Visuom psich sveikatos rizikos veiksniu

Page 1

Valstybinis psichikos sveikatos centras Parko g. 15, Vilnius, LT-11205 www.vpsc.lt, info@vpsc.lt tel. (8 5) 267 1811, faks. (8 5) 267 0080

UAB „Paslaugų vystymo grupė“

Visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių studija ir prevencinių priemonių planavimo krypčių nustatymas

2013 1 1


ISBN 978-609-8118-01-8 Studija parengta įgyvendinant 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ priemonės VP1-4.3-VRM-02-V „Viešųjų politikų reformų skatinimas“ projektą „Visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių studija ir prevencinių priemonių planavimo krypčių nustatymas“, Nr. VP1-4.3-VRM-02-V-05-002.

Projekto vykdytojas – Valstybinis psichikos sveikatos centras Studiją parengė UAB „Paslaugų vystymo grupė“ Studijos autoriai: doc. Arūnas Germanavičius, prof. Nida Žemaitienė, doc. Evaldas Kazlauskas, dr. Vilmantė Pakalniškienė, Vytis Valantinas, Viktorija Andreikėnaitė

Projekto veikla: 1.1.1. Visuomenės psichikos sveikatos esamos būklės studijos parengimas; 1.1.2. Epidemiologinių sociologinių tyrimų vykdymas; 1.1.3. Visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių vertinimo studijos parengimas; 1.1.4. Prevencinių priemonių planavimo krypčių nustatymo studijos parengimas. Projekto įgyvendinimo trukmė nuo 2011-06-16 iki 2013-06-16.

2


1 DALIS. VISUOMENĖS PSICHIKOS SVEIKATOS ESAMA BŪKLĖ Įvadas Norint įvardyti tyrimo objektą, reikia kuo tikslesnių definicijų. Skiriame tris sveikatos lygius: psichikos sveikata, psichikos problemos, psichikos sveikatos sutrikimai. Toliau trumpai juos apibūdiname bei pateikiame psichikos sveikatos rizikos ir apsaugos veiksnių pavyzdžių. Psichikos sveikatos apibrėžimas Psichikos sveikata – tai natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma, o ligos ir sutrikimai gydomi. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) apibrėžimą psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte (Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1290) 14 punktas). Psichikos sveikata – tai: • gebėjimas būti savimi tarp kitų; • emocinė ir dvasinė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve ir išgyventi skausmą bei liūdesį; • gebėjimas išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą pačiam individui ir aplinkiniams; • gebėjimas pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Psichikos sveikata – tai sudėtinė asmens sveikatos dalis, lemianti žmogaus gebėjimą pažinti pasaulį, bendrauti ir išreikšti savo jausmus, visuomenėje atlikti prasmingą vaidmenį. Stiprios psichikos žmonės lengviau negu kiti įveikia stresą, produktyviau dirba ir visuomenei duoda daugiau naudos, o psichikos sveikatos sutrikimai ir problemos trukdo žmogui patirti gyvenimo pilnatvę, neleidžia pasinaudoti visomis visuomenės gėrybėmis. Psichikos sveikata – žmogaus teisė, suteikianti galimybę mėgautis gerove, gyvenimo kokybe ir sveikata. Ji skatina mokytis, dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Europos psichikos sveikatos ir gerovės paktas, 2008). Dėl įvairių priežasčių psichikos sveikatos būklė gali pablogėti, tačiau tai dar laikoma ne sveikatos sutrikimu, o tik laikina psichikos sveikatos problema. Neretai šios laikinos psichikos sveikatos problemos vadinamos krizėmis, adaptacijos sunkumais, asmenybės transformacija. Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikos būdų, nes turimų nebepakanka. Ištikus psichikos sveikatos krizei, žmogų apima psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai, kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, sumišimas. Pavyzdžiui, esant konfliktinei situacijai, kartu su emocijų pokyčiais laikinai pablogėja dėmesio koncentracija, sunkiau apsispręsti, mokytis ar kt. Tai tęsiasi tol, kol konfliktinė situacija išsprendžiama ir psichikos sveikata pagerėja (Polukordienė, K. O. Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Vilnius, 2003, p. 10–12). Konfliktinė padėtis čia apibrėžiama kaip bet kokia vidinio asmenybės konflikto situacija, kylanti dėl fizinės sveikatos sutrikimų, negalios ar išorinių situacijų (netektys, nepalankios aplinkybės ar pan.) ir tam prieštaraujančių nuostatų, laikino negebėjimo priimti esamą situaciją. Krizinės psichikos sveikatos būklės (psichikos problemos) dažniausiai reikalingos normaliai asmenybės raidai, nes, išsprendęs šias problemas, asmuo įgyja naujų patirčių, įgūdžių, ateityje lengviau ištveria sunkumus. Tačiau jei reikšminga gyvenimo situacija yra labai sunki ir traumuoja psichiką, psichikos sveikatos problemos virsta sutrikimais. O kartais užsitęsusios net ir nesunkios psichikos sveikatos problemos gali progresuoti ir lemti psichikos sveikatos sutrikimus. Psichikos sveikatos sutrikimas (apibrėžimas) Psichikos sveikatos sutrikimas – tai psichikos funkcijų (suvokimo, emocijų, mąstymo, dėmesio, atminties, pažintinių ir kt.) ar elgesio sutrikimas, kuriuo apibrėžiama klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, dažniausiai varginantys žmogų arba bloginantys asmenybės funkcionavimą. Izoliuoti socialiniai nukrypimai ar konfliktai be disfunkcijos nepriskiriami prie psichikos sutrikimų (TLK-10 Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina, 1997). Diagnostinės klasifikacinės sistemos (DSM, TLK ir kt.) apibūdina psichikos sutrikimų simptomus ir kitus jų kriterijus. A. Pranckevičienė cituoja Davison, Neale, Kring (2004) ir komentuoja šių sutrikimų kriterijų trūkumus: • Statistinio retumo kriterijus. Iš tiesų prie psichikos sutrikimų priskiriamas elgesys (pvz., haliucinacijos) yra retas, tačiau, remiantis šiuo kriterijumi, genialumas taip pat yra sutrikimas, nes yra retas. • Nukrypimas nuo socialinių normų. Nukrypusiu laikomas elgesys, kuris kelia grėsmę ar nerimą aplinkiniams (pvz., agresyvumas). Šis kriterijus taip pat nėra absoliutus, nes nerimą aplinkiniams gali kelti ne tik nukrypę, bet ir nauji, neįprasti dalykai, pvz., savo laiku – rokenrolas. • Asmeninio diskomforto kriterijus. Būsena laikoma sutrikimu, jei ji nemaloni pačiam žmogui. Šis kriterijus daugeliu atvejų yra naudingas, tačiau nebeveikia, jei sergantis asmuo nekritiškas savo būsenai. Tarkim, manija sergantis 3 3


žmogus dažniausiai yra visiškai patenkintas savimi, net jei jo elgesys kenkia jam pačiam. • Negalios ar sutrikusio elgesio buvimas. Negalia vadinama būsena, kai asmuo negali visaverčiai funkcionuoti kokioje nors svarbioje gyvenimo srityje. Šis kriterijus netinka sutrikimams, kurių sukeliamas diskomforto lygis santykinai nedidelis. Pvz., lengva depresija sergantis asmuo gali visaverčiai funkcionuoti daugelyje gyvenimo sričių, tačiau dažniausiai nejaučia emocinio pasitenkinimo tuo, ką daro ar pasiekia. • Netikėtumo kriterijus. Sutrikusiomis laikomos reakcijos, kurios yra netikėtos ir neatitinka situacijos (pvz., nevaldomas grėsmės ir nerimo jausmas, kai nerimauti nėra priežasties). Problema yra ta, kad kartais sutrikęs elgesys gali būti tikėtinas, tačiau jo intensyvumas ar trukmė gali kelti grėsmę pačiam žmogui, tarkim, potrauminio streso sutrikimas, adaptacijos sutrikimai ir kt. Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad nesama vieno aiškaus kriterijaus, kuris leistų spręsti, ar asmens elgesys yra sutrikęs, ar ne. Kadangi negalime spręsti pagal vieną požymį, psichiatrijoje stengiamasi sudaryti požymių rinkinius ir apsidrausti nuo perdėto sutrikimų diagnozavimo. Pavyzdžiui, DSM-IV-TR psichikos sutrikimą apibrėžia taip: „Tai kliniškai reikšmingas elgesys, psichologinis sindromas arba struktūra, būdinga individui ir susijusi su patiriama psichologine kančia (distresu) ar negalia (t. y. sutrikusiu funkcionavimu vienoje ar keliose svarbiose gyvenimo sferose) arba padidėjusia kančios, mirties, skausmo, negalios ar laisvės praradimo rizika. Šis sindromas ar struktūra neturi būti kultūriškai sankcionuota ar tikėtina reakcija į tam tikrus įvykius. Nesvarbu, kokia yra priežastis, tai turi būti individo elgesio, psichologinio ir biologinio funkcionavimo sutrikimas. Nei nukrypęs elgesys, nei konfliktai, kylantys tarp individo ir visuomenės, nėra psichikos sutrikimai, nebent pasižymi sutrikusio funkcionavimo požymiais, aprašytais prieš tai.“ Tokia sutrikimo samprata apima daugumą mūsų aprašytų sutrikusio elgesio kriterijų ir išryškina tris pagrindinius sutrikimo aspektus: 1. Sindromas (t. y. sutrikusio elgesio požymių rinkinys) turi būti susijęs su distresu, negalia ar padidėjusia problemų rizika. 2. Psichikos sutrikimai atspindi asmens disfunkciją. 3. Ne visada sutrikęs elgesys laikytinas sutrikimu. Etiologinis modelis teigia, kad galima nustatyti vieną ar keletą psichikos sveikatą sutrikdančių veiksnių, kuriuos pašalinus ar tikslingai tinkamai paveikus, asmuo gali pasveikti. Tačiau tik nedaugeliu psichikos sveikatos sutrikimų atveju žinomi tokie konkretūs veiksniai (infekciniai ar kiti biomedicininiai veiksniai, paveikiantys psichiką), dėl to retai įmanomos specifinės pagalbos ar gydymo priemonės. Visuomenės sveikatos modelis (ekologinis) teigia, kad dažniausiai nėra vieno specifinio veiksnio, kuris sukelia psichikos sutrikimą, tačiau galime nustatyti vieną ar keletą rizikos veiksnių, lemiančių sutrikimus. Ekologinis modelis nėra priežastinis (kaip etiologinis), t. y. jis nepaaiškina, kaip rizikos veiksnys sukėlė sutrikimą konkrečiam individui, bet, tiriant dideles žmonių grupes, nustato statistiškai reikšmingai dažnai pasitaikantį ryšį tarp tam tikrų psichikos problemų ar sutrikimų bei požymių. Rizikos veiksnio apibrėžimas Rizikos veiksniais (angl. – risk factors) vadinami visi veiksniai, susiję su kurio nors psichikos sveikatos sutrikimo atsiradimu. Pvz., žemas intelektas yra susijęs su rizikingu elgesiu patekus į stresinę situaciją arba patyčios mokykliniame amžiuje gali turėti įtakos depresijai, nerimo sutrikimams, asmenybės ir elgesio sutrikimams suaugus. Rizikos veiksniu epidemiologijoje laikomas veiksnys (tam tikras elgsenos ar gyvensenos aspektas, paveldėta savybė, aplinkos specifika ar kt.), kurio ryšys su sveikatos sutrikimais yra pagrįstas epidemiologiniais tyrimais. Rizikos veiksniai nenurodo priežastinių ryšių, pvz., jaunas amžius nesukelia schizofrenijos, nors dažniausiai schizofrenija serga jauni suaugę žmonės, tai reiškia, kad susirgti schizofrenija didesnė rizika paaugliams ir jauniems suaugusiems asmenims. Svarbus yra rizikos veiksnių skaičius, jų poveikio stiprumas, ekspozicijos trukmė ar jų veikimas tam tikrais psichologinės raidos tarpsniais, kai asmens psichika yra pažeidžiama. Kartu svarbu nustatyti ir apsaugos veiksnius, kurie mažina rizikos veiksnių poveikį. Apsaugos veiksnių nebuvimas gali didinti santykinę psichikos sveikatos problemos ar sutrikimo atsiradimo riziką. Taip gali atsitikti asmenims senstant, kai natūraliai silpnėja pažintinės funkcijos, atmintis, mąžta gebėjimai įveikti stresą ir didėja rizika susirgti depresija ar nerimo sutrikimais. Arba kai vaikai iš socialinės rizikos šeimų neturi bendravimo įgūdžių, išsivysto patologiniai elgesio modeliai, paremti prievarta, kitų asmenų poreikių nepaisymu, asocialiu ar net žiauriu elgesiu. Europos Sąjungos (toliau – ES) strateginiai dokumentai, skatinantys gerinti visuomenės psichikos sveikatą, pabrėžia, kad žmonės, patyrę psichikos sveikatos problemų, turi vertingos patirties, todėl privalo aktyviai dalyvauti planuojant ir įgyvendinant šiuos veiksmus. Reikia skatinti piliečių ir grupių (įskaitant visas amžiaus grupes, lytis, įvairias tautas ir socialines bei ekonomines grupes) psichikos sveikatą ir gerovę remiantis numatytomis intervencinėmis priemonėmis, kurios skatina atsižvelgti ir jautriai reaguoti į Europos gyventojų įvairovę. 4


Svarbu gerinti žinias apie psichikos sveikatą: rinkti duomenis apie gyventojų psichikos sveikatos būklę ir atlikti tyrimus apie psichikos sveikatos ir sveikatos problemų bei sutrikimų epidemiologiją, priežastis, lemiamus veiksnius bei išvadas ir intervencijos galimybes bei geriausią patirtį tiek sveikatos priežiūros bei socialiniame sektoriuje, tiek už jų ribų. Ilgalaikės psichikos sveikatos pagrindas yra formuojamas ankstyvajame amžiuje. Iki 50 proc. psichikos sutrikimų prasideda paauglystėje. Psichikos sveikatos sutrikimų galima nustatyti 10–20 proc. jaunuolių, kurių didesnę dalį sudaro nepasiturinčių gyventojų grupių atstovai (Europos psichikos sveikatos ir gerovės paktas, 2008).

1.1. Lietuvos mokslininkų darbų apie vaikų ir paauglių psichikos sveikatos būklę, rizikos ir apsaugos veiksnius (2001–2011 m.) apžvalga Rūpestis jaunosios kartos sveikata – daugelio svarbių sveikatos dokumentų ir programų prioritetinis uždavinys. Tačiau, nors per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius spėjo užaugti ir į savarankišką gyvenimą išeiti ne viena jaunų žmonių karta, ši problema nepraranda aktualumo. Per šį laikotarpį apie jaunų žmonių sveikatą sukaupta nemažai mokslinių tyrimų duomenų, tačiau klausimas, ar naujas galimybes atvėręs socialinis, ekonominis, kultūrinis ir vertybinis virsmas jaunajai kartai netapo pernelyg sunkiu išbandymu, tebelieka atviras. Atsakyti į šį klausimą itin sunku, nes vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos rodiklių stebėsenai iki šiol buvo skiriama nepakankamai dėmesio. Iš Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenų apie vaikams ir paaugliams suteiktas psichikos sveikatos specialistų paslaugas galima gauti tik dalį informacijos apie vaikų ir paauglių psichikos sveikatos problemas. Norint aiškiau suvokti padėtį, reikia šalį ir atskirus jos regionus reprezentuojančių mokslinių tyrimų. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos ataskaitoje (2006) nurodoma, kad 16,5 iš 1 000 vaikų nuo 0 iki 15 metų yra nustatoma negalia. Negalia dėl psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų sudaro per 5 proc. visų negalios atvejų. Berniukai dažniau patiria psichikos sveikatos sutrikimų nei mergaitės. Nors jauni žmonės dažnai vadinami sveikiausiais iš visų amžiaus grupių, Lietuvoje kaupiamų statistinių duomenų bei mokslinių tyrimų duomenys nebepatvirtina tokio teiginio pagrįstumo. Vaikų psichikos sveikatos problemų aktualumą patvirtina ir sveikatos statistikos duomenys. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, vaikų iki 15 metų psichikos ir elgesio sutrikimų skaičius Lietuvoje nuo 1990 m. nuolat didėjo. Iki 1999 m. rodikliai kasmet augo beveik tolygiai (nuo 3,1 iki 31,3 atvejų / 1 000 vaikų), o 2001 m. šių sutrikimų padvigubėjo (iki 43,6 atvejų / 1 000 vaikų) (Juškelienė ir kt., 2003). Paminėtas negatyvias tendencijas papildo vaikų agresijos bei destruktyvumo apraiškos. Didėjantis jaunimo nusikalstamumas yra vienas iš pagrindinių didėjančių bendro nusikalstamumo veiksnių. Šalies oficialiosios statistikos duomenimis, nusikalstančių vaikų amžius jaunėja, vis dažniau nusikalsta bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai. Nemažėja sunkių ir žiaurių vaikų padarytų nusikaltimų. Tarp asmenų, kaltinamų padarius nusikalstamas veikas, nepilnamečiai sudaro apie 14–16 proc. Vidutiniškai pusę visų nusikaltimų paaugliai padaro grupėmis, vis daugiau nusikalstamų veikų jie padaro kartu su suaugusiaisiais. Kasmet apie 1 000–1 200 nusikaltimų padaro mažamečiai. Kai kurių autorių teigimu (Umbrasienė, Narkauskaitė, 2010, p. 27), Lietuvoje atliekamuose delinkventinio elgesio tyrimuose „nėra pakankamai analizuojama įvairių veiksnių įtaka delinkventiniam vaikų elgesiui“. Atlikta analizė parodė, kad daugelyje svarbių vaikų psichikos sveikatai sričių stokojama sistemingai renkamos informacijos. Iš jų galima išskirti informaciją apie tokius pagrindinius rizikos veiksnius, kaip vaikų patiriamas smurtas, save žalojantis elgesys, vaikams suteikta psichosocialinė pagalba ir jos poreikis. Lietuvoje informaciją apie vaikų patiriamą prievartą kaupia ir saugo policija, teismai, sveikatos priežiūros įstaigos, rajonų ir savivaldybių teisių apsaugos tarnybos, netgi nevyriausybinės organizacijos, kurių paskirtis – vaiko teisių apsauga. Vis dėlto turima medžiaga labai įvairi ir netiksli. Pažymėtina tai, kad Lietuvoje visai neregistruojami emocinės prievartos atvejai, todėl apie tai galime spręsti tik vadovaudamiesi šioje srityje atliekamų tyrimų duomenimis. Vis dėlto, palyginti su suaugusiais Lietuvos gyventojais, moksliniais tyrimais grįstos informacijos apie vaikų psichikos sveikatos rodiklių kaitą visuomenės virsmo laikotarpiu turime daugiau. Lietuvoje atliekami du reprezentatyvūs tarptautiniai epidemiologiniai tyrimai, susiję su paauglių sveikatos ir kai kurių gyvensenos rodiklių stebėsena: Tarptautinė moksleivių sveikatos ir gyvensenos studija (angl. – Health Behaviour in School Aged Children, HBSC) bei Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimas Europos mokyklose (angl. – The European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs, ESPAD). Šie ilgalaikiai tyrimai sudaro galimybę ne tik geriau pažinti mokinių gyvenseną ir sveikatos problemas, bet ir atskleisti jų sąsajas su mokyklos aplinkos veiksniais. Šitaip galime vertinti, kaip keitėsi kai kurie psichikos sveikatos būklę atspindintys rodikliai (alkoholio ir kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas, subjektyvi emocinė savijauta, patyčių, savižudiškų ketinimų paplitimas ir kt.) tarp paauglių moksleivių. Tačiau šie tyrimai anaiptol neapima viso psichikos sveikatos rodiklių spektro, ir jais remiantis sunku išsamiai nusakyti tikrąją vaikų sveikatos būklę. Paradoksalu, tačiau trūkstamą informacijos apie mūsų šalies vaikų psichikos sveikatos problemas dalį neretai papildo kitų šalių mokslininkų darbai, nes prastais statistiniais vaikų psichikos sveikatos rodikliais pasižyminti mūsų šalis dažnai įtraukiama į įvairius tarptautinius psichikos sveikatos rodiklių palyginimus. Kaip vieną iš tokių svarbios informacijos suteikiančių tyrimų galima paminėti 27 ES šalyse, Norvegijoje ir Islandijoje atliktą vaiko gerovės rodiklių įvertinimą. Jis buvo grindžiamas 43 5

5


rodikliais, gautais iš administracinių ir apklausos duomenų 2006 m. Vaiko gerovės vertinimas šalyse apėmė septynias sritis: sveikatą, subjektyvią gerovę, asmeninius ryšius, materialinius išteklius, švietimą, elgesį ir riziką bei būstą ir aplinką. Apibendrinus paaiškėjo, kad geriausi vaikų gerovės rodikliai buvo Nyderlanduose – ši šalis pagal visus minėtus rodiklius buvo vienintelė viršutiniame skalės trečdalyje. Blogiausi vaiko gerovės rodikliai buvo būdingi buvusioms Rytų bloko šalims, išskyrus Slovėniją. Lietuva išsiskyrė tuo, kad pagal visus aukščiau paminėtus rodiklius liko apatiniame skalės trečdalyje (Bradshaw ir kt., 2009). Tai, kad situacija nėra gera, rodo didelį jaunų žmonių pažeidžiamumą patvirtinantys aukšti įvairios rizikingos elgsenos paplitimo, smurto, savižudybių ir kitų psichikos sveikatos problemų rodikliai. HBSC duomenimis, palyginti su kitomis Europos šalimis, subjektyvūs Lietuvos vaikų sveikatos ir pasitenkinimo gyvenimu vertinimo rodikliai per pastarąjį dešimtmetį yra nuolat žemose vietose. Jau daugelį metų Lietuvos vaikai minimi kaip dažniausiai besijaučiantys nelaimingi ir vieniši, ir tik pastaraisiais metais šie rodikliai po truputį ėmė gerėti. Pastarąjį dešimtmetį vis dažniau kalbama apie vaikystėje ir paauglystėje pasireiškiančios rizikingos elgsenos kompleksiškumą. Rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas, agresija, ankstyvi ir nesaugūs lytiniai santykiai dažniausiai būna susiję ir sudaro bendrą rizikingos elgsenos komponentą. Tokia elgsena – atsakas į nepatenkintus normalios raidos poreikius. Kai kurie ankstyvos kūdikių raidos stebėsenos tyrimai taip pat patvirtina probleminio elgesio ir neužtikrintų raidos poreikių sąsajas (Čekuolienė ir kt., 2011). Jei nesiimama tinkamų prevencijos ir pagalbos priemonių, vaikystėje pasireiškiantys nedideli elgesio, emocijų, socialinio bendravimo sutrikimai paauglystėje perauga į daugybę rizikingos elgsenos apraiškų bei grėsmingus socializacijos sutrikimus (Zaborskis ir kt., 2009; Lenčiauskienė ir kt., 2004; Šumskas ir kt., 2007; Žemaitienė, 2006). Požymių, kad nei šeima, nei mokykla, nei visuomenė nebegali tinkamai padėti, yra daug. Natūralu, kad, kalbant apie vaikų psichologinį pažeidžiamumą ar atsparumą, dėmesys pirmiausia krypsta į šeimą, kaip pirmą ir pačią svarbiausią visuomeninę instituciją, lemiančią vaiko raidą. Šeimoje įgyjami pirmieji bendravimo, problemų sprendimo įgūdžiai, formuojasi savęs suvokimas, gebėjimas prisitaikyti kintančioje aplinkoje. Čia vaikas įsisavina pirmąsias ir pačias svarbiausias elgesio ir bendravimo pamokas, čia formuojasi jo gyvenimo įgūdžiai, vertybės, nuostatos ir socialinė kompetencija. Harmoningos vaiko ir šeimos sąveikos reikšmė vaiko sveikatai neabejotinai įrodyta. Paauglystėje darnūs vaikų ir tėvų santykiai atlieka apsauginę funkciją ne tik emocinių ir elgesio sutrikimų, bet ir suicidinių tendencijų požiūriu. Tyrimai rodo, kad, sutrikus šiems ryšiams, paaugliai tampa ypač pažeidžiami (Žemaitienė, 2000). Paplitęs sąmoningas paauglių savęs žalojimas reikšmingai susijęs su šeimos sudėtimi – nepilnose šeimose gyvenantys paaugliai save žaloja dažniau nei gyvenantys pilnose šeimose. Vis dėlto, jei harmoningų ryšių darniai vaiko raidai svarba nekelia abejonių, apie šeimos sudėties reikšmę vienos nuomonės nėra. Vaiko gyvenimas nepilnoje šeimoje negali būti vienareikšmiškai priskiriamas prie psichikos sveikatos rizikos veiksnių, nes duomenys apie šeimos sudėties ir vaikų psichikos sveikatos sąsajas tebėra prieštaringi. Pvz., reprezentatyviame Europos ir kitų šalių vaikų gerovės tyrime, kuriame buvo analizuojami ir Lietuvos duomenys, su vaiko gerove daugiau buvo siejami socialiniai ir ekonominiai šeimos funkcionavimo rodikliai, nustatyti ryšiai tarp vaiko gerovės ir šeimos gaunamų išmokų, išlaidų paslaugoms bei BVP tenkančio vienam gyventojui. Vaiko gerovė neigiamai siejosi su socialine nelygybe, tačiau nebuvo susijusi su vaikų gyvenimu nepilnose šeimose (Bradshaw ir kt., 2009). Socialinės šeimų problemos dažnai susijusios su kitais negatyviais ir vaiko psichikos sveikatai nepalankiais reiškiniais. Tokiose šeimose, kaip rodo tyrimai, daugiau tikėtinas tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu, vaikų nepriežiūra ir smurtas prieš vaikus. Keturiose buvusio komunistinio bloko šalyse – Latvijoje, Lietuvoje, Moldovoje ir Makedonijoje – buvo atliktas 10–14 m. amžiaus vaikų tyrimas, įvertinantis dažniausių vaikų emocinio ir fizinio smurto požymių paplitimą ir sąsajas su šeimos gyvensenos veiksniais. Nors vaikų patiriamo smurto rodikliai tyrime dalyvavusiose šalyse skyrėsi, tačiau, nepriklausomai nuo šalies, prastesne emocine sveikata ir dažnesne smurto patirtimi pasižymėjo kaimo vietovėse gyvenantys vaikai. Visose keturiose šalyse vaikų patiriama emocinė ir (ar) fizinė prievarta buvo reikšmingai susijusi su tėvų piktnaudžiavimu alkoholiu (Sebre ir kt., 2004). ES direktyvose numatytos smurto mažinimo priemonės, skiriamos lėšos smurto tyrimams ir intervencinėms studijoms. Lietuvoje šiuo aspektu itin svarbus būtų draudimas naudoti smurtą auklėjant vaikus. Daugelis Europos valstybių įstatymu uždraudė taikyti fizines bausmes auklėjant vaikus. Švedijoje toks įstatymas buvo priimtas 1979 m., jos pavyzdžiu pasekė Suomija, Norvegija, Austrija, Kipras, Kroatija, Danija, Latvija ir kitos šalys. Lietuvos švietimo sistemos pertvarka tęsiasi jau daugiau kaip du dešimtmečius. Per šį laikotarpį spėjo užaugti ir į savarankišką gyvenimą išeiti ne viena moksleivių karta. Svarbu įvertinti, kokią mokyklinio gyvenimo patirtį jie išsinešė. Tarptautinės moksleivių sveikatos ir elgesio studijos duomenimis (HBSC), saugūs mokykloje jaučiasi tik trečdalis Lietuvos moksleivių. Daugiau nei trečdalis 11, 13 ir 15 metų moksleivių mokykloje nuolat patiria bendraamžių patyčias. Šis rodiklis jau beveik dešimtmetį pats didžiausias tarp kitų tyrimo programoje dalyvaujančių šalių (Zaborskis ir kt., 2005). Patyčios apima platų agresyvaus elgesio spektrą – nuo fizinių išpuolių iki pravardžių, žodinių užgauliojimų, nuo ignoravimo iki gąsdinančių žvilgsnių, nuo individualių išpuolių iki grupės veiksmų ar anoniminių žinučių. Tarptautiniai tyrimai ir metaanalizės identifikavo požymius, kurie patyčias skiria nuo vaikų patiriamų konfliktų, humoro ar žaidimų, identifikavo patyčių daromą žalą. Patyčias paprastai lydi daugybė mokyklinių problemų ir sunkių išgyvenimų. Įrodymų apie patyčių žalą vaikų sveikatai yra labai daug. Daugybė vaikų ir paauglių visame pasaulyje tyrėjams išraiškingai papasakojo, kokia kančia būti tarp kitų patiriant patyčias. Tyrimai rodo, kad moksleiviai, iš kurių buvo tyčiojamasi arba kurie tyčiojosi patys, dažniau buvo silpnai socialiai integruoti, jautėsi vieniši, nelaimingi, kitus moksleivius vertino nepalankiai, išsiskyrė žemais akademiniais rodikliais (Žemaitienė, 6


2000). Neseniai atliktas didelis tarptautinis HBSC tyrimų programoje dalyvaujančių šalių vaikų savijautos ir patyčių paplitimo palyginimas pateikia neginčijamų įrodymų apie patyčių sąsajas su vaikų nusiskundimais tiek fizine (galvos, pilvo, nugaros skausmais, galvos svaigimu), tiek psichologine (bloga nuotaika, nervingumu, miego sunkumais, ryte jaučiamu nuovargiu, atstumtumo, vienišumo jausmu) savijauta (Due ir kt., 2005). Tyrimų duomenys taip pat rodo, kad daugelio tėvų ir mokytojų nuostatos apie patyčias ir pagalbos siekimą patiriant jas netinkamos („visi vaikai turi ištverti patyčias“, „tai ne pakenks, bet užgrūdins“, „patyčių nesustabdysi“, „jis turi būti vyras ir duoti atgal, turi išmokti pakovoti už save“, „skųsti negerai“, „vaikai išaugs“ ir kt.) ir mažina veiksmingos pagalbos vaikui galimybes. Kai suaugusieji patyčių nelaiko problema, labai mažai vaikų ryžtasi padėti skriaudžiamiems bendraamžiams ar pranešti apie patyčias, nors daugeliui jos ir nepatinka. Suaugusiesiems nepripažįstant patyčių problemos, taip pat kyla masinio keršto grėsmė, kai negaunantys paramos vaikai griebiasi kraštutinių priemonių patiriamai agresijai sustabdyti. Šiuo metu vis didesnę problemą ima kelti elektroninės patyčios, kai vaikas patiria prievartą naudojant informacines technologijas. Šios technologijos suteikia agresoriams galimybę tyčiotis anonimiškai, greitai pasiekti didelę stebėtojų auditoriją, nes internete paprastai nėra autoriteto, galinčio sudrausti, interneto ryšys yra prieinamas 24 val. per parą. Svarbu, kad iš esmės nėra vaikų, kurie patirtų vien elektronines patyčias, – dažniausiai jos papildo gyvas (angl. – face-to-face) patyčias mokykloje. Nors elektronines patyčias vaikai patiria namuose, jos nelaikytinos vien šeimos problema, nes su auka paprastai susipažįstama ir ji pasirenkama mokykloje. Kad švietimo sistema dar nepajėgia užtikrinti psichikos sveikatą tausojančio vaikų ugdymo, rodo ir susirūpinimą keliantys mokyklą baigiančių vaikų psichologinės savijautos rodikliai. 2010 m. atlikto tyrimo duomenimis, vyresniųjų klasių mokiniai „pasitenkinimui mokykla ir gyvenamąja aplinka skyrė mažiausius įverčius“ (Šarakauskienė, Bagdonas, 2010, p. 18). 2003 m. Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio miestuose atliktos 11–12 klasių moksleivių apklausos duomenimis, 18,1 proc. moksleivių mokykloje nuolat jautė nerimą ir įtampą, 38 proc. nesijautė laimingi, 24 proc. dažnai jautėsi vieniši, 10,8 proc. turėjo savižudiškų ketinimų. Nepalankūs emocinės savijautos rodikliai nustatyti 8,2 proc. mokinių. Iš pagrindinių nerimą ir įtampą mokykloje keliančių priežasčių buvo minimas didelis mokymosi krūvis, aukšti reikalavimai, egzaminų baimė (Juškelienė ir kt., 2003.) Šiandieninei mokyklai tenka didžiulis krūvis, nes jai dažnai tenka kompensuoti šeimose neužtikrinamus vaikų emocinius poreikius ir auklėjimo spragas. Praktikai vis dažniau atkreipia dėmesį į sparčiai gausėjančią naują probleminio elgesio vaikų grupę – vaikus, turinčius abu tėvus, tačiau su jais nesimatančius, nes jie gyvena ir dirba užsienyje. Taigi šeima, natūraliai turinti tapti vaikui atsparos ir stiprybės šaltiniu, šiandien dažnai nebepajėgia šių funkcijų atlikti, todėl visuomenė ir valstybė turi pasirūpinti, kaip kompensuoti šią netektį. Šis naujas ir grėsmingas vaikų psichikos sveikatai reiškinys dar labai nedaug tyrinėtas. 2010 m., apklausus 220 bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų iš visos Lietuvos, buvo nustatyta, kad daliai vaikų tėvų išvykimas buvo susijęs „su poreikių tenkinimo pokyčiais, pažangumo ir mokymosi motyvacijos sumažėjimu bei įvairiais elgesio ir emocijų sunkumais“ (Giedraitytė ir kt., 2010, p. 83). Jau daugiau kaip dešimtmetį ypatingo susirūpinimo reikalaujančia visuomenės sveikatos problema yra jaunų žmonių savižudybės. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mokyklinio amžiaus vaikų savižudybių skaičius per metus svyruoja nuo 20 iki 33, o savižudybė yra trečioje mirties priežasčių sąrašo vietoje (Lietuvos vaikai, 2003, 2006). Pastarojo meto tyrinėjimai rodo, kad dabartinei jaunų žmonių kartai mintys apie savižudybę ir savižudiškas elgesys būdingesni nei anksčiau gyvenusiems jauniems žmonėms. Šie į save nukreipti destruktyvūs polinkiai intensyviausiai reiškiasi paauglystėje. Savižudiškas elgesys gali būti vertinamas kaip vienas iš akivaizdžiausių nepakankamai tenkinamų darnios vaikų ir paauglių raidos poreikių indikatorių. Daugiau kaip dešimtmetį atliekami Lietuvos moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimai rodo, kad šalies paauglių suicidiškumo rodikliai yra aukštesni nei minėtieji. Pvz., 1998 m. tyrimo duomenimis, beveik 40 proc. 11, 13 ir 15 metų paauglių buvo galvoję apie savižudybę, kūrę konkrečius savižudybės planus ar bandę nusižudyti (Žemaitienė, Zaborskis, 1999). 2002–2006 m. apklausos duomenys rodo, kad moksleivių suicidinių polinkių sumažėjo nedaug, o paplitimo ypatumai panašėja į kitose Europos šalyse nustatomus dėsningumus: galvojančių ir bandančių nusižudyti paauglių skaičius didėja su amžiumi, mergaitės savižudiškus ketinimus išsako du kartus dažniau nei berniukai. Tokie pat dėsningumai nustatyti ir daugumoje Vakarų šalyse atliktų studijų (Beutrais, 2002; Alison ir kt., 2001). Kai kurie autoriai tai sieja su skirtingomis jaunuolių depresinių būsenų apraiškomis ir atkreipia dėmesį į tai, kad vidutinio lygio depresija pasižyminčios mergaitės dažniau nei berniukai linkusios kalbėti apie savižudybę (Alison, Roeger ir kt., 2001). Siekiant išsamiau įvertinti paauglių sąmoningo savęs žalojimo reiškinį, 2006 m. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kuriame panaudotas anoniminis Gyvenimo būdo ir prisitaikymo klausimynas (angl. – Lifestyle and Coping Questionnaire), Oksfordo universitete sukurtas kaip viena iš vaikų ir paauglių save žalojančio elgesio paplitimo Europoje (angl. – Child and Adolescent Self-Harm in Europe, CASE Study) studijos dalių. Tyrime dalyvavo 15–17 metų moksleiviai. Tyrimo duomenimis, 7,3 proc. (9,9 proc. mergaičių ir 3,8 proc. berniukų) 15–17 metų amžiaus Lietuvos paauglių teigė, kad buvo sąmoningai vartoję dideles dozes vaisų arba bandę kitais būdais žalotis. Daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų (11,9 proc., iš kurių 17,2 proc. mergaičių ir 4,7 proc. berniukų) atsakė, kad per pastaruosius metus rimtai galvojo perdozuoti vaistų ar kitaip susižaloti. Bandę susižaloti paaugliai, palyginti su to nedariusiais, dažniau prisipažino, kad vėl galvoja apie savęs žalojimą – atitinkamai 43,4 proc. ir 9,3 proc. Tyrimas parodė, kad dažniausias savęs žalojimo būdas – vaistų perdozavimas. Tokį žalojimosi būdą, nepriklausomai nuo lyties, rinkosi kas trečias save žalojęs paauglys (Laskytė ir kt., 2009). Neigiami Lietuvos jaunimo savižudybių rodikliai skatina atsakingai vertinti nuolat aukštus moksleivių savižudybių rizikos 7 7


rodiklius ir toliau ieškoti juos sukeliančių priežasčių, numatyti bei moksliškai pagrįsti priemones, kurių reikia sprendžiant šias problemas. Atsakymų į klausimą, kokios priežastys skatina jauną žmogų kelti prieš save ranką, seniai ir intensyviai ieškoma visame pasaulyje. Sukaupta pakankamai įrodymų, kad savižudybė arba mėginimas žudytis retai yra spontaniškas, momentinis sprendimas. Paauglių ir jaunuolių apklausų duomenys rodo, kad mintys apie savižudybę, autodestruktyvūs veiksmai ir savižudybė dažniausia keičia vienas kitą ir sudaro hierarchinę visumą (Pelkonen ir kt., 2003; Beutrais, 2002; Ribakovienė, 2002; Gailienė, 1998; Leskauskas, 1998; Kienhorst ir kt., 1995). Tyrinėjant nustatyta daug suicidinės rizikos veiksnių, aprašytos sveikatos, socialinės bei psichologinės sąlygos, galinčios paskatinti autodestrukciją (Ramanauskienė ir kt., 2002; Ribakovienė ir kt., 2002; Gailienė ir kt., 1999; Žemaitienė ir kt., 2001; Leskauskas, 1998). Deja, bendri dėsningumai mažai gali paaiškinti atskirą savižudybės ar suicidinio bandymo atvejį, kuriame sąveikaudamos ir susipindamos įvairios priežastys bei sąlygos įgyja naują, unikalią prasmę. Išanalizavus savižudybių rizikos veiksnius ir jų priežastis, nemažai galima pasakyti apie visų Lietuvos vaikų pažeidžiamumo ir grėsmės psichikos sveikatai priežastis. 2002 m. Tarptautinėje moksleivių sveikatos ir gyvensenos studijoje (HBSC) buvo siekiama išsiaiškinti, kokius savižudiškų minčių ir elgesio paaiškinimus pateikia 11, 13 ir 15 metų berniukai ir mergaitės. Savižudiškų minčių ar elgesio priežastis (buvo pateiktas klausimas „jei buvai ties savižudybės riba (dažnai apie ją galvojai, planavai) arba bandei nusižudyti, trumpai parašyk pagrindines priežastis, paskatinusias taip pasielgti“) moksleiviai išsakė laisva forma ir savais žodžiais. Atliktas tyrimas parodė, kad suicidinių polinkių turintys moksleiviai linkę kalbėti apie savižudiškas mintis bei aiškinti jų priežastis. Aptardami savižudiškų paskatų priežastis, moksleiviai dažniausiai minėjo slegiančius jausmus bei išgyvenimus. Pateiktuose paaiškinimuose paprastai nebuvo išsamiai aprašoma situacija ar įvykiai; savijautą buvo bandoma apibūdinti apibendrintai, kalbama apie nusibodusį gyvenimą, nuovargį, vienišumą, nelaimingumą, pyktį ar keršto troškimą. Šiuose atsakymuose itin dažnai kartojosi žodžiai „viskas“, „visi“ „niekas“. Didelė tikimybė, kad po tokiais pasisakymais gali slypėti ne tik traumuojančių įvykių sukelti skausmingi išgyvenimai, bet ir depresija. Besąlyginiai įsitikinimai įsitvirtina susidarius labai traumuojančioms aplinkybėms arba jei nuosekli ankstyvoji patirtis įtikina, kad jie išlieka teisingi mums augant (Greenberger ir kt., 2000). Pažymėtina ir tai, kad demonstratyviai išsakytas nenoras kalbėti taip pat gali būti interpretuojamas kaip pagalbos šauksmas, nes tokius atsakymus dažniausiai pateikdavo aukštos suicidinės rizikos grupei priskirti paaugliai. Šiame tyrime buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad jaunesnieji moksleiviai, aiškindami savižudiškų ketinimų priežastis, neretai nurodydavo norą išbandyti vieną ar kitą savižudybės būdą, pajusti, ,,ką žmogus jaučia mirdamas“, ,,koks gyvenimas yra anapus“. Tokiuose paaiškinimuose atsispindi ne tik natūrali mirties sampratos raida vaikystėje ir paauglystėje, bet ir aplinkos, kurioje apstu informacijos apie savižudybes ir jų būdus, poveikis (Žemaitienė ir kt., 2004). Minėtame paauglių sąmoningo savęs žalojimo paplitimo tyrime, aptardami savižudiškų paskatų priežastis, paaugliai taip pat dažniausiai nurodė slegiančius jausmus bei išgyvenimus. Merginos šią priežastį minėjo du kartus dažniau nei vaikinai. Subjektyvūs sąmoningai save žalojančių paauglių psichikos sveikatos bei savijautos rodikliai buvo prastesni nei nesižalojančių jų bendraamžių. Nepriklausomai nuo lyties, sąmoningą paauglių savęs žalojimą geriausiai prognozavo išreikšti nerimo simptomai, žemi savigarbos ir aukšti impulsyvumo skalių rodikliai. Išreikšta depresijos simptomatika buvo reikšminga tik vaikinų savižudiško elgesio prognozei. Sąmoningo savęs žalojimo galimybė reikšmingai didėjo, jei paaugliai negyveno su savo šeimos nariais (merginoms – 3,34 kartus, vaikinams – 7,43 karto). Merginų ir vaikinų sąmoningo savęs žalojimo galimybės didėjo tais atvejais, jei tarp jų šeimos narių ar draugų buvo bandymų nusižudyti, merginų pažeidžiamumą didino barniai, nesutarimai su tėvais. Tyrimas taip pat atskleidė sąmoningo savęs žalojimo paauglystėje ir priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo sąsajas. Merginų sąmoningo savęs žalojimo galimybė reikšmingai didėjo, jei jos rūkė ir nurodė, kad bent kartą per paskutinį mėnesį buvo girtos. Vaikinų savęs žalojimą geriausiai prognozavo rūkymas ir narkotikų vartojimas (Laskytė, 2009). Tai, kad priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas labai susijęs su prasta emocine Lietuvos paauglių savijauta ir didesne savižudybės rizika, patvirtina ne tik Lietuvos mokslininkų atliekami tyrimai. Tarptautinėje moksleivių sveikatos ir elgesio studijoje (HBSC) dalyvaujančių tyrėjų grupė, remdamasi 2006 m. duomenimis, palygino šalių, kurių savižudybių paplitimo rodikliai aukšti, vidutiniai ir žemi (atsižvelgiant į savižudybių skaičių, tenkantį šimtui tūkstančių gyventojų 15–29 m. amžiaus grupėje), žinomus paauglių savižudybių rizikos veiksnius (prasti subjektyvūs pasitenkinimo gyvenimu ir sveikatos vertinimo rodikliai, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas, blogi santykiai ir bendravimo su tėvais ir bendraamžiais stoka ir kt.). Tyrimas parodė, kad savižudybės rizika susijusi su paauglių alkoholinių gėrimų vartojimo ypatumais. Šalyse, kur savižudybių įvyksta nedaug, daugiau paauglių nurodo, kad alkoholį vartoja tik kartais, o dideliais jaunų žmonių savižudybių rodikliais pasižyminčios šalys, tokios kaip Lietuva, išsiskiria tuo, kad jose gyvenantys paaugliai dažniau nurodo, kad vartoja alkoholį, kol stipriai apsvaigsta (Sedlar ir kt., 2011). Slegiantys jausmai, stresas, nerimas, baimės, nepasitikėjimas savimi tarp dažniausių nusiskundimų sveikata buvo minimi ir 2005 m. Kauno mieste bei regione atliktame paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų poreikio ir požiūrio į jas teikiančius specialistus įvertinime. Tačiau per metus tik 9,1 proc. paauglių dėl šių sunkumų kreipėsi pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Kaip pagrindinės priežastys, trukdančios tokio amžiaus žmonėms pasinaudoti psichikos sveikatos priežiūros specialistų teikiamomis paslaugomis, buvo įvardyta neigiamas aplinkinių požiūris į ieškantį psichikos sveikatos specialistų pagalbos žmogų (43,5 proc.), informacijos stoka (31,9 proc.) ir nesirūpinimas savo psichikos sveikata (28,5 proc.). Beveik pusė paauglių (47 proc.), pasinaudojusių jiems prieinama psichikos sveikatos specialistų pagalba, nurodė, 8


kad ji neatitiko lūkesčių. Pagrindiniai tokios pagalbos teikėjai ir toliau yra šeima ir bendraamžiai. Paaugliai stokoja ne tik tinkamų paslaugų, bet ir žinių. Specialių spaudinių, rubrikų, TV ar radijo laidų, kuriose būtų analizuojamos psichikos sveikatos problemos, aptariamos pagalbos galimybės, pageidautų 65 proc. paauglių (Abraitytė ir kt., 2005). Informacijos apie tai, kokia padėtis kituose Lietuvos regionuose, neturime, todėl, vertinant vaikų ir paauglių psichikos sveikatos būklę bei rizikos ir apsaugos veiksnius, reikėtų psichologinės paramos ir pagalbos poreikį įvertinti ir šalies mastu. Per du pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius šalies ekonominiame, socialiniame ir dvasiniame gyvenime įvyko ir tebevyksta reikšmingi pokyčiai. Tokie reiškiniai, kaip didėjanti socialinė diferenciacija, nedarbas, emigracija, tiesiogiai palietė ir šeimos instituciją bei jautriausią ir pažeidžiamiausią jos dalį – vaikus. Klausimas, kaip šie pokyčiai paveikė vaikų psichikos sveikatos raidą, tebėra atviras. Daugėja įrodymų, kad vaikystėje ir paauglystėje pasireiškianti rizikinga elgsena turėtų būti vertinama kaip atsakas į nepatenkintus normalios raidos poreikius. Jei laiku nesuteikiama reikalinga pagalba, vaikystėje prasidedantys nedideli elgesio, emocijų, socialinio bendravimo sutrikimai paauglystėje gali sustiprėti ir virsti rizikingos elgsenos apraiškomis, lemiančiomis psichikos ir fizinės sveikatos sutrikimus. Šis tyrimas dar kartą akivaizdžiai pademonstravo, kad specifiniai paauglių psichikos sveikatos poreikiai dar nesurado savo nišos sveikatos priežiūros sistemoje. Paaugliai – specifinė socialinė grupė, kurios sveikatos poreikiai ir priežiūra dėl šiame amžiaus tarpsnyje spendžiamų raidos uždavinių labai specifiški. Didelis pažeidžiamumas ir kompleksinis sveikatos problemų pobūdis (tabakas, alkoholis, narkotikai, savižudybės, bendravimo, mitybos sutrikimai ir kt.) reikalauja kompleksiško sprendimo. Apibendrinimas • Apibendrinant apžvalgoje pateiktus vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos tyrimų rezultatus, galima teigti, kad, nors stengiamasi gerinti psichikos sveikatos priežiūrą ir spręsti visuomenės psichikos sveikatai aktualias problemas, iš esmės nepavyko pagerinti vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos ir iš esmės persilaužti modernizuojant vaikams ir jaunimui skirtas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Lietuvos vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos rodikliai ir toliau vieni iš blogiausių ES. Iš kitų šalių Lietuva išsiskiria prastais vaikų gerovės rodikliais, labai paplitusiu agresyviu ir autodestruktyviu elgesiu, alkoholio ir kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimu. • Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos problemoms spręsti turėtų būti pritaikytas kompleksinis sprendimo modelis, geriau išnaudojami šeimos, mokyklos bei visuomenės resursai. Finansuoti ir spręsti vaikų psichikos sveikatos problemas turėtų ne tik Sveikatos apsaugos, bet ir Socialinių reikalų ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerija. Būtina plėtoti jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų tinklą, didinti teikiamų paslaugų priimtinumą ir atitikimą. Siekiant išspręsti gausias vaikų socialines ir psichikos sveikatos problemas, būtina daugiau investuoti ir plėtoti bendruomenės lygio paslaugas, keisti jų formas ir turinį prioritetą suteikiant į šeimą ir bendruomenę nukreiptoms paslaugoms. Tai reikalauja naujų struktūrinių pokyčių, be kurių visuomenės psichikos sveikatos poreikius atitinkanti veikla sunkiai įmanoma. Visuomenės psichikos sveikatos problemų gausa reikalauja tobulinti visuomenės švietimą ir sveikatos mokymą. Sveikatos mokymas turėtų prasidėti darželyje ir, kaip atskiras dalykas, turėtų būti tęsiamas mokykloje. Taip būtų sukurtos visuomenės sveikatos žinių sistemos prielaidos. • Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos sutrikimų prevencija tebėra viena iš silpniausių psichikos sveikatos priežiūros sistemos grandžių. Stokojama visapusiškai moksliškai pagrįstų ir šalies mastu įgyvendinamų prevencinių priemonių, o kitos šalyje įvairiai įgyvendinamos priemonės neduoda apčiuopiamo rezultato, nes nepakankamai koordinuojamos, stokoja mokslinio pagrįstumo ir vertinimo, yra fragmentiškai ir per mažai finansuojamos, neturi tęstinumo garantijų. Šias sąlygas sukuria ir palaiko tiek politinės ir socialinės bendruomenės struktūros, tiek ekonominiai aspektai, nes pirmumas neretai atitenka vienpusėms, pigesnėms, tačiau didesnę populiacijos dalį apimančioms strategijoms. Toks išsibarstymas skatina neracionalų ir neefektyvų žmogiškųjų ir finansinių resursų panaudojimą. Kadangi paslaugos yra prioritetinio prevencinio pobūdžio, reikia politinių sprendimų. Būtina apsispręsti ir dėl profilaktikos bei finansavimo prioritetų ir juos atiduoti šalies mastu įgyvendinamoms sistemingoms ir profesionaliai organizuotoms priemonėms. Kitų šalių patirtis ir akivaizdūs teigiami poslinkiai sprendžiant vaikų patyčių problemas akivaizdžiai rodo, kad kompleksinės ir ilgalaikės investicijos į prevenciją pasiteisina ir nuosekliai jas įgyvendinant galima tikėtis teigiamų vaikų psichikos sveikatos rodiklių pokyčių. • Nepalankūs jaunų žmonių savižudybių ir priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo rodikliai turi tapti ypatingos svarbos profilaktikos uždaviniu ir ryžtingų veiksmų bei politinių sprendimų arena. Būtina pasiekti, kad šių sudėtingų problemų sprendimas būtų parengtas remiantis moksliniais įrodymais ir pavestas šios srities specialistams bei ekspertams, tinkamai finansuojamas ir nuosekliai įgyvendinamas. • Atlikta analizė parodė, kad daugelyje vaikų psichikos sveikatai svarbių sričių stokojama sistemingai renkamos informacijos. Čia galima išskirti informaciją apie tokius pagrindinius rizikos veiksnius, kaip vaikų patiriamas smurtas, save žalojantis elgesys, vaikams suteikta psichosocialinė pagalba ir jos poreikis. Būtina sistemingai vykdyti vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos rodiklių stebėseną, analizuoti visuomenės socialinės degradacijos priežastis ir vertinti įgyvendinamų priemonių veiksmingumą. Tam turi būti sukurta bendra duomenų rinkimo ir kaupimo sistema. 9 9


1.2. Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbų apie Lietuvos suaugusių asmenų psichikos sveikatos būklę, rizikos ir apsaugos veiksnius (2001–2011 m.) apžvalga PSO teigia, kad kaupti informaciją psichikos sveikatos klausimais – vienas iš prioritetinių veiksmų (Mental Health Action Plan for Europe, 2005). Mokslininkai kviečiami tirti fizinės, psichikos bei socialinės sveikatos tarpusavio ryšius, įvertinti socialinių, psichologinių veiksnių įtaką bei sąsajas ir tai atlikus rengti veiksmingas prevencijos programas. PSO 2001 m. ataskaitoje pabrėžiama, kad psichikos sveikatos sutrikimams bei psichikos ligoms vienodai svarbią įtaką turi biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Tačiau dirbtinis biologinių veiksnių atskyrimas nuo psichologinių ir socialinių daugelį metų kliudė tinkamai vertinti psichikos ir elgesio sutrikimus. Psichikos ir elgesio sutrikimai primena daugelį kūno negalių, nes taip pat priklauso nuo sudėtingos visų minėtų veiksnių tarpusavio sąveikos. Demografiniai veiksniai. Amžius ir lytis yra tiesiogiai susiję su psichikos ir elgesio sutrikimais. Nustatyta, kad tam tikrais amžiaus tarpsniais padidėja psichikos ir elgesio sutrikimų tikimybė. Pvz., senyvi žmonės dažniau linkę susirgti ne vien Alzheimerio liga, bet ir kitais psichikos bei elgesio sutrikimais. Depresija taip pat būdingesnė vyresnio amžiaus asmenims, sergantiems fizine liga, kuri sukelia negalią. Senyvų žmonių depresiniai sutrikimai neretai nediagnozuojami ir klaidingai aiškinami kaip natūralaus senėjimo proceso dalis. Apskritai psichikos ir elgesio sutrikimai maždaug vienodai paplitę tarp lyčių, tačiau esama kai kurių reikšmingų skirtumų: moterys dažniau serga depresiniais bei nerimo sutrikimais (moterų ir vyrų santykis svyruoja nuo 1,5:1 iki 2:1), o piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis bei asmenybės socialumo sutrikimas dažnesnis tarp vyrų. Pažymėtina, kad depresinių sutrikimų paplitimas tarp lyčių yra glaudžiai susijęs su amžiumi: skirtumų esama tik vidutinio amžiaus grupėje, tačiau jų nenustatoma vaikystėje ir jaunystėje bei vyresniame amžiuje. Kitas veiksnys, lemiantis sergamumo dažniausiais psichikos ir elgesio sutrikimais skirtumus tarp lyčių, yra smurtas namuose bei seksualinis smurtas, kurį kur kas dažniau patiria moterys. Nustatyta, kad viena iš penkių moterų mažiausiai kartą per gyvenimą patiria pasikėsinimą išprievartauti ar yra išprievartaujama. Psichologiniai veiksniai. Raidos psichologijos tyrinėtojai nustatė, kad emocinis, dėmesingas ir nuolatinis rūpinimasis mažu vaiku padeda vystytis normalioms jo funkcijoms, tokioms kaip kalba, intelektas ir emocijų pusiausvyra. Vaiką globojančio asmens psichikos problemos, liga ar mirtis gali sutrikdyti normalią raidą. Psichikos raidai gali daryti įtaką ir kiti veiksniai, tokie kaip vaiko atskyrimas nuo globėjo dėl skurdo ar kitų priežasčių, ypač jei bendruomenėje nėra geros socialinių paslaugų infrastruktūros. Įrodyta, kad veiksniai, lemiantys emocinę ir socialinę deprivaciją, gali tapti psichikos ir elgesio sutrikimų vaikystėje arba vėlesniame amžiuje priežastimi. Susirgus lėtinėmis ligomis, kurios kelia grėsmę normaliam gyvenimui, skausmą bei negalią, gali sutrikti psichika. Iš tokių ligų paminėtinas reumatoidinis artritas, kitos sisteminės uždegiminės ligos: bronchinė astma, tuberkuliozė, cukrinis diabetas ir kiti endokrininiai sutrikimai, epilepsija, Parkinsono liga, išeminė širdies liga, onkologinės ligos, ŽIV/AIDS, kitos lėtinės vidaus organų bei nervų sistemos ligos. Nerimą ir depresiją gali sukelti individo nesugebėjimas susidoroti su stresu. Nustatyta, kad žmonės, kurie vengia galvoti apie stresorius ar konfrontuoti su jais, dažniau linkę į nerimą ir depresiją, o tie, kurie pasidalija savo problemomis, geriau išgyvena net stresinėmis sąlygomis. Socialiniai veiksniai. Pasaulyje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad vaikams iš skurstančių šeimų du kartus dažniau nustatoma elgesio sutrikimų negu vaikams, nepatiriantiems skurdo. Depresija skurstančiose šeimose taip pat pasitaiko 1,6–1,8 karto dažniau. Taip pat daugėja įrodymų, kad psichikos bei elgesio sutrikimų eiga priklauso nuo individo socialinės ir ekonominės padėties. Tai iš dalies susiję su faktu, kad neturtingiesiems sunkiau prieinamos psichikos sveikatos paslaugos. Skurdas yra susijęs ir su žemu išsilavinimo lygiu bei nedarbu. Kompleksinis šių veiksnių poveikis sudaro daug prielaidų psichikos ir elgesio sutrikimams, o šie, savo ruožtu, sukelia neproduktyvumą ir dar didesnį nedarbą, didina valstybės išlaidas sveikatos priežiūrai. Skurdas ir su juo susiję elgesio bei psichikos sutrikimai turi abipusį ryšį su būsto neturėjimu ar praradimu. Socialiniai neramumai, konfliktai ir katastrofos, karai ir suirutės, kankinimai, įkalinimas, deportacija, migracija bei savaiminės ar žmonių sukeltos ekologinės katastrofos ir avarijos neigiamai veikia žmonių psichiką. Manoma, kad maždaug nuo trečdalio iki pusės visų žmonių, patyrusių sukrečiančius įvykius, vėliau turi psichikos problemų. Dažniausiai diagnozuojamas potrauminis streso sutrikimas, neretai ir depresija bei nerimo sutrikimas. Be to, daugeliui kenčiančiųjų nustatomi pavieniai simptomai ar jų deriniai, neatitinkantys sutrikimo diagnozės kriterijų. Tarp kitų veiksnių paminėtinas kalėjimas, kuriame gausu žmonių iš marginalinių visuomenės grupių, pasižyminčių pažeidžiamumu ir itin didele psichikos sutrikimų tikimybe. Psichologinių ir socialinių veiksnių neigiama kombinacija tikėtina, kai pačioje psichikos sveikatos priežiūros sistemoje naudojami neveiksmingi ar žmogaus orumą mažinantys, kai kada net žmogaus teises pažeidžiantys metodai, pvz., prievartos ar stigmatizuojančių praktikų taikymas gali gerokai pabloginti gydymo rezultatus. Sociologai, tiriantys Lietuvos psichiatrijos pokyčius, pabrėžia, kad deinstitucionalizacijos procesas išplėtė lėtine psichikos liga sergančių asmenų vaidmens suvokimą, tačiau naujų bendruomeninių institucijų priežiūros ir korekcijos funkcija išliko nepakitusi. Nepaisant visų psichosocialinių bandymų išlaisvinti dvasios ligonius iš tremties, psichiatrija iki šių dienų lieka „uždaros visuomenės“ modelio atveju (Dietrich, 1998; Matulionis, Šedienė, 2008). Sergančių lėtinėmis psichikos ligomis asmenų vaidmenų sąvokų apibendrinimą pateikia G. Baltrušaitytė. Sąvoka„pacientas“ nurodo tradicinį medicininį diskursą: čia sergantis asmuo traktuojamas kaip ligonis, kuriam reikalinga profesionalo pagalba. Sąvoka „vartotojas“ atspindi vartotojišką diskursą, pabrėžiantį savarankiško pasirinkimo, 10


