Psichikos sveikatos paslaugų teisinio reglamentavimo vertinimas ir vaikų psichikos sveikatos ... by VPSC, RVPL

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUG킨 TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIK킨 PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUG킨 OPTIMIZAVIMAS

Vilnius, 2014

PROJEKTAS (NR. VP1-4.3-VRM-02-V-05-008)

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUG킨 TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIK킨 PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUG킨 OPTIMIZAVIMAS

Projektas „Psichikos sveikatos paslaugų teisinio reglamentavimo vertinimas ir vaikų psichikos sveikatos paslaugų optimizavimas“, Nr. VP1-4.3-VRM-02-V-05-008, vykdytas įgyvendinant 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ priemonę VP1-4.3-VRM-02-V „Viešųjų politikų reformų skatinimas“. Projekto vykdytojas – Valstybinis psichikos sveikatos centras Rengėjai: 1. UAB „Aksvelus“ 2. VšĮ „Socialinių Technologijų Fondas“ 3. VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ Projekto veiklos: 1.1.1. Vaikų psichikos sveikatos koncepcijos parengimas atsižvelgiant į CAMHEE projekto rezultatus; 1.1.2. Psichikos sveikatą reglamentuojančių teisės aktų vertinimo studijos parengimas; 1.1.3. Tėvystės įgūdžių ugdymo ir tėvų konsultavimo programų paketo, skirto trims tikslinėms grupėms, parengimas. Projekto įgyvendinimo trukmė nuo 2012-11-30 iki 2014-03-30.

ISBN 978-609-95623-0-8

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

TURINYS PROJEKTO VEIKLA „VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS KONCEPCIJOS PARENGIMAS ATSIŽVELGIANT Į CAMHEE PROJEKTO REZULTATUS“

PROJEKTO VEIKLA „TĖVYSTĖS ĮGŪDŽIŲ UGDYMO IR TĖVŲ KONSULTAVIMO PROGRAMŲ PAKETO, SKIRTO TRIMS TIKSLINĖMS GRUPĖMS, PARENGIMAS“

PROJEKTO VEIKLA „PSICHIKOS SVEIKATĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ VERTINIMO STUDIJOS PARENGIMAS“

PSICHIKOS SVEIKATĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ ŽINYNAS

PSICHIKOS SVEIKATĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ PRIEŠTARAVIMŲ VIENAS KITAM, JŲ SUDERINAMUMO FAKTŲ ANALIZĖ, VERTINIMAS 13 PSICHIKOS SVEIKATOS POLITIKA

PSICHIKOS SVEIKATOS BENDRIEJI REGLAMENTAVIMO TRŪKUMAI IR PRIEŠTARAVIMAI

PRIVERSTINIS GYDYMAS IR HOSPITALIZAVIMAS

PACIENTŲ ŽALOS ATLYGINIMAS

PSICHIKOS SVEIKATOS PATIKRA

VAIKŲ IR PAAUGLIŲ PSICHIKOS SVEIKATA

PSICHIKOS LIGŲ IR KRIZIŲ PREVENCIJA

PRIKLAUSOMYBĖS LIGOS

PACIENTŲ IR LIGONIŲ TEISĖS

NEBLAIVUMO ARBA APSVAIGIMO NUSTATYMAS

KITI, NIEKUR NEPRISKIRTI KLAUSIMAI

IŠVADOS

REKOMENDACIJOS

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Projektas „Psichikos sveikatos paslaugų teisinio reglamentavimo vertinimas ir vaikų psichikos sveikatos paslaugų optimizavimas“ vykdytas įgyvendinant 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ priemonę VP1-4.3-VRM-02-V „Viešųjų politikų reformų skatinimas“. Šio projekto tikslas – įvertinti psichikos sveikatą reglamentuojančius norminius teisės aktus bei optimizuoti vaikų ir tėvų psichikos sveikatos paslaugų kokybę. Projekte numatyti ir įgyvendinti darbai prisidės prie sveikatos priežiūros sistemos teisinės bazės tobulinimo, prie sveikatos priežiūros sistemos reformos tolimesnio planavimo ir vykdymo vaikų psichikos sveikatos srityje bei užtikrins sveikatos priežiūros sistemos reformų tęstinumą. Parengtos studijos ir programos padės institucijoms teikti kokybiškesnes ir labiau prieinamas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, vykdyti tėvų mokymus bei konsultavimus visoje Lietuvoje, o šeimoms – pačioms spręsti šeimos viduje iškilusias problemas. Įgyvendinant projektą „Psichikos sveikatos paslaugų teisinio reglamentavimo vertinimas ir vaikų psichikos sveikatos paslaugų optimizavimas“, vykdytos trys veiklos: 1. Vaikų psichikos sveikatos koncepcijos parengimas atsižvelgiant į CAMHEE projekto rezultatus; 2. Psichikos sveikatą reglamentuojančių teisės aktų vertinimo studijos parengimas; 3. Tėvystės įgūdžių ugdymo ir tėvų konsultavimo programų paketo, skirto trims tikslinėms grupėms, parengimas.

PROJEKTO VEIKLA „VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS KONCEPCIJOS PARENGIMAS ATSIŽVELGIANT Į CAMHEE PROJEKTO REZULTATUS“ Ilgalaikės psichikos sveikatos pagrindas formuojamas ankstyvajame amžiuje. Nustatyta, kad iki 50 proc. psichikos sutrikimų prasideda paauglystės metu. Didelę įtaką vaikų psichikos sveikatai turi pilnaverčiai santykiai su tėvais, psichologinė bei socialinė aplinka. Sėkminga vaiko socializacija priklauso nuo šeimos, tačiau sparčiai vykstančios politinės, ekonominės bei socialinės permainos pirmiausia pažeidžia silpnąsias visuomenės grupes. Remiantis statistiniais duomenimis, daugelis Lietuvos vaikų psichikos sveikatos rodiklių (savižudybių skaičius, patyčių paplitimas, socialinės globos įstaigose gyvenančių vaikų skaičius) – vis dar vieni aukščiausių Europoje. Siekdama įgyvendinti naujas galimybes, kad būtų aktyviau gerinama vaikų psichikos sveikata ir kuriama vaikų gerovė, Lietuva kartu su partneriais iš dar 15 Europos Sąjungos valstybių 2007–2009 m. vykdė Europos Komisijos finansuotą projektą „Vaikų ir paauglių psichikos sveikata padidėjusioje Europos Sąjungoje: veiksmingų politikų ir strategijų plėtra“ (CAMHEE projektas), kurio metu buvo parengtas veiksmingos vaikų ir paauglių psichikos sveikatos politikos ir praktikų ES šalyse narėse, rekomendacijų ir gairių sąrašas. CAMHEE projektas parodė, kad neretai šeimoje, kurioje vienas iš tėvų serga sunkia psichikos liga, sprendžiant įvairias problemas stokojama lankstumo, kartais vaikų auklėjimas tampa chaotišku. Nenuspėjamos sergančiųjų reakcijos didina vaiko ir paauglio nerimo lygį, menkina pasitikėjimą savimi, kartais provokuoja net agresyvumą, trikdo socialinę adaptaciją. O tėvai išgyvena įtampą, bejėgiškumo, kaltės, gėdos jausmus. Kiek kita situacija yra šeimose, kuriose vienas iš vaikų suserga psichikos liga. Dažnai tėvai ilgai net ir neįtaria, kad vaiką kankina neurotiškos fantazijos, išgyvenimai. Psichikos ligomis sergančių tėvų, jų vaikų bei sveikų tėvų sergančių vaikų psichikos sveikatos būklė yra labai sudėtingas biologinių, psichologinių ir socialinių faktorių kompleksas, todėl sunku planuoti efektyvias, kompleksiškas psichikos sveikatos stiprinimo ir sutrikimų prevencijos priemones. Tam būtinas tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir tarpžinybinis veiksmų koordinavimas. Vadovaujantis CAMHEE projekte pateiktomis rekomendacijomis ir gairėmis, sukurta Vaikų psichikos sveikatos koncepcija. Šios koncepcijos tikslas – apibrėžti vaikų psichikos sveikatos politikos principus ir numatyti veiksmų kryptis. Rengiant Vaikų psichikos sveikatos koncepciją, atlikta Lietuvos vaikų psichikos sveikatos esamos situacijos analizė, pateikti vaikų psichikos sveikatos sistemos išsivystymo netolygumai ir privalumai, atlikta teisės aktų, reglamentuojančių vaikų psichikos sveikatą, apžvalga.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Vaikų psichikos sveikatos koncepcijoje pagrindinis dėmesys skiriamas trims veiksmų kryptims: 1. tėvų mokymo metodų tobulinimas, daugiausia dėmesio kreipiant į tėvus, turinčius psichikos sutrikimų arba priklausančius kitoms rizikos grupėms; 2. žalojančio ir save žalojančio elgesio prevencija mokyklose; 3. veiksmingos vaikų psichikos sveikatos gerinimo veiklos plėtra, skatinant bendruomenines paslaugas. Parengta koncepcija ateityje bus naudojama planuojant tolimesnę sveikatos priežiūros sistemos reformą vaikų psichikos sveikatos srityje, planuojant vaikų psichikos sveikatos stiprinimo bei psichikos sutrikimų prevencijos priemones, stiprinant tarpžinybinį bendradarbiavimą bei veiklos koordinavimą.

PROJEKTO VEIKLA „TĖVYSTĖS ĮGŪDŽIŲ UGDYMO IR TĖVŲ KONSULTAVIMO PROGRAMŲ PAKETO, SKIRTO TRIMS TIKSLINĖMS GRUPĖMS, PARENGIMAS“ Vykdant projekto veiklą „Tėvystės įgūdžių ugdymo ir tėvų konsultavimo programų paketo, skirto trims tikslinėms grupėms, parengimas“, parengtos tėvystės įgūdžių ugdymo ir tėvų konsultavimo programos trims tikslinėms grupėms: 1. šeimoms, kuriose bent vienas iš tėvų serga psichikos liga; 2. šeimoms, kuriose bent vienas iš vaikų serga psichikos liga; 3. padidintos socialinės rizikos šeimoms. Pagrindinis šių programų tikslas – siekti geresnės šeimų ir atskirų jos narių, ypač vaikų sveikatos. Tėvų psichikos liga jų vaikams turi reikšmingo tiesioginio ir netiesioginio poveikio. Svarbu ir tai, kad rizika sirgti psichikos sutrikimais yra paveldima, tačiau ne mažiau reikšmingos yra ir nepalankios socialinės–ekonominės aplinkybės, kuriose atsiduria sergančiojo šeima. Dėl psichikos sutrikimų, ypač lėtinių, nemažai sergančiųjų pasiekia menkesnį išsimokslinimo lygmenį, skursta, nes neturi darbo arba gauna menkesnį atlyginimą, susiduria su diskriminacija bei socialine atskirtimi. Šis aplinkybių derinys psichikos liga sergančiam asmeniui dažnai sutrikdo tėvystės vaidmeniui atlikti reikalingų įgūdžių formavimąsi ir pritaikymą, ligos pasireiškimai bei gydymo ypatumai apsunkina tėvystės vaidmens atlikimą. Tėvystės įgūdžių ugdymo ir konsultavimo intervencijomis yra tikimasi sušvelninti arba panaikinti psichikos sutrikimo sukeltus tėvystės įgūdžių ir tėvystės elgesio deficitus, kurie nepalankiai veikia tokioje šeimoje augantį vaiką. Rūpintis, auklėti ir ugdyti vaiką, kuris turi sunkių lėtinių psichikos arba elgesio sutrikimų reikia ne tik papildomų įgūdžių, bet neretai ir papildomų paslaugų tėvams ir šeimai. Daugiausiai problemų tėvams sukelia apsunkintas bendravimas, elgesio ir mokymosi problemos, rūpesčiai dėl vaikų ateities, finansinės problemos, paslaugų vaikui ir šeimai stoka. Tėvai dažnai skundžiasi liūdesiu, nerimu, beviltiškumo jausmu, nesijaučia esantys geri tėvai, junta kaltę dėl vaiko ligos, patiria kitų psichinę savijautą bloginančių jausmų. Papildomus iššūkius kelia ir didesnė finansinė našta, laiko sąnaudos, dėl kurių stiprėja nuovargis, neretai didėja įtampa, gausėja tarpasmeninių konfliktų šeimoje. Šie reiškiniai sudaro prielaidas blogėti tėvų psichikos būklei, padidina depresijos, konfliktų ir skyrybų rizika, kas savo ruožtu dar labiau pablogina vaiko psichikos sveikatos būklę ir gyvenimo kokybę. Dauguma socialinės rizikos šeimų nepakankamai rūpinasi savo ir vaikų sveikata, jų gyvenimo trukmė yra trumpesnė. Itin dažnai socialinės rizikos šeimos neturi pakankamai išteklių, galimybių, įgūdžių tinkamai pasirūpinti savo ir savo vaikų sveikata. Papildomas ryšys su sveikatos priežiūros įstaiga sudaro galimybes psichikos sveikatos stiprinimui, sutrikimų profilaktikai, ankstyvai diagnostikai, sveikatos būklę veikiančių faktorių įvertinimui ir savalaikiam psichikos sveikatos priežiūros paslaugų suteikimui arba nukreipimui į kitas paslaugas teikiančias įstaigas. Tėvystės įgūdžių ugdymo programa – tai struktūruota sveikatos stiprinimo intervencija, kuria susitikimuose (ir / arba elektroninėmis priemonėmis) interaktyviais metodais siekiama informuoti ir ugdyti veiksmingus tėvystės įgūdžius, stiprinti tėvystės kompetencijos pojūtį ir taip sustiprinti programos dalyvių psichikos bei fizinę sveikatą. Programoje vertinamas programos dalyvių patiriamas psichosocialinis poveikis.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Kiekvienos tėvystės įgūdžių ugdymo programos turinys remiasi tikslinės grupės poreikiais bei aplinkos, kurioje teikiama paslauga, tikslais. Paslauga teikiama sveikatos priežiūros sistemoje psichikos sveikatos problemas bei socialinę atskirtį patiriantiems suaugusiems ir vaikams. Šių programų turinys sutelktas į įvairius psichikos sveikatos aspektus, galinčius turėti įtakos tėvystės įgūdžiams ir jų praktiniam pritaikymui. Tėvystės įgūdžių ugdymo ir tėvų konsultavimo programos bus vykdomos sveikatos priežiūros sistemoje visoje Lietuvoje, todėl siektini rezultatai turėtų sietis ne tik su individualiais tėvystės įgūdžių ugdymo arba problemų sprendimo tikslais, bet ir geresne programos dalyvių sveikata. Planuojama, kad ateityje šios ugdymo ir konsultavimo programos taps viena iš specializuotų (veikiančių per tėvystės įgūdžių ugdymą) sveikatos stiprinimo intervencijų.

