Stilius

2022 m. liepos 26–rugpjūčio 1 d.

Nr.29

Legendinis žurnalas

RŪTA MACKEVIČIŪTĖ Nidoje surengė dvigubą šventę Mėgstamiausios GARSIŲ LIETUVOS moterų suknelės

LUKAS IR OKSANA LIEPINAIČIAI Kaina TIK

1,50 Eur

dainavo vienoje scenoje, bet meilė įsiplieskė vėliau

K A­R A­M E­L Ė

8

2022 07 26

Labiausiai vertina PATOGIĄ SUKNELĘ

S

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

por­to tre­ne­rės Ind­rės Bur­lins­ kai­tės-Vai­sie­tos (35 m.) spin­to­ je ka­ra­liau­ja suk­ne­lės. Tai, pa­sak Ind­rės, mo­te­riš­kiau­sias dra­bu­žis, tad ne­sun­ku su­gal­vo­ti, ką reng­tis, kad at­ ro­dy­tum sti­lin­ga. „Ne­šio­ju ir trum­pas, ir il­gas suk­ne­les.

Ma­no spin­to­je aps­tu ir ryš­kių, ir tam­sių spal­vų. Kas­die­nai ren­kuo­si lais­vas, leng­ vai krin­tan­čio audi­nio suk­ne­les. Jos daž­ niau­siai bū­na ma­lo­naus audi­nio, ne­var­ žan­čios ju­de­sių. Suk­ne­les de­ri­nu prie ly­giapadžių ba­su­čių, šle­pe­čių ar sti­lin­gų spor­ti­nių ba­te­lių.

Va­sa­rą jos spin­to­je vi­suo­met iš­ly­gin­ tos ir pa­ruoš­tos ne­šio­ti. Kai rei­kia la­bai grei­tai su­si­ruoš­ti, ap­si­vel­ku suk­ne­lę, ir pir­myn. Jo­kio gal­vos skaus­mo svars­tant, kaip su­de­rin­ti dra­bu­žius“, – pa­sa­ko­jo ji. Įvai­riau­sių spal­vų suk­ne­lė­mis ži­no­ma mo­te­ris puo­šia­si ne tik kiek­vie­ną die­ną, bet ir per ren­gi­nius. Vie­ną kar­tą ap­si­ren­ gu­si suk­ne­lę, ant­rą kar­tą ja puo­šia­si re­tai. „Ant­rą kar­tą puoš­tis ta pa­čia suk­ne­ le man nuo­bo­du, ne­bent ji to­bu­la. Ma­ no spin­to­je yra tik vie­na to­kia suk­ne­lė, ją tu­riu jau ne vie­nus me­tus. Ji man be ga­lo mie­la, kas­kart pra­žys­ta vis nau­jo­ mis spal­vo­mis.

Nors suk­ne­les kei­čiu daž­nai, joms daug neiš­lei­džiu. Gra­žių ir ori­gi­na­lių daž­niau­ siai ieš­kau „Za­ra“ ar ASOS in­ter­ne­ti­nė­ se par­duo­tu­vė­se. Ten ge­riau­sias kai­nos ir ko­ky­bės san­ty­kis“, – pa­ta­ri­mais da­li­ jo­si Ind­rė.

Rink­da­ma­si suk­ne­les Ind­rė pir­me­ny­ bę ski­ria pa­to­gu­mui. Pa­sak jos, jei dra­bu­ žis ne­pa­to­gus, jis neat­ro­dys pat­rauk­liai. „Dra­bu­žis tu­ri eiti kar­tu su ta­vo kū­ nu, o ne jam prie­šin­tis. Tad ir suk­ne­lė tu­ ri leisti tau jaus­tis ge­rai, pa­si­ti­kė­ti sa­vi­ mi. Pa­to­gu­mas ren­kan­tis dra­bu­žius man svar­biau­sia. Kai jau­čiuo­si pa­to­giai, vei­dą puo­šia šyp­se­na ir spin­di akys“, – sa­kė ji.

