Issuu on Google+

Harry Mulisch

Z YGF R I DA S -XRGRMLLGLOŝ


UDK 839.31-3 Mu38

Harry Mulisch Siegfried. Een zwarte idylle De Bezige Bij Amsterdam

Knyga išleista Nyderlandų literatūros leidybos ir vertimo fondui (Nederlands Literair Productie- en Vertalingenfonds) parėmus

Copyright © 2001 Harry Mulisch © Vertimas į lietuvių kalbą, Aušra Gudavičiūtė, 2010 © Leidykla VAGA, 2010 ISBN 978-5-415-02163-5


Harry Mulisch

zygfridas Juodoji idilė

Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė

vilnius 2010


Kodėl velnias manęs nepasiima? Pas jį tikrai geriau nei čia. Eva Braun dienoraštis, 1935 m. kovo 2 d.


1 Lėktuvo važiuoklei su trenksmu nusileidus ant betoninės dangos, Rudolfas Herteris krūptelėjęs pabudo iš gilaus besapnio miego. Gaudžiant varikliams orlaivis vis lėtino greitį, kol grakščiai išsuko iš nusileidimo tako. Flughaven Wien1. Stodamasis jis sudejavo; buvo nusiavęs, ir dabar skausmingai susiraukęs ėmė masažuoti kairiosios kojos pirštus. – Kas yra? – paklausė daug jaunesnė jo kaimynė – aukštaūgė moteris, rusvus plaukus susisegusi ant pakaušio. – Sutraukė kojos smilių. – Ką? – Kojos smilių, – nusijuokęs pažvelgė į dideles žalsvai rudas jos akis. – Argi ne keista, kad visos kūno dalys turi pavadinimus: nosies sparnelis, ausies kaušelis, alkūnė, delnas, tik tiedu kojos pirštai abipus vidurinio niekaip nepavadinti? Juos tiesiog pamiršo. – Prajukęs kalbėjo: – Todėl pakrikštijau tuos du kojos pirštus smiliumi ir bevardžiu. Sveikink mane, aš užbaigiau Adomo darbą. Jis viską pavadino vardais. – Žvilgterėjęs į ją: – Be kita ko, Marija ne taip jau labai nutolusi nuo Ievos. 1

5

Vienos oro uostas (vok.). – Čia ir toliau pastabos vertėjos.


Harry Mulisch

– Kad ir kaip būtų, tu visada lieki gerokai nutolęs, – tarė Marija. – Toks mano darbas. – Kelionė neprailgo, pone Herteri? – pasiteiravo vyriausiasis lėktuvo palydovas, paduodamas jųdviejų paltus. – Ne, tik skrendant virš Frankfurto padauginau Elzaso vyno. Tai siaubinga. Dabar kiekviena išgerto vyno taurė man kainuoja dešimt minučių nepageidaujamo miego. Skridę verslo klase jiedu turėjo pirmenybę išlipti iš lėktuvo. Herteris matė džiaugsmingas, plačiai atvertas išsirikiavusių lėktuvo įgulos narių akis; netgi pirmasis pilotas pasirodė savo kajutės tarpduryje. – Laba diena, pone Herteri, malonios viešnagės Vienoje, – ištarė plačiai šypsodamasis, – ir dėkoju Jums už nuostabią knygą. – Aš tik atlikau savo pareigą, – nusišiepė Herteris. Bagažo atsiėmimo skyriuje Marija ištraukė vežimėlį iš vienas į kitą sustumtų vežimėlių voros, o Herteris tuo metu stovėjo atsirėmęs į koloną, paltą persimetęs per ranką. Plaukų kupeta, gaubianti jo smailių bruožų veidą, panėšėjo į liepsnų kamuolį, nors tos iš galvos besiveržiančios liepsnos ir buvo baltos kaip jūros puta. Jis vilkėjo žalzganą tvido kostiumą su liemene – šių drabužių paskirtis, regis, buvo sulaikyti viename daikte jo ištįsusį, menkutį, trapų ir kone permatomą kūną. Po dviejų vėžio operacijų ir kraujo išsiliejimo į smegenis jis fiziškai jautėsi lyg tolimas šešėlis to, kas buvo kadaise – bet tik fiziškai. Savo vėsiomis pilkai mėlynomis akimis jis stebėjo Mariją, kuri 6