sprendimų priėmimo bei į vartotojo poreikius ir lūkesčius orientuotos psichiatrinės priežiūros svarbą. „Išgyvenęs psichiatrinę priežiūrą“ yra socialinių judėjimų ir antipsichiatrinės atmosferos nulemtas terminas, žymintis radikalią psichiatrijos ir psichiatrinės priežiūros kritiką. Ligonio, kaip „paslaugų teikėjo“, samprata siejama su požiūriu, kad sergantis psichikos liga žmogus turi vertingos patirties, kurią būtų galima panaudoti įtraukus jį į sveikatos priežiūros paslaugų organizavimą ir teikimą (Baltrušaitytė, 2006). Apžvelgus „psichikos sveikatos vartotojų“ judėjimus Lietuvoje, galima teigti, kad jie remiasi klinikiniu modeliu, t. y. savitarpio pagalbos grupių susitikimais, socialine ir užimtumo terapija. Pasveikimo (angl. – recovery) modelis, akcentuojantis naujus socialinius vaidmenis ir socialinę integraciją, Lietuvos psichiatrijoje dar nenaudojamas. Naujosios technologijos, žiniasklaida ir globalizacija. Manoma, kad XX a. prasidėjusi technologijų revoliucija gali neigiamai veikti žmonių psichikos sveikatą. Technologijų pokyčiai, ypač komunikacijų srityje, leidžia perduoti milžinišką informacijos kiekį. Tačiau pažanga turi ir neigiamų bruožų, nes daugiausia rega bei klausa suvokiamos informacijos neselektyvūs srautai sukelia žmonių psichikos perkrovas. Be to, tam tikra žiniasklaidos vaizduojama elgsena daro neigiamą įtaką (ypač jauniems žmonėms) ir skatina agresiją, beatodairišką seksualinį elgesį, domėjimąsi pornografija. Vaizdo žaidimai su smurto elementais irgi skatina elgtis agresyviai bei smurtauti. Globalizacijos fenomenai, tokie kaip skatinimas pirkti ir reklama, turintys didžiulę įtaką vartotojų visuomenei, visiems, ypač jaunimui, agresyviai siūlo vartoti alkoholį ir tabaką. Tai sukelia psichikos sveikatos sutrikimus, susijusius su šių psichotropinių medžiagų vartojimu. Urbanizacija ir socialiniai pokyčiai kaime. Didėjant miesto gyventojų skaičiui, kaime mažėja jaunų ir kvalifikuotų bei išsilavinusių žmonių. Izoliacija, transporto ir komunikacijų stygius, blogesnės švietimo ir ekonominės sąlygos yra tie veiksniai, kurie neigiamai veikia kaimo žmonių psichikos sveikatą. Tiesioginis blogos psichikos sveikatos būklės rodiklis yra savižudybių skaičius, kuris daugelyje pasaulio šalių kaimo vietovėse nepalyginti didesnis negu miestuose. Tokia pati situacija yra ir Lietuvoje – ypatingą savižudybių rizikos grupę sudaro kaime gyvenantys darbingo amžiaus vyrai. Papildomas neigiamas veiksnys kaime yra sunkiau nei miestuose pasiekiama psichikos sveikatos pagalba. Kartu reikia atkreipti dėmesį, kad intervencijų strategija kaime skiriasi nuo taikomos mieste, kur žmonės, turintys psichikos sveikatos problemų, paprastai patys kreipiasi pagalbos. Kaimo gyventojų psichikos sveikatą padėtų pagerinti veiksmingesnės švietimo, užimtumo, perkvalifikavimo bei socialinės pagalbos programos (Germanavičius, 2001). Per pastaruosius metus pacientų, besigydančių pas psichikos sveikatos priežiūros specialistus, skaičius Lietuvoje nuolat didėja: 1999 m. šalyje buvo 155 832 nuo psichikos sutrikimų besigydantys asmenys, arba 4 210,9 atvejų 100 tūkst. gyventojų; 2003 m. – 160 467, arba 4 627,5 atvejai 100 tūkst. gyventojų, t. y. apie 4,6 proc. Lietuvos gyventojų. Neįgalumas dėl psichikos ligų nuo 25,5 tūkst. 1999 m. padaugėjo iki 28,7 tūkst. 2003 m. Vienas iš veiksnių, atspindinčių visuomenės psichikos sveikatą, yra savižudžių ir mėginusiųjų nusižudyti skaičius. Apžvelgus savižudybių kaitą nuo jų registracijos pradžios (1926 m.), pastebėtas jų didėjimas„laiptais“. Tarpukariu Lietuvoje buvo gerokai mažiau savižudybių negu tokiose valstybėse, kaip Austrija ar Šveicarija, o pirmais tarybinės okupacijos metais jų skaičius staiga išaugo – savižudybių padaugėjo daugiau kaip 5 kartus. Dar vienas savižudybių šuolis buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais. 1991 m. Lietuva savižudybių skaičiumi pirmavo tarp Baltijos šalių, o 1994 m., aplenkusi Vengriją, tapo„pirmaujančia“ valstybe Europoje. 1996 m. savižudybių skaičius pasiekė 46,4 atvejus 100 tūkst. gyventojų. Tuo tarpu Estijoje 1998 m. buvo 33,2, Latvijoje – 34,3, Vokietijoje – 14,2 savižudybių 100 tūkst. gyventojų. Tiesa, pastaraisiais metais savižudybių skaičius stabilizavosi, o 2003 m. net šiek tiek sumažėjo. Vis dėlto šis rodiklis kol kas labai didelis – 2003 m. buvo 42,1 atvejis 100 tūkst. gyventojų. Pabrėžtina, kad tokį pastarųjų metų savižudybių šuolį sudaro būtent vyrų savižudybės. Moterų savižudybių 1986 m. buvo 10,0, 1994 m. – 13,4, 2003 m. – 13,9 atvejai 100 tūkst. gyventojų, o vyrų 1986 m. – 42,0, 1994 m. – 81,9, 2003 m. – 74,3 100 tūkst. gyventojų. Beje, 2003 m. šis rodiklis taip pat kiek sumažėjo ir nuo 1994 m. pirmą kartą buvo mažesnis negu 75 atvejai 100 tūkst. gyventojų. Kita labai svarbi problema – priklausomybių ligų skaičiaus didėjimas. Narkomanija ir piktnaudžiavimas alkoholiu taip pat yra viena iš aktualiausių psichikos sveikatos priežiūros sričių. Per pastarąjį dešimtmetį narkomanų padaugėjo 6 kartus, priklausomi nuo narkotikų tampa vis jaunesni žmonės. Tarp oficialiai užregistruotų asmenų, besigydančių nuo narkomanijos, 0,1 proc. yra jaunesni negu 14 metų, o 7,7 proc. yra 15–19 metų amžiaus. Nuolat daugėja asmenų, sergančių alkoholinėmis psichozėmis. 2003 m. alkoholinių psichozių rodiklis pasiekė 69,5, o besigydančiųjų nuo narkotikų priklausomybės rodiklis – 135,2 atvejai 100 tūkst. gyventojų. Apžvelgus mokslinę literatūrą, matyti, kad per pastarąjį dešimtmetį psichikos sveikatos tyrimų skaičius Vakarų Europos šalyse išaugo (Hamalainen, 2008; Girolamo, 2006; Joutsenniemi, 2006; Lundberg, 2005; Olsen, 2004; Jakobi, 2004; Hällström, 2003). Išsamūs visuomenės psichikos sveikatos problemų tyrimai sukuria prielaidų moksliškai pagrįstai psichikos sveikatos sutrikimų prevencijai ir sveikatos rodiklių kaitos stebėsenai. Tačiau anaiptol ne visos šalys psichikos sveikatos problemų pažinimui ir vertinimui skiria pakankamai dėmesio. Išsamiau šias problemas tyrinėję autoriai pažymi, kad gyventojų psichikos sveikatos tyrimų stoka ypač būdinga Rytų Europos šalims (Paykel, 2005; Lieb, 2005). Lietuva taip pat yra tarp šalių, kur epidemiologinių tyrimų ir patikimų duomenų, atspindinčių tikrą šalies gyventojų psichikos sveikatos būklę, stoka yra viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduriama vertinant psichikos sutrikimų paplitimą. Nors psichikos sveikatos svarba pripažinta, iki šiol neturime išsamių epidemiologinių tyrimų apie dažniausių psichikos sutrikimų, tokių kaip nerimas ir depresiniai sutrikimai, schizofrenija, protinis atsilikimas, Alzheimerio liga, kiti afektiniai sutrikimai (bipolinis sutrikimas ir kt.) paplitimą. Lietuvoje stokojama ir išsamesnio psichikos 11 11


sveikatos srityje atliktų tyrimų apibendrinimo ir analizės. Valstybinis psichikos sveikatos centras kasmet renka, apibendrina ir pateikia duomenis apie asmenis, besigydančius ambulatorinėse ir stacionarinėse gydymo įstaigose. Šio centro pateikiamais duomenimis, sergamumas psichikos ligomis nemažėja, šalyje išlieka aukšti savižudybių rodikliai – 30,6 atvejų 100 tūkst. gyventojų (Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2010). Didžiulis į save ir kitus nukreiptas destrukcinis potencialas, pasireiškiantis itin aukštais savižudybių, prievartos ir kitos rizikingos elgsenos rodikliais, rodo besitęsiančią gilią visuomenės psichikos sveikatos krizę ir neišspręstas problemas. Lietuvoje visuminių ir kompleksinių tyrimų apie šalies gyventojų psichikos sveikatos būklę ir visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnius nebuvo atlikta. Mokslininkai diskutuoja ir apie tokių rodiklių, kaip amžius bei lytis, įtaką psichikos sveikatai. Savižudybių tyrimai rodo, kad Lietuvoje suaugę vyrai nusižudo 3–5 kartus dažniau nei moterys. Tačiau detalūs vyrų savižudybių priežasčių tyrimai iki šiol nėra atlikti, o moterų tyrimai rodo, kad daugelis jų prieš įvykdytą savižudybę turėjo psichikos ir elgesio sutrikimams būdingų požymių (Navickas, 2008). Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, suaugusių Lietuvos gyventojų savižudybės rizika susijusi su gyvenamąja vieta – kaimo vietovėse gyvenantiems asmenims rizika gerokai didesnė. Taip pat nustatyta, kad vidutinio amžiaus vyrai (30–49 m.), gyvenantys kaime ir piktnaudžiaujantys alkoholiu, priskirtini didžiausios savižudybės rizikos grupei. Kartu pastebima, kad dažnėja vyresnio amžiaus asmenų savižudybių. Tačiau šie rodikliai greičiausiai tėra visuomenės psichikos sveikatos problemų naštos ledkalnio viršūnė, nes atspindi tik į gydymo institucijas besikreipusių gyventojų sutrikimų dinamiką. Geros psichikos sveikatos sąvoka daug platesnė nei psichikos ligų nebuvimas. Tikra padėtis iki šiol nežinoma, o turimi duomenys fragmentiški ir prieštaringi. Apibendrinant galima konstatuoti, kad išsamesni Lietuvos gyventojų psichikos būklės tyrimai yra aktualūs ir jie gali būti įvardyti itin trūkstama, moksliškai pagrįstos Lietuvos gyventojų sveikatos vertinimo, sveikatos politikos ir sutrikimų prevencijos grandimi. Išvados Sisteminė mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad Lietuvos bei užsienio mokslininkai vykdo vis daugiau psichikos sveikatos mokslinių tyrimų, o rezultatus skelbia Lietuvos bei užsienio žurnaluose, mokslinėse publikacijose, apibendrina daktaro disertacijose. EBSCO duomenų bazėje pagal tyrėjų grupės parinktus raktinius žodžius iš viso buvo rastos ir peržiūrėtos 209 mokslinės publikacijos, nuo 2001 m. Lietuvoje buvo apgintos 43 mokslų daktaro disertacijos, kuriose analizuojamos psichikos sveikatos problemos. Psichikos sveikatos studijas, kuriose analizuojami apsaugos bei rizikos veiksniai, atlieka psichologai, visuomenės sveikatos specialistai, psichiatrai, demografai, sociologai bei kiti specialistai, todėl galima teigti, kad ši tyrimų sritis yra tarpdalykinio pobūdžio. Nors psichikos sveikatos studijų Lietuvoje daugėja, apžvalga rodo, kad tyrimų nepakanka, jie turi būti išsamesni. Lietuvoje vykdytų studijų analizė atskleidė, jog studijų nepakanka, kad būtų galima susidaryti visapusišką psichikos sveikatos veiksnių modelį Lietuvoje, studijos ir analizuojamos temos fragmentiškos, nėra studijų, kuriose būtų išsamiai analizuojami psichikos sveikatos apsaugos ir rizikos veiksniai. Išanalizuotose studijose dominavo kiekybinių tyrimų metodologija. Tyrimų, per kuriuos buvo lyginamos šalys, dalyvių imtys Lietuvos populiacijoje – nuo 20 iki 655, tarptautinėse tarpkultūrinėse studijose – iki 2 326. Tyrimų imtys tinka pasirinktoms problemoms tyrinėti, tačiau nėra populiacinių epidemiologinių studijų, kuriose būtų analizuojamas įvairių psichikos sveikatos sutrikimų paplitimas ir rizikos veiksniai nacionaliniu mastu. Mokslinėse studijose dominuoja psichopatologijos bei su atskiromis psichikos sveikatos problemomis susijusių veiksnių tyrimai. Keletas studijų yra susijusių su psichikos sveikatos paslaugomis, tačiau nėra mokslinių studijų, kurios pagrįstų naujų psichikos sveikatos paslaugų arba programų veiksmingumą regioniniu arba nacionaliniu mastu. Lietuvos mokslininkai dažnai adaptuoja ir naudoja pasaulyje psichikos sveikatos specialistų pripažintus metodus. Tai užtikrina Lietuvoje vykdomų studijų validumą ir patikimumą, todėl nemažos Lietuvoje vykdytų studijų dalies kokybė pakankamai aukšta, o tyrimo rezultatus galima palyginti su kitų šalių duomenimis. Pastebėta, kad mokslinėse studijose vis didesnis dėmesys skiriamas psichikos sveikatos sutrikimų turinčių asmenų gyvenimo kokybei. Išanalizavus mokslines publikacijas, nustatyta, kad Lietuvoje atlikti su visuomenės psichikos sveikatos rodikliais susiję šių svarbių sričių tyrimai: • savižudybių paplitimas, jų pasiskirstymas pagal amžių, lytį, gyvenamąją vietą, kitus demografinius ir sociologinius rodiklius; • išorinių mirties priežasčių paplitimas, jų pasiskirstymas pagal amžių, lytį, kitus demografinius rodiklius; • save žalojančio elgesio paplitimas tarp asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose; • psichikos sveikatos rizikos veiksnio – depresiškumo paplitimas ir sąsajos su įvairiais kitais rodikliais bei veiksniais; • asmenų, priklausančių socialinės rizikos grupėms, pvz., bedarbių; • streso įveikos bei kai kurių asmenybės charakteristikų, pvz., vidinės darnos, kaip rizikos ar apsaugos veiksnių; • gyvenimo kokybės, psichosocialinės gerovės; 12


• stresinių patirčių ir psichologinių traumų įtakos psichikos sveikatai, pvz., seksualinė prievarta, politinės represijos, dalyvavimas karo veiksmuose. Nustatyta, kad nėra ištirtos šios svarbios sritys ar rodikliai, susiję su visuomenės psichikos sveikata: • savižudybių priežastys ir kiti jų rizikos veiksniai (išskyrus demografinius ir socioekonominius), netirtos savižudybių sąsajos su psichologinės pagalbos ar socialinės paramos rodikliais, prevencinio poveikio priemonių prieinamumu, nedaryti ilgalaikiai savižudybių rizikos suaugusių Lietuvos gyventojų grupių stebėsenos tyrimai; • Lietuvoje neatliekamos empirinės psichikos sveikatos paslaugų studijos; • vyrų psichikos sveikatos rizikos veiksnių tyrimai fragmentiški, nereprezentuojantys šios grupės populiacijoje; • genetinę ar kitokią biologinę riziką atsirasti psichikos ir elgesio sutrikimams turinčių asmenų psichologiniai ar socialiniai veiksniai; • nėra populiacinių epidemiologinių studijų, kuriose būtų įvertintas psichikos sveikatos sutrikimų paplitimas; • neatliktas ekonominis psichikos sveikatos problemų vertinimas ir neapskaičiuota ekonominė sutrikimų našta visuomenei; • nėra sistemingų Lietuvoje vykdomų alkoholio kontrolės, savižudybių prevencijos, Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo poveikio Lietuvos gyventojų psichikos sveikatai studijų; • nėra apsauginių psichikos sveikatos veiksnių tyrimų.

2 DALIS. EPIDEMIOLOGINIAI SOCIOLOGINIAI TYRIMAI KIEKYBINIO IR KOKYBINIO EMPIRINIO TYRIMO METODAI 2.1. Sociologinis kiekybinis tyrimas Sociologinio kiekybinio tyrimo pagrindinis tikslas – įvertinti Lietuvos gyventojų nuomonę apie aktualiausias visuomenės psichikos sveikatos problemas, sutrikimų rizikos veiksnius ir jų prevencijos uždavinius. Psichikos sveikatos sutrikimai, apie kuriuos bus klausiama šiame tyrime, yra bet kokie negalavimai ar įprastinės sveikatos būklės pokyčiai, dėl kurių asmenį konsultuoja psichikos sveikatos specialistas (psichiatras, psichologas, psichoterapeutas ar pan.). Sociologinio tyrimo klausimyno struktūra. Tyrimo anketą sudarė 112 klausimų, iš kurių 16 buvo atviri arba pusiau atviri. Sociologinio tyrimo klausimyną galima suskirstyti į atskiras dalis: 1. Kreipimosi tekstas, kuriame nurodytas tyrimo tikslas, apibūdinama, kas yra psichikos sutrikimai, prašoma tiriamųjų užpildyti klausimyną ir užtikrinamas duomenų konfidencialumas. 2. Demografiniai duomenys: amžius, lytis, tautybė, gyvenamoji vieta, šeiminė padėtis, išsimokslinimas, pajamos ir kt. 3. Savijauta. Tiriamieji buvo klausiami apie: a) subjektyviai vertinamą savijautą, b) nusiskundimus sveikata, atskirus simptomus, c) suicidines tendencijas, d) žalingus įpročius (rūkymas, alkoholio vartojimas, narkotikų vartojimas). 4. Patiriamas stresas ir jo įveika: a) subjektyviai vertinami stresoriai per 12 mėnesių, b) ekonominiai, profesiniai veiksniai, c) diskriminacinis elgesys dėl psichikos sveikatos problemų, d) pozityvi ir negatyvi streso įveika. 5. Pagalba: a) nuostatos į pagalbos siekimą, b) kreipimasis į psichikos sveikatos specialistus dėl savo ar artimųjų sveikatos – psichikos sveikatos specialistų pagalba, mokestis už paslaugas, pagalbos negavimo priežastys, c) pagalbos prieinamumas ir trukdžiai – vietos prioritetai, trukdžiai gauti pagalbą, d) alternatyvūs praktikai – kreipimasis į alternatyvius praktikus, jų pagalba, mokestis jiems. 6. Subjektyviai vertinami rizikos veiksniai: rizikos veiksnių vertinimas pagal svarbumą. Tyrimo dalyviai. Tyrimo metu buvo bandyta pasiekti 2 105 18–74 metų amžiaus Lietuvos gyventojų. 626 respondentai atitiko tyrimo keliamus reikalavimus ir iki galo užpildė apklausos anketą. 13

13


2.1 lentelė. Tyrimo respondentai (18−74 metų) Kriterijai Bandyta pasiekti ir pakviesti dalyvauti tyrime Nebuvo namuose, nerasta Atsisakė dalyvauti apklausoje arba apklausą nutraukė jos nebaigę Neatitiko apklausos atrankos kriterijų Sutiko dalyvauti tyrime ir atsakė į visus anketos klausimus

Skaičius 2 105 252 1 415 64 626

Dažniausios priežastys, kodėl respondentai atsisakė dalyvauti tyrime arba nutraukė tyrimą jo nebaigę: 1. Atsisakė dalyvauti tyrime arba apklausą nutraukdavo neatsakę į visus klausimus dėl per daug asmeninio pobūdžio anketoje pateiktų klausimų, jų turinio arba dėl per ilgo ar per sudėtingo klausimyno; 2. Kai kurie respondentai atsisakė užbaigti pildyti anketą ar nė nepradėjo to daryti be aiškios priežasties (t. y. nurodė, kad anketa yra labai ilga ir jie neturi tiek laiko bei kad paliečia labai jautrias temas). Tiriamosios imties sudarymas. Tiriamosios imties pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą, lytį ir amžių (2.2 lentelė) nustatytas remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis taip, kad proporcingai atitiktų visų 18−74 metų Lietuvos gyventojų pasiskirstymą pagal gyvenamąją vietą, lytį ir amžių. Atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. buvo atliktas Lietuvos gyventojų surašymas, 2012 m. Lietuvos statistikos departamentas perskaičiavo gyventojų pasiskirstymo duomenis, todėl gyventojų pasiskirstymo skaičius pagal naudojamus kriterijus kito. Siekiant išvengti neatitikimų, buvo pasilikta apie 5 proc. paklaida. 2.2 lentelė. Tiriamosios imties procentinis pasiskirstymas pagal Lietuvos gyventojų (18−74 metų) pasiskirstymą Gyventojų (18–74 m.) skaičius metų pradžioje Lietuvoje Iš viso Gyvenamoji vieta Lytis Miestas / kaimas pagal lytį

Miestas Kaimas Vyrai Moterys Miestas Kaimas

Vyrai Moterys Vyrai Moterys

Tyrimo imtis

N (2 190 263) 1 481 619 708 644 1 022 744 1 167 519 666 863 814 756 355 881 352 763

Proc. (100 %) 68 32 47 53 45 55 50 50

N (1 065) 595 470 505 560 283 312 222 248

Proc. (100 %) 56 44 47 53 48 52 47 53

PASTABA: skaičiaus N procentinė išraiška pateikta suapvalinta

Pasirinktos šios amžiaus grupės: A. 18−25 m. B. 26−35 m. C. 36−45 m. D. 46−55 m. E. 56−65 m. F. 66−74 m. 2.3 lentelė. Tiriamosios imties procentinis pasiskirstymas pagal Lietuvos gyventojų (18−74 metų) pasiskirstymą Amžiaus grupės

Gyventojai

Procentai

18−25 m. 26−35 m. 36−45 m. 46−55 m. 56−65 m. 66−74 m.

345 540 369 365 417 119 457 711 341 565 600 528

16 17 19 21 16 12 Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas PASTABA: skaičiaus N procentinė išraiška pateikta suapvalinta

14


Respondentai pasirinkti atsitiktiniu būdu, kad duomenys būtų kuo objektyvesni, o rezultatai atspindėtų tikrąją situaciją Lietuvoje. Respondentai buvo atrenkami naudojant reprezentatyvią stratifikuotą daugiapakopę tikimybių atranką. Toks atrankos būdas geriausias siekiant gauti objektyvius duomenis, kurių tikslumą galima būtų įvertinti: kiekvienas visumos narys turi vienodą tikimybę būti išrinktas, o tai leidžia įvertinti tikimybę, kurios rezultatai būdingi visumai. Renkantis miestus, rajonų centrus, miestelius ir kaimus, buvo žiūrima, kad pasirinkti objektai geografiškai tolygiai apimtų visą Lietuvos teritoriją. Apklausa buvo vykdyta didžiuosiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda), rajonų centruose (Kretinga, Tauragė, Vilkaviškis, Joniškis, Rokiškis, Varėna, Jonava), kaimuose bei mažuose miesteliuose, esančiuose aplink paminėtus didmiesčius ir rajonų centrus. Didžiuosiuose miestuose apklausti 298, rajonų centruose – 56, kaimuose − 169, miesteliuose − 103 respondentai (2.4 lentelė). 2.4 lentelė. Tyrimo metu apklaustų respondentų pasiskirstymas Respondentai Gyvenamoji vieta 18−25 m. Lytis

Iš viso 626 54 0 35 22 61 50 111 58 9 42 12 74 47 121 66 12 26 23 72 55 127 57 19 34 21 58 73 131 48 15 20 16 43 56 99 15 1 12 9 22 15 37

Miestas Rajono centras Kaimas Miestelis Vyrai Moterys

Iš viso Gyvenamoji vieta 26−35 m. Lytis

Miestas Rajono centras Kaimas Miestelis Vyrai Moterys

Iš viso Gyvenamoji vieta 36−45 m. Lytis

Miestas Rajono centras Kaimas Miestelis Vyrai Moterys

Iš viso Gyvenamoji vieta 46−55 m. Lytis

Miestas Rajono centras Kaimas Miestelis Vyrai Moterys

Iš viso Gyvenamoji vieta 56−65 m. Lytis

Miestas Rajono centras Kaimas Miestelis Vyrai Moterys

Iš viso Gyvenamoji vieta 66−74 m. Lytis

Miestas Rajono centras Kaimas Miestelis Vyrai Moterys

Iš viso 15

Procentai 15 16 17 14 18 15 18 16 19 20 20 19 21 21 21 21 16 15 14 17 11 13 9 14 15


Tyrimo eiga. Gyventojų apklausa buvo atliekama naudojant atspausdintą anketą. Atsakymus respondentai rašė ir žymėjo patys, nes anketoje užduoti labai asmeniški klausimai. Tačiau, pildant anketą, visą laiką apklausą vykdantis darbuotojas buvo kartu ir prireikus respondentui paaiškindavo anketos klausimuose vartojamas sąvokas, kartais reikėdavo paaiškinti netgi klausimų esmę bei prasmę. Apklausą atliko 3 tyrėjai. Apklausos trukmė 40–70 min. Apklausa buvo atliekama nuo 2012 m. spalio mėn. 16 d. iki 2012 m. lapkričio mėn. 25 d. Kiekybinių duomenų statistinė analizė. Prieš pradedant vykdyti statistinę duomenų analizę, buvo tikrinamas kiekybinio tyrimo duomenų normalumas, t. y., ar duomenys atitinka normalų pasiskirstymą, taip pat skaičiuojamas kai kurių naudojamų skalių patikimumas ir validumas. Duomenys, kurių pasiskirstymo normalumas nebuvo patvirtintas statistiniu testu, buvo transformuojami pagal kintamojo formos formules. Reikiamus kintamuosius transformavus, duomenų analizei naudoti parametrinės statistikos metodai. Norint įvertinti atskirų grupių skirtumus, buvo pasirinktas Stjudento nepriklausomų imčių t-testas, naudotas lyginant kintamuosius tarp dviejų grupių (pvz., skirtingos sveikatos būklių žmonių). Vienfaktorinė dispersinė analizė (ANOVA) naudojama nustatyti skirtumams tarp trijų ir daugiau grupių (pvz., skirtingą išsilavinimą turinčių asmenų grupės). Dvifaktorinė dispersinė analizė taikyta norint įvertinti, ar skirtumai tarp vertintų matavimų gali būti nulemti atskiro faktoriaus, pvz., priklausymo vienai ar kitai grupei. Ryšiams įvertinti naudota koreliacinė analizė. Siekiant nustatyti ryšius tarp duomenų analizėje naudotų kintamųjų, taikyta Pearsono koreliacija. Norėdami nustatyti visų darbe naudotų kintamųjų ryšius su demografiniais kintamaisiais, taikyta Pearsono koreliacija intervaliniams duomenims (pvz., amžius) ir Spearmano koreliacija kategoriniams duomenims (pvz., išsilavinimas). Priežastiniams ryšiams įvertinti naudojama tiesinė ir logistinė regresija. Tiesinė regresija naudojama intervaliniams duomenims prognozuoti, o logistinė regresija – kategoriniams duomenims prognozuoti.

2.2. Kokybinis tyrimas Tikslinės diskusijų grupės metodas. Kokybinėje studijoje naudotas tikslinės diskusijų grupės (angl. – focus group) metodas. Tikslinė diskusijų grupė – tai kokybinių duomenų rinkimo metodas, kai nedidelė žmonių grupė diskutuoja tam tikra tema (Wilkinson, 2008). Tikslinės diskusijų grupės – tai kruopščiai suplanuota ir profesionaliai vadovaujama diskusijų serija, kurioje dalyvauja tyrėjus dominantys asmenys, atstovaujantys tam tikroms visuomenės grupėms. Grupėms vadovauja apmokyti specialistai, kurie kuria saugumo ir pasitikėjimo atmosferą, leidžiančią dalyviams atvirai išsakyti savo mintis ir jausmus, susijusius su psichikos sveikatos problemomis, jų atsiradimu ir pagalba. Tikslinės diskusijų grupės metodo pasirinkimo motyvai. Tikslinės diskusijų grupės metodas, palyginti su kitais kokybinio tyrimo duomenų rinkimo metodais, turi privalumų, nes vienu metu įmanomas ir nedirektyvus pokalbis apie respondento patyrimą, ir specifinės informacijos apie tam tikros visuomenės dalies požiūrį rinkimas. Palyginti su individualiuoju interviu, per kurį apklausiamas tik vienas respondentas, tikslinės diskusijų grupės metodas leidžia vienu metu apklausti daugiau respondentų ir taip sumažinti laiko sąnaudas. Vienas iš esminių tikslinės diskusijų grupės ypatumų yra grupinės sąveikos rezultatai, kurie įgalina gauti reikšmingus duomenis (Carey, 1994; Carey & Smith, 1994). Pranašumas, kuris būdingas tikslinėms diskusijų grupėms, palyginti su individualiaisiais interviu, yra susijęs su sąveikos, vykstančios tarp respondentų, pobūdžiu. Tai procesas, per kurį vieno žmogaus išsakyta mintis skatina pritarimą, nesutikimą, skirtingus požiūrius į idėjas, pareikštas kitų grupės narių. Per tokią diskusiją siūloma daugiau stimulų nei per interviu, o tai skatina reikšti kuo daugiau naujų idėjų, yra tikėtini reikšmingesni komentarai. Diskusijos provokuojamos spontaniškai ir nešališkai. Tikslinės diskusijų grupės yra veiksmingiausias būdas generuoti idėjoms (Morgan, 1996). Tikslinės diskusijų grupės metodas sudaro prielaidas lanksčiai reaguoti į tyrimo dalyvių idėjas ir reakcijas. Kaip ir atliekant individualiuosius interviu, diskusijų grupės pranašumas yra tiesioginis santykis su tyrimo dalyviais ir galimybė tyrėjui gilintis į atsakymą, jei jis neaiškus ar neišsamus. Tikslinių diskusijų grupių dalyviai. Vykdant projektą vyko trys tikslinės diskusijų grupės, kuriose dalyvavo psichikos sveikatos specialistai. Pirmoje ir antroje grupėje dalyvavo suaugusiųjų psichikos sveikatos ekspertai, trečioje – vaikų ir paauglių psichikos sveikatos ekspertai. Grupėse dalyvavo psichologai ir psichiatrai, turintys didelę profesinės veiklos patirtį. Dvi tikslinės diskusijų grupės vyko Vilniuje, viena – Kaune. Informacija apie tyrimo dalyvius pateikta 2.5 lentelėje. 2.5 lentelė. Tikslinių diskusijų grupių dalyviai Grupės numeris Grupės dalyvių skaičius Lytis Miestas Specialistai

1 8 7 moterys, 1 vyras Vilnius 2 psichologai, 6 psichiatrai 16

2 8 8 moterys Kaunas 2 psichologės, 6 psichiatrės

3 10 9 moterys, 1 vyras Vilnius 6 psichologai, 4 psichiatrai


Tikslinės diskusijų grupės klausimų struktūra. Per grupines diskusijas tyrėjai naudojo pusiau sustruktūrinto interviu metodą. Priklausomai nuo pokalbio eigos tyrėjas turėjo galimybę tikslinti ir plėtoti gaunamą informaciją, užduoti papildomų, pasirengimo etape nenumatytų svarbių klausimų. Kokybinio tyrimo klausimų struktūra buvo sudaryta siekiant visų šio projekto metu vykdomų studijų integracijos, praplėsti mokslinėje literatūroje nustatytus faktus, pasiūlyti įžvalgų ir praplėsti visuomenės psichikos sveikatos studijos ir kiekybinio tyrimo rezultatus. Tyrimo dalyvių buvo prašoma papasakoti apie psichikos sveikatos rizikos veiksnius, su kuriais jie susiduria savo praktikoje, psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą bei galimas ir esamas prevencines priemones. 2.6 lentelė. Tikslinės diskusijų grupės klausimų struktūra Nr. Klausimai tikslinei diskusijų grupei 1. Gal galite įvardyti psichikos sveikatos rizikos veiksnius, kuriuos pastebite savo praktikoje? 2. Kokių sunkumų Jums kyla susidūrus su minėtais rizikos veiksniais? 3. Kaip manote, kokia yra šių veiksnių dinamika, kaip jie keitėsi per pastaruosius 10 metų? Koks, Jūsų nuomone, žmonių, patiriančių psichikos sveikatos rizikos veiksnius, sveikatos priežiūros paslaugų ar kitos 4. pagalbos prieinamumas? 5. Kaip manote, kokios galėtų būti prevencinės šių rizikos veiksnių priemonės? 6. Kokią prevencinę veiklą Jūs vykdėte per pastaruosius 10 metų? Tikslinės diskusijų grupės vedėjų apmokymai. Grupių vedėjai (pasirinkti du šiame projekte dalyvaujantys tyrėjai) buvo apmokyti vesti diskusiją. Grupės vedėjai buvo supažindinti su tikslinių diskusijų grupių vedimo metodiniais principais, apmokyti struktūrinti grupės darbą, palaikyti pokalbio kryptingumą bei valdyti grupėje vykstančius procesus. Taip pat grupės vedėjai buvo apmokyti kurti draugišką atmosferą, užtikrinti dalyvių konfidencialumą, skatinti dalyvauti spontaniškai, atvirai ir nuoširdžiai. Tikslinės diskusijų grupės organizavimas. Psichikos sveikatos specialistai buvo informuoti apie vykstantį projektą ir pakviesti dalyvauti tikslinėje diskusijoje. Diskusijai buvo parinkta patalpa, kurioje būtų užtikrintas kokybiškas grupės darbas. Tam, kad būtų užtikrinta reikiama verbalinės ir neverbalinės informacijos stebėsena, kiekvienoje grupinėje diskusijoje dalyvavo po du tyrėjus – diskusijos vadovas ir dokumentuotojas. Diskusija vyko pagal iš anksto parengtą struktūrą. Grupės vadovas vedė diskusiją, uždavinėjo klausimus, o dokumentuotojas stebėjo ir fiksavo grupės dalyvių sąveiką, kylančias emocijas ir kitus požymius, kurie tiriamu klausimu galėtų suteikti papildomos informacijos. Gavus tyrimo dalyvių sutikimą, buvo daromas diskusijos garso įrašas. Tikslinės grupės diskusijos eiga. Diskusija buvo pradedama bendro pobūdžio klausimais ir palaipsniui vedama specifiškų tiriamo reiškinio klausimų link ir aiškinamiesi aspektai. Diskusijos metu tiriamiesiems buvo suteikiama galimybė sakyti viską, ką jie aptariamu klausimu nori pasakyti. Taip pat buvo siekiama, kad diskusija vyktų kryptingai ir nenukryptų nuo tyrimo tikslų. Kiekvieną grupės dalyvį pasitiko tyrėjai, padėkojo už atvykimą, pakvietė atsisėsti. Diskusijos pradžioje buvo pristatyta tema ir tikslai. Buvo siekiama sukurti draugišką bei kalbėti skatinančią atmosferą – buvo papasakota, kad nėra nei teisingų, nei klaidingų atsakymų, visų buvo prašoma jaustis laisvai, dalytis savo mintimis, net jei jos skiriasi nuo kitų nuomonių. Pabrėžta, kad projekto vykdytojams labiausiai rūpi kiekvieno asmeninis patyrimas, jausmai, ir kiekvieno mintys yra labai svarbios. Taip pat buvo pristatytos ir diskusijos taisyklės: dalyviai buvo skatinami komentuoti vieni kitų mintis, papildyti vieni kitus, teikti pavyzdžius, tačiau buvo paprašyta nekritikuoti vieniems kitų ir kalbėti po vieną. Užtikrinus konfidencialumą ir pasakius, kad bus pateikti tik apibendrinti duomenys, buvo gautas grupės dalyvių leidimas įrašyti diskusiją į diktofoną. Visiems dalyviams sutikus, buvo paprašyta išjungti mobiliuosius telefonus ir pradėta diskusija. Diskusijos pradžioje dalyvių buvo prašoma prisistatyti – pasakyti savo vardus, specialybę bei darbo vietą. Tuomet buvo pereita prie šešių diskusijos klausimų: iš pradžių aptarti psichikos sveikatos rizikos veiksniai, vėliau – paslaugų prieinamumo problemos bei rizikos veiksnių prevencijos galimybės. Dalyviai įsitraukė į diskusiją, noriai dalijosi savo patirtimi, teikė pavyzdžius, papildė vieni kitus. Jei per diskusiją dalis dalyvių tapdavo aktyvesni už kitus ir imdavo dominuoti, buvo klausiama, gal dar kas nors norėtų pasisakyti, buvo skatinami tie, kurie dalyvavo pasyviau. Vadovas dalyviams užduodavo papildomų klausimų, prašydavo pateikti pavyzdžių. Dalyviams ėmus kalbėti vienu metu, buvo prašoma kalbėti po vieną ir kiekvienas buvo išklausytas. Diskusijos pabaigoje buvo pateiktas trumpas apibendrinimas, paklausta, ar dalyviai dar norėtų ką nors pridurti ar pakomentuoti. Tuomet buvo padėkota už jų dalyvavimą ir atsisveikinta. Diskusijos trukmė – apie 90 minučių.

17 17


2.3. Kokybinio tyrimo duomenų analizė Teminė analizė. Duomenų analizei buvo pasirinktas teminės analizės metodas. Teminė analizė yra kokybinių duomenų analizės metodas, skirtas išskirti, analizuoti ir pateikti pagrindines tyrimo duomenų temas. Šiuo metu, atsižvelgiant į mokslinio tyrimo klausimą, nustatomi svarbūs duomenų aspektai. Vienas iš teminės analizės privalumų – metodo lankstumas. Teminė analizė yra bendresnio pobūdžio, analizės procedūra nesietina su konkrečia metodologine paradigma ar teoriniu požiūriu, todėl gali būti plačiai taikoma studijose, kurios remiasi įvairiais teoriniais požiūriais (Braun, Clarke, 2006). Teminė analizė suteikia galimybę kurti prasmę remiantis medžiaga, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusijusi, analizuoti kokybinę medžiagą ar sistemiškai stebėti žmones, jų sąveiką, grupes ar situacijas. Metodas suteikia galimybę rasti ir pažymėti tai, kas duomenyse yra svarbu, suteikti tam prasmę ir, remiantis savo įžvalgomis, sukurti tam tikro fenomeno koncepciją (Boyatzis, 1998). Teminės analizės procedūra. Atliekant teminę analizę, visų pirma tyrimo kokybinė medžiaga buvo transkribuota iš garso įrašo į tekstą ir pažymėta reikšminga neverbalinė informacija (pvz., kosulys, juokas), grupės dinamika, trikdžiai. Teminė analizė yra sistemiška metodinė procedūra, kuri buvo atliekama pagal teminės analizės duomenų apdorojimo taisykles (Braun, Clarke, 2006; Fereday, Muir-Cochrane, 2006). Duomenų analizės schema pateikta 2.1 paveiksle. 2.1 pav. Teminės analizės schema

1. Susipažinimas su tyrimo duomenimis. Transkribuoti duomenys buvo skaitomi keletą kartų, taip pat dar kartą buvo klausomasi interviu įrašo tam, kad būtų geriau susipažinta su tyrimo medžiaga. Paraštėje buvo pažymėtos pirminės svarbios idėjos: pastabos, pavyzdžiai, svarbios duomenų reikšmės, pirminės kodų idėjos (kodais laikomos semantinių ar latentinių duomenų dalys ar elementai, atskleidžiantys tiriamo fenomeno prasmę). 2. Pradinių kodų kūrimas. Šiame etape buvo sistemingai koduojamos įdomios ir informatyvios teksto dalys bei informacija, kuri yra prasminga bei apibūdina ir atskleidžia tiriamą fenomeną. Tai buvo daroma prie kiekvienos informatyvios duomenų dalies (žodžio, sakinio, pastraipos) pažymint, apie ką buvo kalbama. Buvo stengiamasi pažymėti ir užkoduoti kiek įmanoma daugiau prasminių vienetų, taip pat buvo koduojami visi, net ir vienas kitam prieštaraujantys duomenys tam, kad nebūtų praleista jokia svarbi informacija. Svarbu paminėti, kad teksto kodai skiriasi nuo temų, kurios yra platesnės ir gali apimti keletą kodų. 3. Temų ieškojimas. Šiame etape išskirti kodai buvo analizuojami, lyginami, buvo aiškinamasi, kokie skirtingi kodai gali būti sujungti į potencialias, visus kodus apimančias temas, kuriami temų pavadinimai. Taip pat buvo rinktos teksto ištraukos, iliustruojančios ir atitinkančios galimas temas. Kai kurie kodai buvo suformuluoti kaip temų pavadinimai, kai kurie – kaip potemių pavadinimai, o kai kurie – išmesti. Šio etapo rezultatas – potencialių temų ir potemių sąrašas bei kodų, priskirtų kiekvienai temai, sąrašas. 4. Temų peržiūrėjimas. Išskirtos temos buvo tikrintos ir lygintos tarpusavyje. Peržiūrėta, ar temos nesikartoja, ar yra susijusios su išskirtais kodais bei visa duomenų sistema. Kai kurios temos sugrupuotos ir sujungtos, kai kurios išskaidytos į keletą naujų temų. Radus temoms netinkamų kodų, buvo analizuojamos temos ir keisti temų pavadinimai arba kurtos naujos temos, kurioms buvo priskirti likę kodai. Dar kartą skaitytas visas kokybinio tyrimo tekstas tikrinant, ar tekste neliko nepaminėtų kodų, kurie galėjo būti praleisti pirmose analizės fazėse. Šiame etape taip pat buvo kuriamas analizės „temų žemėlapis“ (jame pavaizduotos pagrindinės išskirtos temos, jas iliustruojantys kodai bei santykiai tarp temų).

18


5. Temų apibrėžimas. Kiekviena tema buvo analizuojama ir tobulinama, kuriami temų pavadinimai bei apibrėžimai. Buvo analizuojama, kokia yra kiekvienos temos esmė, grįžtama prie teksto ištraukų, jos sisteminamos ir jungiamos į rišlų ir nuoseklų pasakojimą. Kiekvienai temai buvo rašoma išsami analizė, taip pat dar kartą peržiūrėta, ar kiekviena tema atsako į tyrimo klausimą, ar temos nėra iš dalies sutampančios. Kai kuriose temose išskirtos naujos potemės, kad plačios ir sudėtingos temos būtų sustruktūrintos ir kad būtų pavaizduota išskirtų reikšmių hierarchija. 6. Galutinis aprašymas. Šiame analizės etape buvo dar kartą peržiūrėtos temos, renkami gyvų, įdomių ištraukų, iliustruojančių temas, pavyzdžiai, analizuojamos pasirinktos ištraukos siejant jas su tyrimo klausimu bei literatūra. Tuomet viskas buvo surašyta į glaustą, rišlų ir nuoseklų tekstą: išrašytos temos, jų apibrėžimai, apibūdinimai, paaiškinimai bei pateikti pavyzdžiai. Gautas galutinis tiriamo reiškinio aprašymas. Teminės analizės rezultatų validumo užtikrinimas. Tam, kad būtų užtikrintas duomenų validumas, tekstą kodavo du apmokyti ekspertai. Nesutarimai tarp ekspertų buvo aptarti per diskusijas. Teminės analizės rezultatai buvo aptarti tyrimo grupėje ir, atsižvelgiant į grupines diskusijas, temos koreguojamos ir tikslinamos.

3 DALIS. VISUOMENĖS PSICHIKOS SVEIKATOS RIZIKOS VEIKSNIŲ VERTINIMAS Siekdami išsamiai įvertinti Lietuvos vaikų ir paauglių psichikos sveikatos rodiklius bei sutrikimų rizikos ir apsaugos veiksnius, atlikome 2007–2012 m. sukauptų duomenų bazių, įvairių žinybų ataskaitų bei statistinių suvestinių analizę. Duomenys buvo analizuojami vadovaujantis teoriniu ekologinio (Bronfenbrenner, 1979) įvairių sistemų sąveikos ir poveikio asmeniui modelio požiūriu. Duomenys, atspindintys moksliniais įrodymais pagrįstus psichikos sveikatos rizikos ir apsaugos veiksnius, analizėje pateikiami per 5 pagrindinių vaiko socialinių perspektyvų ir jų sąveikų prizmę: • Mikrosistema – artimiausia vaiko gyvenimo erdvė, turinti tiesioginę įtaką jo raidai. Šioje erdvėje vaikas yra tiesiogiai veikiamas šeimos, draugų, kaimynų, mokyklos bendraamžių, mokytojų, religinių bendruomenių ir kitų svarbiausių mikrogrupėse vykstančių sąveikų ir santykių. Ši aplinka vaiko psichikos sveikatai itin svarbi, nes joje praleidžiama daugiausia laiko ir joje yra patys artimiausi vaikui žmonės. • Mezosistema susiformuoja sąveikaujant įvairioms mikrosistemoms, keičiantis informacija, susidarant formaliems ir neformaliems ryšiams, kurie netiesiogiai veikia vaiko patirtį ir daro įtaką jo gyvenimui. • Egzosistema – tai tolimesnė, nuo vaiko nepriklausoma socialinė aplinka. Šiam lygmeniui galima priskirti tėvų socialinę ir ekonominę padėtį, bendruomenę, kurioje vaikas gyvena, ugdymo, sveikatos priežiūros ir kitas paslaugas teikiančias institucijas, žiniasklaidą. Ši socialinės aplinkos dalis skatina asmenybės vystymąsi ir augimą. • Makrosistema apima platesnį, globalų kontekstą, kuriam galima priskirti socialines, kultūrines normas, vertybes, politiką, švietimą, ekonomines sąlygas. Makrosistemoje formuojamos tam tikros gyvenimo normos, ideologija, standartai. Bet kokie makrosistemos pokyčiai veikia ir mikrosistemas. • Chronosistema apima išorinius įvykius, vienaip ar kitaip paveikusius visuomenės vystymąsi, jos kultūrą, sociokultūrines vertybes (Stašienė, Petkevičiūtė, 2003).

3.1. Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos būklė ir rizikos veiksniai Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vaikų skaičius šalyje stabiliai mažėja. 2012 m. pradžioje šalyje gyveno 595,2 tūkst. (18,6 proc.) vaikų iki 18 metų amžiaus. Nuo 2007 m. pradžios vaikų skaičius sumažėjo 100,3 tūkst. (14,4 proc.). Prieš penkerius metus vaikai sudarė penktadalį visų šalies gyventojų. Lietuvos Respublikos visuotinio gyventojo ir būstų surašymo duomenimis, 2011 m. vaikai, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, jau sudarė tik 18,8 proc., o 2012 m. – 18,6 proc. 2012 m. pradžioje berniukų iki 18 metų amžiaus buvo 15,5 tūkst. daugiau negu mergaičių. Per pastaruosius penkerius metus berniukų skaičius sumažėjo 50,8 tūkst., mergaičių – 49,5 tūkst. (http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=10245). Kaime ir mieste gyvenančių vaikų skaičius išlieka panašus (3.1 lentelė).

19 19


3.1 lentelė. Vaikų (0–17 metų) skaičius 2012 m. pradžioje 2005 2006 Iš viso 746,2 718,8 Berniukai 382,2 368,2 Mergaitės 364,0 350,6 Mieste 473,6 456,1 Kaime 272,6 262,7 Palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, proc. Iš viso 21,8 21,1 Berniukai 23,9 23,2 Mergaitės 19,9 19,3 Mieste 20,8 20,1 Kaime 23,8 23,2

2007 695,5 356,2 339,3 442,0 253,5

2008 673,8 345,1 328,7 429,1 244,7

2009 653,7 335,0 318,7 417,0 236,7

2010 636,1 325,9 310,2 408,2 227,9

2011 574,9 294,8 280,1 371,4 203,5

2012 560,4 287,6 272,8 364,5 195,9

20,5 22,6 18,8 19,6 22,5

20,0 22,0 18,3 19,1 21,9

19,5 21,5 17,8 18,6 21,3

19,1 21,1 17,4 18,3 20,7

18,8 21,0 17,0 18,2 20,0

18,6 20,8 16,8 18,1 19,6

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Statistinių duomenų bazių ir įvairių žinybų pateikiamų duomenų apžvalga rodo, kad tarp vaikų skaičiaus mažėjimą lemiančių priežasčių neabejotinai dominuoja maži gimstamumo rodikliai ir dideli šalies emigracijos mastai. Penkerius metus didėjęs gimstamumas 2010 m. vėl sumažėjo. 2010 m. gimė 35,9 tūkst. kūdikių (734 mažiau negu 2009 m.). Naujagimių skaičius 1 000 gyventojų padidėjo nuo 8,8 2004 m. iki 11 2009 m., o pernai sumažėjo iki 10,9. Tai, kad daugiausia emigruoja jauni, galintys kurti ar turintys šeimas asmenys, lemia ir vaikų skaičiaus mažėjimą. 2009–2010 m. duomenimis, kas antras emigrantas buvo 20–34 metų amžiaus. Beveik dešimtadalį emigravusiųjų sudarė vaikai iki 14 metų (2010 m. – 10,2 proc. visų emigrantų, 2009 m. – 11,9 proc.) (Lietuvos statistikos departamentas, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=9318). Įvairių žinybų pateikiamų duomenų bazių apžvalga rodo, kad pagrindinės vaikų ir jaunimo mirties priežastys yra išorinės ir glaudžiai susijusios su visuomenės ir vaikų psichikos sveikatos būkle. Pvz., vien per 2011 m. 146 vaikų (107 berniukų ir 39 mergaičių 1–17 metų) išorinės mirties priežastys sudaro 48,6 proc. Tarp išorinių vaikų mirčių priežasčių dominuoja žūtys eismo įvykiuose ir savižudybės. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2011 m. užregistruoti 505 kelių eismo įvykiai dėl neblaivių asmenų kaltės, t. y. beveik kas septintą užregistruotą įvykį sukėlė neblaivus asmuo. Dėl kas antro neblaivių asmenų sukelto kelių eismo įvykio buvo kalti neblaivūs vairuotojai. Nors duomenys rodo ir teigiamų pokyčių, vaikų keliuose vis dar žūva daug. 2007 m. Lietuvos keliuose žuvo 70, 2008 m. – 33, 2009 m. – 36, 2010 m. – 17, 2011 m. – 19 vaikų. Nors duomenys apie tai, kiek vaikų žuvo dėl neblaivių vairuotojų kaltės, neprieinami, galima kelti prielaidą, kad keliuose žuvusių vaikų skaičiaus mažėjimas susijęs su eismo įvykių, kurių kaltininkai – neblaivūs asmenys, skaičiaus mažėjimu (3.2 lentelė). 3.2 lentelė. Kelių eismo įvykiai, įvykę dėl neblaivių asmenų kaltės 2004–2011 m. Neblaivių asmenų kaltė Kelių eismo įvykių skaičius Sužeistųjų skaičius Žuvusiųjų skaičius Neblaivių vairuotojų kaltė Kelių eismo įvykių skaičius Sužeistųjų skaičius Žuvusiųjų skaičius

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

990 1 340 109

1 151 1 604 121

987 1 388 89

1 013 1 450 98

674 946 63

428 552 48

528 699 63

505 785 67

753 1 104 84

880 1 312 99

776 1 177 68

811 1 222 74

509 772 50

312 426 39

286 397 32

279 398 24

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Apžvalga parodė, kad daug vaikų gyvybių netenkama dėl smurto. Kasmet nužudomų vaikų skaičius svyruoja nedaug, tačiau visada šis skaičius viršija dešimtį. Per penkerius metus (2007–2011 m.) Lietuvoje buvo nužudyti 64 vaikai (30 vaikų iki 13 metų ir 34 vaikai 14–17 metų) (3.3 lentelė).

20


3.3 lentelė. Nužudytų vaikų skaičius (absoliutūs skaičiai) Lietuvoje 2005–2011 m. Iš viso Berniukai Mergaitės Mieste Kaime Amžiaus grupė, metai 0–13 14–17

2005 18 16 2 7 11

2006 18 12 6 13 5

2007 10 7 3 6 4

2008 11 8 3 7 4

2009 12 8 4 9 3

2010 16 10 6 13 3

2011 15 8 7 10 5

8 10

5 13

5 5

2 9

2 10

9 7

12 3

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Smurtas šalyje labai paplitęs ir dėl alkoholio vartojimo. Tai patvirtina ir mūsų atlikta duomenų bazių apžvalga. Nors tiesiogiai susieti alkoholio vartojimą su vaikų žūtimis remiantis prieinamomis duomenų bazėmis sudėtinga, tokią hipotezę patvirtina abiejų reiškinių paplitimo ir dinamikos tendencijos. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statistinių suvestinių duomenimis, vien per pastaruosius dvejus metus nusikalstamose veikose nukentėjo daugiau nei 4 tūkst. nepilnamečių (2011 m. – 2 214, 2012 m. – 2 261). Iš jų nusikalstamos veikos metu 2011 m. žuvo 9, 2012 m. – 12 nepilnamečių. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos metu 2011 m. 19, 2012 m. – 20 nepilnamečių buvo neblaivūs. Savižudybių problema Europoje nepraranda savo aktualumo. PSO duomenimis, tarp aukščiausiais savižudybių rodikliais pasižyminčių šalių net devynios iš dešimties yra Europos regione (PSO, 2010). Lietuva jau daugiau kaip dvidešimt metų išlieka sąrašo viršūnėje tiek pagal suaugusiųjų, tiek ir pagal vaikų savižudybių rodiklius. Nors vaikų savižudybių rodikliai šalyje pastaraisiais metais šalyje kiek sumažėjo (3.4 lentelė), savižudybių rodiklių dinamikos vertinimą ir duomenų palyginimą apsunkina tai, kad nuo 2010 m. pasikeitė informacinės duomenų bazės apskaitos sistema, kur nuo 2010 m. pateikiami Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Mirties atvejų ir jų priežasčių registro duomenys.1 Vaikų savižudybių skaičiaus mažėjimas sutampa su šiais pokyčiais, tačiau mažai tikėtina, kad minėti pasikeitimai tam galėjo turėti kokios nors įtakos. 3.4 lentelė. Vaikai, mirę nuo tyčinių susižalojimų (savižudybių) Iš viso Berniukai Mergaitės Mieste Kaime Amžiaus grupė, metai 7−9 10−14 15−17 1

2005 13 10 3 7 6

2006 23 20 3 8 15

2007 30 22 8 12 18

2008 14 9 5 5 9

2009 27 20 7 15 12

2010 1 12 6 6 4 8

2011 8 7 1 4 4

− 3 10

− 6 17

− 8 22

− 2 12

− 5 22

− 2 10

1 1 7

Nuo 2010 m. pateikti Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Mirties atvejų ir jų priežasčių registro duomenys Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Tačiau, nors yra pozityvių pokyčių, PSO duomenimis, Lietuva pagal 1–19 metų amžiaus vaikų savižudybių rodiklius Europos regione yra ketvirtoje vietoje po Kazachijos, Rusijos ir Baltarusijos (1 priedas). Statistinių vaikų savižudybių rodiklių palyginimą kiek apsunkina tai, kad skirtingose duomenų bazėse vaikų savižudybių rodikliai skaičiuojami vertinant skirtingas amžiaus grupes. Lietuvos statistikos departamento duomenų bazėje pateikiami 7–17 metų vaikų savižudybių rodikliai (3.4 lentelė), Europos detalioje mirtingumo duomenų bazėje – 1–19 metų vaikų rodikliai (3.1 pav.). Dėl skirtingos vaikų amžiaus tarpsnio apibrėžties skirtingose duomenų bazėse pateikiami nusižudžiusių vaikų skaičiai skiriasi (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010 m. Lietuvoje nusižudė 12, Europos detalios mirtingumo duomenų bazės duomenimis – 33 vaikai). Lygindami šių duomenų bazių pateikiamus duomenis, matome, kad vaikų savižudybių daugėja su amžiumi – augdami paaugliai savižudybės rizikos požiūriu tampa vis labiau pažeidžiami. Berniukų ir mergaičių savižudybių rizikos santykis išlieka panašus į suaugusiųjų. Berniukai Lietuvoje nusižudo 3–5 kartus dažniau nei mergaitės. Amžiaus grupėje iki 19 metų pagal berniukų savižudybes Lietuva tarp Europos regiono šalių 2010 m. buvo ketvirtoje, o pagal mergaičių – septintoje vietoje (detalesnė informacija apie berniukų ir mergaičių savižudybių rodiklius įvairiose Europos šalyse pateikiama 2 ir 3 prieduose). 21 21


3.1 pav. Vaikų (1–19 metų) mirčių nuo tyčinių susižalojimų palyginimas Europos regione (100 tūkst. gyventojų)*

* Pateikti vėliausi prieinami nuo 2009 m. Europos detalioje mirtingumo duomenų bazėje prieinami duomenys (WHO European detailed mortality database (DMDB)

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos vaikų ir jaunuolių savižudybių rodikliai po truputį mažėjo, tačiau skirtingais metais ryškiai svyravo, todėl vargu ar šiuos svyravimus galima susieti su kokiais nors akivaizdžiais sociokultūriniais ar vaikų sveikatos 22


priežiūros pokyčiais šalyje. Tikėtina, kad vaikų, kaip ir suaugusiųjų, savižudybių rodikliai šalyje po truputį natūraliai mažėja, nes buvo pasiekę neįtikėtinai aukštą lygį. Vis dėlto, nors yra pozityvių poslinkių, Rytų Europos Baltijos regione Lietuvos vaikų savižudybių rodikliai išliko aukščiausi (3.2 pav.). 3.2 pav. Vaikų (1–19 metų) mirčių nuo tyčinių susižalojimų kaita 1998–2010 m. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (100 tūkst. gyventojų)

Europos detalioji mirtingumo duomenų bazė (WHO European detailed mortality database (DMDB)

Detalesnė duomenų analizė parodė, kad Baltijos šalyse pagal vaikų mirtingumo dėl savižudybių rodiklius pirmaujame iš esmės dėl didesnio nei kitur (išskyrus 2001–2002 m.) berniukų savižudybių skaičiaus. Per penkerius metus (2005–2010 m.) šalyje nusižudė 293 vaikai ir 9 jaunuoliai (244 berniukai ir 49 mergaitės) iki 19 metų amžiaus. Berniukų savižudybių rodiklių kaita per dešimtmetį nebuvo itin didelė (3.3 ir 3.4 pav.). Išimtį sudarė tik 2001–2002 m., kai berniukų savižudybių gerokai sumažėjo. Mergaičių savižudybių rodikliai svyravo daugiau, tačiau ryškesnius svyravimus iš dalies lėmė mažesnis mergaičių savižudybių skaičius, kai keletas mirties atvejų stipriai lemia savižudybių kreivės pokyčius. 3.3 pav. Berniukų (1–19 metų) mirčių nuo tyčinių susižalojimų kaita 1998–2010 m. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (100 tūkst. gyventojų)

Europos detalioji mirtingumo duomenų bazė (WHO European detailed mortality database (DMDB)

23 23


3.4 pav. Mergaičių (1–19 metų) mirčių nuo tyčinių susižalojimų kaita 1998–2010 m. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje (100 tūkst. gyventojų)

Europos detalioji mirtingumo duomenų bazė (WHO European detailed mortality database (DMDB)

Planuojant ir įgyvendinant vaikų savižudybių prevencijos priemones, labai svarbu žinoti, kokius savižudybės būdus renkasi vaikai ir paaugliai. Taip pat svarbu žinoti, ar berniukų ir mergaičių savižudybės būdai skiriasi, nes yra pastebėta, kad vyrai, palyginti su moterimis, yra linkę rinktis letališkesnius savižudybės būdus ir tai viena iš priežasčių, kodėl vyrų daugelyje šalių nusižudo daugiau nei moterų (Värnik ir kt., 2008; Höfer ir kt., 2012). Europos detaliosios mirtingumo duomenų bazės (WHO European detailed mortality database) duomenimis, Lietuvoje vaikai dažniausiai pasikaria, pasismaugia ir uždūsta. Tai matome pateiktoje 2005–2010 m. vaikų pasirinktų savižudybės būdų analizėje (3.5 pav.). 3.5 pav. Lietuvos vaikų (0–19 metų) pasirinkti savižudybės būdai 2005–2010 m.

Europos detalioji mirtingumo duomenų bazė (WHO European detailed mortality database (DMDB) 24


Tai gali būti paaiškinama ne tik tuo, kad priemonės tokiai savižudybei vaikams yra lengvai prieinamos, bet ir tuo, kad šis savižudybės būdas dažniausias ir tarp Lietuvos suaugusiųjų. 2004 m. tuometiniame Kauno medicinos universitete buvo atlikta išsami savižudybės būdų analizė (nuo 1993–1997 m. iki 1998–2002 m.). Tyrimui buvo naudojami Lietuvos statistikos departamento duomenys apie savižudžius. Tyrimo duomenimis, dažniausiai Lietuvoje nusižudoma pasikariant, ir tokių savižudybių nuo 1993–1997 m. iki 1998–2002 m. nuo 87,3 proc. padaugėjo iki 90,1 proc.; p < 0,05. Šį būdą dažniau renkasi vyrai. Taip pat buvo pastebėta, kad pasikorimas, kaip savižudybės būdas, analizuojamu laikotarpiu ypač padažnėjo tarp 10–19 metų mergaičių. Autorės taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos paaugliai, ypač mergaitės, dažniau negu suaugusieji nuodijosi įvairiomis medžiagomis (Petrauskienė ir kt., 2004). Palyginę berniukų ir mergaičių savižudybių būdus 2005–2010 m., matome, kad pasikorimas buvo dažniausias nusižudžiusių vaikų savižudybės būdas per aptariamą laikotarpį. Tokį būdą pasirinko 95,1 proc. berniukų ir 85,7 proc. mergaičių (3.6 pav.). Šis vaikų būdas nusižudyti primena savotišką epidemiją ir yra labai susijęs su tapačiomis suaugusiųjų savižudybių tendencijomis. 3.6 pav. Lietuvos berniukų ir mergaičių (0–19 metų) savižudybės būdai 2005–2010 m.

Europos detalioji mirtingumo duomenų bazė (WHO European detailed mortality database (DMDB)

Tikėtina, kad šis savižudybės būdas dažnas vaikams artimoje aplinkoje, apie tai dažnai kalbama ir rašoma. Yra sukaupta pakankamai įrodymų apie tai, kad savižudiško elgesio taip pat galima išmokti, o šaltiniu gali būti ne tik tikri savižudiško elgesio pavyzdžiai, bet ir įvairių žiniasklaidos priemonių pateikiamas realių arba simbolinių modelių elgesys. Įrodymų, kad realūs ir simboliniai savižudiško elgesio modeliai susiję su vaikų ir paauglių savižudišku elgesiu, randame ne tik užsienio (Leo ir kt., 2008; Bearman ir kt., 2004), bet ir Lietuvos tyrėjų darbuose (Žemaitienė ir kt., 2004; Laskytė, 2007). Dar vienas nerimą keliantis reiškinys tas, kad 2005–2010 m. padaugėjo mergaičių savižudybių nušokus nuo aukštumos. 2000–2004 m. tokiu būdu nusižudė 2, o 2005–2010 m. – 5 mergaitės. Šį pokytį iš dalies lėmė 2009 m. Kaune kilusi mergaičių savižudybių nušokant nuo aukštų pastatų epidemija. Žiniasklaida aktyviai ir detaliai aprašinėjo šiuos įvykius. Joje pateiktais duomenimis, per penkias dienas įvyko trys tokios nepilnamečių merginų žūtys. Tačiau statistinėse duomenų bazėse 25 25


užfiksuotos dvi merginų iki 19 metų mirtys dėl tyčinio susižalojimo nušokus nuo aukštumos. Šiuos neatitikimus galima paaiškinti dvejopai. Viena vertus, gali būti, kad linkusi ieškoti sensacingų pranešimų žiniasklaida imasi skelbti nepatikslintus duomenis. Tačiau neatmestina ir prielaida, kad vaikų savižudybių statistikoje taip pat įmanoma paklaida. Vaikų savižudybės visada sukelia didelį skausmą artimiesiems, todėl tikėtina, kad, stokojant akivaizdžių įrodymų, jog tai buvo savižudybė, mažiau akivaizdūs vaikų savižudybių atvejai įvardijami kaip netyčinės žūtys.