Be abe­jo­nės, Ind­rei yra te­kę dė­vė­ti ir 2022 07 26

ne itin pa­to­gią suk­ne­lę. Šią pa­tir­tį ži­no­ ma mo­te­ris pri­si­me­na su šyp­se­na. „Kar­tą į vie­ną šven­tę ėjau vil­kė­da­ma va­ka­ri­nę suk­ne­lę su kor­se­tu. Pa­me­nu, kaip ji man ver­žė šon­kau­lius. Ne­ga­lė­jau ne tik val­gy­ti, bet ir kvė­puo­ti. Pra­šiau Liu­do, kad pa­dė­tų bent kiek at­si­lais­vin­ ti. Jis ri­šo, tvar­kė, kol ga­liau­siai kor­se­ tas su­si­lam­dė. Nie­ko ge­ro ta­da ne­bu­vo, bet kaž­kaip iš­ken­tė­jau“, – pri­si­mi­nė vy­ ro pas­tan­gas Ind­rė.

Ren­gi­niuo­se spor­to tre­ne­rė daž­niau­ siai puo­šia­si pa­gal už­sa­ky­mą kur­to­mis

suk­ne­lė­mis. Pas­ta­ruo­ju me­tu Ind­rė yra su­si­ža­vė­ju­si lie­tu­vių di­zai­ne­rės Mo­ni­kos Ka­za­ke­vi­či­ūtės-Kriš­či­ūnie­nės ku­ria­mais dra­bu­žiais. „Ma­dos na­mai „Mas 924“ jau ne vie­ ną ir ne du kar­tus ma­ne puo­šė įvai­riau­ sioms šven­tėms ir ren­gi­niams. Šių ma­ dos na­mų kur­ta suk­ne­le puo­šiau­si ir per ves­tu­ves. Mo­ni­ka, ma­no aki­mis, yra vie­ na sti­lin­giau­sių Lie­tu­vos mo­te­rų. Vi­suo­ met pa­si­ti­kiu jos sko­niu ir su jos kur­ to­mis suk­ne­lė­mis jau­čiuo­si išs­kir­ti­nė“, – šyp­te­lė­jo Ind­rė.

9

VESTUVĖS

Aukso žiedus Lukas ir Oksana sumainė Sasnavos Švč.Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje.

Vai­kys­tė­je vie­no­je sce­no­je dai­na­vę so­lis­tai

SU­SI­JUN­GĖ Į ŠEI­MĄ

Praei­ty­je Ro­ke­rio Lu­ko var­ du ži­no­mas atlikėjas Lu­kas Lie­pi­nai­tis (29 m.) lie­pos 19ąją ve­dė sa­vo my­li­mą­ją gro­ žio spe­cia­lis­tę, sa­lo­no AKIS sa­vi­nin­kę Ok­sa­ną (27 m.).

V

IND­RĖ ŠLI­KAI­TĖ

ai­kys­tė­je kon­cer­ta­vę to­je pa­čio­ je sce­no­je Ok­sa­na ir Lu­kas nė neį­ta­rė, kad jų ke­liai su­si­kirs. „Mes bu­vo­me skir­tin­gų cho­ rų so­lis­tai. Aš re­pe­ti­ci­jas lan­kiau Vil­ka­viš­ ky­je, o Ok­sa­na – Ma­ri­jam­po­lė­je. Mū­sų mo­ ky­to­jos bu­vo drau­gės ir mes vai­kys­tė­je ne kar­tą kon­cer­ta­vo­me to­je pa­čio­je sce­no­je.

Mes to ne­ži­no­jo­me, jau bū­da­mi drau­ge vi­ sa tai iš­siaiš­ki­no­me“, – su šyp­se­na jųd­vie­ jų is­to­ri­ją pa­sa­ko­ti pra­dė­jo Lu­kas.

– Kaip jau suau­gus su­si­kir­to jū­ sų ke­liai?

Ok­sa­na: Kar­tą, bū­da­ma pas se­ne­lius kai­me, pa­ma­čiau Lu­ką va­žiuo­jan­tį auto­ mo­bi­liu. Ten tuo me­tu gy­ve­no jo tė­vai. Pa­ 14

ma­čiu­si gra­žų vai­ki­nu­ką su pil­ku megz­tu­ ku ir juo­da ke­pu­rai­te ne­ga­lė­jau pa­mirš­ti.

