Atrask 2 by komunikacija

2011 | LAPKRITIS–GRUODIS (2)

ISSN 2029-8390

9 772 029 839008

Prisijunk prie ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS mūsų

Šiaulių miesto žurnalas jaunimui

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• redakcija •

atradimai tęsiasi!

Nr. 2 ATRASK! ISSN 2029-8390

Pradėję pirmąjį numerį, nemanėme, kad jis sulauks tokio atgarsio ir populiarumo. Mes žaidėme – darėme tai, kas mums patinka, kūrėme kitokius Šiaulius. Smagu žinoti, kad gimtajame mieste yra daugiau mąstančių ir nebijančių netilpti į rėmus žmonių. Atrasti gimtąjį miestą iš naujo kai kam gali pasirodyti ne taip lengva, bet argi norite nugyventi visą likusį gyvenimą, taip ir nepajutę visos miesto magijos? Tai būtų be galo naivu ir kvaila. Nepamirškite, į darbą ar universitetą veda daugiau kelių, nei įprasta jums, mieste vakarais dirba daugiau kavinių ar barų, nei jūsų pamėgtieji. Nebijokite ieškoti ko nors naujo, nebijokite eksperimentuoti – kas jau kas, o gimtasis miestas tikrai nesijuoks iš jūsų, kad atrodote kvailai ar kad jums kas nors nepasisekė. Gimtasis miestas visada priims jus tokį, koks jūs esate, nes jis mėgsta atrasti. Atrasti savo gyventojus iš naujo, atrasti sugrįžusiuosius, priimti jų indėlį į senąją miesto kultūrą. Šiauliai – vienas mieliausių miestų pasaulyje; net jei jūs esate apakinti tuščio Paryžiaus spindesio, gimtasis miestas jums atleis (o mes dar pagalvosime!). Nuolatos tenka išgirsti, kad Šiauliuose nieko nevyksta. Leiskite paklausti, kiek iš jūsų taip manančių, nors kartą ką nors darėte? Neigiamai atsakę dažniausiai papildo didmiesčių vartotojišką visuomenę, o kūrėjai lieka. Kūrėjai, o ne tie, kurie siekia pripažinimo, fotoaparato blyksčių ir cukraus pudros dorožkės ant paauksuoto klozeto krašto. Šiauliuose kas nors vyksta nuolatos, svarbu neužsimerkti, nepaskęsti kasdienio rūpesčio rutinoje ir labiau atverti savo sąmonę aplinkai. Kitaip tariant – atrasti Šiaulius iš naujo. Kalėdinėms melodijoms jau skambant prekybos centruose, linkime jums nepasimesti tarp skambių šūkių ar kitų nuomonių. Jūs esate asmenybės tik dėl to, kad mąstote savaip, todėl nenuskęskite šiuolaikiniame brain washing sraute. Atraskite Šiaulius ir jie jums padės atrasti save. Atrask!

Šiaulių miesto žurnalas jaunimui ATRASK! www.atrask.org redakcija@atrask.org Redakcija: Benas Jankauskas Artūras Šeškus Jolanta Grubliauskaitė Jovita Norkutė Tautvilė Juodvalkytė Numerį taip pat ruošė: Mindaugas Laurinaitis Laura Andriukaitytė Goda Butkutė Eduardas Kuznecovas Germantė Gergardaitė Leidinio globėjai: doc. dr. Stasys Tumėnas, Šiaulių universitetas. Spausdino UAB „Šiaulių knygrišykla-spaustuvė“ P. Lukšio g. 9A LT-76207 Šiauliai, Lietuva Tel. (8 41) 50 03 33 Faks. (8 41) 50 03 36 El. p. info@dailu.lt Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Platinti šio leidinio tekstus ir vaizdo informaciją galima tik gavus raštišką redakcijos sutikimą arba tvirtą šiauliečio žodį.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• turinys • Viršelis

mano mažoji Siuzana! „Colours of Bubbles“: kartais jie skamba lyg „Oasis“, kažkam primena bitlus, kartais lyg bliugraseriai iš paties Kentukio. Taip, mergytės, jie groja taip, kad ošti pradeda visa salė ir tingus kūnas tampa plastiška želė. Jie nesugadintų Glastonburio programos ir taptų mylimi net „Visagino country“ festivalyje. Dainuoja angliškai ir puikiais balsais.

intelektualinis smurtas Fizinis smurtas oponentą žaloja fiziškai. Psichologinis smurtas priešininką palaužia psichiškai, jis tampa pavaldus, sulaužoma jo asmenybė ir dvasinis stuburas. Intelektualinis smurtas yra subtilesnis. Jis neturi jokios realios išraiškos, jo gali net nepajusti. Jis tiesiog žymi tavo intelekto lygį aplinkoje, kuri naudoja šią saviraiškos realizavimo priemonę. Eduardas Kuznecovas prisistatantis kaip planespotter’is Viršelio istorija Žodžiu, buvo taip... Ėjau po darbo į „Saulės miestą“ ir pamačiau įspūdingus debesis. Man žiauriai patinka cumulonimbus’ai (vertikalūs, aukšti ir tankūs audros debesys), todėl išsitraukiau fotoaparatą, pakeičiau 55-200 mm „akį“ į 18-55 mm, skirtą visokių nesąmonių fotografavimui ir įamžinau, pasitrainiojau po miestą ir parėjau namo. Prisėdęs prie kompiuterio persikėliau nuotraukas, beje, tas, kur ne su lėktuvais, kaip visada kažkur nukišau. Po kiek laiko netyčia radau. Patobulinau debesų nuotrauką įvairiais kontrastais (aš tai labai mėgstu). Išėjo vaizdas, kurio paprastai pažvelgęs nepamatysi. Per kelias minutes paverčiau šią nuotrauką į tokį pasaulį, kokį noriu matyti AŠ ir kokiame nuolat pats ir gyvenu. Eduardas Kuznecovas

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

kitoks kinas Jan Švankmajer – turbūt žinomiausias čekų režisierius, turėjęs gana didelę įtaką animacijos meno vystyme. Jo darbai tapo įkvėpimu tokiems gerai žinomiems režisieriams kaip Tim Burton ar Terry Gilliam.

pavadinimas Aišku, kai esi studentas, pats reliatyviausias dydis yra laikas. Dėstytojui paskelbus rašto darbo temas, jam parašyti turi „amžius“, o darbų įteikimo terminui atėjus paaiškėja, kad liko paskutinė naktis, kurios laikas magiškai pakinta tavo naudai ir per dvylika valandų padarai viską, ką ruošeisi vos vos suspėti per dvi savaites.

apie saulėgrąžas Talkšos ežero pakrantėje

Kas dalyvavo šioje miesto šventėje, turbūt žino, kad Talkšos ežero pakrantėje vyko jau tradiciniu tampantis renginys: roko muzikos koncertas, o po jo – modernus folkloro muzikos interpretavimas, pasibaigiantis fejerverkais. Viskas skamba labai gražiai ir viliojančiai...

pasenę atrodysim kietai!

Jeigu sulauksim senatvės su tokiu gyvenimo būdu, tai atrodysim kietai. Aš pats, pamatęs vyresnio amžiaus žmogų, išsitatuiravusį savo kūną, prieinu ir pakalbinu, pasakau, kad jis kietai atrodo.

p. 7 p. 15

„pietinio“ fenomenas

Tiksliai pasakyti, kur pietinis rajonas prasideda ir baigiasi, yra ganėtinai sunku. Daugelis mano, kad jis prasideda tik nusileidus tiltu Tilžės gatvėje. Kiti šią ribą nukelia toliau – Raudondvario ir buvusių Mechanizatorių link.

Advento burtai

Šv. Kūčios ir šv. Kalėdos kiekviename šalies krašte yra švenčiamos skirtingai. Tad nenuostabu, kad ir kiekvienoje šeimoje tradiciniai patiekalai, šeimos papročiai, burtai yra skirtingi.

p. 26

karaliaus paieškos Žemaitės 83

Šįkart jaudulys įkvėpė ir paskatino. Reikėjo ne tik atrasti Karalių, bet ir Žemaitės gatvę – vieną pirmųjų paieškos stotelių, taip priartėjant prie manojo tikslo išsipildymo.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

Colours of Bubbles

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• muzika •

mano mažoji Siuzana! Jolanta Grubliauskaitė COB ir jų Facebook draugai Kažkada grupės „Skyders“ vokalistas Tomas Šileika savo internetiniame dienoraštyje rašė: „Šiauliai – ne tik gezų kultūros šviesulio Saulėno bei kariškių miestas. Šiauliai – lietuviškojo britpopo sostinė, savotiškas Lietuvos Mančesteris. Iš Šiaulių kilę „Brainers“ bei Islandijoje užtrukę „AXIS“ vyrukai. Šių britpopo ambasadorių pėdomis seka ir charizmatiškasis penketukas „Colours of Bubbles“. Kartais jie skamba lyg „Oasis“, kažkam primena bitlus, kartais lyg bliugraseriai iš paties Kentukio. Taip, mergytės, jie groja taip, kad ošti pradeda visa salė ir tingus kūnas tampa plastiška želė. Jie nesugadintų Glastonburio programos ir taptų mylimi net „Visagino country“ festivalyje. Dainuoja angliškai ir puikiais balsais”. Tad susipažinkime su šiauliečių grupe „Colours of Bubbles“! Julijus Aleksovas – gitara, vokalas; Simas Olechnavičius – mušamieji; Tomas Grubliauskis – solo gitara; Paulius Trijonis – bosinė gitara, vokalas; Mindaugas Brūzga – klavišiniai, lūpinė armonikėlė. – Kaip susikūrė jūsų grupė? Kiek laiko gyvuojate? – Dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje Šiauliai buvo vadinami Lietuvos roko sostine. Begalės renginių, dar vadinamų rock tūsais, pritraukdavo klausytojus iš visos Lietuvos. Šiems roko muzikos gerbėjų susibūrimams nebuvome abejingi ir mes. Noras užlipti ant scenos paskatino burtis į vieną komandą ir dar kartą pamilti muziką, bet šį kartą jau su instrumentais rankose. Po bandymų groti vienokį, kitokį roką, su merginomis, be merginų, galiausiai 2005 metais susiformavo grupės sudėtis, kuri iki šiol nepakito.

– Kas sugalvojo grupės pavadinimą? Kodėl „Colours of Bubbles“? – Pavadinimą „Colours of Bubbles“ sugalvojo neprilygstamasis grupės „Brainers“ solo gitaristas Jonas Šablickas vieno iš vakarėlių Šiaulių „Teatro bufete“ metu. Tiksliausias paaiškinimas, kodėl buvo pasirinktas toks pavadinimas – labai gražus žodžių skambesys. – Kokiam žanrui priskiriate savo muziką? Kuo skiriatės nuo kitų grupių, kuriančių panašaus stiliaus muziką? – Nesame linkę savo muzikos sprausti į vie-

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

nus ar kitus muzikos žanrų rėmus. Manome, kad nė vienas kūrėjas to nemėgsta. Mes – ne išimtis. Galima sakyti, esame keleto žanrų mišinys. Neretai būname pavadinti indie n‘ country žanro atlikėjais. Lietuvoje, kiek mums žinoma, daugiau tokių nėra. Didžiuojamės tuo. – Ar pamenate, kur vyko jūsų pirmasis koncertas? Kokius įspūdžius jis paliko? – Pirmasis koncertas įvyko Vilniuje, konkurse „Eurorock“. Turėjome sukūrę keletą dainelių ir bandėme nurauti visiems stogus. Nenusirovė. Užėmėme paskutinę vietą. Tada guodėme save tuo, kad tame pačiame konkurse dalyvavusi indie stiliaus grupė „The Fly“ taip pat užėmė garbingą paskutinę vietą. Taip, taip... Ir jie, ir mes surinkome vienodą balų skaičių. Taigi nusprendėme, kad komisijai rokas yra tik metalas, nes tais metais laimėjo tik metalistai. Beje, dar vienas linksmas faktas – tame pačiame konkurse turėjo dalyvauti ir grupė „Flamingo“. Pamatę, kaip „puikiai“ pasisekė mums ir grupei „The Fly“, atsisakė dalyvauti. Geriausias dalykas iš šio konkurso buvo tai, jog susipažinome su jau minėtomis grupėmis. Tuomet įvyko mūsų bendras (trijų grupių) koncertas Vilniuje, kuris buvo daug sėkmingesnis ir linksmesnis.

me nemažai kaimyninių šalių: Latviją, Estiją, Lenkiją. Turavom kaip reikalas (šypsosi – red. past.). Kone kiekvieną savaitgalį turėjome bent po vieną koncertą. Labiausiai įsiminė pasirodymas Latvijos festivalyje „Positivus“. Publika buvo fantastiška. Didžiuojamės, kad pavyko sugroti tokio lygio renginyje, ir manome, kad kol kas tai didžiausias mūsų pasiekimas. Kol kas... (juokiasi – red. past.). Beje, išskirtume ir festivalį „Karklė“, vykusį Lietuvoje. Ten taip pat buvo smagu pagriežti. – Daina „My Little Sue“ iš pirmojo jūsų EP „Today I Am Feeling Better Than Ever“ susilaukė ypatingo dėmesio. Atskleiskite paslaptį, ar egzistuoja paslaptingoji mažoji Siuzana? – Na, anokia čia paslaptis. Tiesiog labai sudėtinga paaiškinti. Tai tikros ir išgalvotos merginos lydinys. Arba istorija apie tikrą merginą su išgalvota pabaiga. Ilga istorija... Nors visai neilga. Taip žmonės sako, kai nenori apie ką nors kalbėti (juokiasi – red. past.). Visgi gal tai ir maža paslaptis!

