1
Nauja žmonijos darbotvarkė
Išaušus trečiajam tūkstantmečiui žmonija pabunda, pasirąžo ir pasitrina užmiegotas akis. Atmintyje vis dar šmėžuoja miglotos kažkokio baisaus košmaro nuotrupos. „Sienos su spygliuotomis vielomis ir milžiniškas grybo pavidalo debesis... Ką tai galėtų reikšti? Tiek to, juk tai tik sapnas.“ Nuėjusi į vonią žmonija nusiprausia veidą, veidrodyje patyrinėja jame įsirėžusias raukšles, pasidaro puodelį kavos ir atsiverčia užrašų knygelę su kalendoriumi. „Pasižiūrėkime, kokia šiandienos dienotvarkė.“ Ištisus tūkstančius metų atsakymas į šį klausimą nekito. Tos pačios trys bėdos neramino XX a. Kinijos, viduramžių Indijos ir senovės Egipto gyventojus. Badas, epidemijos ir karai visada karaliavo sąrašo viršuje. Karta po kartos žmonės meldėsi įvairiausiems dievams, angelams ir šventiesiems, išradinėjo nesuskaičiuojamas priemones, institucijas ir socialines sistemas, tačiau maisto trūkumas, epidemijos bei smurtas ir toliau skynė milijonus gyvybių. Daugelis mąstytojų ir pranašų nusprendė, kad badas, užkrečiamosios ligos ir karai yra neatsiejama kosminio Dievo plano ar netobulos mūsų gamtos dalis, ir mus nuo jų išgelbės nebent tik pasaulio galas. 9