Stilius

2022 m. rugpjūčio 9–15 d.

Nr.31

Legendinis žurnalas Kur atostogauja GARSŪS LIETUVIAI? GROŽIO POJŪTIS – genuose IŠ KALĖJIMO – Į PRINCESĖS GLĖBĮ

AGNĖ KAVALIAUSKAITĖ IR TOMAS LEGENZOVAS:

„Dabar vienas kitam sakome, kad tapsime dvigubai stipresni“

Kaina TIK

1,50 Eur

V E S­T U­V Ė S Tą jausmą, kai žengė prie altoriaus, Agnė Kavaliauskaitė prisimins visą gyvenimą.

NA­KU­TIS PHO­TOG­RAP­HY (MIN­DAU­GAS NA­KU­TIS)

Mei­lė įsip­lies­kė

6

TEAT­RO SCE­NO­JE

Praė­ju­sią sa­vai­tę sos­ti­nė­je su­si­ tuo­kė šo­kių stu­di­jos įk­ūrė­ja Ag­nė Ka­va­liaus­kai­tė (29 m.) ir at­li­kė­jas, ren­gi­nių ve­dė­jas To­mas Le­gen­zo­ vas (33 m.). „Mes jau­tė­mės stip­rūs ir be san­tuo­kos, o da­bar vie­nas ki­ tam sa­ko­me, kad tap­si­me dvi­gu­ bai stip­res­ni“, – sa­ko jau­na­ve­džiai.

7

K E­L I O­N Ė S

Va­sa­ros karš­čių

IEŠ­KO­JO SVE­TUR

Nors Lie­tu­vo­je įsi­vy­ra­vo va­ sa­riš­ki orai, ži­no­mi žmo­nės atos­to­gas lei­džia už­sie­ny­je.

Prieš rug­sė­jį, kai pra­si­dės dar­bų se­zo­nas, atos­to­gau­to­ jai dar pasi­nau­do­jo pas­ku­ti­ nėmis tin­giomis die­nomis ir stačia galva nė­rė į nuo­ty­kius.

N

uo­mo­nės for­muo­to­ja, stu­den­tė Ma­ria Ran­ders (22 m.) kar­tu su tė­čiu So­re­nu Ran­der­su aš­ tuo­nias die­nas pra­lei­do Mal­jor­ ko­je. Iš pra­džių jie pla­na­vo iš Vo­kie­ti­jos auto­mo­bi­liu ke­liau­ti į Pran­cū­zi­ją – ten, kur akys ve­da. „Ta­čiau pas­ku­ti­niu mo­men­tu per­si­gal­ vo­jo­me, nes sup­ra­to­me, kad nė vie­nas vai­ ruo­ti ne­no­ri­me“, – sa­kė Ma­ria.

Tad abu nuė­jo į agen­tū­rą ir spon­ta­ niš­kai nu­si­pir­ko pir­mą pa­ma­ty­tą ke­lio­ nę į Mal­jor­ką ir jau ki­tą die­ną išsk­ri­do. „Ka­dan­gi šiuo me­tu vyks­ta pro­tes­tai, bu­vo stre­so dėl skry­džių. Bū­tent tuo me­tu pra­si­dė­jo mū­sų skry­džių bend­ro­vės strei­ kas. Bet nu­si­pir­ko­me bi­lie­tą tre­čią va­lan­ dą ry­to ir sėk­min­gai išsk­ri­do­me“, – kal­ bė­jo M.Ran­ders.

Ji pri­si­pa­ži­no – nors ši ke­lio­nė bu­vo tin­gi, bet kar­tu ir var­gi­nan­ti. Mal­jor­ko­ je šiuo me­tu ter­mo­met­ro stul­pe­liai ro­do virš 35 laips­nių karš­čio. „Taip, pail­sė­jo­me nuo vi­so re­ži­mo – kai­ti­no­mės sau­lė­je, mau­dė­mės, ta­čiau pa­var­go­me nuo to­kio karš­čio. Vie­ną die­ ną bu­vo­me sup­la­na­vę va­žiuo­ti į Pal­mos mies­tą pa­si­vaikš­čio­ti.

Ta­čiau dar prieš iš­va­žiuo­da­mi su­ma­nė­ me nuei­ti iki par­duo­tu­vės. Paėjėjus 200 met­rų grį­ždama vos nea­pal­pau, o tė­tis bu­vo kiau­rai šla­pias. At­ro­do, net nuo as­ fal­to jau­ti ky­lan­tį karš­tį. Ne­pai­sant to, tai bu­vo sma­gus tė­čio ir duk­ters lai­kas kar­ tu“, – šyp­so­jo­si Ma­ria.

