Užmirštos bylos by knygos.lt

Kate ATKINSON CASE HISTORIES

Black Swan, London, 2005

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-891-3

BYLA NR. 1, 1970

Šeimos sąmokslas

Kaip joms taip pasisekė? Karščio banga įpusėjus mokyklos atostogoms, kaip tik laiku. Kas rytą saulė pakildavo daug anksčiau už jas, šaipydamasi iš lengvų vasarinių užuolaidų, karančių ant jų miegamojo langų, saulė, jau kaitri ir pritvinkusi pažadų, Olivijai dar nė nespėjus prasimerkti. Olivija, tokia pat patikima kaip gaidys, visuomet prabusdavo pirma, todėl niekas iš namiškių nebesivargino prisukti žadintuvo nuo pat jos gimimo prieš trejus metus.

Olivija, jauniausioji, miegojo mažajame galiniame miegamajame, išklijuotame vaikiškais eilėraštukais išmargintais tapetais, kambaryje, kuriame jos visos gyveno, bet paeiliui buvo išprašytos. Olivija, miela kaip angelas – tai pripažino visi, netgi Džulija, kuriai prireikė daug laiko susitaikyti netekus šeimos pagranduko statuso, kuriuo džiaugėsi penkerius metus iki gimstant Olivijai.

Rozmari, jų motina, sakė norinti, kad Olivija tokio amžiaus ir liktų, nes ji labai meili. Jos niekada negirdėjo motinos apibūdinant šiuo žodžiu kurią nors iš jų. Nė nenutuokė, kad tas žodis yra jos žodyne, paprastai apsiribojančiame nuobodžiomis komandomis: ateikit čia, eikit šalin, nutilkit ir – visų

dažniausiai – liaukitės. Kartais ji užeidavo į kambarį arba išnirdavo sode, mesdavo į jas piktą žvilgsnį ir tardavo: kad ir ką darot, nustokit, o tada paprasčiausiai nueidavo, palikdama jas įskaudintas, lyg su jomis būtų neteisingai pasielgta, net jei tikrai pričiupdavo krečiant kokią šunybę, paprastai Silvijos sumanytą. Jų išdaigoms, ypač vadovaujant nutrūktgalvei Silvijai, aiškiai nebuvo galo. Trys vyresniosios (visų sutarimu) buvo „gyva bėda“; pernelyg panašaus amžiaus, kad motina jas atskirtų, jos virto vienu vaiku ir, motinos akyse praradusios individualius bruožus, buvo kviečiamos bendru kreipiniu – Džulija Silvija Amelija, kad ir kuri tu būtum, – ištartu irzliu tonu, tarsi jos pačios būtų kaltos, kad jų tiek daug. Olivijos į tą įkyrią litaniją paprastai neįtraukdavo; Rozmari niekada nepainiojo jos su kitomis.

Jos manė, kad Olivija bus paskutinė mažojo galinio miegamojo gyventoja ir kad vieną dieną tapetus su vaikiškais eilėraštukais pagaliau nulups (jų nusiplūkusi motina, nes tėvas tvirtino, kad samdyti profesionalų apdailininką – pinigų švaistymas) ir pakeis kokiais nors „brandesniais“ – su gėlėmis, o gal poniais, nors bet kas būtų geriau už Džulijos ir Amelijos kambario sienas puošiančią rožinę „Elastoplast“ pleistrų spalvą, kuri jiedviem pasirodė tokia patraukli žvelgiant į dažų paletę ir tokia bauginanti išvydus ant sienų, bet jos pakeisti jų motina sakė neturinti nei laiko, nei pinigų (ar energijos).

Vis dėlto paaiškėjo, kad Olivijai teks atlikti tą patį perėjimo ritualą kaip ir vyresnėms seserims – palikti prastokai sulygiuotus „Kliunkius Pliumpius“ ir „Mažąsias paneles Mafet“ ir užleisti vietą netyčiukui, apie kurio atėjimą joms praėjusią dieną be didelių užuolankų pranešė Rozmari, ant vejos dalindama paskubomis pietums suteptus sumuštinius su jautiena ir apelsinų limonadą.

sąmokslas

„Argi Olivija nebuvo netyčiukas?“ – sumurmėjo Silvija lyg pati sau, o Rozmari susiraukusi taip dėbtelėjo į vyresnėlę, tarytum pirmą kartą ją išvydusi. Silvija, trylikametė, dar visai neseniai džiaugsmu tryškusi mergaitė (daugeliui ji atrodydavo net pernelyg džiaugsminga), paauglystėje ėmė darytis kandžia cinike. Nerangi akiniuota Silvija, kurios dantys neseniai buvo suveržti bjauriomis ortodontinėmis kabėmis, vaikščiojo riebaluotais plaukais, juokėsi šaižiu juoku, o dėl ilgų plonų rankų ir kojų pirštų panėšėjo į ateivę. Gerų norų kupini žmonės vadino ją „bjauriuoju ančiuku“ (sakydavo tai tiesiai į akis, tarsi komplimentą, bet Silvijai tikrai taip neatrodydavo) įsivaizduodami, kaip ateityje Silvija atsikrato kabių, įsitaiso kontaktinius lęšius bei krūtinę ir virsta gulbe. Rozmari Silvijoje gulbės neįžvelgė, ypač matydama jos kabėse įstrigusį jautienos gabaliuką. Pastaruoju metu Silviją liguistai apsėdo religija, ji tvirtino išgirdusi Dievo balsą. Rozmari svarstė, kad galbūt tai normalus etapas, kurį išgyvena paauglės, galbūt Dievas tėra popžvaigždžių ar ponių pakaitalas, ir nusprendė, jog geriausia ignoruoti privačius Silvijos pokalbius su Visagaliu. Šiaip ar taip, pasikalbėjimai su Dievu nieko nekainavo, o ponio išlaikymas būtų atsiėjęs daugybę pinigų.

O dar tie keisti Silvijos alpulio priepuoliai, pasak šeimos gydytojo, prasidėję dėl „per greito augimo, atimančio jėgas“, –abejotinas medicininis paaiškinimas, jei jį išvis galima taip pavadinti (Rozmari nuomone). Ji nusprendė ignoruoti ir alpulio priepuolius – tikriausiai tai tik Silvijos pasirinktas būdas atkreipti į save dėmesį.