„Šiauliai – būtent tai, kas vadinama NAMAIS. Juk čia gyvena mūsų tėvai. Čia studija. Čia baras, kuriame pirmą kartą apsivėmėme!“

– Šią vasarą dalyvavote daugybėje festivalių, koncertų užsienyje. Kuris iš jų buvo įsimintiniausias. Kodėl? – Taip... Ši vasara buvo pati įspūdingiausia per visą mūsų grupės gyvavimo laikotarpį. Aplankė-

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

– Debiutinio minialbumo išleidimą nusprendėte pažymėti pasidarydami vienodas tatuiruotes. Negana to, tokią pačią atrakciją pasiūlėte ir dviems savo grupės gerbėjams. Kam ir kaip kilo tokia idėja? Ar atsirado norinčių papuošti savo kūną COB inicialais? – Idėja pasidaryti tatuiruotes gimė baliavojant mūsų studijoje. Tatuiruočių meistras, arba tiesiog tatuiruočių Dievas, ponas Aivaras iš studijos

„Totemas tattoo“ pasiūlė mums šią idėją. Gvildenom, gvildenom mes tą idėją ir nusprendėm įgyvendinti sumanymą bei taip pažymėti mūsų pirmąjį EP. Iš gerbėjų, norinčių pasidabinti piešiniu ant kūno, atsirado tik vienas žmogus. Deja, jis buvo iš Vilniaus ir negalėjo atvykti į Šiaulius. Taigi... Tatuiruoti likome tik mes. – Teko girdėti, kad šiuo metu įrašinėjate, šlifuojate naujo albumo dainas. Ar gerbėjai gali tikėtis naujų country ir indie roko derinių? O galbūt jis bus visiškai kitoks nei pirmasis EP? – Taip, jau kuris laikas bandome kurti, šlifuoti ir ko tik nedaryti su tomis naujomis dainomis. Bet sekasi lėtai... Atrodo, jau viskas gerai, turime liuks dainą, bet prabėga keletas savaičių ir ją norisi keisti iš pagrindų. Tad stengiamės neskubėti ir padaryti viską iki galo. Pradiniame kūrybos etape dainų stilistika, palyginti su pirmuoju EP, buvo visiškai kitokia – dainos buvo lyriškesnės, norėjome gita-

ras padėti į šoną ir naudoti kitokius instrumentus. Tačiau mūsų norai savaitėmis keičiasi, todėl dainos taip ir neranda savo galutinio apipavidalinimo. Tad dar vyksta tas procesas ir ieškojimas, kaip mes norime skambėti. Todėl į klausimą, „kokių derinių galima tikėtis naujose dainose?“ negalime tiksliai atsakyti. Aišku tik tai, kad toli nepabėgsim – tikrai bus kantrovų dainų. Jau tuoj turėtų pasirodyti mūsų naujausias singlas. Jame mes skambėsime panašiai kaip ligi šiol – seni geri kaubojai su gitarom (juokiasi – red. past.). – Kokios grupės/atlikėjo dainos dažniausiai sukasi jūsų grojaraštyje? Tomas: „Kasabian“, „BRMC“, Brett Anderson, „Radiohead“, „The Rolling Stones“. Paulius: Aš pastebiu tokią tendenciją, jog aplankęs kokios nors grupės koncertą, pradedu jos dažnai klausyti. Pavyzdžiui, neseniai buvom „Kaiser Chiefs“ koncerte Rygoje. Tai dabar jie ir

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

sukasi mano grojaraštyje. Po „Heineken“ festivalio ilgai klausiausi „The National“ ir „Strokes“. Taip ir keičiasi grupės ratu – paklausai savaitę, atsibosta, praeina du mėnesiai ir vėl grįžti prie tų pačių. Paminėsiu dar keletą vardų: „Efterklang“, „Bon Iver“, „Ewert And The Two Dragons“, „These New Puritans“. Galbūt skaitytojai susidomės. Julijus: Priklauso nuo nuotaikos. Tad kažko nenorėčiau išskirti. Visus mano mėgstamus atlikėjus galima sutikti www.nme.com. – 2009 metais tapote tarptautinio jaunų grupių konkurso „Remont Fest“ pirmosios vietos nugalėtojais, „ŠAMA 2011“ laimėjote geriausios metų roko grupės apdovanojimą, daina „Today“ buvo išrinkta geriausia metų daina, jums plojo ir pagyrų negailėjo Estijos prezidentas, esate pavergę gausybės gerbėjų širdis. Koks įvertinimas jums yra reikšmingiausias? Tomas: Savaime aišku, kad pagyros iš prezidento lūpų yra nemažas pasiekimas, bet reikšmingiausia yra visų įvertinimų visuma, kuri tik skatina ir skatina judėti pirmyn. Paulius: Man didžiausias įvertinimas yra tai, jog mes išvis esame kažkieno vertinami. Pradėjome nuo paskutinės vietos festivalyje „Eurorock“, o baigiame šiandien, kad mąstoma, ar mes apšildysim „Kaiser Chiefs“, ar ne. Deja, dar ne. Taigi,

turime kur stiebtis, stengtis, tobulėti. Julijus: Visada smagu, kai įvertina. Maloniausia, kai klausytojas gatvėje pagiria. Tai, manau, nuoširdžiausias ir tikriausias įvertinimas. – Jei neklystu, Šiauliai jums visiems – gimtasis miestas. Ką jums reiškia Šiauliai? – Na, tiesą sakant, mums keturiems tai yra gimtasis miestas, o būgnininkas yra iš Pasvalio. Tik jau kuris laikas čia gyvena ir studijuoja. Tiesa, turime paminėti, kad nuo Šiaulių buvome kiek atitrūkę, mat Paulius studijavo Kaune, o Tomas – Vilniuje. Tik šiemet, pabaigę studijas, vėl grįžo į Šiaulius. Na, o Julijus ir Mindaugas vis dar tebesiblaško tarp Vilniaus ir Šiaulių, nes ten dirba ir praleidžia didžiąją dalį laiko. Kad ir kaip ten bebūtų, beveik visi užaugome Šiauliuose, todėl jie visada išliks mieli. Šiauliai – būtent tai, kas vadinama NAMAIS. Juk čia gyvena mūsų tėvai. Čia studija. Čia baras, kuriame pirmą kartą apsivėmėme (šelmiškai juokiasi – red. past.). – Palinkėjimas šiauliečiams. Tomas: Nepirkit narkotikų! Kai būsit roko žvaigždėmis, jų gausit nemokamai. To mes ir laukiam... (juokiasi – red. past.). Paulius: Linkiu visiems pasilikti Šiauliuose. Julijus: Neperšalkit! Sako, žiema bus šalta.

– Dėkoju už smagų pokalbį!

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

Pažvelk į savo miestą kitu kampu!

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• prie kavos •

intelektualinis smurtas

Artūras Šeškus Eduardas Kuznecovas Dar nuo seno, kai žmogus mokėjo naudotis tik pagaliu ir daugiau niekuo, išryškėjo pirmieji jo poreikiai: prisikimšti skrandį ir sugulti su viskuo, kas juda, jei reikia, panaudojant pagalį. Kai kurie melagiai teigia, kad dar buvo svarbus saugumo aspektas, bet aš manau, kad jis atsirado vėliau, kai buvo pradėta suvokti turto ir gyvybės reikšmė. Ai, dar, aišku, verta paminėti, kad visas pasaulis sukasi tik apie vieną mintį: kaip su kuo nors sugulti. Ir nereikia man prieštarauti, nes pasirodysite tik kaip bažnyčios davatkos ir vis tiek nieko nelaimėsite. Ne-

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

rašyta taisyklė yra ta, kad norint pasimylėti, visada reikia išsiskirti iš patinų minios (ties šiuo teiginiu reikėtų stabtelti, nes šiame lygių teisių ir feminizmo bei vyrų tuštėjimo amžiuje kai kurios moterys drąsiai stoja į patinų minią pačios). Gyvūnai gąsdina oponentus, bando suvilioti pateles giesmėmis ir nuostabiais plunksnų ar kailio apdarais. Tačiau kuo gyvūnas yra labiau panašesnis į žmogų (išsivystymu, sąlyginiu gyvenimo būdo panašumu, elgesiu, netgi, galima sakyti, mąstymu), tuo dažniau galima pastebėti tokią bendravimo išraišką,

kaip fizinis smurtas. Negali sužavėti patelės daina ar rūbais? Vakar išlyginai dar vieną raukšlę smegenyse? Tėkšk priešininkui į snukį ir bus tau šventė. Ši tradicija vyrauja ne tik tarp didžiųjų žinduolių, bet ir tarp žmonių. Kitas aspektas atsiranda truputėlį vėliau, kai žmogus suvokia, kad jis yra asmenybė ir istorijoje pradeda ryškėti asmenys su pirmuoju saviraiškos poreikiu. Taigi patinų kova dėl patelių įgauna dar vieną lygmenį: tai ta pati kova, tik ji vadinama savęs patenkinimo poreikio išpildymu. Viskas vis tiek sukasi apie seksą, tačiau vietoj banalaus snukiadaužio patinai atranda, kad pateles gali vilioti ir nauju instrumentu – savirealizacija. Kuo geriau šis poreikis yra tenkinamas, tuo daugiau šansų, kad naktį praleisite ne vienas. Sakysite, melas? Na, na. Čia tik baikeriai šneka nesąmones, apie laisvės pojūtį ir nuslepia faktą, apie į dantis stringančias muses. Viskas yra daroma tik dėl merginų. Van Goghas? Bethovenas? Chuckas Norrisas? Viskas tik dėl merginų… Kas sakys kitaip – meluos, arba viską darys tik dėl vaikinų. Tokia yra skaudi, bet tiesa, gerbiamosios ponios, panelės. O ką daryti, jei mergina yra viena, o vaikinai – du? Arba jei daug žmonių domisi ta pačia sritimi? Kaip išsiskirti? Ši konkurencinė kova tam tikruose sluoksniuose vis dar yra sprendžiama fizinio smurto pagalba. Tačiau ne visi moka sugniaužti kumštį ir ne visi gali priešininkui pataikyti į tarpukojį ar teisingai nuskelti butelį. Taip visuomenėje išsivystė intelektualinio smurto terminas (autorius pripažįsta, kad šio termino autorius gali būti ir jis pats). Nemaišykite jo su psichologiniu smurtu, tai du skirtingi dalykai! Nors panašumų yra. Galima teigti, kad intelektualinis smurtas išsivystė iš fizinio ir psichologinio smurto sąveikos. Fizinis smurtas oponentą žaloja fiziškai. Psichologinis smurtas priešininką palaužia psichiškai, jis tampa pavaldus, sulaužoma jo asmenybė ir dvasinis stuburas. Intelektualinis smurtas yra subtilesnis. Jis neturi jokios realios išraiškos, jo gali

