Aš myliu Lietuvą

Aš myliu Lietuvą 100-metį mininčios valstybės paveikslas – jos žmonių akimis

V.Adamkaus Lietuva.

Zarasų kraštas, šaunūs husarai ir Vasario 16-oji Iš okupuotos tėvynės turėjęs pasitraukti ir didelę gyvenimo dalį JAV praleidęs prezidentas Valdas Adamkus (91 m.) sako, kad gali baigtis tik šalies vadovo kadencijos, o pareiga tarnauti mylimai tėvynei – amžina. – Dar kartą priminkite apie savo šaknis – kur gi­ mėte ir augote? – Gimiau Kaune, čia prabėgo visa mano laiminga vaikystė ir dalis jaunystės. Tai vienintelis miestas, kurį aš pažinau ligi tol, kol karas privertė mane palikti gimtąjį kraštą.

Spalvingomis uniformomis tviskantis husarų pulkas, lydimas dūdų orkestro, sekmadieniais žygiuodavo į pamaldas Įgulos bažnyčioje. Mes, vaikų būrys, žengdavome koja kojon kartu su kariais visu keliu. Man tai būdavo didelis įvykis, jo niekada nepamiršau.

– Koks maloniausias vaikystės prisiminimas? – Iš atminties vis išnyra Žaliasis kalnas, kur netoliese buvo husarų kareivinės.

– Kuri lietuviška šventė jums smagiausia? – Turbūt lengvai įspėtumėte – Vasario 16-oji. Nuo pat vaikystės man įsiminė iškilminga šios dienos nuotaika.

2

Matydavau, kaip švenčia Kaunas: miestas skęsdavo trispalvėse, šokdavo tautiniais drabužiais vilkintys moksleiviai, visose mokyklose vykdavo minėjimai. Ypač įspūdingi būdavo kariniai paradai. Šventė nuvilnydavo ir per visus Lietuvos miestus bei kaimus. Žmones apimdavo pasididžiavimo savo kraštu jausmas.

– Kokia jūsų mėgstamiausia muzikos grupė, at­ likėjas arba lietuviška daina? – Neminėsiu operų, nors jų labai mėgstu klausytis. Arčiausiai širdies – Vytautas Kernagis. Jį artimai pažinojau, ne kartą asmeniškai bendravome. Tai buvo įdomus, žavus, spalvingas atlikėjas, įtaigiai perteikdavęs lietuviškos dainos dvasią.

– Kokia jums gražiausia Lietuvos vieta? – Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes man graži visa Lietuva, kad ir kur pažvelgsi. Ypač traukia Zarasų kraštas – tikra ežerų karalija. Bet jei reikia nurodyti vieną konkrečią vietą, sakyčiau: Kernavė, jos piliakalniai.

– Kokia lietuviška prekė jums labiausiai patin­ ka? – Labai paprasta atsakyti: lietuviška ruginė duona.

„

Lietuva­–­ir­mano,­ir­visų­ lietuvių­šaknys,­kad­ir­kur­ gyvenimas­žmogų­nublokštų.

Tačiau Lietuvoje daugybė gražių vietų – negaliu nepaminėti ir Neringos, ir Dzūkijos miškų. Žemaičiai turbūt turėtų teisę įsižeisti, jei pamirštume jų krašto grožį. – Kuris Lietuvos miestas jums atrodo geriau­ sias? – Tai pats lengviausias klausimas. Aišku, Kaunas. Jo vaizdai, laimingos vaikystės prisiminimai mane lydėjo visą gyvenimą. – Kurį Lietuvos istorijos veikėją išskirtumėte? – Kone neišsprendžiama užduotis nurodyti vieną, nes reikėtų vardyti visą būrį asmenybių, kurių veikla be galo svarbi. Bet vis dėlto išskirčiau Adolfą Šapoką, kuris man padarė didžiulį poveikį. Mano kartai jis įžiebė meilės tėvynei ugnį ir savo „Lietuvos istorijoje“ skyrė garbingą vietą visiems mūsų nusipelniusiems praeities veikėjams – nuo pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų iki iškilių jo gyvenamojo laikotarpio politikų. – Su kokia Lietuvos asmenybe norėtumėte papie­ tauti ir ką aptartumėte? – Daug būtų kandidatų. Bet jei reikia rinktis vieną asmenį, tai būtų meno žmogus – Violeta Urmana, visame pasaulyje Lietuvą garsinanti solistė. Labai mėgstu muziką ir būtų labai įdomu klausytis jos pasakojimų apie garsius muzikus, gastroles.