3.1.1. Vaikų psichikos sveikatos sutrikimai ir našta sveikatos priežiūros sistemai PSO duomenimis, psichikos sveikatos sutrikimai sudaro maždaug 20 proc. sveikatos sutrikimų naštos Europos regione. Psichikos sveikatos sutrikimai bent kartą gyvenime paliečia vieną iš keturių Europos gyventojų (PSO, 2010). Siekiant įvertinti vaikų sergamumo psichikos ligomis kaitą per penkerius metus, buvo analizuojama Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos (toliau – SVEIDRA) duomenų bazėje sukaupta informacija, atliekama Lietuvos statistikos departamento ir Valstybinio psichikos sveikatos centro pateikiamų duomenų ir ataskaitų apžvalga. Vaikų iki 18 metų per penkerius metus ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos kiekvienais metais kreipėsi vis daugiau: 2006 m. buvo užregistruoti 10 213,9 atvejai 100 tūkst. gyventojų, o 2011 m. – jau 12 202,5 atvejai (6 priedas). Berniukų kreipėsi daugiau nei mergaičių. Daugiau suaugusiųjų bei vaikų kreipėsi dėl psichikos ir elgesio sutrikimų atvejų (3.7 pav.): 2007 m. buvo užregistruota 2 731,6 vaikų iki 18 metų 100 tūkst. gyventojų, o 2011 m. – 3419,1. Dėl elgesio ir psichikos sutrikimų daugiau kreipėsi ir berniukų, ir mergaičių (3.7 pav.). Tačiau pagalbos dėl psichikos sveikatos sutrikimų ieškojusių vaikų skaičius per minėtą laikotarpį keitėsi nedaug ir netgi buvo pastebėta mažėjimo tendencija nuo 2009 m. (4 priedas). 3.7 pav. Vaikų, kurie kreipėsi į stacionarines ir ambulatorines gydymo įstaigas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų diagnozių, ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) 2006– 2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Per aptariamą laikotarpį daugėjo ir ambulatorinių, ir stacionarinių pagalbos vaikams teikimo epizodų (3.8 pav.). Itin ryškus stacionarinio gydymo paslaugų šuolis pastebėtas 2011 m. Palyginimui, 2009 m. dėl psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų ambulatoriškai kreiptasi 2 950,7 kartų (100 tūkst. gyventojų), o 2011 m. – 32 96,1. Stacionarinio gydymo atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų per minėtą laikotarpį išaugo nuo 92,8 iki 123 kartų.

26


3.8 pav. Vaikų, turinčių psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų, ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Tarp ambulatorinių ir stacionarinių kreipimosi atvejų vyravo psichologinės raidos sutrikimai (F80–89), vaikystėje ir paauglystėje prasidedantys elgesio ir emocijų sutrikimai (F90–99), neuroziniai stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai (F40– 49) bei protinis atsilikimas (F70–79). Detalesnė šių pagrindinių vaikų kreipimosi gydytis kaitos analizė parodė, kad beveik visų paminėtų (išskyrus neurozinius, stresinius ir somatoforminius sutrikimus) vaikų psichikos sveikatos sutrikimų sveikatos priežiūros našta šaliai didėja (3.9–3.12 pav.). Pvz., dėl labiausiai paplitusių psichologinės raidos sutrikimų 2006 m. į gydymo įstaigas vaikai kreipėsi 39 195 kartus, 2007 m. – 40 340, 2008 m. – 44 997, 2009 m. – 50 183, 2010 m. – 56 964, o 2011 m. – 58 667 kartus.

27 27


3.9 pav. Vaikų, turinčių psichologinės raidos sutrikimų (F80–89), ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Psichologinės vaikų raidos sunkumų problemos aktualumą rodo ir Lietuvoje atliekami moksliniai tyrimai. Lietuvoje vykdyto reprezentatyvios ir klinikinės, ir neklinikinės 6–18 metų vaikų imties emocijų ir elgesio sunkumų tyrimo, kuriame, naudojant Achenbach ir Rescorla Vaiko elgesio aprašą, buvo ištirta beveik 4 tūkst. vaikų (Kajokienė ir kt., 2007), duomenys rodo, kad Lietuvoje tokio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio sunkumai pasireiškia labiau nei kitose šalyse (Kajokienė ir kt., 2007). Lyginamoji tarptautinės 6–16 metų vaikų ir paauglių emocijų ir elgesio sunkumų studijos analizė, kurioje buvo lyginami 31 šalies duomenys, atskleidė, kad tirto amžiaus vaikų sunkumų pasireiškimas Lietuvoje viršija tarpkultūrinį bendrų Vaiko elgesio aprašo sunkumų skalės vidurkį (Rescorla, Achnbach, 2007). 3.10 pav. Ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) vaikams, kurie turi vaikystėje ir paauglystėje prasidedančių elgesio ir emocijų sutrikimų (F90–99) 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Dar viena problema, į kurią, vertinant vaikų psichikos sveikatos rodiklius, būtina atkreipti dėmesį – didėjantis vaikų, turinčių protinį atsilikimą, paslaugų poreikis. Atlikta analizė parodė, kad nuo 2009 m. gydymo įstaigose apsilanko vis daugiau protinį atsilikimą turinčių vaikų (3.11 pav.).

28


3.11 pav. Vaikų, turinčių protinį atsilikimą (F70–79), kreipimosi į ambulatorinio ir stacionarinio gydymo įstaigas skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis, vaikų psichikos sveikatos našta auga ir dėl to, kad daugėja vaikų, kurie dėl psichikos ir elgesio sutrikimų pripažįstami neįgaliais (3.5 lentelė). 2006–2011 m. dėl minėtų priežasčių neįgaliais pripažįstamų vaikų skaičius skirtingose amžiaus grupėse kito nevienodai. Amžiaus grupėje iki 3 metų nustatyta daugiau neįgalumo dėl psichikos ir elgesio sutrikimų atvejų, 4–6 ir 7–9 metų vaikų rodikliai kito nelabai, o vyriausiems 10–14 ir 15–17 m. amžiaus vaikams per pastarąjį penkmetį naujai kasmet diagnozuojamų negalios atvejų netgi sumažėjo. 3.5 lentelė. Vaikų, kurie dėl psichikos ir elgesio sutrikimų pripažįstami neįgaliais, skaičius (absoliutūs skaičiai) 2006–2011 m. F00–F99 Psichikos ir elgesio sutrikimai 0–3 4–6 7–9 10–14 15–17

2006

2007

2008

2009

2010

2011

135 144 107 147 75

167 142 129 170 108

212 177 134 153 90

293 180 114 179 73

242 161 106 112 72

288 183 114 129 62

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Higienos instituto Sveikatos informacijos centro ir Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2011 m. pabaigoje Lietuvoje užregistruota 12 055 vaikų, kurie Lietuvos nacionalinėje sveikatos sistemoje ir privačiose įstaigose buvo stebimi dėl psichikos ir elgesio sutrikimų (20,33 iš 1 000 vaikų). Tai šiek tiek daugiau nei 2010 m. (12 035 vaikų; 19,7 iš 1 000 vaikų). Didėjantis neįgaliais pripažįstamų vaikų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų, bei vaikų, turinčių protinį atsilikimą, sveikatos priežiūros paslaugų poreikis jauniausiose grupėse kelia susirūpinimą. Viena iš prielaidų, kodėl šių problemų mūsų šalyje daugėja, yra priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas ir šalyje paplitusi nesveika gyvensena. Moksliniai tyrimai rodo, kad ne tik tėvai, bet ir kūdikių besilaukiančios mamos net ir per nėštumą dažnai vartoja alkoholį bei rūko. 2009 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikinėje ligoninėje buvo pradėta išnešiotų naujagimių raidos ir sveikatos stebėsena nuo gimimo. Tyrimas tęsiamas įvairiais kūdikių raidos laikotarpiais, atliekamos mamų apklausos apie kūdikių sveikatos ir vystymosi ypatumus. Atlikus 189 mamų apklausą kūdikiui tik gimus ir sulaukus trijų mėnesių, buvo nustatyta, kad iki kūdikio gimimo nereguliariai rūkė 14 (7,8 proc.) apklaustųjų, reguliariai – 8 (4,4 proc.), o alkoholį nėštumo metu vartojo 76 (42,0 proc.) mamos. Tyrimas parodė, kad trijų mėnesių kūdikių elgesio sunkumai buvo reikšmingai susiję su tuo, kad mamos vartojo alkoholį (Širvinskienė ir kt., 2012). Kasmet išleidžiamoje Lietuvos gimimų medicininių duomenų apžvalgoje taip pat matome, kad nėščiųjų rūkymo ir alkoholio vartojimo problemos nepraranda savo aktualumo. Kaip rodo čia pateikti duomenys, 2003 m. rūkančių iki nėštumo moterų buvo 8,1 proc., rūkiusių per nėštumą – 4,8 proc., alkoholio vartojimas diagnozuotas 0,2 proc. gimdyvių. 2011 m. rūkančiųjų iki nėštumo buvo 8,6 proc., per nėštumą – 5,4 proc., o piktnaudžiavimas alkoholiu nustatytas 29

29


0,1 proc. gimdžiusių moterų (Gimimų medicininiai duomenys). Vaikų apsilankymų gydymo institucijose analizė parodė, kad kai kurių sutrikimų turinčių vaikų apsilankymų skaičius nedidėja arba yra linkęs mažėti. Kaip jau buvo minėta, kreipiasi mažiau vaikų, turinčių neurozinių, stresinių, somatoforminių (3.12 pav.) bei nuotaikų sutrikimų (3.13 pav.). 3.12 pav. Vaikų, turinčių neurozinių, stresinių ir somatoforminių psichikos sveikatos sutrikimų (F40–49), ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

3.13 pav. Vaikų, turinčių nuotaikos sutrikimų (F30–39), ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Kaip vieną iš galimų šių tendencijų paaiškinimų galime pateikti jau minėtus klinikinės ir neklinikinės 6–18 metų vaikų imties emocijų ir elgesio sunkumų tyrimo rezultatus. Palyginus vaikus pagal gydymosi tipą, gauti įdomūs rezultatai, suteikiantys vertingos informacijos apie pagalbos psichologinės raidos sunkumų turintiems vaikams sistemą Lietuvoje. Tyrimas atskleidė, kad jeigu vaikams būdingi eksternalūs (išoriniai sunkumai), jie dažniau Lietuvoje gauna stacionarinę ir ambulatorinę pagalbą. Tokio pobūdžio sunkumai, kitaip nei internalūs (vidiniai), greičiau pastebimi, mažiau toleruojami, 30


geriau diagnozuojami ir vertinami kaip sunkinantys raidą. Internalių sunkumų turintys vaikai pagalbos dažniausiai sulaukia tik tada, kai iškyla savižudybės grėsmė, imami vartoti narkotikai ar pasireiškia kitos akivaizdžios negydomų ir nekoreguojamų sutrikimų pasekmės (Kajokienė ir kt., 2007). Taigi tikėtina, kad, daugėjant vaikų, turinčių lengviau išoriškai pastebimų sutrikimų, internalių sunkumų turintys vaikai vis mažiau pastebimi, kol šios problemos nepradeda reikštis kitomis sutrikusios vaiko raidos pasekmėmis, tokiomis kaip piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis ar savižudiški ketinimai. Labai svarbu ateityje įvertinti, ar nuotaikos (afektinių) sutrikimų diagnozavimo retėjimas gali būti susijęs su vaistų kompensavimo Europos Sąjungoje ir Lietuvoje politikos pokyčiais, kuriais vaikai ir paaugliai netenka kompensacijų už kai kuriuos nuotaikos sutrikimams gydyti skirtus vaistus (antidepresantus). Tai, kad vaikų emocinių sunkumų problemos šalyje išlieka aktualios, patvirtina ir ilgalaikės vaikų sveikatos stebėsenos (HBSC) duomenys (3.14 pav., 3.15 pav.). 3.14 pav. 11, 13 ir 15 metų berniukų nusiskundimų savijauta kaita (proc.) 2002–2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

Tyrimo duomenys rodo, kad 2002–2010 m. besiskundžiančių bloga nuotaika berniukų po truputį daugėja, berniukų nusiskundimų liūdesiu taip pat nemažėja. Per tyrimų laikotarpį gerokai padaugėjo berniukų, besiskundžiančių stresu, sutrikusiu miegu, nugaros ir pilvo skausmais bei silpnumu. Mergaičių savijauta kito palankesne linkme. Nusiskundimų bloga nuotaika ir liūdesiu sumažėjo, palyginti su 2006 m., kiek sumažėjo ir besiskundžiančių stresu, nervine įtampa bei galvos ir pilvo skausmais, tačiau išaugo besiskundžiančių sutrikusiu miegu mergaičių skaičius. Be abejonės, negalima vienareikšmiškai teigti, kad už visų šių nusiskundimų slypi vien psichologinio pobūdžio sunkumai. Tačiau stresas, nervinė įtampa ir miego sunkumai greičiausiai didžiąja dalimi yra vaikų nuovargio ir gyvensenos bei emocinės gerovės atspindžiai.

31 31


3.15 pav. 11, 13 ir 15 metų mergaičių nusiskundimų savijauta kaita (proc.) 2002–2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

Tačiau, kaip rodo moksleivių sveikatos ir gyvensenos (HBSC) tyrimo duomenys, per pastarąjį dešimtmetį subjektyvūs vaikų pasitenkinimo savo gyvenimu rodikliai pagerėjo – sumažėjo nepatenkintų gyvenimu ir nelaimingų berniukų bei mergaičių skaičius (3.16 pav.). Vis dėlto gilesnes psichologinės savijautos ir psichikos sveikatos problemas rodantys psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimo tarp vaikų rodikliai kalba apie išliekantį didelį vaikų pažeidžiamumą. Į šį susirūpinimą keliantį faktą ne kartą buvo atkreiptas mokslininkų dėmesys. Sveikatos informacijos centro duomenimis, per penkerius metus, t. y. nuo 2001 iki 2006 m., mokyklinio amžiaus vaikų, gydytų nuo toksinio alkoholio poveikio, skaičius išaugo beveik 10 kartų – nuo 69 iki 538 atvejų (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2007). 3.16 pav. Nepatenkintų savo gyvenimu ir besijaučiančių nelaimingais 11, 13 ir 15 metų berniukų ir mergaičių skaičius (proc.) 2002–2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010 32


Lietuvos gyventojų sveikatos tyrimo (2005) duomenimis, pagrindinės vaikų ir paauglių vartojamos alkoholinių gėrimų rūšys yra alus, sidras, alkoholiniai kokteiliai (Lietuvos statistikos departamentas, 2005). Alkoholinius gėrimus vartoja vis jaunesnio amžiaus vaikai (Zaborskis ir kt., 2008). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šių alkoholinių gėrimų pardavimas stabiliai didėjo (Lietuvos statistikos departamentas, 2006). Šias išvadas patvirtina ir tarptautinės moksleivių sveikatos ir gyvensenos studijos (HBSC) duomenys. Minėto tyrimo duomenimis, reguliariai, t. y. kasdien ir kas savaitę, alkoholį vartojančių penkiolikmečių berniukų skaičius, sistemingai didėjęs nuo 1994 m., tik 2006 m. kiek sumažėjo ir išliko stabilus iki 2010 m. (3.17 pav.). Panašią tendenciją rodo ir reguliariai alkoholį vartojančių mergaičių rodikliai. Mergaičių, vartojančių alkoholį, rodikliai sparčiai vejasi berniukus. 3.17 pav. Reguliariai (kasdien ir kas savaitę) vartojančių alkoholį penkiolikmečių skaičius 1994–2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

1994–2010 m. reguliariai alkoholinius gėrimus vartojančių penkiolikmečių berniukų skaičius išaugo du kartus, mergaičių – 3 kartus. Tai, kad mergaičių alkoholio vartojimo problema didėja, patvirtina ir SVEIDROS duomenų bazės analizė (3.18 pav.). 3.18 pav. Vaikų dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį (F10) ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Pagal SVEIDROS duomenų bazės turimą informaciją, atsižvelgiant į kreipimųsi dėl alkoholio sukeltų psichikos sveikatos sutrikimų dažnumą, psichikos ir elgesio sutrikimų dėl alkoholio vartojimo šalyje neturėtų daugėti, nes nuo 2009 m. kreipimųsi dėl minėtos priežasties nedaugėja, o tarp berniukų netgi mažėja. Kadangi vaikų, dėl alkoholio vartojimo turinčių psichikos 33

33


ir elgesio sutrikimų, šalyje stebėtinai mažai, palyginti su moksleivių apklausose įvardijamomis tendencijomis, palyginome SVEIDROS duomenų bazėje registruojamų dviejų su vaikų alkoholio vartojimu susijusių diagnozių – psichiatrinės diagnozės F10 (alkoholinė intoksikacija) ir nepsichiatrinės – T51 (alkoholio toksinis poveikis) – rodiklius (3.6 lentelė). 3.6 lentelė. Kreipėsi vaikų dėl alkoholio toksinio poveikio (T51) ir nustatomų psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį (F10) į stacionarinio gydymo įstaigas, 2006–2011 m. (absoliutūs skaičiai) Metai 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Alkoholinė intoksikacija (F10) 7–14 15–17 13 13 9 29 11 17 5 14 10 8 14 10

Alkoholio toksinis poveikis (T51) 7–14 15–17 232 226 280 253 201 243 178 200 187 208 166 192 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Palyginimas parodė, kad vaikų, kurie į gydymo įstaigas pakliūva apsinuodiję alkoholiu, skaičius gerokai didesnis ir šešerius metus beveik nesikeičia. Tai, kad vaikų populiacijoje nėra stipriai paplitę elgesio ir emocijų sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, gali lemti tai, jog gydytojai vaikams linkę rašyti „tausojančias“ diagnozes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad berniukai vis dažniau kreipiasi dėl kanabioidų, lakiųjų medžiagų ir kelių narkotinių medžiagų vartojimo (5 priedas). Per analizuojamą laikotarpį LR Seimui buvo teikiamos įstatymo pataisos, numatančios draudimą parduoti alkoholinius gėrimus asmenims iki 21 metų, tačiau šiems pasiūlymams nebuvo pritarta. Moksliniai tyrimai pateikia daugybę įrodymų, kad, pradėjus anksti vartoti alkoholinius gėrimus, kyla rizika tapti priklausomam nuo alkoholio, galimos ir kitos pasekmės sveikatai (Glantz ir kt., 2000; McGue ir kt., 2001). Lietuvoje atlikti tyrimai ir pateikti vaikų alkoholio ir tabako vartojimo paplitimo rodikliai nepalieka abejonių, kad Lietuvoje taikomos alkoholio ir tabako prieinamumo vaikams mažinimo priemonės vis dar nepakankamos. Kaip rodo tyrimai, daugumai nepilnamečių įsigyti alkoholio nėra sudėtinga (Tamutienė, 2010). Epidemiologinės 11, 13 ir 15 metų Moksleivių sveikatos ir elgesio apklausos duomenų bazės rodiklių analizė rodo, kad mokyklinio amžiaus vaikams aktuali ir dar viena priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo problema – vis dar daug mokyklinio amžiaus vaikų rūko. Kaip rodo ilgalaikė stebėsena, kurį laiką ėmęs mažėti mokinių rūkymo paplitimas, 2010 m. vėl ėmė didėti (3.19 pav.). 3.19 pav. Rūkančių 11, 13 ir 15 metų Lietuvos moksleivių skaičius (proc.) 1994–2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

Pagal rūkančių vaikų skaičių Lietuva Europoje taip pat pirmauja (3.20 pav.)

34


3.20 pav. Rūkančių Lietuvos mokinių skaičiaus palyginimas su kitomis HBSC tyrimų programoje dalyvaujančiomis šalimis, 2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

Tačiau vaikai dėl elgesio sutrikimų vartojant tabaką, kaip parodė SVEIDROS duomenų bazės analizė, kreipiasi vis rečiau (3.21 pav.). Mažai tikėtina, kad, esant tiek daug rūkančių vaikų, vis mažiau jų turi sutrikimo lygį pasiekusią priklausomybę nuo tabako. Daugiau tikėtina tai, kad tokie vaikai nepakliūva į gydymo įstaigas ir negauna reikalingų paslaugų. 3.21 pav. Vaikų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant tabaką (F17), kreipimųsi ambulatorinio ir stacionarinio gydymo atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Tarp vaikų paplitęs priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas rodo, kad šioje srityje tebėra daugybė spręstinų problemų, o taikytų prevencinių priemonių nepakanka. Vaikų elgesio ir raidos sutrikimų gausa, psichotropinių medžiagų vartojimo mastai akivaizdžiai rodo, kad šalyje kol kas nepavyko įgyvendinti svarbios Psichikos sveikatos strategijos nuostatos 35

35


didžiausią dėmesį skirti aktualiausiai problemai – vaikų dvasinės sveikatos, emocinės ir socialinės raidos sutrikimų prevencijai. Šalyje vis dar nepakanka dėmesio teisiniam alkoholio ir tabako prieinamumo reguliavimui, nesiimama tinkamų teisinių bei kontrolės priemonių, kad būtų užtikrinamas valstybės siekis neparduoti tabako ir alkoholio nepilnamečiams. Nors vaikams ir paaugliams teikiamų ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų vis daugėja, akivaizdu, kad vaikų priklausomybės ligų diagnostikai ir gydymui skiriama per mažai dėmesio. Dėl vaikų, turinčių priklausomybę, gydymo kreipiamasi vis rečiau, o mergaičių priklausomybė nuo tabako beveik nebediagnozuojama ir negydoma. Kaip rodo Valstybinio psichikos sveikatos centro pateikiami duomenys, bendras gyventojų sergamumas ir ligotumas organiniais ir simptominiais psichikos sutrikimais didėja (Valstybinis psichikos sveikatos centras, statistika, 2012). Įvertinome šių rodiklių kaitą ir vaikų populiacijoje. Kaip rodo SVEIDROS duomenų bazėje įregistruoti kreipimosi į gydymo įstaigas priežasčių rodikliai, su organine ir fiziologine patologija susijusių psichikos sveikatos sutrikimų turinčių vaikų kreipimosi į gydymo įstaigas rodikliai nedidėja ar netgi šiek tiek linkę mažėti. Iš sutrikimų, dėl kurių vaikai stacionarinės ir ambulatorinės pagalbos 2006–2011 m. kreipėsi rečiau, galima paminėti organinius ir simptominius psichikos sutrikimus (F00–09), elgesio sutrikimų sindromus, susijusius su fiziologiniais sutrikimais ir fiziniais veiksniais (F50–59), didele kaita nepasižymi ir vaikų apsilankymų dėl schizofrenijos, schizotipinio ir kliedesinių sutrikimų (F20–29) skaičius (3.22 pav., 3.23 pav., 4 priedas). 3.22 pav. Vaikų, turinčių organinių ir simptominių psichikos sveikatos sutrikimų (F00–09), ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

3.23 pav. Vaikų, kuriems nustatyti elgesio sutrikimų sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir fiziniais faktoriais (F50–59), ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos mastas (paslaugų skaičius 100 tūkst. gyventojų) 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012 36


Apibendrinant galima pasakyti, kad tarp vaikų ir jaunimo mirties priežasčių dominuoja išorinės mirties priežastys, kurios glaudžiai susijusios su visuomenės ir vaikų psichikos sveikatos būkle (žūtys keliuose, savižudybės ir smurtinės mirtys). Tarp ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų kreipimosi atvejų vyrauja glaudžiai su psichosocialiniais sveikatos rizikos veiksniais susiję psichologinės raidos sutrikimai, vaikystėje ir paauglystėje prasidedantys elgesio ir emocijų sutrikimai, neuroziniai, stresiniai bei somatoforminiai sutrikimai bei protinis atsilikimas. Per penkerius pastaruosius metus kreipimosi atvejų dėl šių sutrikimų, išskyrus neurozinius, stresinius ir somatoforminius sutrikimus, stabiliai daugėja. Nemažėja vaikų alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimo keliamų problemų. Į gydymo įstaigas kreipiasi vis daugiau jauniausios amžiaus grupės (iki 3 m.) vaikų , kurie dėl psichikos ir elgesio sutrikimų pripažįstami neįgaliais. Tarp dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vaikams suteiktų gydymo paslaugų mažėja ambulatorinių ir didėja stacionarinių paslaugų skaičius.

3.1.2. Socialiniai vaikų psichikos sveikatos rizikos veiksniai ir jų pokyčiai Vaiko psichikos sveikata – daugybės biologinių, psichologinių, socialinių ekonominių apsaugančių ir žalojančių aplinkos veiksnių sąveikos rezultatas. Vis dėlto neabejotina, kad šeima yra pati svarbiausia terpė, kurioje padedami pagrindai sveikai ir harmoningai vaiko raidai. Šeima yra sudėtinga ir dinamiška sistema, kurią veikia socialiniai, kultūriniai ir istoriniai veiksniai bei jos pačios ciklinis procesas, perėjimas iš vieno etapo į kitą. Per paskutinius dešimtmečius įvyko gana ryškių šeimos, kaip socialinės struktūros, pokyčių. Daugelyje Europos valstybių mažėja gimstamumas, didėja nesantuokinių vaikų ir nepilnų šeimų skaičius, vėliau tuokiamasi (Coleman, 2001). Nepaisant šių pokyčių, pagrindinės šeimos funkcijos (rūpintis fiziniais ir psichologiniais šeimos narių, ypač vaikų, poreikiais) nepakito. Tėvų parama ir vaikų emocinė savijauta šeimoje. Tarptautinėje moksleivių sveikatos ir elgesio studijoje nuo 2006 m. pradėtas vaikų pasitenkinimo tarpusavio santykiais šeimoje vertinimas. Kaip matome 3.24 pav., vaikų pasitenkinimas šeimos santykių darna didėja. 3.24 pav. Berniukų ir mergaičių pasitenkinimo santykiais šeimoje rodikliai 2006–2010 m.

* Pateikiami Likerto skalės vidurkiai: 0 – labai blogi <...> 10 – labai geri Šaltinis – HBSC, 2010

Šio tyrimo duomenimis, ilgą laiką 11, 13 ir 15 metų berniukai ir mergaitės, vertindami atvirų pokalbių apie tai, kas jiems rūpi ir yra svarbu, galimybę, daug palankiau vertino bendravimą su mama (3.25 pav.). Paskutinis tyrimas parodė, kad labai išaugo berniukų, kurie atvirai gali kalbėtis ir su tėvu, skaičius.

37 37


3.25 pav. Berniukų ir mergaičių, nurodžiusių, kad jiems lengva kalbėtis su tėvais apie dalykus, kurie yra labai svarbūs ir jaudina, skaičius (proc.) 2002–2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

HBSC duomenys pateikia ir daugiau pozityvių pokyčių: per analizuojamą laikotarpį pagerėjo ir kiti palankaus psichologinio klimato šeimoje rodikliai. Padaugėjo berniukų ir mergaičių, kurie teigia, kad tėtis ir mama padeda, kiek reikia, bei supranta jų problemas ir rūpesčius (3.7 lentelė). Tačiau, kitaip nei dalykinė paramos ir supratingumo skalė, emocinio ryšio rodikliai taip pozityviai nesikeitė. Tiek berniukai, tiek mergaitės šiek tiek rečiau nurodo, kad mama ir tėtis namuose jiems rodo meilę ir švelnumą. 3.7 lentelė. Berniukų ir mergaičių nuomonė apie tėvų teikiamą paramą šeimoje (proc.) 2002

Mamos parama, palaikymas

2006

2010

Berniukai

Mergaitės

Padeda, kiek reikia Rodo meilę ir švelnumą

74 79,5*

73,9 81,5

71,68* 77,2*

75,1 80,3

80,2* 77,5*

79,7 79,3

Supranta problemas ir rūpesčius

60,6*

56,8

62

60,7

66,8*

64,9

46* 45,9*

38,7 50,5

48,1* 43,9*

41,9 51,7

53,6* 43,8*

46,1 50,8

39,8*

25,2

40,3*

27,2

45,7*

30,4

Tėvo parama, Padeda, kiek reikia palaikymas Rodo meilę ir švelnumą Supranta problemas ir rūpesčius

Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės

* Statistiškai patikimas skirtumas lyginant berniukus su mergaitėmis Šaltinis – HBSC

Šeimos struktūros kaita. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įvyko esminių pokyčių šeimos santykių sferoje, kito šeimos modeliai, išaugo skyrybų ir sumažėjo santuokų skaičius (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą, 2001). Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad šie pokyčiai neigiamai atsispindi emocinėje, socialinėje ir pažintinėje vaiko raidoje. Skyrybos, pakartotinos tėvų vedybos palieka ilgalaikių neigiamų pasekmių vaikų sveikatai ir savijautai. Tokiose šeimose augantys vaikai laiko save ne tokiais laimingais, blogiau vertina savo sveikatą ir gyvenimo kokybę, yra labiau linkę į rizikingą elgseną (Zaborskis ir kt., 2007), nusikalstamumą, turi daugiau psichikos sveikatos sunkumų (Žemaitienė ir kt., 2006). Analizuojant Lietuvos statistikos departamento pateikiamus duomenis, nuo 2007 m. stebėta ištuokų mažėjimo tendencija sustojo ir nuo 2009 m. vėl pradėjo didėti (9 270 ištuokų 2009 m., 10 341 ištuokų 2011 m.). Taip pat ėmė didėti ir išsituokusiose šeimose gyvenančių vaikų (0–17 metų) skaičius. Bendras skyrybų skaičius miestuose daugiau nei du kartus viršija skyrybų kaime skaičių (2011 m. Lietuvos miestuose užregistruoti 7 128 ištuokų atvejai, kaimuose – 3 213 atvejai). Vis dėlto ištuokų skaičius didėja ir kaime (3.26 pav.). Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, gyventojai dažniausiai linkę nutraukti pirmąją santuoką. Tarp išsiskyrusių daugiausia 2011 m. buvo 30–34 metų amžiaus grupei priklausančių gyventojų. 38


3.26 pav. Išsituokusių šeimų ir jose gyvenančių vaikų skaičiaus kitimas Lietuvos miestuose ir kaimuose 2000– 2011 m., (absoliutūs skaičiai)

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Dar viena problema, glaudžiai susijusi su šeimos struktūros pokyčiais Lietuvoje, – gyventojų emigracija. Kaip pažymi kai kurie tyrėjai, migracijos fenomenas ir laisvas žmonių judėjimas iš vienos šalies į kitą apskritai laikomas vienu iš teigiamų valstybės ekonomikos augimo veiksnių. Tačiau pastarojo dešimtmečio piliečių migracijos tendencijos anaiptol nerodo šalies ekonominės gerovės, netgi priešingai – atskleidžia desperatišką siekį kitoje šalyje užsidirbti daugiau ir gyventi geriau kartais netgi nepaisant šeimos interesų, tvirtų tarpusavio santykių išlaikymo (Butvilas, 2007). 2005–2006 m. atliktų tyrimų duomenys parodė, kad iš 263 pradinių klasių vaikų patiriamų netekčių svarbiausios yra šios: tėvų skyrybos, tėvų nedarbas arba išvykimas dirbti svetur, vieno iš tėvų mirtis, vieno iš tėvų gyvenimas su nesantuokiniu partneriu, konfliktai šeimoje ir tėvų girtavimas. Autoriaus nuomone, iš visų egzistuojančių neigiamų migracijos pasekmių ryškiausia šeimos institucijos, ypač vaikų, pažeidžiamumas (Butvilas, 2006). Tėvų išvykimas pagal poveikį vaikui neretai prilygsta skyryboms. Tėvų emigracija siejama su didesniu polinkiu į agresiją, prastesne vaikų savijauta ir savęs vertinimo rodikliais bei bendravimo su tėvais stoka (Tabak ir kt., 2012; Giedraitytė ir kt., 2010; Šukys ir kt., 2010). Tikrąjį emigracijos mastą šalyje įvertinti sunku, nes daugelis trumpesniam ar ilgesniam laikui išvykstančių darbo ieškoti kitur išvykimo nedeklaruoja. Apie emigracijos mastą Lietuvoje galima spręsti pagal mažėjantį Lietuvos gyventojų skaičių ir deklaruotos emigracijos kaitos rodiklius. Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis, 2009–2010 m. stipriai išaugę oficialios emigracijos rodikliai ėmė mažėti (3.27 pav.). 3.27 pav. Deklaravusių išvykimą suaugusiųjų emigracijos rodiklių kaita 2001–2002 m. (absoliutūs skaičiai)

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012 39

39


Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. iš šalies išvyko 615 tūkst. gyventojų, vidutiniškai kiekvienais metais emigravo po 30 tūkst. žmonių. 2010 m. išvykimą deklaravo daugiau nei 83 tūkst. asmenų. Tai beveik keturis kartus daugiau nei 2009 m. Toks staigus deklaruotos emigracijos kilimas siejamas su Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo pakeitimais. Pagal šį įstatymą, visi Lietuvoje registruoti gyventojai privalo mokėti valstybinio sveikatos draudimo įmokas. Emigrantai, kurie nebuvo deklaravę išvykimo, taip pat turėjo mokėti šias įmokas. Siekdami išvengti tokių mokėjimų, net ir prieš keletą metų išvykę, bet oficialiai išvykimo nedeklaravę emigrantai suskubo tą padaryti 2010 m. Todėl 2010 m. emigracijos mastas taip išaugo. Nors dėl šių pokyčių migracijos statistika tapo patikimesnė, atkreipiamas dėmesys į tai, kad ne visi emigrantai deklaruoja išvykimą iš Lietuvos (Tarptautinės migracijos organizacija, 2012). Iki 2011 m. Lietuvos statistikos departamentas pateikdavo ir nedeklaruotos emigracijos srautų kaitos duomenis. Tačiau todėl, kad pateikiami skaičiai labai netikslūs ir viršija leistinos paklaidos mastą, šie duomenys vėliau nebeteikiami. Pateikiamais nepatikslintais duomenimis, nedeklaruotos emigracijos mastai pastaruoju metu taip pat linkę mažėti (3.28 pav.). 3.28 pav. Deklaruotos ir nedeklaruotos emigracijos kaita 2001–2011 m.*

* Nuo 2011 m. Lietuvos statistikos departamentas neatlieka nedeklaruotos emigracijos tyrimo Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Vis dėlto Lietuva tebėra tarp šalių, kurios pagal išvykstančių svetur žmonių skaičių Europoje pirmauja, todėl šeimų dezintegracijos ir migracijos paveiktos vaikų globos bei priežiūros problema šalyje tebėra aktuali. Vaikų patiriamas skurdas. Skurdo, kaip vieno iš svarbiausių vaikų sveikatos ir gerovės rizikos veiksnių, poveikis sveikatai yra pagrįstas neginčijamais faktais ir moksliniais įrodymais. Vaikai, gyvenantys skurstančiose, nedarniose arba nepilnose šeimose, dažniau patiria emocinį, fizinį arba seksualinį smurtą (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 2001). Skurstančių šeimų padėtis riboja vaiko galimybes, trukdo vystyti jo potencialą ir tobulėti, neigiamai veikia fizinę, socialinę ir psichikos sveikatą bei gerovę, pasiekimus mokykloje. Vaikai iš skurstančių šeimų dažniau netenka tėvų dėl ankstyvos jų mirties, ligos ar emigracijos. ES šalyse skurdas gresia daugiau kaip 20 mln. vaikų, skurdo patirtis gresia kas penktam jaunuoliui iki 25 m. (Europos Komisija, 2011). Analizuodami Lietuvos statistikos departamento pateikiamus duomenis apie skurdą Lietuvoje, matome, kad 2005–2007 m. mažėjęs skurdo rizikos lygis (dalis asmenų, kurių ekvivalentinės piniginės disponuojamosios pajamos yra mažesnės už skurdo rizikos ribą) tarp 0–17 metų vaikų vėliau vėl šoktelėjo į viršų. Skurdo rizika gerokai didesnė Lietuvos kaimo gyventojams. 2010 m. buvo beveik susilyginę skurdo rizikos gylio (procentais išreiškiamo skirtumo tarp skurdo rizikos ribos ir asmenų, gyvenančių žemiau skurdo rizikos ribos, ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos) mieste ir kaime rodikliai, tačiau vėliau atotrūkis tarp miesto ir kaimo vėl ėmė didėti. Statistiniai duomenys rodo, kad grėsmingiausioje padėtyje skurdo požiūriu yra tos šeimos, kur vienas suaugęs asmuo augina vieną ar daugiau vaikų, ir šeimos, kuriose tris ar daugiau vaikų augina du suaugę asmenys (3.29 pav., 3.30 pav.).

40


3.29 pav. Skurdo rizikos riba pagal namų ūkio tipą 2005–2011 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

3.30 pav. Skurdo rizikos gylis pagal gyvenamąją vietovę 2005–2011 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Patvirtinimų, kad skurdas pažeidžia darnią vaiko raidą ir kelia tiesioginę grėsmę jo fizinei ir psichikos sveikatai, randame ir pastarojo meto Lietuvos mokslininkų darbuose. Lietuvos sveikatos mokslų universitete vykdomoje Tarptautinėje moksleivių gyvensenos ir elgesio studijoje (HBSC), remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis, pagal įvairius šeimos socioekonominės padėties indikatorius buvo apskaičiuotas Šeimos turtingumo indeksas (angl. – FAS – Family affluence scale). Turtingumo indeksui nustatyti naudoti du kriterijai – subjektyvus vaiko šeimos turtingumo vertinimas ir išvestinis šeimos socialinio ekonominio statuso įvertinimas, kurį nustatant buvo užduodami klausimai apie šeimos materialinę gerovę (automobilis, šeimos kelionės ir atostogos, atskiras vaiko kambarys ir kt.). Palyginę vaikų, kurie apibendrintai vertindami savo gyvenimą jaučiasi nelaimingi tarp skirtingo turtingumo lygio šeimų, matome, kad šeimos materialinė gerovė ir vaikų pasitenkinimas gyvenimu yra tarpusavyje susiję. Mažiausiai taip besijaučiančių vaikų gyvena materialiai gerai apsirūpinusiose šeimose (3.31 pav.). 41 41


3.31 pav. Nelaimingais besijaučiančių berniukų ir mergaičių dalis skirtingose šeimos turtingumo grupėse 2006 m. ir 2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

Bendravimas su tėvais – labai svarbus geros vaiko savijautos ir pasitenkinimo gyvenimu veiksnys. Nors pastarojo meto tyrimai pateikia vis daugiau optimistiškų faktų, kad vaikams vis lengviau kalbėti su tėvais apie tai, kas jiems svarbu ir jaudina, pasiturinčiose šeimose vaikų ir tėvų bendravimo rodikliai yra geresni nei mažiau pasiturinčiose (3.32 pav.). 3.32 pav. Berniukų ir mergaičių, kuriems lengva kalbėtis su abiem tėvais, dalis skirtingose šeimos turtingumo grupėse 2002m., 2006 m. ir 2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

Vaikams, kurie gyveno mažiau pasiturinčiose šeimose, palyginti su turtingesnėse šeimose gyvenančiais bendraamžiais, buvo būdingesnė depresinė savijauta. Jie daugiau nei dvi savaites per pastarąjį mėnesį jautėsi liūdni, nusiminę, stokojo noro ką nors veikti (3.33 pav.). Tai rodo ne tik mažiau pasiturinčiose šeimose gyvenančių vaikų emocinius sunkumus, bet ir didesnę psichikos sveikatos sutrikimų riziką.

42


3.33 pav. Berniukų ir mergaičių, kurie jautė depresinę nuotaiką daugiau nei dvi savaites per pastarąjį mėnesį, dalis skirtingose šeimos turtingumo grupėse 2006 m. ir 2010 m.

Šaltinis – HBSC, 2010

PSO taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vaikai iš skurstančių šeimų, kitaip nei vaikai iš vidurinės klasės ir pasiturinčių šeimų, paprastai gyvena daug didesnio streso sąlygomis ir turi didesnę riziką susirgti psichikos ligomis. Liūdesys ir nuovargis, beviltiškumas ir bejėgiškumas, ateities baimė, socialinė atskirtis ir diskriminacija, smurtas, miego, dėmesio koncentracijos, valgymo sutrikimai – tai problemos, kurias, mokslinių tyrimų ir stebėsenos duomenimis, skurstančios šeimos patiria dažniau nei kitos (PSO, 2010). Netekę tėvų globos ir gyvenantys socialinės rizikos šeimose vaikai. Tėvų globos netektis – viena iš sunkiausių ir labiausiai traumuojančių patirčių, kuri gali nutikti vaikui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje nuo 2004 m. mažėja šeimų, priskiriamų socialinės rizikos kategorijai. 2004 m. užregistruota 16 869 tokių šeimų, jose gyveno 36 895 vaikai. Per laikotarpį iki 2011 m. socialinės rizikos šeimų skaičius sumažėjo iki 10 608, o jose gyvenančių vaikų skaičius sumažėjo 37,1 proc., (iš viso 22 073 vaikai) (3.34 pav.). Daugiausia socialinės rizikos šeimų ir jose gyvenančių vaikų 2011 m. užregistruota Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse. 3.34 pav. Socialinės rizikos šeimų skaičius Lietuvoje 2004–2011 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012 43 43


Kadangi socioekonominių šeimos gyvenimo sąlygų reikšmė vaiko fizinei ir psichikos sveikatai yra įrodyta ir pagrįsta, galima manyti, kad šį pozityvų poslinkį taip pat atspindi po truputį gerėjantys vaikų emocinės savijautos rodikliai. Kita itin skaudi Lietuvai problema – be tėvų globos liekantys vaikai – ilgą laiką rodė pozityvius pokyčius. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, kasmet be tėvų globos Lietuvoje lieka tūkstančiai vaikų. Šis skaičius, nors ir mažėjantis, mūsų valstybėje tebėra labai didelis: 2004 m. buvo užregistruoti 3 267 tėvų globos netekę vaikai, 2011 m. – 2 305 vaikai. 2006– 2010 m. Lietuvoje mažėjęs nustatomos globos (rūpybos) atvejų skaičius nuo 2011 m. vėl ėmė didėti tiek mažiausiųjų (iki šešerių), tiek vyresnių vaikų grupėse. Taip pat daugėja per metus nustatomų globos atvejų (3.35 pav., 3.36 pav.). 3.35 pav. Tėvų globos netenkančių vaikų skaičiaus kitimas 2004–2011 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

3.36 pav. Per metus nustatomų globos (rūpybos) atvejų skaičiaus kitimas 2004–2011 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Duomenų bazių apžvalga parodė, kad 2011 m. šalyje veikė 197 globos įstaigos, kuriose gyveno 7 054 vaikai ir paaugliai (3 984 berniukai / vaikinai, 3 070 mergaitės / merginos). Didžiausia dalis vaikų (76,1 proc.) į globos namus 2011 m. pateko paimti iš tėvų, 11,8 proc. – iš ligoninių. Lietuvos statistikos departamentas pateikia duomenų apie faktines priežastis, dėl kurių vaikai atvyksta į globos institucijas ir dėl kurių šias įstaigas palieka. 2008 m. duomenimis, didžiausia dalis vaikų į globos įstaigas pateko, nes tėvų valdžia vaikams buvo apribota neterminuotai (45,2 proc.). Beveik dešimtadaliui vaikų globos institucijose apgyvendintų vaikų (8,8 proc.) tėvų globa apribota laikinai. Penktadalis (20,6 proc.) vaikų tais pačiais metais atvyko į įstaigas dėl netinkamo tėvų rūpinimosi ir auklėjimo. Tik 13,7 proc. vaikų institucijose buvo apgyvendinti dėl to, kad po tėvų mirties liko našlaičiai ar dėl tėvų ligos (1,1 proc.). Tarp kitų atvykimo į globos įstaigas priežasčių minima: tėvų dingimas be žinios (0,6 proc.), tėvai nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais (0,8 proc.), skurdas šeimoje (0,6 proc.), tėvai suimti arba atlieka bausmę (0,6 proc.), tėvai išvykę į užsienį (0,5 proc.), smurtas šeimoje (0,3 proc.). Per 2011 m. iš globos namų išvyko 1 659 vaikai. Didžiausia jų dalis (48,9 proc.) grįžo pas tėvus, 22,1 proc. – sulaukė pilnametystės, 10,3 proc. – buvo įvaikinti. Tai, kad nemažą vaikų dalį pavyksta grąžinti į šeimas, rodo rezultatyvų socialinės vaikų globos ir rūpybos institucijų darbą ir yra vilties teikiantis rodiklis. 44


Vaikai ir smurtas. Vaikų patiriamo smurto samprata daugialypė. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis teigia, kad smurtas – visos fizinio ar protinio žalojimo, prievartos ir piktnaudžiavimo, nepaisymo ar aplaidaus gydymo, blogo elgimosi ar išnaudojimo formos apimant seksualinį išnaudojimą. PSO pažymi, kad smurtas gali būti tikros ar potencialios žalos vaiko sveikatai priežastis, išlikimui, išsivystymui ar orumui (Waterston ir kt., 2008). Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad smurtą patiriantys vaikai išsiskiria didesne psichologinių ir elgesio problemų rizika. Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau nei kitiems bendraamžiams. Yra duomenų, kad smurtą patiriantys socialiai ir pedagogiškai apleisti vaikai gali būti priskiriami prie padidėjusios savižudybės rizikos grupės. Nemaža rizika, kad, savo aplinkoje nesulaukę tinkamos paramos ir pagalbos, tokie vaikai gali papildyti gatvės vaikų gretas (Didžiokienė ir kt., 2002) . Negatyvų patirto smurto poveikį vaikų psichikos ir fizinei sveikatai nustato dauguma šioje srityje atliekamų tyrimų. Patirto smurto poveikis siejamas su padidėjusiu depresiškumu, neadekvačiu savęs vertinimu, socialinės kompetencijos stoka, psichopatologine simptomatika (Levendovsky, 2002; Goodwin ir kt., 2003). Remdamiesi Policijos departamento prie VRM duomenimis, pirmiausia pabandėme įvertinti, kiek 2010–2011 m. užregistruota vaikų (iki 18 metų), nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų, kurias įvykdė tėvai, patėviai ar įtėviai, globėjai, artimi giminaičiai, pedagogai ir nepažįstami asmenys. Tuo siekėme nustatyti, kokioje aplinkoje (šeimoje ar už jos ribų) ir kokių asmenų smurtą vaikai dažniausiai patiria. Kaip matome, per vienus metus vaikų, patyrusių tėvų smurtą, skaičius išaugo beveik dvigubai, o nepažįstamųjų vaikams sukelto smurto atvejų sumažėjo. Tai rodo, kad pagrindinė vaiko saugumą turinti užtikrinti socialinė institucija – šeima, nepaisant daugelio kitų pozityviai kintančių rodiklių, vaikui tampa vis nesaugesnė (3.37 pav.). 3.37 pav. Užregistruotas vaikų iki 18 metų, nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų, kai vaikai nukentėjo nuo tėvų, patėvių ar įtėvių, globėjų, artimų giminaičių, pedagogų, nepažįstamųjų, skaičius 2010–2011 m. (absoliutūs skaičiai)

Šaltinis – Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Oficialioji statistika apie nusikalstamumą LR savivaldybėse

Remdamiesi Informatikos ir ryšių departamento duomenimis prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsižvelgdami į nukentėjusių vaikų šeimos sudėtį, palyginome smurtą patyrusių vaikų 2010–2011 m. rodiklius. Daugiausia nukentėjusių vaikų ir 2010 m. ir 2011 m. gyveno šeimose, kuriose buvo abu tėvai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad per pastaruosius metus itin išaugo smurto atvejų prieš vaikus, gyvenusius su vienu iš tėvų (3.38 pav.).

45 45


3.38 pav. Užregistruota vaikų iki 18 metų, nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų pagal vaikų šeiminę padėtį, 2010–2011 m. (absoliutūs skaičiai)

Šaltinis – Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Oficialioji statistika apie nusikalstamumą LR savivaldybėse

Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamento duomenimis, nuo 2010 m. iki 2011 m. beveik dvigubai padaugėjo vaikų, kurie nukentėjo nuo žmonių artimiausioje aplinkoje. Tėvų vaikams padarytos smurtinės žalos atvejų padaugėjo nuo 360 iki 686 (3.8 lentelė). 3.8 lentelė. Vaikai, nukentėję nuo nusikalstamų veikų, pagal amžiaus grupes Amžiaus grupė, metai 0–3 4–6 7–9 10–13 14–17 Nukentėję nuo: tėvų patėvių įtėvių globėjų (rūpintojų) pedagogų Pagal pilietybę Lietuvos Respublikos Užsienio valstybės Asmuo be pilietybės

2005 4 955 125 221 357 1 277 2 975

2006 5 141 137 205 455 1 359 2 985

2007 4 571 122 196 386 1 166 2 701

2008 3 720 99 129 303 1 056 2 133

2009 3 223 99 92 251 891 1 890

2010 3 019 98 145 276 846 1 654

2011 3 234 113 172 341 1 004 1 604

530 56 5 10 10

730 65 1 16 6

614 74 3 5 10

363 58 1 7 3

307 68 5 5 3

360 66 2 10 12

686 78 3 13 13

4 901 29 25

5 114 20 7

4 546 18 7

3 704 10 6

3 210 8 5

3 001 18 -

3 229 5 -

Duomenys – Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Dėl nusikalstamų veikų dažniausiai nukenčia paaugliai.

46


Mokykla ir neformalusis vaikų ugdymas. Lietuvos švietimo sistemos pertvarka tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius. Per šį laikotarpį spėjo užaugti ir į savarankišką gyvenimą išeiti ne viena moksleivių karta. Naujų galimybių atvėręs socialinis, ekonominis, kultūrinis ir vertybių virsmas mokyklai pateikė ir daugybę naujų iššūkių. Natūraliai kyla klausimas, kaip mokyklai sekėsi prisitaikyti, tvarkytis su iššūkiais ir užtikrinti sąlygas, reikalingas saugiai bei harmoningai vaiko asmenybės raidai. Tai rodo daugybė indikatorių, tačiau bene geriausiai tai atspindi moksleivių savijautos ir elgesio mokykloje rodikliai bei mokyklą lankančių ir nelankančių vaikų rodiklių kaita. 2006 m. HBSC tyrimo duomenimis, tik trečdalis apklausoje dalyvavusių mokinių mokykloje visada jaučiasi saugūs (3.39 pav.). 3.39 pav. Mokinių skirstinys atsižvelgiant į mokykloje patiriamo saugumo jausmo dažnumą

Šaltinis – HBSC, 2006

Nemažai daliai mokinių mokykla nėra labai patraukli vieta. Kas ketvirtas apklaustasis teigė, kad jam mokykloje nelabai patinka arba visai nepatinka (3.40 pav.). 3.40 pav. Mokinių skirstinys atsižvelgiant į tai, ar jiems patinka mokykloje

Šaltinis – HBSC, 2010

Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, Lietuvoje 2011–2012 m. mokyklos nelankė 14 584 mokyklinio amžiaus vaikų (šis skaičius yra kiek sumažėjęs, palyginti su 2009–2010 m., kai mokyklos nelankė 15 924 vaikų). Daugiau kaip pusę (51,7 proc.) visų mokyklos nelankančių mokinių sudaro berniukai. Didesnė dalis (64,5 proc.) mokyklos nelankančių vaikų gyvena miestuose (3.41 pav.). Ir mieste, ir kaime mokyklos dažniau nelanko jaunesni, 7–8 metų vaikai. Daugiausia mokyklos nelankančių vaikų užregistruota Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse, taip pat – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybėse. Dažniausia mokyklos nelankymo priežastis 2010–2011 m. – išvykimas iš šalies (mieste – 58,5 proc. visų nelankančių mokyklos vaikų, kaime – net 78,2 proc.). Antra pagal dažnumą mokyklos nelankymo priežastis miestuose – atsakingų tarnybų negebėjimas rasti mokyklos nelankančių vaikų – 24,5 proc. (kaimuose dėl šios priežasties mokyklos nelanko tik 4,1 proc. vaikų). Trečia priežasčių grupė – socialinės, psichologinės ir kt. priežastys (16,9 proc. miestuose ir 17,7 proc. kaimuose). Miestuose ir kaimuose nuo 2009–2010 m. daugėja vaikų, nelankančių mokyklos dėl išvykimo iš šalies, socialinių, psichologinių ir kt. priežasčių. Į mokyklą neateinančių vaikų, kurių atsakingoms tarnyboms nepavyksta surasti, skaičius per šį laikotarpį mažėjo.

47 47


3.41 pav. Mokyklos nelankančių vaikų skaičiaus kitimas 2009–2012 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šalyje nuo 1999 m. mažėja 18–24 metų jaunimo dalis, kuris neturi vidurinio išsilavinimo ir nesimoko (3.42 pav.). 2011 m. buvo užregistruota 7,9 proc. vidurinio išsilavinimo neturinčio ir nesimokančio jaunimo, vaikinų – dvigubai daugiau nei merginų (10,6 proc. ir 5,0 proc.). Švietimo informacinių technologijų centro duomenys rodo, kad mažėja ir vaikų, neįgyjančių pagrindinio išsilavinimo (nuo 2 649 vaikų 2008 m. iki 2 176 vaikų 2011 m.). 3.42 pav. Jaunų žmonių (18–24 metų), kurie neturi vidurinio išsilavinimo ir nesimoko, skaičiaus kitimas 1999– 2011 m., proc.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Nepalankūs vaikų neformaliojo švietimo pokyčiai. Lietuvos statistikos departamento ir Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, per paskutinius aštuonerius metus Lietuvoje daugiau nei tris kartus sumažėjo vaikams skirtų stovyklų skaičius, tiek pat mažiau vaikų gali važiuoti į stovyklas. Profesionalių darbuotojų, šioje srityje dirbusių su vaikais, sumažėjo nuo 15 tūkst. iki 4 tūkst. Didžiulį kritimą galime pastebėti analizuodami vaikų įtraukimą į veiklas, susijusias su atsakingo elgesio formavimu: saugaus eismo mokymu (2004 m. – 21 889 vaikų, 2011 m. – 1 203 vaikai, sumažėjo 18,2 karto) ir gamtos apsauga bei ekologija (2004 m. – 34 733 vaikų, 2011 m. – tik 1 587, sumažėjo 21,8 karto) (3.9 lentelė).

48


3.9 lentelė. Neformalusis švietimas. Vaikų ir jaunimo vasaros stovyklos Vaikų ir jaunimo vasaros stovyklos. Požymiai: statistiniai rodikliai ir metai Stovyklų skaičius

2004

2005

2006

2007

2008

2009

2010

2011

2 525

2 390

2 606

2 976

2 069

1 175

636

762

122,2

112,3

132

128,3

117

81,4

33,5

37

Profesionalių darbuotojų skaičius, tūkst.

..

10

15

13

12

6

3

4

Skirta lėšų, tūkst. Lt

..

4 235,4

6 185,8

9 672,5

14 036,6

13 944

2 457,5

3 392,1

Vaikų skaičius, tūkst.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas, 2012

Išvados Vaikų skaičius šalyje per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje stabiliai mažėja. Vaikų skaičiaus mažėjimą lemia trys pagrindinės priežastys: mažėjantis gimstamumas, dideli jaunų žmonių emigracijos mastai ir priežastys, susijusios su prasta visuomenės psichikos sveikatos būkle. Beveik pusę visų ankstyvų vaikų mirčių lemia išorinės mirties priežastys, tarp kurių dominuoja žūtys keliuose, smurtas ir savižudybės. • Nužudytų vaikų skaičius šalyje kasmet viršija dešimtį ir pastaruoju metu ėmė sparčiai didėti. Didžiausia rizika žūti nuo smurto kyla ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams. Didžiausia rizika patirti smurtą ir žūti yra šeimose su abiem arba vienu iš tėvų gyvenantiems vaikams. Per pastaruosius dvejus metus nuo tėvų smurto nukentėjusių vaikų skaičius išaugo beveik du kartus. Vaikų savižudybių rodikliai per pastarąjį dešimtmetį kiek sumažėjo, tačiau pagal nusižudančių vaikų skaičių Lietuva Europos regione yra ketvirtoje vietoje. Berniukų šalyje nusižudo 3–5 kartus daugiau nei mergaičių. Nerimą kelia tai, kad vaikų savižudybės įgauna vis daugiau savižudiškam suaugusiųjų elgesiui būdingų bruožų. Vaikai vis dažniau renkasi itin grėsmingus savižudybės būdus. Per pastarąjį dešimtmetį epidemijos mastą pasiekė vaikų savižudybės pasikariant, gerokai padaugėjo mergaičių, nušokusių nuo aukštumos. • Vaikų psichikos sveikatos rodikliai ir su jais susiję pagrindiniai rizikos ir apsaugos veiksniai per pastarąjį dešimtmetį kito ir teigiama, ir neigiama linkme. • Šalyje po truputį mažėja vaikų savižudybių, vis daugiau vaikų jaučiasi laimingi, patenkinti savo gyvenimu ir santykiais šeimoje, gerėja mergaičių emocinės savijautos rodikliai, į gydymo įstaigas kreipiasi mažiau vaikų, turinčių neurozinių, stresinių, somatoforminių bei nuotaikų sutrikimų. Tačiau kalbėti apie tai, kad vaikų psichikos sveikatos rodikliai šalyje pagerėjo, dar anksti, nes daugelis įsisenėjusių vaikų psichikos sveikatos problemų neišspręsta. • Priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo paplitimas tarp vaikų rodo, kad šioje srityje tebėra daugybė spręstinų problemų, o taikytų prevencinių priemonių nepakanka. Palyginimas parodė, kad atvejų, kai kreipiamasi pagalbos, nedaugėja, priešingai – tarp berniukų šis rodiklis linkęs mažėti. • Vaikų elgesio ir raidos sutrikimų gausa, psichotropinių medžiagų vartojimo mastai rodo, kad šalyje iki šiol nepavyko įgyvendinti svarbios Psichikos sveikatos strategijos nuostatos didžiausią dėmesį skirti aktualiausiai problemai – vaikų dvasinės sveikatos, emocinės ir socialinės raidos sutrikimų prevencijai. Šalyje vis dar nepakanka dėmesio teisiniam alkoholio ir tabako prieinamumo reguliavimui, nesiimama tinkamų teisinių bei kontrolės priemonių, kad būtų užtikrintas valstybės siekis neparduoti tabako ir alkoholio nepilnamečiams. Nors nemažėja vaikų, kurie pakliūva į gydymo įstaigas apsinuodiję alkoholiu ir vis daugėja vaikams ir paaugliams teikiamų ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų, vaikų priklausomybės ligų diagnostikai ir gydymui skiriama per mažai dėmesio. Dėl vaikų, turinčių priklausomybę, gydymo kreipiamasi vis rečiau, o mergaičių priklausomybė nuo tabako beveik nebediagnozuojama ir negydoma. • Šeimoje vaikai sulaukia daugiau tėvų dėmesio, supratimo ir paramos, atviriau su jais bendrauja. Vis dėlto šeimos vaidmuo stiprinant vaikų psichikos sveikatą tebėra labai prieštaringas. Tyrimai rodo, kad vaikai šeimose vis dažniau stokoja rodomos meilės ir paramos, sparčiai daugėja smurtą šeimose patyrusių vaikų, prieš vaikus dažniausiai smurtauja tėvai. Ryškėjantys su šeimos vaidmeniu susiję prieštaravimai rodo didėjančią socialinę atskirtį visuomenėje ir aštrėjančias su skurdu susijusias problemas. Nors po truputį mažėja socialinės rizikos šeimų ir be tėvų globos likusių vaikų, vaikų socialinė gerovė šalyje dar nėra užtikrinta. Pastaruosius penkerius metus šalyje didėjanti skurdo rizikos grėsmė labiausiai paliečia nepilnas ar daugiau vaikų auginančias šeimas, labiau skursta kaimo gyventojai. Tyrimai rodo, kad skurdžiau gyvenančiose šeimose vaikai rečiau jaučiasi laimingi, dažniau skundžiasi prasta emocine savijauta, sunkiau bendrauja su tėvais.

49 49


Vaikų psichikos sveikatos sutrikimų našta sveikatos priežiūros sistemai didėja. • Per pastaruosius penkerius metus stabiliai daugėjo vaikų, besikreipiančių ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos, tačiau skaičius reikšmingai nekito. Tarp dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vaikams suteiktų gydymo paslaugų mažėjo ambulatorinių ir daugėjo stacionarinių paslaugų. • Tarp vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų ir besikreipusių į gydymo įstaigas, vyravo psichologinės raidos sutrikimai, vaikystėje ir paauglystėje prasidedantys elgesio ir emocijų sutrikimai, neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai bei protinis atsilikimas. Vaikų, besiskundžiančių nuotaikos sutrikimais, gydymo įstaigose lankėsi mažiau. Tai gali būti susiję ne tik su kai kurias pozityviais vaikų psichikos sveikatos pokyčiais, bet ir su tuo, kad tokio pobūdžio sunkumus aplinkiniai pastebi mažiau, labiau toleruoja ir prasčiau diagnozuoja. Dar viena priežastis – vaistų kompensavimo politikos pokyčiai. • Vaikų psichikos sveikatos naštos didėjimas susijęs ir su didėjančiu vaikų, kurie dėl psichikos ir elgesio sutrikimų pripažįstami neįgaliais, skaičiumi jauniausioje amžiaus grupėje. Dažnėjantis neįgaliais pripažįstamų vaikų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų bei protinį atsilikimą, sveikatos priežiūros paslaugų naudojimas kelia susirūpinimą ir galimai yra susijęs su tuo, kad vaikų psichikos sveikatos rodikliai vis labiau ima atspindėti priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ir nesveikos gyvensenos, paplitusios šalyje, padarinius.

3.2. Suaugusiųjų psichikos sveikatos būklė ir rizikos veiksniai Lietuvoje Lietuvos Respublikos gyventojų demografinė padėtis. Šiuo metu Lietuvoje yra 2 979 310 gyventojų, ir jų skaičius tik mažėja. Mūsų šalis yra senstanti valstybė dėl mažėjančio gimstamumo ir didėjančio pensinio amžiaus žmonių skaičiaus, kuris atsispindi 3.43 paveiksle„Pensinio amžiaus žmonių demografiniai pokyčiai 2001–2011 m.“ bei 3.44 paveiksle, kuris rodo gyvenimo trukmės ilgėjimą. Gimstamumas smarkiai mažėjo iki 2005 m., o vėliau po truputį didėjo ir laikėsi panašus (3.10 lentelė ir 3.45 pav.). Didelis gimstamumo sumažėjimas gali būti smarkiai padidėjusios emigracijos priežastis, nes dažniausiai emigruoja jauni žmonės, galintys kurti šeimas, taip pat išaugęs nedarbas bei krizės laikotarpis. 3.43 pav. Pensinio amžiaus (60–85 metų) žmonių demografiniai pokyčiai 2001–2011 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas

50


3.44 pav. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas

3.10 lentelė. Gimusių vaikų skaičius Lietuvoje 1994–2012 m. 1994 42 376 2004 30419

1995 41 195 2005 30 541

1996 39 066 2006 31 265

1997 37 812 2007 32 346

1998 37 019 2008 35 065

1999 36 415 2009 36 682

2000 34 149 2010 35 626

2001 31 546 2011 34 385

2002 30 014 2012 34 068

2003 30 598

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas

3.45 pav. Gimstamumo kitimas Lietuvoje 2001–2012 m.

