Žurnalas knygos.lt Nr. 2. 2020 m.

rašytojas žurnalistas

Andrius Tapinas Dovydas Pancerovas Birutė Davidonytė Akvilė Kavaliauskaitė Liudas Dapkus Dovilė Štuikienė

Tomo Kaunecko nuotrauka

8

DOVYDAS PANCEROVAS ir BIRUTĖ DAVIDONYTĖ

Žurnalistų pasakojimas apie valdžios užkulisius –lyg įtempto veiksmo trileris

12 GITANAS NAUSĖDA

Knygų skaitymas ir kolekcionavimas – neblėstanti Prezidento aistra

18 ASMENINIS SĄRAŠAS

Literatūrologės Jūratės Čerškutės žvilgsnis į įsimintiniausias praėjusių metų knygas

24 KAI ŽURNALISTIKOJE PER ANKŠTA

Dovilė Štuikienė, Rytis Sabas ir Laima Lavaste

32 APGINTI TRILERĮ

Psichoterapeutas Olegas Lapinas – apie vieną populiariausių žanrų

34 STEFANAS AHNHEMAS

Kaip scenaristas virto trilerių rašytoju

38 AKVILĖ KAVALIAUSKAITĖ

Literatūros roko žvaigždės, kur jūs?

42 ATRADIMAI

Knygos diktuoja maršrutus po dar nepažintą Vilnių

44 DELIA OWENS

50

53

54

58

60

62

67

70

72

Septyniasdešimtmetė knygų leidybos sensacija

ALVYDAS ŠLEPIKAS

Savarankiška romano „Mano vardas – Marytė“ kelionė per pasaulį

Mano metų geriausios.

Violeta Baublienė

„GYVULIŲ ŪKIO“ ŠEIMININKAS

Rašytojo George’o Orwello vargo ir šlovės kelias

Mano metų geriausios. Dovilė Filmanavičiūtė

Mano metų geriausios. Lukas Yla

Mano metų geriausios. Jogaila Morkūnas

ROMANAS SU INGA

Andrius Tapinas neria į naują avantiūrą

Mano metų geriausios.

Nora Žaliūkė

60

104

VIRŠELYJE – Andrius Tapinas, Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė, Akvilė Kavaliauskaitė, Liudas Dapkus ir Dovilė Štuikienė

Tomo Kaunecko nuotrauka, Austėjos Jablonskytės stilius, stilistės asistentas Lukas Juodis, Julijos Estko ir Rasos Sinkevičiūtės makiažas, Anželikos Wojc šukuosenos, „Zara“ ir „Aprangos“ drabužiai, „Aldo“ avalynė

VYRIAUSIOJI REDAKTORĖ

Daina Žemaitytė

VYKDOMOJI REDAKTORĖ

Irma Laužikaitė

DIZAINERIS

Tadas Šaučiulis

74

ITALIŠKA SAGA

Juliet Grames parašyta močiutės istorija

78 „LIVRARIA LELLO“

Knygynas, kuriame gimė Hario Poterio žvaigždė?

82

84

107

90

KALBOS REDAKTORĖS

Asta Demšienė ir Gabija Vaičiulė

LIUDAS DAPKUS

Kas verčia mus bastytis po atokiausius pasaulio kampelius?

JŲ SVAJONIŲ AFRIKA

Ernestas Hemingway ir Gabrielė Štaraitė

90 RAŠYTOJA SU HANTELIAIS

96

Renata Šerelytė griauna mitus

ALDONA RUSECKAITĖ

Literatūros klasikus pavertė gyvais, jausmingais žmonėmis

102 KAI KNYGOS ATGYJA

Kalnupės biblioteka – instagramo žvaigždė

104 PAULIUS JURKEVIČIUS

Italija: knygas skaito, rašo ir leidybos madas diktuoja moterys

106 VAIVA RYKŠTAITĖ

Havajai: knygų klubo atradimai

107

MARTYNAS ŠIAUČIŪNAS-KAČINSKAS

Pietų Korėja: pirkti knygų – po žeme

108 LINA EVER

Vokietija: už detektyvus ir trilerius!

109

VIOLETA BAGDANAVIČIŪTĖ

Didžioji Britanija: senųjų knygynų dvasia

110 ERIKA UMBRASAITĖ

112

ŽURNALĄ RENGĖ: Violeta Bagdanavičiūtė, Markas Cechanovičius, Jūratė Čerškutė, Liudas Dapkus, Lina Ever, Paulius Jurkevičius, Akvilė Kavaliauskaitė, Karolina Masaitytė, Dalia Musteikytė, Skirmantė Palčinskaitė, Gerda Peleckytė, Tomas Petraitis, Rasa Pinelytė, Vaiva Rykštaitė, Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, Gabrielė Štaraitė, Dovilė Štuikienė, Erika Umbrasaitė, Eglė Urbonaitė, Andrius Užkalnis

Prancūzija: 2 minutės per dieną

ANDRIUS UŽKALNIS

Net neprašytas aiškina, kaip tapti rašytoju

LEIDĖJAS

BALTO leidybos namai leidykla@balto.lt, www.balto.lt Vilniaus g. 9, LT-01102 Vilnius

TIRAŽAS – 15 000 EGZ.

SPAUSDINO

UAB BALTO print Utenos g. 41B, LT-08217 Vilnius

Tomo Kaunecko

Apie realius ir nerealius pavojus

Naujienų portalo 15min tyrimų skyriaus komanda – Dovydas PANCEROVAS (32) ir Birutė DAVIDONYTĖ (29) – Lietuvoje tai padarė pirmoji. Žurnalistinį tyrimą papildanti bendra jų knyga „Kabinetas 339“ – tiesus ir atviras žvilgsnis į šalies valdymo užkulisius, kurių centre – premjeras Saulius Skvernelis ir jo aplinka, daranti poveikį sprendimams, priimamiems Vyriausybės vadovo kabinete, pažymėtame 339 numeriu.

DDaugiau nei metus trukęs jūsų tyrimas apie tamsius reikalus energetikos srityje, kurį publikavo 15min, supurtė Lietuvą. Kodėl šia tema nusprendėte parašyti dar ir knygą – ne viską į portalą sudėjote, norėjote, kad šis darbas įsimintų ilgiau nei straipsniai, nors ir skandalingi?

Dovydas: Savo tyrimus publikuojame portale, bet daugybė svarbių dalykų taip ir lieka užkulisiuose, nepasakyti, nes tai susiję su žurnalistų darbu, patiriamu spaudimu. Mums atrodė, kad, papasakojus istoriją nuosekliai, viskas atsivertų plačiau, galėtume atskleisti daugiau detalių. Buvo svarbus ir kitas dalykas: žmonės, su kuriais kalbėdavome off the record – be teisės publikuoti, sutikdavo viską atvirai, su vardais ir pavardėmis papasakoti knygai.

Birutė: Jiems buvo svarbu, kad tai knyga, ne straipsnis, ji gyvena daug ilgesnį gyvenimą, kitoks jos ciklas. Tam tikra prasme knyga –liudijimas istorijai, kas šiuo etapu vyko politikoje. Ir mes jutome motyvaciją tą liudijimą palikti. Diskutavome su Dovydu, kad būtų įdomu surasti panašaus stiliaus knygų apie ankstesnius laikmečius Lietuvoje, juk patyrėme daug įdomių etapų – tai ir Rolando Pakso istorija, ir kitos. Esu gana jauna, tų dalykų gerai neprisimenu. Kadangi įvykiai buvo senokai, net internete nepavyksta visko rasti.

Dovydas: Berašant knygą motyvacija pildėsi ir keitėsi. Pavyzdžiui, atsirado edukacinių intarpų, juose jauniems žmonėms, kurie mus skaitys ir galbūt norės tapti žurnalistais, paaiškinama, kas yra šaltinis, vienas ar kitas darbo metodas. Tai irgi prideda išliekamosios vertės.

DALIA MUSTEIKYTĖ

Amerikoje tokios žurnalistinį tyrimą lydinčios knygos seniai ne naujiena. Galbūt, Dovydai, rašyti įkvėpė ir paties mokslai JAV?

Dovydas: Padarius ką nors didesnio, neparašyti apie tai knygos Amerikoje būtų keista ir nedarbštu.

Birutė: Apie Donaldą Trumpą žurnalistai jau yra prirašę tiek knygų, kad neįmanoma visų perskaityti, nors prezidentas dar net nebaigė kadencijos. Daug skaitėme apie Votergeito skandalą, kuris išvertė iš posto Valstijų prezidentą Richardą Nixoną. Pamatėme, kad jau senos Bobo Woodwardo ir Carlo Bernsteino knygos „All the President’s Men“ rašymo stilius labai panašus į mūsiškį, netgi perėmėme iš jų manierą pasakoti trečiuoju asmeniu – pavardėmis. Šie autoriai susidūrė su ta pačia problema: kai knyga rašoma dviese, neįmanoma sugalvoti dviejų pirmųjų asmenų. „Mes“ būtų buvęs kažkoks nenuoširdus. Tikėjote, kad žmonėms bus įdomu, kad jus pirks, reaguos, nesakys, jog visą istoriją ir taip žinojo iš portalo?

Dovydas: Nesitikėjau, kad knyga taip paeis, –pirmas penkių tūkstančių egzempliorių tiražas parduotas per mažiau nei savaitę. O ar apskritai ją lydės sėkmė, per daug nesijaudinau. Tiesiog galvojau, kad padarėme gerą darbą, o kiek žmonių perskaitys, tiek perskaitys, – paaiškės, kiek įdomi politika. Jei būtume pardavę du tūkstančius, dėl skaičiaus nebūčiau per daug nusiminęs. Bet pardavėme penkiolika.

Knygos startas buvo sudėtingas, nes nutiko taip, kad reklamos kampanija įstrigo ir pirmas tiražas buvo nupirktas išvis be jokios reklamos. Neprašėme nei Andriaus Tapino,

„ Jei būtume pardavę du tūkstančius, dėl skaičiaus nebūčiau per daug nusiminęs. Bet pardavėme penkiolika.

nei Liudviko Andriulio ar Aurelijaus Katkevičiaus dalytis įspūdžiais apie „Kabinetą 339“. Net nedavėme jiems knygų. Jie patys pirko ir rašė atsiliepimus, dėl to ėjo pardavimai. Socialinių tinklų burbulas knygą pasigavo. Ir aš dėl to nustebau.

Dar iki pasirodant knygai paaiškėjo, kad Saulius Skvernelis serga onkologine liga. Nenorėjote atsisakyti „Kabineto 339“ idėjos? Nesulaukėte priekaištų, kad mušate jau ir taip gulintį?

Birutė: Negirdėjome nė vieno atsiliepimo, kodėl rašome apie sergantį. Sau buvome davę tokį atsakymą: parašėme apie valdžios viršūnėje esantį žmogų, kurio sprendimai lemia kiekvieno mūsų gyvenimą. Tai knyga ne apie asmeninius reikalus, o apie jo Vyriausybės sprendimus. Žiūrint per žurnalistikos etikos prizmę, manau, būtume neetiški, jei nepublikuotume svarbios informacijos bijodami, ką apie mus pagalvos, pasakys. Esate pratę rašyti apie kitus – toks žurnalistų darbas. Knygoje pasakojate, kaip renkate medžiagą, sėdite Seimo archyve ir valandų valandas klausotės garso įrašų ar diskusijų posėdžiuose, kaip jaudinatės prieš interviu. Rašyti apie save sunku?

Dovydas: Kai rašau apie kitus, jaučiu labai didelę atsakomybę, turiu kiekvieną dalyką įrodyti, pagrįsti, pats negaliu ko nors teigti. Netgi jei leidžiu ką suprasti tarp eilučių, turiu būti šimtu procentų tikras, kad tai yra tiesa. O pasakoti apie save lengviau, nes reikia tik susivokti istorijoje ir erdvėje, kurioje veiki, suprasti savo motyvus, kas trukdė ar padėjo, ir parašyti.

Birutė: O man kartais būdavo sunkoka. Buvome nusprendę, kad istoriją pasakosime atvirai tokią, kokia ji buvo. Rašydama, prisimindama kai kurias vietas jaučiausi nesmagiai, ta istorija mums nebuvo džiugi. Kai kurie epizodai – šlykštoki. Manau, labai gerai, kad nusprendėme atversti visas kortas ir papasakoti net tai, kas buvo susiję su mūsų komanda.

Dovydas: Kadangi prašėme kitų atvirai kalbėti, kas nutiko dirbant Vyriausybėje, nepapasakoti apie save negalėjome. Pirmąją savo knygą „Kiborgų žemė“ prisimenu su simpatija, o ši, vertinant asmeniškai, – tokia šlykšti, pats jos dar kartą neskaityčiau, audioknygos net neklausiau. Turiu omenyje tai, ką patyrėme dirbdami kartu su Šaru (buvęs tyrimų skyriaus kolega Šarūnas Černiauskas, susikompromitavęs dėl surinktos informacijos pardavinėjimo – red past.), ir taip toliau. Kita vertus, kai pagalvoji atsiribojęs nuo asmeninių jausmų, šita istorija absoliučiai nereali Dirba viena komanda, keturi žmonės, vienas tampa premjero patarėju, kiti pradeda tirti jo boso veiklą, tada paaiškėja, kad jų geriausias draugas slapta dirba slaptam premjero patarėjui... Tokių dalykų neišgalvotum. Kai pradėjome planuoti knygą, nei aš, nei Birutė dar nežinojome, kaip viskas bus su Šaru.

Tyrimą pradėjote trise su šiuo kolega, bet planavote rašyti tik dviese?

Birutė: Siūlėme Šarūnui prisidėti, bet jis nenorėjo. Iš pat pradžių buvo aišku, kad rašysime dviese.

Kaip techniškai įmanoma tą daryti dviese? Kaip nesusipykti, nesusimušti?

Birutė: Gerai, kad ir mes turime kabinetą, uždarius jo duris dėl neblogos garso izoliacijos redakcijai ne tiek daug kivirčų girdėjosi (šypteli). Pradėjome nuo išsamaus knygos plano, skyrių išdėstymo, ėjome per įvykius, susidėliojome, kuris ką rašysime.

Pasidalijome skyrius per pusę pagal tai, į kokią temą kiekvienas esame įsigilinęs, kur daugiau dalyvavome, paskui sudėjome skyrius į vieną ir užsidarę kabinete kartu garsiai skaitėme, redagavome, diskutavome dėl pastraipų, kaip turime sudėlioti sakinius, žodžius, ką galime rašyti. Iš principo viską perrašėme, suvienodinome stilių. Mums pasisekė, kad abu rašome panašiu stiliumi, dramatiškų skirtumų nebuvo. Prieš tai esame rašę nemažai straipsnių kartu, tai padėjo.

O kaip dalijotės darbu atlikdami tyrimą? Birutė ėmėsi dokumentų, Dovydas vaikščiojo pas pašnekovus?

Dovydas: Viską darėme kartu – tai, ką reikia atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Būdavo, kad aš geriau nueidavau pas šaltinį, o Birutė patikrindavo Registrų centre informaciją, nes ji tą daro daug greičiau, nors prieigą ir žinių turime abu.

Birutė: Jei pašnekovų būdavo daugiau, tardavomės, kuris ką geriau pakalbintų. Pradžioje aš eidavau kalbinti premjero, nes kažkodėl skyriaus vyrukai manė, kad man, merginai, geriau pasiseks...

Dovydas: Kadangi premjeras sudaro mačisto įspūdį, galvojome, kad deramai neįvertins, su kuo kalba. Bet, regis, įvertino...

Kiek mistiškai knygoje atrodo slaptieji šaltiniai Ka ir Raktininkas. Jie išties egzistuoja?

Dovydas: Žinoma. Vis gauname signalų, kad premjeras jų ieško, bet kol kas neranda.

Ar jie skaitė rankraštį?

Dovydas: Savo citatas. Ir žinojo kontekstą, kur bus minimi. Atsižvelgėme į pastabas, kai ko jie neleido naudoti, nes žinojo, kad pagal tai galėtų būti identifikuoti.

Vadinasi, Ka ir Raktininkas saugūs, tebedirba ir toliau jums siunčia koduotą informaciją. Beje, kaip vyksta tas kodavimas?

Birutė: Koduotų žinučių programėlės saugios ir tokios pat patogios kaip, pavyzdžiui, mesindžeris. Bendrauti taip tikrai paprasta – rašai žinutę, ji perduodama koduotu signalu.

Dovydas: Žinome, kurios programėlės saugesnės, nors, aišku, jei užsirautume ant kokios CŽV, jas nulaužti nebūtų sudėtinga. Bet dėl eilinės istorijos, nesant jokio pagrindo, niekas jų nenulaužtų Paprasta pamoka: jei gali nuo ko nors apsisaugoti, nėra priežasties, kodėl neturėtum to daryti. Net jei atrodo kvaila, kad eidamas susitikti su šaltiniais dėl jų saugumo nesisegi laikrodžio, neimi telefono, neįrašinėji, ką nors pasižymi nebent ranka.

Birutė: Aišku, gali atrodyti kaip paranojikas. Gal tokie kam nors, perskaičiusiam knygą, ir pasirodysime, bet kai sužinai, kad galingiausioje Lietuvos žvalgybos institucijoje, turiu omenyje Valstybės saugumo departamentą, darbuotojams buvo dalijamos anketos su mūsų pavardėmis – jose pareigūnai turėjo atskleisti ryšius su mumis, – tada pagalvoji, kad gal verčiau naudotis programėlėmis.

Ne vienas knygos epizodas priminė detektyvą. Pavyzdžiui, kaip Dovydas eina į susitikimą kažkur garaže, o nepažįstamas automobilis ima judėti iš paskos. Ar realų pavojų teko patirti?

Dovydas: Visai neseniai apie tai galvojau: kai darėme tyrimą, žinios iš mūsų nutekėjo, Agnė Širinskienė kreipėsi į visas

„Rašydama, prisimindama kai kurias vietas jaučiausi nesmagiai, ta istorija mums nebuvo džiugi.

Kai kurie epizodai –šlykštoki.

žvalgybos institucijas, ieškodama informacijos apie mus. Tuo metu buvo įtemptas laikas ir visokie persekiojimai, sekimai atrodė labai realistiškai. Bet kai visa tai baigėsi, išėjo knyga, viskas atlėgo.

Birutė: Realus pavojus buvo toks, kad valdžia išties bandė apriboti mūsų darbo priemones. Ir jei bandymai tą padaryti būtų pavykę, šiandien negalėtume dirbti taip, kaip dirbame. Tarkim, jei būtume atkirsti nuo Registrų centro duomenų, tiriamoji žurnalistika būtų daug sudėtingesnė, nes nieko negalėtum patikrinti oficialioje duomenų bazėje. Skaičiavome su kolegomis, kad per trejus metus buvo, rodos, penkiolika bandymų įtraukti pataisas, kurios ribotų žiniasklaidos laisvę arba duomenų prieinamumą. Laimė, visuomenė palaikė žurnalistus ir šių dalykų nepavyko įteisinti. Tai būtų buvęs daug didesnis pavojus už fizinius persekiojimus.

Dovydas: Galėjome sudegti per vieną sąmoningai istorijoje atsiradusį žmogų, kuris teikė melagingą informaciją. Jei būtume pasitikėję, jos netikrinę... Realiai ir, manau, pagrįstai redakcijoje jautėmės apgulti iš politikų pusės.

Pastaruoju metu žmonės, kurie anksčiau nebūtų kalbėję apie Skvernelį ir kitus dalykus, susitiko su mumis ir papasakojo, kokią situaciją matė patys. Paaiškėjo, kad tai, kaip surašėme, kaip sakė mūsų šaltiniai ir ką radome dokumentuose, buvo tiesa. Mums asmeniškai tai buvo svarbiausias atsiliepimas. Tiems žmonėms reikėjo drąsos papildyti istoriją naujomis detalėmis. Manau, kai kurie jų kada nors ryšis duoti apie tai interviu. Vienas žmogus iš priešiškos stovyklos jau sakė, kad su mumis bendraus, nes nemalam šūdo.

Dovydai, esi knygos apie Maidano revoliuciją „Kiborgų žemė“ autorius, rašai romaną apie žurnalistiką, augini du sūnus. Kaip ir kodėl tavo gyvenime atsirado žurnalistiniai tyrimai?

Dovydas: Sakyčiau, nuo vaikystės ta linkme sukau. Pradėdavau kuo nors domėtis – „Titaniku“,

Jonas Miklovas „Aš – stebuklas, jūs nepastebėjote?“

Sporto žurnalisto žvilgsnis į neeilinius Kauno „Žalgirio“ metus – nuo 2008-ųjų iki 2013-ųjų, kai garsiausią šalies krepšinio klubą valdė Vladimiras Romanovas. Knygoje rašoma ir apie tai, kaip verslininkas krepšininkų sveikatą tikrino... odos dujų analizatoriumi.

dinozaurais, Antruoju pasauliniu karu – ir, būdavo, galiu metus skaityti knygas apie tą patį, rinkti iškarpas. Čia gal charakterio savybė –gilintis lėtai į vieną temą iki detalių, o ne greitai į ką nors reaguoti. Romaną apie žurnalistiką nusprendžiau rašyti dėl to, ką patiriame čia, dirbdami tyrimų skyriuje. Kadangi dalį aprašytų dalykų panaudojome publicistinėje knygoje „Kabinetas 339“, romaną reikia perdaryti. Beje, kai kas abiejose knygose tikrai neplanuotai sutapo. Romane numatęs kolegos išdavystę, negalėjau įsivaizduoti, kad taip nutiks ir tikrovėje... Kitas dalykas, kuris man labai svarbus, – kalba, dar reikia su ja padirbėti.

Birute, kodėl tu ėmeisi sudėtingų tyrimų, o ne rašai tradiciškai moteriškomis laikomomis temomis – apie keliones, gyvenimo būdą?

Birutė: Atėjau į žiniasklaidą kaip sporto žurnalistė, tada perėjau į aplinkosaugos sritį, apie tai rašiau kelerius metus, paskui tapau aktualijų –politikos žurnaliste, galiausiai pasirinkau tyrimus. Visos sritys, kuriose dirbau, man buvo labai įdomios. Tikriausiai tyrimai atsirado natūraliai, pajutau, kad noriu padaryti ką nors rimtesnio, didesnio, ilgai gilintis. Šitas darbas toks, kad niekada neuždarysi durų iki galo. Geras tyrimas pavyks tik tada, kai juo gyvensi. Tau turi rūpėti, skaudėti dėl to, kas vyksta.

Laisvalaikiu mėgstu teatrą, knygas – man atrodo, kad skaitymas – svarbiausias dalykas žmogui, kuris nori gerai rašyti.

Kartą jau drauge pasitikrinę, rašytumėte dviese ir toliau?

Birutė: Mes nesusipykome.

Dovydas: Ir dabar darome didelį projektą, pasakojame istoriją su unikaliais garso įrašais, kalbame apie kriminalinį nusikaltimą ir sistemą, kuri leido tam įvykti. Taigi, realiai tęsiame bendrus darbus. Ir dar abu gyvi.

Dainius Sinkevičius „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“ Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinusi knyga. Delfi.lt specialusis korespondentas atskleidė tiesą apie šešerius metus Pravieniškių pataisos namuose veikusią pavojingą nusikaltėlių grupuotę, kuriai pakluso ne tik kaliniai, bet ir darbuotojai.

Michelle McNamara

„Išnyksiu tamsoje“

Skamba tiesiog neįtikėtinai: žurnalistė nutarė išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo Kaliforniją terorizavęs žudikas, po paskutinio nusikaltimo 1986-aisiais dingęs lyg į vandenį. Tūkstančius sekėjų turintis tinklalapis virto knyga. Praėjus keliems mėnesiams nuo jos pasirodymo, pareigūnai pasibeldė į įtariamojo namus.

Nuotykis visam gyvenimui

Knygos – tema, kuriai

Prezidentas Gitanas NAUSĖDA (55) sunkiai atsispiria. Nors laukia jau kitas susitikimas, šalies vadovas dar pakviečia į savo kabinetą, iš rašomojo stalo stalčiaus ištraukia

Rainerio Marios Rilke poezijos tomelį ir perskaito keletą posmų. „Kartais, kai prireikia išsklaidyti dienos įtampą, pasiimu jį, – pasidalija reta atokvėpio akimirka. – Atsiverti ir – amžinybė prieš akis.“

IRMA LAUŽIKAITĖ

NNe viename interviu esate minėjęs, kad vaikystėje labiausiai mėgote Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykius“. Kuo jie taip sužavėjo?

Teigiami herojai nei vaikams, nei suaugusiems nėra įdomūs. Jie per daug schematiški ir teisingi, todėl nepatrauklūs. Gal Danukas ir nėra toks paklusnus, bet geros širdies, o jo išdaigos ne tokios jau blogos. Matyt, jaučiau, kad esu toks pat padykęs, bet turiu šansų... Tapti prezidentu?

Tuo metu tikrai apie tai negalėjau galvoti (juokiasi) Tikėjau, kad ir padykęs vaikas užaugs geru žmogumi, pasirinks tinkamą gyvenimo kryptį. Ne paslaptis, jog dažnai daugiau pasiekia ne tie, kurie mokosi tik geriausiais pažymiais. Psichologai galėtų geriau paaiškinti, bet, man atrodo, tai lemia asmenybės žingeidumas. Per išdaigas, eibes geriau pažįsti pasaulį ir įvairias jo spalvas, paskui gyvenime, matyt, tai ir praverčia. Nei vaikystėje, nei paauglystėje nebuvote knygų rijikas, aistra skaityti atsirado jau universitete studijuojant ekonomiką. Knygoms turėjo ateiti savas laikas?

Tai buvo ir žmonių, kurie mane tuo metu supo, inspiracija, ir paties vidinis poreikis. Galbūt dėl pakankamai judraus gyvenimo būdo buvau giliai viduje jį paslėpęs. Aš, kaip ir daugelis jaunų žmonių, atradau Hermanną Hesse, Franzą Kafką, Gabrielį Garcíą Márquezą, tą tiesiog būtiną autorių trejetuką. Šios knygos, manau, atsirado kaip savotiška antitezė. Juk tuo metu visur buvo brukama, kad materializmas – vienintelė teisinga gyvenimo ideologija. Ir staiga aš, jaunas žmogus, suvokiau, kad pasaulis daug platesnis ir įdomesnis. Smegenys ėmė ieškoti kitokio peno.

Roberto Dačkaus nuotrauka

Tie autoriai mane taip patraukė, kad vienu metu netgi ėmiau keisti gyvenimo būdą, tapau uždaresnis, kontempliatyvus. Gal kiek jaunatviškai bandžiau mėgdžioti tuos herojus. Toks vienišas vilkas. Supratau, kad pasaulis yra ir už materijos ribų, yra ir žmogaus dvasia. Man tai buvo didelis atradimas.

Mokykloje protestavau prieš prievartinį skaitymą, o studijų metais pasinešiau į knygas. Jauno žmogaus smegenys kaip kempinė – randi lobių ir jie tiesiog įtraukia.

Šiuolaikiniai tėvai skundžiasi, kaip sunku sudominti vaikus skaitymu. Jūs ėmėtės kokių gudrybių, kad į knygų tinklą įtrauktumėte dukras, ar ramiai laukėte, nes prisiminėte savo patirtį?

Supratau, kad prievarta tikrai nesudominsi. Viena dukra šiek tiek skaitė kriminalinius romanus, kita – absoliučiai viską. Mano indėlis buvo paprastas: netrukdžiau įsigyti knygų, jos biblioteka pilnėjo greičiau negu mano. Tai, be abejo, susiję su kaštais, nes knygos nepigios, bet nė karto nepasakiau „ne“.

Pamenu, su žmona vykome į Ameriką, man buvo duotas parėdymas žūtbūt rasti ką tik pasirodžiusią paskutinę Hario Poterio serijos knygą. Dukra laisvai skaitė anglų kalba. Tuo metu įsitikinau, kokią naudą teikia knygų skaitymas: staiga vaikas, kuris kalbėjo paprastais žodžiais, pradėjo vartoti išraiškingus sinonimus, metaforas. Geriausias

„ Kai tik leidžiu dieną namuose, nesyk užsuku į biblioteką –tiesiog pasėdėti, nes tai mano kampelis.

būdas vaikui tapti asmenybe – tam netrukdyti. Kita dukra skaitymu susidomėjo šiek tiek vėliau, jai, matyt, nutiko panašiai kaip ir man.

Knygoms šiuolaikiniame pasaulyje tenka varžytis su sparčiau patiriamais malonumais: pakanka į rankas paimti telefoną – ir atsiveria daug galimybių... Ar knygoms lemta išlikti?

Nežinau, kaip pasakyti: žmogau, pažiūrėk į knygą, ne tik į ekraną... Be abejo, galima man prieštarauti, kad ir ekrane įmanoma paskaityti tą pačią knygą, bet popieriaus lapų čiurenimas –

Knygos Prezidento namų bibliotekoje išrikiuotos ne pagal temas, o pagal... aukštį. Jis pripažįsta, kad tai keistas įprotis. Netgi labai reto Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ rinkinio 9 tomai sudėti ne vienas šalia kito, o įvairiose vietose – jų įrišimas skirtingas, tad ir aukštis skiriasi

kažkas daugiau, kažkas sakralaus ir intymaus. To nepatirsi su planšete. Ir, netgi kalbant apie žinias, ne viską rasi tame visagaliame gugle – kai kas bus labai paviršutiniška, visiškai neverta dėmesio. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad popierinė knyga, pralaimėjusi pirmąjį kėlinį ir, atrodytų, pasmerkta pralaimėti kitus, turi teisę egzistuoti. Man tai labai smagu, nes jau buvau prisiklausęs futurologų vizijų, jog viskas, skubėkite kolekcionuoti knygų. Jūsų knygų kolekcija (ar nuotykis, kaip esate pavadinęs) buvo pradėta netikėtai: jūs, tuomet Lietuvos banko Pinigų politikos departamento direktorius, kabinete pasikabinote savo autoriteto, tarpukario ekonomisto Vlado Jurgučio, portretą ir sumanėte įsigyti kadaise jo išleistas knygas.

Tačiau kai jos išsirikiavo lentynoje, pasukote visai kita linkme ir ėmėte rinkti knygas apie Lietuvos istoriją?

Kaip jau minėjau, mano gyvenime daug kas vyko antitezės principu.

Pradėtas knygų apie Lietuvos istoriją kolekcionavimas buvo kaip antitezė ekonomikai. Jei būčiau ėmęs rinkti knygas apie ekonomiką, tai būtų buvęs perteklinis dalykas. Tiesiog protestavau ir susikūriau savotišką antitezę istorinių žinių trūkumui, juk tuo metu, kai buvau mokinys, mūsų nemokė istorijos. Tai suprantu tik dabar, tada sprendimas nebuvo apgalvotas.

Kaip manote, gal kolekcionavimo aistra paveldima: juk paauglystėje padėjote tėvui, kuris puoselėjo kaktusų kolekciją?

Kaktusai buvo tuomet, kai man buvo šešiolika septyniolika. Tai buvo kaktusai, kurie negalėjo augti žemėje, išgyvendavo tik įskiepyti į stiebą. Ir aš skiepijau. Ar turite kaktusų dabar?

Du. Abu padovanoti. Iš tėvo kolekcijos nieko neliko, tie kaktusai buvo neilgaamžiai.

Manau, žmogus turi turėti kolekcionavimo polinkį. Nors... Vienu metu buvau pagalvojęs, gal galiu suformuoti dar kitą savo kolekcijos atšaką, ieškoti ne tik knygų, bet ir Vilniaus atvirukų. Atsirado pagalbininkų, kurie siūlėsi užvesti ant kelio. Surinkau dvidešimt ar trisdešimt atvirukų, bet pamačiau, jog tai – ne man, ieškau be aistros, be meilės...

Padėjau albumą su jais į lentyną ir baigiau. Matyt, turi būti kažkas daugiau. Dažnas vaikystėje renka pašto ženklus, popieriukus, bet retas tai daro ir vėliau. Jūsų bibliotekoje – apie keturis tūkstančius knygų, iš jų antikvarinių – keturi penki šimtai. Knygų kolekcionavimą esate palyginęs su liga, nes patyrėte, kaip širdis tiesiog veržiasi iš krūtinės, kai pagaliau į rankas paimate atkakliai ieškotą leidinį. Juolab ir ligos šalutinis poveikis – neįtikėtinai išsiplėtęs akiratis – netgi yra geidžiamas...

Rinkimų kampanijos įkarštyje sulaukiau Tomo Venclovos pasiūlymo dalyvauti diskusijoje apie naująją jo knygą. Tikrai tuo metu nebuvo laiko jos rimtai paskaityti, galėjau tik atsiversti. Po diskusijos sulaukiau atsiliepimų: „Kaip gerai pavarei...“ Ar būčiau galėjęs tai padaryti, jei nebūčiau domėjęsis istorija ir skaitęs tiek įvairių knygų? Neabejoju, būčiau patyręs visišką fiasko. Galimybė saugiai jaustis toje teritorijoje, kuri pagal profesiją nėra artima, –didžiausias laimėjimas, kurį patyriau iš kolekcionavimo.

Tad jūsų kolekciją papildžiusiam naujam eksponatui nelemta tik rinkti dulkių lentynoje?

Tikrai negaliu pasigirti, kad perskaičiau visas knygas, – juk kai kurios yra lotynų kalba, o aš jos nemoku. Silpnai skaitau ir lenkiškai. Kai kurias knygas tik perverčiu, kai kurias šiek tiek paskaitau, o kai kurias įdėmiai išstudijuoju. Apie vieną savo kolekcijos eksponatų netgi esu parašęs straipsnį „Knygotyros“ žurnalui. Tai 1818 metais Tilžėje leista lietuviška knygelė apie Martyno Liuterio gyvenimą, pirmasis leidimas. Visuose bibliografiniuose žinynuose ta knyga buvo laikoma dingusia.

Ar tapus šalies vadovu lieka laiko knygų paieškoms – esate pasakojęs, kaip paprastai šeštadienio rytais sėsdavote prie kompiuterio ir patikrindavote, o gal kuriame aukcione pasirodė vertas laimikis ir laikas užmesti meškerę?

To nebedarau dėl dviejų priežasčių. Tikrai neturiu tiek laiko. Antra vertus, nebėra tiek knygų, kiek buvo anksčiau. Aišku, galima sakyti, kad anksčiau saulė buvo skaistesnė ir žolė žalesnė... Neatsiranda naujų knygų, porą kartų

„

Tikrai nemanau, jog kas nors atsitiks knygoms, jei bus imamos ne su baltomis pirštinėmis.

dar pabandžiau, na, pamaniau, o gal ką nors pavyks rasti kaip senais gerais laikais, bet – jokio rezultato. O ar randate laiko užsukti į savo biblioteką?

Be jokių abejonių. Kai tik leidžiu dieną namuose, nesyk užsuku, kartais be jokių intencijų – tiesiog pasėdėti, nes tai mano kampelis, aš čia gerai jaučiuosi.

Man patinka išsitraukti kokią nors knygą – ji gali būti jau skaityta, tarkim, Hermanną Hesse, – ir pažiūrėti, o už ko dabar užklius akis? Skirtumas, kaip skaitei anuomet ir skaitai dabar, – milžiniškas. Neberandu to, ką tada rasdavau, o randu tai, ko tada nesuvokdavau. Lyg būčiau visai kitas žmogus. Kartais aš – galbūt tai daro daugelis mūsų – pabandau įlįsti į tą jauseną, koks buvau, kai man buvo dvidešimt. Dažniausiai tai neįmanoma, nes neprisimename, kaip tuomet jautėmės fiziškai. Bet paėmęs knygą gali prisiminti, kaip tada suvokei tekstą, ir palyginti. Supranti, kad per tą laiką nestovėjai vietoje.

Esate neatsparus ir knygų, ypač senų, kvapui?

Jei kas nors įsivaizduoja, kad senos knygos atsiduoda pelėsiu, – klysta. Kvapas gali būti labai patrauklus. Kai kas nors užeina į mano biblioteką, kurioje knygos sudėtos atvirai, nėra jokių stiklų, kartais paklausiu: o kaip kvapas? Ir išgirstu: „Neblogas.“

Bet juk dulkės kaupiasi?..

Labai daug mitų esame prisigalvoję ir apie jas, ir apie tai, kad senas knygas galima vartyti tik su baltomis pirštinėmis. Suprantu, kad jos gali būti reikalingos, bet tikrai nemanau, jog kas nors atsitiks knygoms, jei bus imamos

švariomis rankomis. Daugelis XVI amžiaus knygų yra kur kas geresnės kokybės ir būklės negu tos, kurios išleistos prieš septynerius aštuonerius metus. Aišku, anuomet taip pat buvo laikotarpių, kai knygos spausdintos tokiame prastame popieriuje, kad vos paimtos į rankas pradeda byrėti.

Smalsiam svečiui leistumėte pavartyti ir seniausią savo kolekcijos eksponatą?

Be abejo. Tai nedidelė, trisdešimt aštuonių puslapių, Erazmo Stelos knygelė apie Prūsijos istoriją, išleista 1518 metais. Ji įrišta su kitomis. Kažkada užsiminėte, kad ieškodamas retų knygų esate patyręs tokių neįtikėtinų istorijų, kurias tikrai būtų verta sudėti į knygą.

Optimistiškai tai sakiau, kai mano buvo kitoks statusas ir atrodė, jog istorijos vertos knygos. Dabar taip jau negaliu pasakyti.

Jei jau istorijų netaupote rankraščiui, gal galite papasakoti nors vieną iš tos gausybės?

Vieną knygą-albumą jau buvau nurašęs, nes ji niekaip manęs nepasiekdavo. Pardavėjas vis patvirtindavo, kad ją išsiuntė. Paskui gaudavau iš jo žinią, kad knyga sugrįžo. Siunčia man vėl. Ji vėl grįžta jam. Ketvirtą kartą parašė, kad vėl išsiuntė. Po to laiško – tyla. Gavau knygą praėjus metams ir dviem mėnesiams. Tai buvo nelaukta ir netikėta. Nesuprantu, kur ji pragulėjo ir kas jai nutiko. Net netyrinėjau, kas parašyta ant siuntos, nes taip nustebau, kad skubėjau kuo greičiau išpakuoti ir įsitikinti, jog ji pagaliau mano rankose.

Kita istorija – komiška. Pardavėjas vokietis, kuris apie kirilicą turėjo menką supratimą, negalėjo tiksliai aprašyti knygos. Tik tiek, jog tai litografijos, vaizduojančios miestus ir apylinkes. Nebuvo žodžio „Vilnius“, bet kažkodėl – gal dėl leidimo datos, spaustuvės – man kilo įtarimas, kad tai retas Pompėjaus Batiuškovo albumas, kurį norėjau įsigyti.

Paprašiau, kad atsiųstų nuotrauką. Pardavėjas paaiškino, jog sūnus, kuris tai galėtų padaryti, kažkur išvažiavęs. Kaip tik tuo metu planavome kelionę į Olandiją, pažiūrėjau žemėlapyje, kad tas miestelis Šiaurės Vokietijoje būtų visai pakeliui, kodėl gi neužsukus ir neįsitikinus, ar ten yra tai, ką nuspėjau? Į tokį pasiūlymą pardavėjas atsakė, jog jau yra susidomėjęs kolekcininkas iš Antverpeno, bet aš kreipiausi pirmas, man jis teikia pirmenybę, tačiau turiu greitai apsispręsti. Buvo nelengva pirkti katę maiše... Nutariau rizikuoti. Pervedžiau pinigus, bet paprašiau nesiųsti, bus patikimiau, jei užsuksiu ir pats pasiimsiu.

Priartėjus prie miestelio pasirodė, kad įvažiuoti į jį neįmanoma, nes perkasti keliai – remontas. Pardavėjas atvažiavo miško keliuku, aplinkkeliu, palydėjo iki savo namų. Gražus tipiškas vokiškas miestelis. Įėjome į knygų pilnus namus. Aš nieko

nemačiau, nes mintis sukosi tik viena: greičiau nešk man tą albumą. Atneša, o mano galvoje sumaištis: ir ką ten pamatysiu... Atverčia titulinį puslapį ir nurimstu: taip, tai Batiuškovo albumas su Vilniaus vaizdais. Tai tik parodo, kad rizikuoti kartais reikia.

„ Tai, kas amžina, niekur neišnyksta, tinka visais amžiais ir visais atvejais.

Skaitote istorines knygas, mėgstate memuarus, tačiau prisipažįstate, jog visiškai neskaitote istorinių romanų. Kodėl?

Todėl, kad tuomet išsitrina ribos tarp tikrovės ir išgalvojimo. Romanai, kuriuose yra daug išgalvotų dalykų, man nebetinka, nes prikišant išgalvotų faktų bus sugriautas mano istorinių žinių bagažas, o istorinės žinios – išplautos. Gal toks įsivaizdavimas ir naivus, bet taip veikia savisaugos instinktas. Kokios knygos šiuo metu nusipelnė jūsų dėmesio?

Skaitau labai įdomią studiją apie Klaipėdos gyventojus pokariu – Sigitos Kraniauskienės, Silvos Pocytės, Ruth Leiserowitz, Irenos Šutinienės „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“. Sudomino periodinis leidinys „Jotvingiai“. Jotvingiai – dar viena man įdomi gentis, išnykusi nuo žemės paviršiaus. Paslaptinga kaip ir prūsai, apie kuriuos turiu nemažai knygų. Taip pat atsiverčiu Antono Čechovo humoristinius apsakymus. Tai, kas amžina, niekur neišnyksta, tinka visais amžiais ir visais atvejais.

Prezidento darbo kabinete knygos taip pat vos telpa į spintą

Roberto Dačkaus nuotrauka

Įsimintiniausios 2019-ųjų knygos:

ASMENINIS SĄRAŠAS

Ne kartą ir ne du esu sakiusi, kad mėgstu kalendorinių metų pabaigoje pasaulį ir mus visus „ištinkančius“ knygų sąrašus, –pirmiausia jie praneša, kad reikalų perkrautas ir visus išvargin(si)antis šventiškasis gruodis jau čia pat (bene pirmasis toks ir laukiamiausias pranašas – lapkričio antroje pusėje The New York Times skelbiamas metų svarbių 100 knygų sąrašas); antriausia –sąrašai gerai suregistruoja visų metų literatūrinį derlių ir atmintyje išsaugo įvykius, tendencijas, pokyčius, kartais net ir tektoninius lūžius.

JŪRATĖ ČERŠKUTĖ, literatūrologė

Sąrašas yra kultūros pradas. Jis yra meno ir literatūros istorijos dalis. Ko siekia kultūra? Paversti begalybę suvokiamu dalyku. Ir sukurti tvarką – ne visada, bet dažnai. Ir kaip mes, žmonės, elgiamės susidūrę su begalybe? Kaip stengiamės suvokti nesuprantamus dalykus? Sudarydami sąrašus, katalogus, muziejų kolekcijas, enciklopedijas ir žodynus.“ Taip 2009 metais kalbinamas apie Luvro muziejuje kuruotą ir išskirtinai sąrašų fenomenui skirtą parodą „Mille e tre“ sakė italų semiotikas ir rašytojas Umberto Eco. Knygų sąrašais džiaugiuosi visada, bet jei pačiai tenka bent minimaliausią sudaryti, stačiai pasiuntu – nes kaip iš visus namų kampus nugulusių, vis didesnę kompiuterio atminties dalį užgrobiančių knygų išsirinkti? Nebūtinai tą vieną, net jei

ir kokias penkias ar dešimt – gyvas vargas. Kodėl? Todėl, kad atranka apriboja, spraudžia į rėmus, dar kartą primena visokius juokingus ir kiek niekingus skaitymo pažadus, iššūkius, teorijas ir pan. Nepatikėsite, bet kai reikia atrinkti knygas, manyje pabunda maištininkė, norinti viską daryti aukštyn kojom. Štai ir dabar juk turėčiau rašyti tekstą apie kelias įsimintiniausias, meilingai rekomenduojamas perskaityti 2019 metų knygas, bet kalbu apie sąrašus, jų svarbą ir dar juk reikia paminėti, kad kai skaitymas yra darbas, malonumo su metais lieka vis mažiau, o sąrašo dėliojimas privalėtų turėti ir šį elementą...

Rašydama Jūsų jau perskaitytus sakinius supratau nepaminėjusi, kad 2019-ųjų angliškieji knygų sąrašai buvo įspūdingi dar ir dėl to, kad greta metų geriausiųjų visi kalbėjo ir apie dešimtmečio įsimintiniausias knygas. Lietuvoje, regis, tokių, visą dešimtmetį aprėpiančių, sąrašų nebuvo paskelbta, apskritai, bent jau man pasirodė, kad kalbų apie dekadą nuo 2010 iki 2020 metų nebuvo gausu, bet gal tai irgi savaip gerai. Kaip galbūt gerai ir tai, kad metų sąrašai mus „ištinka“ ne kalendorinių metų pabaigoje, o naujųjų pradžioje, kai prisiveja (sykiais) vėluojančios knygos.

O ką aš pati galėčiau tikro ir tikrai pasakyti galvodama apie pastarąjį dešimtmetį? Nebent kad jis asmeniškai ir profesiškai buvo išties svarbus – ir kalbu čia ne tik apie daktaro vardą pelniusį monografinį Ričardo Gavelio kūrybos tyrimą, o apie tai, kas man pačiai ilgą laiką atrodė tik žaidimas, smagus priedas prie literatūros mokslo, tiksliau, užklasinė veikla – tai knygų apžvalgos ir jų rašymas. Nustebau suskaičiavusi, kad jau lygiai dešimt metų tą darau. Per šį laiką išmokau daug ko, labiausiai – žaibiškai perprasti ir pažinti knygą, tada buvo žodžio ir minties ekonomija – kaip į 500 spaudos ženklų sutalpinti knygos esmę ir Jus užkabinti ją skaityti? Su laiku teko nuosekliai ir kantriai aiškinti, kuo apžvalga skiriasi nuo recenzijos. Gaila, o gal ir gerai, kad niekada nevedžiau registro (išskyrus kasmetį spaudos ženklų skaičiavimą; sudėjus visus kelerių pastarųjų metų parašytų apžvalgų apyskaitos skaičius, išeitų labai solidžios apimties knyga), kuris, kiek patyriau, būtų begal žmonėms įdomus: kiek per metus perskaitote knygų? Atsakau: o koks skirtumas kiek? Juk žymiai vertingiau, kiek jų išlieka atmintyje ar kurių vaizdiniai netikėtai pričiumpa kasdienybėje, nesutinkat?

Prieš pradėdama rašyti šį tekstą, be abejo, gėriau kavą, o ją gerdama perskaičiau Irinos Dumitrescu esė „Skaitymo pamokos“ („Reading Lessons“, www.longreads.com), kur ji gražiai kalba apie tai, ką reiškia skaityti, kaip su metais kinta skaitymas, ypač jei iš romantiškai beatodairiško paauglystės skaitymo virsta darbu, kasdiene gimnastika ir nuolatinėmis pratybomis. Ar tai vargina? Taip, bet gal labiau vargina greitis ir nuolatiniai virš galvos kabantys dedlainų damoklo kardai. Būtent jie ne tik persmelkia nerimu, bet ir atima skaitymo lėtumą, mėgavimąsi istorija, grožėjimąsi sakiniu. Kita vertus, nėra čia ko burbėti, per visą knygų apžvalgininkės darbo dešimtmetį galiu pasakyti tik viena – turėjau pačius geriausius redaktorius, kurie niekada nenurodinėjo ir nediktavo, ką turėčiau skaityti ir apie kokias knygas rašyti. Širdingai dėkoju jiems visiems už tai! (Prisipažįstu, džiūgaudavau kaskart, kai parašydavote, kad susiviliojote vieną ar kitą knygą perskaityti.)

Bet metas nuo asmeniškumų grįžti prie 2019-aisiais Lietuvoje išleistų knygų. Praėjusiais metais lietuvių literatūros situacija buvo klasikinė kaip visada: daug geros ir stiprios poezijos, romanas vis dar ieško ir neranda savęs, ir kol jis tai daro, į areną grįžo novelistika. Verstinių knygų situacija kiek kitokia – man asmeniškai 2019-ieji buvo seniai ir ilgai lauktų vertimų metai. Pavyzdžiui, kai jau visi buvome patikėję, kad tikrai niekas į lietuvių kalbą nevers amerikiečių rašytojos Donnos Tartt beveik 800 puslapių romano „Dagilis“ (iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas, „Alma littera“) ar prancūzų rašytojo Mathiaso Énard’o knygos „Kompasas“ (iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“) – jos ėmė ir pasirodė. Bet pasirodė ir tos, kurios buvo lauktos ir tikėtinos.