Zygfridas

tarsi medžioklinis šuo, nenuleidžiąs akių nuo lapių olos, laikė prikausčiusi žvilgsnį prie guminių bagažo takelio užuolaidėlių, iš už kurių vienas po kito išlindo „Hermès“ veršiuko odos krepšys ir varganas, virvele surištas paketas. Ir ji buvo aukšta ir liauna, tačiau trisdešimt metų jaunesnė ir trisdešimt kartų stipresnė. Energingais mostais ji pačiupo jųdviejų lagaminus nuo bagažo takelio ir tokiu pat energingu judesiu įkėlė juos į vežimėlį. Pro automatiškai atsiveriančias duris patekę į atvykimo salę, jiedu apžvelgė ilgą virtinę aukštyn pakeltų lentelių ir popieriaus lakštų su užrašais: „Hilton Shuttle“, „Dr. Oberkofler“, „IBM“, „Frau Marianne Gruber“, „Philatelie 1999“... – Mūsų niekas nelaukia, – tarė Herteris. – Kaip ir visada, mane nustumia į kampą ir išsityčioja. – Jam svaigo galva. – Pone Herteri! – jo link kelią skynėsi nedidukė, iš pažiūros nėščia ponia, kuri priėjusi šypsodamasi ištiesė ranką. – Kaipgi jūsų nepažinsi. Visi jus pažįsta. Aš Tereza Roel iš Nyderlandų ambasados. Esu tas „ambasadoriaus ginklanešys“. Herteris šypsodamasis pasilenkė į priekį ir pabučiavo jai ranką. Jau galudienis „ginklanešys“. Gera nuotaika – ši olandų savybė jį labiausiai žavėjo. Toje nesuskaičiuojamoje daugybėje literatų, literatų bei politikų kongresų ir konferencijų (be kita ko, absoliučiai nenaudingų), kuriose per savo gyvenimą jis buvo dalyvavęs, Nyderlandų delegacijose tvyrodavo pati geriausia atmosfera. Kai vokiečiai ir prancūzai rimtuoliškomis veido išraiškomis sėdėdavo susitelkę ir rengdavo kitos dienos strategiją, olandai visada klegėdavo linksmame būryje. Netgi 7


Harry Mulisch

ministrų taryboje, kaip jam papasakojo bičiulis politikas, nuolat buvo kvatojama. Ambasados automobilis laukė tiesiai priešais išėjimą. Vairuotojas – vyriškis didžiuliais užraitytais pražilusiais ūsais – laikė atidaręs automobilio dureles. Čia netikėtai buvo daug vėsiau nei Amsterdame. Ant salono galinės sėdynės jiedu su „ambasadoriaus ginklanešiu“ aptarė viešnagės dienotvarkę. Marija, kurią buvo pristatęs kaip savo draugę, pusiau šonu sėdėjo šalia vairuotojo, kad galėtų klausytis pokalbio: ne vien iš smalsumo, bet ir žinodama, kad dabar Herteriui dar sunkiau išgirsti, kas sakoma, nei kitais atvejais, mat jo klausos aparatas stiprino ir variklio ūžesį. Protarpiais jis vis pažvelgdavo į Mariją, o ši kaip įmanydama nepastebimiau atkartodavo ponios Roel žodžius. Siekiant jo nenuvarginti, buvo padaryta griežta atranka. Tądien numatytas tik trumpas interviu televizijos meno aktualijų laidai, kuri bus parodyta tą patį vakarą, tačiau jam turėjo ganėti laiko įsikurti ir apsišvarinti po kelionės. Kitą rytą buvo sutarta dėl interviu trijų pirmaujančių dienraščių ir savaitraščių žurnalistams, paskui pietūs su ambasadoriumi, o vėliau – literatūros vakaras. Ketvirtadienį visa diena buvo palikta jam pačiam. Ponia Roel įteikė Herteriui dokumentus ir keletą laikraščių, kuriuose buvo išspausdintos pažintinės jo kūrybos apžvalgos. Visa tai jis iškart perdavė Marijai. Tada vos vos kilstelėjo antakius, ir Marija turėjo suprasti, kad dabar metas jai tęsti pokalbį. Vienos centras pasitiko priimdamas į grandiozinį, didingą Ringštrasės glėbį. Herteris nedažnai viešėdavo Vienoje, tačiau 8


Zygfridas

kaskart atvykęs pasijusdavo čia savesnis nei kuriame nors kitame mieste. Jo giminės šaknys buvo Austrijoje; ko gero, savo genuose jis nešiojosi informaciją apie miestus ir vietas, kuriose pats niekad nebuvo lankęsis. Miestas šurmuliavo, lapkričio saulė iš pažemės apnuogino šio pasaulio briaunas ir kampus. Paskutinius medžių lapus buvo galima suskaičiuoti. Praūžus pirmajai vėtrai ir jų nebeliks. Rodydamas į ryškiai žalią veją, nuklotą auksaspalviais lapais, kai jų automobilis važiavo pro parką, Herteris tarė: – Štai taip ir aš dabar dažnai jaučiuosi. Prie impozantiško Operos pastato automobilis pasuko į dešinę, į Kertnerštrasę, ir sustojo prie „Zacherio“ viešbučio. Ponia Roel atsiprašė negalėsianti rytoj dalyvauti ambasadoriškuose pietuose ir literatūros vakare, tačiau ketvirtadienio vakarą ji atvyksianti jųdviejų ir nuvešianti į oro uostą. Žmonių pilname viešbučio vestibiulyje jį sutiko kaip žmogų, kurio prabangus viešbutis laukė daugybę metų. Nustebintas Herteris maloniai leidosi šitaip sutinkamas, tačiau kadangi jis sau pačiam iki šiol nebuvo tapęs tuo, kuo kiti jį laikė jau dešimtmečius, tai mąstė: „Visa tai skirta aštuoniolikmečiui vaikinui, kuris Antrojo pasaulinio karo sambrėškose beturtis ir niekam nežinomas mėgina suregzti apsakymą.“ Tačiau, pralinksmėjęs toliau mąstė jis, ilgais tamsiai raudona medžiaga apmuštais koridoriais, ant kurių sienų kabėjo devynioliktajame amžiuje tapyti portretai, eidamas paskui jųdviejų lagaminus nešantį tarną, galbūt iš tikrųjų nesu jau toks kuklus, galbūt iš tikrųjų yra visai atvirkščiai: gal jis iš tiesų nepasikeitė, bent jau tuo po9