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas

Gimstamumas yra mažesnis už mirtingumą, tai lemia neigiamą natūralios gyventojų kaitos pusiausvyrą. Daug mirčių dėl nelaimingų atsitikimų, mirtys nuo ligų bei emigracija lemia spartų gyventojų skaičiaus mažėjimą. Daugelis šių ir kitų priežasčių turi įtakos gyventojų psichikos sveikatai. 3.46 paveiksle matome Lietuvos gyventojų pasiskirstymą pagal amžiaus grupes. Nuo 2001 m. iki 2011 m. aiškiai matomas 30–59 metų amžiaus gyventojų mažėjimas. Staigus darbingo amžiaus gyventojų sumažėjimas 2011 m. gali būti 51 51


ne tik emigracijos ir senėjimo problema, bet ir gyventojų surašymo rezultatas, kai buvo suskaičiuoti visi Lietuvos gyventojai, o ne tik pridėti gimusieji ir atimti mirusieji, kaip buvo daroma iki 2011 m. 3.46 pav. Lietuvos gyventojų demografinis pasiskirstymas 2001–2011 m. pagal amžiaus grupes

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas

Lietuvos gyventojų socialinė padėtis ir jos įtaka psichikos sveikatai. Gyventojų socialinė padėtis yra vienas iš reikšmingiausių rodiklių, darančių įtaką visuomenės sveikatai. Pasaulyje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad vaikams iš skurstančių šeimų, kitaip negu vaikams, nepatiriantiems skurdo, du kartus dažniau nustatoma elgesio sutrikimų. Depresija tarp skurstančiųjų pasitaiko 1,6–1,8 karto dažniau negu tarp pasiturinčių žmonių. Taip pat daugėja įrodymų, kad psichikos bei elgesio sutrikimų eiga priklauso nuo individo socialinės ir ekonominės padėties. Tai iš dalies susiję su faktu, kad neturtingiesiems sunkiau prieinamos psichikos sveikatos paslaugos. Skurdas susijęs ir su menku išsilavinimu bei nedarbu. Kompleksinis šių veiksnių poveikis sudaro daug prielaidų psichikos ir elgesio sutrikimams, o šie, savo ruožtu, sukelia neproduktyvumą ir dar didesnį nedarbą, didina valstybės išlaidas sveikatos priežiūrai. Skurdas ir su juo susiję elgesio bei psichikos sutrikimai turi abipusį ryšį su būsto neturėjimu ar praradimu. Socialiniai neramumai, konfliktai ir katastrofos, ginkluoti konfliktai, karai ir suirutės, kankinimai, įkalinimas, deportacija, migracija bei savaiminės ar žmonių sukeltos ekologinės katastrofos ir avarijos neigiamai veikia žmonių psichiką. Manoma, kad maždaug nuo trečdalio iki pusės visų žmonių, patyrusių sukrečiančius įvykius, vėliau turi psichikos problemų. Dažniausiai diagnozuojamas potrauminis streso sutrikimas, neretai ir depresija bei nerimo sutrikimas. Be to, daugeliui kenčiančiųjų nustatomi pavieniai simptomai ar jų deriniai, neatitinkantys sutrikimo diagnozės kriterijų. Tarp kitų veiksnių paminėtinas kalėjimas, kuriame gausu žmonių iš marginalinių visuomenės grupių, pasižyminčių pažeidžiamumu ir itin didele psichikos sutrikimų tikimybe. Pataruoju metu Lietuvoje vyko daug struktūrinių ir kiekybinių pasikeitimų dėl sulėtėjusio ekonomikos augimo, traukimosi. Ekonomikos susitraukimas paprastai sukelia daugybę socialinių pasekmių, tokių kaip nedarbas, gyventojų pajamų mažėjimas ir vartojimo struktūros pokyčiai, migracijos, nusikalstamumo, psichikos susirgimų didėjimas ir pan. Visa tai turi tiesioginį poveikį gyvenimo kokybei. Viešojoje erdvėje vyksta daug diskusijų dėl ekonominės krizės Lietuvoje. Vertinant krizės atsiradimo priežastis, dažnai minimos vietinės ekonomikos vystymosi ypatybės, strateginės ir taktinės valdymo klaidos ir net subjektyvūs valdymo veiksniai. Vis dėlto, plačiau apžvelgus kaimyninių ir kitų Europos bei pasaulio šalių ekonomikos vystymosi sulėtėjimą pastaraisiais metais, peršasi išvada, kad krizė Lietuvoje – tai pasaulinių ekonomikos procesų rezultatas ir jos išvengti Lietuva neturėjo galių. Diskusija galėtų vykti dėl šios krizės eigos ir masto: ar buvo galima sušvelninti krizės poveikį šalies ekonomikai, kad kuo mažiau blogėtų Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygos. Vyksmas, kai žmogus tampa savarankiškas ir suaugęs, – individualus, objektyvių ir subjektyvių prielaidų nulemtas procesas, kuris vieniems jaunuoliams gali būti lengvas ir greitas, o kitiems – sunkus, ilgas ir reikalaujantis ypač daug pastangų. Našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams, kurie ilgai gyvena vaikų globos institucijose, tapti savarankiškiems ir suaugti dar sunkiau, todėl rengtis savarankiškam gyvenimui reikia pradėti iškart atvykus į globos instituciją, kad ateityje būtų išvengta netikėtumų, apsunkinančių jaunuolių adaptaciją pradėjus gyventi savarankiškai. Kad tėvų globos netekusiems 52


vaikams perėjimas į suaugusiųjų gyvenimą nebūtų skausmingas ir sunkus, reikalingas nuoseklus, tęstinis, vaiko poreikius ir brandą atitinkantis savarankiškų įgūdžių ugdymas (Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo programos įgyvendinimo rekomendacijos. Vilnius, 2007). Savarankiško gyvenimo (tiksliau – kelio į tikrąjį savarankiškumą) pradžioje labai svarbi šeimos emocinė, finansinė bei praktinė parama, leidžianti jaunuoliui tyrinėti, reflektuoti, identifikuotis. Tėvų globos netekę vaikai, tapę „savarankiškais“ aštuoniolikamečiais, dažnai neturi tam galimybių, laiko ir erdvės. Įvairūs autoriai teigia, kad Lietuvos jaunuoliai, ilgai gyvenę vaikų globos institucijose ir pradedantys savarankišką gyvenimą, stokoja ne tik paramos ar palaikymo, bet ir praktinio ir emocinio pasirengimo būti „suaugusiu asmeniu“. Kaip alternatyva minima Didžiosios Britanijos vadinamoji „palydimoji globa“ (nutraukus globą vaikų globos institucijoje, jaunuoliams nuo 16 iki 24 metų teikiama parama), nes šioje šalyje priimta nuostata, kad nutrūkusi globa ir savarankiško gyvenimo pradžia – nuolatinis nenutrūkstamas procesas be aiškios pradžios ir pabaigos. Pažymėtina, kad Didžiojoje Britanijoje 2000 m. priimtas Vaikų globos baigties aktas, reglamentuojantis našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų savarankišką gyvenimą po globos ir nurodantis, kokių savarankiško gyvenimo žinių ir įgūdžių privalo turėti jaunuolis, pradėjęs gyventi savarankiškai. Didėjant bedarbių skaičiui (3.11 lentelė), skursta ir valstybė, ir žmonės. Lietuvoje yra aiškios nedarbo augimo tendencijos, daugiau nei per dešimt metų bedarbių skaičius išaugo dvigubai. Daug įtakos turėjo ekonomikos krizė, nes iki krizės padėtis buvo labai pagerėjusi ir paskui grįžo į 2002 m. lygį. 3.11 lentelė. Lietuvoje 1998–2011 m. registruoti bedarbiai ir jų įdarbinimas (tūkst.)

Bedarbių įdarbinimas

Bedarbiai

1998

..

1999

2006

2007

2008

2009

113,7 148,7 204,9 223,5 198,4 167,0 142,5 100,8 73,2

67,3

73,4

203,1 312,1 247,2

83,6

107,2 118,2 ..

84,9

2000

98,7

2001

2002

2003

2004

2005

131,2 129,7 130,6 125,5 109,7 99,7

2010

..

2011

..

– tokio rodiklio atitinkamu laikotarpiu nebuvo, nėra duomenų, nors toks reiškinys atitinkamu laikotarpiu buvo, statistinio vertinimo tikslumas nepakankamas, duomenys nepateikiami. Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas

Gyventojų socialinę padėtį blogino smarkiai kylančios kainos ir joms neproporcingos algos. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2008 m. iki 2012 m. minimalus atlyginimas visai nekito. Tokia padėtis šalyje lėmė augantį skurdą. Nuolatinis gyventojų išlaidų didėjimas sukėlė daug neigiamų pasekmių, suprastėjo gyventojų mityba, liko mažiau pinigų geresniam poilsiui, teko tenkintis prastesnėmis buities sąlygomis ir pan. Taip pat daugelis kitų veiksnių gali lemti psichikos sveikatos nestabilumą, pvz., šeiminė padėtis, kai našlė (našlys), vieniša (vienišas) arba išsiskyrusi moteris (išsiskyręs vyras) augina vaikus (3.12 lentelė). 3.12 lentelė. Gyventojai pagal santuokinę padėtį Lietuvoje 2001 Iš viso Niekada negyveno santuokoje Ištekėjusios / vedę Našlės / našliai Išsituokusios / išsituokę Nenurodė

Moterys 100,0 21,1 51,6 17,0 10,2 0,1

2012 Vyrai 100,0 28,2 60,7 3,2 7,8 0,1

Moterys 100,0 27,6 45,6 13,7 13,1 0,0

Vyrai 100,0 37,2 50,7 2,3 9,8 0,0

Šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas

Ypač blogėja neįgalių asmenų psichologinė sveikata, jiems sunku atsitiesti po nelaimės, pasikeitusio gyvenimo, prarastos galimybės į normalų ir visavertį gyvenimą, dirbti, užsiimti kita veikla. Lietuvoje labai trūksta tolerancijos, neįgalieji neretai yra stigmatizuojami. 53 53


3.13 lentelė. Asmenys, pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais 2005–2011 m. Darbingo amžiaus asmenys

2005 2006 Vyrai ir moterys 22 321 20 169 10,6 9,5 Vyrai 11 874 10 737 11,2 10,2 Moterys 10 447 9 432 9,9 8,9

Asmenys, pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais 1 000 tenka pripažintų neįgaliaisiais Asmenys, pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais 1 000 tenka pripažintų neįgaliaisiais Asmenys, pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais 1 000 tenka pripažintų neįgaliaisiais

2007

2008

2009

2010

2011

25 557 12,0

26 649 12,4

22 507 10,4

15 432 7,3

14 880 7,3

13 351 12,6

14 147 13,2

13 108 12,2

9 016 8,5

8 734 8,5

12 206 11,3

12 502 11,6

9 399 8,6

6 416 6,1

6 146 6,0

Neįgaliesiems sunku prisitaikyti ir dėl to, kad ne visur sudaromos jiems palankios sąlygos, negalėdami be sunkumų patekti net į parduotuvę ar kitą pastatą, neįgalieji jaučiasi dar labiau atstumti. Nors dabar padėtis gerėja, daugėja pagalbinių priemonių žmonėms, turintiems negalią. Būsto pritaikymas pateiktas 3.14 lentelėje. 3.14 lentelė. Būsto pritaikymas neįgaliesiems 2004–2011 m. Asmenys, kuriems reikia pritaikyti būstą Būstų, pritaikytų neįgaliesiems, skaičius Palyginti su bendru asmenų, kuriems reikia pritaikyti būstą, skaičiumi, proc.

2004 1 264 249

2005 1 310 262

2006 1 465 345

2007 540 270

2008 687 363

2009 685 262

2010 634 254

2011 569 253

19,7

20,0

23,5

50,0

52,8

38,2

40,1

44,5

Psichikos sveikatos sutrikimų paplitimo statistika. Siekdami išanalizuoti suaugusiųjų susirgimų psichikos ligomis kaitą, rėmėmės Higienos instituto duomenimis bei SVEIDROS duomenų baze. Remiantis krizės laikotarpiu ypač išaugusiu susirgimų skaičiumi, patvirtinti anksčiau išanalizuoti visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksniai. Bendras sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais (3.47 pav.) per dešimties metų laikotarpį išliko panašus tiek vyrų, tiek moterų grupėje. 3.47 pav. Vyrų ir moterų sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

Sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį (3.48 pav.) yra gerokai didesnis vyrų grupėje, nes vyrai apskritai vartoja daugiau alkoholio. Pastebimas tolydus vyrų sergamumo augimas iki 2008 m. vidurio, o moterų grupėje – iki 2009 m. vidurio. Tačiau toliau matomas ryškus vyrų ir moterų sergamumo mažėjimas iki 2010 m. vidurio. Tikėtina, kad mažiau alkoholio šiuo metu suvartota dėl per krizę sumažėjusių pajamų.

54


3.48 pav. Vyrų ir moterų sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

Sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant psichoaktyviąsias medžiagas (3.49 pav.) yra labai neproporcingas ir kintantis. Detalios veiksnių, darančių įtaką šiems rodikliams, analizės neatlikome, nes tai nebuvo šio tyrimo užduotis. 3.49 pav. Vyrų ir moterų sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant psichoaktyviąsias medžiagas 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

Ligotumas demencija ir Alzheimerio liga (3.50 pav.) bei sergamumas šiomis ligomis (3.51 pav.) tolydžiai didėjo. Tačiau svarbu skirti ligotumą ir sergamumą. Ligotumas yra sergančių asmenų skaičius populiacijoje tam tikru metu. Todėl matome, kaip kasmet šis skaičius auga: prie esamų atvejų prisideda naujų. Gydyti šią ligą sunku, o pasveikti beveik neįmanoma. Sergamumas yra naujų ligos atvejų skaičius populiacijoje, atsirandantis per tam tikrą laiką. Taigi šiuo atveju kiekvienais metais užfiksuojamas naujų atvejų skaičius, kuris nėra pridedamas prie esamųjų. Sergamumas demencija ir Alzheimerio liga vis auga, dažniau serga moterys.

55 55


3.50 pav. Vyrų ir moterų ligotumas demencija ir Alzheimerio liga 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

3.51 pav. Vyrų ir moterų sergamumas demencija ir Alzheimerio liga 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

Sergamumas schizofrenija (3.52 pav.) mažėja nedaug, o ligotumas šia liga (3.53 pav.) išlieka gana aukštas. 3.52 pav. Vyrų ir moterų ligotumas schizofrenija 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

56


3.53 pav. Vyrų ir moterų sergamumas schizofrenija 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

Nuotaikos sutrikimų ligotumas (3.54 pav.) tarp moterų nuolat auga, o vyrų grupėje keičiasi labai nedaug. Galima argumentuoti, kad šis sutrikimas sunkiau pasireiškia būtent moterims, nes jos pasveiksta rečiau nei vyrai. Suaugusiųjų sergamumas nuotaikos sutrikimais (3.55 pav.) per dešimt metų keitėsi nedaug, išskyrus 2001–2003 m., kai labai sumažėjo šių sutrikimų turinčių moterų. Be to, moterims nuotaikos sutrikimai pasireiškia gerokai dažniau nei vyrams. 3.54 pav. Vyrų ir moterų ligotumas nuotaikos sutrikimais 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

57 57


3.55 pav. Vyrų ir moterų sergamumas nuotaikos sutrikimais 2001–2011 m. 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

Moterų ligotumas depresija (3.56 pav.) yra gana didelis, ir šis skaičius nuolat auga. Vyrai depresija serga kur kas rečiau ir ligotumas jų grupėje nedidėja. 3.56 pav. Vyrų ir moterų nuo 15 metų ir vyresnio amžiaus ligotumas depresija 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

Išanalizavę duomenis apie įvairias psichikos ligas, galime teigti, kad suaugusiųjų sergamumas psichikos ligomis didėja, o imlioji visuomenės dalis yra moterys. Remiantis žinomais rizikos veiksniais, galima daryti prielaidą, kad moterys sunkiau išgyvena sunkumus, ir tai daro poveikį jų psichikos sveikatai. Atsiradusius psichikos sutrikimus išgydyti sudėtinga, nes dažniausiai sunku pašalinti ligą sukėlusį veiksnį. 2006–2011 m. diagnozuotų organinės depresijos atvejų skaičius nuolat didėjo (3.57 pav.). Jis ypač išaugo 2007 m. Moterys dėl šios ligos kreipėsi daug dažniau nei vyrai: palyginti su vyrais, sergančių moterų beveik tris kartus daugiau. Dėl potrauminio sindromo, priešingai – besikreipiančių vyrų buvo tris kartus daugiau nei moterų (3.58 pav.). Tačiau apskritai pastebima tendencija, kad potrauminio sindromo atvejų kasmet nustatyta vis mažiau.

58


3.57 pav. 2006–2011 m. diagnozuotų organinės depresijos (F06.3) atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

3.58 pav. 2006–2011 m. diagnozuotų potrauminio sindromo (F07.2) atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

3.59 paveiksle matyti, kad per šešerius metus diagnozuota vis daugiau paranoidinės schizofrenijos (F20.0) atvejų. Kreipimosi dėl kitų schizofreninių sutrikimų skaičius kito nedaug, išskyrus paprastąją schizofreniją (F20.6). Šio sutrikimo skaičius 2006–2007 m. truputį sumažėjo, tačiau vėliau ėmė kilti (3.60 pav.). 3.59 pav. 2006–2011 m. diagnozuotų paranoidinės schizofrenijos (F20.0) atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

59 59


3.60 pav. 2006–2011 m. diagnozuotų schizofreninių sutrikimų (F20.1–F20.9) skaičius 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

Moterų, sergančių paranoidine, katatonine, rezidualine ir kita schizofreninių sutrikimų forma, taip pat poschizofrenine depresija, 2006–2011 m. buvo daugiau nei vyrų (3.15 lentelė). Tačiau vyrai dažniau nei moterys kreipėsi dėl hebefreninės ir paprastosios schizofrenijos atvejų. Nediferencijuotos ir nepatikslintos schizofrenijos atvejų tiek vyrų, tiek moterų imtyse diagnozuota maždaug vienodai, išskyrus 2010 m., kai nustatyta daug daugiau nepatikslinta schizofrenija segančių vyrų. 3.15 lentelė. 2006–2011 m. vyrų ir moterų, sergančių schizofreniniais sutrikimais (F20.0–F20.9), skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006 Vyrai Moterys

818,4 947,6

Vyrai Moterys

9,9 7,5

Vyrai Moterys

3,7 4,3

Vyrai Moterys

4,9 4,8

Vyrai Moterys

1,9 7,0

Vyrai Moterys

15,2 16,4

Vyrai Moterys

39,1 24,9

Vyrai Moterys

10,1 18,1

Vyrai Moterys

2,3 2,3

2007 2008 2009 F20.0 Paranoidinė schizofrenija 805,0 846,7 616,2 898,9 957,6 983,3 F20.1 Hebefreninė schizofrenija 11,3 9,7 10,5 12,7 8,8 8,4 F20.2 Katatoninė schizofrenija 4,1 3,2 3,1 4,4 4,4 4,6 F20.3 Nediferencijuota schizofrenija 5,6 5,3 5,5 5,2 4,4 4,6 F20.4 Poschizofreninė depresija 1,5 1,5 1,9 7,0 5,0 3,8 F20.5 Rezidualinė schizofrenija 16,0 15,4 14,1 15,8 16,5 17,0 F20.6 Paprastoji schizofrenija 33,3 35,3 35,3 22,5 23,8 23,0 F20.8 Kita schizofrenija 9,4 10,1 9,3 16,6 15,5 14,3 F20.9 Nepatikslinta schizofrenija 3,0 2,6 1,9 2,0 1,3 2,0

2010

2011

959,0 1 047,3

1 064,8 1 158,2

11,1 9,3

13,9 10,0

3,6 5,6

4,3 4,8

6,6 6,6

8,6 9,5

1,4 4,0

1,5 3,4

14,2 16,9

13,3 15,3

37,7 24,8

41,4 25,8

10,2 14,6

9,1 16,4

57,2 1,8

1,9 3,5 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

60


Kreipimosi dėl psichozinių sutrikimų skaičius 2006–2011 m. vis kito (3.61 pav.). Ūminių polimorfinių psichozinių sutrikimų be schizofrenijos simptomų (F23.0) nustatyta vis mažiau, o ūminio polimorfinio psichozinio sutrikimo su schizofrenijos simptomais (F23.1) atvejų skaičius stipriai išaugo. Ypač staigus šio skaičiaus kilimas pirmiausia pastebimas 2007 m., o paskui – 2010 m. viduryje. Dėl kitų psichozinių sutrikimų – ūminio panašaus į schizofreniją psichozinio sutrikimo (F23.2) ir kitų ūminių psichozinių sutrikimų, vyraujant kliedesiams (F.23.3), – taip pat kreiptasi vis dažniau, išskyrus 2009 m. vidurį, kai užfiksuotas sumažėjęs šių atvejų skaičius. Diagnozuotų kitų ūminių ir praeinančių psichozinių sutrikimų (F23.8) bei nepatikslintų ūminių ir praeinančių psichozinių sutrikimų (F23.9) skaičius kito nedaug. Aptariant skirtumus tarp vyrų ir moterų, kuriems 2006–2011 m. diagnozuoti ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai, galima teigti, kad moterys dažniau nei vyrai kreipėsi dėl ūminio polimorfinio psichozinio sutrikimo be schizofrenijos simptomų, ūminio polimorfinio psichozinio sutrikimo su schizofrenijos simptomais, kitų ūminių psichozinių sutrikimų ir kitų ūminių ir praeinančių psichozinių sutrikimų (3.16 lentelė). Ryškių skirtumų tarp vyrų ir moterų, kuriems nustatytas ūminis panašus į schizofreniją psichozinis sutrikimas ir nepatikslintas ūminis ir praeinantis psichozinis sutrikimas, nėra. 3.61 pav. 2006–2011 m. diagnozuotų ūminių ir praeinančių psichozinių sutrikimų (F23.0–F23.9) skaičius 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

3.16 lentelė. 2006–2011 m. vyrų ir moterų, sergančių ūminiais ir praeinančiais psichoziniais sutrikimais (F23.0–F23.9), skaičius 100 tūkst. gyventojų

Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys

2006 2007 2008 2009 2010 F23.0 Ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas be schizofrenijos simptomų 4,3 4,1 4,6 4,2 5,4 9,6 9,2 8,7 7,6 6,6 F23.1 Ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su schizofrenijos simptomais 6,5 8,4 9,2 8,1 9,0 10,9 8,4 9,8 9,7 9,3 F23.2 Ūminis panašus į schizofreniją psichozinis sutrikimas 2,7 2,2 1,1 1,9 3,0 2,2 2,4 1,8 1,2 2,0 F23.3 Kiti ūminiai psichoziniai sutrikimai 1,4 1,0 0,7 0,8 1,2 1,4 2,2 1,5 1,5 1,8 F23.8 Kiti ūminiai ir praeinantys psichoziniai sutrikimai 0,7 0,3 0,7 1,1 0,6 1,1 1,6 1,0 1,2 1,5 F23.9 Nepatikslintas ūminis ir praeinantis psichozinis sutrikimas 0,6 0,6 0,7 0,9 0,8 1,2 0,6 1,0 0,7 0,8

2011 4,8 7,4 9,8 13,0 3,6 3,0 1,8 2,5 0,8 1,1 0,4 0,9 Šaltinis – SVEIDRA, 2012 61

61


Diagnozuotų schizoafektinio sutrikimo – manijos, depresijos ir mišraus tipo – atvejų palaipsniui daugėjo tiek vyrų, tiek moterų imtyje (3.17 lentelė). Kitų schizoafektinių sutrikimų ir nepatikslinto schizoafektinio sutrikimo atvejų nustatyta tik truputį daugiau. Palyginti su moterimis, vyrai dažniau kreipėsi dėl manijos tipo schizoafektinių sutrikimų, tačiau moterų imtyje diagnozuota beveik du kartus daugiau depresijos ir mišraus tipo schizoafektinio sutrikimo atvejų. Palyginti su kitais schizoafektiniais sutrikimais, depresijos tipo sutrikimų nustatoma daugiausia. 3.17 lentelė. 2006–2011 m. diagnozuotų schizoafektinių sutrikimų (F25.0–F25.9) skaičius 100 tūkst. gyventojų. 2006 Iš viso Vyrai Moterys

42,7 22,1 20,6

Iš viso Vyrai Moterys

764,0 230,5 533,5

Iš viso Vyrai Moterys

172,0 63,5 108,5

Iš viso Vyrai Moterys

0,6 0,1 0,5

Iš viso Vyrai Moterys

0,4 0,1 0,3

2007 2008 2009 F25.0 Schizoafektinis sutrikimas, manijos tipas 39,0 40,0 43,3 20,2 20,3 22,0 18,8 19,7 21,3 F25.1 Schizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas 756,2 791,6 808,9 228,0 237,0 241,9 528,2 554,6 537,1 F25.2 Schizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas 167,3 172,8 169,4 60,3 60,9 61,1 107,0 111,9 108,3 F25.8 Kiti schizoafektiniai sutrikimai 0,7 0,6 0,6 0,2 0,1 0,2 0,6 0,4 0,4 F25.9 Nepatikslintas schizoafektinis sutrikimas 0,5 0,4 0,3 0,2 0,3 0,1 0,2 0,1 0,1

2010

2011

47,8 25,5 22,2

54,2 29,4 24,9

860,3 258,1 602,2

919,9 273,6 646,2

175,1 61,9 113,2

192,8 68,6 124,2

0,4 0,0 0,3

0,8 0,5 0,3

0,4 0,3 0,1

0,5 0,0 0,5 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Aptariant sergamumą postnataliniais depresiniais sutrikimais, galima teigti, kad vidutinio sunkumo epizodų per šešerius metus diagnozuota daug daugiau nei kitų šio sutrikimo tipų (3.18 lentelė). Moterys dėl vidutinio sunkumo depresijos epizodo atvejų kreipėsi kelis kartus dažniau nei vyrai. Tačiau 2006–2011 m. diagnozuotų šio epizodo atvejų vyrų imtyje padaugėjo, o moterų grupėje, atvirkščiai, sumažėjo. Panašūs duomenys matyti ir lengvos depresijos epizodo atveju: moterys dėl šio sutrikimo kreipėsi daug dažniau nei vyrai, tačiau nustatytų sutrikimo atvejų skaičius moterų imtyje sumažėjo, o vyrų grupėje išaugo. Diagnozuotų sunkios depresijos epizodo be psichozės simptomų ir sunkios depresijos epizodo su psichozės simptomais atvejų per šešerius metus sumažėjo tiek vyrų, tiek moterų imtyje. Moterys dėl šio sutrikimo kreipėsi daug dažniau nei vyrai. Informacijos apie kitus postnatalinių depresinių sutrikimų tipus dar trūksta – duomenys apie juos pradėti rinkti tik 2011 m. Tačiau net ir iš šių fragmentiškų duomenų matome, kokią svarbią vietą depresinių susirgimų struktūroje sudaro moterims po gimdymo pasireiškiantys postnataliniai depresiniai sutrikimai (3.18 lentelė). 3.18 lentelė. 2006–2011 m. diagnozuotų depresinių sutrikimų (F32.0–F32.91) skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006

Iš viso Vyrai Moterys Moterys Iš viso Vyrai

2007 2008 2009 2010 F32.0 Lengvos depresijos epizodas 40,6 31,6 30,9 26,0 26,6 8,9 6,0 6,6 5,2 5,8 31,7 25,6 24,3 20,8 20,8 F32.01 Lengvos depresijos epizodas, atsirandantis postnataliniu periodu F32.1 Vidutinio sunkumo depresijos epizodas 1495,7 1462,6 1601,6 1655,6 1764,8 275,9 277,5 315,1 335,1 366,9

62

2011 37,7 10,1 27,7 1,1 1481,7 302,0


Moterys Moterys Iš viso Vyrai Moterys Moterys Iš viso Vyrai Moterys Moterys Iš viso Vyrai Moterys Moterys Iš viso Vyrai Moterys Moterys

1219,8 1185,1 1286,5 1320,5 1398,0 1179,8 F32.11 Vidutinio sunkumo depresijos epizodas, atsirandantis postnataliniu periodu 54,6 F32.2 Sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų 390,1 426,9 438,1 428,6 411,5 301,6 77,4 83,1 91,1 91,0 92,9 66,6 312,7 343,8 347,0 337,6 318,6 235,0 F32.21 Sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, atsirandantis postnataliniu periodu 10,5 F32.3 Sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais 24,6 21,4 20,6 19,7 18,8 13,0 6,5 6,8 5,7 6,2 6,3 3,8 18,1 14,6 14,9 13,5 12,5 9,2 F32.31 Sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais, atsirandantis postnataliniu periodu 0,8 F32.8 Kiti depresijos epizodai 2,3 2,3 2,1 1,8 2,0 2,3 0,5 0,3 0,6 0,5 0,5 0,6 1,8 2,0 1,5 1,3 1,5 1,7 F32.81 Kiti depresijos epizodai, atsirandantys postnataliniu periodu 0,1 F32.9 Nepatikslintas depresijos epizodas 17,6 16,2 12,0 11,4 13,8 14,5 3,8 3,7 2,4 2,9 3,2 0,6 13,7 12,5 9,6 8,5 10,6 11,5 F32.91 Nepatikslintas depresijos epizodas, atsirandantis postnataliniu periodu 0,3

Šaltinis – SVEIDRA, 2012 Duomenys apie diagnozuotus pasikartojančius depresinius sutrikimus rodo, kad padaugėjo visų jo formų atvejų (3.19 lentelė). Tik kreipimosi dėl remisijų skaičius per šešerius metus nedaug sumažėjo. Aiškiai matoma tendencija, kad moterų imtyje pasikartojantys depresiniai sutrikimai diagnozuojami daug dažniau nei vyrų grupėje. Tačiau lengvos depresijos epizodo ir remisijos atvejais besikreipiančių moterų skaičius mažėjo nedaug, o besikreipiančių vyrų – šiek tiek augo. 3.19 lentelė. 2006–2011 m. diagnozuotų pasikartojančių depresinių sutrikimų (F33.0–F33.9) skaičius 100 tūkst. gyventojų

Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys

2006 2007 2008 2009 2010 2011 F33.0 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, lengvos depresijos epizodas 18,7 15,7 15,8 14,9 15,0 19,5 3,3 4,1 4,0 4,0 4,0 5,2 15,3 11,6 11,8 11,0 11,0 14,3 F33.1 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas 1 611,7 1 673,2 1 831,5 1 933,0 207,9 2 357,9 229,9 236,0 251,6 275,0 302,2 334,1 1 381,8 1 437,1 1 580,0 1 658,1 1 777,0 2 023,8 F33.2 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų 641,3 743,6 819,9 847,0 913,7 961,2 95,5 114,7 122,9 132,2 139,5 151,6 545,8 629,0 696,9 714,8 774,2 809,6 F33.3 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais 41,7 44,4 40,6 46,2 49,0 50,2 7,6 6,8 7,5 8,9 9,6 11,2 34,1 37,6 33,1 37,4 39,3 39,0 63 63


Iš viso Vyrai Moterys

7,7 1,2 6,5

Iš viso Vyrai Moterys

0,2 0,1 0,1

Iš viso Vyrai Moterys

0,9 0,2 0,7

F33.4 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, remisija 6,3 4,6 5,4 1,2 0,8 1,2 5,1 3,8 4,2 F33.8 Kiti pasikartojantys depresiniai sutrikimai 0,2 0,3 0,3 0,1 0,1 0,0 0,1 0,1 0,3 F33.9 Nepatikslintas pasikartojantis depresinis sutrikimas 0,5 0,9 0,8 0,0 0,1 0,2 0,5 0,8 0,6

5,8 1,0 4,7

6,7 1,6 5,1

0,3 0,0 0,2

0,6 0,2 0,4

1,2 0,2 0,9

2,1 0,4 1,7 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

2006–2011 m. didžiausią dalį diagnozuotų bipolinių afektinių sutrikimų sudarė sunkios depresijos be psichozės simptomų (F31.4) atvejai (3.62 pav.). Šio sutrikimo atvejų skaičius nuolat didėjo. Kitų bipolinių afektinių sutrikimų skaičius kito nedaug. 3.20 lentelėje matyti, kad moterys dažniau nei vyrai kreipėsi dėl hipomanijos, manijos su psichozės simptomais, lengvos arba vidutinio sunkumo depresijos, sunkios depresijos be psichozės simptomų, sunkios depresijos su psichozės simptomais ir nepatikslinto bipolinio afektinio sutrikimo atvejų. Tačiau kitais – manijos be psichozės simptomų, mišraus epizodo, remisijos ir kitų bipolinių afektinių sutrikimų – atvejais ryškių skirtumų tarp vyrų ir moterų nepastebima. Bipoliniu sutrikimu sirgusių (ir galimai tebesergančių) bei į sveikatos priežiūros specialistus besikreipiančių asmenų dėl remisijos (F31.7) yra santykinai labai nedaug ir jų skaičius nedidėja. Tačiau šis pacientų pogrupis yra labai svarbus ilgalaikiam būklės stebėjimui ir atkryčio prevencijai taikant lėtinių neinfekcinių ligų priežiūros modelį. Šis mažas rodiklis galimai rodo, kad šių pacientų ryšys su sveikatos priežiūros tarnybomis nutrūksta, o tai nėra kokybiškos ilgalaikės aukštos rizikos grupės pacientų priežiūros požymis. 3.62 pav. 2006–2011 m. diagnozuotų bipolinių afektinių sutrikimų (F31.0–F31.9) skaičius 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

3.20 lentelė. 2006–2011 m. vyrų ir moterų, sergančių bipoliniais afektiniais sutrikimais (F31.0–F31.9), skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006 Vyrai Moterys Vyrai Moterys

2007 2008 2009 2010 F31.0 Bipolinis afektinis sutrikimas, hipomanija 0,7 0,7 1,0 1,3 1,3 1,8 1,4 1,5 1,3 1,5 F31.1 Bipolinis afektinis sutrikimas, manija be psichozės simptomų 3,1 3,4 3,4 3,3 4,4 3,4 3,1 3,4 3,4 4,1 64

2011 1,6 2,2 3,8 4,5


Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys

F31.2 Bipolinis afektinis sutrikimas, manija su psichozės simptomais 4,9 5,1 4,8 5,5 6,4 5,8 7,6 6,6 7,0 8,4 F31.3 Bipolinis afektinis sutrikimas, lengva arba vidutinio sunkumo depresija 10,4 9,5 7,9 7,4 9,7 17,4 17,2 17,4 17,3 18,5 F31.4 Bipolinis afektinis sutrikimas, sunki depresija be psichozės simptomų 27,5 25,5 26,5 29,7 29,6 47,3 48,4 49,8 53,3 56,6 F31.5 Bipolinis afektinis sutrikimas, sunki depresija su psichozės simptomais 2,9 2,6 2,5 2,8 2,2 5,9 5,7 5,7 5,2 6,0 F31.6 Bipolinis afektinis sutrikimas, mišrus epizodas 2,4 2,1 2,6 4,0 3,7 3,1 3,6 2,6 4,2 4,4 F31.7 Bipolinis afektinis sutrikimas, remisija 0,9 0,7 0,7 0,5 0,5 0,7 0,7 0,7 0,8 0,9 F31.8 Kiti bipoliniai afektiniai sutrikimai 0,0 0,0 0,0 0,1 0,1 0,1 0,0 0,1 0,1 0,1 F31.9 Nepatikslintas bipolinis afektinis sutrikimas 0,2 0,1 0,1 0,2 0,1 0,4 0,3 0,3 0,3 0,4

7,1 7,6 10,0 17,8 31,6 64,1 2,3 6,4 3,9 4,0 0,8 0,6 0,0 0,0 0,1 0,7 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Per šešerius metus pastebėtas netolygus diagnozuotų obsesinių kompulsinių sutrikimų skaičiaus kitimas (3.63 pav.). Atvejų, kai vyrauja obsesinės mintys ar apmąstymai (F42.0), truputį padaugėjo, nors 2009–2010 m. šių sutrikimų buvo pastebimai sumažėję. Atvejų, kai vyrauja kompulsiniai veiksmai (įkyrūs ritualai) (F42.1), gerokai sumažėjo, o kreipimųsi dėl mišraus obsesinio kompulsinio sutrikimo skaičius labai padidėjo (F42.2). Nustatytų kitų obsesinių kompulsinių sutrikimų (F42.8) ir nepatikslinto obsesinio kompulsinio sutrikimo (F42.9) atvejų skaičius per šešerius metus keitėsi nedaug. Tik 2007 m. užfiksuotas akivaizdus kreipimųsi dėl nepatikslinto obsesinio kompulsinio sutrikimo skaičiaus padidėjimas. Atvejai, kai vyrauja obsesinės mintys ar apmąstymai, taip pat atvejai, kai vyrauja kompulsiniai veiksmai, dažniau diagnozuojami moterims (3.21 lentelė). Tačiau dėl kitų obsesinio kompulsinio sutrikimo atvejų vyrai ir moterys kreipėsi maždaug vienodai dažnai. 3.63 pav. Diagnozuotų obsesinio kompulsinio sutrikimo (F42.0–F42.9) atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras 65 65


3.21 lentelė. 2006–2011 m. vyrų ir moterų, sergančių obsesiniais kompulsiniais sutrikimais (F42.0–F42.9), skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006 Vyrai Moterys

0,7 2,1

Vyrai Moterys

0,9 4,3

Vyrai Moterys

0,9 0,7

Vyrai Moterys

0,1 0,1

Vyrai Moterys

0,1 0,1

2007 2008 2009 F42.0 Vyrauja obsesinės mintys ar apmąstymai 1,0 0,7 0,8 1,8 2,1 2,3 F42.1 Vyrauja kompulsiniai veiksmai (įkyrūs ritualai) 0,8 1,0 0,9 4,5 3,8 3,0 F42.2 Mišrus, įkyrios mintys ir veiksmai 1,4 1,3 1,5 1,2 1,8 1,2 F42.8 Kiti obsesiniai kompulsiniai sutrikimai 0,1 0,1 0,0 0,0 0,2 0,1 F2.9 Nepatikslintas obsesinis kompulsinis sutrikimas 0,4 0,4 0,0 0,7 0,1 0,1

2010

2011

0,5 1,9

1,0 2,2

1,1 2,6

1,1 2,5

1,4 1,6

1,7 1,6

0,1 0,3

0,1 0,0

0,1 0,1

0,2 0,2 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Aptariant sergamumą reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimais, dėmesys atkreiptinas į duomenis apie adaptacijos sutrikimą (F43.2): šio sutrikimo atvejų per penkerius metus diagnozuota vis daugiau (3.64 pav.). Ypač staigus šių atvejų padažnėjimas pastebimas 2008 m. Kitų reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimo atvejų skaičius kito nedaug. Tačiau pažymėtina, kad potrauminio streso sutrikimo atvejų diagnozuota vis mažiau tiek vyrų, tiek moterų imtyse (3.22 lentelė). Be to, apskritai sumažėjo skaičius moterų, kurioms diagnozuoti reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimai, taip pat ūminės reakcijos į stresą sutrikimai. Vis dėlto 3.22 lentelėje matyti, kad moterys daug dažniau nei vyrai kreipiasi dėl reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimų. 3.64 pav. 2006–2011 m. diagnozuotų reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimo (F43.0–F43.9) atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų

Šaltinis – Higienos instituto Sveikatos informacijos centras

66


3.22 lentelė. 2006–2011 m. moterų ir vyrų, sergančių reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimais (F43.0–F43.9), skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006 Vyrai Moterys

3,8 12,5

Vyrai Moterys

6,0 16,3

Vyrai Moterys

5,2 18,1

Vyrai Moterys

38,0 99,5

Vyrai Moterys

0,9 2,1

Vyrai Moterys

0,4 1,8

2007 2008 2009 F43 Reakcijos į didelį stresą ir adaptacijos sutrikimai 3,6 4,4 4,9 14,0 15,8 15,1 F43.0 Ūminė reakcija į stresą 5,0 5,6 4,9 15,2 16,6 12,2 F43.1 Potrauminio streso sutrikimas 4,9 5,2 4,5 14,7 13,6 12,8 F43.2 Adaptacijos sutrikimas 41,2 42,1 52,0 98,3 106,6 122,5 F43.8 Kitos reakcijos į stiprų stresą 0,9 0,8 0,7 1,9 1,8 2,2 F43.9 Nepatikslinta reakcija į stiprų stresą 0,5 0,4 0,3 1,5 1,4 1,9

2010

2011

4,0 13,7

3,9 10,8

4,7 11,8

6,8 15,3

3,8 16,0

4,4 14,2

56,7 128,6

68,6 150,8

1,0 2,1

1,2 3,0

0,3 1,9

0,5 2,4 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

3.23 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad kreipimųsi dėl visų psichikos sveikatos sutrikimų skaičius 2006–2011 m. labai padidėjo, ir dėl šio gydymo kreipėsi vis daugiau žmonių. Dėl psichikos ir elgesio sutrikimų gydymo – tiek ambulatorinio, tiek stacionarinio – per šešerius metus taip pat kreipėsi vis daugiau žmonių. Beveik visais atvejais moterys dėl gydymo kreipėsi daug dažniau nei vyrai. Tačiau dėl stacionarinio psichikos ir elgesio sutrikimų gydymo (tiek psichiatrijos ligoninėje, tiek bendrojo profilio ligoninės psichiatrijos specializacijos skyriuose) vyrai kreipėsi dažniau nei moterys. 3.23 lentelė. Ambulatorinio ir stacionarinio gydymo nuo psichikos sveikatos sutrikimų atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006–2011 m. Kiek kartų kreiptasi Iš viso Vyrai Moterys Besikreipusių žmonių skaičius Iš viso Vyrai Moterys Kiek kartų kreiptasi dėl F diagnozės sutrikimų Iš viso Vyrai Moterys Skaičius žmonių, kurie kreipėsi dėl F diagnozės sutrikimų Iš viso Vyrai Moterys Kreiptasi dėl ambulatorinio F diagnozės sutrikimų gydymo Iš viso Vyrai

2006 178 737,8 167 567,1 55 362,3 112 204,7 24 397,6 24 397,6 8 125,5 15 083,3

2007 185 116,3 173 805,8 57 487,7 116 318,1 25 143,8 25 143,8 8 452,0 15 482,1

2008 198 187,2 186 479,0 61 895,9 124 583,1 26 161,2 24 877,6 8 837,9 16 039,7

2009 205 404,1 193 683,0 71 628,6 133 775,4 26 453,2 25 098,7 8 993,3 16 105,5

2010 218 343,1 206 189,4 69 667,0 136 522,4 26 915,4 25 688,8 9 199,5 16 489,3

2011 2 319 517,5 217 738,8 73 934,7 143 802,8 27 784,2 26 716,8 9 620,0 17 096,2

18 141,1

18 573,6

20 027,4

20 869,6

22 343,6

23 815,8

15 303,5 4 734,7 10 568,8

15 711,5 4 866,6 10 844,9

16 989,7 5 179,3 11 810,3

17 761,1 5 429,1 12 332,0

19 000,6 5 882,5 13 118,0

20 361,6 6 310,0 14 051,6

4 825,1

4 967,6

5 202,9

5 172,5

5 312,5

5 499,2

4 427,3 1 355,4 3 071,8

4 572,3 1 470,3 3 102,0

4 793,0 1 514,0 3 279,0

4 760,4 1 497,5 3 262,9

4 951,9 1 572,2 3 379,7

5 188,9 1 645,7 3 543,2

17 049,7

17 439,5

18 896,2

19 778,1

21 206,5

22 411,5

14 333,9 4 191,4

14 697,4 4 273,0

15 979,1 4 605,8

16 774,4 4 876,8

17 967,5 5 299,1

19 086,5 5 601,1 67

67


Moterys Kreiptasi dėl stacionarinio F diagnozės sutrikimų gydymo Iš viso Vyrai Moterys

10 142,5

10 424,3

11 373,3

11 897,6

12 668,4

13 485,4

1 091,5

1 134,1

1 131,2

1 091,5

1 137,1

1 404,3

969,6 543,3 426,3

1 014,1 593,6 420,5

1 010,5 573,5 437,0

986,7 552,3 434,4

1 033,1 583,4 449,7

1 275,1 708,9 566,2

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Aptariant psichikos sveikatos gydymo (tiek ambulatorinėje, tiek ir stacionarinėje sveikatos priežiūros grandyje) įvairių diagnozių pasiskirstymą 2006–2010 m., pabrėžtina, kad ypač padaugėjo organinių ir simptominių psichikos sutrikimų, nuotaikos (afektinių) psichikos sutrikimų, elgesio sutrikimų sindromų, susijusių su fiziologiniais sutrikimais ir fiziniais faktoriais, taip pat psichologinės raidos sutrikimo gydymo atvejų (3.24 lentelė). Tačiau per šešerius metus nedaug sumažėjo vyrų, kurie gydyti nuo schizofrenijos, schizotipinių ir kliedesinių sutrikimų bei suaugusiojo asmenybės ir elgesio sutrikimų. Taip pat užfiksuotas vos sumažėjęs moterų, kurios gydytos nuo neurozinių, stresinių ir somatoforminių sutrikimų, skaičius. Palyginus vyrus ir moteris, matyti, kad moterys dažniau gydėsi nuo schizofrenijos, schizotipinių ir kliedesinių sutrikimų, elgesio sutrikimų sindromų, susijusių su fiziologiniais sutrikimais ir fiziniais faktoriais, ir gerokai dažniau nei vyrai – nuo organinių ir simptominių psichikos sutrikimų, nuotaikos (afektinių) sutrikimų ir neurozinių, stresinių ir somatoforminių sutrikimų. Vyrai dažniau nei moterys gydėsi nuo psichologinių raidos sutrikimų. Ryškių skirtumų tarp vyrų ir moterų gydymosi nuo suaugusiojo asmenybės ir elgesio sutrikimų, protinio atsilikimo ir elgesio ir emocijų sutrikimų, prasidedančių vaikystėje ir paauglystėje, nėra. 3.24 lentelė. Psichikos sveikatos sutrikimų gydymo, tenkančio 100 tūkst. gyventojų, diagnozių pasiskirstymas (nuo F00-09 iki F90-99) 2006–2011 m. 2006

Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys

2007 2008 2009 2010 F00–09 Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai 2 805,0 3 135,5 3 783,0 4 280,9 4 776,6 971,2 1 063,8 1 244,6 1 376,1 1 524,7 1833,8 2 071,8 2 538,4 2 904,8 3 251,9 F20–29 Schizofrenija, schizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai 3 753,3 3 818,1 3 914,4 3 470,8 3 707,3 1 864,8 1 874,0 1 885,7 1 500,1 1 625,1 1 888,5 1 944,1 2 028,7 1 970,7 2 082,2 F30–39 Nuotaikos (afektiniai) sutrikimai 4 675,2 4 827,6 5 208,7 5 391,6 5 722,7 813,2 843,0 911,4 973,7 1 050,4 3 862,0 3 984,7 4 297,3 4 417,8 4 672,3 F40–49 Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai 2 787,2 2 671,1 2 717,2 2 661,8 2 662,5 638,0 628,1 640,4 652,2 664,3 2 149,3 2 043,0 2 076,8 2 009,6 1 998,3 F50–59 Elgesio sutrikimų sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir fiziniais faktoriais 725,3 798,5 884,6 962,9 1 055,1 201,1 213,6 241,5 265,0 299,1 524,2 584,9 643,1 697,9 756,0 F60–69 Suaugusiojo asmenybės ir elgesio sutrikimai 102,5 94,2 20,6 84,3 99,5 57,2 45,5 41,7 41,9 49,0 45,2 48,7 43,6 42,4 50,5 F70–79 Protinis atsilikimas 341,4 323,1 349,4 383,5 408,4 166,8 175,6 189,9 210,2 225,5 174,6 147,6 159,5 173,3 182,9

68

2011 5 284,8 1 665,0 3 619,7 3 998,1 1 750,0 2 248,2 6 112,7 1 109,1 5 003,6 2 675,0 685,0 1 990,0 1 105,8 315,2 790,6 110,9 54,6 56,3 445,3 243,4 201,9


Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys

F80–89 Psichologinės raidos sutrikimai 11,6 10,7 14,7 16,1 22,1 6,0 5,6 8,1 10,1 13,1 5,6 5,1 6,6 6,0 8,9 F90–99 Elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje 33,8 32,5 32,3 33,3 38,4 16,4 17,5 16,0 15,9 19,5 17,4 15,0 16,3 17,4 18,9

21,3 11,7 9,6 36,7 19,7 16,9 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Pastebima tendencija, kad gydymo nuo psichikos sveikatos sutrikimų, kilusių vartojant alkoholį ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, atvejų skaičius per šešerius metus palaipsniui didėjo (3.25 lentelė). Ryškiausiai pastebimas psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant kanabinoidus, raminamuosius ir migdomuosius vaistus, tabaką, taip pat keletą narkotikų ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas gydymo atvejų skaičiaus augimas. Tik gydymo nuo psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant haliucinogenus atvejų skaičius truputį sumažėjo. Daugeliu atvejų vyrai nuo psichikos sveikatos sutrikimų vartojant alkoholį ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas buvo gydyti daug dažniau nei moterys. Išsiskyrė tik psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant raminamuosius ir migdomuosius vaistus atvejis: moterys nuo šio sutrikimo gydytos dažniau, ir šį sutrikimą turinčių moterų skaičius padidėjo pastebimiau. Be to, psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant kokainą ir lakiąsias medžiagas gydymo atvejų skaičius yra apytiksliai vienodas tiek moterų, tiek vyrų imtyje. 3.25 lentelė. Gydymo nuo psichikos sveikatos sutrikimų vartojant alkoholį ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas (F10–F19) atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006–2011 m. 2006

Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso Vyrai Moterys Iš viso

2007 2008 2009 2010 F10 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį 544,6 599,2 554,4 475,9 508,1 446,8 489,2 450,4 383,9 412,0 97,8 110,0 104,0 92,0 96,1 F11 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opiatus 30,0 24,5 25,9 37,9 40,9 21,8 18,2 18,4 27,3 30,5 8,2 6,3 7,6 10,6 10,3 F12 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kanabinoidus 0,7 0,5 0,5 0,6 1,0 0,6 0,5 0,5 0,4 0,9 0,1 0,0 0,0 0,1 0,1 F13 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant raminamuosius ir migdomuosius vaistus 4,5 4,8 5,2 6,3 7,9 2,1 1,9 2,3 2,6 3,4 2,4 2,8 2,9 3,7 4,5 F14 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kokainą 0,3 0,2 0,8 0,4 0,2 0,1 0,1 0,5 0,3 0,2 0,1 0,1 0,3 0,1 0,0 F15 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant stimuliatorius ir kofeiną 2,0 2,1 1,7 1,7 2,1 1,5 1,7 1,2 1,0 1,4 0,5 0,4 0,5 0,7 0,7 F16 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant haliucinogenus 0,4 0,4 0,4 0,3 0,1 0,1 0,2 0,2 0,1 0,1 0,2 0,1 0,2 0,2 0,0 F17 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant tabaką 0,6 0,5 5,6 6,2 5,3

2011 571,2 456,4 114,8 39,9 28,7 11,1 1,6 1,3 0,2 10,1 3,8 6,3 0,5 0,2 0,2 2,2 1,3 0,8 0,3 0,1 0,2 5,0 69

69


Vyrai Moterys

0,4 0,4 3,9 4,8 3,7 3,1 0,2 0,1 1,7 1,4 1,6 1,9 F18 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant lakiąsias medžiagas Iš viso 0,4 0,7 0,3 0,4 0,8 0,5 Vyrai 0,3 0,6 0,1 0,2 0,6 0,3 Moterys 0,1 0,0 0,1 0,1 0,2 0,2 F19 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant keletą narkotikų ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas Iš viso 8,6 6,8 8,2 9,6 12,4 13,5 Vyrai 6,8 5,2 6,5 7,2 10,5 10,6 Moterys 1,8 1,5 1,7 2,4 1,9 2,9 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Gydymo nuo schizofreninių sutrikimų atvejų per šešerius metus taip pat nuolat daugėjo tiek moterų, tiek vyrų imtyje (3.65 pav., 3.66 pav.). Vyresnės nei 30 metų moterys nuo šių sutrikimų gydomos šiek tiek dažniau nei vyrai. Tačiau 16–30 metų vyrai nuo šių sutrikimų gydomi daug dažniau nei tos pačios amžiaus grupės moterys. Gydymo nuo bipolinio afektinio sutrikimo atvejų taip pat pastebimai daugėjo (3.67 pav.). Moterys nuo šių sutrikimų gydytos gerokai dažniau nei vyrai. 3.65 pav. Gydymo nuo schizofreninių sutrikimų atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

3.66 pav. 16–30 metų asmenų gydymo nuo schizofreninių sutrikimų atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

70


3.67 pav. Gydymo nuo bipolinio afektinio sutrikimo atvejų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2006–2011 m.

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

Apibendrinant galima teigti, kad pastebimos tokios asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų ir besikreipiančių į Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigas, tendencijos: • bendras sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais per dešimt metų išliko panašus tiek vyrų, tiek moterų grupėje; • pastebima tendencija, kad gydymo nuo psichikos sveikatos sutrikimų vartojant alkoholį ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas atvejų skaičius per šešerius metus palaipsniui didėjo; • ligotumas demencija ir Alzheimerio liga bei sergamumas šiomis ligomis tolydžiai didėjo; • sergamumas schizofrenija truputį mažėja, tačiau ligotumas šia liga išlieka gana aukštas; • nuotaikos sutrikimų ligotumas tarp moterų nuolat auga, o vyrų grupėje keičiasi labai nedaug. Moterų ligotumas depresija yra gana didelis, ir šis skaičius nuolat auga. Vyrai depresija serga kur kas rečiau, ir ligotumas jų grupėje nedidėja; • pastebima tendencija, kad potrauminio sindromo atvejų kasmet nustatyta vis mažiau; • gydymo nuo schizofreninių sutrikimų atvejų per šešerius metus nuolat daugėjo tiek moterų, tiek vyrų imtyje.

3.3. Apibendrinamosios vaikų ir suaugusiųjų visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių tyrimų išvados 1. Vaikų skaičius šalyje per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje stabiliai mažėja. Tai lemia trys pagrindinės priežastys: mažėjantis gimstamumas, dideli jaunų žmonių emigracijos mastai ir priežastys, susijusios su prasta visuomenės psichikos sveikatos būkle. 2. Beveik pusę visų ankstyvų vaikų mirčių lemia išorinės mirties priežastys, tarp kurių dominuoja žūtys keliuose, smurtas ir savižudybės. 3. Vaikų psichikos sveikatos rodikliai ir su jais susiję pagrindiniai rizikos ir apsaugos veiksniai pastaruoju dešimtmečiu (2001–2011 m.) rodo ir teigiamų, ir neigiamų poslinkių: a) tai, kad itin daug vaikų vartoja priklausomybę sukeliančias medžiagas, rodo, jog šioje srityje tebėra labai daug spręstinų problemų, o taikytų prevencijos priemonių nepakanka; b) nemažėja vaikų, kurie į gydymo įstaigas pakliūva apsinuodiję alkoholiu, vis dažniau vaikams ir paaugliams teikiamos ambulatorinės ir stacionarinės paslaugos, vaikų priklausomybės ligų diagnostikai ir gydymui skiriama per mažai dėmesio. Dėl priklausomybių gydymo vaikai kreipiasi rečiau, o mergaičių priklausomybė nuo tabako beveik nebediagnozuojama ir negydoma; c) šeimose vaikai sulaukia daugiau tėvų dėmesio, supratimo ir paramos, atviriau su jais bendrauja. Vis dėlto šeimos vaidmuo stiprinant vaikų psichikos sveikatą tebėra labai prieštaringas. Tyrimai rodo, kad vaikai šeimose vis dažniau stokoja jiems rodomos meilės ir paramos, sparčiai daugėja smurtą šeimose patyrusių vaikų, prieš vaikus dažniausiai smurtauja tėvai. Ryškėjantys su šeimos vaidmeniu susiję prieštaravimai rodo didėjančią socialinę atskirtį visuomenėje ir aštrėjančias su skurdu susijusias problemas. Nors po truputį mažėja socialinės rizikos šeimų 71

71


4.

5. 6. 7.

ir be tėvų globos likusių vaikų, vaikų socialinės gerovė šalyje dar nėra užtikrinta. Pastaruosius penkerius metus šalyje didėjanti skurdo rizikos grėsmė labiausiai paliečia nepilnas ar daugiau vaikų auginančias šeimas, labiau skursta kaimo gyventojai. Tyrimai rodo, kad skurdžiau gyvenančiose šeimose vaikai rečiau jaučiasi laimingi, dažniau skundžiasi prasta emocine savijauta, sunkiau bendrauja su tėvais. Vaikų psichikos sveikatos sutrikimų našta sveikatos priežiūros sistemai didėja: a) per pastaruosius penkerius metus vis daugiau vaikų kreipėsi ambulatorinės ir stacionarinės pagalbos, tačiau besikreipiančių vaikų skaičius reikšmingai nekito. Tarp dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vaikams suteiktų gydymo paslaugų mažėjo ambulatorinių ir daugėjo stacionarinių paslaugų; b) tarp vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, kreipimosi į gydymo įstaigas atvejų vyravo psichologinės raidos sutrikimai, vaikystėje ir paauglystėje prasidedantys elgesio ir emocijų sutrikimai, neuroziniai stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai bei protinis atsilikimas. Vaikų, turinčių nuotaikos sutrikimų, gydymo įstaigose apsilankė mažiau. Tai gali būti susiję ne tik su kai kurias pozityviais vaikų psichikos sveikatos pokyčiais, bet ir su tuo, kad tokio pobūdžio sunkumus aplinkiniai mažiau pastebi, labiau toleruoja ir prasčiau diagnozuoja. Dar viena priežastis – vaistų kompensavimo politikos pokyčiai; c) vaikų psichikos sveikatos naštos didėjimas susijęs ir su jauniausioje amžiaus grupėje didėjančiu vaikų, kurie dėl psichikos ir elgesio sutrikimų pripažįstami neįgaliais, skaičiumi. Didėjantis neįgaliais pripažįstamų vaikų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų ir protinio atsilikimo diagnozes, sveikatos priežiūros paslaugų naudojimas jauniausiose grupėse kelia susirūpinimą ir galimai yra susijęs su tuo, kad vaikų psichikos sveikatos rodikliai vis labiau atspindi šalyje paplitusio priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ir nesveikos gyvensenos padarinius. Suaugusiųjų psichikos sveikatos rodikliai irgi išlieka blogi: dominuoja išorinės mirties priežastys bei psichoaktyviųjų medžiagų nulemtos sveikatos ar elgesio problemos. Tiriant suaugusius asmenis, nustatytos neigiamų ekonominių ir socialinių veiksnių (nedarbas, skurdas), psichosocialinių stresorių nulemtų psichikos ir elgesio sutrikimų reikšmingo padidėjimo (adaptacijos sutrikimai, dalis nuotaikos sutrikimų) sąsajos. Nustatyti rizikos veiksniai, susiję su psichikos ir elgesio sutrikimų diagnostikos, gydymo bei reabilitacijos ir socialinės bei psichologinės pagalbos teikimo sistemos trūkumais (lėtiniais psichikos ir elgesio sutrikimais, tokiais kaip bipolinis nuotaikos sutrikimas, schizofrenija, schizoafektiniais ir kitais sunkiais psichoziniais sutrikimais sergantys asmenys vis dar dažnai gydomi psichiatrijos stacionariniuose skyriuose, o egzistuojantis ilgalaikės ambulatorinės asmens psichikos sveikatos priežiūros modelis daliai šių pacientų neveiksmingas, nes pagalba ar stebėsena nutrūksta, netaikomas aktyvaus gydymo ar krizių intervencijos bendruomenėse modelis, todėl vėliau jie dažniau patenka į psichiatrijos stacionarinį skyrių ir naudoja daug privalomojo draudimo fondo resursų).

3.4. Visuomenės psichikos sveikata ir rizikos veiksniai: epidemiologinio-sociologinio tyrimo mokslinė analizė Respondentai ir tyrimo eiga. Iš viso tyrime dalyvavo 626 respondentai nuo 18 iki 74 m. (52,7 proc. moterų ir 47,3 proc. vyrų). Didžiuosiuose miestuose apklausti 298 respondentai; rajonų centruose – 56 respondentai; kaimuose – 169 respondentai, miesteliuose – 103 respondentai. Dalyvauti apklausoje kviesti 2 105 nuo 18 iki 74 metų amžiaus nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Iš jų 1 415 atsisakė dalyvauti apklausoje arba apklausą nutraukė jos nebaigę, 64 neatitiko apklausos atrankos kriterijų, 626 respondentai atitiko tyrimo keliamus reikalavimus ir apklausos anketą užpildė iki galo. Respondentai iš visų Lietuvos gyventojų buvo pasirinkti atsitiktiniu būdu naudojant reprezentatyvią stratifikuotą daugiapakopę tikimybių atranką. Tiriamosios imties pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą, lytį ir amžių sudarytas remiantis Statistikos departamento duomenimis taip, kad būtų proporcingas visų 18–74 m. Lietuvos gyventojų pasiskirstymui pagal gyvenamąją vietą, lytį ir amžių. Apklausa buvo vykdyta didžiuosiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda), rajonų centruose (Kretinga, Tauragė, Vilkaviškis, Joniškis, Rokiškis, Varėna, Jonava), kaimuose bei mažuose miesteliuose, esančiuose aplink minėtuosius didmiesčius ir rajonų centrus. Gyventojų apklausa buvo atliekama naudojant atspausdintą anketą. Atsakymus respondentai rašė patys. Pildant anketą, apklausą vykdantis darbuotojas buvo kartu ir prireikus respondentui paaiškindavo anketos klausimuose vartojamas sąvokas, klausimų esmę bei prasmę. Apklausa buvo atliekama 2012 m. spalio ir lapkričio mėnesiais. Vertinant apklausos rezultatus ir šią analizę, būtina atsižvelgti į tyrimo ribotumus, kurie galėjo turėti įtakos tyrimo rezultatams. Asmenys, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, galėjo jaustis nesaugiai ir atsisakyti dalyvauti apklausoje arba atsisakyti tęsti apklausą ją pradėję, todėl psichikos sveikatos paslaugų vartotojai, psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys arba asmenys, turintys psichologinių sunkumų, gali būti nepakankamai reprezentuojami tyrime. Interpretuojant rezultatus ir tyrimo grupės daromas išvadas, būtina atsižvelgti į galimas paklaidas, kurių atsiranda tokio pobūdžio tyrimuose. 72


3.4.1. Psichikos sveikata ir rizikos veiksniai: sociologinio tyrimo duomenys Kiek daugiau nei pusė respondentų (61,6 proc.) savo sveikatą subjektyviai vertina kaip gerą arba puikią. Trečdalis respondentų (33,6 proc.) savo sveikatą vertino vidutiniškai, o blogai savo sveikatą vertino apie 5 proc. respondentų (3.26 lentelė). Vyrų ir moterų subjektyvūs sveikatos vertinimai buvo panašūs, tačiau moterų subjektyviai vertinama sveikata statistiškai reikšmingai prastesnė nei vyrų (p < 0,01). Daugiau vyrų savo sveikatą vertino kaip puikią (24,3 proc.), o puikiai savo sveikatą vertino tik 13,3 proc. moterų. 3.26 lentelė. Respondentų subjektyviai vertinama sveikata Nr.