12

13

AS­ME­NI­NIS AL­BU­MAS

P A­Ž I N­T I S

MU­ZI­KOS

ANDRIUS MARČIULIS

apsuptis

18

2022 08 09

„Man mu­zi­ka yra tie­siog gy­ve­ni­mas. Lai­kas yra mu­zi­ka, šir­dies pla­ki­mas yra mu­zi­ka“, – sa­kė fes­ti­va­lio „Ma­ri­jam­ po­lė Mu­sic Park“ me­no va­do­vė ir vie­nin­te­lio Euro­po­je Vil­ niaus tan­go teat­ro pia­nis­tė Eg­lė Kas­tec­kai­tė (47 m.). Šią va­sa­rą Eg­lė iš­ban­dė įdo­mią pra­mo­gą – pe­rė­jo vi­są Lie­tu­ vos pa­jū­rį nuo Šven­to­sios iki Ni­dos. Per pen­kias die­nas mu­zi­kan­tė, ku­ri į žy­gį lei­do­si vie­na, įvei­kė 89 ki­lo­met­rus.

T

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

a­čiau žy­gis – tik pen­kios die­nos, o mu­zi­ka – vi­sas gy­ve­ni­mas.

Re­pe­ti­ci­jos, kon­cer­tai, įvai­rios mu­zi­ki­nės ke­lio­nės, pe­da­go­gi­ nis dar­bas – tik spėk suk­tis. „Su drau­gu tu­ri­me to­kį po­mė­gį: kur tik skren­da­me – į Ham­bur­gą, Vie­ną, Lvo­ vą, Ry­gą, Mad­ri­dą, ne šiaip sau vyks­ta­ me ap­ži­ūrė­ti to mies­to – bū­ti­nai eina­me ar­ba į ope­rą, ar­ba į kon­cer­tą. Net juo­ka­ vau, kad esa­me ope­ros „Ma­dam Ba­terf­ lai“ ko­lek­ci­nin­kai. Ham­bur­ge ap­lan­ky­ti El­bės fil­har­mo­ni­ją bu­vo se­na ma­no sva­ jo­nė“, – pa­sa­ko­jo Eg­lė.

Pas­ta­ruo­ju me­tu fes­ti­va­lis „Ma­ri­jam­ po­lė Mu­sic Park“ – di­džiau­sias Eg­lės rū­ pes­tis. Šie­met įvai­rio­se Ma­ri­jam­po­lės erd­ vė­se jis vyks pas­ku­ti­nę rugp­jū­čio sa­vai­tę.

Iš pra­džių fes­ti­va­ly­je bu­vo at­lie­ka­ma kla­si­ki­nė mu­zi­ka ir džia­zas, kiek vė­liau – šo­kio ir teat­ro pa­si­ro­dy­mai. Ket­vir­ti me­ tai, kai ja­me skam­ba ir elekt­ro­ni­nė mu­zi­ka.

Ta­čiau pra­dė­ti po­kal­bį su Eg­le no­ri­si nuo žy­gio. Juk tai yra ke­lias. O kiek­vie­ nas ke­lias kur nors ve­da.

– Eg­le, jū­sų ke­lia­vi­mas Bal­ti­jos pa­ jū­riu vie­nai pės­čio­mis nuo Šven­to­ sios iki Ni­dos – įdo­mus ir už­ve­dan­ tis. Ar ke­lias į mu­zi­ką ir­gi drie­kė­si vie­nu­mo­je, bu­vo sun­kus?

– Ke­lias į mu­zi­ką bu­vo įvai­rus, bet aš ne­pa­sa­ky­čiau, kad jis bu­vo sun­kus. Man la­bai pa­tin­ka mu­zi­ka, ir tai, ką da­bar da­ 2022 08 09

rau, man yra šven­tė su­lig kiek­vie­na die­na.

Ly­giai taip pat ir dėl ėji­mo. Man vi­siš­ kai ne­bu­vo šo­ko. Pla­na­vau per ke­tu­rias die­nas nuei­ti tą ats­tu­mą, bet neį­ver­ti­ nau, kad tam ne­bu­vau fi­ziš­kai ge­rai pa­si­ ren­gu­si. To­dėl, kad me­tai bu­vo ypač sun­ kūs ir ak­ty­vūs ir ne­bu­vo ka­da spor­tuo­ti.