Pa­pa­sa­ko­jau pus­se­se­rei ir ji man pa­sa­ kė, kad tai Ro­ke­ris Lu­kas, kaip aš ga­liu jo neat­si­min­ti...

Grį­žu­si na­mo puo­liau prie kom­piu­te­ rio iš­siaiš­kin­ti, kas jis toks. Pa­ra­šiau jam, su­si­ti­ko­me ka­vos vie­ną, ant­rą, tre­čią kar­ tą ir taip ne­beiš­sis­ky­rė­me, ap­si­gy­ve­no­me drau­ge Vil­niu­je.

– Lu­kai, kuo jus su­ža­vė­jo Ok­sa­na?

– Iš pra­džių vi­siš­kai neatk­rei­piau dė­ me­sio į jos plau­kus, kol ma­ma ne­pa­sa­ kė. Jai ki­lo įta­ri­mas, ar ji tik­rai lie­tu­vė.

Pa­si­ro­do, iš tie­sų Ok­sa­na – pu­siau lie­tu­ vė, pu­siau ar­mė­nė. Man pa­ti­ko jos karš­tas krau­jas ir išs­kir­ti­nu­mas. Lai­kui bė­gant pa­ ma­čiau, kad ji yra žmo­gus, ku­riam svar­bu šei­mi­nės ver­ty­bės. Tai ir su­ža­vė­jo ma­ne.

– Kaip pri­si­me­na­te sa­vo drau­gys­ tės pra­džią?

Ok­sa­na: Vis­kas klos­tė­si la­bai grei­tai.

Mes iš nau­jo su­si­pa­ži­no­me, pra­dė­jo­me su­si­ti­ki­nė­ti. Bu­vo daug pa­si­ma­ty­mų, il­ gų va­ka­rų ma­ši­no­je ir po ke­tu­rių mė­ne­ sių ap­si­gy­ve­no­me drau­ge.

Grei­tai mes pa­ty­rė­me tą šei­mi­nį gy­

ve­ni­mą, bet ma­no nuo­mo­nė to­kia, kad žmo­nės tu­ri vie­nas ki­tą pa­žin­ti bui­ty­je ir su­ži­no­ti, ar vis­kas de­ra. To­kios pat nuo­ mo­nės bu­vo ir Lu­kas.

Nors abu esa­me ug­nin­gi, vis­kas mums pui­kiai se­kė­si. Te­ko ap­siš­li­fuo­ti, ta­čiau ran­da­me komp­ro­mi­są, kaip su­si­de­rin­ti tar­pu­sa­vy­je ir gerb­ti vie­nam ki­tą.

– Lu­kai, 2021-ųjų lapk­ri­tį Is­pa­ni­ jo­je pa­si­pir­šo­te my­li­ma­jai. Sa­ky­ki­te, ar il­gai bran­di­no­te min­tį ir lau­kė­te šio mo­men­to?

– Juo­kin­giau­sia, kad mes su Ok­sa­na prieš skry­dį į Is­pa­ni­ją jau pla­na­vo­me ves­ tu­ves. Bu­vo­me re­zer­va­vę vi­sas vie­tas. Pirš­ ly­bos mums bu­vo ant­ro­je vie­to­je, bet lai­kui bė­gant Ok­sa­nai ža­dė­jau, kad tai pa­da­ry­siu.

Prieš ke­lio­nę grei­tai su ma­ma vis­ką su­ pla­na­vo­me, nu­vy­ko­me nu­pirk­ti žie­do pa­ si­tai­kius pro­gai, Ok­sa­na dir­bo. Ma­ma tu­ rė­jo sau­go­ti, kad Ok­sa­na ne­ras­tų.

Spa­lio 2 die­na – mū­sų die­na, tad jos pa­vy­ko iš­lauk­ti ir per 6-ąsias mū­sų drau­ gys­tės me­ti­nes pa­si­pirš­ti.