Tad štai, kloju galimą savo sąrašą, jame tos knygos, kurios įsirėžė širdin ir atmintin, kurių skaitymas išsviedė iš skaitymo pratybų rutinos ir leido mėgautis tekstu negalvojant apie darbą, t. y. kad apie knygą reikės rašyti. (Kaip ir sudarydama šį sąrašą visai negalvojau apie tai, kiek kokių leidyklų knygų bus ar kaip išmoningai išlaikyti vidurkį, kad visos būtų paminėtos, kad niekas nesijaustų nuskriaustas ir nesikabinėtų, kodėl minimos tos, o ne kitos... Bet bala nematė, teatleidžia man nepaminėtos, bet kas patiko, tas patiko! Širdžiai juk neįsakysi, n’est-ce pas?) Per šį jau praėjusį dešimtmetį esu išgyvenusi keistą etapą, kurį, spėčiau, anksčiau ar vėliau turi patirti profesionalus skaitytojas, – vienu metu mane ištiko storų knygų nemeilė. Sąmoningai vengdavau skaityti turinčias daugiau nei 300 puslapių. Žinoma, būdavo sudėtinga jų neskaityti, bet skaityti irgi gyva kankynė. Nebeprisimenu, kada pasveikau nuo šitos keistos fobijos, bet meilė nedidelės apimties romanams liko, todėl šiemet labai džiūgavau dėl dviejų mažųjų romanų vertimų – britų rašytojo Grahamo Swifto „Motinų sekmadienio“ (iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė, „Baltos lankos“) ir amerikiečių rašytojo Philipo Rotho knygos „Kiekvienas žmogus“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys, „Vaga“). Abu šie tekstai savo maža apimtimi meistriškai, juk rašo prozos meistrai, aprėpia veik neaprėpiamą žmogaus gyvenimą, nuo jo pradžios iki pabaigos, medituodami ne tik gyvybę, bet ir mirtį. Grahamo Swifto romanas –tai vienos dienos – 1924 m. kovo 30 d., Motinų sekmadienio, – istorija, kurios pagrindinė herojė – kambarine dirbanti našlaitė Džeinė Ferčaild. Ji dar nežino, kad šis sekmadienis perlauš jos gyvenimą ir lemtis jai subraižys visiškai naują planą, kurio kontūrus vienos dienos istorijoje meistriškai dėlioja Swiftas, Džeinės gyvenimu parodydamas visą XX amžių. Knyga žavi ir gracingu literatūros refleksijos punktyru, kuris patvirtina Swifto ištarmę, kad geras romanas yra laukiama egzistencijos srauto pauzė.

Tą patvirtina ir Philipo Rotho „Kiekvienas žmogus“ – romanas apie taip ir neįvardijamo vyro gyvenimą, nuo jo pradžios iki pabaigos. Laiminga vaikystė, sėsli karjera, trys santuokos, trys vaikai, penki širdies šuntai, kitos operacijos ir negalavimai –štai toks šis nuosaikaus tono Rotho romanas, kurį, herojaus žodžiais tariant, galima vadinti „vyro kūno gyvenimu ir mirtimi“. Istorija prasideda ir baigiasi kapinėse, apsukdama visą gyvybės ir mirties ratą, parodydama, kas slypi už (kiek) vieno žmogaus gyvenimo ir tų kelių jį apibrėžiančių curriculum vitae eilučių.

Metų knyga apie amžiną laiko grožį ir šviesią, nesentimentalią nostalgiją – britų meno kritiko ir rašytojo Johno Bergerio „Mes susitinkame čia“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“). Visos aštuonios su puse šios knygos istorijos turi po savo miestą, kuriame pasakotojas Džonas susitinka su svarbiais, mylėtais ir įkvėpusiais, bet jau mirusiais žmonėmis. Jų ir miestų sankirta nėra atsitiktinė, nes, kaip Džonui Lisabonoje sako mirusi jo motina: „Mirusieji nepasilieka ten, kur jie palaidoti.“ Skirtingi buvimai konkrečiuose Europos miestuose prikelia konkrečių žmonių praeitį, charakterio niuansus, atveria įtakas, kurių naujas permąstymas liudija laiko tėkmę, o kartu ir vidinį susitaikymą. Ši Bergerio knyga yra ir apie tai, kad neretai tikrieji dialogai su artimiausiais įvyksta po jų mirties.

Metų žmogaus studijos – Edwardo St Aubyno „Patrikas Melrouzas“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys, „Baltos lankos“). Seniai žinota ir seniai laukta knyga, lietuviškai pasirodžiusi ant bangelės, kurią sukėlė autobiografinių St Aubyno romanų ekranizacija su Benedictu Cumberbatchu. Patrikas Melrouzas yra vienas snobiškiausių ir aristokratiškiausių savinaikos ir priklausomybės meistrų dabarties literatūroje. Trys kardinaliai skirtingi ir sudėtingi jo gyvenimo etapai rodomi ir šioje knygoje, į kurią sudėti trys romanai. Ją skaitant linkiu pastebėti, kaip įtaigiai skaudžiai sunkias privataus gyvenimo patirtis St Aubynas paverčia gera literatūra, kaip preciziškai įžodina gyvenimo negatyvus: savinaiką ir savinieką, neviltį, piktavališkumą, priklausomybę ir niekinančius pažeminimus. Perskaičius knygą, rekomenduoju perskaityti ir Iano Parkerio The New Yorker sukurtą St Aubyno portretą „Inheritance“.

Metų egzistencijos polaroidai – Lucios Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“ (iš anglų k. vertė Eglė Naujokaitytė, „Kitos knygos“). Tai praėjus vienuolikai metų po autorės mirties, 2015-aisiais, pasirodžiusi ir ją išgarsinusi 43 novelių rinktinė, kuri man asmeniškai grąžino novelės skaitymo džiaugsmą ir nušveitė visas metų pabaigą nuklojusias saldaus meilingumo, priverstinio šventiškumo ir netikrumo apnašas. Kiekvienas Berlin tekstas išsiskiria pasakojimo įtaigumu, žodžio jėga ir netikėta, bet kruopščiai sudėliota situacijos dramaturgija, kuri nematomu siūlu pririšta prie gyvenimo gruntaunumo. Tekstai persmelkti autobiografiškumo ir nors tikrovė derinama su fantazija, melo, kaip tikina pasakotoja, čia nėra. Bet yra žanro grynumas ir besiskleidžiantys nepaprasti paprastų žmonių gyvenimo fragmentai. Berlin literatūra – toks grynuolis, kad taupyte taupiau kiekvieną tekstą.

Metų literatūriškiausia knyga – Johno Maxwello Coetzee „Elizabeta Kostelo“ (iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė, „Sofoklis“). Knygos herojė Elizabeta Kostelo yra garsi rašytoja, kurią į antrąją gyvenimo pusę (jai beveik 67-eri) ima lengvai varginti šlovė ir garsumas, persekiojantys kaip kadaise parašyto romano autorę. Pasakojimą apie ją Coetzee konstruoja kaip Elizabetos Kostelo kelionių, kuriose ji yra kviestinė pranešėja, išklotinę. Sykiu tai ir jos skaitytų paskaitų konspektas, pristatantis svarbiausias temas: kas yra realizmas literatūroje, eroto ir dieviškumo ilgesio problematika, kaip reikia ir kaip literatūra turėtų vaizduoti blogį, ar tikrai apie visus dalykus ir visomis temomis galima ir reikia rašyti? Ar humanitarikos pareiga išlieka mus mokyti žmogiškumo? Elizabetos Kostelo mintimis perbėga plejada garsių filosofų ir Vakarų literatūrą kūrusių autorių, o pasakotojas leidžia užmesti akį į teksto mašineriją, į kasdienį rašytojos gyvenimą. Man tai vienas įdomiausių romanų apie literatūrą. Kaip gyvenimą. Ir gyvenimą kaip literatūrą.

Metų literatūros įvykis ir metų knyga – Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“ (iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Lenkų rašytoja Olga Tokarczuk yra ta autorė, kurios tarptautinius pasiekimus pastaruosius porą metų dėmesingai seku. Džiūgavau, kai 2018-aisiais už „Bėgūnų“ anglišką vertimą „Flights“ jai buvo įteiktas tarptautinis „Man Booker“ apdovanojimas, ir praktiškai šokinėjau iš laimės Varšuvos centre, Mokotowskos gatvėje, kai sužinojau, kad ji apdovanojama Nobelio literatūros premija. Jos knyga „Bėgūnai“ tapo mano metų knyga dar

iki Nobelio žinias atnešusio spalio. Žinau, kad yra nemažai žmonių, nepajėgančių įveikti, taigi, ir suprasti „Bėgūnų“ fenomeno, ir labai gaila, nes knyga nuostabi tuo, kad nors pristatoma kaip romanas, iš tiesų yra skirtingų žanrų dėlionė –kelionių dienoraštis, įspūdžių išklotinė, retenybių kabinetas, srauto minčių, lankančių mus kelionėse, kolekcija ar kuklus anatomijos istorijos konspektas. Visos netikėtos istorijos, išmoningai Tokarczuk veriamos ant vieno pasakojimo siūlo, kalba apie perpetuum mobile, apie judėjimą, smalsumą, norą patirti ir pažinti bei niekada nepaliauti domėtis. Viename interviu paklausta apie „Bėgūnų“ naratyvo fragmentiškumą, Tokarczuk atsakė: „Jei tavo šalies sostinė tokia kaip Varšuva, kuri buvo visiškai sugriauta per karą, tai literatūroje gali daryti ką nori, nes viskas yra nestabilu ir kintama.“

Metų perleidimų titulą duodu dviem jau bibliografine retenybe tapusioms ir pačioje metų pabaigoje perleistoms knygoms. Johano Huizingos „Viduramžių ruduo“ (iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius, „Aukso žuvys“) – turbūt garsiausia Huizingos knyga, pasirodžiusi lygiai prieš šimtą metų, 1919-aisiais, iškart po Pirmojo pasaulinio karo, nukėlė skaitytojus į viduramžius, tų laikų gyvenimą, papročius, tradicijas ir pasiūlė naują žiūros ir suvokimo kampą. O naujai į knygos formą pažiūrėti pasiūlė ir naujojo leidimo unikalus Agnės Dautartaitės-Krutulės knygos dizainas. Diskusijų feisbuke dėl knygos formos jau būta, bet aš sakau, kad toks išskirtinis formatas leidžia ją labai patogiai skaityti... lovoje! (Ir tik nepradėkit, kad kultūros istorijos klasiką reikia skaityti nuobodžiai prie rašomojo stalo.)

Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis“ (iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė, „Odilė“) pastarąjį dešimtmetį spėjo tapti bibliografiniu raritetu – nuo pirmosios laidos dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje jau prabėgo metų ir užaugo nauja skaitytojų karta. Šįkart leidykla „Odilė“ dienoraščių tritomį perleidžia dviem dalimis ir jau pasirodė pirmoji, kurioje greta 1953–1958 metų Gombrowicziaus dienoraščio publikuojami du jo tekstai „Prieš poetus“ ir „Sienkiewiczius“, taip pat Wojciecho Karpińskio tekstas apie Gombrowiczių ir jo kūrybą. Kaip tik jis ir pradedamas sakiniu „Gombrowicziaus „Dienoraštį“ laikau svarbiausiu lenkų prozos kūriniu per visą jos istoriją“. Kodėl? Atsakymą linkiu rasti šioje gyvenimo parankinėje knygoje. Man tai tekstas apie viską, bet labiausiai – laisvę ir individualumą, literatūrą ir filosofiją, rašytojo pareigas, atsakomybę ir imperatyvines, itin sąžiningas vidines laikysenas.

Štai taip ėmė ir toks susiklojo sąrašas iš 2019-aisiais išleistų knygų. Taip, visos verstinės, teatleidžia man gimtoji lietuvių literatūra, bet apie ją – kitąsyk. Nors, ne –porą sakinių galiu ir dabar: netikėtai įdomiausia lietuviškoji metų knyga – Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Tiems, kurie dar neskaitę, nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti, o skaičiusiems – naujai sugrįžti prie lapkritį trisdešimtmečio sulaukusio Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ („Tyto alba“).

Ir kad jau šį tekstą rašau 2020 metų sausį, tai mažas sneak peek. Štai kokia šiuo metu mano laukiamiausių romanų trijulė: Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Roberto Bolaño „2666“ (iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, „Kitos knygos“) ir Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ (iš portugalų k. vertė Audrius Musteikis, „Odilė“). Laukia daug dienų su daug puslapių, tad visiems mums ramaus ir lėto knygų laiko!

TOP 5 2019

1. Marina Abramović „Eiti kiaurai sienas“

Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė

2. Stephen Hawking „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“

Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė

3. Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“

4. Yuval Noah Harari „21 pamoka XXI amžiui“

Iš anglų k. vertė Tadas Juras

5. Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“

Iš danų k. vertė Ieva Toleikytė

TOP 10 2019

1 4 7 8 9 10 5 6 2 3

TOP 5 2019

1. Dan Kindlon, Michael Thompson „Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų jausmų pasaulį“

Iš anglų k. vertė Ieva Šimkuvienė

2. Paulo Coelho „Alchemikas“

Vertė Rūta Knizikevičiūtė

3. Robin Norwood „Moterys, kurios myli per stipriai“

Iš anglų k. vertė Aistė Diržytė

4. Susan Forward „Emocinis šantažas“

Iš anglų k. vertė Ieva Šimkuvienė

5. Claude M. Steiner „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“

Iš anglų k. vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols

1. Ronald D. Siegel „Sąmoningumo ugdymas. Mindfulness“

Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė

2. Giedrius Drukteinis „Žmonės ir kompanijos: 50 sėkmės istorijų“

3. Alex North „Šnabždėtojas“

Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė

4. Nicky Pellegrino „Metai Venecijoje“

Iš anglų k. vertė Dalia Žukauskienė

5. Laura Andersen „Juodoji nuotaka“

Iš anglų k. vertė Rasa Stašytė

Tos pačios – žurnalisto – profesijos suvienyti: daug metų „Lietuvos rytui“ rašanti Laima Lavaste, šiame laikraštyje ilgai dirbęs Rytis Sabas bei žurnalui „Laima“ (dabar – „Laimė“) interviu rengianti Dovilė Štuikienė turi dar vieną bendrą bruožą – visi 2019-aisiais išleido po detektyvinį romaną.

Kai žurnalistikoje ankšta per

KKam tiek daug apie garsiąją vaikžudystės istoriją rašiusiai Laimai dar prireikė ja paremtos storos, jėgų reikalaujančios knygos „Rytojaus niekada nebus“? Dovilei – detektyvinio romano „Antrininkė“? O žurnalistiką į komunikaciją ir krepšinio teisėjo švilpuką išmainiusiam Ryčiui – „Gaono kodo“? Netrukus Amazon pasirodysianti Ryčio kartu su kroatų žurnalistu angliškai parašyta knyga apie krepšinį nenustebins, bet čia – istorinis trileris!

DALIA MUSTEIKYTĖ

Maksimaliai priartėti prie tiesos

Kodėl žurnalistai imasi knygų, trilerių? Ar po visų žurnalų ir laikraščių norisi „pastatyti namą, pasodinti medį“?

Panašiai paklausė ir viena kolegė: „Tau VIS DAR negana rašymo?“ Turbūt negana, nes rašymas yra labai įvairus – vieni (nebūtinai žurnalistai) kone kasdien išsitaško feisbuke ir instagrame linksmindami, virkdydami arba erzindami tautą, kitiems, kaip man, rašymas yra vis dar malonus tiesioginis darbas, nes jis atskiedžiamas bendravimu su protingais pašnekovais. Taip, žurnalistai visame pasaulyje rašo knygas, nes tiesiog sugeba neblogai rašyti, be to, sparčiai ir be didesnių kančių. Lietuvoje mėgstami trilerių meistrai Jo Nesbø ir Stiegas Larssonas irgi yra dirbę žurnalistinį darbą. Kodėl kai kuriems žurnalistams rašymu dar norisi ir laisvalaikį užpildyti? Atsakymą slepia pati profesija, kuri yra gyvenimo būdas, – visą laiką vaikštai tarsi su antena, priimančia pačius įvairiausius „dažnius“: sutiktų žmonių elgesio ar išorės detales, įdomias istorijas, savitus personažus, – viso to straipsniuose nepapasakosi, bet kai prireikia, mikliai ištrauki juos kaip fokusininkas triušį iš skrybėlės. Be to, žurnalistai yra kūrybingos, spalvingos, ekstravertiškos asmenybės, o kai ne nuobodos rašo knygas, didelė tikimybė, kad jos nedulkės lentynose. Specifinis ir žurnalistų bendruomenės humoro jausmas, kartais šokiruojantis žmones iš kitų sričių. Manau, dėl tokio sveiko cinizmo net jausmų romanus rašančios kolegės sentimentaliai nenusiliurlina –esame išmokyti mintis dėstyti aiškiai, be jokių barokinių nėrinių. Todėl skaitytojas dažniausiai yra apsaugotas nuo egzaltuotų paverkšlenimų ir gali būti ramus, kad nereikės skintis kelio per metaforų džiungles. Toks mąstymo ir stiliaus aiškumas, kritiškas žvilgsnis į tikrovę ypač tinka detektyvams. Na, o intencijų įsiamžinti knygomis tikrai neturiu! Prasmingiau pasauliui palikti ne knygas, o vaikus, jų turiu du.

„Rašiau devynis mėnesius, paskui dar šį tą papildžiau. Buvau savo rašymo maratoną suskirsčiusi trumpais nuotoliais – po skyrių per savaitę, kai liko keli, taip norėjau užbaigti, kad per greitai padėjau tašką. O priežastis buvo labai paprasta – ne rašyti įkyrėjo, o knygų žiauriai pasiilgau, nes man, visiškai skaitymo maniakei, tiek laiko iškęsti (nes nenorėjau, kad lįstų į galvą svetimi siužetai, o ir laiko neturėjau) buvo pats didžiausias iššūkis“, – prisipažįsta Dovilė ŠTUIKIENĖ (56), į taip mėgstamų trilerių rašytojų gretas įsiliejusi savuoju detektyvu „Antrininkė“. «

Tomo Kaunecko nuotrauka

Tai ne pirma jūsų knyga – kokios buvo kitos?

Pirmoji „Moterų miestas“ – linksmų skilčių, publikuotų žurnale „Laima“, rinkinys, antrąją „Prabudimai. Gydančios istorijos“, kuri išleista prieš pustrečių metų, parašiau kartu su kolege Ramune Šuščevičiūte – tai trumpos esė, nepagražinta, autentiška mūsų pačių ir pažįstamų žmonių patirtis. Keletą metų nešiojausi idėją parašyti knygą su kuo nors kartu, bet ilgai neradau drąsaus žmogaus, kuris sutiktų, – tam reikėjo radikalaus atvirumo. Bet ką rašant, manau, svarbiausia – kad smagu būtų pačiam rašančiajam.

O kas paskatino rašyti detektyvą „Antrininkė“?

Juokinga istorija. Vieną vasarą, kai keliavome, nežinomame Slovakijos mieste tiesiog įstrigau tualeto kabinoje prekybcentryje. Be telefono. Šeima neįtarė, kur esu, nes išlipau iš mašinos išmesti ledų popierėlio, o ieškodama šiukšliadėžės nužingsniavau tolokai, tada užsukau į parduotuvę. Beviltiškai klebenau, paskui daužiau duris, kurių skląstis sugedo, daugiau nebuvo nė gyvos dvasios, o dar, paslaptingai sumirksėjusi, užgeso šviesa. Duris galiausiai tiesiog išspyriau, o einant atgal toptelėjo, kad tai galėtų būti detektyvo pradžia, kai herojė tiesiog negrįžta ten, iš kur atėjo... Tą mintį nugrūdau į tolimą atminties stalčių, nes tai juk tikrai ne man, nesu ilgų nuotolių bėgikė, o kiekvienas romanas yra savotiškas maratonas. Po kokių pusantrų metų Mažvydo bibliotekoje sutikau seniai pažįstamą žurnalistę ir būsimos knygos redaktorę, ji paklausė, gal ką rašau. Atsakiau, kad turiu vieną siužetą, bet išvardinau gal dešimt priežasčių, kodėl nerašysiu. Išgyvenau ne patį linksmiausią gyvenimo etapą: slaugiau sunkiai sergančią mamą, jaučiausi gerokai išsekusi, kankino nuolatinė nemiga, tai kokia dar knyga??? Be to, reikėtų ekspertų konsultacijų, pradžioje – kriminalisto. Kolegė gudriai nusišypsojo ir tarė: „Bet jei rasiu, rašysi?“ Pažadėjau. O paskui reikėjo tesėti! Kas detektyve, kur pasakojama apie, regis, statistinei lietuvių šeimai nutikusį keistą įvykį, – užsienyje pradingsta mama ir žmona, dukra ir vyras palaidoja jos, neva žuvusios avarijoje, kūną, tačiau moteris gyva ir dėl panašumo į kitą patekusi į nelaisvę, svaiginama vaistais, verčiama apsimesti kitu žmogumi, – paimta iš tikrovės?

Tikroviškų faktų yra nebent epizoduose apie farmacijos kompanijų machinacijas, kai kurios kadaise girdėtų žmonių pasakojimų detalės neatpažįstamai perdirbtos, veiksmas vyksta Europos šalyse, tad, kaip sakoma, galimas sutapimas su realiais personažais yra visiškai atsitiktinis.

Kuriuo metu rašydavote? Šeima iš namų negrasino iškraustyti, nes juk toks rašymas reikalauja susitelkti?

Susitelkti reikia tik galvojant, o galva geriausiai funkcionuoja klaidžiojant miškais ir laukais su šunimi. Bevaikščiodama, o kartais pabudusi anksti, dar lovoje, apgalvodavau visus ėjimus, paskui sėsdavau ir rašydavau – bet kur ir bet kada, nereikėjo jokių ypatingų sąlygų: roko muzika ausinėse, įjungtas televizorius, šnekos šalia visiškai netrukdė, netgi padėjo, nesu patyrusi didelių kančių ir dantų griežimo, kad nesirašo Taigi, šeima pirštų galais apie mane nevaikšto! Juokinga, bet sunkiausia rašyti idealioje tyloje ir kokioje nors idealiai gražioje vietoje.

Turėjote įvairių sričių konsultantų. Čia gal žurnalistikos įtaka – užuot tiesiog sugalvojus, atidžiai tikrinti detales?

Su farmacininkų eksperimentais ir nešvariu verslu teko neblogai susipažinti iš straipsnių?

Taip, tikrai žurnalistikos įtaka – mėgstu maksimaliai priartėti prie tiesos, be to, juk ir rašau ne apie žvaigždžių karus, nes neturiu tiek fantazijos. Prieš pradėdama pirmą skyrių, kuriame mano herojė po dvejų metų grįžta į Vilnių, nuėjau per miestą visą ilgą maršrutą, kurį eina ir ji, lipau skaičiuodama visus 235 laiptelius į Stalo kalną, pasėdėjau ant jos mėgstamo 78-o ir labai greitai užliuoksėjau į viršų, pamačiusi iš paskos šnopuojantį vyriškį. Buvo vakaras, nė gyvos dvasios, tikrai nejauku...

Prieš pradėdama pirmą skyrių, kuriame mano herojė po dvejų metų grįžta į Vilnių, nuėjau per miestą visą ilgą maršrutą, kurį eina ir ji, lipau skaičiuodama visus 235 laiptelius į Stalo kalną, pasėdėjau ant jos mėgstamo 78-o ir labai greitai užliuoksėjau į viršų, pamačiusi iš paskos šnopuojantį vyriškį.

Apie kartais nešvaraus farmacijos verslo niuansus pasaulyje radau nemažai medžiagos, bet įdomiausius dalykus papasakojo nenorėję būti įvardinti specialistai. Vaikantis pelno, skubant, konkuruojant su kitomis farmacijos kompanijomis, vaistai kartais nebūna iki galo ištiriami. Daug kas priklauso nuo gamintojų, platintojų, gydytojų ir vaistininkų sąžinės, kurios balsą kartais nutildo dideli pinigai. Praėjusį rudenį ir Lietuvoje kilo skandaliukas dėl populiaraus vaisto nuo skrandžio negalavimų, jis buvo uždraustas. Pasirodo, veikliojoje medžiagoje, ranitidino hidrochloride, rasta priemaišos, galinčios sukelti vėžį, o juk žmonės tą vaistą vartojo metų metus. Tai jautri tema. Visuomenė ginčijasi dėl skiepų naudos ar žalos, kalbame apie alkoholizmą, bet, pasak vienos psichiatrės, net nepagalvojame, kiek yra nuo vaistų priklausomų žmonių, dažnai vartojančių dar ir alkoholį ar netgi vaistų ir narkotikų mišinius.

Padėjo upė ir katė

„Kaip Danas Brownas, tik veiksmas vyksta pas mus“, – išgirdęs palyginimą su populiariuoju amerikiečiu, knygų

„Da Vinčio kodas“, „Angelai ir demonai“ autoriumi, Rytis SABAS (47) šypsosi ir linksi – to jis ir siekė.

Kadangi žmonėms neįdomios rimtos knygos, pasirinkau trilerio žanrą – tada skaitai, kaip sekasi herojams, bet kartu randi dialogų, kuriuose apstu istorinių faktų. Ir, jeigu jie užkabina, toliau istorija pasidomėsi. Popsinis siužetas, sudėliotas pagal visus jo kanonus, taisyklės tos pačios, kaip ir detektyvinių filmų, kai tam tikrą minutę kas nors turi būti nušautas. Tai rašydamas turėjau galvoje, o visa kita ėjo natūraliai – lyg kažkas būtų diktavęs“, – sako debiutuojantis rašytojas.

Kaip atsirado „Gaono kodas“?

Iš pradžių labai norėjau tiesiog parašyti knygą. Paskui sugalvojau, kad noriu pasauliui papasakoti apie Vilnių, Lietuvą. Pamąsčiau, kas apie mus galėtų sudominti?.. Vytauto Didžiojo istorija nepatrauks, 1863-iųjų sukilimas ar Margirio susideginimas Pilėnuose – irgi nelabai. Kas lieka, jei noriu parašyti bestselerį ir pasiekti išeivius bei kitus skaitytojus Amerikoje ir kitur? Įdomiausia ir aktualiausia tema pasirodė žydai, turtinga šitos tautos istorija, o ryški istorinė asmenybė ir turbūt garsiausias žydas – XVIII amžiuje gyvenęs Vilniaus Gaonas. Jis užkirto kelią aklam fanatizmui, radikaliesiems hasidams plisti iš Rytų į Vakarus, kaip Vytautas Didysis sustabdė totorius, realiai parodė mokslo naudą: jei nori sekti Talmudo priesakais, turi išmanyti geometriją, matematiką, mediciną, net kabalą – suvokti, kur skaičiai veda. Dabar dvidešimt procentų Nobelio premijos laureatų yra žydai, o pasaulyje jų – gal 0,2 procento... Tai daugiausia Nobelio premijų turinti tauta. Kodėl jie talentingi mokslininkai, bankininkai? Turėti žemės ir jos dirbti negalėję žydai buvo priversti imtis verslo arba siekti žinių.

Kai pradėjau daugiau domėtis rabinu Elijahu ben Saliamonu Zalmanu, arba Vilniaus Gaonu, jo palikimu ir palikuonimis, kurių pasaulyje yra daugiau kaip 20 tūkstančių, tarp jų nemažai garsių žmonių, atradau krūvas įdomybių ir supratau, kad tai turiu papasakoti. Nesu žydas, ir ši knyga yra lietuvio lietuviui, kuris nelabai žino, kas yra Gaonas. Beje, kai mokiausi mokykloje, to nežinojau ir aš, nors kasdien vaikščiojau po Stiklių skersgatvį, kurį paskui man netikėtai pervadino Gaono gatve.

Marko Cechanovičiaus nuotrauka, fotografuota Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje

Veiksmo ašis – paslaptinga skaičių seka, Gaono paliktas kodas, dėl kurio bet ką padarytų visi – nuo nusikaltėlių, antikvarų iki kelių šalių slaptųjų tarnybų. Ar toks kodas galėjo egzistuoti?

Kas paneigs, kad Gaonas išties jokio raštelio nepaliko (juokiasi)?

Pamąstyti apie kodą mane paskatino 1998 metų Darreno Aronofsky filmas „Pi“, pasakojantis apie matematiką, ieškantį kodų, kuriuos galima užrašyti skaitmenų seka. Galiausiai jį pradėjo medžioti biržos makleriai, siekdami nuspėti rinkos svyravimus, ir hasidai –nes pagal filmo scenarijų, remiantis jo užrašyta skaičių seka, kuri prasideda pi – 3,14..., galima užrašyti Dievo vardą. Jei tai sužinosi, galėsi padaryti bet ką. Tas filmas davė daug peno fantazijai. Danas Brownas taip pat paliko didžiulį įspūdį.

Knyga prikimšta istorinių faktų, detalių, įdomybių, kad, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas Aronas Klugas, Brazilijos milijardierius Meira Klabinas kilę iš Želvos. Visa tai surinkti ir tinkamai išdėstyti popieriuje – rimtas darbas. Kiek laiko užtrukote?

Pati idėja šovė prieš penkerius metus. Per tą laiką pririnkau be proto daug informacijos, bet tai dariau labai nesistemingai. Bendravau ir klausinėjau daugybės žmonių, vienas parodė 2011-aisiais išleistą rusišką žinyną, kur aprašytas kiekvienas Senamiesčio namas, radau daug įdomių faktų. Pavyzdžiui, kad visai šalia namo Šv. Stepono gatvėje, kur gyvenau 24 metus, kadaise buvo įsikūrusi legendinė šokėja Musia Daiches, kad ji kilusi iš Vilniaus. Panaudojau ir savo bičiulio žydo diplominį darbą, jame pateiktus faktus darsyk patikrinęs Niujorko bibliotekose. Keturis kartus važiavau į Želvą, kur vyksta dalis veiksmo, dairiausi, kokie ten veda vietiniai keliai.

Paskui, kai du su puse mėnesio sėdėjau prie tekančios pro namus Neries ir rašiau, išmečiau maždaug du trečdalius to, ką buvau surinkęs, – keitėsi faktai, siužeto linijos.

Kokių pastabų, komentarų iš žydų sulaukėte jau pasirodžius „Gaono kodui“?

Vieni tikėjosi daugiau holokausto, aiškinau, kad tokio tikslo neturėjau.

Kiti dėkojo, kad jautrius faktus parodžiau kitaip, nei įprasta, – patirto skausmo nedraskydamas, nešališkai, neutraliai. Išgirdus tai, man labai palengvėjo. Dauguma žydų galbūt žinojo septyniasdešimt penkis procentus to, ką perskaitė. Bet buvo labai smagu išgirsti iš ilgamečio Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo, žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, kad kai kurie dalykai net jiems buvo nauji.

Knygoje tikri ne tik istoriniai faktai, bet ir šiandienos herojai – minite Marką Šliamovičių, istoriką Rūstį Kamuntavičių, net ir aprašomas katinas – kurilų trumpauodegis, kokį laikote pats ir gerai žinote veislės įpročius. Kas dar yra tikra, iš gyvenimo?

Šios katės kosminės! Ryska kartu su manimi eidavo prie upės knygos rašyti, tupėdavo šalia, porą kartų yra šunis tolyn nuvijusi. Nemažai herojų turi prototipus realybėje, kai kuriems daviau tikrų žmonių vardus. Pavyzdžiui, Motiejus Reimeris knygoje – policijos tyrėjas, realybėje – bankininkas, kažkada buvęs krepšininkas. Pagrindinio veikėjo Pauliaus Meko pavardė – mano giminės. Iš mūsų kilęs ir garsusis Jonas Mekas. Aprašyta Ukmergė, nes mano mama iš ten, pažįstu visas gatves, kurias aprašau. Juk kai gali viską pasakoti autentiškai, tas pasakojimas būna kitoks. Man norėjosi viską sudėlioti be literatūrinių reveransų, paprasta kalba – kaip kad žmonės bendrauja.

Minimas Čikagos gatves esu išraižęs skersai išilgai, ten vairavau automobilį, kaip ir herojus, keliavau į Torontą, o minimus Izraelio viešbučius ir restoranus pernai vasarį su žmona Milda darsyk aplankėme ir viską patikrinome. Tad mano patyrimo nemažai.

Už knygą dėkojate ir Arvydui Saboniui. Kuo prisidėjo jis?

Prieš 2011-ųjų Europos krepšinio čempionatą, turėjusį vykti Lietuvoje, Arvydas Sabonis tapo jo ambasadoriumi, per pusę metų mes kartu apkeliavome dvylika valstybių. Dėkoju jam, kad pasitikėjo ir pakvietė jį lydėti, – rašiau kalbas, derinau susitikimus ir, aišku, važinėjau į visas ekskursijas. O būtent Izraelyje jos buvo įspūdingiausios – nuo susitikimo su buvusiu šalies vadovu,

Čia gali įjungti fantaziją, pridėti detalių, kurių realybėje nėra, gali žaisti likimais. Kažkuria dalimi pasijauti valdovu, o žmogui juk smagu turėti valdžią ir ką nors kontroliuoti. Šiuo atveju – bent jau savo personažus.

Nobelio taikos premijos laureatu Shimonu Peresu iki lindimo į Jėzaus Kristaus kapą Jeruzalėje.

Rašyti knygą – beveik tas pat, kas ilgą sudėtingą straipsnį laikraščiui? Ne. Čia gali įjungti fantaziją, pridėti detalių, kurių realybėje nėra, gali žaisti likimais. Kažkuria dalimi pasijauti valdovu, o žmogui juk smagu turėti valdžią ir ką nors kontroliuoti. Šiuo atveju – bent jau savo personažus. Nes žurnalistikoje aprašomų herojų nepakontroliuosi.

Rašinių po kurio laiko dažniausiai niekas neprisimena, o knyga yra visiškai kitas dalykas. Surinktos istorijos jau dėlioja naujo romano eilutes apie Napoleono sąsajas su Vilniumi, Žygimantą Liuksemburgietį, kurio mama – kunigaikščio Gedimino anūkė, Drakono ordiną su žymiausiu atstovu –grafu Drakula...

Penkiolika kilogramų rankraščių

„Neturėjau jokio plano. Žinojau tik pirmą ir paskutinį sakinį.

Ir, aišku, istoriją, kurios motyvais rašysiu romaną. Pavadinau „psichologiniu detektyvu“, nes jame bandžiau atskleisti pagrindinės herojės psichikos gelmę. Kas pastūmėjo ją iš pragaro į bedugnę? O siužetas jau sukosi nepriklausomai nuo manęs, kai išgimdžiau ir atvedžiau romano herojus. Toliau savo gyvenimo linijas jie, man nebepavaldūs, kūrė patys... Mylėjo, pakentė vienas kitą ir pagaliau –žudė“, – apie savo penktąją knygą, bet – pirmąjį romaną „Rytojaus niekada nebus“ kalba Laima LAVASTE.

Kai knygos pradžioje dėkojate teismams, jų archyvui, ima atrodyti, kad viskas bus tikra, ir net norisi tikrinti internete, ar herojės Jocienės prototipas Alma Bružaitė turėjo nesantuokinį sūnų, bei kitas detales. Imtis šitos knygos įkvėpė tikroji dabar jau dvylikos metų senumo istorija, kai motina nužudė du savo sūnus, o jūs aprašėte „Lietuvos ryto“ laikraštyje iš įvairiausių kampų?

Tikrai perskaičiau krūvas bylų, protokolų, apklausų, nes nenorėjau romane pasirodyti visiška višta, rašančia apie tai, ko neišmano. To betrūko, kad iš manęs imtų juoktis teisėsaugos žmonės. Nors prisipažinsiu, kad specialistams teksto nerodžiau, tad gal ir liko netikslumų, bet, mielieji, čiagi romanas, o ne finansinė Teisingumo ministerijos ataskaita.

Sąmoningai siekiau nutolti nuo visiems žinomos Almos Bružaitės istorijos. Romanas sukurtas pagal tikrus įvykius, apie kuriuos daug pati rašiau spaudoje, tačiau tai – romanas, tad čia daug fantazijos, išgalvotų herojų, jų meilės linijų, pagaliau – absoliučiai kitokia pabaiga. Pabaiga, kuri galėjo būti? Arba negalėjo. Juk kodėl buvo nužudyti vaikai, koks buvo motinos motyvas?

Į tą klausimą neatsakė jokie teismai, tad yra erdvės mano pačios fantazijai. Pagaliau – ar tikrai motina nužudė savo vaikus? Paskaitysite – sužinosite, o gal ir nesužinosite...

Esate sakiusi, kad imtis meilės romano būtų per paprasta –užtruktumėte tik savaitę. Išties rašyti apie gražią meilę, be nusikaltimo, būtų taip paprasta ir lengva?

Nėra nieko lengviau, kaip rašyti apie gražią meilę. Na, vis tiek ji būtų tapusi nelaiminga... O štai apie pavojingą meilę ir nusikaltimą – labai sudėtinga. Pacituosiu norvegų rašytoją Jo Nesbø, kurio žodžiai yra mano romano variklis: „Gal būti, kad visų nužudymų pagrindinis motyvas yra 4 N: Nepaprasta meilė, Neapsakomas geismas, Nauda ir Neapykanta. Nuolat kartojama, kad pavojingiausia yra Neapykanta. NE! Pavojingiausia yra Nepaprasta meilė.“ Štai tokią meilę mano romane ir randa skaitytojas.

Knygą rašėte trejus metus. Dėl žanro, gausybės siužeto linijų užtrukote taip ilgai?

Treji metai – ilgas laiko tarpas. Ir ilgos pauzės rašant. Tokios ilgos, kad net pamiršdavau herojų vardus. Tekdavo grįžti į pradžią ir prisiminti.

Taip ilgai rašiau dėl to, kad tai sudėtingas kūrinys. Leidyklos darbuotojai sakė, kad dar neturėjo tokio žanro darbo, kur susipina, atrodo, tikri, visiems žinomi įvykiai, kai pateikiamos, atrodo, realios apklausos, teismų nutartys, o šalia –išgalvoti herojų gyvenimai. Nelengva visa tai supinti į vieną audinį. Todėl šio romano negalima skaityti dalimis, jį

reikėtų įveikti vienu ypu. Na, per tris penkias dienas.

Ilgos pauzės atsirado dar ir dėl to, kad rašant sušlubavo širdis. Nelengva nuolat persikūnyti į savo herojus, gyventi jų gyvenimus ir visiškai užmiršti, kad esu aš, Laima. Jos nebelieka.

Kai rašote, kam nors pasakojate, dalinatės, klausiate nuomonės? Ar mėgstate užsisklęsti nuo visų – ir nuo namiškių? Kaip jie tuos „knygų periodus“ pakenčia?

Absoliučiai niekieno nuomonės neklausiau ir tik mano artimieji žinojo, kad rašau romaną. Bet nematė nė eilutės. Būnu per daug susikaupusi, įsigilinusi į herojų gyvenimus, kad blaškyčiausi. Todėl turiu padėkoti šeimos galvai Leonidui, kuris trejus metus pakentė mane, dažnai palinkusią prie stalo ir popieriaus lapais apklojusią pusę kambario. Jo garbei – tų lapų jis niekada nesumaišė!

Visoms kitoms knygoms („Linksma knyga apie suomius ir Suomiją“, „Skersgatvis dviem“, „Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“, „Kalės istorija“) parašyti užtekdavo pusmečio, nors medžiagą rinkdavau kelerius metus. Šis, dabartinis, mano romanas – pats sudėtingiausias. Jame daug asmeninės patirties?

Tikriausiai apie teismus, interviu kameroje nieko nereikėjo išgalvoti?.. Asmeninės patirties daug. Tikrai ne kartą lankiausi nuteistųjų iki gyvos galvos kamerose. Šio romano herojės prototipo – taip pat. Bet pokalbiai ir aplinkybės išgalvoti, nors pasitaiko ir realybės blyksnių. Romane yra ir grynai asmeninių dalykų. Pavyzdžiui, iš tikrųjų egzistuoja tas palėpės butas su vienu langu į Senamiestį, kuriame gyvena žurnalistė Haidė. Galima atpažinti ir mano straipsniuose kažkada aprašytus įvykius, ir herojus iš Vilniaus kavinukių.

Suprantama, skaitytojai norėtų sužinoti, kiek romane yra mano pačios gyvenimo? Bet nesužinos. Laimos romane nėra. O meilės istorija tarp žurnalistės ir vyriškai žavingo tyrėjo Edgaro – visa išgalvota.

Nesuprantu, kodėl visus stebina, kad rašau ranka?

Juk visada sakoma: rašytojas į leidyklą atnešė

RANKRAŠTĮ. Reiškia –ranka rašytą! Ranka man rašosi iš širdies.

Sunku patikėti, kad pastarąją knygą, kaip ir ankstesnes, parašėte ranka ir leidyklai pristatėte, regis, 15 kilogramų rankraščių... Kaip nieko nepamesti, nesupainioti, kas po ko? Balti popieriaus lapai ir gerai rašantis tušinukas – tai mano darbo įrankiai. Ne tik knygas – ir visus straipsnius rašau ranka. Taip sukuriu darbo vietų – juk tekstų rinkėjos privalo spausdinti kalnus lapų. „Rytojaus niekada nebus“ turi 602 puslapius, dar šimtu, gailėdama skaitytojų, sutrumpinau. Taigi suskaičiavus prirašiau gal apie 3000 lapų, nes teko juos perrašyti antrą kartą, kad tekstų rinkėja įskaitytų.

Nežinau, kaip galėčiau ką nors sukurti žiūrėdama į tą monstrą kompiuterį, kurio ekrane telpa tik vienas puslapis?

O jei pykšt – paspausčiau kokį mygtuką ar katinas perbėgtų per klaviatūrą? Adiós mano kruvinam darbui ir įkvėpimo vaisiui!

Nesuprantu, kodėl visus stebina, kad rašau ranka? Juk visada sakoma: rašytojas į leidyklą atnešė RANKRAŠTĮ. Reiškia –ranka rašytą! Ranka man rašosi iš širdies. Kompiuteriu galėčiau parašyti nebent orų prognozes. Be to, man patinka šiais laikais būti vienintelei (gal visoje Europoje), kuri tekstus dar rašo ranka! Juokauju. Kodėl produktyviai, daug rašančiai žurnalistei dar norisi imtis knygų?

Žurnalistui išskleisti sparnus nėra paprasta. „Ir vėl tu man tris puslapius (laikraščio) atnešei? Kur man juos sukišti?“ – dažnas retorinis redaktorių klausimas. „Kiškit, kur norit, dėl vieno puslapio aš iš lovos nesikelsiu“, – išdidžiai atšaunu. Ir sukiša! Bet už išspausdinto straipsnio lieka tiek daug, ko skaitytojas niekada neperskaitys. Tai ir mano pačios vertinimai, ir abejonės, ir kankinančios mintys. Straipsnyje aš negaliu būti nei tyrėja, nei prokurorė, negaliu parodyti net savo simpatijų ar priešiškumo herojams. O štai romane galiu būti viskuo! Ir nuteisti, ir išteisinti, ir abejoti, ir nuspręsti, priversti mylėti arba išsiskirti. Dabar aš veiksmo šeimininkė! Visagalė! Tai mane ir žavėjo rašant romaną „Rytojaus niekada nebus“. Juk aš nusprendžiau, kad rytojaus nebus!

Paėmusi šią knygą į rankas liūdžiu gal tik dėl to, kad jaučiu, jog daugiau nebeturėčiau jėgų panašiam romanui sukurti. Labai daug jis iš manęs pareikalavo...

Marko Cechanovičiaus nuotrauka, fotografuota Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje

Trileriai sužadina emocijas ir panardina į sukrečiantį pasaulį

Kaip manote, kodėl žmonės apskritai skaito trilerius? Ko juose ieško?

Psichoterapeutas Olegas LAPINAS mano, jog turėtume atsisakyti pasenusio požiūrio, kad vertinga yra tik elitinė literatūra, – geri trileriai ir detektyvai gali ne tik būti puikūs laisvalaikio palydovai, bet dar ir patenkinti žmogišką norą prisiliesti prie svetimų paslapčių.

DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

Detektyvas – kūrinys, kuriame yra intrigos, įtampos, kuriame viskas sukasi apie atsakymą. Todėl manau, kad tai sužadina emocijas, ir jos lydi iki knygos pabaigos. Taigi, yra interesas sužinoti, kaip pagaliau viskas baigsis, žavi ir įtampa, kai yra vilties, kad tuoj tuoj įminsime kažkokią mįslę. Po įtampos paaiškėjus tiesai, ateina atsipalaidavimas – juk pagaliau sužinojau tai, kas nedavė ramybės. Tad suprantama, kodėl detektyvai tokie populiarūs – tai vienas iš būdų sukelti tam tikrų emocijų.

Gal esate pastebėjęs, kokie žmonės skaito trilerius – pilkos pelytės ar kaip tik – ryškios asmenybės? Manau, tai nesusiję su tam tikrais asmenybės bruožais. Asmenybės ryškumas – labiau socialinis reiškinys, o skaitymas yra privatus veiksmas. Privačiame gyvenime žmonės nėra nei pilkos pelytės, nei ryškios asmenybės, savo pasaulyje jie tiesiog būna savimi. O kad galėtų mėgautis detektyvu, žmogus turėtų teikti pirmenybę pažintinėms emocijoms. Detektyvų mėgėjas – tai žmogus, turintis tam tikros intelektinės ir emocinės patirties, jam turėtų patikti intriga ir nebūti svetimas pažinimo džiaugsmas. Biblioterapijos specialistai teigia, kad detektyvai, trileriai, siaubo romanai biblioterapiniu požiūriu mažiausiai vertingi, nes nekelia egzistencinių klausimų ir nerodo tiesos kelio. Pritariate?

Toks požiūris, švelniai tariant, pasenęs, būdingas viduramžių laikotarpiui, kai pagrindinė knyga tebuvo Biblija, vyravo šventųjų gyvenimo aprašymai ar riterių romanai. Buvo laikai, kai Bažnyčia literatūrai teikė tik vieną vaidmenį –didaktinį, moralizuojantį. Jei to tikėtumės iš šiuolaikinės literatūros, turėtume atmesti 99 procentus knygų. Gal jau kokius penkis šimtus metų literatūra pasidalijusi į pramoginę ir į auklėjamąją. Nors dar ilgai vyravo požiūris, kad literatūra būtinai turi ko nors išmokyti, šalia tokių knygų sėkmingai egzistavo ir kitokios – lengvo turinio, žadinančios emocijas. Pastebime, kad šiuo metu atgimsta savigalbos literatūra, kurios reikšmė pragmatiška, o vertė gana menka. Tai patarimai, beveik instrukcijos, kaip sužadinti viltį, kaip susirasti partnerį, kaip išspręsti savo psichologines problemas. Ar tai padeda –klausimas, į kurį iki galo neatsakyta. Kadaise filosofas Michelis Foucault ginčijosi su kitu filosofu – Jacques’u Derrida: ar literatūra turi būti orientuota į elitinį meną, o gal ji gali tiesiog patikti masėms? Ir kas nuspręs, kuri jų turi vertę, o kuri – ne? Aš už tai, kad visokia literatūra yra vertinga. Nes sužadinti

emocijas, supurtyti, panardinti skaitytoją į įdomų pasaulį ne mažiau svarbu, nei pateikti filosofinių įžvalgų.

Pasaulį užkariavo žiaurūs skandinavų trileriai, mėgstami ir Lietuvoje. Kaip manote, kodėl saugių ir sočių šalių rašytojai kuria tokius trilerius?

Manau, kraštų, kur vyksta politinės kovos ar kyla socialinių neramumų, žmonės linksta prie ramesnės literatūros ir muzikos, o protestantiškuose kraštuose, kur gyvenimas slenka gana nuspėjamai nuobodžiai, mėgstami pilni įtampos trileriai. Protestantizmo įtakos veikiami žmonės gyvena gana rutinišką gyvenimą, itin susikoncentravę į darbą, todėl laisvalaikiu jiems norisi patirti stiprių, pakilių emocijų. Agathos Christie ir jos amžininkų detektyvuose būdavo žudoma dėl palikimo arba meilės, o dabar dažniausiai veikia žudikai maniakai, įvairiausi psichopatai...

Tradicija aprašyti patologiją literatūroje atsirado dar XIX amžiaus pradžioje, kai išėjo Mary Shelley „Frankenšteinas“, vėliau – Bramo Stokerio „Drakula“. XX amžiuje pasirodė herojus, turintis psichikos nukrypimų, žmogus ties riba, pavyzdžiui, Hanibalas Lekteris ar parfumeris iš romano „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, – jie siejami su tradicija tarsi įteisinti pamišimą, rasti tokiems herojams vietą mene, juos savotiškai reabilituoti. Psichikos ligoniai jau nuo XIX amžiaus imti atidžiau tyrinėti, jie žadino smalsumą, jais domėtasi, apie juos rašyti moksliniai darbai: kaip jie mąsto, ką jaučia, kokia maniako psichologija. Kad tokių veikėjų vis dar daug literatūroje, reiškia tai, jog mes vis dar esame ant tos bangos. Nemanau, kad pasaulyje padaugėjo maniakų ar jais pradėta dar labiau domėtis, –turbūt tai tiesiog tam tikra literatūros mada, o dar ir poreikis savotiškai reabilituoti „kitokius“. Pasaulyje akivaizdus ir trilerių „moteriškėjimas“. Juos rašo vis daugiau moterų, jų herojės – ir aukos, ir nusikaltėlės, ir policininkės – yra moterys. Ar tai taip pat –mada, tendencija, laikmečio atspindys?