Kaip juo­ka­vau, aš spor­tuo­da­vau tik va­ žiuo­da­ma į dar­bą ir iš dar­bo. O to­kia­me žy­ gy­je rei­kia jaus­tis fi­ziš­kai tvir­tai. Dėl fi­zi­ nio ne­pa­si­ren­gi­mo bu­vo sun­ku, bet aš nė aki­mir­ką ned­ve­jo­jau pa­si­rin­ku­si to­kį žy­gį.

Ta ke­lio­nė bu­vo įvai­ri – kaip ke­li pa­ sau­liai. Gal dėl to, kad Lie­tu­vos pa­jū­ ris, ku­rį pa­ma­čiau per tas die­nas, – la­ bai skir­tin­gas.

„Sa­ko­ma: kai ke­liau­ji su drau­gais – atos­to­ gos, o kai ke­liau­ji vie­ nas – tai yra iš­šū­kis. Aš la­bai mėgs­tu mes­ti sau įvai­riau­sių iš­šū­kių.“ Eg­lė Kas­tec­kai­tė

Man ėji­mas neat­sie­ja­mas nuo poil­ sio. Eida­mas ga­li su­si­dė­lio­ti min­tis, kur­ ti nau­jas idė­jas, at­si­pa­lai­duo­ti, pa­bū­ti su sa­vi­mi. Tai toks sie­los šva­ri­ni­mo lai­kas.

– Ir koks bu­vo tas ke­lias? Ką ja­me su­ti­ko­te ir pa­ty­rė­te?

– Nuo Šven­to­sios iki Pa­lan­gos jis nė­ra įdo­mus, nes ci­vi­li­za­ci­jos la­bai daug. Po to nuo Ne­mir­se­tos iki Kark­lės ir šiek tiek už jos ke­lias tie­siog fan­tas­tiš­kas. Toks lau­ki­ nis: upe­liai, šal­ti­niai, skar­džiai, ak­me­nys – at­ro­do, pa­te­kai į ki­tą pa­sau­lį. Įta­kos tu­ri ir tai, ko­kia die­na, – ar vė­jas, ar sau­lė, ar lie­ tus, ar de­be­sys plau­kia. Tai su­ku­ria bū­tent tos aki­mir­kos nuo­tai­ką. Bu­vo nuos­ta­bu.

La­bai mėgs­tu ke­lią nuo Juodk­ran­tės iki Per­val­kos. Jis taip pat lau­ki­nis, 14-

os ki­lo­met­rų at­kar­po­je ne­su­ti­kau nė vie­no žmo­gaus. Juodk­ran­tė­je ma­ne į ke­lią iš­ly­dė­jo gel­bė­to­jai, o drau­gas pa­ si­ti­ko Per­val­ko­je ieš­ko­da­mas ma­nęs su vie­tos gel­bė­to­jų ži­ūro­nais. Ta­da iš prie­ kio pū­tė stip­rus vė­jas, per smė­lį bu­vo la­bai sun­ku eiti. O jis ra­šė SMS ži­nu­tes: „Tau jau ne­daug li­ko. Pir­myn.“ Kas bū­tų, sa­kiau, ar lie­tus, ar vė­jas, ar spi­gin­tų sau­lė, ne­suk­siu į dvi­ra­čių ar miš­ ko ta­kus, kad bū­tų leng­viau, vi­są lai­ką ei­ siu tik pa­jū­riu.

Gel­bė­to­jai bu­vo pa­ta­rę nei­ti per­ne­lyg ar­ ti prie sie­nos su Ru­si­ja, nes su vie­na mo­te­ ri­mi bu­vo įvy­kęs in­ci­den­tas. Sus­to­jau pas­ ku­ti­nia­me pap­lū­di­my­je Ni­do­je. Įka­liau į smė­lį sa­vo pa­ga­lį, ku­ris ke­lio­nė­je ats­to­jo laz­dą. Ka­dan­gi tu­rė­jau iš­ma­nų­jį laik­ro­dį, ku­ris ma­ta­vo ir žings­nius, ir ki­lo­met­rus, ga­liu pa­sa­ky­ti tiks­liai: nuė­jau 88 km 710 m.

Jau­čiau­si stip­riai pa­ky­lė­ta. Sau to­kį iš­šū­kį me­čiau! Ir jį įvei­kiau. Sa­ko­ma: kai ke­liau­ji su drau­gais, tai bū­na atos­ to­gos, o kai ke­liau­ji vie­nas, tai yra iš­ šū­kis. Aš la­bai mėgs­tu ke­liau­ti vie­na ir mes­ti sau įvai­riau­sių iš­šū­kių.