Rozmari ištekėjo už jų tėvo Viktoro aštuoniolikos metų –buvo tik penkeriais metais vyresnė, nei dabar yra Silvija. Mintis, jog Silvija per penkerius metus galėtų taip subręsti, kad už ko nors ištekėtų, Rozmari pasirodė absurdiška ir sustiprino

jos įsitikinimą, jog tėvams derėjo įsikišti ir neleisti jai tekėti už Viktoro, paaiškinti, kad ji dar vaikas, o jis – trisdešimt šešerių metų vyras. Jai dažnai kildavo noras išsakyti priekaištus savo motinai ir tėvui dėl to, kad stokojo jų globos, bet jos motina mirė nuo skrandžio vėžio neilgai trukus po Amelijos gimimo, o tėvas vedė antrą kartą ir išsikraustė į Ipsvičą, kur daugumą dienų leido lažybų punktuose, o visus vakarus – bare.

Jei per ateinančius penkerius metus Silvija namo parsivestų jaunos nuotakos užsigeidusį trisdešimt šešerių metų sužadėtinį (ypač jeigu jis girtųsi esąs didis matematikas), galvojo Rozmari, ji veikiausiai išpjautų jam širdį mėsos peiliu. Ši mintis buvo tokia maloni, kad naujiena apie netyčiuką trumpam pasimiršo ir Rozmari leido visoms dukroms nubėgti iki ledų furgono, kai šis melodingai pasiskelbė atvykęs į gatvę.

Silvijos Amelijos Džulijos trio žinojo, kad nėra tokio dalyko kaip netyčiukas ir kad „vaisius“, kaip jį spyrėsi vadinti Silvija (ji labai domėjosi gamtos mokslais), dėl kurio jų motina pasidarė tokia irzli ir apatiška, greičiausiai tėra paskutinis tėvo bandymas įsitaisyti sūnų. Jis nebuvo iš tų tėvų, kurie alpsta dėl dukterų, nerodė švelnumo nė vienai iš jų, tik Silvija retkarčiais pelnydavo jo pagarbą, nes jai „gerai sekėsi matematika“. Viktoras buvo matematikas ir gyveno rafinuotą proto gyvenimą, į kurį jo šeima negalėjo įžengti. Jis visai neskyrė jai laiko: leisdavo dienas fakultete arba koledžo kabinete, o grįžęs namo užsidarydavo darbo kambaryje, kartais su studentais, bet dažniausiai vienas. Tėvas niekada nenusivedė jų į atvirą baseiną Kristaus koledžo parke, nežaidė su jomis linksmų kortų žaidimų, tokių kaip „Karas“ ar „Asilas“, niekada nemėtė jų į orą ir nesupo sūpynėse, niekada nepaplukdė valtimi upėje ir nėjo su jomis į žygį po Fenlando pelkes arba ekskursijon į Ficviljamo muziejų.

sąmokslas

Daugiau nebūnantis nei būnantis šalia; visa, kas jis buvo – ir kas ne, – puikiai atspindėjo šventa jo darbo kambario erdvė. Kaip jos nustebtų sužinojusios, kad tas darbo kambarys kadaise buvo šviesi svetainė su vaizdu į sodą už namo, kambarys, kuriame ankstesni gyventojai mėgaudavosi gardžiais pusryčiais, kuriame moterys leisdavo popietes siūdamos arba skaitydamos meilės romanus, o vakarais visa šeima susirinkdavo žaisti kribidžo arba „Scrabble“, klausydamasi radijo spektaklio. Apie tokį gyvenimą svajojo ir ką tik ištekėjusi Rozmari, kai jie nusipirko tą namą – 1956-aisiais, sumokėję gerokai daugiau, nei galėjo sau leisti, – tačiau Viktoras kaipmat pasisavino kambarį ir kažkaip sugebėjo paversti jį tamsia landyne, užgrūsta sunkiomis knygų lentynomis bei bjauriomis ąžuolinėmis dokumentų spintomis ir dvokiančia jo befiltrėmis „Captan“ cigaretėmis. Kambario praradimas buvo niekai, palyginti su prarastu gyvenimu, kuriuo Rozmari ketino jį užpildyti.

Ką jis iš tiesų ten veikdavo, joms visoms buvo paslaptis.

Matyt, kažką svarbaus, kad šeiminis gyvenimas atrodė nieko vertas. Motina kalbėjo, kad jis didis matematikas, atliekantis mokslinį darbą, kuris vieną dieną pavers jį garsenybe; vis dėlto tomis retomis progomis, kai darbo kambario durys likdavo praviros ir jos akies krašteliu išvysdavo tėvą dirbantį, atrodydavo, kad jis tik sėdi prie stalo ir rūsčiai žiūri į tuštumą.

Darbo metu niekam nebuvo leidžiama jam trukdyti, ypač spiegiančioms, žviegiančioms, pasiutusioms mergaitėms. Jos niekaip negalėjo ištverti nespiegusios ir nežviegusios (ką jau kalbėti apie šūkavimą, žliumbimą arba keistą, vilkų gaują primenantį kaukimą, kurio Viktorui taip ir nepavyko perprasti), todėl tėvo ir dukterų santykiai buvo sudėtingi.

Rozmari drausminimai joms pro vieną ausį įeidavo, pro

kitą išeidavo, o štai pamačiusios Viktorą, kuris išsliūkindavo iš darbo kambario kaip lokys, pažadintas iš žiemos miego, kažkodėl nusigąsdavo, ir nors gyveno nepaisydamos jokių motinos draudimų, joms niekada nekildavo nė minties pasižvalgyti po tą slaptąjį kambarį. Į tamsias Viktoro landynės gelmes jos būdavo įleidžiamos tik kai prireikdavo pagalbos ruošiant matematikos namų darbus. Silvijai tai nekėlė didelių sunkumų, nes labai pasistengusi ji pajėgdavo suprasti riebias pieštuko žymes, kuriomis irzlus Viktoras išmargindavo begalę languoto popieriaus lapų, tačiau Džulijai ir Amelijai jo ženklai ir simboliai atrodė tokie pat slėpiningi kaip senoviniai hieroglifai. Jos stengėsi negalvoti apie tėvo darbo kambarį, o jeigu kartais ir prisimindavo jį, tai kaip kankinimų kamerą. Dėl jų nenusimanymo apie skaičius Viktoras kaltino Rozmari – akivaizdu, dukros iš motinos paveldėjo ydingas moteriškas smegenis.

