Dovana

EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS

LIETUVIŲ PASAULIO ISTORIJOS

VILNIUS, 2014

LEIDINĮ RENGĖ: autorius Egidijus ALEKSANDRAVIČIUS, redaktoriai Toma KUMŽIENĖ, Gedvydas VAINAUSKAS, viršeliui panaudota Lilijos VALATKIENĖS fotorefleksija, maketuotoja Sigita ANTANAITYTĖ, kalbos redaktorės Vida GECEVIČIENĖ, Živilė KANIUŠIENĖ, Vilma KŠČENAVIČIENĖ, Jurgita PETRAUSKAITĖ, Regina VAŠKELIENĖ Leidinyje panaudotos Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvinės nuotraukos.

UDK 325.2(1-87)(=172) Al-79 ISBN 978-9986-448-42-6

© „Lietuvos rytas“, 2014 © Egidijus Aleksandravičius, 2014

Turinys

Autoriaus žodis Pratarmė Senųjų lietuvių nutikimai: tarp prieraišumo ir ekspansijos

11 13

1. Lietuviška amžinojo tautų kraustymosi mitologija 2. Lietuvių erdvė nuo istorijos priešaušrio iki LDK ekspansijos 3. Nuo Gedimino laiškų iki arijonų išvarymo 4. Tolerancijos pabaiga, arijonų išvarymas ir emigracijos iš Lietuvos žingsniai 5. Arijoniškosios lietuvių įsikūrimo Amerikoje legendos

23 23 26 29 32 37

1. LDK nuosmukio laikas ir lietuviški ženklai pasaulio skersvėjuose 2. Amerikos lietuvių atmintis: „Mes kovėmės už šios šalies laisvę...“ 3. Lietuviai Didžiojoje lenkų emigracijoje 1831–1863 m.

4. Artimasis lietuvių pasaulis: tarp Sankt Peterburgo ir Maskvos 5. Artimasis lietuvių pasaulis: Mažoji Lietuva ar Rytprūsių diaspora?

40 40 42 46 49 50

1. Nauji Naujojo Pasaulio atradimai XIX a. viduryje 2. Keliai į Rytus, keliai į Vakarus 3. Likimo kryžkelės: į Vokietiją ar į Ameriką?

4. Likimo kryžkelės: į Pietus ar į Šiaurę?

52 52 55 59 63

1. Mažoji Pensilvanijos Lietuva 2. Džiunglės, arba Mažoji Čikagos Lietuva XX a. pradžioje 3. Amerikos lietuvių geografija ir turtas prieš I pasaulinį karą 4. Amerikos lietuvių socialinis kapitalas ir tautinė veikla 5. Lietuvių pasaulio horizontai prieš I pasaulinį karą

70 70 78 85 91 96

Politinė lietuvių emigracija LDK žlugimo ir buržuazinių revoliucijų epochoje XVIII a. pabaigoje–XIX a.

„Amerika pirtyje“, arba Pirmoji ekonominės emigracijos banga (1868–1914 m.)

Amerikos lietuvių diaspora iki 1940 metų

Lietuvos Respublika ir lietuvių diaspora 1918–1940 metais

1. Lietuvių pasaulis tėvynės nepriklausomybės atkūrimo byloje 2. Senieji ir naujieji užsienio lietuviai: Suvalkijos ir Rytprūsių fenomenai 3. Lietuvos laisvė, atsikūrimo sunkumai ir naujoji emigracijos banga 1926–1930 m.

4. Lietuviai po Pietų Kryžiumi: Brazilija 5. Lietuviai po Pietų Kryžiumi: Argentina 6. Lietuviai po Pietų Kryžiumi: Urugvajus 7. Pakeliui į užmarštį: Pietų Afrikos lietuviai prieš II pasaulinį karą 8. Revoliucijų nunešti: Rusija, Azija, Rytai 9. Po „Lituanicos“ sparnais: Amerikos lietuvių diaspora 1920–1940 m.

10. Lietuva ir lietuvių pasaulio vizijos katastrofos išvakarėse

104 104 108 113 117 126 134 139 142 152 160

1. DP keliai: karo pabėgėliai virsta emigrantais 2. Pasaulio lietuvių bendruomenė, arba Diaspora be valstybės 3. Kasdienybės horizontai: Amerikos lietuvių kultūra ir tapatybės permainos po II pasaulinio karo 4. Lietuviai kontinentinės Europos vakaruose 5. Senoji diaspora ir naujieji pokario lietuviai Didžiojoje Britanijoje 6. Lietuvių pasaulio pakraščiai po II pasaulinio karo: Pietų Amerika 7. Lietuvių pasaulio pakraščiai po II pasaulinio karo: Australija ir šalia jos 8. Lietuviai Sovietų Sąjungoje 1940–1990 m.: tarp tremties ir karjeros 9. Pasaulio lietuvių veikla Lietuvos atgimimo priešaušriu, 1985–1991 m.

165 165 174 184 193 198 203 213 218 224

1. Pabėgimas į laisvę: nauji keliai į Vakarus 2. Lietuviai Rytuose: naujųjų bendruomenių atsiradimas 3. Artimoji lietuvių kaimynystė: Baltarusijos (Gudijos), Latvijos ir Lenkijos lietuviai po 1990 metų 4. PLB laisvės ir augančios diasporos akivaizdoje 5. Lietuvos Respublikos diasporos politika 1990–2010 m.

