Mūsų brangioji Gražina by knygos.lt

Vilnius, 2025

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Viršelyje: Gražina Balandytė – Georgijaus Ter-Ovanesovo nuotrauka iš Gražinos ir Andriaus Čygų asmeninio archyvo. Viršelyje ir priešlapiuose: Enrikos Samulionytės fotografijos, kuriose užfiksuotas Konstantino Eugenijaus ir Gerardo Algirdo Stanislovo Šatūnų vitražas, puošiantis Gražinos ir Andriaus Čygų butą

ISBN 978-609-487-597-7

Gražina tik numodavo ranka sulaukusi palyginimų su garsiausiomis to meto ekrano žvaigždėmis Sophia Loren ar Marilyn Monroe. Ir kartojo, kad jos jaunystės metais aktorės grožis apskritai buvo laikomas labiau trūkumu nei pranašumu.

Knygos viršelio nuotraukos autorius –fotografas Georgijus Ter-Ovanesovas, garsėjęs ryškiausių sovietinio kino žvaigždžių portretais. Ši fotosesija turėjo atspindėti Gražinos laisvalaikį namuose apie 1966

Čia ji gyvena nuotraukose, paveiksluose, daiktuose, tyloje. Kiekvienas kadras – tarsi durys į kitą laiką. Vienas likęs Andrius saugo jųdviejų namus. Kambariai dar mena šanelių kvapą, vitražo siena tebemeta šviesos šešėlius – viskas čia primena gražiausius jų metus.

Tylos! Vyksta gyvenimo repeticija

Su Gražina niekada nesusitikome gyvai, bet likimas rado keistą būdą mus supažindinti. Pirmasis „pasimatymas“ įvyko 2020-aisiais Nacionaliniame Kauno dramos teatre per jos laidotuves. Dirbau viename iš naujienų portalų ir gavau redakcijos užduotį – parašyti apie garsios aktorės laidotuves.

Tada dar nė nenutuokiau, kad tai tik pažinties įžanga. Negalėjau nujausti, kad po kelerių metų apie ją rašysiu knygą. Bet ar tai galima vadinti susitikimu? Gal taip? Jo didenybė atsitiktinumas kartais ženklus sudėlioja labai keistai.

Sulaukusi pasiūlymo parašyti knygą apie Gražiną Balandytę, suabejojau –kaip parašysiu apie žmogų, apie aktorę, apie moterį ir kūrėją, neturėjusi galimybės jos pažinti? Galbūt geriau tą padarytų jos artimieji? Ją pažinoję, jautę.

Tačiau, kiek pasvarsčiusi, pasakiau „taip“. Mintys dėliojosi tarsi savaime, kalbėjausi su Gražinos vyru Andriumi Čygu, jos kolegomis, bičiuliais ir daug laiko praleidau prie aktorės archyvo. Buvo visko – kartais nuoširdžiai juokiausi, kartais graudinausi, o kartais atrodė, kad esu jos gyvenime, jos kasdienybėje, jos laukime, tikėjime, kūryboje. Jaučiuosi tarsi įėjusi pro tyliai prasivėrusias atsargines duris. Būdama ten, kur ji manęs nekvietė ir, žinoma, nelaukė. Tarsi liesčiausi prie jos giliausių paslapčių, likusių senuose rašytuose laiškuose su nusitrynusiomis rašalo žymėmis.

Vienu metu pajutau, kad mudvi kalbamės, ir aš kažkodėl į ją kreipiuosi „tu“.

Keistas tas jausmas štai taip pažinti žmogų. Keistas, bet labai stiprus. Neabejoju – jei šiandien Gražina būtų gyva, ši knyga būtų visai kitokia. O gal jos nė nebūtų? Vartydama aktorės archyvą perskaičiau vieną iš daugybės

interviu, kuriame ji, paklausta apie knygą, be užuolankų atsakė: ne, niekada nerašysiu apie save.

Ir nerašė. Gal buvo per kukli, gal tam neturėjo laiko, o gal ne tie prioritetai. Sunku rasti atsakymus į klausimus tada, kai žmogaus nebėra. Bet kad Gražina

Balandytė verta atsiminimų – turbūt neprieštaraus nė vienas. Ji – legenda.