Sveikatos būklė

1.

Puiki

2.

Gera

3.

Vidutiniška

4.

Bloga

Lytis Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai

N 44,0 71,0 155,0 113,0 113,0 96,0 18,0 12,0

Proc. 13,3 24,3 47,0 38,7 34,2 32,9 5,5 4,1

Iš viso proc. 18,5 43,1 33,6 4,8

Išsamesni respondentų psichologinės savijautos rodikliai pateikti antroje lentelėje. Labiausiai išreikšti nusiskundimai sveikata buvo šie: įtampa, padidėjęs kraujospūdis, miego sutrikimai (3.27 lentelė). 3.27 lentelė. Respondentų subjektyviai vertinamos sveikatos rodikliai (proc.) Nr. 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17.

Nusiskundimai savijauta ir sveikata Nuolat Įtampa 5,6 Abejingumas viskam 1,6 Padidėjęs kraujospūdis 4,5 Užmaršumas 8,0 Ilgiau nei dvi savaites besitęsianti bloga nuotaika ir energijos stygius 2,6 Pykčio protrūkiai 2,8 Menkavertiškumo jausmas 2,5 Miego sutrikimai 5,3 Apetito nebuvimas 1,8 Padidėjęs poreikis rūkyti 5,1 Padidėjęs poreikis vartoti alkoholį 3,1 Migrena ar bet kokie galvos skausmai, dėl kurių sutrikdavo 1,3 įprastinė veikla Galvos svaigimas 1,0 Virškinimo sutrikimai 1,3 Duriantis skausmas širdies plote 1,0 Oro stokos jausmas (dusulys) 1,1 Alergija 2,8

Dažnai 23,5 7,2 15,1 13,2 8,8 9,6 6,5 13,3 8,8 8,3 6,6

Kartais 44,5 16,7 27,6 22,4 14,2 24,0 12,3 28,4 21,8 11,3 12,9

Retai 22,8 32,2 21,2 28,1 27,5 29,7 24,7 24,0 26,9 13,4 16,0

Niekada 3,5 42,3 31,6 28,3 46,9 33,9 54,1 29,0 40,7 61,9 61,4

5,4

15,6

25,5

52,2

5,6 9,0 8,6 3,6 3,9

15,9 23,9 13,3 11,1 6,9

31,3 28,1 25,2 18,0 13,3

46,3 37,7 51,9 66,1 73,1

Respondentų buvo paprašyta įvertinti trečioje lentelėje pateiktus sveikatos rizikos veiksnius ir nurodyti, kurie, jų nuomone, labiausiai veikia sveikatą. Daugiausia respondentų svarbiausia priežastimi, žalojančia sveikatą, nurodo alkoholį (28,1 proc.), narkotikus (16,5 proc.), rūkymą (13,4 proc.) (3.28 lentelė).

73 73


3.28 lentelė. Sveikatą žalojančių rizikos veiksnių svarbos vertinimai (n = 626) Nr. 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12.

Rizikos veiksnys Alkoholio vartojimas Narkotikų vartojimas Rūkymas Emociniai sunkumai Fizinis smurtas Kita Savižudiški ketinimai ir elgesys Emocinis smurtas Nusikalstama veikla Nesveika mityba Nepakankamas fizinis aktyvumas Nesaugus seksualinis elgesys

Proc. 28,1 16,5 13,4 11,4 9,0 8,3 7,0 6,8 5,7 5,6 3,8 3,4

Taip pat reikšmingi respondentams sveikatos rizikos veiksniai yra fizinis smurtas (9,0 proc.) ir emocinis smurtas (6,8 proc.). Respondentai pažymėjo, kad, jų nuomone, reikšmingi rizikos veiksniai taip pat susiję su mityba (5,6 proc.) ir nepakankamu fiziniu aktyvumu (3,8 proc.). Apie pusė respondentų rūko (48,2 proc.). Vyrų rūko daugiau, beveik trečdalis (30,5 proc.) rūko reguliariai, vyrai per dieną taip pat surūko daugiau cigarečių. Moterys surūko vidutiniškai 12,3, o vyrai 17,6 cigaretes per dieną (p < 0,01). 76,1 proc. respondentų niekada nevartojo narkotinių medžiagų, beveik ketvirtadalis bandė bent vieną kartą gyvenime (23,9 proc.). Nuolatos narkotines medžiagas kiekvieną savaitę bent po kelis kartus vartoja 4,1 proc. respondentų. 3.29 lentelė. Respondentų procentinis pasiskirstymas pagal rūkymą (n = 626) Nr.

Rūkymas

1.

Reguliariai

2.

Nereguliariai, ne kasdien

3.

Anksčiau rūkė

4.

Niekada nerūkė

Lytis Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai

Proc. 18,9 30,5 24,2 23,1 6,2 11,5 50,6 34,9

Iš viso proc. 24,5 23,7 8,8 43,1

Nustatyta, kad tik 14 proc. tyrimo dalyvių visiškai nevartoja alkoholio. 13,7 proc. bendros populiacijos alkoholį vartoja beveik kiekvieną dieną ir taip elgiasi beveik penktadalis vyrų (19,7). Nuolat vartojančių alkoholį moterų yra mažiau nei vyrų (8,3 proc.), tačiau kelis kartus per mėnesį alkoholį vartojančių moterų ir vyrų skaičius panašus. Palyginti su vyrais (11,2 proc.), visai nevartojančių alkoholio moterų yra daugiau (16,6 proc.) (3.30 lentelė). 3.30 lentelė. Alkoholio vartojimas respondentų imtyje (n = 626) Nr.

Alkoholio vartojimas

1.

Kelis kartus per savaitę

2.

Kelis kartus per mėnesį

3.

Kelis kartus per metus

4.

Anksčiau vartojo, dabar nevartoja

5.

Visai nevartoja

Lytis Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai Moterys Vyrai

74

N 27,0 58,0 119,0 95,0 124,0 103,0 1,0 6,0 54,0 33,0

Proc. 8,3 19,7 36,6 32,2 38,2 34,9 0,3 2,0 16,6 11,2

Iš viso proc. 13,7 34,5 36,6 1,1 14,0


Siekiant detaliau įvertinti rizikos veiksnius, su kuriais susiduria Lietuvos gyventojai, apklausos metu buvo įvertinta respondentų stresinė patirtis. Beveik dviem trečdaliams respondentų per gyvenimą teko susidurti su rimtais sunkumais darbe ar moksluose (63,1 proc.), daugiau kaip pusei teko patirti artimo žmogaus arba draugo mirtį (57,1 proc.) ir sunkią ligą ar sužalojimą (3.31 lentelė). 3.31 lentelė. Respondentų stresinė patirtis per visą gyvenimą (n = 626) Nr. 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14.

Stresoriai Sunkumai dėl mokslo ar darbo Šeimos nario arba artimojo žmogaus mirtis Šeimos narys ar artimas draugas sunkiai sirgo ar patyrė sužalojimą Patyrė rimtų sunkumų santykiuose su savo partneriu Rimti nesutarimai ar muštynės su draugais ar artimaisiais Išsiskyrimas ar skyrybos Turėjo problemų, susijusių su teisėsauga Fizinė prievarta Patyrė patyčias mokykloje, darbe, šeimoje Šeimos nario ar artimo draugo mėginimas nusižudyti arba save žalojantis elgesys Šeimos nario ar artimo draugo savižudybė Seksualinė prievarta Kiti stresiniai įvykiai Nerimas dėl savo lytinės orientacijos

Proc. 63,1 57,3 57,2 44,5 43,0 36,1 24,7 24,3 23,2 20,4 16,0 7,7 7,0 4,4

Beveik ketvirtadalis respondentų patyrė fizinę prievartą (24,3 proc.) arba patyčias (23,2 proc.). Su aktualia visuomenės problema – savižudybe – šeimose susidūrė penktadalis respondentų, 20 proc. susidūrė su šeimos nario ketinimais nusižudyti, o 16 proc. neteko šeimos nario arba artimo draugo dėl savižudybės (3.31 lentelė). Nors respondentai atvirai atskleidė savo stresines patirtis, susijusias su artimojo savižudybe, apie savo suicidines tendencijas pateikė nedaug informacijos. 98,8 proc. respondentų teigė, kad niekada nėra bandę nusižudyti. Buvo atlikta rizikos veiksnių sąsajų su sveikatos rodikliais koreliacinių ryšių analizė. Analizės rezultatai pateikti 7 priede, kurioje matomi tik tie ryšiai, kurie buvo reikšmingai susiję su subjektyviu sveikatos vertinimu. Nustatyta, kad subjektyviai vertinama sveikata reikšmingai susijusi su demografiniais veiksniais, socioekonominiais veiksniais, stresoriais ir traumomis ir naudojamais įveikos būdais. Kuo vyresnis asmuo, tuo jo sveikata prastesnė, moterų sveikata taip pat prastesnė. Tačiau išsilavinimas yra apsauginis veiksnys ir asmenų, turinčių aukštąjį išsimokslinimą, sveikata geresnė. Reikšmingai su sveikata susiję socioekonominiai veiksniai. Mažos pajamos, gyvenimas kaime ar miestelyje, ekonominiai sunkumai, tokie kaip finansinis nesaugumas, nerimas dėl darbo vietos ir atlygio bei kt., susiję su prastesne sveikata. Reikšmingai su sveikata susiję per visą gyvenimą ir per pastaruosius vienus metus patirti stresoriai, kurie pateikti 3.31 lentelėje. Be demografinių, ekonominių ir aplinkos veiksnių, savijautai svarbūs ir individo psichologiniai veiksniai. Respondentų sveikata yra geresnė, jei jie naudoja daugiau pozityvių įveikos būdų, tokių kaip pasikalbėjimas su kitais iškilus sunkumams, pagalvojimas, kaip reikėtų elgtis panašiose situacijose, bandymas viską susidėlioti ir susirūšiuoti ir pan. Tačiau neigiami įveikos būdai, tokie kaip savęs kaltinimas, atsiribojimas nuo kitų, susiję su prastesne sveikata. Norint įvertinti, kokie rizikos veiksniai gali lemti, kad asmuo naudojasi psichikos sveikatos paslaugomis, buvo atlikta žingsninė logistinė regresinė analizė. Analizės rezultatai pateikti 3.32 lentelėje, kurioje nurodomi tik visi reikšmingi spėjimai. Iš visų į spėjimą įvestų kintamųjų – lytis, amžius, išsilavinimas, gyvenamoji vietovė, pajamos, socioekonominiai stresoriai, per visą gyvenimą patirti stresoriai, per vienus metus patirti stresoriai, rūkymas, alkoholio vartojimas, pozityvios įveikos strategijos ir negatyvios įveikos strategijos – pirmame žingsnyje (χ² = 15,19, p = 0,000) kaip stipriausiai nuspėjamas kintamasis buvo išskirtas per visą gyvenimą patirti stresoriai. Rezultatai liudija, kad, kuo daugiau per gyvenimą asmuo patiria trauminių, stresinių įvykių, tuo didesnė tikimybė, kad jis naudosis psichikos sveikatos paslaugomis. Antru žingsniu (χ² = 23,21, p = 0,000) atrinktas dar vienas kimtasis, kuris nuspėja, ar asmuo naudosis psichikos sveikatos paslaugomis, ar ne, – lytis. Rezultatai liudija, kad moterys turi didesnę tikimybę naudotis psichikos sveikatos paslaugomis. Visi kiti įvesti kintamieji neturėjo įtakos nuspėjant naudojimąsi psichikos sveikatos paslaugomis. Tad galima teigti, kad stresinė, trauminė patirtis tikrai svarbi pasirodymui pas psichikos sveikatos specialistus.

75 75


3.32 lentelė. Regresinės analizės, prognozuojančios asmens sveikatą, reikšmingų kintamųjų koeficientai Beta I žingsnis 0,199 -3,631 II žingsnis -0,988 0,206 -2,310

Per gyvenimą patirti stresoriai Konstanta Lytis Per gyvenimą patirti stresoriai Konstanta

Exp (beta)

p

1,220 0,026

0,000 0,000

0,372 1,228 0,099

0,007 0,000 0,000

Norint įvertinti, kokie rizikos veiksniai gali lemti asmens subjektyviai vertinamą sveikatą, buvo atlikta tiesinė regresinė analizė. Analizės rezultatai pateikti 3.33 lentelėje, kurioje nurodomi tik visi reikšmingi spėjimai. Iš visų į spėjimą įvestų kintamųjų – lytis, amžius, išsilavinimas, gyvenamoji vietovė, pajamos, socioekonominiai stresoriai, per visą gyvenimą patirti stresoriai, per vienus metus patirti stresoriai, rūkymas, alkoholio vartojimas, pozityvios įveikos strategijos ir negatyvios įveikos strategijos – nustatyta, kad yra keletas kintamųjų, kurie nuspėja, kaip asmuo vertins savo sveikatą (F = 40,17, p = 0,000). Rezultatai liudija, kad lytis, amžius, pajamos ir socioekonominiai rodikliai gali lemti, kaip asmuo vertina savo sveikatos būklę. Vyrai vertina savo sveikatą geriau negu moterys. Vyresni asmenys sveikatą vertina prasčiau nei jaunesni. Asmenys, kurių pajamos didesnės, savo sveikatą vertina geriau. Kuo asmenį labiau slegia skolos, nerimas dėl ateities, nestabilus atlyginimas, tuo prasčiau vertinama sveikata. Taip pat rezultatai liudija, kad, kuo asmuo daugiau per gyvenimą patiria trauminių įvykių, tuo didesnė tikimybė, kad jis savo sveikatą vertins prasčiau. Psichologinės įveikos strategijos taip pat lemia, kaip asmuo vertins savo sveikatą. Kuo dažniau naudojamos pozityvios įveikos strategijos (pvz., kalbamasi su kuo nors), tuo geriau vertinama sveikata, tačiau, kuo asmuo dažniau naudoja negatyvias įveikos strategijas (pvz., vartoja alkoholį), tuo prasčiau vertinama sveikata. Taigi ne tik socioekonominiai aspektai lemia sveikatos įvertinimą, bet ir asmens psichologiniai aspektai, patirtis. Stresinė, trauminė patirtis vėl yra svarbus rodiklis. 3.33 lentelė. Regresinės analizės, prognozuojančios asmens sveikatą, reikšmingų kintamųjų koeficientai Beta 0,080 -0,390 0,273 -0,140 -0,078 0,109 -0,082

Lytis Amžius Pajamos Ekonominiai rodikliai Per gyvenimą patirti stresoriai Pozityvi įveika Negatyvi įveika

t 2,314 -11,409 7,518 -3,895 -2,265 3,061 -2,309

p 0,021 0,000 0,000 0,000 0,024 0,002 0,021

Tačiau sveikatos būklė šiame tyrime apima ne tik psichikos, bet ir fizinę sveikata, todėl pabandėme įvertinti, kokie rizikos veiksniai gali lemti asmens subjektyviai vertinamą vieną iš psichikos sveikatos aspektų – depresiškumą. Tuo tikslu taip pat buvo atlikta tiesinė regresinė analizė. Analizės rezultatai pateikti 3.34 lentelėje, kurioje nurodomi tik visi reikšmingi spėjimai. Iš visų į spėjimą įvestų kintamųjų – lytis, amžius, išsilavinimas, gyvenamoji vietovė, pajamos, socioekonominiai stresoriai, per visą gyvenimą patirti stresoriai, per vienus metus patirti stresoriai, rūkymas, alkoholio vartojimas, pozityvios įveikos strategijos ir negatyvios įveikos strategijos – nustatyta, kad yra keletas kintamųjų, kurie nuspėja, kaip asmuo vertina savo depresiškumą (F = 30,74, p = 0,000). Rezultatai liudija, kad amžius, išsilavinimas, pajamos ir socioekonominiai rodikliai gali lemti, kaip asmuo vertina savo depresiškumą. Vyresni asmenys savo depresiškumo požymius vertina aukščiau nei jaunesni. Asmenys, kurių išsilavinimas aukštesnis, žemiau vertina savo depresiškumą, palyginti su asmenimis, kurių išsilavinimas žemesnis. Asmenys, kurių pajamos didesnės, savo depresiškumą vertina kaip žemesnį. Kuo asmenį labiau slegia skolos, nerimas dėl ateities, nestabilus atlyginimas, tuo aukščiau vertinamas depresiškumas. Taip pat rezultatai liudija, kad, kuo asmuo daugiau per metus patiria trauminių įvykių, tuo didesnė tikimybė, kad jis savo depresiškumą vertins aukščiau. Psichologinės įveikos strategijos taip pat lemia, kaip asmuo vertina savo sveikatą. Kuo dažniau asmuo naudoja negatyvias įveikos strategijas (pvz., vartoja alkoholį), tuo aukščiau vertinamas depresiškumas. Tad be socioekonominių rodiklių, vėl svarbi trauminė patirtis ir įveikos strategijos.

76


3.34 lentelė. Regresinės analizės, prognozuojančios asmens depresiškumą, reikšmingų kintamųjų koeficientai Beta 0,112 -0,074 -0,111 0,224 0,315 0,080

Amžius Išsilavinimas Pajamos Ekonominiai rodikliai Per metus patirti stresoriai Negatyvi įveika

t 3,115 -1,815 -2,748 5,805 8,356 2,108

p 0,002 0,070 0,006 0,000 0,000 0,035

Norint įvertinti, kokie rizikos veiksniai gali lemti svarbų psichikos sveikatos aspektą – asmens suicidiškumą, buvo taip pat atlikta tiesinė regresinė analizė. Analizės rezultatai pateikti 3.35 lentelėje, kurioje nurodomi tik visi reikšmingi spėjimai. Iš visų į spėjimą įvestų kintamųjų – lytis, amžius, išsilavinimas, gyvenamoji vietovė, pajamos, socioekonominiai stresoriai, per visą gyvenimą patirti stresoriai, per vienus metus patirti stresoriai, rūkymas, alkoholio vartojimas, pozityvios įveikos strategijos ir negatyvios įveikos strategijos – nustatyta, kad yra keletas kintamųjų, kurie nuspėja, kaip asmuo vertins savo sveikatą (F = 22,03, p = 0,000). Rezultatai liudija, kad pajamos ir socioekonominiai rodikliai taip pat gali lemti, kaip asmuo vertina suicidiškumą. Asmenys, kurių pajamos didesnės, suicidiškumą vertina žemiau. Kuo asmenį labiau slegia skolos, nerimas dėl ateities, nestabilus atlyginimas, tuo aukščiau vertinamas suicidiškumas. Taip pat rezultatai liudija, kad, kuo daugiau asmuo per gyvenimą ir per paskutinius metus patiria trauminių įvykių, tuo didesnė tikimybė, kad jis suicidiškumą vertins aukščiau. Psichologinės įveikos strategijos taip pat lemia, kaip asmuo vertina savo sveikatą. Kuo dažniau naudojamos pozityvios įveikos strategijos (pvz., kalbamasi su kuo nors), tuo žemiau vertinamas suicidiškumas. Taigi ne tik socioekonominiai aspektai lemia sveikatos įvertinimą, bet ir asmens psichologiniai aspektai, patirtis. Trauminė patirtis yra labai svarbus rodiklis. 3.35 lentelė. Regresinės analizės, prognozuojančios asmens suicidiškumą, reikšmingų kintamųjų koeficientai Pajamos Ekonominiai rodikliai Per gyvenimą patirti stresoriai Per metus patirti stresoriai Pozityvi įveika

Beta –0,080 0,224 0,138 0,179 –0,104

t –2,059 5,857 3,251 4,058 –2,618

p 0,040 0,000 0,001 0,000 0,009

Kaip matome, trauminė patirtis, išgyventa tiek paskutiniu metu, tiek per visą gyvenimą, svarbi visuose spėjimų modeliuose. Be trauminės patirties, modeliuose išryškėja tai, kad skolos, nerimas dėl asmeninės ekonominės padėties blogina sveikatą.

3.4.2. Psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje. Situacijos apžvalga Pusė respondentų (49 proc.) teigė, kad, iškilus sunkumams, ieško pagalbos ir ją randa, trečdalis respondentų (32 proc.) teigė, kad sunkumus reikia spręsti patiems, 19 proc. respondentų ieškoti pagalbos yra gėda arba jie nežino, kur kreiptis (3.36 lentelė). Remiantis apklausos rezultatais, galima teigti, kad 50 proc. bendros populiacijos asmenų turi nepakankamai informacijos apie psichikos sveikatą ir psichikos sveikatos paslaugas Lietuvoje. Kita vertus, didelė dalis respondentų (82,1 proc.) nurodė, kad yra suprantančių ir atjaučiančių asmenų, į kuriuos būtų galima kreiptis iškilus sunkumams. Du trečdaliai (67,1 proc.) nurodė, kad turi 1–3 artimus žmones, kuriais gali pasitikėti. 3.36 lentelė. Respondentų nuostatos į pagalbos siekimą (n = 563) Nuostatos 1. Paprastai ieškau pagalbos ir randu 2. Manau, kad kiekvienas savo sunkumus turi spręsti pats 3. Norėčiau ieškoti pagalbos, bet nežinau, kur kreiptis 4. Manau, kad ieškoti pagalbos gėda

Proc. 49,0 32,0 11,0 8,0

N 276 180 62 45

Psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje: gautos paslaugos ir jų vertinimas. Asmeniškai dėl psichikos sveikatos problemų į šeimos gydytojus, neurologus, psichiatrus ar kitus medikus bei psichologus kreipėsi 6,7 proc. respondentų (3.37 lentelė). Tačiau, įvertinus, kiek patys respondentai arba jų šeimos nariai buvo susidūrę su psichikos sveikatos problemomis ir kreipėsi į specialistus (medikus ar psichologus), paaiškėjo, kad tokių asmenų yra 28,3 proc. 77 77


3.37 lentelė. Gavo specialistų (medikų arba psichologų) pagalbą dėl psichikos sveikatos problemų (n = 626) Nr. 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Pagalbos gavėjas Asmeniškai Partneris, sutuoktinis Tėvas Motina Vaikas Kitas šeimos narys Iš viso pagalbą gavo asmeniškai ir (arba) šeimos narys

Proc. 6,7 10,9 7,0 8,0 4,2 6,3 28,3

N 42 68 44 50 26 29 177

Lietuvoje gana dažnai dėl psichikos sveikatos būklės pakitimų asmenys kreipiasi ne tik į psichikos sveikatos specialistus, bet ir į kitus medikus, todėl respondentų buvo paklausta, ar jie kreipėsi į psichikos sveikatos specialistus (valstybinėse ar privačiose įstaigose). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad per pastaruosius 12 mėn. pas psichikos sveikatos specialistus lankėsi beveik 5 proc. respondentų, maždaug pusė jų kreipėsi į valstybines, o pusė – į privačias įstaigas (3.38 lentelė). Šie duomenys patvirtina tyrimo grupės keltas prielaidas, kad valstybinio sektoriaus statistika apie suteiktas paslaugas neatspindi viso psichikos sveikatos paslaugų mąsto Lietuvoje, nes apie 40–50 proc. psichikos sveikatos paslaugų yra suteikiama privačiame sektoriuje, kur neretai paslaugos gali būti apmokamos asmeniškai, be Valstybinės ligonių kasos finansavimo. 3.38 lentelė. Asmeniškai kreipėsi į psichikos sveikatos specialistus (psichologus arba psichiatrus) per pastaruosius 12 mėn. Nr. 1. 1.1 1.2 2.

Gavo pagalbą Kreipėsi į psichikos sveikatos specialistus Valstybinėje įstaigoje Privačioje įstaigoje Nesikreipė arba neatsakė

Proc. 4,9 2,7 2,2 95,1

N 31 17 14 595

Beveik pusė respondentų, gavusių psichikos sveikatos specialistų pagalbą, teigė, kad pagalba buvo veiksminga (43,6 proc.), trečdaliui pagalba buvo vidutiniškai veiksminga (33,3 proc.), beveik ketvirtadaliui pagalba buvo neveiksminga (23,1 proc.). Respondentai, komentuodami psichikos sveikatos specialistų pagalbos pozityvius veiksnius, minėjo konfidencialumą, galimybę kalbėtis apie savo sunkumus, atsipalaidavimą, išklausymą. Taip pat respondentai pateikė šiuos psichikos sveikatos specialistų teikiamos pagalbos trūkumus: brangios paslaugos, nepatogus darbo laikas, dėmesio ir pagarbos stoka, sunkumai atsiverti, pagalbos trumpalaikiškumas. Psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo problemos. Tik 27,5 proc. respondentų mano, kad psichikos sveikatos paslaugų Lietuvoje pakanka. Remiantis tyrimo duomenimis, beveik ketvirtadalis (27,5 proc.) respondentų turėjo intencijų kreiptis į psichikos sveikatos specialistus per pastaruosius 12 mėn., tačiau pagalbos negavo. Dažniausiai nurodytos priežastys yra susijusios su informacijos apie pagalbą stoka (16,8 proc.) ir finansinės priežastys (17,9 proc.) (3.39 lentelė). Respondentai nurodė, kad už psichikos sveikatos specialistų paslaugas sumokėjo nuo 100 iki 2 tūkst. Lt, vienos konsultacijos kaina nuo 3 iki 100 Lt, dažniausia nurodyta suma – 100 Lt. 3.39 lentelė. Psichikos sveikatos specialistų paslaugų negavimo priežastys Nr. 1. 2. 3.

Negavo pagalbos Nežinojo, kur kreiptis Nepajėgė sumokėti Kita Iš viso

Proc. 16,8 17,9 65,3 100

N 29 30 113 172

Respondentai nurodė, kad, be informacijos stokos ir finansinių apribojimų, psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą ribojo įvairios kitos priežastys. Vidinės priežastys: baimė būti nesuprastam, mėginimas susitvarkyti pačiam, nenoras, laiko stoka ir kt. Išorinės priežastys: specialistų rajonuose trūkumas, paslaugų kaimo vietovėse nebuvimas, stigmatizavimo grėsmė. Dalis respondentų teigė, kad dėl psichikos sveikatos problemų kreipėsi į šeimos gydytoją ar kitą specialistą. Respondentų buvo paprašyta įvertinti priežastis, trukdančias pasinaudoti psichikos sveikatos paslaugomis Lietuvoje (3.40 lentelė). Kaip matome, respondentų nuomone, svarbiausia priežastis yra pačių gyventojų nesirūpinimas savo psichikos sveikata (58,9 proc.) ir įsitikinimas, kad žmonės problemas turi spręsti patys (55,3 proc.). Labai svarbios priežastys yra jau 78


minėtos finansinės galimybės (40,1 proc.). Reikalavimai kokybei aukšti, ir 40 proc. tyrimo dalyvių teigia, kad pasinaudoti psichikos sveikatos specialistų paslaugomis trukdo abejonės dėl paslaugų kokybės. Taip pat labai svarbi stigmatizavimo grėsmė ir neigiama aplinkinių reakcija į psichikos sveikatos specialistų pagalbos ieškantį asmenį. 3.40 lentelė. Priežasčių, trukdančių pasinaudoti psichikos sveikatos specialistų teikiamomis paslaugomis, vertinimas Nr. 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9.

Nesikreipimo priežastys Nesirūpinimas psichikos sveikata Įsitikinimas, kad žmogus turi problemas spręsti pats Ribotos finansinės galimybės Įsitikinimas, kad normalus žmogus neturi susidurti su psichikos sveikatos problemomis Lūkesčių neatitinkanti paslaugų kokybė Neigiamas aplinkinių požiūris į pagalbos ieškantį žmogų Baimė, kad aplinkiniai ims elgtis neteisingai Informacijos stoka Neigiamas aplinkinių požiūris į psichikos sveikatos specialistus

Proc. 58,9 55,3 50,6 50,0 40,1 35,1 34,7 30,4 25,9

N 369 346 317 313 251 220 217 190 162

Tyrėjų grupė siekė išsiaiškinti, kur Lietuvos gyventojams psichikos sveikatos specialistų paslaugas būtų gauti priimtiniausia. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad priimtiniausia respondentams gauti ambulatorines psichikos sveikatos paslaugas arba pagalba anonimine telefono linija. Maždaug pusei respondentų (46 proc.) paslaugas gauti būtų patogiausia poliklinikoje, ketvirtadalis rinktųsi privačias įstaigas (23,8 proc.) (3.41 lentelė). Psichiatrijos ligoninėse paslaugas gauti norėtų tik 7,5 proc. respondentų. Taip pat respondentai nurodė kitas vietas, kur norėtų gauti pagalbą: namuose, bažnyčiose, darbovietėse, mokyklose, šeimoje. 3.41 lentelė. Respondentų nurodytos vietos, kur būtų priimtiniausia gauti psichikos sveikatos paslaugas Nr. 1. 2. 3. 4. 5.

Vieta Poliklinikoje Privačioje įstaigoje Anoniminės konsultacijos telefonu Psichiatrijos ligoninėje Kita

Proc. 46,2 23,8 17,9 7,5 6,5

N 289 149 112 47 41

Alternatyvios psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje. 14,4 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų teigė, kad dėl psichikos sveikatos problemų per savo gyvenimą yra kreipęsi į alternatyvius praktikus, tokius kaip žiniuonis, ekstrasensas, būrėja ir kt. (3.42 lentelė). Taigi galime teigti, kad beveik kas septintas suaugęs Lietuvos gyventojas, iškilus psichologinėms ar psichiatrinėms problemoms, pasirenka kreiptis ne į psichikos sveikatos specialistą, o ieško tradicinių liaudiškų priemonių arba egzotiškų alternatyvų. Per gyvenimą gydytojų ar psichologų specialistų pagalbą gavo 6,7 proc. tyrimo dalyvių, tad daugiau nei dvigubai dažniau renkamasi alternatyvi praktika. Tyrėjų grupė siekė išsiaiškinti, ar yra tendencija, kad asmenys, kurie kreipiasi pagalbos į gydytojus ar psichologus, taip pat yra linkę kreiptis ir pagalbos į alternatyvius praktikus. Ši hipotezė nepasitvirtino (p < 0,05), tik 1,9 proc. asmenų iš visų respondentų dėl psichikos sveikatos problemų kreipėsi ir į gydytojus, ir į alternatyvius praktikus. Mažiau kaip trečdalis (28,1 proc.) psichikos sveikatos paslaugų vartotojų, kurie gavo profesionalią medicininę ar psichologinę pagalbą, kreipėsi ir į alternatyvius praktikus. Tendencija naudotis alternatyvių praktikų paslaugomis nesusijusi su tokiais sociodemografiniais rodikliais, kaip pajamų lygis, darbo turėjimas, gyvenamoji vieta (lyginti miesto ir kaimo gyventojai), išsilavinimas. Moterys, palyginti su vyrais, dažniau kreipiasi į alternatyvius praktikus. 3.42 lentelė. Respondentų, kurie kreipėsi į alternatyvius praktikus Lietuvoje, skaičius (n = 626) Nr. 1. 2. 3. 4. 5. 6.

Praktikas Žolininkas Ekstrasensas Žiniuonis Bioenergetikas Refleksoterapeutas Kita

Proc. 4,0 2,4 2,1 1,9 1,9 5,3 79

N 25 15 13 12 12 33

79


Dažniausiai iš alternatyvių praktikų žmonės kreipiasi į žolininkus (4 proc. bendros populiacijos), ekstrasensus (2,4 proc.), žiniuonis, bioenergetikus. Taip pat Lietuvos gyventojai, iškilus psichikos sveikatos problemoms, kreipiasi į astrologus, būrėjas, kunigus, homeopatus, egzorcistus ir kt. Už alternatyvaus praktiko paslaugas dauguma sumoka (73,8 proc.) arba įteikia dovaną (7,3 proc.). Užmokestis už visas paslaugas svyruoja nuo 20 iki 1 100 Lt, dažniausiai 40–50 Lt. Kaina už vieną seansą yra nuo 20 iki 200 Lt, dažniausiai – 40 Lt. 3.43 lentelė. Alternatyvių praktikų paslaugų poveikio vertinimas (n = 83) Nr. 1. 2. 3.

Poveikis sveikatai Padėjo Pakenkė Neturėjo poveikio

Proc. 72,3 1,2 26,5

N 60 1 22

Tyrimo rezultatai įgalina konstatuoti, kad respondentai pozityviai vertina alternatyvių praktikų suteiktos pagalbos veiksmingumą (3.43 lentelė). Didžioji dalis teigia, kad jiems padėjo (72,3 proc.). Maždaug ketvirtadaliui (26,5 proc.) paslaugos neturėjo poveikio, vienam respondentui buvo pakenkta. Išvados ir apibendrinimai Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai. Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad priklausomybės yra viena iš aktualiausių visuomenės sveikatos problemų Lietuvoje. Beveik kasdien alkoholį vartoja 20 proc. vyrų ir 8 proc. moterų. 48 proc. respondentų (vyrų ir moterų) rūko. Narkotinių medžiagų yra bandę 76 proc., o narkotines medžiagas beveik kasdieną vartoja apie 4 proc. Lietuvos gyventojų. Patys gyventojai alkoholio, narkotinių medžiagų ir tabako vartojimą vertina kaip svarbiausius sveikatą žalojančius rizikos veiksnius. Tyrimo duomenys atskleidžia suicidinio elgesio paplitimo mastus ir poveikį Lietuvos gyventojams. 20 proc. asmenų Lietuvoje susiduria su šeimos nario mėginimais nusižudyti, o 16 proc. netenka šeimos narių ar artimų draugų dėl savižudybės. Sveikatos rizikos veiksniai. Nustatyta, kad Lietuvos gyventojų savijauta susijusi su šiais rizikos veiksniais: 1) demografiniais veiksniais: moteriška lytimi, vyresniu amžiumi, žemesniu išsimokslinimu; 2) socioekonominiais veiksniais: mažomis pajamomis, gyvenimu kaimo vietovėse ar mažuose miesteliuose, socioekonominiais sunkumais, tokiais kaip finansinis nesaugumas, nerimas dėl darbo vietos arba bedarbystė; 3) stresoriais ir traumomis: reikšmingi yra tiek per visą gyvenimą, tiek per pastaruosius vienus metus patirti sukrečiantys įvykiai, netektys ir kiti stiprūs stresoriai; 4) psichologinės įveikos būdais: negatyvūs įveikos būdai, tokie kaip atsiribojimas nuo kitų ar savęs kaltinimas, pozityvių įveikos būdų stoka. Psichikos sveikatos paslaugų vartojimas. 28 proc. Lietuvos gyventojų per visą gyvenimą dėl psichikos sveikatos problemų yra susidūrę su sveikatos srities specialistais t. y. kreipėsi į gydytojus ar psichologus dėl asmeninių arba šeimos nario psichikos sveikatos problemų. Asmeniškai dėl psichikos sveikatos problemų į specialistus per visą gyvenimą kreipėsi ir gavo pagalbą 6,7 proc. Lietuvos gyventojų. Iš tų, kurie kreipėsi į psichikos sveikatos specialistus, beveik pusė kreipiasi į valstybines įstaigas, 40–50 proc. gyventojų, remiantis apklausos duomenimis, pasirenka privačiojo sektoriaus paslaugas. Beveik kas septintas suaugęs Lietuvos gyventojas, iškilus psichologinėms ar psichiatrinėms problemoms, pasirenka ne psichikos sveikatos specialistą, o ieško alternatyvių ezoterinių arba liaudies medicinos paslaugas teikiančių asmenų pagalbos. Remiantis apklausos rezultatais, galima teigti, kad ne mažiau kaip 50 proc. Lietuvos gyventojų turi nepakankamai žinių apie psichikos sveikatą ir psichikos sveikatos paslaugas Lietuvoje ir dėl neigiamų nuostatų į pagalbą neieškotų psichikos sveikatos specialistų paslaugų. Psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas Lietuvoje. Remiantis apklausos duomenimis, Lietuvoje psichikos sveikatos paslaugų nepakanka, tik 28 proc. respondentų teigia, kad psichikos sveikatos paslaugų Lietuvoje pakanka. Dažniausiai nurodytos ir svarbiausios priežastys, trukdančios pasinaudoti psichikos sveikatos specialistų paslaugomis: informacijos apie pagalbą stoka, finansinės priežastys, abejonės paslaugų kokybe, nesirūpinimas psichikos sveikata, specialistų rajonuose trūkumas, paslaugų kaimo vietovėse nebuvimas, stigmatizavimo grėsmė ir neigiama aplinkinių reakcija į psichikos sveikatos specialistų pagalbos ieškantį asmenį.

80


3.5. Visuomenės psichikos sveikata ir rizikos veiksniai: kokybinio tyrimo analizė Siekiant išsiaiškinti, kaip psichikos sveikatos specialistai patiria ir aiškina psichikos sveikatos rizikos veiksnius, buvo atliktas psichikos sveikatos rizikos veiksnių kokybinis tyrimas. Kokybinio tyrimo medžiaga buvo surinkta trijų tikslinių diskusijų grupių (angl. – focus group) metu, kuriose dalyvavo psichikos sveikatos specialistai (gydytojai ir psichologai). Pagrindinis tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti ir aprašyti, kaip šios srities specialistai kalba apie psichikos sveikatos rizikos veiksnius, paslaugas ir prevencijos kryptis. Kokybinio tyrimo metu buvo siekiama ne sukurti naują teorinį modelį, o apibendrinti specialistų patirtį ir įžvalgas. Gauta medžiaga buvo analizuojama naudojant teminės analizės metodą, kuris pastaruoju metu dažnai naudojamas atliekant kokybinius tyrimus.

3.5.1. Psichikos sveikatos rizikos veiksnių analizė Psichikos sveikatos specialistai, paprašyti papasakoti apie rizikos veiksnius, su kuriais susiduria savo praktikoje, kalbėjo išsamiai, pateikė daug pavyzdžių bei vieni kitus papildė. Apibendrinti psichikos sveikatos rizikos veiksnių teminės analizės rezultatai pateikti schemoje (3.68 pav.). Analizuojant duomenis, buvo išskirtos šios rizikos veiksnių grupės: pagalbos sistemos trūkumai, psichologinio raštingumo stoka, stresas ir traumos, priklausomybės, socioekonominė situacija, šeima bei individo veiksniai (3.68 pav.). Specialistų paminėtus rizikos veiksnius galime išskirti nuo makro- iki mikrolygmens, kur makrolygmuo apima tokias temas, kaip pagalbos sistemos trūkumai bei socioekonominė situacija, o mikrolygmuo apima tokias temas, kaip priklausomybės bei individo veiksniai. Šios temos taip pat buvo suskirstytos ir išdėstytos nuo makro- iki mikrolygmens, kur makrotemos apima socioekonominius, pagalbos sistemos veiksnius, o mikro- – individualius žmogaus veiksnius. Tolesnėje analizėje bus siekiama paaiškinti kiekvieną išskirtą temą. 3.68 pav. Psichikos sveikatos rizikos veiksniai

Pagalbos sistemos trūkumai. Viena iš išsamiausiai ir plačiausiai psichikos sveikatos specialistų aptartų rizikos veiksnių temų buvo pagalbos sistemos trūkumai. Tyrimo dalyviai pasakojo apie tris pagrindinius sistemos trūkumus: hospitalizaciją, neefektyvią sistemą ir pagalbos stoką (3.69 pav.). Kalbėdami apie hospitalizaciją, psichikos sveikatos specialistai kalbėjo apie sunkumus, kurie kyla pacientams, atsidūrusiems ligoninėse – buvo nemažai kalbama apie staigų pacientų perėjimą 81

81


iš ligoninės į visuomenę: „Pas mus labiau institucinis modelis – žmogų paguldo, „suremontuoja“ ir paleidžia į visuomenę.“ Specialistai teigė, kad žmonėms, staiga perėjusiems iš ligoninės į visuomenę, iškyla sunkumų prisitaikant visuomenėje, rūpinantis savimi, taip pat jie susiduria su stigmatizacija ir visuomenės nepriėmimu. Specialistai taip pat minėjo, kad pacientai iškrinta iš visuomenės gyvenimo: „Ligoninėje izoliuotas žmogus tiesiog atitrūksta nuo visuomenės ir paskui vėl į ją patekti būna labai sunku.“ Specialistai teigė, kad dėl to šie žmonės labai dažnai patiria atkrytį, pablogėja sveikata. Kalbėdami apie neefektyvią sistemą, tyrimo dalyviai minėjo tokius rizikos veiksnius, kaip tarpžinybinio bendradarbiavimo stoka, diferenciacijos tarp pirminės grandies bei specializuotos pagalbos stoka, taip pat nemažai kalbėta apie sistemoje kylančius sunkumus dėl atvejų vadybininkų nebuvimo. Be to, aptarti sunkumai sistemoje diagnozuojant sutrikimus bei sunkumai sistemoje laiku teikiant pagalbą. Kalbėdami apie psichologinės pagalbos prieinamumo stoką, specialistai minėjo tokius trūkumus, kaip nepakankamas tęstinės pagalbos prieinamumas, ilgalaikės palaikančios psichoterapijos trūkumas, galimybių kreiptis pagalbos stoka kai kurių specialybių atstovams, ribotas pagalbos prieinamumas esant ūmiai būsenai, pagalbos prieinamumas rajonuose, tęstinės pagalbos šeimoje stoka bei reabilitacijos paslaugų stoka. Specialistai taip pat minėjo pagalbą teikiančių institucijų stoką, specialistų ugdymo įstaigose stoką, pagalbos prieinamumo stoką sergantiems tėvams, sunkiai pasiekiamą terapiją finansiškai nepajėgiems žmonėms, nepakankamai prieinamas profilaktines paslaugas bei pagalbos esant sudėtingiems atvejams stoką. Kadangi pagalbos sistemos trūkumų tema buvo viena iš plačiausiai ir išsamiausiai aptartų, neefektyvios sistemos ir pagalbos prieinamumo stokos temos detaliau bus aptariamos tolesnėje analizėje. Psichologinio raštingumo stoka. Psichikos sveikatos specialistai taip pat nemažai dėmesio skyrė rizikos veiksniams, susijusiems su psichologinio raštingumo stoka. Čia buvo išskirtos tokios potemės: žinių apie psichikos sutrikimus stoka; artimųjų elgesys su sergančiu asmeniu; stigmatizacija; emocinio raštingumo stoka; tėvystės įgūdžių stoka bei vaikų emocinio raštingumo lavinimo stoka (3.69 pav.). Minėdami žinių apie psichikos sutrikimus stoką, specialistai teigė, kad žmonės, nepakankamai žinantys apie psichikos sutrikimus, gali neatpažinti ligos pradžios ar ignoruoti pirmuosius ligos simptomus, o tai gali jiems sutrukdyti laiku kreiptis pagalbos ir ją gauti: „Visuomenė apskritai nežino, kas yra psichikos ligos, ir neatpažįsta, kai jos prasideda. Tai toks veiksnys, kuris skatina užsitęsti, ir simptomai perauga į kažką kita – tiesiog žmonės nesupranta ir patys nežino, kas su jais vyksta.“ Specialistai taip pat teigė, kad žmonės turi nepakankamai žinių apie galimą pagalbą, taip pat – ir apie privačią pagalbą. Kalbėdami apie psichologinio raštingumo stoką, specialistai taip pat atkreipė dėmesį į artimųjų elgesį su sergančiu asmeniu. Jie teigė, kad edukacijos ir žinių apie psichikos sutrikimus stoka gali lemti netinkamą artimųjų elgesį su psichikos sutrikimą turinčiu žmogumi. Nesuprasdami jo ligos bei savijautos, jie gali nesuteikti sergančiam artimajam pakankamai palaikymo, nepakankamai padėti gydantis: „Kai paskiri medikamentus, bet aplinkoje nėra palaikymo vartoti vaistus, susiduri su psichologiniu ir socialiniu faktoriumi, kad šeima gydytis nepadeda ir vaistai vis tiek bus nutraukti vartoti. Tas pats su pasiėmimu į namus, kaip sakė, ir su lankymusi poliklinikoje, ir su kažkokia psichologine pagalba, kurios pacientui reikia. Bet aplinka nepalaiko artimųjų, ir jie pagalbos niekada negaus.“ Neturėdami žinių apie psichikos sutrikimus, žmonės taip pat gali ignoruoti artimųjų simptomus ar, priešingai, – imtis per didelės kontrolės: „Šeima kartais tą žmogų ima per daug kontroliuoti, nes visi bijo, kad vėl kažko neatsitiktų, labai bijo atkryčių. Kontrolė tampa tokia, kad žmogus atkrinta nuo jos.“ Su psichologinio raštingumo stoka yra susijusi ir stigmatizacija. Specialistai kalbėjo apie stigmatizaciją tiek visuomenėje, tiek sergančio žmogaus aplinkoje. Jie pažymėjo, kad stigmatizacija gali pasireikšti ir tolerancijos ligoniui stoka ir taip apsunkinti jo sveikimo procesą. Taip pat ji gali būti susijusi ir su žmonių nenoru kreiptis į specialistus bei laiku ieškoti pagalbos. Stigmatizacija taip pat gali pasireikšti žiniasklaidoje, kai vienas atvejis yra pritaikomas visiems: „Žiniasklaida pateikia labai tendencingai. Vienintelis išpuolis gali tapti etikete, kad visi yra tokie patys. Edukacija reikalinga ir tiems, kurie skleidžia tokias žinias, bet to nėra daroma. Žurnalistai rašo ir tomis temomis, kurių neišmano, ir panašu, kad nelabai kas tikrina, ką jie rašo ir kaip visa tai pateikia.“ Su psichologinio raštingumo stoka yra susijusi ir emocinio raštingumo stoka, pasireiškianti visuomenės ir tarpusavio susvetimėjimu. Taip pat buvo minima gebėjimo valdyti stresą stoka ir socialinių kompetencijų stoka, taip pat galinti turėti įtakos žmonių psichikos sveikatai. Specialistai nemažai kalbėjo ir apie tėvystės įgūdžių stoką, kaip galinčią turėti įtakos vaikų psichikos sutrikimams. Jie minėjo žinių apie auklėjimą stoką, kai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko elgesį ir jį auklėti. Taip pat aptartas tėvų švietimo apie vaiko poreikius trūkumas, tėvų bendradarbiavimo su ugdymo ir kitomis įstaigomis stoka: „Susiduriame su tokiomis situacijomis, kai tėvai pavėluoja kreiptis į specialistus. Dėl žinių stokos tėvai nelabai suvokia, kad eiti pas logopedą ar mokykloje pritaikyti programą reikėjo daug anksčiau. Vadinasi, nelabai suvokiama apskritai.“ Paminėtas ir negebėjimas gautas žinias pritaikyti praktiškai: „Tėvai negeba praktiškai pritaikyti gautų žinių ir tada grįžtame į pradžią: po kurio laiko šeima vėl ateina pas mus ar kreipiasi į kitą instituciją.“ Specialistai taip pat pabrėžė, kad tėvų edukacijos bei tėvystės įgūdžių stoka gali pasireikšti dviem kraštutinumais – prievarta prieš vaikus arba bejėgiškumu: „Sakydami, kad nieko nesugeba, tėvai imasi prievartos arba leidžia siautėti. O mes turime dirbti su pasekmėmis ir simptomais. Tai galima vadinti emocinio 82


3.69 pav. Rizikos veiksnių temos ir potemės

raštingumo stoka, mūsų visuomenė negavo šitų įgūdžių, nežino, kas yra savo ar kito žmogaus jausmai.“ Su psichologinio raštingumo stoka yra susijusi ir vaikų emocinio raštingumo lavinimo stoka. Specialistai teigė, kad vaikų psichikos sutrikimams įtakos gali turėti mokymo apie jausmus, jausmų raišką stoka, taip pat – bendravimo ir ryšio lavinimo vaikystėje stoka. Jie taip pat minėjo sumažėjusį vaikų emocinį bendravimą: „Neformuojamas emocinis bendravimas. Dar ne taip seniai vaikai laiką leisdavo lauke, ten keisdavosi informacija, emocijomis ir panašiai, o dabar visi gyvena toje pačioje laiptinėje, bet bendrauja „Skype“. Net neateina ant laiptų pasėdėti – uždėtas toks emocinis filtras.“

83 83


Stresas ir traumos. Kalbėdami apie rizikos veiksnius, psichikos sveikatos specialistai nemažai kalbėjo apie traumuojančias pacientų ir klientų patirtis bei jų patiriamą stresą, kaip galinčius turėti įtakos psichikos sutrikimams atsirasti, todėl ši grupė buvo pavadinta „Stresas ir traumos“. Analizuojant šią grupę, buvo išskirtos trys potemės: profesiniai stresoriai; žalingas aplinkos poveikis bei psichologinės krizės ir traumos (3.69 pav.). Kalbėdami apie profesinius stresorius, specialistai teigė dažnai matantys, kad psichikos sutrikimus gali nulemti žmonių patiriamas stresas darbe, taip pat stresas ir įtampa dėl nepritekliaus („įtampa darbe – dideli reikalavimai, menkas atlyginimas“). Kalbėdami apie žalingą aplinkos poveikį, specialistai taip pat išskyrė keletą veiksnių – jie teigė, kad įtakos gali turėti radiacija bei vaikų skiepai. Išsamiausiai psichikos sveikatos specialistai kalbėjo apie psichologines krizes ir traumas – jie minėjo tokius rizikos veiksnius, kaip prievarta (seksualinė, fizinė arba emocinė), ir pateikė pavyzdžių, kai pacientai, patyrę seksualinę prievartą, susirgo schizofrenija, asmenybės sutrikimu ar kitu gilesniu sutrikimu. Specialistai kaip rizikos veiksnius taip pat minėjo skyrybas arba tėvų skyrybas, dėl kurių vaikai gali būti apleisti: „Daugėja skyrybų, ir vaikai dažnai lieka apleisti ne tik emociškai, nes tėvas turi savo problemų, mama – savo.“ Specialistai taip pat minėjo katastrofinius išgyvenimus, ūmias traumas bei pasikartojančias traumas, netektis bei užsitęsusias ir komplikuotas netektis, taip pat – ankstyvą separaciją: „Buvo atvejis, kai dvejų metukų vaikas neteko mamos ir tėvas jį atidavė į savaitinį darželį. Subrendus atsirado panikos atakos.“ Tyrimo dalyviai kaip rizikos veiksnį įvardijo ir pasikartojančias traumas: „Ypač chroniška, pasikartojanti trauma gali pavirsti rimtu psichikos sutrikimu, o toliau gali būti įvairiai: gali vystytis ir asmenybės akcentuacijos, ir patologija, kas tik nori.“ Priklausomybės. Dar viena rizikos veiksnių grupė, apie kurią kalbėjo psichikos sveikatos specialistai, buvo priklausomybės. Čia buvo išskirtos dvi potemės: priklausomybės bei nelegalių priemonių prieinamumas (3.69 pav.). Kalbėdami apie priklausomybes, specialistai išskyrė tokius veiksnius, kaip priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų (alkoholio, narkotinių medžiagų), priklausomybė nuo kompiuterio bei artimųjų priklausomybė (buvo minimi priklausomybę nuo alkoholio turintys tėvai, sutuoktiniai ar kiti artimos aplinkos žmonės), galinčius išprovokuoti įvairius sutrikimus. Antroji potemė apėmė nelegalių priemonių prieinamumą vaikams ir paaugliams – buvo kalbama apie grėsmę vaikams ir paaugliams gauti alkoholio, narkotikų, taip pat – vis didėjančią galimybę naudotis lošimų automatais: „Vis jaunesni vaikai už to užsikabina ir žaidžia tais automatais. Į salonus jie kaip ir gali įeiti lošti, kaip ir negali, bet ką jie ten turėtų veikti nuėję – nesuprasi, ir labai didelė dalis lošia. Vaikai lošia žetonais, kuriuos paskui kasininkės iškeičia į pinigus. Vaikai labai dažnai vagia, todėl kyla konfliktų su tėvais, klesti delinkventinis elgesys.“ Socioekonominė situacija. Analizuojant duomenis, buvo išskirta dar viena tema, apie kurią nemažai kalbėjo specialistai – tai socioekonominė situacija. Šioje temoje buvo išskirtos tokios potemės: socialinė aplinka, ekonominė situacija, visuomeniniai pokyčiai, emigracija bei gyvenamoji vieta (3.69 pav.). Psichikos sveikatos specialistai, kalbėdami apie socialinę aplinką, teigė, kad vienas iš psichikos sveikatos rizikos veiksnių yra serganti šeima. Jie taip pat minėjo patyčias mokykloje, izoliaciją nuo bendraamžių, vaiko specialiųjų poreikių ignoravimą mokyklose, socialinę atskirtį, konkurencinę aplinką bei socialinio palaikymo stoką. Nemažai kalbėta ir apie ekonominę situaciją (ekonomikos krizę, finansinius sunkumus, paskolas, nesaugumo jausmą dėl darbo netekties), taip pat galinčią turėti įtakos psichikos sutrikimams. Buvo pateikta pavyzdžių apie jaunų bei vyresnių žmonių nereikalingumą darbo rinkoje bei bedarbystę. Kalbėdami apie visuomeninius pokyčius, specialistai minėjo greitai kintančią visuomenę, konkurencinę aplinką, kintančius reikalavimus jaunimui, stresą dėl visuomenėje vis didėjančių reikalavimų bei poreikį keisti specialybes, kurių staiga nebereikia: „Visuomenėje juntamas tikrai daug didesnis stresas: ir bedarbystė, ir poreikis keisti specialybę – vienų staiga reikia, kitų – nebereikia.“ Taip pat minėtas stresas dėl greito gyvenimo tempo: „Ambulatorinėje grandyje daugybė žmonių, kurie neatlaiko gyvenimo tempo. Kalbame ne vien apie darbą – nebespėjama nuvežti į darželį vaikų, važiuoti į darbą, pasiimti vaikus, susimokėti paskolas, mokesčius, nusipirkti vaistų.“ Aptartas ir visuomenėje augantis agresyvumas. Psichikos sveikatos specialistai taip pat nemažai kalbėjo apie emigraciją – jie teigė, kad įtakos psichikos sveikatai gali turėti tiek paties žmogaus, tiek artimųjų emigracija: „Labai padaugėjo žmonių, kurių artimieji yra užsienyje. Atsirado žmonių, kuriais reikia pasirūpinti, – jie turi artimuosius, bet šie yra užsienyje. Jie praktiškai į ligoninę atkeliauja, [...]. Dėl to, kad nėra artimųjų, atsiranda vienišumas, nepriežiūra.“ Šioje grupėje ypač išskiriami emigravusių tėvų vaikai, išgyvenantys nesaugumo, nestabilumo jausmą: „Paliktų vaikų problema. Kas dirba, tikrai mato, kad problema labai didelė. Augino seneliai, paskui – neaišku kas, neaišku kaip ir kur.“ Buvo teigiama, kad artimųjų emigraciją patyrę vaikai išgyvena adaptacijos sutrikimus, vienatvę. Psichikos sveikatos specialistai taip pat minėjo, kad emigravę žmonės susiduria su sunkumais ieškodami pagalbos užsienio šalyje, taip pat minėjo adaptacijos sunkumus grįžus iš emigracijos: „Atsirado dabar ir tokių, kurie grįžta iš užsienio ten nepritapę. Bet jie ir čia nepritampa, nesiadaptuoja. Yra ir savižudžių.“ Dar viena tema, apie kurią kalbėjo psichikos sveikatos specialistai, buvo gyvenamoji vieta. Buvo diskutuojama apie tai, kad nuo to, kur gyvena žmogus – kaime, mieste ar užsienyje, taip pat gali priklausyti ir psichikos sveikata. Pvz., kaime gyvenantiems žmonėms daug sunkiau gauti psichikos sveikatos paslaugas, kur kas mažiau psichoedukacijos, destigmatizacijos galimybių, žmonės ten taip pat dažniau susiduria su tolerancijos stoka: „Ypač rajonuose [...] tolerancijos gerokai mažiau.“ 84


Šeima. Kalbėdami apie psichikos sveikatos rizikos veiksnius, specialistai įvardijo nemažai veiksnių, susijusių su šeima ir teigė, kad nuo to, kaip vaiką priima tėvas, motina, kokie santykiai šeimoje, kaip vaikas auklėjimas, kiek laiko tėvai skiria savo vaikui, priklauso vaiko raida ir psichikos sveikata. Taigi šioje temoje buvo išskirtos tokios potemės: serganti šeima, santykiai su tėvais, tėvai, turintys sunkumų, šeimos neturėjimas (3.69 pav.). Su sergančia šeima specialistai pirmiausia siejo paveldimumo pavojų. Jie taip pat minėjo, kad sergančioje šeimoje yra pavojus išmokti:„Kai kas nors – arba abu tėvai, ar vienas iš tėvų, serga, pavojų kelia ne tik paveldimumas, bet ir pavyzdys, nes tada vaikai nemato santykių, bendravimo, buvimo su kitais žmonėmis pavyzdžio.“ Specialistų teigimu, serganti šeima taip pat gali turėti įtakos vaikų prieraišumo bei tapatumo formavimuisi. Santykiai su tėvais – taip pat išsamiai psichikos sveikatos specialistų nagrinėta tema. Jie teigė, kad gana dažnai savo praktikoje mato sutrikusių šeimos santykių vaikystėje bei paauglystėje pasekmes. Gana plačiai buvo kalbama apie psichologinį klimatą šeimoje – vaiko priėmimo šeimoje stoką, psichologinio palaikymo šeimoje stoką ar netinkamą auklėjimą. Taip pat buvo minima, kad rizikos veiksniais dažnai tampa vaiko nepriežiūra ir apleistumas šeimoje. Kaip rizikos veiksnys buvo minima ir vaikų poreikių supratimo stoka, ir vaiko specialiųjų poreikių ignoravimas šeimoje: „Nesuvokia vaiko problemos, pavyzdžiui, ją menkina ir nesutinka teikti pagalbos, nesutinka su siūloma pagalba ir atsisako, tarkim, vaiką ugdyti specialioje įstaigoje. Pavyzdžiui, vaikas turi logopedinių sutrikimų, bet tėvai sako, kad jiems nepatogu vežioti, toli nuo namų.“ Buvo kalbama ir apie vaiko traumavimą, patyčias bei smurtą šeimoje – tiek fizinį, tiek psichologinį, tiek emocinį. Buvo teigiama, kad smurtas šeimoje gali lemti ir psichikos sutrikimus, ir stabdyti sveikimo procesą: „Aš manau, kad dar viena priežastis – būtent smurtas šeimoje. Mūsų ligoninėje vaikai nusiramina, jiems pagerėja, būsena stabilizuojasi. Tačiau grįžus į savo socialinę aplinką dažnai trūksta psichologinio palaikymo, vaikai patiria ir fizinį, ir psichologinį, ir emocinį smurtą dėl to, kad buvo čia. Apie smurtą kalba labai daug mūsų ligonių.“ Šeimos neturėjimas – dar vienas rizikos veiksnys: „Šeimos neturėjimas irgi yra rizikos faktorius. Pavyzdžiui, bent mūsų skyriuje yra vaikų iš globos namų. Šiuo atveju labai aiškiai matomas nesusiformavęs prieraišumas arba prieraišumas yra kitoks, ir jiems labai sunku adaptuotis.“ Taip pat buvo kalbama apie tėvų, turinčių sunkumų, įtaką psichikos sveikatai. Gana plačiai buvo kalbama apie socialinės rizikos šeimas, taip pat tėvus, turinčius neišspręstų problemų, bei tėvus, turinčius psichopatologiją: „Dažniausiai susiduriame su socialinės rizikos šeimomis, tėvystės įgūdžių stokojančiais ar turinčiais neišspręstų problemų tėvais. Tai labai dažnai atsiliepia vaikams.“ Specialistai teigė, kad tėvų psichopatologija, ypač kai ji negydoma, gali daryti didelę žalą vaikų psichikos sveikatai: „Sunkiausi yra atvejai, kai tėvai turi asmenybės sutrikimą, bet niekur nepažymėta, kad jie yra psichikos ligoniai. Tokių tėvų žala labai destruktyvi.“ Kalbant apie tėvus, buvo minimas ir tėvų griežtumas bei sadistiškumas. Rizikos veiksniu taip pat buvo įvardijamas girtavimas šeimoje bei sutrikę vyro ir žmonos santykiai. Individo veiksniai. Kalbėdami apie rizikos veiksnius, psichikos sveikatos specialistai išsamiai ir detaliai aptarė individualius rizikos veiksnius, kurie buvo priskirti prie mikroveiksnių ir pavadinti individo veiksniais. Šioje temoje buvo išskirtos tokios potemės: somatinės ligos, asmenybė, lytis, išsilavinimas, amžius bei asmens raida (3.69 pav.). Kalbėdami apie somatines ligas, psichikos sveikatos specialistai minėjo, kad psichikos sveikatos sutrikimams įtakos gali turėti apsinuodijimai, somatinės intoksikacijos, traumos, onkologinės ligos bei kitos sunkios, su mirtimi susijusios ligos, galinčios išprovokuoti panikos atakas bei kitus sutrikimus. Psichikos sveikatos specialistai taip pat gana išsamiai aptarė asmenybę, kaip turinčią įtakos psichikos sveikatai. Jie teigė, kad, priklausomai nuo žmogaus asmenybės, gali labai skirtis adaptacija, elgesys bei gyvenimo komfortas ir gydymas. Tyrimo dalyviai minėjo psichologinių resursų stoką, asmenybės bazinio saugumo stoką, asmens jautrumą, polinkį į emocinius išgyvenimus bei silpnumą. Taip pat buvo minimos asmenybės patologijos bei asmenybės akcentuacijos. Dar vienas minėtas veiksnys, susijęs su asmens psichikos sveikata, buvo vidiniai resursai vaikystėje. Remiantis tyrimo dalyviais, su psichikos sveikata yra susijusi žmogaus lytis. Buvo teigiama, kad tikimybė susirgti vienu ar kitu sutrikimu gali priklausyti ir nuo žmogaus lyties. Pvz., vyrai gali būti labiau linkę sirgti psichozėmis, o depresijų, afektinių sutrikimų rizikos veiksniu buvo įvardyta moteriška lytis. Psichikos sveikatos specialistai kaip rizikos veiksnį taip pat apibūdino išsilavinimą. Jie teigė, kad nuo išsilavinimo gali priklausyti ir žmogaus žinios apie psichikos sutrikimus, galimą pagalbą. Kalbant apie dar vieną rizikos veiksnį – amžių, buvo minima, kad asmens psichikos sveikatai įtakos gali turėti tam tikri kritiniai periodai – buvo kalbama apie kritinius periodus susirgti tam tikrais konkrečiais sutrikimais („Kritinis laikotarpis susirgti schizofrenija vyrams yra apie 20 gyvenimo metus (iki 25-erių), moterims pirmas epizodas gali būti šiek tiek vėliau.“ Kalbėdami apie amžiaus kritinius periodus, specialistai teigė, kad įtakos žmogaus psichikos sveikatai gali turėti amžius, kai patirtos krizės: „Kiekviename amžiuje skirtinga galimos psichologinio streso ekspozicijos dozė – vienas gali pakelti nedaug ar visai negali, ir tada kažkoks mažesnis dirgiklis bus labai stipri trauma. O galbūt paaugliui išprievartavimas nesukels kažkokios psichozės, jeigu psichologinė bazė bus labai stipri – gal pasibaigs tik kažkokiu depresiniu epizodu.“ Remiantis tyrimo dalyvių pasisakymais, buvo išskirti tokie jautrūs periodai, kaip ankstyvas amžius, paauglystė ir asmenybės brendimo laikotarpis. Dar viena išsamiai analizuota tema, susijusi su individo veiksniais, buvo asmens raida. Čia buvo išskirtos tokios potemės: neplanuotas ir komplikuotas nėštumas, prenatalinė raida, periodas po gimdymo bei sensityvūs kriziniai periodai. Psichikos 85 85


sveikatos specialistai kalbėjo, kad neplanuotas ir komplikuotas nėštumas yra vienas iš rizikos veiksnių, galinčių išprovokuoti depresiją ar kitą sutrikimą. Taip pat nemažai buvo kalbama apie prenatalinę raidą – buvo minima, kad nėštumo metu persirgtos virusinės infekcinės ligos, hormoniniai sutrikimai gali turėti įtakos tolesniam vaisiaus vystymuisi. Psichikos sveikatos specialistai taip pat kalbėjo apie periodą po gimdymo, kuris gali būti susijęs su hormonine krize ir tapti rizikos veiksniu. Tyrimo dalyviai taip pat nemažai kalbėjo apie sensityvius krizinius periodus – jie minėjo, kad šie etapai labai svarbūs ir nuo jų išgyvenimo priklauso tolesnė individo raida. Buvo išskirti tokie etapai, kaip ankstyvosios raidos etapas (kai gali atsirasti įvairių raidos defektų bei vystymosi anomalijų), taip pat – socializacijos etapas: „Kaip žmogus eina į darželį, kaip jis tai priima, nes atitrūkstama nuo šeimos, nuo motinos, kaip sekasi mokykloje. Renkant anamnezę, aiškinamasi, kaip vaikas išgyveno tuos periodus ir kas tada jam atsitiko.“ Taip pat buvo minimas atitrūkimo nuo šeimos etapas. Apsaugos veiksniai. Analizuojant psichikos sveikatos rizikos veiksnius, svarbu aptarti ir tai, kad kai kurie tyrimo dalyvių įvardyti rizikos veiksniai gali turėti ir apsauginių veiksnių funkciją, t. y. kai kurių specialistų įvardytų veiksnių stoka gali tapti rizikos veiksniais, o kai kurių jų buvimas gali net apsaugoti nuo psichikos sutrikimų. Psichikos sveikatos specialistai rizikos veiksniu įvardijo psichologinio raštingumo stoką. Tačiau čia svarbu paminėti, kad psichologinis raštingumas gali tapti ir apsaugos veiksniu. Pvz., tėvai, turintys pakankamai tėvystės įgūdžių, gali išmokti tinkamiau reaguoti į vaiko elgesį, jį auklėti, geriau suprasti vaiko poreikius ir labiau jam padėti. Taip pat apsaugos veiksniu gali tapti ir žinios apie psichikos sutrikimus – turėdami pakankamai šių žinių, žmonės gali geriau atpažinti ligos pradžią, neignoruoti pirmųjų ligos simptomų ir laiku kreiptis pagalbos. Dar vienas tyrimo dalyvių įvardytas rizikos veiksnys buvo emocinio raštingumo stoka. Šiuo atveju taip pat galime teigti, kad emocinis raštingumas gali būti ir apsaugos veiksnys – jis gali padėti žmonėms atpažinti ir reikšti savo emocijas, geriau suprasti ir priimti kitų emocijas tarpusavio santykiuose. Artimųjų elgesys su ligoniu taip pat gali tapti apsaugos veiksniu, padedančiu artimiesiems palaikyti psichikos sutrikimą turintį žmogų, suprasti jo ligą ir savijautą, palaikyti gydymą ir neimti per daug kontroliuoti. Kitu apsaugos veiksniu gali tapti vaikų emocinio raštingumo lavinimas, kai vaikai gali daugiau suprasti apie savo jausmų raišką, bendravimą ir ryšio lavinimą. Dar vienas rizikos veiksnys, galintis tapti ir apsaugos veiksniu, yra socioekonominė situacija. Specialistai nemažai kalbėjo apie socialinę aplinką, o socialinė aplinka apsaugos veiksniu gali tapti tuomet, kai žmogus gyvena sveikoje šeimoje, nesusiduria su patyčiomis mokykloje, izoliacija nuo bendraamžių, socialine atskirtimi, konkurencine aplinka, kai vaiko specialieji poreikiai nėra ignoruojami ir jis turi pakankamai socialinio palaikymo. Gera ekonominė padėtis taip pat gali tapti apsaugos veiksniu – kai žmonės neišgyvena ekonomikos krizės, finansinių sunkumų, neturi paskolų ir nesaugiai jaučiasi dėl darbo netekties. Dar vienu apsaugos veiksniu gali tapti gyvenamoji vieta – žmonės, gyvenantys miestuose ir didesniuose miesteliuose, gali turėti daugiau galimybių gauti psichikos sveikatos paslaugas, psichoedukaciją ir destigmatizaciją. Dar vienu apsaugos veiksniu gali tapti šeima. Visų pirma apsaugos veiksniu šeimoje gali tapti santykiai su tėvais – esant geram psichologiniam klimatui, kai vaikas šeimoje priimamas ir palaikomas, jo poreikiai suprantami, jis tinkamai auklėjamas, gali sumažėti tikimybė susirgti psichikos sutrikimu. Taip pat apsaugos veiksniu gali tapti šeimos turėjimas bei tėvai, neturintys sunkumų arba juos sprendžiantys. Apsaugos veiksniu galima įvardyti ir individo veiksnius. Psichikos sveikatos specialistai teigė, kad nuo asmenybės gali priklausyti ir psichikos sveikata – turintys psichologinių resursų, vaikystėje gavę asmenybės bazinio saugumo ir vidinių resursų žmonės gali turėti mažesnę tikimybę susirgti psichikos sutrikimais. Apsaugos veiksiu gali tapti ir asmens išsilavinimas – labiau išsilavinę žmonės gali turėti daugiau žinių apie psichikos sutrikimus bei galimą pagalbą, o tai gali turėti įtakos žmonių psichikos sveikatai. Išanalizavus psichikos sveikatos specialistų aptartus rizikos veiksnius, galima pastebėti, kad kai kurie veiksniai gali būti tik rizikos veiksniais – tai tokie pagalbos sistemos trūkumai, kaip neefektyvi sistema, hospitalizacija, žmogaus patiriamas stresas ir traumos bei priklausomybės. Yra veiksnių, kurių stoka gali tapti rizikos veiksniais, tačiau jų buvimas gali tapti ir apsaugos veiksniais – tai pagalbos prieinamumas, psichologinis raštingumas, apimantis tėvystės įgūdžius, vaikų emocinio raštingumo lavinimą, žinias apie psichikos sutrikimus, emocinį raštingumą ir artimųjų elgesį su ligoniu. Apsaugos veiksniais taip pat gali tapti ir šeima (geri santykiai su tėvais, tėvai sprendžia savo problemas ar apskritai turima šeima). Apsaugos veiksniu gali tapti ir individo veiksniai – išsilavinimas, gyvenamoji vieta bei asmenybė. Taigi svarbu analizuoti ir suprasti psichikos sveikatos apsaugos ir rizikos veiksnius tam, kad galėtume didinti apsaugos veiksnių, susijusių su gera psichikos sveikata, įtaką ir kartu mažinti rizikos veiksnių įtaką.

