Stilius

K a­l ė­d o s

Bur­ti­nin­kas

paskleidė savo kerus Ka­lė­dų lau­kian­čia­me Vil­niu­je – vi­sur de­ko­ra­to­riaus Man­ to Pet­ruš­ke­vi­čiaus (37 m.) kū­ri­niai. Lyg ste­buk­lin­ga laz­de­le mos­te­lė­jus mies­te įsi­žie­bia žie­mos pa­sa­kos. Pas­lap­tin­ga­ me miš­ke tarp eg­lių iš­dygs­ta mil­ži­nai gry­bai, pak­vim­pa ci­ na­mo­nu, išp­lau­kia ir sus­tings­ta bal­tos le­do ly­tys... O nak­tį gal­būt pra­by­la smui­kai, pa­te­fo­nai užg­ro­ja se­nas me­lo­di­jas ir sa­vo is­to­ri­jas ima pa­sa­ko­ti apt­rin­ti ke­lio­nių la­ga­mi­nai.

Ž

Lai­ma LA­VAS­TE

mo­nės bū­riuo­ja­si ir aik­čio­ja prie ka­lė­di­nes emo­ci­jas do­va­no­jan­ čių vit­ri­nų. Bet kaip su­ku­ria­mos šios pa­sa­kos?

M.Pet­ruš­ke­vi­čius gal­būt pir­mą kar­ tą mums pra­ve­ria sa­vo kū­ri­nių pas­lap­ čių skry­nią. „Bet ku­ris ma­no su­kur­tas ka­lė­di­nis de­ ko­ras yra il­gų ap­mąs­ty­mų re­zul­ta­tas. Il­ga ir ne­ti­kė­tu­mų pil­na ke­lio­nė Ka­lė­dų link.

Taip, žmo­nės to dar­bo ne­ma­to. Bet ir ne­ rei­kia. Pa­li­ki­te jį man. Aš tik no­riu do­va­ no­ti šv.Ka­lė­dų jaus­mą“, – sa­ko Man­tas.

– Man­tai, Se­na­mies­ty­je kar­tais jau sun­ku pra­sib­rau­ti pro jū­sų kū­ri­niais be­sig­ro­žin­čius praei­vius. Džiaugs­mas ir suau­gu­sie­siems, ir vai­kams, lyg pa­ te­ku­siems į pa­sa­kų kny­gą. Tur­būt jū­ sų nuo­pel­nas, kad Lie­tu­vo­je toks di­ de­lis ka­lė­di­nių puoš­me­nų pa­ki­li­mas?

– Ma­nau, kad įta­kos ma­no dar­bai gal ir tu­rė­jo. Tik­rai imu jaus­ti, kad kar­tais vis­ko gal ir per daug. Ir net ban­dau iš­la­ vi­ruo­ti, kad ta pa­sa­ka ne­virs­tų tur­gu­mi.

Vi­si už­sa­ko­vai no­ri puoš­me­nų kuo dau­ 20

– Tur­būt ir puo­šiant eg­les bei vit­ ri­nas ga­lio­ja sai­ko jaus­mas? Ten­ka la­vi­ruo­ti tarp sko­nio ir gal­būt be­ sko­ny­bės?

– Taip. Ma­ny­čiau, kad puoš­me­no­se, ypač jei jos mo­der­nios, tu­ri bū­ti sa­vo­tiš­ ka šva­ra. Ne­perk­rau­ti jų. Ban­dau įkal­bė­ ti už­sa­ko­vus, bet kar­tais ten­ka nu­si­leis­ ti jų no­rams.

Ne­su­lai­ko ir tai, kad tai ga­na bran­gūs kū­ri­niai. Bet yra ri­bos, už ku­rių sun­ku ma­ ne nus­tum­ti. Aiš­ku, dar blo­giau, jei sa­vi­ nin­kai yra ke­li ir jų sko­niai ski­ria­si. Sten­ giuo­si veng­ti to­kių už­sa­ky­mų.

Sai­ko tik­rai rei­kia. Nors, pri­si­pa­žin­siu, ir pats kar­tais jo ne­jau­čiu. Prik­lau­so nuo nuo­tai­kos. Taip, esu gir­dė­jęs, kad kai kas ma­no de­ko­rą pa­va­di­na ba­na­liu, perk­rau­ tu. Sten­giuo­si į tai ne­rea­guo­ti. Esu daug kur bu­vęs, daug ma­tęs, ži­nau, kaip at­ro­do pra­ban­gi puo­šy­ba, pa­vyz­džiui, Niu­jor­ke, kai dir­ba iš­ti­sos di­zai­ne­rių kom­pa­ni­jos.

