Dainininkė, renginių organizatorė Viktorija Mauručaitė (44 m.) tapo savo mamos kūrybos reklaminiu veidu ir, kaip pati juokiasi, rinkodaros specialiste. „Visada palaikau šeimą. O ir mamai tai irgi svarbu – ji užsiėmusi, panirusi į kūrybą, procesą, tada ir mintys žvalesnės. Būdama senjorės amžiaus ji nepasiduoda liūdesiui, nenustygsta vietoje ir vis ieško naujos veiklos“, – kalbėjo V.Mauručaitė.
Neseniai Viktorija savo socialinių tinklų paskyrose pasidalijo rankų darbo rankinės nuotrauka ir nuoroda į instagramo pus
lapį „Jaukusnamai.eu“. Čia – ne tik siūtos rankinės, bet ir namų interjerą puošiantys krepšiai, daiktadėžės, įvairių dydžių bei spalvų stalo padėkliukai, net skrybėlės.
„Visa tai daro mano mama Ala! Spalį jai sueina 70 metų, tačiau tiesiog sėdėti
namuose ir žiūrėti pro langą ar serialus – ne jai. Aš – tik reklaminis veidas ir jos „vadybininkė“, – paklausta, ar pati ėmėsi rankdarbių, šypsojosi Viktorija, A.Mauručienės darbams sukūrusi paskyrą socialiniame tinkle.
Meniškos sielos Viktorijos mama Ala kadaise buvo profesionali fotografė, tačiau pasikeitus technologijoms jau keletą dešimtmečių nebefotografuoja. Tačiau moteris nesėdi sudėjusi rankų – vis bando save realizuoti ir susigalvoja širdžiai mielos veiklos, kurią, kad ir kas tai būtų, visada palaiko dukra V.Mauručaitė.
„Iš natūralių medžiagų pasiuvo rankinę, stalo dekoravimo padėkliukų, krepšelių voniai, virtuvei, parodė man, pagyrė ir
Meniškos sielos Ala Mauručienė nesėdi sudėjusi rankų – vis nenustygsta ir susigalvoja širdžiai mielos veiklos, kurią, kad ir kas tai būtų, visada palaiko dukra Viktorija. Nuotraukos: Darius Gedvilas Makiažas: Laura Naseckienė Plaukų stilius: Vaida Pečiulytė („Grožio galerija“)draugės. Tuomet ir sumaniau, kad reikia tai parodyti ir viešai, nes ji, nors ir jaunatviška, nemoka to padaryti pati.
O man – džiaugsmas, kad mama rado saviraiškos būdą. Labai palaikau visus vyresnio amžiaus žmones, kurie ne puola į senatvę, o daro ką nors, kas patinka“, –sakė Viktorija.
Jos pačios namai pilni mamos kūrinių: vaikai daiktadėžėse laiko žaislus, stalą puošia padėkliukai, o Viktorija su dukra atlikėja Gabriele Vasha vasarą mielai nešiojo Alos siūtas rankines.
Kadaise kartu su mama papuošalus kūrusi Viktorija prisiminė, kad tuomet pati išgyveno liūdnas akimirkas, o papuošalų kūryba abiem praskaidrindavo nuotaiką.
„Jau yra žmonių, įsigijusių mamos kūrinių. Sulaukėme ir puikių atsiliepimų. O mano misija – kad mama liktų jaunatviška, energinga, norėtų kurti ir tai darytų.
Ir aš vis pasidžiaugiu, kad turiu tą menišką gyslelę, paveldėtą iš mamos. Kadaise su ja iš moherio mezgėme šalius, paskui kūrėme papuošalus, o dabar tapau mamos darbų rodytoja visuomenei“, – sakė Viktorija.
Dešimtmetė jos dukra Angela jau irgi demonstruoja savo kūrybiškumą: vis paprašo mamos parodyti, kaip verti apyrankes ar karolius. Tad jau ne kartą Viktorijai teko iš lentynų traukti nuo senų laikų likusius karoliukų lobynus.
Bandome mamai suteikti visas galimybes, suprasti, kad jos darbai – gražūs ir kruopštūs, kad ji reikalinga ne tik mums, bet ir kitiems per savo kūrybą. Stengiamės, kad vyresni žmonės savęs nepamestų.
„Džiaugiuosi ir manau, kad gyvenime reikia turėti keletą veiklų. Man smagu, kad dukra laiką leidžia ne prie ekranų, o imasi kūrybos. O kaip didžiuojasi, kai puošiasi savo sukurtais darbais!“ –šypsojosi V.Mauručaitė.