Ne tik nuostabioji Pamela iš paskutinio savo spektaklio „Mūsų brangioji Pamela“. Jo premjera įvyko aktorei įpusėjus aštuntą dešimtį – tarsi vainikas po visos jos kelionės teatre. Ji žinojo: tai pabaiga. Paskutiniai žingsniai scenoje, paskutinės rankose laikomos gėlės, paskutinės ovacijos. Ir paskutinė šviesa, kuri krinta nuo rampos. Ką tada galvojo? Kad bus čia tiek, kiek leis teatro dievai, kiek jai skirta?

Į sceną ji iš tikrųjų lipo tol, kol galėjo. Kiek leido kūnas, nešė jėgos, kol liepsnojo vidinė šviesa būti. Kartais – per fizinį skausmą, tyliai pasiremdama

į kolegos ranką. Bet visada – iš meilės scenai. Iš begalinės pagarbos žiūrovui.

Gražina išėjo nužydėjus liepoms ir praėjus lygiai mėnesiui po jos gimtadienio, sulaukusi 83 metų. Tai buvo liepos 27-oji. Septynetas jos gyvenime –kažkuo ypatingas. Gražina gimė 1937 metų birželio 27 dieną. Daug gyvenimo metų praleido 27-uoju numeriu pažymėtame bute septintame aukšte. Įeinant į namus jai tekdavo surinkti šešiaženklį kodą, kuriame – du septynetai. Automobilio, kurį ji trumpai vairavo, valstybiniame numeryje irgi buvo du septynetai. Gražina palaidota Petrašiūnų kapinėse septintuoju numeriu paženklintame kvartale.

Aktorė buvo pašarvota Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje ir taip atliko paskutinį savo vaidmenį. Vaidmenį, kuriame nebuvo žodžių. Ir to ypatingo jos juoko. Išnešant urną Laisvės alėjoje žinomą aktorę išlydėjo šimtai kūrybos gerbėjų. Jautrios, nepamirštamos akimirkos. Kaip ir paskutinis jos gyvenimo etiudas – važiuojant į Petrašiūnų kapines staiga neužsivedęs laidojimo namų automobilis. Lyg Gražina dar nenorėtų išeiti, dar bent akimirką.

Tada, kai pasakiau „taip“ šiai knygai, dar nežinojau, nesupratau, kokią didžiulę atsakomybę sutikau prisiimti. Kuo ilgiau gilinausi į Gražinos gyvenimą, tuo aiškiau jaučiau, koks jis sudėtingas, gilus, daugiasluoksnis. Frazė

Laiškuose – Gražinos gyvenimo šnabždesiai, sakiniai apie meilę, ilgesį, tikėjimą. Kiekvienas vokas – kaip nedidelė uždanga, po kuria slepiasi paslaptys

„legendinė Lietuvos aktorė“ yra apie nieką. Ji lyg blizgantis popierėlis. Per paprasta. Joje nėra švelnumo, ironijos, jėgos. Nėra gyvenimo.

Aš tiek daug jos norėčiau paklausti.

Labai gerai atsimenu pirmąjį įspūdį įžengus į dabar jau Andriaus, o seniau – į jų bendrus namus Kaune. Koridoriuje – vitražo siena, iš karto šiuos namus išskirianti iš daugybės panašių būstų. Tai buvo Andriaus idėja, nes, sakė jis, vitražo siena simbolizuotų teatro scenos uždangą su rūtos šakele.

Čia pat, koridoriuje, paskutinio spektaklio afiša, Juzefos Čeičytės, Jūračio Zalenso paveikslai. Kiek labiau į dešinę – garsioji virtuvė, kur kelerius metus buvo filmuojama televizijos laida „Ponios Gražinos virtuvė“. Perėjus virtuvę – kambarys, kur dabar saugomas visas aktorės archyvas. Čia ji praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Jau daug metų ant kambario durų kabo spektaklio „Biografija: vaidinimas“ skirtukas „Tylos! Vyksta gyvenimo repeticija“. Keista, bet šį užrašą pastebėjau jau po visko, kai vežiau knygos rankraštį aktorės vyrui.

Čia, šiame kambaryje, ją ir slaugė Andrius, kitų žmonių paskutiniais savo gyvenimo metais ji matyti nenorėjo. Tiksliau, nenorėjo, kad jie matytų ją tokią bejėgę ir pažeidžiamą. Kambaryje – daugybė Gražinos nuotraukų. Likę net kvepalai, šaneliai, kurių išmesti Andrius tiesiog negalėjo.

