Vidurnakcio roze

© Astrid Waller

Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų rašytoja,

po aktorystės atsidėjusi rašymui ir sulaukusi sėkmės: jos romanai „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“ iš karto užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis. „Vidurnakčio rožė“ – romanas apie šeimos paslaptį, džiazo amžiaus Londoną ir paklusimą širdies balsui.

9 786094 661471

www.lucindariley.com www.facebook.com/lucindarileyauthor www.twitter.com/lucindariley

IDURNAKČIO ROŽĖ

ISBN 978-609-466-147-1

V

Amerikietė aktorė Rebeka Bradli turėjo džiaugtis ir švytėti – jos partneris Džekas jai pasipiršo. Kas gali būti nuostabiau nei dviejų Holivudo žvaigždžių sužieduotuvės! Tačiau iš tiesų nuolatinis žiniasklaidos persekiojimas ir varžymasis dėl populiarumo su Džeku ją išsekino taip, kad pasiūlymas filmuotis kostiuminėje dramoje, vykstančioje XX a. trečiajame dešimtmetyje, Rebekai pasirodė kaip išsigelbėjimas. Ji vyksta į Angliją, Dartmurą, nuošalų Astberio dvarą. Gal ten pagaliau grįš ramybė? Tačiau pasirodo, kad dvaro šeimininko senelė ledi Violeta stulbinamai panaši į... Rebeką.

Kilusi iš Amerikos, mirusi gimdydama, ledi Violeta sužadina Rebekos smalsumą; be to, ji juk turi vaidinti ledi Violetos laikų personažą! Dvare pasirodžius jaunam indui Ariui, kurį prosenelės Anahitos palikimas atveda į Astberį, praeitis ima skleistis. Indijos egzotika, pašėlęs trečiojo dešimtmečio Londonas ir dabartis, kurioje Rebekai su Ariu žingsnis po žingsnio veriasi ne tik Anahitos istorija, bet ir tamsi paslaptis, tarsi debesis tvyranti virš Astberių dinastijos...

LUCINDA RILEY

– Ji vadinama vidurnakčio rože – tai gana paslaptingas augalas. Ją prisimenu nuo tada, kai čia esu, seniai jau turėjo nunykti. Tačiau kasmet pražysta lyg ką tik pasodinta.

V

idurnakčio rožė LUCINDA RILEY

V

idurnakčio rožė LUCINDA RILEY

Romanas

IšIšanglų vertė anglųkalbos kalbo vertė AušraAušra Stanaitytė-Karsokienė Karsokienė

V ILNIU S

2016

UDK 821.111(417)-31 Ri65

Copyright © Lucinda Riley, 2013 © Aušra Stanaitytė-Karsokienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-147-1

Lucinda RILEY THE MIDNIGHT ROSE Pan Books, London, 2014

Teateina pas tave mano mintys kaip saulėlydžio žara žvaigždžių tylos pakrašty.* Rabindranath Tagore

* Vertė Alfonsas Tyruolis.

Indija, Dard탑ilingas, 2000 met킬 vasaris

Prologas Anahita

Šiandien man šimtas metų. Pavyko ne tik išgyventi visą šimtmetį, bet ir pamatyti naują tūkstantmetį.

Patekėjusi saulė kopia į Kangčendžangos kalną už mano lango, o aš atsirėmusi į priegalvius pati sau šypsausi, kaip viskas juokinga. Jei būčiau baldas, pavyzdžiui, dailus krėslas, mane laikytų antikvarine vertybe. Nublizgintų, restauruotų ir išdidžiai eksponuotų muziejuje. Deja, mano žmogiškojo apvalkalo likimas kitoks negu laiko subrandinto meniško raudonmedžio kūrinio. Priešingai – mano kūnas subliūško kaip džiuto maišas su kaulų nešuliu.

Visa, kas manyje atrodytų gražu, glūdi giliai viduje. Tai per šimtą metų šioje žemėje užgyventa išmintis ir nenutrūkstamas širdies akompanimentas, lydintis menkiausią žmogišką pajautą ir poelgį.

Lygiai prieš šimtą metų, lygiai tą pačią dieną mano tėvai, kaip ir visi indai, paprašė astrologo išskaityti naujagimės ateitį.

Tarp keleto pasiliktų motinos daiktų tikrai turiu ir aiškiaregio pranašystę, koks bus mano gyvenimas. Pamenu, tėvai sakydavo mane nugyvensiant gražų amžių, bet numanau 1900 metais juos turėjus vilčių, kad su Dievo pagalba perkopsiu penktą dešimtį.

Girdžiu kažką tyliai beldžiant į duris. Tai ištikimoji mano

12

Lucinda Riley

tarnaitė Keva, nešina padėklu su angliška pusryčių arbata ir šalto pieno ąsotėliu. Taip ir neatpratau gerti arbatos anglišku papročiu, nors pastaruosius septyniasdešimt aštuonerius metus gyvenu Indijoje – ir ne šiaip Indijoje, o Dardžilinge.

Neatsiliepiu į Kevos linktelėjimą – šį išskirtinį rytą noriu ilgiau pabūti su savo mintimis. Be abejo, Keva norėtų šnektelėti apie tai, kas šiandien laukia, mielai padėtų man atsikelti, nusiprausti ir pasipuošti iki pradedant rinktis maniškiams.