Paties Viktoro motina Elen buvo jam meili ir švelni ankstyvoje vaikystėje, kol ją uždarė į beprotnamį 1924 metais. Viktorui tada buvo vos ketveri ir visi sutarė, kad jam geriau nelankyti motinos tokioje šiurpioje vietoje, todėl jis augo įsivaizduodamas ją kaip siautėjančią Viktorijos laikų pamišėlę: su ilgais baltais naktiniais marškiniais ir pasišiaušusiais plaukais, naktimis klajojančią ligoninės koridoriais ir kažką neaiškiai veblenančią kaip vaikas, – tik daug vėliau sužinojo, kad jo motina visai nebuvo „išėjusi iš proto“ (kaip sakydavo jo šeima), ji išgyveno sunkią pogimdyminę depresiją, pagimdžiusi negyvą vaiką, ir nei siautėjo, nei vebleno, tik liūdna ir vieniša leido dienas Viktoro nuotraukomis nukabinėtame kambaryje, kol mirė nuo tuberkuliozės, kai jam buvo dešimt metų.

Osvaldas, Viktoro tėvas, tuo metu jau buvo išsiuntęs sūnų į internatą ir, kai pats žuvo, netyčia įkritęs į ledines Pietų

sąmokslas

vandenyno bangas, Viktoras ramiai išklausė šią naujieną ir grįžo prie itin sudėtingo matematinio galvosūkio, kurį spręsti buvo pradėjęs.

Prieš karą Viktoro tėvas užsiėmė pačia paslaptingiausia ir beprasmiškiausia veikla, kuria tik galėjo užsiimti anglas, – jis buvo poliarinis tyrinėtojas, todėl Viktoras netgi apsidžiaugė, kad nebereikės sekti herojišku Osvaldo Lendo pavyzdžiu ir galės išgarsėti savo paties, mažiau karžygiškoje, srityje.

Viktoras sutiko Rozmari Adenbruko ligoninės Skubios pagalbos skyriuje, kuriame ji atliko slaugytojos praktiką. Jis suklupo besileisdamas laiptais ir nerangiai griūdamas susižeidė riešą, bet Rozmari pasakė, kad važiavo dviračiu Niumarketo gatve ir mašina kirto jam kelią. „Kirto“ gerai skambėjo jo ausiai – tas žodis priklausė vyriškam pasauliui, kuriame jam niekuomet nepavyko sėkmingai pritapti (jo tėvo pasauliui), o „Niumarketo gatvė“ sudarė (melagingą) įspūdį, kad negyvena kaip atsiskyrėlis siauroje erdvėje tarp Šv. Jono koledžo ir Matematikos fakulteto.

Jei ne tas netikėtas susitikimas ligoninėje – grynas atsitiktinumas, – Viktoras greičiausiai niekuomet nebūtų pasipiršęs jokiai merginai. Jis jau artėjo prie vidutinio amžiaus, o jo socialinis gyvenimas vis dar apsiribojo šachmatų klubu. Viktorui visai netrūko kito žmogaus, tiesą sakant, mintis, kad su kuo nors turėtų dalintis gyvenimu, jam atrodė labai keista. Matematika užėmė beveik visą jo laiką, todėl ne visai suprato, kam jam ta žmona. Jo akimis žiūrint, moterys pasižymėjo įvairiausiomis nepageidaujamomis savybėmis, pirmiausia tai pamišimu, ir turėjo daugybę fiziologinių bėdų – kraujas, seksas, vaikai, – kurios jam buvo nemalonios ir svetimos. Vis dėlto giliai širdyje

troško būti apsuptas tos energijos ir šilumos, kurių taip stigo vaikystėje, todėl, net pats gerai nesusivokęs, kas įvyko, – tarsi atvėręs duris ne į tą kambarį, – staiga atsitokėjo gurkšnojantis arbatą kaimo namelyje Norfolke, Rozmari nedrąsiai rodant (gana pigų) deimantinį sužadėtuvių žiedą savo tėvams.

Neskaitant jos ūsuoto tėvo palaiminimų prieš miegą, Viktoras buvo pirmasis vyras, pabučiavęs Rozmari (nors ir nerangiai, griūdamas ant jos kaip koks jūrų dramblys). Rozmari tėvas, geležinkelių eismo signalininkas, ir jos motina, namų šeimininkė, buvo apstulbę, kai dukra atsivedė Viktorą į namus su jais supažindinti. Juos sužavėjo abejonių nepaliekantys intelektualo atributai (akiniai juodais rėmeliais, apdriskęs švarkas ir amžino išsiblaškymo aura), ką jau kalbėti apie tai, kad sau į porą jis išsirinko jų dukterį – tylią, lengvai paveikiamą merginą, iki tol mažai kam kritusią į akį. Atrodė, tėvams visai nerūpėjo, kad jis dvigubai vyresnis už Rozmari, nors vėliau, laimingajai porai išvykus, Rozmari tėvas, vyriškas vyras, visgi pareiškė žmonai, kad Viktoras „nėra pavyzdingos fizinės formos“. Tačiau motinai nerimą kėlė tik tai, kad būdamas daktaras Viktoras negalėjo jai nieko patarti dėl nuolatinių skrandžio skausmų. Užspeistas į kampą prie arbatos staliuko, aptiesto Maltos nėrinių staltiese ir nukrauto migdoliniais sausainiais, Devonšyro bandelėmis ir kmynų pyragu, Viktoras galiausiai išrėžė: „Sakyčiau, virškinimo sutrikimai, ponia Vein“, – ir šią klaidingą diagnozę ji priėmė su palengvėjimu.

Olivija pramerkė akis ir patenkinta įsispoksojo į piešinėlius ant vaikiškais eilėraštukais išmargintų tapetų. Džekas ir Džilė be atvangos lipo į kalvą. Džilė nešėsi medinį kibirą vandeniui semti, nors jai ir nelemta pasiekti šulinio, o kiek toliau, ant to paties

Šeimos sąmokslas

kalvos šlaito, mažylė Bo Pyp ieškojo savo praganytų avelių. Olivija per daug nesirūpino dėl bandos likimo, nes matė patvoryje pasislėpusį dailų ėriuką su mėlynu kaspinėliu ant kaklo. Olivija ne visai suprato, ką reiškia netyčiukas, bet su džiaugsmu laukė naujo kūdikio. Kūdikius ir gyvūnus ji mėgo labiau už viską pasaulyje. Jautė jai prie kojų gulintį Šelmį, šeimos terjerą. Šelmiui buvo griežtai draudžiama nakvoti miegamuosiuose, bet kiekvieną vakarą kuri nors iš jų slapčia įsileisdavo jį į kambarį, o rytui išaušus šuo paprastai jau būdavo radęs kelią pas Oliviją.