– Koks jums skaniausias lietuviškas patieka­ las? – Mano skonis lietuviui tradicinis – cepelinai ir bulviniai blynai. – Kokie penki lietuviški žodžiai jums gražiausi? – Lietuvių kalba labai turtinga – turi daug gražių žodžių. Pradėčiau vardyti tokia seka: tėvynė, laisvė, meilė, pagarba, pakanta – kitokiam žmogui, kitaip mąstančiam. – Kokie lietuviams būdingi charakterio bruožai ir kaip jie dažniausiai pasireiškia? – Lietuviai yra darbštūs, pareigingi ir pasitikintys. Gal tai ir būtų ryškiausi mūsų tautos charakterio bruožai, padedantys mums įveikti visokius sunkumus, todėl net nepalankiomis sąlygomis ar atsidūrę svetur atkakliai kuriame sau ir savo šeimai geresnį gyvenimą. – Kokia lietuviška patarlė ar posakis jums la­ biausiai patinka? – Daug patarlių ir posakių ateina į galvą. Gal rinksiuosi: „Negirk dienos be vakaro.“ – Jūs mylite Lietuvą, nes... – Kaip gali nemylėti tėvynės? Neįsivaizduoju žmogaus, kuris nejaučia meilės savo gimtajai šaliai, nes ji – tai jis pats, jo asmenybės šerdis. Lietuva – ir mano, ir visų lietuvių šaknys, kad ir kur gyvenimas žmogų nublokštų. Visos mūsų tėvynės sėkmės – ir mūsų laimėjimai, visi prisidedame, visos problemos – ir mūsų rūpestis. – Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams valsty­ bės atkūrimo šimtmečio proga? – Tvirtai ir ryžtingai ginkime Lietuvos laisvę ir demokratiją, pasitikėkime vieni kitais ir savo valstybe, kurkime šviesesnę, gražesnę ir turtingesnę mūsų tėvynę, kurioje visiems būtų gera gyventi. 3

D.Ado­mai­čio Lie­tu­va.

Ke­tu­ri me­tų lai­kai ir juo­da duo­na Vai­k ys­tė­je – krep­ši­nio aikš­tė kai­me, vėliau – rung­ty­nės didžiausiose are­no­se. Toks Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės vy­rų krep­ ši­nio rink­ti­nės tre­ne­rio Dai­niaus Ado­mai­čio (44 m.) ke­lias. – Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šak­nis – kur gi­mė­te ir augo­te? – Esu iš Ša­kių ra­jo­no, De­gu­ti­nės kai­mo. Ma­no tė­ve­ liai dar­ba­vo­si ko­lū­ky­je, bu­vo pap­ras­ti žmo­nės. Iki šiol sten­gia­mės su bro­liais ir se­se­ri­mis kuo daž­ niau juos ap­lan­ky­ti. – Koks ryš­kiau­sias, ma­lo­niau­sias vai­kys­tės pri­ si­mi­ni­mas? – Krep­ši­nio žai­di­mas su drau­gais. Ar snig­da­vo, ar ly­da­vo, ar švies­da­vo sau­lė – bū­da­vo nes­var­bu.

„

– Ko­kia sma­giau­sia lie­tu­viš­ka šven­tė? – Kū­čios, Ka­lė­dos, nes tai ypa­tin­gą dva­sią tu­rin­ti šei­ mos šven­tė.

Lin­kiu kiek­vie­nam lie­tu­viui kel­ti di­de­lius, kil­nius tiks­lus ir nie­ka­da ne­nus­to­ti jų siek­ti.

