Issuu

Vaiva Rykštaitė

VILNIUS 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-764-0

Nežinau, kiek laiko šitaip guliu. Kambaryje nėra langų. Drėgna. Tamsoje burzgia ventiliatorius. Už durų tylu, tad spėju, kad vis dar naktis. Įjungiu šviesą. Laikrodis rodo keturias. Ryto. Ant sienos ropoja riebus tarakonas. Svarstau, ar jis ropšis į mano lovą, ar ne? Turbūt priklausys nuo to, ar tai jis, ar ji. Jei jis… cha! Įsimylės mane ir manoji indiška metamorfozė pasireikš kafkiško išgamos pavidalu su mėlyna lyg Krišnos oda ir tarakono ūsais... O jei vis dėlto ten ji – gali baigtis dar liūdniau. Tarkim, sumanys ji, tarakonė, padėti man į ausį kiaušinėlių. Gerai, kad pasiėmiau ausų

kištukus. Ir akių dangtį. Dar paracetamolio, smektos, nimezilio, kišeninį peiliuką, piniginę-diržą, fotoaparatą, vilnonį pledą, sportbačius, maudymosi kostiumėlį, dienoraštį, banko kortelę, rankšluostį ir vakarinę suknelę, „jeigu kas“. Juk maža kas. Antra diena Indijoje. Baisiai ilga. Prasidėjo vakar, šeštą ryto Londono laiku, įpusėjo mikliai supešant dūmą tarpinėje stotelėje – Stambulo oro uoste ir dar kartą prašvito pusę penkių Delyje. Už durų pasigirsta triukšmas – kažkas dainuodamas šluoja grindis.

Aš ne viena – kampe ant lubų tupi žalsvas driežas. O jei dar priskaičiuosime tarakonę, tai mūsų jau visas būrys. „Nebeužmigsiu“, – tariu sau ir einu į dušą. Iš aprūdijusio sienoje įtaisyto čiaupo varva šaltas rusvas vanduo – tiesiai į klozetą be dangčio. Tokia taupios kelionės kaina. Dušinėje ant grindų mėtosi nuorūkos, panaudotas tamponas, prie kriauklės padėtas aptrupėjęs žalias muiliukas, o vietoje tualetinio popieriaus pastatytas plastikinis puodelis – apsiplauti. Būtinai kaire ranka, nes dešine imamas maistas.

Nusipraususi nepasijuntu švaresnė. Penkta ryto. Registratūroje, nuo galvos iki kojų užsikloję murzinais pledais, ant grindų miega trys viešbučio tarnautojai, lyg lavonai –visai kaip filmuose, kai apžiūrėjęs įvykio vietą detektyvas šaltakraujiškai uždengia negyvėlio kūną. Įvykio vieta – ry-

tinis Delis. Ką tik prašvito. Traukiu į lauką, prieš akis pusė metų, o pilve muistosi nekantrumo kirminas, mat jau žinau, kad per tą laiką nepažįstamieji taps draugais ir mylimaisiais, nuošalūs žvyrkeliai virs pažįstamu taku namo, o vietiniai padavėjai ir neklausę žinos: man atnešti „kaip visada“. Šiandien, rytoj, poryt... ak... Parduotuvės uždarytos, šalikelėse surikiuotos autorikšos geltonais stogais, pakampėse snūduriuoja elgetos. Vis tiek nepavyksta išvengti su baime sumišusio nerimo. Kas dabar bus? Žingsniuoju be tikslo, man nesvarbu – sukti į dešinę ar į kairę. Pati nežinau, ką čia veikiu. Klaidžioju apsnūdusiomis gatvėmis, atsargiai apeinu ant šaligatvių miegančias karves, peržengiu šiukšles ir srutų balas, spoksau į apgriuvusius pastatus, spygteliu sykiu su nugąsdintu šunėku – netyčia užmyniau šiam ant uodegos. „Reikėjo pasiskiepyti nuo pasiutligės“, – tariu sau. Bet

tada atrodė per brangu. Dabar atrodo kvaila taupyti. Žingsniuoju toliau. Kuprota sariu vilkinti moteris šluoja dulkėtą grindinį, pasveikina mane nebylia bedante šypsena. Veidas!

Išvagotas gilių smulkių raukšlių, įrėmintas juodų aliejumi

žvilgančių plaukų, raudonas taškas ant kaktos. Tokie veidai vaizduojami „National Geographic“ žurnalų viršeliuose, o moterėlė sau šluoja gatves nė nenutuokdama, kokios egzotiškos josios akys. Mandagiai linkteliu.

Netrukus mano žygis įgauna tikslą – man reikia vandens. Skubiai. Tai suvokiu tarp kojų pirštų pajutusi šil-

tą masę – užsižiopsojusi įmyniau į karvašūdį. Paspartinusi žingsnį bandau prisiminti, ar ant pėdos nėra žaizdelių, įdrėskimų? Jeigu bus užkrėtimas, infekcija, cholera? Gatvės gale ant medinių dėžių stovi aliumininis katilas. Jame storas indas verda arbatą, aplink jį susispietę keletas neįtikėtinai liesų vyrų. Einu artyn ir mandagiai šypsodamasi gestais bandau paprašyti vandens: ranka rodau į mėšliną basutę, pirštu baksteliu į ant žemės stovintį kibirą. Storulis kvatojasi, mano žlibumas pakėlė jam nuotaiką. Nusispjovęs pasemia iš kibiro vandens ir šliūkšteli man ant kojos.

– Tykė?* – klausia.

– Tykė, tykė, – atsakau.