Pas mus puoš­me­nos – dar tik uogy­tės, pa­ sa­kų na­me­liai, pa­ly­gin­ti su jais. Po šven­ čių vėl vyk­siu į Niu­jor­ką, ten pa­si­sem­siu nau­jų idė­jų. Nuo­lat sten­giuo­si to­bu­lė­ti.

– Ko­kia nuo­tai­ka tu­rė­tų bū­ti, jei ky­la no­ras perk­rau­ti sa­vo kū­ri­nį?

– Gal to­kia pa­ky­lė­ta. Bet bū­ti­nai po to­ kio po­lė­kio ki­tą die­ną atei­nu pa­si­ži­ūrė­ti.

Ban­dau tai­sy­ti – nui­mu da­lį puoš­me­nų ar­ba net per­da­rau.

Vy­gin­tas Ska­rai­tis

giau. Ban­dau įkal­bė­ti, kad gal už­ten­ka?

Bet iš­girs­tu – no­ri­me dar dau­giau! Ten­ka net pa­pil­do­mai at­si­vež­ti įvai­rių at­ri­bu­tų.

„Ponių laimės“ dekore saldainis yra 4 metrų. Jei jis nukristų... Mes samdome specialias kompanijas, kurios daro įtvirtinimus pagal mūsų brėžinius“, – atskleidė savo dekoravimo ypatumus Mantas Petruškevičius.

Be­veik nie­ka­da ne­bū­na, kad pir­mas dar­bas jau bū­tų ga­lu­ti­nis. Ga­liu net ke­ lias die­nas ar nak­tis per­gal­vo­ti, o ta­da nu­va­žiuo­ju ir pa­tai­sau.

– Pri­si­min­ki­te, ko­kios bū­da­vo jū­ sų vai­kys­tės Ka­lė­dos? Taip pat puoš­ da­vo­te sa­vo eg­lu­tę?

– Taip, vi­sa­da. Daž­niau­siai Kaz­lų Rū­ do­je pas se­ne­lius. Už lan­go miš­kas, krin­ ta bal­tas snie­gas. Se­ne­lis bu­vo gi­ri­nin­kas, urė­das. Nu­kirs­da­vo miš­ke ne­di­de­lę eg­lu­ tę, par­neš­da­vo į na­mus, ir jie pak­vip­da­ vo miš­ku, snie­gu, ar­tė­jan­čia šven­te, pas­ lap­ti­mi... Mo­čiu­tė išt­rauk­da­vo dė­žes su se­nais žais­lais...

Ir man iki šiol tie se­ni žais­lai – ma­lū­ nė­liai, snai­gės, nykš­tu­kai yra tik­ro­ji Ka­ lė­dų dva­sia. Dar se­nos bal­tos stal­tie­sės, in­dai, vir­tu­vė, kve­pian­ti mo­čiu­tės ver­da­ mais, ke­pa­mais val­giais.

„Sai­ko tik­rai rei­kia.

Nors, pri­si­pa­žin­siu, ir pats kar­tais jo ne­jau­čiu.

Pri­klau­so nuo nuo­tai­kos.“ Man­tas Pet­ruš­ke­vi­čius

To­kie il­ge­sin­gi pri­si­mi­ni­mai. Ma­tyt, jų tu­ri­me vi­si. Vi­sa­da ak­cen­tuo­ju – jei tu­ri­te se­nų žais­lų, neiš­mes­ki­te, net jei jums at­ ro­do ap­si­lau­pę, be bliz­ge­sio, sus­ki­lę. Žmo­ nės no­ri keis­ti juos į pra­ban­gius, bliz­gan­ čius, esą ma­din­gus...

Ir, aiš­ku, do­va­nos po eg­lu­te. Mėg­da­ vau Ka­lė­dų ry­tą at­si­bus­ti pas se­ne­lius.

Ir va­sa­ros, ir žie­mos atos­to­gas pra­leis­ da­vau pas juos.

O na­mie, Kau­ne, man ne­bū­da­vo tos ka­ lė­di­nės auros. Net ir da­bar ma­ma pa­ti pa­ si­puo­šia eg­lu­tę, ma­nęs de­ko­ruo­ti nep­ra­šo.

Aš per tą lai­ką tiek pri­puo­šiu sve­ti­mų eg­lių, kad man pa­čiam sau ne­be­pa­ky­la ran­ kos. Ka­lė­doms vi­sa­da grįž­tu na­mo ir sten­ giuo­si ma­mą įkal­bė­ti va­žiuo­ti pas se­ne­ lius. Kū­čios man ten tu­ri tą tik­rą­ją aurą...