net nepajusti. Jis tiesiog žymi tavo intelekto lygį aplinkoje, kuri naudoja šią saviraiškos realizavimo priemonę. Pagal šiuos smurto lygmenis visuomenę galima skirti į tris dalis: žmones, kurie perskaitė dvi knygas mokykloje, intelektualiąją visuomenės dalį ir į tą mažumą, kuri sugeba pavergti žmones psichologiškai. Tačiau tai, kad intelektualinį smurtą naudoja išsilavinę asmenys, jo nepadaro teigiamu. Tai vis tiek lieka tas pats oponento sutrypimas dėl patelės, tačiau ne kumščiu, o žodžiu. Dažniausiai jis pasireiškia subtilia ironija, kurios auka gali ir nesuprasti, bet užtat ją puikiai suvokia visi aplinkiniai. Savo ruožtu aukos elgesys yra skirstomas į kelis tipus. Auka: a) atsako dar subtiliau, įžeidimą tėkšdamas atgal; b) suvokia, kad jis yra menkinamas, bet nieko nesugeba suregzti; c) suvokia, kad yra žeminamas, tačiau nesugeba nieko suregzti, todėl tėškia intelektualui snukin; d) visiškai nieko nesuvokia. Iš dalies ši smurto rūšis niekuo nesiskiria nuo fizinio smurto. Žinoma, nekalbame apie gopota erectus (liaudyje vadinamuosius forsus) atvejį, kai fizinis smurtas yra naudojamas spręsti visoms problemoms (kas šiandien eis pirkti duonos..?), tačiau intelektualinis smurtas niekuo nesiskiria nuo fizinio dėl priežasčių, kurios verčia naudoti šiuos metodus. Tai: a) pasirodymas geresniam už kitą merginos akivaizdoje; b) pasirodymas geresniam už kitus, taip realizuojant savigarbą ir tikintis, kad šalia esančios merginos supras, kad jūs esate geriausias iš visų. Pasaulis yra dinamiškas: žvelgdami į istoriją matome, kad vienu metu dominuoja fizinė jėga, kitu – intelektas. Todėl merginos alpsta dėl tokių vyrų, kurie yra ne tik išsilavinę, bet ir fiziškai stiprūs, tokie kaip Džeimsas Bondas, Betmenas, Kapitonas Knuckles ir kiti realiai neegzistuojantys personažai.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• pelėda •

00:00 penktadienis, kūno temperatūra 38o C

Kas pasakė, kad paukščiai atsparūs ligoms? Pelėdą pakirto gripas. Sunkus ir negailestingas. Sklandyti virš Šiaulių – misija neįmanoma. Tad pasiraitojo pelėda plunksnas ir suskubo į virtuvę. Po poros valandų netilo durų skambutis – kaimynai neatsispyrė imbierinių sausainių kvapui. Gardu! Nors kieme Kalėdų nematyti, bet padaryta sėkminga generalinė repeticija. Šio kvapo dar visam mėnesiui užteks. Žinote, kartais visai malonu sirgti!

Jūsų Pelėda

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• atradimai •

kitoks kinas Goda Butkutė kadras iš J. Švankmajer filmo „Jídlo“ Kartais grįžus namo po ilgos ir varginančios dienos tiesiog norisi išsitiesti priešais ekraną ir pažiūrėti filmą. Tačiau po mėnesių, praleistų ilsintis su vakarietiška produkcija, kuomet ji visa taip supanašėja, kad nebegali atskirti, ar blogiečiams snukius spardo van Damme’as ar Norrisas, staiga imi ilgėtis kažko naujo. Bet naujo ne datos prasme, o idėjos, kažko, ko nerodo per televiziją ir kas nesikartoja kas trečio filmo siužete. Išžiūrėjus visus daugiau ar mažiau originalią mintį vystančius Vakarų filmus, staiga vėl pajuntamas kitoniškumo badas. Ir štai tada prisimenami Rytai, ir visai ne tie egzotiškieji, apie kuriuos visi tuojau pagalvojate, o patys elementariausi ir mums labai artimi Rytai – Rytų Europa – žemyno dalis, išgyvenusi labai daug ir vis dar turinti tą atminties krislą akyje, kuris motyvuoja kai kuriuos šviesaus proto ir auksinio talento žmones kurti tai, apie ką Vakarai jau yra bepamirštą. Apie vieną tokių talentų aš ir norėčiau pakalbėti. Jis gimė 1934 metų rugsėjį po Čekijos sau16

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

le. Janas Švankmajeris (Jan Švankmajer) – turbūt žinomiausias čekų režisierius, turėjęs gana didelę įtaką animacijos meno vystyme. Jo darbai tapo įkvėpimu tokiems gerai žinomiems režisieriams kaip Tim Burton ar Terry Gilliam. Baigęs lėlininkystės mokslus ir pradėjęs savo kūrybinį kelią teatruose, Švankmajeris greitai pasuko kino pusėn: iš pradžių kūręs manierizmo pakraipos darbus vėliau Švankmajeris susižavėjo siurrealistų idėjomis, kurioms išlieka ištikimas ir dabar. Savo kūryboje jis naudoja stop kadro techniką, padedančią išgauti ypatingą judesių kampuotumą, kurį pasitelkdamas lengvai gali tiek įbauginti, tiek prajuokinti žiūrovą. Taip pat meistriškai naudojamas molis, kuriuo išgaunami tikrai stulbinantys efektai, kaip, pavyzdžiui, 1992 metais pastatytame trumpametražiame filme „Jídlo“ („Maistas“). Greta neįprastų filmavimo metodų, Švankmajeris naudoja ir principą, žinomą bet kurio vizualiojo meno atstovui – kompoziciją. Nors šitas straipsnelis teoriškai turėtų būti informacinis bei objektyvus,

aš vis tik negaliu susilaikyti nepasakiusi, jog, mano nuomone, daugelyje savo filmų Švankmajeris ją išnaudoja beveik tobulai: sustabdyk filmą bet kuriame kadre, spausdink ir kabink ant sienos vietoj paveikslo. Greta savitų vizualiųjų priemonių Švankmajerio filmams taip pat būdingas ir neįprastas garsas: šaiži, kartais net erzinanti ar šiurpoka muzika dažnai padeda paskutinį tašką kuriant bauginančius siurrealistinius vaizdelius, tačiau dar geriau už muziką veikia jo labai mėgstami perdėti, akcentuoti garsai, kurie dažnai išryškina tai, ką kiti režisieriai filmuose paslepia. Tarkim, garsus, kuriuos žmogus skleidžia valgydamas ar atlikdamas paprasčiausius buities darbus (tokio garso panaudojimo pavyzdys gali būti grindų plovimo epizodas filme „Do pivnice“ („Į rūsį“). Ir tik sudėjus vaizdinius ir garsinius komponentus draugėn gauname darbą, kurį žiūrėdami ga-

lime neklysdami pasakyti, jog tai – Švankmajerio kūrybos vaisius. Jis sugeba viską sudėti taip, kad išgautų bet kokį pageidaujamą efektą, nuo baimės iki juoko ar savigraužos. Nors jis yra pastatęs keletą filmų remdamasis literatūros kūriniais, tačiau ir juose matosi režisieriaus, kaip kūrėjo, nepriklausomybė ir laisvė interpretuoti kūrinį kaip jam norisi. Todėl, žiūrint jo „Alisa stebuklų šalyje“ variantą, gali jaustis šiek tiek įbaugintas, nepaisant to, kad šios istorijos originalas ne tik kad nebaugina, bet netgi džiugina. Baigdama turiu prisipažinti, kad mažai tesigilinau į jo gyvenimo faktus ir filmų įvertinimus bei kritikų interpretacijas. Iš tiesų savo užduotimi laikiau Tave suintriguoti, gerbiamas Skaitytojau, ir labai džiaugsiuosi, jei bus pavykę. Galiu garantuoti – džiaugsiesi ir Tu, jeigu paaukosi kruopelytę savo laiko ir atrasi mistišką, baugų ir nepakartojamą Švankmajerio filmų pasaulį.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• prie kavos •

pavadinimas

Goda Butkutė Eduardas Kuznecovas Kartais, apimtas tiesiog ausis graužiančio nuobodulio, imi galvoti apie dalykus, kurie tau būnant normalios sąmonės būsenos nė nešautų į galvą. Štai ir aš, sėdėdama ant suoliuko visiškoj, kaip mano mažasis brolis pasakytų, „neveikybėj“, ėmiau nei iš šio, nei iš to galvoti apie reliatyvumą.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

Matyt, tuščio fakulteto kiemo vaizdas mane tam gerokai paskatino: dabar jis atrodo toks didžiulis, o kai čia susirenka du trečdaliai istorija perkimštų galvų ir užtraukia cigaretes, staiga pasidaro taip ankšta ir kiemelis tampa tiesiog miniatiūrinis. Lygiai tokie pat reliatyvūs staiga pasirodė ir visi kiti dydžiai. Pavyzdžiui, draugų skaičius. Atsidūręs bažnyčios funkcijas jaunimo tarpe jau beperimančioj feisbuko svetainėj skaičiuoji juos šimtais, o kai užsimanai su kuo nors dviese prisėsti po gelstančiais medžiais, išsitraukti termosą arbatos, namie gamintų sumuštinių ir pasišnekučiuoti apie šį bei tą, kandidatus gali suskaičiuot ant pirštų. Aišku, kai esi studentas, pats reliatyviausias dydis yra laikas. Dėstytojui paskelbus rašto darbo temas, jam parašyti turi „amžius“, o darbų įteikimo terminui atėjus paaiškėja, kad liko paskutinė naktis, kurios laikas magiškai pakinta tavo naudai ir per dvylika valandų padarai viską, ką ruošeisi vos vos suspėti per dvi savaites. Žinoma, įmanomas ir priešingas laiko reliatyvumo variantas, kai toks greit prabėgantis laiko vienetas kaip minutė slenka lyg tankai gegužės pirmosios parade tau stovint už tualeto durų, o ta pati paskutinė naktis prieš atsiskaitymą ima ir prabėga kaip valanda, prispausdama tavo tingų užpakalį sunkia skola. Jau net nekalbu apie naudingas idėjas, kurios aplanko pačiu netinkamiausiu metu, pavyzdžiui, jau beužmiegant, kai jokiu būdu nebeprisiversi išropoti iš lovos ir užsirašyti, ką sugalvojęs, arba perkimštame troleibuse, kai negalėtum pajudinti rankos, net jeigu mirtinai prireiktų pasikasyt sėdynę, taigi juo labiau negalėsi išsitraukti knygelės ar net telefono ir brūkštelėti savo genialaus plano fizinį variantą. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, supranti gavęs, ko nusipelnei, todėl belieka padaryti išvadą, kad visatos dėsniai geriau žino, ko tau reikia, o jeigu nori, kad jie veiktų tavo naudai, užtenka prisiminti vieną žiaurią, bet labai naudingą tiesą: karma is only a bitch if you are.

Guns and Roses – Welcome to the Jungle Alice Cooper – Schools Out For Summer Deep Purple – Smoke on the Water Bon Jovi – You Give Love a Bad Name Queen – Don‘t Stop Me Now Billy Idol – Rebell Yell AC/DC – Highway to Hell Steppenwolf – Born To Be Wild Ram Jam – Black Betty Mottorhead – Ace of Spades RHCP – Can‘t Stop

Atrask dainas, pakeitusias pasaulį!