Ok­sa­na nie­ko ne­nu­jau­tė. Iš­vy­ko­me įp­ ras­tai pa­si­puo­šę atš­vęs­ti me­ti­nių ir išė­ jo taip, kad prik­lau­piau prie­šais my­li­mą mo­te­rį ant ke­lio.

2022 07 26

2022 07 26

RUGILĖ MASLAUSKAITĖ

Oksana savo vestuvinę suknelę papuošė juodais akcentais. Juoda ir balta spalvos dominavo ir šventės dekoracijose.

15

P A­Ž I N­T I S

ŠEI­MOS VER ­ T Y ­ B ES per­duo­da ir ki­tiems Jau vie­nuo­li­ka me­tų lek­to­riai, „Wha­tan­su“, „Vy­rų kal­vės“ sto­ vyk­lų ir mo­ky­mų or­ga­ni­za­to­ riai Jur­ga (44 m.) ir Min­dau­gas (43 m.) Vi­du­gi­riai lie­pos mė­ne­sį dviem sa­vai­tėms iš­ke­liau­ja gy­ven­ ti į miš­ką. „Auk­si­nė­je gi­rio­je“ įsi­ ku­ria ir jų ke­tu­ri vai­kai – Jo­va­ras Vėt­ra, Min­gai­lė Bi­tė, Dei­vi­lė Pri­ja (Do­ja) ir Taut­ri­mas Ma­da­vas.

S

LAIS­VĖ RA­DZE­VI­ČIE­NĖ

ą­mo­nin­go gy­ve­ni­mo bū­do fes­ti­ va­lį-sto­vyk­lą „Mas­ters of Calm“ Jur­ga ir Min­dau­gas ga­lė­tų lai­ky­ ti penk­tuo­ju, ku­riam per­duo­da­ mos vi­sos jų šei­mo­je užau­gin­tos pa­tir­tys.

– Jur­ga, Min­dau­gai, kaip ju­du apib­rėž­tu­mė­te šiuo­lai­ki­nę šei­mą?

Kur pra­si­de­da ir kur bai­gia­si jū­siš­kė?

Jur­ga: Ma­no aki­mis, pa­sau­ly­je nie­ kas la­bai ne­pa­si­kei­tė. Prieš tūks­tant­me­ čius pa­ra­šy­tų kny­gų auto­riai nag­ri­nė­ja tas pa­čias prob­le­mas kaip ir šiuo­lai­ki­nė 18

vi­suo­me­nė – tar­pu­sa­vio san­ty­kių, mei­ lės ir pa­gar­bos.

Kaip da­bar, taip ir prieš tūks­tan­čius me­tų vai­kai ma­nė, kad pa­žįs­ta pa­sau­ lį ge­riau nei suau­gu­sie­ji, kad ga­li įsi­ves­ ti nau­ją tvar­ką, nau­ją po­ži­ūrį, elg­tis taip, kaip ne­bū­tų išd­rį­sę jų tė­vai. Ta­čiau sau­lei nes­var­bu, ku­riai kar­tai švies­ti.

Min­dau­gas: Man šei­ma – ma­no tvir­ to­vė, ma­no tie­sio­gi­nės įta­kos zo­na. Sup­ ran­tu, kad ne­ga­liu nu­ra­min­ti pa­sau­lio ka­r ų ar įk­vėp­ti žmo­ni­jai dau­giau pa­ gar­bos gam­tai, ta­čiau ga­liu pa­si­rū­pin­ ti, kad ma­no vai­kai tu­rė­tų tvir­tą ver­ ty­bi­nį stu­bu­rą, kad jie į pa­sau­lį eitų su

pa­gar­ba ir dė­kin­gu­mu, į skau­di­nan­čius da­ly­kus ži­ūrė­tų proak­ty­viai.

Mū­sų na­muo­se nė­ra keiks­ma­žo­džių.

Ar aš ga­liu ap­sau­go­ti sa­vo vai­kus nuo bur­no­jan­čių žmo­nių? Ži­no­ma, kad ne­ ga­liu. Ta­čiau ma­no ga­lio­je jiems pa­do­va­ no­ti šva­rios kal­bos įg­ūdį.