Olivija žadindama švelniai papurtė Mėlynąjį Peliuką. Mėlynasis Peliukas buvo minkštas žaisliukas ilgomis letenomis, pasiūtas iš rankšluostinio audinio. Jos orakulas, su kuriuo tardavosi visada ir visais klausimais.

Ryškus saulės spindulys lėtai slinko kambario siena, jam pasiekus patvory pasislėpusį ėriuką, Olivija pakilo iš lovos ir nuolankiai įsispyrė į rausvas šlepetėles su triušių snukučiais ir ausytėmis, kurių jai taip pavydėjo Džulija. Kitos nesivargino avėti šlepečių, o dabar, per tokius karščius, Rozmari net nepavykdavo priversti jų apsiauti batų, bet Olivija buvo paklusnus vaikas.

Rozmari, gulėdama lovoje, jau prabudusi, bet dar apsunkusiomis galūnėmis, lyg jų kaulų čiulpai būtų virtę švinu, rezgė planą, ką daryti, kad kitos trys dukterys neišvestų Olivijos iš kelio. Dėl naujojo kūdikio ją pykino ir Rozmari pagalvojo, kaip būtų puiku, jei Viktoras staiga nustotų knarkti, pabustų ir paklaustų: „Gal ko nors atnešti, brangioji?“, o ji atsakytų: „Ak, taip, norėčiau arbatos – be pieno – ir skrebučio su trupučiu sviesto, ačiū, Viktorai.“ Tai bent būtų stebuklas.

Jei tik ji nebūtų tokia vaisinga. Ji negalėjo gerti kontraceptinių tablečių, nes nuo jų pakildavo kraujospūdis, bandė spiralę,

bet ši iškrito, o prezervatyvus Viktoras laikė išpuoliu prieš jo vyriškumą. Jam ji buvo ne kas kita, kaip veislinė kumelė. Vienintelis nėštumo privalumas buvo tas, kad nebereikėjo kęsti sekso su Viktoru. Pasakė jam, kad seksas gali pakenkti kūdikiui, ir jis patikėjo, nes neišmanė nieko – visiškai nieko – nei apie kūdikius, nei apie moteris ar vaikus, nei apie gyvenimą. Ji ištekėjo už jo nekalta ir po savaitę trukusio medaus mėnesio Velse grįžo ištikta šoko. Aišku, reikėjo jį tuomet ir palikti, bet Viktoras jau buvo pradėjęs ją sekinti. Kartais atrodydavo, kad jis ja maitinasi.

Jei tik ji turėtų jėgų, atsikeltų iš lovos, nusėlintų iki laisvo miegamojo, „svečių“ kambario, ir atsigultų ant kietos viengulės lovos su kvepiančia baltutėle paklode tvarkingai už čiužinio užkištais kraštais. Svečių kambarys buvo lyg oro duobė – niekas kitas nekvėpavo jo oru, jokios nerūpestingos pėdos nemindė jo kilimo. Kad ir kiek vaikų susilauktų, net jei ir toliau stumtų juos iš savęs kiekvienais metais, kaip karvė (nors taip vieną dieną gautų galą), nė vienam iš jų nebus leista apsigyventi nepriekaištingame svečių kambaryje. Jis buvo švarus, jis buvo nesuteptas, jis priklausė jai vienai.

O dar geriau būtų palėpėje. Išklotų ten grindis, išdažytų baltai ir įrengtų grindyse liuką, tada užliptų viršun, atvertų dangtį it pakeliamąjį tiltą ir nuo visų pasislėptų. Rozmari įsivaizdavo, kaip jos šeima vaikšto iš kambario į kambarį, šaukdama ją vardu, ir garsiai nusijuokė. Viktoras suniurnėjo per miegus. Bet tada ji pagalvojo apie Oliviją, besiblaškančią po namus ir niekaip jos nerandančią, ir baimė surakino krūtinę. Jai tektų pasiimti Oliviją į palėpę.

sąmokslas

Viktoras mėgavosi palaiminga būsena tarp miego ir būdravimo, nesuteršta kasdienybės kartėlio, kurį jautė gyvendamas name, pilname jam svetimų moterų.

Olivija, įsikišusi nykštį į burną ir alkūnės linkyje suspaudusi Mėlynąjį Peliuką, nutipeno koridoriumi į Džulijos ir Amelijos kambarį ir įsiropštė į lovą šalia Džulijos. Džulija blaškėsi per miegus. Jos garbanoti plaukai buvo prilipę prie galvos ir šlapi nuo prakaito, o lūpos be perstojo kažką murmėjo jai grumiantis su nematoma pabaisa. Džulija visada kietai įmigdavo: ji kalbėdavo ir vaikščiodavo per miegus, kaudavosi su patalais ir staiga ištrūkdavo iš sapno, paklaikusias akis įsmeigusi į jau išnykusią pamėklę, kurios nė nespėjo įsidėmėti. Kartais sapnai būdavo tokie dramatiški, kad Džulijai prasidėdavo astmos priepuolis ir ji prabusdavo mirtinai išsigandusi. Džulija mokėdavo išvesti iš kantrybės – ir Amelija, ir Silvija dėl to sutarė; jos nuotaikos keitėsi žaibiškai – vieną minutę trankydavosi ir spardydavosi, o kitą jau burkuodavo ir lįsdavo bučiuotis. Kai Džulija buvo mažesnė, ją ištikdavo nevaldomi pykčio priepuoliai ir netgi dabar ji retai ištverdavo dieną dėl ko nors neužsiožiavusi ir neišlėkusi iš kambario. Paprastai Olivija nusekdavo jai iš paskos ir stengdavosi paguosti seserį – visiems kitiems būdavo nė motais. Olivija, regis, suprato, kad Džulijai tiesiog reikia dėmesio (nors galėjo atrodyti, kad to dėmesio jai reikia gerokai per daug).

Olivija timptelėjo naktinių rankovę žadindama Džuliją, bet tai visuomet kiek užtrukdavo. Amelija gretimoje lovoje, jau nubudusi, bet dar užmerktomis akimis, mėgavosi paskutinėmis miego akimirkomis. Be to, žinojo, kad jei apsimes mieganti, Olivija įsliuogs į jos lovą, apsikabins kurią nors ranką ar koją,

kaip beždžionėlė, ir ji pajus saulėje nurudusią karštą ir sausą

Olivijos odą, o tarp jų – minkštą Mėlynojo Peliuko kūnelį.