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• prie kavos •

apie saulėgrąžas Talkšos ežero pakrantėje

Mindaugas Laurinaitis Laura Andriukaitytė Tegul jūsų nesuklaidina pavadinimas. Saulėgrąžos šiame kontekste bus kiek platesnė metafora nei prišiukšlinta Talkšos ežero pakrantė. Žinoma, saulėgrąžų lukštai viešose vietose, kuriuos galima beveik kibirais semti, tikrai nepuošia net šlykščiausio skersgatvio ir rodo gliaudančiojo kultūrą. Apie tai ir norėtųsi pakalbėti. Apie kultūrą. Nežinau, kiek iš jūsų dar prisimena miesto šventę „Šiaulių dienos 775“. Buvo gražus savaitgalis, puiki šventė, daug žmonių gatvėse. Mugė bulvare, įvairūs koncertai svarbiose miesto vietose. Galima būtų diskutuoti apie tokių švenčių naudą ir nenaudą pačiam miestui bei jo gyventojams, tačiau ne apie tai norėčiau šį kartą kalbėti. Posakis „duonos ir žaidimų“ yra senas kaip pasaulis. Tačiau nejaugi net išsilavinę asmenys, atsidūrę minioje, pamiršta bet kokį mokslą ir individualumą, pasiduoda minios judėjimui? Jeigu atrodo, kad šis straipsnis yra dar vieno pseudointelektualo pasibėdavojimas apie tai, kokia ši visuomenė yra supuvusi ir nekultūringa, tai prašau, neapsigaukite. Kiekvieno skonis skiriasi ir

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

būtų kvaila reikalauti, kad tokia šventė būtų vien tik intelektuali, kad vyktų vien snobiški renginiai, kuriuose nei gerai prisigersi, nei draugiškai kam snu..., t. y. veidą išmalsi. Kartais reikia ir tokių renginių, kuriuose visi draugiškai pašėltų, išsisiautėtų, atsipalaiduotų ir po to lengviau darbuose stumtų nuobodžias valandas. Iki kitos šventės. Kas dalyvavo šioje miesto šventėje, turbūt žino, kad Talkšos ežero pakrantėje vyko jau tradiciniu tampantis renginys: roko muzikos koncertas, o po jo – modernus folkloro muzikos interpretavimas, pasibaigiantis fejerverkais. Viskas skamba labai gražiai ir viliojančiai. Šiais metais Talkšos ežero pakrantėje folk muzikos interpretavimą atliko keletas kolektyvų iš Lietuvos ir Latvijos, dėl kurių muzikinio stiliaus gal ne visi ras sutarimą, tačiau dėl atliekamos muzikos kokybės tikrai neturėtų kilti jokių ginčų. Vienas jų – audiovizualinis projektas „Waft“, kuris sujungia kolektyvų „Trys keturiose“ ir „Fusedmarc“ kūrybines pajėgas: tradicines, archajiškas sutartines ir dabartinę elektroakustinę muziką. Pats grupės

„Fusedmarc“ kolektyvas jau ne kartą įrodė, kad nestokoja kūrybinio potencialo, kad nemėgsta sėdėti vienoje vietoje. Jie jau ne pirmą kartą publikai pateikia įdomų savo muzikos atlikimą. Jeigu jums jau pasirodė, kad aš šiuo straipsniu perdėtai imuosi „Waft“ aukštinimo ir garbinimo, vėl paprašysiu neapsigauti. Žinoma, šio projekto pasirodymas man patiko ir pats vertinu tokią muziką, tačiau, kaip ir sakiau anksčiau – dėl skonio nesiginčijama. Kaip jau minėjau, šis muzikos koncertas turėjo pasibaigti visos miesto šventės kuliminacija – fejerverkais (kurie jau neatsiejami nuo bet kokios šventės). Ar, kaip žadėjo renginio organizatoriai, – muzikos, šokio, vaizdo projekcijų, ugnies, vandens, lazerių ir fejerverkų reginiu. Pripažinkit, skamba tikrai įspūdingai ir gniaužia kvapą. Todėl nenuostabu, kad Talkšos ežero pakrantė buvo sausakimša, susirinko gal daugiau nei dešimt tūkstančių šiauliečių ir miesto svečių. Ir akivaizdu, kad tikrai ne dėl „Waft“ ar „Ilgi“ pasirodymų. Tarp roko muzikos koncerto ir šio įspūdingo

reginio buvo susidariusi maždaug valandos pertrauka. Vis labiau temstant darėsi šalta, kojos nuo kelių valandų stovėjimo prie scenos vos laikėsi. Reikėjo pasivaikščioti bei sušilti kavinėje miesto centre, todėl į „Waft“ pasirodymą atėjome kiek pavėlavę. Teko brautis pro tūkstantinę minią, kol pavyko nors kiek priartėti prie scenos. Viso pasirodymo metu netoliese mūsų stovėjo trys blondinės (iš kalbos akcento spėju, kad vietinės šiaulietės). Sakydamas „blondinės“, neturiu mintyje ilgais nagais, rožiniais drabužėliais vilkinčių oh my god putyčių, atsiprašau, t. y. o lia lia pupyčių, bet vis tiek tai nepakelia tos trijulės lygio mano akyse. Viso pasirodymo metu tos merginos neveikė nieko kito, kaip tik gliaudė saulėgrąžas ir pasipūtusiu tonu komentavo „Waft“ vokalistės dainavimo manierą. Komentarai buvo maždaug tokie: „pff, aš irgi taip sugebėčiau padainuoti, nieko čia ypatingo“. Prisipažinsiu, tada pyktis tiesiog virė manyje. Atslūgus pykčiui, kyla natūralus klausimas: tai kodėl po šimts pypkių pačios nelipat ant scenos

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

ir nieko nedarot, tik gliaudot saulėgrąžas ir šiukšlinat?! Galbūt galima būtų ginčytis, ar iš viso verta daryti kažką tokio, turiu mintyje, kurti būtent tokią muziką. Nors iš tikro labai abejoju, ar verta ginčytis. Bet būti pilnam tokios arogancijos ir atsainiai sakyti, kad aš ir pats taip sugebėčiau, tačiau vis dėlto nieko nedaryti, kaip tada pavadinti tai? Ir tos merginos tikrai ne vieninteliai pavyzdžiai. Yra daugiau tokių arogantiškų neišmanėlių, kurie tik komentuoja kitų aktyvių žmonių darbą, bet patys nieko nedaro. Nors, pasak jų pačių, jie irgi taip galėtų padaryti. Tačiau neabejoju, kad jeigu imtų taip daryti, nieko jiems nepavyktų. Lengva tik pasakyti: aš irgi taip sugebėčiau, bet kažkodėl būtent kažkas kitas taip padarė, bet ne tu. Vis dėlto, tai nebuvo vienintelis dalykas, kuris tą vakarą sukėlė pyktį. Minėjau, kad buvo akivaizdu, jog visa ta daugiatūkstantinė minia prie Talkšos ežero susirinko tik dėl vakaro kuliminacijos. Visi taip laukė to muzikos, šokio, vaizdo projekcijų, ugnies, vandens, lazerių ir fejerverkų reginio, bet jis prasidėjo ir baigėsi taip greitai, taip nykiai, kad dar ilgai po jo likau nesupratęs, kas ten įvyko. Dar ir dabar nesuprantu. Ten buvo muzikos, buvo

vaizdo projekcijų, galbūt buvo šokio, bet jeigu ugnim vadinsim dvidešimt fejerverkų salvių, jeigu vandenį paminėsim tik taip, kad šis reginys vyko prie ežero, jeigu užmiršim, kad ten buvo tik trys lazeriai, gal tada tai ir buvo įspūdingas reginys. Tačiau sunku tai užmiršti ir nekreipti į tai dėmesio. Kadangi tokia didžiulė minia ten buvo susirinkusi vien tik dėl to reginio. Kadangi dar ir dabar nesuprantu: nejaugi šiauliečiams tikrai užtenka tik tiek, kad jie jaustųsi laimingi ir pamaloninti, kad po tokio „reginio“ ramūs grįžtų namo ir toliau dirbtų savo nuobodžius darbus? Jeigu tikrai jiems užtenka tik tiek, tada man gėda, kad trečdalį savo gyvenimo nugyvenau šiame mieste. Viliuosi, kad vis dėlto sąmoningumo lygis atsigaus, kad žmonės ims patys mąstyti ir nesileis pasotinami vien tik sudžiūvusia duona bei kvailais žaidimais. Viliuosi, kad kai kurie liausis laidę bukus komentarus iš serijos „aš irgi taip sugebėčiau“, ir galų gale patys imsis ko nors naudingo bei prasmingo. Viliuosi, kad kada nors ne tik Šiaulių miesto parkuose bei Talkšos ežero pakrantėje ženkliai sumažės saulėgrąžų lukštų kiekis.

Dievas davė kalbos dovaną,

Įdomu! Vienoje iš jaunimo labiausiai pamėgtų ir itin gausiai lankomų interneto svetainių www.demotyvacija.lt radome labai daug „liaudies išminties“ apie saulėgrąžas. Įvedus į paieškos laukelį žodį saulegrazos (taip taip, nelietuviškai, nes tinklalapis nepasižymi lietuvių kalbos taisyklių paisymu), ekrane sumirga frazės (kalba netaisyta): Saulegrazos Pradejas negali sustot; Saulegrazos Jos lyg Narkotikai-kai pradedi nebesustoji; Saulėgrąžos su draugais jos valgosi skaniausiai; Atšylo oras - pakilo noras...

o saulėgrąžos ją atėmė...

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

Gal rimtai saulėgrąžos kažkuo susijusios su kultūra?..

„Šiaulių b

rodvėjuje

nusijuoki

a širdis!“

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• gyvenimo būdas •

pasenę atrodysim kietai!

Benas Jankauskas asmeninės pašnekovų nuotraukos Nuo senovės indėnų iki greitojo reagavimo būrio, nuo pakvaišusių menininkų iki rimtuolių verslininkų, nuo kalėjimo iki postmodernistinės kultūros... Tatuiruotės niekada nebuvo svetimas dalykas, nors požiūris į šį reiškinį keitėsi sulig kiekviena karta. Plačiau apie kūno piešinius kalbamės su Šiaulių miesto tatuiruočių meistrais Roku, Aivaru, Dariumi, Simona ir Domantu. Prieš tai – keli specifiniai terminai: Cover’is – senos tatuiruotės padengimas, paslėpimas nauja. Rankovė – visiškai ištatuiruota ranka nuo peties iki riešo. Oldschool – primityvios, paprastos, nespalvotos tatuiruotės. Newschool – spalvotos tatuiruotės, gražinamos tonais, šešėliais, neįprasta kompozicija. Dabar visa tai plečiasi iki visiškai nematytų dalykų, tad termino newschool griežtai apibrėžti negalima. 24

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

– Kaip jums pasireiškė pirmieji tatuiruočių „viruso“ požymiai? Darius: Pradėti daryti tatuiruotes sugalvojau spontaniškai. Pats neturėjau nė vienos, bet kai pradėjau daryti kitiems, po truputį apsipratau su šiuo reikalu. Iš karto vadinama „liga“ nesusirgau, pradėjęs galvojau, kad apsieisiu be tatuiruočių. Tik po to, susipažinęs, įsigilinęs, užsimaniau ir pats. Iki tol man tai buvo meninė išraiška, savęs ieškojimas, realizavimas. Simona: Dariau, pripažink, meistras be tatuiruotės gana keistai atrodo... Nors kartais ir batsiuvių be batų pasitaiko! (juokiasi – red. past.) Man pačiai tatuiruotės patiko jau nuo vaikystės, jos man buvo žiauriai gražu. O kai matydavau muzikiniuose klipuose, filmuose – tiesiog seilės tįsdavo. Tik viskas prasidėjo nuo auskarų. Pirmąjį įsivėriau į liežuvį būdama penkiolikos, o pirmąją tatuiruotę pasidariau šešiolikos, visiškai spontaniškai, besėdint prie kavos puodelio su vienu tatuiruočių meistru. Pirma, antra, trečia... Taip ir įsisukau. Domantas: Man viskas buvo labai panašiai kaip Dariui. Susidomėjau dar neturėdamas nė vienos tatuiruotės. Darius man padarė pirmąją. Tada išvažiavau į Daniją ir savomis jėgomis skyniausi takelį link savo hobio. Dirbu dar tik metus, tad ir mano istorija nėra ilga, bet jau seniai svajojau save realizuoti kurioje nors meno srityje, nuo mažens daug piešiau. O šiuo darbu esu labai patenkintas. Rokas: Viskas prasidėjo dar kai aš truputį „grojinėjau“ ir tais laikais tatuiruotės nebuvo taip populiaru kaip dabar. Buvo tam tikra egzotika. Kartą atėjęs į vieną tatuiruočių studiją iš visų vaizdų, kvapų, garsų visumos supratau, kad tai mano ateitis. Aivaras: Aš pirmiausia pasidariau tatuiruotę pats sau ir galvojau, kad jos užteks. Tačiau po