6. Naujausia emigracijos banga: skaičiai ir faktai 7. Be pabaigos...

234 235 239 246 252 256 260 262

Antroji „poetų ir karių“ emigracija: 1944–1990 metai

Nepasibaigusi istorija: lietuvių pasaulis po 1990-ųjų...

7

A  Nūdien daug kalbame apie mūsų atmintį, piktinamės svetimų bandymais ją kraipyti, o kartais ir savų valdžios žmonių siekiu primesti politinę kontrolę aiškinant istoriją. Tartum neužtektų bendrųjų ugdymo programų, vadovėlių, mokyklų, nacionalinių švenčių ir brangių monumentų. Atmintis yra jautrus dalykas, kuris itin reaguoja į laisvės stygių ir į tai, kad iš viršaus primesti arba svetur inspiruoti pasakojimai ima prasilenkti su asmenine, kognityvia atmintimi.

Tai vis trauminis sovietinės indoktrinacijos paveldas. Jis slegia ir istorikus, ir visus kitus, kuriems tai rūpi. Ir vieniems, ir kitiems yra sunku patikėti, kad istorija nėra pajėgi viską atkurti ir visą tiesą išaiškinti. Istorikas kuria savo pasakojimus remdamasis mokslui neprieštaraujančiais dalykais ir savo pasaulėžiūra. Istorikas negali būti objektyvus – objektyvus yra tik Dievas, ir tik tiems, kurie tiki. Istorikas gali būti laisvas, nuoširdus ir profesionalus. Bet gali būti, kad ne visuose reikaluose vienodai. Tad, sakant atvirai, šios „Lietuvių pasaulio istorijos“ atsirado pirmiausia dėl „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko.

Trumpai papasakosiu.

Praėjusių  m. pabaigoje redaktorius, su kuriuo esame susipažinę dar studijų Vilniaus universitete laikais, paskambino ir pasiūlė susitikti. Susėdome kavinėje S.Daukanto gatvėje Kaune. Jis išsitraukė prieš pusmetį šviesą išvydusią mano knygą „Karklo diegas“, kurią laikraštis taip pat buvo recenzavęs. Sako, pirmiausia autografas. Tada sako, kad būtų gerai ją perrašyti, t. y. sumažinti pusiau ir išleisti dovanų „Lietuvos ryto“ prenumeratoriams. Tai jau yra sena ir graži laikraščio tradicija. Sutarėme, kad pagalvosiu, nes perdirbinio reikėjo iki balandžio pradžios, o aš tokio darbo nebuvau daręs. Po poros savaičių vėl paskambino. Tada ir pasakiau – taip.

Apsisprendžiau trumpinti tekstą taip, kad mažiausiai nukentėtų tos dalys, kuriose yra daugiausia visuomenės primirštų dalykų, – jie neretai ir patys egzotiškiausi. Seniausi ir naujausi.

Tad labiausiai apkarpytos XIX–XX a. pirmosios pusės dalys. Jos ir gausiau aprašytos istoriografijoje, ir mūsų atmintyje gajesnės. Dar buvo akivaizdu, kad patys naujausi laikai ir patys didžiausi atsinaujinusios lietuvių diasporos iššūkiai turi būti paryškinti. Koreguotina „Karklo diego“ pabaiga, praplėstina naujais dalykais ir statistika visa tai, kas dar vadintina gyvąja dabartimi, o ne senomis istorijomis. Tai pasistengiau padaryti pridurdamas lentelių ir žemėlapį.

Kadangi „Karklo diegas“ buvo sodriai prikrautas filosofinių ir kultūrologinių samprotavimų, o visa profesinė, akademinė virtuvė labiau išryškinta, šioje „Lietuvių pasaulio istorijų“ redakcijoje apsisprendžiau viso to atsisakyti. Tas skaitytojas, kurio susidomėjimas su mano įrodymų arsenalu nesutaps, visados galės siekti storesnio varianto ir ilgesnių išvedžiojimų. Lygiai taip bus galima rasti rekomenduojamos literatūros sąrašą ir kitokios akademinės informacijos. „Lietuvių pasaulio istorijos“ yra pasakojimas apie tai, kas nutiko diasporinei tautai, kurios nariai dėl įvairiausių priežasčių išsibarstė toli nuo tėvynės. Daugelis jų išnyko be pėdsakų, daugelio pėdsakai yra išlikę, bet mes juos apleidome. Tačiau atmintis taip pat turi ateitį: mes galime prisiminti, galime praplėsti savo tautos vaizduotę ir galime suprasti, kad pati tauta yra ne kas kita kaip bendros atminties bendruomenė. Tikėkime, kad visiems ir visokiems lietuviams joje užteks vietos.

Kaunas,  m. sausis–balandis 11

A

Pratarmė nkstyvą 1938 metų rudenį nuo Hamburgo uosto žiburių tolstančio garlaivio Monte Olivia pirmosios klasės kajutėje, įrengtoje ties centrine laivo dalimi, jauna mergina apmąstė savo likimą, o kiek vėliau užrašė šiuos prisiminimus:

...čia tarp žmonėmis knibždančių salių, lyg Babelio bokšte kalbančių įvairiausiomis kalbomis, darėsi nejauku ir lyg sugautai Lietuvos girių paukštytei trošku. Ilgai negalėjau užmigti, nes tikrovė, kad jau plaukiu jūromis į bekraštį okeaną, netilpo galvoje... Persekiojo bauginančios mintys, kuždėdamos, kad niekur taip gerai nerasi, kaip turėjai savo tėvynėj. Ramindama save galvojau, kad gal čia tik sapnas, kad pramerkusi akis aš vėl pasijusiu savųjų tarpe savame mielame Lietuvos kampelyje, kuris dar mielesnis dabar pasidarė. Laivas lyg tyčiom smarkiau krustelėjo, sugriaudamas mano iliuzijas ir primindamas nepakeičiamą tikrovę.