Rašytojų moterų nuo seno visada buvo mažiau nei vyrų. Todėl vėliau, atsiradus „moteriškiems“ romanams, jos ėmė rinktis kitus žanrus, taip pat – ir trilerius. Manau, tai nesusiję su staiga prabudusiu ypatingu moterų polinkiu gąsdinti, tiesiog moterys rašytojos nukreipė dėmesį į tokio žanro literatūrą, kuri yra skaitoma. Žmonėms patinka iliuzionistų fokusai, nors jie žino, kad bus apgauti. Gal tas pats ir skaitant detektyvus – juk autorius mus vedžioja už nosies?

Žmogui smagu ne apgautam pasijusti, bet knygos pabaigoje suprasti „kaip viskas buvo“. Tai

„Detektyvų mėgėjas –tai žmogus, turintis tam tikros

intelektinės ir emocinės

patirties, jam turėtų patikti intriga ir nebūti svetimas pažinimo džiaugsmas.

ir nuviliantis, bet kartu – jaudinantis patyrimas. Iliuzionistas apgauna mūsų pojūčius, bet mes nesužinome, kaip jis tai padaro, o literatūros kūrinio gale vis dėlto paaiškėja tiesa. Tada jaučiame savotišką palengvėjimą – mįslė įminta, bet kartais, ypač kai pažiūrime detektyvinį filmą, apninka ir nusivylimas: jau viskas aišku, jau viskas baigėsi. Tas palengvėjimo ir nusivylimo mišinys reikalingas, nes trokštame aiškumo ir tikimės stebuklo, įvyksiančio praskleidus paslapties šydą. Tai romantiška emocija, kuri mūsų pasauliui suteikia kitokių spalvų, nes jei viskas būtų aišku, mes tiesiog nuobodžiautume. O kaip ir ką jūs skaitote? Turite laiko ne tik profesinei literatūrai?

OLEGAS LAPINAS –žinomas gydytojas psichoterapeutas, išleidęs ne vieną knygą, kai kurias jų – drauge su žmona Dalia Lapiniene. Naujausias sutuoktinių darbas – „Pasimatymai su nušvitimu“. „Apie mažus ieškojimus mes jau rašėme ankstesnėse knygose. O didelis ieškojimas – prasmės, Dievo ir kažko didesnio už mus – tebevyksta. Ieškodami kažko didesnio mes keliolika metų vaikščiojome į įvairiausius dvasinius, ezoterinius seminarus, kai kuriuos net ėmėme vesti patys. Tad ar galime apie tai nerašyti?“ –knygą pristato autoriai.

Turiu bėdą – esu obsesinis skaitytojas. Kiek anksčiau skaitydavau knygų, straipsnių, žiūrėdavau filmų ar klausydavausi paskaitų iš sąrašų, kuriuos kasmet sudarydavo toks italas Piero Scaruffi – ir filosofas, ir mokslininkas, ir įvairių sričių žinovas. Jis unikalus žmogus, savotiškas šių laikų Leonardo da Vinci. Scaruffi rinko viso XX amžiaus ir mūsų šimtmečio pradžios kultūros paminklus. Pavyzdžiui, filmus – nuo nebyliojo kino laikų iki dabarties, kasmet juos suskirstydamas į tris dalis: į tuos, kuriuos pažiūrėti būtina, kurių žiūrėti nebūtina ir kurių žiūrėti nerekomenduojama. Dažniausiai „būtini žiūrėti“ yra kino festivalių laureatai, tad snobiški žiūrovai gali sėkmingai vadovautis tuo sąrašu. Į knygų sąrašus jis įtraukia ir mažai kam žinomus, tačiau gerus autorius. Nenustebčiau, jei jame atsirastų ir lietuvis. Scaruffi sudaro mokslinių išradimų, muzikos, dailės, architektūros kūrinių sąrašus, klasifikuoja filosofines idėjas, fiksuoja, kas naujo baleto, apskritai šokio pasaulyje. Taip pat pateikia originalų požiūrį į kokius nors kultūros objektus. Man patikdavo žiūrėti jo rekomenduotus filmus ir skaityti ar klausytis audioknygų: dar nebaigęs vienos, puldavau prie kitos, kasmet perskaitydavau ar išklausydavau daugiau kaip šimtą – jausdavausi kaip koks superherojus Heraklis, iškuopęs Augėjo arklides. Bet ar daug likdavo galvoje? Ne. Iki šiol vis dar mane veikia tie geriausių knygų sąrašai, vis dar puolu prie jų, nors dabar tikrą skaitymo malonumą teikia knygos, neįtrauktos į jokius geriausių sąrašus, – jos būna draugų ar pažįstamų rekomenduotos.

Ar galite išvardyti tris knygas, pastaruoju metu palikusias didžiausią įspūdį?

Iš paskutiniu metu skaitytų paliko įspūdį šiuolaikinio prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Pasidavimas“, o iš seniau išleistų visai nustebino Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“ – linksmai ir įdomiai parašytas kūrinys apie filosofiją, taip pat patiko Neilo Gaimano „Amerikos dievai“.

Rašydamas knygąesu vienas

„Jūs man skolingas dvi bemieges naktis“, –nemeluodama sakau Stefanui AHNHEMUI (53), vienam svarbiausių

Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Telefone –skambus juokas.

DALIA MUSTEIKYTĖ

A„Atleiskite! Esu laimingas tai girdėdamas ir, tikiuosi, atsimiegosit, o dėl tų naktų nesigailit“, – prie panašių pamaloninimų rašytojas pratęs nuo tada, kai 2014-aisiais trileriu „Beveidės aukos“ prasidėjo kriminalisto tyrėjo Fabiano Risko istorija, kuri pelnė pasaulinį pripažinimą. Kraują stingdantys, į įtemptą įvykių spiralę įsukantys šio pareigūno nuotykiai gula jau į šeštą knygą, o jų autorius nuo tiesioginio darbo atsikvėps atvykęs į Vilniaus knygų mugę.

Jau kelinti metai skandinavų detektyvai itin populiarūs visame pasaulyje: Jo Nesbø, Stiegas Larssonas, jūs esate verčiami, skaitomi, graibstomi. Kokia tos sėkmės paslaptis?

Manau, nėra didelės paslapties. Aš, pavyzdžiui, du dešimtmečius dirbau scenaristu televizijoje ir kine, o rašydamas scenarijus išmoksti gerai papasakoti istoriją. Jei to nepadarysi, žmonės tiesiog vienu televizoriaus pultelio paspaudimu perjungs kanalą – juk taip paprasta. Todėl ir dabar, rašydamas knygą, kuri, tarkim, yra penkių šimtų puslapių, kiekviename skyriuje stengiuosi įdėti visko tiek, kad skaitytojas nesijaustų be reikalo skaitantis. Pati ką tik sakėte, kad esu skolingas dvi bemieges naktis. Kiti, kurie skaito mano trilerius autobusais važiuodami į darbą, kiekvienam skyreliui atiduoda po penkiolika gyvenimo minučių. Siekiu, kad už tai ir jie ką nors gautų. Todėl kiekviena knygos dalis, puslapis man labai labai svarbūs. Yra daug kriminalinių romanų, kurių pradžia – itin intriguojanti, bet vidurys silpnesnis, nuobodus. Aš siekiu, kad visos knygos dalys būtų vienodai geros, kad žmogus nesijaustų veltui iššvaistęs laiką, iškart nepamirštų, ką perskaitė.

Jūsų knygos – tamsios, siužetas įtemptas, aukas ne šiaip inteligentiškai žudote kaip Agatha Christie ar kiti senieji klasikai, o lengva ranka pjaustote gabalėliais... Kodėl tokių knygų atsiranda saugiose, socialiai aprūpintose Šiaurės šalyse?

Spėju, taip yra todėl, kad žmonės ieško to, ko neturi, ir tuo domisi. Taip, Skandinavija, palyginti su daugybe vietų pasaulyje, – taiki, saugi, rami, išėjęs pro namų duris į darbą ar mokyklą nebijai, kad kelią pastos sprogimas, neturi neštis ginklo savigynai. Užtat mums įdomu pafantazuoti: o kas būtų, jei nutiktų kažkas siaubingo? Esu tikras, kad, tarkim, Afganistane ar Irane, kur tikrai pilna pavojų, žmonėms nesinori skaityti apie žudymą, kraują, siaubą. Pateikdama šį klausimą į jį ir atsakėte. Jei gyvenate gerai ir saugiai, skaitydami ar žiūrėdami filmą per „Netflix“ ieškote kitokios emocijos nei kasdienybėje – norite pykti, bijoti, jaustis laiminga, mylėti. Skaitydamas kriminalinį romaną žmogus siekia išsigąsti, patirti siaubą, nustebti, būti šokiruotas. Šių emocijų saugiai gyvenantys skandinavai ir ieško kur kas labiau nei žmonės ten, kur baisybės vyksta įprastame gyvenime. Mums tinka ir patinka tamsios knygos.

Ką rašote dabar – dar vieną detektyvo Fabiano Risko istoriją, kuri patiks ne tik skandinavams?

Tiesą sakant, kaip tik praėjusį pirmadienį parašiau pirmuosius naujos, jau šeštos, Risko knygos puslapius. Dar tik pati pradžia, viskas labai šviežia ir gyva.

Lietuviškai kol kas skaitėme dvi pirmąsias Risko knygas –„Beveidės aukos“ ir „9 kapas“. Išduokite, ar vėliau šis kriminalistas smarkiai keičiasi? Gal pagaliau perlipa per save ir jau gali šauti į žmogų?

Negaliu visko sugadinti dabar jums išpasakodamas! Pasakysiu tiek, kad su laiku Riskas, kaip ir visi, bręsta, auga – jau ketvirtoje, penktoje knygose jis yra kitas žmogus nei istorijos pradžioje. Ar ta jo branda suka tinkama linkme, ar netikusia, neišduosiu, perskaitę nuspręsite patys. O dėl to, kad net svarbiu metu jis negalėjo iššauti, per daug nesistebėkite. Iš bendravimo su pareigūnais žinai, kad kriminalistui darbe dažnai ir neprireikia panaudoti ginklo – juk jis ne patruliuoja gatvėje, o tiria nusikaltimus. Kurdamas pagrindinio veikėjo paveikslą ir jį augindamas, kreipiau dėmesį į kitas jo savybes. O kaip jūs pats užaugote iki bestselerių autoriaus? Mokykloje švedų kalba sekėsi sunkiai, nors visada garsėjote pasakotojo talentu, senelio supamajame krėsle prifantazuodavote neįtikėtinų istorijų, tapote puikiu scenarijų autoriumi. Bet tai – ne tas pats, kas rašyti knygas. Scenarijų rašymas suvaržytas daugybės taisyklių. Norint įgyvendinti, nufilmuoti idėjas, reikia daug pinigų. Prie televizijos ar kino projektų dirba daug žmonių –režisieriai, prodiuseriai, jie taip pat turi savo minčių, matymo kampų, kaip galėtų klostytis scenarijus. Kaskart galvodamas naują siužetą turėdavau atsiklausti leidimo, gauti sutikimą finansuoti idėją. Labai nuo to pavargau. Supratau, kad noriu kurti savas istorijas. Ir rašyti jas taip, kaip noriu tik aš pats. Taigi tapti rašytoju buvo vienintelis kelias. Iš pradžių buvo sudėtinga, nes neturėjau pinigų, kad galėčiau laisvai atsidėti tik kūrybai. Turėjau parašyti kokį nors scenarijų televizijai, gauti lėšų pragyvenimui, tada padirbėti prie knygos, vėliau vėl grįžti prie scenarijų. Taip blaškydamasis pirmąją knygą rašiau ketverius metus. Visi man sakė, kad pirma turiu parodyti, ką rašau, potencialiems leidėjams, galbūt gauti avansą, sutarti dėl tolesnio darbo. Bet aš norėjau užbaigti romaną.

Kartais aprašydamas ypač siaubingus įvykius, žiauriausius momentus verkiu.

Grįžtant prie rašymo proceso, sunkiausia buvo išmokti kitokios – knygų kalbos. Nes rašydamas scenarijų gana taupiai vartoji paprasčiausius žodžius. Jų stygių savo darbu užpildo kiti: režisierius – sprendimais, aktoriai – vaidyba. O rašydamas knygą esu vienas – turiu būti ir dialogų autorius, ir aktorius, ir režisierius. Privalau pats žodžius sudėlioti taip, kad skaitytojas pajustų, pamatytų visumą. Tai – sunku, bet kartu – didžiulis malonumas.

Dabar galvoju, kad prieš pradėdamas rašyti romanus buvau naivuolis, – tikėjau, kad sukursiu tai, ką leidykla norės leisti, o žmonės išsyk pamėgs. Žinojau, kaip dirba Skandinavijos kino pramonė, bet visiškai neišmaniau leidybos. Sunkiai stūmiausi į priekį, bet galiausiai pavyko – radau leidyklą, agentą, ir pamažu girnos įsisuko. Agentas sutarė, kad kitos keturios mano knygos būtų leidžiamos keliose užsienio šalyse. Man nebeteko vėl imtis scenarijų. Švedijoje yra tik koks šimtas rašytojų, kurie gali gyventi iš knygų. Manau, ne daugiau. Tikrai. «

Bet jūs esate vienas jų?

Taip, esu vienas laimingųjų.

Kaip pasijutote, kai literatūrinis debiutas „Beveidės aukos“ sulaukė tokio pripažinimo?

Kai knyga, prie kurios dirbai ketverius metus, pagaliau išleidžiama, aišku, džiaugiesi, bet jau mąstai apie kitą, dar kitą. Galvojau, kad ištiko debiutanto sėkmė, – man pirmąsyk tiesiog labai pasisekė, taip gerai rašyti nebemoku ir nebepavyks. Iki šiol truputį bijau, kad su kiekviena nauja knyga taip gali nutikti. Tikrai nesiskundžiu, bet, mano galva, sėkmė yra trapus ir laikinas dalykas. Esu laimės kūdikis, nes sėkmė aplankė jau penkis kartus, išleidus visas penkias knygas, bet niekas nežino, kaip bus sutikta šeštoji. Kita vertus, be įdirbio, gerbėjų rato, kartu įgijau ir visišką laisvę toliau kurti ir manipuliuoti herojų likimais. Ta laisvė – velnioniška prabanga, didžiausias skirtumas, palyginti su tuo, kaip buvo daugiau nei dvidešimt metų ankstesniame darbe. Kas jus įkvepia kurti tuos gąsdinančius siužetus? Kur semiatės idėjų?

(Juokiasi.) Nežinau! Tiesiog toks mano darbas. Visada stengiuosi, kad, perskaitęs puslapį ar skyrių, nė vienas negalėtų nuspėti, kas nutiks toliau, kuo baigsis knyga. Taip lengviau išlaikyti įtampą ir baimę iki galo. Yra daugybė šio žanro literatūros, kurią paėmęs į rankas žinai, kad viskas baigsis gerai, pagrindinis veikėjas, nors knygos viduryje jam truputį ir nesiseka, pabaigoje sugebės viską išspręsti, nusikaltimas bus išaiškintas, kaltasis suimtas. Kurdamas trilerius, aš nepasirašau menamos sutarties su skaitytoju, niekada nežadu teigiamos ir nuspėjamos pabaigos. Kaip ir istorijos tęsinių. Jau prisipažinau, kad rašau šeštąją, bet nežadu septintosios. Kaip ir nežadėjau penktosios. Galbūt taškas jau padėtas? Tai irgi leidžia išlaikyti įtampą.

Parašęs žiauriausias scenas miegate ramiai? Kartais aprašydamas ypač siaubingus įvykius, žiauriausius momentus verkiu, man būna liūdna. Nebijau to, apie ką rašau, bet tuo metu verda įvairiausios emocijos. Jeigu darbas pavyksta, baigęs jį jaučiuosi pakylėtas. Tą būseną palyginčiau su apimančia matant tikrai gerą filmą. Kai žiūri liūdnąją jo dalį, verki, bet galiausiai jautiesi laimingas, kažką gavęs, mąstai apie tai, ką matei. Taip ir aš: jei rašyti sekėsi, paskui jaučiuosi puikiai. Jeigu esu nepatenkintas nuveiktu darbu, nervinuosi, tampu sudirgęs. Tada ir miegas gali būti prastesnis (šypteli).

Esate drausmingas autorius, kuris dirba kasdien tiek valandų, kiek užsibrėžia?

Ar laukiate, kol nušvis įkvėpimas?

Oi, ne, negalima laukti įkvėpimo! Tai sau gali leisti tie, kurie galbūt norėtų rašyti knygas. Tuo jie ir skiriasi nuo profesionalų. Žinoma, vieną dieną sekasi geriau, kitą – prasčiau, bet vis vien

dirbu normalias darbo valandas penkias dienas per savaitę, kartais prisėdu ir savaitgaliais. Tuo laiku, kai nėra įkvėpimo, galbūt nesukursi šedevro, paskui, geresnę dieną, reikės iš naujo peržiūrėti, patobulinti, ką parašei, bet dirbti reikia nuolat, nesvaigstant apie mūzas. Juk rašytojo darbas – toks, kaip ir visi kiti. Tarkim, jūs rašot straipsnius, turite ruoštis pokalbiams, šifruoti, papasakoti istoriją. Mes skiriamės tik tuo, kad jūsų istorijos – trumpesnės, skiriate joms po dieną, o manosios – ilgesnės, dirbu prie kiekvienos maždaug pusantrų metų. Jūsų knygų veiksmas vyksta Švedijoje ir Danijoje. Šios šalys glaudžiai susijusios ir paties gyvenime?

Taip. Esu švedas, daugiau nei trisdešimt metų gyvenau Stokholme, tad įsikurti naujame mieste jau atrodė neprošal – prieš dvejus su puse metų su mažaisiais vaikais persikėlėme į Kopenhagą. Mano žmona Mi – danė, ji norėjo namo. Noras išpildytas, o man iš esmės nepasikeitė niekas, tik vaizdas pro langą. Abiejose šalyse gyvenimas panašus. Vyresnieji vaikai Kasperas ir Filipa liko Švedijoje?

Jie jau suaugę: Kasperui – 26-eri, Filipai – 23-eji. Duktė treji metai studijuoja Londone, bet, taip – jų abiejų namai liko Stokholme. Tarp vyresniųjų ir mažųjų vaikų didelis metų skirtumas, auginame lyg dvi kartas. Sanderiui – dešimt, Noomi – šešeri. Mi yra pirmoji jūsų skaitytoja ir kritikė?

Kai nėra įkvėpimo, galbūt nesukursi šedevro, paskui, geresnę dieną, reikės iš naujo peržiūrėti, patobulinti, ką parašei, bet dirbti reikia nuolat, nesvaigstant apie mūzas.

Ji ką tik baigė versti penktą Risko istorijos dalį į danų kalbą, buvo užsivertusi darbu visą rudenį, knyga netrukus pasirodys Danijoje. Drauge tvarkome socialinius tinklus ir darome kitus darbus. Taip, ji pirmoji mano skaitytoja, pasakanti, kas jai kliūva, ir labai ant manęs siuntanti, jei rankraščio nepataisau. O aš linkęs sutikti ne su visomis pastabomis (juokiasi). Bet dažniausiai jos nuomonė būna teisinga. Nuomonę apie knygas pasako ir vaikai?

Vyresnieji skaito, jiems patinka. O mažiai didžiuojasi manimi ir mano, kad turi labai labai garsų tėtį, tikrą įžymybę. Drausminu sakydamas, kad esu paprasčiausiai tėtis, kaip ir visų kitų vaikų. Bet kaskart, kai užsukame į knygyną, jie šaukia: „Tėti, tėti! Žiūrėk, tavo knygos!“ Tada susigūžiu ir bandau raminti: „Tyliau, vaikai, tyliau.“

O kokias knygas pats perkate knygynuose?

Skaitau įvairiausio žanro literatūrą: dramas, trilerius, istorines knygas, mokslinę fantastiką. Stengiuosi neskaityti kitų autorių tik tada, kai esu paniręs į savo knygos rašymą, nenoriu jokios įtakos, kad galvoje nesipintų svetimos mintys. Ką gyvenime galėtumėte daryti, jei nerašytumėte?

Tektų viską pradėti iš naujo ir ko nors mokytis... Man išties patiktų būti architektu.

Literatūros ROKO ŽVAIGŽDĖS

AKVILĖ KAVALIAUSKAITĖ

BBuvo lietinga žiema, gal ruduo, o gal ankstyvas pavasaris – žodžiu, metas, kai drebia iš dangaus ir baisu išeiti laukan. Sėdėjau prie pirmojo savo romano rankraščio. Jau savaitę nesugebėjau parašyti nė sakinio. Vadink tai kaip nori – writer’s block, įkvėpimo trūkumu, tinguliu, baime, kad pabaigęs išvysi, koks esi netalentingas, – priežastis gal net nesvarbi, esmė ta, kad, išbandžiusi visus žinomus metodus, negalėjau parašyti nė vieno prakeikto žodžio. Namai išvalyti, darbo vieta –kaip iš baldų salono katalogo, prie židinio murkia katė – dėl savo neveiksnumo nebeturėjau ko apkaltinti. Paskambinau senam bičiuliui.

– Tu juoksiesi, žinau, kad juoksiesi. Bet gal turi atliekamos „žolės“ ir gali man atvežti?

– Nuo kada tu rūkai „žolę“?

– Nerūkau. Bet gal reikėtų?

Pasislėpusi po gobtuvu kaip kokia smulki nusikaltėlė išėjau į lietų, grįžau rankoje gniauždama mažą maišelį. Filmuose tai atrodė romantiškiau.

Marihuanos taip ir nesurūkiau, nes nemokėjau suvynioti bent kiek padoriai atrodančios suktinės. Be to, neįsivaizdavau, koks kiekis būtų optimalus išsklaidyti baimei ir savo nevykėliškumui – o jei padauginusi užsilenksiu? Arba tiek prisirūkysiu, kad visą dieną praleisiu apžiūrinėdama baltus arklius ir vis tiek nieko nesukursiu?

Sėdėjau prie balto lapo ir juokiausi iš savęs, iš beviltiško tikėjimo, kad kokia nors substancija mano darbą nudirbs už mane. Kai romanas pasirodė knygynuose, žurnalistai prašė papasakoti apie kūrybinį procesą – kur sėmiausi įkvėpimo, ką man reiškia rašymas ir panašiai. Ši trumpa istorija apie marihuaną ir kvailas iliuzijas

visada pirma šaudavo į galvą, bet niekada apie tai nekalbėjau – nesgi kažką vartoti yra negražu, nemadinga, nemodernu, nelegalu ir visai netinka prie šiuolaikinio autoriaus portreto.

Dabartiniai lietuvių rašytojai – jau ne kalvadosu trenkiantys hemingvėjai ir ne demonų pilni bukovskiai, gal labiau – krosus bėgantys murakamiai. Bet ar tikrai? Ką šiais laikais, kai populiaru save įprasminti per nedarymą (kažkada save atrasdavome ko nors pavartoję, o dabar atrandame nevartodami), reiškia rašytojo biografija ir gyvenimo būdas? Jei kalbame ne apie receptų, sveikatos ir makiažo knygas, bet vien apie kūrybą – ką mes išvis žinome apie šiuolaikinius lietuvių rašytojus? Omenyje turiu ne datas, kas kur kada baigė filologiją, bet gyvenimo būdą ir istorijas, kurios Vakarų šalyse tampa jauku skaitytojams užsukti į knygyną, kelrodžiu jauniems rašytojams, o kartais netgi yra fetišizuojamos, nes gerdamas ir valgydamas pagal žinomo rašytojo discipliną gausi tokį pat rezultatą – bestselerį. Žodžiu, jeigu Zuckerbergas metė Harvardą ir sugalvojo feisbuką, tai metęs VGTU gausi tokį patį efektą. Kvaila iki begalybės, bet daug ką pastūmėja veikti.

Prieš porą metų „Literatūroje ir mene“ pasirodė vertimas labai juokingo Nicko Greene’o teksto, kaip jis bandė kurti vadovaudamasis legendinių autorių dienotvarkėmis, – gėrė po penkiasdešimt puodelių kavos per dieną kaip Balzacas, rašė kavinėje su nepridegta cigarete dantyse kaip Natalie Goldberg, išsinuomojo viešbučio kambarį, nes Maya Angelou tik ten rasdavo įkvėpimo. Kai atėjo eilė išbandyti Hunterio S. Thompsono įpročius (Thompsonas žinomas dėl nežabotos aistros LSD ir kokainui), teksto autorius pasidavė. Jis priėjo prie paprastos išvados – kad ką nors parašytum, užtenka kėdės ir kompiuterio, deja, dar prireiks trupučio proto ir fantazijos. Visi tą žino, tačiau bent

„ Apie

dienotvarkes, rašymo rutinas ir įkvėpimus žinome labai mažai ir neaišku kodėl – ar autoriai bijo pasakoti tiesą, ar tiesiog niekas neklausia, o gal tiesa neįdomi.

Tomo

pasąmoningai vis tiek norisi sekti tuos, kuriems sekasi. Ir jeigu mano mylimiausias autorius pasakytų, kad jam geriau rašosi į burną įsikišus negyvos katės uodegą, nesu tikra, ar nepabandyčiau.

Stephenas Kingas parašė „On Writing: A Memoir of the Craft“ – Lietuvoje menkai žinomą, bet labai nuoširdžią ir kitokią knygą apie rašymą. Knyga keistokos struktūros: maždaug pusę teksto sudaro patarimai jauniems rašytojams, o visa kita – autobiografija. Kingas atvirai pasakoja apie savo gyvenimą, vietomis primenantį scenas iš paties romanų, – apie klaikų alkoholizmą ir avariją, į kurią pakliuvo 1999-aisiais: išėjusį pasivaikščioti, jį partrenkė automobilis ir mirtis jau buvo bežvelgianti jam per petį. Ligoninėje rašytojas praleido mėnesį. Per tą laiką daug ką spėjo apmąstyti.

Margaret Atwood aiškina turėjusi protėvę vardu Mary Webster, kurią kažkada pakorė kaip raganą. Frédéricas Beigbeder ilgą laiką buvo pristatomas kaip Prancūzijos Egidijus Dragūnas, tik su išsilavinimu. Johnas Irvingas, 2008-aisiais lankydamasis mūsiškėje knygų mugėje, kalbėjo apie savąją paskutinio sakinio taisyklę – atseit kiekvieną knygą pradeda

rašyti nuo paskutinio sakinio ir jo niekada nebekeičia. Prieinu prie lentynos paskaityti jo romanų paskutinių sakinių. Dauguma – ilgi, painūs – neįsivaizduoju, kaip nuo to galima pradėti, bet kalbėti neuždrausi. Neuždrausi autoriui kurti savo legendos, o tiesą palikime jos ieškantiems.

Bandant prisiminti ryškiausius mūsų šiuolaikinių autorių portretus, į galvą pirmiausia ateina Jurga Ivanauskaitė. Pankė, besilankanti pas Tėvą Stanislovą, viena keliaujanti į Tibetą (tais laikais!), dar apytamsėje Lietuvoje garsiai kalbanti apie vėžį ir po chemoterapijos pozuojanti žurnalo viršeliui. Rašytoja, kurios laidotuvės tapo literatūriniu įvykiu. Aišku, tyrimo niekas neatliko, bet sunkiai išeitų tvirtinti, kad rašytojos portretas neprisidėjo prie jos knygų sėkmės. Jurga Ivanauskaitė buvo net ne balta varna, o raudona ragana. Tokių raganų daugiau norėtų ir leidėjai, ir skaitytojai.

jau galėtų ne vaidinti ir rašyti knygas, o užsiimti egzorcizmu. Gabijos Grušaitės portretas – šiuolaikinio žmogaus, kurio patiriama romantika jau kitokia: programėlių kūrimas, socialiniai tinklai, pabėgimai į kitas kultūras ir prasmės paieškos bandant suprasti, kas aš esu, jeigu viską turiu. Rimantas Kmita – paprastas, draugiškas šiaulietis. Autoriaus, kaip ir jo knygos „Pietinia kronikas“ herojaus, nuodėmės jau praeity.

AKVILĖ KAVALIAUSKAITĖ –žurnalistė, scenaristė, tekstų kūrėja. 2015-aisiais pasirodęs jos debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ iškart pateko į skaitomiausių knygų dešimtukus. Po penkerių metų autorė grįžta su novelių rinktine „Kūnai“. Ironiški, neregėtų fantazijų pilni tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai –skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nebaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas, – nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.

Kol esantys vakariau verčiasi per galvas bandydami prie naujųjų bestselerių prikergti ir įspūdingas autorių istorijas, mūsų rašytojai dažnai vis dar tylūs, susikaupę, mąslūs ir inteligentiški. Kristinos Sabaliauskaitės interviu skamba kaip Nausėdos rinkiminė kalba –nė vienos nuodėmės, jokio nukrypimo nuo normos, nulis bohemos, nieko, apie ką galėtum pasakyti „tai intriguoja“. Arba ką žmonės žino apie Alvydą Šlepiką, kurio romanas „Mano vardas – Marytė“ anglišku pavadinimu „In the Shadow of Wolves“ 2019 metais pateko tarp geriausių The Times knygų? Arba apie pernai Jurgos Ivanauskaitės premiją gavusį Mindaugą Nastaravičių? Iš esmės nelabai ką. Ir peržvelgusi visą Metų knygos rinkimų sąrašą supranti, kad autoriai eina ne priekyje teksto, o labiau už jo. Apie dienotvarkes, rašymo rutinas ir įkvėpimus žinome labai mažai ir neaišku kodėl – ar jie bijo pasakoti tiesą, ar tiesiog niekas neklausia, o gal tiesa neįdomi. Nors uždaresniuose ratuose galima išgirsti spalvotų dalykų. Kai kurių lietuvių rašytojų asmeninis gyvenimas vertas gal net ne knygos, o policijos suvestinės – kadaise plačiai meskalino poveikį aprašęs Aldous Huxley liktų maloniai nustebintas.

Aišku, ne viskas pilka. Marius Povilas Elijas Martynenko po penkiolikos komų

Kai kurie autoriai socialiniuose tinkluose išpasakoja viską – nuo savo meniu iki šiukšlių atsikratymo būdų, ir jeigu Nickas Greene’as būtų pabandęs atkartoti jų įpročius, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę. Bet mums tikrai jų reikia. Reikia autorių, kurie rašymą suromantintų iki padebesių, suteiktų procesui išgalvotų mistinių savybių, o sau – magiškų galių. Kad turėtume daugiau literatūros roko žvaigždžių, o ne tik roko žvaigždžių, parašiusių knygas. Aišku, tai nereiškia, kad pastarosios neįdomios.

Kai leidėjai išsiunčiau paskutinį savo novelių rinkinio „Kūnai“ tekstą, ir pati susimąsčiau: o ką apie save papasakosiu? Kam esu įdomi? Kas mano gyvenime intriguoja? Nemečiau vyno ir mėsos, negulėjau psichiatrinėje, nepatyriau komos, nebuvau įsitraukusi į sektą ir nevykau į Indiją pabučiuoti Dalai Lamai kaktos. Bet vieną atšiaurų viduržiemį, per pačią poliarinę naktį, nuskridau į Šiaurę už speigračio ir nuo kruizinio laivo denio įšokau į Norvegijos jūrą. Po mirtinai lediniu vandeniu pajutau, kaip mano siela atsiskiria nuo kūno. Žmonių iššoko gal penkiasdešimt, o kopėčios – vienos. Kad greičiau išlįsčiau iš stingdančio vandens, nuo pirmojo laiptelio nustūmiau suaugusį vyrą. Paskui tas vyras piktai į mane žiūrėjo.  – Čia ne aš, čia mano kūnas, – taip jam atsakiau, o jis pasiuntė mane velniop.  Turbūt tai ir yra žmogiškumas, kurio ieškome skaitydami ir rašydami knygas. Žmogiškumas mieliausiomis ir atšiauriausiomis savo formomis.

Pirmasis

Gabijos

Lunevičiūtės knygos pašnekovas –Liutavaras

Masiliūnas

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

Po miestą, kurio nebėra

Viskas prasidėjo nuo atsitiktinės pažinties – žurnalistė Gabija Lunevičiūtė buvo tik pradėjusi rengti ekskursijas po Vilnių ir kartą prie vienos grupės prisijungė garbaus amžiaus vyras, atidžiai klausėsi ir priėjus vietą, kur kadaise stovėjo Didžioji sinagoga, paklausė, ar negalėtų įsiterpti. Ir pradėjo dalytis prisiminimais, kaip miestas atrodė po karo, – griuvėsiais virtęs Senamiestis tuomet buvo jo ir draugų žaidimų aikštelė... „Tai buvo impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus, – prisimena Gabija. – Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog gatvės ir pastatai yra gyvi.“ Prie ekskursijos tąkart prisijungęs Liutavaras Masiliūnas – vienas ką tik iš spaustuvės atkeliavusios knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ herojų. Joje – pažintis su dvylika senųjų vilniečių. Jie dalijasi prisiminimais apie Vilnių, miestą, kokio jau nebėra, kiekvienas pasakojimas papildytas archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius, pridėti to laikmečio žemėlapiai.

Atradimai

Įspūdžiografija

Pasivaikščiojimai senųjų vilniečių keliais, pažintis su išskirtinėmis asmenybėmis ar muzikinė kelionė pagal kultinį romaną – knygos gali padiktuoti maršrutą po dar nepažintą Vilnių.

Ką tik pasirodžiusioje filologės Elenos Gasiulytės knygoje „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ – dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos ir pasaulio istoriją kaip novatorės. Herojės pačios įvairiausios – nuo Bonos Sforzos iki Jurgos Ivanauskaitės. Norite išgirsti pasakojimų apie jas iš pirmų lūpų? Knygos autorė yra viena iš nestandartinių ekskursijų „Idėjų karalystė“ kūrėjų, o vienas iš siūlomų pasivaikščiojimų taip ir vadinasi – „(Ne)pamirštos Vilniaus moterys“.

Muzikinis takelis

Šeši jauni lietuviai kompozitoriai kviečia į neįprastą kelionę kultinio Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ pėdsakais: prieš porą metų festivalyje „Muzika erdvėje“ kūrėjai pristatė savo muzikines interpretacijas knygoje paminėtoms sostinės vietoms. Drauge su alternatyvaus Vilniaus pažinimo platforma „Neakivaizdinis Vilnius“ muzikinė ekskursija buvo paversta savarankiškos kelionės maršrutu: www.neakivaizdinisvilnius.lt skiltyje „Literatūra“ šalia romano ištraukų galima rasti įrašų, užsidėti ausines ir kiekvienoje stotelėje klausytis specialiai jai sukurtos muzikos. Šioje platformoje galima rasti ir kitą maršrutą –pasivaikščiojimo po literatūrines Vilniaus vietas žemėlapį: nuo poeto Adomo Mickevičiaus palikimo iki Kristinos Sabaliauskaitės romanų „Silva rerum“ herojų takų.

TOP 5 2019

1. Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“

2. Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“

Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis

3. Dainius Sinkevičius „Pravieniškių mafija. Nerašyti zonos įstatymai“

4. Jen Sincero „You Are a Badass: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori“ Iš anglų k. vertė Karina Juodelytė-Moliboga

5. Naomi Alderman „Galybė“ Iš anglų k. vertė Gabrielė GailiūtėBernotienė

Muzika skamba ir Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje

Tomo Tereko nuotrauka

Kaip pelkėje gimusi istorija užkariavo pasaulį

Tapti literatūros sensacija niekada ne vėlu. Tą sėkmingai tebeįrodinėja septyniasdešimtmetė amerikietė Delia OWENS –zoologė, daugybę metų skyrusi laukinės gamtos tyrinėjimams.

Šioje srityje nuveikusi nemažai, pasauline žvaigžde ji tapo ne dėl anksčiau išleistų knygų apie Afrikos hienas ar dramblius, o netikėtai pasirodžiusio romano „Ten, kur gieda vėžiai“.

DALIA MUSTEIKYTĖ

S

Skaičiai kalba patys: parduoti keturi su puse milijono egzempliorių, daugiau nei bet kurios kitos knygos suaugusiesiems per praėjusius metus. Ji 67 savaites – The New York Times bestselerių sąraše, 30 savaičių buvo jo viršūnėje, romano leidybos teises įgijo 41 šalis.

Leidykla „G. P. Putnam’s Sons“, 2018-ųjų vasarą išleidusi Delios Owens romaną, kuris originalo kalba vadinasi „Where the Crawdads Sing“ – „Ten, kur gieda vėžiai“, nesitikėjo, kad jautri istorija apie laukinėje Šiaurės Karolinos gamtoje, pelkyne, užaugusią mergaitę Kają taip palies pirmiausia amerikiečius, o paskui paplis ir po pasaulį. Pirmasis keistai pavadintos knygos tiražas – vos 28 tūkstančiai – tuoj pat sutirpo. Į jokius aiškius žanro rėmus neįspraudžiamas pasakojimas bei savitas rašymo stilius paminint pelkių augalų, gyvūnų rūšis, laukinio pasaulio ir jo dalimi tapusio žmogaus suderėjimą išduoda, jog knygos autorystė priklauso

ne nušlifuotai literatūros, o gamtos mokslų profesionalės plunksnai. Gal užtat ši istorija tokia savita ir tikra, tolima populiariems meilės romanams ar įprastiems detektyvams, nors arčiausiai Kajos pelkės esantį išgalvotą Barkli Kouvo miestelį ir sukrečia mįslinga vietinio gražuoliuko Čeiso Endriuso mirtis, o įtariamąja tampa Pelkių Dukra. Yra čia ir širdį veriančios vienatvės kančios, romantikos, tikros meilės, aistrų, pažinimo džiaugsmo, sėkmės istorijos elementų, kai mokykloje vos dieną praleidusi mergaitė, įsimylėjusio jaunuolio padedama, išmoksta pažinti raides, tada perskaito viską, ką tik gali pasiekti, tampa nediplomuota biologe, kurios knygos išleidžiamos, o slapyvardžiu pasirašytos eilės pasirodo vietos spaudoje.

Leidykla vos spėjo rengti naujus romano „Ten, kur gieda vėžiai“ leidimus, o dabar tiesiog pensininkė, buvusi zoologė Delia Owens, su bendramoksliu kolega ir jau buvusiu vyru

Marku ilgai tyrinėjusi Botsvanos ir Zambijos gyvūniją, priprato prie pačiai naujo bestselerio autorės vaidmens –galybė interviu, susitikimų su gerbėjais visose milžiniškose Jungtinėse Valstijose.

Knygos populiarumui įtakos turėjo ne tik tai, kad ją labai palankiai sutiko ir reklamavo platintojai. Prie to prisidėjo Holivudo žvaigždė Reese Witherspoon, pasirinkusi šį romaną savo knygų klubui ir nusprendusi prodiusuoti pagal jį statomą kino filmą. Garsioji aktorė pareklamavo knygą ir socialiniuose tinkluose, kas kūriniui dar pridėjo žinomumo, tad traukinys įsibėgėjo. Ekspertai JAV stebisi tebekylančia pardavimų kreive. Ji piką dažniausiai pasiekia išsyk pasirodžius knygai, nes leidėjai meta visas jėgas reklamai, o

„Vėžių“ pirkimas nuosekliai augo praėjus keliems mėnesiams. Per pusantrų metų nuo pirmojo tiražo – iki daugiau nei keturių su puse milijono egzempliorių. Ir perkamumas vis dar nežada mažėti! „G. P. Putnam’s Sons“ išleido jau keturiasdešimt tiražų, bet „Vėžių“ poreikis tebėra. Ir, remiantis auditorijos tyrimais, šis romanas patinka įvairiausių socialinių sluoksnių ir skirtingiausių politinių pažiūrų žmonėms – beveik visiems. Rinkos analitikai tai vadina fenomenu: juk populiariausios knygos iš bestselerių sąrašų iškrinta jau po kelių savaičių. Ši taisyklė galioja tokiems vardams kaip Johnas Grishamas, Margaret Atwood, bet ne Deliai Owens. «

Delia Owens yra išleidusi ne vieną knygą apie Afrikos gyvūnus, tačiau niekada nemanė, kad gali parašyti romaną © Dawn Marie Tucker

„Niekad nemaniau, kad tikrai galiu parašyti romaną“, – Jungtinių Valstijų žurnalistams prisipažino žavinga žilaplaukė ponia Owens. Ir pridūrė netikėjusi, kad bus taip įdomu bendrauti su skaitytojais, kurie į susitikimus plūsta šimtais, tūkstančiais, ir kad su jais megsis toks šiltas ryšys. Besąlygiška gerbėjų meilė, matyt, yra natūralus grįžtamasis ryšys ir padėka už knygą, kurios idėją Delia galvoje nešiojosi daugiau nei dešimtmetį, o rašydama sudėjo savo, tikro gamtos vaiko, patirtis bei jausmus.

Įspūdžiai ir pamokos iš Afrikos

„Tai pasakojimas apie išgyvenimą laukiniame pasaulyje“, – apie knygą kalbėjo Owens. Ji pati kone visą gyvenimą stengėsi būti arčiau gamtos ir gyvūnijos nei žmonių. Augdama Džordžijoje, didžiumą laisvalaikio leido miškuose, per atostogas Šiaurės Karolinoje arba laipiodavo kalnais, arba dviese su mama kanoja plaukiodavo po pelkes. Gamtos pakerėta, ji universitete studijavo zoologiją, apgynė daktaro disertaciją. 1974-aisiais su vyru Marku Owensu išvyko į Afriką. Kalahario dykumoje Botsvanoje įkūrę mokslo stovyklą, jie iš arti stebėjo liūtus ir hienas, nagrinėjo žvėrių migraciją, elgesio ypatumus.

„Gyventi Afrikoje ir tyrinėti laukinę gamtą buvo nuostabi patirtis. Ten praleidome 23 metus. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet anuomet su liūtais ir drambliais susidurdavau akis į akį tiesiogine prasme. Pamenu, su Marku išlipdavome iš savo „Land Rover“ stebėti liūtų, būdavo taip karšta, kad žvėrys įsitaisydavo automobilio šešėlyje. Tarp mūsų ir jų būdavo simbolinis atstumas. Drambliai ateidavo į mūsų stovyklą, bandydavo nurinkti lapus nuo stogų pašiūrių, kuriose gyvenome, ir suėsti. Reikėdavo atsargiai keliauti iš vieno namuko į kitą, kad netyčia tokio svečio nesutiktum. Jie nebūdavo agresyvūs, bet juk negali žinoti, kada vienas kitą išgąsdinsi ir ką kuris apie tai pagalvos. Pamaniau, kad tokiomis istorijomis ir patirtimis reikia dalytis, taip atsirado mano mokslinės knygos apie gamtą“, – ponia Owens mielai prisimena įspūdžius iš Afrikos, nors ir ne viskas ten buvo tik malonu.

Įsikūrę Zambijoje, Owensai darė daug gero: mokė vietinius įvairių darbų, rūpinosi ištisų kaimų švietimu, sveikatos apsauga, tačiau vienas ten nutikęs įvykis vertinamas kontroversiškai. Markas įsitraukė į rimtą kovą su dramblius žudančiais brakonieriais, jis veikė aktyviai, nors žmonai tai atrodė per daug rizikinga. Kartą 1995-aisiais jo organizuotas žygis prieš brakonierius baigėsi tragedija –vienas įtariamas dramblių žudikas krito nuo žvėrių gynėjų kulkos. Nors nei Markas, nei Delia tiesiogiai nedalyvavo, juodu turėjo išvykti iš šalies ir nuo tada ten nebegrįžo.

1996-aisiais įsikūrė Jungtinėse Valstijose, šiauriniame Aidahe esančioje nuosavoje rančoje. Galiausiai po daugiau nei keturių drauge praleistų dešimtmečių išsiskyrė: Markas išsikraustė į kalnus Šiaurės Karolinoje, Delia liko Aidahe ir toliau begalę laiko leidžia gamtoje. Didžiausia jos aistra –jodinėjimas.

Pradėjo nuo... pabaigos

„Aš daug jodinėju žirgais ir dabar negrožinės literatūros rašymas man jau primena jojimą aptvare, nes dokumentikai privalomas tikslumas yra tarsi laisvę varžančios tvoros. Nori aprašomą veikėją paversti plonesniu, smagesniu, bet negali – privalai atspindėti tikrovę, negali leisti sau klaidžioti laike. Grožinis kūrinys man atrodo lyg jodinėjimas laisvėje. Noriu –pašokam į kalną, noriu – lekiam per pievas ir laukus. Kai pradėjau rašyti romaną, mano vaizduotė tiesiog sužydėjo. Ir labai patiko laisvė kiekvieną personažą paversti tokiu, kokiu noriu. Nuostabu!“ – šypsojosi Delia, malonumą ir laimę fantazuoti atradusi prieš septyniasdešimtmetį.

Beje, nors vaikystėje su mama stovyklaudama raistuose puikiai pažino čionykštę gamtą ir gyvūniją, rašydama knygą ji vėl leidosi tyrinėti pelkėtų vietovių: „Norėjau pasitikrinti, ar gerai atsimenu visas ten augančių medžių rūšis, raistų gyvūniją. Prabėgo daug laiko, bet viską – tą paukščių, žuvų, augalų įvairovę – tebežinojau.“

Zoologės darbo Afrikoje kasdienybė: šiame žemyne Delia Owens praleido per dvidešimt metų «

„Grožinis kūrinys man atrodo lyg jodinėjimas laisvėje.

Rašytojos aistra –jodinėjimas

Debiutinio romano sėkmė apvertė gamtininkės gyvenimą aukštyn kojomis. „Vis dar negaliu ta laime patikėti. Kartais atrodo: kai jau suvoksiu ir patikėsiu tuo, kas įvyko, ši pasaka baigsis. Rašydama net neįsivaizdavau, kad žmonės taip šiltai sutiks romaną, eis prie manęs dalytis įspūdžiais apie jį su ašaromis akyse“, – tokia žmonių reakcija rašytojai svarbiausia. Ji iki šiol sulaukia daugybės klausimų apie pagrindinę veikėją Kają –mažą mergaitę, paliktą savarankiškai gyventi namelyje pelkėse, išaugusią į pažeidžiamą, bet kartu tvirtą moterį.

„Kai pradėjau kurti personažą, Kaja tarsi perėmė iš manęs plunksną ir ją vedžiojo. Žinojau, kad ši mergaitė turi būti drovi, nes gyveno labai izoliuota. Kartkartėmis jos kelyje pamėtėdavau po kliūtį, ji su tuo susidorodavo ir taip tapdavo vis stipresnė, savarankiškesnė. Rašydama darsyk suvokiau: kiekvienas savyje turime bent truputį Kajos –visi išties galime padaryti daugiau, nei manome galintys. Dar vienas svarbus dalykas kalbant apie Kają – ji sugebėjo susitvarkyti su viskuo, su visomis neįtikėtinomis problemomis, išskyrus vienatvę. Tai taip pat tinka mums visiems. Sunkiausia ištverti vienišumą“, – Delia Owens tai puikiai atskleidė savo knygoje.

Į ją autorė sudėjo ir daug patirties, įgytos stebint gyvūnų elgseną. Žvėrys, kad išgyventų, gali padaryti begalę dalykų. Žmonių pasaulyje –panašu. Kartais, norėdami atlaikyti konkurenciją, išlikti negailestingoje kovoje dėl būvio, jie taip pat pridaro dalykų, kuriais vėliau nebūtinai didžiuojasi. Taip nutiko ir Kajai –neturėdama kas apgina, ji pati gynėsi nuo išdavystės skausmo ir Čeiso prievartos. Galiausiai vaikinas žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Knygos pabaigą rašytoja perrašė kelis kartus. Norėjo, kad ją skaitantieji nustebtų, susimąstytų, ar teisingai viskas susiklostė.

„Tiesą sakant, knygą pradėjau nuo pabaigos, nusikaltimo. Vėliau norėjau papasakoti, kaip mergina auga, prisitaiko prie aplinkybių ir kokį poveikį jos asmenybei padaro atskirtumas. Bet galiausiai supratau, kad tai, nuo ko

„ Taip, aš sena, bet tikrai dar ne istorija!