86


3.5.2. Paslaugų prieinamumo trūkumai Viena iš išsamiausiai ir plačiausiai psichikos sveikatos specialistų aptartų rizikos veiksnių temų buvo pagalbos sistemos trūkumai, todėl ši tema buvo išsamiai analizuota ir čia aptariama plačiau. Paklausti apie matomą sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą Lietuvoje, psichikos sveikatos specialistai buvo linkę kalbėti apie paslaugų stoką ir paslaugų sistemos trūkumus, tačiau beveik neužsiminė apie pakankamą paslaugų prieinamumą ar paslaugų kokybę. Atsižvelgus į tai, buvo atliekama analizė ir aptarti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo trūkumai. Psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo trūkumai pagal paslaugų pobūdį. Analizuojant psichikos sveikatos specialistų pasisakymus, buvo išskirtos trys pagrindinės temos pagal paslaugų pobūdį: intervencijos paslaugos, prevencijos paslaugos bei reabilitacinės paslaugos (3.70 pav.). 3.70 pav. Psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo trūkumų pagal paslaugų pobūdį temos ir potemės

Kalbėdami apie intervencijos paslaugas (3.70 pav.), psichikos sveikatos specialistai minėjo ankstyvos psichologinės pagalbos stoką ir svarbą: „[...] Aš galvoju [...], kad šeima vaikui labai svarbi, ir tada reikalinga kuo ankstyvesnė pagalba šeimai ir vaikui.“ Tyrimo dalyviai gana išsamiai kalbėjo apie pagalbos prieinamumo psichikos sutrikimais sergantiems žmonėms trūkumus. Jie kalbėjo apie nepakankamą pagalbos prieinamumą rajonuose ir teigė, kad žmonės, gyvenantys kaimuose ar mažesniuose miestuose, dažniausiai susiduria su pagalbos prieinamumo stoka („Paslaugos Vilniaus mieste prieinamos irgi tam tikram ribotam skaičiui, nes ten taip pat ribota grupė“; „O apie rajonus, kaimus mes apskritai nekalbame“). Specialistai teigė, kad būtent dėl to kai kurie žmonės, gyvenantys kaimuose ar mažuose miesteliuose, apskritai nesikreipia ir negauna pagalbos: „Norint gauti vaistų, reikia kažkur toli važiuoti, todėl jie paprasčiausiai nevažiuoja – tai pinigų nėra, tai laiko nėra, tai nėra, kas palydi.“ 87 87


Psichikos sveikatos specialistai taip pat minėjo mažą psichosocialinių paslaugų prieinamumą mažas pajamas turintiems asmenims. Jie teigė, kad finansiškai nepajėgūs žmonės, negalintys sumokėti už privačias paslaugas, taip pat susiduria su pagalbos prieinamumo stoka, negauna nuolatinės tęstinės pagalbos bei palaikymo: „Aš galvoju, kad psichologinė tęstinė pagalba išsirašius iš ligoninės labai tiesiogiai susijusi su finansais– jeigu žmogus gali lankyti individualias konsultacijas, tai gali. Jeigu negali, žinau Vilniuje porą grupių, kurias galima lankyti nemokamai turint psichikos sutrikimų. Kažkur kitur gauti daugiau tęstinės nuolatinės pagalbos ir palaikymo, kurio labiausiai reikia, nelabai kur galima.“ Specialistai taip pat minėjo psichoterapijos prieinamumo stoką: „Psichoterapija, kaip gydymo metodas, prieinama tik tiems, kurie finansiškai pajėgūs tai daryti, finansiškai nepajėgiems terapija neprieinama.“ Psichikos sveikatos specialistai taip pat nemažai kalbėjo apie ribotą pagalbos prieinamumą rizikos grupių asmenims. Jie teigė, kad yra tam tikrų specialybių atstovų grupė, kuriems psichologinė pagalba gali būti ypač svarbi, tačiau jie negali kreiptis pagalbos dėl grėsmės netekti galimybės dirbti: „Yra grupė žmonių, kurie išvis neturi galimybės kreiptis. Tai VRM pareigūnai, mūsų slaugytojos – jos negali turėti kodo, net paprastojo nerimo kodo, nes negalės gauti darbo. Taigi tegul geriau serga, bet nesikreipia. Tačiau, net ir turint darbą, paskui būna suicidinių atvejų, žmonės degraduoja, bet neturi galimybės kreiptis.“ Dar vienas pagalbos prieinamumo trūkumas, kurį įvardijo tyrimo dalyviai, buvo ribotas pagalbos prieinamumas esant ūmioms būsenoms. Jie minėjo, kad gauti pagalbos esant ūmiai būsenai gali būti labai sunku – žmonėms gali būti sudėtinga išsikviesti pagalbą, sutelkti pagalbos komandą ar įtikinti pagalbos komandą, kad pagalba būtina: „Ir atvežti kartais būna problemiška. Tarkim, šeimos nariai mato – būsena bloga. Skambina greitajai, greitoji klausia: „Ar turite siuntimą?“ „Ne, neturime, mes negalime ligonio nuvesti pas ambulatorinį daktarą.“ „Tai be siuntimo mes nevažiuosime“, – pasako greitoji. Tada skambini policijai ir sakai – agresyvus ir piktas. Jie atsako: „Skambinkit greitajai.“ Šiaip ne taip, per penkis kartus sugebi tą komandą sutelkti. Tada jie atvažiuoja į namus, pasižiūri į ligonį, kuris tuo momentu sėdi ramus, ir išvažiuoja. Kaip ir kokia grandis turėtų veikti, kaip ūmios būsenos psichikos ligonį be jo sutikimo atvežti į ligoninę, aš dar nesugalvojau.“ Specialistai taip pat nemažai kalbėjo apie kompleksinės pagalbos šeimai stoką. Jie kalbėjo apie specializuotą kompleksinę pagalbą teikiančių vietų stoką bei nepakankamą paslaugų pasirinkimą: „Vietų, kur galima suteikti kompleksinę pagalbą vaikui, Vilniaus mieste yra viena, dvi, trys, ir jose dirba turbūt pora dešimčių specialistų. O šeimų, turinčių problemų, yra labai daug. Manau, kad labai didelis resursų stygius ir labai prasta teikiamos pagalbos diferenciacija.“ Specialistai taip pat minėjo pagalbos visai šeimai trūkumą dėl konstruktyvaus bendradarbiavimo stokos: „Sunkiausi atvejai, kai tėvai turi asmenybės sutrikimą, ir niekur nepažymėta, kad jie psichikos ligoniai. O jų žala vaikui gana destruktyvi. Tada kyla klausimas – ką daryti tokiais atvejais? Vaikų teisėms turi kažkokiu būdu įrodyti, kad tai vaiko teisių pažeidimas ar dar kažkas. Bet kaip imti bendradarbiauti konstruktyviai? Man peršasi mintis (žinoma, tai jau būtų kūrybinis procesas tobulinant sistemą, kurią verkiant reikia tobulinti), kad reikia kurti kažkokias paslaugas, kurios būtų teikiamos visai šeimai vienu metu, ne taip, kaip mes teikiame ir dirbame... Žinoma, mes konsultuojame tėvus, bet to nepakanka.“ Su kompleksine pagalba šeimai yra susijusi ir dar viena specialistų aptarta tema –gydymo natūralioje šeimos aplinkoje stoka. Specialistai minėjo, kad dažnai susiduria su tėvų negebėjimu gautų žinių pritaikyti praktiškai, todėl pabrėžė pagalbos pritaikyti tėvų gautas žinias natūralioje aplinkoje svarbą bei stoką: „Kyla pagalbos organizavimo klausimas, kaip pasiekti tėvus ir jiems padėti pritaikyti gautas žinias, padėti vaikui namuose.“ Specialistai dalijosi užsienio pavyzdžiais ir pasakojo apie tokios sistemos Lietuvoje nebuvimą: „Atvyko mergaitė iš Anglijos. Tokios pagalbos, kokia buvo suteikta ten, pas mus, Lietuvoje, nėra. Vadinasi, pagalba teikiama šeimai – ne kažkokioje institucijoje, poliklinikoje, bet pačioje šeimoje. Yra specialistų, kurie ateina į šeimą ir žiūri, kas vyksta natūralioje aplinkoje. [...] toks tėvų pastiprinimas natūralioje aplinkoje yra labai geras.“ Kalbėdami apie prevencines paslaugas (3.70 pav.), psichikos sveikatos specialistai minėjo nepakankamas profilaktines paslaugas. Jie teigė, kad profilaktinės paslaugos Lietuvoje ne tik nėra skatinamos, bet ir apskritai neprieinamos: „Yra žmonių, kurie į ligoninę patenka dažnai, gydosi, ir yra sveiki žmonės. Kitaip sakant, ligoniai išnaudoja tai, ką turi sveikieji, o sveikieji savo profilaktikai neturi nieko. Buvau paskaitoje apie Kinijos mediciną. Ten kiekvienas turi savo krepšelį, pavyzdžiui, per metus gali išnaudoti konkrečią sumą [...]. Jeigu neišnaudoji, pinigai pervedami į tavo sąskaitą, kad galėtum profilaktiškai pirkti papildus [...]. Šitaip žmonės skatinami.“ Tyrimo dalyviai nemažai kalbėjo apie prevencijos paslaugų stoką. Specialistai teigė, kad prevencijos sistema Lietuvoje dar nesutvarkyta: „Prevencija vaikų namuose, globos namuose visiškai nesutvarkyta. Yra pavienių, kaip „SOS kaimas“, bet dar daug ką reikia spręsti“). Kalbėta ir apie prevencinių programų trūkumą: „Nėra ilgalaikių, prevencinių arba tęstinių programų.“ Specialistai taip pat minėjo prevencijos žiniasklaidoje stoką: „Prevencija ypač reikalinga žiniasklaidoje, kad būtų pakeltas gydytojo psichiatro prestižas, reikia apeliuoti ir į pačius žmones.“ Psichikos sveikatos specialistai, kalbėdami apie reabilitacines paslaugas (3.70 pav.), labai daug ir išsamiai kalbėjo apie tęstinės psichologinės pagalbos trūkumą: „Nėra tęstinumo, pereinamumo, nėra socialinių programų. Mes ligoninėje, kaip daktarė minėjo, nuslopiname ūmią būseną, stabilizuojame psichiką, bet perduoti žmogaus nėra kam, jis grįžta į tą pačią aplinką. Tačiau niekas nedirba toje aplinkoje, socialiniame tinkle.“ Buvo teigiama, kad reali tęstinė pagalba labai sunkiai prieinama: „Kuo padedama psichikos sveikatos centre? Apie tęstinę, nuolatinę pagalbą šeimai, mokyti juos...“ Specialistai taip pat minėjo ambulatorinės pagalbos stoką („Trūksta ambulatorinės pagalbos.“) ir teigė, kad pagalba 88


ambulatorinėje grandyje labai apribota: „Ambulatorijoje vienas psichologo etatas skirtas 40 tūkst. gyventojų. Todėl jie atlieka tik tyrimus ir negali nieko daugiau, kitaip bus baisinės eilės. Pas mus, stacionare, psichologas irgi tik ištiria. O kur ta psichologinė pagalba? Jos nėra.“ Dar viena psichikos sveikatos specialistų išsamiai aptarta tema buvo reabilitacijos paslaugų stoka. Specialistai nemažai kalbėjo apie reabilitacinių programų nebuvimą: „Svarbi būtų ir psichologinė, ir reabilitacinė pagalba, bet programų nėra.“ Minėta būtinybė daugiau dėmesio skirti reabilitacijos paslaugų ir programų kūrimui: „Visą laiką ir kalbėjome apie reabilitaciją – kaip skirti daug daugiau dėmesio, kaip sukurti socialines programas, kad pacientas taip neprisirištų prie ligoninės ir negrįžtų pas mus. Mūsų funkcija turėtų būti mažesnė – gydyti ir padėti ūmiu periodu, o toliau – reabilitacinės programos, kurios veiktų nuosekliai, tęstinai.“ Su reabilitacijos paslaugų stoka susijusi dar viena tema, apie kurią išsamiai kalbėjo psichikos sveikatos specialistai – tai socialinės pagalbos stoka. Specialistai teigė, kad žmonėms, kurie į ligoninę patenka dėl labai prastų socialinių sąlygų, ypač reikalinga socialinė pagalba, priešingu atveju gydymas būna tik trumpalaikis, o žmogus, grįžęs į tą pačią aplinką, vėl atkrinta ir suserga: „Iš tikrųjų socialiniai veiksniai labai svarbūs – prarastas darbas, prarasta šeima, didžiausios paskolos. Tu neturi įtakos šiems procesams, todėl tik duodi vaistų. Tačiau žmogus sugrįžta į tą pačią aplinką, kur ta liga ir išsivystė.“

3.5.3. Psichikos sveikatos sutrikimų prevencijos kryptys Išanalizavus psichikos sveikatos specialistų pasisakymus apie rizikos veiksnių prevenciją ir kontrolę, buvo išskirtos keturios psichikos sveikatos sutrikimų prevencijos kryptys: švietimo programų vykdymas, teisinės bazės ir finansavimo paskirstymo tobulinimas, psichosocialinių paslaugų plėtra bei prevencinių programų vykdymas (3.71 pav.). Kalbėdami apie švietimo programų vykdymą (3.71 pav.), psichikos sveikatos specialistai išsamiai aptarė švietimą apie pagalbą psichikos sutrikimų turintiems žmonėms. Jie kalbėjo apie svarbą šviesti psichikos sutrikimų turinčius žmones, jų artimuosius, socialinį tinklą bei visuomenę apie tai, kur galima ieškoti pagalbos, kaip galima padėti sergantiems žmonėms: „Kai per pokalbį išaiškini ir duodi literatūros, jis pradeda suprasti, kodėl negali to daryti, kas atsitinka. Ir tada santykis su pacientu, su savo artimuoju pradeda keistis. Kalbi, kaip pamatyti, kaip tiek nekontroliuoti, nes tai irgi labai vargina. Manau, tam reikalinga edukacija.“ Psichikos sveikatos specialistai labai detaliai ir išsamiai kalbėjo apie visuomenės švietimo apie psichikos sutrikimus reikalingumą. Jie teigė, kad visuomenė dar mažai žino apie psichikos sutrikimus, dėl to dažnai ligos pradžia gali būti neatpažįstama ir ignoruojama: „Visuomenė apskritai nežino, kas yra psichikos ligos, ir neatpažįsta, kai jos prasideda. Tai toks veiksnys, kuris skatina užsitęsti, ir simptomai perauga į kažką kita – tiesiog žmonės nesupranta ir patys nežino, kas su jais vyksta. Ir aplinkiniai bent jau iš pradžių nesupranta, kad tai rimta.“ Specialistai teigė, kad visuomenei reikia destigmatizuojančio švietimo apie psichikos sutrikimus, ir ypač pabrėžė švietimo svarbą žiniasklaidoje: „Prevencija ypač reikalinga žiniasklaidoje, kad būtų pakeltas gydytojo psichiatro prestižas, reikia apeliuoti ir į pačius žmones.“; „Visuomenei galų gale trūksta statistikos, kad, pavyzdžiui, psichikos ligoniai rečiau nusikalsta negu eiliniai piliečiai. Statistika tokia, o kartais taip išpučiama, kad, atrodo, tik psichikos ligoniai yra nusikaltėliai.“ Todėl specialistai pabrėžė žiniasklaidos atstovų švietimo svarbą: „Žiniasklaida pateikia labai tendencingai. Vienintelis išpuolis gali tapti etikete, kad visi yra tokie patys. Edukacija reikalinga ir tiems, kurie skleidžia tokias žinias, bet to nėra daroma.“

89 89


90

3.71 pav. Psichikos sveikatos sutrikim킬 prevencijos kryptys


Analizuojant tyrimo dalyvių pasisakymus, buvo išskirta dar viena tema – šeimos švietimas. Šioje temoje buvo išskirtos trys potemės: vaikų socialinių kompetencijų ugdymas, vaikų ir suaugusiųjų emocinio raštingumo ugdymas, ankstyvas tėvystės įgūdžių mokymas. Kalbėdami apie psichikos sveikatą, specialistai ypač pabrėžė vaikų socialinių kompetencijų ugdymą („[...] ne tik protinius gebėjimus, bet ir apie socialines kompetencijas“) ir pateikė pavyzdžių apie tokio ugdymo svarbą: („Apie prevenciją nuo mažumės. Yra tokia programa „Zipio draugai“ [...]. Ji iš esmės pradinėse klasėse vaikus moko apie jausmus, jausmų reiškimą, supratimą. Ji vykdoma palyginti dar neseniai, bet duoda gerų rezultatų: tose klasėse mažiau problemų, konfliktų, patyčių. Manau, kad reikia ne ieškoti ir žiūrėti į problematiškus atvejus, bet daugiau mokyti tų esminių dalykų, apie kuriuos kalbėjome: apie susvetimėjimą, technologijas, nutolimą, kad kartais trūksta bendravimo ir ryšio bei gebėjimo kurti santykius. Reikia nuo mažumės apie tai kalbėti.“ Specialistai dalijosi mintimis apie vaikų ir suaugusiųjų emocinio raštingumo ugdymo svarbą: „Emocinio raštingumo reikia. Yra užuominų ir atskirų programų mokyklose, bet tai turėtų būti visuotina.“ Psichikos sveikatos specialistai kalbėjo apie tėvų negebėjimą suprasti savo ir vaikų jausmus, juos reikšti ir padėti juos suprasti bei reikšti savo vaikams, gerbti savo vaikus ir jų teises, todėl ypač pabrėžė tėvų emocinio raštingumo ugdymo svarbą: „Jeigu nėra suvokimo, klesti du kraštutinumai – prievarta arba bejėgiškumas, kas yra beveik tas pats. Sakydami, kad nieko nesugeba, tėvai imasi prievartos arba leidžia siautėti. O mes turime dirbti su pasekmėmis ir simptomais. Tai galima vadinti emocinio raštingumo stoka, mūsų visuomenė negavo šitų įgūdžių, nežino, kas yra savo ar kito žmogaus jausmai. Žmonės kaip akli kačiukai, gal todėl ir tarp vaikų daug šitų sutrikimų.“ Kalbėdami apie šeimos švietimą, specialistai taip pat kalbėjo apie ankstyvą tėvystės įgūdžių mokymą: „Labai svarbu mokyti tėvus, kad jie suprastų, ką daro su savo vaikais.“ Buvo teigiama, kad tėvystės įgūdžių mokymas turėtų būti ankstyvas – sukūrus šeimą, pradėjus lauktis: „Apie tarpusavio santykius, sugyvenimą turėtų būti kalbama, kai sukuriama nauja šeima. Tuo metu, kai pradedama lauktis, reikia pradėti mokyt tapti tėvais ir kalbėti apie tai.“ Kiti specialistai teigė, kad šių įgūdžių turėtų būti pradedama mokyti dar mokykloje: „Būtų visai gerai šeimos, tėvystės ar partnerystės įgūdžių mokyti jau mokykloje.“ Dar viena tema, išskirta išanalizavus tyrimo dalyvių pasisakymus, – teisinės bazės ir finansavimo paskirstymo tobulinimas (3.71 pav.). Kalbėdami apie tai, psichikos sveikatos specialistai teigė, kad viena iš prevencijos krypčių turėtų būti teisės aktų trūkumų šalinimas ir naujų teisės aktų rengimas. Buvo kalbama apie teisės aktuose įsigalėjusias moralizavimo tendencijas, galinčias turėti neigiamos įtakos šeimų, vaikų psichikos sveikatai ir jos saugojimo politikai: „Įsigalėjo labai prasti sprendimai, nors ir pagrįsti gerais ketinimais, bet nuo to, kaip žinome, būna visko... Kitaip sakant, įsigalėjo moralizavimo tendencijos. Niekas taip nekenkia šeimoms, vaikams, paaugliams, kaip išgėrusio tėvo aiškinimas, kaip reikia gyventi, arba panašūs Seimo išleidžiami dekretai, kas yra šeima, kaip reikia gyventi ir taip toliau. Šitas kontekstas be galo nepalankus vaikystės politikai.“ Specialistai labai daug kalbėjo apie atvejo vadybos psichikos sveikatos sistemoje stoką („Nežinau, kad būtų atvejo vadybininkų.“), reikalingumą („Man atrodo, labai geras dalykas būtų atvejo vadyba, sakyčiau, ji turėtų būti.“), dalijosi užsienio patirtimi ir pavyzdžiais („Užsienyje yra atvejų vadybininkas. Jis lanko namuose ar nueini pas jį, išsakai skundus.“). Psichikos sveikatos specialistai taip pat nemažai kalbėjo apie finansavimo prioritetus. Šioje temoje buvo išskirtos dvi potemės – investicijų į žmogiškuosius išteklius didinimas bei psichikos sveikatos specialistų etatų skaičiaus didinimas. Kalbėdami apie investicijų į žmogiškuosius išteklius didinimą, specialistai teigė, kad svarbu keisti investicijų kryptį iš nuostolių finansavimo, internatinės sistemos stiprinimo, į investicijas į žmogiškuosius išteklius, šeimos ir bendruomenės pagalbą didinant paslaugų kokybę ir kiekybę: „Pakeisti investicijų kryptį į žmogiškuosius išteklius bendruomenei, teikti pagalbą šeimai, o ne finansuoti nuostolius“; „Ne bejėgiškumą, o visuomenės audinį stiprinome gerai pasaulyje žinomais prevenciniais, intervenciniais būdais. Bet tai reikia, kaip šiandien kalbėjome, stipriai padidinti paslaugų kiekybę ir kokybę .“ Kalbėdami apie finansavimo prioritetus, specialistai labai daug ir išsamiai kalbėjo apie psichikos sveikatos specialistų skaičiaus didinimo svarbą: „Aš siūlyčiau psichiatrijos, psichologinės pagalbos srityje nemažinti specialistų skaičiaus. Visur sujungiamos ligoninės, naikinamos ambulatorijos, vadinamieji medicinos punktai. Rajonuose reikalinga pagalba, reikia nemažinti specialistų, nes labai didelės apylinkės, poliklinikos, yra paklausa gydytojų, specialistų, poliklinikose eilės. Kartais žmogus gali ateiti, sėdėti, nesulaukti pagalbos per valandą ir... eiti ant tilto. Taigi turėtų didėti tos grandies specialistų skaičius“; „Tikrai reikia didinti specialistų skaičių ir keisti krūvius. Stebuklų nepadarysime – sujungus, palikus ligoninėje vieną psichiatrą, psichiatrinė pagalba niekaip nepagerės.“ Analizuojant psichikos sveikatos specialistų pasisakymus, buvo išskirta dar viena tema – prevencinių programų vykdymas (3.71 pav.). Specialistai nemažai kalbėjo apie jau esamas prevencines programas, jų naudą ir reikalingumą toliau jas kurti ir vykdyti. Minėta patyčių prevencijos programų svarba ir reikalingumas: „Sakyčiau, švietėjiškos programos, kaip programos prieš patyčias, puikiausios – kuo daugiau apie tai vaikams kalbama, aiškinama, tuo daugiau jie suvokia.“ Taip pat kalbėta apie esamų priklausomybių ligų prevencinių programų poveikį ir naudą: „Priklausomybės ligų prevencinės programos vystomos, jų vis daugiau. Manau, tai daro teigiamą poveikį, nes galimybių gauti psichoaktyvių medžiagų vis mažėja [...].“ Psichikos sveikatos specialistai, kalbėdami apie prevencinių programų vykdymą, minėjo atkryčių prevencijos svarbą. Čia buvo išskirtos trys potemės: socialinės programos, reabilitacinė pagalba bei pacientų integracija į visuomenę, darbą. Specialistai, kalbėdami apie socialines programas, teigė, kad jos labai svarbios pacientams, susiduriantiems su sunkumais 91 91


savo socialinėje aplinkoje, tam, kad padėtų grįžti į savo aplinką, spręsti ten kylančius socialinius sunkumus ir išvengti atkryčių. Specialistai teigė, kad tokios programos turėtų būti nuoseklios ir tęstinės: „Reikia socialinių programų, kad pacientas taip neprisirištų prie ligoninės ir negrįžtų pas mus. Mūsų funkcija turėtų būti mažesnė – gydyti ir padėti ūmiu periodu, o toliau – reabilitacinės programos, kurios veiktų nuosekliai, tęstinai.“ Tyrimo dalyviai taip pat nemažai kalbėjo apie reabilitacinės pagalbos svarbą. Jie teigė, kad ši pagalba ypač svarbi sveikstantiems ir pasveikusiems pacientams, padeda grįžti į gyvenimą, išvengti atkryčių. Jie taip pat teigė, kad labai svarbus šios pagalbos tęstinumas ir ilgalaikiškumas. Specialistai, kalbėdami apie jau esamą reabilitacinę pagalbą, taip pat minėjo informacijos apie pagalbą stoką ir svarbą: „Informacijos apie juos nėra labai daug. Kur yra ilgalaikė reabilitacija, kur, kokie centrai, kaip į juos papulti? Netgi mes, specialistai, klausiame savo ligonių, kaip jie ten pateko. Susirenkame informaciją, paskui žiūrime internete. Informacijos labai mažai. Kadangi jie savanoriškai veikia, turbūt neturi lėšų viešintis, o viešumo tai grandžiai reikėtų.“ Kalbėdami apie atkryčių prevenciją, specialistai minėjo pacientų integraciją į visuomenę, darbą. Jie teigė, kad pacientai susiduria su didesniais profesiniais reikalavimais, kvalifikacijos stoka bei dideliu stresu dėl integracijos, todėl labai svarbu pasirūpinti ir šių žmonių integracija: „Aš norėčiau aptarti darbo integracijos problemą. Kadangi anksčiau buvo, kaip sakoma, ne rinkos ekonomika, žmonėms buvo paprasčiau. Dabar profesiniai reikalavimai kyla, o ligoniai dažnai neturi tokios kvalifikacijos, galbūt jie nepajėgūs su sveikaisiais tiek konkuruoti. [...] Šiuo metu sunku netgi žmogui, turinčiam aukštąjį išsilavinimą, jeigu jis nekelia didelių profesinių reikalavimų ir tik nori įsidarbinti. Psichikos ligoniui dar sunkiau. [...] Taigi mūsų ligoniai patiria didesnį stresą, nes jų integracijos klausimas dar sunkesnis ir paliktas.“ Dar viena tema, kuri buvo išskirta analizuojant psichikos sveikatos specialistų pasisakymus, buvo psichosocialinių paslaugų plėtra (3.71 pav.). Čia specialistai kalbėjo apie psichologinės pagalbos ugdymo įstaigose svarbą pastebint vaikų pirmuosius simptomus, organizuojant pagalbą ir bendradarbiavimą su kitomis grandimis: „Ugdymo įstaigose, ir vaikų darželiuose, ir mokyklose, yra psichologai. Tarkim, klasės auklėtojos, kurios pastebi kažkokius vaiko išskirtinumus, gali siųsti jį pas psichologą, organizuoti pagalbą, pastebėti pirmuosius požymius. O tada jau bendradarbiaujama su kitomis grandimis.“ Tyrimo dalyviai taip pat kalbėjo apie psichosocialinę pagalbą pacientams, kurie linkę nusikalsti. Buvo minimas priverstinio ambulatorinio gydymo nefunkcionavimas ir teigiama, kad nusikalsti linkusiems pacientams turėtų būti taikomos specifinės programos: „Galbūt dar reikia ambulatorinėje grandyje įvesti tokį specializuotą požiūrį į tuos pacientus, kurie linkę nusikalsti. Yra priverstinis ambulatorinis gydymas, bet aš manau, kad jis nelabai kuo skiriasi. O kaip tą daryti, kaip turėtų būti daroma? Juk vis tiek nuspėjama, kad galbūt šitas pacientas daugiau linkęs nusikalsti. Programos turėtų būti specifiškesnės. O dabar teismas nutaria, bet viskas lieka taip pat.“ Dar viena psichosocialinių paslaugų plėtros tema, aptarta psichikos sveikatos specialistų, buvo psichosocialinės paslaugos somatinėje klinikoje. Specialistai teigė, kad ligoninės teikia tik gydomąją pagalbą, tačiau psichosocialinė pagalba dar nėra pakankamai išplėtota: „Kur jis gyvens, kokią socialinę pašalpą gaus, kaip jis grįš namo?“; „Jei ligonis turėdavo invalidumo grupę, tada socialinė pagalba iš rajonų atvažiuodavo, o dabar net šitos pagalbos nesuteikia.“ Specialistai dalijosi psichosocialinės pagalbos svarba kai kuriose poliklinikose: „Poliklinikoje yra ir schizofrenija sergančių žmonių grupė, žinoma, ji pavadinta kažkaip kitaip, bet iš esmės renkasi ja sergantys žmonės. Tai tarsi laisvalaikio grupė: žmonės lanko parodas, bendrauja, gimtadienius švenčia, bet renkasi tik ta liga sergantys. Jie tikrai labai noriai renkasi – netgi triskart per savaitę. Dar yra depresinių susirgimų grupė (irgi labai noriai moterys lankė), ir relaksacijų grupė. Žodžiu, poliklinikos, kurios nori, dirba tikrai efektyviai.“ Specialistai taip pat teigė, kad tokia pagalba ypač svarbi pacientams, neturintiems palaikymo šeimoje: „Ir lankymasis poliklinikoje, ir kažkokia psichologinė pagalba, kurios pacientui reikia, kai aplinka jo nepalaiko.“ Kalbėdami apie psichosocialinių paslaugų plėtrą, specialistai minėjo psichosocialinę paramą šeimai. Čia buvo išskirtos dar dvi potemės: ankstyva pagalba šeimai ir vaikui bei ilgalaikės paslaugos visai šeimai. Psichikos sveikatos specialistai pabrėžė ankstyvos pagalbos šeimai ir vaikui svarbą: „Šeima vaikui labai svarbi. Tada ir pagalba šeimai ir vaikui, prevencija turi būti kuo ankstyvesnė.“ Specialistai pabrėžė ankstyvo sergančių šeimos narių gydymo svarbą, kalbėjo apie pacientų socialinės aplinkos svarbą ir teigė, kad serganti šeima gali labai apsunkinti sveikimo procesą: „Tie, kurie dirba su sunkiais ligoniais, mato, kokia svarbi socialinė aplinka. Būna, kad serga visa šeima, o gydymo nėra. Tada turi įsikišti socialiniai darbuotojai ar dar kažkas.“ Kalbėdami apie ilgalaikes paslaugas visai šeimai, psichikos sveikatos specialistai teigė, kad pagalba visai šeimai labai svarbi, tačiau ji turėtų būti ir ilgalaikė: „Manau, kad reikia kurti kažkokias paslaugas, kurios būtų teikiamos visai šeimai vienu metu. Ne taip, kad mes čia teikiame ir dirbame... Žinoma, mes konsultuojame tėvus, bet to nepakanka. Reikia, kad iš tikrųjų vyktų kažkoks terapinis procesas, paslaugos turėtų būti tikrai ilgalaikės – ne mėnesį, ne tris savaites, reikia ir lankyti šeimas [...]. Manau, kad reikėtų dirbti su visu vienetu, su visa šeima.“

92


3.5.4. Kokybinės analizės rezultatų apibendrinimas 1. Psichikos sveikatos rizikos veiksniai. Kokybinio tyrimo metu, išanalizavus psichikos sveikatos specialistų, tikslinės diskusijų grupės metu pateiktą medžiagą apie psichikos sveikatos rizikos veiksnius, buvo išskirtos šios pagrindinės temos: 1) pagalbos sistemos trūkumai, 2) psichologinio raštingumo stoka, 3) stresas ir traumos, 4) priklausomybės, 5) socioekonominė situacija, 6) šeima ir individo veiksniai. Tyrimas patvirtino, kad psichikos sveikatos specialistai, analizuodami psichikos sutrikimų priežastis, atsižvelgia tiek į individo, tiek į aplinkos veiksnius. Nors tyrimo rezultatai atskleidė, kad psichikos sveikatos specialistų pasisakymuose dominavo psichosocialiniai veiksniai (įvairūs stresoriai, šeima, pagalbos sistema ir pan.), tačiau išsamiai buvo aptarti ir individo veiksniai (žmogaus asmenybė, raida, išsilavinimas ir pan.). Tai rodo, kad specialistų rizikos veiksnių samprata yra labai plati, nuo mikro- iki makrolygmens, kur mikrolygmuo apima individualius veiksnius, o makro- – socioekonominę situaciją ir rizikos veiksnius įvertinant psichikos sveikatos rizikos veiksnių daugiafaktoriškumą. Svarbu paminėti ir tai, kad, nors pateiktuose kokybinio tyrimo rezultatuose neatsiskleidžia rizikos veiksnių sąveika, psichikos specialistai taip pat akcentuoja ir rizikos veiksnių sąsajas ir teigia, kad vieni rizikos veiksniai gali sukelti ar pastiprinti kitus rizikos veiksnius. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad vienas žmogus gali susidurti su keletu rizikos veiksnių, o kai kurių rizikos veiksnių sąveika gali turėti įtakos žmogaus psichikos sveikatai. 2. Psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje. Analizuodami psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą, psichikos sveikatos specialistai beveik nekalbėjo apie esamas paslaugas, buvo linkę akcentuoti paslaugų trūkumus. Jie pirmiausia pabrėžė intervencijos paslaugų trūkumus, tačiau tai gali būti susiję su tuo, kad tyrimo dalyviai buvo specialistai, patys dirbantys intervencijos grandyje, todėl su šiomis problemomis yra labiausiai susipažinę. Kalbėdami apie intervenciją, specialistai minėjo galimybių kai kurioms žmonių grupėms (gyvenantiems rajonuose, rizikos grupių asmenims, mažas pajamas turintiems asmenims bei žmonėms, esantiems ūmios būsenos) gauti paslaugas stoką. Taip pat nemažai kalbėta apie pagalbą šeimoms – buvo minima kompleksinės pagalbos šeimai stoka bei pagalbos šeimai natūralioje aplinkoje stoka. Taip pat nemažai buvo kalbama apie ankstyvos psichologinės pagalbos stoką. Psichikos sveikatos specialistai daug mažiau kalbėjo apie reabilitaciją, dar mažiau – apie prevenciją. Minėdami reabilitacines paslaugas, psichikos sveikatos specialistai ypač plačiai kalbėjo apie tęstinės pagalbos stoką, reabilitacijos paslaugų stoką bei socialinės pagalbos stoką, minėjo ambulatorinės pagalbos stoką. Apibendrinant galima pastebėti, kad psichikos sveikatos specialistai daugiausia susiduria su intervencijos paslaugomis, o mažiausiai – su reabilitacijos ir prevencinėmis paslaugomis. 3. Psichikos sveikatos sutrikimų prevencijos kryptys. Lietuvoje dirbantys psichikos sveikatos specialistai gali nurodyti prevencijos kryptis, bet konkretumo jų pasisakymams trūksta. Svarbu ir tai, kad specialistai paminėjo nedaug tyrimais paremtų prevencinių programų pavadinimų. Remiantis tuo, galima kelti prielaidą, kad psichikos sveikatos specialistai Lietuvoje nedažnai susiduria su prevencijos paslaugomis ir labai menkai dalyvauja psichikos sveikatos sutrikimų prevencinėse programose, galbūt dėl to jie nėra geriausias informacijos apie psichikos sveikatos sutrikimų prevenciją Lietuvoje šaltinis. Vis dėlto, kalbėdami apie prevenciją, tyrimo dalyviai minėjo tiek profilaktinių, tiek prevencinių paslaugų stoką. Išanalizavus psichikos sveikatos specialistų pasisakymus apie prevenciją, buvo pastebėta, kad jie nemažai kalbėjo apie specializuotas programas tam tikrų grupių žmonėms, tačiau plačiau kalbėjo minėdami paslaugų plėtrą, švietimo svarbą bei teisės aktų koregavimą ir finansavimo paskirstymą. Kalbėdami apie švietimą, specialistai minėjo jo reikšmę įvairioms grupėms: vaikams, tėvams, šeimai, žiniasklaidai ir visuomenei. Jie teigė, kad švietimas padėtų žmonėms geriau pažinti save, savo jausmus bei atrasti būdų šiuos jausmus reikšti, taip pat padėtų geriau suprasti psichikos sutrikimus – atpažinti pirmuosius sutrikimų simptomus, ieškoti pagalbos ir padėti sergantiems artimiesiems. Specialistai taip pat teigė, kad visuomenės švietimas padėtų žmonėms geriau suprasti psichikos sutrikimų turinčius žmones, didinti visuomenės toleranciją bei sumažinti žmonių baimę kreiptis pagalbos. Specialistai taip pat dalijosi mintimis apie teisinės bazės ir finansavimo paskirstymo tobulinimą, minėjo finansavimo paskirstymo reikšmę ir būtinybę keisti teisės aktus. Aptarta ir prevencinių programų (nukreiptų į patyčias, priklausomybių ligas, atkryčių prevenciją) bei psichosocialinių paslaugų plėtros svarba. Apibendrinant galima teigti, kad psichikos sveikatos specialistai įvardija prevencijos stoką arba galimas prevencijos kryptis, tačiau nedaug kalba apie esamą prevenciją ir taip patvirtina, kad psichikos sveikatos sutrikimų prevencijai Lietuvoje nėra skiriama pakankamai dėmesio.

93 93


4 DALIS. PREVENCINIŲ PRIEMONIŲ PLANAVIMO KRYPTYS 4.1. Vaikų psichikos sveikatos prevencinės kryptys – strateginio planavimo rekomendacijos Vaikų psichikos sveikatos rodikliai ir su jais susiję pagrindiniai rizikos bei apsaugos veiksniai per pastarąjį dešimtmetį kito ir teigiama, ir neigiama linkme. Šalyje po truputį mažėja vaikų savižudybių skaičius, vis daugiau vaikų jaučiasi laimingi, patenkinti savo gyvenimu ir santykiais šeimoje, gerėja mergaičių emocinės savijautos rodikliai, į gydymo įstaigas kreipiasi mažiau vaikų, turinčių neurozinių, stresinių, somatoforminių bei nuotaikų sutrikimų. Tačiau kalbėti apie tai, kad vaikų psichikos sveikatos rodikliai šalyje reikšmingai pagerėjo, dar anksti, nes iš esmės pagerinti vaikų ir jaunimo psichikos sveikatą ir iš esmės persilaužti modernizuojant vaikams ir jaunimui skirtas psichikos sveikatos priežiūros paslaugas iki šiol nepavyko. Dauguma įsisenėjusių vaikų psichikos sveikatos problemų tebėra neišspręstos. Iš kitų šalių Lietuva išsiskiria prastais vaikų gerovės rodikliais, ypač paplitusiu agresyviu ir autodestruktyviu elgesiu, alkoholio ir kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimu. Lietuvos vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos rodikliai ir toliau vieni iš blogiausių Europos Sąjungoje. Visa tai neabejotinai įrodo, kad šioje srityje neatidėliotinai reikia naujų žingsnių ir kokybiškų sprendimų. Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos sutrikimų prevencija tebėra viena iš silpniausių Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemos grandžių. Stokojama visapusiškai moksliškai pagrįstų ir šalies mastu įgyvendinamų prevencinių priemonių, o kitos šalyje įvairiais lygiais įgyvendinamos priemonės neduoda apčiuopiamų rezultatų, nes nepakankamai koordinuojamos, stokoja mokslinio pagrįstumo ir vertinimo, yra fragmentiškos bei per menkai finansuojamos, neturi tęstinumo garantijų. Šias sąlygas sukuria ir palaiko tiek bendruomenės politinės bei socialinės struktūros, tiek ekonominiai aspektai, nes pirmumas neretai atitenka vienpusėms, pigesnėms, tačiau didesnę populiacijos dalį apimančioms strategijoms. Toks išsibarstymas skatina neracionalų ir neefektyvų žmogiškųjų ir finansinių resursų panaudojimą. Kadangi paslaugos yra prioritetinio prevencinio pobūdžio, reikia politinio lygio sprendimų. Kompleksinis vaikų psichikos sveikatos problemų ypatumas rodo, kad, sprendžiant vaikų psichikos sveikatos problemas ir finansuojant su tuo susijusią veiklą, turėtų dalyvauti ne tik Sveikatos apsaugos, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Kartu būtina apsispręsti dėl prevencijos finansavimo prioritetų ir juos atiduoti šalies mastu įgyvendinamoms sistemingoms ir profesionaliai organizuotoms priemonėms. Būtina pasiekti, kad šalyje įgyvendinamos ir numatomos įgyvendinti vaikų psichikos sutrikimų prevencijos priemonės būtų sujungtos į bendrą, realistiškais ir pamatuojamais siekiais grįstą Lietuvos vaikų psichikos sveikatos ir gerovės strategiją, kuri apimtų kelias pagrindines, tarpusavyje suderintas nacionalinio lygmens prevencijos programas. Prioritetinėmis vaikų psichikos sveikatos prevencijos sritimis toliau išlieka smurto, savižudybių ir priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo prevencija, parama šeimai bei socialinės atskirties mažinimas. Siekiant veiksmingai spręsti gausias vaikų socialines ir psichikos sveikatos problemas, būtina daugiau investuoti ir plėtoti bendruomenės lygio paslaugas, keisti jų formas bei turinį, prioritetą suteikiant į šeimą ir bendruomenę nukreiptoms paslaugoms. Tam reikia naujų struktūrinių pokyčių, be kurių visuomenės psichikos sveikatos poreikius atitinkanti veikla sunkiai įmanoma. Atlikta analizė parodė, kad daugelyje vaikų psichikos sveikatai svarbių sričių stokojama sistemingai renkamos informacijos: galima išskirti informaciją apie tokius pagrindinius rizikos veiksnius, kaip vaikų patiriamas smurtas, save žalojantis elgesys, vaikams suteikta psichosocialinė pagalba ir jos poreikis. Būtina sistemingai vykdyti vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos rodiklių stebėseną, analizuoti visuomenės socialinės degradacijos priežastis ir vertinti įgyvendinamų priemonių veiksmingumą. Tam turi būti sukurta bendra duomenų rinkimo ir kaupimo sistema.

4.1.1. Aktualiausios vaikų psichikos sveikatos problemos ir strateginio planavimo rekomendacijos Problema: vaikų skaičius per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje stabiliai mažėja. Vaikų psichikos sveikatos rodikliai akivaizdžiai atspindi su didėjančiais socialiniais ir ekonominiais netolygumais bei atskirtimi susijusius padarinius. Vaikų skaičiaus mažėjimą lemia ne tik mažėjantis gimstamumas ir itin daug emigravusių jaunų žmonių, bet ir priežastys, susijusios su neužtikrinta vaikų socialine gerove bei prasta visuomenės psichikos sveikatos būkle. Visuomenėje didėjančią socialinę atskirtį ir aštrėjančias su skurdu susijusias problemas rodo ryškėjantys su šeimos vaidmeniu susiję prieštaravimai. Vaikų psichologinės gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu rodikliai glaudžiai susiję su socioekonomine šeimos padėtimi. Tyrimai rodo, kad sparčiai daugėja smurtą šeimose patyrusių vaikų, prieš vaikus dažniausiai smurtauja tėvai. 94


Teigiami vaikų laimingumo ir geresnės psichologinės savijautos poslinkiai akivaizdžiausi pasiturinčiose šeimose, skurstančiose šeimose vaikai susiduria su didesne tėvų smurto, nepriežiūros tikimybe, dažniau stokoja tėvų rodomos meilės ir paramos. Pastaruosius penkerius metus šalyje didėjanti skurdo rizikos grėsmė labiausiai paliečia nepilnas ar daugiau vaikų auginančias šeimas ir kaimo gyventojus – čia minėtos problemos reiškiasi itin akivaizdžiai. Nors šalyje po truputį mažėja socialinės rizikos šeimų ir vaikų, kurie lieka be tėvų globos, vaikų socialinė gerovė Lietuvoje vis dar nėra pakankamai užtikrinta. Siekinys: vaikus auginančių šeimų socialinės atskirties mažinimas ir kompleksinė parama vaikus auginančioms šeimoms. Nuoseklus šio siekinio įgyvendinimas yra būtina sąlyga vaikų sveikatai, gyvybei ir gerovei užtikrinti. Socialinę atskirtį ir jos pasekmes patiriančių vaikų skaičiaus mažėjimas turėtų būti vertinamas kaip reikšmingas valstybės dėmesio ir rūpesčio vaikais indikatorius. Priemonės: • Šiam siekiniui įgyvendinti reikalingas kompleksinis, ilgalaikis ir tvarus politinių, socialinių ir ekonominių priemonių planas. Pagalba ir parama vaikus auginančioms šeimoms turėtų tapti nekvestionuojamu prioritetu planuojant valstybės biudžetą, skirstant lėšas, įgyvendinant socialines, sveikatos, laisvalaikio užimtumo ir kitas paramos asmenims bei visuomenės grupėms programas. • Būtina užtikrinti, kad vaikui skiriama parama iš tiesų didintų jo gerovę, todėl būtina plėtoti vaiko gerovės priežiūros užtikrinimo sistemą, tobulinti tėvų atsakomybės už vaikams valstybės skiriamą paramą priežiūrą ir kontrolę. Problema: Lietuvoje daug vaikų žūva ir nukenčia dėl patiriamo smurto. Beveik pusę visų ankstyvų vaikų mirčių lemia išorinės mirties priežastys, tarp kurių dominuoja žūtys keliuose, smurtas ir savižudybės. Nužudytų vaikų skaičius šalyje kasmet viršija dešimtį ir pastaruoju metu ėmė sparčiai didėti. Didžiausia rizika žūti nuo smurto kyla mažiems ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams. Didžiausia rizika patirti smurtą ir žūti yra šeimose su abiem arba vienu iš tėvų gyvenantiems vaikams. Per pastaruosius dvejus metus nuo tėvų smurto nukentėjusių vaikų skaičius išaugo beveik du kartus, smurtas šeimoje turi tendenciją kartotis. Lietuva pirmauja pagal vaikų, patiriančių bendraamžių patyčias, rodiklius. Vaikai dažnai tampa smurto ir patyčių artimiausioje aplinkoje ir žiniasklaidoje stebėtojais. Neigiama patirtis vaikystėje (fizinė ir psichologinė nepriežiūra, fizinis ir psichologinis smurtas, seksualinis smurtas ir kt.) susijusi su vėlesniu rizikingu elgesiu ir plačiu spektru psichikos sveikatos problemų, todėl smurto prevencija, stabdymas, pagalba smurtą patiriantiems ar patyrusiems vaikams, moksliniai smurto priežasčių, pasekmių ir pagalbos priemonių veiksmingumo tyrimai turėtų būti valstybės prioritetas. Nuo 2011-12-15 Lietuvoje įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui ir 2012-10-25 Europos Parlamentui ir Tarybai patvirtinus direktyvą 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai, Lietuvoje atsirado teisinių ir politinių prielaidų ryžtingai veikti: greičiau identifikuoti smurto aukas vaikus ir suteikti jiems pagalbą, mažinti pakartotinės viktimizacijos riziką, vykdyti pakartotinio smurto prevenciją, vienyti socialinės, psichologinės ir teisinės pagalbos teikėjus į bendradarbiaujantį tinklą, stiprinti ir plėsti Lietuvoje jau vykdomas smurto ir patyčių prevencinių programas ir į vaikų socialinių bei bendravimo įgūdžių stiprinimą orientuotas programas. Siekinys: vaikų saugumo šeimoje, mokykloje ir visuomenėje užtikrinimas, smurto mažinimas. Priemonės: • Smurto prevencija šalyje turi būti vykdoma sistemingai ir prioritetas suteikiamas šalies mastu įgyvendinamoms priemonėms. Ji turi apimti švietimą smurto prieš vaikus atpažinimo, stabdymo, prevencijos ir pagalbos klausimais, su smurto prieš vaikus ribojimu susijusios teisinės bazės tobulinimą, pagalbos ir paslaugų sistemos nuo smurto nukentėjusiems vaikams bei šeimos nariams plėtrą ir prieinamumo didinimą, šeimos, mokyklos ir visuomenės aktyvumo bei atsakomybės už smurto prevenciją didinimą. • Būtina pasiekti, kad kiekvienam smurtą patyrusiam vaikui būtų suteikta neatidėliotina ir kompetentinga psichologinė, socialinė ir kita reikiama pagalba. Atsižvelgiant į didelį su smurtu susijusių problemų mastą šalyje, būtina plėtoti valstybinėse įstaigose vaikams teikiamų paslaugų tinklą, remti ir stiprinti „Vaikų linijos“, „Jaunimo linijos“ ir kitų savanoriškai veikiančių ir psichologinę bei socialinę pagalbą vaikams bei šeimoms teikiančių organizacijų veiklą, užtikrinti jų veiklai reikalingą finansavimą, didinti komunikacijos tarp pagalbos teikėjų veiksmingumą. Taip pat svarbu plėtoti tėvų atsakomybės už reikiamos pagalbos smurtą patyrusiam vaikui suteikimą priežiūros ir įgalinimo sistemą. • Ypatingas dėmesys teikiant psichologinę ir socialinę paramą ir toliau turi būti skiriamas socialinės rizikos šeimose gyvenantiems vaikams. Būtina tobulinti tokiose šeimose gyvenančių vaikų gyvenimo sąlygų priežiūros sistemą ir 95 95


stebėseną vis didesnį dėmesį skiriant vaiko psichologinei gerovei šeimoje. • Kompleksinės tėvystės ir bendravimo su vaikais įgūdžių ugdymo programos turėtų tapti neatsiejama ir sistemingai šalies mastu įgyvendinama mokyklų tėvų švietimo programų dalimi. Būtina pasiekti, kad veiksmingas tėvystės mokymas būtų tinkamai valstybės finansuojamas ir pasiektų visas rizikos grupės šeimas ir vienišas besilaukiančias mamas. • Svarbu užtikrinti, kad šalyje vyktų sistemingas duomenų apie smurto aukas, smurtautojus ir jiems suteiktas psichologines, socialines bei medicinines paslaugas registravimas ir kaupimas. • Būtina nuosekliai plėtoti su smurto rizikos veiksniais, pažeidžiamiausiomis grupėmis ir prevencijos bei intervencijos priemonių veiksmingumo vertinimu susijusius mokslinius tyrimus. • Kadangi smurto paplitimas šalyje neabejotinai susijęs su smurto reprezentacija žiniasklaidoje, būtina parengti ir įgyvendinti kompleksines priemones, skirtas mažinti žalingam žiniasklaidoje pateikiamo smurto poveikiui. • Būtina užtikrinti, kad moksliniais tyrimais pagrįstos ir pasiteisinusios kompleksinės patyčių prevencijos programos mokyklose būtų tvariai tęsiamos ir finansuojamos. Būtina pasiekti, kad šios programos apimtų visas šalies mokyklas. • Būtina tobulinti su vaikais dirbančių specialistų (medikų, psichologų, policininkų, teisininkų, socialinių darbuotojų, pedagogų ir kt.) kvalifikaciją smurto nustatymo, prevencijos ir pagalbos klausimais. Problema: vaikų savižudybių rodikliai išlieka vieni iš aukščiausių Europoje. Nors vaikų savižudybių rodikliai per pastarąjį dešimtmetį kiek sumažėjo, pagal nusižudančių vaikų skaičių Lietuva išlieka tarp „lyderių“ ir yra ketvirtoje vietoje (po Kazachijos, Rusijos ir Baltarusijos). Berniukų šalyje nusižudo nuo trijų iki penkių kartų daugiau nei mergaičių. Nerimą kelia tai, kad vaikų savižudybės įgauna vis daugiau savižudiškam suaugusiųjų elgesiui būdingų bruožų: vaikai vis dažniau renkasi itin grėsmingus, plačiausiai šalyje paplitusius savižudybės būdus. Per pastarąjį dešimtmetį epidemijos mastą pasiekė vaikų savižudybės pasikariant, gerokai padaugėjo mergaičių, nušokusių nuo aukštumos. Siekinys: parengti, patvirtinti ir pradėti įgyvendinti bendrą mokslu ir praktika pagrįstą kompleksinę ir tvarią Lietuvos savižudybių prevencijos programą, kuri sudarytų galimybes kryptingai mažinti vaikų savižudybių rodiklius. Programoje turi būti numatyti konkretūs siekiniai bei išplėtotas ir įdiegtas jų įgyvendinimo rezultatų stebėsenos ir įvertinimo mechanizmas. Programai įgyvendinti turi būti skiriamas tinkamas finansavimas. Į šią kompleksinę programą reikia integruoti vaikų savižudybių problemos sprendimą. Priemonės: • Turi būti numatyti ir reguliariai vykdomi moksliniai tyrimai, susiję su vaikų ir paauglių savižudybių rizikos ir apsaugos veiksnių bei įgyvendinamų prevencijos, intervencijos ir postvencijos priemonių veiksmingumo stebėsena. • Savižudybės rizikos atpažinimo, įvertinimo ir pirminės pagalbos žinios bei įgūdžiai turi tapti privaloma medikų, greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, psichikos sveikatos ir kitų sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų, pedagogų, policijos pareigūnų, socialinių darbuotojų ir kitų sveikatos, švietimo ir ugdymo bei socialinės pagalbos srityse dirbančių specialistų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo programų dalimi. • Mokyklose turi būti reguliariai vykdoma savižudybių prevencija ir užtikrinamas krizių pagalbos sistemos gyvybingumas bei tinkamas krizių komandų parengimas. • Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, turi būti pasiekta, kad visais atvejais, kai vyresnis nei 10 metų asmuo patenka į sveikatos priežiūros įstaigą dėl su padidėjusia savižudybės grėsme susijusių sutrikimų ir aplinkybių (mėginimas nusižudyti, depresija, bipolinis sutrikimas, psichozė, epilepsija, piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, bet kokio laipsnio demencija, lėtinis skausmas, patirtas smurtas ar bet koks kitas emocinis sukrėtimas, vaiko raidos ar elgesio sutrikimas), visais atvejais turi būti įvertinama savižudybės rizika (užduodami klausimai apie savižudiškas mintis ar veiksmus per paskutinį mėnesį). • Visiems vaikams, padidėjus savižudybės rizikai, turi būti pasiūlyta neatidėliotina ir kompetentinga psichologinė pagalba bei gydymas. Esant itin didelei savižudybės rizikai, turi būti užtikrinama trumpalaikės hospitalizacijos ir intensyvios krizių pagalbos galimybė. Siekiant įvertinti šių priemonių įgyvendinimo stebėseną, turi būti registruojamas suicidiškų pacientų bei jiems suteiktų psichologinių konsultacijų bei kitų specialistų suteiktų paslaugų skaičius. • Siekiant užtikrinti vaikų ir paauglių savižudiško elgesio stebėseną, būtina parengti ir šalies mastu įdiegti bendrą vaikų ir paauglių bandymų nusižudyti ir suteiktos pagalbos registrą. • Visiems po bandymo nusižudyti gydytiems asmenims turi būti pasiūlyta nemokama trumpalaikė psichologinė pagalba. Būtina pasiekti, kad tais atvejais, kai bando nusižudyti nepilnametis, trumpalaikė psichologinė pagalba ir 96


