali sau pažadėti, – gyvensiu ateityje. Dabar reikia gyventi. Dabar. Mums vis atrodo, kad viskas dar bus. Bet nebebus. Yra.
Emigruoti į save – didžiulis susireikšminimas. Aš televizoriaus nežiūriu, man politika neįdomu, aš gyvenu savo uždarame pasaulyje ir man niekas nerūpi! Esu tarsi aukščiau visko! Užsidedi vaizdą, kaukę. O kas tada? Lieki juk vienas. Susireikšminęs.
– Ar daug tau yra tekę sutikti susireikšminusių žmonių? Juk aplinka susireikšminimui tarsi ir labai palanki...
– Aš arba su menininkais dirbu, arba visiškai su ne menininkais. Man patinka dirbti televizijoje, nes čia viskas aišku – joje visi mes norime uždirbti pinigų. Ir niekas niekam nemeluoja.
Tokia mintis man kadaise atėjo į galvą: jei nersi per giliai, vis tiek atsitrenksi į paviršių. Arba galiausiai atsimuši į dugną. O ten jau – visiškas paviršius. Banaliai kalbu? Bet man atrodo, kad viską reikia derinti, išlaikyti pusiausvyrą, – teatre, tapyboje, šiuolaikiniame mene, muzikoje. Švaistytis žodžiais, kad ir tas š..., ir tas – š..., lengva, bet tu pamėgink sušokti televizijos ekrane nė karto savo gyvenime šokti nemėginęs...