PROJEKTO VEIKLA „PSICHIKOS SVEIKATĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ VERTINIMO STUDIJOS PARENGIMAS“ PSICHIKOS SVEIKATĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ ŽINYNAS Lietuvos Respublikos įstatymai 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 18-30 straipsniai. 2. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (Žin., 1995, Nr. 53-1290). 3. Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 44-1247) 5, 7 straipsniai. 4. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 30827) 12, 13 straipsniai. 5. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 23-593) 19 straipsnis. 6. Lietuvos Respublikos sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymas (Žin., 2003, Nr. 17-701) 7, 8 straipsniai. 7. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (Žin., 2003, Nr. 73-3352) 8 straipsnis. 8. Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas (Žin., 1994, Nr. 89-1706) 6, 8, 9 straipsniai. 9. Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 96-1873) 22 straipsnis. 10. Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 11-239) 10 straipsnis. 11. Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties (Žin., 2004, Nr. 73-2539) 53 straipsnis. 12. Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas (Žin., 2007, Nr. 80-3214) 4, 10, 19, 21 straipsniai. 13. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Žin., 2010, Nr. 144-7361) 18, 40 straipsniai. 14. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 71-1706) 2, 33, 39, 403, 46 straipsniai. 15. Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (Žin., 2002, Nr. 91-3890) 2-4 straipsniai. 16. Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas (Žin., 2008, Nr. 47-1747). 17. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 116-4317) 6 straipsnis.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

18. Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymas (Žin., 2002, Nr. 62-2496) 11, 16 straipsniai. 19. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (Žin., 2002, Nr. 13-467) 17, 18, 21, 25, 29, 30, 31, 41 straipsniai. 20. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 75-2273) 2, 6, 8 straipsniai. 21. Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymas (Žin., 2000, Nr. 94-2918) 48, 49, 66 straipsniai. 22. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas (Žin., 1997, Nr. 30-711). 23. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas (Žin., 2002, Nr. 112-4969). 24. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 63-1231). 25. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 55-1287). 26. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas (Žin., 1996, 66-1572). 27. Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 102-2313). 28. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 1022317). 29. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (Žin., 1995, Nr. 44-1073). 30. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas (Žin., 1996, Nr. 11-281). 31. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 98 straipsnis. Priverčiamosios medicinos priemonės. 32. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 37-1341) 392-406 straipsniai. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas. 33. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 2.10-2.11 straipsniai. Fizinio asmens pripažinimas neveiksniu ar ribotai veiksniu. 34. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) 462-479 straipsniai. Bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu. Lietuvos Respublikos poįstatyminiai aktai 35. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. spalio14 d. įsakymas Nr. V-978 „Dėl asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo ir kontrolės krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 126-5455). 36. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymas Nr. V-1142/V-1139 „Dėl Sveikatos būklės įvertinimo principų, metodikos ir tinkamumo karo ar civilinei krašto apsaugos tarnybai pagal sveikatos būklę kriterijų patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 144-5799). 37. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. V-548 „Dėl Laikinojo nedarbingumo pažymų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymų išdavimo profesinės karo tarnybos kariams tvarkos tvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 92-3381). 38. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. A1108 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. A1-302 „Dėl Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašo ir Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo bei finansavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2013, Nr. 28-1338). 39. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 3 d. įsakymas Nr. A1-547 „Dėl Vaiko gerovės 2013-2018 m. programos patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 140-7208). 40. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymas Nr. A1-517 „Dėl Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strateginių gairių patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 135-6912).

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

41. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. A1438 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. A1-238 „Dėl Lietuvos valstybės paramos teikimo užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvos Respublikoje, integracijai tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2009, Nr. 83-3449). 42. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. liepos 4 d. įsakymas Nr. V-558/A1-183 „Dėl Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 76-3029). 43. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. V-188/A1-84/ISAK-487 „Dėl Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 39-1277). 44. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 52-2357). 45. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 404/96 „Dėl Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 66-2427). 46. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr. A1-207 „Dėl Darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 9-254). 47. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 4 d. įsakymas Nr. 129/518 „Dėl Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 88-3106) 48. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. rugsėjo 26 d. įsakymas Nr. V-1405 „Dėl Mokinių mokymo stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje ir namuose organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 114-5788). 49. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. ISAK-179 „Dėl Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 19-740). 50. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymas V-839 „Dėl Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2011, Nr. 62-2946). 51. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymas Nr. V-807 „Dėl Mokyklos nelankymo priežasčių klasifikatoriaus patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 67-3368). 52. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. kovo 17 d. įsakymas Nr. ISAK-494 „Dėl Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 33-1197) 53. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. 5-V-673 „Dėl Policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 2011, Nr. 96-4537). 54. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. 133 „Dėl Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr. 28-695). 55. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. V-601 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 53:2005 „Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 94-3514). 56. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos13 d. įsakymas Nr. V-577 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 114:2005 „Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 90-3384). 57. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas Nr. V-730 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 22:2006 „Psichikos sveikatos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 95-3746).

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

58. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. V-943 „Dėl Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo bei pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo tvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 143-5205). 59. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. V-713 „Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos dienos stacionaro ir psichoterapijos paslaugų bazinių kainų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 119-5451). 60. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 730 „Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų“ (Žin., 2000, Nr. 109-3489). 61. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. V-256 „Dėl Pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 48-1557). 62. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. V-436 „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų specializuotų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 542029). 63. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gruodžio17 d. įsakymas Nr. V-751 „Dėl Asmenų, norinčių įsigyti civilinį ginklą, schematizuotos psichiatrinės apžiūros ir psichikos būklės įvertinimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 112-3118). 64. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 301 „Dėl Profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ (Žin., 2000, Nr. 47-1365). 65. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 5 d. įsakymas Nr. V-584 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų žalos mažinimo programų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 77-3020). 66. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. rugpjūčio 21 d. įsakymas Nr. V-788 „Dėl Psichosocialinės reabilitacijos paslaugų psichikos sutrikimų turintiems asmenims teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 100-5109). 67. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. V-861 „Dėl Pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 110-5600). 68. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 1246 „Dėl Priklausomybės ligų prevencijos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų sistemos sukūrimo koncepcijos (gairių) patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 121-6078). 69. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 12 d. įsakymas Nr. V-118 „Dėl Psichiatrinių krizių intervencijos stacionaro ir dienos stacionaro paslaugų teikimo suaugusiesiems tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 22-1023). 70. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 12 d. įsakymas Nr. V-119 „Dėl Valgymo sutrikimų gydymo psichiatrijos specializuotame stacionare ir dienos stacionare paslaugų teikimo suaugusiesiems tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 22-1024). 71. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 544 „Dėl Narkologinės priežiūros įstatymo poįstatyminių teisės aktų tvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 862407). 72. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. 204 „Dėl Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 47-1824). 73. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. V-653 „Dėl Pakaitinio gydymo skyrimo ir taikymo priklausomybei nuo opioidų gydyti ir Pakaitinių opioidinių vaistinių preparatų išrašymo, išdavimo, laikymo ir apskaitos asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos aprašų patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 90-3587).

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

74. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. V-636 „Dėl Asmenų, kurie kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant narkotines ir psichotropines medžiagas, stebėsenos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 88-3496). 75. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. V-668/A1-243 „Dėl Pacientų, teismo nutartimi pripažintų nepakaltinamais ir nukreiptų gydytis, psichosocialinės reabilitacijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 79-3162). 76. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas Nr. V-499 „Dėl Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 82-3767). 77. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. V-164 „Dėl Ligų, kuriomis sergantys ne jaunesni kaip 16 metų pacientai turi teisę į sveikatos priežiūros paslaugas, neatskleidžiant asmens tapatybės, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 24-1151). 78. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. V-178 „Dėl Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, kai neatskleidžiama asmens tapatybė, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 30-1389). 79. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 23 d. įsakymas Nr. V-164 „Dėl Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtojo pataisyto ir papildyto leidimo „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM) įdiegimo“ (Žin., 2011, Nr. 23-1108). 80. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. V-505 „Dėl Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir bendros asmens būklės įvertinimo metodikų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 71-2641). 81. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. V-69 „Dėl Privalomojo pirmosios pagalbos mokymo programos, privalomojo higienos įgūdžių mokymo programos ir Privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai mokymo programos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 14-490). 82. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. X-1070 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 42-1572). 83. Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. XI-1078 „Dėl Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2010–2016 metų programos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 132-6720) 84. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 18 d. rezoliucija „Dėl narkotikų kontrolės politikos“ (Žin., 2003, Nr. 30-1234). 85. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 997 „Dėl Tabako gaminių vartojimo, jo daromos žalos sveikatai ir ūkiui stebėsenos (monitoringo) taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 131-4705). 86. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 4 d. nutarimas Nr. 1135 „Dėl Alkoholio vartojimo, jo daromos ekonominės žalos sveikatai ir ūkiui stebėsenos (monitoringo) taisyklių patvirtinimo (Žin., 2004, Nr. 137-4986). 87. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimas Nr. 591 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, jo padarinių, narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų (prekursorių) apyvartos stebėsenos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 692470). 88. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 17 d. nutarimas Nr. 537 „Dėl Vaikų, vartojančių psichiką veikiančias medžiagas, medicininės, psichologinės, socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 64-2285). 89. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 56-2000).

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

90. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 437 „Dėl Ankstyvo vaikų (moksleivių) psichiką veikiančių medžiagų vartojimo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 35-1305). 91. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 8 d. nutarimas Nr. 20 „Dėl Paskaitų kurso apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 8-183). 92. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 387 „Dėl Sprogmenų gamybos, prekybos ir naudojimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2013, Nr. 47-2341). 93. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. V-556/1R-181 „Dėl Pareiškėjų, advokatų ir advokatų padėjėjų sveikatos būklės reikalavimų ir sveikatos būklės tikrinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 117-4388). 94. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. 1R-27 „Dėl Narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės laisvės atėmimo vietose koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 23-724). 95. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymas Nr. V-559/240 „Dėl Notarų sveikatos tikrinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 93-4225). 96. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. V-196/1R-80 „Dėl Reikalavimų pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatai ir pretendentų į teisėjus ir teisėjų sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 36-1406). 97. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 4/07-132 „Dėl Tipinės naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programos ir Tipinės nuteistųjų integracijos į visuomenę programos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 87-3192). 98. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. V-161 „Dėl Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietose prevencijos programos patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 67-2639). Europos Sąjungos teisės aktai 99. Europos psichikos sveikatos ir gerovės paktas (2011). 100. 2009 m. vasario 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl psichikos sveikatos (2008/2209(INI)). 101. 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl gyventojų psichikos sveikatos gerinimo ir Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimo (2006/2058(INI)). 102. Narkotikų prevencijos ir informavimo programa (2007–2013). 103. 2003 m. birželio 18 d. ES Tarybos rekomendacijos dėl priklausomybės nuo narkotikų sveikatai daromos žalos prevencijos ir mažinimo įgyvendinimo (2003/488/EC). 104. Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencija (WHO Framework Convention on Tobacco Control) Ženeva, 2003 m. gegužės 21 d., pasirašyta 2003-09-22. 105. Žalioji knyga. Gyventojų psichikos sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimas (2005/484/COM). 106. 1988 metų Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta. 107. Europos psichikos sveikatos apsaugos deklaracija ir veiksmų planas 2005–2010 metams (EUR/04/5047810/6. Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono sveikatos apsaugos ministrų konferencija, Helsinkis, 2005 m.). 108. ES kovos su narkotikais strategija (2014–2020) (OLC/402/2012). 109. Tarybos išvados dėl Europos psichikos sveikatos ir gerovės pakto: rezultatai ir būsimi veiksmai (OLC/202, 2011).

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

PSICHIKOS SVEIKATĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ PRIEŠTARAVIMŲ VIENAS KITAM, JŲ SUDERINAMUMO FAKTŲ ANALIZĖ, VERTINIMAS Psichikos sveikatos priežiūrą ir sveikatinimo veiklą, su ja susijusią narkologinės priežiūros veiklą bei kitus su psichikos sveikata susijusius klausimus reguliuoja virš šimto penkiolikos skirtingo lygmens ir detalumo teisės aktų. Galiojantys teisės aktai priimti skirtingu laiku, jų teisinė technika bei reguliavimo kokybė skirtinga. Galima teigti, kad bendra teisės aktų kokybė yra pakankamo lygio. Tai, kad teisės aktai priimti skirtingu laiku kelia jų sąvokų nesuderinamumo, nevienodo detalumo, nevienareikšmės taikymo praktikos problemų. Skirtingi teisės aktų tikslai pagal šių teisės aktų kilmę ir priimančią instituciją (programos, rezoliucijos, įstatymai, nutarimai, įsakymai). Analizuojant teisės aktų visumą akivaizdu tai, kad egzistuoja skirtingas teisinio reguliavimo detalumas, nevienodas nuostatų abstraktumo lygis. Nors šios teisės aktų savybės nulemtos objektyvių aplinkybių, negerai tai, kad kai kurie teisės aktai deklaratyvūs, numato nuostatas, kurios neužtikrinamos įgyvendinimo mechanizmu, numatančiu detalias procedūras ir atsakomybę už jų nevykdymą arba netinkamą vykdymą.

PSICHIKOS SVEIKATOS POLITIKA Pagrindinis psichikos sveikatos klausimus reguliuojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (Žin., 1995, Nr. 53-1290) (toliau – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas). Teisinio reguliavimo požiūriu šis įstatymas yra neabejotinai svarbiausias teisės aktas teisinio reguliavimo sistemoje. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 2 straipsnis įtvirtina šio įstatymo tikslą – nustatyti asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra, teises, psichikos sveikatos tvarką ir kontrolę. Nors toks teisinio reguliavimo tikslas yra pozityvus ir teigiamas, tačiau teisinio reguliavimo požiūriu per siauras. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas priimtas 1995 metais, esant teisinio reguliavimo vakuumui, kai nebuvo sukurta teisės aktų sistema, nebuvo žinomos visos ateityje reikšmingos nuostatos, būsimi įsipareigojimai, kitos reikšmingos organizacinės nuostatos. Taigi toks įstatymo tikslas, koks numatytas, yra per siauras, keltinas klausimas dėl Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo tikslų detalizavimo. Toks tikslas, koks suformuluotas įstatyme apima tris esminius momentus – (1) asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra teises, (2) psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir (3) jos kontrolę. Įstatymas neapima kitų, su psichikos sveikatos priežiūra susijusių esminių sferų, nesudaro prielaidų šiai sistemai plėtotis, atsinaujinti, diegti naujoves, numatytas strategijose, siekti nesustabarėjusios, nuolat modernizuojamos psichikos sveikatos sistemos įgyvendinimo. Dėl šių priežasčių ypač svarbus šio įstatymo atitikimas įvairioms sveikatos, bei psichikos sveikatos strategijoms ir šias strategijas įtvirtinantiems dokumentams. Šiuo metu esantys tikslai neatitinka bendrųjų teisėkūros principų, nėra konkretumo, kokias konkrečiai sritis apima psichikos sveikatos priežiūra (susirgimų prevencija, priklausomybės ligos ir kita). Psichikos sveikatos strategija (Žin., 2007, Nr. 42-1572), 2007 m. balandžio 3 d. patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. X-1070 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“, numato esminius, svarbiausius psichikos sveikatos įgyvendinimo bei plėtros momentus. Ši strategija pabrėžia fundamentalias sistemines nuostatas, būtinas formuojant pažangią psichikos sveikatos sistemą. Psichikos sveikatos strategija deklaruoja, kad psichikos sveikata yra neatskiriama bendrosios individo ir visuomenės sveikatos dalis, nėra ir negali būti sveikatos be psichikos sveikatos (1 punktas). Strategija nurodo, kad valstybės vykdoma psichikos sveikatos politika aktyviai dalyvaujant visuomenei lemia, kaip padedama sutrikusios psichikos asmenims pasveikti arba, jei psichikos negalia yra nuolatinė, gyventi visavertį gyvenimą (5 punktas); strategija atsižvelgia į naujausias tarptautines tendencijas psichikos sveikatos priežiūros bei gerinimo srityje, paskelbtas tarptautinių institucijų (Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau – PSO), Europos Sąjungos institucijų, Pasaulio banko, universitetų) nurodomas kryptis, kad psichikos sveikata ypač svarbi saugant ir stiprinant visuomenės sveikatą, priimta Europos psichikos sveikatos apsaugos deklaracija ir Veiksmų planas (6 punktas); nurodoma, kad pasikeitus visuomenės sveikatos