Iki gimstant Olivijai Amelija dalinosi kambariu su Silvija, ir nors tai turėjo daug trūkumų, buvo kur kas geriau, nei dalintis juo su Džulija. Prie Silvijos ir Džulijos, visiškų priešingybių, turinčių stiprų charakterį, Amelija jautėsi nepritampanti, keista ir nereikšminga. Ji nujautė, kad ir kiek netyčiukų ateitų į jų šeimą, visada liksianti nematoma, kažkur per vidurį. Amelija buvo mąslesnė ir stropesnė už Silviją. Silvija labiau mėgo jaudulį nei tvarką (todėl, Viktoro teigimu, ji niekados nebūtų tapusi puikia matematike, nebent vidutiniška). Žinoma, Silvija buvo kvaištelėjusi. Ji pasakė Amelijai, kad į ją prabilo Dievas (ką jau kalbėti apie Žaną d’Ark). Jei Dievas į ką nors ir prabiltų, vargu ar Silvija būtų geriausias pasirinkimas.

Silvija mėgo paslaptis ir net neturėdama jokios paslapties priversdavo manyti, kad kažką slepia. Amelija neturėjo paslapčių, ji nieko neišmanė. Užaugusi ketino viską sužinoti ir laikyti tai paslaptyje.

Ar atsiradus netyčiukui motina vėl jas pergrupuos savo nuožiūra? Pas kurią tuomet įsikeltų Olivija? Anksčiau jos pešdavosi dėl to, kurios lovoje miegos šuo, o dabar varžėsi dėl Olivijos prielankumo. Name iš viso penki miegamieji, bet vienas visuomet būdavo paliktas svečiams, nors nė viena jų negalėjo prisiminti, kad pas juos bent kartą būtų nakvojęs koks svečias. Pastaruoju metu motina pradėjo šnekėti, kad reikėtų įrengti palėpę. Amelijai patiktų turėti kambarį palėpėje, toli nuo visų. Ji įsivaizdavo sraigtinius laiptus ir baltai dažytas sienas, dar baltą sofą, baltą kilimą ir ant langų kabančias plonytes baltas užuolaidas. Užaugusi ir ištekėjusi ji ketino turėti vieną vaiką, vieną tobulą vaiką (tokį kaip Olivija), ir gyventi baltame name.

sąmokslas

Kai mėgindavo įsivaizduoti vyrą, su ja gyvenantį tame baltame name, prieš akis iškildavo tik neaiškus pavidalas, žmogaus šešėlis, prasilenkiantis su ja ant laiptų ar koridoriuose ir sumurmantis mandagius pasisveikinimo žodžius.

Kai Olivija jas visas pažadino, buvo jau beveik pusė aštuonių. Jos pačios pasidarė sau pusryčius, išskyrus Oliviją – ją, užkėlusi ant kėdutės, Amelija pamaitino dribsniais su pienu, o Džulija – juostelėmis pjaustytu skrebučiu. Olivija, jų nuosava naminė avelė, priklausė tik joms, nes jų motiną iškamavo netyčiukas, o tėvas buvo didis matematikas.

Džulija, godžiai kimšdama maistą (Rozmari prisiekinėjo, kad Džulijos viduriuose gyvena labradoras), sugebėjo įsipjauti duonos peiliu, bet Silvija greitai užspaudė jai burną delnu, tarsi chirurgine kauke, neleisdama klykti ir prižadinti tėvų. Bent vienas su krauju susijęs nutikimas per dieną buvo visiškai normalu. Jos buvo daugiausia nelaimingų atsitikimų sukeliantys vaikai pasaulyje, kaip teigė jų motina, kenčianti nesibaigiančias keliones į Adenbruko ligoninę: su Amelija, kurios kūlverstis baigėsi lūžusia ranka, su Silvija, kuri nusiplikė pėdą (mėgindama pripildyti karšto vandens pūslę), su Džulija, kuri prasiskėlė lūpą (šokdama nuo garažo stogo), vėl su Džulija, atsitrenkusia į stiklines duris, Amelijai ir Silvijai niekaip neatsistebint (kaip ji galėjo nepamatyti durų?), ir, žinoma, su Silvija dėl keistų jos alpulio priepuolių, kai griūdavo iš vertikalios padėties į horizontalią be jokio perspėjimo, baltu kaip drobė veidu ir išsausėjusiomis lūpomis, tarsi repetuodama mirtį ir išsiduodama tik nežymiu vokų virpėjimu.

Vienintelė Olivija liko atspari tam visuotiniam nerangumui ir per trejus savo gyvenimo metus apsiėjo tik su keliomis mėlynėmis. O dėl kitų, tai jų motina sakė praleidusi ligoninėje

tiek laiko, kad jau būtų baigusi savo apleistus slaugytojų mokymus.

Be abejo, daugiausia jaudulio teko patirti tą dieną, kai Džulija nusipjovė pirštą (regis, ją iš tiesų keistai traukė aštrūs daiktai). Penkiametė Džulija įžengė į virtuvę motinos nepastebėta ir Rozmari pamatė nupjautą jos pirštą tik tuomet, kai, baigusi energingai smulkinti morkas, atsisuko ir išvydo nustėrusią dukrą, kuri stovėjo be žado ir iškėlusi ranką rodė jai savo žaizdą, tarsi koks vaikas kankinys. Rozmari apvyniojo kraujuojančią ranką virtuviniu rankšluosčiu, čiupo Džuliją į glėbį ir nubėgo pas kaimyną, o tas išvežė jas į ligoninę net žviegiančiu automobiliu; Silvijai ir Amelijai teko pačioms nuspręsti, ką daryti su mažyčiu pabalusiu pirštuku, gulinčiu ant virtuvės grindų linoleumo.

(Sumanioji Silvija įmetė pirštą į šaldytų žirnelių pakelį ir kartu su Amelija autobusu nuvažiavo į ligoninę; Silvija visą kelią sėdėjo stipriai gniauždama baigiančius atitirpti žirnelius, lyg nuo jų priklausytų Džulijos gyvybė.)

Pirminis jų dienos planas buvo palei upę nueiti iki Grančesterio. Prasidėjus atostogoms į šią ekspediciją iškeliaudavo bent du kartus per savaitę, o kai Olivija pavargdavo eiti, užsikeldavo ją ant nugaros. Žygis trukdavo kone visą dieną, nes pakeliui jos aptikdavo daugybę dalykų, kuriuos norėjosi patyrinėti, – upės pakrantėje, laukuose, net kitų žmonių kiemuose. Vienintelis Rozmari reikalavimas buvo nelįsti į upę, bet jos visad išeidavo iš namų po suknelėmis ar šortais vilkėdamos maudymosi kostiumėlius ir būtinai bent kartą per kelionę nusimesdavo rūbus ir įšokdavo į vandenį. Visos jautėsi dėkingos netyčiukui už tai, kad paprastai tokią apdairią jų motiną pavertė tokia nerūpestinga

Šeimos sąmokslas

globėja. Joks kitas pažįstamas vaikas tą vasarą nesimėgavo tokiu nutrūktgalvišku gyvenimu.