Mergina turėjo laivo bilietą į San Paulą, kur jos laukė pakankamai gerai įsikūrusios sesers šeima. Ji tada net nežinojo, kokiomis baisiomis sąlygomis 1926–1929 metais laikinų gultų prigrūstuose laivų triumuose buvo plukdomi emigrantai į pietinį Naujojo Pasaulio pusrutulį. Ji taip pat nežinojo, kad artėja karas, kad jos šalis bus okupuota rusų ir kad niekada daugiau ji nebepamatys savo gimtinės. Petronėlei Draugelytei, vėliau Brazilijoje tapusiai Vosyliene, likimo buvo lemta atsidurti it kokiame lietuvių pasaulio centre: nei pragare, nei rojuje, nei kraštutiniame varge, nei palaimingame pasiturėjime, nei būti ištremtai iš istorijos, nei galinčiai ištiesti rankas į visa, kas brangaus buvo palikta gimtojo krašto erdvėje. Greičiausiai ji buvo tiesiog vidutinis liudininkas šimtų tūkstančių lietuvių pasaulio gyvenimų, kintančių laike, nykstančių savosios tautinės bendruomenės atmintyje. Tikriausiai jai, kaip ir daugeliui kitų lietuvių emigrantų, ir jau skirtingomis kalbomis, garsiai arba mintyse kartojosi žodžiai, turėję ypatingą reikšmę naujuose kraštuose besikuriantiems lietuviams. Šiais žodžiais baigėsi moters prisiminimai: Mano siela, tapk vaiku. Nesidomėk praeitimi, pašalink baimę ar neramią viltį dėl ateities, būk su Dievu dabarty.1 ✳✳✳ Kai Alfonsas Eidintas rašė savo knygą Lietuvių kolumbai2, dar niekas negalėjo įtarti, kad po kelių dešimtmečių kitas istorikas kitoje pasaulio dalyje ir kita – ne lietuvių – kalba ims ir papasakos savo fantastišką versiją apie galimą jogailaitišką Kristupo Kolumbo kilmę. Tai padaręs amerikietis Manuelis da Silva Rosa savo knygoje Colon. La Historia Nunca Contada (2010)3 iškelia didžiojo jūreivio ir atradėjo kilmę iš Jogailos sūnaus Vladislovo Varniečio, kuris neva 1444 metais liko gyvas Lenkijos kariuomenės tragiškai pralaimėtame Varnos mūšyje su turkais. Autorius savo aiškinimu dar labiau išplečia Kolumbo pasisavinimo ribas, lenkišką-lietuvišką šaknį įterpdamas tarp jau seniai žinomų ispanų, portugalų, žydų, škotų, graikų ir italų, kurie pastaruoju metu bene sėkmingiausiai gynė savąją idėją.

Galima šią istoriografinę aplinkybę vertinti kaip eilinį kuriozą, jų yra pakankamai gausu šiandieninėje humanistikoje. Tačiau gundo pati simbolinė šios legendos prasmė: lietuviai, kaip ir daugelis kitų – didelių ir mažų, garsių ir beveik pamirštų, istorinių ir naujai atsirandančių – tautų, yra amžinojo tautų kraustymosi istorijos veikėjai. Viskas, kas susiję su pasaulio tautų judrumu, liečia ir mus, lietuvius. Visiškai nesigilinant į mokslines Manuelio da Silvos Rosos veikalo savybes, o tik priimant jo pasakojimą kaip galimą praeities aiškinimą, gal net naujai atsirandančią legendą, reikia priimti iš jo kylantį vaizdinį, naują arba naujai nušviestą istorinį herojų, 1

2 3

Petronėlės Draugelytės-Vosylienės prisiminimų rankraštis saugomas Brazilijos lietuvių sodybos Lituanica archyve, o nuorašas – VDU Lietuvių išeivijos institute.

Eidintas, Alfonsas. Lietuvių kolumbai. Vilnius, 1993.

Silva Rosa, Manuel da. Colon. La Historia Nunca Contada. 2010.

13

kaip lietuvių pasaulio stabą. Lietuvių, šiandien įsijaučiančių į labiausiai migruojančios Europos Sąjungos tautos vaidmenį, tapatybei ir kintančiai kolektyvinei atminčiai šis istoriografinis faktas gali atrodyti it žavi ir funkcionali metafora, gundanti orientuoti savo tapatumo kompasą į reikiamas pasaulio ir istorijos erdves. Diasporinei tautai, kokia galime pavadinti lietuvius, išsibarsčiusiai po plačius pasaulio plotus, gali visai būti priimtinas posakis: Visi mes esame Kolumbo vaikai... Ne tik Adomo ir Ievos anūkai...