Sumokėjusi penkias rupijas nusiperku chiai, čiajaus, –mažoje stiklinaitėje garuoja šviesiai rudas gėralas su pienu, cinamonu, cukrumi ir juodaisiais pipirais. Tarpusavyje pasitarę vyrai pasiūlo man plastikinę kėdutę. Prisėdu. Nužiūrinėjam vieni kitus tylėdami. Nenulaikau arbatos sti-

* Gerai? ( Hindi )

kliuko – per karštas. Vyrai juokiasi. Tarpusavyje persimetę pora žodžių kumščiuoja vienas kitą į šonus. Pagavęs mano žvilgsnį virėjas parodo, kaip laikyti puodelį – dviem pirštais, ties dugnu ir briaunele. Arbata per saldi, bet žinau, kad įprasiu. Išalkau. „Arbatinėje“ pasirodo du jauni vyrukai. Šnektelėję su storuliu pasiima kibirą vandens ir čia pat gatvėje nusiprausia: nusivilkę marškinėlius išsimuiluoja pažastis, sprandą, ausis, išsivalo dantis, tada tame pačiame kibire išsiskalbia marškinius ir padžiovę ant rikšos stogo paprašo arbatos. Į mane nebekreipia dėmesio. Sočiai atsispoksoję į mano nuogas blauzdas ir alkūnes vyrukai gyvai šnekučiuojasi savo kalba. Pro šalį pėdina du didelėmis kuprinėmis nešini vakariečiai, matyt, ką tik išlipę iš lėktuvo, nužvelgia mane iš nuostabos pakeltais antakiais. Man ir pačiai šiek tiek keista, turbūt per ilgai užsisėdėjau, bet nežinau, kur eiti. Gurgia pilvas. Sujungęs ant žemės pavojingai išsidraikiusius elektros laidus virėjas paleidžia groti muziką ir ant elektrinės viryklės vietoje katilo pasistato porą keptuvių. Netrukus vienoje sučirška raudonuose prieskoniuose apvoliotos bulvės, kitoje rūpestingai vartomi rankomis kepa duonos papločiai – čiapačiai. Papusryčiavę rikšų vairuotojai ima skirstytis. Aš tebesėdžiu ant plastikinės kėdutės. Miestas pamažu bunda – daugėja automobilių, tingiai krapštydamiesi akis parduotuvių savininkai atidaro langines, kilnoja iškabas, gatve praeina vis daugiau turistų.

Virėjas dainuodamas ištiesia man į duonos paplotį įvyniotas bulves. Ant jo baltų marškinių ties krūtine ir pažastimis jau matyti tamsios prakaito dėmės, saulėje blizga glotni ruda oda. Nešvarios vyro rankos. Pasiūlau jam dešim-

tinę, o jis tik juokingai į šonus kraipo galvą. Ir suprask tu man, juk šitas gestas gali reikšti „taip“, „ne“ arba „galbūt“. Bijau pasirodyti nemandagi, kita vertus, vis tiek žinau, kad susirgsiu ir bent kelias dienas teks praleisti indiškuose tualetuose – „Delhi Belly“, „Bombay Bum“, „Sutiko briedį ir apsitriedė“ – giedok, kaip nori, neišvengsi. Valgau bulvių ir duonos suktinį, gardu, sūru, aštru, kad net trykšta ašaros. Išgeriu dar vieną puodelį arbatos ir sumokėjusi pakylu eiti.

– Sugrįžkite rytoj, mem! – pavymui rikteli storulis.

Septynios trisdešimt. Pavalgiau, atsigėriau, pailsėjau –kas dabar? Kelią pastoja karvė, bandydama apeiti gyvulį vos neįvirstu į šiukšlių krūvą. Pakyla pabaidytų musių spiečius. Tarp karvės ir šiukšlyno išdygsta guvus berniūkštis, ištiesęs rankelę prašo išmaldos.

– Eik sau, – burbteliu lietuviškai.

Nebežinau, ką toliau veikti. Dabar, šiandien, rytoj. Prieš akis – pusė metų išsvajotos laisvės, bet ką man su ja daryti?

Vaikštau gatvėmis ir laukiu, kol kas nors atsitiks. Einu nusipirkti vandens. Dešimt minučių. Ieškau tualeto. Dar dvidešimt minučių, kol nieko nepešusi paklausiu moters vienoje parduotuvėje. Ji man sako: eik į bet kurį viešbutį. Jie baltus žmones į tualetus įleidžia, tik mūsų – ne. Užsiplepėjusi su ta moterimi nusiperku auskarus. Aukso spalvos, su žaliais akmenukais, plastikinius – jie, jau žinau, sulūš po kelių dienų. Iš tolo gražu, iš arti... bet kam gi žiūrėti iš arti?

Man įžengus į gretimo viešbučio vestibiulį užkalbina

stambus vyras baltu turbanu ir ilgais, žilais, raitytais ūsais. Jis sako:

– Tavo labai geros akys. Tu būti labai sėkminga mote-

ris! – pamaloninta tokių naujienų suklūstu. Jis tęsia: – Tavo gyvenimas būti labai laimingas, tik prieš tai turi išspręsti tris klausimus. Ir tavo ketvirta čakra užblokuota.

Nepamenu, ką dar jis paistė, kalbėjo ezoteriniais terminais, tada iš kišenės išsitraukė popieriuką, kažką pakeverzojo, sulankstė ir įbruko man delnan.

– Kokia tavo mėgstamiausia spalva? – klausia.

– Mėlyna, – atsakau.

Ūsuotis ranka mosteli į mano delną. Išvynioju popieriuką, o ten parašyta „mėlyna“. Senis kalba toliau, vėl kažką keverzoja, vėl bruka man kitą popieriuką.

– Sakyk skaičių! Kokį tik nori.

– Septyniasdešimt du, – šaunu.

Senis patenkintas raito ūsą. Lėtai išlankstau popieriuką ir jaučiu, kaip ant sprando šiaušiasi plaukai. Ten juodu ant balto suraityta „72“. Įsitikinęs, kad padarė man įspūdį, senis išsitraukia užrašų knygutę.

– Tu būti laiminga moteris, bet trys bėdos. Tu man sumokėti, aš tau pasakysiu, ką daryti.