– Šio­je ke­lio­nė­je pra­lei­do­te ke­tu­ rias nak­tis. Kur nak­vo­jo­te? Gal su sa­ vi­mi tem­pė­tės ir pa­la­pi­nę?

– Ne. Vie­na bi­jo­jau, bū­tų bu­vę ne­jau­ ku. Eida­vau į mies­te­lį ir per­nak­vo­da­vau ar­ba vieš­bu­ty­je, ar­ba pas žmo­nes, ku­rie prii­ma poil­siau­to­jus.

Ke­lios ke­lio at­kar­pos bu­vo to­kios, kad vie­nai net eiti bu­vo ne­jau­ku, pa­vyz­džiui, nuo Smil­ty­nės iki Juodk­ran­tės. Tai il­ga – 19 km at­kar­pa, nė­ra pap­lū­di­mių, ne­su­ti­ kau nė vie­no žmo­gaus. Vie­to­mis ne­jau­ ku bu­vo ke­liau­ti.

– Ke­lio­nė Lie­tu­vos pa­jū­riu – fi­ziš­ kai ne­leng­vas ke­lias. O koks bu­vo jū­ sų dva­si­nis ke­lias – ke­lias į mu­zi­ką?

– Gi­miau Kau­ne. Ma­no tė­vai ne mu­zi­ kan­tai, bet ma­ma skam­bi­no gi­ta­ra ir sva­ jo­jo, kad aš bū­čiau mu­zi­kan­tė. Pri­si­me­nu kaip šian­dien – man ket­ve­ri ar pen­ke­ri me­tai, ser­gu, o ma­ma sa­ko: „Kel­kis, ren­ kis. Tau rei­kia iš­mok­ti dai­ne­lę.“ Iš­mo­kau dai­ne­lę „Skam­bėk, pa­va­sa­rė­ li“ ir ma­ne nu­ve­dė į Kau­no Juo­zo Nau­ja­ lio mu­zi­kos mo­kyk­los (da­bar gim­na­zi­ja. – Red.) pa­ruo­šia­mą­ją gru­pę. Priė­mė iš kar­to. „Mes su tė­čiu iš­ti­są va­lan­dą svars­tė­ me, at­si­sė­dę ant suo­le­lio prie Mai­ro­nio 19

P A­Ž I N­T I S

Nuotraukos: Monika Dovidaitė Retušas: Nastia Nikolaychuk Šukuosena: Milita Dilytė Makiažas: Ana Kaminskienė

22

LOS AN­DŽE­LO RŪ­MUS

sva­jo­ja trum­pam iš­keis­ti į Lie­tu­vos kai­mą Bu­vu­sio mo­de­lio ir vers­li­nin­kės Rad­vi­lės La­bu­ty­tės (31 m.) gy­ve­ni­mas prieš ke­le­tą me­tų ap­si­su­ko 360 laips­nių. Anks­ čiau po pa­sau­lį in­ten­sy­viai ke­lia­vu­si, glaus­ti­nu­kes kū­ru­ si kau­nie­tė ap­si­gy­ve­no puo­lu­sių an­ge­lų mies­te Los An­dže­le, kur dir­ba vie­nam itin tur­tin­gam ame­ri­kie­čių vers­li­nin­kui.

N

AG­NĖ MA­ČIU­LY­TĖ

ors pas­ta­ruo­sius me­tus ži­niask­ lai­do­je pa­si­girs­da­vo kal­bų apie bu­vu­sios gar­sios ma­ne­ke­nės gy­ve­ni­mą, ko­ne dau­giau­sia jos pa­var­dė bu­vo links­niuo­ja­ma 2016-aisiais.

Ta­da glaus­ti­nu­kių kū­rė­ja vie­šai ap­kal­ti­no da­bar jau iši­ru­sią po­rą – dra­bu­žių siu­vi­mu tuo me­tu už­siė­mu­sį vers­li­nin­ką Ro­lan­dą Ali­je­vą (37 m.) ir jo žmo­ną Go­dą Ali­je­vą (36 m.), kad pa­si­sa­vi­no kon­fi­den­cia­lią su glaus­ti­nu­kių kū­rimu su­si­ju­sią in­for­ma­ci­ją.