Harry Mulisch

žiūriu, kad sau pačiam visuomet buvo tas, kuo dabar yra tapęs visiems kitiems, net ir palėpės kambarėlyje, ant lango stiklo žydint sniego gėlėms. Erdvių prabangių apartamentų svetainėje – kampiniame kambaryje, kuris dėl krištolinių sietynų ir romantiškų paveikslų panėšėjo į imperatorienės Sisi buduarą, – ant stalo stovėjo vaza su gėlėmis, didelis indas su vaisiais, šalia kurio buvo padėtos dvi lėkštutės, įrankiai ir servetėlės bei butelis putojančiojo vyno, įdėtas į pasidabruotą aušinimo indą. Greta dviejų šokoladinio „Zacherio“ torto gabalėlių gulėjo viešbučio direktoriaus ranka užrašytas svečio sveikinimo atvirukas. Po to, kai jiedviem buvo išaiškinta, kam skirtas kiekvienas apartamentų mygtukas, Herteris nieko nelaukdamas ėmėsi kurtis, trokšdamas panaikinti kelionės pėdsakus ir persiorientuoti. Sėdėdama ant lovos krašto Marija paskambino jo žmonai Olgai ir pranešė apie saugų jųdviejų atvykimą; Olga buvo dviejų suaugusių Herterio dukterų motina, o šiuo metu Amsterdame prižiūrėjo Marniksą – septynmetį Marijos ir Herterio sūnelį. Tuo metu, kai Marija ėmė leisti į vonią vandenį ir rengėsi maudytis, Herteris įdėmiai žiūrėjo pro kampinius langus. Kitoje gatvės pusėje šoniniu fasadu stovėjo impozantiškas renesanso stiliaus Nacionalinės operos pastatas. Aikštėje, į kurią šonu rėmėsi viešbutis, šalia ant paminklo pakeltos raitelio statulos virtinė fiakrų buvo išrikiuota turistų patogumui: arkliai su gūniomis ant nugarų, vadeliotojai ilgais apsiaustais su pelerinomis ir katiliuko formos skrybėlėmis. Tarp vadeliotojų ir moterys. Kiek tolėliau stūksojo Albertinos muziejus, už 10


Zygfridas

jo blausioje rudens šviesoje buvo matyti Hofburgo bokštai ir kupolai. Mintimis Herteris nuklydo į tuos laikus, kai pirmą kartą lankėsi Vienoje, – prieš keturiasdešimt šešerius metus. Jis, dvidešimt šešerių jaunuolis, tada tryško sveikata, prieš metus buvo pasirodęs pirmasis jo romanas „Žvirblių baidyklė“, už kurį premija paskirta romanui dar net neišėjus. Kai penkiasdešimties metų jam buvo paskirta Nacionalinė premija, ministras pasakė, esą Herteris yra „užgimęs Nacionalinės premijos laureatas“. Pats rašytojas irgi taip manė apie save. Šie dalykai aiškiai buvo jam skirti, tačiau, be jo, 1952-aisiais apie tai dar niekas nenutuokė. Bičiulis žurnalistas gavo užduotį sukurti reportažą iliustruotam savaitraščiui ir paprašė Herterio palaikyti jam draugiją. Tuo metu nebuvo greitkelių, ir jiedu folksvagenu regioniniais keliais per Kelną, Štutgartą ir Ulmą atvažiavo į Vieną. Anuomet, dvidešimtojo amžiaus vidurkelyje, Antrasis pasaulinis karas dar alsavo į nugaras; miestai buvo sugriauti, jiedu nakvodavo požeminėse slėptuvėse, kurios laikinai buvo įrengtos, kad atliktų viešbučių funkcijas. Ir Viena buvo pilna griuvėsių. Visų ryškiausiai jam įsiminė du dalykai. Pirmasis – kaip iš vakaro atvykęs kitą rytą nubudo skurdžiame viešbutyje Vydner Hauptštrasėje, ne taip toli nuo čia. Kambario langai išėjo į vidinį kiemą, ir atvėrus langą jį sujaudino visiškai naujas pojūtis: užuodė nenusakomą salsvą kvapą, kurį prisiminė, nors niekada anksčiau tokio kvapo nebuvo uodęs. Ar įmanoma paveldėti kvapų prisiminimą? Be to, nebuvo justi nei šalčio, nei šilumos. Nejudantis oras nė viena laipsnio dalele nebuvo nei vėsesnis, nei šiltesnis už odą. Jam atrodė, tarsi būtų susiliejęs 11