Na ką, jau imu manyti, kad man neįtikėtinai pasisekė –ūsuotis tikras burtininkas ir tuoj nuklos mano gyvenimo kelią rožėmis. Traukiu dvidešimt rupijų, o senis tik susiraukia.

– Gal juokauji? Aš tau išspręsti gyvenimas, tu man duoti geri pinigai. Dideli pinigai, tiek, kiek vertas tavo gyvenimas!

Iškaistu. Dvejoju. Senis toliau skaito mano mintis:

– Jei dabar neduosi, niekada nesužinoti atsakymas į trys klausimai. Tu išvažiuosi, ir aš būsiu labai toli. Ir tu labai gailėsiesi. Tu gyveni sapne! Iliuzijoj! Aš tau padėsiu atsi-

busti. Tu sėkminga moteris, gerų akių, pasitikėk manim, duok man dideli pinigai, ir aš tau pasakysiu...

Jaučiu, kaip suka pilvą. Taip ir neradau tualeto. Staiga pastebiu, kad aplink mus jau susispietė būrelis smalsuolių.

Kaista skruostai, nenoromis imu kuistis piniginėje... Kažkas timpteli už alkūnės.

– Nebūk kvailė, – išgirstu. – Jis apgavikas. Atsisuku. Juodai apsitaisęs vyriškis juodais ilgais plaukais...

Dar vienas burtininkas, pamanau, o mano senis visai pasiunta.

– Eik šalin! – moja ilgaplaukiui. – Tu sėkminga moteris, nebūk kvaila, aš tau padėsiu...

Kažkas timpteli mane už skverno. Pasiutę vaikigaliai, pagavę mano žvilgsnį, išsyk pradeda vaidinimą – mergytė suka lanką, berniukas stovi ant rankų. „Bakšiš, bakšiš!“

tiesiasi kaulėti riešai, kurie, ką tik atrodė, yra be sąnarių.

„Aš išspręsti tavo gyvenimas!“ – žili ūsai nuo karščio geibsta, mano pilvas jau visai susuktas, suprantu, kad, užuot sprendusi tris gyvenimo klausimus, turiu gelbėti savo kelnes. Nieko nesakiusi prasibraunu pro žmones ir sparčiu žingsniu nuskubu pati nežinau kur. Na, tikriau, bėgte į tualetą. Nežinia, kokio vidinio kompaso vedama jį randu ir pajuntu tokį palengvėjimą, kad atrodo, jokių kitų klausimų gyvenime ir negali būti.

Antra valanda, karščiausias dienos metas. Delio troškinys

šunta, svyla, garuoja prakaitu ir kariu, miestas lydosi žmo-

–

***

nių masėje, triukšme, dulkėse, karvių mėšle, elgetų aimanose, prekeivių šūkavimuose, rikšų signaluose, nustėrusiuose turistų žvilgsniuose, sarių spalvose, šventyklų gonguose, smilkalų dūmuose, arbatos prieskoniuose. Nežinau, ką veikti. Neturiu plano. Einu į interneto kavinę tikėdamasi laiškų iš namų. O juk prabėgo vos viena para. Atrodo, kad daugiau. Atrodo, kad namuose jau turėjo kas svarbaus nutikti. Kas nors turėjo pasikeisti. Mano elektroninio pašto dėžutėje vien reklamos ir šlamštas.

– Kaip tu, mergyt? – per skaipą klausia bičiulė. Garsas sklinda tik iš vienos ausinės.

– Be galvos, – atsakau. – O tu?

– Užsiėmusi. Stresas... Juk kalbėjom užvakar! O tu eik šalin nuo kompiuterio! Eik laukan, džiaukis, juk tai – tavo didžioji kelionė! Geriausias tavo gyvenimo laikas!!!

Aha. O ką aš veikiu? Delyje tualeto ieškau. Svajojau įgyvendinti planą – gyventi be plano. Pabėgti pusei metų

į Indiją ir pažiūrėti, kas bus? Kas man nutiks? Turbūt šitaip jaučiasi jaunamartės, kurios visą laiką galvoja tik apie vestuves, suknelę, tortą, gėles, o atsibudusios pirmąjį savo kaip ponios „-ienės“ rytą savęs klausia: tai kas dabar?

Ištrūkusi į laisvę nežinau, į kurią pusę eiti. Kaip milijoną loterijoje išlošęs elgeta – „ką gi dabar pirksiu?“ Dar prieš savaitę svaigau vien nuo minties, kad būsiu čia ir darysiu, ką panorėjusi. Laukiau šios dienos kaip Didžiojo Išsipildymo, išrišimo, atsakymo. Tačiau pamiršau sugalvoti klausimą.

Kavinėje mane užkalbina kažkoks tipas:

– Ar galima prisėsti?

Apsidairau ir papurtau galvą. Visi aplinkiniai staliukai

tušti, išskyrus vieną, prie kurio jau sėdi susitaršęs hipis.

Tada mane pakalbinęs tipelis nupėdina prie hipio.

– Ar galima prisėsti? – vėl pasigirsta.

Hipis linkteli galva, ir netrukus abu vyrai šnekučiuojasi, lėtai siurbčiodami cinamonu ir juodaisiais pipirais kvepiantį čiajų. Hipis prisidega marihuanos suktinę. Pajuntu kaistant skruostus. Kvaiša, maniau, kad tipas mane mergina! Kvaiša, kvaiša, kvaiša, o dabar sėdžiu viena ir stebiu Delio turgaus šurmulį. Aš čia, roof top cafe*, už milijonų žingsnių nuo namų, veidų ir numylėtų sienų. Man po kojom –daržovių turgus, virš galvos – indiškai mėlynas dangus, o šalia burzgia elektros generatorius ir du įtartini tipai rūko žolę.

Hipis išeina. Mane kalbinęs tipelis užsisako dar čiajaus. – Žinote ką, o gal prisėskite... – išgirstu save tariant.

– O gal aš visai nenoriu...