Esu iš­sau­go­jęs ir se­nas skry­nias, dar pro­se­ne­lio. Jis bu­vo la­bai gar­sus siu­vė­jas.

Siu­vo net uni­for­mas, at­ro­do, net ka­riuo­ me­nei. Da­bar ieš­kau, kas ga­lė­tų su­kur­ti ma­no gi­mi­nės me­dį, kol dar gy­vi se­ne­ liai. La­bai no­ri­si ne­nut­rauk­ti to ry­šio...

– Už­si­mi­nė­te apie ma­din­gus žais­lus.

Kas­met gir­di­me – šie­met ma­din­gos 21

K a­l ė­d o s

Ant vaišių sta­lo –

senos ir naujos tradicijos Vir­tu­vės še­fas Al­fas Iva­naus­kas (37 m.) šven­tes pa­si­tin­ka ga­na tra­di­ciš­kai.

Ir nors daž­nai ma­to­me jo ban­dy­mus pa­tie­ka­lus ga­min­ti ir tiek­ti kuo įdo­ miau, Kū­čioms ir Ka­lė­doms jis vi­sa­da ruo­šia ke­lis tuos pa­čius pa­tie­ka­lus.

S

a­vo šven­ti­nė­mis tra­di­ci­jo­ mis, puo­se­lė­ja­momis jau dau­g y­bę me­tų, Al­fas da­ li­ja­si ir su „Sti­liaus“ skai­ ty­to­jais.

1.

Kas­met ke­lis tuos pa­čius pa­ tie­ka­lus A.Iva­naus­kas ruo­ šia jau dau­giau nei 30 me­tų. Nes­ var­bu, kur bū­tų, su kuo švęs­tų, Kū­čių va­ka­rie­nei ant sta­lo vi­sa­ da tu­ri bū­ti Al­fo ruoš­ti kū­čiu­kai, py­ra­gė­liai su ko­pūs­tais, ki­sie­lius ir sil­kė pa­ta­luo­se.

2.

Nau­ja, prieš 5 me­tus Al­fo įves­ta tra­di­ci­ja: gra­žiai iš­ puo­šia­mas sta­las ir ant jo pa­tie­ ka­lų ne­de­da­ma, jiems skir­tas ats­ ki­ras sta­liu­kas. Vė­liau pa­tie­ka­lai per­duo­da­mi iš ran­kų į ran­kas ir taip kiek­vie­nas žmo­gus sau įsi­ de­da no­ri­mo pa­tie­ka­lo. „Jų ruo­šia­me tiek, kad pas­ku­ ti­nis lėkš­tę paė­męs žmo­gus įsi­dė­ tų ir pas­ku­ti­nį pa­tie­ka­lo šaukš­tą.

Taip pa­tie­ka­lai ke­liau­ja ra­tu ir mes jų ant­rą kar­tą ant sta­liu­ko neg­rą­ ži­na­me“, – pa­sa­ko­jo vy­ras.

3.

Per Kū­čių va­ka­rie­nę po stal­ tie­se vi­sa­da ra­si­te šie­no – sve­čiai trau­kia šiau­dus. O pa­si­bai­ gus va­ka­rie­nei ant sta­lo pa­lie­ka­ma tuš­čia lėkš­tė gi­mi­nės dva­sioms.

4.

Taip pat Al­fo tra­di­ci­ja – kas­ met iš­leis­ti nau­ją kny­gą, ku­ rią jis do­va­no­ja vi­siems sa­vo se­ kė­jams vi­siš­kai ne­mo­ka­mai. Šiais me­tais jo­je ra­si­te, kaip pa­si­ga­min­ ti Kū­čių vai­ni­ką, dvi­sluoks­nį ki­sie­ 28

lių ir ki­to­kių įdo­mių pa­tie­ka­lų, ku­ rie tu­ri se­nas ka­lė­di­nes tra­di­ci­jas, bet gar­sus vir­tu­vės še­fas juos vis pa­to­bu­li­na.

5.

„Ži­no­ma, vi­sa­da gal­vo­ju, ką ruoš­ti tarp šven­čių. Man la­ bai svar­bu, kad per šven­tes ne­bū­ tų pri­ga­min­ta pa­tie­ka­lų per daug ar to­kio dy­džio, kad rei­kė­tų juos iš­da­ly­ti (nors vė­liau jau nie­kas ne­ no­ri jų val­g y­ti).