Saulė vieną po kito išdegina debesis ant sniego viršūnėmis kepurėtų kalnų ir žydrame danguje vėl ieškau atsakymo į klausimą, su kuriuo septyniasdešimt aštuonerius metus kas rytą kreipdavausi į dangaus aukštybes.

Tebūnie šiandien ta diena, – melsdavau dievų, kiekvieną į praeitį nueinančią valandą būdama tikra, kad kažkur šios planetos oru tebekvėpuoja mano vaikelis. Jei jis būtų miręs, būčiau tą akimirką pajutusi, kaip pajutau visų, kuriuos per gyvenimą mylėjau, išėjimą.

Akyse tvenkiasi ašaros ir atsigręžiu į naktinį stalelį prie lovos dar kartą įsižiūrėti į vienintelę jo nuotrauką, kurią turiu, – joje man ant kelių šypsosi dvejų metukų angelėlis. Tą nuotrauką kartu su jo mirties liudijimu gavau iš savo draugės Indiros, kai po kelių savaičių man buvo pranešta apie sūnelio mirtį.

Mąstau – nuo tada praėjo visas gyvenimas. Juk mano sūnus dabar irgi jau senas. Šių metų spalį jis švęs savo aštuoniasdešimt pirmąjį gimtadienį. Tačiau net turėdama tokią lakią vaizduotę sunkiai įsivaizduoju jį seną.

Ryžtingai nusisuku nuo sūnaus atvaizdo suvokdama, kad šiandien turiu pasidžiaugti švente, kurią man ketina surengti maniškiai. Tačiau kažkodėl tokiomis progomis žiūriu į kitos savo palikuonės vaikus ir jos vaikų vaikus dar labiau geliama širdimi, primenančia, kaip man jo visada trūko.

Vi d u r n a k č i o ro ž ė

13

Žinoma, jie tiki ir visada tikėjo, kad mano sūnus mirė prieš septyniasdešimt aštuonerius metus. „Madži*, tu juk turi jo mirties liudijimą! Tegul ilsisi ramybėje, – atsidususi ne kartą man sakė duktė Muna. – Pasidžiauk gyvais saviškiais.“ Po šitiek metų imu suprasti, kaip savo širdgėla iškankinau Muną. Ir kas, ja dėtas, būtų nesikankinęs. Ji nori, kad man jos pakaktų – jos vienos. Tačiau motinos širdžiai niekas negali atstoti prarasto kūdikio.

O šiandien bus taip, kaip nori mano duktė. Sėdėdama krėsle gėrėsiuosi savo į šį pasaulį paleistomis kartomis. Neįkyrėsiu palikuonims Indijos istorijos pasakojimais. Jiems suvažiavus eikliais vakarietiškais visureigiais su savo vaikučiais, kurių žaislai dabar yra kažkokie elektriniai prietaisai, neminėsiu, kaip mudvi su Indira raitos kopdavome į stačius kalnų šlaitus Dardžilingo apylinkėse, kaip retuose namuose tebuvo elektra ir vanduo iš čiaupo arba kaip godžiai rijau sučiurusias knygas, kurios tik patekdavo man į rankas. Jaunuomenę erzina pasakojimai apie praeitį – ji nori gyventi dabartimi, lygiai kaip ir aš jaunystėje.

Numanau, kad daugelis maniškių visai netrokšta trenktis per pusę Indijos aplankyti prosenelės, švenčiančios šimtąjį gimtadienį, bet gal per griežtai sprendžiu. Pastaruosius keletą metų daug mąsčiau, kodėl jaunimui, regis, nejauku šalia senių – juk jie iš mūsų galėtų daug naudingo sužinoti. Ir radau atsakymą, iš kur kyla tas nejaukumas, – mūsų sugriuvę kūnai rodo, ką jiems patiems ruošia ateitis. Trykšdami sveikata ir grožiu jie temato, kaip galiausiai sumenks ir jų kūno jėgos. Jie nežino, ką įgis. * Mama (hindi). Čia ir toliau – vertėjos pastabos bei padėka Danguolei Žalytei ir Alfredui Steibliui už konsultacijas dėl indiškų realijų.

14

Lucinda Riley

Kaip jų žvilgsniui įsiskverbti į mūsų vidų? Kad suprastų, kaip išauga dvasia, išminčiai sutramdžius nežabotą karštį ir prislopinus savimaną.

Pripažįstu, kad tokia jau žmogaus prigimtis – įstabiai sudėtinga. Lioviausi ja stebėtis.

Kevai antrąkart pabeldus į duris, priimu ją. Ji prapliumpa hindi greitakalbe, aš gurkšnoju arbatą ir mintyse kartojuosi keturių savo anūkų ir vienuolikos proanūkių vardus. Sulaukęs šimto metų žmogus nori įrodyti, kad bent jo protas veikia be sutrikimų.

Keturi anūkai, kuriuos man padovanojo duktė, sėkmingai eina per gyvenimą ir patys tapo savo vaikus švelniai mylinčiais tėvais. Jie sulaukė gerovės stojus naujiems laikams, kurie Indijai atnešė nepriklausomybę nuo britų, o jų vaikai nuėjo dar toliau. Kiek pamenu, bent šešetas ėmėsi nuosavo verslo ar dirba pagal profesiją. Iš savanaudiškų paskatų norėčiau, kad kuri nors iš mano jauniausių atžalų pasektų manimi ir susidomėtų medicina, bet suvokiu, kad nebūtinai viskas turi būti, kaip norėčiau.