Harry Mulisch

su pasauliu, ir jautėsi taip, lyg kažkokiu būdu būtų sugrįžęs namo pas tėvą, kuriam tuo metu jau nieko nebegalėjo pasakyti. Kitas atmintin įstrigęs dalykas – po dviejų dienų įvykęs susitikimas. Vieną buvo užėmę keturių valstybių sąjungininkių kariai. Ant Hofburgo, kuriame 1938-aisiais buvo karštai pasveikintas Hitleris, fasado dabar kabojo milžiniško dydžio raudona sovietų žvaigždė su pjautuvu ir kūju. Jis nebeatsiminė, kaip tiksliai viskas įvyko, tačiau ten, rusų sektoriuje, jis užmezgė pokalbį su Raudonosios armijos kareiviu: dvejais metais jaunesniu už save, kone visa galva mažesnio ūgio, ant sodraus geltonio plaukų įstrižai užmauta pilote, minkštos odos auliniais, ant kelnių išleistais plačiais kaimiško stiliaus uniforminiais marškiniais su antpečiais, susijuosusiu diržu. „Užmezgė pokalbį“ – netinkamai pasakyta, nes jiedu nemokėjo nė žodžio vienas kito kalba. Vienintelis dalykas, kurį Herteriui pavyko sužinoti, – kad vaikinas vardu Jurijus ir kad jis atvyko iš neišmatuojamų Sovietų Sąjungos platybių prižiūrėti, kad Hitlerio sėkla vėl nesudygtų. Keletą valandų jiedu vaikščiojo po Vieną, apsikabinę vienas kitą per juosmenį, ir rodė vienas kitam į austrus, tardami tik tokius žodžius: „Germanski niks Kultur.“ Kur dabar Jurijus? Jeigu dar gyvas, turėjo būti beveik septyniasdešimties. Herteris giliai atsiduso. Ko gero, jam reikėtų visa tai užrašyti. Palengva turėtų ateiti laikas jo atsiminimams, jeigu tik visa jo kūryba nėra atsiminimai: ne tik apie tikrus gyvenimo įvykius, bet ir apie išgalvotus, ir vienų neįmanoma atskirti nuo kitų. Pabeldė į duris. Kambarinė pamerkė į vazą didžiulę puokštę gėlių nuo ambasadoriaus. 12


Zygfridas

Jis ir vėl pažvelgė žemyn, į aikštę. Vadeliotojai apžiūrinėjo, ar nieko netrūksta arkliams, o už baliustrados bronzinis erchercogas ant savo bronzinio arklio taip pat žvilgsniu klydinėjo po miestą. Tuštesnėje aikštės vietoje aukštyn kilo didelis modernus paminklas, pastatytas toje vietoje, kur per bombardavimą buvo žuvę šimtai vieniečių. Ir už tai miestas turėjo jausti dėkingumą savo sūnui palaidūnui, į kurio glėbį prieš keletą metų taip atsidavusiai buvo puolęs Didvyrių aikštėje.


2 Žurnalistė Sabina telefonu pranešė jo lauksianti apačioje. Lydimas Marijos liftu nusileido į prabanga tviskantį vestibiulį raudonmedžio sienomis. Visi foteliai ir minkštasuoliai tarp didelių veidrodžių ir vazų, kuriose kūpsojo milžiniškos puokštės, buvo užimti. Jis atpažino Sabiną iš vokiškai išleisto savo paskutinio romano, kurį ji laikė po ranka lyg atpažinimo ženklą per aklą pasimatymą. Iš turtingų viešbučio svečių ji dar išsiskyrė džinsinėmis kelnėmis ir baltais vyriškais marškiniais (susegiotais ne iš dešinės į kairę, o iš kairės į dešinę). Prieš pasisveikindamas su ja Herteris pabučiavo į kaktą Mariją – ši pirmąkart viešėjo Vienoje ir rengėsi eiti pasivaikščioti. – Iki greito pasimatymo. Pavakarieniaukime čia. – Gal tau ką nors nupirkti? – Viską jau turiu. Herteris prisistatė jaunai šviesiaplaukei ir pasiteiravo, kiek užtruks interviu. Kokias penkias minutes, ne ilgiau. Ir šios moters akyse spindėjo tas taip jam pažįstamas susižavėjimas, kuris vis dar vertė drovėtis. Ji žiūrėjo į jį keistu dvigubu žvilgsniu: 14