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

prioritetams visuomenės psichikos sveikata tampa svarbiausia visuomenės sveikatos sudedamąja dalimi (7 punktas), „svarbiausia XXI amžiaus pradžios visuomenės sveikatos sritimi, kuriai reikia kiekybiškai ir kokybiškai naujų investicijų ir spendimų, nes psichikos sutrikimų našta visuomenei nuolat auga, pradeda vyrauti, palyginti su kitais sveikatos sutrikimais, ir, jei į tai reaguojama pasyviai ir tradiciniais būdais, stipriai trikdoma valstybių socialinė ir ekonominė plėtra bei piliečių gyvenimo kokybė“ (9.1. punktas); strategijoje pripažįstama, kad Lietuva yra tarp valstybių, pasižyminčių itin prastais visuomenės psichikos sveikatos rodikliais, pagal savižudybių, alkoholio suvartojimą Lietuva yra viena pirmaujančių Europos Sąjungoje, nuolat didėja narkomanijos atvejų skaičius (10 punktas), pripažįstama, kad Lietuvą XX amžiaus pabaigoje dėl sudėtingo pereinamojo laikotarpio ištiko stipri visuomenės sveikatos krizė, kurią lėmė socialinis stresas – kaip atsakas į užsitęsusias sudėtingas socialines, ekonomines, kultūrines ir demografines permainas (11 punktas); strategijoje taip pat pripažįstama, kad „Lietuvoje įvairiais lygiais vis labiau suvokiamas, bet dar realiais valstybės politikos sprendimais nepagrįstas vienas iš dviejų svarbiausių naujųjų PSO Europos visuomenės psichikos sveikatos politikos principų – psichikos sveikatos, kaip prioritetinės sveikatos politikos krypties, įtvirtinimas. Taip pat iki šiol trūko politinės valios apsispręsti dėl kito nemažiau svarbaus principo įgyvendinimo. Būtent antrasis PSO Europos psichikos sveikatos politikos principas – psichikos sveikatos integravimas, lemiantis išteklių investavimo kryptį <...>“ (11.3. punktas). Strategijoje konstatuojama, kad psichikos sveikatos būklės ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos situacijoje nepaisant konkrečių laimėjimų, esminio persilaužimo dar nėra (12 punktas). Strategijoje deklaruojama, kad blogi visuomenės psichikos sveikatos rodikliai pradės gerėti tik plėtojant bendradarbiavimą su psichikos sveikatos sutrikimų turinčiais asmenimis, jų šeimomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, įvairiomis suinteresuotomis institucijomis, taip užtikrinant nepavėluotą informaciją apie pagalbos teikimo bei psichikos sveikatos stiprinimo galimybes (13 punktas). Atsižvelgiant į tokias strategijos nuostatas ir jų lemiančią svarbą, formuojančią politiką nuostatų turinį, tokios nuostatos turi atsispindėti Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme. Visuomenės psichikos sveikata tiesiogiai susijusi su socialiniu nestabilumu, emigracija, mažu produktyvumu ir pan. Strategijoje numatyta, kad „bręsta politinė valia visų lygių valdžios institucijose suteikti prioritetą visuomenės psichikos sveikatos sričiai ir investuoti į šiuolaikinėmis Europos vertybėmis ir mokslo žiniomis pagrįstus psichikos sveikatos stiprinimo, psichikos sutrikimų prevencijos, gydymo ir reabilitacijos metodus“ (15.4. punktas). Strategijoje numatytos esamos situacijos silpnybės, į kurias atkreiptinas dėmesys, formuluojant teisės aktų, ypač įstatymų nuostatas, jos labais svarbios, būtent: valstybės ir savivaldybių institucijų, dirbančių sveikatos priežiūros srityje atotrūkis; nepakankamas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų integravimas į pirminę sveikatos priežiūrą (17.1. punktas), nepakankamas sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo, teisėsaugos sektorių bendradarbiavimas psichikos sveikatos priežiūros srityje (17. 2. punktas), nepakankamas sveikatos programų ir moderniosios bendruomeninės psichikos sveikatos priežiūros finansavimas (17.3. punktas), nepakankamas valstybės ir savivaldybių sveikatos programų valdymas, koordinavimas, įgyvendinimo efektyvumo vertinimas (17.4. punktas); savivaldybių biudžetuose nenumatytas finansavimas psichikos sveikatos priežiūra (17.5. punktas); nepakankamai išplėtota visuomenės informavimo psichikos sveikatos klausimais sistema (17.6. punktas), per didelė psichikos sveikatos priežiūros institucionalizacija (17.7. punktas), nepakankamas visuomenės pakantumas psichikos sutrikimų turintiems asmenims, didelė psichikos ligonių, jų šeimų ir psichikos sutrikimų stigmatizacija visuomenėje (17. 8. punktas). Būtent išvardytos nuostatos turi būti pagrindas reformuojant teisinį reguliavimą, įtvirtintą Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, kuris laikytinas pasenusiu, neatitinkančiu esamos situacijos ir kitų strategijas įtvirtinančių teisės aktų. Strategijoje įtvirtintos prioritetinės kryptys (žmogaus teisių užtikrinimas, modernios, pacientų poreikius atitinkančios paslaugos, biopsichosocialinio modelio plėtros pusiausvyra, autonomijos ir dalyvavimo skatinimas, nedidelių psichikos sveikatos sutrikimų gydymas nespecializuotose sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sutrikimų prevencija, pacientų, jų šeimų ir nevyriausybinio sektoriaus vaidmens stiprinimas) (21 punktas). Atsižvelgiant į šias kryptis turi būti formuojami teisės aktai ir jų tikslai. Ypač atkreiptinas dėmesys į žmogaus teisių užtikrinimo principą, nes galiojančiame teisiniame reguliavime šiuo metu egzistuoja tam tikros spragos.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Rengiant teisinio reguliavimo pakeitimus Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme (ar kitame jį papildančiame, tačiau tokio pat teisinio reguliavimo lygio teisės akte), svarbu įtvirtinti kitas esmines strategijoje įtvirtintas nuostatas, pavyzdžiui, autonomijos ir dalyvavimo skatinimo principo nuostatas (psichikos sveikatos paslaugos turi būti organizuojamos taip, kad pacientai galėtų būti kuo savarankiškesni ir dalyvautų visuomenės gyvenime, turėtų būti gydomi namuose arba kiek galima namams artimesnėje aplinkoje, specializuotose ilgalaikės globos įstaigose paslaugos gali būti teikiamos ypač sunkiais atvejais, kai kompleksinės pastangos teikti pagalbą bendruomenėje nesėkmingos (25 punktas). Įstatyme turi atsispindėti pacientų organizacijų, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo, taip pat nuostatos, reguliuojančios bendradarbiavimą su ikiteisminio tyrimo institucijomis, teismais, teisingumo sistema bendrai. Įstatymo nuostatos turi atspindėti kitas svarbias strategijoje įtvirtintas kryptis (dauguma psichikos sutrikimų yra nedideli, turi būti gydomi ne psichikos sveikatos specialistų, o pirminio sveikatos priežiūros lygio; gydytojai psichiatrai ir kiti psichikos sveikatos specialistai, dirbantys ambulatorinėje grandyje nemažą dalį darbo laiko turi skirti šeimos gydytojams ir jų gydomiems ligoniams konsultuoti, kt.); įstatymų nuostatas detalizuos poįstatyminiai aktai, nustatysiantys jų įgyvendinimo tvarką. Kitokiu atveju strategija ir liks pageidavimų rinkinys, nieko bendra neturintis su tikrove. Siekiant sistemos efektyvumo, įstatyminio lygmens reikalauja nuostatos, numatančios psichikos sveikatos sistemos finansavimą. Šiuo požiūriu tikslinga įstatymu nustatyti reikalavimą finansavimo proporcijos – kad atitinkama sveikatos biudžeto dalis būtų skiriama psichikos sveikatos veiklai ir kad finansiniai ištekliai būtų skiriami visoms svarbiausioms psichikos sveikatos problemoms spręsti prioritetų tvarka (30. 8. punktas, 30.15. punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į kitas svarbias strategines nuostatas, įtvirtintas teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 888 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo 2011-2013 metų tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“ (Žin., 2011, Nr. 93-4404) patvirtintame Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo 2011–2013 metų tarpinstitucinio veiklos plano priemonių plane daug dėmesio skiriama psichikos sveikatos svarbos valstybės politikoje įtvirtinimui (5.1.1. punktas), išsamios psichikos sveikatą reglamentuojančių teisės aktų analizės atlikimui (5.1.2. punktas), sutrikusios psichikos asmenų teisių realios apsaugos ir stebėsenos užtikrinimui (5.1.4. punktas). Psichikos sveikatos klausimai pirmą kartą strateginiu požiūriu pripažinti Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 „Dėl Lietuvos sveikatos programos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 64-1842 ). Programoje buvo pažymėta, kad Lietuvoje gyventojų ligotumas psichikos ligomis didėja (2.4. skyrius); įgyvendinimo plane pažymima, kad „daugelio šalių patirtis rodo, kad psichikos sutrikimų dažnėjimą pavyksta sustabdyti ir sumažinti tik vykdant valstybines–kompleksines programas kryptingai pagal prioritetines veiklos sritis, iš kurių svarbiausios yra: ilgalaikių psichikos ligų, narkologinių ligų, pagalbos sergantiems silpnaprotyste, psichikos invalidų reabilitacijos bei reintegracijos, patikimos nuolatinės savižudybių ir mėginimų nusižudyti apskaitos sistemos ir kt. sritys“. Tokios programos nuostatos nors ir svarbios, tačiau deklaratyvios, nekonkrečios, nesukelia pageidaujamų socialinių padarinių. Vertinant Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą atitikimo dabarties poreikiams, strateginėms psichikos sveikatos gerinimo kryptims, pažymėtina jo atitikimas specializuotiems tarptautiniams dokumentams. Vienas iš jų – Europos paktas dėl psichinės sveikatos ir gerovės (ES aukščiausiojo lygio konferencija Bendros pastangos siekiant psichinės sveikatos ir gerovės, Briuselis, 2008 m. birželio 1213 d.). Šiame dokumente numatytos strateginės reikšmės nuostatos – gyventojų psichinės sveikatos ir gerovės lygis – pagrindinis ES, kaip žiniomis pagrįstos bendruomenės ir ūkio, sėkmės šaltinis (I dalis, antras punktas); kyla poreikis žengti ryžtingą politinį žingsnį, siekiant, kad psichinė sveikata ir gerovė taptų pagrindiniu prioritetu (II dalis, pirmas punktas); žmonės patyrę psichinės sveikatos problemų, turi vertingos patirties, todėl privalo aktyviai dalyvauti planuojant ir įgyvendinant šiuos veiksmus (II dalis, trečias punktas); „Ilgalaikės psichinės sveikatos pagrindas formuojamas ankstyvajame amžiuje. Iki 50% psichinių sutrikimų prasideda paauglystės metu. Psichinės sveikatos problemų galima nustatyti 10% – 20% jaunuolių, kurių didesniąją dalį sudaro nepasiturinčių gyventojų grupių atstovai“, dėl to reikia užtikrinti ankstyvos intervencijos programas švietimo sistemoje, numatyti programas, skirtas skatinti vaikų auklėjimo šeimoje įgūdžius, skatinti specialistų, susijusių su sveikatos, švietimo, jaunimo ir kitais atitinkamais sektoriais mokymus psichinės sveikatos ir gerovės atžvilgiu, skatinti socialinio-emocinio mokslo integravimą į mokymo planus bei neformaliojo mokymo veiklą ir ikimokyklinių įstaigų bei mokyklų auklėjimo kultūrą (II dalis). Atsižvelgiant į tai, kad Pakte nurodomi esminiai riziką skatinantys socialiniai faktoriai bei priemonės

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

jų išvengti, būtina šių nuostatų pagrindu tikslinti nacionalinius teisės aktus, o ypač – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą. Pakte nurodomi esminiai psichikos sveikatos sutrikimų prevencijos postulatai, kurie turi nedviprasmiškai atsispindėti nacionaliniuose teisės aktuose, o prevencijos klausimas turi būti išskiriamas ir jam teikiama ypatinga svarba. Pakto I, III, IV, V skyrių nuostatos turi būti atspindėtos nacionaliniuose teisės aktuose – įstatyme (įstatymuose) ir juos detalizuojančiuose poįstatyminiuose aktuose, kur būtų numatyta detali įgyvendinimo procedūra, atsakingi subjektai, skiriamas finansavimas bei atsakomybė už tokių nuostatų įgyvendinimą. Pakto V skyriuje numatyta kova prieš išankstinį nusistatymą ir socialinę atskirtį. Tokios nuostatos taip pat turi būti deramai įtvirtintos Lietuvos teisės aktuose. Šios nuostatos turi būti suformuluotos taip, kad būtų galima turiningai siekti rezultato, ne vien nustatyti formalius, abstrakčius reikalavimus. Šiuo požiūriu paminėtinos galiojančio Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatos. Įstatymo 3 straipsnis nustato, kad „Psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Psichikos ligoniai negali būti diskriminuojami dėl jų psichikos sveikatos sutrikimų. Asmuo, praeityje sirgęs psichikos liga, negali būti dėl šios priežasties diskriminuojamas“ (1 dalis). „Asmuo diskriminuojantis psichikos ligonį dėl jo esamų ar buvusių psichikos sveikatos sutrikimų, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“ (2 dalis). Išanalizavus galiojančią atsakomybės sistemą tampa akivaizdu, kad Psichikos sveikatos įstatymo nuostata yra tik deklaracija, kurios įgyvendinimui nėra reikiamo pagrindo. Nėra reikalingų administracinės ar baudžiamosios atsakomybės nuostatų, kurios nustatytų atsakomybę už psichikos sutrikimų turinčių asmenų diskriminavimą. Be to, neaiški ir procedūra, kas tokias nuostatas galėtų būti pajėgus įgyvendinti. Todėl Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatos turi būti tobulinamos, taip pat turi būti tobulinami kiti įstatymai (pavyzdžiui, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (Žin., 1985, Nr. 1-1), kurie numatytų konkrečius diskriminavimo atvejų požymius, nustatytų sankcijas už tokį neteisėtą elgesį, taip pat tikslinga numatyti psichikos ligonio, kuris buvo diskriminuojamas, teisių atstatymo tvarką (nes bendraisiais teisiniais pagrindais jis gali būti nepajėgus apginti savo teisių ar tai padaryti gali būti labai sunku). Taigi įstatymas turi sudaryti aiškias prielaidas atsakomybei už diskriminavimą (turi būti patobulinti kiti teisės aktai numatantys atsakomybę už diskriminavimą – Administracinių teisės pažeidimų kodeksas), taip pat turi būti nustatytos aiškios prielaidos psichikos ligonių stigmatizacijos poveikio mažinimui. Svarbūs ir reikšmingi dalykai, kurie turėtų atspindėti nacionaliniuose įstatymuose, paminėtini ir Žaliosios knygos nuostatose (Žalioji knyga. Gyventojų psichikos sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimas. Europos bendrijų komisija. Briuselis, 14. 10. 2005 KOM (2005) 484 galutinis). Žaliojoje knygoje, be kita ko, pažymima, kad vis dar egzistuoja ligonių ir psichikos negalią turinčių žmonių smerkimas, diskriminacija ir nepagarba jų teisėms ir orumui, keliantys grėsmę pagrindinėms Europos vertybėms (1 dalis). Žmonių psichikos būklę lemia įvairūs veiksniai, tarp jų biologiniai, asmeniniai, šeimos ir socialiniai bei ekonominiai ir aplinkos (2 skyrius); psichikos ir fizinė sveikata yra labai susijusios. Viena išvada: įtraukus psichikos sveikatą į bendrąją slaugą ligoninėje galima žymiai sutrumpinti asmens buvimo ligoninėje laiką ir sutaupyti ekonominius išteklius (3 skyrius). Žaliojoje knygoje nurodoma, kad „strategijoje daugiausia dėmesio būtų skiriama šiems aspektams: (1) visų piliečių psichikos sveikatos rėmimui; (2) blogos psichikos sveikatos prevencijai; (3) žmonių, turinčių blogą psichikos sveikatą arba negalią, gyvenimo gerinimui vykdant socialinę integraciją ir saugant jų teises bei orumą; ir (4) informacijos apie psichikos sveikatą rinkimui, ES tyrimo žinių sistemos kūrimui.“ (5 skyrius). Šios nuostatos turi būti apsvarstytos tobulinant nacionalinius teisės aktus, ir ypač Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą.