R.La­bu­ty­tė šian­dien jų ne­be­ku­ria. „Tai bu­vo be ga­lo įdo­mi pa­tir­tis, ta­čiau po ke­ le­to me­tų sup­ra­tau, kad dra­bu­žių vers­las – ne man“, – tei­gė ji.

Lie­tu­vė at­si­kan­do ir mo­de­lio dar­bo.

Pa­sak dar paaug­lys­tė­je ma­dos vers­le at­ si­dū­ru­sios ir ja­me be­veik 13 me­tų pra­ lei­du­sios kau­nie­tės, nuo­la­ti­nės die­tos, skry­džiai ir stre­sas iš­se­ki­no or­ga­niz­mą.

Mi­ty­bos sut­ri­ki­mų su­kel­tą fi­zi­nę ir emo­ ci­nę ža­lą mo­te­ris ge­riau­siai pas­te­bė­jo tuo­ met, kai pa­sau­lį į sa­vo gniauž­tus suė­mė ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja. „Mo­de­lio kar­je­ra tik­rai nė­ra leng­va, ma­ne ly­dė­jo nuo­la­ti­nės die­tos. Su­dė­tin­ giau­sias iš­šū­kis man, tu­rin­čiai šiek tiek pla­tes­nius klu­bus, bu­vo iš­lai­ky­ti 90 cen­ ti­met­rų jų apim­tį. Prieš svar­bes­nius šou mais­to at­si­sa­ky­da­vau vi­siš­kai, – ne­pa­ran­ kius dar­bo niuan­sus pri­si­mi­nė ji. – Iš­si­ vys­tė val­gy­mo sut­ri­ki­mai, su ku­riais ko­ vo­ju iki šiol. Užt­ru­ko il­giau nei me­tus, kol at­si­ga­vo plau­kai, oda ir vi­sas or­ga­ niz­mas, nua­lin­ti ne tik die­tų, bet ir nuo­ la­ti­nių skry­džių, stre­so. Apsk­ri­tai praė­jo daug lai­ko, kol išd­rį­sau apie tai kal­bė­ti.

2022 08 09

Vis dar la­bai stip­riai dir­bu su sa­vi­mi dėl po­ži­ūrio į mais­tą ir kū­no pro­por­ci­jas. Tai bus il­ga ke­lio­nė.“ Bet yra ir ki­ta, švie­ses­nė, mo­de­lio dar­ bo pu­sė. Nuo­la­tos ke­liau­da­ma bu­vu­si ma­ ne­ke­nė su­si­pa­ži­no su be­ga­le žmo­nių, iš la­bai ar­ti pa­ma­tė sve­ti­mų ša­lių kul­tū­rą.

Pro­fe­si­ja mo­te­rį su­ve­dė ir su su­ža­dė­ti­niu, sėk­min­gos so­cia­li­nių me­di­jų kom­pa­ni­jos sa­vi­nin­ku ame­ri­kie­čiu Ami­ru (33 m.).

„Jau­čiuo­si lais­va, stip­ri ir ra­mi, anks­čiau san­ty­kiuo­ se taip tik­rai ne­si­jau­čiau.“ Rad­vi­lė La­bu­ty­tė

„Prieš tre­jus me­tus dir­bau Ko­lum­bi­jos mies­te Bo­go­to­je, tuo me­tu bu­vau su­da­riu­ si tri­jų mė­ne­sių su­tar­tį. Bū­da­ma ten ga­ vau pa­si­ūly­mą pa­si­fo­tog­ra­fuo­ti Niu­jor­ke.

Tai man – vie­nas mėgs­ta­miau­sių mies­ tų pa­sau­ly­je, tad iš kar­to su­ti­kau. Vie­ną va­ka­rą su ko­le­gė­mis ap­si­lan­kė­me ži­no­ ma­me res­to­ra­ne „So­cia­lis­ta“, kur pa­si­ ro­dė ir dar­bo rei­ka­lais Niu­jor­ke vie­šė­jęs Ami­ras. Su­si­pa­ži­no­me, po kiek lai­ko jis pak­vie­tė ma­ne ap­lan­ky­ti jį Los An­dže­le.

Rim­ta drau­gys­tė iš­si­ru­tu­lio­jo žai­biš­ ku grei­čiu, nu­ta­rė­me, kad kraus­ty­siuo­si pas jį“, – pa­sa­ko­jo jau dve­jus me­tus Los An­dže­le gy­ve­nan­ti lie­tu­vai­tė.

