Page 1


Stasys Gliaudys

Žmonijos

kilmės paslaptys


ŠVENTOJO RAŠTO IR MOKSLO SINTEZĖ Tikrovė pralenkia drąsiausias fantazijas

Skaičiau daug knygų, mokslinių straipsnių, kuriuose taip ir lieka neaišku, ką autorius nori pasakyti, kokia jo pozicija. Aš neaiškumų ar dviprasmybių vengiu. Išankstinės nuomonės neturėjau. Šias išvadas padariau tik per 30 metų. Žinoma, š i a n d i e n jos neįprastos, nesuprantamos, galbūt daugeliui nepriimtinos, bet tai ilgo mokymosi, ilgo ieškojimo ir logiškų apmąstymų rezultatas. Jeigu statote už mane – statykite iki galo. Ši knyga – manifestas. Žinoma, tiems, kurie viską žino ir supranta, ji nepatiks. Jei braukiate pagrindines išvadas, kokia viso teksto prasmė? Tai anksčiau ar vėliau pasakys koks nors amerikietis ar anglas... 5


Kad mūsų civilizacija gali būti kitos civilizacijos pasekmė, patvirtina astronomų skaičiavimai. „Saulė yra viena iš 250 mlrd. galaktikos žvaigždžių. Visatoje yra milijardai kitų galaktikų. (...) Dauguma tyrinėtojų linkę manyti, kad galaktikoje yra nuo 100 000 iki 10 000 000 civilizacijų. (...) Dauguma jų turėtų būti susidariusios gerokai anksčiau už mūsiškę, nes maždaug pusė disko žvaigždžių yra senesnės negu mūsų Saulė. (...) Šios civilizacijos mus turi aplenkti milijonais ir milijardais metų.“1


Apie save

Man jau vaikystėje patiko gilintis į pačias įvairiausias mokslo sritis ir jas lyginant, jungiant bei apibendrinant, kitaip tariant, sintezuojant daryti tolesnes išvadas. Nesiekiau tapti mokslininku, nes norėjau absoliučios mąstymo ir ieškojimo laisvės. Jei būčiau ėjęs tradiciniu keliu, mano energiją ir mintis tai būtų uždarę nevaisingų temų rate. Žmogaus problemą įvairiais aspektais (kilmę, netikėtus visuomenės vystymosi lūžius, tobulumą ir netobulumą, genų ir socialinių pavyzdžių įtaką žmogaus elgesiui ir pan.) sprendžia skirtingų mokslo sričių specialistai, paprastai neišeidami už savo tyrinėjimo sferų. Aš žmogaus raidą parodau iš tokio aukščio, kad išvystumėte ją visą, o ne kurią nors atskirą jos dalį. Aprėpiu ne tik 7


pasaulietini­o mokslo sukauptą patirtį, bet ir senųjų (šventųjų, labai saugotų ateities kartoms) raštų perduotas žinias. Taigi, žiūrėdamas iš aukštai ir mąstydamas laisvai sintezuoju: faktų, nuomonių ir spėjimų aibėje ieškau Tiesos (Tikrovės). Ateis laikas ir ši sintezė „užkariaus“ pasaulį, nes ji aiškiai atsako į mokslo ir Šventojo Rašto mįsles. O svarbiausia, pranašauja mokslo (evoliucinės) ir tikėjimo (kreacionistinės) pasaulėžiūrų jungtį! „Apreiškimo mokslas ir žemiški mokslai – tai du spinduliai iš tos pačios Tiesos Saulės – Dievo. Todėl tarp jų negali būti tikro prieštaravimo. (...) Dažnai minimi prieštaravimai yra tik tarp žmonių, kurie jais užsiima...“2 – teigė arkivyskupas Juozapas Skvireckas – teologijos magistras, Kauno kunigų seminarijos profesorius, pirmasis išvertęs visą Šventąjį Raštą iš lotyniškos Vulgatos į lietuvių kalbą. Juk negali būti kelių Tiesų. Tikrovė buvo ir yra viena. Prieš skilimą ir „mokslas“, ir „religija“ reiškė tą patį. „Kiekvienam, studijuojančiam mitus, tampa aišku, jog ankstyvajame žmonijos laikotarpyje religija ir kalendorius buvo tapatūs dalykai, jog šventyklos kartu buvo ir observatorijos, ir laboratorijos,“3 tvirtino astronomas Džeraldas Hokinsas – Bostono universiteto profesorius, Smitsono astrofizinės observatorijos darbuotojas. Apima jaudulys, kai suvoki, jog bręstame priešingam procesui – jungčiai (sintezei). „JAV Nacionalinė mokslų akademija ir Amerikos mokslo pažangos asociacija rengia projektus, kaip suartinti mokslą ir religiją, kad prasidėtų dialogas.“4 8