Holivudo žvaigždę Reese Witherspoon sužavėjo Delios Owens romane papasakota istorija, ji pasirinko „Ten, kur gieda vėžiai“ savo knygų klubui ir rengiasi kurti kino filmą

pradėjau, turiu perkelti į pabaigą. Visi sako, jog mano knyga netelpa į jokio žanro rėmus, bet tai ir gerai! Juk kai tampi senas ir atrodo, jog knygą rašei visą gyvenimą, ją jau galima vadinti istoriniu romanu. Taip, aš sena, bet tikrai dar ne istorija! – juokėsi Delia Owens, kuri, beje, kaip ir jos herojė Kaja, paslapčia rašo poeziją. – Dabar turiu naujos veiklos –gaunu be proto daug dar neišleistų knygų su autorių prašymais įvertinti ir parašyti anotaciją viršelyje. Keliauju į susitikimus su savo skaitytojais ir vis kartoju, kaip svarbu nepamiršti, kad esame dalis gamtos, kiekvienas turime laukinės prigimties, kurią išlaisvinę dar geriau pažintume save.“

2019

TOP 5

1. Alvydas Unikauskas „Klauskite daktaro“

2. Marius Repšys „Heraklis Nr. 4”

3. Sally Hepworth „Anyta” Iš anglų k. vertė Nomeda Berkuvienė

4. Mark Sullivan „Po raudonu dangum“ Iš anglų k. vertė Vaida Jėčienė

5. Gian Luca Demarco „Carpe diem“

Romanas, apie kurį reikia kalbėti

Pirmąjį savo romaną „Mano vardas – Marytė“ Alvydas ŠLEPIKAS (54) išleido dar 2012-aisiais, bet vis tebegauna su tuo susijusių puikių naujienų. Jo vertimas į anglų kalbą „In the Shadow of Wolves“ atsidūrė tarp The Times geriausių pernai išleistų knygų, neseniai Prancūzijos knygynuose pasirodė prancūziška romano versija, o šįmet šį kūrinį savo gimtosiomis kalbomis skaitys italai, čekai, ispaniškai šnekanti pasaulio dalis. Pasakojimas apie

„vilko vaikus“ – mažuosius Rytprūsių vokiečius, kuriuos motinos po Antrojo pasaulinio karo siuntė kitapus Nemuno, į Lietuvą, nes čia buvo duonos, – bus išverstas į vienuolika kalbų.

DALIA MUSTEIKYTĖ

Jau dabar ji pakankamai nutolusi nuo manęs“, – apie knygą „Mano vardas – Marytė“ sako rašytojas, aktorius, režisierius Alvydas Šlepikas. Išties nuo idėjos, gausios medžiagos rinkimo iki šiandienos prabėgo daugiau nei dešimtmetis, per tą laiką jis nuveikė daugybę kitų darbų, išleido apsakymų rinkinį „Lietaus dievas ir kiti“, poezijos rinktinę „Mano tėvas žūsta“. Tačiau „Marytė“ vienaip ar kitaip primena apie save – knyga toliau gyvena intensyvų tarptautinį gyvenimą, o jau seniai joje tašką padėjusiam autoriui tenka susitikti su naujais vertėjais, leidėjais, pagaliau –važiuoti į pristatymus užsienyje. 2012-ųjų Metų knyga, suaugusiųjų prozos kategorijoje Alvydui Šlepikui atnešusi Lietuvos rašytojų sąjungos, Patriotų, Vokietijoje – Georgo Dehio premijas, šiandien jau pretenduoja tapti vienu labiausiai į užsienio kalbas verčiamų ir pasaulyje pasklidusių šiuolaikinių lietuvių romanų.

Pavadinimą jam davė vienos pagrindinių herojų – vokiečių mergaitės Renatės – išmokta lietuviška frazė „Mano vardas – Marytė“. Pasakodamas jos ir kitų „vilko vaikų“ – iš Rytprūsių į Lietuvą dirbti ar elgetauti traukusių, už maišą bulvių parduotų, padovanotų –likimus, rašytojas atvėrė vieną baltų istorijos dėmių. Anksčiau apie tai kalbėta mažai ir dažniausiai – puse lūpų. Būtent tema, mano Alvydas Šlepikas, tapo vienu „Marytės“ raktų į platų pasaulį. Kitos jos sėkmės priežastys – vykęs kinematografiškas skaudžios istorijos aprašymas ir palankiai sukritusios aplinkybės – kad romanas pasirodė laiku karo skaudulius primiršusiame, bet ir vėl labai nesaugiame pasaulyje. „Dar vienas dalykas – aprašomi vaikai, o jų likimai visada labiau jaudina“, – priduria rašytojas, knygoje sugebėjęs išvengti per didelio lyriškumo, neperlenkęs lazdos ir aprašydamas žiauriausias scenas.

Priminkite: pirmiausia kilo visai ne knygos, o kino scenarijaus idėja? Į prodiuserių kompaniją, kurioje dirbu, atėjo toks Ričardas Savickas, su juo mane supažindino Rolandas Skaisgirys. Ričardas pradėjo pasakoti, ką patyrė jo mama, ir klausė, ar mums nebūtų

Per aštuonerius metus romanas ne kartą buvo perleistas, visas jo tiražas –13 000 egzempliorių

įdomu apie tai sukurti serialą arba kino filmą. Jis – „vilko vaiko“ sūnus. Tada pradėjau šita tema domėtis plačiau. Man padėjo bičiulis Evaldas Ignatavičius, tuomet dirbęs Lietuvos ambasadoriumi Vokietijoje, – jis siuntė medžiagą, prisidėjo prie scenarijaus rašymo. Bandėme pristatyti scenarijų vokiečių prodiuseriams, nes projektas, aišku, išėjo labai brangus. Prodiuseriams patiko, bet jie norėjo dviejų variantų: arba nupirkti visas teises, kad neliktų net mūsų pavardžių, arba, galbūt blogiausiu atveju, kad jiems priklausytų paskutinio montažo teisė. Mes nesutikome.

Pagalvojau, jei būtų knyga, niekas net negalėtų siūlyti pirkti autorystės. Tada ir nusprendžiau parašyti romaną. Užtrukau keletą metų.

Girdėjau gerų atsiliepimų apie parašymo būdą, stilistiką, vaizdingumą. „Kaip kiną pažiūrėjau“, – kalbėjo ne vienas. Patys „vilko vaikai“ sakė, kad gyvenime viskas buvo daug žiauriau nei knygoje. Tikiu, bet vėlgi nenorėjau nieko šokiruoti. Jei knyga būtų labai žiauri, žmonės neskaitytų, tiesiog numestų –kam jiems tai?

Minėjote, kad pagrindinės veikėjos istoriją jums papasakojo reali moteris, vardu Renatė.

Tarp pašnekovių buvo net dvi moterys tokiu vardu. Tai – surinktas personažas, literatūra. Visos išgirstos istorijos atrodo labai skirtingos, bet kartu – tarsi viena, kai dėl karo ir kitų priežasčių išsisklaido šeima ir vaikai patraukia į Lietuvą.

O kaip nutiko, kad Lietuvoje palankiai sutiktą „Marytę“ ėmė versti ir leisti užsieniečiai?

Aš prie to niekuo neprisidėjau, nė piršto nepajudinau. Viskas įvyko per Lietuvos kultūros institutą, kuris

KNYGOS APIE ANTRĄJĮ PASAULINĮ KARĄ –TARP POPULIARIAUSIŲ

Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“

Meilės ir išlikimo istorija, paremta holokaustą išgyvenusio Leilo Sokolovo pasakojimu, užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis. Knyga lietuvių kalba išspausdinta jau šešis kartus, visas tiražas – 24 500 egzempliorių.

Balys Sruoga „Dievų miškas“ Lietuvių literatūros klasiko liudijimas apie koncentracijos stovyklos siaubą iki šiol išlieka aktualus – knyga nuolat perleidžiama. „Dievų miškas“ buvo 2019 m. Knygos.lt perkamiausių grožinių knygų sąrašo 8-oje vietoje.

Mark Sullivan

„Po raudonu dangum“

Romano pagrindas –po daugybės metų tylos italo Pino Lelos papasakota istorija, ką jam, tada jaunuoliui, teko patirti šnipinėjant aukščiausią nacių vadovybę Italijoje.

Alyson Richman „Prarasta žmona“

Tikra istorija paremtas romanas apie dviejų žydų jaunuolių iš Prahos meilę.

Mary Chamberlain „Paslėpta“

Nutylėti Antrojo pasaulinio karo faktai: istorikė, apsiginklavusi galybe informacijos ir liudijimų, romane pasakoja apie moters, priverstos naciams tarnauti kūnu, likimą.

mokančius kalbų ir galinčius versti literatūrą žmones įtraukia į lituanistikos lauką. Taip daug kas užsikabina ir pamato, kurį iš mūsų autorių išversti, randa leidyklas savo šalyse. Viename instituto renginių Druskininkuose susipažinome su puikiai lietuviškai mokančia este Tiina Kattel, ji „Maryte“ sudomino nedidelę Estijos leidyklą. Knyga tenai sėkmingai paplito. Tada – Nyderlanduose, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Vokietijoje. Viena geros Didžiosios Britanijos leidyklos „Oneworld Publications“ redaktorių perskaitė „Marytę“ vokiškai, jai labai patiko, pristatė kolegoms ir leidykla nusprendė išleisti angliškai. Vertė ją puikus vertėjas ir nuostabus žmogus Romas Kinka, kuris Londone atsidūrė būdamas vaikas. Jo versta knyga išėjo Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje, o „Oneworld Publications“ tapo mano agente užsienyje. Pasiderėjusi su keliais prancūzų leidėjais, ji pasirinko „Flammarion“ pasiūlymą. Kai jau buvo pasirašyta sutartis, „Flammarion“ norėjo versti knygą iš anglų. Bet tada ir aš, ir Lietuvos kultūros institutas rašėme pageidavimą, kad būtų verčiama iš originalo – lietuvių. Kadangi Marija Elena Bacevičiūtė jau buvo gavusi instituto paramą bandomajam vertimui ir išvertusi gabaliuką romano į prancūzų, ji ir buvo pasiūlyta leidėjams. Vertimas, matyt, leidėjams patiko, nes būtent ši vertėja ir buvo pasirinkta.

Jiems tiesiog buvo įaugę į kraują, kad vokietis negali būti Antrojo pasaulinio karo auka, nes jis savaime turi jausti kaltę dėl nacizmo, visų su juo susijusių baisybių.

Alvydas Šlepikas norėtų pabaigti dabar rašomą naują romaną, tačiau stinga laiko, kurį galėtų skirti tik tam: „Vis išlenda darbų, kuriuos reikia daryti dėl pragyvenimo ar kokių nors įsipareigojimų. Tai labai trukdo, nes rašant prozos kūrinį, ypač didesnį, reikia ir gyventi juo. Labai sunku, kai rašai rašai, įsitrauki, o paskui tenka į kitą darbą mestis“

Keliaudamas po knygos pristatymus sutikote žmonių, žinančių apie „vilko vaikus“?

Didžiojoje Lietuvos dalyje, išskyrus Ignaliną ir – kažkodėl – Nidą, į susitikimus atėję žmonės pasakodavo ir savo prisiminimus, atsinešdavo nuotraukų. „Štai šitas berniukas buvo atsidūręs mūsų šeimoje.“ Arba: „Šitas berniukas nuotraukoje –dabar profesorius, siunčia linkėjimų.“ Žmonės žinojo, tik niekas apie tai nekalbėjo.

Užsienyje buvo įvairių situacijų. Pavyzdžiui, Kylyje sutikau „vilko vaiką“, kuris mokėsi su mūsų vertėju iš vokiečių kalbos Teodoru Četrausku. Apie tai buvo girdėję dar keli žmonės Vokietijoje, bet labai daug kam šita tema buvo tabu – vokiečiai patys prisivertė atgailauti dėl karo, jo žiaurumų. Jiems tiesiog buvo įaugę į kraują, kad vokietis negali būti Antrojo pasaulinio karo auka, nes jis savaime turi jausti kaltę dėl nacizmo, visų su juo susijusių baisybių. Nežinau, kaip dabar, bet ilgą laiką net neįsivaizduota, kad, tarkim, per futbolo varžybas fanai imtų šaukti savo šalies pavadinimą, nes buvo išugdytas požiūris, jog Vokietija didžiuotis negalima vien dėl karo. Bet kartos keičiasi, kalbama ir apie „vilko vaikus“, ir apie sovietų karių išprievartautas moteris, ir iš tos prievartos gimusius vaikus. Mano knyga pataikė ant pradžios bangos, kai Vokietija ėmė apie tai kalbėti. Užtat ten „Marytę“ taip gerai priėmė, išėjo ji ir plonais viršeliais – kišeninė versija didesniu tiražu. Bet sulaukiau ne tik komplimentų, buvo

Vlado Braziūno nuotrauka

ir keistesnių reakcijų. Viena moteris per pristatymą pradėjo rėkti, kad esu šovinistas. Toliau nelabai supratau, nes plūsdamasi ji perėjo prie vokiečių kalbos. Varšuvoje vyresnis vyras, atsivertęs pradžią, kur rašoma, kaip rusų kareivis šaudo į bėgantį vaiką, metė knygą man ir trenkęs durimis iš pristatymo išėjo. Manau, jis galėjo prisiminti Varšuvos bombardavimą, kaip vokiečiai šaudė į eilėse prie duonos stovinčius ar tiesiog bulves kasančius lenkus. Ten žuvo begalė žmonių, miestas buvo sunaikintas. Vyresniems lenkams galbūt sunku priimti, kad ir vokiečiai buvo karo aukos. Ir Europoje, ir Amerikoje knygos apie Antrąjį pasaulinį karą kopia į populiariausiųjų viršūnes. Kodėl ši tema tokia aktuali?

Man atrodo, tai yra neblogai. Žmonės labai greitai viską pamiršta, jiems atrodo, kad karo nebuvo, viskas netiesa. Ko pridarė Stalinas – supūdė, sunaikino holodomorais, tremtimis, gulagais, pasmerkė žūčiai karo metu siųsdamas neapmokytus ir praktiškai beginklius žmones prieš vokiečių kulkosvaidžius. Žmogaus gyvybė buvo visiškai nesvarbi. Hitleris elgėsi lygiai taip pat –koncentracijos stovyklos, žudymai. O Rusijoje vėl statomi paminklai Stalinui... Nors pats Sausio 13-ąją stovėjau prie televizijos bokšto, mano vaikų kartai tai jau atrodo tolima istorija. Dėl to reikia nuolatos kalbėti apie tai, kas patirta, kokia baisi ir nenatūrali būsena žmogui yra karas. Šiandien visi ima suvokti, kad jis vėl tiesiog ateina į mūsų namus. Juolab XXI amžiuje žinios sklinda žaibiškai, o su jomis – ir tas nesaugumo jausmas. Kažkada apie Irano numuštą ukrainiečių lėktuvą žinutė laikraščiuose būtų pasirodžiusi po kelių dienų, o dabar informacija pasiekia tuoj pat. Gali taikiai keliauti, o koks nors avinas ims ir šaus į lėktuvą. Arba Ukrainos drama, kurios Vakarai nelabai nori matyti, – ten šitiek laiko dedasi siaubingi dalykai! Ir tai vyksta dabar, nepaisant visų Antrojo pasaulinio karo pamokų. Žmonija toliau elgiasi taip pat. Aišku, jokia knyga nepakeis pasaulio, jei tai ne Biblija, Koranas ar dar koks šventraštis. Bet kiekvienas kalbėjimas –lašas į bendrą taikos reikalavimą. Galbūt biologiškai pateisinama, kad visos rūšys, kai individų atsiranda labai daug, tarpusavyje pradeda pjautis. Bet žmogus vis dėlto turi sąmonę ir privalo

nepasiduoti žvėriškiems instinktams. Nesaugumas, pasaulio beprotybė skatina domėtis, kodėl tada taip nutiko, kodėl viskas kartojasi.

Galbūt karas labiau domina, nes baigia išmirti jo liudininkai?

Nebūtinai. Pavyzdžiui, Vakaruose vis dar rašoma, kalbama, diskutuojama apie Pirmąjį pasaulinį karą, o jo liudininkų seniai nebėra. Mes gal to nejaučiame, nes buvome atskirti geležinės uždangos ir mus daugiau formavo Antrojo pasaulinio karo naratyvas, bet vakariečiai labai jautriai ir apie ankstesnį karą kalba. Nemanau, kad temos aktualumas susijęs su išmirimais. Kaip šiandien apibūdintumėte, apie ką „Mano vardas – Marytė“? Istoriją, atmintį, tapatybę?

Turbūt apie viską. Tapatybę – irgi. Tiems vaikams ji tapo didžiule problema. Maži likę Lietuvoje, buvę priimti į šeimas, daugeliu atvejų jie prarado vaikystę, nežinojo, kas tokie yra. Dažnai iki šiol sapnuoja baisiuosius išgyvenimus, tarsi tas karas dar nebūtų pasibaigęs, jis dar tęsiasi juose. Turbūt ir tęsis, kol bus gyvi. Vienas žmogus, rodos, Tauragėje pasiūlė pažiūrėti į jo pasą. Atvertė, kur gimimo data, o ten įrašyti metai, bet vietoje mėnesio ir dienos – nuliukai. Nėra gimtadienio, niekas jo nežino. Nepamenu, tas pats ar kitas žmogus pasakojo, kad žino savo pavardę, bet nežino vardo. Jis norėtų bent jau numirti žinodamas, kas toks yra. Tie praradimai – iki šiol girdimi karo aidai. Ar pagaliau romaną perkelsite ir į kino ekraną?

Aš jau perdegiau. Jei atsirastų koks geras režisierius, gal ir sutikčiau, kad statytų. O pats?.. Žmonės perskaitė knygą, o jei dabar padaryčiau kokią kino versiją, pažiūrėtų, pagalvotų, kad gal kažkas ne taip, kaip skaitė... Nenoriu nuvilti. Gal iš manęs pakaks tik knygos. Mačiau, devintas leidimas išėjo. Neseniai knygyne aptikau, kad mano „Marytė“ ketvirtoje vietoje pagal kažkokį skaičiavimą. Aišku, po kurio laiko dingo (šypteli).

Paprastai būna taip: parašai knygą, ir ji jau lyg nebe tavo, nusibosta, erzina apie ją kalbėti. Tačiau šiuo atveju kiek kitaip. Apie „Marytę“ vis kalbu, nes tai daryti verčia pati romano tema. Jaučiuosi kaip ir įsipareigojęs tiems žmonėms, savo herojams. Jei tai būtų šiaip knyga apie, tarkim, kokius nors meilės nuotykius ir aštuonerius metus visi apie ją klausinėtų, turbūt iš proto išsikraustyčiau.

MANO METŲ GERIAUSIOS

Juliet Grames

„Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ Neįtikėtinų išgyvenimų ir emocijų saga, tikrinanti emocinio lauko ribas.

Romas Treinys „Dziedas“

Violeta Baublienė Televizijos laidų vedėja

Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“ Didelis malonumas. Apie garbės, doros ir reputacijos esmę.

Lengva ranka, gili mintis, užburia ir nepaleidžia.

Sonia Purnell

„Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“

Atvira istorija apie meilės, įtakos ir politikos schemas.

Leif G. W. Persson „Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“

Skandinavų detektyvo specifikai lygių nėra.

„Gyvulių ūkio“ šeimininkas

Kai vienas aukščiausių mūsų šalies politikų radijo laidoje nusprendė, kad rašytojas George’as ORWELLAS –gyvulininkystės specialistas, šio straipsnio antraštėje minimas garsusis romanas Lietuvoje šoktelėjo į perkamiausių knygų dešimtukus. Regis, klasiką skaityti niekada ne vėlu ne tik Seimo nariams.

KAROLINA MASAITYTĖ

GGerai dar, kad žurnalistas nesiteiravo apie kitą garsiausią Orwello kūrinį – distopiją „1984-ieji“. Taip ir maga nusispjauti per kairį petį, kad didysis brolis, naujakalbė, minčių nusikaltimai, Teisybės ministerija ir kiti autoriaus atradimai niekada nebeišeitų iš knygos puslapių. Regis, tai aktualu ne tik nelaimingajam sausumos šeštadaliui, kadaise vadintam Sovietų Sąjunga: net demokratijos išlepintame Vakarų pasaulyje kaip niekada populiarūs marškinėliai ir kepuraitės su užrašu „Make Orwell Fiction Again“ („Grąžinkime Orwellą į grožinės literatūros skyrių“) ar memai, kur rašytojas tikina rašęs romaną, o ne valstybės valdymo instrukciją. Norintiems geriau suprasti tekstus būtų pravartu paskaityti ir Erico Arthuro Blairo – toks tikrasis rašytojo vardas – biografiją. Karjerą jis pradėjo kaip valdininkas, visą laiką sunkiai vertėsi, neretai kentėjo dėl įsitikinimų ir tik paskutiniais trumpo gyvenimo metais (mirė keturiasdešimt šešerių) patyrė šlovės skonį. Du romanai iš devynių jo knygų –minėti „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“ – laikomi pranašiškais. Ir kas žino, koks Orwellui pasirodytų nūdienos pasaulis, kuriame jo idėjos neatrodo tokios ir fantastiškos.

KAIP MES TAI SKAITĖME

• 1945 metais anglų kalba išleistas „Gyvulių ūkis“ tuometinėje Sovietų Sąjungoje, be abejonės, buvo uždraustas, nors Orwellas sąmoningai rašė ne tik metaforiška, taiklia, bet ir lengvai verčiama kalba, tikėdamasis, kad jį perskaitys ir rusiškai. Autorius stengėsi, kad knygos egzemplioriai per disidentus pasiektų Sovietų Sąjungą, o vienas pirmųjų vertimų buvo į ukrainiečių kalbą.

• Rusų kalba knyga pasirodė 1988-aisiais, perestroikos laikais, literatūriniame žurnale „Rodnik“. Stori literatūrinio pobūdžio žurnalai tada buvo vienas iš pagrindinių šviežių žinių šaltinių. Romanas „1984-ieji“ Sovietijoje buvo uždraustas iki 1988 metų, bet į rusų kalbą išverstas 1957-aisiais, išspausdintas emigrantų spaudoje. Kai kurie „Grani“ žurnalo numeriai pasiekė ir Sovietiją.

• Lietuviškai „Gyvulių ūkis“ pirmąkart išleistas 1952 metais, tiesa, ne Lietuvoje: garsaus nuo bolševikų pabėgusio rašytojo Fabijono Neveravičiaus vertimas išėjo Londone. 1989-aisiais, jau permainų laikais, naujas vertimas pasirodė almanache „Proskyna“. Vertėjas Arvydas Sabonis interviu žurnale „Literatūra ir menas“ yra pasakojęs, kad Orwello romanai jam į rankas pateko 1983-iaisiais. Su lengvaatlečiais jis dalyvavo varžybose Austrijoje ir knygas padovanojo anglas, su kuriuo susibičiuliavo. Šias knygas nutarė išversti į lietuvių kalbą ir paleisti iš rankų į rankas. Tiesa, to daryti neteko, nes, pasikeitus politinei situacijai, romanai galėjo pasirodyti ir oficialiai. Arvydo Sabonio išverstas „Gyvulių ūkis“ ir buvo publikuotas almanache „Proskyna“, 1991 metais „Vyturio“ leidykla „Gyvulių ūkį“ ir romaną „1984-ieji“ (vertė Virgilijus Čepliejus) išleido viena knyga.

• 2005 metais „Jotema“ vėl išleido „Gyvulių ūkį“ (vertė Edita Mažonienė), 2007-aisiais –„1984-uosius“ (vertė Virgilijus Čepliejus).

2019 metais „Gyvulių ūkis“ buvo 8-oje knygos.lt perkamiausių sąrašo vietoje.

Sūnus paklydėlis

Būsimo rašytojo jaunystės biografija tipiškai literatūriškai angliška. Jis gimė pačioje XX amžiaus pradžioje, 1903 metais, Indijoje, valdininko šeimoje: tėvas dirbo Indijos valstybės tarnybos Opijaus padalinyje, prižiūrinčiame opijaus gamybą ir sandėliavimą. Pats Orwellas sakė kilęs iš žemesnės vidurinės klasės: tėvo giminė kilminga, bet ne itin pasiturinti. Berniuko (dar buvo dvi seserys) kelias atrodė nulemtas – baltasis, privilegijuotas, visos teisės pridedamos jei ne prie gimimo liudijimo, tai prie Itono koledžo diplomo.

Anglijos snobų kalvėje, kur mezgasi įtakingi viso gyvenimo ryšiai ir naudingos pažintys, mokslus baigęs dvidešimtmetis ponaitis Blairas tapo tuometinės Birmos policijos pareigūnu, per porą metų išsitarnavo padorų laipsnį... Birmiečiai nekentė okupantų britų, o Blairas nekentė savo darbo, kuriame gaudavo 33 svarus sterlingų per mėnesį. Prisiminimai apie tą laiką nugulė į pirmuosius apsakymus „Mirties bausmė pakariant“ („Hanging“) ir „Šauti į dramblį“ („Shooting an Elephant“), romaną „Birmos dienos“ („Burmese Days“). Trumpos, taiklios istorijos kupinos minčių apie valdžios, prievartos ir mirties prigimtį, tad gaila, jog mažosios formos Orwello kūriniai ne tokie žinomi.

Jei tikėtume skaičiuoklėmis, 33 svarai šiandien būtų apie 2000 eurų. Ir pareigos, ir atlygis neblogi, tačiau pareigūnas Blairas turėjo keistuolio reputaciją: užuot įsiliejęs į uždarą britų aukštuomenės ratą, lankėsi vietos gyventojų šventyklose ir mokėsi birmiečių kalbos. Kai atitarnavęs šešerius metus atsistatydino, iš Tolimųjų Rytų parsivežė įprotį skusti ūsus kaip britų karininkai (palikti siaurą juostelę virš lūpos), tatuiruotes ant krumplių (Birmos kaimiečiai tikėjo, kad jos apsaugo nuo kulkų ir gyvačių), imperijos sūnaus kaltės jausmą bei persirgtos dengės karštligės padarinius sveikatai. Sprendimas atsisakyti geros vietos ir gyventi iš rašytojo duonos ypač šokiravo tėvą – doro džentelmeno akimis, tai buvo nedovanotina kvailystė.

Kur gimsta rašytojai

XX amžiaus pradžioje įprastai – Paryžiuje. Laikraščiai ir žurnalai spausdino pono Blairo, rašytojo, idealu laikiusio Jacką Londoną, tekstus, tačiau honorarų neužteko nė už būstą Penktajame darbininkų rajone sumokėti. Santaupos irgi tirpo, taigi prisidurti teko plaunant indus prabangiame viešbutyje Rivoli gatvėje. Pusę mėnesio atlyginimo – 500 anuometinių frankų (tiek pat eurų dabar) – atiduodavo už nuomą, dirbo po 12–14 valandų per parą, o gavęs kelis neigiamus leidėjų atsakymus sudegino pirmojo romano apie Birmą rankraštį. Mes gi sakėme, kad rašytojo biografija – itin literatūriška.

George’as Orwellas šlovės skonį patyrė tik paskutiniais trumpo gyvenimo metais

Vis dėlto patirtis ir senojo universiteto literatūros dėstytojo patarimas rašyti apie tai, ką išmano, nebuvo tušti. „Indų plovėjo dienoraštis“ („A Scullion’s Diary“) – pusiau grožinis, pusiau autobiografinis romanas – rado leidėją! Apysaka apie pažintį su rusų emigrantu buvo per trumpa ir George’as Orwellas (literatūrinį pseudonimą pasirinko nenorėdamas drumsti garbingos šeimos

Šis namas dabar madingame

Noting Hilo rajone – pirmas būstas, kur prisiglaudė 1927 metais į Londoną atsikraustęs George’as Orwellas

SHUTTERSTOCK

ramybės) ryžosi drąsiam žingsniui: tapo tikru benamiu, miegojo nakvynės namuose ar tiesiog gatvėje, maitinosi tik duona, rūkė šiukšlių dėžėje surinktas nuorūkas, ėmėsi menkiausiai apmokamų darbų. Ir net taikėsi pakliūti į areštinę, tačiau policininkai Kalėdų išvakarėse atsisakė suimti triukšmą keliantį menamą valkatą. Tikra patirtimi paremtas apsakymas apie Londono varguolių gyvenimą papildė trūkstamą puslapių skaičių, ir romanas „Dienos Paryžiuje ir Londone“ (į jį įėjo ir „Indų plovėjo dienoraštis“) pagaliau pasirodė. Per metus jo nupirkta vos keturi egzemplioriai: literatūros pasaulyje užgimęs rašytojas George’as Orwellas neįstengė išgyventi iš literatūros ir naujagimiui teko grįžti prie paprasto darbo – mokyti amatininkų sūnus nedidelėje mokykloje.

Antrą knygą – „Birmos dienos“ –atmetė visi anglų leidėjai: aštrus romanas kritikavo kolonijinę politiką. Debiutuojantis rašytojas pirmąkart susidūrė su švelniąja cenzūra – nors oficialaus draudimo spausdinti knygą nebuvo, redaktoriai ir leidėjai tiesiog apsidraudė. Tačiau Orwellas rado galimybę cenzūrą apeiti – romaną išleido amerikiečių leidėjai, o intelektualų bailumas tapo viena iš jo mėgstamų temų.

Be rožinių akinių

Jei rašytojas ir turėjo kokių iliuzijų dėl žmonių ar politinių santvarkų, patirtis greitai jas išdildė. Pirmasis jo leidėjas buvo socialistas, Orwellas savo kailiu patyrė gyvenimą dugne, sesers įsigyta arbatos plantacija ir tėvo gautas palikimas niekaip nepagerino jo padėties – artimieji negelbėjo. Padėjo atkaklus darbas – ne tik rašytojo, bet ir gerbiamo žurnalisto bei įtakingo literatūros kritiko. Dėkui puikiam Itone gautam išsilavinimui. Kaip ir daugelis Vakarų intelektualų, jis simpatizavo kairiosioms idėjoms ir – kaip mažuma –nekentė, bijojo socializmo, kuriamo Sovietų Sąjungoje. Bendravo su keletu ten apsilankiusių žmonių ir greitai suprato, kad proletariato diktatūra virto vieno žmogaus diktatūra su visais mums pažįstamais teroro atributais: lageriais, politiniais areštais, industrializacija ir kolektyvizacija.

Paradoksas – rašytojas nemėgo imperializmą ir fašizmą palaikančių konservatorių. Dauguma kairiųjų, su kuriais idėjiškai turėjo būti pakeliui, dievino Staliną ir sovietų politiką. Ir vieni, ir kiti atsakė Orwellui karšta nemeile. Kaip ir Birmos laikais, jis vėl buvo principingas atstumtasis. Ir gindamas savo principus su jauna žmona Eileen O’Shaughnessy išvyko į Ispaniją – ne medaus mėnesio, o su ginklu rankoje kovoti prieš fašistinį diktatoriaus Franko režimą.

Tarptautinėse brigadose kovėsi įvairioms politinėms srovėms atstovaujantys savanoriai, Orwellas prisidėjo prie anarchistų, žmona dirbo štabe su britų savanoriais. Aragono fronte jį sunkiai sužeidė į gerklę, per pusmetį apkasuose paaštrėjo plaučių liga. Pasidarė akivaizdu, kad britas –nebe karys, tačiau palikti Ispaniją buvo sudėtingiau, nei į ją atvykti: Orwellas kelias dienas slapstėsi tuo metu komunistų užimtos Barselonos lūšnynuose (štai kada pravertė gyvenimo dugne patirtis), o britų konsulatas skubiai gamino naują pasą – rašytojo dokumentai, rankraščiai, laiškai buvo konfiskuoti per kratą. Vos jam spėjus išvykti, komunistai surengė tribunolą, kartu su kitais anarchistais Orwellas už akių buvo apkaltintas šnipinėjimu ir tėvynės išdavyste. Žmonai pavyko išvykti nepastebėtai.

„Parašyti „Gyvulių ūkį“ įkvėpė atsitiktinis vaizdelis: Anglijos kaime pamatęs dešimtmetį berniuką, žabu varantį galingą arklį, susimąstė, kad suvokę savo jėgą gyvūnai seniai būtų atsikratę kur kas silpnesnių išnaudotojų žmonių jungo.

Nuolatinis Orwello leidėjas atsisakė leisti komunistus kritikuojančius karo atsiminimus „Katalonijai pagerbti“, galėjusius pakenkti antifašistinio judėjimo reputacijai. Dėl tos pačios priežasties daugelis žurnalų ir laikraščių, su kuriais iki tol bendradarbiavo, liovėsi spausdinti jo straipsnius bei skiltis. O su radikaliais dešiniaisiais leidiniais, kurie mielai būtų skelbę Stalino ir komunistų kritiką, nenorėjo bendradarbiauti pats. Ir net išleisti „Katalonijai pagerbti“ nesulaukė sėkmės – pradedantis leidėjas neturėjo pinigų reklamai ir tiražas liko veik neparduotas.

Ši nesėkmė, kairiosios spaudos išpuoliai, kaip ir įprotis rūkyti itin stiprias cigaretes, pablogino ir taip ne itin stiprią rašytojo sveikatą. Po smarkaus kraujavimo 1938 metų vasarą įtarta abiejų plaučių tuberkuliozė, tad beveik visą laiką iki Antrojo pasaulinio karo pradžios jis praleido ligoninėje.

Šlovės ir mirties metai

Orwellas turėjo dvi aistras – literatūrą ir politiką. (Ir tik po to – moteris: niekada per daug neslėpė visus dešimt santuokos metų apgaudinėjęs žmoną.) Pats sakė, kad sumanymą parašyti politinę satyrą „Gyvulių ūkis“ įkvėpė atsitiktinis vaizdelis: Anglijos kaime pamatęs dešimtmetį berniuką, žabu varantį galingą arklį, susimąstė, kad suvokę savo jėgą gyvūnai seniai būtų atsikratę kur kas silpnesnių išnaudotojų žmonių jungo.

Kritikai dvejopai vertino „Gyvulių ūkio“ idėją. Be abejonės, knyga negailestingai atskleidžia nepatraukliausius 1917-ųjų spalio revoliucijos niuansus ir kas vyko po jos. Antra vertus, turtingą gyvenimo patirtį turintis rašytojas nedievino nė vienos politinės sistemos – net geriausios iš jų nepraleistų progos prisimatuoti totalitarizmo kaukę. Naminiai gyvuliai, sukėlę maištą prieš tironą fermerį ir sukūrę savo keturkojų respubliką, kur visi lygūs, bet kai kurie – lygesni, – universalūs herojai. Ką gi padarysi, kad valdžios troškimas būdingas ne tik nuodėmingiems žmonėms, bet ir kiaulėms.

MANO METŲ GERIAUSIOS

Tara Westover

„Apšviestoji“

Dovilė

Filmanavičiūtė Kūrybininkė

Nes protu nesuvokiama autobiografinė istorija priverčia patikėti, kad šviesa tunelio gale egzistuoja net pačią tamsiausią naktį.

Naglio Bieranco nuotrauka

Marina Abramović

„Eiti kiaurai sienas“

Nes visam pasauliui žinoma menininkė, pasirodo, gali būti tokia nepažinta ir taip savimi priblokšti.

Shin Kyung-sook „Prašau, pasirūpink mama“

Nes labiausiai nepažintas žmogus pasaulyje, pasirodo, gali būti tavo mama.

Lauren Groff

Icchokas

Rudaševskis „Vilniaus geto dienoraštis“ Nes gete gyvenę ir mirę vaikai taip pat turi savo istoriją.

„Florida“ Nes kartais visai sveika, besikapstant po svetimas gyvates, pačiupinėti ir savąsias.

Sakoma, mintis prilyginti Stalino aplinką kiaulėms itin nepatiko leidėjams (ir vėl – sveikute, tylioji cenzūra), šie siūlė pakeisti jas kokiu nors kilnesniu padaru. Juk dar tebevyko karas, o Sovietų Sąjunga vis dėlto buvo sąjungininkė. Tačiau autorius pareiškė, kad „Gyvulių ūkis“ turi pasirodyti toks, kokį parašė. Nenorėdamas laukti, kol intelektualūs bailiai apsispręs, rašytojas priėmė leidinio Observer pasiūlymą kaip karo korespondentui vykti į išlaisvintą Europą. Aplankė Paryžių, kuriame nebuvo lankęsis nuo jaunystės dienų (beje, Sovietų Sąjungoje irgi nebuvo, kas netrukdė britų žvalgybai vis tampyti jo, kaip komunistų agento), kurį laiką praleido Kelne, tikėdamasis sulaukti pasirodant knygos. Bet tik 1945 metų rudenį leidėjas, anksčiau išspausdinęs „Katalonijai pagerbti“, drįsta paleisti „Gyvulių ūkį“ į spaudos mašiną.

„ Gavęs keliasdešimt tūkstančių dolerių honorarą ir susidūręs su nepatirta šlove, autorius pats išsigando, kaip tai buvo netikėta.

Rašytojas būgštavo, kad romanas vėl patirs nesėkmę ir bus niekam nereikalingas, tačiau pirmasis 4500 egzempliorių tiražas dingo per savaitę. Dvigubai didesnis irgi neužsigulėjo knygyne. JAV įtakingas literatūros klubas paskelbė romaną mėnesio knyga, 1946-aisiais bendras tiražas pasiekė 600 tūkstančių –daugiau nei visos ankstesnės Orwello knygos kartu sudėjus. Gavęs keliasdešimt tūkstančių dolerių honorarą ir susidūręs su nepatirta šlove, autorius pats išsigando, kaip tai buvo netikėta.

Sirgti žvaigždžių liga nebuvo kada –rašytoją kamavo visiškai apčiuopiama fizinė negalia. Tuberkuliozė sekino jėgas ir sveikatą, laiškuose draugams jis ne kartą mini gydytojų prognozę, kad gyventi liko ne daugiau kaip keleri metai. Todėl už nukritusius iš leidėjų pinigus Orwellas išsinuomojo namą Džuros saloje netoli Škotijos, ketindamas praleisti likusį laiką žvejodamas, medžiodamas ir augindamas mažąjį įsūnį Richardą Horatio. Biologinių vaikų rašytojas neturėjo, tačiau beviltiškai trokšdamas sūnaus įtikino žmoną įsivaikinti. Kai 1945-aisiais Eileen mirė nuo širdies smūgio, berniukui buvo kiek daugiau nei metai, ir mamos jis visai neprisimena.

Miglotai prisimena ir Džuroje juo besirūpinusį tėtį, auklę bei valdingą tetą Avril – tėvo jaunesniąją seserį. Vis dėlto šešerius metus saloje Richardas Horatio Blairas vadina beveik absoliučios laimės tarpsniu. (Vienintelė Orwello atžala, besivadinanti jo tikrąja pavarde, iki šiol ramiai gyvena Vorikšyro grafystėje Vidurio Anglijoje.)

Medžioklė, žvejyba ir tėvystė nekliudė rašytojui atsidėti literatūrinei veiklai – metai po „Gyvulių ūkio“ buvo nepaprastai veiklūs. Per 12 mėnesių Orwellas parašė 130 straipsnių ir recenzijų, vidutiniškai – po dvi tris per savaitę. Tačiau svarbiausiu paskutinių metų darbu tapo paskutinis romanas „1984-ieji“. Simboliška, kad juodraštinis jo variantas vadinosi „Paskutinis žmogus Europoje“ („The Last Man in Europe“), – jeigu reikėtų išrinkti jokios vilties nepaliekančių literatūrinių kūrinių trejetą, „1984-ieji“ rimtai pretenduotų į pirmąsias pozicijas. 1947 metų pabaigoje romano juodraštis buvo baigtas. Lyg būtų laukęs tos valandos, rašytojo kūnas pasidavė ligai: kelis mėnesius – nuo 1947-ųjų gruodžio iki 1948-ųjų rugpjūčio – jis praleido ligoninėse ir sanatorijose. Rudeniop grįžo į Džurą perrašyti švarraščio, bet jau dirbo tik lovoje. O padėjęs tašką ir išsiuntęs leidėjui galutinai atgulė ir paskutinius porą gyvenimo metų praleido ligoninėse. Beje, paskutinėse esė jis pateikė du totalitarizmo priešnuodžius – technikos pažanga ir išsilavinimas bei stiprių liberalių valstybių egzistavimas. Taigi, gal dar yra vilties.

Žiūrėti ir skaityti

Ar ekranizacija gali prilygti literatūros kūriniui – kone amžinas ir, ko gero, ne itin daug prasmės turintis klausimas. Tačiau keletas didžiulės sėkmės sulaukusių pastarojo meto kino ir televizijos projektų neabejotinai paskatino bent dalį žiūrovų susirasti ir atsiversti nuostabias knygas, tapusias jų pagrindu.

TOMAS PETRAITIS

Iš fantazijos į realybę: Margaret Atwood romano „Tarnaitės pasakojimas“ ir to paties pavadinimo serialo herojų apranga tapo kovos už moterų teises simboliu

Vieną vasarą Italijoje

Teisę ekranizuoti rašytojo André Acimano romaną „Vadink mane savo vardu“

prodiuseriai Peteris Spearsas ir Howardas Rosenmanas įsigijo 2007-aisiais, knygai dar net nepasirodžius, – pakako perskaityti signalinį egzempliorių. Filmo teko palaukti dešimtmetį, tačiau buvo verta.

PPuikūs kritikų įvertinimai, ovacijos Sandanso, Berlyno, Londono ir Niujorko kino festivaliuose, keturios „Oskaro“ nominacijos (statulėlę pelnė už geriausią pagal literatūros kūrinį parašytą scenarijų)... Nenuostabu, kad subtiliai, tapybiškai ir jausmingai italo Lucos Guadagnino juostai „Vadink mane savo vardu“ sulaukus tokios sėkmės tarsi antrą kvėpavimą įgavo ir jos pagrindu tapusi André Acimano to paties pavadinimo knyga. Pirmasis Egipte, Aleksandrijoje, gimusio, tačiau nuo 1968-ųjų JAV gyvenančio rašytojo romanas (iki tol buvo autobiografinė knyga „Iš Egipto“ („Out of Egypt“)) vos pasirodęs sužavėjo skaitytojus ir kritikus, tačiau filmas pavertė jį bestseleriu: vien JAV ir Kanadoje parduota per 800 tūkstančių egzempliorių, knyga verčiama į kitas kalbas (lietuviškai ją išleido BALTO leidybos namai).

Acimanas taip pat nepajėgė pamiršti savo herojų –pernai rudenį pasirodė pasakojimo tęsinys, romanas „Surask mane“ („Find Me“). Duodamas interviu žurnalui „Time“ rašytojas neslėpė: rašant apie tai, kaip susiklostė pirmosios knygos herojų Elijo ir Oliverio likimai, prieš akis nuolat iškildavo juos filme įkūnijusių aktorių Timothée Chalamet ir Armie Hammerio veidai.

Romano ir filmo siužetas nukelia į devintojo dešimtmečio Italiją. Septyniolikmetis Elijas leidžia tingią vasarą su tėvais šeimos viloje. Maudynės, knygos, grojimas pianinu, buvimas su bendraamžiais, baikštus flirtas su merginomis... Kasdienybė pasikeičia, kai čia kelioms savaitėms atvyksta Oliveris – jaunas žydų kilmės amerikietis, Elijo tėvo – archeologijos profesoriaus –asistentas. Iš pradžių droviam, knygas ir muziką dievinančiam Elijui atrodo, kad tarp jo ir žavaus, savimi pasitikinčio, atsainaus atvykėlio – nieko bendra, tačiau svečias užvaldo sutrikusio vaikino

Aktoriai Timothée Chalamet ir Armie Hammeris filme „Vadink mane savo vardu“

Vasara, kurios jie nepamirš: tingią atostogų Italijos provincijoje kasdienybę sudrumsčia tarp dviejų jaunų vyrų įsiplieskianti aistra

Lucos Guadagnino juosta „Vadink mane savo vardu“ pelnė „Oskarą“ už geriausią pagal literatūros kūrinį parašytą scenarijų

mintis. Dėmesys, nedrąsios užuominos virsta sunkiai slepiamu geismu ir netrukus tarp jų įsiplieskia aistra.

Rašytojas yra sakęs, kad didžiulio populiarumo sulaukusi istorija atsirado kaip bandymas prasiblaškyti, pažaisti su šovusia į galvą nauja idėja. Beje, tai turėjo būti pasakojimas apie jaunuolio aistrą moteriai, tačiau galiausiai virto istorija apie netikėtai įsižiebusius paauglio ir jauno vyro jausmus. „Įsimylėjau istoriją, įsimylėjau jos personažus, – yra prisipažinęs. – Norėjau būti jais, norėjau į Italiją. Tiesiog negalėjau nustoti rašyti. Dialoguose net nežymėjau skyrybos ženklų. Nebuvo laiko.“ Rankraščiui užbaigti prireikė vos keturių mėnesių.

Filmo „Vadink mane savo vardu“ kūrimas, kaip minėta, truko beveik dešimtmetį, per tą laiką Acimanas išleido dar tris romanus ir esė rinkinį. Kilo problemų dėl finansavimo, ilgai nesisekė rasti režisieriaus. Iš pradžių planuota, jog Guadagnino imsis režisuoti filmą su vienu iš jo prodiuserių –britų kino veteranu, juostų „Kambarys su vaizdu“, „Morisas“, „Dienos likučiai“ kūrėju Jamesu Ivory. Pastarasis sutiko, tačiau su sąlyga: jeigu jis bus vienas iš režisierių, pats parašys ir scenarijų. Po devynių mėnesių scenarijus buvo baigtas, bet tada, nerimaudami dėl darbo metu galinčių kilti nesutarimų, režisierių dueto idėjai pasipriešino vieni pagrindinių projekto finansuotojų iš Prancūzijos. Galiausiai nuspręsta, kad Guadagnino imsis vadovauti filmavimo aikštelėje, o Ivory liks vienu iš prodiuserių ir scenarijaus autoriumi. Neatrodo, kad garbaus amžiaus britas dėl to būtų skundęsis: juosta sulaukė didžiulės sėkmės ir būtent Ivory atiteko pagrindinis filmo pelnytas apdovanojimas – „Oskaro“ statulėlė. Beje, Ivory, kuriam tuo metu buvo 89-eri, tapo vyriausiu konkursinio „Oskaro“ laureatu per visą šių apdovanojimų istoriją!

Pikantiškas faktas: filmas sulaukė kritikos dėl to, kad sekso scenos jame, esą, ne tokios atviros, kokias knygoje aprašė Acimanas, – pirmiausia, žinoma,

Ray Dalio

„Principai“ Kuo didesnę įtaką turi jūsų sprendimai, tuo labiau privalote perskaityti šią knygą!

André Acimanas nepajėgė pamiršti savo herojų – pernai rudenį pasirodė pasakojimo tęsinys „Surask mane“

Prieš dešimtmetį išleistas „Vadink mane savo vardu“ tapo bestseleriu ne tik Amerikoje –sulaukė naujų vertimų ir į kitas kalbas

pagarsėjęs epizodas, kuriame Elijas masturbuoja, naudodamas persiką... Kita vertus, ne karštų scenų gausa buvo svarbiausia Guadagnino, beje, neslepiančiam savo homoseksualios orientacijos. „Man nebuvo įdomu atviros sekso scenos. Norėjau, kad žiūrovai visiškai patikėtų herojų emocine kelione, pajustų jų meilę. Juk pagrindinė filmo idėja – kad jausmai kitam žmogui tave padaro nuostabesnį, tarsi pakylėja.“

2017-aisiais prieš premjerą paklaustas, ar planuoja rašyti savo garsiausio kūrinio tęsinį, Acimanas nebuvo visiškai nuoširdus. „Apie Eliją ir Oliverį pasakiau viską, ką norėjau pasakyti“, –pareiškė viename interviu. O juk tada jis jau beveik metus dirbo prie naujos knygos apie šiuos herojus. Tiesa, pernai, prieš pat pasirodant romanui „Surask mane“, „Time“ teigė tuo metu dar nebuvęs tikras dėl knygos likimo. „O svarbiausia, nenorėjau vartoti to nuodingo žodžio „tęsinys“, – sakė rašytojas. Atsargumą galima suprasti – dideli lūkesčiai gimdo didelį spaudimą. Tačiau knygai buvo lemta pasirodyti ir Acimanas dabar mini „Vadink mane savo vardu“ pasaulį, apie kurį jis negalėjo nustoti galvojęs: „Nors aš sukūriau personažus, buvau jų gyvenimo autorius, nesitikėjau, kad galų gale būtent jie išmokys mane apie intymumą ir meilę to, ko niekada nežinojau, – kol tai neatsirado ant popieriaus. O filmas privertė suprasti, kad prabėgus šitiek metų vėl noriu būti su jais, noriu žvelgti į juos. Todėl ir parašiau „Surask mane“.“ Ko gero, sužinoti, kaip susiklostė pamėgtų herojų likimai, galės ir kino žiūrovai – pagal „Surask mane“ planuojama kurti filmą. Jį veikiausiai režisuos tas pats Guadagnino, dar 2017-aisiais prasitaręs, jog mielai sukurtų „Vadink mane savo vardu“ tęsinį. Rudenį BALTO leidybos namai ketina išleisti romaną „Surask mane“ ir lietuviškai.