Dabartinis lietuvių išsisklaidymas po pasaulį jau keliolika metų krečia išdaigas mūsų tapatybei. Tie, kurie vienpusiškai neigiamai žiūri į patį emigracijos procesą ir per daug sau nekvaršina galvos dėl to, kas darosi ir dar ateityje darysis su tais jau emigravusiais, diagnozuoja išsivaikščiojimą ir ties ta liūdna nuostata deda tašką. Kiti tyrinėtojai ir vertintojai laikosi lankstesnės ir tolerantiškesnės pozicijos, priimdami, žinoma, be jokio džiaugsmo šiuos laisvės ir globalizacijos iššūkius kaip realybę, kurios pasekmės tūno neaiškumų migloje. Šiandienio lietuvių migravimo nereikia suvokti kaip kokio nors unikalaus posovietinio elgesio požymių. Juk ir XX a. trečiojo dešimtmečio antrojoje pusėje nepriklausomos šalies piliečiai tokiu plačiu srautu kėlėsi laimės ieškoti svetur, kad statistiškai (skaičiuojant išvykstančius 10 000 žmonių) lietuviai keliskart lenkė visus kaimynus ir kitas Vakarų Europos tautas. Iki galo niekas nežino visų giluminių šio proceso ypatybių ir negali pasakyti, kuo ir kur viskas baigsis. Bet kuriuo atveju lietuvių diasporos ribų ir masės išsiplėtimas ima kelti naujus uždavinius istorijos mokslui ir istorikams.

Per dvidešimt pokomunistinės Lietuvos laisvės metų savo gimtąjį kraštą paliko, tikėtina, kone pusė milijono žmonių iš prieš tai buvusio 3,5 milijono. Taip lietuviai vėl pasidarė labiausiai migruojanti Europos Sąjungos tauta. Tačiau ši tikrovė kažkaip prasilenkia su ugdomos vadovėlinės lietuvių atminties formomis. Tautinio pasakojimo svarbiausias herojė po senovei yra ant Nemuno krantų per amžius tykiai gyvenanti etnolingvistinė, valstietiška, sėsli bendruomenė, kuri (istorijos vadovėliai fragmentiškai primena) turi ir atskilusias išeivijos šakas – be didesnės reikšmės ir istorinio vaidmens.

O jei pažvelgtume kitu aspektu, kitomis akimis ir pastebėtume, kad jau šimtmečius esame (kaip ir dauguma kitų istorinių tautų) klajoję, keliavę, kariavę, migravę, apsigyvenę keliuose žemynuose? Gal pasaulis taps labiau savas, o tautinė stiprybė nebus taip stipriai pririšta išskirtinai prie trijų milijonų savame krašte, bet leis ir diasporos lietuviams jaustis bendros šeimos vaikais, kuriuos pirmiausia vienija didysis istorijos pasakojimas arba kultūrinė atmintis? Gal kas nors pasakys: Mūsų šiame pasaulyje yra šeši milijonai? Tik reikia gebėti atpažinti, surankioti, suprasti, prisiminti ir siekti angliškai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai šnekančius lietuvius pasitikti kaip savus. Bent jau vaizduotėje. Juk tam tikra prasme kaip tauta esame ir vis labiau daromės bendros atminties bendruomene, kurią skirtinguose kraštuose stiprina ar silpnina skirtingi dalykai. Ši nuostata tautos saviugdos programoje gali papildyti mūsų įsipareigojimą protėvių atminčiai. Mes, lietuviai, pirmiausia turime saugoti savo gimtosios žemės lizdą, tačiau negalime nuodėmingai užsidaryti šioje erdvėje ir užmiršti visų kitų pasaulio lietuvių. Juk globalizacijos sraute Lietuva irgi yra tik viena, nors ir svarbiausia lietuvių pasaulio dalis. Niekad neišsitekusios šiame žemės lopinėlyje tautos pasaulyje turi sutilpti ir viena, ir kita, ir Pažadėtoji žemė, ir diasporos žemynai. ✳✳✳ Šiandienio globalizacijos ir posovietinio pokolonializmo iššūkių akivaizdoje mes, lietuviai, turime labiau negu bet kada anksčiau priežastį ir laisvę rinktis tarp dviejų tautos pasakojimų.

Lygiai taip pat teisėtai galime siekti supinti abu pasakojimus į vieną, nors tai nėra savaime aiškus ir visiškai natūraliai besiklostantis reiškinys. Kokie tai pasakojimai? Vienas – Motiejaus Valančiaus Palangos Juzė, kitas – Antano Vilkutaičio-Keturakio kartu su broliu Juozu parašyta ir lietuviškai pirmoji klojimo teatro scenoje suvaidinta komedija Amerika pirtyje. Vieno pasakojimo kolektyvinis herojus yra etnolingvistinė bendruomenė, sėsliai gyvenanti mažyčiame Nemuno deltos plote. Net judriausias tos bendruomenės narys – siuvėjas Juzė, XIX a. vidurio lietuviškos modernybės pirmoji kregždė, aprėpia tokį akiratį, kurį galima pėsčiomis – sodyba po 14