Ant­rą die­ną mėgs­tu ruoš­ti sriu­ bą, nes po vi­sų sil­kių ir keps­nių no­ri­si kaž­ko, kas su­šil­dy­tų skran­ dį. Šiais me­tais pa­ta­riu pa­si­ga­ min­ti viet­na­mie­tiš­ką sriu­bą, ku­ rią pas­ka­ni­nau juo­dą­ja „Earl Grey“ ar­ba­ta“, – pa­sa­ko­jo A.Iva­naus­kas.

6.

Kiek­vie­nais me­tais Al­fas gal­vo­ja, ką ska­naus pa­ga­ min­ti, nes yra 2–3 va­ka­r ie­nės, ku­rių me­tu ruo­šia­mos an­tys ar­ ba žą­sys, ki­tai die­nai – viš­čiu­kas, o tre­čia­jai no­ri­si ko nors nau­jo ir ypa­tin­go. „To­dėl si­ūlau jums pa­si­nau­ do­ti re­cep­tu iš ma­no nau­jau­sios kny­gos ir pa­si­ga­min­ti ka­la­ku­tie­ nos krūtinėlę su triu­šie­na ir pis­ ta­ci­jo­mis. Jį ga­li­te val­g y­ti su gai­ vio­mis sa­lo­to­mis, bul­vių ko­še ar ki­tu mėgs­ta­mu gar­ny­ru. Šį pa­tie­ ka­lą ga­li­te ga­min­ti tiek ma­žes­nį, tiek di­des­nį, be to, val­g y­ti ir karš­ tą, ir šal­tą“, – sa­kė jis.

7.

Šiais me­tais Al­fas pra­dės nau­ją tra­di­ci­ją: su­kū­rė ka­ lė­di­nį pa­tie­ka­lą sa­vo nau­jam šei­ mos na­riui – šu­niui Ha­riui.

29

Ma­rius Ado­mai­tis po­zuo­ja su uoš­vės As­tos Fi­še­rie­nės („Fi­ser Art“) ta­py­tu Go­dos pa­veiks­lu.

32

Pi­jus Vė­be­ris

A t­v i­ r a i

Vaiduoklius paliko praeityje Kom­po­zi­to­rius Ma­ri­jus Ado­mai­tis (38 m.) nie­ka­da ne­si­rin­ko pra­min­to ke­lio. Daž­nai klu­pęs, bet vi­suo­met pa­ki­lęs šian­dien vy­ras džiau­gia­si pa­sau­li­ne šlo­ve, už ku­rią ga­li dė­ko­ti vos ke­ liems: Die­vui – už su­teik­tą ta­len­tą, šei­mai – už mu­zi­ki­nes ži­nias ir sau – už ryž­tą ir va­lią vi­suo­met siek­ti ge­riau­sio.

P

Ag­nė Ma­čiu­ly­tė

er ke­lis de­šimt­me­čius trun­kan­čią ke­lio­nę Ma­ri­jus įgi­jo daug var­dų.

Jis – ir elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­ rė­jas, di­džė­jus, mu­zi­kos pro­diu­se­ ris, ir kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų aist­ruo­lis, ga­lų ga­le bro­lis, sū­nus, su­tuok­ti­nis, krikš­ čio­nis... Vy­ras ir pats pri­pa­žįs­ta, kad tu­ri daug spal­vų, ku­rias atsk­lei­džia net trys jo mu­zi­ki­niai pseu­do­ni­mai: Ma­rio Ba­sa­ nov, Ten Walls ir Hin­de­mit.

Ne­nuos­ta­bu, kad spal­vo­tas ir jo kas­ die­ny­bės pa­veiks­las. Itin re­tai apie as­ me­niš­ku­mus kal­ban­tis, prieš me­tus su pir­mą­ja žmo­na Dia­na (34 m.) iš­sis­ky­ręs M.Ado­mai­tis šį ru­de­nį dau­ge­lį prib­loš­kė ži­nia apie su­ža­dė­tu­ves ir ves­tu­ves su Go­ da Fi­še­ry­te (31 m.), da­bar jau Ado­mai­te.