„Labai palaikau visus vy resnio amžiaus žmones, kurie ne puola į senatvę, o daro ką nors, kas patinka.“ Viktorija MauručaitėViktorijos namai pilni mamos kūrinių: vaikai daiktadėžėse laiko žaislus, stalą puošia padėkliukai, o Viktorija su dukra atlikėja Gabriele Vasha vasarą mielai nešiojo Alos siūtas rankines.
– Blogiausias įprotis?
– Kartais užsisvajoju ir negirdžiu, ką man sako.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Norėčiau išmokti šokti (parašiutu).
– Kokią garsenybę norė tu mė te pakviesti į pasimatymą?
– Tų, kuriuos norėčiau, jau nėra tarp mūsų, o bet ko kviesti nesinori.
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Istoriku.
– Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėte gy venti?
– Antarktidoje, nes kitur nepritapčiau.
– Drąsiausias sprendimas?
– Pradėti dėstyti paskaitas. Iki tol jaučiausi negalintis kalbėti viešai ir didelei auditorijai.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Kopimas į kalnus. Visada. Į bet kuriuos.
– Kas jus įkvepia gyventi?
– Šeima. Ypač mažiausias jos narys, kuris ir yra visas laisvas mano laikas.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Išmintimi. Bet galima ir linksmu anekdotu.
– Koks patinka patiekalas?
– Mamos gaminti kotletai su bulvių koše, kuri dar pagardinta pienu ir spirgučiais.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Malonus.
– Geriausia gauta dovana?
– Sūnus. Buvo neįtikėtina likimo ir žmonos dovana.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– Jis ne man. Bent jau ne dabar.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Dabar – be bendravimo su sūnumi.
– Rašydamas.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Kai rašau, darau, siekiu ir matau rezultatą.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Pieno.
– Vaisiai ar saldumynai?
– Saldumynai su vaisiais arba iš vaisių.
– Mėgstamiausias posakis?
– Geras karys žino, kad priešas taip pat galvoja.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Ericho Marios Remarque’o romanas „Šešėliai rojuje“.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Tą, kurią nuperka žmona.
– Meilė – tai...
– Individualus žmogaus vertinimas su dideliu pliuso ženklu.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Vertinimas individualus, vadinasi, bus įvairus. O prisiminti kol kas anksti – esu čia, greta.
AS ME NI NIS AL BU MAS LAU RA BUL VY DĖ
„Su Johnu susisiekiau tuojau po jo atleidimo. Paskui su juo vis susitikdavome įvairiose pasaulio vietose – ir per „Dior“ parodą Paryžiuje. Svarbiausia jos dalis buvo Johno sukurti drabužiai – gražiausi iš viso pristatymo. Johnas nėra dizaineris, jis – aukštosios mados kūrėjas. Apie kiekvieną jo modelį galima rašyti istoriją. Johnas kitoks nei tradiciniai dizaineriai. Pastariesiems tūkstančiai drabužių reikalingi tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Johnas – išskirtinis. Niekada neabejojau, kad galiu juo pasitikėti“, – sako R.Rosso.
Skaičiai, R.Rosso teigimu, jam niekada nebuvo itin svarbūs. Vien dėl jų nedirbęs nė vienos savo gyvenimo dienos.
„Jei apsisprendžiu įsigyti prekės ženklą, man svarbiausia tai, ką britai vadina „heritage“ – istorija. Man patinka netikėto, unikalaus stiliaus, drąsūs prekės
Artima R.Rosso draugė, „Vogue“ žurnalo itališkosios versijos vyriausioji redaktorė, jau velionė Franca Sozzani yra sakiusi, kad jis esąs kūrybiškiausias pardavėjas, kokį jai teko sutikti.
Juk R.Rosso – ne tik mados bendrovės OTB prezidentas, bet darbuojasi ir vyno gamybos, žemės ūkio, nekilnojamojo turto srityse, medicinoje. Visur jį lydi sėkmė. Gal dėl to, kad R.Rosso šūkis – viskas įmanoma.
Italas labai didžiuojasi savo gaminamu aukštos kokybės raudonuoju vynu. Ekologišku, be chemijos. Dešimtajame dešimtmetyje įsigytose žemės valdose plėtojamas kaimo turizmas – pastatyti poilsio nameliai, įkurtas restoranas.
Dabar jo ūkyje glaudžiasi pabėgėliai iš Ukrainos. Tėvas jį visada skatino padėti kitiems. Jo bendrovės OTB labdaros fon
das padėjo ir pilietinio karo Sudane alinamiems žmonėms, dabar – Ukrainos.
iekvieną savaitę siunčiamas autobusas su medikamentais, maistu, apklotais, iš Ukrainos parsivežami žmonės. Jie įsikūrė R.Rosso ūkyje ir namuose. Jiems teikiama psichologo pagalba ir padedama susirasti darbą.