Kevos padedama maudausi vonioje ir mąstau, kad mano palikuonims pagelbėjo laiminga dalia, buklus protas ir šeimos ryšiai. Ir kad mano mylimai Indijai prireiks dar šimto metų, kol jos gatvėse badaujantys milijonai gaus nors trupinėlį svarbiausioms reikmėms patenkinti. Kiek įstengdama daugelį metų mėginau jiems padėti, tačiau suvokiu, kad mano pastangos – tai tik raibulys vandens paviršiuje prieš riaumojantį skurdo ir nepriteklių tvaną.

Kantriai sėdėdama, kol Keva gobsto mane naujuoju sariu, gimtadienio proga dovanotu dukters Munos, nusprendžiu šiandien nepasiduoti ašaringoms mintims. Kiek įmanydama stengiausi palengvinti gyvenimą tiems, su kuriais teko susidurti, ir turiu būti tuo patenkinta.

Vi d u r n a k č i o ro ž ė

15

– Jūs žavinga, ponia Čavan.

Matydama savo atspindį veidrodyje suprantu ją gudraujant, bet myliu ją ir už tą apgaulę. Pirštai siekia perlų, beveik aštuoniasdešimt metų kabančių man ant kaklo. Testamentu paliksiu juos Munai.

– Jūsų duktė atvyksta vienuoliktą, o kiti šeimos nariai – dar po valandos. Kur norėtumėt laukti, kol jie susirinks? Šypsausi jai, mat jaučiuosi gerokai supanašėjusi su raudonmedžio krėslu.

– Pasodink mane prie lango. Noriu matyti savo kalnus.

Ji padeda man atsistoti, švelniai priveda prie krėslo su ranktūriais ir pasodina.

– Gal dar ką nors atnešti, ponia?

– Nieko. Eik į virtuvę ir paragink mūsų virėją sužiūrėti pietų valgiaraštį.

– Klausau, ponia.

Perkelia nuo naktinio stalelio varpelį man po ranka ir išeina pro duris.

Atsuku veidą saulei, jau žeriančiai spindulius pro didžiulius kalvos viršūnėje įsikūrusio mano vienaukščio langus. Lepindamasi atokaitoje kaip katė, menu išėjusius draugus, kurie šiandien nesusirinks švęsti kartu su manimi. Mylimiausia mano draugė Indira mirė prieš penkiolika su viršum metų. Prisipažinsiu, tai buvo vienas retų atvejų mano gyvenime, kai palūžusi apsiraudojau. Net mano dukters atsidavimas negali prilygti tai meilei ir draugystei, kurią man dovanojo Indira. Iki pat mirties likusi egocentriška ir vėjavaikė Indira visada ištiesdavo ranką, kai man labiausiai jos reikėdavo. Žvelgiu į rašomąjį stalelį nišoje kitapus kambario ir vis grįžtu mintimis prie to, kas užrakinta jo stalčiuje. Trijų šimtų puslapių laiškas. Jis, nuo pat pradžių pasakojantis mano gyvenimo isto-

16

Lucinda Riley

riją, rašytas mylimam mano sūnui. Bėgant metams ėmiau būgštauti, kad užmiršiu kokias nors smulkmenas, kad mano atmintyje jos išbluks kaip grūdėta, nespalvota nebyliojo kino juosta.

Jei mano sūnus dar gyvas (o tuo iki šios dienos tikiu), jam yra paruoštas pasakojimas apie motinos gyvenimą ir negęstančią meilę prarastam vaikeliui. Arba apie tai, kaip ji buvo priversta jį palikti...

Pradėjau rašyti tą pasakojimą būdama pusamžė ir manydama, kad jo gali bet kurią akimirką prireikti. Tačiau tas pasakojimas nepaliestas ir neatverstas išgulėjo beveik penkiasdešimt metų, nes jis nemėgino manęs susirasti, o aš irgi iki šiol jo neradau.

Net mano duktė nežino mano gyvenimo istorijos iki tos akimirkos, kai atėjo į šį pasaulį. Kartais mane graužia sąžinė, kad neatskleidžiau jai tiesos. Tačiau manau, kad jai turėtų pakakti mano meilės, kuri buvo atimta iš jos brolio. Žvilgteliu į rašomąjį stalelį ir mintyse regiu gelstančių popieriaus lapų pluoštą jo viduje. Ir prašau dievų parodyti man kelią.

Kai mirsiu, – o tai įvyks netrukus, – būtų siaubas, jei tie lapai patektų į blogas rankas. Kelias akimirkas svarstau, ar nepakūrus židinio ir nepaprašius Kevos šūstelti į jį tuos lapus. Tačiau nejučia papurtau galvą. Niekada tam nepasiryšiu – o kas, jei netyčia vis dėlto jį rasiu? Vis tiek dar yra vilties. Šiaip ar taip, juk išgyvenau iki šimto metų – galiu išgyventi ir iki šimto dešimt.

Tačiau kam reikėtų patikėti tuos lapus, jei...

Mintimis karta po kartos peržvelgiu savo šeimos narius.

Kaskart paminėjusi kurio nors vardą įsiklausau, kokį nurodymą gausiu iš aukščiau. Ir apsistoju ties vienu iš savo proanūkių.