Jis išdidžiai užverčia galvą, bet šypsosi gilių raukšlių

įrėmintomis akimis. Tipelis vardu Maiklas atrodė maždaug keturiasdešimties, bet sakė esąs dvidešimt devynerių.

Mudu taip ir kalbėjomės, šiek tiek per garsiai, nė vienas nepakildamas nuo savo staliuko.

– Klausyk, o gal žinai, ką galima padovanoti moteriai, kuri yra šešių vaikų motina Indijoje?

Pagalvojau. Nežinau.

Maiklas atvažiavo į Indiją „po šimto metų pertraukos“.

– Pirmą kartą čia atvykau būdamas devyniolikos. Visą kelią iš Anglijos autostopu, ar gali patikėti? Tąsyk prabuvau

* Kavinė ant stogo. ( Angl. )

trejus metus. Ir nė karto manęs niekas neapvogė. Nuostabūs žmonės, ką? Kaip maži vaikai, bet nuostabūs. Tada sakiau sau, kad grįšiu čia kiekvienais metais, bet nedrįsau.

Grįžo sumokėti skolų. Aną kartą, prisipažino, jis niekingai apvogė kelias šeimas, sudaužė porą širdžių, ir šiaip „liko nebaigtų reikalų“.

„Daug metų buvau benamis“, – nulenkia galvą Maiklas, paklaustas, kuo užsiima Londone. Diena pamažu virsta vakaru, užsisakiau penktą puodelį čiajaus, o Maiklas vis pasakoja savo istorijas. Apie benamį bičiulį, kuris šaltą žiemos naktį įsilaužė į kažkieno šiltnamį ir krito miegoti. Vėliau jam amputavo pėdas, nes jas buvo iškišęs laukan. Apie moterį, avėjusią labutinais, kuri vieną dieną priėjo prie išmaldos prašančio Maiklo ir prisipažino pati kadaise buvusi benamė. „Nosį aukštyn, žiūrėk švaros, prisižiūrėk kojų nagus – išsikapstysi“, – tada patarė moteris. Apie savo klestėjusį ir žlugusį verslą, motinos mirtį, palikimą, paskolas ir beprotiškus vakarėlius, keliones po pasaulį ir gyvenimą Londone – iš pradžių erdviame bute, vėliau palapinėje, galiausiai – kartoninėse dėžėse. „Žmonės dažnai klausia, kaip tapau benamiu... Išdykę gatvės vaikai supleškino mano palapinę. Kurį laiką miegodavau Londono autobusuose. Gerų vairuotojų pasitaikydavo, leisdavo man snausti antrame aukšte, kol ateidavo metas keistis pamainai. Tada pažadina, ir aš pereinu į kitą autobusą. Ir šitaip iki ryto. Bet pamažu gatvėje atsirado draugų, išmokau taisykles, išsikovojau savo tašką mieste...“

Mums kalbantis padavėjas atneša vakarienę – kario aromatu garuojančios malai koftos, varškės sūrio ir džiūvėsė-

lių kukulių, troškintų anakardžių riešutų ir pomidorų tyrės padaže, pagardintų razinomis, šviežiu imbieru ir daugybe prieskonių. Prieš valgydamas Maiklas tyliai pasimeldžia, o paragavęs pirmą kąsnį nusibraukia ašarą. „Tu pažiūrėk, kaip skanu, kiek spalvų!“ Sako, vis dar negalįs patikėti ir atsidžiaugti gyvenimu. O aš žiūriu ne į lėkštę, bet į Maiklo veidą. Aptinęs, išvagotas cinizmo raukšlių, bet geras, toks veidas niekam bloga nepadarys. Aplink mus zuja padavėjai, mėgina imituoti tikro restorano tikrą aptarnavimą. Iš tie-

sų jie tik trukdo – prieina, perlanksto popierines servetėles, sukinėjasi šalia. O juk mes sėdime ant klibančių plastikinių kėdžių, maistą kabiname aliumininiais šaukštais, po kojomis plikas cementas, šalimais čirška įkaitęs aliejus ir iš džeržgiančio radijo sklinda indiška dainelė. „Užsisakyk desertą, aš vaišinu.“ Maiklas labai nori apmokėti sąskaitą. „Skolingas pasauliui.“ Ypač Indijai, kuri, anot jo, padėjo išbristi iš benamio gyvenimo. „Žiemos naktimis šaldamas prie „Tesco“ durų užsimerkdavau ir prisimindavau Indiją... Vien tas žinojimas, kad kažkur yra stebuklų šalis... kur viskas įmanoma... O kur dar prakeiktoji kalė karma?“ Juokiasi. Kaip tik tuo metu į restoraną, bilsnodamas medine lazda, ateina baba. Kas toks? Baba! Tai – vienas Delio stileivų, susivėlęs, ilga žila barzda, apsikarstęs visokiais amuletais ir skambalais, ant galvos užsivožęs masyvų turbaną, o ant kaktos nusipiešęs raudonas ir baltas juostas, įsisupęs į oranžinį audinį... Hindi kalba „baba“ reiškia „tėvas“, tačiau šiuo žodžiu vietiniu slengu vadinami ir klajojantys atsiskyrėliai, arba sadhu. Sadhu būna dviejų rūšių: tikri ir apsimetėliai. Tikras sadhu – sanskrito kalba tai geras, šventas

žmogus – yra klajojantis vienuolis asketas, savo gyvenimą

paskyręs meditacijai ir dievo kontempliacijai. Na, o Delio sadhu, arba babos... Štai kad ir šitas – vos įžengęs eina prie mano staliuko, sėdasi greta ir šnekina: „Kaip gyveni? Iš kur tu? Ar nori, išpranašausiu tavo ateitį? Ne? O gal nori, kad pasakyčiau, kada mirsi?“

– Ne! – atsakau, bet baba dramatiškai užvertęs akis jau kontempliuoja mano mirtį.

Tu mirsi... aštuoniasdešimt devynerių!