Vieną ar du kartus Rozmari davė joms pinigų priešpiečiams Grančesterio arbatinėje „Vaismedžių sodas“ (ten jos nebuvo pačios laukiamiausios viešnios), bet dažniausiai jos įsimesdavo kelionėn kokių nors paskubomis paruoštų užkandžių ir paprastai juos suvalgydavo dar nė nepraėjusios Niuhamo koledžo. Bet ne tądien – tądien saulė pasislinko dar arčiau Kembridžo ir įkalino jas sode. Jos stengėsi kuo nors užsiimti, nenorom žaidė slėpynes, bet nė viena nerado geros slėptuvės. Net Silvija nesugalvojo nieko išradingesnio, kaip tik susirasti sudžiūvusių žolių krūvą už juodųjų serbentų krūmo sodo gale, – toji pati Silvija, kuri kartą slėpėsi rekordines tris valandas (apsivijusi kaip tinginys aukštą, lygią buko šaką jų kaimynės ponios Rein sode) ir buvo surasta tik tada, kai užsnūdusi išdribo iš medžio ir krisdama ant žemės susilaužė ranką. Jų motina siaubingai susikivirčijo su ponia Rein, kuri norėjo kviesti policiją dėl Silvijos įsibrovimo į jos valdas (kvaila moteriškė). Jos nuolat įsmukdavo į ponios Rein sodą, vogdavo rūgščius obuolius ir krėsdavo jai šunybes, nes ji buvo ragana ir nusipelnė, kad su ja blogai elgtųsi.

Pietums vangiai sučiaumojusios tuno salotas, jos pradėjo žaisti ritinį, bet Amelija suklupo ir jai iš nosies pasipylė kraujas, tada Silvija susipyko su Džulija ir skėlė jai antausį, galiausiai visos nusiramino pindamos saulučių vainikus, kuriais sumanė papuošti Olivijai plaukus ir Šelmiui kaklą. Netrukus net ir šis užsiėmimas ėmė varginti, tad Džulija nuropojo į hortenzijos krūmo pavėsį ir užsnūdo apsikabinusi šunį, o Silvija nusinešė Oliviją su Mėlynuoju Peliuku į palapinę ir pradėjo skaityti jiems knygą. Palapinė, senas rakandas, kurį sandėliuke paliko ankstesni namo šeimininkai, buvo išskleista ant vejos, vos tik

atšilo orai, ir seserys nuolat pešėsi dėl vietos po jos apipelijusiu brezentu, kur buvo dar karščiau ir tvankiau nei sode. Po kelių minučių Silvija ir Olivija jau snaudė, pamiršusios knygą.

Amelija, apsnūdusi ir išglebusi nuo karščio, gulėjo ant vejos nugara jausdama sukepusią žolę bei įkaitusią žemę ir žiūrėjo aukštyn į beribę giedro dangaus žydrynę, varstomą aukštų piliarožių, kurių jų sode buvo priaugę kaip piktžolių. Ji stebėjo nutrūktgalves danguje narstančias kregždes ir klausėsi malonaus vabzdžių zvimbimo ir dūzgesio. Strazdanota jos ranka ropojo boružė. Virš galvos tingiai plaukė oro balionas, bet Amelija neprisivertė pažadinti Silvijos ir šiai apie tai pranešti.

Rozmari gyslomis iš lėto tekėjo kraujas. Stovėdama prie virtuvės kriauklės, ji išgėrė stiklinę vandens iš čiaupo ir pro langą dirstelėjo į sodą. Dangumi sklendė oro balionas, tarsi į šilto oro srovę pakliuvęs paukštis. Regis, visi jos vaikai sumigo. Ta neįprasta ramybė sužadino meilę kūdikiui įsčiose. Jeigu jos visos nuolat miegotų, jai patiktų būti jų mama. Išskyrus Oliviją: ji nenorėtų, kad Olivija visą laiką miegotų. Kai prieš keturiolika metų Viktoras jai pasipiršo, Rozmari nenutuokė, kaip atrodys jos gyvenimas tapus universiteto dėstytojo žmona, tačiau įsivaizdavo save vilkinčią „išeigines sukneles“, kaip jas vadindavo Rozmari motina, dalyvaujančią iškylose ant Kemo upės kranto ir elegantiškai vaikštinėjančią skaisčiai žalia universiteto kiemų veja, žmonėms šnabždant: „Čia garsiojo Viktoro Lendo žmona, sakau jums, be jos jis būtų niekas.“ Žinoma, dėstytojo žmonos gyvenimas neturėjo nieko bendra su tuo, ką ji įsivaizdavo. Jokių iškylų Kemo krantinėje, ką jau kalbėti apie elegantiškus pasivaikščiojimus po universiteto kiemus, kurių veja garbinama kaip koks religinis artefaktas. Neilgai

sąmokslas

trukus po vestuvių ji buvo pakviesta su Viktoru apsilankyti Rektoriaus sode, kur greitai paaiškėjo, kad, Viktoro kolegų nuomone, jis vedė moterį iš (pasibaisėtinai) žemo socialinio sluoksnio („Slaugytoja“, – kažkas sušnibždėjo tokiu tonu, lyg jos profesija nusipelnytų tik vos vos didesnės pagarbos už prostitutės). Kad be jos Viktoras būtų niekas, tai buvo tiesa, bet pasirodė, kad ir su ja jis yra niekas. Kaip tik tuo metu jis triūsė vėsaus darbo kambario tamsoje, atsitvėręs nuo vasaros sunkiomis šenilinėmis užuolaidomis, paskendęs savo darbe – darbe, kuris taip ir nedavė vaisių, nepakeitė pasaulio ir neišgarsino jo vardo. Savo srityje jis nebuvo didis, tik geras. Tai jai teikė savotiško pasitenkinimo.

Didieji matematiniai atradimai padaromi iki trisdešimties, bent jau taip buvo girdėjusi iš Viktoro kolegos. Jai pačiai buvo trisdešimt dveji – ji negalėjo suprasti, kaip būdama tokio jauno amžiaus gali jaustis tokia sena.