Aris Malikas, vyriausiojo mano anūko Viveko vyriausiasis sūnus. Tyliai susijuokiu pajutusi nugara nubėgantį šiurpuliuką – tai ženklas, gautas iš aukštesnių jėgų, žinančių kur kas daugiau,

Vi d u r n a k č i o ro ž ė

17

nei man pavyko sužinoti per visą gyvenimą. Aris vienintelis iš mano palikuonių turėjo laimę gimti mėlynakis. Vienintelis po dingusio mylimo mano sūnelio.

Sutelkiu dėmesį mėgindama prisiminti, kas dar jį skiria iš kitų, – guodžiuosi, kad turėdamas vienuolika proanūkių net dukart už mane jaunesnis žmogus sunkiai ką nors apie juos prisimintų. Be to, jie pasklidę po visą Indiją ir retai juos matau.

Ario tėvui Vivekui iš visų mano vaikaičių pavyko daugiausia užgyventi turto. Jis visada turėjo galvą, nesvarbu, kad nuobodokas. Vivekas inžinierius ir pakankamai uždirba, kad žmona ir trys vaikai gyventų visko pertekę. Jei atmintis manęs neapgauna, Aris mokslus ėjo Anglijoje. Nuo mažens buvo guvaus proto, tačiau ką veikė baigęs mokyklą, jau iškrito iš galvos. Šiandien išsiaiškinsiu. Stebėsiu jį. Net neabejoju – pamatysiu, ar pasitvirtins dabartinė mano nuojauta.

Patogiau įsitaisiusi ir nusiraminusi, kad greičiausiai išsprendžiau dilemą, užsimerkiu ir pasiduodu snauduliui.

– Kur jį nelabasis nešioja? – nekantraudama sukuždėjo Samyna Malik vyrui į ausį. – Prisižadėjo bent šįkart nevėluoti, – pridūrė nužvelgdama susirinkusią visą Anahitos šeimą ir artimuosius.

Susirinkę aplink senąją damą elegantiškoje vienaukščio svetainėje, svečiai užvertė sukaktuvininkę dovanomis ir sveikinimais.

– Nepanikuok, Samyna, – ramino žmoną Vivekas, – atsiras mūsų sūnus.

– Aris žadėjo pasitikti mus stotyje, kad dešimtą užkiltume į kalną kaip viena šeima... Sakau tau, Vivekai, tas vaikas visiškai negerbia tėvų, man tiesiog...

18

Lucinda Riley

– Cit, pjari*, juk jis – veiklus vyriškis, be to, geras vaikis.

– Sakai? – suabejojo Samyna. – Dar neaišku. Kai tik skambinu jam į namus, kaskart atsiliepia vis kitas moteriškas balsas. Žinai gi, kaip ten yra tame Mumbajuje, tarp Bolivudo pajodžargų ir verslo ryklių, – vėl prašneko pakuždom, kad jų pašnekesio nenugirstų kiti šeimos nariai.

– Na taip, o mūsų sūnui jau dvidešimt penkeri ir jis turi savo verslą. Pats savimi pasirūpins, – atsakė Vivekas.

– Patarnautojai laukia jo įžengiant, kol kas neneša šampano tostui paskelbti. Keva nerimauja, kad tavo senelė pervargs, jei versim dar ilgiau laukti, – atsiduso Samyna. – Jei Aris per dešimt minučių nepasirodys, paprašysiu tęsti sveikinimus be jo.

– Na, ar nesakiau, kad šito neprireiks, – plačiai šypsodamas tarė Vivekas, pro duris įžengus mylimiausiam sūnui. – Mama kaip visada ėmė panikuoti, – nusišypsojo Ariui šiltai jį apkabindamas.

– Žadėjai būti stotyje. Visą valandą laukėm! Kur buvai dingęs? – susiraukusi Samyna užsipuolė sūnų, nors ir žinodama, kad bus nugalėta jo žavesio.

– Atleisk, mamut, – pergalingai nusišypsojęs, Aris suėmė motinos ranką. – Teko užtrukti, mėginau skambinti tau į mobilųjį. Bet kaip visada niekas neatsiliepė.

Aris su tėvu persimetė gudriomis šypsenėlėmis. Samynos nemokėjimas naudotis mobiliuoju telefonu buvo tapęs šeimos juokų tema.

– Na, šiaip ar taip, aš jau čia, – pasakė jis dairydamasis ir nužvelgdamas aplink susirinkusią savo gentį. – Gal praleidau ką svarbaus?

* Mieloji, brangioji (hindi).

Vi d u r n a k č i o ro ž ė

19

– Ne, be to, tavo prosenelė buvo smarkiai užsiėmusi priimdama kitų palikuonių sveikinimus – tikėkimės, nepastebėjo tavęs vėluojant, – paaiškino Vivekas.

Susispietusiame būryje, vienijamame bendro kraujo, Aris atsigręžęs susirado akimis matriarchę, kurios genai lyg nematomos gijos siejo kelias kartas. Pažvelgęs į prosenelę, iškart sutiko į jį įsmeigtą giedrą klausiamą žvilgsnį.

– Ari! Taip ir maniau, kad galų gale mums pasirodysi, – nusišypsojo ji. – Eikš, pabučiuok prosenelę.

– Nors tavo močiutei visas šimtas, niekas neprasprūsta jai pro akis, – sušnibždėjo Vivekui Samyna.