Kar­je­rą bai­gęs mo­de­lis la­bai grei­tai su­ pra­to, kad Ami­ras – ypa­tin­gas vy­ras. Kaip pa­ti tei­gė, tam pri­rei­kė vos pen­kių mi­nu­čių. „Ma­no gy­ve­ni­me yra bu­vę įvai­rių su­ si­ža­vė­ji­mų, grei­tų mei­lės už­sip­lies­ki­mų, bet nie­ka­da nė­ra bu­vę to, ką pa­ju­tau su­ ti­ku­si šį nuos­ta­bų vy­rą. Paš­ne­kė­jus vos

pen­kias mi­nu­tes užp­lū­do vi­di­nė ra­my­bė, ap­lan­kė tvir­tas ži­no­ji­mas, kad kar­tu pra­ lei­si­me il­gą lai­ką. Jis pa­si­ju­to tą pa­tį“, – šyp­te­lė­jo mo­te­ris.

Po­ros su­ža­dė­tu­vės įvy­ko praė­ju­sių me­ tų pa­va­sa­rį. My­li­mo­sios ran­kos Ami­ras pa­ pra­šė ame­ri­kie­čių die­vi­na­mų Ha­va­jų Maui sa­lo­je – čia my­li­mie­ji šven­tė sa­vo gim­ta­ die­nius, ku­riuos ski­ria vos ke­lios die­nos. „Ami­ras pra­ne­šė, kad vyk­si­me pa­si­ plau­kio­ti jach­ta. Vi­siš­kai nie­ko neį­ta­ riau, pa­ma­niau, kad jach­to­je atš­vę­si­me jo gim­ta­die­nį. Pa­sip­lau­kio­ji­mui įpu­sė­jus ap­link jach­tą ra­tus ėmė suk­ti ban­gi­nių šei­ma – tai bu­vo neį­ti­kė­ti­no gro­žio aki­ mir­ka. Pa­si­ve­dęs to­liau nuo įgu­los Ami­ ras prik­lau­pė ir pa­si­pir­šo. Pa­ty­riau tik­rą šo­ką ir eufo­ri­ją, – ypa­tin­gą aki­mir­ką pri­ si­mi­nė bū­si­mo­ji nuo­ta­ka. – Jis bu­vo pa­ sam­dęs pro­fe­sio­na­lią fo­tog­ra­fę ir pap­ra­ šė jos per­si­reng­ti lai­vo įgu­los na­re, kad nie­ko neį­tar­čiau.“ Tie­sa, žie­dą ant be­var­džio pirš­to R.La­ bu­ty­tė užsi­movė ne­be pir­mą kar­tą. Anot mo­ters, pir­mo­sios su­ža­dė­tu­vės su bu­vu­ siu my­li­muo­ju ne­nu­si­se­kė dėl dau­gy­bės prie­žas­čių. Da­bar ji tai va­di­na pa­mo­ka. „At­si­me­nu tuos įvy­kius lyg per mig­lą.

Tuo me­tu at­ro­dė, kad sug­riu­vo pa­sau­lis, ta­čiau šian­dien dė­ko­ju Die­vui, kad nu­ti­ko bū­tent taip. Esu ten, kur taip no­rė­jau bū­ ti, ir su sau tin­ka­mu žmo­gu­mi. Žvelg­da­ma at­gal sup­ran­tu, kad vi­siš­kai ne­bu­vau pa­ si­ruo­šu­si san­tuo­kai ar net rim­tiems san­ ty­kiams. Ta­da dar rei­kė­jo la­biau pa­žin­ti sa­ve. Sky­ry­bos iš­mo­kė priim­ti gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jas ir su­vok­ti, kad jos ve­da rei­kia­ma link­me, – sa­kė R.La­bu­ty­tė, ku­ri da­bar­ti­ nį šir­dies drau­gą ku­rį lai­ką sa­vo­tiš­kai slė­ pė nuo ap­lin­ki­nių akių. – Šį kar­tą jau­čiuo­ si ap­sisp­ren­du­si, ži­nau, ką ir dėl ko da­rau.

Jau­čiuo­si lais­va, stip­ri ir ra­mi, taip anks­ čiau san­ty­kiuo­se tik­rai ne­si­jau­čiau.“ Po­ros san­ty­kius iš­ban­dė ne vie­nas iš­šū­ kis. Nors ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ja R.La­ bu­ty­tei lei­do per­kai­no­ti pro­fe­si­nes ver­ ty­bes, ji truk­dė ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su my­li­mo­jo šei­ma.

23