sodybos – apeiti. Ši etnolingvistinė bendruomenė – tikras filologijos vaisius – save suvokia taip, kad gimtinės ribos atskiria ją nuo kitų lietuviškai kalbėjusių žmonių palikuonių plačiame pasaulyje. Tos etnolingvistinės tautos vaizduotėje itin mažai vietos ir toje pačioje Lietuvos žemėje gyvenantiems kaimynams, kurie nekalbėjo lietuvių kalba, prisiminti. Tik per didelį vargą, lyg pro sukąstus dantis ir senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lenkakalbis bajoras, ir miestų miestelių gyventojas jidiš kalbėjęs litvakas – mūsų Lietuvos žydas, ir totorius ar sentikis rusas yra priimami kaip savieji bendros politinės tautos nariai... Šiandien yra itin svarbu pažymėti, kad mums įprasti lietuvių pasaulio pulsavimo prisiminimai beveik nevalingai atskiria lietuvius ir litvakus, tartum nebūtų buvę galimybės pamatyti jų kartu – kaip vienos tėvynės vaikų. Nors vienų kalba ji yra Lietuva, o kitų – Lita. Ar galime šiandien rasti tokią lietuvių pasaulio apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveriančiuose akiračiuose bent truputį sušmėžuotų Izraelis? Štai lenkų diasporos atveju istorikas Normanas Davisas be jokių užuolankų pasako: O Jeruzalė – vienas iš nedaugelio pasaulio miestų, kur atvykėlis, gerai mokėdamas lenkiškai, gali nebijoti pasiklysiąs…4 Autoriui žydų Pažadėtoji žemė taip pat priklauso lenkų pasaulio erdvei ir atminčiai, nors jis pats tos pasaulio metaforos nevartoja. Lenkų tradicijoje labai patogiai įsitvirtino terminas polonija. Kai kas Lietuvoje analogiškai siūlo daiginti lietuvija, bet ir čia sėkmingų naujadarų kūrimas stringa dėl nepatogumų įprastiniam kalbėjimui ir kitakalbių supratimui.

Visą savųjų ir svetimųjų savivokos sudėtingumą atskleidžia du neseni nutikimai, kurie gali būti iššifruojami labai vaizdingais pavidalais. Vienas susijęs su 2007 m. Los Andželo lietuvių veikėjo Dariaus Udrio pasiūlymu pakviesti dalyvauti rengiamoje Amerikos lietuvių dainų šventėje litvakų folkloro grupę ir triukšmingą neigiamą reakciją platesniuose lietuvių diasporos sluoksniuose. Tuomet net galėjo kilti įspūdis, kad pati idėja buvo priimta it kokia provokuojanti nesąmonė. Kitas atvejis yra susijęs su 2010 m. Vilniuje vykusiu pasaulio litvakų suvažiavimu, kuriame svečiavęsis žurnalistas Romas Sakadolskis pasidalijo svajone, kad kada nors litvakų palikuonys visame pasaulyje galės pasijausti ir lietuvių diasporos dalimi. Šis požiūrio aspektas, regis, buvo visai suprantamas susirinkusiems Lietuvos žydų palikuonims, bet kėlė neabejotiną suglumimą lietuvių veiduose. Ir vienas, ir kitas epizodas nesulaukė nei rimtesnių įžvalgų, nei lietuvių pasaulio vaizduotės permainų bei ateities perspektyvų svarstymo. Šiandien tiesdami atminties saitus su senąja LDK praeitimi, mes turime įveikti etnolingvistinės savivokos slenksčius ir atsiverti visiems seniesiems lietuviams, kalbėjusiems ir nekalbėjusiems lietuvių kalba, išpažinusiems Kristaus tikėjimą ir kitas religijas. Tai nėra lengva. Dar sunkiau yra įsivaizduoti lietuvių pasaulį, kurio ribos sutampa su kitokių lietuvių pėdsakais. Litvakų ir lietuvių pasklidimas po senąjį ir naująjį pasaulį dažnai sutapdavo, susipindavo, tačiau šiandien apie tai beveik nesusimąstoma. Ir nėra tokio istorinio pasakojimo, kuris leistų tiems skirtingiems atminties nešiotojams pasijusti vienos tėvynės išnešiotais pasaulio klajūnų palikuoniais.

Kito pasakojimo – Amerika pirtyje – veikėjas, taip pat siuvėjas gudrutis Vincas. Jis suvilioja Agotą, nugvelbia jos tėvo pinigus ir išdumia per sieną į užsienį, palikdamas lengvatikę mergiotę uždarytą molinėje pirtyje. Še tau ir Amerika. Tačiau lietuvių vaizduotėje komedijos naujasis pasaulis ir emigracija rodosi it išsigelbėjimas nuo visų bėdų. Tai tik tam Amerike ir gerai, – liūliuojama siuvėjo pažadų stebisi Agota. Lietuvių gyvenama erdvė jau ima šmėžuoti toli nuo gimtosios Lietuvos. Ji simbolizuoja naująjį pasaulėvaizdžio orientyrą – Ameriką, kuri XX amžiaus pradžioje darėsi (ir pagrįstai buvo įsivaizduojama) kaip ateities rojus, galybės, turto ir laisvės, vertybių ir patogumų šalis.

Komedijos autorius paprastomis priemonėmis kritikuoja tokius vėjavaikiškus lūkesčius. Amerika molinėje Lietuvos kaimo pirtyje – tai metaforiškas naivios saviapgaulės vaizdinys, išmintingas priminimas, kad rojus yra ne šiame pasaulyje. Kita vertus, Amerikos pirtyje pasakojimas gundo spalvingai įsivaizduoti tokią lietuvių tautą, kuri yra išsibarsčiusi po platųjį pasaulį, kurios vaikai ir tolimesni palikuonys jau labai įvairuoja tiek kūniškomis savybėmis, tiek savo kalba ir kultūra. Lietuvių diasporos dukros ir sūnūs, anūkės ir anūkai, dar vėlesnių kartų žmonės 4

Davis, Norman. Dievo žaislas. Lenkijos istorija: nuo 1795 iki mūsų dienų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, t. 2, p. 321.