Zygfridas

kaip žmogus žiūri į žmogų ir kartu kaip žmogus žiūri į daiktą, į meno kūrinį. Ką jam daryti su tuo žavėjimusi, kuris drauge kūrė atstumą? Visą gyvenimą jis tiesiog veikė tai, ką norėjo, nes kitaip būtų miręs iš nuobodulio, ir nepaisant to šitaip elgdamasis pats vis labiau darėsi panašus į meno kūrinį. Ir koks gi čia jo nuopelnas? Žinoma, dauguma žmonių nesugeba rašyti gražių knygų, tačiau tą negebėjimą jis suprato dar mažiau, nei jie – jo talentą. Kad jis geba rašyti gražias knygas – savaime suprantama. Norėdamas suprasti savo negebėjimą suprasti, jis turėjo pagalvoti apie kompozitorių arba dailininką: kaip, dėl Dievo, įmanoma sukurti simfoniją arba nutapyti paveikslą? Savo ruožtu Bachas arba Rembrantas nesuprastų šio jo negebėjimo suprasti. Reikia tiesiog veikti. Kad tų veiksmų galutinis rezultatas  – grandioziniai odeonai, operos teatrai, o toliau – dirigentai ir muzikantai, muziejai, teatrai, bibliotekos, statulos, mokslinės knygos, gatvių pavadinimai ir toks žvilgsnis kaip Sabinos – visa tai tiesiog stebuklas. Šoniniame kambaryje, kurio sienos nuo apačios iki viršaus buvo nukabinėtos žymių ir pamirštų svečių, iš kurių tikriausiai jau nė vieno nebėra tarp gyvųjų, nuotraukomis su jų parašais, viskas buvo parengta filmuoti. Herteris paspaudė ranką vaizdo operatoriui, garso operatoriui ir šviesų operatoriui. Visi jie spausdami ranką mažumą visu kūnu linktelėjo, to Nyderlanduose niekam nebūtų šovę į galvą daryti. Įsitaisęs raudonu pliušu aptrauktame fotelyje, jis užsikėlė koją ant kojos, į veidą spiginant lempoms ir stebeilijant kameros lęšiui, o virš galvos kabant svirčiai su mikrofonu tarsi kokio milži15


Harry Mulisch

niško vabzdžio pūkuotu kokonu. Sabina atsisėdo į kėdę greta kameros. – Vienas, du, trys, keturi, – skaičiavo ji. Garso operatorius pasuko rankenėlę ir pažvelgė į Herterį. – „Tai, ką laikas paniekina – / Tiktai alegorija“, – tarė Herteris. – „Visa, kas nepasiekiama, / Čia virs istorija; / Tai, kas neaprašoma, / Čia tampa darnu...“ Sabina šypsodamasi žvilgterėjo į savo užrašus ir tarė: – „Moteriškumas amžinas / Mums suteikia sparnus.“2 Garso operatorius, tikriausiai nė nesupratęs, kad ką tik nuskambėjo Gėtės „Fausto“ finalas, reguliuodamas garsą linktelėjo: – Eina. – Eina. Nors Herteriui šimtus kartų buvo tekę kalbėti priešais kamerą, ko gero, nuo pat tada, kai atsirado televizija, vis dėlto vėl atsidūrus šioje situacijoje jį kaskart užvaldydavo lengvas jaudulys. Tai buvo ne scenos baimė, nes žinojo, kad puikiai susitvarkys, o greičiau situacijos sukeistinantis pobūdis: jis žvelgė į mėlynas Sabinos akis, o čia pat budėjo visa reginti stiklinė trečioji akis, bežadė lyg nugaišusios žuvies, kurios valia šįvakar pokalbį išvys šimtai tūkstančių tų, kurių visų akys dabar dar yra nukreiptos į kažin ką kita. – Sveiki atvykę į Vieną, Rudolfai Herteri iš Amsterdamo. Rytoj vakare Nacionalinėje bibliotekoje jūs skaitysite ištraukas iš savo didžiojo kūrinio – romano „Meilės išradimas“, kuris ir Austrijoje rado daugybę entuziastingų gerbėjų. Tai viduramžių 2

J. W. Goethe. Faustas. Vilnius, 2003. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas.

16


Zygfridas

legendos apie Tristaną ir Izoldą šiuolaikinė versija – jaudinantis beveik tūkstančio puslapių romanas, daugeliui jis net per trumpas. Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti žiūrovams, apie ką rašote savo knygoje? – Ne, negaliu, ir pasakysiu jums kodėl. Na, žinoma, jis juk senas vilkas. Toks klausimas jam buvo užduotas jau dešimtis kartų ir Herteris tiksliai žinojo, ką atsakys. Kad siužetas pats savaime ne kažin ką reiškia. Kad, pavyzdžiui, buvo galima nutarti parašyti pjesę apie jaunuolį, kurio tėvą nužudė jaunuolio dėdė, paskui vedė jo motiną, o jaunuolis ėmė regzti planą atkeršyti už tėvą, tačiau to nepadarė. Taip gali rastis muilo opera, kurios niekas nenorėtų žiūrėti, tačiau Šekspyro atveju kalbame apie tokį rezultatą kaip „Hamletas“. Kad mene visuomet yra svarbu kaip, o ne kas. Kad mene tikrasis turinys yra forma. Kad jo knyga iš tiesų yra variacija „Tristano ir Izoldos“ tema, tačiau ši variacija galėjo išvirsti į trivialų ponių romaną. – Tačiau taip neatsitiko, – įsiterpė Sabina, – priešingai. Tai dėmesį prikaustantis pasakojimas apie du žmones, kurie nėra skirti vienas kitam, tačiau jie dėl lemtingo nesusipratimo – neišduosiu kokio – užsiliepsnoja aistringa vienas kito meile. Jiedu griebiasi apgaulės, gyvenimas juos vis atplėšia vieną nuo kito, tačiau jiedu vis tiek vienas kitą susiranda, kol galiausiai dėl dar vieno melo ir apgavystės jiedu miršta sukrečiančia įsimylėjėlių mirtimi. – Štai matote, – šyptelėjęs tarė Herteris, – dabar jūs papasakojote žiūrovams, apie ką rašoma mano knygoje. 17


