Akcija

VILNIUS, 2013

DIEVŲ MAISTAS

„Citata citata citata citata citata citata citata citata citata citata “

Ar dievai valgo?

Parašyti knygą atrodo labai lengvas darbas. Tereikia geros idėjos, smagaus pavadinimo ir – pirmyn. Taip pradėjau ir aš. Turėjau seną sumanymą aprašyti žmones, kurie man imponuoja. Visuomet buvo įdomu, kokį automobilį vairuoja mano mėgstamas aktorius arba nemėgstamas politikas, kur jis važiuoja atostogų, kaip gyvena, kaip rengiasi, kaip elgiasi su savo vaikais ir ką daro, kai jie suserga.

Tiesiog paprastas žmogiškas smalsumas.

Tada pradėjau galvoti, kad man ne taip jau ir įdomu, kiek jų dantų užplombuota, į kokią mokyklą leidžia vaikus ir ką jie sako aptikę, kad vėl nuleido padangą. Toks smalsus aš nesu ir, tikiuosi, nebūsiu.

Užtat man pasidarė baisiai įdomu, ką jie valgo.

Aš pats didžiulis mėgėjas skaniai pavalgyti ar bent jau manau, kad sugebu atskirti tai, kas skanu, nuo padoraus. Tai, kas padoru, nuo to, kas šiaip sau.

O visus šiuos patiekalus – nuo to, kas visiškai nevalgoma. Maistas juk yra daugiau nei angliavandenių ir riebalų, kalorijų ir vitaminų derinys, kurio mums reikia, kad galėtume nuvargti savo vargelį nuo lopšio iki karsto. Maistas mums būtinas bendrauti, kurti, gėrėtis ir nusivilti, pagaliau bent jau kad nejaukioje kompanijoje, kurioje niekas nieko nepažįsta, be orų, būtų ką apšnekėti.

Aš suvedžiau šiuos elementus ir supratau, kad noriu parašyti apie tai, ką valgo tos įžymybės, kurios yra tapusios mūsų gyvenimo vardikliu. Tada, žiūrinėjant senovinę lėkštę Amsterdamo muziejuje, kurią jūs matote ant šios knygos viršelio, man toptelėjo į galvą ir pavadinimas: „Dievų maistas“.

Ambrozija buvo Olimpo dievų maistas. O kas yra nūdienos ambrozija? Pinigai?

Galbūt. Jie gali leisti pasimėgauti rečiausiais kulinariniais stebuklais, pietauti „Caviar House“ Londone ir vakarieniauti „Per Se“ Niujorke. O gal ir ne?

Per trejus pastaruosius metus studijuodamas savo dievų ir deivių pomėgius supratau, kad kartais ir didžiuliai pinigai nereiškia didžiulio apetito. Žmogus, kuris galėtų sau leisti visus Juodosios jūros ikrus ir visą Prancūzijos šampaną, eina kukliai suvalgyti sūrainio.

Pradėjau mąstyti, jog ambrozija – tai, kas yra kiekvieno mūsų viduje.

Ir kiekvienam mūsų ji skirtinga. Tai gali būti mamos pieno kvapo prisiminimas, tai gali būti močiutės balsas, kviečiantis atsitraukti nuo žaidimo ir sėsti košės, tai gali būti vyno kamščio pokštelėjimas kišenėje negrabiai ieškant sužadėtuvių žiedo ir labai bijant nuosprendžio „Ne“.

Tada suvokiau, kad ši knyga nebus vien kulinarinių receptų enciklopedija ir bandymas prirankioti žinių viktorinoms tinkamų faktų. Tai greičiau bus bandymas per šį šimtą žmonių pažvelgti į patį save.

Kaip jau supratote, sumanymas ir pavadinimas kilo nesunkiai. O paskui atsiverčiau naują tuščią virtualųjį popieriaus lapą ir užsimerkęs žengiau nuo bedugnės krašto.

Esu labai dėkingas dviem žmonėms, kurie sutiko antrą kartą lipti ant to paties grėblio. Mano bendraautoriui Aidui Puklevičiui. (Jis nepanoro atsidurti ant viršelio – esą jo dievų šimtukas būtų visiškai kitoks, užtai kantriai galynėjosi su mano angliškais ir itališkais posakiais, ieškodamas jiems tinkamiausios lietuviškos formos.) Ir Gedvydui Vainauskui, kuris antrą kartą surizikavo pasiūlyti skaitytojams mano mėgėjiškus rašinius.