PSICHIKOS SVEIKATOS BENDRIEJI REGLAMENTAVIMO TRŪKUMAI IR PRIEŠTARAVIMAI Neabejotinai Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas turi remtis aukščiau išvardytų strategijų nuostatomis, jas inkorporuoti ir detalizuoti. Kaip matyti iš įstatymo nuostatų taip nėra ir tokia situacija nepalankiai atsiliepia psichikos sveikatos priežiūros sistemai. Be to, kad įstatymas priimtas anksčiau, neatitinka naujausių Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės aktų bei rekomendacijų šioje srityje, įstatymui būdingi ir struktūriniai, sisteminiai, teisinės technikos trūkumai, kurie neigiamai įtakoja jo taikymą. Teisinis reguliavimas, numatytas įstatyme nepakankamas, stokoja detalumo, pasenęs, neatitinka naujausių strateginių krypčių.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Pagal įstatymo pavadinimą ir 2 straipsnyje įtvirtintus tikslus, įstatymas siejamas tik su padarinių šalinimu – psichikos sveikatos priežiūra, priežiūros įgyvendinimu, priežiūros tvarka ir kontrole, asmenų, kurie naudojasi tokia priežiūra, teisėmis. Kaip matyti iš aukščiau apžvelgtų pagrindinių strategijų, programų nuostatų, įstatymas visiškai neapima psichikos sutrikimų prevencijos, tokių sutrikimų užkardymo, prielaidų mažinimo tokiems sutrikimams sukūrimo. Prevencijos tikslai, numatyti programose, strategijose ir tarptautiniuose teisės aktuose, yra esminė šiuolaikinės visuomenės, o atitinkamai teisinio reguliavimo dalis. Nesant prevencijos sistemos detalaus įtvirtinimo, strategijų nuostatos lieka neįgyvendintos. Todėl esamas reguliavimas tobulintinas Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme numatant tokių sutrikimų ir ligų prevencijos priemones, atsakingus subjektus; kita galima alternatyva – papildomo įstatymo numatysiančio prevencijos sistemų sukūrimas. Įstatymas sisteminiu požiūriu negeras ir tuo, kad jame neįvardyta psichikos sveikatos įstaigų sistema ir struktūra. Šiam įstatymui esant pagrindiniu tiesioginiu psichikos sveikatos reglamentavimo šaltiniu, būtina įstaigų sistemą nustatyti būtent šio įstatymo nuostatose, o ne kituose teisės aktuose, priešingu atveju apsunkinamos galimybės informuoti pacientus, sudaryti galimybes jiems įgyvendinti teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjant galiojantį įstatymą pasigendama nuostatų apie visuomenės psichikos sveikatą, jos apibrėžimą, reikšmę, sąsajas su individo psichikos sveikata. Tokios nuostatas svarbios siekiant darnaus sistemos veikimo. Tokios nuostatos turėtų programinį pobūdį, galėtų būti suformuluotos preambulėje arba teisės akto tekste. Taip pat su visuomenės sveikatos apibrėžimu bei reikšme įstatyme pasigendama teisių ir prioritetų detalizavimo. Šios nuostatos turėtų atkartoti pagrindines tarptautinių dokumentų nuostatas. Šiuo metu įstatyme nėra išvardintos psichikos sveikatos reglamentavimo ribos, visuomeninio gyvenimo reiškiniai, patenkantys į psichikos sveikatos reglamentavimo ribas. Įstatymo 1 straipsnio 10 dalyje pateiktas psichologo apibrėžimas ribotas ir turėtų būti tikslinamas. Pagal apibrėžimą „Psichologas – asmuo, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus turintis teisę teikti psichologijos pagalbą psichikos ligoniams. Jeigu psichologas teikia psichikos ligoniui psichologijos pagalbą, jam galioja šio įstatymo IV skyriaus reikalavimai“. Psichologo veikla įstatymu nepagrįstai siejama tik su psichikos ligoniais, taip dirbtinai siaurinant veiklos spektrą. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas numato deklaracijų, kurių įgyvendinimo tvarka neaiški. Įstatymo 5 straipsnis nustato, kad valstybė turi sudaryti sąlygas psichikos ligoniams ugdyti, padėti jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti. Psichikos ligonių ugdymo ir globos įstaigų steigimo bei veiklos tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Nustatyti, kurie konkrečiai teisės aktai – labai sunku, prie įstatymo įgyvendinamųjų aktų tokių aktų nėra. Tokios pat nekonkrečios nuostatos, neduodančios jokios naudos, numatytos įstatymo 6 straipsnyje. Įstatymo nuostatos tikslintinos, nustatant konkrečią tvarką, o ją įgyvendinti turi būti parengti ir priimti kiti teisės aktai. Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato psichikos ligonių darbo sąlygas, jų reikalavimus, kurie nustatomi Sveikatos apsaugos ministerijos. Tačiau tokios sąlygos nėra nustatytos, be to, įstatymo nuostatos neadekvačios dėl jų teisinio reguliavimo, nes darbo teisinius santykius negali nustatyti vien įvardytas subjektas, o turi būti nustatyti ir kiti reikalavimai, esantys kitų institucijų žinioje (pvz., Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kt.). Tokia nuostata įstatyme nėra gera, ji turi būti koreguojama, psichikos ligonių darbo klausimų reguliavimas įstatyme turi remtis tarptautinių konvencijų siūlomomis sąlygomis bei jas grindžiančiomis formuluotėmis. Įstatymo nuostatos kai kuriais atvejais neapibrėžtos, taigi jas taikant gali kilti sunkumų ir klausimų bei ginčų. Pavyzdžiui, įstatymo 13 straipsnis nustato, kad „Pacientų sveikatos priežiūros sąlygas nustato psichiatras, atsižvelgdamas į tai, kad gydymo ir slaugos sąlygos mažiausiai varžytų“. Tokia nuostata vertintina teigiamai, tačiau dėl gydytojo visiškos diskrecijos ir asmeninės nuomonės neegzistuoja jokia šios nuostatos įgyvendinimo kontrolė, apskundimo tvarka ir pan. Įstatyme skirtingose vietose vartojami skirtingi terminai toms pačioms kategorijoms apibrėžti – pavyzdžiui, įstatymo 7, 13 straipsniuose nurodoma „ligos istorija“, 16 straipsnyje „medicinos dokumentai“, 15 straipsnyje „kiti medicinos dokumentai“ (taip pat pasitaiko „medicininė dokumentacija“, „asmens kortelė“, „medicinos forma Nr. ...). Tikslinga sąvokas suvienodinti, o pagrindines, vartojamas universaliai – apibrėžti įstatymo pirmajame skyriuje.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

PRIVERSTINIS GYDYMAS IR HOSPITALIZAVIMAS Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas padrikai ir nesistemingai reguliuoja priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimus. Šie klausimai turi ypatingos reikšmės, tačiau kol kas egzistuoja teisinės bei įstatymo spragos. Priverstinio gydymo klausimai nurodomi įstatymo 16, 22, 28, 29, 30 straipsniuose. Įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad priverstinio hospitalizavimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos. Įvertinus galiojančius teisės aktus galima konstatuoti, kad tokia tvarka nėra nustatyta ir tai vertinama kaip teisės, teisinio reguliavimo spraga. Įstatyme nėra įgyvendinta LR Civilinio kodekso 2.26 str. 4 d. nuostata, kad jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Tokiu būdu sudaroma nevienodo teisinio reguliavimo problema, kyla teisės aktų konkurencijos dilema, kurios lengvai galima išvengti suvienodinus šių dviejų teisės aktų nuostatas. Priverstinio hospitalizavimo tvarkos nebuvimas potencialiai pažeidžia asmens, kuriam taikomas priverstinis gydymas, teises, taip pat nesant tokios tvarkos kyla grėsmė žmogaus teisėms. Įvertinus tai, kad nėra aiškus skaičius asmenų, kuriems gali prireikti priverstinio hospitalizavimo, kyla grėsmė, kad kai kurių asmenų teisės, teisėti interesai gali būti pažeisti. Priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo reguliavimo trūkumų klausimai buvo iškelti Seimo kontrolieriaus ataskaitoje. 2010 metais Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius buvo kreipęsis į Sveikatos apsaugos ministeriją, prašydamas parengti ir patvirtinti priverstinio hospitalizavimo ir gydymo psichiatrijos įstaigose procedūrą reglamentuojančią tvarką. Tačiau kol kas tai nėra įgyvendinta. Galiojančiu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta teisė apskųsti priverstinį hospitalizavimą pačiam hospitalizuotam asmeniui, jo atstovui, gynėjui, advokatui, prokurorui, visuomeninei organizacijai, ginančiai asmens teises ar asmenų su psichikos negalia teises. Be to, nėra nustatyta tvarka ir procedūra kaip apskųsti. Būtina įvertinti tai, kad asmuo gali būti nelaisvas, neturi galimybių apskųsti, galimybės kreiptis į kitus asmenis (pvz., gynėją, advokatą) labai apribotos. Pagal esamą reguliavimą neatmetama galimybė, kad gydytojas vienasmeniškai gali taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, gali nurodyti, kad hospitalizuojamas asmuo nepajėgus atstovauti savęs, savo interesų teisme. Pagal galiojančią tvarką, hospitalizuojant nepilnametį, numatyta (17 str.), kad psichiatras nedelsdamas turi kreiptis į teismą ir gauti teismo leidimą gydyti nepilnametį; tačiau niekur nenumatyta tokio kreipimosi į teismą tvarka bei sąlygos. Siekiant veiklos aiškumo, paprastumo, žmogaus teisių apsaugos, tokia tvarka turėtų būti numatyta poįstatyminiame akte arba įgyvendinta LR Civilinio proceso kodekse. Pažymėtina, kad priverstinio hospitalizavimo klausimus ketinama detaliau reguliuoti naujos redakcijos Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme. Šio įstatymo projektas buvo registruotas Lietuvos Respublikos Seime (projektas Nr. XIP-1998), tačiau kol kas nepriimtas. Projekte priverstinio hospitalizavimo klausimai reguliuojami detaliai, numatant pagrindinius svarbiausius momentus: priverstinio hospitalizavimo ir gydymo skyrimo tvarką dalyvaujant pačiam hospitalizuojamam asmeniui (pacientui), priverstinio hospitalizavimo ir gydymo trukmę, jos pratęsimus, kitus svarbius priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimus. Įstatymo 19 straipsnis numato galimybę išimtinais atvejais, kai gresia pavojus asmens gyvybei, suteikti būtinąją medicinos pagalbą be paciento ar jo atstovo sutikimo. Tokia nuostata įstatyme reikalinga, tačiau nenumatytas būtinas tokio atvejo įforminimas medicinos įstaigoje ir tokio įforminimo tvarka, kontrolės mechanizmas, jei vėliau kiltų gydytojo ar įstaigos atsakomybės klausimas (dėl medicinos klaidos, pan.). Atsižvelgiant į tai, įstatymas turi būti papildytas formuluote dėl kontrolės ir atsakomybės. Įstatymo 20 straipsnis numato pacientui ar jo atstovui „teisę apskųsti sveikatos priežiūros sąlygas psichiatrijos įstaigos administracijai, Sveikatos apsaugos ministerijai arba teismui“. Tokia formuluotė šiuolaikinėmis sąlygomis neadekvati, netinkama asmens teisių apsaugos požiūriu, galinti nulemti menką žmogaus teisių apsaugos rezultatyvumą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu nusistovėjo ikiteisminis ir teisminis ginčų tarp asmenų sprendimo būdai, įstatymo formuluotė turi būti detalizuota – koks apskundimo eiliškumas, kam pirmiausia paduodamas skundas ir koks tokio skundo sprendimo teisinis rezultatas, numatytas aiškus kreipimosi į teismą pagrindas, kai išnaudoti ikiteisminio ginčų sprendimo būdai. Nenumačius paprastos, tačiau aiškios ir subjektams suprantamos procedūros, apskundimo procesas gali likti labiau deklaratyvus, apsunkinantis subjektus, o kartu mažiau efektyvus.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Įstatymo 25 straipsnis reguliuoja nepilnamečių asmenų hospitalizavimo klausimus. Šiame straipsnyje numatytos nepilnamečių tėvų bei globėjų teisės, tačiau nenumatyta pareiga įstaigai informuoti juos dėl jų teisių (galimybės būti kartu su hospitalizuojamu nepilnamečiu). Siekiant įstatymo aiškumo, paciento teisių apsaugos, tikslinga nustatyti reikalavimą hospitalizuojant supažindinti hospitalizuojamą nepilnametį, jo tėvus, globėjus su jų teisėmis ir pareigomis. Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad pacientai savo noru kreipęsi dėl hospitalizavimo ir buvę hospitalizuoti turi teisę bet kada palikti psichiatrijos įstaigą, jei nėra priverstiniam hospitalizavimui būdingų aplinkybių. Teisė bet kada palikti psichiatrijos įstaigą gera paciento teisių požiūriu, tačiau įstatyme nereguliuojami klausimai dėl gydymo nutraukimo, galimų dėl to komplikacijų, galimos žalos sveikatai staiga nutraukus gydymą, komplikacijų galimybė. Į šiuos klausimus tikslinga atsižvelgti formuluojant įstatymo pakeitimus, reformuojant teisinį reguliavimą. Nagrinėjant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą baudžiamajame procese, būtina peržvelgti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymą „Dėl Rekomendacijų dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso atliekant ikiteisminį tyrimą“ (Žin., 2013, Nr. 51-2587). Šio teisės akto 37 p. nustatyta prokuroro teisė nesutikti su teismo psichiatrų nuomone, kad asmeniui priverstinis gydymas nereikalingas. Visgi šią teisę prokuroras realizuoja atsižvelgdamas į asmens pavojingumą ir jo padarytos veikos pobūdį bei kitas aplinkybes. Manytina, kad šioje vietoje egzistuoja teisės spraga, nes nėra aišku, kas turima omenyje – asmens baudžiamosios veikos pavojingumas ar asmens psichinės būklės pavojingumas aplinkiniams. Be to, šios normos tikslingumas yra abejotinas, nes Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)(Žin., 2002, Nr. 37-1341) 141 str. 2 d. įtvirtina, kad esant psichiatrinės ekspertizės išvadai dėl asmens pavojingumo visuomenei, asmens buvimo įstaigoje klausimą sprendžia tik teismas ir jokių įgaliojimų nenumato prokurorui, tad darytina išvada, kad prokuroro teisė nesutikti su psichiatrų išvada tėra bendro pobūdžio proceso dalyvio teisės įgyvendinimas ir jokiu būdu ne įgaliojimas spręsti asmens buvimo įstaigoje klausimą. Minimas Generalinio prokuroro įsakymas turi ir kitų neatitikimų, pvz., BPK 141 str. 1d. numato teismo medicinos arba psichiatrijos ekspertizės tvarką, t. y., kai asmuo dar nėra pripažintas nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu. Tačiau šiuo atveju taikomas minėtasis įsakymas, kuris turėtų reglamentuoti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą vien nepakaltinamiems ar ribotai pakaltinamiems asmenims (6.1. p). Tačiau asmens siuntimas teismo psichiatrijos ekspertizei galimas ir asmeniui dar nesant pripažintam nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu, siekiant būtent šį faktą ir išsiaiškinti. Šiuo atveju kyla žmogaus teisių ir kas dar svarbiau – procesinių teisių prieštaravimas aptariamo įsakymo 31 p., kur nurodytas apribojimas asmeniui, kuris pasiųstas į teismo psichiatrijos ekspertizę, savarankiškai skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmus. Tokiu būdu nustatomas reglamentavimas apriboja asmens, kuris nėra pripažintas nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu, procesines teises be jokio pagrindo. Darytina išvada, kad įsakymas, kuris turėtų būti skirtas išimtinai priverčiamųjų medicinos priemonių taikymui nepakaltinamiems ar ribotai pakaltinamiems asmenims, iš dalies reglamentuoja ir teismo psichiatrijos ekspertizės klausimą ir prieštarauja BPK 141 straipsniui. BPK 405 str. 2 d. numato hospitalizavimo ar priverstinio gydymo pratęsimo terminus – teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Šiuo atveju įžvelgiamas neatitikimas su Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 str. 2 d. – teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. T.y., BPK nėra įgyvendinta Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostata dėl sutrumpinto vieno mėnesio nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios termino. Lieka neaišku, ar taikytinas sutrumpintas terminas pagal pastarąjį įstatymą, ar standartinis šešių mėnesių pagal BPK. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 32 straipsnio formuluotė nepilnavertė, nes nenukreipia į specialųjį įstatymą – Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymą (Žin., 2002, Nr. 112-4969). Kadangi teismo psichiatrijos ekspertizės užima labai svarbią vietą psichikos sveikatos sistemoje, šių teisės aktų nuostatos turi būti suderintos tarpusavyje ir pastarasis turi būti įvardintas aptariamame straipsnyje. Įstatymo 35 straipsnio formuluotė neaiški ir iš dalies perteklinė, nenustato naujų normų, tačiau įneša nereikalingos sumaišties į teisinio reguliavimo sistemą.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

PACIENTŲ ŽALOS ATLYGINIMAS Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 47 straipsnio nuostatos nepakankamai konkrečios, kad jas būtų galima vienareikšmiškai ir efektyviai pritaikyti. Pagal straipsnio formuluotę, „Asmuo, pažeidęs šio įstatymo 14 straipsnio reikalavimus, atlygina pacientui padarytą turtinę ir neturtinę žalą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Tačiau neaišku, koks yra „asmuo“, nurodytas įstatyme – 14 straipsnyje įvardyti „psichiatras, kitos specialybės gydytojas, slaugytojas, ir kitas personalas, sveikatos priežiūros įstaigos administracija“. Konkrečiai neįvardijus asmens gali kilti ginčų – kas atsakingas už įstatymo pažeidimą. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 47 str. nustato teisę į neturtinės žalos atlyginimą, bet tik 14 str. pažeidimo atveju (informacijos konfidencialumo pažeidimas). Tačiau LR Civilinis kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis neturtinės žalos sveikatai atlyginimą numato visais atvejais, išplėstinai, lygiai kaip ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 102-2317) 24 str. Toks skirtingas reglamentavimas netoleruotinas, juo labiau – Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme nepagrįstai siaurinamas ir turėtų būti vienodas visuose sveikatos priežiūros teisiniuose santykiuose.