vaikui, ir tėvams taptų privaloma gydymo rekomendacijų dalimi. Visos šios priemonės ir suteiktos paslaugos turi būti registruojamos ir dokumentuojamos. • Visiems artimojo savižudybę patyrusiems vaikams ir paaugliams bei jų šeimoms turi būti pasiūlyta kompetentinga psichologinė pagalba. Siekiant įvertinti šio tikslo įgyvendinimą, turi būti registruojamas suteiktų paslaugų pobūdis ir skaičius. Problema: didėjanti vaikų psichikos sveikatos sutrikimų našta sveikatos priežiūros sistemai. Tarp dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vaikams suteiktų gydymo paslaugų mažėja ambulatorinių ir daugėja stacionarinių paslaugų. Tai rodo, kad vaikų problemos dažnai pradedamos spręsti tada, kai jau būna įsisenėjusios ir tampa sunkiai koreguojamos ir gydomos. Tarp vaikų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, kreipimosi į gydymo įstaigas atvejų vyrauja psichologinės raidos sutrikimai, vaikystėje ir paauglystėje prasidedantys elgesio ir emocijų sutrikimai, neuroziniai stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai bei protinis atsilikimas. Vaikų, turinčių nuotaikos sutrikimų, per pastaruosius penkerius metus gydymo įstaigose lankėsi mažiau. Tačiau šį iš pirmo žvilgsnio pozityvų pokytį reikėtų vertinti gana atsargiai. Vaikų apsilankymų dėl nuotaikos sutrikimų mažėjimas gali būti susijęs ne tik su kiek pagerėjusiais vaikų emocinės savijautos rodikliais, bet ir su tuo, kad vaikų emocinius sunkumus aplinkiniai retai pastebi, labiau toleruoja ir prasčiau diagnozuoja. Nereikėtų pamiršti ir to, kad per aptariamą laikotarpį įvyko šiems poslinkiams galėjusių turėti įtakos vaistų kompensavimo politikos pokyčių. Vaikų psichikos sveikatos paslaugų naštos didėjimas susijęs ir su didėjančiu vaikų, kurie dėl psichikos ir elgesio sutrikimų pripažįstami neįgaliais, skaičiumi jauniausioje amžiaus grupėje. Dažnėjantis neįgaliais pripažįstamų vaikų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų bei protinį atsilikimą, sveikatos priežiūros paslaugų naudojimas jauniausiose grupėse kelia susirūpinimą ir galimai yra susijęs su tuo, kad vaikų psichikos sveikatos rodikliai vis labiau atspindi priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ir nesveikos gyvensenos paplitimo šalyje padarinius. Paauglių psichikos sveikata pastaruoju dešimtmečiu ir toliau išlieka ypatingo susirūpinimo, dėmesio bei neatidėliotinų veiksmų reikalaujančia sritimi. Negatyvius pastarojo dešimtmečio vaikų psichikos sveikatos rodiklių poslinkius labiausiai lemia aukšti paauglių „socialinio sergamumo“ rodikliai. Siekinys: vaikų psichikos sveikatos sutrikimų naštos sveikatos priežiūros sistemai mažinimas, jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų sistemos plėtra ir įgyvendinimas. Priemonės: • Vaikų ir suaugusiųjų sveikatos priežiūros sistemoje būtina surasti nišą ir sukurti, įdiegti bei išvystyti paaugliams palankių sveikatos priežiūros paslaugų sistemą. PSO pažymi, kad įdiegtos paaugliams palankios sveikatos priežiūros paslaugos ne tik suteikia galimybę geriausiai realizuoti paauglių sveikatos priežiūros teises, bet ir yra reikšminga paauglių „socialinio sergamumo“ valdymo galimybė. • Siekiant veiksmingai spręsti gausias vaikų socialines ir psichikos sveikatos problemas, būtina daugiau investuoti ir plėtoti bendruomenės lygio paslaugas, keisti jų formas ir turinį prioritetą suteikiant į šeimą ir bendruomenę nukreiptoms paslaugoms. Tai reikalauja naujų struktūrinių pokyčių, be kurių visuomenės psichikos sveikatos poreikius atitinkanti veikla sunkiai įmanoma. • Atlikta analizė parodė, kad didžiausia problema yra ne ta, kad nėra vienų ar kitų vaikams ir šeimai reikalingų paslaugų, bet ta, kad šios paslaugos nesujungtos į bendrą sistemą, menkai išvystytas bendruomeninių psichikos sveikatos paslaugų tinklas, atskiros paslaugų teikėjų grandys menkai komunikuoja tarpusavyje, neapibrėžti ir neišvystyti tėvų bei kitų pagalbos teikėjų atsakomybės už vaikų psichikos sveikatos priežiūrą įgyvendinimo mechanizmai. Išsprendus šias problemas, būtų sukurta veiksmingesnė pagalbos vaikams sistema ir sumažinta vaikų psichikos sveikatos sutrikimų našta. Problema: priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo paplitimas tarp vaikų rodo, kad šioje srityje tebėra daugybė spręstinų problemų, o taikytų prevencijos priemonių nepakanka. Vaikų elgesio ir raidos sutrikimų gausa, psichotropinių medžiagų vartojimo mastai rodo, kad šalyje iki šiol nepavyko įgyvendinti svarbios Psichikos sveikatos strategijos nuostatos didžiausią dėmesį skirti aktualiausiai problemai – vaikų dvasinės sveikatos, emocinės ir socialinės raidos sutrikimų prevencijai. Nors Lietuvoje egzistuoja visos teisinės ir organizacinės prielaidos formuoti, organizuoti bei vykdyti veiksmingą mokslu pagrįstą alkoholio kontrolės politiką, šalyje vis dar skiriama nepakankamai dėmesio teisiniam alkoholio ir tabako prieinamumo reguliavimui, nesiimama tinkamų teisinių bei kontrolės priemonių, kad būtų užtikrintas valstybės siekis neparduoti tabako ir alkoholio nepilnamečiams. Nors nemažėja vaikų, kurie pakliūva į gydymo įstaigas apsinuodiję alkoholiu, ir vis dažniau vaikams ir paaugliams teikiamos ambulatorinės ir stacionarinės paslaugos, vaikų priklausomybės ligų diagnostikai ir gydymui skiriama per mažai dėmesio. Dėl vaikų, turinčių 97 97


priklausomybę, gydymo kreipiamasi vis rečiau, o mergaičių priklausomybė nuo tabako beveik nebediagnozuojama ir negydoma. Siekinys: vaikų ir paauglių priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo prevencija turi tapti ypatingos svarbos prevencijos uždaviniu ir ryžtingų veiksmų bei politinių sprendimų arena. Priemonės: • Būtina pasiekti, kad šių sudėtingų problemų sprendimas būtų rengiamas remiantis moksliškai pagrįstais įrodymais ir pavestas šios srities specialistams bei ekspertams, tinkamai finansuojamas ir nuosekliai įgyvendinamas. • Būtina remti ir įgyvendinti priemones, kurios realiai sumažintų galimybes vaikams ir paaugliams įsigyti alkoholio ir tabako, prioritetą teikiant tokioms moksliniais įrodymais pagrįstoms priemonėms, kaip alkoholio ir tabako kainų didinimas, specializuotų vaikams neprieinamų prekybos vietų įrengimas ir kt. • Būtina pasiekti, kad nei tiesioginė, nei netiesioginė alkoholio ir tabako bei narkotikų reklama nepasiektų vaikų. • Būtina sugriežtinti įstatymų nuostatas, susijusias su tabako gaminių vartojimu ir tėvų atsakomybe už vaikų rūkymą, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimą. • Būtina plėtoti su priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimu susijusių konsultacinių paslaugų tinklą visuomenėje. • Priklausomybės problemų turinčių vaikų gydymas turėtų apimti kompleksines medicinines, psichologines ir socialines paslaugas ir sistemingai dokumentuojamas bei registruojamas. Šiuo metu šalyje egzistuojančios specializuotos pagalbos grandys turėtų būti sujungtos į bendrą sistemą, užtikrinta tinkama komunikacija ir informacijos sklaida tarp atskirų grandžių. Taip pat būtina vystyti trūkstamas paslaugas priklausomybės problemų (ypač susijusių su narkotinių medžiagų vartojimu ir priklausomybe nuo kompiuterio) turintiems vaikams, tobulinti jų nustatymo ir pagalbos teikimo sistemą. • Būtina didinti mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų, policijos ir kitų vaikams paslaugas teikiančių specialistų kompetenciją priklausomybių prevencijos ir pagalbos srityje. Ypač svarbu pasiekti, kad itin plačiai tarp vaikų paplitusi priklausomybė nuo tabako būtų geriau diagnozuojama ir gydoma. • Visuomenėje būtina skatinti alkoholio, tabako ir narkotinių medžiagų vartojimui nepalankias nuostatas, skatinti ir ugdyti motyvaciją sveikai gyventi bei kurti sąlygas šiems siekiams realizuoti. Problema: blogi Lietuvos vaikų ir paauglių psichikos sveikatos rodikliai rodo nepatenkintus sveikos ir harmoningos raidos poreikius, psichologinio atsparumo ir gyvenimo įgūdžių stoką. Didelį jaunų žmonių pažeidžiamumą patvirtina stabiliai aukšti įvairios rizikingos elgsenos paplitimo, smurto, savižudybių ir kitų psichikos sveikatos problemų rodikliai. Jei nesiimama tinkamų prevencijos ir pagalbos priemonių, vaikystėje pasireiškiantys nedideli elgesio, emocijų, socialinio bendravimo sutrikimai paauglystėje perauga į daugybę rizikingos elgsenos apraiškų bei grėsmingus socializacijos sutrikimus. Todėl šalia kompleksinių priemonių, skirtų aktualiausioms vaikų psichikos problemoms spręsti ir rizikos veiksnių kontrolei įgyvendinti, būtina labiau stiprinti psichikos sveikatos išteklius, didinti vaikų psichologinį atsparumą, socialinį ir visuomeninį aktyvumą, ugdyti reikalingus įgūdžius ir kūrybiškumą. Siekinys: vaikų ir paauglių psichikos sveikatos išteklių stiprinimas ir gyvenime reikalingų įgūdžių ugdymas. Priemonės: • Būtina skirti reikiamą dėmesį ir sudaryti galimybes įdiegti mokyklose nuoseklią ir viso vaiko ugdymo mokykloje proceso metu įgyvendinamą sveikos gyvensenos, gyvenimo įgūdžių ugdymo ir psichologinio atsparumo stiprinimo programą, apimant asmens higienos, psichikos sveikatos puoselėjimo, pagalbos resursų panaudojimo, lytinio švietimo, žalingų įpročių prevencijos, sveikos mitybos bei kitus aktualius sveikos gyvensenos klausimus, mokymo turinį pritaikant skirtingo amžiaus mokiniams. Sveikatos mokymas turėtų būti įtrauktas į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo planus kaip privalomasis dalykas ir nuosekliai dėstomas nuo 1 iki 12 klasės. • Itin svarbu užtikrinti, kad sveikatos mokymas ir sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas būtų vykdomas kompetentingai. Todėl netikslinga palikti tai asmeninei mokykloje dirbančių pagalbos profesionalų (psichologų, socialinių darbuotojų ar kt.) ir mokytojų entuziastų iniciatyvai. Sveikatos mokymo programai įgyvendinti reikia parengti (arba perkvalifikuoti) reikiamos kompetencijos„sveikatos pedagogus“ bei mokymo priemones (vadovėlius, interaktyvią mokymo medžiagą ir priemones). • Mokyklose svarbu stiprinti ir finansuoti neformalųjį ugdymą, kuris didintų moksleivių užimtumą po pamokų ir būtų orientuotas ne į atminties lavinimą suteikiant moksleiviui maksimalų kiekį žinių, bet į kūrybiškumo, gyvenimui 98


reikalingų įgūdžių, socialinio ir visuomeninio aktyvumo, socialinės kompetencijos stiprinimą. • Būtina plėtoti vaikų laisvalaikio ir užimtumo paslaugų tinklą visuomenėje ir didinti laisvalaikio užimtumo veiklos prieinamumą visiems vaikams. Ypatingo dėmesio reikia, kad būtų užtikrintas mažesnes pajamas turinčių šeimų vaikų laisvalaikio užimtumas. • Būtina skatinti ir plėtoti vaikų ir paauglių įtraukimą į visuomenei naudingą veiklą ir savanorystę nuo mažų dienų, suteikiant galimybę pasijusti vertingais ir naudingais visuomenės nariais. Problema: daugelyje vaikų psichikos sveikatai svarbių sričių stokojama sistemingai renkamos informacijos. Iš tokių sričių galima išskirti informaciją apie tokius itin svarbius psichikos sveikatos rizikos veiksnius, kaip vaikų patiriamas smurtas, save žalojantis elgesys, vaikams suteikta psichosocialinė pagalba ir jos poreikis. Šiuo metu veikiantį sveikatos duomenų registrą reguliariai papildant trūkstamais duomenimis, atsirastų galimybė išsamiai ir sistemingai vykdyti itin svarbių sveikatos rizikos veiksnių stebėseną ir vertinti teikiamos pagalbos veiksmingumą. Šie duomenys galėtų būti sėkmingai naudojami medicininės, psichologinės ir socialinės pagalbos praktikoje, padėtų formuoti valstybės sveikatos politiką ir planuoti priemones. Tokio duomenų registro papildymas (ar sukūrimas) taip pat padėtų taupyti lėšas, nes šalies mastu atlikti reprezentatyvius ir ilgalaikius mokslinius tyrimus yra sudėtinga ir brangu. Siekinys: pasiekti, kad duomenys, susiję su aktualiausiomis vaikų psichikos sveikatos problemomis, rizikos veiksniais ir suteiktomis psichikos sveikatos bei socialinėmis paslaugomis, būtų reguliariai ir pagal bendrą sistemą renkami ir kaupiami šalies mastu. Priemonės: • Užtikrinti, kad pagrindinės ilgalaikės populiacinių epidemiologinių mokslinių tyrimų programos (tokios kaip Tarptautinė moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo programa (HBSC), Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimas Europos mokyklose (ESPAD), kurios kaupia itin svarbius ir šalį reprezentuojančius duomenis apie vaikų psichologinę gerovę, gyvenseną ir rizikos veiksnių paplitimą, būtų reguliariai vykdomos ir tinkamai finansuojamos. • Būtina sukurti ir įdiegti bendrą duomenų rinkimo ir kaupimo sistemą tokiose svarbiose vaikų psichikos sveikatos srityse, kaip vaikų patiriamas smurtas, save žalojantis elgesys, visais šiais atvejais vaikams suteikta psichologinė ir socialinė pagalba bei jos poreikis.

4. 2. Suaugusiųjų psichikos sveikatos prevencinės kryptys – strateginio planavimo rekomendacijos Psichikos sutrikimų prevencija. Šioje dalyje trumpai aprašytas progresas, kuris įvyko per pastaruosius dešimtmečius, norint sumažinti riziką susirgti psichikos sutrikimu (anksčiau vadinta „liga“). Mokslinėje literatūroje diskutuojama apie veiksmingas programas ir politikas, kaip vykdyti visuotinę (universalią), selektyvią ir indikacinę elgesio sutrikimų prevenciją (Eddy, 2005), depresijos (Jane-Llopis, Muñoz ir Patel, 2005), nerimo sutrikimų (Hosman, Dadds ir Rafaelis, 2005), valgymo sutrikimų (Hosman, 2005), su psichoaktyviųjų medžiagų (PAM) vartojimu susijusių sutrikimų (Anderson, Biglan ir Holder, 2005), psichozinių sutrikimų (Killackey ir kt., 2005) ir savižudybės prevencijas (Hosman, Wasserman ir Bertelotte, 2005). Anksčiau visuomenės sveikatos mokslas visas ligų prevencines priemones skirstė į pirmines, antrines ir tretines. Tačiau neretai kyla sunkumų norint atskirti pirminę ir antrinę prevenciją, kai pirminė prevencija – tikslingi veiksmai, taikomi iki atsiranda bet kokie sutrikimo požymiai, o antrinė – prevencijos ir sveikatinimo veiksmai sutrikimo požymiams jau atsiradus. Asmens psichikos sveikatos priežiūros ar visuomenės psichikos sveikatos srityse tokios aiškios ribos neegzistuoja, nes dažniausiai sutrikimo raidą, jo sunkumo laipsnį lemia ne vien galimo sutrikimo požymiai, bet ir ligos bei apsaugos veiksnių sąveika. Todėl kai kuriais atvejais iš pirmo žvilgsnio nepavojingi simptomai (nuotaikų kaita, nerimas ar pan.) gali būti sunkaus sutrikimo pradžia, kai reikia taikyti ir gydymą, ir antrinę prevenciją. Reikia pabrėžti, kad neretai antrinė prevencija psichikos sveikatos srityje klaidingai sutapatinama su gydymu. Todėl visada reikia atskirti tikslingas prevencijos priemones, kurios skiriamos sutrikimo simptomų įveikos strategijoms sukurti bei įgyvendinti ir kuriomis stiprinamos stipriosios asmenybės savybės ir socialiniai gebėjimai, gerinami aplinkos resursai ir aplinkos kokybė. Tai nėra tapatu gydymo intervencijoms, tokioms kaip psichoterapija ar socialinė reabilitacija. Kita vertus, kai kurie asmenys, gyvenantys didelės rizikos psichikos sveikatai aplinkoje, gali išlikti sveiki, nes patys susikuria sėkmingos įveikos su sunkumais strategijas, todėl mokslininkai pagrįstai kelia klausimą, ar jiems reikalinga pirminė prevencija ir kaip išskirti tokias rizikos grupes, kurioms pirminė prevencija būtų veiksmingiausia. Analogiškų metodologinių problemų kyla išskiriant antrinę ir tretinę prevenciją. Dėl šių priežasčių tikslingiau naudoti ne su psichikos sutrikimo (ar ligos) eiga susietą prevencinės veiklos klasifikaciją, bet susijusią su tikslinių grupių nustatymu ir numatomų intervencijų aprėptimi. 99 99


Vadovaujantis moderniu visuomenės psichikos sveikatos požiūriu, skiriami 3 prevencinių veiklų lygiai: 1. Universali prevencija 2. Selektyvi prevencija 3. Indikacinė prevencija 1. Universalių prevencijos strategijų tikslai nukreipti į visus populiacijos narius, nepriklausomai nuo jų rizikos lygio. Jie paremti prielaida, kad nebūtina identifikuoti didesnės rizikos asmenų, nes ji gali būti naudinga visiems bei nekelti rizikos. Dėl didelės aprėpties kaštai yra santykinai nedideli, priėmimas visuomenėje dažniausiai teigiamas. Pavyzdžiai: gera prenatalinė priežiūra, patyčių prevencijos programos mokyklose. 2. Selektyvių prevencijos strategijų tikslai nukreipti į didesnės nei vidutinės rizikos lygio visuomenės narius. Didesnės nei vidutinės rizikos susirgti psichikos sutrikimais rodikliai nustatomi pagal amžių, lytį, darbo pobūdį, mokymosi statusą, ekspoziciją žinomiems rizikos veiksniams (išsiskyrimas ar gyvenimas blogesnes sąlygas turinčioje bendruomenėje). Individualūs būdai, kaip išsivysto psichikos sveikatos problemos ir sutrikimai, remiantis šiais veiksniais dažniausiai nenustatomi tiksliai, tačiau tikimybė, kad tuos veiksnius patiriančiam individui atsiras psichikos sutrikimų, yra didesnė nei vidutinė. Selektyvios intervencijos yra tikslingesnės nei universalios. Jų kaštai yra vidutinio lygio, neigiamas poveikis minimalus arba jo nėra. Pavyzdžiai: psichikos sutrikimų turinčių tėvų vaikų paramos programos, netektį patyrusių asmenų paramos grupės, psichosocialinė parama somatiniais sutrikimais sergantiems, socialinės paramos programos asmenims, gyvenantiesiems senelių namuose, siekiančios depresijos prevencijos. 3. Indikacinių prevencijos strategijų tikslai nukreipti į didžiausios rizikos lygio visuomenės narius, kuriems persistuojančios psichikos sveikatos problemos virsta sutrikimais arba praeityje buvę sutrikimai linkę pasikartoti. Didžiausios rizikos susirgti psichikos sutrikimais rodikliai nustatomi pagal žinomus rizikos veiksnius ir kai kurių psichikos sutrikimų simptomų buvimą (PAM, miego sutrikimai ir kt.). Individai nustatomi remiantis sveikatos, socialinės pagalbos ar teisėsaugos sistemos duomenimis. Intervencijos labai tikslingos, dalis jų sudaro ankstyvosios pagalbos programas. Jų kaštai yra dideli, neigiamas poveikis vertinamas kaip galimas. Pavyzdžiai: socialinės rizikos ar sutrikusio elgesio mokinių tėvų įgūdžių mokymas, pirmojo psichozės epizodo prevencijos programos (identifikuoja socialinę atskirtį patiriančius paauglius, nes tai gali būti mąstymo sutrikimų simptomai). Žemiau pateikti konkretūs prevencinių programų, skirtų tam tikriems sutrikimams ar problemoms, pavyzdžiai. Elgesio sutrikimai, agresija, smurtas. Elgesio sutrikimų paplitimas tarp jaunimo svyruoja tarp 2–10 proc. Toks sutrikimas labiau paplitęs tarp berniukų nei tarp mergaičių. Elgesio sutrikimai yra linkę pasireikšti kartu su tokiomis rimtomis problemomis, kaip akademinės nesėkmės, suaugusiųjų intymių santykių ir darbo problemos, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ir piktnaudžiavimas jomis, nerimo sutrikimai ir depresija. Socialinės ir ekonominės išlaidos elgesio sutrikimams, agresyvumui ir smurtui yra ypač didelės. Jos apima gydymą, teisingumo ir kriminalinę sistemą, socialines paslaugas, akademines nesėkmes ir emocinę bei ekonominę žalą nukentėjusiesiems ir jų šeimoms. Ekonomistai apskaičiavo, kad metinės bendrosios išlaidos vaikui, kuriam diagnozuoti elgesio sutrikimai, vidutiniškai yra 25 806 JAV dolerių. Lengvai atsirandantys rizikos veiksniai: motinos rūkymas nėštumo metu, elgesio impulsyvumas, netinkamas auklėjimas, nesocialus tėvų elgesys ir įvairių psichoaktyvių medžiagų (alkoholio, narkotikų) vartojimas, smurtas prieš vaikus, anksti vaikystėje pasireiškiantis agresyvus elgesys ir elgesio problemos, netinkamas bendraamžių elgesys, žemas populiarumas tarp bendraamžių, bloga gyvenamoji aplinka, kurioje didelis nusikalstamumo lygis. Veiksmingiausia prevencinė priemonė, mažinanti elgesio sutrikimų atsiradimo riziką ir agresyvų elgesį, yra sutelkti dėmesį į bendravimą ir socialinių santykių gerinimą tarp vaikų, paauglių, bendraamžių, tėvų bei mokytojų. Universalios intervencijos. Universalios intervencijos turi įtakos randantis elgesio sutrikimams ir dažniausiai naudojamos mokyklose atsižvelgiant į elgesio priežiūrą klasėse, stiprinant vaikų socialinius įgūdžius ir daugiarūšes strategijas įtraukiant tėvus. Elgesio klasėse priežiūros programos siekia padėti vaikams geriau suprasti socialinius reikalavimus, skatina gerus bendravimo įgūdžius ir stengiasi panaikinti blogo elgesio įpročius. Veiksmingos programos rezultatyviai mažina elgesio sutrikimų atsiradimą (pvz., sumažėjęs pavojingas elgesys, sumažėjusi agresija) mokinių tarpusavio bei mokinių ir mokytojų santykiuose.

100


Vaikų socialinių įgūdžių mokymo programos siekia išmokyti vaikus pažintinio (kognityvinio) mąstymo, kuris jiems padėtų geriau susidoroti su socialinėmis problemomis. Dažniausiai įgūdžiai, susiję su klausymusi, užuojauta, tarpasmeninių santykių problemų sprendimu, konfliktais ir pykčio valdymu, yra ugdomi kiekvienoje klasėje atskirai. Šios programos daro teigiamą įtaką atpažįstant ir sprendžiant problemas, sumažina impulsyvų elgesį trumpiausiai vieniems metams, o vaikai ir mokytojai apklausose praneša apie sumažėjusias elgesio sutrikimo problemas. Daugiarūšės intervencijos apima kelias intervencijas mokyklos aplinkoje arba intervencijas, susijusias su vaikų ir tėvų socialinių įgūdžių mokymu. Daugiarūšės programos moko vaikus ir jų tėvus tinkamų įgūdžių, kurie skirti tarpasmeniniam bendravimui. Šios intervencijos mažina agresiją žaidimų aikštelėse, elgesio sutrikimų problemas, įskaitant patyčias, vandalizmą, pirmus vaikų ar paauglių areštus. Selektyvios intervencijos. Selektyvios intervencijos sukurtos įvairioms situacijoms ir yra veiksmingos prevenciniais elgesio sutrikimų klausimais įtraukiant ir programas prieš gimdymą ir (ar) ankstyvosios vaikystės programas ir mokyklos ar bendruomenės programas. Programos prieš gimdymą ir (ar) ankstyvosios vaikystės programos dažniausiai siekia pagerinti natūralius tėvų įgūdžius, paskatinti ir mokyti jų vaikus visuomeninio elgesio ir (ar) vystyti vaikų socialinius įgūdžius (Olds ir kt., 1997). Šios programos sumažino rizikos veiksnių, lemiančių elgesio sutrikimų, tokių kaip motinos rūkymas nėštumo metu, smurtas prieš vaiką, atsiradimą. Mokyklos ar bendruomenės programos atrinktoms vaikų populiacijoms davė teigiamų rezultatų sprendžiant vaikų socialines problemas ir (ar) tėvų gebėjimų įgūdžių klausimus, sumažėjo neigiamo vaikų ir tėvų bendravimo. Indikacinės intervencijos. Indikacinės intervencijos elgesio sutrikimų prevencijai skirtos vaikams, kurių elgesio sutrikimus pastebi mokytojai ir (ar) tėvai. Šios programos parodė elgesio sutrikimų sumažėjimą vidurinėje mokykloje. Veiksmingas intervencijos pavyzdys yra „Greitasis kelias“ (angl. – Fast Track. Conduct Problems Prevention Research Group, 2002), kuris turi visų trijų intervencijų – universalios, selektyvios ir indikacinės – komponentų. Šios programos metu vaikai yra identifikuojami darželyje. Mokyklos metais vaikai dalyvauja įvairiose intervencijose įtraukiant ir socialinių problemų sprendimo, įgūdžių treniravimo programas, žaidimų laiką su bendraamžiais, akademinį mokymą. Tėvai įtraukiami į tėvų valdymo treniruotes, įgūdžių lavinimo treniruotes su parengtomis situacijomis. Šeimos taip pat reguliariai lankomos namuose, turi joms priskirtą pagalbininką. Ši programa vertinama po trejų metų nuo jos pradžios, ir rezultatai parodė, kad programos „Greitasis kelias“ dalyviai pabaigoje pasižymi mažesniais elgesio sutrikimų atsiradimo rizikos rodikliais. Depresija ir jos simptomatika. Depresija – vienas iš labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų, pasaulyje paveikęs apie 340 mln. žmonių. 2002 m. vienpolė depresija sudarė 4,5 proc. DALYs (WHO, 2004). Tai pirmaujanti negalios priežastis Europos regione. Vienpolė depresija iki 2020 m. turėtų tapti antra pagal svarbą liga po išeminės širdies ligos. Tai reiškia, kad vienpolė depresija sukels 1/3 visų ligų dėl neuropsichiatrinių priežasčių ir taps viena iš svarbiausių psichikos ligų. Depresijos pradžią gali paveikti daugelis viso gyvenimo priežasčių. Jas apima biologinės, psichologinės problemos, šeimos ir socialiniai veiksniai. Tiek specifiniai depresijos faktoriai (pvz., tėvų depresija, su depresija susiję genai), tiek bendri rizikos faktoriai (pvz., neadekvati tėvystė, smurtas prieš vaiką, kasdienis stresas, patyčios) ir apsauginiai depresijos faktoriai (pvz., pasitikėjimas savimi, atsparumas stresui, socialinė parama) jau yra mokslininkų aiškiai nustatyti. Dėl to veiksmingos bendruomenės programos depresijos prevencijai turėtų apimti sudėtinius veiksmus, įskaitant universalias, selektyvias ir indikacines intervencijas. Universalios intervencijos. Stiprinti apsauginius depresijos veiksnius – svarbus aspektas mažinant depresijos simptomatiką. Kai kurios programos, vykdomos JAV mokyklose (pvz., „Resursų kupina paauglystės programa“; angl. – The Resourceful Adolescent Programme), buvo labai veiksmingos ir sumažino depresijos simptomus 50 proc. ir daugiau po metus trukusios intervencijos. Selektyvios intervencijos. Auklėjimo pagalbos intervencijos, kurios skirtos tėvams, auginantiems elgesio sutrikimų turinčius vaikus, ir kurių tikslas padėti tėvams įgyti gerą socialinę būseną informuojant juos apie tinkamą vaikų auklėjimą, kartotinai, bet ne nuolat, rodė gerus rezultatus ir sumažino tėvų depresijos simptomatiką apie 30 proc. Kitos selektyvios intervencijos, skirtos vaikams, patyrusiems tėvų mirtį, tėvų skyrybas ar gyvenantiems šeimoje, kurioje yra lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, parodė reikšmingą ir ilgalaikį depresijos simptomatikos sumažėjimą. Kita daug žadanti intervencija yra pagalba vaikams, kurių tėvai serga depresija. Reikšmingas depresijos sumažėjimas tikėtinas žmonėms, kurie patyrė karo traumų ar gyvena konfliktinėje aplinkoje, tačiau gauna socialinę ir ekonominę paramą. Galimas net didesnis depresijos sumažėjimas, jei konfliktų ir traumos būtų išvis išvengta ir laikomasi žmogaus teisių. Tai būtų galima taikyti ir bendrai populiacijai, jei tik ekonomikos nestabilumas ir skurdas būtų mažinamas daugelyje pasaulio valstybių ir regionų. Tačiau jokių mokslinių įrodymų šiuo aspektu nėra. 101 101


Indikacinės intervencijos. Tokios programos žmonėms, kurie turi depresijos požymių, tačiau neserga depresija, parodė reikšmingą efektą mažinant esamus depresijos požymius ir išvengiant klinikinės depresijos epizodų. Tokios programos dažniausiai naudojamos rizikos žmonių grupėms – mokoma teigiamai mąstyti, spręsti problemas. Paaugliams nustatyti statistiškai patikimi rezultatai mažinant depresijos epizodų pasireiškimą 40–70 proc. praėjus vieniems metams po intervencijos. Nauji projektai tebevykdo tyrimus, jų esmė – pagalba didesnėms rizikos populiacijoms naudojant spausdintą pagalbos sau medžiagą, medijas ir internetą. Taip pat galimos psichologinės terapijos žmonėms, kurie patiria žiemos depresijos sindromą. Atradimai, kad nerimo priepuoliai dažnai yra depresijos pradžios simptomas, veda įrodymais pagristų nerimo sutrikimų prevencijos link, kuri ypač svarbi vaikams ir paaugliams kaip netiesioginis būdas sumažinti depresijos atsiradimo grėsmę. Viena tokia programa parodė reikšmingą depresijos simptomų sumažėjimą vaikams, kurie prieš intervencijos pradžią turėjo ryškių nerimo sutrikimų. Apibendrinant galima teigti, kad daugelis prevencijos programų visais gyvenimo laikotarpiais pateikė įrodymų, jog depresijos simptomų sumažėjimas galimas. Kelios programos buvo reikšmingos klinikinės depresijos epizodams, ir jų efektyvumas įvertintas teigiamai. Dėmesys depresijos simptomų mažinimui ar prevencijai svarbus, nes turi daug reikšmės depresijos epizodams bei sutrikimo atkryčiams. Taip pat depresijos simptomai yra susiję su darbingumo ir produktyvumo sumažėjimu, gebėjimu rūpintis šeima, energingumu, gebėjimu jausti malonumą ir pasitenkinimą gyvenimu. Nerimo sutrikimai. Nerimo sutrikimai, kaip depresija, yra vieni iš labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų, nesusijusių su kultūriniais skirtumais ir normomis. Lyginant ligas, pagrindinės prevencijos reikalaujančios ligos yra socialinė fobija, nerimo sutrikimai ir potrauminio streso sutrikimai (angl. – PTSD). Kasmetinė nerimo sutrikimų finansinė bendroji našta (įskaitant tiesioginius ir netiesioginius kaštus) JAV 1990 m. buvo apie 65 mlrd. dolerių (http://anxietycanada.ca/english/ pdf/kirby.pdf). Dažniausiai nerimo sutrikimai pasireiškia vaikystėje ir paauglystėje, todėl šioms grupėms ypač svarbi pirminė prevencija. Nerimo sutrikimai yra pagrindinė ir dažniausia vaikų psichikos patologija, kuri kasmet plinta. Įrodymai rodo, kad didžioji dalis vaikų taip ir neišauga iš nerimo sutrikimų paauglystėje ir jaunystėje. Rizikos grupėms priklauso vaikai, kurių tėvai neramūs, yra patyrę smurtą, nelaimingų atsitikimų, karą, traumų. Lengvai besiformuojantys specifiniai nerimo ar bendri rizikos ir apsaugos veiksniai apima traumuojančius įvykius, mokymosi procesą vaikystėje, kontrolės trūkumą, įveikos strategijas ir socialinę paramą. Įrodymais pagrįsta prevencija kinta priklausomai nuo populiacijos, nerimo sutrikimo pobūdžio, rizikos ir apsaugos veiksnių, laiko ir naudojamo intervencijos metodo. Traumuojančių ar kitaip neigiamai psichiką veikiančių įvykių mažinimas. Milijonus pasaulio žmonių paveikia galimi išvengti traumuojami įvykiai, tokie kaip smurtas, seksualinis priekabiavimas, karas ir kančia. Tokių įvykių prevencija apima saugų eismą, saugią darbo vietą, saugią kaimynystę. Mokyklų programos skatina mažinti vaikų agresiją ir patyčias, taip pat svarbu mažinti smurtą prieš vaikus. Tarptautiniai prevencijos veiksmai apima karų ir didelių nelaimių prevenciją, kad būtų sumažinta potrauminio streso tikimybė. Emocinio atsparumo stiprinimas ir išankstinis švietimas. Kita svarbi strategija, kuri buvo labai veiksminga, – emocinio atsparumo stiprinimas ir pažintinių įgūdžių, padedančių išvengti nerimo priepuolių, vystymas. Daug žadanti programa 7–16 metų amžiaus vaikams – Australijos „Draugų“ programa (angl. – FRIENDS), plačiai naudojama mokyklose, sveikatos centruose ir ligoninėse (http://www.friendsinfo.net/friendsinschools.html). „Draugai“ – pažintinė elgesio programa, sudaryta iš 10 sesijų, kurios moko vaikus susikaupti esant nerimą keliančioms situacijoms, lavinti emocinį atsparumą, spręsti problemas ir pasitikėti savimi. Kontroliuojamas tyrimas parodė, kad programa, pasiūlyta vaikams, turintiems padidėjusio nerimo sutrikimą, galimybės lygiu sumažina pirmąjį diagnozuojamą nerimo priepuolį nuo 54 proc. kontrolinėje grupėje iki 16 proc. prevencinėje grupėje po 6 mėnesių. Programa „Draugai“ taip pat taikoma Švedijoje, Nyderlanduose ir JAV. Deja, jokių įrodymų nerasta, kad rizikos grupių, galinčių patirti traumuojamas situacijas, švietimas ir mokymas apie galimus sutrikimus gali turėti įtakos psichikos sutrikimo pradžiai sustabdyti. Potrauminės intervencijos. Tyrimų rezultatai rodo, kad asmenims iš karto po trauminio įvykio nerekomenduojama taikyti formalių psichosocialinės intervencijos procedūrų, tokių kaip psichologinis aptarimas (angl. – debriefing). Po sukrečiančių įvykių svarbu yra užtikrinti išgyvenusiųjų saugumą ir suteikti būtiną medicininę, praktinę, socialinę, teisinę ir kitokią pagalbą. Per pirmas keturias savaites rekomenduojama stebėti traumas patyrusius asmenis ir, jei potrauminio streso požymiai nėra labai išreikšti, psichologinės pagalbos metodų taikyti nerekomeduojama. Daugelis tyrimų patvirtina trumpalaikės į traumą orientuotos kognityviosios elgesio terapijos bei nujautrinimo akių 102


judesiais ir perdirbimo (EMDR) terapijos veiksmingumą potrauminio streso sutrikimų turintiems asmenims. Yra mokslinių įrodymų, kad internetu teikiamos pagalbos ar virtualios realybės taikymo metodai gali veiksmingai padėti asmenims, kurie turi potrauminio streso sutrikimą. Indikacinės intervencijos. Įrodymais pagrįstas kontrolinis tyrimas parodė, kad rimta panikos priepuolių pradžia gali būti atitolinama ir net palengvinama taikant trumpo laiko pažintinę terapiją tiems, kurie jau buvo patyrę pirmąjį panikos priepuolį. Per šešių mėnesių tiriamąjį stebėjimą 2 proc. iš įtrauktųjų į terapiją išsivystė panikos priepuoliai, palyginti su kontroline grupe – 14 proc. Valgymo sutrikimai. Nervinė anoreksija pasireiškia 0,5–1 proc., o bulimija 0,9–4,1 proc. jaunų moterų populiacijoje, o dar papildomai 5–13 proc. kenčia nuo dalinio valgymo sutrikimų sindromo. Buvo stebimas valgymo sutrikimų paplitimo padidėjimas per pastaruosius 50 metų. Tai dažniausiai pastebima ekonomiškai geriau išsivysčiusiose šalyse ir gali neatitikti žemas pajamas turinčių šalių, kuriose trūksta maisto, standartų. Nervinė anoreksija po nutukimo ir astmos yra trečia pagal svarbą lėtinė paauglių mergaičių liga JAV. 5–15 proc. paauglių mergaičių naudoja nesveikus dietos metodus, tokius kaip vėmimo sukėlimas, laisvinamieji vaistai ir diuretikai (šlapimą skatinantys vaistai). Nervinės anoreksijos pradžia – 14–18 metai, o bulimijos – laikotarpis, kai iš paauglystės pereinama į jaunystę. Apytiksliai 25–33 proc. sergančiųjų nervine anoreksija ar bulimija išsivysto lėtinis sutrikimas. Valgymo sutrikimai glaudžiai susiję su įvairių mediciniškai nerekomenduojamų ar pavojingų medžiagų vartojimu, depresija, nerimo priepuoliais. Valgymo sutrikimai dažniausiai pasireiškia paauglėms ir jaunoms merginoms, ypač atletėms, baleto šokėjoms, modeliams ir kulinarijos studentėms. Nors didelės apimties tyrimas dėl valgymo sutrikimų etiologijos egzistuoja, tyrimų medžiaga nėra išbaigta, nes trūksta perspektyvių tyrimų dizainų ir kontrolinių grupių. Atsižvelgiant į tyrimą bei jo trūkumus, formuojami galimi rizikos ir apsaugos veiksniai. Nesveika dieta, perdėtas susirūpinimas kūno svoriu ir kūno formomis, nepasitenkinimas kūnu yra pagrindiniai valgymo sutrikimams būdingi elgesio veiksniai, kuriuos papildo neigiama šeimos ir visuomenės įtaka, tokia kaip modelių reklama, idealios figūros ir tvirto kūno kultas, reklamos medijose. Bendraisiais rizikos veiksniais laikomi nesaugumo jausmas, fizinė ir seksualinė prievarta, patyčios, nepasitikėjimas savimi, negalėjimas susikaupti stresinėse situacijose. Universalios, selektyvios ir indikacinės intervencijos. Norint sumažinti nesveikų dietų ir valgymo sutrikimų skaičių, prevencinės intervencijos taikomos pradinėse ir vidurinėse mokyklose (universali prevencija), mokyklose, turinčiose rizikos grupių (baleto mokyklos, sporto mokyklos, modelių mokyklos (selektyvi prevencija) ar paauglėms ir jaunoms merginoms, kurioms per pirminę sveikatos priežiūrą nustatomi nesveikos dietos požymiai. Pirmosios kartos tradicinės programos, publikuotos iki 1995 m., buvo koncentruotos į žinių gerinimą valgymo sutrikimų klausimais ir keičiant požiūrį. Šie tyrimai parodė, kad žinių valgymo sutrikimų klausimais padaugėjo, tačiau tai nepakeitė buvusio elgesio sutrikimų ir požiūrio į juos. Neseniai atlikti keli kontroliniai tyrimai ir įvertinti rezultatai. Pvz., Australijoje atliktas tyrimas, kurio tikslas – interaktyvi programa paaugliams, skatinanti pasitikėjimą savimi ir neleidžianti pamiršti požiūrio į maitinimąsi, parodė, kad net 12 mėnesių po programos jos dalyviai buvo labiau patenkinti savo kūnu ir pasitikėjo savimi, mažiau norėjo būti liekni. Paaugliams, buvusiems didelės rizikos grupėse, nustatytas svorio padidėjimas (teigiamas rezultatas), o kontrolinės grupės paaugliams – svorio sumažėjimas (neigiamas rezultatas). Kai kurie preliminarūs rezultatai iš dviejų atsitiktinės atrankos kontrolinių tyrimų nurodo, kad interaktyvios, internetu skleidžiamos intervencijos buvo sėkmingos jaunų merginų rizikos grupėms keičiant jų požiūrį į kūno formas, siekį būti lieknoms, sprendžiant su dieta susijusius klausimus. Taigi atlikti tyrimai rodo įvairius rezultatus ir neleidžia konstatuoti vieno tikslingo ir veiksmingo būdo, kaip išvengti valgymo sutrikimų. Dar daugiau – nėra įrodymų, kad nors vienas tyrimas parodytų intervencijos poveikį valgymo sutrikimų atsiradimo aspektais. Norint išsiaiškinti ir įvertinti rizikos veiksnius, reikia daugiau tyrimų, kokios programos būtų sėkmingos įvairiais valgymo sutrikimų atsiradimo ir prevencijos aspektais. Su medžiagų vartojimu susiję psichikos ir elgesio sutrikimai. Psichikos ir elgesio sutrikimų atsiradimo dėl įvairių medžiagų vartojimo prevencija įtraukia ir stiprios intoksikacijos, žalingo vartojimo ir priklausomybės prevenciją. Terminas „psichoaktyviosios medžiagos“ (PAM) apima tabaką, alkoholį, neteisėtus narkotikus (opiatus, kanabinoidus, kokainą) ir receptinius vaistus (raminamuosius ir migdomuosius). Pasaulyje tabakas, kaip rizikos faktorius, sukelia 4,1 proc. priklausomybių. XXI a. pradžioje tabakas bus 1 mlrd. pasaulio žmonių mirčių priežastis (1/3 dalis – nepasiturinčiose šalyse). Pasaulyje apie 2 mlrd. žmonių vartos alkoholinius gėrimus ir apie 75 mln. žmonių turės dėl alkoholio kilusių sutrikimų. Bendroje populiacijoje priklausomybės nuo alkoholio sindromas yra labai paplitęs, juo serga apie 4 proc. žmonių. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse apie 10–30 proc. žmonių per šventes, kai vartojamas alkoholis, išgeria vidutiniškai šešis alkoholio vienetus (intoksikacijos lygio rodiklis, lygus 10 ml gryno etilo spirito arba 40 ml stipriojo gėrimo, arba 150 gramų 103 103


vyno, arba 330 ml natūralios fermentacijos šviesaus alaus). 25 proc. vyrų ir apie 10 proc. moterų vartoja alkoholį dideliais ir kenksmingais kiekiais. Alkoholis pasaulyje sukelia apie 20–30 proc. visų intoksikacijų ir priklausomybių nuo alkoholio atvejų. 1990 m. nustatyta, kad 4,2 proc. populiacijos (vyresnių nei 15 metų žmonių) pasaulyje vartojo neteisėtus vaistus (0,8 proc. priklausomybių). Universalios intervencijos. Visos galimai priklausomybę sukeliančios medžiagos turi būti apmokestinamos, apribojamas jų gavimas ar visiškai uždraudžiamos tiesioginės ir netiesioginės jų reklamos. Intervencijos norint sumažinti priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo žalą nuvedė iki medžiagų vartojimo prevencijos. Kita efektyvi prevencinė politika įtraukia medijos intervencijas, visapusiškas bendruomenės intervencijas, mokyklų intervencijas. Medijų intervencijos. Tęsiasi įrodymai dėl medijų poveikio sveikatai tabako reklamos klausimais. Buvo įvertinta, kad, 10 proc. padidinus visuomenės švietimo kampanijų išlaidas, cigarečių parduota 0,5 proc. mažiau. Tai rodo, kad būtina skleisti informaciją vidutinio ir žemo ekonominio išsivystymo lygio šalyse. Mokymo ir įtikinėjimo strategijos skatina mažiau gerti, nevairuoti išgėrus ir pan. Nors ketinimai geri, vieši pasisakymai alkoholio kenksmingumo klausimais yra neveiksmingi, palyginti su gerti skatinančiomis reklamomis, kurių medijose daug daugiau ir kurios labiau finansuojamos. Medijų intervencijos poveikis alkoholio ir su jo vartojimu susijusiais klausimais yra ribotas. Visapusiškos bendruomenės intervencijos. Bendruomenės intervencijos buvo plačiai naudojamos skatinant mesti rūkyti. Nors kai kurios bendruomenės programos buvo sėkmingos, dažniausiai rezultatas buvo nedidelis ir tikrai mažesnis, nei įdėta pastangų ir išlaidų. Tačiau net ir nedidelis poveikis gali labai pagerinti visuomenės sveikatą, jei tai atliekama visos šalies mastu. Norint sukelti susidomėjimą tokiais klausimais, kaip gėrimas, atkreipti barų savininkų dėmesį į tai, kad jie privalo jausti atsakomybę už jų bare vykstančius veiksmus, sukeliamą triukšmą ir kitas problemas, buvo telkiama bendruomenė. Įvertinimai rodo, kad bendruomenės mobilizavimas gali būti sėkmingas mažinant agresiją. Pvz., išsami ir lokali intervencija, kuri kilo iš „Saving Lives Project“, įtraukianti medijų kampanijas, verslininkų informavimo programas, greičio viršijimo kontrolės ir vairavimo išgėrus kontrolės dienas, policijos mokymus, mokyklų ir kolegijų ar universitetų programas, parodė, kad mirtinų avarijų skaičius sumažėjo 25 proc., 47 proc. sumažėjo vairuotojų, kurie į avarijas pateko neblaivūs. Mokyklos intervencijos. Mokyklos intervencijų tikslas – pakeisti paauglių rūkymo, gėrimo ir narkotikų vartojimo nuostatas ar pakeisti bendrus paauglių socialinius įgūdžius ir pasitikėjimą savimi, kurie galimai turi įtakos vartojimo pradžiai. Ankstyvos prevencinės mokyklos programos, paremtos informacija ir žiniomis apie narkotikų vartojimo pavojus, parodė tokius rezultatus: mokiniai įgijo daugiau žinių, pasikeitė požiūris į rūkymą ir alkoholio vartojimą, tačiau įvairių medžiagų vartojimo problemos nepakito. Dabartiniai normatyviniai mokymai ir atsispyrimo treniravimo naujovės davė gerų, tačiau trumpalaikių rezultatų. Kai kurios JAV programos, tokios kaip „Project Northland“ ar „Midwestern Prevention Project“, įtraukė individualius mokymus ir šeimos ar bendruomenės intervencijas, kurios davė geresnių rezultatų. „Midwestern Prevention Project“ įtraukė 50 viešųjų mokyklų penkiolikoje bendruomenių Kanzase (JAV), šios programos imtasi 57 mokyklose ir 11 bendruomenių kitose valstijose. Intervencija susidėjo iš penkių komponentų: 10–13 sesijų mokyklos programos su penkiomis sustiprintomis sesijomis, žiniasklaidos programa, tėvų ugdymo ir organizavimo programa, bendruomenės vadovų mokymų ir bendruomenės politikos pokyčių programos. Skirtumai, vertinti po metų tarp programas įvykdžiusių mokyklų ir bendruomenių bei programų nevykdžiusių mokyklų ir bendruomenių, buvo ryškūs, tačiau nelabai skyrėsi po trejų metų. Poveikis mėnesinėms intoksikacijoms buvo didelis, kol mokiniai mokėsi vidurinėje mokykloje. Nors mokyklų intervencijos gerinant žinias apie priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą rezultatai buvo geri, duomenų apie tikrąją prevenciją mažai. Įrodymai teigia, kad mokyklų intervencijos veiksmingesnės, kai taikomos kartu su kitomis prevencijomis, minėtomis ankščiau. Selektyvios ir indikacinės intervencijos. Trumpos intervencijos, kaip ir rentabilios intervencijos, veiksmingos skatinant neberūkyti ir nevartoti alkoholio. Bendrosios praktikos gydytojai teigia, kad suteikta informacija ir patarimas rūkančius pacientus priverčia susimąstyti: apie 40 proc. iš jų galvoja, kaip mesti rūkyti, ir apie 5 proc. bando nerūkyti bent šešis mėnesius. Pridedant ir nikotino pakeitimo terapijas, metusiųjų rūkyti skaičius padidėja iki 10 proc. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse patarimas, suderintas su nikotino pakeitimo terapija, yra vertinamas apie 2 200 santykinių tarptautinių dolerių vienetų. Vidutinio ir žemo ekonominio išsivystymo lygio šalyse – 30–70 santykinių tarptautinių dolerių vienetų. Norint išgydyti vieną pacientą, turintį priklausomybę nuo alkoholio, reikia gydyti bent 8–10 pacientų. 104


Psichoziniai sutrikimai. Psichozinių sutrikimų pradžią reprezentuoja asmeninės gyvenimo tragedijos. Psichoziniams sutrikimams priklauso ne tik schizofrenija ir schizoafektiniai sutrikimai, bet ir įvairaus tipo psichozės. Psichozinių ligų pikas yra jaunystėje. Schizofrenija yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių visų psichozinių sutrikimų. Didelius ekonominius valstybių kaštus ir ekonominę naštą lemia santykinai didelis schizofrenijos paplitimas (1 proc. bendroje populiacijoje), didelis sukeliamas neįgalumas ir kitos naštos formos. Pvz., 1991 m. JAV schizofrenijai iš viso skyrė 19 mlrd. dolerių. Schizofrenija – tai sutrikimas su kintančiu fenotipo pasireiškimu ir nepakankamai paaiškinama etiologija, į kurią įtraukiamas tiek genetinis paveldimumas, tiek aplinkos faktoriai, veikiantys kartu su genetiniais pokyčiais. Genetinis pažeidžiamumas susideda ir kelių kombinuotų mažų genų pažeidimų. Aplinkos veiksniai taip pat sudaro tam tikras sąlygas, kad nervų sistemos raida būtų pažeista. Tokie aplinkos veiksniai gali būti vaikystės traumos, migracija, prasta aplinka, socioekonominiai rizikos veiksniai, gimimas mieste. Biologinės teorijos teigia, kad galimos hipotezės apie virusinių agentų poveikį trečią nėštumo trimestrą, kai sukeliamos nervų sistemos vystymosi deformacijos, kurios, gimus vaikui, galiausiai lemia psichozinių ligų atsiradimą. Tyrimai rodo, kad sunkus nėštumas ir sunkus gimdymas taip pat gali būti schizofrenijos priežastis. Su socialiniais tyrimais sietinos teorijos, kad mieste gimę vaikai turi didesnį polinkį į schizofreniją nei vaikai, gimę užmiestyje. Neteisėtų vaistų, ypač kanapių, vartojimas labai veikia psichozių vystymąsi. Kol universalios prevencijos strategijos dar nėra tokios, kaip kai kurių fizinių sutrikimų atvejais (kai atliekama imunizacija), naudojamos prevencijos strategijos, kurios skatina rizikos veiksnių turinčius asmenis ieškoti pagalbos. Prevencinių programų pirmosios psichozės epizodui pavyzdžiai: Pavyzdinė ankstyvųjų psichozių gydymo programa veikia Australijoje, Melburne. Ji sutrumpintai pavadinta EPPIC. EPPIC yra ankstyvųjų psichozių klinikos programa, kurią sukūrė „Orygen Youth Health“. OYH yra organizacija, kuriai priklauso jaunimo psichikos sveikatos pagalbos tarnyba, tyrimų centras, sveikatos mokymo ir stiprinimo veikla. Pagrindinis OYH tikslas – pritaikyti žinias, gautas iš mokslu paremtos praktikos atliekant tyrimus ir gerinant jaunimo psichikos sveikatą. Palengvinti pirmųjų psichozių identifikavimą ir gydymą yra viena iš pagrindinių OYH darbo užduočių. EPPIC sukūrė ankstyvosios intervencijos standartą: • ankstyva pirminių psichozinių simptomų diagnostika ir gydymas; • geresnis paslaugų prieinamumas ir delsimo mažinimas pritaikant pirminės psichozės gydymo algoritmus; • savižudybių prevencija ir mirčių dėl kitokių nelaimingų atsitikimų skaičiaus mažinimas tolimesnėse ligos stadijose; • socialinių, profesinių įgūdžių blogėjimo mažinimas, taip pat psichosocialinių individo gebėjimų palaikymas ir plėtojimas kritiniu periodu, kai dauguma galimybių yra apribotos; • šeimos ir aplinkinių mokymas bei globėjų ir slaugytojų naštos mažinimas. Gydymo tikslai: • tirti ir gydyti galimas psichozinių simptomų priežastis; • mokyti jauną žmogų ir jo šeimą apie ligą; • mažinti ligos įtaką jauno asmens gyvenimui; • remti jauną žmogų sveikstant; • mažinti psichozės atkryčio galimybes ateityje. Šioje programoje dirba atvejo vadybininkai, kurie palaiko kontaktą su pacientu (klientu) ir jo šeima. Vadybininkas teikia informaciją apie ligą, paramą bei sėkmingo gydymo terapijos būdus. Taip pat jis pristato kitas paslaugas, organizuotas OYH arba kitur, kurios gali padėti materialiai, sprendžia lavinimo, apgyvendinimo, darbo klausimus. Atvejo vadybininkas gali būti psichologas, socialinis darbuotojas, terapeutas arba psichikos sveikatos slaugas. Su sergančiais asmenimis dirba gydytojai psichiatrai. Jų užduotis – nustatyti tikslią diagnozę, įsitikinti, kad ligos priežastis nėra fizinės kilmės, pritaikyti gydymą ir stebėti psichikos sutrikimo ir sveikimo procesą kartu su atvejo vadybininku. Organizuojamos grupinės programos, kuriose panašių sveikatos sutrikimų turintys žmonės kartu leidžia laiką, užsiima įvairia veikla. Veiklą prižiūri kvalifikuotas specialistas, turintis patirties pacientams teikiant savigalbą. Sudaromos grupės yra nedidelės, vidutiniškai po 8 asmenis. Yra daug įvairių grupių, kiekvienas gali pasirinkti, kas jam aktualiausia. Pvz., yra grupių, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas mokyklai, studijoms arba darbui. Kitos skirtos fizinės sveikatos, narkotikų vartojimo problemoms, streso mažinimo, bendradarbiavimo, saviraiškos, savarankiškumo ugdymo, gebėjimų ugdymo kovojant su liga. Kad būtų lengviau suprasti ligą, organizuojamos informacinės paskaitos šeimos nariams bei draugams, rengiami pokalbiai esant sunkiems atvejams, bendravimo seminarai šeimai. Susirgęs jaunas žmogus dažnai gali būti gydomas tiesiog namuose, tačiau kartais tai neįmanoma ir net būtina šiek tiek laiko praleisti gydymo įstaigoje. Pagrindinė priežastis – įsitikinti, kad jaunas žmogus yra saugus, ir suteikti jam kokybiškas gydymo paslaugas, kad būtų sumažintas patirtas stresas. Ši įstaiga dirba tam, kad kuo greičiau pagerintų paciento būklę ir 105

105


išleistų jį į namus, įtrauktų į šį procesą šeimą. Tam, kad jaunas žmogus jaustųsi kuo geriau, čia yra stalo tenisas, stalo žaidimai, sportas, knygos ir televizija. Žmonėms, kurių anglų kalba nėra gimtoji, padeda vertėjai. Telefono linijos ir lanksti lankymo valandų sistema užtikrina nuolatinį draugų bei šeimos narių kontaktą su sergančiu asmeniu. Prieš išrašant pacientą namo, organizuojamas susitikimas su pacientu, jo šeimos nariais bei personalu ir aptariami gydymo rezultatai bei eiga. Buvusiems įstaigos klientams sudaromos galimybės susitikti, bendrauti, aptarti stipriąsias bei silpnąsias paslaugų puses, teikti savus pasiūlymus, leidžiamas laikraštis, jauni pacientai gali dalyvauti šviečiant visuomenę ir netgi personalo atrankoje. Panašios programos organizuotos ir kitose šalyse: Ontario provincijoje (Kanada) – PEPP (angl. – Prevention and Intervention Program for Psychoses), Kingstone (Didžioji Britanija) – „Psychosis Prevention and Treatment“, Masačusetse (JAV) –„The PREP Program at the Massachusetts Mental Health Center“, taip pat Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Skandinavijos valstybėse. 2004–2009 m. panašią programą Skandinavijos pavyzdžiu vykdė Žiegždrių psichiatrijos ligoninės tarpdalykinė specialistų komanda. Savižudybės. PSO duomenimis, 2001 m. nusižudė apie 849 tūkst. žmonių, o savižudžių užregistruota 1,2 mln., ir net 10– 20 kartų daugiau žmonių bandys tai padaryti ateityje. Daugelyje Europos šalių kasmetinis savižudybių skaičius yra didesnis nei mirties atvejų eismo įvykiuose skaičius. 2001 m. savižudybės pralenkė karo aukų ir smurto aukų skaičių. Pvz., 48,0–79,3 iš 100 tūkst. vyrų savižudybių įvyksta Rytų ir Vidurio Europos šalyse, o 4 iš 100 tūkst. vyrų nusižudo islamą išpažįstančiose ir Lotynų Amerikos šalyse. Savižudybių rodiklis didėja su amžiumi, nors pastaruoju metu daugėja nusižudžiusių jaunų (15–25 metų) žmonių. Pagrindiniai įrodymais pagrįsti rizikos faktoriai yra psichikos sutrikimai (dažniausiai depresija ir schizofrenija), buvę ar esami socialiniai stresoriai (smurtas, seksualinė prievarta, nedarbas, ekonominės problemos), savižudybės šeimos istorijoje ar tarp draugų, menka psichologinė pagalba. Nors planuoti siekiai sumažinti savižudybių skaičių vykdomi daugelį dešimtmečių, rezultatai nėra patikimi. Didžioji dalis studijų yra tik aprašomojo pobūdžio, o gauti tikrus bei svarbius rezultatus, naudoti atsitiktinių imčių kontroliuojamąjį tyrimą (RCT) trukdo mažas incidentumas ir etniniai barjerai. Iki šiol pati veiksmingiausia savižudybių prevencijos strategija buvo antidepresantų skyrimas ir galimybių nusižudyti sumažinimas. Paauglių prevencijai siūloma mokyklų programa. Karštosios linijos ir krizės centrai. Tai viena iš anksčiausių sistematinių strategijų savižudybėms išvengti. Rezultatų studijos per pastaruosius dešimtmečius rodo, kad šios linijos ir centrai neturi reikšmės savižudybių rodikliams. Tačiau yra ir teigiamas poveikis. Pvz., 11 metų tyrimas Venete (Italija) parodė, kad pagalba telefonu su vizitavimu į namus 71 proc. sumažino vyresnio amžiaus žmonių savižudybių skaičių. Mokyklų programos. Savižudybių prevencijos mokymas mokyklose neparodė jokių esminių pokyčių. Yra net požymių, kad toks mokymas galėjo padidinti savižudybių skaičių, nes atsirado mokinių, kurie savo problemas norėjo spręsti nusižudydami. Sisteminė tiesioginė paauglių psichikos sveikatos ir elgesio stebėsena naudojant įrodymais pagrįstą prognozavimą – galima veiksminga visuomenės sveikatos strategija. Viena mokyklos programa apėmė mokytojų mokymą ir konsultavimą, kaip atpažinti tokius atvejus, tėvų mokymus, streso reguliavimo ir visuomeninių įgūdžių lavinimo pamokas. Per penkerius metus pastebėta, kad 63 proc. sumažėjo studentų savižudybių ir 64 proc. – bandymų nusižudyti. Ankstyvos intervencijos pirminės pagalbos metu ir vaistų skyrimas. Kai kurios studijos rodo, kad bendrosios praktikos gydytojų mokymas, kaip atpažinti ir gydyti depresiją teikiant pirminę pagalbą, gali pagerinti kiekybinį ir kokybinį depresijos gydymą. Vienas nerandomizuotas švedų atliktas tyrimas parodė, kad toks mokymas gali sumažinti pirminės pagalbos įstaigose besigydančių pacientų depresijos priepuolius ir savižudybių skaičių. Šis poveikis laikinas, tačiau nurodo, kad reikia veiksmingesnio gydymo. Vokiečių tyrimas rodo, kad pozityvaus poveikio sulaukė tie pacientai, kurių liga buvo tik prasidėjusi. Sumažinta galimybė nusižudyti. Ši prevencija parodė dramatiškiausius ir aiškiausius rezultatus. Strategijos apėmė dujų namuose ir naudojamų mašinose detoksikaciją, saugumo priemones ant aukštų pastatų ir tiltų, tam tikrų vaistų pardavimo kontrolę, uždraustus įsigyti pesticidus. PSO teigia, kad tokia prevencija yra pagrindinė ir tinkamiausia savižudybių prevencijai. Investavimas į psichikos sveikatos stiprinimą ir sutrikimų prevenciją (trumpa psichikos sveikatos ekonomikos apžvalga). Psichikos sveikatos srityje, kaip ir medicinoje, psichologinės, socialinės pagalbos srityse, visuomenės gerovės kūrimas tiesiogiai priklauso nuo investicijų. Tačiau čia svarbų vaidmenį atlieka ir netiesioginės (nematerialios ar ne 106


finansais paremtos) investicijos, tokios kaip teigiamo požiūrio formavimas, vartotojų įgalinimas, netgi vartotojų agresija, kurią galima panaudoti konstruktyviems sistemos gerinimo veiksmams. Londono ekonomikos mokyklos (angl. – London School of Economics) profesorius M. Knappas ir kt. (1997) pateikia tokį visuomenės gerovės kūrimo psichikos sveikatos srityje ekonominį modelį (4.1 pav.). 4.1 pav. Gerovės sukūrimas psichikos sveikatos srityje (pagal Martiną Knappą, 1995)

Istorinė psichikos sveikatos ekonomikos raida (Knapp, 2006): 1. Didelių psichiatrijos ligoninių ir socialinės globos įstaigų vadybos etapas: 1950–1970 m. daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių buvo uždaromos didelės psichiatrijos įstaigos, jų biudžetai virto bendruomenei skirtų paslaugų biudžetais su mišriu finansavimu. 2. Bendruomenės paslaugų vadybos etapas: nuo 1970 m. iki dabar susitelkta į naujų, modernių paslaugų ir tinkamo jų finansavimo modelio kūrimą. Kadangi reikėjo įveikti tarpdalykinių komandų finansavimo iš skirtingų vyriausybės ar savivaldybių sektorių barjerus, reikėjo ir ekonominių veiksmingumo ir efektyvumo tyrimų (pvz., Wolf, 2000). 3. Rizikos, susijusios su visuomenės psichikos sveikata ir gyvensena, vadybos etapas: nuo 2000 m. iki dabar. Investavimo kryptys sutelktos į žmogiškųjų resursų ir lanksčių prevencinių programų vadybą. Didžiosios Britanijos mokslininkai nustatė 15 prevencinių projektų, stiprinančių psichikos sveikatą, ir atliko jų ekonominį įvertinimą (Knapp, McDaid, Parsonage, 2011): • sveikatos vizitai ir postnatalinės depresijos prevencija; • pagalba tėvams (angl. – parenting interventions), auginantiems vaikus, turinčius elgesio sutrikimų; • mokyklos programos, mokančios vaikus pažinti emocijas ir socialinių įgūdžių, siekiant elgesio sutrikimų prevencijos; • mokyklos programos vaikams siekiant patyčių prevencijos; • ankstyvas psichozės atpažinimas (mokyklose, aukštesnėse studijų pakopose); • ankstyvoji pagalba pasireiškus psichozės simptomams; • patikrinimas ir trumpoji intervencija bendrosios praktikos (pirminės sveikatos priežiūros) alkoholio vartojimo problemų prevencijai; • depresinių ir nerimo sutrikimų patikrinimas darbo vietoje; • gerovės skatinimas (angl. – wellbeing promotion) darbo vietoje; • skolos ir psichikos sveikata; • populiacijos lygio visuomenės švietimo programa apie savižudybes ir jų prevenciją; • savižudybių prevencijos tiltų priemonės; • medicinos sektorių bendradarbiavimo projektai, skirti valdyti II tipo cukriniu diabetu sergančių asmenų depresiją; • mediciniškai nepaaiškinamų simptomų stebėsena ir pagalba juos patiriantiems asmenims; • senjorų draugystės programos. Buvo pasirinkti šie ekonominio vertinimo kriterijai: • vertė už piniginį vienetą; • programos veikla apmokama iš bendrų nacionalinės sveikatos sistemos kaštų; • poveikio spektras (kur atsiperka) (angl. – pay-off): kriminalinių nusikaltimų sumažėjimas, geresni mokymosi pasiekimai ir kt.; • laikotarpis (per kiek atsiperka): dauguma per santykinai trumpą laiką; 107 107


• santykinai nedideli kaštai; • prevencijos veiklos spektras; • programos dizainas (protokolas) ir įgyvendinimas; • ar intervencija yra pagrįsta moksliškai. Tyrimo išvada: netgi kai ekonominis modeliavimas buvo paremtas konservatyviomis prognozėmis, dauguma programų parodė ypač didelę pridedamąją vertę ir buvo veiksmingos, įgyvendinamos ir finansuotinos iš nacionalinės sveikatos sistemos biudžeto. Investavimas: Studijoje „Lietuvos sveikatos sistemos finansavimas ir sveikatinimo paslaugų prieinamumas gyventojams“, kurią atliko UAB „Sveikatos ekonomikos centras“ bendradarbiaudamas su Etinių farmacijos kompanijų atstovybių asociacija (EFA) (2006), buvo išskirtos tokios prioritetinės finansavimo kryptys: • sergamumo širdies kraujagyslių, onkologinėmis, infekcinėmis ligomis, gyventojų traumatizmo ir jo pasekmių mažinimas; • veiksmingos ligų prevencijos užtikrinimas (ypatingą dėmesį skirti nėščių moterų ir kūdikių sveikatos priežiūrai, vaikų ir jaunimo sveikatos išsaugojimui ir gerinimui); • visuomenės psichikos sveikatos stiprinimas bei aktyvios narkomanijos ir kitų priklausomybės ligų prevencijos įgyvendinimas; • pirminės sveikatos priežiūros ir pirminės diagnostikos plėtra; • GMP paslaugų teikimo reorganizacija; • ambulatorinių paslaugų ir specializuotos diagnostikos plėtra; • stacionarinių paslaugų teikimo restruktūrizacija (mažinant nebūtinų hospitalizacijų skaičių ir didinat investicijas į ligoninių modernizavimą) ir dienos stacionaro paslaugų plėtra; • stacionarinės reabilitacijos paslaugų optimizavimas ir ambulatorinės reabilitacijos paslaugų plėtra; • tik kokybiškų, saugių, veiksmingų bei įperkamų vaistinių preparatų Lietuvos rinkoje užtikrinimas. Remiantis OECD 2000 Sveikatos sąskaitų metodika, šios studijos autoriai nurodė tokius sveikatinimo veiklos Lietuvoje finansavimo šaltinius: • valstybės biudžetas; • savivaldybių biudžetas; • privalomojo sveikatos draudimo (PSDF) sistema; • kiti (struktūriniai fondai, subsidijos, mokestinės lengvatos ir kt.); • namų ūkiai (tiesioginiai ir neoficialūs mokėjimai); • papildomasis sveikatos draudimas; • kita (darbdavių išlaidos, labdara, užsienio pagalba ir kt.). Analizėje pateikiami sveikatinimo veiklos finansavimo šaltiniai ir mastas, tačiau atskirai prevencinė veikla neišskirta (4.1 lentelė). 4.1 lentelė. Visuomeninių ir privačių išlaidų sveikatinimo veiklai Lietuvoje suvestinė (mln. Lt) . Lietuvos visuomeninis sveikatos sistemos finansavimas 2004 m. PSDF biudžeto lėšos, mln. litų 2094,7 Valstybės ir savivaldybių išlaidos sveikatinimo veikloms, mln. litų 346,7 Iš viso visuomeninių išlaidų, mln. litų 2441,3 Lietuvos sveikatos sistemos finansavimas iš privačių šaltinių 2004 m. Namų ūkių išlaidos, mln. litų 1108,2 Darbdavių (įmonių) išlaidos sveikatos priežiūrai, mln. litų 73,0 Iš viso privačių išlaidų, mln. litų 1181,2 Visos išlaidos sveikatos sistemai finansuoti, mln. litų 3622,6 Visų išlaidų procentas nuo BVP 5,8 proc. Privačių išlaidų sveikatos sistemai finansuoti procentas 32,6 proc.