Kom­po­zi­to­rius my­li­mą­ją va­di­na sa­ vo tik­rą­ja mū­za, įk­vė­pė­ja, ge­riau­sia gy­ ve­ni­mo drau­ge, bet sa­vo šir­dies du­rų nie­kam, išs­ky­rus ar­ti­miau­sius, ir to­liau neat­la­po­ja. Tik už­si­me­na, kad kar­tu su Go­da jis pra­dė­jo ir dirb­ti. „Ten Walls vi­sa­da bu­vo Ma­ri­jus Ado­ mai­tis ir jo ko­man­da, jos pag­rin­dą vi­sa­ da su­da­rė jis, jo mu­zi­ka ir kon­cer­tai. Sa­vo mu­zi­ki­nia­me ke­ly­je aš esu ne­pa­kei­čia­mas, o ki­ti žmo­nės – pa­kei­čia­mi. Dėl to Dia­na bu­vo pa­keis­ta, jos nė­ra.

Mes iš­sis­ky­rė­me, ji išė­jo, su Ten Walls ji dau­giau nie­ko bend­ro ne­tu­ri, o ir Ten Walls vi­suo­met bu­vau tik aš. Da­bar aš dir­ bu su sa­vo žmo­na Go­da Ado­mai­te. Su ja mes to­li eina­me ir eisi­me“, – sa­kė Ma­ri­ jus, fo­to­se­si­jo­je nusp­ren­dęs po­zuo­ti taip, kaip jam pa­tin­ka, – ran­ko­se tvir­tai lai­ky­ da­mas as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo kor­tas ir po­ zuo­da­mas ne su Go­da, o su jos ma­mos As­ tos Fi­še­rie­nės ta­py­tu duk­ters pa­veiks­lu.

Vis dėl­to po­kal­bio me­tu po ga­ba­lė­ lį narp­lio­jant įvai­riau­sius jo gy­ve­ni­mo 2021 12 14

eta­pus Ma­ri­jus pri­si­pa­ži­no – šis in­ter­viu žur­na­lui „Sti­lius“ yra vie­nas at­vi­riau­sių.

– Vai­kys­tė­je dau­giau nei de­šimt­ me­tį mo­kė­tės gro­ti fa­go­tu ir klar­ ne­tu. Pri­min­ki­te, ko­dėl pa­su­ko­te elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos link?

– Kla­si­ka ma­ne ly­dė­jo nuo ket­ve­rių me­tų. Nuo ma­žų die­nų taip pat do­mė­ jau­si tech­no­lo­gi­jo­mis, ki­ber­ne­ti­niu pa­ sau­liu, kom­piu­te­ri­niais žai­di­mais – tuo, kas yra mo­der­nu.

Bai­gęs mo­kyk­lą sup­ra­tau, kad bū­da­ mas kla­si­ki­nės mu­zi­kos ats­to­vas aš tie­ siog nep­rog­re­suo­siu. Ne­no­rė­jau sė­dė­ti ant kė­dės or­kest­re, no­rė­jau verž­tis, tu­ rė­jau ir tu­riu daug pa­ra­ko, esu kom­po­ zi­to­rius. Dėl to Tra­kuo­se ir kon­cer­tuo­ja ma­no or­kest­ras, o ne aš ja­me.

„Ma­no gy­ve­ni­me svar­ biau­sia yra šei­ma, įkandin jos seka drau­gai, o to­liau – be­veik nie­kas.“ Ma­ri­jus Ado­mai­tis

Elekt­ro­ni­nei mu­zi­kai kur­ti sky­ręs daug me­tų už­si­no­rė­jau sug­rįž­ti prie kla­si­kos.

Ta­čiau ne tra­di­ci­niu ke­liu, o kur­da­mas bend­rus pro­jek­tus su to­kiais žmo­nė­mis kaip di­ri­gen­tas Gin­ta­ras Rin­ke­vi­čius (61 m.), pia­nis­tas Pet­ras Ge­niu­šas (60 m.), vio­lon­če­li­nin­kas Vy­tau­tas Son­dec­kis (49 m.), re­ži­sie­rė Da­lia Ibel­haup­tai­tė (54 m.), su­jung­da­mas elekt­ro­ni­ką ir man taip pui­ kiai pa­žįs­ta­mą kla­si­ką.

– Jū­sų bro­lis Li­nas Ado­mai­tis (45 m.) pa­su­ko, ro­dos, vi­sai ki­to­kiu ke­ liu: jo dai­nos dau­giau­sia ly­ri­nės, lie­ tu­vių kal­ba. Ar skir­tin­gi jūs ir mu­zi­ ko­je, ir kas­die­ny­bė­je?