jos atsirado antra, trečia ir tada jau žinai... Kasdien gimsta vis naujų minčių, idėjų. Ir išsitatuiravęs abi rankoves ir pilvą, pabuvęs toje aplinkoje ganėtinai ilgą laiką, supratau, kad man labai patiktų dirbti tokį darbą. Įsigijau mašinėlių, pasibandžiau pats, su draugais ir atėjau į studiją parodyt, ką moku ir pasakyti, kad noriu būti tatuiruočių meistras. – Girdėjau, kad tau tėvai mokyklos baigimo proga nupirko automobilį, o tu jį pardavei ir pasidarei rankoves. Iš kur tokia mintis? Aivaras: Taip, taip... Net nežinau, gal čia likimas... (juokiasi – red. past.). Tiesiog nebūčiau pardavęs, nebūčiau išsitatuiravęs, dabar čia nešnekėtume. Taip turėjo būt. Aš esu tokia asmenybė, kuri gali kartais padaryti tai, ko niekas nesitiki... – Kokia yra aplinkinių reakcija į jūsų pomėgį? Aivaras: Iš pradžių buvo labai nekokia. Būdavo įvairių problemų: galvojo, kas man atsitiko, gal į kokią nors sektą įstojau, ar mane kas nors verčia taip daryti. Nes iki tol buvau labai paprastas žmogelis, pilka asmenybė. O dabar, po tiek laiko, jau priprato, tačiau sulig kiekviena nauja tatuiruote vis

sulaukiu priekaištų (tik dabar tatuiruotės jau ant veido ir galvos!). Simona: Bet va, padarei mamai ir tėčiui po tatuiruotę... Aivaras: Kai suprato, kad aš mėgaujuosi tuo ir galiu iš savo pomėgio užsidirbti ir pragyventi, džiaugiasi dėl manęs. Darius: Mano šeima jau seniai žinojo, kad savo gyvenimą norėjau sieti su menu, bet į tai žiūrėjo labai skeptiškai. Tačiau ledai pajudėjo kai įstojau į universitetą, kai pradėjau daryti tatuiruotes. Tėvai pamatė, kad man tai sekasi ir patinka. Tad jei buvo man gerai, mano šeimai irgi turėjo būt gerai. Tik iki šiol nuolat girdžiu: „neprisibadyk per daug... lia lia lia...“. Simona: Čia jau yra esminis skirtumas tarp mūsų ir mūsų tėvų kartos. Iškyla vadinamas savisaugos klausimas dėl įvairiausių dalykų: „plaukus kirpk, bet ne per daug“, „dažykis, bet ne per ryškiai“ ir panašiai, kad tik nešokiruotum aplinkinių, nebūtum dėmesio ir apkalbų centre. Aivaras: Man dažnai sako, kad neprisigerčiau per daug (juokiasi – red. past.)! Domantas: Žmonėms trūksta žinių ir su-

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

pratimo, laisvumo nuo kitų žmonių nuomonių. O kai esi susipažinęs, pasisukiojęs toje virtuvėje, jau gali formuoti savo objektyvią nuomonę. Man pačiam tėvai galvos neglostė, kai visu tuo pradėjau užsiiminėti, tačiau dabar ir tėvukas nori pasidaryti tatuiruotę, ir apskritai džiaugiasi, kad atradau savo kelią, kad esu užsidegęs. O į aplinkinius žmones aš tiesiog nekreipiu dėmesio, tiesiog darau taip, kad man atrodytų gražu. – Kokia buvo jūsų pirmoji tatuiruotė: kodėl pasidarėte, kas tai buvo? Darius: Man pirmąją padarė Rokas, tai tokia ir buvo ta pirmoji... Simona: Tu dar prieš tai pirmąją turėjai! Darius: Visai pamiršau! Pirmoji iš tikro buvo savadarbė, man buvo maždaug keturiolika metų. Kieme pasidarėm savadarbę mašinėlę ir visi badėmės... (juokiasi – red. past.). O kai pradėjau užsiimti rimčiau, ją perdariau užpiešdamas naują piešinį. Tada dar buvo vaikiški žaidimai, nesusimąsčiau apie jokią kultūrą, meną, tiesiog buvo naujas dalykas, kurį visi norėjo išbandyti. Simona: Kita vertus tokios tatuiruotės meistrui yra istorija, ir jų specialiai netušuoja ir neperpiešia. Tai tiesiog geri prisiminimai iš tų „pabandymų laikų“. Štai čia (rodo į savo riešą, išmargintą vyšniomis – red. past.) yra želinis žalias tušinukas, čia raudonas, o čia juodas „Pelican“ rašalas. O ir mašinėlė pasidaryta buvo iš barzdaskutės! Domantas: Man viskas buvo atvirkščiai. Darius man padarė pirmąją tikrą, menišką tatuiruotę. Niekada nieko nebandžiau namų sąlygomis ar savadarbiais įrankiais. O po to

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

jau persimečiau prie nesąmonių (juokiasi – red. past.). Mokiausi daryti tatuiruotes ant savo kojų ir tų piešinių aš visai nenoriu šalinti ar uždengti. Kiekvieną rytą atsikėlęs aš į juos pažiūriu, pasijuokiu ir einu praustis! Kito kelio ir nėra – arba tatuiruoji save, arba tavo bandymų medžiaga tampa draugų oda. Aivaras prieš darydamas savo pirmam klientui tatuiruotę pirmiausia pasidarė tokią pačią sau ant kojos, o paskui užsidėjo „Levino juostelę“ (užsitušavo kliento piešinį)! Rokas: Pirmąją pasidariau pats sau. Man tada buvo keturiolika metų. Adata ir mokykliniu tušu pasidariau tokį įdomų nieką. Dar ir dabar ji matosi (rodo į mažą panką ant kojos – red. past.) – jau tada buvo rock n‘ roll galvoje! Aivaras: Pasidariau sau pačią pirmąją žvaigždę tik tam, kad išbandyčiau. Dabar neatrodo labai estetiškai. Bet aš jos niekada netaisysiu ir neliesiu, nes ji man visada primena tai, nuo ko aš pradėjau. O pirmasis mano „klientas“ buvo mano pusbrolis. Tada aš pats dar neturėjau nė vieno piešinio ant savo kūno. Baliavojom labai stipriai ir po visų švenčių dar „šiltas“ mano pusbrolis sako: „padaryk man tatuiruotę“! Iš pradžių nesutikau, nes nežinojau, kaip kas yra daroma, bet vis dėlto tam buvo lemta įvykti. Tiesa, vėliau viską cover’inom.

– Ar dažnai ateina klientai, norintys paslėpti senas tatuiruotes, randus, kitus kūno defektus? Simona: Nedažnai, bet būna. Turbūt daugiausia merginos ar moterys slepia randus, pavyzdžiui, po cezario pjūvio, apendicito operacijos, nudegimų. Darius: Tatuiravau vieną moterį, kuri darėsi krūtų mažinimo operaciją ir liko randai aplink spenelius. Atėjo labai kompleksuodama dėl savo išvaizdos, nesijautė seksuali, o išėjo švytinti ir patenkinta! – Ar pastebite kokias nors tatuiruočių madas? Aivaras: Sezoninių madų pastebėti neteko, gal mada greičiau vyrauja tarp tam tikrų žmonių grupių. Tarkime, neformalai dažnai mėgsta spalvotas tatuiruotes, oldschool‘ą, newschool‘ą. Rimtesni žmonės, verslininkai darosi paprastesnes, ornamentiškas tatuiruotes: baidyklės, ragai, nagai, velniai... Simona: Dažnai būna, kad žmonės nori kopijuoti pasaulio žvaigždes. Pamato, kad kokiam nors žinomam žmogui tai tinka ir nusprendžia tai

pritaikyti sau. Vieni dažniausių prašymų – „Rihanna žvaigždutės“, „D. Beckham angelas ir debesys“, „The Rock polinezietiška tatuiruotė“. Iš karto matosi žmogaus meninis išprusimas. Čia nėra šitaip (rodo į ženklą ant spintelės – red. past.): „This is not Burger King...“, čia nėra ta įstaiga, kur klientas visada teisus. – Kaip reaguojate į tokius pasakymus: „pagalvok, ką apie tave sakys kiti“, „kaip atrodysi senatvėje“? Ką į tai atsakote? Aivaras: Kietai! Jeigu sulauksim senatvės su tokiu gyvenimo būdu, tai atrodysim kietai. Aš pats, pamatęs vyresnio amžiaus žmogų išsitatuiravusį savo kūną, prieinu ir pakalbinu, pasakau, kad jis kietai atrodo. Rokas: Protingi žmonės nesidaro tatuiruočių, tai yra visai kitokie žmonės, keistai susipykę su pasauliu. Nėra normalių žmonių, kurie darosi tatuiruotes, ir tie nenormalūs žmonės eina į metalo koncertus, rūko, kas papuola, geria, kas papuola, gyvena laisvą gyvenimą. O tai ne visiems patinka. Simona: Man atrodo, tokia neigiama nuomonė susiformavo Lietuvos priespaudos laikais,

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

kada žmonės būdami kalėjime, įvairiuose grupuotėse, prisidarydavo dažniausiai neigiamos simbolikos tatuiruočių, o po išsivadavimo tie piešiniai jiems pradėjo labai trukdyti gyventi. Apskritai tokį klausimą gali užduoti tik tas, kas neturi tatuiruotės... Domantas: Gerai pagalvojus, jei jau taip nuolat galvoji, kaip atrodysi prieš kitus, kaip atrodysi pasenęs, tai gali grįžęs namo sunaikint visas nuotraukas, kad neliktų jokių praeities prisiminimų. Kitiems kūno piešiniai yra gyvenimo istorija. Aivaras: Tatuiruotės iš tavęs niekas neatims ir tai yra labai geras jausmas! Simona: Lygiai taip pat žmogaus galima klausti, ką jis galvoja apie savo senatvę, kai yra daromos besaikės plastinės operacijos, permanentiniai makiažai... „The only difference between tattooed people and untattooed people is that tattooed people don‘t give a fuck that others don‘t have tattoos“. – Patarimas norintiems ar planuojantiems pasidaryti tatuiruotę. Simona: Pagrindinis patarimas – net jei nežinai, ko nori, visada pirmiausia kreipkis į specialistą. Domantas: Yra labai daug žmonių, kurie net nežino, ką galima padaryti ir ateina su itin primityviomis idėjomis. Tad pirmiausia reikia viską gerai apgalvoti. Darius: Pati pirmoji tatuiruotė turi būti subrandinta, jei tai daroma ne dėl mados. Rokas: Reikia išgryninti mintį, prisirinkti patinkančių pavyzdžių. Niekada nereikia bijoti būti atviram sau, kiekviena mintis yra vykusi, jei ji yra tavo. Nusprendei išsitatuiruoti kokį kvailą žvirblį – ir varyk! – Kas jums yra Šiauliai?

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

Domantas: Namai. Darius: Žinoma, namai. Nors ir dažnai išvažiuojam į visokius užsienius, bet iš Šiaulių nesinori visiškai dingti. Simona: Perspektyvos kitur yra žymiai didesnės. Tačiau nė vienas neskuba iš čia trauktis. Domantas: UAB „Šiaulių tvarsčiai“! (juokiasi – red. past.). Norisi bet kokiu atveju grįžti. Simona: Čia yra susiformavusi tam tikra socialinė-kultūrinė bendruomenė, tatuiruočių bendruomenė. Ir tai yra labai smagu! Dabar žmonės čia atvažiuoja iš kitų miestų, kitų šalių. Aivaras: Visada gali išvažiuoti ir vėliau sugrįžti, nes... Domantas: ... iš čia išvažiavai! Aivaras: Nes čia yra tikri bajeriai, tikras juokas iki ašarų! Rokas: Šiauliuose gerai, čia nėra per daug kultūros, tačiau nėra per daug ir tokios „nekultūros“. Šiauliai galėtų būti laisvesnis miestas menui. Reikia atgaivinti meniškus parkus, leisti menininkams piešti ant miesto sienų, neteplioti, o padaryti gerą produktą! – Ačiū už įdomų pokalbį!