„Jeans Man“ – taip R.Rosso vadina Dalai Lama. Tibeto budizmo dvasinis vadovas yra labai atviras žmogus, su kuriuo galima kalbėtis apie viską – gyvenimą, padėtį pasaulyje, moteris, šeimą, mano italas. Susitikimus su Dalai Lama milijardierius vadina pamokomis.
R.Rosso turi septynis vaikus, kurių amžius – nuo 6 iki 43 metų. Savo atžaloms jis nori įdiegti tuos įpročius, jausmus, vertybes, kurias perėmė iš tėvų. Bet kartais R.Rosso abejoja, ar jo tėvų pažiūros tinkamos jo vaikams.
„Stengiuosi jiems perteikti tokias vertybes kaip pagarba ir gerumas. Bet kokia linkme toliau žengs pasaulis, jie turi susivokti patys. Neseniai mano jauniausia, šešerių metų, duktė pasakė: „Nenoriu matyti Putino, jis – piktas žmogus!“ – pasakoja R.Rosso.
Du jo sūnūs – Stefano ir Andrea, duktė Alessia dirba jo bendrovėje.
„Kiekvieno vyro svajonė – kad vaikai tęstų savo tėvo gyvenimo darbą. Bet savo vaikų niekada neprašiau, kad jie dirbtų su manimi. Dėl to turi patys apsispręsti. Maloniai nustebino vyriausias sūnus Andrea. Jis, banglenčių sporto aistruolis, tuo metu buvęs Kalifornijoje, paskambino ir pasakė: jau atėjo laikas dirbti tavo bendrovėje. Taip pasielgė ir Stefano. Jis studijavo, dirbo kitose bendrovėse ir staiga vieną dieną paklausė, ar gali pradėti dirbti su manimi. Paskui prie jų prisijungė ir duktė Alessia. Labai džiaugiuosi. Bet – ar su mano vaikais, ar be jų – bendrovė dirba gerai. Pirmiausia jiems linkiu – turėkite savo tėvo aistrą!“ – sako R.Rosso.
Renzo Rosso ONA KA CĖ NAI TĖ SCAN PIX„Mada reiškia grožį, suteikia galimybę gerai jaustis. Gražius drabužius nešiojantis žmogus kupinas gyvybės.“
PRENUMERATA 2023 metams: fiziniams asmenims – 89 Eur, juridiniams – 108 Eur
UŽSISAKĘ ŠEŠTADIENIO NUMERĮ gausite gyvenimo būdo žurnalą SAVAITGALIS kartu su TV ANTENA, taip pat priedą RYTAI–VAKARAI
Be to, galima 2023 m. užsisakyti laikraštį antradieniui (su žurnalu „Stilius”), ketvirtadieniui ir šeštadieniui. Fiziniams asmenims prenumerata metams kainuotų 189 Eur, juridiniams – 229 Eur.
Prenumeruoti galite „Lietuvos ryto” skyriuose (tel. (8 5) 274 3777), internetu www.lrytas.lt/prenumerata, terminaluose PERLAS, visuose Lietuvos pašto skyriuose, o kaimiškosiose vietovėse ir išsikvietę mobilųjį laiškininką tel. 8 700 55 400 (čia papildomai mokama už prenumeratos priėmimą).
Kaunietė Augustė Barbora Budrienė (26 m.) nemėgsta klijuoti etikečių kalbėdama apie save. „Nesu tvarumo ekspertė ar stilistė, tiesiog dirbu tai, kas man atrodo prasminga ir teikia laimės. Pirmiausia esu žmogus, kuriam rūpi gamta. Kuo toliau, tuo labiau domiuosi atsakingu vartojimu, mane ypač žavi tvari mada, todėl ir kviečiu rinktis dėvėtą drabužį vietoj naujo“, – agituoja moteris.
Instagramerė turi puikų humoro jausmą, kurį atskleidžia ir pristatydama parduodamą drabužį, ir kurdama linksmus trumpus vaizdelius. Vis dėlto socialiniai tinklai jai – ne tik pramoga, bet ir būdas dalintis su žmonėmis informacija apie atsakingą vartojimą ir tvarumą.
„Norėjau stilingai rengtis dar būdama mokinukė, tačiau daug pinigų neturėjau, o jų kaulyti iš tėvų nekenčiau kaip katinas vandens. Tada turbūt ir radau savo aukso gyslą“, – prisimena ji.
Augustė Barbora pradėjo landžioti po dėvėtų drabužių parduotuves ir jose rastus perliukus parduodavo arba išmainydavo su bendraamžėmis. Gautos pajamos, nors ir nedidelės, šildydavo ir studentišką kišenę. Laikui bėgant ji tobulėjo, o pernai pradėjo tuo užsiimti rimtai – įkūrė dressedherring paskyrą instagrame.