Mokslo piramidė sėkmingai plečiama žemyn. Daug sunkiau ją kelti į viršų, kadangi tai visų mokslo sričių jungtis su pirmąja Pradžios knygos dalimi – priešistore. Tam reikia žmonių, išmanančių ne vieną mokslo sritį. Tai filosofų misija, bet šiandien jie „verda savo sultyse“. 2000 metais išleidau knygą ŽEMĖS CIVILIZACIJOS KŪRIMAS  – TAI ŽMOGAUS ĖJIMAS TEN, IŠ KUR JIS ATĖJO. Knygos pavadinimas – pagrindinė visos sintezės išvada, nurodanti begalinių žmogaus poreikių (chreia) kilmę, paaiškinanti XX a. mokslo ir technikos revoliucijos (MTR) priežastį! Šios knygos redaktorius Jonas Varnauskas tuo metu buvo Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyr. redaktorius. Žemės civilizacijos istorija aprašyta labai seniai ir daug kartų. Tačiau reikėjo mokslo faktus, religinių raštų ir mitų teiginius logiškai sujungti taip, kad jie drauge įrodytų vienas kito teisingumą ir būtų suprantami šiuolaikiniam žmogui. Mintis stengiuosi išsakyti kuo paprasčiau, aiškiau ir trumpiau. Pateikiu apibendrintą, esminę informaciją, skaitančiųjų neskandindamas tarpusavyje nesusijusių faktų jūroje. Jeigu mano ieškojimų kryptis teisinga, pagal šią sintezę reikės perrašyti visą žmonijos istoriją ir žymiai kukliau įvertinti savo vietą tarp protingų Visatos būtybių.


I DALIS Sena hipotezė apie žmogaus kilmę

Dabartinės žmogaus kilmės hipotezės pagrindas – tai požiūris į Homo sapiens sapiens, kaip Žemės planetos laukinės gamtos (biogeocenozių) natūralaus ir savaiminio vystymosi rezultatą. Tačiau tokia pasaulėžiūra negali paaiškinti, kaip netikėtai atsirado Žemėje absoliučiai šiuolaikiškos išvaizdos žmogus (kromanjonietis) bei jo palikuonys, t. y. mes, neatskleidžia sparčiai kuriamos civilizuotos aplinkos prasmės. Atrodo, jog mes, „gamtos vaikų“ ainiai, aklai veržiamės už savo prigimties ribų, kartu ardydami tą terpę, kuri mus sukūrė. „Kaip žmogaus ir jo kultūros formavimuisi darė įtaką gamta? Šis opus klausimas ekologinių problemų akivaizdoje dar nesulaukė įtikinamo atsakymo“,  – taikliai pastebėjo biologijos 11