Su palengvėjimu atsidūstu – ne taip jau blogai. Baba prašo pinigų. Prietaringai bijodama, kad supykęs nepaankstintų mano mirties valandos, duodu jam penkiasdešimt rupijų. Matyti, kad baba nelabai patenkintas, bet juk turi atlikti savo vaidmenį iki galo, – klajojantys vienuoliai gyvena iš aukų ir neturi nustatyto užmokesčio. Baba klausia manęs, ar turiu feisbuko anketą.

– Ne, – meluoju, nes žinau, kas bus toliau.

– Jei vieną dieną susikursi, pridėk mane prie savo draugų, – merkia rudą akį ir pasikuitęs tarp savo oranžinio apdaro klosčių išsitraukia mobilųjį telefoną. – Be šeimos gyventi galiu, be namų gyventi galiu, bet be telefono negaliu! O tu vietinį numerį turi?

Čia įsikiša Maiklas ir pagaliau atsisėda greta. Baba, matyti, nelabai patenkintas, bet vis dar bando mane „užverbuoti“. Kalba miglotai apie visatos energiją, proto galią, sapnus, galiausiai paaiškina man tiesiai šviesiai: norėdama šitai suprasti aš turiu imti pypkę čilumą ir parūkyti. Ir pergalingai priduria, jog jis pats gali man, žinoma, už nedidelį užmokestį parūpinti aukščiausios klasės žolės.

–

Dažnas sadhu būna ir jogas, nors ne kiekvienas jogas turi būti asketas. Tikrieji atsiskyrėliai retai kada užklysta į miestus ir stengiasi vengti žmonių. Jie gyvena pagal savo dvasingą kasdienybės rutiną, daugybę valandų praleidžia medituodami, praktikuodami jogos pozas ir rūkydami hašišą ar marihuaną. Tačiau po Delį klaidžiojantys ir prie turistų besikabinėjantys babos dažnai tėra tik dar viena butaforinė miesto dekoracija. – Gana, eik šalin. Žinom tavo istorijas. Visi jūs melagiai ir narkotikų prekeiviai, – pareiškia Maiklas, ir aš pritardama linkčioju galva.

Baba atrodo labai įsižeidęs, greitai pakyla nuo stalo ir prakeikia mus už tai, kad nepamaitinome švento žmogaus.

– Bum bulanati! – nueinančiam babai pavymui šūkteli Maiklas.

Lauke jau tamsu. Neprieštarauju, kai dar kartą pasisiūlo sumokėti. Tą vakarą džiaugiuosi jį sutikusi. Mintyse aš jau prie kompiuterio ir stengiuosi prisiminti Maiklo gyvenimo istorijų detales – rodosi taip įdomu, kad nebereikia nei Delio, nei Indijos, tik priplėkusių viešbučio sienų, kurios sugertų inertišką mygtukų klapsėjimą, su klaidom ir be pramanų, trokštu papasakoti apie Maiklą, aprašyti benamį, pavaišinusį mane vakariene roof top cafe.

Vyras, demistifikavęs prietaringus benamystės „kodėl?“, pakilęs nuo stalo pasirodė esąs vos pusantro metro ūgio, „bet širdyje aš – šešių pėdų“ mušėsi krūtinėn ir dėl to tikrai mano akyse šiek tiek ūgtelėjo. Daug vėliau, man jau grįžus į Londoną, jis tapo vienu svarbesnių personažų kitoje mano knygoje. Ir vis tiek – man nepavyko. Vos viena valanda su

Maiklu niekaip netilptų į baltame popieriaus lape išmėtytas raides, atrodė, norint papasakoti apie jį, neužtektų nė puslapio, nė knygos, nes, vos pamėginus aprašyti Maiklą, jis išsprūsdavo kažkur į paraštes, tarp eilučių, taip ir neleisdamas sugauti jo esmės.

Tą vakarą jis neskuba atsisveikinti. Man jau kylant eiti

sušunka:

– Palauk palauk! O kodėl tu čia atsitrenkei?

Nes prieš keletą metų Katmandu neveikė mano banko kortelė.

–

TURISTĖ

Aš priklausau tai kartai, kuriai žodis „importinis“ ilgą laiką reiškė „ypatingas“, o mandarinai vis dar kvepia Kalėdomis. Labai aiškiai prisimenu degalinę kažkur Vokietijos greitkelyje. Tada buvau gal dvylikos ir pirmąsyk leidausi kelionėn į tikrą užsienį. Toje degalinėje tilpo visos vaikystės svajonių spalvos. Tai ne „Du gaideliai“ Kauno Laisvės alėjoje su nublukusiais plastikiniais žaislais – ten buvo tikri importiniai žaislai, o jau saldainiai... Rožiniai, žali, geltoni, raudoni, juodi, anyžiniai, mėtiniai, vaniliniai, dryžuoti, čiulpinukai, guminukai, į blizgius popierėlius įvynioti šokoladukai... Iš tos kelionės tik tiek ir atsimenu. Nubluko visos katedros ir muziejai, bet sužinojau, kokių ten, užsienyje, yra spalvų –saldainių. Tada, atrodo, pamačiau kitą pasaulį, kur žmonės panorėję gali kas dieną čiaumoti „Hubba Bubba“ kramtomąją gumą ir ryti „Haribo“ meškiukų skonio seiles, o jeigu turi pinigų, bet kada gali nusipirkti šokoladukų „Merci“. Ko dar gyvenime reikia?

Netrukus per televiziją prasidėjo laidos apie egzotiškas šalis. Keliauti man tada atrodė didesnis pasiekimas, nei

tapti verslininke ar filosofijos profesore. Juk galų gale visi ir dirba vien dėl to, kad vieną dieną nusibelstų kur egzotiškų atostogų?

