Stilius

Tituluo ta gražuolė R.Karosienė, 1994 aisiais tapusi „Misis Lietuva“, su šeima džiaugiasi naujais namais Lietuvoje, prie Bebrusų ežero.

Mintis apie šeimos namus Lietuvoje prie ežero brendo jau seniai – moteris domėjosi, dairėsi tinkamos vietos, mintyse kūrė šeimos namų viziją: norėjo, kad jie būtų gamtos prieglobstyje prie ežero, kur visi galėtų susitikti per šventes ar atostogas, kur jos vaikai ir anūkai galėtų puoselėti meilę savo kraštui, kalbai, kultūrai ir giliai įleistų šaknis.

„Mūsų šeima didelė, tad ir namo reikėjo tokio, kad visiems būtų jauku ir patogu. Džiaugiausi radusi šį parduodamą dvarą Molėtų rajone, pirkimo procesas buvo sklandus ir lengvas. Padirbėti ir investuoti teko tik norint iš komercinės paskirties pastato padaryti šeimai jaukius namus.

Čia gera būti ne tik vasarą – čia švenčiame šventes, džiaugiamės buvimu drauge, kviečiamės draugų iš Lietuvos ir užsienio – visi lieka sužavėti gamtos“, – pasakojo R.Karosienė.

Dvaro šeimininkę ir jos svečius žavi sodas, obuoliai, uogos, daržovės, žvejyba ežere, vakarais – pirtelė ir maudynės ežere.

Moters svajonė – šeimos alėja. Kiekvienas išsirinks jam patinkantį medį, o šalia paliks savo įrašą. Kurti tradicijas ir jas perduoti savo vaikams – Redos laimė.

Paklausta, kaip jaukinasi dvarininkės karūną, moteris juokėsi: „Apie dvarininkės karūną negalvoju, papildomo svorio man nereikia! Ateityje turiu minčių bendradarbiausi su kitais Lietuvos dvarais – noriu atgaivinti regionų kultūrą, tradicijas, rengti kulinarinius, teminius vakarus.“

Dvaras tapo staigmena trims Redos vaikams – dvylikametei Maelys, 22 metų Konstantinui ir 37 metų Miglei. Prieš įvykstant pirkimo sandoriui buvusių šeimininkų Reda paprašė leisti čia pernakvoti ir savaitgaliui pasikvietė vaikus.

„Vieta jiems labai patiko, puikiai praleidome laiką, o kai kažkuris ištarė, kad gaila iš čia išvažiuoti, pripildžiau šampano taures už mūsų būsimus šeimos namus! Džiaugsmui nebuvo ribų!

Dabar šių namų inicialai MKM (Miglė, Konstantinas ir Maelys) visur – pradedant

ser vetėlėmis, baigiant šeimos šampanu, gaminamu iš to paties vynuogyno, kaip ir Monako princui Albert’ui II tiekiamas gėrimas“, – pasakojo moteris.

– Šiltą Viduržemio jūrą, kuri skalauja jūsų namus Kanuose, iškeitėte į lietuvišką ežerą – ne visi jus supras. Kaip jaučiatės Lietuvoje, kokie tie du lyg ir labai skirtingi gy venimai?

– Kas gali būti gražiau už ryto tylą, garuojantį ežerą miško apsuptyje su bundančia gamta, tekančia saule ir spalvų žaismu? Kokia graži Lietuvos gamta! Nebedaug kur pasaulyje rasi tiek nepaliestų kampelių, miško laukymių, ežerų vingių.

– Kokia vasara Kanuose? Ir kuo jus žavi gimtoji Lietuva, kokie jausmai užplūsta čia grįžus?

– Kanai tikrai nėra ta vieta, kurioje norėčiau leisti vasarą. Monako, Kanų spindesys vasara viliojamai atrodo turistų akimis. Pusė pasaulio suplūsta į Žydrąjį Krantą liepą ir rugpjūtį. Automobilių spūstys, alinantis karštis, sausakimši paplūdimiai, pilni restoranai, nuo lankytojų gausos smarkiai nukentėjusi aptarnavimo kokybė atostogoms neprideda žavesio.

Žydrasis Krantas nuostabus ne turizmo sezono metu. Tur tinga istorija, nuostabi gamta, šalia – Provansas, Alpės, minkštas jūrinis klimatas, Viduržemio jūros virtuvė ir prancūziška elegancija, lengvumas – tokia yra Pietų Prancūzija.

Reda Karosienė

Kiekvieną rytą pradėdavau maudynėmis ežere, pilname energijos užtaiso visai dienai. Aplink nė gyvos dvasios, tik aš ir gamta.