PSICHIKOS SVEIKATOS PATIKRA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas 1996 m. kovo 7 d. Nr. 133 „Dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1996, Nr. 28-695). Šiuo įsakymu patvirtinta Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarka. Tvarkos 2 punkte vartojama sąvoka „medicininė dokumentacija“. Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme 7, 13 straipsniuose nurodoma „ligos istorija“, 16 straipsnyje „medicinos dokumentai“, 15 straipsnyje „kiti medicinos dokumentai“. Tikslinga sąvokas suvienodinti, o pagrindines, vartojamas universaliai – apibrėžti įstatymo pirmajame skyriuje. Šiame punkte nurodoma, kad „Bendrosios praktikos ir kitų specialybių gydytojai, nusprendę, kad pacientui reikalinga neatidėliotina psichiatrinė pagalba, privalo nedelsdami surengti paciento psichinės sveikatos patikrinimą“. Nėra nustatyta tvarka tokį patikrinimą atlikti, todėl įsakymas tikslintinas. Pirminio asmens patikrinimo galimybė nustatyta įstatymo 23 str. 2 d.: „Dėl pirminio asmens apžiūrėjimo gali kreiptis gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija“. Sąvokos bei teiginiai įstatyme (patikrinimas, apžiūrėjimas) turi būti suvienodinti, suderinti tarpusavyje. Įsakymo 5 punktas numato kiek kitokią negu numatyta įstatyme asmens pirminio psichikos būklės patikrinimo procedūrą. Šiame punkte numatyta, kad jeigu asmuo kreipiasi į gydytoją psichiatrą dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo savo iniciatyva, tai jis turi būti gydytojo psichiatro apžiūrėtas ir, esant reikalui, jam turi būti suteikta reikalinga psichiatrinė pagalba. „Jeigu dėl pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo į gydytoją psichiatrą kreipiasi artimieji, o asmuo tam prieštarauja, tai gydytojas-psichiatras priima sprendimą dėl tokio asmens psichikos būklės patikrinimo, kai įtaria sunkius psichikos sutrikimus. Artimieji privalo kreiptis į gydytoją-psichiatrą ar sveikatos priežiūros įstaigą raštu, nurodydami konkrečius asmens psichikos sutrikimo požymius“. Toks reikalavimas, kuris įtvirtintas poįstatyminiame akte praplečia įstatymo reikalavimą. Įstatyme nėra nurodyta, kad dėl asmens pirminio apžiūrėjimo besikreipiantys gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija turi kreiptis raštu. Todėl įsakymo nuostata tikslintina. Siekiant išvengti galimų neaiškumų, žmogaus teisių pažeidimų, tikslinga Psichikos priežiūros įstatyme nustatyti aiškią pirminio patikrinimo tvarką, kas gali kreiptis, pagrįstai išplečiant subjektų ratą ir nurodant, kad kreipimasis gali būti pateikiamas raštu arba žodžiu; kai kreipiasi policija, užtenka policijos pareigūnų motyvuoto paaiškinimo ar raštiško nurodymo. Tokiu atveju įstatyme įtvirtinus aiškią tvarką poįstatyminiame akte nereikės kurti naujų nuostatų, plečiančių įstatymo tekstą. Įsakyme numatyta, kad asmuo, kuriam atliktas pirminis psichikos būklės patikrinimas, manantis, kad toks tyrimas atliktas be pakankamo pagrindo, turi teisę skųstis Lietuvos Respublikos vyriausiajam psichiatrui, Sveikatos apsaugos ministerijai, teismui. Tokios nuostatos turi būti numatytos pagal įstatymo reikalavimus, suderintos su įstatymo vartojama terminija.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gruodžio 17 d. įsakymas Nr. 751 „Dėl Asmenų, norinčių įsigyti civilinį ginklą schematizuotos psichiatrinės apžiūros ir psichikos būklės įvertinimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 112-3118) įtvirtina asmenų, norinčių įsigyti ginklą psichiatrinės apžiūros ir psichikos būklės įvertinimo metodiką. Metodika, nors ir aiški, tačiau tobulintina. Teisinės kokybės požiūriu ministro įsakyme nėra nurodyta, kokiu įstatymu (įstatymais) remiantis metodika parengta ir patvirtinta; tai paminėta tik įsakymo priede (6.2. punktas). Be to, įsakymas turi būti paprastas ir suprantamas. Įvertinus tai, kad ginklo įsigijimas – asmens teisė, kurią jis gali realizuoti, turi būti sudarytos galimybės ją realizuoti. Iš kitos pusės, turi būti užtikrinta, kad šios teisės neturėtų asmenys su išreikštais psichikos sutrikimais, sergantys psichikos ar priklausomybės ligomis. Todėl įsakymas tobulintinas. Visų pirma, įsakymas turi būti paprastas, aiškus, lengvai prieinamas asmenims, ketinantiems įsigyti ginklą, taip pat visuomenei, teisinės formos požiūriu įsakymas turi būti paprastas, suprantamas statistiniam vidutiniam piliečiui. Be to, įsakyme turėtų būti nurodyta įžanga, kokiais atvejais ir kieno atžvilgiu taikoma tokia tvarka, įstaigos ir gydytojai atliekantys apžiūrą ir psichikos įvertinimą, galimybė pasirinkti tokius gydytojus ir tokio pasirinkimo ribojimai, įsakyme turi būti vengiama neapibrėžtumo, formuluočių, kurios neduoda pagrindo vienareikšmiškai spręsti, sudaro prielaidas samprotauti, pvz., 3.11. punktas „žalingi įpročiai (rūkymas, girtavimas, narkotikų vartojimas, pripratimas prie vaistų) – neaišku, ar tokie įpročiai tik charakterizuoja asmenį, ar duoda pagrindą gydytojui teikti išvadą, ar išvada apie žalingus įpročius daroma iš asmens pasakojimo apie save, jo pateiktų dokumentų, ar apie žalingus įpročius gydytojas turi surinkti informaciją pats (iš asmens ligos istorijos, kitų gydytojų, kitų gydymo įstaigų, užsienio įstaigų, kt.). Įsakymo priede vartojama sąvoka „asmens sveikatos istorija“. Pažymėtina, kad Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos 2 punkte vartojama sąvoka „medicininė dokumentacija“, Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme vartojamos sąvokos „ligos istorija“, „medicinos dokumentai“, „kiti medicinos dokumentai“. Tikslinga sąvokas suvienodinti, kad nekiltų neaiškumų taikant teisės aktus, asmenys negalėtų dirbtinai skųsti sprendimų dėl teisės aktų neatitikimų. Įsakymo priedo 6.3. punkte nurodoma, kad „iškilus konfliktui ar neaiškumams dėl psichikos būsenos įvertinimo, tiriamasis nukreipiamas konsultacijai į aukštesnio lygio psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, nurodant nukreipimo motyvus bei įstaigą“. Tokios nuostatos turėtų būti detalesnės, numatyta konkreti įstaiga, į kurią nukreipiamas asmuo, detali tvarka, veiksmai, jei asmuo atsisako kreiptis į aukštesnio lygio įstaigą. Be to, turėtų būti numatyta apskundimo galimybė (universali ar ribojama tik tam tikrais atvejais), pakartotinio tyrimo galimybė arba negalimumas. Pagal priede įtvirtintą tvarką, gydytojo psichiatro nuožiūra (diskrecija) plati, ji turėtų būti labiau apibrėžta. Be to, turi būti nustatyta tvarka, kaip išreikalaujami kitų institucijų, įstaigų turimi dokumentai, duomenys, nes tvarkoje numatyto teiginio, kad „Į tikrinamojo asmens sveikatos istoriją turi būti įrašyti tikrinamojo atsakymai į klausimus, nurodyta, ar per pastaruosius 5 metus nesigydė pas gydytojus psichiatrus (psichiatrus –narkologus) anonimiškai arba privačiai. Įrašą apie atsakymą į šiuos klausimus tiriamasis patvirtina savo parašu“, nepakanka. Tinkamo reguliavimo pavyzdys galėtų būti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ (Žin., 2000, Nr. 47-1365) 1 priedo „Profilaktinių sveikatos tikrinimų rūšys ir apmokėjimo tvarka“ 3 punkte vartojama formuluotė, įsakmiai nurodanti „...asmens sveikatos priežiūros įstaiga...išduoda išrašą (F...) iš asmens sveikatos istorijos (F...) ar asmens sveikatos istoriją (F...), ne trumpesnę kaip paskutinių 5 metų (F...)“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. 256 „Dėl Pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų teikimo suaugusiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 48-1557). Teisinės kokybės požiūriu ministro įsakyme nėra nurodyta, kokiu įstatymu (įstatymais) remiantis metodika parengta ir patvirtinta. Taip neturėtų būti. Nurodyta, kad įsakymas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu, tačiau pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis tvirtinamos kainos ir apmokėjimo tvarka – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, Narkologinės priežiūros įstatymas, kiti teisės aktai. Be to, nenumatyti kainų peržiūrėjimo (indeksavimo) tvarka ir laikotarpiai. Įstatymas pasenęs terminijos požiūriu, nes jame nurodomos nebeegzistuojančios institucijos (9 priedas, 3 punktas „ilgai sergantys psichinėmis ligomis ligoniai: paguldyti į stacionarą tardymo... įstaigų siuntimu“).

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ parengtas vadovaujantis įvairiais teisės aktais, tačiau tarp jų nenurodytas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Tai negerai teisinės kokybės požiūriu bei teisės akto taikymo požiūriu, nes šio įsakymo prieduose nurodomi su psichikos sveikata susiję tyrimai (pvz., 7 priedas 3.3. punktas, 13 priedas 12.2. punktas, 13.4. punktas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-601 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 53:2005 „Gydytojas Psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (Žin., 2005, Nr. 94-3514 ) patvirtinimo“ numatyti gydytojo psichiatro veiklą reguliuojantys reikalavimai.

VAIKŲ IR PAAUGLIŲ PSICHIKOS SVEIKATA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V-577 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 114:2005 „Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (Žin., 2005, Nr. 90-3384 ) patvirtinimo numatyti gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro veiklą reguliuojantys reikalavimai. Nors šių teisės aktų reguliavimo sritis artima, teisinio reguliavimo požiūriu esama tam tikro nevienodumo, netolygumo. Visų pirma, teisės aktuose vartojamos nevienodai apibrėžtos, tačiau tas pačias kategorijas apibrėžiančios sąvokos. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, kurio 1 straipsnio 8 punktas pateikia „psichiatro“ sąvoką: „8. Psichiatras – gydytojas, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus turintis teisę praktikuoti psichiatrijoje“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl Lietuvos medicinos normos MN 53:2005 „Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo: „4.1. gydytojas psichiatras – medicinos gydytojas, įgijęs gydytojo psichiatro profesinę kvalifikaciją.“ Kita panaši medicinos norma pateikia „gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro“ sąvoka: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl Lietuvos medicinos normos MN 114:2005 „Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo: 4.3. gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras – medicinos gydytojas, įgijęs gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro profesinę kvalifikaciją. Medicinos normoje, MN 53:2005 „Gydytojas psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu dėl Lietuvos medicinos normos patvirtinimo – sveikatos priežiūros sąvoka išvis nėra apibrėžiama. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnis 12 punktas: „12. Psichikos sveikatos priežiūra – specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus. Šios priežiūros tikslas – teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti“. Sąvoka „Gydytojo psichiatro praktika“ medicinos normoje MN 53:2005 apibrėžta siauriau, negu Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 12 dalyje. Formuluojant apibrėžimus teisės normose būtų tikslinga sąvokas suvienodinti, kad jas taikant nekiltų nereikalingos maišaties. Medicinos normoje – MN 114:2005 „Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, pateikiama tokia „vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros“ sąvoka: „4.2. vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūra (pagalba) – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti vaikų ir paauglių psichikos bei elgesio sutrikimų prevenciją, diagnostiką, gydymą ir reabilitaciją“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų: „Vaikų psichikos sveikatos priežiūra – tai psichiatrijos, psichoterapijos, psichologinio konsultavimo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos vaikams, paaugliams ir jų tėvams (globėjams, paciento atstovams). Vaikų ir paauglių psichiatrijos paslaugos teikiamos savivaldybių psichikos sveikatos centruose ar psichiatrijos kabinetuose, antrinio ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose.“

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Nors gydytojo psichiatro ir gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro veikla bei kompetencija skiriasi, didelė dalis nuostatų, reguliuojančių jų veiklą yra tapačios arba labai panašios. Tačiau vertinant teisės aktus sisteminiu požiūriu matosi, kad egzistuoja netolygumas, kuris nepageidautinas. Pavyzdžiui, apibrėžiant gydytojo psichiatro teises (V skyrius) vartojama formuluotė labai panaši, tačiau siauresnė negu apibrėžiant gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro teises (pvz., 10.4. išduoti asmens sveikatos pažymėjimus (pažymas) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka; tuo tarpu gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro – išduoti asmens sveikatos pažymėjimus (pažymas) bei kitus medicinos dokumentus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; gydytojui vaikų ir paauglių psichiatrui nurodomos tokios teisės kaip skirti medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą (10.6. p.), dalyvauti mokslo tiriamojoje veikloje (10.14. p.), teikti pasiūlymus darbdaviams, sveikatos priežiūros įstaigų vadovybei paslaugų teikimo ir darbo sąlygų gerinimo klausimais (10.15. p.), kurios turėtų būti suteiktos ir gydytojui psichiatrui). Nurodant pareigas (VI skyrius), gydytojui vaikų ir paauglių psichiatrui nurodomos detalesnės pareigos, kurios turėtų būti nurodytos ir gydytojui psichiatrui, pvz., pranešti policijai apie sužeidimus šaltuoju ar šaunamuoju ginklu bei kitus smurtinius sužeidimus ir sužalojimus (11.8. p.), pranešti apie išaiškintus arba įtariamus smurto, prievartos šeimoje arba prieš vaikus atvejus. Šie formalūs klausimai gali turėti įtakos sprendžiant gydytojų atsakomybės klausimus, iškilus neaiškumų dėl jų konkrečių funkcijų atlikimo, pan. Vertinant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 730 „Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų“ (Žin., 2000, Nr. 109-3489), atkreiptinas dėmesys, kad Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas neišskiria vaikų ir paauglių, kaip išskirtinių pacientų grupės, nenumato įsakymo 2 p. nustatyto reglamentavimo (Vaikų ir paauglių psichikos sutrikimams gydyti dažniausiai taikomi nemedikamentiniai gydymo metodai bei priemonės), nenumato ir kitų psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų teikimo vaikams ir paaugliams ypatumų. Todėl sistemiškai vertinant abu teisės aktus, darytina išvada, kad įstatyminio lygio teisės aktas nesuderintas su poįstatyminiu aktu, pastarojo normos neatlieka įstatymo nuostatų įgyvendinimo funkcijos, tokiu būdu vaikų ir paauglių psichikos sveikatą reglamentuojantys teisės aktai nesudaro darnios sistemos, o kaip tik įneša sumaišties į šią sritį.