2008-aisiais pirmą kartą nusileidusi Delyje aš... negalėjau patikėti! „O kad dabar mane matytų geografijos mokytoja...“ Maniau, jau tuoj prasidės vaikystėje matytas Bolivudas, bet taksistai nemokėjo šokti, na tie, apspitę mane vos išėjusią iš oro uosto. Atrodė, sudraskys į skutelius – ir dainuoti nemokėjo, tik rėkė vienas per kitą: Mem, good price, good price!* Kol akiratyje pasirodė vyras švariais baltais marškiniais. Šitaip ateina nugalėtojas – jis, užuot riktelėjęs no problem, visai neprastai angliškai ištarė „nesijaudinkite, viskas bus gerai“, nurungė kitus savo mandagumu, atsiprašė už anų įžūlumą ir parodė savo taksi vairuotojo kortelę su nuotrauka. Gelbėtojas. Sutarėme kainą, mano galva, netgi nedidelę, deja, man nespėjus sušukti „valio“, bet jau įsėdus į automobilį, vairuotojas pareiškė, kad mano užsakytas viešbutis sudegė. „Iki pamatų, mem.“ Būdamas itin paslaugus pats paskambino viešbučio savininkui, o šis, pasirodo, buvo taksisto pusbrolis, ir patikslino: „Taip. Man labai gaila, mem, bet užvakar ten buvo gaisras. Didelė nelaimė, visas Delis žino.“ Tada paaiškėjo, kad tas baltmarškinis turi dėdę, kuris yra kito puikaus viešbučio savininkas. „Man pasisekė“, – pamaniau sau palikdama vyriškiui arbatpinigių. Kambarį gavau be langų ir su šaltu dušu. Tik vėliau, klaidžiodama gatvėmis ir spoksodama į spalvingą mano indiška tikrove tapusią realybę, supratau: lėktuve ištikęs impulsas „negaliu patikėti“ buvo ge-

* Ponia, gera kaina, gera kaina! ( Angl. )

riausias intuityvus patarėjas. Tikėti nereikėjo niekuo. Priešais mane visu gražumu nė neapsvilęs stūksojo mano anksčiau internetu užsakytas viešbutis.

„Sveika atvykusi!“ – pasigirdo lietuviški žodžiai, ir aukštas liesas vaikinukas man ant kaklo užkabino geltonų gvazdikų girliandą. Su Dariumi mane kone priverstinai supažindino viena bičiulė Londone. Jai tada – dėl suprantamų priežasčių – buvo labai neramu, kad į Indiją išsiruošiau viena.

O Darius, dabar jau puikiai žinomas dėl savo talento malo-

numą paversti darbu, tuo metu dar tik svajojo apie kelionių

po Azijos šalis verslą. Taigi jis ketino paieškoti gerų vietelių būsimiems klientams, o aš entuziastingai sutikau dešimt dienų būti jo uodega ir bandomuoju triušiu. Mūsų maršrutas – dabar jis man, išmaišiusiai visą Indiją, jau rodosi banalus, – vis dėlto buvo klasikinis, dar vadinamas auksiniu Indijos trikampiu. Kol pūčiau akis, Darius, kad patenkintų amžiną keliauninkų troškimą – atrasti neturistines vietas turistams, stengėsi įgyvendinti neįmanomą misiją.

Netrukus Darius man paaiškino, kad už taksi nuo oro uosto iki Delio centro sumokėjau dvigubai daugiau. Ir, apskritai, mane nuvežė net ne į centrą. Valiutos keitykloje oro uoste pinigus išsikeičiau pačiu nepalankiausiu kursu. Ir visi Indijos gyventojai vieni kitiems yra pusbroliai, dėdės ir tetos... Sveika atvykusi, žiopla turiste!

Vis tiek džiaugiausi kaip vaikas, visai kaip prieš daugelį metų anoje Vokietijos degalinėje. Delio turgaus prekystaliai ir aplink šmirinėjančios karvės buvo patvirtinimas, kad stebuklų šalis egzistuoja. Dabar šią pirmąją kelionę į Indi-

ją geriausiai iliustruoja magnetukas ant mano šaldytuvo su

užrašu: „Daug mačiau, daug girdėjau, nieko neatsimenu.“

O jei ir atsimenu, tai tuomet nieko nesupratau. Įspūdžių buvo tiek daug, kultūra tokia keista ir šokiruojanti, spalvos tokios ryškios, kad viskas susiplakė į abstrakčią mirguliuojančią sapno masę. Kažin kokia sikhų šventykla Delyje, kur man ant galvos užrišo skarą ir leido paminkyti tešlą duonai. Milžiniška mečetė, prie kurios indai rikiavosi į eilę ant laiptų, kad su manimi nusifotografuotų. Pirmas neįtikėtinai saldaus čiajaus gurkšnis nuo gatvės prekystalio. Traukinys. Čiajus. Džaipuras, rožinis miestas, kuris, pasirodo, iš tiesų yra oranžinis, o sekmadieniais pusė parduotuvių uždarytos – šeimos diena. Ten vis dėlto nusipirkau sarį ir dar šimtą spalvotų, blizgančių, žvangančių, sintetinių niekam nereikalingų daiktų. Suoliukas maharadžos rūmuose, ant kurio pavargusi užsnūdau. Čiajus. Po sodą vaikštinėjantys povai. Čiajus. Kramtomojo tabako kartumas. Čiajus. Mėnulio pilnaties nutviekstos šventyklos Ochroje ir nuo stogų šokinėjantis berniukas beždžioniukas. Maniau, kad užsimuš... Čiajus. Neužsimušė, tačiau geranoriškai pavedžiojęs mus po šventyklą pareikalavo pinigų. Smilkalai. Traukinyje ragautas daržovių troškinys, kuris trims dienoms nudegino man liežuvį. Čiajus... Arbatos gurkšnojimas gatvėse būdavo vienintelės dienos minutės, kai prisimindavau savo vardą ir pasaulį, iš kurio atskridau. Indija veikė kaip anestetikas, numalšinantis visus vakarietiškus skausmus, nes „tu pažiūrėk, kaip baisiai jie čia gyvena!“, ir vis dėlto ji buvo mažiau paveiki nei 3D kino seansai – dabar žinau, kad netikėjau tuo, ką regėjau, ir kiekvieną vakarą pati nustebdavau peržiūrinėdama savo nufotografuotas nuotraukas.