Iš­mo­ky­ti juos sa­ky­ti žmo­nėms komp­ li­men­tus, į kiek­vie­ną veiks­mą rea­guo­ ti ne ato­veiks­miu, o pir­miau­sia ieš­ko­ti prie­žas­ties.

– Ku­ris iš jū­sų yra tas, ku­ris bu­ ria šei­mą, ne­lei­džia jums pa­mes­ti vie­niems ki­tų?

2022 07 26

– Ko­kius šei­mos pri­si­mi­ni­mus at­ si­ne­šė­te iš sa­vo vai­kys­tės? Ar to­kie pri­si­mi­ni­mai vė­liau kaip nors vei­kia gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą?

Min­dau­gas: Vi­si pri­si­mi­ni­mai ir pa­ ty­ri­mai vei­kia mū­sų da­bar­tį, pa­si­rin­ki­ mus, lai­mė­ji­mus ir klai­das. Vie­nas ko­le­ ga yra taik­liai pa­sa­kęs – kai ma­no vai­kai užaugs, pir­mo­ji pil­na­me­tys­tės do­va­na jiems bus dve­ji me­tai psic­ho­te­ra­pi­jos.

Pri­de­da­me mes į vai­kus ir ge­rų, ir ne itin ma­lo­nių sche­mų. Kad at­pa­žin­tu­me, ku­ rios pa­de­da, o ku­rios ken­kia, rei­kia rim­ tai su sa­vi­mi pa­dir­bė­ti.

Jur­ga: Kol augau, iš sa­vo ma­mos mo­ kiau­si mo­te­riš­ku­mo. Kaip kal­bė­ti, ka­da pa­ty­lė­ti, kaip pa­siek­ti, ko no­ri, vy­rui nė se­kun­dės nea­be­jo­jant, kad si­tua­ci­ją val­ do jis. Dar – švel­nu­mo ir sub­ti­lu­mo, mo­ te­riš­ko iš­di­du­mo ir sa­vi­ver­tės. Tai do­va­ nos, ku­rias at­si­ne­šiau į sa­vo šei­mą.

„Vyras neturi būti pa­ togus, jis neturi jums atstoti geriausios draugės – tik savarankišką, savo vertę žinantį lengva pamilti vėl ir vėl.“ „TOO PHOTOGRAPHY“

Jurga Vidugirienė

Jur­ga: Ži­no­ma, Min­dau­gas. Juk aš – siau­bin­ga dar­bo­ho­li­kė. (Šyp­so­si.) Jis nuo­lat man pri­me­na, kad, ne­pai­sant vi­ sų mū­sų dar­bų ir veik­lų, svar­biau­si pro­ jek­tai vie­ni ki­tiems esa­me mes pa­tys.

Kad at­lik­ti ban­ki­nius pa­ve­di­mus ar ruoš­ti su­tar­tis ga­li tik ta­da, kai vi­sos gal­ ve­lės pag­los­ty­tos, vi­sos bur­nos pa­mai­tin­ tos ir at­sa­ky­ta į šim­tus „ma­maaa“.

Min­dau­gas: O aš sa­ky­čiau – Jur­ga.

Kaip be ma­mos?! Kai kas nors nu­tin­ ka, vai­kai daž­niau­siai juk eina jos pa­ gal­bos pra­šy­ti.

Tik vy­res­nė­liui esu pa­na­šiai svar­bus kaip ma­ma. (Juo­kia­si.)

2022 07 26

Ki­ta ver­tus, užt­ru­kau dau­gy­bę me­tų, kol iš­mo­kau sa­vo vy­rui pa­sa­ky­ti tik­rą­ją pir­ ki­nių kai­ną, – ma­ma ją su­ma­žin­da­vo per pu­sę. Kar­tais pa­gau­nu sa­ve el­gian­tis taip, kaip bū­da­ma paaug­lė ža­dė­jau nie­kuo­met ne­sielg­ti, jei tik tu­rė­siu sa­vo vai­kų. Iš pa­są­ mo­nės vis dar leng­vai iš­šo­ka fra­zės, ku­rių anuo­met ne­bū­čiau no­rė­ju­si gir­dė­ti pa­ti.