mokslų daktaras profesorius Jurijus Ryčkovas. Pastaroji hipotezė negali atsakyti ir į kitą labai svarbų klausimą: Kodėl tokiu perspektyviu socialinės raidos keliu Žemėje „pasuko“ tik vienos rūšies gyvūnas? Žmonija, kaip biologinė rūšis, nuostabiai vientisa. Žmonijos istorija vadinama „sunkia kova už žmogaus laisvę gamtoje“ (Antanas Maceina), „procesija į laisvę“ (Algirdas Julius Greimas), „sugrįžimu Rojun“ (Adomas Jakštas-Dambrauskas) ir pan. Vadinasi, Žemės planetos gryna gamtinė aplinka žmogaus netenkino (nebuvo jo prigimtinė terpė). Žemės planetos biogeocenozėse kromanjonietis (kaip ir žuvis krante) nesijautė nei laisvas, nei laimingas. Ne vienas pasakys, kad viskas jau paaiškinta: mes Žemėje evoliucionavome iš beždžionės, tiksliau, iš kažkada gyvenusio bendro beždžionių ir žmogaus protėvio. Belieka ne tik nupiešti, bet ir rasti visą „žmogėjančią“ skeletų, įrankių, piešinių, drabužių... seką. Deja, tos nuoseklios sekos, kuri, logiškai galvojant, turi būti, – neišeina atsekti! Archeologų atradimai byloja, jog maždaug prieš 40 tūkstantmečių Žemėje ėmė sparčiai gausėti šiuolaikinių žmonių – nežinia iš kur atsiradusių! Istorijos mokslų daktaro E. Černycho apibendrinimas toks pat aktualus kaip ir prieš tris dešimtmečius. „Akmens epochoje žinomi tik du globaliniai lūžiai. Seniausias įvyko maždaug prieš 35–40 tūkst. metų. Ligi tol gyvenę neandertaliečiai buvo išstumti naujo tipo žmonių – Homo sapiens sapiens. Priežastys, dėl kurių per trumpą laiką įvyko ryškus biologinis 12


žmonių giminės progresas, ligi šiol karštai aptarinėjamos antropologų. Tuo pat metu prasidėjo esminiai kultūros pokyčiai.“5 Mes santykinai akimirksniu užvaldėme mums paruoštą Žemę. Žmogaus (kromanjoniečio) – protingos būtybės (proto, altruizmo, patirties... nešėjo) – atsiradimas panašesnis ne į evoliuciją, bet į stebuklą! Kas mes? Iš kur atėjome į Žemę ir kokia mūsų misija šioje nuostabioje planetoje? Mes – tai visų pirma mūsų dieviška prigimtis: altruistiniai jausmai, kilnūs troškimai, noras viską pažinti, suprasti, tobulinti... Tuo tarpu antropologai pagrindinį dėmesį sutelkę į primato kūną, kurio bazėje iš įvairių genų (tikrai negalėjusių evoliucionuoti laukinėje Žemės planetos gamtoje) buvo sukurtas žmogus. Šiuo metu mokslininkai žmogaus paveldimoje medžiagoje yra aptikę 212 DNR salų, kurios (palyginti su neandertaliečiu) jį daro unikalų. Didžiausia iš visų salų yra maždaug 300 tūkst. DNR bazių ilgio. „Mes ieškome ateivių iš kitų civilizacijų – o jie tikriausiai mumyse. Ar galėjo mūsų kromanjonietiškas genetinis kodas (biologinė programa) ir jį atitinkantys (ne visi šiandieniniai) gyvenimo būdo, veiklos, bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai (smegenų struktūrų pokyčiai iš kartos į kartą perduodami ne lytiniu, o toliau aprašomu funkciniu receptoriniu būdu) evoliucionuoti laukinėje Žemės planetos terpėje?“ – rašiau savo knygoje. (V., 2000. P. 92.) Antra, žmogaus embrionas (vėliau vadinamas vaisiumi) vystosi moters kūne ir, be abejonės, labai daug jo smegenis 13