Rozmari spėjo, kad Viktoras ją vedė manydamas ją būsiant gerą namų šeimininkę – tikriausiai jį suklaidino jos motinos vaišėmis nukrauti arbatos staliukai, nes pati Rozmari, kol gyveno su tėvais, nebuvo iškepusi nė paprasčiausių bandelių, – o kadangi ji dirbo slaugytoja, jis, be abejonės, laikė ją globėjiška ir rūpestinga, – anuomet ji ir pati galbūt taip apie save manė, bet dabar jautė neturinti jėgų pasirūpinti net kačiuku, ką jau kalbėti apie keturis, netrukus penkis, vaikus ir dar tą didįjį matematiką.

Be to, ji įtarė, kad svarbusis Viktoro darbas tėra apgaulė. Šluostydama dulkes jo landynėje buvo užmetusi akį į vyro užrašus – šie nedaug tesiskyrė nuo kruopščių jos tėvo skaičiavimų, renkantis lenktyninius žirgus ir statytiną sumą. Viktoras jai nepanėšėjo į lošėją. Rozmari tėvas buvo tikras lošėjas, dideliam jos motinos nusivylimui. Ji prisiminė, kaip kartą vaikystėje važiavo su juo į Niumarketo hipodromą. Tėvas užsikėlė ją ant

pečių ir atsistojo prie finišo linijos stulpo. Kaip ji persigando nuo triukšmo, kai žirgai atbildėjo į finišo tiesiąją, o minia tribūnose sugriaudė taip, lyg būtų atėjusi pasaulio pabaiga, nors iš tiesų tai autsaideris visai nelauktai paskutinėmis sekundėmis išplėšė pergalę. Rozmari niekaip neįsivaizdavo Viktoro tokioje gyvybingoje vietoje kaip hipodromas, o juo labiau – pridūmytame lažybų punkte.

Iš hortenzijos pavėsio išniro Džulija, atrodė suirzusi nuo karščio. Ir kaip Rozmari reikės vėl iš jų padaryti pavyzdingas

Anglijos moksleives, prasidėjus naujiems mokslo metams? Gyvendamos atvirame ore jos ėmė panėšėti į klajokles: įdegusi nudraskyta oda, saulės nusvilinti stori, susivėlę plaukai, visados purvinos, kad ir kiek jas bemaudytum. Išvydus palapinės prieangyje stovinčią mieguistą Oliviją, Rozmari suspurdėjo širdis.

Olivijos veidelis buvo murzinas, saulėje išblukusios kasytės išsitaršiusios ir prikaišiotos nuvytusių gėlių. Ji kuždėjo kažkokią paslaptį Mėlynajam Peliukui į ausį. Olivija vienintelė iš jos vaikų buvo graži. Džulija tamsiomis garbanomis ir riesta nosyte buvo miela, bet nemielo charakterio, Silvija... vargšelė Silvija, ką daugiau apie ją pasakysi? Amelija buvo kažkokia... blanki, o štai Olivija – tarsi iš šviesos suausta. Neįtikėtina, kad ji Viktoro vaikas, nors, deja, dėl to nebuvo jokių abejonių. Iš savo dukterų ji mylėjo tik Oliviją, dievaži, stengėsi mylėti ir kitas. Viską darė iš pareigos, nieko iš meilės. Galų gale pareiga pražudo žmogų. Kokia neteisybė, tarsi visa meilė, kurią turėjo skirti kitoms, būtų iš jos išsiurbta ir atiduota Olivijai – ji mylėjo savo jaunėlę žvėriškai, ir tai ne visada atrodė normalu. Kartais Rozmari užsinorėdavo suvalgyti Oliviją, suleisti dantis į jos švelnų dilbį ar minkštą blauzdos raumenį arba net praryti ją visą, kaip kokia gyvatė, susigrąžinti ją vidun, kur jai būtų saugu. Ji buvo

sąmokslas

siaubinga motina, nė kiek tuo neabejojo, bet nebeturėjo jėgų netgi jausti kaltę. Olivija ją pamatė ir pamojavo.

Atėjus pavakarių metui, nė viena neturėjo apetito ir tik knebinėjo vasaros sezonui netinkamą avienos ir bulvių troškinį, kuriam paruošti Rozmari sugaišo daugybę laiko. Viktoras išlindo į dienos šviesą markstydamasis it urvinis žmogus, suvalgė, kas buvo padėta panosėj, ir paprašė dar, o Rozmari susimąstė: kažin, kaip jis atrodytų negyvas. Stebėjo, kaip jis valgo, kaip jo šakutė mechaniškai kyla nuo lėkštės iki lūpų ir leidžiasi, kaip jo stambios, irklus primenančios plaštakos gniaužia stalo įrankius. Jis turėjo ūkininko plaštakas – tai buvo vienas pirmųjų dalykų, į kuriuos atkreipė dėmesį. Matematiko plaštakos turėtų būti smulkios ir grakščios. Reikėjo iškart susiprasti, vos tik pažvelgus į jas. Ją pykino, prasidėjo pilvo spazmai. Gal praras kūdikį? Kaip palengvėtų.

Rozmari staigiai pakilo nuo stalo ir pareiškė, kad laikas gulti. Paprastai jos imdavo priešgyniauti, bet Džulija sunkiai šnopavo pro nosį, jos akys buvo paraudusios nuo pernelyg daug saulės ir žolių – vasarą ją kamuodavo įvairiausios alergijos, – o Silvija atrodė lyg ištikta saulės smūgio: blogai jautėsi, verkšleno ir skundėsi galvos skausmu, nors tai nesutrukdė jai pulti į isteriją, kai Rozmari liepė eiti į lovą anksčiau nei įprastai.

Kone kiekvieną tos vasaros vakarą trys vyresniosios klausdavo, ar negalėtų miegoti lauke, palapinėje, ir Rozmari kaskart atsakydavo joms – ne, nes ir taip jau atrodančios kaip klajoklės, betrūko, kad imtų taip ir gyventi; ir visai nesvarbu, kad iš tiesų klajokliai gyvena nameliuose ant ratų (kaip įtikinėjo Silvija), Rozmari iš paskutiniųjų stengėsi tinkamai prižiūrėti savo šeimą, nepaisydama sunkumų, nesulaukdama jokios pagalbos iš

vyro, kuriam kasdienis maisto gaminimas, namų ruoša ir vaikų priežiūra nieko nereiškė, kuris vedė ją tik dėl to, kad kas nors juo pasirūpintų, ir ji pasijuto dar blogiau, kai Amelija paklausė: „Mamyt, ar tau viskas gerai?“, nes būtent Amelijai skyrė mažiausiai dėmesio. Štai kodėl Rozmari atsiduso, išgėrė porą tablečių paracetamolio ir vieną migdomųjų – ko gero, mirtiną kokteilį vaikui jos įsčiose – ir tarė savo labiausiai apleistai dukrai: „Jei nori, šiąnakt su Olivija galite miegoti palapinėje.“