Šiuose namuose praleidau kelis mėnesius. Andrius išsaugojo didžiulį savo žmonos archyvą. Įsidrąsinusi vaikštinėjau po jų namus tarsi po savus, tarp daiktų ieškodama ne artefaktų, o jos. To, kas man atrodė esminga, gyva, tikra.

Pasvarsčiau: ką galvoja Gražina, iš viršaus stebėdama šį keistą spektaklį, vykstantį jos buvusiame gyvenime? Matydama, kaip atsuku ir uostau jos kvepalus? Kai žvelgiu į nuotraukas? Kai skaitau laiškus, kurių – manau – ji galvojo, kad niekas neskaitys? Laiškai man atrodė tarsi langas, pro kurį gali pažvelgti vidun.

Tą savaitę, kai skaičiau laiškus, patyriau bene intymiausias savo pažinties su Gražina akimirkas. Meilės laiškus, kuriuos jai rašė rašytojai Kazys Saja ir Juozas Baltušis, pirmasis vyras režisierius Raimondas Vabalas. Išliko ne tik jai, bet ir jos pačios sutuoktiniui rašyti laiškai. Iš kur jie – galima tik spėti. Andrius mano, kad greičiausiai jis pats laiškus ir sugrąžino. Kodėl? Niekas

nežino. Išėję žmonės išsineša paaiškinimus, išsineša žodžius. O mes liekame su tekstais, kurie šnabžda nebaigtas istorijas. Ir su kvapu, kuris dar, regis, sklando ore – tarsi paskutinis aktorės nusilenkimas prieš nusileidžiant uždangai.

Yra dalykų, kuriuos labai sunku arba net neįmanoma patikrinti, mat skirtinguose šaltiniuose skiriasi detalės. Skirtingai apie juos kalba ir pažinojusieji Gražiną. Ir gal tai tiksliausia: ji buvo ne viena – ji buvo daug moterų „viename“.

„Mano geriausias vaidmuo yra mano gyvenimas“, – viename iš interviu sakė aktorė.1 Daugybė jos per gyvenimą ištartų frazių vertos būti citatomis. Apie gyvenimo absurdiškumą, išmintį, teatrą, žmonių santykius. Kai išėjo Gražina – kartu su ja išėjo ir dalis teatro. Kartu su žmogumi išėjo visas laikmetis.

Tokių kaip ji nebebus. Bet Gražina paliko pamoką – norėti gyventi ir daryti tai čia, dabar. Gyventi taip, kad liktų prisiminimai.

Nebijoti mylėti.

Jurgita Lieponė

IKoks pasaulis manęs laukia?

Gražina su broliu Algirdu, mama ir močiute

Vedybos per prievartą

Kiekvieną dieną reikia padaryti bent po vieną gerą darbą – to Gražina

sakėsi išmokusi iš mamos. Ne kartą – ir juokais, ir rimtai – yra priminusi apie savo bajorišką kilmę: „Aš manau, kad žmogui labai svarbu žinoti savo šaknis. Juk didžiausias stebuklas – kaip tas žmogus ateina į pasaulį iš tamsos. Aš, tarkim, žinau bent dešimt prieš save gyvenusių kartų. Veislinis šuo galiu būti. Būta giminėje ir kunigų, ir miškininkų, ir gydytojų, ir net viena aktorė.“1

Močiutė, mamos mama, buvo bajorė, užaugusi Dabikinės dvare Akmenės rajone. Apie jos stiprią dvasią byloja įdomus faktas: kai po Antrojo pasaulinio karo pradėta statyti Klaipėdos bažnyčia, ji, jau būdama garbaus amžiaus, nuėjo tarnauti – auginti svetimų vaikų, kad galėtų aukoti šventovės statybai. Aktorė įsiminė močiutės žodžius: „Aš supratau gyvenimo prasmę: jei uždirbsiu nors vienai šios bažnyčios plytai, mūsų šeimos kančios turės prasmę.“2

Gražinos istorija, galima sakyti, prasidėjo tada, kai jos tėvas, 1896 metais gimęs Antanas Balandis, pasibalnojo arklį ir išjojo pirštis. Buvo nusižiūrėjęs žavią Žemaitijos dvarininkaitę Stanislavą Mikuckaitę. Tačiau Daubiškių dvare netoli Telšių gyvenusi keliolika metų jaunesnė mergina tekėti už jo neketino. Ji draugavo su kaimynu, jaunu studentu. Nors mylėjo jį, bet savo jausmus teko slėpti, mat prieš tai pokštą tėvams iškrėtė vyresnioji sesuo.