– Mes ga­li­me pa­si­ro­dy­ti skir­tin­gi, bet esa­me pa­na­šūs. Abu esa­me už­sis­py­rę, ra­ guo­ti – Li­nas yra gi­męs po Avi­no ženk­lu, o aš – Ožia­ra­gis. Abu ar­ti­mai bend­rau­ja­me, tu­ri­me daug bend­rų te­mų. Da­bar mū­sų am­žius jau sa­vo­tiš­kai su­si­ly­gi­no, bet aug­ da­mas jau­čiau bro­lio įta­ką. O Li­nas klau­ sėsi sou­lo mu­zi­kos. Tik­ro­jo ge­ro­jo sou­lo.

Bū­da­mas jau­nas kar­tu su juo perk­lau­siau vi­sus Ste­vie Won­de­rio al­bu­mus.

Kal­bant apie mu­zi­ki­nius skir­tu­mus, Li­nas yra vo­ka­lis­tas, tad na­tū­ra­lu, kad jis ku­ria ir at­lie­ka dai­nas. Aš esu kom­po­zi­ to­rius inst­ru­men­ta­lis­tas, prik­lau­sau ki­ tam žan­rui.

Pri­si­de­du ir prie bro­lio kū­ry­bos, bet elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos atž­vil­giu. Pa­vyz­ džiui, esu re­mik­sa­vęs jo kū­ri­nį „Win­dow Of My Soul“. Tai­gi, vie­na ver­tus, mes esa­ me skir­tin­gi, ki­ta ver­tus, – tar­si dvy­niai.

Apsk­ri­tai ma­no gy­ve­ni­me svar­biau­ sia yra šei­ma, po jos – drau­gai, o to­liau – be­veik nie­kas.

– Jūs ir pats tu­ri­te ge­rą vo­ka­lą. Ar ne­si­no­ri daž­niau pa­ro­dy­ti sa­vo bal­so?

– Ma­no bal­są ga­li­te iš­girs­ti Egi­di­jaus Dra­ gū­no-Se­lo dai­no­je „Ten, kur sap­nai“, per jos prie­dai­nį aš dai­nuo­ju. Nie­ka­da to nea­fi­ša­ vau, nes ne­no­rė­jau teig­ti esąs vo­ka­lis­tas.

Man pa­tin­ka neš­ne­kė­ti, sa­vo ži­nu­tę siųs­ti per mu­zi­ką, per ausis, per sa­vo ran­kas. Bet taip, aš ga­liu dai­nuo­ti. Gro­jau pu­čia­muo­ju inst­ru­men­tu – tiek vo­ka­lis­tai, tiek pu­čia­ mai­siais inst­ru­men­tais gro­jan­tys mu­zi­kan­ tai mo­ko­si tų pa­čių kvė­pa­vi­mo sub­ti­ly­bių.

– Tu­ri­te net tris pseu­do­ni­mus: Ma­ rio Ba­sa­nov, Ten Walls ir Hin­de­mit.

Ko­dėl? Kuo ski­ria­si po kiek­vie­nu pseu­do­ni­mu ku­ria­ma mu­zi­ka?

– Vis­kas pra­si­dė­jo nuo Ma­rio Ba­sa­ nov 1998 me­tais. Pi­ką pa­sie­kiau 2000ųjų pra­džio­je, kai pa­si­ro­dė to­kie kū­ri­niai kaip E.Dra­gū­no „Vis­kas iš nau­jo“, „Vėl ru­ duo“. Kur­da­mas kaip Ma­rio Ba­sa­nov dau­ giau dė­me­sio sky­riau dis­ko žan­rui, po­zi­ ty­vu­mui, vo­ka­lui.

Be­je, da­bar su­kū­riau nau­ją al­bu­mą, ku­ria­me sug­rį­šiu prie to, kas bu­vo prieš de­šimt me­tų, prie auten­tiš­ko Ma­rio 33

P a­ž i n­t i s

Li­ūtas

at­vė­rė duris į pa­sau­lį

Pa­ga­liau uni­ka­li re­ži­sie­rės Ru­ gi­lės Barz­džiu­kai­tės (38 m.), kom­po­zi­to­rės Li­nos La­pe­ly­ tės (37 m.) ir ra­šy­to­jos Vai­vos Grai­ny­tės (37 m.) ope­ra „Sau­ lė ir jū­ra“, už ku­rią Ve­ne­ci­jos šiuo­lai­ki­nio me­no bie­na­lė­je lie­tu­vai­tės lai­mė­jo pag­rin­di­ nį ap­do­va­no­ji­mą – Auk­si­nį liū­ tą, nus­kam­bės ir Lie­tu­vo­je.

Operoje da­ly­vaus ir jų vai­kai.