MANO METŲ GERIAUSIOS

Ryan Holiday „Kliūtis paversk galimybėmis“ Jeigu tikiesi, kad viskas gyvenime eisis kaip per sviestą (taip maniau ir aš), būtina perskaityti šią knygą. Autorius, pasitelkdamas istorinius įvykius, padeda suprasti, kad nėra kelio be kliūčių.

Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ Stebiuosi meistriškumu išlaikyti dėmesį kiekviename puslapyje ir „sprogdinti“ skaitytojo smegeninę akivaizdžiomis, bet neįtikėtinomis įžvalgomis apie mus – žmones.

Bruce Tulgan „It’s Okay to Be the Boss“

Daugelis vadovams skirtų knygų kalba apie darbuotojų motyvaciją, uždegimą siekti ambicingų tikslų ir komandos įgalinimą, tačiau taip ir nepateikia recepto, kaip dirbti su komanda. Tulganas labai tiesmukai išdėsto principus, kaip būti vadovu.

Lukas Yla „CityBee“ vadovas

Šalis, kurioje nėra vietos moterims

Iš kito pagarsėjusio serialo „Mad Men. Reklamos vilkai“ pažįstamos aktorės Elisabeth Moss žvaigždė ryškiausiai suspindo „Tarnaitės pasakojime“. Vienas iš pastarojo serialo prodiuserių Warrenas Littlefieldas yra pavadinęs Moss pagrindine šio „Hulu“ projekto fenomenalios sėkmės priežastimi

Moteris – kaip funkcija, kaip daiktas, prietaisas, skirtas palikuoniams išnešioti ir pagimdyti, namams tvarkyti, patenkinti seksualiai, dirbti nuodingų atliekų sąvartynuose, kitoms moterims prižiūrėti ar tiesiog pasipuikuoti... Toks šiurpaus naujo pasaulio vaizdas iškyla dar vienoje pagarsėjusioje, tačiau primirštoje knygoje, apie kurią visi vėl prakalbo pasirodžius naujai ekranizacijai, – kanadietės Margaret Atwood romane „Tarnaitės pasakojimas“.

1985

1985-aisiais Margaret Atwood jau buvo žinoma rašytoja, poetė, eseistė ir literatūros kritikė, išleidusi ne vieną prozos ir poezijos knygą, tačiau būtent tais metais pasirodžiusi šiurpi distopija „Tarnaitės pasakojimas“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir atnešė autorei pasaulinę šlovę. 1990 metais knyga buvo pirmą kartą ekranizuota. Scenarijų rašė Nobelio literatūros premijos laureatas Haroldas Pinteris, režisavo vokietis Volkeris Schlöndorffas – savito braižo kino kūrėjas, jau dirbęs su garsia ir nelengvai ekranizuojama literatūrine medžiaga (anksčiau perkėlęs į ekranus Heinricho Böllo „Prarastą Katarinos Blum garbę“, Günterio Grasso „Skardinį būgnelį“, juostoje „Svano meilė“ pasikėsinęs net į neekranizuojamąjį Marcelį Proustą). Pagrindinius vaidmenis atliko britė Natasha Richardson, Holivudo žvaigždės Faye Dunaway ir Robertas Duvallis, tačiau, nepaisant tarptautinės pripažintų meistrų komandos, filmas patyrė visišką nesėkmę.

Literatūros kūrinio vertos ekrano versijos teko laukti dar 27 metus. Ir šįkart kalbame ne apie didįjį, o apie mažąjį ekraną: internetinio kanalo „Hulu“ projekto formatas –televizijos serialas – puikiai tiko sudėtingai daugiasluoksnei knygos pasakojimo struktūrai perteikti, Atwood sukurtoms siužetinėms linijoms išplėtoti, antraplaniams personažams paryškinti.

Knygos ir serialo siužetas nukelia į ne itin tolimą ateitį. Nuvertus demokratiškai išrinktą JAV valdžią, šalis tampa totalitarine Gileado valstybe, kurioje įsigali teokratinė diktatūra. Dėl ligų ir aplinkos užterštumo drastiškai sumažėjus gimstamumui, likusios vaisingos moterys paverčiamos Tarnaitėmis, kurių pagrindinė pareiga – gimdyti palikuonis bevaikėms elito poroms. Pagrindinė herojė Fredinė – viena tokių moterų. Ji gyvena vado Fredo (iš čia ir herojės vardas, reiškiantis priklausomybę: angliškai jis skamba Offred, t. y. „Fredo“ ar „priklausanti Fredui“) ir jo žmonos Serenos namuose. Moteris dar prisimena laikus, kai vadinosi Džuna Osborn, gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Visa tai jau praeitis: ji nebeturi

jokio asmeninio gyvenimo, o išeiti iš namų leidžiama tik kartą per dieną –nupirkti maisto produktų. Vienintelė Fredinės ir kitų tokiai tarnystei paskirtų moterų vertė dabar tėra jų vaisingumas, todėl kartą per mėnesį herojė privalo atlikti Tarnaitės pareigą – griežtai reglamentuoto ritualo metu leisti šeimininkui lytiškai su ja santykiauti, tikintis, jog pastos ir pagimdys jam ir jo žmonai vaiką.

Atwood yra ne kartą pabrėžusi, kad jos knyga – ne mokslinė fantastika, jai priimtinesnis terminas „spekuliatyvinė fantastika“ („speculative fiction“). Rašydama ji laikėsi taisyklės: neįtraukti į kūrinį nieko, ko žmonija jau nebūtų sumaniusi ir įgyvendinusi, neišradinėti jokių dar neegzistuojančių technologijų. Po 1979-ųjų revoliucijos Irane atsiradusi islamo respublika, Nicolae Ceaușescu režimo vykdyta demografinė politika Rumunijoje, vaikų grobimai Argentinoje karinės chuntos valdymo metais, devintąjį dešimtmetį JAV suaktyvėjusi radikalių religinių judėjimų, tokių, kaip baptistų pamokslininko Jerry Falwello įkurta „Moralinė dauguma“ („Moral Majority“), veikla, ultrakonservatyvių pažiūrų sustiprėjimas, suaktyvėjęs tikėjimo flirtas su kraštutine dešine –visa tai „Tarnaitės pasakojime“ tapo Gileado respublika ir jos vykdoma politika. Pasirodžius romanui, į kai kuriuos interviu Atwood netgi atsinešdavo laikraščių iškarpų, įrodančių, kad romane aprašomi įvykiai gali lengvai tapti realybe.

2017-aisiais pradėtas rodyti serialas „Tarnaitės pasakojimas“ tapo vienu ryškiausių ir labiausiai aptarinėjamų to meto televizijos įvykių – tiek dėl meninių ypatybių, tiek dėl to, kad ekrane pasakojama istorija rezonavo su tikrais įvykiais: radikaliomis kalbomis imigrantų ir moterų atžvilgiu pagarsėjusio Donaldo Trumpo valdymo pradžia, paaiškėjusiais kone epidemijos mastą pasiekusio seksualinio priekabiavimo JAV pramogų pasaulyje atvejais, kuriuos atskleidė vis stiprėjantis #MeToo judėjimas... Serialas triumfavo „Emmy“ ir „Auksinių gaublių“ apdovanojimuose. Tarnaičių apranga seriale – tamsiai raudoni apsiaustai ir milžinišką kyką primenančios kepuraitės su sparneliais – tapo

savotišku kovos už moterų teises simboliu.

Serialas buvo rodomas jau tris sezonus, o praėjusią vasarą paskelbta ir apie būsimą ketvirtą. Po pirmojo sezono „Tarnaitės pasakojimas“ kuriamas pagal originalų scenarijų: jo autoriai pratęsė Atwood knygos siužetą ir toliau gilinasi į gyvenimo Gileade realijas. Rašytoja – viena iš serialo prodiuserių ir konsultantė.

Serialas vėl atgaivino susidomėjimą tikru popkultūros fenomenu tapusiu literatūros kūriniu – knyga leidžiama naujai, jos pardavimas smarkiai išaugo: vien romano kopijų anglų kalba visame pasaulyje parduota daugiau nei aštuoni milijonai. Lietuviškas „Tarnaitės pasakojimo“ vertimas dienos šviesą išvydo 2012 metais (leidykla „Baltos lankos“, vertėja Nijolė Regina Chijenienė). Knyga skaitytojų buvo pastebėta, tačiau milžiniško populiarumo sulaukė tik pasirodžius serialui – pernai išleistos net trys romano laidos.

Beje, ir pati Atwood tęsia didžiulės sėkmės sulaukusią Gileado sagą –pernai išleistoje knygoje „Liudijimai“

Į kai kuriuos interviu Atwood netgi atsinešdavo laikraščių iškarpų, įrodančių, kad romane aprašomi įvykiai gali lengvai tapti realybe.

(„The Testaments“) veiksmas vyksta praėjus maždaug 15 metų po pirmojo romano įvykių. Įrodymas, kad tęsinys nenusileidžia pirmajai knygai, – už „Liudijimus“ skirta „Man Booker“ premija (kanadietė ją pasidalijo su brite Bernardine Evaristo, įvertinta už knygą „Mergina, moteris, kita“ („Girl, Woman, Other“)). Atwood tapo tik antra rašytoja moterimi, du kartus gavusia šią prestižinę premiją, – pirmą kartą tokios garbės ji sulaukė už 2000 metais pasirodžiusį romaną „Aklas žudikas“ („The Blind Assassin“).

Atwood yra sakiusi, jog rašydama „Liudijimus“ šiek tiek derino siužetą su pagrindiniu serialo prodiuseriu Bruce’u Milleriu, nes ir romane, ir naujausiose serialo dalyse pasakojama apie įvykius, nutinkančius po aprašytų „Tarnaitės pasakojime“. Derinti siužeto linijas reikėjo ir todėl, kad „Liudijimai“ taip pat taps televizijos serialu, – tai jau patvirtinta oficialiai. Tiesa, dar neaišku, ar romano siužetas įsilies į „Tarnaitės pasakojimą“ būsimuose sezonuose, ar bus visiškai naujas projektas.

Margaret Atwood – viena iš serialo prodiuserių ir konsultantė

 Viena populiariausių ir sėkmingiausių visų laikų ekranizacijų – pagal Mario Puzo romaną „Krikštatėvis“ režisieriaus Francio Fordo Coppolos 1972-aisiais sukurtas to paties pavadinimo filmas. Juosta apie dono Korleonės mafijos klaną pavertė superžvaigžde jauną aktorių Alą Pacino, pelnė tris „Oskarus“ (buvo nominuota net 11 kategorijų), vėliau sulaukė dviejų tęsinių.

 Daugiausia kartų į ekranus perkeltas literatūros kūrinys – Charleso Dickenso romanas „Kalėdų giesmė“: egzistuoja 25 kino versijos (įskaitant ir animacines) ir nesuskaičiuojama gausybė televizijos adaptacijų. Pirmasis filmas pagal britų literatūros klasiko kūrinį pasirodė 1901 metais ir truko vos šešias minutes dvidešimt sekundžių. Naujausią versiją šiuo metu ketina pateikti amerikiečių režisierius Bennettas Milleris.

2012-ųjų

Holivudo

ekranizacijoje

Aną Kareniną įkūnijo Keira Knightley

 Tarp itin dažnai ekranizuojamų autorių – ir rusų literatūros titanas Levas Tolstojus. Didžiausio kino kūrėjų dėmesio sulaukia jo romanas „Ana Karenina“: jei tikėtume tarptautine kino duomenų baze imdb.com, egzistuoja 28 kino ir televizijos versijos (įskaitant TV serialus ir tokią egzotiką, kaip egiptietiška „Anos Kareninos“ versija – 1961-ųjų juosta „Meilės upė“). Ne kartą ekranizuotas ir šio autoriaus epas „Karas ir taika“. Bene ambicingiausia – sovietinio režisieriaus Sergejaus Bondarčiuko 1966-ųjų versija. Ilgiau nei septynias valandas trunkanti keturių dalių juosta tuo metu buvo brangiausias kada nors Sovietų Sąjungoje sukurtas filmas. Ekranizacija pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas.

 Didžiausia suma, sumokėta autoriui už teisę ekranizuoti jo kūrinį, – šeši milijonai JAV dolerių. Juos susišlavė rašytojas Danas Brownas už teisę perkelti į ekranus romaną „Da Vinčio kodas“. Kaip paaiškėjo, išlaidauti buvo verta –Rono Howardo sukurta ekranizacija, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Tomas Hanksas ir Audrey Tautou, visame pasaulyje uždirbo per 758 milijonus JAV dolerių ir 2006 metų pelningiausių filmų sąraše nusileido tik juostai „Karibų piratai: numirėlio skrynia“.

 Bene dažniausiai ekranizuojamas autorius – be abejo, amerikietis siaubo karalius Stephenas Kingas. Tiesą sakant, ekranizuojamas taip dažnai, kad tikslų kino ir televizijos filmų ar serialų, sukurtų pagal Kingo kūrinius, skaičių net sunku pasakyti –įvairių šaltinių duomenimis, jų turėtų būti 60–70. Nieko keista, kad absoliuti dauguma ekranizacijų buvo pamirštos dar net nepasiekusios žiūrovų. Tačiau kai kurios Kingo knygos virto išskirtinio žiūrovų dėmesio ir šlovės sulaukusiais kino filmais. „Kerė“, „Žalioji mylia“, „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Tai“ ir, be abejo, kultinis Stanley Kubricko režisuotas „Švytėjimas“ –tik keletas pavadinimų. Beje, pastarasis 1980 metais sukurtas filmas, jau tapęs tikra legenda, knygos autoriui niekada nepatiko...

 Klausimas „Kas labiau pavyko – knyga ar filmas?“ turbūt nekyla kalbant apie „Nasrus“. Taip, 1974 metais išleistas Peterio Benchley romanas, nepaisant šaltų kritikų atsiliepimų, beveik 44 savaites išsilaikė populiariausiųjų sąrašuose, tačiau vargu ar kas nors jį prisimintų, jei ne po metų pasirodęs Steveno Spielbergo filmas, kuris buvo nominuotas keturiems „Oskarams“ (laimėjo tris statulėles) ir dabar laikomas pramoginio kino klasika.

Dvi pasaulinio kino žvaigždės ant Fabijoniškių daugiabučio stogo: Stellanas Skarsgårdas ir Jaredas Harrisas „Černobylyje“

Atskleisti Černobylio paslaptis

Vargu ar HBO mini serialą „Černobylis“ galima vadinti įprasta ekranizacija, tačiau absoliutus praėjusių metų televizijos hitas ne tik pavertė Vilniaus Fabijoniškių rajoną turistų traukos objektu, bet ir daugeliui priminė neabejotinai vieną svarbiausių tragedijai skirtų knygų – baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Černobylio maldą“.

Vilniaus miegamasis rajonas virto energetikų miesteliu Pripete

PPasitelkus kino burtus, Fabijoniškės ekrane virto branduolinės tragedijos nutvilkyta Pripete, o pats serialo scenarijaus autorius Craigas Mazinas pripažįsta: tarp daugybės literatūrinių šaltinių, kuriais remtasi pasakojant apie atominės elektrinės katastrofą, Svetlanos Aleksijevič kūrinys buvo vienas pagrindinių.

Mazinas pradėjo rinkti medžiagą būsimajam projektui 2014-aisiais. Jo laukė didžiulis tiriamasis darbas – išnagrinėti kalną informacijos apie 1986-ųjų balandį įvykusios didžiausios žmonijos istorijoje technologinės katastrofos aplinkybes. Trokšdamas perprasti techninius niuansus, branduolinio reaktoriaus veikimo principą kalbėjosi su mokslininkais, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie to meto gyvenimą Sovietų Sąjungoje susitiko su išeiviais. Studijavo archyvuose esančius dokumentus, bendravo su katastrofos pasekmių likviduotojais, net lankėsi įvykių zonoje. Vienas iš informacijos šaltinių buvo knygos apie katastrofą –tiek sovietinių, tiek vakariečių autorių.

„Be abejo, buvau girdėjęs, kad Černobylis sprogo, bet nenutuokiau kodėl, – yra sakęs amerikiečių scenaristas, kuris iki šio serialo buvo labiausiai žinomas dėl absoliučiai kitokio pobūdžio

HBO serialas „Černobylis“ – vienas ryškiausių pastarojo meto televizijos įvykių

Iš tiesų mane įtraukė ir nebepaleido neįtikėtinos žmonių istorijos. Žmonių, kuriems melavo.

Kurie kentėjo ir aukojosi. Kurie padarė viską, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli.

projektų – keleto „Paties baisiausio filmo“ dalių ir populiariojo „Pagirių“ ciklo. – Aptikau nepaaiškinamą savo išsilavinimo spragą... Taigi, pradžioje ėmiau domėtis vien vedamas sauso smalsumo, tačiau tai, ką atradau, mane sukrėtė iki širdies gelmių. Ir ne tiek paties sprogimo aplinkybės, nors jos labai įdomios ir jaudinančios ir mes aiškiai parodome, kodėl ir kaip tai įvyko. Iš tiesų mane įtraukė ir nebepaleido neįtikėtinos žmonių istorijos. Žmonių, kuriems melavo. Kurie kentėjo ir aukojosi. Kurie padarė viską, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli. Kad išgelbėtų savo tautiečius, išgelbėtų visą žemyną. Nekreipdami dėmesio į tai, kad beveik neturėjo šansų išgyventi. Tarsi aptikau karą, apie kurį iki šiol nebuvo tinkamai papasakota. Buvau tiesiog apsėstas. Černobylio pamoka ta, kad visuotinis melas, arogancija ir kritikos slopinimas – pavojingesni už branduolinę energiją.“

Kai buvo parodyta paskutinė, penktoji, serialo, sukrėtusio milijonus žiūrovų visame pasaulyje, dalis, Mazinas savo tviterio paskyroje paskelbė knygų ir filmų, kurie jį įkvėpė ir kuriais jis rėmėsi kurdamas „Černobylio“ scenarijų, sąrašą.

Jame – Andrew Leatherbarrow

„Černobylis. 01:23:40“, Pierso Paulo Reado „Liepsnose: Černobylio didvyrių ir aukų istorija“ („Ablaze: The Story of the Heroes and Victims of Chernobyl“), inžinieriaus ir publicisto Grigorijaus Medvedevo „Černobylio sąsiuvinis“, režisieriaus Elemo Klimovo 1985-ųjų karinė drama „Eik ir žiūrėk“, daugybė kitų knygų ir filmų, tačiau Nobelio literatūros premijos laureatės Aleksijevič „Černobylio maldos“ įtaką scenaristas, už „Černobylio“ scenarijų apdovanotas „Emmy“, ypač pabrėžė. „Visų pirma, žinoma, „Černobylio malda“, – rašė Mazinas. – Pagrindinė, širdį draskanti knyga. Ne veltui ponia Aleksijevič įvertinta Nobelio premija.“ O interviu kino ir televizijos naujienų portalui Deadline.com prisipažino: „Kad suprasčiau techninius dalykus, turėjau daug tyrinėti, įveikti kalną mokslinės literatūros, tačiau visą tragedijos esmę ir mastą suvokiau tik perskaitęs „Černobylio maldą“. Kai skaičiau žmonių, kurie ten buvo, pasakojimus, – žmonių, kurie gyveno šalia elektrinės, kurie joje dirbo, kurie buvo išsiųsti į Černobylį dorotis su katastrofos pasekmėmis, – štai tada iš tiesų atgijo istorija.“

MANO METŲ GERIAUSIOS

Jogaila Morkūnas Renginių organizatorius

Michael Wolff „Ugnis ir įniršis Donaldo Trumpo Baltuosiuose rūmuose“ „Musė ant sienos“, – kai autorius pasirenka stebėtojo vaidmenį, –man naujas žurnalistikos žanras. Kitoks požiūris į nenuobodų prezidentą. Aš labai myliu JAV, todėl buvo įdomu skaityti apie vidines rietenas, interesų pyragus ir verslininko požiūrį į valstybės valdymą. Ypač kai pasakoja „musė ant Baltųjų rūmų sienos“.

Andrius Užkalnis „Trečioji Evangelija: griūtis ir laisvė“ Užkalnio negalima neskaityti. Aprašomas man suvokiamas laikotarpis. Smagu atsiminti, kokie buvome paprasti ir naivūs. Gal vietomis pasigedau autoriui būdingo aštrumo, bet Užkalnis gali būti ir mielas, ir pūkuotas.

Valdas Papievis „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“

Man patinka oro uostai. Bet šioje knygoje apie lėktuvų laukiančius žmones – mažiausia. Gražus ir šiltas kūrinys. Labiau skirtas romantikams nei orlaivių žinovams. Perskaičiau, nes viename oro uoste vienas turėjau tik šią knygą.

Hans Baur „Aš buvau Hitlerio pilotas“

Gera istorinė knyga apie abu karus. Iš dangaus. Apie aviacijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. Apie „Lufthansą“. Ir apie pilotą, kuris iki pat Trečiojo reicho kracho ištikimai tarnavo ne Hitleriui, o aviacijai.

Linas Kojala „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“ Linas Kojala iki negalėjimo „teisingas“ analitikas. Europos Sąjungos Briuselis – iki negalėjimo nuobodi institucija. Pasirinktas beveik nuotykių žanras. Tik niekas nesišaudo ir automobilių nedaužo. Bet apie interesus, intrigas ir kiekvienos ES narės merkantilišką požiūrį labai smagiai parašyta.

1997 metais pasirodžiusioje knygoje autorė į vieną didžiausių XX amžiaus katastrofų išties žvelgia įvairių su Černobyliu susijusių žmonių akimis. Rašytoja beveik dešimtmetį rinko medžiagą, kalbėjosi su daugiau nei 500 tragedijos liudininkų ir dalyvių – ugniagesiais, gesinusiais gaisrą reaktoriuje, avarijos likviduotojais, kariškiais ir jų artimaisiais, politikais, mokslininkais, gydytojais, paprastais gyventojais, kurie sprogus reaktoriui turėjo visiems laikams palikti gimtąsias vietas, vaikais. Aleksijevič sakė, kad labiausiai ją domino ne tiek tikslios įvykio aplinkybės, kiek žmonių pojūčiai ir trauma, kurią ši tragedija padarė tautai. „Mane domino ne kiek tonų smėlio ir betono prireikė sarkofagui virš tos velnio skylės supilti, o jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Černobylis – paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti“, – yra sakiusi rašytoja.

Iš „Černobylio maldos“ seriale atsirado ir siužeto linija, pasakojanti apie tragišką ugniagesio Vasilijaus Ignatenkos likimą. Jis buvo tarp pirmųjų, pasiųstų gesinti gaisro, kilusio po sprogimo atominės elektrinės ketvirtajame bloke. Valdžiai slepiant tikrąjį nelaimės mastą ir aplinkybes, ugniagesiai dirbo be jokių apsaugos nuo radiacijos priemonių. Vyras gavo mirtiną radioaktyviosios spinduliuotės dozę ir po kelių savaičių mirė ligoninėje baisiose kančiose. Ignatenkos istoriją Aleksijevič aprašė po ilgų pokalbių su jo našle Liudmila. Šeimos tragedija nesibaigė mirus Vasilijui. Savo vyrą Liudmila slaugė besilaukdama. Gydytojams apie tai nieko nesakė – jie būtų uždraudę lankyti Vasilijų, o pati negalėjo suvokti, kokią grėsmę jai ir jų dar negimusiam kūdikiui kelia buvimas šalia daugiau nei keturis kartus didesnę už mirtiną radiacijos

Leila Slimani „Lopšinė“

Populiarumo ne tik Prancūzijoje sulaukęs sukrečiantis romanas apie auklę (istorija paremta tikrais faktais) tapo ir filmu – pagrindinis vaidmuo patikėtas garsiai prancūzų aktorei Karin Viard.

Svetlana Aleksijevič į vieną didžiausių

XX amžiaus katastrofų pažvelgė įvairių su Černobyliu susijusių žmonių akimis

dozę gavusio žmogaus. Praėjus dviem mėnesiams po vyro mirties, Liudmilai lankant jo kapą Maskvoje prasidėjo sąrėmiai. Jųdviejų dukrelė mirė, išgyvenusi vos keturias valandas...

Tiesa, serialo titruose Aleksijevič pavardės nėra. Rašytoja ne viename interviu yra minėjusi, kad kompanija HBO prašė leisti naudoti knygos fragmentus „Černobylio“ siužete, buvo pasirašyta sutartis, tačiau paskui ji tarsi liko už kadro. Aleksijevič agentui, kuris kreipėsi į HBO klausdamas, kodėl rašytoja nenurodyta titruose, buvo paaiškinta, jog įvykusi „techninė klaida“, ji būsianti ištaisyta.

Kad ir kaip ten būtų buvę, pačiai Aleksijevič serialas patiko. „Labai stiprus filmas, – sakė rašytoja interviu „Laisvės“ radijui. – Puikiai pastatytas – su visomis holivudinėmis siužeto pynėmis, pasitelkus technines galimybes. Jo estetikoje yra kažkas, kas atveria kelią į šiuolaikinę sąmonę. Yra siaubo, yra apmąstymų, grožio. Mane visuomet labiausiai jaudino blogis, kuris nėra tiesmukas, atviras, o toks, kuriame visko daug sumaišyta. Teko stebėti, kaip naktį „Grad“ šaudo, –savotiškai gražu. Danguje gražu, o žemėje –mirtis...“

Lietuviškas Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda“ (leidykla „Alma littera“, iš baltarusių ir rusų k. vertė Alma Lapinskienė) vertimas pasirodė 1999 metais, tiražas pakartotas 2015-aisiais, kai autorei buvo skirta Nobelio literatūros premija. Tačiau tik kilus susidomėjimo serialu bangai leidykla knygos tiražą kartoja jau penktą kartą.

Louisa May Alcott „Mažosios moterys“

Prieš pusantro šimto metų parašytas romanas apie keturių seserų gyvenimą virto daugybe miuziklų, pjesių ir ekranizacijų. Šešiems „Oskarams“ nominuota naujausia versija – jau septintoji.

Caroline Kepnes „Tu“

Trileris, išverstas į daugiau nei devyniolika kalbų, atgijo ekrane – pagal jį sukurtas „Neflix“ serialas neliko nepastebėtas.

Tomo

Meilės romanas su Inga

OO jei netrumpai?

Tada pasakysiu, kad nelaikau savęs rimtu rašytoju – labiau pramoginio žanro kūrėju, nes rašymas man greičiau yra hobis. Todėl norisi išbandyti įvairų žanrą. Tiek stimpanko, tiek politinio trilerio, tiek meilės romano auditorija yra kitokia, skaitytojas – kitas, todėl įdomu pažiūrėti, ar pataikysi į reikiamą auditoriją.

Kitas dalykas: kai mes su Arūnu Valinsku susėdame prie stalo, sugalvojame visokiausių keistų dalykų. Nuo žaidimų leidimo iki knygų ir naujų laidų projektų. Kartą besikalbant Valinskas pasvarstė, kad galėtume kada nors parašyti knygą kartu – kaip Ilfas ir Petrovas, nes abu esame knygų žiurkės. Pradėjome diskutuoti, koks netikėtas ar įdomus galėtų būti knygos žanras. Taip priėjome prie meilės romano – gal pabandom? Pasijuokėme. O paskui pradėjome rimčiau galvoti, kad būtų daug įdomiau skaitytojams, jeigu meilės romaną rašytų vyras ir moteris, ne du vyrai. Ir rašytų dviem balsais. Tokia buvo šio eksperimento pradžia ir kol kas neaišku, kur jis nuves.

Į populiarumą ar nesėkmę?

Labiau galvojame: tai – vienkartinis projektas ar bus knygos tęsinys. Galbūt perėjimas į kitas medijas – serialą ar filmą. O dėl populiarumo – dėl jo beveik neabejoju: meilės romano žanras, šiaip ar taip, yra vienas populiariausių, abu autoriai pakankamai žinomi ir skirtingi. Ir auditorijos labai skirtingos. Galų gale, ką jau turime abu, tai turime –užtektinai žinių apie televizijos ir

Naujas žanras. Ir vėl naujas! Kodėl? „Atsakant į klausimą labai trumpai: „O kodėl ne?“ – pareiškia žurnalistas, laidų vedėjas, rašytojas Andrius TAPINAS (42), su dainininke

Inga Valinskiene nėręs į dar nepažintą knygų žanrą –meilės romaną „Meilė, kurios nemylėjau“.

RASA PINELYTĖ

realybės šou užkulisius. Esu prodiusavęs ir matęs tą pasaulį iš vienos pusės, Inga – dalyvavusi ir mačiusi iš vidaus. Intriga, sutikite, tikrai yra. Bet kuriam skaitančiam žmogui, manau, smalsu bent pavartyti tokią knygą.

Jūs – jau trijų knygų autorius, todėl drąsiai galite vadintis rašytoju.

O Ingai Valinskienei tai turbūt pirmas kartas?

Tokios apimties – pirmas. Aišku, ji nerimavo. Aš maniau, kad bus gerai. Bet kai pamačiau pirmus jos parašytus skyrius, supratau, kad yra dar geriau, nei tikėjausi. Inga rašo labai nuoširdžiai ir tai, ką iš tiesų galvoja. Todėl jos balsas skamba kitaip nei mano – dviejų autorių disonansas bus tikrai ryškus. Manau, ji rašė galbūt net šiek tiek per asmeninę prizmę – pati pasirinko veikėją, koncepciją, išgyvenimus ir tikslus. Matyt, ten bus ir savų lūkesčių, vizijų ar svajonių. Man buvo įdomu, nes mačiau autentiškai parašytą tekstą. Nors veikėjai neturi visiškai nieko bendro nei su manimi, nei su Inga, bet tas nuoširdumo ir tikrumo pojūtis yra.

Inga yra dešimt kartų geresnė intymių scenų rašytoja negu aš. Mažiausiai dešimt kartų!

Kokių iššūkių patyrėte abu?

Didžiausias buvo prisitaikyti vienam prie kito grafiko. Parašai skyrių, atiduodi kitam autoriui ir tada jis rašo jau atsispirdamas nuo tavo teksto. Vadinasi, nelabai gali užbėgti į priekį. Pradžioje turėjome bendrą koncepciją, buvome susidėlioję visą romaną, sutarę dėl veikėjų, suplanavę, kas ir kaip bus. Bet...

Pavyzdžiui, aš parašydavau ir gale, kaip Inga sakė, numesdavau jai bombą –tarkim, įvedu naują veikėją ar sugalvoju įvykį. Tada jau Ingai reikia suktis. Lygiai taip pat aš nekantriai laukdavau, kada ji atsiųs man savo gabaliuką, ir kaskart nustebdavau: „Klausyk, aš galvojau, kad tavo veikėja visai kitaip pasielgs...“ Tada sėdėdavau ir sukdavau galvą, kaip mano veikėjas reaguotų į tai, ką padarė Ingos personažas.

Ką supratote apie moteris po šio darbo?

Hmmm, ne kažką aš apie jas žinojau... Ne kažką ir supratau daugiau – jei visai atvirai. Tie vadovėliai iš serijos „Šimtas dalykų, ką vyras turi žinoti apie moterį“ man visai nepadeda, kad ir kaip atidžiai juos skaityčiau. Bet žinote, kas įdomu?

Aš niekaip negalėjau suprasti (manau, ir vyrai, kurie skaitys šį romaną, sunkiai supras), kodėl veikėja elgiasi taip, kaip ji elgiasi. Kartais net perklausdavau Ingos: ar tikrai? „Taip, moteris taip elgtųsi“, –patvirtindavo Inga, nes jai vienas ar kitas moteriškas veiksmas, poelgis atrodydavo visiškai natūralus ir logiškas. Jeigu meilės romaną būčiau rašęs vienas, tikrai būtų buvę blogai, nes dažnai nebūčiau net pagalvojęs, kad moteris gali priimti visai

MANO METŲ GERIAUSIOS

Marina Abramović

„Eiti kiaurai sienas“

Turbūt labiausiai sukrečianti, akiratį praplečianti ir iš komforto zonos išlipti priverčianti biografija, kokią tik esu skaičiusi.

Nora Žaliūkė

Tinklaraštininkė Knygų Dama

Madeline Miller

„Kirkė“ Labai daugiasluoksnė knyga: gali ją skaityti kaip mitologinį romaną, kaip moters transformaciją ar kaip mistinį, fantastinį nuotykių pasakojimą.

Michelle McNamara

„Išnyksiu tamsoje“

Atrodė, jog skaitau ne true crime žanro knygą, o šaltakraujišką trilerį. Gerai, kad neteko skaityti vienai namuose, būtų buvę tikrai tikrai nejauku.

Arūnas Valinskas vėl įpainiojo žmoną į smagią avantiūrą

rašyti apie jausmus, kas vyrui nėra lengva. Vyrams ir kalbėti apie jausmus daug sunkiau. Visgi po meilės romano norėčiau grįžti prie žanro, nuo kurio ir pradėjau, – mano arkliukas yra fantastika, kad ir kokia ji būtų nišinė ir sunkiai suprantama Lietuvoje.

Kas, jeigu po šio romano judu su Inga ims poruoti?

Carolina Setterwall

„Tikėkimės geriausio“ Neįtikėtinai nuoga autorės netekties ir skausmo istorija be jokių pagražinimų. Iki pačių gelmių palies visus kada nors ką nors praradusius.

Frederick Backman

„Čia buvo Brita Marija“ Smagi, bet kartu ašarą spaudžianti moters istorija apie kelionę į asmeninę laimę ir laisvę. Sąmoju ir tyliais jausmais nustebinęs kūrinys.

kitokį sprendimą nei vyras. „Jeigu moteris taip jaučiasi, ji būtent taip ir padarys –logikos čia neieškok, yra tik jausmai ir pojūčiai“, – sakydavo Inga. Ir lygiai taip pat stebėdavosi mano herojumi vyru.

Kitas dalykas, ką aš dar supratau: Inga yra dešimt kartų geresnė intymių scenų rašytoja negu aš. Mažiausiai dešimt kartų! Šitai galiu užtikrintai pasakyti ir atiduoti jai visus laurus, nes skaičiau ir galvojau: „Oho... oho...“ Reikės šitai knygai uždėti ženkliuką „N18“.

Romaną kūrėte tuo metu, kai visuomenė narstė jūsų skyrybas su žmona. Tai turėjo įtakos knygai?

Kad ir koks būtų įdomus dar vienas intrigos lygmuo, bet, ne – šito dalyko čia tikrai nėra. Mano skyrybos neturėjo jokios įtakos romanui, nes jo idėją su Arūnu svarstėme dar gerokai iki skyrybų, o rankos prie rašymo, kaip sakoma, tik pernai priėjo. Apie asmeninį gyvenimą aš ir taip nekalbu, todėl knygoje nei tarp eilučių, nei pagrindiniame tekste smalsūs žmonės, deja, nieko neras. Pavyzdžiui, mano politiniame trileryje „Prezidentas“ vienas iš žaidimo elementų buvo atspėk realius personažus arba įvykius, o čia to visiškai nėra. Nei Joris yra mano alter ego, nei Gerda – Ingos alter ego. Tai tiesiog sukurti veikėjai, nagrinėjantys amžiną vyro ir moters santykių temą. Nemanau, kad manyje galėjo atsiverti kas nors ypatingo vien dėl to, kad gyvenimas kiek pasikeitė. Ir be to pakankamai gerai žinau, kaip vystosi vyrų ir moterų santykiai, – ar jie būtų tobulai romantiški, ar kaip tik komplikuoti. Pripažįstu, man buvo įdomu

Oi, labai gražiai skamba: „Meilės romanas su Inga.“ Nuostabus rinkodarinis šūkis! Turbūt neišvengsite ir nuomonės, kad visai Andrius Tapinas nusirito, jei meilės romanus rašyti pradėjo. Aš ir pats sakau, kad nei čia kas labai didingo, nei per daug rimto. Diskusija tarp rimtosios ir pramoginės literatūros yra amžina – rimtieji į pramoginę visada žiūri iš aukšto, su švelnia panieka. Matėme tai Metų knygos rinkimuose. Komentaro, kad mano knygos – vaikiškų kliedesių rinkiniai, sulaukiu nuo pirmojo savo stimpanko romano. Ir suprantu kodėl: rimtiems rašytojams tikrai nesmagu žiūrėti į mano knygų tiražus. Man ta takoskyra, aišku, nepatinka. Nežinau, ar toks draskymasis reikalingas. Manau, bendras tikslas turėtų būti – kad žmonės apskritai skaitytų knygas.

O dėl vieno ar kito neigiamo komentaro niekas nepasikeis. Ir niekas nebenustebs. Joks kritikas ar knygų skaitytojas nepasakys nieko bjauresnio, nei mes su Inga jau esame sulaukę.

Vadinasi, tai – jūsų žaidimas: iš anksto žinote, kad pirks viską, nors ir ką parašysite?

Taip, žinau, kad pirks, kad knyga bus bestselerių topuose, ir neapsimetinėju. Nes tą garantuoja ir vardai, ir knygos intriga, ir didelė leidykla, ir visa rinkodara, kurią esame paruošę. Vienintelis dalykas, su kuo nesutinku, – kad uždirbsiu daug pinigų. Neuždirbsiu. Esu kalkuliavęs, kiek kainuoja laikas, kurį praleidžiu rašydamas knygą. Jeigu daryčiau kitą darbą – laidas kurčiau, straipsnius rašyčiau, paskaitas skaityčiau, – visais tais atvejais uždirbčiau daugiau. Bet čia – ne pinigai esmė. Džiaugiuosi galimybe sau leisti rašyti tokias knygas, kad patiems būtų smagu, o ne kad uždirbtume daug pinigų.

Romane „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ yra epizodas, kai Fortūnų šeima įveikia sunkų kelią per kalnus vien tam, kad nusifotografuotų šeimyninei nuotraukai. Rašytoja Juliet Grames iki šiol tebeturi tą šimtmečio senumo fotografiją, kurioje – jos prosenelis Giuseppe, prosenelė Assunta ir mažoji Antonette, mirusi netrukus po fotografavimo

Močiučių istorijų pasakotoja

Daugeliui rašytojų kelias iki pirmosios knygos būna ilgas ir kreivas: kūriniai vienas po kito gula į stalčių, o leidėjai nenori į juos nė pažvelgti, kol pagaliau aplanko sėkmė ir knyga išvysta dienos šviesą. Tačiau tai – ne amerikietės Juliet GRAMES istorija. Debiutinis romanas „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ iškart sulaukė didelės pasaulinės sėkmės, jis tapo populiarus ir Lietuvoje, o rašytoja mielai sutiko atvykti į Vilniaus knygų mugę.

GERDA PELECKYTĖ

Duobėti rašytojų keliai Niujorke gyvenančiai Juliet Grames puikiai pažįstami: leidyklos „Soho Press“ redaktorė pati daug metų redagavo kitų autorių knygas ir priėmė arba atmetė rankraščius, o apsikrovusi svetimais kūriniais niekaip nerado laiko savajam. Kai pagaliau susikaupė sėsti ir rašyti, tai jau nebuvo kuklus pirmakartis eilėraštis ar apsakymėlis – tai buvo epas apie italų giminę, didelė ir įvairiabriaunė šeimos saga, iš Pietų Italijos nukelianti į Jungtines Valstijas ir nuvilnijanti skirtingais žmonių likimais. Pagrindinė knygos herojė Stela – ypatinga asmenybė, nuo pat vaikystės patenkanti į mirties spąstus, bet vis iš jų išsigelbstinti. Sunki moterų padėtis XX amžiaus pradžioje, italų tradicijos, sudėtingi šeimos ryšiai, meilė, smurtas, emigracijos gėla –visa tai tilpo į romaną, kuris iškart užkariavo skaitytojų širdis.

Atpasakoti šimtą metų trunkančią giminės istoriją – ne juokų darbas. Visgi ją skaitydamas jauti tokį plunksnos lengvumą, tarsi rašytoja būtų prisėdusi pievoje kur nors Kalabrijoje ir išliejusi pasakojimą vienu ypu. Rodos, ji – iš tų moterų, kurios atsidūrė šiame laikmetyje per mažytį nesusipratimą, bet tebetiki riteriška narsa ir tebejaučia nostalgiją laikų, kuriais negyveno. „Mes juk niekada nebuvome susitikusios – iš kur jūs taip tiksliai žinote? – juokiasi Juliet. – Taip, iš tiesų turiu tos nostalgijos – ir kartais ji prasiveržia į paviršių.“

Net jūsų vardas – lyg romantiškos viduramžių herojės!

Dėl to kaltas ne Williamas Shakespeare’as, o kino galia (šypteli). Mano mamai buvo šešiolika, kai režisierius Franco Zeffirelli sukūrė savąją „Romeo ir Džuljetos“ versiją: manau, tai įsirėžė jai į atmintį visiems laikams.

Nuo pat vaikystės buvote tokia švelni ir romantiška kaip jūsų pirmtakė?

Atvirkščiai, buvau blogas vaikas, nerangi, valdinga ir mėgstanti įsakinėti kitiems. Savaime suprantama, niekas nenorėjo su manimi draugauti: dėl to jaučiausi vieniša, bet vis tiek nepajudinau nė piršto, kad bent kiek pritapčiau prie vaikų būrio. Taigi man neliko nieko kita, tik skaityti knygas. Jas atradau anksti, prie to prisidėjo ir tėvai. Vienas iš ankstyviausių prisiminimų –tėvas, purtantis mane iš miegų, nuliūdęs ir įsižeidęs, kad išdrįsau užsnūsti, kol jis garsiai skaitė „Hobitą“. Man buvo ketveri. Aštuonerių jau bandžiau rašyti knygą pati: tai buvo mano močiutės gyvenimo istorija, ji apėmė tris lapus ir vadinosi „Italų mergina“. Nuo to laiko turėjo prabėgti trys dešimtmečiai, kad pagaliau parašyčiau tikrą knygą.

«

Juliet savo vestuvių dieną su Concetta, močiutės seserimi. Romane ji pavadinta Tina

Gražiosios italės seserys jaunystėje: rašytojos močiutė

Antonette ir močiutės sesuo

Concetta. Abi sulaukė labai garbaus amžiaus, bet paimti į rankas anūkės knygos jau nespėjo

Mažoji Juliet su močiute, kai ši dar buvo šviesaus proto

Jūs turite itališkų šaknų: užaugote namuose, kupinuose itališkos kultūros ir tradicijų. Ar visuomet jomis didžiavotės?

Nuo mažumės jomis didžiavausi ir tas požiūris niekada nesikeitė. Turiu ir norvegiško kraujo, bet sąmonėje visada dominavo Italija: tiesiog svaigdavau nuo minties, kad kažkur toli yra mano gražioji prarastoji tėvynė. Keisčiausia, kad mamos, Amerikoje gimusios grynakraujės italės, santykis su itališkuoju paveldu gerokai šaltesnis nei mano. Šis fenomenas būdingas antros kartos imigrantams: jie turi stengtis iš visų jėgų, kad įtiktų dviem skirtingiems pasauliams – menamai tėvų gimtinei ir dabartinei savo aplinkai, kol galiausiai spjauna į tas pastangas. Tačiau trečios kartos imigrantams, tokiems kaip aš, jau nereikia

kovoti dėl vietos po saule – taigi galima ramiai mėgautis savo giminės istorijomis, didžiuotis europietiškomis šaknimis ir knaisiotis po įdomią praeitį. Kiek pamenu, visada mėgau prie stalo klausytis suaugusiųjų pasakojamų istorijų. Jos mane taip žavėdavo, kad jausdavau pareigą vėliau perpasakoti kitiems – žinoma, dar pagražindama. Gal dėl to ir pasirinkau studijuoti istoriją. Esu informacijos maniakė, knygų žiurkė tikrąja to žodžio prasme, tačiau reali istorija man dažnai pasirodo nepakankamai įdomi – noras ją pagražinti išliko, taigi tikra istorike taip ir netapau.

Dirbote bibliotekoje, redakcijoje, leidykloje. Ar toks ir buvo jūsų planas: susirasti darbą, kuris netrukdytų rašyti knygų? Ar, redaguodama kitų autorių knygas, galvodavote: „Aš tai parašyčiau geriau“? Rašyti svajojau visada, dėl to ir susiradau darbą leidykloje: maniau, tai padės sklandžiau rašyti ir geriau išmanyti leidybos verslą. Po penkiolikos metų darbo teko sau pripažinti, kad leidybos verslą išties perpratau, bet rašyti nepradėjau, –nuolat dirbdama prie kitų autorių rankraščių, neturėjau laiko pamąstyti apie savąjį. Vis dėlto tikiu, kad redaktorės patirtis mane pavertė geresne rašytoja, – taigi mano pirminis planas ne visai sudegė, tik viskas ilgiau užtruko. Ar rašymo procesas jums iš tiesų buvo toks lengvas, kaip atrodo skaitant romaną?

Procesas buvo labai sunkus. Laimei, bent jau žinojau istoriją nuo pradžių iki galo, tačiau jos nugulimas į kompiuterio ekraną buvo tarsi bėgimas su kliūtimis. Rašydavau rytais prieš darbą ir savaitgaliais: procesas strigo, pirmasis knygos variantas pasirodė ne toks, kokio norėjau, be gailesčio tryniau... Kol pagaliau savyje atrakinau balsą, kurio taip ilgai ieškojau. Tada jau pasidarė lengviau, o ir šeima labai palaikė – jai esu velniškai už tai dėkinga.

Jūsų vyras irgi turi itališkų šaknų?

Per Juliet vestuves abi senolės tapo „gėlių mergaitėmis“. „Tai buvo vienintelė diena per trisdešimt metų, kai močiutė toleravo sesers buvimą šalia, –teigia rašytoja. – Tiesa, vėliau ją prakeikė, tačiau bent jau per ceremoniją buvo rami, – jaučiausi jai už tai dėkinga“

Jis pusiau italas, pusiau suomis. Aš pusiau italė, pusiau norvegė, taigi mudviejų situacija įtartinai analogiška (juokiasi). Susitikome leidėjų pobūvyje: jis buvo vienos leidyklos rinkodaros vadovas, aš –kitos leidyklos vyriausioji redaktorė. Dauguma pobūvio svečių buvo moterys arba inteligentiški, profesionalūs, bet romantiškąja prasme man nenaudingi gėjai – taigi, pamačiusi tą vyruką, nutariau užkariauti anksčiau, nei jis suvoks savąją rinkos vertę.

Stelos gyvenimo istorijos įkvėpėja – jūsų italė močiutė. Gal galite plačiau apie ją papasakoti?

Mano močiutė buvo iš tų ryškių asmenybių, apie kurias tiesiog privaloma rašyti romanus. Ji nugyveno 98 metus, per juos būta visko: meilės ir smurto, džiaugsmo ir niūrumo, alkoholio ir ūmaus pykčio, švelnumo ir patologiško savęs naikinimo. Rinkdama atsiminimus pastebėjau,

Juliet Grames asmeninio albumo ir SHUTTERSTOCK nuotraukos

Kalabrijos regionas

Pietų Italijoje pasirodžius knygai tapo dar populiaresnis

kad įvairių žmonių jie labai skirtingi. Niekaip nebūčiau įstengusi sujungti tų portretų į vieną –taigi sukūriau literatūrinį Stelos personažą, kuris labiausiai ją primena. Sulaukusiai brandaus amžiaus močiutei buvo atlikta lobotomija, tad paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais jau būdavo sunku suprasti, ką ji jaučia ir kaip suvokia pasaulį. Todėl nesu tikra, ar suprato, kad rašau knygą apie ją, – tačiau tai netrukdė jai atsakinėti į mano klausimus ir pripasakoti daugybės istorijų. Visgi pagrindinis informacijos šaltinis buvo jos sesuo, mano senoji tetulė, knygoje irgi užimanti labai svarbią vietą: ji puikiai žinojo, jog rašau romaną, ir padėjo kuo galėdama. Labai gaila, kad mirė sulaukusi 97-erių, likus tik mėnesiui iki knygos išleidimo. Visi kiti šeimos nariai knygą sutiko su dideliu džiaugsmu.

Rašydama romaną ne tik kamantinėjote giminaičius Amerikoje, bet ir vykote į Kalabriją. Kaip tenykščiai žmonės jus sutiko?