PSICHIKOS LIGŲ IR KRIZIŲ PREVENCIJA Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. V-943 „Dėl Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo bei pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo tvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 143-5205) parengtas ir patvirtintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu (Žin., 1996, 126-2943) , tačiau neatsižvelgta į kitus, specifines sveikatos priežiūros sritis, tarp jų ir psichikos sveikatos sritį, reguliuojančius teisės aktus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V-717 „Dėl pirminės sveikatos priežiūros plėtros koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 96-3897) įtvirtintos labai svarbios strateginiu požiūriu nuostatos. Pirminės sveikatos priežiūros plėtros koncepcijos tikslai ir uždaviniai (III skyrius) numato „Plėtoti privačią pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklą, siekti, kad šeimos gydytojai patys steigtų kabinetus ir centrus, tam (reikia – a. p.) numatyti patalpų bei įrangos įsigijimo lengvatų, t.y. siekti, kad šeimos gydytojams, užsiimantiems privačia pirminės asmens sveikatos priežiūros veikla, savivaldybės leistų naudotis patalpomis panaudos principu“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 12 d. įsakymas Nr. V-118 „Dėl Psichiatrinių krizių intervencijos stacionaro ir dienos stacionaro paslaugų teikimo suaugusiesiems tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 22-1023) parengtas vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu. Tačiau sistemos požiūriu tai nėra gerai ir vertinant pagal teisėkūros principus, šis teisės aktas turėtų būti rengtas remiantis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu. Šis klausimas vertintinas kaip pastarojo įstatymo trūkumas ir bus plačiau išnagrinėtas šios studijos trečiajame skyriuje.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 12 d. įsakymas Nr. V-119 „Dėl Valgymo sutrikimų gydymo psichiatrijos specializuotame stacionare ir dienos stacionare paslaugų teikimo suaugusiesiems tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 22-1024) kaip ir aukščiau minėtas teisės aktas taip pat parengtas ir patvirtintas vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu. Tačiau sistemos požiūriu negerai tai, kad nenurodyta, jog šis teisės aktas parengtas remiantis ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu.

PRIKLAUSOMYBĖS LIGOS Tarp psichikos sveikatą reglamentuojančių teisės aktų svarbią vietą užima priklausomybės ligų, narkologinės priežiūros reguliavimas. Šiuo klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas (Žin., 1997, Nr. 30-711) (toliau – Narkologinės priežiūros įstatymas). Įstatymas skirtas reguliuoti narkologinių ligonių, asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis, kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, asmens sveikatos priežiūrą, turint tikslą sustabdyti ligą, jos socialines pasekmes, sumažinti žalą pacientams ir aplinkiniams (1 straipsnio 1 dalis). Nors įstatymo keliami tikslai pozityvūs, tačiau vertinant visumos, sistemos požiūriu, jie per siauri: su pagrindiniu įstatymo tikslu siejama ne vien priklausomybės ligos stabdymas, jos socialinės žalos mažinimas, tačiau ir visuomenės gerovės užtikrinimas, neigiamų padarinių visuomenei minimizavimas. Įstatyme nurodoma (1 str. 2 d.), kad jis sudaro narkologinių susirgimų prevencijos, ankstyvo susirgimų nustatymo, pacientų sveikatos priežiūros, jų integracijos į visuomenę sąlygas. Kadangi prevencija priklausomybės ligų srityje ypač aktuali, verta paminėti, kad įstatymas numato tam tikras prevencijos priemones, tačiau prevencijos sistema įstatyme turėtų būti tobulinama. Narkologinės priežiūros įstatymo 13 straipsnis įvardytas kaip „Prevencijos priemonės“. Tačiau šio straipsnio turinys neįvardija konkrečių prevencijos priemonių, o tik jas apibūdina bendrais bruožais, todėl iki galo neaišku, kokios konkrečiai priemonės yra. Šio straipsnio 1 dalis teigia: „Narkologinių susirgimų prevencijos priemonės – visuma sveikatos priežiūros priemonių, kuriomis siekiama: 1) užkirsti kelią piktnaudžiavimui psichiką veikiančiomis medžiagomis; 2) sustabdyti narkologinių susirgimų vystymąsi ir plitimą; 3) sušvelninti piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis, narkologinių susirgimų sukeltas pasekmes pacientui ir visuomenei“. Kitos straipsnio dalys atskleidžia bendrą prevencijos priemonių turinį – pagal tai galima spręsti, kad prevencijos priemonės – informacijos pacientams ir visuomenei skleidimas, informacinio pobūdžio veikla (13 str. 3 d.). 13 straipsnio 5 dalyje numatytas neapibrėžtas reikalavimas „Visi sveikatos priežiūros specialistai turi skirti dėmesio asmenų, piktnaudžiaujančių psichiką veikiančiomis medžiagomis, nustatymui“. Nors toks teiginys ir pozityvus bendrąja prasme, tačiau teisiškai jis jokių padarinių nesukelia, taigi iš esmės yra pageidavimas ir deklaracija. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, galima manyti, kad prevencijos sistema įstatyme turėtų būti tobulinama, galimai detalizuojant prevencijos priemones, jų sistemą, atskirų institucijų sąveiką, prevencijos stebėseną, efektyvumo didinimą, nuolatinį sistemos ir atskirų priemonių atnaujinimą atsižvelgiant į naujausią patirtį, prevenciją įgyvendinančių subjektų atsakomybę, iniciatyvą, jos skatinimą, visuomenės įtraukimo būdus, švietimo sistemos konkrečius veiksmus šioje ypač svarbioje sistemoje. Narkologinės priežiūros įstatymo 21 straipsnis „Visuomenės sveikatos ugdymas“ paminėta, kad visuomenės sveikatos ugdymą narkologinės priežiūros srityje atlieka tam akredituotos sveikatos priežiūros įstaigos, o įgyvendinat visuomenės sveikatos mokymą narkologinės priežiūros srityje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas moksleiviams, studentams, supažindinant juos su psichiką veikiančių medžiagų žala sveikatai ir ūkiui, su sveikatai palankios aplinkos, sveikos gyvensenos formavimu. Tokios nuostatos pozityvios, tačiau įstatyme nesant aiškaus ir detalaus mechanizmo, nuorodų į kitus teisės aktus, gali likti tik deklaracija, kurios įgyvendinimas niekaip nekontroliuojamas ir neduoda laukiamos naudos. Narkologinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad narkologinių ligonių, asmenų piktnaudžiaujančių psichiką veikiančiomis medžiagomis teises, jų apribojimo atvejus ir tvarką nustato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, kiti įstatymai. Tačiau Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas šių dalykų žiūrint formaliai nenumato – jis yra skirtas psichikos ligoniams, pacientams (kurie apibrėžti Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 str. 2, 3 d.), o Narkologinės priežiūros įstatymas skirtas narkologinių ligonių, asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis, kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis sveikatos priežiūrai reguliuoti. Narkologinės priežiūros įstatymas apibrėžia PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

narkologinio ligonio sąvoką: tai yra „asmuo su išsivysčiusiu priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių, kitų psichiką veikiančių medžiagų sindromus“ (2 str. 3 d.). Toks apibrėžimas niekaip neatsispindi ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme. Todėl įstatymų apibrėžimai turi būti suderinti tarpusavyje arba visos reikalingos sąvokos apibrėžtos viename įstatyme, padarytos reikalingos nuorodos tarp šių sąvokų vartojimą įstatymuose ir jų taikymo pagal šiuos įstatymus. Taikant įstatymus gali kilti neaiškumų, sunkumų, ginčų ir painiavos. Pavyzdžiui, narkologinių ligonių teisės ir jų ribojimai atliekami pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, kuris narkologinių ligonių sąvokos nepateikia, numato apribojimus tik psichikos ligoniams; asmens laisves apriboti galima tik pagal įstatymą ir tik įstatymų griežtai numatytais atvejais, nes kitaip pažeidžiamos konstitucinės asmens laisvės; neatmestina prielaida, kad apribojus asmens teises pagal esamą teisinį reguliavimą gali kilti neaiškumų dėl tokio ribojimo teisėtumo, jis teismo gali būti nuginčytas. Todėl įstatymų nuostatos derintinos tarpusavyje, tobulintinos. Narkologinės priežiūros įstatymo 6 straipsnyje numatytas informacijos apie narkologinius ligonius, asmenis, piktnaudžiaujančius psichiką veikiančiomis medžiagomis teikimas teisėsaugos institucijoms jų prašymu pagal raštiškas užklausas. Įstatyme numatyta, kad tokia informacija teikiama ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai, teismui, „perspėjant apie atsakomybę už informacijos apie paciento asmens sveikatą konfidencialumo pažeidimą“. Tokia nuostata teisinga, tačiau gali būti neišsami, nes tokia informacija, ją perdavus teisėsaugai gali paaiškėti, būti paviešinta tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu ir nebus prielaidų nustatyti, kaip ji paviešinta, kam konkreti atsakomybė taikoma. Siekiant išvengti tokių situacijų, būtina tobulinti reguliavimą. Efektyvi narkologinė priežiūra, narkotinių, psichotropinių medžiagų apyvartos ir vartojimo kontrolė bei tokių medžiagų apyvartos, vartojimo prevencija – ypatingai svarbios sritys visuomenės sveikatos požiūriu. Įstatymų bei kitų teisės aktų leidyboje tam skiriamas nemažas dėmesys, tačiau ne visada teisinės priemonės (priemonės, įtvirtintos teisės aktuose) duoda pageidaujamų rezultatų. Natūralu, kad šiose srityse egzistuoja nemaža dalis deklaratyvumo, ne visos teisės aktuose numatytos priemonės iš esmės įgyvendinamos. Vertinant galiojančius teisės aktus siūlytina vengti deklaratyvumo ir priemonių, kurios sistemą daro biurokratišką ir nesukelia pageidaujamų padarinių, tik imituoja procesą, o ne jį įgyvendina. Šiuo požiūriu reikia paminėti bendro, strateginio požiūrio dokumentą – Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą „Dėl Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2010-2016 metų programos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 132-6720). Šis dokumentas, nors ir svarbus tikslų iškėlimo, strateginiu požiūriu nebus efektyvus, jei nebus įgyvendinamos detalios priemonės. Programos 2 punkte akcentuojamas būtinumas „stiprinti teisėsaugos, sveikatos priežiūros, švietimo, socialinės apsaugos, kontrolės ir kitų valstybės institucijų sistemas, skatinti glaudesnį jų tarpusavio bendradarbiavimą ir bendradarbiavimą su visuomene, nevyriausybinėmis organizacijomis, ugdyti visuomenės nepakantumą neteisėtam narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimui ir vartojimui“. Programoje pažymima, kad ji rengta atsižvelgiant į tai, kad sėkminga tik tokia narkotikų kontrolės politika, kurios kryptys susiję su vaikų, jaunimo, visuomenės švietimu, pasiūlos ir paklauso mažinimu, informacijos rinkimu ir analize, mokslinių tyrimų plėtra, bendradarbiavimu ir koordinavimu. Tačiau tokios nuostatos arba neatsispindi arba ne visiškai atsispindi Narkologinės priežiūros įstatyme. Programos 6.5. punkte pateikta prevencijos sąvoka savotiška, neįtvirtinta įstatyme, prevenciją apibrėžianti kaip švietimo priemones, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mažinimo priemonės, derinamos su alkoholio ir tabako vartojimo prevencijos priemonėmis, administracinių gebėjimų stiprinimas taikant prevencijos priemones. Tai, kad programoje numatytos priemonės deklaratyvios ir lieka pozityviais pageidavimais, nesukeliančiais teisinio poveikio, arba sukeliančiais labai mažą poveikį, rodo programos įgyvendinimo siekiami rezultatai ir tikslai (programos priedas). Pavyzdžiui, siekiant rezultato sumažinti neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei jų pirmtakų pasiūlą, numatytos priemonės – tobulinant teisės aktus sudaryti sąlygas plačiau taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą (1.1. punktas), įgyvendinti atsakomybės neišvengiamumo principą (1.2. punktas). Nors tokios priemonės atrodo gražiai, tačiau iš esmės apima teismų ir teisėsaugos institucijų vykdomą veiklą, kuriai tokia programa iš esmės įtakos neturi. Priemonių sąraše numatytos ir kitos priemonės kaip „Skatinti visuomenę netoleruoti nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta: siekti aktyvesnio visuomenės palaikymo ir bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis vykdant neteisėtos narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos kontrolę“ (2 punktas), „Stiprinti teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą nacionaliniu ir tarptautiniu lygiais...“, kt., nesančios niekas kita, kaip deklaracija, esamos, vykdomos veiklos akcentavimas, neva siekiant efektyvumo. Negerai tai, kad priemonių vertinimo