Iš pradžių manė, jog pardavinės ne tik dėvėtus, bet ir naujus drabužius, tačiau labai greitai pamatė, kad ją traukia tik dėvėti. Nebent naujas drabužis – dėvė
tų drabužių parduotuvėje rastas perlas.
Augustė Barbora dievina spalvas. Neturi nė vieno juodo drabužio savo asmeninėje spintoje! Tai atsispindi ir jos instagramo profilyje.
Čia parduodamus dėvėtus daiktus ji kruopščiai atnaujina.
„Visus drabužius išskalbiu arba išvalau. Jei neščiau į valyklą, jų kainos labai išaugtų. Kartais keičiu sagas – labai mėgstu auksines. Su jomis švarkas atrodo visai kitaip! Kelis švarkelius esu apsiuvinėjusi, o rankines perdažiusi ar persiuvusi. Dažniausiai jau pirkdama žinau, ar ką nors keisiu. Būna, vietoje sukuriu derinį, pavyzdžiui, sijono ir švarkelio. Dažniausiai stengiuosi pirkti daiktus be defektų, nes taisyti ir atnaujinti kiekvieno tiesiog nespėčiau“, – pasakoja ji.
Rutinos kaunietė neturi: jei nėra įkvėpimo, į dėvėtų drabužių parduotuves neina. Vieną ar du kartus per savaitę ji aplanko
kitų miestų dėvėtų drabužių parduotuves.
„Man labai patinka kelionės ir drabužių paieškos, galėčiau tai daryti kasdien, tačiau reikia skirti laiko ir radiniams sutvarky ti, fotografuoti ir išsiųsti. Šioje veikloje darbo tikrai netrūksta“, – prisipažįsta moteris.
Akcijų dėvėtų drabužių parduotuvėse ji nemedžioja. Ieško ypatingų daiktų, tinkamų jos paskyrai, todėl atradusi lobį negaili sumokėti ir didesnę kainą.
Augustė Barbora pastebi, kad visuomenės požiūris į dėvėtus drabužius keičiasi.
„Jie, sakyčiau, tapo madingi. Pacituosiu rašytoją Vaivą Rykštaitę, kuri yra sakiusi, kad „vintažas – prestižo reikalas“. Suprask: bet kas gali nueiti į bet kurią greitosios mados parduotuvę ir nusipirkti masinį „skudurą“. Tačiau vintažiniai drabužiai yra vienetiniai, kiekvienas jų turi savo istoriją. Smagu, kad vis daugiau žmonių mano taip pat. Jokio specialaus tyrimo nereikia
atlikti: užtenka užsukti, pavyzdžiui, į vintažiniais apdarais prekiaujančią parduotuvę – ten tiek daug žmonių, kad net prakaitas žliaugia. Tikrai ne gėda eiti į skuduryną, kaip buvo mano paauglystės laikais. Matau, kad populiarėja ir drabužių mainytuvės, – man tai atrodo gera tendencija. Smagu, kai gali pratęsti daiktų gyvenimą ir dar sutaupyti“, – džiaugiasi instagramerė.
Jos paskyroje atsirado ir edukacinio turinio. Augustė Barbora pasakoja apie atsakingą vartojimą, tvarią madą, ekologiją.
„Pati pradėjau labiau tuo domėtis, kai pamačiau nuotraukas iš milžiniškų tekstilės sąvartynų. Sužinojau, kad nemažai greitosios mados ženklų neparduotus drabužius tiesiog išmeta. Tuomet pasidarė labai pikta ir liūdna. Žmonės turi tai žinoti ir pirkti atsakingai“, – įsitikinusi instagramerė.
◆ Jei žinau, kad man reikės suk nelės šventei, pirmiausia aplekiu kelis skudurynus. Jeigu ten nieko nerandu, tuomet jau žiūriu asor timentą naujų drabužių parduotuvėse.
◆
Dar viena taisyklė, kuri man pasiteisino: iš naujų rūbų parduotuvių pirkti tik tai, ko konkrečiai reikia. O jei norimo drabužio stilius, spalva ir kiti dalykai gali varijuoti, keliauk į kuistukus.
◆ Svarbu neperlenkti lazdos ir neprisipirkti rūbų vien dėl to, kad dėvėtų drabužių parduotuvėje jie pigūs. Mano pažįstama instagramerė Vytautė yra davusi gerą patarimą, kuriuo vadovaujuosi: jei dvejoji dėl drabužio, pirmiausia pagalvok, ar pirktum jį, jei jis kainuotų ne kelis, o 50 eurų.