Atlikau daug tyrimų, skaičiau visus tekstus, kokius tik įstengiau rasti. Bėda ta, kad 1920ųjų Kalabrija buvo beveik beraštė, varginga provincija, jos gyventojai neturėjo nei galimybės, nei ūpo aprašyti savo gyvenimo. Visgi man buvo gyvybiškai svarbu rasti autentiškų patirčių. Laimei, Kalabrijoje pavyko sutikti aštuoniasdešimtmečių ir devyniasdešimtmečių, kurie prisiminė tuos laikus ir mielai apie juos papasakojo, – jie ir tapo mano knygos dvasiniu ir faktiniu stuburu. Geras mokymosi būdas man buvo valgio ruošimas: išbandydama senuosius kalabrietiškus receptus supratau, kad dvidešimtojo amžiaus pradžios italės, bemokslės ir beraštės, į juos sudėjo visą savo kūrybiškumą. Suvokiau, kaip jos paskirstydavo dienos darbus, kiek ilgų valandų praleisdavo sėdamos, sodindamos, nuimdamos derlių ir gamindamos maistą šeimai. Liaudies dainos ir

patarlės irgi labai pasitarnavo: leido perprasti niūrią, bet kartu ir linksmą kalabrietišką pasaulėžiūrą. Visą mėnesį gyvenau močiutės gimtajame Jevolyje: atvykau į kaimą nepažinodama nė vieno žmogaus, bet buvau sutikta išskėstomis rankomis. Svetimi žmonės, kurie vėliau pasirodė esą mano trečios eilės pusbroliai, primygtinai ragino gyventi jų namuose, suorganizavo man galybę interviu ir dalijosi viskuo, ką patys turi. Ech, kokia didelė ta itališka širdis!.. Kaip manote, ar šių dienų skaitytojoms svarbu žinoti, kokias sąlygas teko pakelti moterims prieš penkiasdešimt ar šimtą metų?

Ar jos, perskaičiusios jūsų knygą, ima labiau vertinti savo laisvę ir nepriklausomybę?

„ Jeigu aš kada nors bent menka dalele priverčiau nors vieną žmogų Žemėje pajusti tai, ką mane privertė pajusti Márquezas

ir Ferrante, jau galiu ramiai numirti.

Tai labai labai svarbu. Tikiuosi, jos vertina savo nepriklausomybę, o dar labiau tikiuosi, kad pažvelgia į savo močiutes kitomis akimis. Galbūt iki tol mažai domėjosi, gal močiutės joms atrodė nuobodžios, griežtos ir beviltiškai senamadiškos –tačiau pasigilinus išaiškėjo, kad jų gyvenimo istorijos yra neįtikėtinai turtingos ir labai pamokančios?..

Būdama patyrusi redaktorė, tikriausiai iš anksto žinote, kuri knyga sulauks sėkmės, o kuri – ne. Ar numatėte savojo romano sėkmę? Ar svajojote iš jo uždirbti?

Būdama leidybos verslo veteranė, žinojau tik dvi taisykles: pirma – mano šansas sulaukti gerų kritikų įvertinimų ir finansinės sėkmės artimas nuliui, antra – rašytojui neturi rūpėti niekas, išskyrus knygos turinį. Labai džiugiai nustebau, kai romanas buvo taip šiltai sutiktas, bet vis dar prisimenu antrąją taisyklę. Nemeluosiu, mano gyvenimas po knygos pasirodymo iš tiesų pasikeitė: dabar svetimi žmonės drąsiai prie manęs prieina ir pasakoja savo močiučių istorijas (juokiasi). Ir buities reikalai pasitaisė –vadinasi, jis visapusiškai pagerėjo. Bet mano viduje nepasikeitė niekas: ten ir toliau kasdien vyksta įnirtingi svarstymai, kylančios mintys vertos įamžinimo ar šiukšlių dėžės. Esu drausminga, tačiau nekantri ir užsispyrusi. Galėčiau mesti redaktorės darbą ir atsiduoti vien rašymui, bet tuomet nuvilčiau autorius, su kuriais dirbu. Todėl dabar dirbu du darbus visu etatu, kol visata pagaliau privers mane pasirinkti.

Jūsų epinė istorija ir rašymo stilius man šiek tiek priminė Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ – manau, nesu pirmoji, kuri jums tai sako. Skaitytojai jus lygina ir su Elena Ferrante. Kaip reaguojate, kai esate lyginama su kitais rašytojais? Stengiuosi nepamesti galvos ir vaidinti, kad manęs tai nejaudina. Bet pasakysiu atvirai – jeigu aš kada nors bent menka dalele priverčiau nors vieną žmogų Žemėje pajusti tai, ką mane privertė pajusti Márquezas ir Ferrante, jau galiu ramiai numirti.

Kerintis knygynas,

kuriame daugiau turistų nei magijos

Išvysti ilgiausią eilę, nutįsusią prie knygyno, atrodo neįtikėtina. Bet būtent tokia yra kasdienybė „Livraria Lello“ knygų parduotuvėje, esančioje Porto mieste, Portugalijoje.

Iš Porto (Portugalija) –SKIRMANTĖ PALČINSKAITĖ

TTiesą sakant, norintiems patekti į šį knygyną reikia atstovėti net ne vieną, o dvi eiles. Pirmiausia prie bilietų. Taip, tai dar viena retenybė knygynų pasaulyje –įėjimas į „Livraria Lello“ mokamas ir kainuoja 5 eurus. Nusipirkus bilietą, tenka lūkuriuoti dar kartą jau kitoje, ne ką trumpesnėje, eilėje, kol bus galima įžengti vidun. Laukti lauke saulei kepinant, lietui merkiant gali tekti ir apie valandą. Ar verta?

Jokių ypatingų knygų, kurių nebūtų galima įsigyti kitur, šis knygynas neparduoda. Tad kokios magiškos jėgos traukia žmones iš viso pasaulio, net nemokančius portugališkai, į portugališką knygyną?

„Livraria Lello“ (išvertus iš portugalų kalbos livraria reiškia knygyną, o Lello – knygyno savininkų pavardė) yra vienas seniausių specializuotų knygynų Portugalijoje. Ir tituluojamas vienu gražiausių pasaulyje. Bent jau tokiu jį yra pripažinęs prestižinis kelionių gidas „Lonely Planet“ ir dar keli leidiniai. Ne vienam rašytojui ši vieta tapo įkvėpimo užtaisu, o tai tik dar labiau pakurstė turistų, ypač sagos apie Harį Poterį gerbėjų, smalsumą.

Tik įžengus pro duris pirmiausia akį patraukia ne knygų lentynos, kopiančios sienomis iki pat lubų, o įspūdingi raudoni laiptai, įmantriai besisukantys į antro aukšto galeriją. Kildami jie kaip gyvatės liežuvis skyla į dvi dalis ir viršuje vėl susijungia tilteliu.

Vos spėji pasigėrėti įstabia laiptų konstrukcija, o žvilgsnis jau slysta į vitražu įstiklintas lubas. Jų centre pavaizduota didinga kalvio, laikančio iškeltą kūjį, figūra ir užrašas lotynų kalba „Decus in labore“, kuris lietuviškai skambėtų „Garbė iš darbo“. Tai auksinė šio knygyno steigėjų – Lello šeimos –taisyklė, beje, atspindinti ir Porto gyventojų būdą. Nuo seno portiečiai laikomi darbštesniais už piečiau gyvenančius savo tautiečius. Būtent Portugalijos šiaurėje istoriškai sutelkta daugiausia pramonės įmonių. Brolių José ir António Lello knygynas duris atvėrė prieš 114 metų. Tada šis kultūros įvykis sulaukė daug dėmesio. Atidarymo iškilmėse 1906-ųjų sausio 13-ąją dalyvavo aukštuomenės, politikų ir intelektualų elitas, žymūs to meto rašytojai ir profesūra. Garbiems svečiams šeimininkai didžiuodamiesi rodė knygyną ir vaišino šampanu. O gatvėje būriavosi minia į vidų patekti negalėjusių smalsuolių. «

Broliai Lello priklausė Porto miesto aukštuomenei, sukosi politikoje, aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime, mėgo muziką ir literatūrą. Jie turėjo ne tik knygų prekybos, bet ir leidybos verslą. Tad, spausdindami portugalų rašytojus, kurie vėliau pelnė tarptautinę šlovę, diktavo literatūros skonį. Maža to, buvo neabejingi grožiui, todėl statyti knygyną pasamdė vieną žymiausių to meto Porto inžinierių Francisco Xavierą Estevesą, o pastatą išpuošė freskomis ir dekoratyviniais lipdiniais. Knygyno architektūros stilius unikalus, nes gana eklektiškas, tačiau atspindintis anuomet vyravusias sroves. Akį traukiantis tarp gerokai kuklesnių pastatų įsispraudęs fasadas yra neogotikos ir art nouveau stilių derinys. O knygyno viduje karaliauja art deco elementai.

Dauguma knygyno interjero detalių išliko nepakitusios. Ne tik įspūdingi laiptai, dabar virtę turistų asmenukių podiumu. Akylesnis lankytojas pastebės ir medinėse grindyse įtaisytus bėgius, kuriais specialiame vežimėlyje patogiai iš sandėlio į salę buvo vežiojamos knygos. Čia įrengtos ir lubas siekiančios slankiojamosios kopėčios, kuriomis galima palipti iki aukščiausių lentynų. Teigiama, kad būtent jose už stiklinių durelių laikomos vertingiausios ir seniausios knygos. Tik sunku įsivaizduoti, kaip kas nors iš knygyno lankytojų galėtų jas apžiūrėti ir pavartyti. Tačiau daugelis užvertę galvas pastebi ir negali atsigrožėti lubas, lentynas ir laiptus puošiančiais įmantriais ornamentais. Primenantys medžio raižinius, iš tiesų jie yra tik imitacija, pagaminta iš dažyto plastiko.

Nuo atidarymo prabėgo daugiau kaip šimtas metų, ir prie knygyno vėl būriuojasi minios. Tik ne dėl knygų, o kitokių kerų. „Lello“ knygynas iš tiesų dažnai liaupsinamas dėl jį projektavusio

Esteveso dizaino sprendimų. Jam netgi buvo suteiktas „viešo intereso turto“ statusas. Bet dar labiau nei architektūra ar knygos (kurių čia apie 60 000) jį garsina magiški reikalai. Mat gajus gandas, kad britų rašytoja Joanne K. Rowling 1991–1993 metais dažnai lankydavosi šiame knygyne ir sėmėsi įkvėpimo rašydama visą pasaulį žavinčius burtininko Hario Poterio nuotykius.

Rowling šio fakto niekada nepatvirtino, nors ir nepaneigė, jog gyvendama Porte, kur dirbo anglų kalbos mokytoja, mėgdavo užsukti į „Livraria Lello“. Šituo nesigiria nė pats knygynas –oficialiame jo puslapyje nerasite informacijos nei apie Rowling, nei apie Harį Poterį.

„Livraria Lello“ tapo

Hario Poterio gerbėjų meka: teigiama, kad Joanne K. Rowling čia sėmėsi įkvėpimo

„

Knygyne galima sutikti patį

Harį Poterį, tiksliau, mažuoju burtininku persirengusį pardavėją.

Tačiau mažojo burtininko pėdsakais sekantys ir būriais į Porto knygyną plūstantys gerbėjai įžvelgia panašumų tarp ypatingos konstrukcijos „Lello“ parduotuvėlės ir Rowling išgalvotos Hogvartso magijos mokyklos laiptų, kurie juda ir keičia kryptį. Vaikštinėdami po „Lello“ knygyną skaitytojai įsivaizduoja esantys kerinčioje „Gražmenų ir juodulių“ („Flourish and Blotts“) knygų parduotuvėje, kurioje „Hario Poterio“ herojai pirkdavo magijos knygas. O užsukę į nedidelį kambarėlį, esantį ikoninių laiptų papėdėje, nustemba sutikę patį Harį Poterį, tiksliau, mažuoju burtininku persirengusį knygų pardavėją, besisukiojantį tarp lentynų su išrikiuotomis Hario Poterio istorijomis.

Knygynas, kuriame per dieną, priklausomai nuo sezono, apsilanko 4–5 tūkstančiai žmonių, prieš keletą metų balansavo ant bankroto ribos, nes iš tų tūkstančių tik retas ką nors nupirkdavo. Per dieną buvo parduodama vos 190 knygų.

2015 metais savininkams kilo mintis apmokestinti įėjimą, tačiau nenuskriaudžiant tikrų knygų mėgėjų, į knygyną ateinančių knygų, o ne įsiamžinti nuotraukoje. Penkių eurų vertės bilietas gali būti panaudojamas kaip kuponas apsiperkant. Išsirinkus knygą ar suvenyrą, ši suma atimama iš sąskaitos. Įvedus tokią sistemą, pardavimai per pusmetį padvigubėjo. Nors pastaraisiais metais knygų nuperkama keleriopai daugiau, mokestis neabejotinai padeda išlaikyti istorinį knygyną ir suvaldyti turistų srautą.

Portugalai tikina, kad tai jau seniai nebe knygynas, o muziejus, kurį vietos gyventojai aplenkia. Tokios „šlovės“ jo savininkai kratosi. Sako, kad kiekvienas, įžengęs į „Livraria Lello“, yra skaitytojas, ir siūlo ištikimiausiems lankytojams įsigyti kliento kortelę, su kuria įėjimas būtų nemokamas. Dar vienas būdas parodyti, kad knygynas visų pirma yra literatūros meka, – „Livraria Lello“ rengiami teminiai knygų vakarai ir susitikimai su rašytojais. Kaip ir prieš šimtą metų.

© SHUTTERSTOCK (6)

Baltų dėmių spalvojimas

LIUDAS DAPKUS

Vpasakojame įspūdžius? Tokie klausimai XXI amžiaus žmogui gali skambėti keistai. O atsakymai atrodyti akivaizdūs. Juk visi keliauja, fotografuoja ir dalijasi! Tačiau ne viskas taip paprasta. Dar visai neseniai pramoginės kelionės buvo nedidelių visuomenės grupių privilegija. O kiek anksčiau minčių vykti į kitus kraštus ilsėtis apskritai niekam nekildavo.

Turizmas yra neatsiejamas modernaus žmogaus ir jo globalaus pasaulio fenomenas. Viena greičiausiai augančių ūkio šakų, kurios įtaka persmelkusi vartotojų įpročius, kultūrą, šalių politiką ir ekonomiką. Milijardų eurų apyvarta, milijonai turizmo sektoriuje tiesiogiai dirbančių ir su juo netiesiogiai susijusių žmonių. Masinio turizmo pasekmės civilizacijos paminklams, planetos biologinei įvairovei, rūšių nykimui ir klimato kaitai.

Tai, kas dabar atrodo monumentalu ir savaime suprantama, prasidėjo palyginti neseniai. Žodis „turizmas“ į Oksfordo terminų žodyną įrašytas 1811 metais, tačiau tai jokiu būdu nereiškė masinių kelionių pradžios. Tiesiog anglai įtraukė sąvoką, kildinamą iš graikų kalbos ir turinčią dvi reikšmes: apvalų bokštą ir kelionę, besibaigiančią tame pačiame taške, kur prasidėjo. Kitaip tariant, judėjimą ratu, tarytum apvalaus bokšto apžvalgos aikštele.

Kita mažiau žinoma šios sąvokos versija – iš senovinio anglų žodžio „travail“, reiškiančio kankinimą. Kitaip tariant, išmėginimą, kuris tekdavo į dvasinę pažinimo kelionę pasiųstam piligrimui. Koks paradoksas: tam tikrų šios senovinės sąvokos bruožų išliko ir mūsų laikais, nes beveik visos kelionės tampa kantrybės, ištvermės išbandymu, o kai kurios – tikra kankyne. Bet juk gyvenimas kupinas paslapčių, jų prasmę užčiuopti leista per išmėginimus, o ne malones, kurių esame įpratę siekti.

Tamsiaisiais viduramžiais žmogus keliaudavo iš reikalo. Kareiviai, studentai, elgetos judėjo tarp gyvenamųjų vietų turėdami labai aiškų tikslą – nuo taško A iki taško B. Tačiau būtent tais laikais ėmė plisti kitas keliavimo būdas, kuriam prasmę teikė ne galutinis tikslas, o pats judėjimas. Piligrimai suprato, kad pažindami aplinkinį pasaulį galbūt geriau suvoks patys save. O gal – ir Dievo planus. Buvo ir tokių, kurie derino šias dvi kelionės prasmes: vykdavo dvasinių studijų į to meto kultūros centrus. Bolonijos, Oksfordo, Prancūzijos mokyklas.

Apie šį judėjimo erdve ieškant prasmės fenomeną neseniai teko kalbėtis su garsiu rašytoju Tahiru Shahu, gerai žinomu ir Lietuvoje. Aš jam priminiau anksčiau gyvenusius žinomus keliautojus – Kristų, Budą, Konfucijų. Visi jie kelyje atrado tai, kas žmonėms svarbu ir šiais laikais.

Rašytojas atsakė, kad daugelis religijų turi svarbų kelionės, ieškojimo komponentą. Tarkime, sufijai ar dervišai judėjimą naudoja dvasinėms praktikoms,

Tomo Kaunecko nuotrauka, „Aprangos“ drabužiai

turi specialų mokymą. Tai veikia ne tik kūną, bet ir pasąmonę. Tahiras ir pats pastebėjo, kad judant smegenys ima veikti visiškai kitaip, nei sėdint prie darbo stalo ir mėginant rasti įkvėpimo ar naujų idėjų.

Jam kelionė yra ne tik judėjimas erdvėje, tai švietimas, mąstymo būdas, sielos būsena. Kaip ir kiekvienas mokymasis, judėjimas turi daug lygių. Tai – tarsi vaistas nuo daugybės problemų, kurių gyvenime turi (ar įsivaizduoja turintis) kone kiekvienas.

Kelionė traukiniu į kitą miestą, skrydis į kitą šalį suteikia įkvėpimo, pateikia atsakymus į kamuojančius klausimus. Kartais – dar kelionei nepasibaigus. „Net jei neturiu laiko kur nors toliau nukeliauti, einu laukais, miškais – ir kažkas galvoje nutinka, ima dėliotis į vietas.“ Tai – Tahiro Shaho receptas tiems, kurie jaučiasi paklydę tarp trijų kasdienybės pušų ir neranda jėgų prisiversti bent trumpam atsisakyti jau pakyrėjusių, bet tokių saugių ir gerai pažįstamų gyvenimo ritualų.

Ši mintis toli gražu nėra nauja. Ją mąstytojai išgrynino dar XVI amžiuje, kai formavosi tradicija siųsti jaunus didikus į „turą“. Kelionę ar kankynę – priklauso nuo požiūrio ir konkrečių aplinkybių, tačiau būsimieji valdovai ir užkariautojai leisdavosi į pažintinę kelionę kartu su vasalais ir mokytojais, o maršrute būdavo numatyta apsistoti vienuolynuose, svarbiose pilyse ar prie išskirtinių gamtos objektų.

Vienas tokių keliautojų – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Šis smalsus LDK didikas 1582–1584 metais ne tik aplankė tolimus, keistus, pavojingus kraštus, bet ir parašė apie tai knygą, kas įkvėpė daugybę kitų. Jo „Kelionė į Jeruzalę“ –tai pastabos ir atradimai iš Pietų Europos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Labirintai, hipopotamai, chameleonai, mumijos – galima tik įsivaizduoti, kaip visa tai stebino XVI amžiaus žmogų iš mūsų ūkanotų lygumų. Pastabos dažnai buvo naivios (bepigu dabar taip sakyti) ir netikslios, tačiau asmeniškos ir nuoširdžios.

Aristokratų kelionės buvo tarytum ankstyvoji šiuolaikinio turizmo versija. Žinoma, niekas neidavo lankyti „etninių gyventojų“ dūminėse pirkiose, nedalijo stalo įrankių pakelėje sutiktiems vaikams ir nepaišė jų portretų. Tačiau esmė liko nepasikeitusi iki šių dienų: keliavimas gali teikti ir nematerialią naudą. Žinoma, geležinkelis buvo tiesiamas, kad pervežtų prekes, o ne turistus. Tačiau masinio turizmo aušra ėmė brėkšti būtent tada, kai tolimas žemes sujungė metaliniai bėgiai.

XIX amžiaus industrijos proveržis sukūrė dar daugiau prielaidų kritinei keliautojų masei atsirasti. Auganti vidutinė klasė turtėjo, pirko, vartojo. O svarbiausia – atsirado žmonių, kurie turėjo laiko pramoginėms kelionėms. Jiems buvo skirta nauja specifinė literatūros kryptis. Tų knygų paskirtis buvo sužavėti skaitytojus tolimų šalių paslaptimis, ten laukiančiais įspūdžiais ir malonumais. Čia pirmavo vokiečiai, kurie spausdino labai praktiškus kelionių vadovus, pateikiančius daugmaž patikimą informaciją, kokia tik buvo įmanoma tais lėtų naujienų laikais.

1827 metais įkūręs savo vardo leidyklą, Karlas Baedekeris publikavo daugybę vadovų po užsienio šalis ir pats tapo bendriniu žodžiu. Net kitų leidėjų išspausdintos panašios knygos dar ilgai buvo vadinamos „badekeriais“. Būtent jis sukūrė metodiką – tarsi sukramtyti informaciją ir viską pateikti skaitytojui ant lėkštutės. Lankytini objektai, gražiausios bažnyčios, įdomiausi gamtos kampeliai. Panašia kryptimi leidyba vystėsi Didžiojoje Britanijoje, kur žmonės graibstė Johno Murray leidžiamus gidus po Vakarų Europos šalis.

1601 metais lotynų kalba išleista Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ buvo įspūdžių rinkinys, o ne kelionių vadovas. Tačiau kaip tik šia kryptimi pastaruoju metu ir juda visa kelionėms skirta literatūra. „Lonely Planet“ bei kiti, metų metus buvę reikšmingi, informacijos šaltiniai praranda svarbą. Detalūs vietų aprašymai, smulkūs žemėlapiai, patarimai užleidžia vietą interneto forumams, kur akimirksniu galima gauti daugelį atsakymų, sužinoti, ar dar veikia tas geras restoranas, viešbutis, ar nepasikeitė keltų grafikas.

Žmonės keliauja vis daugiau, tačiau kelionių knygų jiems reikia mažiau. Informacijos pertekliaus amžiuje vis didesnę vertę įgyja asmeninės patirtys, tampančios įkvėpimu kitiems, –visai kaip kadaise Radvilos Našlaitėlio knyga.

Liudas Dapkus „Žuvis, kuri supainiojo duris“

69 istorijos iš šešių žemynų – tai žurnalisto, keliautojo ir kelionių vadovo pasakojimai iš rojumi vadinamų salų ir kruvinų karo žemių, susitikimai su keistuoliais ir genijais, skurdžiais ir milijonieriais. Akistatos su pasauliu ir pačiu savimi.

KELIAUTI DRAUGE

Algirdas Kumža „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ Ekspedicijoje į Sisia Pangmą, vieną aukščiausių pasaulio viršūnių Himalajuose, rašyto dienoraščio autorius pasistengė, kad skaitytojas keliautų drauge su juo: girdėtų dundančias lavinas, matytų atsiveriančius ledo plyšius, o nuo deguonies stygiaus jam spengtų smegenys...

Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis „Tigras tai ne katinas“

Atviras ketverius metus Pietryčių Azijoje praleidusios autorės pasakojimas ne tik tiems, kurie išsiruošė į Vietnamą ar Tailandą – pakeliauti arba pagyventi. Jis skirtas ir tiems, kurie nori palikti komforto zoną ir susitikti su savo naujuoju „aš“.

Magiška Ernesto ir mano Afrika

Pasiskolinau iš dukros bibliotekos skaitytojo bilietą ir įsidėjau į Tanzanijos lagaminą dvi Ernesto Hemingway knygas –„Žaliosios Afrikos kalvos“ ir „Kilimandžaro sniegynai“.

JJas tikrai jau buvau skaičiusi, bet taip seniai, kad nieko neprisiminiau. Vežiojausi kuprinėje, kai sukome ilgus dulkėtus kilometrus Serengečio plynėse. Turėjau rankose, kai grįžę į lodžiją mėgavomės poilsio valandomis prieš vakarinį safarį. Laikiau šalia lovos, kai ėjome anksti gulti lydimi hienų klyksmų ir paslaugaus masajo, saugančio trumpame kelyje nuo laužo iki palapinės. Knygos plonos, bet vos spėjau perskaityti, kasdien įveikdama tik po keliolika puslapių. Skaitydama galvojau apie tuos, kurie tai darė namuose. Ar jie sugebėjo pajusti tai, kas taip traukė

į Afriką ir rašytoją, ir mane? Tai, kas vertė mane kaskart padėti knygą ir mėgautis buvimu? Gyvenimas safario (būtent Hemingway ir išpopuliarino šį iš suahelių ir arabų kalbų kilusį žodį, kuris reiškia kelionę, o baltieji medžiotojai juo vadino iš pradžių ekspedicines, paskui ir pramogines keliones į Afrikos gilumą) ritmu per beveik šimtą metų nepasikeitė. Mano diena – lyg knygos herojės. Ankstyvas pabudimas ir kava. Rytinis susitikimas su baltakojėmis Rotšildo žirafomis. Pusryčiai. Ramus laikas stovykloje ir pietūs. Vakarinis pasimatymas su šešiais raganosiais ir vieniša medžioti išsiruošusia liūte. Vakarienė, pokalbis prie laužo ir saldus miegas.

Pirmą kartą Hemingway į Afriką 1933 metais atvyko su antrąja žmona Pauline Pfeiffer, jau būdamas dviejų garsių knygų („Fiesta. Ir pateka saulė“ ir „Atsisveikinimas su ginklais“) autorius. Atplaukė ieškoti, kaip pats sakė, naujų plačių horizontų. Ieškojo jų visas dešimt savaičių. Antros kelionės jam teko laukti net 20 metų, atvyko jau su ketvirtąja žmona Mary Welsh ir visas jo afrikietiškas nuotykis buvo paženklintas mirtimi. Ne tik dėl tuo metu Kenijoje prasidėjusio Mau Mau sukilimo, bet ir dėl to, kad net du kartus patyrė lėktuvo avariją. Skrendant iš Nairobio į Bukavu (dabar – Kongo Demokratinė Respublika) lėktuvui teko tūpti avariniu būdu siaurame smėlio ruože, pilname krokodilų. Naktį jie praleido saugodamiesi dramblių, einančių prie Nilo upės atsigerti. Išgelbėti Ernestas su Mary kitą dieną sėdo į naują lėktuvą. Šis kildamas

VIDA PRESS ir asmeninio albumo nuotraukos

užsiliepsnojo, krito ir dingo. Hemingway buvo paskelbtas žuvusiu, bet vėliau atsirado, kaip pasakojama, laikydamas rankose bananų kekę ir džino butelį. Tuo sunkoka patikėti, mat jam teko galva atidaryti užstrigusias lėktuvo duris, kepenys, inkstai ir blužnis buvo pažeisti, o kūnas apdegęs. Sužeidimai buvo tokie rimti, kad po jų rašytojas nelabai beatsigavo. Žmona atsipirko kur kas lengviau: per pirmą avariją susilaužė du šonkaulius, per antrą – susižeidė tik kelį. Hemingway visą gyvenimą keliavo. Iš namų JAV, Kuboje vyko į Prancūziją, Italiją, Ispaniją. Šios šalys tapo knygų herojėmis, bet jas kaskart palikdavo dėl kitos kelionės. Daugeliui žmonių namai yra vieta, kur galima sugrįžti, o Ernestui – vieta, kurią palieki. Ir tai tiesa, išskyrus Afriką. Knygoje „Žaliosios Afrikos kalvos“ jis rašo: „Dabar aš troškau tik vieno – sugrįžti į Afriką. Mes dar neišvažiavome, bet, nubudęs naktį, aš guliu, klausausi ir jau ilgiuosi jos.“ O vėliau, sugrįžęs antrąjį kartą: „Aš nepatyriau nė vieno ryto Afrikoje, kai atsibudęs būčiau nelaimingas.“

Ir gailisi: „Buvau kvailys, kad nepasilikau Afrikoje.“ Jei palygintume, kiek Hemingway praleido laiko Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Afrikoje, kiek apie ją rašė, akivaizdu: laikas Afrikoje buvo pats produktyviausias. Ką jis ten rado, kas taip skatino jo kūrybiškumą?

Safaris leisdavo Hemingway pabėgti nuo problemų – tai pats judriausias jo gyvenimo tarpsnis ir keliavimo būdas. Net kai seki bulius ar karus, tu apsistoji kelioms dienoms viešbutyje, krauniesi daiktus ir keliauji iš šventės į šventę, iš mūšio į mūšį. O safaryje esi nuolat kelyje, nuolat pakuojiesi, renkiesi tos dienos kryptį, pats spręsdamas, ką sekti, kaip išvengti lietaus. Net gyveni ne vienoje palapinėje – viena skirta miegoti, kita virtuvei, trečia valgomajam.

Safaris – visiška namų priešingybė. Ir tą nuolatinės kelionės būseną lemia ne kokia nors institucija (šeima, mokykla, bažnyčia), o susitarimas tarp komandos narių. „Mylėjau šią šalį ir jaučiausi kaip namie. Kai žmogus jaučiasi esąs namie ne ten, kur yra gimęs, jis turi keliauti.“

Dabar išleistos Hemingway afrikietiškos knygos apie medžioklę ne tik nebūtų suprastos, bet ir, ko gero, būtų garsiai pasmerktos. Kažin ką apie tai pasakytų pats autorius, išmokęs užtaisyti ginklą

ir šaudyti būdamas trejų ar ketverių metų, bet niekada nenušovęs Afrikoje dramblio, mat laikė jį lygiu sau? Ar bus lengviau, jei skaitydami tas knygas įsivaizduosite fotoaparatą vietoje šautuvo ir arbatą vietoje stiklo viskio? Ar tada pajusite savanos vėjo dvelksmą – kaip tos sraigtaragės kudu, iš toli užuodžiančios pavojų? Ar turėsite kantrybės išbūti tyloje, kol galėsite pažvelgti į priartėjusio laisvo žvėries akis? Ar mokėsite pasidalyti didžiausiu savo gyvenimo nuotykiu, kai pokalbį girdės ne tik bendrakeleiviai, bet ir milijonai žvaigždžių?

drąsos. Juodaodžiai knygos herojai ne vien turi vardus – yra išsamiai ir palankiai aprašomi. Hemingway ima mokytis suahilių ir masajų kalbų ir pabrėžia, kad jis Afrikoje tėra svečias, kritikuoja kolonializmą.

„ Aš nepatyriau nė vieno ryto Afrikoje, kai atsibudęs būčiau nelaimingas.

Tik nedaugelis žino, kad Hemingway požiūris į Afriką taip pat keitėsi. Pirmosiose knygose apie Afriką rašytojo kalboje gana nemažai vietinius juodaodžius padėjėjus nuvertinančių žodžių – akcentuojamas jų nuogumas, lojanti kalba, nevengiama žodžio „laukinis“. Moteris čia – tik menka palydovė greta svarbių baltaodžių medžiotojų. Visiškai kitaip Ernestas rašo po jo mirties išleistose tos pačios antrosios kelionės istorijos versijose „Tikra iš pirmo žvilgsnio“ („True at First Light“) ir „Po Kilimandžaro“ („Under Kilimanjaro“). Jis jau medžioja kartu su žmona (o ne su kitais baltaisiais vyrais) ir labiau džiaugiasi stebėdamas laukinius gyvūnus, nei siekia nušauti ir pasiimti trofėjų. Rašytojas atrodo nurimęs, jam nebereikia įrodinėti savo

Kartais tikrai sunku paaiškinti žmonių trauką Afrikai. Prieš kelis mėnesius prie Viktorijos krioklio teko džiaugsmas susipažinti su Meredith ir Paulu. Jie prieš 13 metų prarado fermą Zimbabvėje (tada valdžia iš baltųjų fermerių jas nacionalizavo), gyveno Australijoje, bet prieš dvejus metus nusprendė grįžti. Šalis vis dar nėra patogi gyventi, bet jei Afrika šaukia – tai kada, jeigu ne dabar? Ar lengva sugrįžti ten, kur netekai dalelės savęs? „Mes negalvojame apie tai, kas buvo, – sako Paulas. – Nūnai šalis keičiasi. Turistams čia saugu. Nervina tik dingstanti elektra, o visa kita –įmanoma. Lengva nebus, bet turime pabandyti.“ Afrikos magiška trauka.

Visas turizmo verslas yra paremtas svajonėmis. Svajonėmis pamatyti, svajonėmis atrasti, svajonėmis patirti. Dabar nuostabios nuotraukos, darytos talentingų fotografų arba kelionių influencerių, kuriems tai duona kasdieninė, taip žadina vaizduotę, kad norime keliauti kuo toliau, kuo įdomiau. Ir tikimės vis daugiau. Bet nežiūrėkime į nuotraukas – tie vaizdai dažniausiai lieka tik jose. Verčiau skaitykime knygas. Joy Adamson – „Gimusi laisva“, Paula McLain – „Ledi Afrika“, Stefanie Zweig –„Kažkur Afrikoje“. Mūsų vaizduotė nupieš daug geresnių paveikslų. Į kitą kelionės lagaminą įsidėjau, ko gero, mėgstamiausią savo knygą. Ji prasideda žodžiais: „Aš turėjau fermą Afrikoje...“ (Karen Blixen „Iš Afrikos“). Nesvarbu, kiek kartų esu skaičiusi, –Afrikoje tie žodžiai įgyja kitą, tiesiog burnoje tirpstantį ar pagaugais nueinantį, skonį.

GABRIELĖS ŠTARAITĖS „APIE AFRIKOS ŽMONES IR ŽVĖRIS“ tinka ir pirmai pažinčiai su juodąja Afrika (knygoje pasakojama apie Užsacharę – žemyno dalį į pietus nuo Sacharos), ir norint sužinoti daugiau. Knygoje pateikiamos geografinės ir istorinės aplinkybės, padėsiančios suprasti, kodėl Afrika yra tokia, supažindinama su įdomiausiomis gentimis, atradėjais ir žmonėmis, kurie atstovauja moderniai Afrikai. Ir, be abejo, pasakojama apie žvėris, dėl kurių autorė ir pamilo šiuos kraštus.

Jay

Samit: knygą „Dekonstruok save!“

2020 m. vasarį lietuvių kalba pasirodė Jay Samito bestseleris „Dekonstruok save!“ (Disrupt Yourself! ). Vilniaus knygų mugės metu įsigyti knygą bus galima leidyklos VAGA stende. Nuo vasario 24 d. leidinio ieškokite knygynuose VAGA ir www.vaga.lt.

parašiau norėdamas palengvinti pradedančių verslininkų kelionę

Jay Samitas yra verslininkas, technologijų profesorius, plačiai žinomas kaip vienas iš pirmaujančių pasaulyje inovacijų ekspertų. Jis dirba su milijardų dolerių vertės verslais, padeda pertvarkyti skirtingas pramonės šakas, konsultuoja vyriausybines institucijas ir daugiau nei tris dešimtmečius išlieka pasaulinių tendencijų priešakyje.

Jay Samitas, dar prieš joms patenkant į akcijų biržas (angl. pre-IPO), padėjo augti tokioms įmonėms kaip  „Linkedin“ ir „eBay“, užėmė aukščiausio lygio vadovo pozicijas „Sony“ ir „Universal Studios“, ėmėsi naujovių diegimo mobiliųjų vaizdo įrašų rinkoje, interneto reklamoje, elektroninėje prekyboje, socialiniuose tinkluose, elektroninių knygų leidyboje ir prekyboje bei skaitmeninės muzikos rinkoje, kuriomis naudojasi milijardai pasaulio vartotojų. Šiuolaikinių tendencijų žinovas Jay Samitas tiksliai prognozuoja verslo ateitį, nes nuolat dirba su tais, kurie ją kuria.

Ar manote, kad šiandien verslą pradėti yra sunkiau nei tuomet, kai jo pats ėmėtės?

Manau, kad šiandien pradėti verslą yra kur kas lengviau nei prieš kelis dešimtmečius, tačiau konkurencija yra žymiai didesnė. Mūsų kasdienybė neatsiejama nuo technologijų, kiekvienas per savo išmaniuosius telefonus ar kompiuterius turime galimybę pasiekti virš 6 milijardų vartotojų. Norint imtis tarptautinio verslo, šiandien tam yra visos sąlygos. Rizikos kapitalas, privatus kapitalas ir sutelktinio finansavimo modelis pakylėjo verslo galimybių lauką į kitą lygį – dabar kiekvienas, nesvarbu, kur

begyventų, gali imtis startuolių verslo. Nauji, milijardų vertės verslo grynuoliai šiandien nebėra tik Silicio slėnio ar Kinijos nuosavybė, pažvelkime, kad ir į lietuviškojo „Vinted“ sėkmę. Iš tiesų, šiandien milijardinę vertę kuriantys verslo startuoliai gimsta kas 48 valandas!

Jeigu šiandien būtumėte naujo startuolio įkūrėjas, neturintis daug pinigų, kokiais būdais siektumėte įsitvirtinti rinkoje – ar manote, kad internetas atvėrė naujas, geresnes galimybes jauniesiems verslininkams?

Internetas ir visuotinė mobiliųjų technologijų rinka atvėrė startuolių verslui begalę naujų galimybių. Pradedantieji verslininkai gyvena globaliame pasaulyje, kuriame idėjos, produktai ir paslaugos gali nepaprastai greitai pasiekti vartotojus, kad ir kur jie bebūtų. Savo naujausioje, ką tik lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Dekonstruok save!“ dalinuosi būtent tokių startuolių įkūrėjų patirtimi iš daugiau nei 140 šalių. Dauguma jų pradėdami savo verslą neturėjo nei išankstinio kapitalo, nei daug ryšių, tačiau vis tiek susilaukė sėkmės. Mano manymu, ją garantuoja tik du dalykai – įžvalgumas ir atkaklumas, visa kita galima „nusamdyti“.

Jeigu šiandien pradėčiau verslą, susikoncentruočiau į vieną klausimą – kokią problemą noriu išspręsti? Verslininkai nepardavinėja daiktų, jie sprendžia problemas. Savo knygoje dalinuosi patarimu ieškantiems tos vienintelės nuostabios verslo idėjos, padedančios vieną ar kitą problemą išspręsti. Kasdien mėnesį užsirašinėkite po tris savo gyvenimo problemas. Pirmosios dienos bus lengvos. Tačiau tuomet, kai būsite užrašęs bent jau kelias dešimtis variantų, turėsite ištrūkti iš savo rutinos,

tam kad imtumėte pastebėti naujas problemas, su kuriomis susiduriate kiekvieną dieną. Galiausiai mėnesio pabaigoje turėsite 90 verslo idėjų. Surūšiuokite jas į dvi grupes: tas, kurias labiausiai norėtumėte išspręsti, ir tas, kurios paliečia daugiausiai žmonių. Idėja, kuri gali turėti didžiausią teigiamą poveikį daugeliui, tikėtina, bus sėkmingiausia.

Kai kyla nauja verslo idėja, ar iškart žinote, kad ji bus sėkminga? Ar turite kokią sėkmės formulę?

Dauguma naujų verslo idėjų (įskaitant ir mano) iš tiesų gali būti nesėkmingos. Svarbu, kaip paversti jas į veikiantį ir sėkmingą verslo modelį. „Youtube“ buvo pasimatymų svetainė, „Twitter“ – muzikinė programėlė, o mano įmonė, nupirkta už 200 milijonų dolerių, prasidėjo nuo virtualios „MySpace“ bendruomenės. Pradedantieji verslininkai turi išmokti kaip ir kada verta sustoti arba sukti kita kryptimi. Tai nebūtinai veda prie žlugimo, greičiau tai tik naujo kelionės etapo pradžia. Jūsų idėjos vertę paprastai patikrina du dalykai – vartotojai ir rezultatai. Todėl nepamirškite analizuoti grįžtamojo ryšio, kurį gaunate iš savo klientų, bei savo verslo rezultatų. XXI a. bet kurios verslo kompanijos didžiausias konkurencinis pranašumas – gebėjimas ir galimybė išanalizuoti nuosavos įmonės rezultatus greičiau nei konkurentai.

Kuo pasikliaujate labiau – intuicija, protu ar savo buhalteriu, ir kodėl?

Kai buvau jaunesnis, labiau klioviausi savo intuicija. Kūriau produktus, kuriuos pats norėjau naudoti ar įsigyti. Manau, kad supratau savo kartą ir kaip keičiasi pasaulis. Šiandien gyvename begalinėje inovacijų eroje, todėl kliaujuosi turima informacija, o tada intuicija ir širdimi. Pasiekiau tokį savo karjeros etapą, kai daugiau atiduodu ir investuoju. Startuoliai, su kuriais dirbu, prisideda prie didžiulių globalių problemų sprendimo. Esu kompanijos „Greenfield Robotics“ vykdantysis direktorius; ji siekia pakeisti nuodingus herbicidus, naudojamus žemės ūkyje, piktžoles naikinančiais robotais, kurie ne tik leidžia mūsų maisto produktams tapti sveikesniems, bet ir izoliuoja milijonus tonų anglies, taip darydami mūsų planetą kur kas švaresne vieta. Kadangi artėjame prie 11 milijardų žmonių populiacijos, mūsų žemės ūkio pramonė turi būti atnaujinta iš esmės.

Kokios vertybės jus apibrėžia – kaip save pristatytumėte?

Esu svajotojas, tinkintis, kad nėra kliūčių, kurių neįveiktų tam pasiryžęs žmogus. Netgi dabar, kai dėstau universitete, aš vis dar stengiuosi įsivaizduoti save kaip studentą, kasdien trokštantį išmokti naujų dalykų. Tikiu, kad visą gyvenimą trunkantis mokymasis šiandien nebėra prabanga, bet būtinybė. Kaip ir tuo, kad padedant kitiems spręsti problemas, pats atrandi gyvenimo prasmę. Gyvenimas yra gana trumpas. Tikras iššūkis, kylantis kiekvienam iš mūsų, atrasti, kuriose srityse galime daryti didžiausią poveikį. Knygą „Dekonstruok

Nuo vasario 24 d. knygynuose ir www.vaga.lt

save!“ parašiau norėdamas pasidalinti savo patirtimi, tuo, ko išmokau, ir palengvinti kitų pradedančių verslininkų kelionę. Be to, tikiu pozityvaus mąstymo galia. Kiekvieną dieną pradėti pozityviomis mintimis yra vienas svarbiausių žingsnių norint sukurti sėkmingą verslą. Ne veltui savo dieną pradedu dviem teiginiais –„šiandien galime būti geresni nei vakar“ ir „aš galiu tai padaryti“.

Jeigu reiktų apibūdinti save trimis žodžiais, kokie jie būtų?

Atkaklus, kūrybiškas, lankstus.

Ką norėtumėte palikti po savęs?

Stengiausi niekada nepasiduoti, kad ir su kokiomis klaidomis ar iššūkiais būčiau susidūręs. Jeigu mano knygos ir mokymai įkvėps kitus siekti savo svajonių, tai bus geriausias pasiekimas iš visų. Gyvenimo prasmė ‒ prasmingas gyvenimas. Žinoma, negalime gyventi amžinai, tačiau tai, ką sukuriame, gali išlikti. Nemirtingumas –tai siekis kurti pokytį per mums duotą laiką. Dažnai skatinu kitus susimąstyti, klausdamas – ar jūs iš tiesų gyvenate, ar tik egzistuojate, iki mirties mokėdami mokesčius?

Ar žinote ką nors apie Lietuvą, mokate lietuviškų žodžių? Mano močiutės šeima yra kilusi iš Lietuvos, todėl labai džiaugiuosi galimybe apsilankyti. Tuo tarpu verslo pasaulyje Lietuva yra pelniusi gerą tarptautinę reputaciją kaip viena iš ryškių verslo startuolių kultūrą atstovaujančių šalių. „Vinted“, „Citybee“, „Tesonet“ ir „Nano Avionics“ – tai puikūs pavyzdžiai kitiems, būsimiems startuoliams. Nekantrauju susitikti su keletu vietinių startuolių įmonių vadovų ir pasikalbėti, kaip galėčiau jiems padėti išeiti į tarptautinę rinką. Kol kas vienintelis man žinomas žodis yra „ačiū“, tikiuosi viešnagės metu jį vartoti kuo dažniau, ypač norėčiau padėkoti žmonėms, prisidėjusiems prie mano knygos išleidimo lietuvių kalba.

Trys knygos, padėsiančios kurti

tvirtą ryšį su vaiku

Vaikų auklėjimo literatūros gausoje pasiklysti nesunku – kiekvienais metais išleidžiama dešimtys pavadinimų leidinių, kuriuose analizuojami patys įvairiausi tėvams tenkantys iššūkiai ir problemos. Pastaruoju metu vis daugiau psichologų ir psichiatrų telkia dėmesį į ryšio su vaiku svarbą, ieško priemonių ir būdų, kaip puoselėti tvirtus tėvų ir vaikų tarpusavio santykius. Pasitikėjimu grįsto ryšio, kokybiško laiko su vaiku reikšme neabejoja ir Lietuvos specialistai. Apie labiausiai įsiminusias leidyklos VAGA knygas šia tema pasakoja psichologai Edvardas Šidlauskas, Milda Karklytė-Palevičienė ir psichiatrė Jovita Anikinaitė.

Amerikiečių klinikinė psichologė dr. Laura Markham knygoje „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ (iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis) pristato paprastą, tačiau veiksmingą būdą, padedantį užmegzti ir puoselėti glaudų emocinį ryšį su savo vaikais, užuot juos kontroliavus. Knyga, išversta į daugiau nei penkiolika kalbų, sulaukė didelio tėvų susidomėjimo ir pelnė ekspertų pripažinimą. Pasak psichologo, portalo „psichika.eu“ įkūrėjo Edvardo Šidlausko, „žmonės įkinkė vėją, saulę ir apvaldė kitas gamtos galias, bet grįžus namo tėvus neretai pasitinka dar viena stichija, kuri nereaguoja nei į aukštas jų pareigas, nei į solidžią gyvenimo patirtį ar svariai išsakomus argumentus. Pasijutę bejėgiai širstame ir darome impulsyvius dalykus. Psichologė dr. Laura Markham savo knygoje atskleidžia, kad visa vaikų suvaldymo paslaptis yra šilti santykiai, pozityviomis emocijomis grįstas ryšys, kuris daug paveikesnis nei bet kokie grasinimai ar racionalūs išvedžiojimai. Skirkime laiko draugiškam bendravimui. Tai svarbi žinutė nuolat nežinia kur vėluojančiam pasauliui ir pervargusiems nuo įtampos tėvams.“ Daugelyje knygų apie vaikų auklėjimą dėmesys sutelkiamas į tai, kaip pakeisti atžalą. Ši knyga padės jums palaikyti savo vaiką, sutvirtinant geriausias jo savybes.

Vis daugiau tėvų, pedagogų ir psichologų sėkmingai taiko tyrimais grįstus drausmės modelius, kuriuos vienija trys elementai: ryšys, bendravimas ir gebėjimai. Jie atneša į audringas šeimas ramybę, mažiesiems neklaužadoms suteikdami gebėjimą save kontroliuoti ir net švelnindami kai kuriems vaikams diagnozuotų dėmesio ir nerimo sutrikimų simptomus. Būtent apie juos pasakojama Katherine’os Reynolds Lewis knygoje „Geros žinios apie blogą elgesį“ (iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė). Vaikų psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja Milda Karklytė-Palevičienė neretai pastebi, kad tėvai ir pedagogai reikalauja vaikų elgtis taip, kaip tai prieštarauja ne tik jų psichologiniams, tačiau ir fiziologiniams procesams, vykstantiems smegenyse ir turintiems didelę įtaką elgesiui ir emocijoms. O kai iš vaikų imama reikalauti kažko, kam jie tuo metu visai nėra pasiruošę, kyla begalė sunkiai valdomų jausmų. „Manau, kad ugdant vaikus, svarbu įsigilinti, kaip smegenys veikia lavinant socialinius ir emocinius įgūdžius, kokią įtaką tai daro vaiko savijautai ir elgesiui, –teigia Milda Karklytė-Palevičienė. – Labai džiaugiuosi, kad į mano rankas pateko knyga ,,Geros žinios apie blogą elgesį‘‘, kurioje gausu vertingos informacijos tėvams, pedagogams, specialistams, dirbantiems su vaikais. Šioje knygoje apjungiamos psichologijos ir neuropsichologijos žinios, padedančios dar geriau pažinti vaiką, suvokti jo elgesio priežastis bei rasti efektyvesnius problemų sprendimus.“ Perskaitę knygą, į nepageidaujamus vaiko poelgius pradėsite reaguoti ne su panika, o su užsidegimu, į netinkamą elgesį žvelgsite ne kaip į problemą, o kaip į tikėtiną ir visiškai normalią šiuolaikinių vaikų brendimo dalį.

Skirkime laiko draugiškam bendravimui.

Tai svarbi žinutė nuolat nežinia kur vėluojančiam pasauliui ir pervargusiems nuo įtampos tėvams.