formuojančio­s informacijos gauna iš jos. Juk ir Dievas savo sūnų atsiuntė į Žemę tik per moterį. Nuo seno moksliniai straipsniai apie mūsų kilmę rašomi taip, lyg viskas būtų aišku ir tereikėtų sudėti tik paskutinius taškus... Bet kai žinai, kad tie „taškai“ miglotai dėliojami jau antrą šimtmetį, susimąstai, jog kažkas yra ne taip. Galbūt žmogaus kilmės hipotezės Achilo kulnas – požiūris į mus (Homo sapiens sapiens, kromanjoniečių palikuonis) kaip į vien Žemės planetos laukinės gamtos (tik biogeocenozių) vystymosi rezultatą? Gal dėl to mokslo kelias pilnas stebinančių (vadinasi, neprognozuotų) atradimų? Mokslininkai teisingai numatė seną žmogaus kilmę, bet vietoje primityvaus laukinio atrasti tikrą menininką, muzikantą, astronomą, matematiką, išradėją, konstruktorių, dizainerį, statybininką, žemdirbį, rašto pradininką... atrodantį taip, kaip mes su jumis, ir dar šiuolaikiškiau... To antropologai tikrai nesitikėjo, tai prieštarauja evoliucijos teorijai! Prieš „kūrybinio sprogimo“ autorių (mus), pagal evoliucijos seką, neandertalietis. Neandertaliečiui suteiktas garbingas Homo sapiens titulas, tačiau neapsirikite, tai ne mes, ne Homo sapiens sapiens. Dažnas termino Homo sapiens pakaitalas, ypač senesniuose leidiniuose,  – paleoantropas (senasis žmogus). Mes esame naujieji (kromanjonietiško tipo) žmonės. Ne vieną dešimtmetį neturėdami kito pasirinkimo antropologai iš neandertaliečio „darė“ primityvų žmogų: mažino arba nutylėdavo kontrastą, nors objektyvūs faktai byloja priešingai. Toliau kaupiantis „nepatogiems“ radiniams imta ieško14


ti „tarpinės grandies“. Įdomu būtų paskaičiuoti, kiek kartų ją „rado“ – deja, toji „tarpinė grandis“ taip ir liko tik sensacingi pranešimai. Neradus laipsniško kromanjoniečio vystymosi įrodymų antropologams liko paskutinė versija: kad šiuolaikinis žmogus evoliucionavo vienoje lokalioje (nedidelėje) Žemės rutulio vietoje, iš kur paplito po visą pasaulį. Nors „stebuklingoms“ mutacijoms įvykti reikėjo priešingų dalykų: gausių ir įvairių populiacijų... Šiandien žmonijos lopšio vardas atitekęs Afrikai, nes ten nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. Bet iš esmės tai grįžimas į tą pačią vietą paklydus miške. Kaip tropiniuose miškuose ar savanose galėjo susiformuoti nervų sistema, reikalinga civilizuotam pasauliui, pertvarkančiam laukinę gamtą, sukurti? Nejaugi kojos vandens gyviams galėjo evoliucionuoti be sausumos? Nejaugi smegenys, galinčios sukurti civilizuotą pasaulį, susiformavo nebūdamos ta kryptimi evoliucionuojančio pasaulio dalis? (Žmogaus nervų sistemos unikalumas nagrinėjamas toliau.) Jeigu antropologai rimtai pasidomėtų istorija, jie patikėtų Biblija, bylojančia, jog žmonijos (Žemės civilizacijos) lopšys buvo Rojaus sodas. Čia Dievas (Procivilizacija) apgyvendino savo sukurtus pirmuosius Žemės žmones, iš kur jie vėliau ir paplito po visą pasaulį! Dar prieš kelerius metus niekas nesitikėjo, kad mokslininkams pavyks kartografuoti neandertaliečio paveldimąją 15


medžiagą. Rezultatai nustebino: pasirodo, kiekvienas už Afrikos ribų gyvenantis žmogus turi dalelę (maždaug 2,5 proc.) neandertaliečio. Antropologams teko iškelti versiją, jog dabar Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Polinezijoje gyvenantys žmonės – neandertaliečių ir moderniųjų žmonių palikuonys. Tie, kas iki šiol nesidomėjo antropologų darbais, galbūt priims tai už gryną pinigą, tačiau juk per paskutinius penkis dešimtmečius tvirtai nusistovėjo nuostata, paremta daugybe faktų, jog kromanjonietis ir neandertalietis negyveno kartu. Kad ir kaip būtų keista bei nelogiška žvelgiant iš evoliucinio taško, kai pirmasis Žemėje nyksta – antrasis plinta. Pirmasis, žiūrint tik į objektyvius faktus, – gyvūnas. Antrasis – tikras žmogus. Kad jie prieš 50–60 tūkst. metų buvo susitikę kažkur Artimuosiuose Rytuose ir poravosi... – eilinis akibrokštas, nepagrįstas archeologiniais radiniais. Priešingai, tai visiškas daugybės faktų apie neandertalietį ir kromanjonietį ignoravimas. (Faktai pateikti toliau.) Atkreipkite dėmesį į dvi klausiančias citatas. Jas skiria daugiau kaip 30 metų – o atsakymų vis nėra. „Kromanjonietis – absoliučiai šiuolaikinis savo fiziniu sudėjimu ir turi tokį patį klasifikacinį titulą, kaip ir mes su jumis – Homo sapiens sapiens. Jis pasaulyje įsitvirtino vienvaldiškai. Geologiniuose sluoksniuose po 40 tūkstantmečių ligi mūsų eros pradžios neaptikta nė vienos iškasenos, priklausančios kam nors kitam, o ne tikrai protingam žmogui. Mūsų pirmtako (neandertaliečio) išnykimas panašus į kvapą gniaužiantį spektaklį: jo scena – visas pasaulis, o fina16