– Ko­kia jums gra­žiau­sia Lie­tu­vos vie­ta? – Kur­šių ne­ri­ja. Su šei­ma sten­gia­mės iš­vyk­ti pail­sė­ ti į Ni­dą ar Juodk­ran­tę. Gra­žios ir vi­sos is­to­ri­nės Lie­ tu­vos vie­tos – Tra­kai, Ker­na­vė, Vil­nius.

sa­na­vi­čius. Man taip pat ar­ti­mas Jo­nas Jab­lons­kis, ma­ no kraš­tie­tis. – Su ko­kia Lie­tu­vos as­me­ny­be no­rė­tu­mė­te pa­ pie­tau­ti? – Ma­n vi­sa­da pa­ti­ko vi­du­ram­žiai, to­dėl gal su Vy­tau­ tu Di­džiuo­ju ar ka­ra­liu­mi Min­dau­gu. Kal­bant apie da­ bar­tį – su V.Adam­ku­mi. Tu­rė­čiau jam daug klau­si­mų apie Lie­tu­vą, ku­rią jis ma­tė anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je. – Ko­kia mėgs­ta­miau­sia Lie­tu­vos gru­pė ar­ba lie­ tu­viš­ka dai­na? – Do­miuo­si įvai­ria mu­zi­ka. Iki šiol man pa­tin­ka „Fo­ je“, „Bix“, „An­tis“. Iš dai­nų išs­kir­čiau Ma­ri­jo­no Mi­ku­ ta­vi­čiaus „Tris mi­li­jo­nus“. – Ko­kia mėgs­ta­miau­sia lie­tu­viš­ka pre­kė? – Juo­da duo­na. – O koks ska­niau­sias lie­tu­viš­kas pa­tie­ka­las? – Kep­ta juo­da duo­na su čes­na­ku. Už­sie­ny­je gy­ve­nan­ tiems drau­gams ji la­bai pa­tin­ka, o ma­no žmo­na šį pa­ tie­ka­lą ga­mi­na iki šiol. (Juo­kia­si.) – Ko­kie, jū­sų ma­ny­mu, trys lie­tu­viams bū­din­gi cha­rak­te­rio bruo­žai? – At­kak­lu­mas, darbš­tu­mas, drą­sa. – Ar tu­ri­te mėgs­ta­miau­sią lie­tu­viš­ką pa­tar­lę? – Ne­per­šo­kęs grio­vio ne­sa­kyk „op“.

– Koks ge­riau­sias Lie­tu­vos mies­tas? – Esu gy­ve­nęs dau­ge­ly­je skir­tin­gų mies­tų. Mies­tas, į ku­rį at­ves­da­vo pro­fe­si­ja, man vi­sa­da pa­tik­da­vo. Da­ bar su šei­ma gy­ve­na­me Vil­niu­je, ir čia pui­ku. Gy­ve­ no­me Kau­ne, bu­vo ge­rai, Klai­pė­do­je ir Ute­no­je taip pat.

– Jūs my­li­te Lie­tu­vą, nes... – ... nes Lie­tu­va tu­ri ke­tu­ris me­tų lai­kus, įs­kie­pi­ja ypa­tin­gą dva­sią, sie­kį bū­ti lais­vam.

– Mėgs­ta­miau­sias Lie­tu­vos is­to­ri­jos vei­kė­jas? – Vy­tau­tas Lands­ber­gis, Val­das Adam­kus yra iš­ki­lios as­me­ny­bės. Iš anks­tes­nių – Vin­cas Ku­dir­ka, Jo­nas Ba­

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te Lie­tu­vai ki­tą šimt­me­tį? – Lin­kiu kiek­vie­nam lie­tu­viui kel­ti di­de­lius, kil­nius tiks­lus ir nie­ka­da ne­nus­to­ti jų siek­ti.

4

5

R.Adomaičio Lietuva.

Mūša ir Mindaugas „Juk mūsų tiek mažai ir vis tiek lenkiame prie žemės kitą, pilni pavydo, pykčio“, – apgailestavo garsus aktorius Regimantas Adomaitis (81 m.). 6

– Patys pirmieji atsiminimai epizodiški. Prisimenu elgetas, kuriuos tėvas pasikviesdavo namo ir pavalgydindavo. Atsimenu, kaip Panevėžio aikštėje, kurioje dabar stovi teatras, žmonės kasė apkasus: tėvas siųsdavo laikraščių nupirkti, eidamas matydavau, kaip kasa. Kaišiadoryse mūsų namas stovėjo ten, kur išsišakoja geležinkelis. Laukdavome mamos, grįžtančios iš miestelio. Kartą atnešė bananą – įstrigo atmintyje. Atsimenu, kaip hamake po medžiu miegojau. Vis nuotrupos.