REKLAMA

KAVAKUKI – jauna, energija trykštanti ir lankytojus stebinanti kepyklėlė. Čia kiekvieną savaitę Jūsų laukia įvairios atrakcijos – nuo stalo žaidimų iki sekmadienio viktorinų. O užsukti į KAVAKUKI kviečia netylantis čiulbėjimas ir kvapų įvairovė. Kalbamės su kepyklėlės KAVAKUKI vadove Erika! – Papasakokite plačiau apie kavinę, kuriai vadovaujate? Kodėl Jūs norėjote dirbti KAVAKUKI? – KAVAKUKI – vienu žodžiu neapibūdinamas miesto vienetas. Drįsčiau sakyti, kad tai ne vien kepyklėlė, kuri kepa bandeles ir kitus gardumynus. Tai jauki kavinė, kurioje žmonėms yra pasiūloma išties unikali, jauki, draugiška ir stilinga aplinka bendrauti, kurti, mąstyti, improvizuoti. Tai, be abejo, ir pramogų vieta jaunimui, kuris nori praleisti vakarus linksmai, kūrybiškai. Neprekiaujame alkoholiu, todėl tai dar saugesnė aplinka čia apsilankantiems. Matydama tokias kavinės nuostatas, labai norėjau prisijungti prie kolektyvo, stiprinti ir skleisti idėjas. Tikrai žinau, kad Šiauliuose esame kitokie įvairiomis prasmėmis, todėl labai smagu būti novatoriškų idėjų skleidėju, skatintoju, lyg ir pradininku. Tai atvira erdvė mums visiems, tai daugiau nei kepyklėlė!

ki lankytojai yra labai skirtingi. Čia lankosi tiek moksleiviai, studentai, pedagogai, šeimos su vaikais, tiek senjorai, tiek režisieriai, teisėsaugininkai ar verslininkai. Tačiau visi Jie – reiklūs ne tik sau, bet ir aplinkai, todėl visuomet stengiamės įnešti naujovių.

– Šiauliuose vis daugėja kepyklėlių. Koks yra Jūsų kavinės pranašumas? – Per pastaruosius metus Šiaulių mieste tikrai padaugėjo kepyklėlių. Mes esame išskirtiniai savo produktu, savo kuriama aplinka klientui, aptarnavimu bei bendravimu su kiekvienu. Kuriame ne stacionarų ir nekintantį objektą, siekiame būti pulsuojantys naujovėmis, įdomūs kasdien, stengiamės sukurti pridėtinę vertę kavinei ir aplinkai, kurioje ji yra.

– Ko palinkėtumėte šiauliečiams artėjančių švenčių proga? – Artėjančių švenčių proga visas Kavakuki kolektyvas nuoširdžiausiai linki gražios ir jaukios žiemos, skanių Kalėdų ir beprotiškai turiningų ateinančių metų, per kuriuos ir mes pasižadame Jus stebinti ne tik naujais kepiniais, bet ir linksmais renginiais. Iki pasimatymo čia, besirenkant, kokią bandelę paragauti šiandien!

– Būnate čia kasdien, matote čia apsilankančius žmones. Koks yra KAVAKUKI lankytojas, ko jis nori, ko jam reikia? – Dirbu kasdien, ir labai džiugu matyti nuolatinius pirkėjus, žinoti, kas jiems patinka, bandyti pasiūlyti naujovę, matyti jų reakciją bei vertinimą. Kavaku-

– Kuo dar be šviežių bandelių traukiate žmones ir taip plečiate gerbėjų ratą? – Be plataus ir išties gardaus asortimento, šviežių kepinių, esame mėgstami dėl gardžios kavos, jaunimas įsimylėjo mūsų ledų kokteilius, kuriems sukūrti skyrėme tikrai nemažai laiko. Iš gaunamų teigiamų atsiliepimų, matome, kad tai pasiteisino. Lankytojams patinka kavinės aplinkoje skambanti muzika, sukurta dinamiška, bet jauki erdvė. Skatiname turiningą laisvalaikį be alkoholio, remiame jaunimo judėjimus. Esame dar labai jauni, todėl tobulėti, plėstis dar tikrai yra kur.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• šiauliečio blog’as •

„pietinio“ fenomenas Artūras Šeškus Lina Mikaliūnaitė Miestas visada yra skirstomas į senamiestį ir į naujamiestį. Istorijos pergamente kryžiuką palikęs senamiestis dažnai yra apsupamas apsauginio sluoksnio vilų arba lūšnynų, priklausomai nuo šalies. Vieni senamiesčiai pasižymi širdį virpinančiu įspūdžiu, kiti – seniai virtę reklamos užterštu pramogų ir pramonės kvartalu. Tačiau pasitaiko išimčių, kai miestas neturi vienos ar kitos „sudedamosios dalies“. Šiauliai – bene vienintelis miestas (ne miestelis ir tikrai ne kaimas, kad ir ką jūs ten, sostinėje, sapaliotumėte) Lietuvoje, galintis pasigirti tuo, kad beveik neturi išlikusio senamiesčio, o naujamiestis, apima beveik 80 procentų viso miesto. Nors tikrasis Šiaulių senamiestis yra kažkur tarp „raudonosios aikštės“ ir parkelio (Aušros alėjos atkarpa), daugelis Šiaulių senamiesčiu laiko visą miesto dalį, 30

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

kurią nuo naujamiesčio skiria du tiltai. Tai nėra visiškai tikslu, tačiau šiauliečių nuomonė mums yra pati brangiausia. Net jei nėra visiškai teisinga, o ir kalbama bus ne apie senamiestį. Šios miesto dalys, mūsų vadinamos naujamiesčiu, tarpusavyje skiriasi savo pastatymo metais. Neturėčiau suklysti teigdamas, kad pats naujausias Šiaulių rajonas (nepaisant kaip grybų po lietaus dygstančių privačių gyvenviečių) yra pietinis. Ir net jei tai nėra tikslu – šis kvartalas apima beveik pusę Šiaulių, todėl norėčiau šiam daugialypiui organizmui suteikti ypatingą dėmesį. Juo labiau, kad dauguma šiauliečių miestą skirsto į „centrą“ ir „pietinį“. Taip jau yra įprasta, kad kiekvienas Šiaulių sportuojantis ir saulėgrąžomis besidomintis jaunimas yra linkęs manyti, kad jo kvartalas yra

geriausias. Fenomenalu, tačiau kiekvienas labiau į meną linkęs jaunuolis (labiau, nei tavo pažįstamas dėdė agronomas) mano, kad būtent jis užaugo pavojingiausiame miesto rajone. Šiuo atveju negalima teigti, kad pietinis buvo / yra pavojingiausias miesto rajonas. Tegul kas nors kitas giriasi užaugęs šiaulietiškame Brukline. Mus labiau domina šio rajono fenomeniškumas, nes būtent tuo jis išsiskiria iš kitų miesto dalių. Tiksliai pasakyti, kur pietinis rajonas prasideda ir baigiasi, yra ganėtinai sunku. Daugelis mano, kad jis prasideda tik nusileidus tiltu Tilžės gatvėje. Kiti šią ribą nukelia toliau – raudondvario ir buvusių mechanizatorių link. Tačiau labiausiai vyraujanti nuomonė yra ta, kad minėta miesto dalis prasideda Tilžės ir Gardino gatvių sankryžoje. Pietinis niekada nebuvo vientisas rajonas. Tai iš dalies lėmė faktas, kad ši miesto dalis buvo pastatyta ne vienu metu, todėl atskiri rajono (o taip, „pietinis“ kaip gyvas organizmas) komponentai Šiaulius išvydo skirtingu laiku. Tad nieko keisto, kad, miestą perskrodus kapitalistiniam laisvės vėjui, „pietinis“ susirgo block wars karštlige. Kas neprisimena tokių grupuočių kaip „kvietiniai“, „korsakiniai“ ar „gytariniai“? Parkelio priklausomybės klausimo sprendimo? Lieporių bandymo įsiskverbti į Korsako ir Gytarių gatves? Jei ne – pasiklauskite savo vyresnių brolių ar kaimynų. Žinoma, trukdyti pensininko iš ketvirtojo aukšto, kuris nuolatos jus aplieja, nėra tikslo, nebent norite išgirsti istoriją, kaip jis nušovė Hitlerį ir Kadafį. Bet tai kita istorija... Anksčiau minėtieji kvartalai, esantys pačiame miesto pakraštyje, alsuojantys tik kepinančia saule, kylančia nuo šviežiai supilto asfalto tapo kiemų karų dalyviais. Greičiausiai tik vieninteliai Dainų gatvės

atstovai liko ramūs ir kiek neliečiami tuo laikotarpiu. Negalima teigti, tačiau susidaro įspūdis, kad šie nesutarimai kilo dėl to, kad kiekvienas pietinio kvartalas buvo atskirtas (tyčia, ar ne) laukų, stadionų, parkelių ir erdvių, kurios aiškiai žymėjo teritoriją. Kaip kad įžymusis kukurūzų laukas, skiriantis „kvietinius“ nuo „gytarinių“. Manoma, kad būtent kukurūzų burbuolių tuomet ir buvo nepasidalinta. Būtent tos erdvės ir tapo nesutarimų ar teritorijos nepasidalinimo sprendimo vietomis. Bene aršiausios kovos vyko tarp „gytarinių“ ir „kvietinių“. Pastatyti beveik vienu metu, tuometinės butų dalijimo jaunoms šeimoms sistemos dėka, šie du kvartalai išaugino beveik vienodo amžiaus kartą, kuri dar prisimindama sovietmetį, paauglystėje pradėjo ragauti kapitalizmo vaisius. Žinoma, tai nebuvo ilgas laikotarpis. Kapitalizmą mes labai greitai įsisavinome, per kelerius metus perleisdami per save urlaganų, reiverių, breikerių judėjimus taip greitai, kad pirminės kovos dėl teritorijos nebeteko prasmės ir liko tik tarpusavio kiemų „kas žais krepšinio aikštelėje“ nesutarimai. VHS vaizdajuostės ir plastilinas ant krumplių, „originalūs“ sportiniai kostiumai bei „kaukoliniai“ sprogmenys greitai tapo norma, todėl nebekėlė susižavėjimo ir greitai buvo užmiršta. Pietiniame nereikia gyventi, gyventi reikia juo. Tai atskira Šiaulių dalis, kuri galėtų egzistuoti net be senamiesčio. Juk dabar pietiniame stovi kultūros centras, pastatytas ant buvusios bažnyčios pamatų, turime ir naują bažnyčią, primenančią futuristinio kulto šventyklą. Tik pietiniame, išgyvenusiame gaujų karus, prie laiptinių būriuojasi jaunimas, lietuvių kalbą praturtinęs žodžiais ir frazėmis „tai kai geruma“, „ką yr?“ ir nepamirštamu „a girdž‘“.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• vyturys •

Žiema nenumaldomai artinasi. Jau paskutiniai medžių lapai gulasi ant grindinio. Rytas – net ir pasukus laikrodžio rodykles valanda atgal – vis tamsesnis ir tamsesnis. Su migruojančiais paukščiais šiltesnės gūžtos išskrendu ieškoti ir aš. Bet grįšiu. Kaip tas Karlsonas su propeleriais ant nugaros. Tuo tarpu lesinkit zyles ir varnas, kad pirmiesiems žiemos šalčiams užklupus jie nesušaltų. Kitu atveju pavasarį lauktuvių nesitikėkit. Au revoir!