Anahita ištiesė sudžiūvusias rankas norėdama apkabinti Arį, minia prasiskyrė ir visų susirinkusiųjų akys nukrypo į jį. Priėjęs Aris priklaupė priešais ją, žemu pranam* reikšdamas pagarbą ir laukdamas palaiminimo.

– Nani**, – pradėjo meiliu kreipiniu, kuriuo ją buvo įpratę vadinti anūkai ir proanūkiai. – Atleisk, kad vėluoju. Iš Mumbajaus tolimas kelias, – paaiškino.

Pakėlęs akis sutiko skvarbų jos žvilgsnį, kuriuo ji tarytum mėgino pažvelgti į pačią jo sielą.

– Nieko baisaus, – sausi, laibi it vaiko piršteliai palytėjo jam skruostą lyg drugelio sparnas. – Nors žinai ką, – ji prislopino balsą iki kuždesio, kad girdėtų tik jis, – aš iš vakaro visada pasitikrinu, ar gerai nustačiau žadintuvą, – ji mirktelėjo jam ir mostelėjo stotis. – Mudu dar pasikalbėsim. Matau, Keva nenustygsta, nori pradėti iškilmes.

– Žinoma, nani, būtinai, – stodamasis Aris pajuto, kaip rausta. – Būk pasveikinta, gražaus gimtadienio! * Nusilenkimas sveikinantis sudėjus rankas (hindi). ** Senelė iš motinos pusės (hindi).

20

Lucinda Riley

Grįždamas prie tėvų Aris patyliukais nusistebėjo, iš kur prosenelė gali žinoti tikrąją jo vėlavimo priežastį.

Tądien viskas klostėsi, kaip ir buvo numatyta: Vivekas, kaip vyriausiasis Anahitos vaikaitis, pasakė už širdies griebiančią kalbą apie nepaprastą jos gyvenimą. Atsirišo šampano suvilgyti liežuviai, pamažu ištirpo po ilgo laiko susitikusių giminaičių šaltukas. Bendraamžiams palikuonims vėl susiradus vietą giminės hierarchijoje, prislopo prigimtinės rungtynės dėl viršenybės, jaunesnieji atsikratė drovumo ir rado bendrą kalbą su vyresniaisiais.

– Tu tik pažiūrėk į savo sūnų! – tarė Vivekui Anahitos duktė Muna. – Pusseserės dėl jo alpsta. Metas jam pagalvoti apie vestuves, – užbaigė mintį.

– Kažin, ar jis tam pritartų, – niurgztelėjo Samyna anytai. – Šiais laikais vaikinai, regis, ieško savosios iki trisdešimties.

– O jūs neketinat parinkti jam mergaitės? – pasiteiravo Muna.

– Žinoma, parinktume, bet kažin ar jis klausys, – atsiduso Vivekas. – Aris – naujos kartos atstovas, savo likimo kalvis. Turi savo verslą, keliauja po pasaulį. Dabar kiti laikai, mamut, mes su Samyna turim savo vaikams iš dalies leisti pasirinkti vyrus ir žmonas.

– Nejaugi? – kilstelėjo antakį Muna. – Labai jau šiuolaikiškai mąstai, Vivekai. Kad ir kaip būtų, judviem visai neblogai kartu.

– Taip, mamut, – pritarė jai Vivekas imdamas žmoną už rankos. – Jūs gerai man parinkote gyvenimo draugę.

Jis nusišypsojo.

– Tačiau mums jau tektų plaukti prieš srovę, – pridūrė Samyna. – Jaunimas šiais laikais elgiasi kaip tinkamas, vadovaujasi savo galva, – norėdama pakeisti temą, metė žvilgsnį į Anahitą. – Jūsų mama, kaip matau, šiandien laiminga, – pasakė ji Munai. – Ji išties kažkoks gamtos stebuklas.

Vi d u r n a k č i o ro ž ė

21

– Taip, iš tikrųjų, – atsiduso Muna, – bet man neramu, kad ją šitoje pakriaušėje prižiūri vien Keva. Žiemą čia taip šalta, kad jos kaulams tikrai ne į sveikatą. Kiek kartų prašiau persikelti pas mus į Guhagarą, ten ją prižiūrėtume. Bet, aišku, ji spyriojasi.

Sako čia jaučianti glaudesnį ryšį su savųjų vėlėmis ir, žinoma, savo praeitimi.

– Paslaptinga praeitimi, – kilstelėjo antakį Vivekas. – Mamut, gal tau kaip nors pavyktų iš jos išgauti, kas buvo tavo tėvas? Žinau, jis mirė iki tau gimstant, bet visos kitos mano žinios miglotos.

– Kai buvau maža, mėginau sužinoti – pamenu, kaip įkyrėdavau jai klausimais, bet dabar, – truktelėjo pečiais Muna, – jei ji nori pasilaikyti savo paslaptis, tebūnie. Pasaulyje nėra tokių gimdytojų, kurie labiau mylėtų savo vaiką negu ji mane, tad nenoriu užgauti jai širdies.

Susiradusi akimis motiną, Muna šiltai pažvelgė į ją, o Anahita, sugavusi dukters žvilgsnį, pamojo jai kviesdama prieiti.

– Klausau, madži, kas nutiko? – paklausė Muna prisigretinusi prie motinos.