Dr. Karyn B. Purvis, dr. Davido R. Crosso, Wendy Lyons Sunshine knygoje „Ryšys su vaiku“ (iš anglų kalbos vertė Justė Povilaitienė) pateikiama ne tik mokslinių tyrimų duomenimis grįstų žinių, padėsiančių geriau suprasti savo atžalas, bet ir gausybė praktinių patarimų, kaip auginti vaikus, kurti ir palaikyti tvirtą ryšį su jais, kaip suprasti, kas slypi už vaiko elgesio. Nors knygoje pateikiami patarimai pirmiausia skirti vaikus globojančioms ar įvaikinusioms šeimoms, jie puikiai tinka ir savo biologinius vaikus auginantiems tėvams. Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės, TBRI® praktikės Jovitos Anikinaitės, nors knygoje daug kalbama apie rizikos faktorius, kurie sukelia vaikų emocinius ir elgesio sunkumus, ir daugelis pateikiamų pavyzdžių yra apie vaikus, patyrusius tam tikrą smurtą, reikia nepamiršti, jog tie rizikos faktoriai – ne tik įvairių rūšių smurtas ir apleistumas, bet ir motinos nėštumo metu patirtas stresas, gimdymo komplikacijos, ankstyvas naujagimio atskyrimas nuo motinos, dažnas gulėjimas ligoninėse, skausmingos medicininės intervencijos, artimų šeimos narių netektys, skyrybos ir pan. Būtent su tokiomis aplinkybėmis savo biologinius vaikus auginančios šeimos ir susiduria. Taip pat yra nemažai šeimų, kurios augina vaikus, turinčius fizinę ir / ar protinę negalią (autizmą, protinį atsilikimą, Dauno sindromą ir kt.) savo namuose. Knyga „Ryšys su vaiku“ joms taip pat bus naudinga, nes joje aprašyti principai gali būti lengvai taikomi ir šiems vaikams. „Paklausite, o ką šioje knygoje gali rasti tėvai, kurių vaikai nėra patyrę išvardintų rizikos faktorių ir yra fiziškai bei psichiškai sveiki? Jei knygoje pateikiami metodai pagelbėja rizikos grupės vaikams „pasivyti“ prarastus raidos etapus, jie tikrai padeda sveikiems vaikams išlikti teisingoje raidos vystymosi trajektorijoje“, – sako psichiatrė.

tikrai nepanaši Į vaidilutę aš

Rašytojas – profesija ar ne? „Kaip pažiūrėsi... Lyg ir profesija, nors jos niekur nemoko. Visgi jei gyveni iš rašymo – iš savo darbo, vadinasi, tai –tavo profesija. Kitas klausimas: ar pragyveni iš to rašymo, – į svarstymus leidžiasi daugiau nei trisdešimties knygų autorė Renata ŠERELYTĖ , šįmet minėsianti penkiasdešimtmetį. – Dabar prisistatęs rašytoju dar turi patikslinti, ką gi iš tiesų veiki: romanistas, novelistas esi, o gal savo blogo rašytojas ar užsakomųjų tekstų kūrėjas. Neironizuoju, bet dabar tikrai kas antras gali prisistatyti rašytoju.“

RASA PINELYTĖ

Marko Cechanovičiaus nuotraukos, Elzės Kazlauskaitės makiažas, fotografuota sporto klube „Lemon Gym“ Vilniuje

Didžiausias malonumas rašytojai vasaras leisti tarp namų kiemelyje pačios sodintų gėlių

Jūs iš rašymo pragyvenate?

Iš knygų rašymo – ne. Todėl visą laiką imuosi įvairiausių papildomų darbelių. Kadangi nesame anglakalbė rinka, knygų tiražai nėra dideli, honorarai už jas – taip pat. Nebent tave verstų į kitas pasaulio kalbas. Bet tam reikia ir nemažai reklamos, ir verslininko, o ne vien rašytojo gyslelės.

Šiuo metu dar dirbu kaip redaktorė: redaguoju vieną laikraštį, kartais imuosi knygų rankraščių. Rašau straipsnius kaip žurnalistė. „Jaunimo gretose“, net moterims skirtame žurnale „Laura“ esu dirbusi. Yra tekę radijuje skaityti savaitės komentarus politikos, kultūros temomis. Panašų darbą paskui dirbau ir tuometiniame antrajame

Naujausiame Renatos Šerelytės romane „PRO RŪDIJANČIĄ

NAKTĮ“ dvi pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutinio Aukštaitijos partizano Antano KraujelioSiaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu. Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.

„ Įkėliau į feisbuką nuotrauką su hanteliu – kiek komentarų sulaukiau: negražu, damai nedera.

LRT kanale, laidoje „Penki vakarai“. Pastaruoju metu daug laiko skyriau televizijos serialo apie Barborą Radvilaitę scenarijui – vis šlifuojame su režisieriumi scenas. Kadangi serialui pastatyti reikia didelių pinigų, rėmėjų, čia – ne metų ir ne dvejų darbas. Per šitą laiką buvo ir džiaugsmo, ir nusivylimo, ir vėl džiaugsmo, scenarijus stipriai keitėsi. Tai – vienas mylimiausių mano darbų.

Bet rašytojas turi ne tik rašyti. Nuo vaikystės visą savo laiką investavau į knygas – nežmoniškai daug perskaityta. Seniau knygas tiesiog rydavau. Dabar jau kiek atsivalgiau. Tiek visko perskaityta – ir gero, ir blogo, kad rasti knygą, kuri nustebintų kaip profesionalus kūrinys, kurią skaitydamas gėrėtumeisi, – retas dalykas.

Šeima: vyras Petras Mendeika, sūnus Povilas, dukra Marija ir biglių veislės augintinis Vaflis

Asmeninio albumo nuotraukos

„Viskas yra parašyta, tik tu dar neskaitei.

Praleidote labiausiai intriguojantį savo biografijos įrašą: darbą prezidentūroje. 2009-aisiais buvote tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbų rašytoja. Man tai buvo labai rimtas iššūkis. Ir naudingas šiek tiek, nes gyvenime atsirado daugiau disciplinos, logikos, aiškumo, net pragmatiškumo.

Pasižvalgiau po tokio darbo užkulisius, pamačiau daug specifinių dalykų, kurių nežinojau esant. Dabar net juokinga prisiminti save tuo laiku – buvau visiškai žalia. O apsisprendus užimti tokias pareigas reikia gerai suprasti, kur eini ir ką ten darysi. Gaila, kad per mažai politinės patirties turėjau. Sakyčiau, man trūko žmogaus, kuris būtų tiesiai šviesiai pasakęs, kas su kuo ten valgoma. Kad pats susigaudytum ir suprastum, reikia gerokai daugiau laiko – kartais jau net po visko nemažai dalykų suvoki. Dabar daryčiau kitaip: prieš eidama dirbti į tokią vietą tokio darbo būčiau įvertinusi, ar tikrai nors ką nusimanau apie politiką. O čia reikia žinoti viską –nuo iki. Ir negali pasiteisinti: aš –rašytojas, menininkas, todėl politika nesidomiu.

Pati nusprendėte išeiti?

Trejus metus dirbau. Visgi man tas laikas buvo tikrai sunkus, todėl savo noru išėjau. Norint rašyti kalbas kitam (ir dar konkrečiam) žmogui, pirmiausia reikia jį labai gerai pažinoti. Reikia, kad tas žmogus tau būtų artimas, jus turi sieti bendras požiūris, pomėgiai, temperamentas. Galbūt to trūko.

Tačiau šiai patirčiai esu dėkinga, nes į politiką tarsi kitomis akimis pradėjau žiūrėti. Toks darbas labai praplečia akiratį. Paskui jau nebegali likti abejingas – domiesi, skaitai. Jokiam žmogui nedovanotina būti

apolitiškam. Ypač šiais laikais. Yra toks anekdotas: „O į kokį lagerį mus veža?“ – „Ai, aš nesidomiu politika.“ Aš niekada neburnojau ant žmonių, už kuriuos balsavau per rinkimus. Mano pasitikėjimą jie pateisino, nenuvylė. O kad tavęs nenuviltų, privalai domėtis. Kaip manote, kodėl pastaruoju metu atsirado tiek daug ne rašytojų, tačiau rašančių ir leidžiančių knygas? Poreikis save taip išreikšti ar manymas, kad jie kuria ką nors ypač svarbaus ir reikalingo pasauliui?

Turbūt tie žmonės per mažai skaitė knygų. Nuo antikos laikų nesukurta nieko naujo – viskas jau seniai parašyta. Tūkstančius metų nesikeičia nei temos, nei stiliai, nei žanrai. Tik žmogus įsivaizduoja, kad padarys ką nors nepaprasto. Todėl prieš sėdant rašyti gerai būtų pirma pagalvoti, ar tikrai verta. Viskas yra parašyta, tik tu dar neskaitei. Visai naudingas kankinimo būdas būtų uždaryti žmogų bibliotekoje ir liepti perskaityti kuo daugiau knygų. Skaitote socialiniuose tinkluose rašančių autorių tekstus?

Žinoma! Ypač mėgstu trumpus, primenančius sentencijas ar komiškų, anekdotinių situacijų aprašymus, kai žmogus keliais žodžiais sugeba pasakyti esmę užkabinti tave. Man patinka geros karikatūros. Su dideliais tekstais –kiek kitaip. Mėgstu žurnalistės, rašytojos Audronės Urbonaitės tekstus – jie šmaikštūs, tikri. Dar –Agnės Žagrakalytės, Vaivos Rykštaitės. Yra autorių, kurių tekstus feisbuke perskaitau beveik visus.

Ir pačiai kartais labai norisi ką nors viena ar kita tema parašyti, bet įsijungia profesiniai stabdžiai: išrašysi viską feisbuke – neliks parako darbui prie knygos. Kita blogybė – vidinis cenzorius, kuris pradeda kibti prie kiekvienos mano sugalvotos minties, žodžio, kablelio, taško. Penkiolika variantų teksto pergalvoju ir galiausiai nieko neparašau.

Iš pirmų sakinių galima suprasti, turi žmogus talentą rašyti ar ne? Feisbuke talentų ieškoti nereikia, čia – kitokio bendravimo erdvė. Bet tikrai užtenka poros sakinių, kad suprastum: gerai valdo žmogus kalbą

ar tik labai vidutiniškai. Kaip muzikos instrumentu groti – gebi arba ne. Deja, socialiniuose tinkluose daug rašytojų mėgėjų. Nuo kai kurių tekstų pykina –tiesiai šviesiai sakau. Ne dėl to, kad bjaurūs ar nepadorūs, oi, ne. Jie per daug gražūs – tokie gražūs, kad nuo to gražumo ir saldumo vimdo. Pernelyg didelis cukraus kiekis kenkia bet kokiam gyvam organizmui. Tačiau man ir gaila tų mėgėjų: na, nekalti gi žmonės dėl to, kad nori labai gražiai rašyti. Tegu rašo, jei nori, jei reikia taip save išreikšti. Svarbiausia, kad niekas nepriverstų tavęs skaityti to, kas tau neįdomu. Kitą vertinti lengviau, nei objektyviai žiūrėti į save?

Vertinti kitą yra ganėtinai sunkus ir žiaurus darbas. Ne vienoje komisijoje esu buvusi: ir debiutantų, ir jaunimo literatūros. Atveža tau dėžę su dvidešimt dviem prozos rankraščiais. Pradedi skaityti, pora puslapių ir – dedi į šalį. Na, dar perskaitai pabaigą ir vidurį... Daugiau nei pusę tų rankraščių atidedi –jų tiesiog neįmanoma vertinti. Žmonės nori, kad juos vertintų ir skaitytų, bet jie net vertinimo kriterijų neatitinka. Tiesa, ne kartą mačiau: rankraštis neperėjo komisijos, bet žmogus išsileido knygą savarankiškai. Na ir gerai: nereikės guostis, kad yra genialus rašytojas, o jo nespausdina iš pavydo ar dėl konkurencijos. Dabar baisu būti kritiku, nes apkaltins nebūtais dalykais.

Esu tikra: jei žmogus lavini savo estetinį skonį kulinarijos, meno pažinimo ar buities kultūros srityse, juo labiau turi lavinti ir literatūrinį skonį. Pirmiausia nepulti skaityti tik to, kas šiandien madinga. Išvis labai bijau visų tų geriausių, skaitomiausių, populiariausių rinkimų. Jei knyga išrinkta į kokį „Top 10“ ar „Top 20“, žinau, kad tikrai jos neskaitysiu. Masinė literatūra kaskart nuvilia: banalu, štampai, stereotipai, plokščias pasakojimas. Žinoma, yra išimčių: Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ yra ir populiarus, ir išties puikus romanas. Apsidžiaugčiau knygyne radusi mažiausiai perkamų knygų dešimtuką –tuos kūrinius būtinai perskaityčiau, nes labai įdomu, kuo gi jie nuvylė plačiąsias skaitytojų mases.

Pakalbėkime apie įvaizdį: tabako dūmuose paskendęs, prie rankraščio palinkęs rašytojas arba kūrybinę ugnį lyg vaidilutė kurstanti rašytoja...

Pasenę šitie įvaizdžiai, oi, kaip pasenę! Kur jūs dabar rasite stereotipinį sovietmečio rašytoją su aplink tupinėjančia žmona? Ji paruošia pietus, pabarbena į kabineto duris, atsargiai įkiša galvą pasakyti: „Brangusis, ar eisi valgyti? Vaistukus laikas išgerti, nepamiršk.“ Norėčiau, kad moters rašytojos įvaizdis būtų bent kiek panašus – kad ji galėtų sau leisti kurti netrukdoma buitinių rūpesčių. Bet, man atrodo, nei anksčiau taip buvo, nei dabar. Bent jau ne mano gyvenime. Seniau iš namiškių dar sulaukdavau paburbėjimų: „O kur pietūs?“ Nepasakysi: nueikite į parduotuvę ir parsineškite koldūnų – aš dirbu. Visi buvo pratę gauti normalius pietus. Laimei, dabar vaikai užaugę – studentai, nors dar gyvena kartu. Ir aš kiek pasikeičiau: jei pavyksta gerai susiplanuoti buities darbus, lieka užtektinai laiko kūrybai.

Tarkime, iki šiol neturiu savo kabineto. Rašau apsupta savotiško chaoso: anksčiau šalia dūkdavo maži vaikai, dabar šuo su trimis katėmis makaluojasi. Rašau tokiame kampelyje – seniau tai buvo tarpduris tarp dviejų kambarių. Ilgainiui vyras ten man įrengė tokią nišą – toje nišoje aš ir rašau. Taip įpratau, kad gana nesunkiai atsijungiu nuo šurmulio namuose. Bet jei turiu labai rimto darbo, tada sulaukiu, kol visi nueis miegoti, ir tik apie kokią 12 valandą nakties galiu sėsti rašyti visiškoje tyloje. Ypač vasarą iki kokių trijų nakties prasėdžiu.

Užtat toks gyvenimas disciplinuoja: kai žinai, kad turi nedaug laiko, dirbi daug produktyviau. O laisvu laiku gali valandą ar dvi pasivaikščioti, į sporto klubą eini. Aš jau treti metai sportuoju, kilnoju geležiukus sporto salėje, net šiokius tokius bicepsus užsiauginau. Anksčiau aštuonerius metus bėgiojau krosus, maratonus, bet sporto salė man buvo visiškas atradimas. Kasdienės treniruotės išmokė drausmės, žvalumo, užsibrėžimo padaryti, net jei labai sunku. Į vaidilutę aš tikrai nepanaši. Niekada ir nenorėjau ja būti.

Girdėjau, kad jaunystėje Rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“ net ant stalų esate šokusi...

Oi, ne, ant stalų – nekultūringa... Užteko šokių ant grindų. Todėl sakau: ne vaidilutė aš (juokiasi)! Man net yra sakę, kad nelabai moteriška esu ir mano rašymo stilistika nemoteriška. O man tiesiog patinka truputį šokiruoti. Neseniai įkėliau į feisbuką nuotrauką su hanteliu – kiek komentarų sulaukiau: negražu, damai nedera. Bet aš to įprasto, tradicinio savo moteriškumo niekada ir

„Kolegas esu girdėjusi sakant, kad kasmet išleisti po knygą yra tiesiog nepadoru. Atsiprašau, o tai iš ko tada valgyti?

nepasigedau. Labiau norėčiau būti androginiška –juk esame Dievo taip sukurti, kad turime ir moterišką, ir vyrišką geną.

Koks laikas jums kūrybiškai produktyviausias?

Seniau rašydavau tik iš ryto, vaikus išleisdavau į darželį ar mokyklą ir sėsdavau prie rašomojo. Turėjau prabangą išsivirti vieną, antrą puodelį kavos, pasvajoti... Dabar toks jausmas, kad laikas susitraukė: todėl prie rašomojo stalo sėdi jau turėdama konkretų planą, ko ir kiek turi padaryti. Plevėsa buvau pirmoje savo gyvenimo pusėje, dabar daugiau logikos, konkretumo įgijau. Ir man visai patinka dabartinė gyvenimo kokybė.

Kolegas esu girdėjusi sakant, kad kasmet išleisti po knygą (juo labiau – po kelias) yra tiesiog nepadoru. Rašytojas turėtų vienai gerai knygai kauptis penkiolika metų. Atsiprašau, o tai iš ko tada mokesčius mokėti, iš ko valgyti? „Ach, tu tokiam žurnalui straipsnius rašai...“ – būna, vypteli. Čia vėl iš serijos tų stereotipų apie rašytoją,

kaip sudvasintą padarą. Taip, rašau! Mano dvasingumas mobiliojo telefono sąskaitos neapmokės. Aišku, yra leidinių, kuriems nerašyčiau. Tačiau mintis, kad tikras rašytojas turi badauti, bet rašyti tik genialius dalykus, man nepriimtina. Rašytojas turi rašyti gerai ir profesionaliai apie viską, ko imasi. Kur ieškote idėjų ir siužetų savo knygoms?

Reikia būti gyvenimo detektyvu –stebėti smulkiausias kasdienybės detales. Štai stovi stotelėje žmogelis, panašus į žiurkiuką. Baisiomis raudonomis kelnėmis, rankose –pluoštas aptrintų brošiūrėlių apie dvasingumą. „Ar jūs domitės dvasingumu?“ – pasisuka, kiek kilsteli nosį – sužiba du žiurkiuko dantukai... Arba eini vedžioti šuns ir miesto vidury pamatai iš po lapų išlindusius grybus. Kartais tavo dėmesį patraukia dangaus spalva, netikėtas apšvietimas. Ar kada pastebėjote, kad besileidžianti saulė viską tarsi auksine folija padengia? Rašymas yra savotiškas tapymas žodžiais. Tik nereikia persistengti – kartais vos keli sodrūs potėpiai sėkmingai užbaigia paveikslą. Labai svarbus man atrodo literatūros taupumas – tiek daug dabar plepalų apie nieką! Reikia išlaikyti pauzes, gilesnes potekstes, kurti tekstą tarp eilučių – skaitytojas juk nėra kvailas, jam nereikia visko sukramtyti. Gal net reikia, kad paspringtų truputį –perskaitytų ir susinervintų. Ne visos knygos turi būti lengvos: perskaičiau –lyg uogienės šaukštą nurijau. Knyga gali tave sunervinti, suerzinti, galybę klausimų iškelti. Pagrindinis literatūros, kaip ir filosofijos, klausimas yra – kodėl? Prieš kelerius metus skaičiau Bukerio premijos laureato Richardo Flanagano knygą „Siauras kelias į tolimąją Šiaurę“. Man jau taip sunku padaryti įspūdį, bet ta knyga sukrėtė: ilgai klausiau savęs, na, kodėl taip? Kodėl tas žmogus žudė belaisvius stovykloje, pjaustė juos gyvus, bet mirdamas nejautė jokios kaltės? Kodėl tokia neteisybė?! Fantastiška ta knyga, kuri geba likti su tavimi ilgai, nes pažadina klausimą – kodėl?

Naujausia jūsų knyga – apie partizaną Antaną Kraujelį. Kodėl? Aš augau išplautomis smegenimis –didvyriai sovietmečiu buvo visai kiti. O dabar man Lietuvos partizanų

tema – tikras sukrėtimas, lyg kūju per galvą. Prie šitos temos aš ėjau per save, per savo suvokimą, kiek daug mes netekome, nes tuo laiku nežinojome visos teisybės. Mano kartos žmonių galvose partizanų tema – lyg balta dėmė. Todėl viską turime sužinoti iš naujo.

Ši tema man jau seniai rūpėjo, pasirinkau Kraujelį, nes pasirodė savotiškas, įdomus žmogus. Gavau stipendiją knygai rašyti, o netrukus rado ir partizano palaikus – neįtikėtinas likimo ženklas. Knyga gimė per metus –šiemet sausio 13-ąją rankose jau laikiau signalinį romano egzempliorių.

Tačiau partizanų tema – tokia slidi: kas dabar pasakys, kas tada buvo teisus, kas priešas, o kas – draugas. Taip yra dėl to, kad buvo nepaprastai daug klastočių, provokacijų, KGB agentų, įsiskverbusių į partizanų gretas, melo. Tiesa neretai būdavo sudarkoma neatpažįstamai. Kad suprasčiau, kokia ji yra, turėjau daug laiko praleisti archyvuose, skaityti, lyginti. „Sukramtytos“ medžiagos čia tau niekas nepaduos. Savo romane remiuosi konkrečiais faktais, surinktais iš įvairių šaltinių, iš pokalbių su partizano Antano Kraujelio seserimi Janina Šyvokiene. Sovietai stengėsi Lietuvos partizano vardą diskredituoti ir visiškai ištrinti iš istorijos. Ištrinti nepavyko, tačiau suteršti, apjuodinti, pasėti abejonę pasisekė. Kai skaičiau partizanų dienoraščius, liudininkų pasakojimus, negalėjau patikėti, kaip tie žmonės sugebėjo taip ilgai priešintis sovietams, metų metus slėptis bunkeriuose, kentėti pūvančių rankų ar kojų skausmą, nesulaukti pagalbos, ištverti kankinimus kalėjime... Įsiminė mergina ryšininkė: po suėmimo ir kankinimų atsidūrusi kalėjimo ligoninėje, ji, kad neišduotų draugų, suvalgė termometrą. Man tie žmonės –didvyriai, nebijau šito žodžio.

Pokalbio pradžioje sakėte, kad viskas jau iš esmės šiame pasaulyje parašyta, visos temos aprašytos. Apie ką ir kam tada rašote jūs?

Kai jauti, kad nieko geriau gyvenime nemoki, negu rašyti, tai ir darai – rašai. Būna, paimu pirmąsias savo knygas: kaip keista – tarsi ne savo skaityčiau. Būna, užkliūva koks sakinys: „Bet kaip gerai, giliai aš čia pakabinau! Kažin ar dabar taip sugebėčiau?

Dieve, koks rašymo laisvumas!“ Dabar taip rašyti daug sunkiau, nes jau esi sukaustytas savo patirčių, imi jaustis genialus, rimtas ir tarsi nebegali taip beatodairiškai rašyti. Gaila tik kad po kiekvienos išleistos knygos, kai gauni pirmą šiltą egzempliorių į rankas, būna toks didelis nusivylimas. Džiaugsmas, bet kartu ir nusivylimas. Nes jautiesi kažko nepasakęs, ne taip parašęs. Seniau, būdavo, tiek taisydavau, kad visai nutaisydavau. Man vis atrodydavo negerai ir negerai. Žiaurus tas jausmas. Todėl norėdama atsitraukti daug ką bandžiau: ir šokti ėjau, ir saviveikloje dalyvavau, ir graikų kalbos mokiausi. Kadaise net draudimo agente galvojau būti: nuėjau į mokymus, bet po pirmų keliolikos minučių pasidarė taip graudu, kad kone apsiverkiau: „Viešpatie, už ką man tai?“ Galiausiai supratau, kad nieko geriau nei rašyti aš tiesiog nesugebėsiu.

TOP 5

1. Michelle Obama „Mano istorija“

Iš anglų k. vertė Inga Būdvytytė, Indrė Kaulavičiūtė, Jovita Liutkutė, Dangirutė Giedraitytė

2. Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

Iš baltarusių ir rusų k. vertė Alma Lapinskienė

3. Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė „Kabinetas 339“

4. Gary Chapman „Penkios meilės kalbos. Kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą“

Iš anglų k. vertė Rūta Šiugždinytė

5. Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“

Iš prancūzų k. vertė Lina Perkauskytė

Aldonos Ruseckaitės romanų įkvėpimo šaltiniu tapo literatūros klasikų gyvenimai

Jei norėsi smerkti, vis tiek rasi už ką

Kaunietę rašytoją Aldoną RUSECKAITĘ daugelis skaitytojų myli už tai, kad ji nuo mokyklų kabinetų sienų nukabino bespalvius literatūros klasikų portretus ir pavertė juos gyvais, jausmingais žmonėmis, turinčiais ne tik talentų, bet ir silpnybių.

GERDA PELECKYTĖ

V„Visų mano herojų gyvenime svarbiausią vietą užėmė meilė“, – tvirtina moteris, išleidusi jau keturių žymių Lietuvos poetų ir rašytojų biografinius romanus. Aldona trisdešimt metų vadovavo Maironio lietuvių literatūros muziejui, todėl nereikia stebėtis, kad apie literatūros klasikų gyvenimus žino tiek, kiek apie savo artimųjų. Rašytojos kelią ji pradėjo nuo eilėraščių ir apysakų, o prieš dešimtmetį ėmėsi romanų. 2010-aisiais pasirodė „Marios vandens“, tada –„Šešėlis JMM“, į kurį sudėti Maironio gyvenimo etiudai. Paskui išleisti romanai „Kaip žaibas“, „Žemaitės paslaptis“ apie Juliją Žymantienę-Žemaitę, „Dūžtančios formos“ apie Vytautą Mačernį, galiausiai – Salomėjos Nėries dramatiška istorija „Padai pilni vinių“. „Išėjo maždaug kasmet po knygą, – šypteli itin darbšti rašytoja. – Šiųmetėje knygų mugėje pristatau eilėraščių knygelę „Debesiu“: ji tokia asmeniška, kad net kuklinausi pristatyti.“

Romanas apie Salomėją Nėrį Lietuvoje sulaukė didžiulio populiarumo ir daugybės atgarsių –nuo gerų iki, neslėpkime, piktų. Ar tai jums netapo našta?

Salomėją išleidau 2019-ųjų sausį, o likusius metus praleidau kelyje: į susitikimus su skaitytojais važiavau penkiasdešimt tris kartus. Lietuvos miestų ir miestelių aplankiau gal keturiasdešimt: buvo daugybė emocijų, įvairiausių žmonių, nuotykių... Leidykla tuo džiaugiasi: kai tik pamato, kad knygos baigiasi, išleidžia papildomą tiražą. „Padai pilni vinių“ iš Rašytojų sąjungos knygų buvo pati perkamiausia, ilgiau kaip savaitę laikėsi Lietuvos dešimtuko pirmoje vietoje. Antrojoje tuo metu liko „Klauskite daktaro“, tai draugai šaipėsi, kad pralenkiau patį Unikauską. „Čia ne aš, – teisinausi, – čia Salomėja.“ Salėse dažnai susidarydavo grūstis, atėjusieji spausdavosi koridoriuose, o aš irgi jaučiau spaudimą: ko manęs klaus? Ar labai puls? Visokių žmonių pasitaiko. Matau vyrus: gal žmonos atsivedė, gal ir patys atėjo, kaktos surauktos, žiūri į mane su dideliu nepasitikėjimu. Bet imu pasakoti, kad nieko nenuslėpiau, tik

Ramūno Guigos nuotrauka

„ Po karo grįžusi į Lietuvą Salomėja turėjo išgyventi košmarą: dvi santuokos, abu vyrai gyvi...

atvėriau tą sunkų laikmetį, kuriame Nėris gyveno. Patys skaitytojai tegul sprendžia, ar jie poetę teis, ar jai atleis. Kartais atskriedavo kokia griežtesnė replika, bet niekas manęs nepuolė. Salomėją daug lietuvių visgi myli ir vertina, moka jos eilėraščių. Suprantu, kad būčiau pralaimėjusi, jei būčiau rašiusi ginamąją knygą, – aš siekiau neprikišti savo pozicijos. Gyvenimo pabaigoje Salomėja ir pati suprato klydusi, visų atsiprašė... Tačiau kas norės ją smerkti, vis tiek ras už ką.

Jei paprašyčiau jūsų nusakyti Nėrį vienu žodžiu, koks jis būtų?

Meilė. Neseniai gavau laišką iš Amerikos – rašė ponia Laima, Salomėjos dukterėčia. Kone visa Nėries šeima yra pasitraukusi į Vakarus. „Šeimoje visi sakydavo, kad Salomėja buvo labai naivi“, – rašo Laima. Salomėja buvo labai talentinga poetė, bet iš tiesų naivi, menkai besigaudanti politiniuose įvykiuose. Jos gyvenimo variklis buvo meilė: ji buvo aistringa moteris, be galo troško tikros meilės, tik jos taip ir nepatyrė. Nuo pat ankstyvos jaunystės ją lydėjo nelaimingos meilės: pamilo vaikiną –bet jis turėjo sužadėtinę; tada karštai įsimylėjo profesorių Juozą Eretą – bet šis buvo vedęs. Vėliau Austrijoje patikėjo Broniaus Zubricko pažadais, kad ją mylės ir gal net ves, dėl jo dar labiau patikėjo kairiaisiais – bet jis pamiršo pažadą ir vedė turtingą moterį. Galiausiai Salomėja sukūrė šeimą su skulptoriumi Bernardu Buču, statėsi namą, ėmėsi buities darbų – bet jos meniškai prigimčiai buitis netiko. Jei šeimoje ir buvo bent kiek romantikos, ją skaudžiai paveikė sūnelio negalia: Saulius gimė su vilko gomuriu, motina metus jo nerodė svetimiems žmonėms. Kai kilo karas ir Salomėja su sūnumi pabėgo į Rusiją, ryšiai su Bernardu išvis nutrūko. Ieškodama paguodos, poetė Rusijoje ištekėjo už Petro Veržbilausko: jis ja rūpinosi, bet ir išgerdavo, ir ilgam išvykdavo... Taigi Salomėjos gyvenime nebuvo žmogaus, kuris ją, trapią moterį, būtų tikrai mylėjęs ir globojęs.

Kas Salomėją paskatino patikėti tarybine valdžia, ją garbinti, kurti šlovinančias eiles?

Iš tėvo ji buvo paveldėjusi išdidumą, norą būti aukščiau už kitus, o ir laikai buvo tokie. Kairuoliškos pažiūros tuomet buvo madingos: Europoje netrūko socialistų, pasiturinčių tėvų vaikai, kaip Kazys Boruta ar Salomėja Nėris, jaunatviškai maištavo prieš kapitalizmą, aiškino, kad visi turi būti lygūs. Politika tiesiog buvo ne Salomėjos sritis. Garsiąją poemą apie Staliną Nėriai buvo liepta sukurti – tai nėra savanoriškas kūrinys, bet kai ją Kremliuje visi skaitė, atsistoję plojo, skyrė didžiulį honorarą, paskui vertė į daugybę kalbų – poetei buvo malonu. Pabėgusi į Maskvą ji tiesiog nepajėgė atsispirti partiniam aparatui, nes buvo silpna vieniša moteris su vaiku: ką jai liepė rašyti, tą ir rašė. Tačiau eilėraščius, sukurtus vienumoje Penzoje, Ufoje ir sudėtus į rinkinį „Prie didelio kelio“, pavadinčiau pačia geriausia karo metų poezija – iškentėta ir gilia.

Salomėja Nėris Maskvoje, 1940

Kodėl, prasidėjus karui, Salomėja su sūnumi turėjo pabėgti, vyrą palikusi Lietuvoje?

Jei būtų pasilikusi, vokiečiai būtų galėję ją sušaudyti už Stalino šlovinimą, taigi pasitraukti ji privalėjo. Buvo labai motiniška, tad nekilo abejonių, jog sūnų išsiveš drauge. Bernardas nusprendė likti saugoti namų, nes jam lyg ir nebuvo ko bijoti. Karo metus vyras praleido Panevėžio krašte pas gimines, o Salomėja svetur labai vargo. Latvijoje per traukinio bombardavimą net buvo pametusi vaiką – keletą dienų lakstė po miestelį kaip išprotėjusi, kol jį rado ūkininkų vežime. Gal tas išgąstis ir prisidėjo prie ligos: gyvendama Maskvoje jau prastai jautėsi, nebeturėjo jėgų. Tikėdamasi paramos ištekėjo už Veržbilausko, bet po karo grįžusi į Lietuvą turėjo išgyventi košmarą: dvi santuokos, abu vyrai gyvi... Didelis smūgis Salomėjai buvo ir žinia, kad mama, sesuo ir broliai pasitraukė į Vakarus. Ji naiviai įsivaizdavo, kad Raudonoji armija išvadavo Lietuvą, bet kodėl tuomet artimieji bėga, inteligentai traukiasi – ko jie bijo?.. Kai žmonės jos, Aukščiausiosios

Tarybos deputatės, ėmė prašyti gelbėti jų artimuosius, kuriuos meta į kalėjimus ir tremia į Sibirą, ji tik verkė ir nesuprato, kas vyksta. Paskutiniuose savo eilėraščiuose jau prisipažino klydusi ir bandė atsiprašyti tautos... Bet netrukus mirė.

KKita jūsų herojė, rašytoja Julija Žymantienė-Žemaitė, nebuvo tokia vėjų plaikstoma, bet taip pat gebėjo karštai mylėti?

Žemaitė buvo nepalenkiama moteris, turėjo tvirtą stuburą, bet mylėti mokėjo visa siela. Jaunystėje pradėjusi dirbti Maironio muziejuje ruošiausi paskaitai apie Žemaitę ir perskaičiau visus jos raštus. Išleisti šeši tomai: šeštasis išspausdintas 1957 metais, į jį sudėti laiškai ir tarp jų yra Žemaitės laiškai Konstantinui Petrauskui. Žinote, jei būčiau perskaičiusi neskelbtus originalus, vargu ar būčiau ryžusis juos viešinti, nes ir pati Julija prašė tas „grometas“ sudeginti, kad kiti žmonės nepamatytų... Bet kadangi jie jau buvo paskelbti 1957-aisiais, slėpti nebebuvo prasmės. Beliko tik stebėtis: vyras, kurį Žemaitė pamilo, buvo trisdešimčia metų jaunesnis, ir kokia fantastiška buvo toji moteris, kad, sulaukusi garbaus amžiaus, rašė

„Žemaitė ir šiais laikais būtų buvusi patraukli asmenybė. Ji sugebėjo net kelis kartus pradėti gyvenimą iš naujo.

Žemaitė Amerikoje

šitokius meilės laiškus!.. Kai pati subrendau, jau mažiau stebėjausi ir geriau supratau jos jausmus. Susitiko du žmonės: vienas kitam įdomūs, turi apie ką pasikalbėti, tarp jų yra fizinė trauka ir artumas. Tik jie susitiko per vėlai. Žemaitė tai jautė ir rašė: „Dieve mano, niekas nenuims man nuo kupros penkiasdešimties metų... Tu ieškok jaunos ir gražios.“ Ji parašė per šešiasdešimt laiškų, Petrauskui užteko proto jų nesudeginti: jei jų nebūtų, apie Žemaitę daug ko nežinotume, nes laiškuose ji atskleidė visą savo aplinką, ypač kai gyveno Vilniuje. Rašė taip, kad jam būtų įdomu skaityti, ir vis primindama, kaip ji jo pasiilgusi, kaip pultų į glėbį... Iš laiškų galima suprasti, kad ir Konstantinas pavydėjo jos kitiems, dovanojo jai žiedą su K raide, kartais duodavo ir pinigų. Žemaitė ir šiais laikais būtų buvusi patraukli asmenybė. Ji sugebėjo net kelis kartus pradėti gyvenimą iš naujo. Kai vyras mirė, paliko ūkį ir išėjo tarnauti į dvarus. Paskui metė tarnystę ir išvažiavo į Vilnių, neturėdama nei darbo, nei pastogės, bet čia surado savo terpę, daug nuveikė. Išvykti į Ameriką sulaukęs septyniasdešimties irgi ne kiekvienas drįstų, bet Žemaitė nieko nebijojo. Grįžusi į Lietuvą tęsė visuomeninę veiklą, gerokai pralenkė laikmetį: ragino žmones šviestis, lankyti mokyklas, jai rūpėjo moterų teisės. Nešiojo skarelę ne todėl, kad buvo bobutė, – todėl, kad lietuvė. Ponioms su skrybėlaitėmis aiškino, kad ir pas Amerikos prezidentą eitų su skarele, jei tik šis pakviestų, – tai buvo jos identiteto dalis. Dabar labai madinga laikytis identiteto, o Žemaitė tai sugebėjo jau prieš šimtą metų... Turėjo būti skaudu, kai mylimasis vedė jos dukrą.

Toks buvo Konstantino likimas – suktis tarp šios giminės moterų. Jei Žemaitė nebūtų iškeliavusi į Ameriką, gal jis ir nebūtų vedęs. Kai ji išvyko, Konstantinas pirmiausia pasipiršo Elzei, Žemaitės anūkei. Jauna mergina, žinoma, atsisakė tekėti, ir tada jis pasipiršo jos mamai Juzei – Žemaitės dukrai, dešimčia metų už jį vyresnei. Tai buvo tarsi kerštas, bet Žemaitė ir toliau užėmė svarbią vietą jo širdyje. Paskutiniame ir vieninteliame išlikusiame laiške Petrauskas jai rašė: „Sudiev, bučiuoju spaudžiu ilgiuosi...“ Aš per susitikimus moterų klausiu: na, ar jums žentai dažnai rašo, kad ilgisi ir bučiuoja?.. Turbūt ne. Juzė su juo nebuvo laiminga, nors ir nugyveno iki amžiaus galo: visa giminė žinojo apie tą ryšį, vadinasi, žinojo ir ji. Ir į savo motinos laidotuves ji neatvažiavo.

Tokia drama tikrai verta kino juostos! Prieš keletą metų mane susirado vienas prodiuseris: „Ar jūs nieko prieš, kad kurtume filmą apie Žemaitę?“ – „Kurkite, – atsakiau. –Tik ne pašaipiai, o pagarbiai.“

TTurbūt lengviausia jums buvo rašyti knygą apie Maironį – juk šitiek metų su juo praleidote?

Atvirkščiai – jo labiausiai bijojau. Man atrodė, kad kiekvienas lietuvis turi Maironį savyje – kas aš tokia, kad judinčiau tą granitinį poetą, kuris po muziejaus langais paminklo pavidalu stovi?.. Jis regėjosi šalta asmenybė. Tačiau keliaujant Maironio keliais ir tyrinėjant vis daugiau šaltinių mano požiūris keitėsi. Artėjant 2012-iesiems – Maironio metams, į rankas pateko keli atvirlaiškiai, poeto rašyti paskutinei savo mūzai Onai. Toji Ona po karo išvyko į Ameriką pas dukterį, ten laiškai ir liko. Ir štai vieną dieną pas mane apsilanko jos sūnus ir atveža keturis atvirlaiškius... Netekau žado! Jis pasakė laiškų turįs ir daugiau, tik jų nerodysiąs, nes pakenktų Onos ir Maironio reputacijai. Taip man kilo mintis parašyti romaną apie seną poetą ir jauną mūzą. Bet paskui pamaniau: o kas čia naujo, juk seni menininkai dažnai jaunas įsižiūri... Ir ėmiau rašyti apie konkretų žmogų – Maironį. Rašydama apie mūzas turėjau būti atsargi: privalėjau turėti įrodymų, pagrįsti tų mūzų egzistavimą faktais. Pakeičiau jų vardus: Oną pavadinau Beatriče –pagal Dante. Ir vis dėlto Kultūros ministerija dėl šito romano gavo skundą.

Kad nuplėšėte garbę kunigui Maironiui?.. Taip. Bet mano pasiaiškinimų ministerijai neprireikė (šypteli). Daug skaitytojų paskui sakė, kad Maironis jiems tapo artimesnis, nužengė nuo akmeninio postamento, pasirodė esąs žmogiškas, silpnas ir vienišas. Jis buvo prieštaringa asmenybė: troško būti laisvas, neslėpė savo ryšių su moterimis, į 1920 metais išleistus „Pavasario balsus“ įdėjo mūzų nuotraukų, dedikavo joms eilėraščių. Kita vertus, be galo norėjo tapti vyskupu, siekė to vardo ir pyko, kad jo vis negauna.

Sunkus jam turėjo būti kunigo kelias... Pats apsisprendė. Jis jau gimnazijoje turėjo draugę – kaimynę dvarininkaitę Teklę Navickaitę. Tėvai manė, kad jie susituoks, bet Maironis, niekieno neverčiamas, pasirinko kunigystę: matyt, uždaras šeimos gyvenimas jo siekiams buvo per siauras.

„Rašydama apie Maironio mūzas turėjau būti atsargi. Ir vis dėlto Kultūros ministerija dėl šito romano gavo skundą.

Jonas MačiulisMaironis, 1913 «

AMaironis buvo geras kunigas, puikus kunigų seminarijos rektorius, bet jo širdis nuolat blaškėsi tarp pareigos ir jausmų. Peterburge į širdį krito Jadvyga Dausinaitė-Smilgienė: poetas bendravo su visa Smilgų šeima, važiuodavo kartu atostogauti, bet jo jausmai buvo kur kas stipresni nei šeimos draugo – „Pavasario balsuose“ yra puikus eilėraštis, skirtas J. D. 1909-aisiais jis susipažino su sesers bičiule Jadvyga Stanelyte: pajuto jai ypatingą draugiškumą, dedikavo porą eilėraščių, o kai Jadvyga mirė nuo džiovos, su gėlių puokštelėmis eidavo prie jos kapo. Per Pirmąjį pasaulinį karą poetas pasitraukė į Krekenavą, gyveno pas bičiulį kleboną, o ten įsižiūrėjo klebono šeimininkę – apskritaveidę gražuolę Apoloniją Petkaitę. Jiedu daug laiko praleisdavo kartu, vaikštinėdavo paupiais, jai nemažai eilių parašyta. O grįžusį į Kauną Maironį artimi draugai supažindino su Ona Balčiūniene – ir jie bendravo apie septynerius metus iki pat jo mirties. Jai buvo dvidešimt treji, poetui – virš šešiasdešimties, bet tai jiems netrukdė bičiuliautis. Onos santuoka buvo nelaiminga: ji išsiskyrė su savo dvigubai vyresniu vyru. Maironis Žaliakalnyje jaunai moteriai pastatė namą. Apie mūzą daug kalbate ir romane apie poetą Vytautą Mačernį. Ir toji moteris, rodos, tebėra gyva?

Tikiuosi, kad taip. Mačerniu žavėjausi dar mokykloje, o pradėjusi dirbti muziejuje išvažiavau į ekspediciją po

gimtąsias Mačernio vietas Žemaičių Kalvarijoje – jis visus eilėraščius parašė gimtojoje Šarnelėje, labai mylėjo savo kraštą. Tada dar buvo gyvi Mačernio sesuo ir broliai, sodyboje tebebuvo kambarys su daugybe Vytauto daiktų. Maironio muziejuje irgi turėjome jo eksponatų: studijų knygelę, literatūrinį dienoraštį, rankraščių, kuriuos buvo perdavusi poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė. Tos sužadėtuvės – tikra legenda. Jiedu turėjo susituokti 1943-iųjų vasarą, bet Bronės mama nepanoro, kad jauni studentai per karą tuoktųsi, ir vedybos neįvyko. Kalbėdama su ponia Brone supratau, jog ji gana uždaro būdo. Ji tvirtino, kad jų su Vytautu santykiai niekam neturi rūpėti, tai esąs tik jų reikalas. Tačiau mudvi vis pabendraudavome, aš retsykiais jai paskambindavau. Prieš Mačernio devyniasdešimtąsias gimimo metines muziejus gavo netikėtą dovaną: Bronė per savo draugę perdavė vertingų eksponatų – poeto rankšluostį, studento kepuraitę, kaklaraištį, rankraščių. Paskambinau jai, padėkojau. Žinojau, kad tebeturi Vytauto rašytų laiškų originalus. Ir tik sulaukusi devyniasdešimt penkerių ji pagaliau ryžosi juos atiduoti muziejui. Mano galvoje jau seniai kirbėjo mintis: Mačernis žuvo eidamas dvidešimt ketvirtus metus, o Bronė, visą gyvenimą taip ir likusi sužadėtinė, nesukūrusi kitos šeimos, tik būdama devyniasdešimt penkerių atiduoda meilės laiškus kaip

didžiausią brangenybę... Pamaniau: galėčiau parašyti romaną apie staiga nutrūkusį Mačernio gyvenimą ir neišsipildžiusią meilę. Jau buvau pusę knygos parašiusi, o vis dar bijojau prasitarti Bronei – juk ji taip nemėgsta viešumo!.. Vis dėlto sykį paskambinau: „Bronele, aš rašau knygą apie Vytautą... Ir jūs ten būsite.“ Ji patylėjo ir pratarė: „Rašykit.“ Kai išėjo knyga, vėl paskambinau: Bronė jau prastai matė, nebegalėjo pati skaityti, bet vyliausi, jog kas nors jai paskaitys. Vėliau jos draugė pasakojo – juodvi klausėsi knygos teksto, kurį aš įskaičiau radijuje, ir Bronelė pasakė: „Kaip keista – atrodo, kad ta Ruseckaitė kartu su mumis gyveno.“ Man tai buvo didžiausias komplimentas ir pati geriausia recenzija.

TOP 5

1. Tara Westover „Apšviestoji“

Iš anglų k. vertė Aušra StanaitytėKarsokienė

2. Aldona Ruseckaitė „Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėją Nėrį“

3. Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“

Iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė

4. Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“

Sudarė Antanas Šimkus

5. Olga Tokarczuk „Bėgūnai“ Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis

Vytautas Mačernis, 1939

Kai knygos atgyja

„Nesitikėjome, kad mūsų veidaknygės sulauks tokio atgarsio“, – kvatoja Kalnupės bibliotekos Klaipėdoje vedėja Milda Skutulaitė-Gaubė. Smagūs žaidimai su knygų viršeliais socialiniuose tinkluose patraukė ne tik skaitytojų dėmesį. Kartą instagrame Mildos akis užkliuvo už vienos Londono bibliotekos įkeltos nuotraukos: žurnalų viršeliai „pritaikyti“ realiam gyvenimui, atrodė, lyg daiktai ar nuotraukų herojai iš jų išliptų. Tuomet ir kilo idėja pabandyti tai pakartoti su knygų viršeliais. Iš pradžių sau tinkantį viršelį pabandė susirasti darbuotojos, jų nuotraukos buvo keliamos į bibliotekos socialinius tinklus, greitai į žaidimą įsitraukė ir skaitytojai. „Pratęsti“ knygos viršelį nėra taip lengva, kaip gali atrodyti matant nuotraukas, – kartais dėl gero kadro tenka iš tiesų nemažai padirbėti. Milda džiaugiasi, jog veidaknygės – ir puiki reklama to, ką galima rasti lentynose: ne vienas bibliotekos lankytojas susigundė paimti knygą paskaityti, išvydęs ją netikėtu rakursu.

#veidaknygė

Kalnupės bibliotekos nuotraukos

Knygos.lt pirkėjai skaito daugiau – moka mažiau

Pirkti internetu ir mokėti mažiau ar prieš tai knygą pavartyti knygyne ir rizikuoti permokėti?

Knygos.lt pirkėjams šios dilemos spręsti nebereikia. Lankomiausiose Vilniaus ir Kauno miestų vietose įsikūrusiuose knygynuose knygos kainuoja lygiai tiek, kiek ir perkant internetu.

NUOLAIDOS KNYGOMS KASDIEN

Knygos.lt knygynuose kasdien vyksta akcijos, gausu specialių leidyklų pasiūlymų ir išparduodamų knygų ypač patraukliomis kainomis. Nenustebkite, kad kainų etikečių knygynuose nėra. Knygų kainos knygynuose ir internete sutampa, todėl jas sužinosite nuskaitę brūkšninį kodą mobiliojo telefono programėle arba pirkėjams skirtais skeneriais.

IŠSIRINKTI VIRTUALIAI AR GYVAI –JŪSŲ LAISVĖ RINKTIS

Pamatėte puikią akciją el. knygyne Knygos.lt, bet dar norėtumėte knygą pavartyti? Puiku! Kiek žemiau, nei nurodyta knygos kaina, rasite informaciją, ar norimą knygą turime knygynuose Vilniuje ir Kaune. Čia ne tik kasdien pildomos svarbiausios naujienos, perkamiausios ir geriausiai vertinamos knygos lietuvių kalba, bet ir bestseleriai anglų kalba, dailios užrašinės, darbo kalendoriai bei išskirtinės knygos dovanoms bet kokia proga.

SUNKU IŠSIRINKTI?

IEŠKOKITE JUODŲ KORTELIŲ!

MALONI DETALĖ –ASMENINIS EKSLIBRISAS

Papuoškite savo knygas asmeniniu ekslibrisu – rinkitės iš skirtingų antspaudų, tarp kurių rasite ir smagių paveiksliukų, žaismingų iliustracijų, asmeninių dedikacijų ar palinkėjimų. Antspaudukais savo įsigytas knygas galėsite papuošti patys visiškai NEMOKAMAI!