„

Mane­traukia­gamta.­Miesto­ taip­ir­nepamėgau,­nors­miesčioniu­ tapau­dar­būdamas­moksleivis.

O jau sąmoningiau prisimenu Šimonių kaimą prie Pasvalio ir nuotykius Mūšos upėje. Ten prabėgo mūsų su broliu vaikystė. Prasidėjus ledonešiui šokinėdavome nuo lyties ant lyties – mamai siaubas, o vaikams malonumas. Kai ledus išnešdavo, prasidėdavo mūsų gyvenimas upėje. Mirkdavome nuo ryto iki vakaro. – Kokia lietuviška šventė smagiausia? – Tradiciškai mūsų šeimoje buvo švenčiamos Kalėdos ir Velykos. Velykos džiugindavo margučiais, o Kalėdos – Kalėdų Seneliu. Kaime gyveno truputį turtingesnių žmonių, paskui juos išvežė, ir Dievas težino, kaip jų gyvenimas susiklostė. Jie persirengdavo Kalėdų Seneliais, Trimis Karaliais ir ateidavo. Vaikams tai būdavo pasaka – lauke šalta, sniegas ir ateina Trys Karaliai! – Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote? – Gimiau Šiauliuose. Mano tėvas buvo inžinierius ir dirbdavo įvairiuose miestuose, todėl ir kilnodavomės: Šiauliai, Panevėžys, Kaišiadorys. Klajodavome kaip čigonai, gal todėl ir patraukė mane į artistus. Tėvas artistus vadindavo čigonais. Bet vaikai tėvų neklauso, todėl pasirinkau šitą profesiją. Mano vaikystės žemė – Pasvalio rajono Šimonių kaimas ant Mūšos kranto, kuriame tėvas kadaise pastatė vandens malūną. – Koks pirmasis jūsų vaikystės atsiminimas? Koks maloniausias?

– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia? Kodėl? – Šimonių kaimas. O dabar turiu namelį Suginčių apylinkėse, Molėtų rajone, – man ten gražiausia vieta. Namas stovi ant kalvelės, apačioje teka upelis, Labanoro giria prasideda, kartais į kiemą ateina stirnos. Miškas vasarą pilnas uogų, rudenį – grybų. Ko daugiau norėti? Tik gaila, kad kojos jau nelabai tvirtos. Mane traukia gamta. Miesto taip ir nepamėgau, nors miesčioniu tapau dar būdamas moksleivis – Pasvalyje baigiau mokyklą. – Koks jums geriausias Lietuvos miestas? – Vilnius. Kurį laiką dirbau Kauno teatre, bet prie Kauno taip ir nepripratau. 7

Vilnius artimesnis. Gal todėl, kad čia žmonės įvairesni, gyvena ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, baltarusių. – Koks mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikė­ jas? – Tokio neturiu, bet kadangi Justino Marcinkevičiaus dramoje kadaise vaidinau Mindaugą, gal jis ir būtų mėgstamiausias. Dramaturgas šį herojų traktuoja laisvai, parodo jį ir žiaurų, ir negailestingą, bet įdeda jam vienintelę didžiulę aistrą – meilę tėvynei. Kai vaidinau Mindaugą, Lietuva dar nebuvo laisva. O toje pjesėje, kalbančioje apie XIII a. įvykius, išreikštas skaudulys dėl tuometės sovietinės Lietuvos. Ryškiai atspindima meilė savo kraštui. Atsimenu salėje visišką tylą, kai vaidindavome „Mindaugą“. Ištari žodį „Lietuva“, ir per salę tarsi nueina baugus šiurpas. Tas žodis tada mums reiškė labai daug. Deja, dabar reiškia nebe tiek. Dabar jau turime nepriklausomą Lietuvą, tad esame labai gudrūs. – Su kokia Lietuvos asmenybe norėtumėte pa­ pietauti? Apie ką kalbėtumėtės? – Su Henriku Juškevičiumi, UNESCO generalinio direktoriaus patarėju. Proto gigantas, turintis tiek išminties, kaip reta. Gaila, kad jis vis svetur dirba, Prahoje, Maskvoje, dabar – Paryžiuje. Jo mintys, supratimas, mąstymas mums labai praverstų. Gal H.Juškevičius dabar juda jau lėčiau, bet jo galva dirba nepalyginti geriau už bet kokio mūsų išminčiaus. – Kokia mėgstamiausia lietuviška grupė, kom­ pozitorius, daina? – Galiu tik pasakyti, kad Lietuvoje daug puikių muzikų. Man patinka prancūzų šansonjė Edith Piaf, Yves’as Montand’as, Charles’is Aznavouras, Gilbert’as Becaud, jų dainose skambanti nostalgija. – Kokią lietuvišką prekę ar suvenyrą dažniau­ siai dovanojate užsienyje gyvenantiems giminai­ čiams, draugams, kolegoms? – Atsakant į šį klausimą reikia sukti smegeninę, vadinasi, tokio daikto neturiu. – O koks skaniausias lietuviškas patiekalas? – Daug. Kam nors gal nepatinka cepelinai, bet man patinka. Dabar, kai žmonos nebėra, tenka ruošti valgį jaunėliui sūnui Mindaugui, nes jis vėlai grįžta iš darbo. Nieko ypatingo neišgalvoju – įdedu to, įdedu kito, žiūrėk, kartais pavyksta. Net bulvinius blynus kepiau. 8