– Trupučiuką pavargau, – Anahita nurijo žiovulį. – Norėčiau prigulti. Bet pirma gal galėtum atsiųsti vyriausią mano proanūkį Arį.

– Būtinai.

Padėjusi motinai atsistoti, Muna pavedėjo ją pro giminaičių būrį. Priekin žingtelėjo Keva, kaip visada nesitraukianti nuo savo šeimininkės.

– Mama norėtų pailsėti, Keva. Gal nuvestum ją prigulti?

– Žinoma – juk ji privargo per dieną.

Muna nusekė jiedvi akimis ir grįžo pas Viveką su žmona.

– Nuėjo pailsėti, bet prašė, kad po kokios valandos pas ją ateitų Aris, jei galės.

– Tikrai? – Vivekas suraukė antakius. – Įdomu, ko.

22

Lucinda Riley

– Nežinomi mano motinos minčių keliai, – atsiduso Muna.

– Na, tada turiu jam pasakyti – nugirdau, kad neketina ilgiau užtrukti. Ryt anksti jam reikia į kažkokį verslo susitikimą Mumbajuje.

– Na, bent kartą tegul šeima būna svarbiau už reikalus, – pareiškė Samyna. – Einu jo paieškoti.

Iš motinos išgirdęs, kad po valandos yra kviečiamas pas prosenelę, Aris, kaip tėvas ir pranašavo, nėmaž neapsidžiaugė.

– Negaliu praleisti šito lėktuvo, – paaiškino. – Suprask, mamut, turiu rūpintis savo verslu.

– Na ką, tada prašysiu tavo tėvo pasakyti savo senelei, kad vyriausiasis jos proanūkis neranda laiko su ja pasikalbėti, kai ji pageidauja.

– Mamut, bet... – pamatęs rūškaną motinos veidą, Aris atsiduso. – Tebūnie, – linktelėjo. – Pasilieku. Atleisk, pasiieškosiu vietos, kur yra ryšys, – turėsiu atidėti susitikimą.

Samyna žvilgsniu nulydėjo nueinantį sūnų, įbedusį akis į mobilųjį telefoną. Nuo pat gimimo jis buvo atkaklus vaikas ir, kaip kiekviena motina, ji buvo itin atlaidi pirmagimiui. Jis visada jai buvo išskirtinis – nuo pat tos sekundės, kai pirmąkart atmerkė akis, kurių mėlynumas ją tiesiog pribloškė. Vivekas dėl tų sūnaus akių vis erzino žmoną, neva abejodamas jos ištikimybe. Tie juokai baigėsi jiems apsilankius pas Anahitą ir iš jos išgirdus, kad velionis Munos tėvas taip pat buvo mėlynakis.

Aris buvo šviesesnio gymio už brolį ir seserį, veriantis jo žvilgsnis prikaustydavo visų dėmesį. Šitiek jo gavęs per savo dvidešimt penkerius gyvenimo metus, be abejo, buvo kiek išpuikęs.

Tačiau išganingai malonus būdas saugojo jį nuo šiurkštumo. Iš visų vaikų Aris motinai buvo meiliausias, kilus kokiam nesusipratimui akimirksniu stodavo į jos pusę. Tai truko, kol jis pareiškė pradedantis savo verslą ir išsidangino į Mumbajų...

Vi d u r n a k č i o ro ž ė

23

Šiandien giminės susibūrime apsilankęs Aris atrodė gerokai atšiauresnis, pasinėręs į savo mintis, ir atvirumo sau valandėlėmis Samyna prisipažindavo, kad jis vis mažiau jai patinka. Grįždama nuo sūnaus pas vyrą meldė, kad tai būtų laikina.

– Jau gali ateiti vyriausiasis mano proanūkis, – pareiškė Anahita, Kevos pasodinta lovoje ir apkamšyta išpurentomis pagalvėmis.

– Gerai, ponia. Pakviesiu.

– Ir norėčiau, kad niekas mums netrukdytų.

– Supratau, ponia.

– Labą vakarą, nani, – po kelių sekundžių žvaliai įžengęs pro duris pasisveikino Aris. – Gerai pailsėjai?

– Taip, pailsėjau, – Anahita mostelėjo į krėslo pusę. – Prisėsk, Ari. Ir atleisk, kad sugrioviau tau rytdienos verslo planus.

– Niekis, – Aris šiandien antrąkart pajuto skruostus užplūstant raudonį, – anokia bėda. Žiūrėdamas į skvarbias jos akis stebėjosi, kaip ji šitaip moka skaityti jo mintis.

– Tavo tėvas man sakė, kad gyveni Mumbajuje ir sėkmingai suki verslą.

– Na, kol kas nepasakyčiau, kad labai sėkmingai, – atsakė Aris. – Bet labai stengiuosi, kad taip ir būtų.

– Matau, esi ambicingas jaunuolis. Neabejoju, ateis diena, kai tavo pastangos duos vaisių.

– Ačiū, nani, už padrąsinimą.

Aris matė, kaip prosenelė vos įžiūrimai šyptelėjo.

– Žinoma, tie vaisiai gali ir neatnešti to džiaugsmo, kokio dabar tikiesi. Gyvenimas – toli gražu ne vien darbas ir turtai.

Vis dėlto šią tiesą turėsi pats atrasti, – pridūrė ji. – O dabar pa-

24

Lucinda Riley

klausyk, Ari, noriu tau kai ką įteikti. Atrakink šiuo raktu biuro stalčių ir išimk iš jo ten gulintį popierių pluoštą.