Gal to­dėl to­kia di­džiu­lė mū­sų kū­ry­ bos da­lis su­ka­si apie san­ty­kius ko­man­do­ je, kla­sė­je, šei­mo­je – tė­čio ir sū­naus, ma­ mos ir duk­ters, vy­ro ir žmo­nos. Ku­ria­me įran­kius, pa­de­dan­čius šei­mos na­riams su­si­kal­bė­ti, pap­ras­tai, be dra­mų ap­tar­ ti me­tų me­tus šir­dies už­ka­bo­riuo­se pe­ li­ju­sius klau­si­mus. Ne­pa­ti­kė­si­te – kar­tais už­ten­ka vos pen­kių mi­nu­čių, kad kar­di­ na­liai pa­si­keis­tų in­ty­mus po­ros gy­ve­ni­ mas, kad ir­zu­lį kė­lę neiš­pil­dy­ti lū­kes­čiai bū­tų iš­sa­ky­ti ir įgy­ven­din­ti, kad kiek­vie­ nas bū­tų iš­girs­tas ir sup­ras­tas.

– Nuo ko pra­si­dė­jo jū­sų šei­ma?

Kaip šian­dien iš lai­ko pers­pek­ty­vos

at­ro­do jos pra­džia?

Jur­ga: Pa­ma­čiau jį stu­di­jų lai­kais ak­ me­nuo­to­je Kau­no se­na­mies­čio gat­ve­lė­je.

Pa­ma­čiau ir įsi­my­lė­jau. Aš, nuo mo­kyk­los bai­gi­mo nir­šiai nei­gu­si mei­lės eg­zis­ta­vi­ mą, tei­gu­si, kad žmo­nės kar­tu tu­ri bū­ti tik dėl prak­ti­nių su­me­ti­mų, įsi­my­lė­jau stu­ den­tą oran­ži­ne spal­va da­žy­tais plau­kais.

Po pu­sant­rų me­tų – dar vai­kai – at­ šo­ko­me ves­tu­ves. Aš – pa­si­da­bi­nu­si 30 kvad­ra­ti­nių met­rų tiu­lio nuo­me­tu ir su tri­mis ka­li­jo­mis ran­ko­se, Min­dau­gas – ryš­kiai oran­ži­niu kos­tiu­mu ir žvil­gan­ čiais marš­ki­nė­liais.

Prie šer­mukš­nių uogo­mis puoš­tos „Čai­ kos“ mus fo­tog­ra­fa­vo ne tik ar­ti­mie­ji, bet ir žur­na­lis­tai – la­bai jau neįp­ras­tai at­ro­ dė­me įp­ras­ti­nių ves­tu­vių fo­ne. Ant­raš­ tės jau ta­da bu­vo sen­sa­cin­gos: „Tuo­kė­si be rū­tų vai­ni­kė­lio.“ Na, ne­se­gė­jau aš jo – sti­lis­tas ne­lei­do! Kar­tais dūk­da­ma Min­ dau­gui pri­me­nu, kad vis dar lau­kiu sa­vo­ jo su­ža­dė­tu­vių dei­man­to, – jis man taip ir ne­pa­si­pir­šo. (Juo­kia­si.)

O ir ves­tu­ves su­gal­vo­jo­me spon­ta­niš­kai – drau­gas sti­lis­tas la­bai no­rė­jo kam nors pa­si­ūti ypa­tin­gą ves­tu­vi­nę suk­ne­lę. Su­si­ su­ko­me per pu­sant­ro mė­ne­sio – tiek užt­ ru­ko su­sit­var­ky­ti do­ku­men­tus, pra­neš­ti tė­vams ir įti­kin­ti Kau­no siu­vė­jas, kad oran­ ži­nis kos­tiu­mas – ge­ra idė­ja ves­tu­vėms.