Gražinos seneliai augino keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras. Vaikinams buvo numatyti mokslai, o merginoms – ekonomių kursai ir sėkmingos vedybos. Tačiau iš vyresniosios dukros, kurią ketino ištekinti už turtingo ir išsilavinusio jaunikio, sulaukė akibrokšto – vestuvių išvakarėse, nors uždaryta

Stanislava ir Antanas Balandžiai

viršutiniame kambaryje, mergina iš paklodžių surišo virvę ir pabėgo pro langą, o netrukus ištekėjo už begalinio gerumo ir gražumo kumečio. Turėdamas tokios patirties, Gražinos senelis kitą dukrą itin saugojo ir prisakė, kad ši tekėsianti už to, kurį jis nurodys.

Antanas Balandis Kaune studijavo inžinerijos mokslus, tačiau studijų nebaigė – buvo sunku pragyventi. Jo nusižiūrėta nuotaka jaunuolio nebuvo nė akyse mačiusi ir neketino pasiduoti šeimos valiai – Stanislava tėvui pareiškė netekėsianti už to, kurio nepažįsta ir nemyli.

„Tada mano senelis revolverio rankena taip trenkė į brangų stalą drožinėtomis kojomis, kad jo paviršiuje liko duobė, o mamai supykęs tarė: „Tamsta karve, eik iš tvarto.“ Frazė buvo įžeidi, bet kreipinys – vis tiek mandagus, dvarininkiškas.“ 3

Merginos valia liko tik žodžiuose. Kai Antanas atvažiavo tartis dėl vestuvių, Stanislavos mylimasis pakvietė merginą į sodą atsisveikinti, padovanojo savo nuotrauką, o ant jos užrašė: „Jaunystės gražiausių prisiminimų ir paskutinis sudie. – Dar pridūrė: – Jei tau kada reikės mano pagalbos, kreipkis.“

Stanislavos brolis, lydėdamas Antaną pas tėvus, sesers rankose pamatė voką ir pareikalavo jį atiduoti, nes pastebėjo įsimylėjėlių susitikimą. Brolį sustabdė pats jaunikis sakydamas: „Prašom neliesti, ji turi teisę į savo gyvenimą.“ Tokiu elgesiu Antanas pelnė ir Stanislavos pagarbą, tačiau dar ne meilę. Mergina buvo ištekinta prievarta, o per tuoktuvių ceremoniją bažnyčioje neatsakė nė į vieną kunigo užduotą klausimą, tik užsispyrusiai tylėjo. Kunigas klausia, o ji tyli. Tada už ją atsakė jaunikis. Vėliau pasakojusi, kad per vestuvių ceremoniją galvojo tik apie tai, kad pabėgs nuo vyro.

Po vestuvių pora išsikraustė į Tučių dvarelį prie Telšių, tačiau net pusę metų gyveno atskirai: žmona miegamajame, o vyras svečių kambaryje. Vėliau vis dėlto šeimoje užgimė abipusiai jausmai, Stanislava pamilo Antaną dėl jo itin korektiško elgesio. Netrukus pasaulin pasibeldė pirmoji atžala – sūnus Algirdas. Gražina gimė dar po penkerių metų – 1937-ųjų birželio 27-ąją.

„Žydėjo sodai, ir tais metais buvo didžiulis obuolių derlius. Mano mylimas brolis Algirdas jau penkerius metus lakstė po pievas vienatvėje, laukdamas manęs. Man leido išvysti šį pasaulį mano nuostabūs, gražūs,

mylintys tėvai: Stanislava Mikuckaitė-Balandienė, užaugusi Daubiškių dvare, bajoraitė, ir Antanas Balandis“, – kūrybinėje teatro darbuotojų anketoje rašė Gražina.