Tačiau labiausiai būsiu dėkingas jums, jeigu nors vienas iš čia aprašytų dievų ir deivių sutaps su jūsų pasirinkimu ir jūs, naudodamiesi mano pridėtais receptais, sumanysite bent kartą papietauti taip pat, kaip ir jie.

Taigi pirmyn – valgykime kaip dievai. Šios knygos herojai surikiuoti pagal vienintelį įmanomą objektyvų kriterijų – abėcėlės tvarka, nes jokie autoritetai negali paprieštarauti alfabetui.

Antonio Meschino

RŪ TA MEI LU TY TĖ Šviesiaplaukė Lietuvos viltis

„Džiaugiuosi, kad galėjau garsinti Lietuvos vardą“ – RŪ TA MEI LU T Y TĖ –

RŪ TA MEI LU TY TĖ

Šaltibarščiai REIKĖS:

200 g žalių burokėlių 200 g obuolių sulčių 1 litro kefyro 50 g ridikėlių 100 g agurkų 1 valgomojo šaukšto cukraus 1 šaukštelio balzaminio acto 1 šaukštelio aviečių acto druskos šviežiai maltų juodųjų pipirų kapotų krapų kapotų svogūnų laiškų 1. Jeigu labai trūksta laiko, galima imti tiesiog gatavus burokėlius iš parduotuvės, tik rinkimės tokius, kurie marinuoti ne acte, o obuolių sultyse. O jeigu laiko pakanka, pasimarinuokime patys. Tiesiog išverdame burokėlius, palaukiame, kol atvės, tada sutarkuojame stambia tarka, užpilame obuolių sultimis su balzaminiu actu ir paliekame vienai nakčiai šaldytuve. Sulčių irgi geriausia išsispausti patiems. Kuo jos rūgštesnės (kad ir antaninių obuolių), tuo skanesni išeis šaltibarščiai.

2. Kitą dieną burokėlius kartu su visu marinatu verčiame į puodą. Panašiai sutarkuojame ridikėlius ir agurkus, pridedame juos prie burokėlių ir viską užpilame kefyru. Prekybos centruose jau keleri metai yra specialaus šaltibarščiams skirto kefyro, kurio riebumas, mūsų galva, optimalus. Tačiau čia įmanoma varijuoti.

Galima naudoti natūralų jogurtą ir skiesti jį paprasčiausiu vandeniu. Beje, toji pati B. Nicholson sėkmingai eksperimentavo su „Vytauto“ mineraliniu vandeniu – pamėginkite.

3. Viską sumaišome ir tada jau ragaujame. Nesvarbu, kokius šaltibarščius labiau mėgstate – rūgštesnius ar sūresnius, vis tiek nuoširdžiai siūlome įberti šaukštą cukraus. Būtent jis ir yra slaptasis ingredientas, atliekantis tokį pat vaidmenį kaip ir ruošiant tradicinį itališką pomidorų padažą.

4. Pasūdome, įberiame pipirų, įpilame aviečių acto. Gatavus šaltibarščius paslepiame šaldytuve, kad šiek tiek atšaltų. Žalumynais, o ypač svogūnų laiškais, pagardinti galima tik prieš patiekiant, kitaip jų skonis ir kvapas pernelyg paveiks sriubą. Duokdie, Rūta, kad kiekvienas šių šaltibarščių šaukštas vestų į vis naujus rekordus.

136

Yra labai daug dalykų, kurių nežinau ir niekuomet nesužinosiu.

Tačiau puikiai nutuokiu, kur jūs visi, skaitantys šią knygą, buvote 2012 m. liepos 30 d. vakarą. Tą vakarą sustingote prie televizorių ekranų. Sustingote kartu su penkiolikamete mergaite iš Kauno, visi kartu sudrebėjote po starto signalo ir vieną minutę ir 6 sekundes liovėtės būti savimi. Bandėte pasemti iš savęs jėgos, ištiesti ją iki Londono olimpinio baseino, mėginote mintimis ir jausmais praskirti vandenį jai prieš krūtinę, žadėjote atsisakyti kelerių savo gyvenimo metų, jeigu kiekvieni tokie metai Rūtai sutaupytų po sekundę plaukimo takelyje.