Čia auga maži gulbiukai, rūpestingai globojami karališko grožio tėvų. Susidraugavome – kasdien saulei leidžiantis visa šeima atplaukia pasivaišinti duona. Stebiu, kaip nardo mama antis gaudydama žuvytes savo ančiukams, o šie pajutę mamos laimikį cypsėdami skuba jos link.

Išvykdama iš Lietuvos trumpėjant dienoms palikau savo draugus gerokai paaugusius ir beveik savarankiškus.

Aplink Molėtus nepaprasto grožio debesys, vadinu juos 3D – tarsi iš cukraus vatos padaryti. Kai saulei leidžiantis jie atsispindi ežere, sunku suprasti, kur prasideda ežeras ir kur baigiasi dangus. Tobuliausi gamtos paveikslai – tik atverk jiems širdį, tik įsileisk juos į savo sielą.

Čia ir Vakaruose – išties skirtingi pasauliai. Keliauti, gyventi skirtingose šalyse, mokytis – didžiulė laimė. Viena mėgstamiausių mano vietų – Marbelja, čia praleidžiu dalį šaltojo sezono.

Andalūzija nepakartojama – žavi savo kultūrinėmis spalvomis, temperamentu, atmosfera. Vis dėlto jei būčiau medis, būčiau giliai šaknis Lietuvoje įleidusi liepa.

Atvykusi į Lietuvą visada kelias dienas skiriu pasivaikščiojimui po Vilnių. Nė nejusdama nueinu daugybę kilometrų akimis glostydama man brangų Senamiestį, jo gatveles, širdimi apkabindama vaikystės, jaunystės prisiminimų vietas, godžiai kvėpdama pažįstamus garsus, kvapus. Kartais tie prisiminimai kelia šypseną, kartais graudulį. Tačiau tie jausmai labai tikri.

Dievinu mūsų pajūrį, Palangoje visuomet praleidžiu kelias savaites atostogų. Čia žavi pušynai, kokių rasi tik mūsų pajūryje, nuostabus parkas, kopos, neužmirštami saulėlydžiai, atšiauri, bet tokia graži mūsų Baltija. Užsienio svečius visada stebina Palangos švara ir gėlių gausa.

Man patinka ryte keliauti į turgelį, iš močiučių pirkti jų išaugintas ar miške surinktas gėrybes.

Ilgainiui supratau, jog reikia apkeliauti pusę pasaulio, kad suprastum, kaip gražu gimtajame kieme. Lietuva man gražiausia, unikali ir nepakartojama.

– Kaip atrodo jūsų diena namuose Kanuose – ką veikiate, kas jums svarbu, kuo kvėpuojate?

– Kanų nevadinčiau savo namais. Mano namai išsidėstę per keletą šalių. Esu daug keliaujanti kosmopolitė, tačiau širdyje visada lietuvė.

Pietų Prancūzijoje mokosi Maelys, todėl čia – mano asmeninio gyvenimo ir laiko dalis.

Mano diena intensyvi: Maelys mokykla, būreliai, mano dalykiniai susitikimai, įvairių projektų derinimas, dažni skrydžiai. Vis dėlto daugiausia mano laiko

„Apie dvarininkės karū ną negalvoju, papildo mo svorio man nereikia! Ateityje turiu minčių bendradarbiauti su ki tais Lietuvos dvarais.“

LIE TU VA ukrainietei –fantastiška šalis

„Kartą pabudau 6 val., o virš galvos, virš namo, kažkas švilpia. Toks neįprastas garsas, kurio niekada čia nebuvo girdėti. Ir supranti, kad čia lekia raketa. Ir iš siaubo – tas garsas trunka tik kelias sekundes – sustingsti, negali nei pakrutėti, nei pajudėti“, – pasakojo ukrainietė smuikininkė Oksana Protas iš Dnipro. Dar vasario pradžioje ji nebūtų pamaniusi, kad taps karo pabėgėle ir atsidurs Lietuvoje. Bet viskas vyko lyg žiauriausiame sapne.

Atsisveikinusi su vyru Jaroslavu prie Ukrainos sienos Oksana su 14 metų sūnumi Nikita ir anyta atvažiavo į Lietuvą kovo pabaigoje.

Lietuva jiems nebuvo nežinomas kraštas. Vilniuje gimė jos anyta ir anytos mama – Oksanos vyro močiutė. Vilniuje gyvena jos vyro giminių.

Oksana atsigavusi, tvirčiau stovi ant kojų, nes Lietuvoje jau susirado darbą. Nuo rugsėjo 1 osios ji – Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikininkė. Darbą orkestre muzikantė susirado per savaitę.

„Lietuva – tiesiog fantastiška šalis. Čia man labai pasisekė“, – džiaugėsi O.Protas.