Harry Mulisch

Jis kalbėjo kiek senamadiška vokiečių kalba – ta, kuria buvo kalbama iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau beveik be akcento. – Be abejo, jūs teisus, patys savaime tie faktai neišraiškingi. Norėčiau pabrėžti, kad tai fantastiška fantazija, kuria alsuoja romanas, jeigu taip galėčiau pasakyti. – Jūs galite sakyti bet ką. Fantastiška fantazija... atvirai kalbant, man visada kiek kliūva žodis „fantazija“. Jis perša mintį apie kažką aktyvų, lyg tai būtų vandens slidininkas, čiuožiąs paskui burzgiantį greitaeigį katerį, tačiau man priimtinesnis banglentininko, kuris pasyviai tylumoje sklendžia per mūšą ir leidžiasi bangų nešamas, įvaizdis. – Kaip tada turėčiau vadinti tą reiškinį? Vaizdavimosi galia? – Verčiau ir toliau vadinkime fantazija. – Apie tai norėčiau daugiau su jumis pakalbėti. Ar kuriančioji fantazija – tos pačios prigimties kaip sapnai? – Iš dalies, bet ne tik. Ji taip pat yra tos pačios prigimties kaip supratimas. Gali atrodyti, kad šitaip sakydamas žengiu jūsų didžiai gerbiamo miestelėno Zigmundo Froido pėdomis, tačiau taip nėra. Jo nuomone, sapnai, svajonės, mitai, romanai ir visa, kas jiems giminiška, yra objektai, kurių link skverbiasi supratimas, tačiau aš teigiu, kad jie patys yra supratimas. – Bijau, kad nelabai suprantu, apie ką kalbate. – Ir man pačiam ne visai lengva suprasti, bet aš kaip įmanydamas stengiuosi. Noriu pasakyti, kad vienos ar kitos rūšies meninė fantazija yra ne tiek tai, ką reikėtų suprasti, o veikiau tai, kuo suprantame. Tai įrankis. Pamėginsiu viską apsukti ki18


Zygfridas

taip. Visada naudinga pažvelgti į reikalą iš kitos pusės. Duosiu pavyzdį... – Puiku. Herteris prisimerkęs linktelėjo ir kalbėjo toliau: – Štai realistine maniera nutapyta dekoracija, kokią šiomis dienomis dar galima kartkartėmis pamatyti viename ar kitame operos spektaklyje. Sakykim, ten pavaizduota jūra, žvejų kaimelis, kopos. Spektaklyje taip pat naudojama daug realių daiktų, tokių kaip smėlis, džiūstantys žvejų tinklai, rūdijantys kibirai. Ir ką gi matome? Kad tai, kas nutapyta, primena tikrovę, tačiau visi tie tikri daiktai scenoje, rampos šviesoje ir nejudant orui salėje įgijo meniškumo. Ar aišku, ką turiu omenyje? – Jeigu būsiu atvira... – Gerai. Pamėginsiu kitaip. Herteris kiek pamąstė, kol jį apėmė jausmas, kad kažką užčiuopė. – Įsivaizduokite, kad tikrovėje egzistuoja žmogus, tačiau jūs jį nevisiškai suprantate arba visai nesuprantate. – Rudolfas Herteris, – tarė Sabina geliamai šypsodamasi. – Tuomet tai turėtų daryti kas nors kitas, – taip pat šypsodamasis atsiliepė Herteris, – pavyzdžiui, jūs. Ne, turiu omenyje ne tokį atvejį, kai nesuprantame, ką žmogus kalba, bet tokį, kai nesuprantame, kas arba koks jis yra. Arba, savaime aišku, ji. Sakykim, aš pažįstu moterį, kuri man yra mįslė... – Iš tiesų pažįstate tokią moterį? – pertarė jį Sabina. – Taip, – atsakė Herteris, galvodamas apie savo dukterų motiną. Tarsi besiartinanti audra jo galvoje ėmė rutuliotis for19


Harry Mulisch

mą įgyjanti idėja. – Jeigu mano samprotavimas apie fantaziją yra teisingas, tai geriau suprasti tą moterį būtų įmanoma ją perkėlus į visiškai dirbtinę, ekstremalią situaciją ir stebint, kaip ji tokioje situacijoje elgtųsi. Tam tikras minčių eksperimentas, arba ne, – fantazijų eksperimentas. – Tada džiaugiuosi, kad nesu ta moteris, – tarė Sabina, ir balsas išdavė jos pasibaisėjimą. – Eksperimentuoti su žmonėmis... nežinau... man tai kelia šiurpą. Herteris iškėlė aukštyn rankas. Ji dabar akivaizdžiai palaikė jį savotišku literatūros daktaru Mengele, tačiau jis susilaikė nepaminėdamas šio vardo. – Jūs teisi! Tikriausiai nėra nepavojinga ką nors tokio iškrėsti gyvai būtybei, kurią brangini. Tikriausiai taip galima pasielgti tik su nesuprantamu ir nekenčiamu numirėliu.. – O tokį asmenį taip pat pažįstate? – Hitleris, – iškart atsakė Herteris. – Žinoma, Hitleris. Tai reiškia, kad aš jo kaip tik nepažįstu. Be kita ko, tai dar vienas jūsų miestelėnas. – Kurį mums nėra malonu prisiminti, – papildė Sabina. – Vis tiek dar šimtmečius jums jį primins. Šiuo metu tam asmeniui jau paskirta šimtas tūkstančių, jei ne daugiau, studijų: politinių, istorinių, ekonominių, psichologinių, psichiatrinių, sociologinių, teologinių, okultinių ir dar galas žino kokių, jis iš visų pusių apsuptas ir ištirtas, apie jį parašytų knygų, sudėtų viena greta kitos, eilė nusidriektų nuo čia iki Šv. Stepono katedros3. Joks kitas asmuo nesulaukė tokio dėmesio, tačiau visu 3