Tuo me­tu ste­bė­jau­si, kad tar­si nie­kas ne­pa­si­kei­tė, tik ki­tą ry­tą pa­bu­do­me kaip vy­ras ir žmo­na. Da­bar ži­nau – pa­si­kei­tė dau­gy­bė da­ly­kų: so­cia­li­nis sta­tu­sas, at­sa­ ko­my­bė vie­no už ki­tą, leng­viau at­sik­vė­ pė mū­sų ma­mos, o aš įgi­jau tą taip re­tai įvar­di­ja­mą, bet mo­te­rų be ga­lo trokš­ta­ mą sau­gu­mą.

Min­dau­gas: Man tik­riau­siai šei­ma pra­si­dė­jo, kai gi­mė Jo­va­ras. Ta­da atė­jo aiš­kus su­vo­ki­mas, kad atos­to­gos bai­gė­ si. Iki tol su Jur­ga tu­rė­jo­me nuos­ta­biai spal­vo­tą ir nuo­ty­kių pil­ną gy­ve­ni­mą, ku­ ria­me bu­vo­me tik du vie­nas ki­tam at­sa­ kin­gi suau­gę žmo­nės.

– Kiek lai­ko užt­ru­ko, kol sub­ran­ di­no­te sa­vo šei­mą?

Min­dau­gas: Tai nė­ra baig­ti­nis pro­ ce­sas. Kas­dien bran­di­na­me, kas­dien – nau­ji eta­pai, nau­ji iš­šū­kiai ir su­vo­ki­mai.

Jur­ga: Mus nuo­lat kas nors pa­va­di­na jau­na šei­ma. Ir nors mū­sų jau­nė­liui ru­ de­nį sueis tik sep­ty­ne­ri, san­tuo­ko­je gy­ ve­na­me jau 23 me­tus.

19

S V E I­K A­T A I R G R O­Ž I S

Ka­ra­liš­kų­jų šei­mų na­rių

TO­BU­LOS IŠ­VAIZ­DOS RE­CEP­TAI

B

et bu­vo me­tas, kai is­pa­nai jau­di­ no­si, kad jų ka­ra­liaus Fe­li­pe VI (54 m.) su­tuok­ti­nė at­ro­do per­ ne­lyg lie­sa, – 167 cm ūgio ka­ra­ lie­nė svė­rė vos 44 kg. Gal tai ją se­ki­nu­sių die­tų pa­sek­mė?

Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­tie­nė Cat­he­ri­ne sa­vo nep­rie­kaiš­tin­ga iš­vaiz­da ir lai­ky­se­ na ga­li už­ka­riau­ti ne tik bri­tų šir­dis, bet ir Ho­li­vu­dą. Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos sos­to įpė­di­nio prin­co Wil­lia­mo (40 m.) žmo­na vi­suo­met trau­kia žvilgs­nius.

Cat­he­ri­ne at­ro­do dar liek­nes­nė ir la­ biau tre­ni­ruo­to kū­no nei iki tri­jų vai­kų gi­mi­mo. Pa­na­šiai kaip Is­pa­ni­jos ka­ra­lie­ nė Le­ti­zia, ku­ri da­bar, re­gis, pas­ku­ti­nį sa­vo rie­ba­lų gra­mą pa­ver­tė rau­me­ni­mis.

Ko­dėl abi ka­ra­liš­ko­sios šei­mos na­rės to­kios draus­min­gos? Iš kur se­mia­si ener­ gi­jos spor­tui, svei­kai gy­ven­se­nai? „Ras­ti sau ge­riau­sią ga­li­my­bę kū­nui to­bu­lin­ti nė­ra nau­ja ten­den­ci­ja. Po­rei­ kis ge­rin­ti sa­vo iš­vaiz­dą bū­din­gas žmo­ gaus pri­gim­čiai“, – aiš­ki­na psic­ho­lo­gas ir šei­mos san­ty­kių spe­cia­lis­tas iš Vo­kie­ti­jos Han­ne­sas Nig­ge­na­be­ris.