Aris paėmė raktą iš prosenelės saujos, pasuko jį spynoje ir išėmė iš stalčiaus pageltusį seną rankraštį.

– Ir kas gi čia? – paklausė jos.

– Tavo prosenelės gyvenimo istorija. Surašiau ją, kad liktų atminimas apie prarastą mano sūnų. Deja, taip jo ir neradau.

Aris matė, kaip sudrėko Anahitos akys. Kadaise jis buvo girdėjęs tėvą kalbant apie Anglijoje mirusį kūdikį – ten jo prosenelė buvo atsidūrusi per Didįjį karą. Kiek įstengė prisiminti, grįždama į Indiją turėjo jį palikti. Rodos, Anahita nenorėjo tikėti, kad jos sūnelis mirė.

– O aš maniau, kad...

– Taip, žinau, tau sakyta, kad man buvo išduotas jo mirties liudijimas. O aš – viso labo nelaiminga motina, aiman, susipykusi su protu ir negalinti patikėti savo numylėto vaikelio mirtimi.

Nesmagiai pasijutęs Aris pasimuistė krėsle.

– Teko girdėti tokių kalbų, – nesigynė jis.

– Žinau, ką galvoja maniškiai – beveik esu tikra, kad ir tu manai tą patį, – tvirtai tęsė Anahita. – Bet patikėk – daugiau dalykų dangus ir žemė slepia*, nei gali paaiškinti žmogaus išduoti dokumentai. Neįmanoma numoti ranka į tai, ką byloja motinos širdis, motinos siela. Klausyk, ką pasakysiu: mano sūnus nemiręs.

– Tikiu, nani.

– Matau, kad netiki, – Anahita truktelėjo pečiais. – Bet man vis vien. Kita vertus, iš dalies ir aš pati kalta, kad šeima manimi netiki. Juk taip jiems ir nepaaiškinau, kas nutiko prieš daugybę metų. * Užuomina į Shakespeare’o „Hamletą“: „Daugiau dalykų, / Horatio, dangus ir žemė slepia, / Nei jūsų filosofija aprėpia“ (vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas).

Vi d u r n a k č i o ro ž ė

25

– Kodėl gi?

– Nes... – Anahita susimąsčiusi nukreipė žvilgsnį į savo mylimuosius kalnus. Ir palengva papurtė galvą. – Bus negerai, jei dabar tau imsiu pasakoti. Viskas yra čia surašyta, – ji pirštu bakstelėjo į popieriaus lapus Ario rankose. – Kai ateis laikas, – o tu suprasi, kada jis ateis, – galbūt perskaitysi mano pasakojimą.

Tada jau pats nuspręsi, ar imtis tolesnio tyrimo.

– Supratau, – atsakė Aris, nors nieko nesuprato.

– Nieko daugiau tavęs neprašau, tik iki mano mirties niekam iš mūsiškių nepasakok, ką čia rasi parašyta. Į tavo rankas atiduodu savo gyvenimą, Ari. Kaip supranti, – Anahita patylėjo, – mano laikas šioje žemėje sparčiai senka.

Aris, priblokštas jos pareikšto noro, išplėtęs akis žiūrėjo į prosenelę.

– Nori, kad perskaityčiau ir paskui imčiau aiškintis, kur yra tavo sūnus? – pasitikslino.

– Kaip tik to ir noriu.

– Tačiau nuo ko man pradėti?

– Aišku, nuo Anglijos, – įrėmė į jį akis Anahita. – Paseksi mano pėdomis. Viskas, ką tau reikia žinoti, surašyta lapuose, kuriuos laikai rankose. Be to, kaip man sakė tavo tėvas, esi lyg ir kompiuterių bendrovės savininkas. Tad kam jau kam, o tau tas žuviatinklis tikrai turėtų būti prieinamas.

– Norėjai pasakyti „žiniatinklis“? – susijuokė Aris.

– Na taip, dėl to ir manau, kad tu akies mirksniu rasi, kur prasidėjo visa istorija, – užbaigė Anahita.

Aris įkandin prosenelės nukreipė akis į kalnus už lango.

– Nuostabus vaizdas, – pasakė norėdamas jai pasigerinti.

– Išties – dėl to niekur iš čia ir nenoriu keltis, nors mano duktė ir nepatenkinta. Netrukus ateis diena, kai iškeliausiu į aukštybes, aukščiau už tas viršukalnes, ir tai bus laimė. Ten su-

26

Lucinda Riley

tiksiu daugybę žmonių, kurių gedėjau būdama gyva. Bet, jei ir tada bus kaip dabar, tarp jų nerasiu to, kurį labiau už visus norėčiau pamatyti.

– Iš kur žinai, kad jis gyvas?

Anahitos žvilgsnis vėl nukrypo į horizontą, o netrukus ji užmerkė pavargusias akis.

– Jau sakiau, viskas surašyta mano pasakojime.

– Neabejoju, – Aris suprato, kad priėmimas baigtas. – Paliksiu tave ilsėtis, nani.

Anahita jam linktelėjo. Atsistojęs Aris pagerbė prosenelę įprastu pranam ir pabučiavo į abu skruostus.

– Sudie, manau, greitai susitiksim, – tarstelėjo žengdamas durų link.

– Gal ir taip, – atsakė ji.