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

kriterijai taip pat nieko nereiškiantys arba utopiški, pvz., priemonė „Formuoti neigiamą visuomenės požiūrį į neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų cheminių medžiagų ir preparatų, taip pat augalinės kilmės medžiagų, kurios gali būti vartojamos svaiginimuisi, vartojimą plėtojant visuomenės švietimą ir informuotumą, atsižvelgiant į tikslinės grupės asmenų amžių, kultūrą, tradicijas, kitus ypatumus“, o šios priemonės įvykdymo vertinimo kriterijus – „Lietuvos gyventojų požiūrio į neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą ir platinimą pokytis“. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 4 d. įsakymas Nr. 129/518 „Dėl Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 883106) numato savarankišką „Asmens, sergančio priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis“ sąvoką. Ši sąvoka neatitinka Narkologinės priežiūros įstatymo vartojamų sąvokų, jos vertė ribota. Šis įsakymas iškelia pozityvius tikslus (pašalinti asmens psichinę priklausomybę nuo alkoholio, narkotinių bei psichotropinių medžiagų, atstatyti gebėjimus, padėti tapti darbingu asmeniu, integruotis į šeimą, darbo rinką, visuomenės gyvenimą), tačiau jie deklaratyvūs tiek, kiek nėra sudaryta realių organizacinių, teisinių, finansinių priemonių juos įgyvendinti. Įsakymu patvirtintoje Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis integracijos į visuomenę koncepcijos 14 punkte nurodoma, kad Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas nustato psichikos ligonių teises, jų apribojimo atvejus ir tvarką; įstatyme „numatyta nuostata, kad valstybė turi sudaryti sąlygas psichikos ligoniams ugdyti, padėti jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti, iki šios dienos buvo daugiau formali. Formali lieka ir įstatymo pagrindu savivaldybėse kuriamų psichikos sveikatos komisijos bei psichikos sveikatos centrų veikla“. Koncepcijos 22.3. punkte nurodyta, kad „Bendroje švietimo sistemos politikoje narkotikų klausimais turi būti ne tik pirminė prevencija, bet ir ankstyvoji intervencija“. Atsižvelgiant į tai, formuluojant teisės aktų nuostatas turėtų būti linkstama nuo formalių, deklaratyvių teiginių įtvirtinimo į konkrečių priemonių, priskirtų konkretiems subjektams, numatant konkrečią atsakomybę, įtvirtinimą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 544 „Dėl Narkologinės priežiūros įstatymo poįstatyminių teisės aktų tvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 86-2407) numato tvarką, kaip taikant medicininio ir socialinio poveikio priemones įvertinama asmens sveikatos ir socialinė būklė. Šios tvarkos 1 punkte numatyta, kad pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros įstaigų gydytojai psichiatrai su bendrosios praktikos gydytojais, gydytojais terapeutais, gydytojais pediatrais, socialiniais darbuotojais sudaro gydymo planą, aktyviai vertina narkologinių ligonių, asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ir kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, sveikatą ir socialinę aplinką, taiko medicinines poveikio priemones ir dalyvauja socialinio poveikio priemonių vykdyme. Iš tokio aprašymo neaišku, kokia tvarka tai vyksta, ar vyksta iš viso, koks tokios veiklos efektyvumas, realumas ir kontrolė. Šiuo įsakymu patvirtintoje Sveikatos priežiūros įstaigų informacijos apie narkologinius ligonius, asmenis, piktnaudžiaujančius psichiką veikiančiomis medžiagomis, sveikatos būklę, jos prognozes, suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikimo tvarkoje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikia informaciją apie narkologinius ligonius, asmenų, piktnaudžiaujančių psichiką veikiančiomis medžiagomis sveikatą, socialinių pasekmių prognozes, suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, informacija pagal raštiškus užklausimus teikiama „Kvotos organams“, (2 punktas). 3 punkte numatyta, kad „Kvotėjai, tardytojai, prokurorai ir teismas, nagrinėjantys jų kompetencijai priskirtas bylas, turi teisę gauti (pagal BPK 75 straipsnį) visą informaciją apie narkologinių ligonių bei piktnaudžiaujančių alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ir kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis sveikatą, socialinių pasekmių prognozes bei suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas“. Teisės akte vartojama terminija pasenusi, neatitinka dabartinio reguliavimo, institucinė sistema pasikeitusi, be to, numatyta galimybė teikti teisėsaugai visą informaciją apie asmenį turi būti detaliai aprašyta baigtiniu teiktinos informacijos sąrašu, apsiribojant gydytojų apibendrintomis išvadomis, neteikiant išsamios medicininės informacijos, kad nebūtų pažeistos asmens teisės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-688/A1-243 „Dėl Pacientų, teismo nutartimi pripažintų nepakaltinamais ir nukreiptų priverstinai gydytis psichosocialinės reabilitacijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 79-3162) netiksliai apibrėžiamos sąvokos: 7.4. punkte „pacientai, teismo nutartimi pripažinti nepakaltinamais – asmenys, teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamas, taip pat asmenys, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

jų valdyti“; sąvoka turi būti tikslinama, kad nebūtų iškraipomos įstatymuose (LR Baudžiamojo kodekso 17 ir 18 str.) vartojamos sąvokos. Šiuo įsakymu patvirtinto tvarkos aprašo 25 punkte numatytas reikalavimas pacientui per 7 darbo dienas po atvykimo apsilankyti („pacientas privalo“) psichikos sveikatos centre, kur jį apžiūri gydytojas psichiatras, įvertina ligonio psichikos būklę, pakartotinai supažindina su stebėjimo tvarka, skiria pakartotinio vizito dieną. Tačiau neaišku, kokia sankcija taikoma pacientui, jei jis reikalavimo neįgyvendina. 35 punkte numatyta, kad „jei pacientas pažeidinėja stebėjimo tvarką, elgiasi asocialiai, apie tai bendra tvarka informuojamas apylinkės inspektorius. Tiesioginės policijos pagalbos pristatant asmenį gydytojo psichiatro apžiūrai, kai pacientas tam prieštarauja, prašoma tais atvejais, kai paciento elgesys ima kelti realią grėsmę savo ar aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei“. Nors nuostatos ir informatyvios, tačiau kyla abejonių dėl paciento teisių įgyvendinimo, todėl įsakymas tobulintinas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1246 „Dėl Priklausomybės ligų prevencijos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų sistemos sukūrimo koncepcijos (gairių) patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 121-6078) patvirtintose gairėse numatyti pozityvūs žingsniai pagerinti esamą padėtį. Priklausomybės ligų prevencijos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų sistemos tobulinimo principai ir pagrindinės nuostatos numato, kad siekiant stiprinti priminę psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją, tikslinga parengti teisės aktus, kurie reglamentuotų prevencijos programų akreditavimo, vykdymo ir stebėsenos tvarką (13 punktas); siekiant gerinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą sumažinti psichologui numatytą aptarnaujamų gyventojų skaičių nuo 40000 iki 20000, gerinti teikiamų paslaugų prieinamumą, sudaryti galimybes plėtoti ankstyvosios intervencijos paslaugas (15 punktas), kt. Svarbią vietą priklausomybės ligų prevencijos požiūriu užima alkoholio vartojimo prevencija ir kontrolė. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (Žin., 1995, Nr. 44-1073; 2004, Nr. 47-1548) numato valstybės alkoholio kontrolės politikos principus, tarp kurių – riboti alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimą (3 str. 4 p.), drausti priemones, skatinančias jaunimą pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus (3 str. 5 p.). Visgi sąvoka „ribojimas“ nėra konkreti, bet koks teisinis reglamentavimas alkoholio ribojimo linkme faktiškai jau reiškia šios nuostatos įgyvendinimą. Todėl įstatyme deklaruojamus principus įgyvendinti nėra sudarytos pakankamos ir, kas svarbiausia, – konkrečiai apibrėžtos sąlygos, kas apsunkina tolimesnį teisėkūros procesą.

PACIENTŲ IR LIGONIŲ TEISĖS Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499 „Dėl Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 82-3767) patvirtintų nuostatų 80 punkte numatyta, kad „Į ekspertinį skyrių patalpintas įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis turi teisę susitikti su savo gynėju, jei tik tam netrukdo jo psichikos būklė“. Tokia formuluotė siaurina įstatymuose įtvirtintą besąlygišką gynėjo teisę susitikti su įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju, be pagrindo iškelia sąlygą, kurios nenumato procesiniai įstatymai, įtvirtinantys teisingumo vykdymo proceso nuostatas (BPK 21 str. 4 d., 22 str. 3 d., 50 ir 51 str.). Poįstatyminis aktas negali nustatyti detalesnių reikalavimų negu numatyti įstatyme, be to, įsakyme įtvirtinta ir diskrecijos galimybė – ar asmens psichikos būklė trukdo, ar netrukdo, nusprendžia tokį asmenį kontroliuojantis asmuo, gydytojas. Tokia nuostata tikslintina, kad nebūtų pažeistos sulaikyto asmens teisės, teisėti interesai. Be to, šių nuostatų 101.12. punkte numatyta pasenusi, nebeegzistuojanti pareigybė (tardytojas). Žmogaus teisių požiūriu aktualūs ir kiti teisės aktai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra sąvoka „silpnaprotystė“ (1.84 straipsnis. „Neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu“), kuri neturi būti vartojama, nes žemina psichiškai neįgalių asmenų garbę ir orumą. Šiuolaikinis teisinis reglamentavimas dviprasmiškai nustato asmens, kurį ketinama pripažinti neveiksniu, dalyvavimą bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 464 str. 2 d. numato, kad „Jeigu fizinio asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu ar ribotai veiksniu, dėl sveikatos būklės, patvirtintos eksperto išvada, negalima iškviesti ir apklausti teisme ar įteikti jam teismo dokumentus, teismas bylą nagrinėja šiam asmeniui nedalyvaujant.“ Taigi, byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu nenumatomas privalomas šio asmens dalyvavimas, nėra ir nustatytos valstybės pareigos

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

skirti teisinį atstovavimą asmenims, kurių bylos dėl pripažinimo neveiksniais nagrinėjamos teisme. Todėl praktikoje gali pasitaikyti piktnaudžiavimo atvejai, atvejai, kai asmenys nežinos apie bylos nagrinėjimą. Kai asmuo jau pripažintas neveiksniu, ir įsiteisėja teismo nuosprendis, šis asmuo negali apskųsti nuosprendžio kasacine tvarka. Be to, formuluotė dviprasmiška – neaišku, kaip reikia suprasti sąvoką „negalima iškviesti ir apklausti teisme ar įteikti jam teismo dokumentus“ – ar kad asmeniui neįteiktas procesinis dokumentas yra pakankama sąlyga nagrinėti asmens pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu. Ši nuostata galimai prieštarauja Civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) 14 str. (Įrodymų tyrimo betarpiškumui). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.10 straipsnio 1 dalį „Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa.“ Taigi, šiam asmeniui nustatoma globa, tačiau jei asmuo nesutinka su nuosprendžiu, jis neturi jokių teisinių apskundimo galimybių. Be to, neaiškus yra ir veiksnumo atkūrimo proceso reglamentavimas: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.10 straipsnio 3 dalis numato, kad „Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripažįsta jį veiksniu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, tokiam asmeniui nustatyta globa panaikinama. 4. Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Jie taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu.“ Toks reglamentavimas neužkerta kelio neveiksnaus asmens artimųjų ar kitų suinteresuotų asmenų piktnaudžiavimui. Pačiam pasveikusiam asmeniui nėra suteikiama galimybė kreiptis dėl jo veiksnumo atkūrimo. Teisės aktai nenumato jokio privalomo periodiško patikrinimo dėl asmens, pripažinto neveiksniu, sveikatos būklės. Esama neaiškaus teisinio reglamentavimo pacientų teisės pasirinkti gydymo įstaigą ar gydytoją psichiatrą tuo atveju, kai asmeniui skiriamos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 10 str. nustato, kad pacientas turi teisę pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą, nebent jis pagal to paties įstatymo 27 str. (esant realiai grėsmei sveikatai ar gyvybei), taip pat asmenų, nuteistų laisvės atėmimu ir susirgusių psichikos liga ir psichikos ligonių, padariusių visuomenei pavojingą veiką (nusikalstamą veiką). Vadinasi, minėtais trimis atvejais paciento teisė rinktis psichikos sveikatos centrą bei gydytoją psichiatrą negalioja psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 10 str. pagrindu. Tačiau minimame reglamentavime naudojamos sąvokos „gali būti ribojamos paciento teisės“ (10 str.), o 35 str. neįvardinant konkrečių ribotinų teisių. Darytina išvada, kad dabartinis reglamentavimas visiškai eliminuoja paciento, kuriam skiriamos priverčiamosios medicinos priemonės, teisę rinktis sveikatos įstaigą ar gydytoją psichiatrą, tačiau šis teisės ribojimas visiškai paliktas sveikatos įstaigos gydytojui psichiatro dispozicijai. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 str. nustato, kad psichikos ligoniai (t. y., tiek veiksnūs, tiek neveiksnūs, nes sąvoka apima abi grupes) turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tačiau Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo (Žin., 1992, Nr. 22-635), 2 str. 1 p. (Visuotinė rinkimų teisė), nustato, kad neveiksnūs piliečiai rinkimuose nedalyvauja. Šiuo atveju yra akivaizdus skirtumas reglamentavime, teisės aktų nuostatos prieštarauja viena kitai. Analogiška nuostata (ir nesuderinamumas) yra ir kituose rinkimų įstatymuose (Prezidento rinkimų, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme). Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas nenumato psichikos ligonių ar pacientų specialaus teisinio režimo (II ir III skyrius – pacientų ir psichikos ligonių teisės ir jų apribojimai) pabaigos momento, t. y., nuo kada juridiškai teisių apribojimai nustoja galios. Taip yra pažeidžiama LR Konstitucijos 20 str. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Kadangi psichikos priežiūrą reglamentuojantis įstatymas nenumato laisvės apribojimo pabaigos bei pasibaigimo procedūros, galimai yra pažeidžiamas Konstitucijos įpareigojimas nustatyti šias procedūras, o šių nebuvimo atveju išvis netaikyti laisvių suvaržymo. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. (paciento teisė susipažinti su savo medicinos dokumentais, medicinos dokumentų ištraukomis) numato galimybę riboti šią teisę, tačiau numato, kad medicinos dokumentų ištraukos parengiamos taip, kad nepakenktų kitų asmenų interesams. Vertinant sistemiškai su 21 str. (Pacientas ar jo atstovas turi teisę pateikti psichiatrijos įstaigos administracijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, teismui pasirinkto psichiatro medicinos išvadą dėl sveikatos būklės, sveikatos priežiūros sąlygų bei kitus dokumentus), neaiškus pakenkimo kitų asmenų interesams kriterijus, taip sudaroma prielaida iškraipyti medicininius dokumentus bei ribojama paciento galimybė skųsti minėtus sprendimus bei aktus. Bet koks dokumentų turinio iškraipymas, redagavimas, nutylėjimas bei kita PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

intervencija gali kirstis su LR Baudžiamojo kodekso nuostatomis ir sąlygoti atsakomybę už dokumentų klastojimą (LR Baudžiamojo kodekso 300 straipsnis). Minėtasis įstatymas nenumato atleidimo nuo atsakomybės teisės spragos atveju (įstatymo numatyta teisė dokumente pateikti pakeistą informaciją kaip tikrą). Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 7 straipsnis numato hospitalizuotų pacientų teises. Šios teisės pozityvios, reikšmingos, tačiau jų įgyvendinimas siejamas su įstaigos vidaus taisyklėmis (7 straipsnio 2 dalis). Dėl tokios įstatymo nuostatos teisės gali tapti deklaratyvios, nerealios, nes įstaigos vidaus taisyklės gali būti taikomos hospitalizuotam pacientui įstaigos administracijos, gydančių gydytojų nuožiūra.

NEBLAIVUMO ARBA APSVAIGIMO NUSTATYMAS Vertinant neblaivumo arba apsvaigimo nustatymo reglamentavimą, tikslinga sistemiškai įvertinti šiuos teisės aktus: 1. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymą „Dėl Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 55-2113); 2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 13-460); 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 56-2000); 4. Krašto apsaugos ministro įsakymas „Dėl Asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo ir kontrolės krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo (Žin., 2011, Nr. 129-6133). Nors visi minėti poįstatyminiai aktai reglamentuoja tą pačią sritį – neblaivumo ir apsvaigimo nustatymo procedūras, bet dėl savo specifikos, natūralu, nustato skirtingas teisines – administracines priemones bei pasekmes. Šiuo atveju minėtame Vyriausybės nutarime ir taisyklių 2 p. išskiriamas apsvaigimas (nuo psichiką veikiančios medžiagos, išskyrus apgirtimą nuo alkoholio produktų) ir apgirtimas (tik nuo alkoholio produktų), o likusiuose aktuose tokio išskyrimo nėra – tiek apsvaigimas, tiek girtumas aprašomas kaip vienodas teisines pasekmes sukeliančios būsenos. Šių skirtingų būsenų išskyrimas turi prasmę dėl skirtingų teisinių pasekmių ir atsakomybės girtumo ir apsvaigimo atvejais. Tiek struktūrine, tiek turinio prasme skiriasi aptariamųjų aktų reglamentavimas. Pvz., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo 17.1. p. nustatomas tikslus tiriamosios medžiagos tyrimams kiekis, ko nėra kituose minimuose teisės aktuose. Krašto apsaugos ministro įsakymo 11 p. nustato pareigą tiriamam asmeniui neblaivumo ar apsvaigimo tyrimo aktą pristatyti tą pačią dieną arba kitą darbo dieną, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo 17.6. p. nustatomas dviejų darbo dienų terminas tyrimo medžiagos pristatymui į laboratoriją, o likusieji poįstatyminiai aktai nereglamentuoja termino išvis. Netgi Vyriausybės nutarime ir taisyklėse nėra reglamentuotas terminas, per kurį asmuo pats gali kreiptis į medicininę įstaigą savo girtumui ar apsvaigimui nustatyti (taisyklių 27-28 p.). Savo esme, šie teisės aktai nustato skirtingus reglamentavimus net ne dėl teisinių santykių specifikos (patikrinimas laisvės atėmimo vietoje ar transporto priemonės vairuotojo, ar darbo vietoje), o tiesiog dėl visiško nesuderinamumo tarpusavyje. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl vienuose teisės aktuose nustatomi skirtingi terminai, o kituose jie išvis nenustatomi; kodėl vienuose išskiriami apgirtimas ir apsvaigimas, o kituose – ne. Kodėl vienuose yra blanketinės normos, nukreipiančios į Bendras asmens būklės įvertinimo metodikas (girtumo ir apsvaigimo nustatymo taisyklės darbo vietoje ir transporto priemonių valdytojams), o kitose (girtumo ir apsvaigimo krašto apsaugos ir laisvės atėmimo vietose nustatymo taisyklės) tokių normų nėra ir apie jas neužsimenama.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

KITI, NIEKUR NEPRISKIRTI KLAUSIMAI Vertinant Sveikatos sistemos įstatymą, atkreiptinas dėmesys į 47 str. 2 d. 7 p. nuostatą, kad psichikos ligos priskiriamos valstybės laiduojamai sveikatos priežiūrai, o 48 str. (savivaldybių remiama sveikatos priežiūra) net neužsimena apie psichikos ligas. Ir šiuo atveju įžvelgtinas neatitikimas su Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 6 str. reglamentavimu, kad „Savivaldybė organizuoja ir remia žmonių su psichine negalia slaugą ir globą šeimose, sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos centruose ir kitose globos bei reabilitacijos įstaigose“. Lieka neaišku, kodėl šių abiejų įstatymų reglamentavimas nesutampa ir savivaldybių pareiga remti psichikos sveikatą neįtvirtinta Sveikatos sistemos įstatyme, bet nustatyta Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme. LR Baudžiamojo kodekso 169 straipsnyje (Diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės) nėra įgyvendinta Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 str. nuostata, kad asmuo, diskriminuojantis psichikos ligonį dėl jo esamų ar buvusių psichikos sveikatos sutrikimų, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra suderinamumo tarp minimų dviejų straipsnių, nes LR Baudžiamasis kodeksas nenumato atsakomybės už minimą diskriminavimo formą.