15

yra įpynę savo gyvenimų gijas į globalų, margaspalvį pasaulio klajūnų audinį. Tie daugiakalbiai lietuviai dar mena savo šaknis ir dar gali būti suvokiami kaip vienos atminties bendruomenė arba diasporinė lietuvių tauta, kuri globalėjančiame pasaulyje ir informacinės eros virtualybių tinkluose labai smarkiai keičiasi, įgydama sunkiai nuspėjamas formas.

Kiekvienas istorijos pasakojimas yra kompromisas tarp moksliškai patikimo fakto ir kūrybinės vaizduotės pajėgumo, todėl neretai šiuolaikiniai teoretikai ragina santūriai skaityti istorikų kūrinius. Istorija, ir dar tokia, kuri pretenduoja būti labai bendru tautiniu pasakojimu, gali būti suvokiama kaip kvietimas kartu su autoriumi pažvelgti į mus siejančią praeitį būtent tokiu sąmoningai užaštrintu aspektu. Istorija turi prasmę, kol nepretenduoja būti vienatine tiesa, šalia kurios be užgauliojimo negalėtų išsiskleisti ir kitokios tautinio naratyvo ir atminties gėlės. Šiandienis modernizmo ir postmodernizmo epochos naratyvas dažnai itin netradiciniu būdu sumaišo praeities atspindžių kortas. Viena vertus, neabejotinai išlieka senas kaip pasaulis kolektyvinės genealogijos poreikis, kuris leidžia nuolatos perpasakoti tokias istorines legendas kaip Karalius Artūras, nors istorijos mokslas kaip anksčiau, taip ir dabar nei galėjo tvirtai įrodyti, kad šis Didžiosios Britanijos herojus kada nors iš tikrųjų egzistavo, nei kokių nors esminių naujų faktų atrado. Tačiau steigiančioji, sutvirtinančioji, mobilizuojančioji, vertybinius orientyrus ir gėrio bei blogio ribas nusakanti istorinio pasakojimo funkcija nepraranda savo galios.

Lietuvių pasaulio istorinės tėkmės vingiai taip pat siūlo savo legendinius herojus, tokius kaip Palemonas ir jo ainiai. Tik, skirtingai nuo britų atminties žaidimų, Palemono legenda dėl mokslinio pamato stygiaus šiandienių lietuvių sąmonėje beveik jokio vaidmens nevaidina. Pareikalavus istoriografinio mito mokslinio įrodymo, jis prarado kerintį orientavimosi erdvėlaikyje ir vertybėse vaidmenį. O gal šimtmečius lietuvių garbintas pasakojimas gali būti pakankamas argumentas tiems, kurie stengiasi suprasti, kaip skirtingais laikais lietuviai orientavosi pasaulio erdvėse ir kur ilgainiui driekėsi jų veiksmo ir vaizduotės bei namų ribos?

Taip mes priartėjame prie sudėtingesnės šiuolaikinės istorijos charakterio savybės, būdingos prie istorijos pabaigos slenksčio atsidūrusioms Vakarų pasaulio tautoms. Ji yra sietina su noru beveik vieningai pasakoti (1) apie praeitį taip, kaip iš tikrųjų buvo, ir (2) stebėti slinktį visų įsivaizdavimų ir sampratų apie tai, kas ten toje miglotojoje praeityje dar anksčiau dėjosi. Mūsų pasirinkto Lietuvių pasaulio istorijos pasakojimo atveju tai reiškia rizikingą autoriaus ryžtą ne tik glaustai išdėstyti svarbiausius lietuvių geokultūrinės erdvės išsiplėtimo ir susitraukimo faktus, diasporos ir jos ryšių su gimtine, jos atmintimi ir mitais raidą, bet ir pasekti, kaip praeityje kito lietuvių įsivaizdavimai apie tuos iki jų dabarties nutikusius nuotykius. Paprasčiau sakant, tai siekis pabandyti aprašyti, kaip kito lietuvių erdvinė vaizduotė, kaip ji priklausė nuo tikrovės permainų, kurios pasaulio šalys jiems buvo savos ir artimos, o kurios tolimos ir svetimos. Neabejokime ir tuo, kad didesnė pasaulio dalis apskritai toje praeities vaizduotėje neegzistavo. Ji driekėsi eschatologiniuose mituose.

Lietuvių tautos labai ilgo laiko perspektyvoje galima įžvelgti tąsą, dviejų tautos pasakojimo gijų susipynimus. Viena – autochtoniška šaknis, formuojanti nuostatą, kad esame nuo proistorės šioje žemės dalyje. Antra – amžinojo judėjimo, atsikraustymo, o kai kada – išsikraustymo nuostata. Nuo Lietuvos metraščių tradicijos, nuo Motiejaus Strijkovskio Kronikos iki Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos ataidi lietuvių – amžinojo tautų kraustymosi bendrakeleivių – vaizdinys. Net XIX a. pabaigoje, jau pasitikus masinės lietuvių emigracijos iššūkius, kai kurie lietuvių visuomenės lyderiai galėjo palaikyti šią tradiciją: mes, lietuviai, nuo amžių amžinųjų buvome šio pasaulio klajūnai. Tai ko gi taip fatališkai reaguoti į emigraciją, į išeivius? Štai vienas Aušros autorius tiesiai įrodinėjo: Žinoma, kad senovės mūsų tėveliai buvo gyvenę Indijoje; kas juos iš ten išvijo, lengva atsakyti – vargas, o tai vargu ar buvo vanduo, ar griausmas, ar žaibavimas, ar drebėjimas žemės, ar užplaukimas svetimų tautų, ar tos pačios ėmė sentėvius mūsų kankinti, vis turėjo būti priekabė, 16