Jos sūnus Nikita lanko Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazijos 9 klasę, o jo mama kiekvieną dieną skuba į repeticijas.

Oksana lanko lietuvių kalbos kursus, o laisvalaikiu kartais leidžiasi į ekskursijas su gidais po Vilnių, nes nori geriau pažinti šį miestą.

– Oksana, iki karo, kai Rusija užpuolė Ukrainą, dirbote Dnipro operos ir baleto teatre. Kaip ten klostėsi jūsų karjera?

– Iš pradžių aštuonerius metus griežiau teatro orkestro pirmųjų smuikų grupėje. Po to dvejus metus buvau koncertmeisterio pavaduotoja, o pastaruosius dvejus metus iki karo – orkestro koncertmeisterė.

– Kur buvote, ką veikėte, kai ankstų vasario 24 osios rytą Rusija užpuolė Ukrainą ir pradėjo karą, kai išgirdote pirmuosius bombų sprogimus?

– Tą dieną pabudome įprastai, apie 8 val. Sužinojus, kas vyksta, kilo panika. Žiūrėjome naujienas per televizorių: visi bėga, lekia. Pasidarė baisu. Pirmieji smūgiai teko Kijevui, šalies šiaurei, ir Umanei – centrinei Ukrainai. Ten gyvena mano tėvai ir brolis. Viena pirmųjų bombų nukrito Umanėje. Jie paskambino, pasakojo, kaip viskas įvyko. Buvo netoliese ir viską matė.

Pirmąsias karo dienas gyvenome baimėje ir siaube, nė akimirką neišjungdami televizoriaus. Visi Ukrainos televizijos kanalai transliavo tiktai naujienas ir

iki šiol visą parą jas transliuoja. Jokių filmų, jokių koncertų iki šiol.

Stebėjome situaciją iš šalies. Buvo baisu. Taip gyvenome tris keturias savaites. Aš važiuodavau į savanorių centrus. Ten rūšiuodavome daiktus, padėdavome pabėgėliams iš kitų rajonų, žmonėms, kurie atvykdavo iš pafrontės.

Mūsų teatre buvo nutraukti spektakliai, jame įsikūrė savanorių centras. Rinkome drabužius, kitus daiktus, medikamentus, pinigus namų netekusiems arba ligoninėse atsidūrusiems žmonėms. Filmavome siužetus apie pagalbą Ukrainai, kad įkvėptume kovinę armijos dvasią.

Paskui bombos pradėjo kristi netoli mūsų namų. Kartą pabudau 6 val., o virš galvos, virš namo, kažkas švilpia. Toks neįprastas garsas, kurio niekada čia nebuvo girdėti. Ir supranti, kad čia lekia raketa. Ir iš siaubo – tas garsas trunka tik kelias sekundes – sustingsti, negali nei pakrutėti, nei pajudėti.

„Aš vis sakau, kad lietuviai – šventi žmonės. Ir mūsų giminaičiai – šventi žmonės, priėmė mus su mano smuiku ir kate.“

Oksana Protas

Man paaiškino: jeigu girdi, kad virš tavo namo zvimbia raketa, tai gerai, vadinasi, ji dar toli, praskris pro šalį.

Paskui pradėjo bombos kristi ir Dnipre, ir kaimyniniuose rajonuose. Nukrito kitame miesto gale, netoli pažįstamų namų. Kai ištisomis dienomis girdi oro pavojaus sirenas, sustingsti, nieko negali daryti ir supranti, kad nekontroliuoji padėties.

– Kada priėmėte sprendimą palikti namus ir išvykti iš Ukrainos?

– Kovo pabaigoje. Ilgai vyras įkalbinėjo, kad reikia išvažiuoti, nes čia nesaugu. Iš Vilniaus skambino anytos ir vyro giminės: kaip pas jus baisu, atvažiuokite pas mus į Lietuvą. Kai bombų vis daugėjo ir kelios nukrito netoli mūsų namo, vyras mus įtikino, kad reikia išvažiuoti.

Labai sunku buvo priimti šį sprendimą. Kai išvažiuoji iš namų ir supranti, kad gali į juos daugiau niekada negrįžti, nes nežinai, liks tas namas sveikas ar ne, būna labai baisu.

Dnipre mes gyvename dviejų kambarių bute. Mano vyras – architektas, su tokia meile viską perdarėme pagal savo poreikius. Viską, kas mums reikalinga, įrengėme labai patogiai. Labai mėgstame savo namus ir juos palikti man buvo labai sunku. Verkdama kroviau lagaminus tris dienas, nenorėjau jų krauti.

Dar ir katė susirgo, stipriai pakilo temperatūra, blogai jautėsi, tik gulėjo, o jos juk nepaliksi. Jeigu vyras išeitų į karą, kas ja pasirūpintų? Nuvežiau pas veterinarą, jis davė antibiotikų, švirkštų – keliaukite su kate. Ir sėdome trise į mašiną su kate.