O paskui visi kartu verkėte. Ir tai buvo džiaugsmo ašaros, pačios tyriausios, kokios ištrykšta tada, kai gali džiaugtis kitu, kai jauti, jog akimirką pasimiršo viskas, kas vargina, piktina, kai tampi gryna, nesuteršta emocija. Kylant trispalvei ir skambant „Tautiškai giesmei“ ji žiūrėjo į jus ir verkė, o jūs žiūrėjote į ją ir verkėte dar labiau.

Rūta yra ne tik išskirtinė sportininkė, kurios rezultatai stebins ekspertus ir džiugins sirgalius dar ne vienus metus. Ji yra simbolis naujos Lietuvos, kurią nepelnytai peikiame užmiršdami, kad mūsų jaunimas yra nuostabus, tik reikia dažniau džiaugtis jo laimėjimais. Ji yra simbolis tūkstančių talentingų jaunuolių, kurie dirba, studijuoja, įsimyli ir gyvena taip, kaip mes galbūt ir negyvenome.

Ir jeigu jie pyksta ant mūsų, kad kartais jų neįvertiname, taip yra tik todėl, kad mes, tėvai, visuomet trokštame, kad vaikai mus pralenktų. O jie visuomet trokšta didžiuotis tėvais. Ir būtent tokią akimirką, kai net nesinori šluostytis džiaugsmo ašarų, supranti, kad viskas bus gerai, kad galime didžiuotis vieni kitais...

Na, vis dėlto nusišluostėme ašaras ir – į virtuvę. Rūta turi daug mėgstamų patiekalų, kuriuos gali valgyti nors ir kasdien. Tai lazanija, šaltibarščiai, salotos su feta. Ji ir pati ruošia valgį, dažniausiai naudodamasi receptais iš Beatos Nicholson knygų. (Bravo, tikrai labai smagios knygos.) Ir nors pats ruošimo procesas jai labai patinka, maloniausia jo dalis yra, aišku, valgymas. (Darsyk bravo – ko vertas virėjas, kuris pats nemėgsta skaniai užkirsti?) Rūta diplomatiškai išsisuka nuo atsakymo, kurios tautos virtuvė jai labiausiai prie širdies. Esą tai kinų, japonų, italų, ispanų, prancūzų ir, aišku, lietuvių. (O kaip anglų? Juokauju, žinoma.) Todėl mums nelieka nieko kita, tik patriotiškai paruošti šaltibarščius.

137

PRAN CIŠ KUS Popiežius, grąžinęs į Vatikaną kuklumą ir nusižeminimą

„Aš esu nuodėmingas.

Ir tai nėra tiesiog retorinis teiginys“ – PO PIE ŽIUS PRAN CIŠ KUS –

PO PIE ŽIUS PRAN CIŠ KUS

„Bagna cauda“

Tai vienas sunkiausių darbų planetoje. Tarnauti tikėjimui, kai žmonės aplinkui vis didesni skeptikai ir materialistai. Užmiršti save ir rūpintis kitais, kai iš vis pilnėjančio gausybės rago liejasi hedonizmo ir egoizmo pagundos. Interpretuoti daug tamsesniais laikais surašytas tiesas taip, kad jos įgytų naują prasmę kardinaliai pasikeitusiame pasaulyje. Kartais stebina, kodėl žmogus savanoriškai užsiverčia šią naštą iki pat gyvenimo pabaigos (Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, ačiū Dievui, sukūrė naują precedentą ir tarnystė Dievui nebebus Golgota iki ligos patalo).

MUMS REIKĖS:

12 sūdytų ančiuvių 5 česnako skiltelių 6 šaukštų sviesto 2 šaukštų alyvuogių aliejaus įvairių daržovių pagal poreikį ir skonį

1. Pats patiekalo principas labai paprastas – tai vegeta-

riškas itališkas fondiu. Puode su šiek tiek įkaitinto alyvuogių aliejaus pamažu apkepame 12 sūdytų ančiuvių ir 5 smulkiai sukapotas česnako skilteles.