Jau išėjęs už durų Aris, pastūmėtas ūmai kilusios nuojautos, grįžo atgal.

– Nani, kodėl pasirinkai mane? Kodėl neatidavei šito rankraščio savo dukteriai arba mano tėvui?

Anahita įrėmė į jį skvarbų žvilgsnį.

– Dėl to, Ari, kad toji istorija, kurią laikai rankose, gal ir yra mano praeitis, bet kartu ji tavo ateitis.

Aris iš jos išėjo gerokai nukamuotas. Žingsniuodamas per vienaukščio kambarius pasuko prie lauko durų, šalia kurių po drabužių kabykla kėpsojo jo portfelis. Sukrovęs į jį pageltusius lapus, patraukė į svetainę. Jį pamačiusi iškart prisistatė močiutė Muna.

– Ko jai iš tavęs reikėjo? – paklausė anūko.

– Et, – nerūpestingai atsakė Aris, – netiki, kad jos sūnus miręs, ir nori, kad Anglijoje rasčiau jo pėdsakus. Įspūdžiui sustiprinti jis pavartė akis.

– Ir vėl! – Muna lygiai taip pat teatrališkai pavartė akis. –

Vi d u r n a k č i o ro ž ė

27

Klausyk, aš tau parodysiu jo mirties liudijimą. Jos sūnus mirė maždaug trejų metukų. Nesivargink, Ari, – Muna uždėjo ranką anūkui ant peties, – nekreipk dėmesio. Deja, tai tik senutės vaizduotė, tau tikrai neverta dėl jos švaistyti savo brangaus laiko. Paklausyk manęs. Aš viso to klausiausi kur kas ilgiau už tave. Na, o dabar, – nusišypsojo Muna anūkui, – eime, išgersi su saviškiais šampano taurę prieš kelionę.

Aris įsėdo į paskutinį lėktuvą iš Bagdogros į Mumbajų. Mėgino susitelkti į skaičius, bet akyse stovėjo Anahitos veidas. Šiaip ar taip žiūrėsi, močiutė teisi – Anahita nelabai susigaudo tikrovėje.

Kita vertus, akis į akį prosenelė pasakė tokių stulbinamų dalykų, kurių niekaip negalėjo iš anksto apie jį žinoti. Gal tame jos rašytame pasakojime vis dėlto kažkas yra... gal ir vertėtų grįžus namo rasti laiko jį peržvelgti.

Nors jau buvo po vidurnakčio, Mumbajaus oro uosto atvykstančiųjų sutikimo salėje Ario laukė dabartinė jo mergina Bambi.

Likusi nakties dalis maloniai praėjo jo bute langais į Arabijos jūrą, mėgaujantis liaunu merginos kūnu.

Rytą jis atsibudo jau iškart pavėlavęs į sutartą susitikimą ir, dėdamas į portfelį reikiamus dokumentus, išėmė Anahitos įteiktą lapų pluoštą.

Vieną dieną rasiu laiko jį perskaityti, pagalvojo mesdamas rankraštį į apatinį rašomojo stalo stalčių ir išskubėjo iš namų.

© Astrid Waller

Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų rašytoja,

po aktorystės atsidėjusi rašymui ir sulaukusi sėkmės: jos romanai „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“ iš karto užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis. „Vidurnakčio rožė“ – romanas apie šeimos paslaptį, džiazo amžiaus Londoną ir paklusimą širdies balsui.

9 786094 661471

www.lucindariley.com www.facebook.com/lucindarileyauthor www.twitter.com/lucindariley

IDURNAKČIO ROŽĖ

ISBN 978-609-466-147-1

V

Amerikietė aktorė Rebeka Bradli turėjo džiaugtis ir švytėti – jos partneris Džekas jai pasipiršo. Kas gali būti nuostabiau nei dviejų Holivudo žvaigždžių sužieduotuvės! Tačiau iš tiesų nuolatinis žiniasklaidos persekiojimas ir varžymasis dėl populiarumo su Džeku ją išsekino taip, kad pasiūlymas filmuotis kostiuminėje dramoje, vykstančioje XX a. trečiajame dešimtmetyje, Rebekai pasirodė kaip išsigelbėjimas. Ji vyksta į Angliją, Dartmurą, nuošalų Astberio dvarą. Gal ten pagaliau grįš ramybė? Tačiau pasirodo, kad dvaro šeimininko senelė ledi Violeta stulbinamai panaši į... Rebeką.

Kilusi iš Amerikos, mirusi gimdydama, ledi Violeta sužadina Rebekos smalsumą; be to, ji juk turi vaidinti ledi Violetos laikų personažą! Dvare pasirodžius jaunam indui Ariui, kurį prosenelės Anahitos palikimas atveda į Astberį, praeitis ima skleistis. Indijos egzotika, pašėlęs trečiojo dešimtmečio Londonas ir dabartis, kurioje Rebekai su Ariu žingsnis po žingsnio veriasi ne tik Anahitos istorija, bet ir tamsi paslaptis, tarsi debesis tvyranti virš Astberių dinastijos...

LUCINDA RILEY

– Ji vadinama vidurnakčio rože – tai gana paslaptingas augalas. Ją prisimenu nuo tada, kai čia esu, seniai jau turėjo nunykti. Tačiau kasmet pražysta lyg ką tik pasodinta.

V

idurnakčio rožė LUCINDA RILEY