– Vos susitikus sakėte, kad jūs –jauna vairuotoja, su korusi sunkų kelią iš Ukrainos į Lietuvą. Kaip sekėsi kelionė?

– Vasarą prieš dvejus metus, kai buvo atlaisvintas karantinas, įkalbėjau vyrą, kad man reikia išlaikyti vairuotojo teises. Išlaikiau tas teises, nusipirkome mašiną.

Ir štai prisiėjo sėsti į mašiną ir važiuoti į Lietuvą. Mano vairavimo patirtis tada buvo pusantrų metų. Važiuoti 2000 kilometrų buvo baisu, nes tai buvo neįprastas kelias – pakelėse visur pastatyti prieštankiniai ežiai, kad rusų tankai negalėtų pravažiuoti.

– Ar vyras jūsų nelydėjo?

– Kai važiavome per Ukrainą, kartu su mumis važiavo ir mano vyras, mus lydėjo. Tada rusų karių ten dar nebuvo, tik bombos krito.

Prie sienos buvo žmonių eilės. Su vyru atsisveikinome ir jis greitai nuvažiavo. Jis nemėgsta ilgų atsisveikinimų ir ašarų. Mudu labai dažnai kalbamės telefonu.

Vyrų nuo 18 iki 60 metų neišleidžia iš šalies.

– Vilniuje, bent iš pradžių, apsistojote pas gimines?

– Apsistojome pas anytos pusseserę Žirmūnuose. Mano anyta Lietuvoje turi daug giminių. Kai tik pradeda su kuo nors kalbėtis, būtinai atras arba giminių, arba kaimynų, nes Lietuva – maža šalis.

Bet anyta Lietuvoje negyveno 50 metų. Būdama 20 metų ji ištekėjo už ukrainiečio ir išvažiavo gyventi į Ukrainą. Vilniuje ji baigė rusų mokyklą. Dabar, kai lankau lietuvių kalbos kursus, kartais pasikonsultuoju su ja. Ji daug ką prisimena.

BRANDON MAXWELL

MICHAEL KORS

FENDI

Kol lietuviai baiminasi dėl didelių šildymo kainų, Niujorke jau mąstoma apie kitų metų pavasario ir vasaros madas. Niujorko mados savaitėje pasitaikė daug nuogybių ir jau stileivų pamėgtos ryškiai žalios spalvos.

Jungtinių Valstijų mados sostinėje salotine nusidažė ne tik drabužiai, bet ir aksesuarai. Nors daugiausia dėmesio buvo skiriama moteriškiems apdarams, nebuvo pamiršti ir vyrai – kaip žinoma, riba tarp moteriškų ir vyriškų drabužių jau senokai išsitrynė. Pastebima, kad ypač

daug laisvės šįkart pasitaikė moteriškoje madoje – šiltuoju metų laiku bus madinga nedėvėti liemenėlės.

Nieko nebestebino ir pakyla žengiančios bambą apnuoginusios manekenės –ši mados tendencija viršūnėse laikosi jau kurį laiką. Taip pat nebuvo pamiršti dra­

Vilniaus širdyje –

Deimantų ir juvelyrikos salonas „Ribas Jewellery“trankiai atšventė ketvirtąjį gimtadienį. Pačioje Vilniaus širdyje –Stiklių gatvėje – surengtame vakarėlyje juvelyrikos namų įkūrėjas Patrikas Ribas (27 m.) pristatė atnaujintą prekės ženklą. Vakaro metu dėmesys buvo skiriamas naujomis spalvomis pražydusiam salonui

„The House of Diamonds“. Taip pat buvo kalbama apie P.Ribas prekės ženklo tarptautinę plėtrą – Florencijoje (Italija) duris netrukus atversiančią „Ribas Jewellery“ parduotuvę.

Nebuvo pamiršta ir nauja parduotuvė Lietuvoje – „Augustas ir Barbora Bottega“. Ji skirta išrankiausiems maisto gurmanams.

„Ribas Jewellery“

įkūrėjas Patrikas Ribas.

Patrikas Ribas ir Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein.

VY GIN TAS SKA RAI DA RIUS KU

Deimantų namų „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ įkūrėja Dana Ribas ir jos vyras teisininkas Benjaminas Kiryati.

Politikas Artūras Zuokas ir jo mylimoji smuikininkė Augusta Jusionytė.

Režisierė Giedrė Žickytė.

Operos solistė Viktorija Miškūnaitė.

Didžėjus Mantas Stuk.

„Ribas Jewellery“ generalinė direktorė Vaiva Gliebutė.