2. Kai viskas pradeda virsti vientisa mase, įmaišome 6 šaukštus sviesto. Sviestui ištirpus puodą griebiame nuo viryklės ir dedame į fondiu rėmą, po kuriuo dega žvakė, – ir padažas neatšals, ir atrodys visai bažnytiškai.

3. O tada bet kokias žalias daržoves – pankolius, paprikas, cukinijas, žiedinius kopūstus – žodžiu, kas jums patinka ir dera su tokiu padažu, mirkome į puodą ir valgome. Dalindamiesi įspūdžiais ir bendraudami. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. ............................................................... ............................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. .............................................................................................. ..............................................................................................

156

Sunku pasakyti, ko reikia norint vadovauti tokiai konser vatyviai organizacijai kaip Katalikų bažnyčia (konser vatyviai todėl, kad ji ir turi būti konser vatyvi, ji saugo tradiciją ir nesivaiko pažangos, ji tarsi inkaras, suteikiantis stabilumo tada, kai norisi pleventi beorėje erdvėje). Vieniems atrodo, kad popiežius turėtų būti principingas senųjų tiesų saugotojas, kitiems – talentingas diplomatas, sugebantis laviruoti tarp seno ir naujo, tretiems – charizmatiškas pranašas, įkvepiantis ir vėl atrasti visiems žinomas, tačiau dažnai užmirštamas tiesas.

Bet Šv. Petro soste sėdi žmogus, iš paskutiniųjų bandantis įtvirtinti turinio pirmenybę prieš formą, visu savo elgesiu – skambučiais eiliniams tikintiesiems, gyvenimo būdu, pomėgiais ir įpročiais – teigiantis, kad iškilmingi ritualai ir pompastiškos liturgijos gal ir buvo reikalingos viduramžiais siekiant įkvėpti Dievo baimę tamsuomenei, tačiau šiandien tikėjimas – pirmiausia pokalbis, pagalba ir draugystė.

Pranciškus eina iš proto dėl futbolo, kažkada norėjo tapti chemiku, turi puikų humoro jausmą ir, kaip kiekvienas protingas žmogus, mėgsta skaniai pavalgyti, tačiau nedaro kulto iš maisto. Dar prieš tapdamas popiežiumi jis mėgdavo kavinėje išgerti puodelį sodriojo espreso (ristretto). Skirtingai nei Benediktas XVI, kuris dievino juostinius makaronus (fettuccine) su krevetėmis, cukinijomis ir šafranu, Pranciškus renkasi paprastą kaimišką maistą. Ir ne kartą yra minėjęs, kad mėgsta vienuolių paruoštą pjemontišką padažą (bagna cauda), kuris patiekiamas karštas su žaliomis daržovėmis. Mes visiškai pritariame tokio patiekalo pasirinkimui, tačiau nesutinkame su tuo, kad jį valgyti reikia taip, kaip daro popiežius, – vienatvėje. Maistas yra bendravimas, draugystė ir pokalbis, todėl visuomet stenkimės valgyti ne vieni. Šis bagna cauda receptas iš Nigelos Lawson knygos, tačiau manome, kad vienuolės Pranciškui jį ruošia labai panašiai.

157

MAR KAS ZUC KER BER GAS Jauniausias milijardierius planetoje

„Neklauskime to, ką norime sužinoti apie žmones.

Klauskime, ką jie nori apie save pasakyti“ – MAR KAS ZUC KER BER GAS –

MAR KAS ZUC KER BER GAS

Grybai su mocarela ir pomidorais Iš karto perspėsiu, kad šiuo receptu negalima gadinti tokių skanumynų kaip baravykai. Tam puikiai tiks prastesni, lakštelius po kepurėle turintys grybai, kuriuos dažniausiai išmetame kaip netinkamus nei šaldyti, nei konservuoti. Taigi mums reikės: 4 didelių grybų (gali būti grūzdai, gali būti pievagrybiai, net ūmėdės, ir tos tiks) 1 mocarelos pakelio 1 pomidoro druskos šviežiai maltų juodųjų pipirų alyvuogių aliejaus

Ant nuvalytų grybų dedame pomidoro griežinėlį, o ant viršaus – mocarelos. Pabarstome druska ir juodaisiais pipirais, šliukštelėjame alyvuogių aliejaus ir kišame į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių temperatūros.