PSICHIKOS SVEIKATĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS AKTŲ PRIEŠTARAVIMŲ VIENAS KITAM, JŲ SUDERINAMUMO FAKTŲ ANALIZĖS, VERTINIMO APIBENDRINIMAS, IŠVADOS, REKOMENDACIJOS DĖL TEISĖS AKTŲ KOREGAVIMO APIBENDRINIMAS Tyrimo metu išnagrinėti visi teisės aktai, reguliuojantys psichikos sveikatos ir narkologinės priežiūros klausimus, taip pat kiti teisės aktai, reguliuojantys kitas sferas, tačiau susiję su psichikos sveikata. Dėl teisės aktų gausos, skirtingų priėmimo tikslų, juos priėmusių subjektų, jų skirtingų kompetencijų neįmanoma preciziškai tiksliai įvardyti visų trūkumų ir prieštaravimų, juolab nemažas problemų spektras dažnai susijęs su teisės aktų įgyvendinimu, tačiau ne su pačių teisės aktų kokybe. Tyrimo metu pastebėti akivaizdūs ir kai kurie neakivaizdūs teisės aktų trūkumai, prieštaros vienų kitiems, nereglamentuotos sritys žemesnio lygmens teisės aktuose, kai įstatymai numato tokio reguliavimo būtinumą. Tyrimo metu stengtasi laikytis teisinio reglamentavimo struktūros pagal teisės aktų hierarchiją (įstatymai, Vyriausybės nutarimai, ministrų įsakymai, kiti teisės aktai). Tyrimo metu stengtasi laikytis visumos požiūrio, matyti ir pavienį teisės aktą, ir visą teisinio reguliavimo srities sistemą, stengtasi pirmiausia pastebėti strateginės reguliavimo reikšmės dalykus, o po to – smulkesniuosius reguliavimo aspektus, prieštaras, skirtumus, pan. Pastebėti trūkumai, neaiškumai įvardyti analizėje ir apibendrintai pateikiami žemiau. Išnagrinėjus teisės aktus, reguliuojančius psichikos sveiktos priežiūrą, narkologinę priežiūrą ir su psichikos sveikata, sveikatinimo veikla susijusius klausimus galima konstatuoti, kad šie aktai apima iš esmės visas būtinas reguliuoti sritis. Tačiau esama ir nepakankamo reguliavimo, spragų, kuriuos būtina užpildyti. Galiojantys teisės aktai priimti skirtingu laiku, jų teisinė technika bei reguliavimo kokybė skirtinga. Bendra teisės aktų kokybė yra pakankamo lygio. Tai, kad teisės aktai priimti skirtingu laiku, lemia jų sąvokų nevienodumą, skirtingą detalumą. Šios teisės aktų savybės nulemtos objektyvių aplinkybių.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Galiojantys teisės aktai priimti nevisiškai sistemingai, kaip pavieniai teisinio reguliavimo mechanizmai, o priimant įvairaus lygio poįstatyminius aktus nesistengta pilnai ir visapusiškai detalizuoti įstatymų reikalavimus, sudaryti sąlygas jų įgyvendinimui, tačiau stengtasi sureguliuoti pavienį klausimą, ne visada deramai atsižvelgus į egzistuojančią teisės aktų sistemą, nors teisės aktų hierarchijos požiūriu tokia situacija nepageidautina. Nevienalytė teisės aktų sistema sąlygoja sunkų teisės aktų taikymą praktikoje, juos ypač sunku surasti ir pritaikyti teisės subjektui ne specialistui, neišmanančiam psichikos sveikatos sistemos.

IŠVADOS Reformuojant sistemą geriausias rezultatas būtų pasiektas, jeigu priimtas naujos redakcijos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, kuriame būtų detalizuotos sritys, reguliuojamos papildomais, žemesnio lygio teisės aktais. Šis įstatymas turėtų aiškiai ir detaliai apibrėžti prevencijos sistemą, priemones, numatyti iš strategijų išplaukiančią ekonomišką, bet efektyvią psichikos sveiktos priežiūros institucijų sistemą, aiškius jos subjektus ir jų tarpusavio sąveiką. Nenumačius subjektų įstatyme ir juos apibrėžiant kituose teisės aktuose vėl bus susiduriama su sistemos teisiškai reglamentuojant šią veiklą problemomis. Šiuo metu ne visos įstatymų nuostatos įtvirtintos poįstatyminiuose aktuose; kai kurios poįstatyminių aktų nuostatos nevisiškai atitinka įstatyminio reguliavimo tikslus; teisinio reguliavimo nuostatos per daug abstrakčios, kad duotų tiesioginę naudą žmogui ar visuomenei (subjektui), kurio interesus skirtos apsaugoti. Psichikos sveiktos priežiūros įstatymas neatitinka strategijų nuostatų, yra pasenęs teisinės technikos požiūriu, reguliavimo detalumo požiūriu. Parengtas naujos redakcijos įstatymas apima ir narkologinės priežiūros klausimus, yra detalesnis, išsprendžia kai kurias šiuo metu esančias problemas, tačiau jo nuostatos taip pat turėtų būti tobulinamos (kadangi projekto nuostatų analizė nepatenka į šio tyrimo sferą, jos plačiau nenagrinėjamos).

REKOMENDACIJOS Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas turi būti paremtas strategijų nuostatomis (pavyzdžiui, autonomijos ir dalyvavimo skatinimo principo, psichikos sveikatos priežiūros paslaugos turi būti organizuojamos taip, kad pacientai galėtų būti kuo savarankiškesni ir dalyvautų visuomenės gyvenime, turėtų būti gydomi namuose arba kiek galima namams artimesnėje aplinkoje, specializuotose ilgalaikės globos įstaigose paslaugos gali būti teikiamos ypač sunkiais atvejais). Įstatyme turi atsispindėti pacientų organizacijų, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo, taip pat nuostatos, reguliuojančios bendradarbiavimą su ikiteisminio tyrimo institucijomis, teismais, teisingumo sistema bendrai. Galiojantis įstatymas sisteminiu požiūriu negeras ir tuo, kad jame neįvardyta psichikos sveikatos priežiūros įstaigų sistema ir struktūra; šiai sistemai surasti, informacijos reikia ieškoti kituose teisės aktuose, o tai apsukina įstatymo taikymą, galimybes informuoti pacientus, sudaryti galimybes jiems įgyvendinti teises ir teisėtus interesus. Siekiant sistemos efektyvumo, tikslinga aiškiai ir nedviprasmiškai įstatyme įtvirtinti finansavimo dalį, tenkančią psichikos sveikatai (ir jos prevencijai). Tikslinga įstatymu nustatyti reikalavimą finansavimo proporcijos – kad atitinkama sveikatos biudžeto dalis būtų skiriama psichikos sveikatos priežiūros veiklai ir kad finansiniai ištekliai būtų skiriami visoms svarbiausioms psichikos sveikatos problemoms spręsti prioritetų tvarka. Įstatyme turi būti sudarytos prielaidos mažinti išankstinį nusistatymą ir socialinę atskirtį. Nuostatos turi būti suformuluotos taip, kad būtų galima turiningai siekti rezultato, ne vien nustatyti formalius, abstrakčius reikalavimus.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Teisės aktuose turi būti suvienodintos sąvokos, apibrėžimai, užtikrintas vienodas jų vartojimas. Šiuo tikslu būtina visas svarbiausias sąvokas numatyti pagrindiniame įstatyme, o kitus teisės aktus formuluoti su nukreipiamosiomis sąvokomis į šį įstatymą arba juose pateikti šių sąvokų atkartojimą. Įstatyme būtina numatyti priverstinio hospitalizavimo tvarką su detaliais jai keliamais reikalavimais ir derama žmogaus teisių apsauga, aiškiai išdėstant prioritetus: visuomenės poreikį gyventi saugiai pusiausvyroje su paciento teisėmis jį prievarta patalpinant į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą. Tokios tvarkos nebuvimas potencialiai pažeidžia asmens, kuriam taikomas priverstinis gydymas, teises. Narkologinės priežiūros įstatymas ir jame numatytas teisinis reguliavimas tobulintinas, susiejant jį su psichikos sveikatos priežiūros įstatymu, padarant reikalingas išlygas, numatant narkologinės priežiūros įstaigų sistemą, narkologinių pacientų teises, jų apsaugą, priverstinio hospitalizavimo klausimus. Neatmetama, kad narkologinės priežiūros klausimai gali būti sprendžiami vienu įstatymu, kartu su psichikos sveikatos priežiūra, numatant aiškias tokios sveikatinimo veiklos ribas, tikslus ir uždavinius, prevencijos sistemą, atskiras priemones ir jų įgyvendinimo mechanizmą. Tobulinant poįstatyminius aktus pagal aukščiau įvardytas pastabas, būtina atsižvelgti į tokius momentus: poįstatyminiuose aktuose numatytas reguliavimas turi būti detalizuojantis, neprieštarauti įstatymų nuostatoms, numatyti aiškius subjektus, jų funkcijas, veiksmus, galimybę apskųsti veiksmus. Tikslinga vengti deklaratyvumo, deklaruojamų siekių, kurie yra institucijų funkcijų dalis arba kasdieninė veiklos dalis (pvz., piktnaudžiaujančių narkotinėmis medžiagomis asmenų nustatymas; institucijų bendradarbiavimas, atsakomybės neišvengiamumo įtvirtinimas, pan.). Tobulinant teisės aktus tikslinga atsisakyti pasenusių, žeminančių, formuojančių išankstinį nusistatymą, o kartu ir stigmatizaciją, sąvokų, tokių kaip „silpnaprotystė“ (Civilinis kodeksas). Kadangi teisinis reglamentavimas dviprasmiškai nustato asmens, kurį ketinama pripažinti neveiksniu, dalyvavimą bylos nagrinėjimo metu, tikslinga tobulinti ir šį reguliavimą susijusiuose teisės aktuose (Civilinis kodeksas, Civilinio proceso kodeksas). Turi būti numatytas privalomas šio asmens dalyvavimas, nustatytos valstybės pareigos skirti teisinį atstovavimą asmenims, kurių bylos dėl pripažinimo neveiksniais nagrinėjamos teisme, užkirstas kelias piktnaudžiavimo atvejams, kai asmenys nežino apie bylos nagrinėjimą. Kai asmuo jau pripažintas neveiksniu ir įsiteisėja teismo nuosprendis, šis asmuo turi turėti teisę pats ar per atstovą apskųsti nuosprendį. Taip pat turi būti tobulinamas ir veiksnumo atkūrimo proceso reglamentavimas. Kadangi Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas nenumato laisvės apribojimo pabaigos bei pasibaigimo procedūros, būtina nustatyti psichikos pacientų ypatingo teisinio režimo galiojimo pradžios ir pabaigos momentus, jų nustatymo tvarką. Viena svarbiausių rekomendacijų yra kodifikuoti įstatyminio lygio teisės aktus į vieną bendrą teisės aktą, reglamentuojantį psichikos sveikatos teisinius santykius sukuriant teisinį mechanizmą iš vieno įstatyminio teisės akto ir poįstatyminių teisės aktų sistemos. Žemiau pateiktoje lentelėje pateikiamos rekomendacijos teisėkūros technikai (teisinės kalbos, technikos, metodikos) taisyti. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje lentelėje nėra pateikiami siūlymai teisės aktus pildyti papildomomis nuostatomis, straipsniais, nes šie siūlymai pateikti šios analizės dalies skiltyje „rekomendacijos“.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Keistinas teisės aktas ar jo nuostata Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 7, 13, 15, 16 str. vartojamos sąvokos „ligos istorija, medicininiai dokumentai, medicininė dokumentacija“ ir t.t. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 47 ir 14 str. neturtinės žalos pacientui atlyginimas informacijos konfidencialumo pažeidimo atveju Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 12 d., medicinos normose MN 53:2005, mn 114:2005 vartojama sąvoka „gydytojo psichiatro praktika“ Lietuvos Respublikos civilinis kodekso 1.84 straipsnyje yra sąvoka „silpnaprotystė“ Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 straipsnis

Rekomenduojama taisyti, papildyti taip Rekomenduojama suvienodinti šias sąvokas į „medicinos dokumentai“. Siūloma suvienodinti su Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei LR Civilinio kodekso nuostatomis – pacientui padaryta žala atlyginama visais atvejais, kai buvo padaryta žala, nepaisant žalos pobūdžio. Turi būti suvienodinta gydytojo psichiatro sąvoka.

Ši sąvoka neturi būti vartojama, nes žemina psichiškai neįgalių asmenų garbę ir orumą. Turi būti suderinta su Prezidento rinkimų, Rinkimų į Europos Parlamentą, Savivaldybių tarybų rinkimų, Seimo rinkimų įstatymais numatant, kad rinkimuose nedalyvauja neveiksnūs asmenys. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 15 Panaikinti nuostatą, kad „paciento teisė susipažinti su straipsnis savo medicinos dokumentais gali būti ribojama, tačiau <...>, kad medicinos dokumentų ištraukos parengiamos taip, kad nepakenktų kitų asmenų interesams“ Teisės aktai, reglamentuojantys neblaivumo Nuostatos turi būti suvienodintos nustatant vienodus ar apsvaigimo nustatymą terminus, vartojamas sąvokas bei parengtos sistemiškai vieno rengėjo.

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS

Projektas (Nr. VP1-4.3-VRM-02-V-05-008) PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS Sudarė Valstybinis psichikos sveikatos centras Parko g. 15, LT-11205 Vilnius Tel. (8-5) 267 1811 Faks. (8-5) 267 0080 El. p. info@vpsc.lt Internetinė svetainė www.vpsc.lt Dizainas ir maketavimas UAB “Verslo bitė” Tiražas 200 egz. Išleido UAB “Verslo bitė” Tel. (8-5) 20 60 795 Faks. (8-5) 20 60 772 El. p. info@vbite.lt Internetinė svetainė www.verslobite.lt ISBN 978-609-95623-0-8 PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO VERTINIMAS IR VAIKŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGŲ OPTIMIZAVIMAS