Parodžiusi tekstą draugei, sulaukiau patarimo: „Siūlyčiau negąsdinti žmonių ir sumažinti „purvo“ skonį knygos pradžioje“, – pamilusieji Indiją veikia lyg kokie sektantai, siekdami ten privilioti kuo daugiau naujų mylėtojų. Taip, ten nešvaru, BET...

Vyras, kuriam rašau, dabar skeptiškai suraukia nosį, o aš pažadu: žodis „murzinas“ dar po keleto puslapių išnyks, nebesikartos, o gal taps tiesiog nematomas, priklausomai nuo asmeniškai pasirinkto „bet“, – Indija netampa švaresnė, tiesiog po kelių savaičių, lyg iškylaujant miškuose, nešvara tampa tik dar viena prieskonio spalva. Mano „bet“ tapo drėgnos servetėlės ir patirčių reliatyvumo suvokimas – todėl ir pasakoju, ne apie save, pasakoju Indiją, matytą žioplės kuprinėtojos akimis. Griuvėsiai lieka griuvėsiais, net pilys, rūmai ir mauzoliejai, apie kuriuos gidas monotonišku balsu, kiek atmenu, kažkaip panašiai pasakoja: „1631 metais imperatoriaus šacho Džahano žmona Mumtaz Mahal mirė

gimdydama keturioliktą jų vaiką. Jai skirto Mauzoliejaus statybos buvo pradėtos po metų... Per šimtmečius nuo oro taršos pakeitęs spalvą 2002-aisiais Tadž Mahalas buvo „nupraustas“ dirvožemio, javų dribsnių, pieno ir citrinos sulčių mišiniu, paruoštu pagal senovinį receptą multini mitti, iki šiol moterų naudojamu ir odai lepinti...“ Turiu tik nuotraukas, o mano asmeninis „bet“ tada buvo skaudantis pilvas. Ištinusios, prikimštos, sopančios žarnos. Šaltas prakaitas ir galvos svaigulys, lakstymas paknopstomis į tualetą. Aš pati tada buvau žarnos ir daugiau nieko. Tiek iš manęs teliko

žmogaus. Nepaisant to, ką žinojau, ką mačiau, apie ką svajojau, ką pažinojau, ką planavau, nesvarbu, kokios grožybės

vėrėsi mano patirties horizonte... Užmerkusi akis bandžiau medituoti, susitapatinti su savo skrandžiu ir žarnynu, mėginau su jais tartis, derėtis. Meldžiausi vietiniams dievams.

Virškinimo sutrikimai mane visada nuteikia filosofiškai.

Jaučiuosi pelnytai nukarūnuojama, kai, nepaisant visų metafizinių įžvalgų ir perskaitytų knygų, man primenama: esi kūnas, esi gyvulys. Iš dulkės į dulkę. Iš mėšlo į mėšlą. Viskas. Ironiška, kad negaliu pabėgti nuo savo kūniškumo, net akistatoje su pasaulio stebuklu… svarbiausia nueiti į tua-

letą. Taigi, Tadž Mahalas man siejasi su apsinuodijimu indišku maistu. O viena gilesnių dvasinių patirčių ištiko kitą naktį, man jau gulint ant brezentinio traukinio vagono gulto. Sunkiai sekėsi užmigti, nes bent kas pusvalandį pro šalį praeidavo visa gerkle rėkiantis čiajaus valah*. Ką jis rėkė? Žinoma, kad: „Čiai, čiai, čiai, čiai!“ Buvau įsitaisiusi ant vidurinės „lentynos“ – miegamuosiuose vagonuose žmonės guli trimis aukštais. Ne tik arbatos pardavėjai, – pilnatis, į mane smalsiai spoksantys pakeleiviai, musės, karštis, –viskas prieštaravo miego idėjai. Mėlyna tamsa ir monotoniškas bildesys, pro langą nieko nesimatė, rodėsi, mes niekur nevažiuojame, tiesiog kartais išjungus bildančių bėgių garsą pakeičiamos stotelių dekoracijos. „Tūtū!!! Čiai, čiai, čiai!“ Buvo viena tų naktų, kai maniausi supratusi tiesą –tokią skaidrią ir paprastą, kad susijaudinusi nusikebeldžiojau nuo gulto ir apgraibomis susiradusi batus nuėjau prie tualeto parūkyti. Siūbuojančiame koridoriuky, jungiančiame du vagonus, žioravo cigarečių žiburėliai – jie nukratant

* Prekeivis. ( Hindi )

pelenus vėjuotoje tamsoje virsdavo krentančiomis žvaigždėmis. Tada nervingai spragsėdama žiebtuvėliu nekantravau įtraukti gilų, kartų tiesos dūmą – mes niekur nevažiuojame! Mes niekur neiname – eina kelias. O protas, tas viduje tupintis paikas „aš“ tik spokso, svarsto, atsimena, užsirašo arba pamiršta. Šitaip pati niekur neidama ir nevažiuodama pasiekiau Varanasį, paskui, rytinės saulės nušviestomis jo gatvėmis tampydama kuprinę, vėl pakeičiau nuomonę

gal kelias ir eina, bet naštą nešu aš.

Neįtikėtinai seniai, kaip byloja legenda, – pačioje laiko pradžioje iš pirmapradžio žmogaus pasruvusios dvi upės, Varuna ir Asi, galiausiai susiliejo į Gangą. Plotas tarp šių

upių laikomas Varanasiu, dar vadinamu Benaresu arba Kašiu, seniausiu iki šiol gyvuojančiu pasaulio miestu. Pastarojo pavadinimo šaknis reiškia šviesą, kurios nutvieksti vos prasidėjus laikui ten, Varanasyje, stovėjo dievai Šiva ir Parvatė.