J

LAI­MA ŽE­MU­LIE­NĖ

oms ne­bu­vo lai­ko gal­vo­ti, ar ope­ ra pa­vyks, ar ne­pa­vyks. Jos vi­sa­ da ti­kė­jo kū­ri­nio sėk­me, ta­čiau vi­ sa­da ži­no­jo, kad tai – avan­ti­ūra.

42

Prie ope­ros-per­for­man­so „Sau­lė ir jū­ra (Ma­ri­na)“ R.Barz­džiu­kai­tė, L.La­pe­ly­tė ir V.Grai­ny­tė lyg trys muš­kie­ti­nin­kės dir­bo ran­ka ran­kon.

Ir jų avan­ti­ūra pa­si­tei­si­no – 2019 m. ge­gu­žę Lie­tu­vos pa­vil­jo­nui Ve­ne­ci­jos šiuo­lai­ki­nio me­no bie­na­lė­je pir­mą kar­ tą skir­tas pag­rin­di­nis ap­do­va­no­ji­mas – Auk­si­nis li­ūtas.

Ta­čiau po šio ap­do­va­no­ji­mo „Sau­lė ir jū­ra“ din­go iš Lie­tu­vos ir il­gai ke­lia­vo po pa­sau­lį. Ir štai prieš Ka­lė­das kū­ri­nys grįž­ta na­mo. Gruo­džio 15–20 die­no­mis jis bus ro­do­mas išs­kir­ti­nė­je erd­vė­je – bu­vu­sia­me Vil­niaus tak­si par­ke, kur ži­ūro­vai ope­rą

ga­lės ži­ūrė­ti iš ke­lių aukš­tų ser­pan­ti­no.

Prieš su­si­ti­ki­mą su ži­ūro­vais yra dau­ gy­bė pa­ren­gia­mų­jų dar­bų. Pir­mą­jį tak­si par­ko aukš­tą rei­kia už­ber­ti 25 to­no­mis smė­lio, nes jis taps sce­na – pap­lū­di­ miu, ku­ria­me poil­siau­ja ir dai­nuo­ja va­ sa­ro­to­jai.

Paaiš­kė­jo dar vie­na įdo­mi de­ta­lė: me­ ni­nin­kių vai­kai – taip pat šios ope­ros da­ ly­viai. Re­ži­sie­rės R.Barz­džiu­kai­tės sū­nus Vin­cen­tas (6 m.) po ope­ros pap­lū­di­mį bė­ gio­ja ir žai­džia. „Kai jis bu­vo Ve­ne­ci­jo­je per bie­na­lę, ne­ma­žai lai­ko pra­lei­do­me pa­vil­jo­ne. Pas­ kui nuė­jo­me į tik­rą pap­lū­di­mį. Ta­da jam 2021 12 14

Pas­ta­rai­siais me­tais Ru­ gi­lės gy­ve­ni­mas su­ko­si kaip ka­lei­dos­ko­pas. „Ma­ no skal­byk­lė yra Vil­niu­ je. Bet kraus­ty­tis ir gy­ ven­ti ten­ka ke­liuo­se mies­tuo­se“, – sa­kė re­ži­sie­ rė R.Barz­džiu­kai­tė.

And­re­jus Va­si­len­ka

– Ru­gi­le, ar ne­ri­zi­kuo­ja­te, kad „Sau­lė ir jū­ra“ bus ro­do­ma ypač ne­ tra­di­ci­nė­je erd­vė­je – bu­vu­sia­me Vil­ niaus tak­si par­ke?

– Tak­si par­ko erd­vė, tu­rin­ti daug aukš­ tų, mū­sų ope­rai-per­for­man­sui la­bai tiks, nes jį rei­kia ži­ūrė­ti iš vir­šaus. Ži­ūro­vai ga­ lės ju­dė­ti iš vie­no aukš­to į ki­tą. Tra­di­ci­nės sa­lės su par­te­riu, ku­ria­me sė­di ži­ūro­vai, per mū­sų spek­tak­lius ne­bū­na.

Ką jie ma­tys? Pap­lū­di­mį, ku­ria­me kai kas žai­džia ka­muo­liu, kai kas skai­to, kai kas mie­ga, kai kas lo­šia kor­to­mis, kai kas dūks­ta, sta­to smė­lio pi­lis, gal­būt kas nors at­si­ve­dė šu­nį ir kai kas pyks­ta dėl to.