KNYGOS.LT

KNYGYNAI GYVENANTIEMS MIESTO RITMU

Lengviau surasti tai, ko ieškote, padės juodos kortelės, esančios prie daugelio knygų. Jose – glaustas aprašymas, skaitytojo komentaras, įvertinimas žvaigždutėmis ir kita kruopščiai atrinkta svarbiausia informacija. Trumpai, aiškiai ir tik tai, kas aktualu. Ir, žinoma, visada kreipkitės patarimo į mūsų paslaugiąsias knygyno konsultantes!

Būna dienų, kai kiekviena minutė suskaičiuota. Tada įsigyti knygą ar atsiimti internetu pateiktą užsakymą norisi kiek įmanoma greičiau. Tačiau būna dienų, kai vienas malonumas nuo kasdienio šurmulio atsipūsti knygų apsuptyje su puodeliu aromatingos kavos. Ne veltui Knygos.lt knygynai įsikūrę ten, kur patogu visiems – ir skubantiems, ir norintiems tiesiog maloniai praleisti laiką.

Pirmieji Knygos.lt knygynai duris atvėrė Vilniuje – „Ogmios“ mieste ir Gedimino prospekto pašonėje, o naujausias, pernai rudenį atidarytas, knygynas laukia jūsų Kauno „Akropolyje“. Susitikime ten!

knygas skaito, rašo ir leidybos madas diktuoja moterys Italija:

Iš Romos – PAULIUS JURKEVIČIUS

KKiekvieną šeštadienį atsiverčiu dienraščio „La Repubblica“ kultūros savaitraštį „Robinson“ ir neriu stačia galva į skaitomiausių penketukus, dešimtukus ir dvidešimtukus. Jų – net trys pilni laikraščio puslapiai: skaitytojų dešimtukas, ekspertų dešimtukas, Italijos skaitomiausių, užsienio skaitomiausių, įvairenybių, negrožinės literatūros, vaikų dvidešimtukai, pigių knygų, elektroninių knygų, JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos skaitomiausių penketukai.

su labai retomis išimtimis, ir šios knygų rinkos aksiomos nebereikia įrodinėti. Štai žiūriu į kairiąją „Robinson“ puslapio dalį: sausio pabaigos perkamiausių dešimtuke – airės Lucindos Riley „Saulės sesuo“. Dabar –dešinioji reitingų puslapio dalis: indų rašytojo Amitavo Ghosho romanas „Šautuvų sala“. Gerdamas antrąjį puodelį espreso galvoju: ak, kaip būtų gerai, jeigu pas mus būtų kas nors panašaus – „skaitytojų liaudies“ dešimtukai –kairėje, „skaitytojų profesionalų“ – dešinėje. Nes kol kas reitinguojamas vox populi.

Matau tris svarbiausias tendencijas. Pirmoji susijusi su kava: savaitės knygų panorama – plati ir tanki, o puodelis espreso –vos 25 ml, todėl šis šeštadienio ritualas su kavos ritualu, deja, niekaip nesuderinamas. Reikia skirti mažiausiai valandą intensyviai analitinei veiklai, kad suprastum, ką skaito Italija.

Antroji: skaitytojų „pop“ dešimtukas niekada nesutampa su „Robinson“ literatūros kritikų verdiktais. Taip yra visada

Trečioji tendencija: Italijoje knygas rašo moterys. „Pop“ skaitomiausių autorių dešimtuke – šešios moterys, keturi vyrai. Bet kartais būna ir blogiau – čia turiu galvoje rašančius vyrus. Jie atsigriebia nebent nėrę į negrožinės literatūros žanrą saggistica: iš 20 perkamiausių autorių tik dvi – moterys. Beje, italų moterys ne tik rašo knygas, bet ir skaito žymiai daugiau negu vyrai: 47,1 proc. moterų perskaitė bent vieną knygą per metus. Skaitančių vyrų Italijoje pasitaiko, bet tik 34,5 procento. Išgėrėme porą espreso, ištyrėme „Robinson“ literatūros savaitraštį, o dabar – į knygyną. Man artimiausias – Romos

„Mondadori“ prie Laterano Šv. Jono bazilikos. Ir čia lentynose viešpatauja moterys: temos įvairios – nuo receptų iki meilės istorijų, viršeliai – spalvingi, autorių pavardės – „amžinos“, bet yra ir naujų vardų. „Amžinos“ – Elena Ferrante rašo non stop, Sveva Casati Modignani išleido 35 romanus ir nuo trilogijų perėjo prie tetralogijų, dvi Benedettos – Rossi ir Parodi –nuolatinės „pop“ dešimtukų autorės, nes rašo apie amžinas itališkas vertybes – spagečius, lazanijas ir rizotus.

Dešimtukų veteranėms ramybę drumsčia reitingų naujokės. Tarkime, 45 metų sicilietė iš Trapanio – Stefania Auci –praėjusių metų atradimas. Jos romanas „Sicilijos liūtai“ skaitomiausių „top 10“ laikosi jau beveik metus. Tiesa, pirmiausia istorija apie garsią XIX amžiaus vyndarių Florio šeimą užkariavo JAV, Vokietijos, Ispanijos knygų rinkas, tik paskui išgarsėjo tėvynėje.

Beje, „Mondadori“ yra didžiausios to paties pavadinimo leidyklos tinklinis knygynas. Vienas iš 595. Ir jis priklauso... Neatspėsite kam. Na, gerai, išduosiu paslaptį: girdėjote apie tokį poną Silvio Berlusconi? Bendra šio monstro apyvarta siekia 1,18 milijardo eurų, tiesa, knygų leidybą sudaro tik 330 milijonų. Ši ir dar kelios stambios leidybos bendrovės Italijoje sukoncentravo maždaug 60 proc. bendro knygų tiražo. O tiražas įspūdingas – 129 milijonai egzempliorių per metus.

Man vis dėlto labiau prie širdies ne tinkliniai „Mondadori“ knygų prekybos centrai, bet maži, nepriklausomi knygynai. Jų Italijos sostinėje lieka vis mažiau, uždaromi vienas po kito, nes neatlaiko stambiųjų konkurencijos. Per dešimt metų Romoje išnyko 240 nepriklausomų knygynų. Lacijaus regiono valdžia planuoja suteikti pusės milijono eurų paramą tiems, kurie dar šiaip taip laikosi. Bet knygų pardavėjams ir pirkėjams Italijoje –

Paulius Jurkevičius – Italijoje gyvenantis žurnalistas, rašytojas, gastronomijos apžvalgininkas. Jo plunksnai priklauso ne viena kulinarijos menui, o drauge su žmona Jurga Jurkevičiene – Romai ir Italijai skirta knyga. Vilniaus knygų mugėje pristato su žmona ir sūnumi Simonu parašytą Romos gidą „Amor Roma“.

Italijoje 47,1 proc. moterų perskaitė bent vieną

knygą per metus. Skaitančių vyrų pasitaiko, bet tik 34,5 procento.

blogi laikai. Ir bus dar blogesni, kai į valdžią grįš populistinė Šiaurės lyga. Kažkada Umberto Eco taip pasakė apie šiuo metu stipriausią Italijos partiją: Cos’è il leghismo, se non la storia di un movimento che non legge? (iš italų kalbos – „Lyga – tai judėjimo, kuris neskaito, istorija“).

Tačiau šį Romos „Mondadori“ knygyną vertinu už vieną įdomią iniciatyvą: lentynoje prie įėjimo jis išdėliojo ne savo tinklo „top 10“, o knygas, 2019 metų svarbiausių Italijos literatūrinių premijų laureates. Čia vėl triumfuoja rašytojos, o ne rašytojai, bet pernai aukščiausią podiumo laiptelį pasiekė – „Strega“ premiją laimėjo vyras – Antonio Scurati. Jo 848 puslapių istorinis romanas „M. Amžiaus sūnus“ apie vieną labai vyrišką vyrą – Benito Mussolini supykdė visus: fašistus, komunistus, intelektualus, provincijos barų filosofus.

Kol kas didžioji Italijos knygų pasaulio enigma yra ši: ar „M“ tęsinys apie diktatoriaus mirtį dar kartą pelnys „Strega“ premiją? O gal abu vyrus – autorių ir jo herojų – išstums pernai finalą su romanu „Svetimšalė“ pasiekusi 34 metų naujosios italų literatūros bangos atstovė Claudia Durastanti? Būsiu atviras: nors abi šios knygos labai skirtingos, visiškai nepalyginamos, bet man paliko įspūdį. Belieka laukti vertimų į lietuvių kalbą.

TOP 5

1. Daiva Ulbinaitė „Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“

2. Jordan B. Peterson „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“

Iš anglų k. vertė Daiva Vilkelytė

3. Nora Ikstena „Motinos pienas“

Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė

4. Algirdas Toliatas „Ramybė tau“

5. Algirdas Toliatas „Šeštas jausmas yra pirmas“

Havajai:

Iš Havajų – VAIVA RYKŠTAITĖ

Pknygų klubo atradimai

Prieš sėsdama rašyti šio teksto, kaip tik susitvarkiau virtuvę po mūsų knygų klubo vakaronės. Buvau pasisiūliusi priimti klubo nares savo namuose. Kaip visada moterys atsinešė užkandžių – kas naminių sausainių, kas salotų, vyno. Užsidegėme žvakę ir dvi valandas diskutavome, fone grojant ketvirtojo dešimtmečio muzikai. Tokį garso takelį parinkau neatsitiktinai – skaitėme Kazuo Ishiguro romaną „Dienos likučiai“. Vienu balsu nusprendėme – šedevras. Su knygų klubo narėmis susitinkame kartą per du mėnesius. Paprastai organizuojame iškylą parke netoli vandenyno, tačiau kartais pakviečiame vienos kitas į namus. Kokią knygą skaitysime, renkamės balsuodamos uždaroje feisbuko grupėje –visos (kažkodėl mūsiškiame klube yra tik moterys) galime

siūlyti, kas tik šauna į galvą. Taip sudarome sąrašą, iš jo mygtukų spustelėjimais galiausiai išrenkame nugalėtoją. Pasirinkimai būna patys įvairiausi, kartais visiškai netikėti, o kartais, žiūrint retrospektyviai, – nuspėjami, nes aiškiai atspindi politines ir kultūrines aktualijas. Būtent tuo šis klubas man patiko, jame pirmiau už daugelį sužinojau apie įvairias knygas, perskaičiau tokius JAV bestselerius kaip J. D. Vance’o „Hillbilly Elegy“ ir, galima sakyti, tam tikra prasme moterišką šios istorijos versiją – Taros Westover „Educated“ („Apšviestoji“) – memuarus apie žmones, pakylančius iš socialinio dugno, kuriame murkdėsi nuo vaikystės, ir galiausiai valios pastangomis gaunančius gerą išsilavinimą, susikuriančius sėkmingą gyvenimą.

Skaitome ne vien naujausias knygas. Pasitaiko ir labai senų, ir klasikos, ir man mažai žinomų autorių. Būtų smalsu paanalizuoti, kas lemia vienokį ar kitokį balsavimą, – turbūt į krūvą susideda balsuotojų nuotaikos, orai, politinis klimatas ir mėnulio fazės. Dėl vieno dalyko esu tikra: nesivaikome madų, neskubame skaityti į bestselerių dešimtukų viršūnes užkopusių knygų. Kodėl – nežinau, tik pastebėjau, kad tokios retai atsiduria siūlomų sąraše. Pati nedažnai siūlau knygas, nes man itin smagu, kai laimi ta, kurios šiaip pati nesirinkčiau skaityti. Būtent tuomet suprantu, kad tikrai plečiu akiratį. Vienintelė knyga, kurios dvejus metus būdama klube neperskaičiau, –Rainbow Rowell romanas „Eleanor & Park“. Pasiėmusi iš bibliotekos pradėjau skaityti ir netrukus supratau, kad tai – paaugliams skirta literatūra. Prisipažįstu, sužaidė mano užgautas ego, nes kaipgi aš dabar skaitysiu paaugliams skirtą literatūrą? Taigi, grąžinau knygą į biblioteką ir susitikimą praleidau. Klubo narės sakė, kad be reikalo, nes romano būta smagaus. Manau, visiškai normalu, kad būna kai kurioms klubo narėms nepatinkančių kūrinių. Tokiu atveju galima neskaityti, bet vis tiek reikėtų ateiti į susitikimą pabendrauti, pasiklausyti apie knygą. „Reading Rainbow“ – toks mūsų grupelės pavadinimas, šiuo metu yra trisdešimt keturios narės, bet susitikimus reguliariai lanko nuo penkių iki dešimties. Įdomus faktas: beveik visos jos yra mokytojos ir beveik visos turi vaikų. Tačiau turime nerašytą taisyklę – nekalbėti apie vaikus, nes apie juos galima pasikalbėti mamų klube. Būtent mamų klube aš ir sutikau „Reading

Rainbow“ įkūrėją Bekę. Anksčiau klubai man atrodė keistenybė, o dabar matau, kaip puikiai jie patenkina modernaus žmogaus bendruomeniškumo ilgesį: mamų klube turėdavau progą išsikalbėti ir gauti patarimų dėl vaikų auginimo, o knygų klube patiriu didžiulį malonumą plepėdama apie knygas. Beje, mano minimas knygų klubas – tik vienas iš daugelio Konos mieste. Pavyzdžiui, kita mano knygų klubo draugė Sara sakėsi priklausanti penkiems knygų klubams! „Vienas –detektyvinių knygų, vienas – meilės romanų, vienas –negrožinės literatūros...“ – lenkė pirštus parke su knyga sutikta

Sara. „Reading Rainbow“ mes siūlome tik grožinę literatūrą –mat beveik visos klubo narės (išskyrus mane) teigia labiau mėgstančios negrožinę, todėl turi gerą progą prisiversti kartą per du mėnesius perskaityti po romaną. Tačiau perskaitytų knygų mes neaprašome, neturime klubo tinklalapio. Žinau, kad pasaulyje populiari praktika, kai leidyklos ar net patys autoriai knygų apžvalgininkams dovanų siunčia naujausias knygas, taip tikėdamiesi sulaukti jų dėmesio ar viešumo. Vien apie tai pagalvojusi nusipurtau, nes tokios dovanos sugadintų klubo magiją – džiaugsmingą jaudulį ir nežinią, kokia knyga narėms šaus galvon – kas nors iš jaunystės prisiminimų (būna, tą pačią skaito antrą kartą) ar visiškas šių dienų avangardas?

Dar pastebėjau, kad mūsiškio klubo narės nenoriai skaito Rytų Europos autorius, – į balsavimo sąrašus buvau pasiūliusi Olgą Tokarczuk, Svetlaną Aleksijevič, tačiau jas nugalėjo Amerikai artimesni, aktualesni, o gal tiesiog čia geriau žinomi autoriai.

Dažnai manęs, kaip šešerius metus gyvenančios JAV, lietuviai prašo apibendrinti amerikiečių įpročius, bruožus.

Bet aš sąmoningai vengiu absoliutinimų. Guglo teigimu, JAV egzistuoja penki milijonai knygų klubų, o statistinis amerikietis per metus perskaito dvylika knygų. Tačiau man nepakanka asmeninės patirties daryti išvadoms nei apie visą Ameriką, nei apie Havajus, todėl čia jums pasakoju mažyčio mūsų knygų klubo nuotykius. Kiek tai apskritai atitinka Amerikos knygų skaitymo dvasią – nežinau ir nesidedu žinoti.

Pati knygų apžvalgas pažiūriu „Goodreads“ aplikacijoje, bet labiausiai pasitikiu draugais, o kartais ir nepažįstamais influenceriais, kurių skonį gerbiu. Vakar susitikimo metu visos svajingai dūsavome, prisiminusios Oregono valstijoje, Portlande, esantį didžiausią JAV nepriklausomą knygyną „Powell’s“ – jame galėčiau su užkandžiais prabūti savaitę. Ten lentynose išdėliotomis rekomendacijomis pasitikime – su klubo narėmis sutarėme, kad drąsiai rinktumės „Powell’s“ pirmoje vietoje esančią knygą, nes neabejojame to knygyno skoniu. Nors, geriau pagalvojus, gal imtume ir nubalsuotume už kokią senieną, kaip visai neseniai, kai skaitėme Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretą“, o perskaičiusios iki šiol nesutariame: portretas keitėsi tik Doriano akyse ar iš tiesų?

Vaiva Rykštaitė – rašytoja ir tinklaraštininkė, didžiulio populiarumo sulaukė motinystės atradimams skirta jos knyga „Pirmąkart mama“. Vilniaus knygų mugėje pristatomas romanas „Lizos butas“ – jau aštuntoji autorės knyga.

Pietų Korėja:

pirkti knygų –po žeme

Iš Seulo –MARTYNAS ŠIAUČIŪNAS-KAČINSKAS

MMano versto korėjiečių autorės Shin Kyung-sook romano „Ri Džinė“ skaitytojai tikriausiai prisimena sceną, kai misionierius Blankas stebisi, kaip korėjiečiai mėgsta knygas: kiekvienuose, net ir pačiuose neturtingiausiuose, namuose jų pilna. Toks įspūdis gali susidaryti lankantis ir šiuolaikiniuose knygynuose. Tiesa, lietuvis galėtų pamanyti, kad Korėjoje knygynų apskritai nėra. Dėl paprastos priežasties: visi jie būna pirmame, antrame aukšte po žeme, ir dar visai neseniai įėjimas į juos buvo tik iš metro stotelės. Tačiau užėjus vidun... Ten tokia galybė knygų, kad, netgi žinodami autorių, pavadinimą, žanrą, greičiausiai vis tiek nerasite. Dėl to visuose knygynuose yra kompiuteriai, kad būtų galima sužinoti, kur ko ieškoti. Tarp lentynų stovi suoliukai ar kėdės, skirti pailsėti. Tiesa, vargiai ten rasite vietos. Nemažai lankytojų skaito tiesiog knygynuose, kai kurie netgi nesivargina nueiti nuo lentynos, paprasčiausiai prisėda ant grindų ir pasineria į knygos pasaulį. Tiesa, Korėjoje populiaru pirkti ne tik naujas, bet ir skaitytas knygas. Aladinas korėjiečiams – ne pasakos herojus, o būtent nenaujų knygų tinklas, kurio parduotuvių rasite beveik kiekviename centre.

Kaip ir visur, Korėjoje graibstomi pasauliniai bestseleriai, knygos, apdovanotos garsiomis premijomis. Viskas, kas sulaukia didesnės ar mažesnės šlovės, išverčiama į korėjiečių kalbą. Čia gana populiarūs komiksai. Nors Lietuvoje mums tai – žanras vaikams, Korėjoje, greičiausiai dėl Japonijos įtakos, jie gali būti skirti bet kokio amžiaus skaitytojams. Pagal komiksą netgi buvo sukurtas vienas populiariausių korėjietiškų filmų „Kartu su Dievu“. Knygynuose į akis kris didžiausias skyrius, skirtas kelionėms. Čia rasite ne tik visame pasaulyje žinomą „Lonely Planet“ (tiek angliškai, tiek korėjietiškai), bet ir daugybę korėjietiškų serijų, tarkim, „Pėsčiomis per pasaulį“ ir kitų. Tikriausiai ne veltui pernai viena perkamiausių knygų buvo ir Lietuvoje žinomo korėjiečių autoriaus Kim Young-ha esė rinkinys „Priežastis keliauti“. Reikia pažymėti, kad esė Korėjoje nė kiek nenusileidžia grožinei literatūrai: kiekvieno mėnesio perkamiausių knygų sąraše visuomet bus ne viena šio žanro knyga.

Seule gyvenantis vertėjas Šiaučiūnas-Martynas

Kačinskas į lietuvių kalbą yra išvertęs ne vieną korėjiečių romaną, naujausias –Shin Kyung-sook romanas „Ri Džinė“

Bestseleriai byloja apie Korėjos budizmo tradicijas, tarp jų visuomet puikuojasi žymaus vienuolio vardas. Ne išimtis ir pernai į perkamiausių knygų dešimtuką patekusi budistų vienuolio Pomniuno knyga „Gerai taip, kaip dabar“.

Peržvelgę kitas lentynas, didesnių skirtumų nepamatysime: bus mokslinės literatūros, vadovėlių, receptų knygų, leidinių apie tai, kaip reikia gyventi, ir panašiai. Tiesa, kai kurie kelia pašaipą – kad ir kalendoriai su kokių nors žvaigždžių nuotraukomis ar knyga „Tokio ir tokio kasdienybė“. Kuri knyga praėjusiais metais man paliko didžiausią įspūdį? Išskirčiau 2016-aisiais pasirodžiusį, vėliau keletą kartų perleistą ir pernai vėl tarp bestselerių patekusį rašytojos Cho Nam-joo romaną „1982 metais gimusi Kim Džijongė“. Jis – apie moters gyvenimą šiuolaikinėje Korėjoje, kuri, reikia pripažinti, iki šiol yra gana patriarchališka.

Vokietija:

Iš Berlyno – LINA EVER už detektyvus ir trilerius!

NNors knygų pardavimo skaičiai kasmet mažėja, o skaitymas užleidžia vietą socialiniams tinklams, „Netflix“ ir YouTube, Vokietija vis dėlto išlieka didžiausia knygų rinka Europoje, o pajamos iš knygų pardavimo čia vis dar siekia apie 9 milijardus eurų kasmet. Kasdien 9 milijonai vokiečių ima knygą į rankas, dar beveik 13 milijonų sakosi tai darantys kelis kartus per savaitę. 2018 metais net 30 milijonų pirko bent vieną knygą.

perkamiausia pramoginės literatūros autore. Dar vienas pastaruoju metu labai populiarus rašytojas –teisininkas Ferdinandas von Schirachas. 2019-aisiais pagal jo romaną „Kolinio byla“ sukurtas filmas. Vokiečių skaitytojai myli ir užsienio kūrėjus – Jo Nesbø, Charlotte Link, Stepheną Kingą. Itin populiari amerikiečių rašytoja Donna Leon ir jos aprašomi Venecijoje vykdomi nusikaltimai, kuriuos sėkmingai išnarplioja detektyvas Brunetis.

Trečioje vietoje pagal pardavimą būtų patarimų knygos. Gana daug nuperkama ir mokslo, biografinių, politikos ir istorinių knygų – visos šios kategorijos konkuruoja dėl ketvirtos vietos.

Kiekvienas pasaulio rašytojas svajoja išleisti knygą vokiečių kalba, nes tai reiškia pripažinimą, tai reiškia galimybes, tai reiškia atvertus vartus į didžiulę rinką, kurią galima palyginti su olimpinėmis žaidynėmis, kai rungtis tenka su daugybe kitų, –kasmet išleidžiama apie 80 000 pavadinimų knygų. Norint nugalėti, reikia ne tik turėti gerą produktą, bet ir pataikyti ant bangos ir gauti visų dievų palaiminimą.

Populiariausio žanro dešimtuke Vokietijoje pirmąsias dvi vietas užima detektyvai ir trileriai. Jie pirmiausia krenta į akis užėjus į knygyną, kur jiems paruoštos atskiros lentynos. Yra nemažai ir detektyvus parduodančių specializuotų knygynų, veikia detektyvinės literatūros skaitovų klubai, jiems leidžiami žurnalai, organizuojami susitikimai su rašytojais. Kas antras vokietis per metus nusiperka po detektyvą, virš 40 procentų paminėjo nusiperkantys po trilerį ar kitaip vadinamą įtempto siužeto knygą. Vyrai ir moterys čia pasidalinę po lygiai.

Turi vokiečiai ir mėgstamiausių autorių – ką beparašytų Berlyne gyvenantis Sebastianas Fitzekas, jo knygos visada atsiduria dešimtuke. Kitos itin populiarios vokiečių detektyvų kūrėjos – Nele Neuhaus ir Rita Falk. Ši yra namų šeimininkė, policininko žmona, kurianti provincijos detektyvus, kurie parduodami kaip karštos bandelės. Pernai Austrijoje Falk tapo

Penktojoje – beveik po lygiai gerbėjų surenkantys istoriniai romanai, fantastinė literatūra ir meilės romanai. Populiariausi autoriai čia nedaug skiriasi nuo lietuvių pamėgtųjų – Lucinda Riley, Cecelia Ahern, Jojo Moyes, Jodi Picoult, Nicholas Sparksas, Kenas Follettas. Moksline fantastika domisi kas šeštas skaitytojas, o poezija – tik septyni procentai.

Skaitytojai lieka ištikimi mėgstamam žanrui, bet skaitoma nemažai ir rimtosios literatūros. Ypač didelę įtaką turi įvairios literatūros premijos, pasaulio tendencijos, knygų mugės svečiai. Jau pusę metų žemiau penktos vietos populiariausių knygų sąrašuose nenusileidžia Vokietijos literatūros premijos laureato Sašos Stanišić romanas „Kilmė“. Jį Der Spiegel įtraukė tarp svarbiausių praeito dešimtmečio vokiškai pasirodžiusių knygų. Kelerius metus pirmose vietose karaliavo Elena Ferrante, nurungusi net detektyvų meistrus, ir jos Neapolietiška saga. O dar prieš keletą metų iš bestselerių sąrašų nesitraukė žymiausias norvegas Karlas Ove Knausgårdas.

Vokietijoje gyvenanti Lina Ever šių metų Vilniaus knygų mugėje pristato ispanų rašytojo Francesco Miralleso ir kunigo Algirdo Toliato knygą „Ramybė tau“. Jai Lina parašė prologą.

Niekas neneigia, kad įtaką pirkimui turi ir bestselerių sąrašai. Kiekvienas knygynas turi savo populiariausių knygų lentynas, tačiau objektyviausiai vokiečių skonį atspindi žurnalo Der Spiegel sąrašai. Jie skelbia duomenis iš daugiau nei keturių šimtų knygynų. Lipdukas, žymintis, kad knyga pateko į Der Spiegel sąrašus, daugeliui skaitytojų reiškia tiek pat ar netgi daugiau nei užrašas, jog ji laimėjo vieną ar kitą literatūros premiją, nors visi puikiai žino, kad tai atspindi tik populiarumą, o ne literatūrinę vertę. Sausį populiariausios buvo Sebastiano Fitzeko „Dovana“, Lucindos Riley „Saulės sesuo“ ir Sašos Stanišić „Kilmė“. Negrožinės literatūros sausio mėnesio trejetukas: Baso Kasto „Maitinimosi kompasas“, Marco Friedricho ir Matthiaso Weiko „Didžiausias visų laikų žlugimas“ ir Stepheno Hawkingo „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus“.

Didžioji Britanija:

Iš Londono – VIOLETA BAGDANAVIČIŪTĖ

MMilžiniškame, šurmuliuojančiame ir nuolat skubančiame kosmopolitiškame Londone knygos ilgai ieškoti nereikia. Judriausiose gatvėse įsikūrę didžiausi tinklai su milžiniškais knygynais, skaityklomis ir kavinėmis. Visai greta – ir mažesni konkurentai, nenorintys pasiduoti ir siūlantys knygas rafinuotesnio skonio skaitytojams. Keli žingsniai į šalį nuo turistų numintų gatvių – ir atsiduri senojoje gerojoje Anglijoje, kur tvyro santykinė ramybė. Jaukūs antikvariatai ar šimtmečius skaičiuojantys knygynėliai, kuriuose prie knygomis nukrauto stalo dažniausiai oriai sėdi pats savininkas – vaikščiojanti knygų enciklopedija. Tie maži, bet nepaprastai mieli knygų pasaulėliai yra šiek tiek arba gerokai pašiurę, laiptai girgžda, vietomis kilimai išminti kiaurai, sienos ir grindys nemačiusios dažų tikriausiai nuo karalienės Viktorijos laikų, užtat viskas autentiška! Žiemą pro XIX amžiaus pradžioje gamintą paklypusį langą jums į veidą gali pūstelėti gaivaus oro gūsis, bet ten niekada nepamatysite balto plastikinio košmaro su stiklo paketais ir gipskartoniu apmuštų sienų.

senųjų knygynų dvasia

Būtent tokie yra mano mėgstami knygynai. „Daunt Books“ susidomėjau vos atvykusi į Londoną, kai atkreipiau dėmesį į londonietes, nešinas jaukiais drobiniais krepšiais su šiuo užrašu. Jeigu turite lakią vaizduotę ir norite susikurti knygų bažnyčios arba šventovės vaizdinį, ilgai nesikankinkite, tiesiog nueikite į tą knygyną. Pirmas įspūdis – knygos čia gyvena šimtmečius, tačiau Jamesas Dauntas jį įkūrė tik 1990 metais, nors pats pastatas 1912 metais specialiai statytas antikvariniam knygynui.

„John Sandoe Books“ – visiškai nykštukinis, įsikūręs dviejų aukštų tradiciniame angliškame XVIII amžiaus name. Žemos lubos, maži kambarėliai, siauručiai laiptai. Jis veikia nuo 1957 metų. Įdomiausia, kad knygynas teikia mums, lietuviams, dar negirdėtą paslaugą –privatiems ir verslo klientams formuoja bibliotekas, jas prižiūri ir plėtoja. Pasivaikščiojusi po jo sales, galerijas ar ankštus užkaborius, prisilietusi prie daugybės senų ir naujų knygų, pajunti sunkiai tramdomą skaitymo alkį, apsidžiaugi, kad tavo biudžetas ir gyvenamoji erdvė – riboti, kitaip norėtum įsigyti ne knygą, bet daug knygų, labai daug knygų, o gal ir visą knygyną...

Prancūzija:

Iš Prancūzijos – ERIKA UMBRASAITĖ

PPrancūzai turi gražų veiksmažodį bouquiner, išvertus –„knyginėti“, tai yra skaityti knygas užsimiršus ir užmiršus viską pasaulyje. Neretai paklausus, ką veikei savaitgalį, tūlas atsakys leidęs laiką knyginėdamas, skaitydamas knygas, dažniausiai ne naujas, o senesnio leidimo, galbūt net vartęs antikvarines.

2 minutės per dieną

Stoviu oro uoste eilėje į lėktuvą iš Romos į Bordo ir žaviuosi jaunuoliu su knyga. Visi, net vyresnioji karta, sukišę nosis į išmaniąją techniką ir virtualiąją realybę, o jis paniręs į knygą. Priartėjus prie bilietų kontrolės paaiškėja, kad jaunuolis – italas, bet lygiai taip pat galėtų būti ir jaunas prancūzas ar prancūzė. Nes būtent skaitantys jauni žmonės maloniai šokiruoja Paryžiaus metro ar traukiniuose, vykstančiuose iš Bordo į Paryžių. Nors, statistiniais duomenimis, knygas labiausiai skaitanti tauta yra estai, net 13 minučių per dieną praleidžiantys su knyga, o statistinis prancūzas skiria vos 2 minutes savo brangaus laiko popierinei knygai, tai, ką matau viešajame transporte, vis dar leidžia man tikėti – popierinė knyga nemirė ir turi ateitį.

Seniai nebuvau Estijoje ir man sunku pasakyti, kaip ten mūsų šiaurės broliai skaito – ar daug, ar tiesiog lėtai, bet prancūzai, mano asmeniniu įsitikinimu, vis dar yra bene labiausiai skaitanti tauta Europoje, nors

Erika Umbrasaitė –Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė ir rašytoja, asmeniniais išgyvenimais paremtų pasakojimų autorė. Naujausia knyga – „Lūpdažio pamokslai: įkvepiančios istorijos kasdienybės žavesiui ir rutinai ištverti“.

statistika to ir neteigia. Na, nebent mano susidarytas prancūzų įvaizdis apgaulingas ir jie tas knygas viešose vietose varto dėl mados, kaip aksesuarus. Mano pastebėjimu, prancūzams knyga – geriausia kompanija, lydinti juos visur: kavinėje, metro, parke, eilėje į parodą... Ir, nepaisant amžiaus, jie skaito klasiką – savą ir svetimą. Émile'į Zola, Levą Tolstojų, Ivaną Turgenevą, Honoré de Balzacą, Marcelį Proustą, Williamą Makepeace’ą Thackeray, Antoną Čechovą, didžiuosius filosofus...

Vienas kinų rašytojas, persikraustęs gyventi į Prancūziją ir pirmą kartą atsidūręs Paryžiaus metro, net apsiverkė, kai pamatė žmones, vis dar skaitančius popierines knygas, –Kinijos didmiesčiuose, pasak jo, beveik nebelikę knygynų, o žmonės, jei ir skaito, tai elektronines knygas. Laimei, prancūzai šiuo, kaip ir dauguma, klausimų – konservatoriai. Vakar važiavau metro. Moteris netoliese skaitė knygą „L’art d’aimer“ („Menas mylėti“). Jaunuolis šalia buvo paniręs į komiksų knygelę – bandes dessinées arba mangas, prancūzai, tiek jauni, tiek vyresni, tiesiog pamišę dėl šio žanro. Juokaujama, kad būtent komiksai, na, dar ir skandalingasis romanistas ir niūrios ateities pranašas Michelis Houellebecqas sugrąžino jaunajai prancūzų kartai meilę skaitymui. Beje, Prancūzija –antroji šalis pasaulyje po Japonijos pagal mangų knygų populiarumą ir skaitomumą –prancūziškai išleistos mangos sudaro net 40 proc. Europos rinkos. Neseniai metro sutikau elgetą su skrybėle ir kadaise buvusiu prabangiu kašmyro paltu. Viskas buvo taip suderinta ir jis taip išdidžiai tai dėvėjo, kad drįstu spėti: tai jo nuosavi drabužiai, ne iš labdaros. Aristokratiškų bruožų veidas išdavė – šis vyras matęs geresnio gyvenimo nei gatvė. Ir jis buvo ne vienišas – iš kišenės kyšojo knyga.

Kas gi tipiškas statistinis skaitytojas Prancūzijoje? Be abejo, jauna moteris, mėgstanti popierines knygas. Statistiniais duomenimis, moterys per metus perskaito 26 knygas, vyrai – 17. Tarp prancūzų populiariausias knygų žanras – romanas (74 proc.), praktiniai ar gyvenimo būdo patarimai (56 proc.), komiksai ir mangos (51 proc.). Žmonių, mylinčių knygas ir mėgstančių skaityti, Prancūzijoje vis daugėja, knygos mėgėjais vis dažniau skelbiasi esą ir vyrai. Penkiasdešimt procentų apklaustų abiejų lyčių atstovų teigia kasdien skiriantys laiko skaitymo malonumui, beveik pusė jų skaito transporto priemonėse.

Knygą kaip dovaną perka 84 proc. apklaustų prancūzų; 87 proc. renkasi tokią, kurios autorių žino arba kurią rekomendavo artimas žmogus; 64 proc. įsiklauso į literatūros kritikų ar žiniasklaidos pasiūlymus. Tik 34 proc. skaitytojų rūpi, ar jų pasirinkta knyga yra laimėjusi kokią nors premiją. Tiesa, tendencija rinktis knygą, pelniusią apdovanojimų, kasmet tampa vis populiaresnė. Pernai Prancūzijos literatūros sceną metų pradžioje užkariavo Michelis Houellebecqas ir jo „Serotoninas“, o metų pabaigoje karaliavo du premijuoti autoriai – Jeanas-Paulis Dubois bei Sylvainas Tessonas. Goncourt’ų premiją gavusi Jeano-Paulio Dubois „Pasaulyje ne visi žmonės gyvena vienodai“ kalba apie tai, kad visuose mumyse gyvena ir angelai, ir demonai, ir apie tūkstančius būdų, kaip susigadinti gyvenimą. Keliautojo ir nuotykių ieškotojo Sylvaino Tessono tikrais įvykiais pagrįstas nuotykių ir kartu filosofinis romanas „Snieginis leopardas“ nukelia į ledinę šiaurę, toli nuo civilizacijos, kur autorius bei jo draugas fotografas lyg kokie pirmykščiai žmonės seka paslaptingo žvėries, beveik jau išnykusios rūšies, pėdomis.

soju padazas

Naturaliai brandintas soju padazas

Aukštą KIKKOMAN natūraliai brandinto japoninių sojų padažo kokybę lemia:

Aukštą KIKKOMAN natūraliai brandinto japoninių sojų padažo kokybę lemia:

300 metų gaminimo tradicijas išlaikęs receptas; natūrali gaminio sudėtis: sojų pupelės (BE GMO), kviečiai, druska ir vanduo; natūralus gaminimo procesas: prie keturių pagrindinių sudedamųjų dalių pridėjus specialų fermentą, kurį naudoja tik KIKKOMAN, prasideda labai ypatingas fermentacijos procesas, panašus į vyno gamybos procesą, ir tik po pusės metų pagaminamas sodraus skonio ir nuostabaus aromato sojų padažas. Šio aromato negalima būtų išgauti naudojant chemines medžiagas ar priedus, kurie daro įtaką rezultatams;

300 metų gaminimo tradicijas išlaikęs receptas; natūrali gaminio sudėtis: sojų pupelės (BE GMO), kviečiai, druska ir vanduo; natūralus gaminimo procesas: prie keturių pagrindinių sudedamųjų dalių pridėjus specialų fermentą, kurį naudoja tik KIKKOMAN, prasideda labai ypatingas fermentacijos procesas, panašus į vyno gamybos procesą, ir tik po pusės metų pagaminamas sodraus skonio ir nuostabaus aromato sojų padažas. Šio aromato negalima būtų išgauti naudojant chemines medžiagas ar priedus, kurie daro įtaką rezultatams;

„slaptas skonis“, dar vadinamas UMAMI, patiekalams suteikiantis unikalų, rafinuotą skonį ir aromatą (daugiau informacijos galite rasti www.umamiinfo.com).

„slaptas skonis“, dar vadinamas UMAMI, patiekalams suteikiantis unikalų, rafinuotą skonį ir aromatą (daugiau informacijos galite rasti www.umamiinfo.com).

JŪRŲ GĖRYBĖS

JŪRŲ GĖRYBĖS

Jūrų gėrybių vėrinukai su KIKKOMAN „Yakitori“ ar BBQ sojų padažu

Jūrų gėrybių vėrinukai su KIKKOMAN „Yakitori“ ar BBQ sojų padažu

JUMS REIKĖS:

JUMS REIKĖS:

600 g tigrinių krevečių (arba lašišos filė)

600 g tigrinių krevečių (arba lašišos filė)

1 šaukšto smulkintos imbiero šaknies

1 šaukšto smulkintos imbiero šaknies

3 šaukštų smulkintų šviežių kalendrų

3 šaukštų smulkintų šviežių kalendrų

1 šaukšto smulkintų česnakų

1 šaukšto smulkintų česnakų

PARUOŠIMAS:

PARUOŠIMAS:

Kaip atpažinti geros kokybės natūraliai brandintą sojų padažą:

Kaip atpažinti geros kokybės natūraliai brandintą sojų padažą:

sudedamosios dalys – tik natūralios;

sudedamosios dalys – tik natūralios;

spalva šiek tiek skaidri, rusvai raudona, priešingai nei žemos kokybės sojų padažų, kurie gali būti juodi ir neskaidrūs;

spalva šiek tiek skaidri, rusvai raudona, priešingai nei žemos kokybės sojų padažų, kurie gali būti juodi ir neskaidrūs;

padažas niekada neturi nuosėdų;

padažas niekada neturi nuosėdų;

kvapas saldokas, sodrus. Nenatūraliai brandintame sojų padaže gali būti juntamas stiprus, cheminis kvapas;

skonis puikiai subalansuotas ir suteikia maistui malonų, rafinuotą skonį; ant etiketės visada nurodyta, kad padažas „natūraliai paruoštas“; geros kokybės sojų padažas niekada neturi konservantų, dažiklių, skonio stipriklių ir kitų priedų, žymimų E raide. Vienintelis konservantas yra druska.

kvapas saldokas, sodrus. Nenatūraliai brandintame sojų padaže gali būti juntamas stiprus, cheminis kvapas; skonis puikiai subalansuotas ir suteikia maistui malonų, rafinuotą skonį; ant etiketės visada nurodyta, kad padažas „natūraliai paruoštas“; geros kokybės sojų padažas niekada neturi konservantų, dažiklių, skonio stipriklių ir kitų priedų, žymimų E raide. Vienintelis konservantas yra druska.

½ citrinos sulčių

½ citrinos sulčių

2 šaukštų KIKKOMAN natūraliai brandinto sojų padažo

2 šaukštų KIKKOMAN natūraliai brandinto sojų padažo

2 šaukštų KIKKOMAN BBQ sojų padažo su medumi ar KIKKOMAN saldaus „Yakitori“ padažo

2 šaukštų KIKKOMAN BBQ sojų padažo su medumi ar KIKKOMAN saldaus „Yakitori“ padažo

Sumaišykite smulkintą imbiero šaknį, kalendras, česnakus, citrinos sultis ir KIKKOMAN natūraliai brandintą sojų

Sumaišykite smulkintą imbiero šaknį, kalendras, česnakus, citrinos sultis ir KIKKOMAN natūraliai brandintą sojų

padažą. Užpilkite marinatą ant krevečių ir palikite marinuotis apie 15 min.

padažą. Užpilkite marinatą ant krevečių ir palikite marinuotis apie 15 min.

Išimkite krevetes iš marinato ir kepkite keptuvėje ar ant grotelių apie 5 min., tuomet aptepkite KIKKOMAN BBQ ar „Yakitori“ padažu ir kepkite dar kelias minutes, kol jūrų gėrybės gražiai karamelizuosis. Skanaus!

Išimkite krevetes iš marinato ir kepkite keptuvėje ar ant grotelių apie 5 min., tuomet aptepkite KIKKOMAN BBQ ar „Yakitori“ padažu ir kepkite dar kelias minutes, kol jūrų gėrybės gražiai karamelizuosis. Skanaus!

Kaip tapti rašytoju

ANDRIUS UŽKALNIS

NNiekas manęs neklausia, kaip tapti rašytoju. Daugelis klausia, kaip turėti daugiau sekėjų, gauti daugiau paspaudimų „patinka“ arba nors kiek panašių į pinigus honorarų už išspausdintus dalykus. Kai kada net klausia, kaip išleisti knygą, kurią jau parašė ir kuri bus tikra sensacija (jie žino, kad bus).

Todėl papasakosiu, kaip tapti rašytoju. Neprašytas papasakosiu. Nes gal kas nors užsimanys imtis šios senos profesijos.

Pirmiausia pasirūpinkite kokiu nors užsiėmimu, iš kurio galėtumėt uždirbti pinigų, kol brandinsite savyje rašytoją. Nes jums reikės valgyti, gerti ir rengtis kokiais nors drabužiais (nebūtinai labai kažkokiais – pažiūrėkite į mane), ir tai truks kokių dvidešimt metų, jei jums labai pasiseks. Rašyti knygas galite pradėti ir anksčiau, iš tiesų nors ir dabar, bet uždirbti iš rašymo užtrunka nežmoniškai ilgai.

Pradžiuginsiu. Daugelis rašančiųjų to laiko niekada nesulaukia. Tai yra blogiau, negu mokytis, kad taptumėt neurochirurgu. Irgi užtrunka porą dešimtmečių, bet kai jau pagaliau leidžia patiems krapštyti gyviems žmonėms smegenis, tai beveik visiems neurochirurgams moka algą kiekvieną mėnesį, ir tai yra labai gera alga. Rašytojai neturi jokių panašių garantijų.

Dar štai kas: tapimas rašytoju pareikalaus tiek kantrybės, kad pusę tiek jos išnaudoję galite išmokti pilotuoti lėktuvą, operuoti laukinius žvėris, protezuoti dantis arba tiesiog kalti labai gerus pinigus. Tai proporcingai blogiausias pastangų ir laiko pritaikymas pasaulyje.

Rašytoju tampama visiškoje vienumoje. Visi, kas jums galėtų padėti, atkakliai ir aršiai trukdo arba bent jau yra visiškai abejingi. Visi, kas nieko nesupranta apie rašymą ir skaitymą, labai stengiasi jus paraginti ir padrąsinti, ir jų pagalba tolygi aklo žmogaus drąsinimui eiti nenustatytoje vietoje per Geležinio Vilko gatvę piko valandą ir nieko nebijoti. Nepamirškite, kad labiausiai jus drąsins ir pliaukšės per petį tie, kas patys nieko gyvenime niekada nėra nei parašę, nei išleidę, nei (greičiausiai) perskaitę. Jūs esate visiškai vieni ir tik jūs žinosite – parašėte gerą knygą ar ne. Arba nežinosite. Pagalbininkų šiame biznyje nėra. Patarėjų rašymo biznyje nauda maždaug prilygsta naudai patarėjų, sakančių, kurį skaičių pasirinkti kazino, kad laimėtumėte žaisdami ruletę. Jei jie žinotų – kaip, loštų patys. Bet nelošia. Pagalvokite apie tai.

Iš potencialių rašytojų pelnosi rašymo kursai ir rašytojų mokyklos. Jie beveik niekuo nesiskiria nuo alfa patino vyriškumo mokymų, išskyrus tai, kad ten mokytojai beveik niekada nesėda į kalėjimą. Jei manote, kad jums padės rašymo kursai arba mokykla, nesmagu bus jus nuvilti, bet labai norisi ir aš jus nuvilsiu. Nueikite kada nors į knygyną arba internete atsiverskite bestselerių sąrašą. Gerai pažiūrėkite į pirmąsias dvidešimt knygų. Nė vienos jų autoriai niekada nebuvo net arti rašytojų kursų ar rašytojų mokyklos. Kažkada anglų laikraštis The Times paskelbė,

kad laikysis politikos nesamdyti žurnalisto darbui nė vieno žmogaus, vyro ar moters, baigusio žurnalistikos mokslus. Taip norėjo pabrėžti, kad mokyklos nemoko rašyti.

Teks įprasti, kad, parašius knygą, leidykla jums pasakys, kad reikia rašyti ne taip, ir tada teks arba taisyti, arba pradėti karą su leidykla, ir nė vienas variantas nėra malonus, ir vienas Dievas težino (kiekvienu atskiru atveju), kuris variantas yra teisingas. Nei jūs žinote, nei leidykla žino. Neturėti savo nuomonės yra kvaila, laikytis jos įsikibus – irgi. Jei leidykla sako, kad viskas jūsų rankraštyje tobula, bėkite toliau nuo tokios leidyklos. Čia kaip moterys, kurios sako, kad žiūri į jus kaip į Dievą ir kad jumyse viskas yra tobula: po trijų mėnesių jūsų laukia labai blogos naujienos. Taip ir su nekritiškais leidėjais. Ar mėgstate pristatyti savo kūrinius žmonėms ir kalbėti prieš didelę tylinčią auditoriją? Tokių yra, bet tada mokykloje jūs lankėte dramos būrelį ir stengėtės būti dėmesio centre, paskui buvo bloga santuoka, blogas profesijos pasirinkimas (bet kuria tvarka), ir dabar jūs graužiatės dėl gyvenimo, kuris nuėjo visai ne ten. Tada rašymas jums neaktualus. Visi kiti žmonės – introvertai ir jiems prieš auditoriją kalbėti yra kančia arba jie išmoksta perbraukti savo natūrą didelėmis valios pastangomis ir nuo tada gali dantimis kramtyti vinis. Sveikinu, jei tai padarėte. Jei šito neišmoksite, galėsite sėdėti ir stebėti, kaip kieno nors žymiai lengviau parašyta ir paprastesnė knyga lenkia jūsiškę maždaug dvidešimčia kartų, nes jis netingi važinėti po visas šalies bibliotekas ir pardavinėti savo knygų kaip arbūzų, nes parašymas buvo tik pusė verslo, o visa kita yra aršus ir negailestingas pardavimo darbas.

Ir paskutinis dalykas. Per tuos dvidešimt metų turite perskaityti milijonus žodžių. Knygų, straipsnių, monografijų, šokolado pakuočių. Įkvėpimas taip niekada ir neateis (jo nebūna), bet skaitydami, ką parašė kiti, ir patys rašydami be sustojimo meistrystę galite pasiekti. Ir būtent tada galėsite gauti pirmąjį rimtą honorarą ir iš jo apmokėti sąskaitą elektros tinklams, kaip kažkada aiškino buvimo rašytoju esmę Stephenas Kingas. Tai sėkmės! Po dvidešimties metų praneškite man, kaip sekėsi.

„Trečioji Evangelija: griūtis ir laisvė“ – publicisto ir rašytojo Andriaus Užkalnio dovana Lietuvai ir jos žmonėms Nepriklausomybės atgavimo 30-mečio proga. Tai knyga apie dalykus, kurių niekada nebus istorijos vadovėliuose ir kurių neparodė anšlaginės parodos: ką mes anuomet valgėme, kuo rengėmės, kuo važinėjome, kur gyvenome ir kaip pirmą kartą išsiruošėme pro atsivėrusias duris į Vakarus...

Algio Kriščiūno nuotrauka

IMPERIJA parduotuvė, PC “Molas”

WOLL sala, PC “Mega”

IMPERIJA parduotuvė, PC “Molas”