Jūsų Vyturys

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• šventėms •

Advento burtai

Tautvilė Juodvalkytė Gyvendami šiandieniniame pasaulyje į viską žiūrime kitaip. Pasikeitęs žmonių požiūris, darbo supratimas, papročių saugojimas. Pabėkime nuo kasdienės rutinos. Prisiminkime, kaip anuomet mūsų senolių buvo vertinamos tradicijos. Artėja visų laukiamos žiemos šventės. Jos mums suteikia didesnio atlaidumo, džiaugsmo, laukimo, pasikeitimo. Jau greit galvosime apie artimiesiems dovanojamas dovanas, malonų ir jaukų pušies ar eglės aromatą, mamos kepamus pyragus su cinamonu ir daug gražių bei šiltų dalykų, primenančių šventas Kalėdas. Šv. Kūčios ir šv. Kalėdos kiekviename šalies krašte yra švenčiamos skirtingai. Tad nenuostabu, kad ir kiekvienoje šeimoje tradiciniai patiekalai, šeimos papročiai, burtai yra skirtingi. Turbūt seniausias ir labiausiai paplitęs kalėdinis ateities spėjimo paprotys – smilgų traukimas iš po šventinės staltiesės. Smilgas traukdavo sėdint prie stalo, dažniausiai pasibaigus vakarienei. Tai paprotys, kurį mėgdavo atlikti ir suaugę, ir vaikai. Traukti smilgas buvo galima tik vieną kartą. Kai kuriuose Lietuvos kraštuose pirmasis smilgą 34

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

traukdavo tėvas. Smilgas traukdavo dešine ranka, nežiūrėdami. Ateitis buvo spėjama iš įvairių augalo požymių: ilgas stiebas – ilgas ir gražus gyvenimas, laimė, turtas, pasisekimas, vedybos; storas – turtas, ilgas gyvenimas; su gumbu – vargas, bėdos; šakotas – laimė; su lapeliais – turtas; sukibęs su kitu – vedybos. Augalas turėjo ir blogų reikšmių: trumpas – nelaimė, neturtas; plonas – vargas; lūžęs – vargas; sutrešęs – ligos. Skaičiavimas. Vakarienės metu tiek vaikinai, tiek merginos valgydami kūčiukus, žirnius, riešutus skaičiuodavo, kiek jų pasiėmė. Skaičius parodydavo, poringi ar neporingi bus metai. Šiam burtui taip pat tinka pupos, saulėgrąžos, mandarino skiltelės, obuolio sėklos ir pan. Jaunimas, o ypač merginos, pavalgę vakarienę, bėgdavo į kiemą klausytis, iš kurios pusės girdisi šuns lojimas. Sklindantis garsas pasako, iš kurios pusės bus mylimasis (-oji). Merginoms tai ženklas, iš kurios pusės atvyks vaikinas, o vaikinams – kurioje pusėje ieškoti merginos. Kai kuriuose Lietuvos kraštuose kreipiamas dėmesys,

kaip loja šuo. Jei skardžiai – bus daug simpatijų, dusliai – teks laukti, jei tyliai – kitais metais antros pusės laukti neverta. Apavo dėliojimas. Dažniausiai merginos nuo sutartos vietos, pavyzdžiui, nuo sienos ar stalo kampo, dėliodavo savo apavus. Kuri pirma pasiekdavo durų slenkstį, ta pirmoji išeis iš namų arba ištekės. Apavo mėtymas. Merginos atsistodavo sutartoje vietoje (greta sienos) ir kojos mostu nusviesdavo savo apavą durų link. Jeigu nukrinta priekiu į duris – išeis, o jeigu kulnu ar šonu – dar pabus metus namuose. Kai kur merginos spirdavo klumpę į duris sėdėdamos prie stalo. Labiausiai paplitęs – metimas per galvą. Merginos atsistodavo nugara į duris, didesniu atstumu nuo durų, ir mesdavo batą. Kaime jaunos merginos sudėdavo savo apavus į geldą ir pakratydavo. Kieno batas pirma iškrisdavo, ta pirma ištekės. Likimo loterija. Norintieji burtis pasiimdavo tris kepures, dubenėlius, lėkštes arba puodelius ir išdėstydavo ant stalo.Vienas iš susibūrusios kompanijos turėdavo išeiti iš tos patalpos, o kol jo nebūdavo, po indais buvo pakišami likimą simbolizuojantys sutartiniai daiktai. Po vienu indu paslepiamas vienatvės simbolis (rožančius, rūta), po antru – vedybų (žiedas), po trečiu – mirties (anglis, žvakė, žemė). Po to ateidavo asmuo, kuris buvo išėjęs, ir pasakydavo, kurį indą renkasi. Šiandien likimo simbolių galime susigalvoti įvairių. Simbolines reikšmes, kurios buvo aktualios anksčiau, galime pritaikyti ir dabar: anglis, kryželis, peilis, smėlis, žvakė– mirtis; duona – sotumo jausmas visus metus; kaspinas – kelionė; lėlė, žaislas – kūdikis; nosinė – ašaros; pieštukas – mokslas; pinigai – turtas; raktas – šeimininkavimas; žiedas – vedybos; veidrodis – puošmenos. Vardų traukimas. Kūčių vakare merginos ant lapelių surašydavo vaikinų vardus ir, sudėjusios į dėžutę, traukdavo po lapelį. Manydavo, kad kokį vardą išsitrauksi, tokiu vardu bus ir vyras. Lygiai

taip pat vaikinai rašydavo merginų vardus ir bandydavo išsiburti. Liejiniai. Nuo degančios žvakės vašką lašindavo į vandenį. Susidariusiose figūrėlėse buvo ieškoma lemtingų ženklų. Spėliojant reikėjo nemažai išradingumo, kiekvieno savito samprotavimo. Taip mėgo burtis ir vyrai, ir moterys. Vaško figūrėlės, kurios primena arklį – reiškė, kad bus turtingas; gėles – džiaugsmas; kryželį – sunkus gyvenimas; laivą, paukštį – kelionė; lopšį, vaiką – susilauks kūdikio; pilį – pasiturintį gyvenimą; stalą ir už jo sėdint daug galvelių, raitelį, vainiką, žiedą – vedybos; vieną žmogų – vienatvė. Anglis vandenyje. Būta ir tokių burtų, kai ant dubens su vandeniu kraštų atskirose vietose buvo padedamas žiedas, žvakė, pinigas. Į vandenį įmetamas gabaliukas anglies ir šiek tiek pasukamas dubuo. Vandeniui nurimus anglies gabalėlis sustoja prie žiedo – vedybos, prie žvakės – mirtis, prie pinigo – turtai. Taip pat į dubenį su vandeniu merginos ir vaikinai įmesdavo du gabalėlius anglies ir galvodavo apie patinkantį žmogų. Jeigu tie gabalėliai priartėja vienas prie kito, tai kitais metais bus su tuo žmogumi, apie kurį galvoja, jeigu sukasi atskirai, nepriartėja vienas prie kito – bus atskirai. Degtukų deginimas. Degindavo stačiai laikomus degtukus – į kurią pusę linksta, iš ten bus žmona arba jaunikis. Jeigu anglis nenusvyra, tai kitais metais dar teks pabūti vienatvėje. Kitur buvo šiek tiek buriamasi kitaip. Laikomi du degtukai. Vienas iš jų buvo pasirenkamas, kuris bus mylimasis (-oji). Uždegus buvo stebima, ar susilieja ugnis, ar ne. Užgesus žiūrėdavo, ar angliukai greta vienas kito, ar atskirai. Šiuo straipsniu noriu priminti, kad Advento papročiai lietuvių liaudies istorijoje yra bene ryškiausi. Prisiminkime ir pritaikykime juos šiandien. Nepamirškime senolių šaknų, saugokime savo tradicijas ir perduokime jas kitiems.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

karaliaus paieškos Žemaitės 83 Germantė Gergardaitė Eduardas Kuznecovas Kas: A. Bialobževskis, programa „Aš pažinau karalių tavyje...“ V. Mačernio eilėraščiai, sonetai, vizijos, laiškai Kur: „Laiptų galerija“, Žematės g. 83, Šiauliai Kada: Spalio 19d., 18.00 Vietoj prologo Jaučiausi taip, it turėčiau žemėlapį, kurio koordinatėmis turėčiau vadovautis, idant nepaklysčiau šiame rudenyje ir galėčiau sėkmingai užbaigti spalio mėnesį, viena koja jau mirkdama lapkričio liūčių išskalautuose kiemuose, kur balos beveik iki kelių. Bet tam, kad žemėlapis pavirstų kompasu, man reikėjo atrasti tikslą – jaudinantį, įkvepiantį ir žadantį naujus potyrius ČIA ir DABAR.

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

Bemaž kiekvieną dieną žengiu pėsčiųjų bulvaru: vilkdama koją už kojos, akis pakėlusi į tą patį dangų, kuris tai giedrijasi, tai debesų šydu uždengia per balkonus svyrančias pelargonijas; žvalgausi į vitrinas, languose besišypsančius žmones, kurių vienas lūpų kamputis visada šiek tiek nusviręs – prilaiko cigaretę. Nelieku abejinga ir „Žiburio knygyno“ margosioms durims, skendinčioms pačių įvairiausių renginių afišose ir kvietimuose (o dar sako, jog Šiauliuose nieko nevyksta!). Pasistiebusi ant pirštų galiukų ir užvertusi galvą, pastebėjau renginį, kuris galėtų tapti mano žemėlapio transformacija ir pavirstų TUO tikslu, leidžiančiu užbaigti spalio mėnesį taip, jog abi kojos mirktų lapkričio liūčių išskalautuose kiemuose.

Teprasideda Karaliaus paieškos! Paieškos: Žemaitės 83 Jaudulys – štai nuo ko prasideda tikriausiai visi didieji ar šiek tiek mažesni atradimai ir praradimai, kelionės, ištrinančios iš akiračio horizonto ribas, ant kurių ridinėjasi apvalūs it pasauliai – saulėtekiai ir saulėlydžiai. Šįkart jaudulys įkvėpė ir paskatino. Reikėjo ne tik atrasti Karalių, bet ir Žemaitės gatvę – vieną pirmųjų paieškos stotelių, taip priartėjant prie manojo tikslo išsipildymo. Koordinatėmis, kuriomis vadovavausi it punktyrais žemėlapyje, skambėjo maždaug šitaip : „Žemaitės gatvė yra ten, kur baigiasi Bulvaras, tik paskui reikia pasisukti“. Buvo sunku patikėti, jog miestas, kuriame jau antrus metus studijuoju ir bemaž visur spėjau išvaikščioti, išsėdėti, netgi – išragauti ir išlietinėti, pasiūlė man dar vieną netikėtą ir nepažintą maršrutą, į kurį leidausi apgraibomis, vis žvilgčiodama sau per petį ir bandydama įsidėmėti kelio ženklus ar balkonų ranktūrius, kad tik nepaklysčiau (nes duonos trupiniai pasiliko kažkur prie Talkšos pakrantės). Galop, „Laiptų galeriją“ atradusi, piniginėje paslėpusi ką tik nusipirktą bilietą, atsisveikinau su šiek tiek rūstaus veido rūbininke ir mintyse susirangė toji stebuklingoji V. Mačernio eilėraščio eilutė, papuošusi ir renginio skelbimą: „Aš pažinau karalių tavyje...“ Kompasas kišenėje. Vakaras, turėjęs virsti mano žemėlapio metamorfoze, buvo kaip niekad gražus: saulėlydis ridinėjosi gatvių šaligatviais ir žaidė su savo atspindžiais lapų krūvose, prie „Laiptų galerijos“ būriavosi pirmieji poezijos vakaro svečiai, nerimastingai žvilgčiojantys į šiek tiek apnuogintus riešus, ant kurių paskutines minutes skaičiavo laikrodžiai, lyg tyčia niekur nevejantys rodyklių į priekį. Prie šių žmonių prisidėjau ir aš, nejučia palto kišenėje aptikusi kompasą – vedlį į kitą mėnesį. Karalius

galbūt jau laukė manęs pustuštėje salėje, į kurią neskubėjo rinktis žmonės. Ant scenos jau nedrąsiai stoviniavo aktorius A. Bialobževskis, rankose laikydamas pluoštą lapų ir bandydamas susipažinti su nauja scena. Paskendęs savo mintyse jis nejučia pakėlė akis ir pamatė kėdėse įtaisiusius ir jau kelias minutes stebinčius jį žmones. Palinko prie mikrofono ir tyliai tarstelėjęs: „Labas vakaras“ – pranyko už žalių brokato užuolaidų. Na, kaip jautiesi? Poezijos vakaras, žadėjęs naujus potyrius ir patirtis, nustebino mane: jaukiai įsitaisiusi kėdėje ir liūliuojama švelnaus aktoriaus balso tembro, tarsi kartu su juo keliavau po poeto tėviškę, mačiau jo senolę, kelionę traukiniu į Šiaulius pas poną Oginskį; jutau jo nerimą, neviltį ir meilę, abejones, kuriomis jis dalinosi su Brone, laiške į ją kreipdamasis: „Broniuk“. Atrodė, jog patyriau visut viską, tik nemoku to žodžiais išreikšti... Atradau ir sielos alkį, apie kurį tik skaičiau kažkokiose filosofiniuose traktatuose. Nepakako man valandos, praleistos su žmonėmis, kurie jautė tą patį, ką ir aš. Tik nugvelbiau vieno atsitiktinio pokalbio eilutes, kuriomis ir aš atsakinėjau į draugų klausimus apie renginį: „ – Na, kaip jautiesi? – Pailsėjusi...“ POST SCRIPTUM Aš suradau Karalių, kurio ieškojau, pabaigiau kelionę spaliu ir dabar abiem kojomis mirkstu lapkrityje; dar daugiau – suradau ir tą eilėraštį, kurio pasigedau vakaro programoje, nors prie širdies tebeglaudžiu posmą apie karalių: Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos, Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare) Iš tavo liūdno ir pailgo veido AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE. Vytautas Mačernis

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• laiškas • O redakcija ir redaktoriai, vos iš Vilniaus parriedė-

jusi į Šiaulius sužinojau, kad

čia, pasirodo, esama naujo žurnalo, o šį rytą, apsigin-

klavusi kavos puodeliu ėmiau ir jį perskaičiau. Greta sma-

gių straipsnių pro mano akis nepraslydo

pasiūlymas

jame apreikšti savo talentus,

todėl šį vakarą, tiesa, jau iš po princesės Sostinės sijono, rašau jums šitą laišką.