Šv. Stepono katedra – žymiausia ir įspūdingiausia Vienos katedra.

20


Zygfridas

tuo mes nepasistūmėjome nė per nago juodymą. Aš neskaičiau visų tų knygų, tam žmogaus gyvenimo neužtektų, bet jeigu kas nors būtų deramai paaiškinęs Hitlerį, apie tai žinočiau. Jis, kaip iš pat pradžių buvo, taip visiems ir liko mįslė, arba ne, nuo visų tų tyrimų jis pasidarė dar nesuprantamesnis. Tie vadinamieji paaiškinimai tik padarė jį dar labiau neperregimą, ir dėl to jis pats būtų buvęs labai patenkintas. Mano nuomone, Hitleris sėdi pragare ir plyšta juokais. Pats laikas pokyčiams. Galbūt fikcija yra tas tinklas, kuriuo galima jį pagauti. – Vadinasi, istorinis romanas. – Ne, ne, istorinis romanas – tai doras žanras, kurio atspirties pagrindu pasirenkamus istorinius įvykius siekiama labiau ar mažiau įtikinamai paversti kūnu ir krauju. Jūsų miestelėnas Stefanas Cveigas buvo šio žanro meistras. Kartais šio žanro kūriniai įgyja raiškias formas, tokias kaip visos tos knygos ir filmai, atkuriantys prezidento Kenedžio nužudymą, tačiau visada jais mėginama suprasti įvykį, o ne žmogų. Patrakęs vokiečių moralistas Rolfas Hohutas savo dramoje „Pavaduotojas“ – kūrinyje apie lemtingą popiežiaus vaidmenį per holokaustą – taip pat ima pagrindu socialinės tikrovės faktą, o paskui leidžiasi nešamas vaizduotės; tačiau man labiau rūpi priešingas dalykas. Aš noriu, remdamasis vienu ar kitu išgalvotu, didžiai neįtikimu, didžiai fantastišku, tačiau ne neįmanomu minčių tikrovės faktu leistis į socialinę tikrovę. Toks, mano nuomone, yra tikrojo meno kelias: ne iš apačios į viršų, bet iš viršaus į apačią. – Nejaugi ir šitaip nėra tiek ir tiek kartų daryta su Hitleriu? 21


Harry Mulisch

– Be abejo. Tačiau aš to dar nedariau. – Ką gi, smalsumo pagauti laukiame jūsų pasakojimo, kuris, žinoma, ir šį kartą bus puikus. – Jeigu dievai bus man palankūs, tada taip. – Ar tikite Dievą? – Dievas taip pat yra pasakojimas, bet aš esu politeistas, laisvamanis, netikiu vienu pasakojimu, o daugeliu. Ne tik hebrajų, bet ir egiptiečių, graikų. Ir pats esu parašęs – jeigu leisite man nesivaržyti – daugiau kaip vieną pasakojimą. – Ar šiuo metu taip pat dirbate prie naujo kūrinio? – Kaip visada. – Kiek pasistūmėjote? – Maždaug dešimt puslapių, sakykim. Iš anksto niekaip negali tiksliai pasakyti, ir tai tik į gera. Jeigu būčiau žinojęs, kad „Meilės išradimas“ taps beveik tūkstančio puslapių storumo knyga, nė už ką nebūčiau pradėjęs jos rašyti. – Ar galėtumėte mums šiek tiek išsiduoti, apie ką bus naujasis pasakojimas? – Galėčiau, bet neišsiduosiu. – Pone Herteri, linkiu jums didžiausios sėkmės rytoj bibliotekoje ir dėkoju už tai, kad praskleidėte savo kūrybos paslapties šydą. – O ne, tai aš dėkoju jums. Jūs man pakišote idėją.