Radau ją tarp daugybės laikraščių iškarpų ir dokumentų. Kiekvienas rastas lapelis, ypač rašytas namų šeimininkės ranka, – kaip laiko tiltas. Viskas čia ne tiesiog dokumentų segtuvai, o šnabždantys pasauliai, kuriuose dar skamba jos balsas. Didžiulė laimė, kad šis archyvas liko. Jį galima ne tik skaityti, bet kartais ir išgirsti, kaip atsiveria langas į sodų žydėjimą, vaikystės šviesą, pajusti netektį ir ilgesį, kuriuos Gražina paliko kaip ženklus.

Atrodė, šeimos idilė tęsis ilgai. Šeima valdė apie 80 hektarų žemės, dvarelyje tarnavo bernai ir mergos, Gražinos tėvo sesuo gyveno Paryžiuje ir į dvarelį atvežė prancūzę guvernantę, ji vaikus mokė prancūzų kalbos. Balandžių namuose stovėjo ir pianinas. Juo groti mokėjo Gražinos mama, be to, dar ji kalbėjo – blogiau ar geriau – keturiomis užsienio kalbomis.

Kai kumečių vaikai susirgdavo, dvaro šeimininkė pati imdavosi rūpesčio –nešina krepšiu su vaistais ir knygomis eidavo jų aplankyti. Dvaro šeimininkai buvo jautrūs kitų vargui. Tai Gražina suprato gerokai vėliau, kai, lankydama anksti mirusio tėvo kapą, vis rasdavo ten padėtų gėlių.

Gražinos prisiminimuose likę keli ankstyvos vaikystės epizodai. Kaip teta iš Paryžiaus veždavo į dvarą prancūziškų lėlių, o brolis sesę erzindavo jas kardamas. Kaip karštą dieną per rugiapjūtę ateidavo talkon daugiau bernų ir mergų. Linksmybės prasidėdavo nuo mažytės išdaigos – prieina vienas prie kibiro, atsigeria vandens, kas liko – šliūkšt ant mergos. Galop darban būdavo paleidžiami kibirai, visas kiemas klykdavo, visi būdavo šlapi. Kaip į mažas rogutes įkinkyti šunys tempdavo ją su broliu į mišką, o kartą tėvas iš ten parnešė sužalotą stirnelę, paskui šeima ją augino.

Prieš Velykas eidavo į šalia namų dūluojantį miškelį, rinko samanas, žoles. Ankstyvą Verbų sekmadienio rytą abu su broliu dar gerai nepabudę risdavosi iš lovų, tapsėdavo pas mamą ir tėtį, kad būtų nuplakti tikrąja verba, kurios kadagių šakelių spygliai maišydavosi su „katinėlių“ švelnumu. Tėvai vaikus kepšnodavo verbomis nuo pat viršugalvio iki pėdų, o šie laimingai markstėsi žinodami, kad niekada nebus skaudu, tik ilgam gera.

PIRMA DIENA Trys kengūros

Miegojau kaip užmušta (geras posakis!), o nubudusi nesusigaudžiau, kur esu. Prisiminusi šokau iš lovos ir jau buvau belekianti laukan, bet mano žvilgsnis užkliuvo už kažkokio judančio objekto lauke. Stiklinės kambario durys vedė į baseino pusę, o langai vėrėsi į galinį kiemelį be tvoros. Už jo prasidėjo krūmynai. Prisėlinau prie lango ir išpūčiau akis. Trys kengūros rupšnojo trumpą žolytę! Nors kengūros aktyviausios naktį, kartais mėgsta ir dienomis pasiausti arba labai anksti ryte – kaip dabar. Miega, kada nori, ėda, kiek telpa, ir yra pačios sau šeimininkės. Va čia tai gyvenimas!

Iki soties prisižiūrėjusi, išlindau į lauką – buvo nuostabiai šiltas rytas. Marsas, pramerkęs vieną akį, atsekė paskui. Rytais mano draugelis mėgsta pamiegoti, bet jei tik suuostų, kad už kampo ganosi kengūros, seniai jo pėdos būtų ataušusios. Lėtai, stengdamasi nesukelti jokio garselio, nutykinau už namo. Pajutusios pavojų, pusryčiautojos pakėlė mažas galvytes ir sustingo, jų trumpos priekinės letenėlės juokingai karojo, tarsi būtų prisiūtos. Kokios gražutės! Žengiau žingsnelį ir akimirksniu kaip ant spyruoklių –

PANG PANG ŠLUMŠT ŠLUMŠT – jos dingo krūmyne.

– Labas rytas, mielute.