Pirmieji „turistai“ Varanasyje pasirodė XVI amžiuje. Prancūzų keliautojas Žanas Batistas Tavernjė dar 1665 metais aprašė Bindu Madhavos šventyklos grožį, o nuo XVIII amžiaus Varanasis tapo svarbiu turistiniu centru. Nežinau, kaip sekėsi Žanui Batistui ar kitiems čia užsukusiems pasakoriams, bet jei savo močiutei mėginčiau paaiškinti, kaipgi atrodo tas keistasis Varanasis, pirmiausia galvon šaunanti mintis – su plastiko kiču ir tropikų egzotika sumišę kadaise rodyti serialai „Ksena: karingoji princesė “ ir „Heraklis“.

Stebuklinė realybė, kurioje iš už kampo gali iššokti bet kas. Atrodo, kad tai, – kaip tose serijose, – nelabai įtikinama dekoracija ar prastas specialiųjų efektų kūrėjų darbas, tačiau

–

objektas vis tiek stūkso prieš tave, toks absurdiškas, kad net sunku patikėti, bet vis dėlto tikras – jei nebijai išsitepti, gali pasiekti ranka. Klaidžiodama senamiesčio labirintais kone kaktomuša susiduriu su kobrų kerėtoju. Barzdotas turbanu pasipuošęs vyras vienoje rankoje laiko pintą krepšį su besirangančia iš jo kobra, kitoje – mažytį gyvačiuką, greičiausiai kobros jauniklį. Mikliai išsitraukusi fotoaparatą pykšteliu ir tuoj pat suspiegiu iš baimės: blykstės nugąsdinta kobra šokteli aukštyn. Šalimais nuaidi šventyklos gongas ir pasigirsta lietuviškai ausiai itin mistiškai skambanti giesmė. Keisto kvapo dūmai, smilkalai. Skersgatvy sustoju atsigerti čiajaus. Kaip ir arbata, ten, gatvėje, su visais įmanomais prieskoniais verda pats gyvenimas: geltonu sariu prisidengusi moteris krūtimi maitina kūdikį, ant šaligatvio atsisėdęs rubuilis, per didelį pilvą vos pasiekdamas savo pėdas, dūsaudamas karposi kojų nagus, kitas – skutasi, pro šalį einanti ožka atsigeria iš dubens, kuriame vyriškis skalauja skustuvą, grupelė senų bedančių blizgučiais apsikarsčiusių moterų iš galvų vienos kitoms renka utėles, kažkas meldžiasi, kažkas skalbia, minko tešlą, gieda, siuva, blizgina batus, miega, valosi dantis, muiluojasi pažastis, ant juodos skardos aliejuje čirškina bulves, pjausto bananus, prašo išmaldos, melžia karves, kaitina geležį, ant siūlo veria karoliukus, verkia... Netoliese išgirdusi raudas smalsiai nuseku garso link. Pora vyrų ant medinių neštuvų neša į blizgučiais dekoruotas skaras suvyniotą kūną. Jiems iš paskos seka būrelis raudančių moterėlių. Laidotuvės. Kur jie užkas tą lavoną?

Vėl sustojau puodelio čiajaus.

Sakoma, kad tiems, kurie nukeliavo į Indiją, kažkas atsitinka. Vieni grįžta apsikarstę skaromis ir giesmėmis, kiti tik raukosi „ten nešvaru“ ir žegnojasi daugiau negrįšią.

Sakoma, kad kelionės protingus žmones daro dar protingesnius, o kvailus – kvailesnius. Indija nepalieka abejingų, nesvarbu, ar baisiesi skurdu, ar mėgaujiesi vienos nakties nuotykiais su viešbučių jaunikaičiais. Ši šalis – lyg į keliautojų silpnybes ir ydas atgręžtas veidrodis. Galima pykti, baisėtis, grožėtis, bet neįmanoma apsimesti, kad nematai. Su rikšų vairuotojais gertas čiajus, per naktis grojanti muzika trečios klasės traukinių vagonuose, asketiški jogos ašramai ir prabangūs Mumbajaus barai – visa tai tik fonas svarbiausiam knygoje atskleidžiamam virsmui. Valgiau sviestą rytais. Kelis sykius įsimylėjau. Daugybę kartų patikliai pirkau ir vartojau dvasingumą lyg kokį paracetamolį. Porą sykių vos nemiriau. Tačiau už egzotiškus nuotykius svarbesnės yra jų suteiktos pamokos – kai iš žioplos turistės pamažu virtau moterimi, suvokiančia, kaip svarbu gyvenime išmokti būti pačiai sau geriausia kompanija. Kiekvienam to linkiu.

Jūsų rankose – po dešimties metų pakartotas „Viena Indijoje“ leidimas, geriausia mano knyga. Visa, kas joje papasakota, nutiko iš tiesų. Nieko neperdedu, kai ką nutylėjau. Parašiau iš didelio nuotykio ir už jį dar didesnio jausmo, lydinčio mane per gyvenimą iki šiol. Anksčiau buvo įprasta sakyti, kad kariuomenė vaikiną paverčia vyru. Norėčiau perfrazuoti – solo kelionės žmogų paverčia labiau žmogumi. O jei jums nedrąsu leistis kažin kur be atgalinio bilieto, esu tikra, kad šis skaitinys padrąsins ir įkvėps. Nebūtinai Indijon skristi. Bet aš jums pažadu – tikrai kažkur išskrisite.

Plasnokime. Su meile – Vaiva

Vaiva Rykštaitė – loso jos magistrė, populiarių knygų suaugusiesiems ir vaikams autorė, tinklaraštininkė, LRT skiltininkė, Rašytojų sąjungos narė, kurso „Kaip parašyti ir išleisti knygą“ kūrėja ir mentorė, daugiavaikė mama, meilės emigrantė, jau dešimtus metus namus kurianti Havajuose. „Viena Indijoje“ pirmą kartą buvo išleista 2014 m. („Baltos lankos“) ir po dešimties metų skaitytojų pageidavimu atgimsta naujam gyvenimui.