su kuria seniai kariavo, o prie to nebuvo apsigyvenę prie vietos dabarnykščios, paėmę savo turtus ir lobį, palikę savo vargą keliavo į vakarus. Perkeliavo ir klonius, ir kalnus, ir upelius, ir upes, užtakas ir mares, stūmėsi tolyn, nes kitos tautos ir pirma jų ėjo, ir paskui juos, per tai, kaip sako, svietas maišėsi, bet visada slinko kaip šerenčiai tiktai viena giminė svieto, kuri tarp savęs galėjo susikalbėti ir buvo savotinoji…5 Tos dvi tautinio pasakojimo gijos nuo Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto laikų – tad XIX amžiaus pirmosios pusės dažniausiai susimegzdavo į vieną mazgą istorinio kelio pabaigoje. Tai yra nepriklausomai nuo autochtoniškos ar ateiviškos kilmės Lietuvos žemė, tas nedidelis lopinėlis prie Nemuno, buvo suvokiamas kaip paskutinė stacija, paskutinė stotelė. Bandymai matyti šį judėjimo procesą nepasibaigusį, o lietuvių geografiją nenulemtą amžiams buvo palikti didžiojo pasakojimo paraštėse. Tačiau net ankstyvojo lietuvių nacionalizmo euforijoje teko stebėti masinės emigracijos iš Lietuvos bangas. Todėl įvairios lietuvių erdvėlaikio formos, susivokimo būdai koegzistavo kartu, nuolat palikdami lietuviams galimybę tapatintis su pasaulio klajūnais, su amžinaisiais migrantais. Bent keli istorijos periodai tokią nuovoką darė lemtingai svarbią.

Beveik dviem dešimtmečiams prabėgus nuo pirmųjų Aušros bandymų susigaudyti besikeičiančiame lietuvių pasaulio žemėlapyje, kitas liberalus lietuvių tautinio atgimimo flagmanas Varpas diasporos savimonės klausimą kėlė greta visos lietuvių tautos likimo svarstybų. Modernios lietuvių tautos tapsmas jau nebegalėjo būti suprastas atsietai nuo išeivijos likimo. Lietuviai turėjo įsisąmoninti diasporišką savo prigimtį, kurios pėdsakai ryškėja ilgoje istorijoje. 1903 m.

Varpo 9–10 numeriuose autorius štai taip pratęsė ankstesnes Aušros įžvalgas ir išdėstė glaustą lietuvių istorijos pasakojimą: Pažvelgę į mūsų tautos praeitį, pamatome, juog lietuviai ne kartą jau yra bandę kraustytis iš savo žemės, juog išeivystė, kuri paskutiniuose laikuose teip prasiplatino, ne ūmai prasidėjo, bet ir seniaus buvo gyvenimo praktikoje vartojama.

Teip, jau 1379 m. Paprūsio žemaičiai, kryžeivių spaudžiami, norėjo apleisti savo gyvenimus ir perikelti į Lietuvos vidurį. Teip pat buvo sujudę žemaičiai, kuomet Keistutis, iš Vilniaus ir Trakų Jogailos išspaustas, šaukė juos gelbėti tėvų tikybą ir senąją tautystę. Truputį paskiaus, 1390 ir 1391 m., po kryžeivių užpuolimo, kuomet badas buvo pradėjęs kankinti, lietuviai baudėsi dangintis. Ant galo, prasidėjus platinimui naujo tikėjimo, žemaičiai lygiu būdu taręsi apleisti savo kraštą – ir todėlei vien Vytautas, sako, atidėjęs žemaičių krikštą iki 1413 m.6 Čia ne taip svarbu, ar autorius gerai ir šiandienę istoriografiją patenkindamas interpretavo J. Dlugoszo nuorodas ir J. Jaroševičiaus Lietuvos istorijos darbus. Svarbu, kad tarp laikraštinės publicistikos ir poleminio konceptualaus istorijos straipsnio svyruojantis tekstas perša XX a. pradžios išsilavinusiems lietuviams mintį, kad lietuviai ilgus amžius yra buvusi migruojanti tauta.

Kaip, beje, daugelis kitų Europos ir Azijos tautų. Nieko stebėtino jis nemato, kad ir XIX a. rusų priespaudos akivaizdoje aktyvusis tautos elementas bando ieškoti išeičių ir išsigelbėjimo kažkur kitoje pasaulio dalyje. Kuriamas pasakojimas, kuriame išeiviams paliekama daug erdvės istorinėje tautos savimonėje.

Neišpasakytai pasididino išeivystė po paleidimo žmonių iš baudžiavos jungo. Įgavę ypatinę (asmeninę. – E. A.) laisvę, bet negalėdami pakelti įsvirusios gyvenimo naštos tarp sunkių ekonomiškų sąlygų, pradėjo žmonės keliauti į Maskoliją, Ameriką, Angliją, Afriką ir kitas šalis.

Iš pirmo ėmę keliauti pavienės ypatos ir šeimynos, bet ilgainiui keliaujančių skaičius pradėjo didintis, kolei keliavimo ir išeivystės karštis neužkrėtė minios.7 5 6 7

Motuza, A. Tyla, geresnė byla. Aušra, 1886, nr. 4, p. 539. /J.Mž./ Kelios žinios apie mūsų išeivystę ir išeivius. Varpas, 1903, nr. 9–10, p. 222, 223.