Besibraudama pro rytines ūkanas lėtai sūpuojančiame troleibuse ste-

biu spalvą keičiančius medžius ir nejučia imu svarstyti, kaip šįmet atrodo

rudenėjantys Šiauliai. Kažin, ar kaštonų alėjoje medžiai vis dar žaismingai bombarduoja praeivius iš viršaus? O parkas? Turbūt medžiai ten jau nusidažė visa trispalve ir paaugliai berniukai paslaugiai tiesia savo striukes ant drėgnų nuo neseniai praėjusio lietaus suoliukų savo rausvaskruostėms

mergaitėms, iš kurių tikisi pavogti bučinį po gelstančiu beržu. Ir kažin, ar klevas kaimynų kieme šįmet bus taip pat liepsnojančiai raudonas kaip pernai, ar šįkart nusidažys taikesne oranžine spalva?

Bet, žinoma, sostinė taip pat rudenėja žavingai. Kol važiuoji neįti-

kėtinai ilgu (bent jau palyginus su jaukiais Šiaulių atstumais) maršrutu uždarytas už troleibuso stiklo, gali stebėti visais įmanomais atspalviais

išsipuošusią lapiją, ypač upės pakrantėje ar parkuose, vis storiau lapų sluoksniu nuklotais takeliais. Tačiau vaikštinėti po Sereikiškes, ar net po

romantiško pavadinimo Pasakų parką visai ne tas pats kaip po vienintelį, tegu ir gerokai mažesnį Šiaulių parkelį, kuriame telpa visų šiauliečių nos-

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

talgija apie pavogtus bučinius ar užanty slepiamus pigaus alaus butelius, kurių čia ateita išgerti su draugais.

Užklupus neišvengiamam ir baisiai įkyriam rudenio lietui Vilniuje visa-

da atsiras kur įlįsti, ir susišildyti puodeliu arbatos, o gal ir stiklu ko nors

stipresnio prieš ilgą kelionę troleibusu. Greičiausiai kokios užeigos durys sostinėje pasitaikys ten pat, kur stovi prasidėjus lietui. Šiauliuose gali tekti paėjėti metrą kitą ir netgi sušlapti, tačiau kur beužėjęs, jausiesi lyg ir

saviau. Mat kiekvienas baras ar kavinaitė kažkur „ant kampo“ turi savo dvasią ir asmeninį ryšį su įėjusiuosju. Štai čia pirmą kartą padauginta, o

ana toj kavinėj buvo pirmas klasės susitikimas jau baigus mokyklą, o štai

čia, prie šito kampinio staliuko laukei kompanijos savo pirmajame aklame pasimatyme.

Brisdama per lapus Vilniaus Rotušės aikštėj ar pėdindama pro katedrą

visada jaučiuosi truputį įpareigota ir truputį pasitempusi. Tos vietos tiek

laiko žiūrėjo į mane iš televizoriaus ekrano ar žurnalų puslapių, kad dabar būdama ten net nenorom pasitempiu prieš nematomą operatorių. Šiauliuose viskas kitaip, po visą bulvarą žingsniuoji lyg namų koridoriumi ir

prie kiekvienos vietos jautiesi prisilietęs ir jai artimas. Štai trys nykštukai

netoli Didždvario gimnazijos man primena vaikystės nuotrauką, kurioje sėkmingai apsimečiau ketvirtuoju, Povilo Višinskio paminklas primena draugus, su kuriais ten susitikę eidavom slapčia išgert alaus kur už namo kampo, kadangi tada dar tebuvom penkiolikos, jau net nekalbant kokias

istorijas man pasakoja abu mokyklų pastatai, kuriuose praleisti ne vieneri metai džiaugsmo, vargo ir nelaimingų meilių.

Tačiau galų gale nesvarbu, nuo kurio miesto šaligatvio pakelsi šaltą ir

slidų kaštoną, nes visuomet jį liesdamas jausies lyg truputėlį prisilietęs prie paties rudens ir šviesiausias jis visada atrodys ten, kur namai.

Goda Butkutė 2011.IX.12

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• laiškas • Labas vakaras,

2011.X.13

Jūs kreipiatės : „Ar jūs tie, kurie Šiaulių miesto kiemuose braidėte po balas,

su tėvais valgėte ledus „Pingvino“ ledainėje, matėte pirmą filmą savo gyvenime

„Saulės“ kino teatre, lakstėte ir dūkote viename iš darželių ir mokotės (ar baigėte) vienoje iš Šiaulių mokyklų ar jau studijuojate Šiaulių universitete?(...)“ – aš

perskaičiau tai, triskart su puse linktelėjau galva ir atsidusau, prirašydama save prie vis dar (tebe)atradinėjančių Šiaulius, būrelio.

Kelionės į Šiaulius mane lydėjo bemaž visą vaikystę bei paauglystę, ir vis bū-

davau it koks „rankinukas“ mamai, tyliai tyliai kuždantis į skruostą (nes nepasilypėjus mamai ant kelių, nepasiekdavau josios ausų), kad: „tikrai nieko nepraši-

nėsiu, visur spėsiu, manęs nereikės nešti ant rankų, nezirsiu, būsiu labai gera, tik vežkitės ir mane kartu, vežkitės!“. Ir griausmabalsiais autobusais, pakeleivingais

kaimynų automobiliais, sausakimšais mikroautobusiukais, pirmuoju tėčio pirktu automobiliu – riedėdavau į Šiaulius ir išplėtusi akis sekdavau mašinų srautus,

žmones, apsikaišiusius pirkinių krepšiais, tekinomis bėgančius per perėjas ar į jau nuvažiuojantį troleibusą; vedina už rankos į „Rūtos“ konditerijos parduotuves – uosdavau saldainius ir visiems iš eilės šypsodavausi it gavusi paragauti kiekvieno skanėsto po kąsnelį...

Ilgainiui, augant Šiauliams, užaugau ir aš, matydama šį miestą ne tik kaip

žmonių masę, susiliejančią ir išsiskiriančią, besigrumiančią ties perėjos viduriu, bet jame tarsi „atsirado“ dar ir universitetas, koncertų afišos, kviečiančios į vieną

ar kitą sielai artimą renginį, kuris ne visada būna pagal kišenę. Galop, išaugusi geriausių draugių, mokytojų, tėvų svajones apie visų svajonių svajočiausių meką – Vilnių, iš šiek kiek provincialios atvykėlės iš Kelmės, tapau šiek tiek gyventoja Šiauliuose, įsikūrusi viename iš studentų bendrabučių, priešais geležinkelio stotį,

kur dieną naktį ir per pietus, moja, švilpia, dunda, lekia pasišokinėdami bėgiais,

ūkauja traukiniai ir blausiai spingsi ištisa gatvės žibintų girlianda, tarsi gananti naktibaldų studentų sapnus, lūkuriuojančius jų po lova.

Kaip kad ir pirmaisiais studijų metais, bandydama įsitraukti į atradimų sū-

kurį, įsikibdama į parankę geriausiai draugei ar bibliotekininkei, skolinančiai man po šimtą tris knygas per mėnesį, šiek tiek besibaimindama, jog dar kartą įsuksiu

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

ne į tą akligatvį, pasakysiu ne tuos žodžius, prakiurus plato kišenei – išbarstysiu visas surinktus kaštonus Kaštonų alėjoje. Besileisdama į naujas nuotykių keliones,

ieškodama artimiausios pašto dėžutės ar skaniausios kavos Šiauliuose – neriu į

visa tai stačia galva, atvira širdimi ir nepamatuotu, gal net šiek tiek vėjavaikišku, nuoširdumu. Stačia galva į Šiaulius!

Šįmet, dar kartą besipuošdama pirmakursės statusu (tik dabar jau – humani-

tariniame fakultete – pamažėl pildau didelę svajonę) ir vejama didesnių ar mažesnių siekių, svajonių, pastebėjimų – gidauju savo naujai atrastoms draugėms ir

vedžioju jas po Šiaulius; kuždu į dešiniąsias ausis apie gardžiausią „latte“, verdamą bare „Kišenė“, senąsias karuseles parke ar visada alkanas gulbes, kurių apetitas visada atvirkščiai proporcingas batono riekutėms maišelyje.

Štai šitaip atradinėdama Šiaulius kiekvieną dieną vis iš naujo – atradau ir

Jūsų žurnalą, kuris klestelėjo man į rankas fakulteto fojė, lūkuriuojant budėtojos ir durų rakto.

Viliuosi, kad bent kas trečias ar ketvirtas su puse žmogus, bandys įgyvendinti

ir išgyventi Jūsų žurnalo šūkį : „Atrask!“ ir atitraukęs užuolaidas pamatys šį tą daugiau, nei tik susižvairavusias kaimynės skalbinių virves. Geros Jums dienos bei įkvepiančių atradimų!

nuoširdžiai -

Germantė Gergardaitė

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

• vėl redakcija • Č A Ž U R N A L S V U

S T Ų B

E R Š A C Y Ų G N I

O D R Š D R Ą S

V J

E Č

A U L

E A D V K Ų C I

O Ų F A R G O T O F T Š A R P L

Ų J H L R D Š T A V Ų N E I

Ų D Ū

U A

Č Z R L Ų E M S Z T S T P G T

P C E O H A T Č C G U A P B Y T G R T O S I

Ū Ų G N I

N K Z P

C A P Š E Ų D G L N A U

Š K O F U

Ų E V

A Š

F H Z Ž

J A U N A T V

M N T F

D A R Š I

Š K Ų E

L I

E V

U E A N Ę G Ū L

B E

Š T Š R V

T S A G

P A

V Ų T F A N E

S M A L

Ų U O

T Ū Ą C Ų N C G Ų Ž L A Y Ų

A Y E

K B K V T

R L O Z R G K N C B V T

D Ū Ų Ū V

I M Š K K C Ų

O S

S R C T Ų F R Ž E Y R M Į

D L K N R Ė T

E Y F O C H E H Ų S

L Z T A L

E N T

U Ų

S U L

T Ų R C Ū J D T E

T O R P U

Š A P Y V Y L P Ū E

Y V M C N D R T B U

Ž V A L G

I N V N I

I N G Ų Y V A C P G M

R Č A M Z A B C R A R Ų G N I I

R F

F K O V A O Š K P R Š G O P U B E O Ų O Y

I N N S P

Ų Ž E K J G Ų

S P S

E O P B

K J D B G S A I

Č N A N I

ATRASK! redakcija ieško talentingų šiauliečių: reporterių aktyvistų mylinčių jaunatviškų kūrybingų smalsių protingų dizainerių meniškų žurnalistų linksmų žaismingų rašytojų 42

žinančių pašėlusių nutrūktgalvių fotografų drąsių spontaniškų išradingų įžvalgių sumanių optimistų raštingų laisvų laimingų

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS

Nori prisijungti prie kompanijos, kuri vieną dieną užvaldys pasaulį? Jei manai, kad gali būti kažkuo naudingas (-a), nori daryti gerus darbus savo mylimam miestui, turi neįgyvendintų svajonių – rašyk mums ir kartu mes nuversime kalnus! redakcija@atrask.org

ATRASK! • LAPKRITIS–GRUODIS