las toks, kad geresnio nesugalvosi, – atsirandame mes. Yra tik vienas „bet“ – niekam nežinoma, kaip viskas vyko. Aktoriai vaidino anapus užuolaidų, o mums parodė tik pačią pradžią ir pabaigą. Dramos, privedusios prie to, jog neandertaliečius pakeitė kromanjoniečiai, eiga ir posūkiai slepia didžiausią iš visų istorinių paslapčių!“6 „Prieš 40 tūkstančių metų neandertaliečiai ėmė nykti, o prieš 35 tūkstančius metų Europoje jų beveik nebeliko. Kodėl šiuolaikiniam žmogui atsikrausčius į Europą išnyko neandertaliečiai? Gal mūsų protėviai juos suvalgė?“7 Kodėl išnyko neandertaliečiai, mokslininkai bando išsiaiškinti nuo 1856 metų, kai vokiečių kalnakasiai pateko į olą, kurioje buvo pirmo atpažinto neandertaliečio griaučiai. Nėra faktų, rodančių, kad būta karo, t. y. jog neandertalietis buvo sunaikintas fiziškai. Priešingai, mokslininkai prakalbo apie „sterilius sluoksnius“, bylojančius, kad vienu metu Žemėje nebuvo nei mūsų, nei mūsų pirmtakų. Kur šiandien tebesame siekdami įminti žmogaus atsiradimo mįslę, rodo citata iš 2011 metų žurnalo Iliustruotasis mokslas (Nr. 3. P. 58, 59): „Viena dominuojančių teorijų – kvantinio šuolio teorija, teigia, kad šiuolaikinis žmogus sukūrė technologiškai pranašesnę kultūrą ir vos per keletą tūkstantmečių nurungė visas kitas žmonių rūšis.“ Pirma: tai tik fakto konstatavimas, o ne žmogaus atsiradimo priežasties atskleidimas. Antra: mes esame žmonės ne todėl, jog sukūrėme technologiškai pranašesnę kultūrą, o todėl, kad galėjome ją sukurti!


Trečia: staigus kultūros pakilimas neįmanomas be pavyzdžio. Įsigilinkite į Šventojo Rašto mintį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro.“8 Ketvirta: daug hipotezių buvo iškelta ir toliau keliama remiantis tik viena ar kita detale, kurią galima ginčyti ar interpretuoti kitaip. Pvz., kad ir neandertaliečių gyvenimas Gibraltare prieš 24 tūkst. metų. To įrodymu laikomas medžio anglių amžius. Bet juk laužus Goramo (Gorham) urve galėjo pakurti šiuolaikiniai žmonės. Arba vienoje Sibiro oloje rasto piršto kaulo paveldimosios medžiagos tyrimas, paskelbtas naujos žmonių rūšies atradimu. Panašios hipotezės toliau neplėtojamos, jos pasirodo, sukelia svarbių atradimų iliuziją ir dingsta užmaršty.