Ten pat.

17

Net jei klajūniškas senųjų ir naujųjų lietuvių būdas gali atrodyti labai neįtikinamai, straipsnio autorius rado labai daug stiprių argumentų tokiam prisikeliančios tautos erdvėlaikio suvokimui sutvirtinti. Anot jo, tiek praeitis, tiek jo laikų tarptautinė istorija rodo, kad nieko ypač naujo po saule nenutiko. Naujumo įspūdis ir fatališkas tikrovės suvokimas plaukia iš paprasčiausio nežinojimo, prietarų inercijos. Siekis su ta savo gyvenama tikrove susitaikyti reikalauja mokslinio supratimo, istorijos ir socialinių mokslų įdirbio. Tik tada lietuvių savimonė galės atsiremti į racionalius, labiau disciplinuotus ir mokslu grįstus pamatus. Anot autoriaus, kitų tautų tyrinėtojai įvairių ekonomiško gyvenimo apsireiškimų /tyrimų/ karštai užsiima ir išeivystės klausimu, kurį apsvarsto visapusiškai. Pas mus tame dalyke visai kitaip, nors tai klausimas ekonomiškame tautos gyvenime yra ir labai svarbus. Tyrinėtojas-ekonomistas neturėtų to klausimo minti po kojų. Bet nelaimė tik, kad pas mus tyrinėtojų-ekonomistų, kurie užsiimtų žmonių gyvenimu, bevei dar nėra... bent kaži kaip nepasirodo. Nors štai jau 20 metų sukako nuo pasirodymo „Aušros“, bet mes dar senu supratimu tebeskraidome padangėmis ir daugiaus mėgstame svajoti apie „augštuosius idealus“, negu nusileidus ant žemės drąsiai ir stačiai pažiūrėti į akis mūsų gyvenimui, labiaus susiartinti su žmonėmis, suprasti gyvus jų reikalus, kuriais juk norime užsiimti, ir įgyti tvirtesnį pamatą.8 Išskyrus kiek archajišką laikraštinę kalbą, net ir šiandien nebūtų galima nepripažinti autoriaus racionalios minties, sveiko supratimo ir įžvalgumo. XX a. pradžios lietuvių savivokoje stiprėjo gebėjimas adekvačiai reaguoti į gyvenimo permainas. Varpo autorius neabejotinai taikliai pradėjo kelti būtinus istorinės refleksijos uždavinius diasporinės lietuvių tautos supratimo labui: Išeivystės klausimas teip jau yra šiandien pribrendęs, juog nuolat galima išgirsti kalbas apie jį ir skundas ne tik po dvarus, bet ir po kaimus. Ne kartą jau tas klausimas buvo svarstomas po rusiškus ir lenkiškus laikraščius, bet daugiausia vis tik formoje skundų ir dejavimų, pagal motto „O tempora, o mores!“ Konkretiško apsvarstymo, su tikromis statistikos žiniomis, veltui tę jieškotum.9 Bandymai imtis susivokti besiplečiančio lietuvių pasaulio erdvėse ir tautos su diaspora arba diasporoje gyvenančios tautos su svetimųjų ar savųjų despotų pavergta tėvyne istorijoje, susikurti savo tautinį pasakojimą, kuris bent kiek atitiktų tautiečių gyvenimą, – visa tai matyti XX a. pradžios lietuvių periodinėje spaudoje. Tačiau tuos lūkesčius įgyvendinti buvo labai sunku. Nebuvo akademinių pajėgumų pačioje Lietuvoje, o išeivijos tekstuose kartais pritrūkdavo saito su protėvių žemėje gyventi likusios tautos dalies vaizdiniais.

Ir vėlesniais laikais lietuvių diasporos savivoka ir erdvėlaikio vaizduotė labai jautriai atliepdavo tikrovės permainas. Pats bendriausias lietuvių tautos pasakojimas ir jame išryškinamų dalykų svarba priklausė nuo to, ar praeitį apmąstė išeivis, ar Lietuvoje gyvenęs lietuvis. Čia labai simptomiška atrodo 1934 m. Buenos Airėse išspausdintas didokas veikalas Kelio į Vilnių beieškant. Dalyvos slapyvardžiu pasirašęs autorius kaip svarbiausią senovės lietuvių savybę bando išryškinti klajūnišką charakterį. Skyriuje Prosenių klajojimai lietuvių išeivis šitaip piešia prisiminimo vertą lietuvių praeitį: Mažai žinom, kaip, kada ir iš kur atsidangino mūsiškiai. Pavojaus vengdami ar naujos laimės ieškodami apleido savo tėvynę. Varginga ir ilga buvo kelionė. Paseno jaunieji, išaugo vaikai, gimė naujų būriai, o klajokliai vis keliavo ir keliavo nuo mėlynųjų jūrų per lygumas, tyrlaukius ir kalnus naujų, nežinomų marių ieškodami. Nors kalnuose būta lengviau gintis nuo priešų puolimo, tačiau mūsiškiai nemėgsta kalnų, dargi jo numylėtąja giria apaugusių…10 8 9 10

Ten pat, p. 223.

Ten pat.

Dalyva. Kelio į Vilnių beieškant. Buenos Aires, 1934, p. 18.

18