3 – Koks tu tylus šįvakar, – pasakė Marija, kai jiedu po vakarienės ir deserto – kavos su „Zacherio“ tortu – kilo liftu į savo aukštą. – Kas nors atsitiko? – Taip, atsitiko. Niūriai į ją dėbtelėjęs Herteris pamatė, kad Marija suprato, jog dalykas susijęs su darbu, ir daugiau nebeklausinės. Jiedu kiekvienas buvo išgėręs po butelį vyno, taigi per daug, tačiau per daug vyno Vienoje reiškė ką kita nei per daug vyno Amsterdame. Savo literatūros laboratorijoje jis nepaliaudamas ieškojo sufantazuotų bandomųjų aplinkybių, į kurias galėtų įmesti Hitlerį, kad prasiskverbtų iki jo vidinės sandaros, ir jam kėlė nerimą tai, kad ne iš karto sekasi rasti būdą, kaip tai padaryti. Jis išsitraukė iš kišenės pieštuką ir pasidėjo ant ~ kelių viešbučio direktoriaus sveikinamąjį atviruką. Po viešbučio logotipu, atspaustu ant storesnio popieriaus, – S raide, kurią juosė laurų vainikas su karūnėle, – didžiosiomis raidėmis užrašė: ADOLFAS HITLERIS 23


Harry Mulisch +DUU\ยทV0XOLVFKDVODLNRPDVYLHQXLรฅรง\PLDXVLฦŒSRNDULR1\GHUODQGฦŒ UDรฅ\WRMฦŒ-RNฦˆU\EDDXNรฅWDLYHUWLQDPDWลY\QลMHLUVYHWXUยฒDSGRYDQRWD GDXJ\EHSUHPLMฦŒ NDLSDQWDLOLWHUDWฦˆURVSUHPLMRPLV3&+RRIWR &+X\JHQVRLU1\GHUODQGฦŒOLWHUDWฦˆURV 5Dรฅ\WRMRNฦˆU\ERMHLWLQVYDUEL ILORVRILQลPLQWLVMRNฦˆULQLDLSULVNLULDPLLGลMฦŒDUEDILORVRILQLR URPDQRรงDQUXL 5RPDQHร…=\JIULGDVยด  SDJULQGLQLDPYHLNลMXL1\GHUODQGฦŒUDรฅ\WRMXL 5XGROIXL+HUWHULXL9LHQRMHDWVNOHLGรงLDPDVWXOELQDQWLSDVODSWLV6HQD 9LHQRVJ\YHQWRMฦŒSRUDSDSDVDNRMDMDPNDURPHWDLVGLUEฤ+LWOHULRYLORMH ร…%HUJKRIHยดLUWHQWDSฤYLHQR)LXUHULRJ\YHQLPRIDNWRNXULRLNLรฅLRO QLHNDPQลUDSDY\NฤDWVNOHLVWLOLXGLQLQNDLV+LWOHULVLU(YD%UDXQWXUลMฤ VฦˆQฦŒ=\JIULGฤˆ3DUDGRNVDOLLUVLDXELQJD=\JIULGRJ\YHQLPRLVWRULMD SDGHGD+HUWHULXLODEDLSULDUWลWLSULH+LWOHULREHWQHWJLรฅLWLHNรงLQRGDPDV MLVSULYHUVWDVSULSDรงLQWLNDG)LXUHULVQHSDJDXQDPDVQHWJLILNFLMRVWLQNOX ร…3DVNXWLQLVรงRGLVDSLH+LWOHUลฏยฒQLHNDV9LVLWLHQHVXVNDLฤ€LXRMDPLMR DVPHQVSDDLรฅNLQLPDL\UDQHSDNDQNDPLQHVDSWDULDรฅลฏDUEDWฤˆRQH QLHNฤˆยดยฒWHLJLDSDJULQGLQLVNQ\JRVYHLNลMDV5XGROIDV+HUWHULVรคL SDUDGRNVDOLLรฅYDGDลฏWUDXNLDPDลฏOLWHUDWฦˆULQลฏUDรฅ\WRMRรงDLGLPฤˆNXULDPH NDOEDLUUHDO\EลWLNURYลLUIDQWD]LMDSHUVLSLQDXรงJQLDXรงGDPRVNYDSฤˆ +DUU\ยทR0XOLVFKRLUMRVNDLW\WRMฦŒรง\JLV+LWOHULROLQNยฒWDLNXSLQDV ลฏWDPSRVGLGLQJDVQXRW\NLV +DUU\ยทV0XOLVFKDVยฒUHLNรฅPLQJDVUDรฅ\WRMDVลฏVLWYLUWLQฤV(XURSRVLVWRULMRV ir HXURSLQลVPLQWLHVFHQWUHMRNฦˆU\EDVWLSULQDWUDGLFLMDVLUYHUฤ€LDLรฅQDXMR ลฏYHUWLQWLลฏSUDVWDVQXRPRQHV.DUWXMLVยฒQHSUDQRNVWDPDVSDVDNRWRMDV.R JLGDUGHOVLDรคYHGLMRVNDUDOLรฅNRMLPRNVOฦŒDNDGHPLMD" 7LPHV/LWHUDU\6XSSOHPHQW +0XOLVFKRร…=\JIULGDVยดยฒ\SDWLQJDNQ\JDMLVXPDQLDLVXUฤVWDLUYLVJL VSRQWDQLรฅNDNXSLQDIDQWD]LMRVLUYLVGลOWRUHDOLVWLรฅND )UDQNIXUWHUDOOJHPHLQH]HLWXQJ 9LHQDVLรฅGLGรงLฦŒMฦŒSDVDXOLRUDรฅ\WRMฦŒWROLDXXรงWLNULQWDLรงHQJLD1REHOLR SUHPLMRVOLQN Kirkus reviews

ISBN 978-5-415-02163-5

24

w w w . v a g a . l t


Zygfridas. Juodoji idilė