Ant grotelių, mocarela į viršų. Kai tik ji pradeda tirpti, traukiame ir valgome.

Atsiprašau. Žinoma, nufotografuojame mobiliuoju telefonu, programa „Instagram“ vaizdui suteikiame apetitą žadinantį pavidalą, dedame nuotrauką į savo „Facebook“ ir valgome tik tada.

Labai gali būti, kad šį puslapį atsivertėte patikrinę draugų statusą „Facebook“. O gal tai padarysite puslapį jau užvertę. Jeigu jūsų nėra šiame socialiniame tinkle, sveikinu: vadinasi, nesate didžiausios mūsų planetos valstybės, didesnės už Indiją ir Kiniją, pilietis.

Socialinių tinklų yra ne vienas ir ne du. Iki „Facebook“ egzistavo jau visiškai primirštas, o kažkada labai reklamuotas „MySpace“, rusai mieliau naudojasi „VKontakte“, kinai turi savo „Renren“.

Tačiau vienintelis „Facebook“ gali pasigirti tokiu universalumu, tokiu patogumu naudotis ir tokiu sugebėjimu sukelti visiškai rimtą priklausomybę. Jeigu netikite, pasiteiraukite savo pažįstamų – kiek jų apima baisus nusivylimas, kai prie jų istorijų niekas nepaspaudžia mygtuko „Mėgsta“, ir kiek puola rimtai permąstyti gyvenimo vien todėl, kad veidaknygėje turi mažai virtualiųjų draugų.

Aišku, tai tik juokai, tačiau milijardai, kuriuos ši programėlė sukrovė M. Zuckerbergui, yra visiškai rimti ir realūs. O juk viskas prasidėjo nuo paprasčiausios žinučių platformos studentams bendrauti tarpusavyje, kurią Markas laikė viso labo naudingu niekučiu.

Galime ilgai ginčytis, ar „Facebook“ yra Pandoros skrynia, kurią atvėrus žmogiškoji komunikacija niekuomet nebebus tokia kaip anksčiau, ar nepakeisime įprastinio pokalbio komentarais po atnaujinto statuso ir ar nesusirgsime virtualiuoju ekshibicionizmu.

Markas šia kompiuterių baime sąmojingai pasinaudojo 2000-ųjų išvakarėse. Patį Naujųjų metų vidurnaktį namie išjungė visus elektros saugiklius ir baisiausiai išgąsdino paranojiškai Y2K problemos laukiančius savo tėvus.

Man atrodo, kad kompiuteris papildo ir palengvina mūsų tarpusavio bendravimą, bet jokiu būdu jo nepakeičia. Veidaknygėje gali rasti draugų atsiliepimų apie patikusį restoraną, valgių receptų, tačiau nerasi paties maisto – teks jo užsisakyti ar pasigaminti, o internetas gali tik padėti šį procesą pagreitinti.

Todėl po šio sklandaus perėjimo prie valgių temos lieka paklausti savęs: kuo minta interneto milijardieriai? Ir čia jus išgąsdinsiu.

Savo paties „Facebook“ paskyroje M. Zuckerbergas yra paskelbęs, kad pradėjo valgyti tik tai, ką susimedžioja. „Ką tik paskerdžiau ožką ir kiaulę“, – rašė jis. Taip jis atseit mokosi atsakingo požiūrio į gyvulius ir maistą. Mano nuomone, siūlyti jums pagaląsti peilį ir eiti pjauti Cibukės būtų pernelyg žiauru, todėl verčiau užkąsime to, ką galima susimedžioti be tokių kruvinų išsišokimų – pavyzdžiui, grybaujant. Grybas, kaip žinome, nėra gyvūnas, nors ir ne augalas. Jeigu jam ir skauda raunant, tai bent garsiai nebliauna.

204

205

UDK

641.5

Me225

© Antonio Meschino, 2013 © „Lietuvos rytas“, 2013 ISBN 978-9986-448-41-9

Pavardžių rodyklė