– Jeigu reikėtų išrinkti penkis gražiausius lietu­ viškus žodžius, kokius išskirtumėte? – Mano keturmetė anūkė, kuri gyvena Londone ir su kuria negaliu susikalbėti, nes nemoku angliškai, moka vieną lietuvišką žodį „skanu“. Ji taip gražiai jį ištaria, kad man turbūt tai gražiausias žodis. – Kokie, jūsų manymu, trys lietuviams būdingi charakterio bruožai? – Mėgstame mylėti save, bet nemokame įvertinti kito, pakelti, pagirti. Kodėl, aš nežinau. Bet tą bruožą mūsų tautoje labai pastebiu. Ir tai didelių mūsų praradimų priežastis. Juk mūsų tiek mažai ir vis tiek lenkiame prie žemės kitą, pilni pavydo, pykčio. Man ne tik kelia nerimą, mane užkniso, kaip pasakytų jaunimas, tas amžinas kabinėjimasis, kaltų ieškojimas, smerkimas, vienas kito negerbimas.

„

Tradiciškai mūsų šeimoje buvo švenčiamos Kalėdos ir Velykos. Velykos džiugindavo margučiais, o Kalėdos – Kalėdų Seneliu. Štai viešai apšmeižti du didžiai gerbiami ir Lietuvai nusipelnę žmonės Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis. Neva jie bendradarbiavo su KGB. Kad jie nebendradarbiavo su KGB, esu tikras. Tikrieji KGB informatoriai prisipažino ir dabar yra ramūs, o D.Banionis ir S.Sondeckis neprisipažino, nes, matyt, neturėjo ko prisipažinti ir todėl jie dabar kariami. Kaip paaiškinti tą nuolatinį autoritetų juodinimą, Lietuvos žmonių pjudymą ir skaldymą? Mano manymu, dažniausiai tai nulemia paprasčiausias pavydas. Pastebiu tą bruožą ir jis man nepatinka. Esu savo šalies, savo tautos, savo kalbos patriotas, bet pseudopatriotų, kurie dedasi šventesni už šventuosius, pakęsti negaliu. Jau šitiek metų mes taip sunkiasvoriškai iriamės į priekį ir vis vietoje, manau, būtent dėl to, kad su pasimėgavimu lesame vienas kitą. Jei būtų daugiau meilės, pagarbos vyresniems, vienas kitam, būtume pažengę toliau. Teigiamų bruožų turbūt irgi esama. Pastebiu tokį savo vaikų ir anūkų bruožą kaip darbštumas. Matau ir tam tikrą užsispyrimą – ne buką kaip jaučio, kuris nieko nemato ir tik paraudonavusiomis akimis eina priešo link, bet ambicingą tikslo siekimą. Ir tokių žmonių Lietuvoje daug.

9

Aš myliu Lietuvą 100-metį mininčios valstybės paveikslas – jos žmonių akimis

Nuotraukos – „Lietuvos ryto“ archyvo Išleido „Lietuvos ryto“ leidybos centras, Gedimino pr. 12 A, LT-01103 Vilnius Spausdino „Lietuvos ryto“ spaustuvė ISBN 978-9986-448-50-1

10