24

Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­tie­nė Cat­he­ri­ne už­sii­ma jo­ga, plau­ki­mu, žai­džia te­ni­są.

B

et as­me­nys, ku­rie nuo­lat yra pa­sau­ lio dė­me­sio cent­re, tu­ri di­džiu­lį ger­ bė­jų bū­rį, pa­ti­ria itin di­de­lę įtam­pą. „Ka­ra­liš­kie­ji as­me­nys ži­no, kad at­lie­ ka tar­si pa­vyz­džio funk­ci­ją, yra sa­vo­tiš­ kai ypa­tin­gi. Bū­tent dėl to jie jau­čia po­ rei­kį sa­ve to­bu­lin­ti. Šie as­me­nys no­ri ne tik sau, bet ir ki­tiems įro­dy­ti, kad sa­viug­ dos es­mė – kont­ro­liuo­ti sa­ve. Jie įsi­ti­ki­ nę, kad tik tuo­met, kai ge­ba suim­ti sa­ ve į ran­kas, šį jaus­mą ga­li įdieg­ti ki­tiems ir bū­ti sek­ti­nu pa­vyz­džiu. Bet da­ry­ti po­ vei­kį kū­nui leng­viau nei dva­si­nei bū­se­ nai, to­dėl sa­vęs to­bu­li­ni­mą daž­nai pra­ de­da bū­tent nuo iš­vaiz­dos“, – tvir­ti­na H.Nig­ge­na­be­ris.

Ka­ra­liš­kų­jų as­me­nų pa­si­ro­dy­mas vie­ šu­mo­je vi­sa­da su­lau­kia išs­kir­ti­nio dė­me­ sio ir at­gar­sių. „Nors prin­ce­sės ar ka­ra­ lie­nės gy­ve­ni­mas yra pri­vi­le­gi­juo­tas ir be stre­sų – bent taip at­ro­do, jos nuo­lat pa­ti­ria įtam­pą, nes ste­bi­mos pro di­di­ na­mą­jį stik­lą ir ret­sy­kiais su­lau­kia kri­ ti­kos“, – pab­rė­žia psic­ho­lo­gas ir šei­mos san­ty­kių spe­cia­lis­tas.

Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­tie­nė Cat­he­ri­ne, ku­ri nė­ra kil­min­ga, lan­kė pri­va­čią ir eli­ ti­nes mo­kyk­las, stu­di­ja­vo me­no is­to­ri­ją se­niau­sia­me Ško­ti­jos Šv.And­rie­jaus uni­ ver­si­te­te, kur mo­kė­si ir bri­tų ka­ra­liš­ko­ sios šei­mos na­rys prin­cas Wil­lia­mas, jos bū­si­ma­sis su­tuok­ti­nis.

H.Nig­ge­na­be­rio tei­gi­mu, Cat­he­ri­ne nuo vai­kys­tės bu­vo ug­do­mos am­bi­ci­jos, nes jos le­mia di­de­lius pa­sie­ki­mus. Ir da­bar Jung­ ti­nės Ka­ra­lys­tės sos­to įpė­di­nio su­tuok­ti­ nė pen­kias va­lan­das per sa­vai­tę pra­lei­džia kū­no ren­gy­bos stu­di­jo­je. Po šė­lio­nių su tri­mis vai­kais Kemb­ri­džo ku­ni­gaikš­tie­nė dar lan­ko jo­gą, plau­ki­mą ir žai­džia te­ni­są.

P

rin­co Wil­lia­mo žmo­na – svei­ko mais­ to ša­li­nin­kė. Nau­ją die­ną ji pra­de­da nuo daug vi­ta­mi­nų tu­rin­čio gė­ri­ mo iš sut­rin­tų la­pi­nių ko­pūs­tų, ving­rū­ nių (bal­ty­mų šal­ti­nis), ža­lio­sios ar­ba­tos la­pe­lių, sa­lo­tų, ka­lend­rų ir ši­lauo­gių. Po to val­go avi­žų ko­šę. To­kie pus­ry­čiai – Cat­ he­ri­ne ener­gi­jos už­tai­sas vi­sai die­nai.

25