Tai – pap­lū­di­mio kas­die­ny­bė, ta­čiau jo­ je be­veik nie­ka­da ne­si­kar­to­ja tas pat, dau­ ge­lis da­ly­kų vyks­ta spon­ta­niš­kai. Pap­lū­ di­mio poil­siau­to­jai tu­ri la­bai daug lais­vės.

bu­vo tre­ji me­tai su tru­pu­čiu, ir pir­mas jo klau­si­mas bu­vo toks: ko­dėl žmo­nės ne­dai­ nuo­ja pap­lū­di­my­je? Dai­nuo­jan­čio pap­lū­ di­mio tik­ro­vė jam pa­si­ro­dė tik­res­nė nei rea­lus pap­lū­di­mys“, – pa­sa­ko­jo Ru­gi­lė.

Trys L.La­pe­ly­tės sū­nūs Juo­zas (7 m.), Pra­nas (9 m.) ir Je­ro­ni­mas (12 m.) ope­ ro­je žai­džia smė­ly­je jau nuo 2016 m. Jie pui­kiai įsit­rau­kė į kū­ri­nį, nes tas kū­ri­nys vi­sa­da bu­vo ša­lia jų. Juk di­de­lė smė­lio dė­ žė, anot Li­nos, la­bai priim­ti­na vai­kams.

Tik Je­ro­ni­mas pap­lū­di­my­je Vil­niu­je tik­ riau­siai jau skai­tys kny­gą. „Kai su­si­ta­ria­me, kad vai­kai ga­lės mo­ ky­tis nuo­to­li­niu bū­du, ve­ža­mės juos į 2021 12 14

gast­ro­les. Kar­tais jiems ne­pa­vyks­ta iš­ va­žiuo­ti, nes mo­kyk­la ir­gi la­bai svar­bu.

Ke­lia­vi­mas su vai­kais – mū­sų pa­čių po­ rei­kis. Me­ni­nin­ko gy­ve­ni­mas toks, kad jis la­bai daž­nai bū­na ke­ly­je ir tu­rint šei­ mą tai ga­li tap­ti la­bai su­dė­tin­ga ar­ba la­ bai bran­gu. „Sau­lė­je ir jū­ro­je“ ra­do­me bū­dą, kaip ne­pa­lik­ti vai­kų na­mie il­gam lai­kui ir bū­ ti kar­tu su jais. Kai tu­ri ga­li­my­bę, ma­no part­ne­ris Man­tas Pet­rai­tis ke­liau­ja kar­ tu, kad ga­lė­tų pa­dė­ti tvar­ky­tis su vai­kais.

Jis – arc­hi­tek­tas, tu­ri sa­vo pro­jek­tų ir dar­ bų. Bet kai ga­li dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du, ke­ liau­ja su mu­mis“, – pa­sa­ko­jo L.La­pe­ly­tė.

– Ką šia ope­ra no­ri­te pa­sa­ky­ti?

– No­ri­me atk­reip­ti žmo­nių dė­me­sį į eko­lo­gi­nes prob­le­mas, į Že­mės iš­li­ki­ mą. Pap­lū­di­my­je ma­to­me žmo­nių kū­ nus, ku­rie yra tra­pūs, – juk mes vi­si mir­ tin­gi, ar ne? Že­mė, daug di­des­nis kū­nas, yra taip pa­var­gu­si, kad jos truk­mė gal­būt stip­riai ar­tė­ja prie pa­bai­gos. Žmo­gaus ir Že­mės tra­pu­mo pa­ly­gi­ni­mas yra šio kū­ri­nio ašis.

– Kaip šo­vė į gal­vą min­tis su­kur­ ti to­kią ope­rą?

– Pap­lū­di­mys va­sa­rą tur­būt yra karš­ čiau­sia vie­ta. Ji kas­met tam­pa dar karš­ tes­nė, o sau­lė – pa­vo­jin­ges­nė, tad kaip tik ge­ra pro­ga kal­bė­ti apie kli­ma­to kai­tą.

Pa­ti idė­ja kur­ti ope­rą-per­for­man­są pra­si­dė­jo nuo to, kad su Vai­va Grai­ny­ te ir Li­na La­pe­ly­te jau 2013 m. bu­vo­me su­kū­ru­sios pir­mą­jį sa­vo dar­bą – šiuo­lai­ ki­nę ope­rą „Ge­ros die­nos!“, ku­rio­je dai­ nuo­ja de­šimt pre­ky­bos cent­ro ka­si­nin­ kių ir gro­ja­ma pia­ni­nu.

Su šia ope­ra ban­dė­me daug du­rų ati­ da­r y­ti Lie­tu­vo­je, kad tą kū­ri­nį ga­lė­tu­ me to­liau ro­dy­ti, ta­čiau bu­vo vi­siš­ka 43