Prabusti ir įkvėpti rasotos žolės ir palapinės brezento kvapo buvo puiku – kur kas geriau už rūgštų tvaiką, po kiekvienos nakties sklindantį Džulijai iš burnos. Nenusakomas Olivijos aromatas buvo vos juntamas. Amelija užmerktomis akimis atsuko veidą į šviesą. Jautė, kad saulė jau aukštai danguje, ir laukė, kol Olivija nubus ir įlįs po sena pūkine antklode, atstojančia jai miegmaišį, bet galiausiai ją prikėlė ne Olivija, o Šelmis, ėmęs laižyti jai veidą. Olivijos čia nebuvo, tik tuščias jos antklodės kiautas, tarsi kas būtų ištraukęs ją lauk, ir Amelija nusiminė, kad sesuo atsikėlė, nepažadinusi jos. Ji basomis perėjo rasotą veją su Šelmiu, tursenančiu iš paskos, ir paklebino galines namo duris, bet jos, kaip paaiškėjo, buvo užrakintos – motina, aišku, nepagalvojo duoti jai rakto. Kokie tėvai užsirakina palikę vaikus lauke?

Buvo tylu ir dar labai anksti, nors Amelija nė nenutuokė, kiek valandų. Ji svarstė, ar Olivija galėjo kaip nors patekti į namus, nes sode jos nebuvo nė ženklo. Ji pašaukė seserį vardu ir išsigando savo drebančio balso – tik jį išgirdusi suprato, kad nerimauja. Amelija ilgai beldė į galines duris, bet veltui, todėl pasileido taku palei namą – išvydusi pravirus kiemo vartus, dar labiau sunerimo ir išbėgo į gatvę jau daug garsiau šaukdama: „Olivija!“ Pajutęs, kad vyksta kažkas įdomaus, Šelmis ėmė loti.

sąmokslas

Gatvėje buvo tuščia, tik vienas vyras, sėdantis į automobilį. Jis smalsiai pažvelgė į Ameliją. Ji buvo basa ir vilkėjo Silvijos išaugtą pižamą – žinojo, kad atrodo keistai, bet tai jai mažai terūpėjo. Amelija nubėgo prie paradinių durų, paspaudė skambutį ir neatleido piršto tol, kol duris atlapojo tėvas, kurį ji mažiausiai tikėjosi išvysti. Jis buvo ką tik pakeltas iš miego, veidas toks pats raukšlėtas kaip ir pižama, į visas puses styrojo pamišėlio profesoriaus plaukai, jis įdėmiai į ją įsispoksojo, tarsi neturėtų žalio supratimo, kas ji tokia. Kai suprato žiūrįs į vieną iš savo dukterų, tik dar labiau suglumo.

– Olivija, – ištarė ji, bet šįsyk pašnibždomis.

Po pietų plokščią Kembridžo dangų pervėrė žaibo tvyksnis, pranešdamas apie karščių pabaigą. Aplink sodo gale stovinčią palapinę jau buvo susibūręs ratas, kuris dienai bėgant plėtėsi ir plėtėsi, įtraukdamas vis daugiau žmonių; pirmiausia patys Lendai klajojo gatvėmis, naršė krūmynus ir gyvatvores, šaukdami Oliviją vardu iki užkimimo. Tuo metu į paiešką jau buvo įsitraukusi ir policija, o kaimynai tikrino savo sodus, daržines ir rūsius. Ratas ir toliau plėtėsi, prisidėjo upę žvalgantys policijos narai ir nepažįstami žmonės, pasisiūlę iššukuoti pievas ir pelkyną. Policijos sraigtasparniai pažeme apskraidė atokesnes gyvenvietes ir kaimus, iki pat grafystės pakraščių, sunkvežimių vairuotojai buvo įspėti atidžiai dairytis greitkelyje, kariuomenė išvaikščiojo Fenlando pelkes, bet niekas – nei sodo gilumoje be atvangos šūkaujanti Amelija, nei teritorinės kariuomenės naujokai, lietuje ropojantys Midsomerio parko pievose, – neaptiko jokio Olivijos pėdsako, nei plaukelio, nei odos šerpetėlės, nei rausvos šlepetės su triušio snukučiu, nei mėlyno peliuko.

Viską darė iš pareigos, nieko iš meilės. Galų gale pareiga pražudo žmogų.

KATE ATKINSON (Keitė Atkinson, g. 1951) – viena žymiausių šiuolaikinių britų rašytojų, istorinių romanų ir detektyvų ciklo autorė, iš viso parašiusi 15 knygų. Triskart pelnė Metų knygos Costa premiją už romanus „Anapus fotografijų“, „Gyvenimas po gyvenimo“ ir „Griuvėsių dievas“. 2011 m. už nuopelnus literatūrai buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu. „Užmirštos bylos“ – garsiausias rašytojos detektyvinis romanas, išverstas į 25 kalbas ir įkvėpęs BBC TV serialą.

Byla Nr. 1 Karštą vasaros naktį iš palapinės dingsta mergaitė. Po trisdešimt ketverių metų jos seserys atranda lemtingą pėdsaką – tik ar jau ne per vėlu?

Byla Nr. 2 Advokatų kontoroje žavi praktikantė tampa šiurpaus, nepaaiškinamo nusikaltimo auka. Bet ar žudikas taikėsi į ją?

Byla Nr. 3 Jauna motina šaltakraujiškai nužudo savo vaiko tėvą. Žmonės vadina ją žudike su kirviu – tačiau kas tą dieną iš tikrųjų nutiko jos namuose?

Kembridže privatus detektyvas Džeksonas Brodis leidžia dienas užsiimdamas nuobodžiais darbais: seka neištikimybe įtariamą moterį ir ieško dingusių kačių, bet staiga, vos per porą savaičių, lyg iš dangaus nukrinta trys sudėtingos, ilgą laiką neišnarpliotos bylos. Jis pasiryžęs rasti atsakymus, tačiau, ėmęs tyrinėti nukentėjusių šeimų istorijas, netrunka suprasti, kad kai kurie dalykai ne veltui slepiami ištisus dešimtmečius. Tiesa pavojinga, ir jis atsiduria pačiame įvykių sūkuryje.

„Užmirštos bylos“ – įtraukiantis detektyvas ir kartu daugiasluoksnė šeimos saga. Chicago Sun-Times