2005 m. 2453,9 427,8 2881,6 2005 m. 1224,9 74,5 1299,3 4181,0 5,9 proc. 31,1 proc.

VLK duomenys, Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Sveikatos ekonomikos centro duomenys 108


Išvada – reikalingi sveikatos ekonomikos tyrimai, kurie padėtų nustatyti visuomenės psichikos sveikatos prevencinei veiklai skiriamas valstybines (savivaldybių, vyriausybės ir kt.) bei privačias lėšas, jų skirstymo prioritetus, rezultatus.

4.3. Suaugusiųjų psichikos sveikatos stiprinimo ir rizikos veiksnių prevencijos strateginės kryptys 1. Problema. Suaugusiųjų psichikos sveikatos rodikliai išlieka blogi, dominuoja išorinės mirties priežastys bei psichoaktyviųjų medžiagų sukeltos sveikatos ar elgesio problemos. Politikos siekiniai: mažinti su alkoholio ar kitų kvaišalų vartojimu susijusių mirčių ir nelaimingų atsitikimų skaičių, ypač socialinės rizikos ir socialinės atskirties regionuose. Politikos priemonės pateikiamos 4.2 lentelėje. 4.2 lentelė. Politikos priemonės Prevencijos priemonės

Universalios

Selektyvios

Indikacinės

Trumpalaikiai tikslai ir veikla 2014–2018 m. Visuomenės tolerancijos ugdymo, savivertės didinimo ir psichologinio raštingumo gerinimo programa; Alkoholio prieinamumo ir matomumo mažinimo priemonių įgyvendinimas, alkoholį vartojančių asmenų socialinės kontrolės priemonių įgyvendinimas. Paramos programos vaikams, augantiems su psichikos sutrikimų turinčiais tėvais; „Naujagimių besilaukiančių“ jaunų vyrų psichologinės ir socialinės paramos grupės regionuose; Arti skurdo ribos gyvenančių šeimų savigalbos grupių skatinimas. Šeimos gydytojų skatinimas atpažinti nuo alkoholio priklausomus asmenis bei taikyti jiems trumpalaikes kognityvines elgesio ar motyvacijos intervencijas; Sekso paslaugas teikiančių moterų regioninės sveikatos problemų prevencijos, socialinės ir psichologinės paramos programos.

Ilgalaikiai tikslai ir veikla 2014–2025 m. Kompleksinės savižudybių prevencijos programos parengimas ir vykdymas.

Narkotinių medžiagų prieinamumo mažinimo priemonių įgyvendinimas.

2. Problema. Tiriant suaugusius asmenis nustatytos neigiamų ekonominių ir socialinių veiksnių (nedarbas, skurdas), psichosocialinių stresorių nulemtų psichikos ir elgesio sutrikimų reikšmingo padidėjimo (adaptacijos sutrikimai, dalis nuotaikos sutrikimų) sąsajos. Politikos siekiniai: didinti asmenų, priklausančių rizikos grupėms, psichologinį atsparumą stresui, mažinti žalingų veiksnių poveikį įvairioje aplinkoje (darbo, šeimos, viešojoje erdvėje). Politikos priemonės pateikiamos 4.3 lentelėje. 4.3 lentelė. Politikos priemonės Prevencijos priemonės

Trumpalaikiai tikslai ir veikla 2014–2018 m.

Universalios

Stigmatizacijos mažinimo programa dėl teigiamų nuostatų į asmenis, turinčius psichikos negalią, formavimo.

Selektyvios

Vaikų, augančių su psichikos sutrikimų turinčiais tėvais, paramos programos; Policijos, gelbėtojų, krašto apsaugos ir kt. struktūrų darbuotojų psichologinio švietimo programos su ankstyvosios reabilitacijos moduliais padidėjusios rizikos pareigūnams; Kalinių, padariusių lytinius ar smurtinius nusikaltimus, socialinės ir psichologinės terapijos regioninėse institucijose programos.

Ilgalaikiai tikslai ir veikla 2014–2025 m. Psichologinės gerovės darbe skatinimo programa su patyčių prevencija, motyvacijos didinimu ir žalingų veiksnių mažinimu.

Depresijos prevencijos regioninės programos asmenims, išėjusiems į pensiją; asmenims, patekusiems į globos įstaigas dėl somatinių susirgimų. 109

109


Indikacinės

Šeimos gydytojų skatinimas atpažinti nuo alkoholio priklausomus asmenis bei taikyti jiems trumpalaikes kognityvines elgesio ar motyvacijos intervencijas; Perdegimo sindromo paplitimo ištyrimo ir prevencijos programos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigose su didžiausios rizikos specialybių darbuotojais.

Nacionalinė neuromokslų ir elgesio mokslų tyrimų skatinimo programa siekiant nustatyti padidėjusios rizikos asmenis ir jų elgesiui įtakos turinčius veiksnius.

3. Problema. Nustatyti rizikos veiksniai, susiję su psichikos ir elgesio sutrikimų diagnostikos, gydymo bei reabilitacijos ir socialinės bei psichologinės pagalbos teikimo sistemos trūkumais (lėtiniais psichikos ir elgesio sutrikimais, tokiais kaip bipolinis nuotaikos sutrikimas, schizofrenija, schizoafektiniais ir kitais sunkiais psichoziniais sutrikimais sergantys asmenys vis dar dažnai gydomi psichiatrijos stacionaruose, o egzistuojantis ilgalaikės ambulatorinės asmens psichikos sveikatos priežiūros modelis daliai šių pacientų nėra efektyvus, nes pagalba ar stebėsena nutrūksta, nėra taikomas aktyvaus gydymo ar krizių intervencijos bendruomenėse modelis, todėl vėliau jie dažniau patenka į psichiatrijos stacionarą ir naudoja daug privalomojo sveikatos draudimo fondo resursų). Politikos siekiniai: didinti psichologinės ir socialinės pagalbos prieinamumą asmenims, priklausantiems rizikos grupėms, koordinuoti ir veiksmingai skirstyti pagalbos tarnybų žmogiškuosius bei materialius resursus, užtikrinti tarpdalykinį bendradarbiavimą ir informacijos apie didelės rizikos asmenis apsikeitimą, modernių bendruomeninių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų tolimesnę plėtrą ir jų paslaugų kokybės sistemą (su specializacija tikslinėms grupėms), specializuotų mokslo tiriamųjų programų efektyviems prevenciniams modeliams nustatyti inicijavimą. Politikos priemonės pateikiamos 4.4 lentelėje. 4.4 lentelė. Politikos priemonės Prevencijos Trumpalaikiai tikslai ir veikla priemonės 2014–2018 m.

Ilgalaikiai tikslai ir veikla 2014–2025 m.

Universalios

Ankstyvos psichologinės pagalbos krizes patiriantiems asmenims programos regionuose; Nacionaliniu mastu psichologinės paramos ir konsultavimo anoniminės pagalbos telefonu ir internetu prieinamumo didinimas ir savanorių teikiamos pagalbos koordinavimo gerinimas.

Psichologinės ir socialinės pagalbos integracija į visas sveikatos priežiūros įstaigas, jos teikiamų paslaugų kokybės vadybos sistemos sukūrimas.

Selektyvios

Vaikų, augančių su psichikos sutrikimų turinčiais tėvais, paramos programos; Vienišų motinų psichologinės ir socialinės pagalbos programos socialinės atskirties regionuose ir mažuose miesteliuose.

Somatinių ir psichikos sutrikimų komorbidiškumo stebėsenos programa, elektroninės registracijos SVEIDROS ir kt. sveikatos priežiūros duomenų bazėse; Prievartinės hospitalizacijos registravimo ir žmogaus teisių stebėsenos valstybinė programa.

Indikacinės

Genetinių ir aplinkos veiksnių sąveikos mokslinių tyrimų programa siekiant nustatyti psichikos sveikatos rizikos rodiklius; Pirmojo psichozės epizodo ankstyvosios integruotos pagalbos regioninės programos bendruomenėse; Aktyvaus gydymo bendruomenėje komandų teikiamų paslaugų reglamento sukūrimas, jų mokymų ir veiklos finansavimo modelio sukūrimas.

Nėščiųjų, vartojančių vaistus, stebėjimo programa ir duomenų bazės sukūrimas, naujagimių ir vaikų iki 18 m., gimusių šioms moterims, stebėjimas.

110


PRIEDAI 1 priedas. Vaikų (1–19 metų) mirtingumo nuo tyčinių susižalojimų rodikliai Europos regiono šalyse Valstybė

Metai

Kazachija Rusija Baltarusija Lietuva Airija Estija Ukraina Moldova Suomija Slovėnija Kirgizija Lenkija Vengrija Austrija Rumunija Švedija Norvegija Kroatija Čekija Malta Belgija Latvija Albanija Šveicarija Prancūzija Slovakija Uzbekija Nyderlandai Vokietija Bulgarija Juodkalnija Islandija Danija Liuksemburgas Didžioji Britanija Gruzija Kipras Portugalija Izraelis Italija Serbija Makedonija Armėnija Ispanija Graikija Azerbaidžanas San Marinas

2010 2010 2009 2010 2010 2010 2010 2011 2010 2010 2010 2010 2009 2010 2010 2010 2010 2010 2010 2010 2006 2010 2004 2010 2009 2010 2005 2010 2010 2011 2009 2009 2006 2009 2010 2009 2010 2010 2009 2009 2010 2010 2009 2010 2009 2007 2000

Mirčių skaičius, standartizuotas pagal amžių, 100 tūkst. 6,3443 4,4609 3,9580 3,4950 3,1016 3,0981 3,0817 2,9623 2,9045 2,8295 2,5605 2,1050 2,0367 1,9562 1,8885 1,7983 1,7963 1,7947 1,7851 1,7720 1,6691 1,5868 1,5403 1,3948 1,3754 1,3606 1,3230 1,3158 1,2501 1,1350 1,1019 1,0100 0,8956 0,8190 0,8061 0,7710 0,7587 0,6814 0,6785 0,6454 0,5706 0,5011 0,4036 0,3378 0,2527 0,2123 0

Nestandartizuotas mirčių skaičius, 100 tūkst. 6,7065 5,2316 4,8998 4,5475 2,9596 3,5442 3,6501 3,6266 3,2750 3,0508 2,7305 2,5707 2,3897 2,3016 2,0906 2,1045 1,9315 2,0493 4,1314 2,1886 1,8070 2,0236 1,7306 1,5890 1,4561 1,5960 1,4695 1,4027 1,4269 1,2623 1,1953 1,1054 0,9007 0,8451 0,8943 0,9080 0,9758 0,7303 0,6342 0,6913 0,6556 0,5835 0,5571 0,3388 0,2738 0,2379 0,0000

Atvejų skaičius

Procentas nuo visų vaikų mirčių

Vaikų skaičius

365 1576 101 33 36 10 338 31 40 12 61 212 50 40 93 46 24 19 44 2 44 9 20 26 223 19 173 55 217 17 2 1 12 1 132 10 2 16 17 79 10 3 5 31 6 7 0

3,9063 5,5558 8,0222 8,4615 7,4689 7,4627 4,0649 4,1060 11,6618 10,1695 1,3601 5,3360 5,3591 6,4412 2,5396 7,5908 6,9164 5,2055 6,1367 5,4054 4,6365 3,4091 1,9361 4,9149 4,1713 3,0449 1,1674 4,5267 4,6939 1,6441 2,1978 5,2632 2,7397 3,3333 2,2331 0,7331 3,7736 2,5397 1,6175 2,0440 1,2469 1,0274 0,6553 1,0912 0,7453 0,2357 0

5 442 466 30 124 826 2 061 288 725 673 1 216 385 282 150 9 259 973 854 806 1 221 363 393 342 2 233 994 8 246 709 2 092 270 1 737 940 4 448 510 2 185 765 1 242 549 927 162 2 105 300 91 383 2 434 918 444 748 1 155 680 1 636 295 15 315 095 1 190 464 11 772 773 3 921 080 15 207 496 1 346 742 167 319 90 466 1 332 361 118 326 14 760 000 1 101 350 204 951 2 190 828 2 680 747 11 427 026 1 525 296 514 115 897 486 9 149 460 2 191 762 2 942 850 5 364

* Vėliausi prieinami duomenys nuo 2000 m. Šaltinis – DMDB, 2012 111 111


2 priedas. Berniukų (1–19 metų) mirtingumo nuo tyčinių susižalojimų rodikliai Europos regiono šalyse Valstybė

Metai

Mirčių skaičius, standartizuotas pagal amžių, 100 tūkst.

Kazachija Rusija Baltarusija Lietuva Slovėnija Estija Airija Moldova Suomija Ukraina Lenkija Malta Kirgizija Vengrija Austrija Norvegija Rumunija Čekija Latvija Švedija Belgija Islandija Nyderlandai Bulgarija Prancūzija Šveicarija Vokietija Slovakija Uzbekija Kroatija Liuksemburgas Juodkalnija Didžioji Britanija Gruzija Danija Izraelis Portugalija Serbija Italija Albanija Makedonija

2010 2010 2009 2010 2010 2010 2010 2011 2010 2010 2010 2010 2010 2009 2010 2010 2010 2010 2010 2010 2006 2009 2010 2011 2009 2010 2010 2010 2005 2010 2009 2009 2010 2009 2006 2009 2010 2010 2009 2004 2010

7,9921 6,6580 6,0270 5,1470 5,0556 4,8398 4,7451 4,5087 4,4199 4,3713 3,5584 3,4522 3,0656 2,9944 2,9505 2,9047 2,7342 2,6166 2,4247 2,4115 2,0771 1,9790 1,9650 1,9521 1,9413 1,8854 1,8539 1,8393 1,7455 1,6594 1,5949 1,1007 1,0685 1,0549 1,0192 1,0122 0,9996 0,8907 0,8891 0,7597 0,6661

Nestandartizuotas mirčių skaičius, 100 tūkst. 8,3756 7,8274 7,4717 6,7253 5,4381 5,5179 4,4991 5,7032 4,9708 5,1749 4,3515 4,2661 3,2531 3,5438 3,4795 3,1368 3,0233 3,0552 3,0832 2,8501 2,2506 2,1655 2,0939 2,1654 2,0540 2,1381 2,1152 2,1322 1,9294 1,8934 1,6450 1,1516 1,1903 1,2188 1,0249 0,9464 1,0697 1,0212 0,9528 0,8443 0,7546

Atvejų skaičius

Procentas nuo visų vaikų mirčių

Vaikų skaičius

233 1207 79 25 11 8 28 25 31 246 184 2 37 38 31 20 69 33 7 32 28 1 42 15 161 18 165 13 116 9 1 1 90 7 7 13 12 8 56 5 2

4,2294 6,9870 9,6459 9,6525 19,6429 9,0909 9,7561 5,1546 14,5540 4,9053 7,4615 9,0909 1,4476 7,1834 8,1579 10,0503 3,2048 7,7830 4,5455 9,3023 5,1095 7,1429 6,0086 2,4712 4,9969 4,1450 6,0863 3,5616 1,3507 4,2654 5,8824 1,7857 2,6938 0,9044 2,6217 2,1776 3,3520 1,6632 2,4086 0,8170 1,1834

2 781 888 15 420 204 1 057 327 371 732 202 275 144 983 622 352 438 352 623 638 4 753 710 4 228 405 46 881 1 137 394 1 072 309 890 932 637 594 2 282 282 1 080 138 227 038 1 122 766 1 244 119 46 179 2 005 813 692 726 7 838 463 841 875 7 800 683 609 685 6 012 223 475 337 60 790 86 833 7 561 016 574 350 683 001 1 373 598 1 121 788 783 422 5 877 501 592 235 265 058

* Vėliausi prieinami duomenys nuo 2004 m. Šaltinis – DMDB, 2012

112


3 priedas. Mergaičių (1–19 metų) mirtingumo nuo tyčinių susižalojimų rodikliai Europos regiono šalyse Valstybė Kazachija Albanija Rusija Kirgizija Kroatija Baltarusija Lietuva Ukraina Kipras Airija Moldova Suomija Estija Belgija Švedija Juodkalnija Vengrija Rumunija Čekija Austrija Uzbekija Šveicarija Slovakija Prancūzija Danija Latvija Nyderlandai Norvegija Vokietija Lenkija Didžioji Britanija Slovėnija Gruzija Italija Portugalija Izraelis Makedonija Bulgarija Serbija Armėnija Azerbaidžanas Ispanija Graikija Islandija Liuksemburgas Malta San Marinas

Metai 2010 2004 2010 2010 2010 2009 2010 2010 2010 2010 2011 2010 2010 2006 2010 2009 2009 2010 2010 2010 2005 2010 2010 2009 2006 2010 2010 2010 2010 2010 2010 2010 2009 2009 2010 2009 2010 2011 2010 2009 2007 2010 2009 2009 2009 2010 2000

Mirčių skaičius, standartizuotas pagal amžių, 100 tūkst. 4,6441 2,3425 2,1686 2,0392 1,9365 1,7805 1,7678 1,7268 1,5585 1,3980 1,3598 1,3290 1,2699 1,2439 1,1497 1,1060 1,0354 1,0018 0,9096 0,9081 0,8868 0,8761 0,8591 0,7832 0,7649 0,7182 0,6362 0,6174 0,6142 0,5868 0,5291 0,4756 0,4681 0,3869 0,3503 0,3281 0,3246 0,2694 0,2341 0,1649 0,1602 0,1338 0,0871 0,0000 0,0000 0,0000 0,0000

Nestandartizuotas mirčių skaičius, 100 tūkst. 4,9613 2,6622 2,5094 2,1886 2,2132 2,1913 2,2603 2,0416 2,0045 1,3467 1,4407 1,5057 1,4581 1,3436 1,3170 1,2425 1,1765 1,1079 1,0730 1,0626 0,9895 1,0070 1,0331 0,8293 0,7700 0,9187 0,6788 0,6612 0,7021 0,6968 0,5834 0,5234 0,5693 0,4144 0,3742 0,3060 0,4015 0,3058 0,2696 0,2343 0,2142 0,1349 0,0942 0,0000 0,0000 0,0000 0,0000

Atvejų skaičius 132 15 369 24 10 22 8 92 2 8 6 9 2 16 14 1 12 24 11 9 57 8 6 62 5 2 13 4 52 28 42 1 3 23 4 4 1 2 2 1 3 6 1 0 0 0 0

Procentas nuo visų vaikų mirčių 3,4420 3,5629 3,3267 1,2442 6,4935 5,0000 6,1069 2,7879 7,6923 4,1026 2,2222 6,9231 4,3478 3,.99 5,3435 2,8571 2,9703 1,5905 3,7543 3,7344 0,9148 3,3195 2,3166 2,9190 2,9240 1,8182 2,5194 2,7027 2,7197 1,8580 1,6342 1,6129 0,5085 1,4935 1,4706 0,8811 0,8130 0,4684 0,6231 0,3257 0,2486 0,4975 0,3185 0,0000 0,0000 0,0000 0,0000

Vaikų skaičius 2 660 578 563 445 14 704 622 1 096 600 451 825 1 003 961 353 941 4 506 263 99 777 594 033 416 454 597 725 137 167 1 190 799 1 062 999 80 486 1 019 961 2 166 228 1 025 162 847 008 5 760 550 794 420 580 779 7 476 632 649 360 217 710 1 915 267 604 955 7 406 813 4 018 304 7 198 984 191 067 527 000 5 549 525 1 069 040 1 307 149 249 057 654 016 741 874 426 807 1 400 650 4 446 350 1 061 645 44 287 57 536 44 502 2 558

* Vėliausi prieinami duomenys nuo 2000 m. Šaltinis – DMDB, 2012* 113 113


4 priedas. Pagalba vaikams, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų. Diagnozių pasiskirstymas pagal TLK-10, 2006–2011 m.

Kreipėsi vaikų (iki 18 m.)

2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. 100 100 100 100 100 100 Abs. tūkst. Abs. tūkst. Abs. tūkst. Abs. tūkst. Abs. tūkst. Abs. tūkst. sk. gyv. sk. gyv. sk. gyv. sk. gyv. sk. gyv. sk. gyv. F00–09 Organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai 769 22,7 674 20,0 693 20,6 636 19,0 675 20,5 591 18,3

Berniukai Mergaitės

491 278

Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) Berniukai Mergaitės

14,5 8,2

412 262

12,2 7,8

445 248

13,2 7,4

408 229

11,1 10,5

231 247

6,8 7,3

238 217

7,1 6,5

249 148

Kreipėsi vaikų (iki 18 m.)

3 135

F30–39 Nuotaikos (afektiniai) sutrikimai 92,4 2 957 87,6 2 633 78,4 2 245

Berniukai Mergaitės

1 123 2 012

33,1 59,3

Berniukai Mergaitės

417 259

F20–29 Schizofrenija, schizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai 733 21,6 478 14,2 455 13,5 397 11,9 419 376 357

Kreipėsi vaikų (iki 18 m.)

12,2 6,9

1 154 1 803

34,2 53,4

928 1 705

27,6 50,8

838 1 407

12,7 7,9

354 238

11,0 7,4

7,5 4,4

228 191

12,7 6,9 5,8

473 241 232

14,7 7,5 7,2

67,2 25,1 42,1

2 047 751 1 296

62,3 22,8 39,4

1 813 555 1 258

56,3 17,2 39,0

F40–49 Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai 19 18 18 922 563,4 17 341 519,3 16 163 491,8 16 006 496,7 143 564,0 963 561,8 7 697 226,8 7 509 222,4 7 440 221,5 6 812 204,0 11 446 337,2 11 454 339,3 11 482 341,9 10 529 315,3

6 570 9 593

199,9 291,9

6 136 9 870

F50–59 Elgesio sutrikimų sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir fiziniais faktoriais Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 2 207 65,0 2 329 69,0 2 511 74,8 2 454 73,5 2 480 75,5 2 379 Berniukai Mergaitės

1 099 1 108

32,4 32,6

Kreipėsi vaikų (iki 18 m.)

F60–69 Suaugusiojo asmenybės ir elgesio sutrikimai 208 6,2 187 5,6 213 6,4 201 5,9

Berniukai Mergaitės

117 84

3,4 2,5

1 200 1 129

121 87

35,5 33,4

3,6 2,6

1 223 1 288

113 74

36,4 38,3

3,4 2,2

1 230 1 224

36,8 36,7

190,4 306,3

1 175 1 305

35,7 39,7

1 145 1 234

73,8 35,5 38,3

126 87

3,8 2,6

236 138 98

7,2 4,2 3,0

192 98 94

6,0 3,0 2,9

6 025 3 761 2 264

180,4 112,6 67,8

6 534 4 091 2 443

198,8 124,5 74,3

6 838 4 328 2 510

212,2 134,3 77,9

F70–79 Protinis atsilikimas Kreipėsi vaikų (iki 18 m.)

5 689 167,6

Berniukai Mergaitės

3 458 2 231

Kreipėsi vaikų (iki 18 m.)

39 195 1154,8 40 340 1195,0 44 997 1339,7 50 183 1502,8 56 964 1733,1 58 667 1820,7 23 497 692,3 24 523 726,5 27 457 817,5 30 928 926,2 35 078 1067,2 36 550 1134,3 15 698 462,5 15 817 468,6 17 540 522,2 19 255 576,6 21 886 665,9 22 117 686,4

101,9 65,7

5 502 3 383 2 119

163,0 100,2 62,8

6 250 3 903 2 347

186,1 116,2 69,9

F80–89 Psichologinės raidos sutrikimai Berniukai Mergaitės

F90–99 Elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) Berniukai Mergaitės

19 910 586,6 20 609 610,5 21 299 634,1 21 946 657,2 22 568 686,6 23 076 716,1 13 519 398,3 14 000 414,7 14 607 434,9 14 639 438,4 15 156 461,1 15 360 476,7 6 391 188,3 6 609 195,8 6 692 199,2 7 307 218,8 7 412 225,5 7 716 239,5 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

114


5 priedas. Pagalba vaikams dėl psichikos sveikatos sutrikimų vartojant alkoholį ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, 2006–2011 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. 100 Abs. 100 Abs. 100 Abs. 100 Abs. 100 Abs. 100 Abs. tūkst. tūkst. tūkst. tūkst. tūkst. sk. gyv. sk. tūkst. gyv. sk. gyv. sk. gyv. sk. gyv. sk. gyv. F10 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 60 1,8 79 2,3 95 2,8 63 1,9 63 1,9 61 1,9 Berniukai 41 1,2 51 1,5 69 2,1 49 1,5 43 1,3 32 1,0 Mergaitės 19 0,6 28 0,8 26 0,8 14 0,4 20 0,6 29 0,9 F11 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opiatus Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 11 0,3 7 0,2 5 0,2 16 0,5 1 0,0 6 0,2 Berniukai 3 0,1 7 0,2 3 0,1 13 0,4 3 0,1 Mergaitės 8 0,2 2 0,1 3 0,1 1 0,0 3 0,1 F12 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kanabinoidus Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 7 0,2 8 0,2 7 0,2 13 0,4 11 0,3 14 0,4 Berniukai 6 0,2 2 0,1 6 0,2 11 0,3 9 0,3 14 0,4 Mergaitės 1 0,0 6 0,2 1 0,0 2 0,1 2 0,1 F13 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant raminamuosius ir migdomuosius vaistus Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 4 0,1 7 0,2 3 0,1 6 0,2 1 0,0 Berniukai 2 0,1 3 0,1 1 0,0 2 0,1 1 0,0 Mergaitės 2 0,1 4 0,1 2 0,1 4 0,1 F14 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kokainą Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 1 0,0 1 0,0 1 0,0 Berniukai 1 0,0 1 0,0 Mergaitės 1 0,0 F15 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant stimuliatorius ir kofeiną Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 15 0,4 12 0,4 16 0,5 5 0,2 3 0,1 7 0,2 Berniukai 5 0,2 6 0,2 8 0,2 3 0,1 3 0,1 3 0,1 Mergaitės 10 0,3 6 0,2 8 0,2 2 0,1 4 0,1 F16 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant haliucinogenus Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 3 0,1 5 0,2 5 0,2 Berniukai 2 0,1 4 0,1 4 0,1 Mergaitės 1 0,0 1 0,0 1 0,0 F17 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant tabaką Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 6 0,2 1 0,0 9 0,3 16 0,5 9 0,3 5 0,2 Berniukai 3 0,1 1 0,0 5 0,2 11 0,3 8 0,2 5 0,2 Mergaitės 3 0,1 4 0,1 5 0,2 1 0,0 F18 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant lakiąsias medžiagas Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 16 0,5 17 0,5 15 0,5 19 0,6 12 0,4 23 0,7 Berniukai 15 0,4 14 0,4 15 0,5 16 0,5 8 0,2 19 0,6 Mergaitės 1 0,0 3 0,1 3 0,1 4 0,1 4 0,1 F19 Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant keletą narkotikų ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas Kreipėsi vaikų (iki 18 m.) 27 0,8 17 0,5 20 0,6 18 0,5 19 0,6 19 0,6 Berniukai 12 0,4 10 0,3 12 0,4 13 0,4 10 0,3 13 0,4 Mergaitės 15 0,4 7 0,2 8 0,2 5 0,2 9 0,3 6 0,2 Šaltinis – SVEIDRA, 2012

115 115


116

Kreiptasi iš viso 6 066 538 Vaikai (iki 18 m.) 346 671 Berniukai 184 920 Mergaitės 161 751 Žmonių, kurie 828 080 kreipėsi, skaičius Vaikai (iki 18 m.) 40 349 Berniukai 21 194 Mergaitės 19 155 Kreiptasi iš viso 615 727 dėl F diagnozės Vaikai (iki 18 m.) 91 131 Berniukai 51 466 Mergaitės 39 665 Žmonių, kurie kreipėsi dėl F 163 770 diagnozės, skaičius Vaikai (iki 18 m.) 14 450 Berniukai 8 385 Mergaitės 6 065 Iš viso ambulatoriškai 578 683 kreiptasi dėl F diagnozės Vaikai (iki 18 m.) 88 277 Berniukai 50 046 Mergaitės 38 237 Iš viso stacionariai kreiptasi dėl F 37 045 diagnozės Vaikai (iki 18 m.) 2 854 Berniukai 1 426 Mergaitės 1 428

Abs. sk.

6 248 787 354 341 191 348 162 993

848 753 40 831 21 187 19 644

626 972 92 209 52 627 39 582

167 686 14 323 7 982 6 341

588 689 89 105 51 057 38 048

38 283 3 104 1 570 1 534

24397,6

1188,8 624,4 564,4

18141,1

2685,0 1516,3 1168,6

4825,1

425,7 247,0 178,7

17049,7

2600,9 1474,5 1126,6

1091,5

84,1 42,0 42,1

Abs. sk.

178737,8 10213,9 5448,3 4765,7

2006 m. 100 tūkst. gyv.

92,0 46,5 45,4

1134,1

2639,7 1512,5 1127,1

17439,5

424,3 236,5 187,8

4967,6

2731,6 1559,0 1172,6

18573,6

1209,6 627,7 581,9

25143,8

185116,3 10497,1 5668,6 4828,6

2007 m. 100 tūkst. gyv.

3 295 1 674 1 621

37 993

94 828 54 804 40 024

634 666

14 797 7 840 6 957

174 750

98 123 56 478 41 645

672 659

43 109 21 708 21 401

878 675

6 656 514 371 238 199 970 171 268

Abs. sk.

98,1 49,8 48,3

1131,2

2823,4 1631,7 1191,7

18896,2

440,6 233,4 207,1

5202,9

2921,5 1681,5 1239,9

20027,4

1283,5 646,3 637,2

26161,2

198187,2 11053,0 5953,8 5099,2

2008 m. 100 tūkst. gyv.

3 066 1 527 1 539

36 450

98 536 57 586 40 950

660 469

14 723 7 502 7 219

172 729

101 602 59 113 42 489

696 919

45 229 22 149 23 080

883 377

6 859 264 376 647 204 113 172 534

Abs. sk.

6 priedas. Ambulatorinė ir stacionarinė pagalba vaikams, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų 2006–2011 m.

91,8 45,7 46,1

1091,5

2950,7 1724,4 1226,3

19778,1

440,9 224,7 216,2

5172,5

3042,5 1770,2 1272,4

20869,6

1354,4 663,3 691,1

26453,2

205404,1 11278,9 6112,3 5166,6

2009 m. 100 tūkst. gyv.

3 050 1 599 1 451

37 373

105 156 62 087 43 069

697 015

13 053 6 574 6 479

174 612

108 206 63 686 44 520

734 388

40 315 19 524 20 791

884 654

7 176 500 387 602 212 897 174 705

Abs. sk.

92,8 48,6 44,1

1137,1

3199,3 1889,0 1310,4

21206,5

397,1 200,0 197,1

5312,5

3292,1 1937,6 1354,5

22343,6

1226,6 594,0 632,6

26915,4

218343,1 11792,7 6477,3 5315,4

2010 m. 100 tūkst. gyv.

123,0 62,5 60,5

1404,3

3296,1 1950,3 1345,8

22411,5

348,9 169,1 179,8

5499,2

3419,0 2012,8 1406,3

23815,8

1066,8 511,1 555,7

27784,2

2319517,5 12202,5 6689,9 5512,6

Šaltinis – SVEIDRA, 2012

3 962 20 14 1 948

45 252

106 210 62 843 43 367

722 165

11 241 5 448 5 793

177 201

110 172 64 857 45 315

767 417

34 375 16 469 17 906

895 291

74 741 814 393 200 215 568 177 632

2011 m. Abs. sk. 100 tūkst. gyv.


7 priedas. Sveikatos ir rizikos / apsaugos veiksnių koreliacijų matrica

Sveikatos būklė

-

1.

2.

3.

4.

5.

DEMOGRAFINIAI VEIKSNIAI

Sveikatos būklė

1. Lytis

0,09*

-

2. Amžius

-0,38**

0,09*

-

Aukštasis išsilavinimas

0,18**

0,01

0,02

PSICHOLOGINĖ STRESORIAI IR SOCIOEKONOMINIAI ĮVEIKA TRAUMOS VEIKSNIAI

Nr. Veiksniai

4. Kaimo gyventojas

-0,09*

0,02

-0,05 -0,12**

5. Pajamos

0,31**

0,19**

0,00

0,42** -0,22**

0,17**

0,06

0,07

-0,08*

-0,11**

-0,00

0,03

-0,10* -0,04

-0,10**

0,01

-0,05 -0,10*

0,22**

-0,03 -0,00 0,25** -0,15** 0,30**

-0,14**

0,11** -0,05 -0,09* 0,09*

3.

6. 7. 8. 9. 10.

Socioekonominiai stresoriai Per visą gyvenimą patirti stresoriai Per vienus metus patirti stresoriai Pozityvios įveikos vertinimų vidurkis Neigiamos įveikos vertinimų vidurkis

6.

7.

8.

9.

10.

-

0,06

0,045

-

-0,05 -0,16**

-

0,05 -0,15** -0,21** 0,48** 0,07

-

-0,05 -0,22**

-0,07 -0,28** 0,06

-

0,20** -0,09*

-

Pastaba. ** p < 0,05

117 117


LITERATŪRA Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2006 m. veiklos ataskaita (2006). Prieiga internete http://www3.lrs.lt/docs2/QKPYIXRY.PDF. Juškelienė, V., Kalibatas, J. (2003). Vėlyvojo paauglystės amžiaus moksleivių psichoemocinės savijautos rodikliai, psichologinės pagalbos realija. Visuomenės sveikata, 1(20), p. 59–67. Umbrasienė, N., Narkauskaitė, L. (2010). Psichosocialiniai veiksniai, lemiantys rizikingą vaikų elgesį. Visuomenės sveikata, 3(50), p. 24–29. Čekuolienė, D., Jusienė, R., Zamalijeva, O., Breidokienė, R., Širvinskienė, G. (2011). Motinų psichologinės savijautos ir kūdikių probleminio elgesio sąsajos. Psichologija. Mokslo darbai, 43, p. 44–62. Zaborskis, A., Šumskas, L., Žemaitienė, N., Grabauskas, V. J., Veryga, A., Petkevičius, R. (2009). Lietuvos moksleivių rūkymas ir jo paplitimo pokyčiai 1994–2006 m. Medicina, 45(10), p. 798–806. Prieiga internete http://medicina.kmu. lt/0910/0910-07l.pdf. Lenčiauskienė, I., Zaborskis, A. (2007). Rizikinga paauglių elgsena ir jos sąsajos su mokyklos aplinkos veiksniais. Visuomenės sveikata, 3(38), p. 24–29. Zaborskis, A., Žemaitienė, N., Šumskas, L. ir kt. (2008). Lietuvos moksleivių alkoholinių gėrimų vartojimo kaita 1994– 2006 m. ir nauji iššūkiai. Medicina, 44(8), p. 623–632. Žemaitienė, N., Garmienė, A., Zaborskis, A. (2006). Tėvų ir vaikų konfliktai, jų reikšmė vaiko savijautai šeimoje bei priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimui. Visuomenės sveikata, 2(33), p. 32–36. Prieiga internete http://www.hi.lt/ download/pdf/VS/VS-2006-2(33).pdf. Sebre, S., Sprugevica, I., Novotni, A., Bonevski, D., Pakalniškienė, V., Lewis, O. ir kt. (2004). Cross-cultural comparisons of child-reported emotional and physical abuse: rates, risk factors and psychosocial symptoms. Child Abuse & Neglect, 28 (1), p. 113–127. Prieiga per Academic Search Complete http://search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&db=a9h&AN=12096 869&site=ehost-live. Zaborskis, A., Lenčiauskienė, I., Klibavičius, A. (2005). Sveikatos stiprinimas mokykloje ir moksleivių gyvensena. Visuomenės sveikata, 2(29), p. 34–40. Due, P., Holstein, B., Lynch, J., Diderichsen, F., Gabhain, S., Currie, C. ir kt. (2005). Bullying and symptoms among schoolaged children: international comparative cross sectional study in 28 countries. European Journal of Public Health, 15(2), p. 128–132. Prieiga per Academic Search Complete http://search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&db=a9h&AN=1754 2684&site=ehost-live. Šarakauskienė, Ž., Bagdonas, A. (2010). Vyresniųjų klasių mokinių subjektyvios gerovės komponentų ir sociodemografinių kintamųjų sąsajos. Psichologija, 41, p. 18–32. Prieiga per Academic Search Complete http://search.ebscohost.com/login.asp x?direct=true&db=a9h&AN=52287154&site=ehost-live. Juškelienė, V., Kalibatas, J. (2003). Vėlyvojo paauglystės amžiaus moksleivių psichoemocinės savijautos rodikliai, psichologinės pagalbos realija. Visuomenės sveikata, 1(20), p. 59–67. Giedraitytė, M., Lazdauskas, T., Zabarauskaitė, R. (2010). Vaikų poreikių tenkinimas ir psichosocialinis prisitaikymas tėvams išvykus iš Lietuvos. Visuomenės sveikata, 2(49), p. 83–94. Lietuvos vaikai. Statistikos rinkinys (2003). Vilnius: Statistikos departamentas. Lietuvos vaikai. Statistikos rinkinys (2006). Vilnius: Statistikos departamentas. Žemaitienė, N., Zaborskis, A. (1999). Lietuvos paauglių suicidiniai ketinimai 1994–1998 metais. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas, 3, p. 110–111. Beutrais, A. L. (2002). Gender issues in youth suicidal behaviour. Emergency Medicine, 14, p. 35–42. Alison, S., Roeger, L., Martin, G., Keeves, J. (2001). Gender differences in the relationship between depression and suicidal idealion in young adolescents. Australian & New Zealand Journal of Psychiatry, 35, p. 498–501. Laskytė, A., Žemaitienė, N. (2009). Lietuvos paauglių sąmoningo savęs žalojimo paplitimas ir būdai. Medicina, 45(2). Prieiga internete http://medicina.kmu.lt/0902/0902-06l.pdf. Pelkonen, M., Marttunen M. (2003). Child and adolescent suicide: Epidemiology, risk factors, and approaches to prevention. Journal Pediatrics, Drugs, 5, p. 243–265. Ribakovienė, V. (2002). Mėginusių žudytis mergaičių (13–17 metų) psichosocialiniai ypatumai. Daktaro disertacija. Vilnius. Gailienė, D. (1998). Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje. Vilnius: Tyto Alba. Leskauskas, D. Bandžiusių žudytis vaikų psichinės sveikatos problemos (1998). Vaikas visuomenėje ir jo socializacija. Kaunas: VDU. Kienhorst, I. W. M., de Wilde, E. J., Diekstra, R. F. W. (1995). Suicidal behaviour in adolescents. Archives of Suicide Research, 1, p. 185–209. 118


Ramanauskienė, T., Matulionienė, V., Martinkienė, V. (2002). Paauglių depresiškumas ir savižudybės pavojus (lyginamoji analizė Klaipėdos, Kauno ir Šiaulių miestuose). Medicina, 38, p. 393–397. Žemaitienė, N., Jaruševičienė, L., Gailienė, D. (2001). Savižudybė mokykloje. Savižudybių prevencijos idėjos. Sud. D. Gailienė. Vilnius: Tyto Alba. Greenberger, D., Padesky, Ch. A. (200). Nuotaika paklūsta protui. Keiskite jauseną keisdami mąstyseną. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. Žemaitienė, N., Zaborskis, A. (2004). Moksleivių įvardijamos savižudiškų polinkių priežastys. Psichologija. Mokslo darbai, 29, p. 115–130. Sedlar, N. N., Sprah, L. L., Rosker, S. S., Jericek Klanscek, H. H., Dernovsek, M. M. (2011). Risk factors for suicidal behavior in adolescents from European countries with different suicidal rates: The possible role of cross-cultural differences. European Psychiatry, 261613. doi:10.1016/S0924-9338(11)73317-X. Abraitytė, A. Paauglių psichinės sveikatos priežiūros paslaugų poreikis ir požiūris į jas teikiančius specialistus (2005). Magistro darbas. Vadovas dr. Nida Žemaitienė. Kaunas, KMU. Bronfenbrenner, U. (1979). The ecology of human development: experiments by nature and design. Harvard university press, Cambridge, Massachusetts. Stašienė, S., Petkevičiūtė, N. (2003). Žmogus ir aplinka. Kaunas: Technologija. Höfer, P., Rockett, I., Värnik, P., Etzersdorfer, E., Kapusta, N. (2012). Forty years of increasing suicide mortality in Poland: undercounting amidst a hanging epidemic? BMC Public Health, 12644. doi:10.1186/1471-2458-12-644. Värnik, A. A., Kõlves, K. K., van der Feltz-Cornelis, C. M., Marusic, A. A., Oskarsson, H. H., Palmer, A. A., Hegerl, U. U. (2008). Suicide methods in Europe: a gender-specific analysis of countries participating in the „European Alliance Against Depression“. Journal Of Epidemiology & Community Health, 62(6), p. 545–551. doi:10.1136/jech.2007.065391. Petrauskienė, J., Kalėdienė, R., Starkuvienė, S. (2004). Savižudybių būdai Lietuvoje ir jų ryšys su demografiniais veiksniai. Medicina, 40(9). Prieiga internete http://medicina.kmu.lt/0409/0409-13l.pdf. De Leo, D., Heller, T. (2008). Social modeling in the transmission of suicidality. Crisis: The Journal of Crisis Intervention and Suicide Prevention, 29(1), p. 11–19. doi:10.1027/0227-5910.29.1.11. Bearman, P. (2004). Suicide and Friendships Among American Adolescents. American Journal of Public Health, 94(1), p. 89. Kajokienė, I., Žukauskienė, R. (2007). 6–18 m. vaikų reprezentacinės ir klinikinės imčių emocinių ir elgesio sunkumų sąsajų palyginimas su šeimos socialiniais, ekonominiais ir demografiniai veiksniais. Psichologija, 36, p. 22–39. Achenbach, T. M., Rescorla L. A. (2007). Multicultural understanding of child and adolescent psychopatology. New York: The Guilford Press. Nacionalinės sveikatos tarybos metiniai pranešimai. Prieiga internete http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ r=697&p_k=1. Glantz, M., Leshner, A. (2000). Drug abuse and developmental psychopathology. Development and Psychopathology, 12(4), p. 795–814. Prieiga internete MEDLINE, Ipswich, MA. Accessed June 4, 2013. Breidokienė, R., Širvinskienė, G. (2011). Motinų psichologinės savijautos ir kūdikių probleminio elgesio sąsajos. Psichologija. Mokslo darbai, 43, p. 44–62. Širvinskienė, G., Žemaitienė, N., Zaborskis, A., Markūnienė, E., Jusienė, R. (2012). Infant difficult behaviors in the context of perinatal biomedical conditions and early child environment. BMC Pediatrics, 1244. doi:10.1186/1471-2431-12-44. McGue, M., Iacono, W., Legrand, L., Malone, S., Elkins, I. (2001). Origins and consequences of age at first drink. I. Associations with substance-use disorders, disinhibitory behavior and psychopathology, and P3 amplitude. Alcoholism, Clinical And Experimental Research, 25(8), p. 1156–1165. Tamutienė, I. (2010). Įrodymais grįstos alkoholio vartojimo reguliavimo politikos priemonės ir jų taikomumas Lietuvoje. Viešoji politika ir administravimas, 33, p. 103–114. Coleman, M., Ganong, L. H. (2001). Considering the Past, Contemplating the Future: Family Diversity in the New Millennium – An Introduction. Journal of Family Issues, 22(6), p. 683–687. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje (2001). Socialinės politikos grupė (SPG). – V.: Homo liber. Butvilas, T. (2007). Emigracija: palikti vaikai. Acta Humanitarica Universitatis Saulensis, 5, p. 378–385. Butvilas, T. (2006). Šeimoje netektį patyrusių vaikų (7–11 metų) socializacija ir pedagoginės Pagalbos strategijos. Daktaro disertacija. Šiaulių universitetas. Tabak, I., Mazur, J., Granado Alcon, M., Orkenyi, A., Zaborskis, A., Aasvee, K., Moreno, C. (2012). Examining Trends in Parent-Child Communication in Europe over 12 Years. Journal Of Early Adolescence, 32(1), p. 26–54. Šukys, S., Kardelienė, L., Kardelis, K. (2010). Emigracija lietuvių šeimose: paauglio asmenybės pozicijos raida tėvams išvykus dirbti svetur. Filosofija. Sociologija, 21(2), 132–142. Europos Komisija. Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Europos socialinės ir teritorinės sanglaudos bendroji programa (2011). Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, doi: 10.2767/3993. 119 119


WHO. Mental health and development: targeting people with mental health conditions as a vulnerable group (2010). Prieiga internete http://www.who.int/mental_health/policy/mhtargeting/en/index.html. Waterston, T., Mok, J. (2008). Violence against children: the UN report. Archives Of Disease In Childhood, 93(1), 85–88. doi:10.1136/adc.2006.113340. Levendovsky, A., Huth-Bocks, A., Smel, M. A. (2002). Adolescent peer relationships and mental health functioning in families with domestics violence. Journal of Clinical Child and Adolescent Psychology, 31(2), p. 206–18. World Health Organization, European Office. Mental health action plan for Europe, (2005). Copenhagen: WHO Regional Office for Europe. Dietrich, S., Matschinger, H., Angermeyer, M. C. (2006). The relationship between biogenetic causal explanations and social distance toward people with mental disorders: Results from a population survey in Germany. International Journal of Social Psychiatry, 52(2), p. 166–174. Matulionis, A. V., Šedienė, P. (2008). Lėtine psichikos liga sergančio asmens vaidmenų pokyčiai. Filosofija. Sociologija, 19(2), p. 97–105. Baltrušaitytė, G. (2010). Psychiatry and the Mental Patient: An Uneasy Relationship. Kultūra ir visuomenė, 1(1), p. 9–27. Germanavičius, A. Biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai, darantys įtaką psichikos sveikatai. Nacionalinės Sveikatos Tarybos metinis pranešimas 2001. Lietuvos gyventojų bendrosios ir psichikos sveikatos sistemos organizavimo problemos. 2002, p. 31–33. Hämäläinen, J., Isometsä, E., Sihvo, S., Pirkola, S., Kiviruusu, O. (2008). Use of health services for major depressive and anxiety disorders in Finland. Depression and anxiety, 25(1), p. 27–37. De Girolamo, G., Alonso, J., Vilagut, G. (2006). The ESEMeD-WMH project: strenghtening epidemiological research in Europe through the study of variation in prevalence estimates. Epidemiologia e psichiatria sociale, 15(03), p. 167–173. Joutsenniemi, K. E., Martelin, T. P., Koskinen, S. V., Martikainen, P. T., Härkänen, T. T., Luoto, R. M., Aromaa, A. J. (2006). Official marital status, cohabiting, and self-rated health-time trends in Finland, 1978–2001. The European Journal of Public Health, 16(5), p. 476–483. Lundberg, S. (2005). Sons, daughters, and parental behaviour. Oxford review of economic policy, 21(3), p. 340–356. Olsen, L. R., Mortensen, E. L., Bech, P. (2004). Prevalence of major depression and stress indicators in the Danish general population. Acta Psychiatrica Scandinavica, 109(2), p. 96–103. Jacobi, F., Wittchen, H. U., Holting, C., Hofler, M., Pfister, H., Muller, N., Lieb, R. (2004). Prevalence, co-morbidity and correlates of mental disorders in the general population: results from the German Health Interview and Examination Survey (GHS). Psychological medicine, 34(4), p. 597–612. Hällström, T., Damström Thakker, K., Forsell, Y., Lundberg, I., Tinghög, P. (2003). The PART Study: A Population Based Study of Mental Health in the Stockholm County: Study Design: Phase l (1998–2000). Stockholm, Samhällsmedicin, Karolinska Institute. Paykel, E. S., Brugha, T., Fryers, T. (2005). Size and burden of depressive disorders in Europe. European neuropsychopharmacology, 15(4), p. 411–423. Lieb, R., Becker, E., Altamura, C. (2005). The epidemiology of generalized anxiety disorder in Europe. European Neuropsychopharmacology, 15(4), p. 445–452. Valstybinis psichikos sveikatos centras. Prieiga internete http://www.vpsc.lt/. Navickas, A. (2008). Lietuvos savižudžių ir nužudytų moterų epidemiologiniai ir klinikiniai ypatumai. Medicinos krypties mokslų daktaro disertacija. Vilniaus universitetas. Wilkinson, S. (2008). Focus Groups. In: Qualitative Psychology: A Practical Guide to Research Methods, 2nd ed. Ed. A. J. Smith. London: Sage. Krueger, R. A., Casey, M. A. (2000). Focus groups: a practical guide for applied research. 3rd ed. Thousands Oaks: Sage Publications. Morgan, D. L. (1996). Focus groups. Annual Review of Sociology, 22, 129–152. Boyatzis, R. (1998). Thematic Analysis and Code Development: Transforming Qualitative Information. London: Sage Publications. Braun, V., Clarke, V. (2006). Using thematic analysis in psychology. Qualitative Research in Psychology, 3, p. 77–101. Fereday, J., Muir-Cochrane, E. (2006). Demonstrating Rigor Using Thematic Analysis: A Hybrid Approach of Inductive and Deductive Coding and Theme Development. International Journal of Qualitative Methods, 5 (1), p. 1–11. Kaplan, W., Laing, R. (2004). Priority medicines for Europe and the world. Geneva: World Health Organization. Dodge, K. A. (2007). Fast track randomized controlled trial to prevent externalizing psychiatric disorders: Findings from grades 3 to 9. Journal of the American Academy of Child & Adolescent Psychiatry, 46(10), p. 1250–1262. Bierman, K. (2002). The implementation of the Fast Track Program: An example of a large-scale prevention science efficacy trial. Journal of Abnormal Child Psychology, 30 (1), p. 1–17. 120


Olds, D. L., Eckenrode, J., Henderson, C. R., Kitzman, H., Powers, J., Cole, R., Sidora, K., Morris, P., Pettitt, L. M. Luckey, D. (1997). Long-term effects of home visitation on maternal life course and child abuse and neglect. Journal of the American Medical Association, 278(8), p. 637–643. Forder, J., Knapp, M., Wistow, G. (1996). Competition in the mixed economy of care. Journal of Social Policy, 25(2), p. 201–222. Knapp, M. (1997). Costs of schizophrenia. The British Journal of Psychiatry, 171(6), p. 509–518. Knapp, M., McDaid, D., Parsonage, M. (2011). Mental health promotion and mental illness prevention: The economic case. Department of Health, London. Knapp, M., Beecham, J. (1996) Programme-level and system-level health economics, in H-C. Knudsen and G. Thornicroft (eds.) Mental Health Service Evaluation, Cambridge University Press, Cambridge, p. 341–364. Knapp, M., Funk, M., Curran, C., Prince, M., Grigg, M., McDaid, D. (2006). Economic barriers to better mental health practice and policy. Health Policy and Planning, 21(3), p. 157–170. Wolf, S. P., Libby Gawith, J. (2000). Professionals performance in community mental health settings: A conceptual exploration. Journal of Mental Health, 9(1), p. 63–75. Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos finansavimo ir sveikatinimo paslaugų prieinamumo studija (2006). Parengė Sveikatos ekonomikos centras ir Etinių farmacijos kompanijų asociacija. Prieiga internete http://www.efa.lt/naujas/ Studija%20lietuviu%20kalba.ppt [žiūrėta 2012-05-30].

121 121


122


TURINYS

1 DALIS. VISUOMENĖS PSICHIKOS SVEIKATOS ESAMA BŪKLĖ ................................................. 3 1.1. Lietuvos mokslininkų darbų apie vaikų ir paauglių psichikos sveikatos būklę, rizikos ir apsaugos veiksnius (2001–2011 m.) apžvalga ........................................................................................................................5 1.2. Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbų apie Lietuvos suaugusių asmenų psichikos sveikatos būklę, rizikos ir apsaugos veiksnius (2001–2011 m.) apžvalga ..........................................................................10 2 DALIS. EPIDEMIOLOGINIAI SOCIOLOGINIAI TYRIMAI. KIEKYBINIO IR KOKYBINIO EMPIRINIO TYRIMO METODAI .................................................................................................................................................13 2.1. Sociologinis kiekybinis tyrimas .........................................................................................................13 2.2. Kokybinis tyrimas .............................................................................................................................16 2.3. Kokybinio tyrimo duomenų analizė ..................................................................................................18 3 DALIS. VISUOMENĖS PSICHIKOS SVEIKATOS RIZIKOS VEIKSNIŲ VERTINIMAS ........................19 3.1. Vaikų ir paauglių psichikos sveikatos būklė ir rizikos veiksniai ...........................................................19 3.1.1. Vaikų psichikos sveikatos sutrikimai ir našta sveikatos priežiūros sistemai .....................................26 3.1.2. Socialiniai vaikų psichikos sveikatos rizikos veiksniai ir jų pokyčiai ................................................37 3.2. Suaugusiųjų psichikos sveikatos būklė ir rizikos veiksniai Lietuvoje ..................................................50 3.3. Apibendrinamosios vaikų ir suaugusiųjų visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių tyrimų išvados ....................................................................................................................................................71 3.4. Visuomenės psichikos sveikata ir rizikos veiksniai: epidemiologinio-sociologinio tyrimo mokslinė analizė .....................................................................................................................................................72 3.4.1. Psichikos sveikata ir rizikos veiksniai: sociologinio tyrimo duomenys .............................................73 3.4.2. Psichikos sveikatos paslaugos Lietuvoje. Situacijos apžvalga .........................................................77 3.5. Visuomenės psichikos sveikata ir rizikos veiksniai: kokybinio tyrimo analizė ....................................81 3.5.1. Psichikos sveikatos rizikos veiksnių analizė ....................................................................................81 3.5.2. Paslaugų prieinamumo trūkumai ..................................................................................................87 3.5.3. Psichikos sveikatos sutrikimų prevencijos kryptys .......................................................................... 89 3.5.4. Kokybinės analizės rezultatų apibendrinimas ................................................................................ 93 4 DALIS. PREVENCINIŲ PRIEMONIŲ PLANAVIMO KRYPTYS ...................................................94 4.1. Vaikų psichikos sveikatos prevencinės kryptys – strateginio planavimo rekomendacijos .................. 94 4.1.1. Aktualiausios vaikų psichikos sveikatos problemos ir strateginio planavimo rekomendacijos ........ 94 4. 2. Suaugusiųjų psichikos sveikatos prevencinės kryptys – strateginio planavimo rekomendacijos ..... 99 4.3. Suaugusiųjų psichikos sveikatos stiprinimo ir rizikos veiksnių prevencijos strateginės kryptys ....... 109 PRIEDAI ....................................................................................................................... 111 LITERATŪRA ................................................................................................................. 118

123 123


Vi295 Visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių studija ir prevencinių priemonių planavimo krypčių nustatymas – Vilnius: Sorre, 2013. 124 p. ISBN 978-609-8118-01-8 Leidinyje pateikiamas projektas „Visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių studija ir prevencinių priemonių planavimo krypčių nustatymas“, kuriame aprašyti atliktų epidemiologinių sociologinių tyrimų rezultatai, išnagrinėti ir įvertinti pagrindiniai psichikos sveikatos rodikliai bei psichikos sveikatai įtakos turintys socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Išanalizuota esama psichikos sveikatos situacija Lietuvoje, psichikos ligų paplitimas, pagrindiniai visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksniai. Įvertintos esamos prevencinės priemonės, planavimo kryptys, susijusios su psichikos sveikatos rizikos veiksniais, sergamumu psichikos ligomis. Atlikta esama prevencinių priemonių planavimo krypčių analizė, pasiūlytos prevencinių priemonių planavimo kryptys, palyginti su kitomis užsienio valstybėmis, jų praktika ir pasiektais laimėjimais, pateikta kitų psichikos sveikatos prevencinių priemonių krypčių vertinimų bei strateginio planavimo rekomendacijų. UDK 613.86(474.5) Vi295

Visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių studija ir prevencinių priemonių planavimo krypčių nustatymas

Dizainas, maketavimas ir redagavimas VšĮ „Sorre“ 15 sp. l. Tiražas 100 egz. Išleido VšĮ „Sorre“ Tel. (8-5) 216 9677, faks. (8-5) 278 4607 El. p. sorre@sorre-sorre.com Puslapis internete www.sorre-sorre.com 124


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.