Labai trumpai apie kromanjonietį IX a. vid. atrastas neandertalietis iš pradžių laikytas tai nepasisekusiu Dievo kūriniu, tai šiuolaikiniu žmogumi, suluošintu ligų ir smurto, tai viena iš gorilų. Ir tik plintant gamtos idėjoms paleoantropas nenoriai buvo pripažintas tolimu mūsų giminaičiu. „Kromanjoniečio atradimas sukėlė visuotinį atodūsį (...) Tie, kurie buvo pasiruošę pritarti žmogaus giminės senumui, bet negalėjo susitaikyti su mintimi apie giminystę su neander18


taliečiu, džiaugsmingai paskyrė jam vietą žmogaus genealogijos medyje.“9 Archeologai kromanjoniečiais vadina žmones, gyvenusius Prancūzijos pietvakariuose maždaug prieš 10–35 tūkst. metų. Plačiąja prasme šiuo pavadinimu apibūdinami visi šiuolaikinio tipo žmonės (neoantropai, arba Homo sapiens sapiens), Kromanjoniečio kaukolė gyvenę bet kurioje Žemės rutulio vietoje. Įvairiose geografinėse platumose kromanjoniečiai pasirodė

skirtingu laiku. Viena seniausių datų – maždaug 39 600 m. pr. Kr. Tokio senumo kromanjoniečio kaukolė rasta Nia oloje, esančioje Kalimantano saloje (Indonezija). Kromanjoniečių poelgiai ir išvaizda skyrėsi, panašiai kaip skiriasi šiuolaikinių japonų ir prancūzų išorė bei papročiai. Apie 1830 metus, remiantis Čarlzo Lajelio geologinių sluoksnių nuoseklaus formavimosi teorija, galutinai pripažįstamas Homo sapiens sapiens giminės senumas. Dabar atrodo keistai, tačiau iki to laiko daugelis apsišvietusių katalikų tvirtai tikėjo Airijos arkivyskupu Džeimsu Ašeriu, 1650 metais „apskaičiavusiu“, jog Dievas sutvėrė Adomą 4004 metais iki Kristaus gimimo. 1867 metais Paryžiuje organizuotą archeologijos parodą galima laikyti tikru kromanjoniečio talento pripažinimu. 1902  metais plačiajai visuomenei paskelbiama, jog nuostabiai išsilaikę spalvoti piešiniai urvų skliautuose iš tiesų yra 19


Altamyros lubų fragmentas

Altamyros lubų piešinio replika

20


ledynmeči­o epochos dailininkų originalai, o ne šiuolaikiniai falsifikatai. Tiek realistiniai, tiek simboliniai modernistiniai kromanjoniečio meno kūriniai prilyginami didingiausiems kada nors pasaulyje sukurtiems meno šedevrams. Pvz., oficialiai patvirtinus Altamyros originalumą, jos lubos tapo žinomiausios tarp visų pasaulio plafonų, nusileisdamos tik vatikaniškiems Mikelandželo šedevrams. Altamyros lubos net vadinamos akmens amžiaus Siksto koplyčia. Bet ir vėliau kromanjonietis dažnai laikytas primityviu laukiniu, gyvenančiu urvuose. 1923 metais rusų archeologas P. P. Jefimenka, tirdamas paleolito kultūrinius sluoksnius, atkreipia dėmesį į radinių koncentravimąsi apie židinius. Jo ir kitų mokslininkų kasinėjimai didelėse aikštelėse įrodė, kad kromanjoniečiai nebuvo prisiekę bastūnai, statėsi sudėtingus šiuolaikinio tipo namus ir gyveno ne po vieną, o tikrose gyvenvietėse. Pagaliau „drabužių rekonstrukcija sudavė triuškinantį smūgį „dvokiančių skūrų“ teorijai. Tai buvo patogūs, elegantiški kailių arba odos kostiumai (...) S. A. Semionovo laboratorijoje Leningrade (dab. Sankt Peterburgas  – aut. past.) nustatyta, jog, norint pagaminti sungiriečio I drabužio papuošimą iš 3 500 karoliukų, reikėtų darbuotis ištisus metus po septynias valandas per darbo dieną.“10 Jau aišku, kad kromanjoniečio įrankius, ginklus ir apyvokos reikmenis galima laikyti primityviais tik naudojamų medžiagų asortimento požiūriu. Savo konstrukcija, darymo technologija ir tikslumu jie unikalūs. 21


Zmonijos kilmes paslaptys istrauka  

Knygos „Žmonijos kilmės paslaptys“ ištrauka

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you