PIRMA DALIS Reičelė
Reičelė išsuko iš plento ir trūktelėjusi sustojo. Priešais stūksojo nauji plieninių vamzdžių vartai, ir ji į juos kone įvažiavo. Vienas iš Holm Parko nuomininkų bando padaryti įspūdį. Reičelei išlipus iš mašinos atverti vartų, ją nosimi bakstelėjo avis apšiurusiu kailiu ir mėšlina sėdyne, išsipūtusi. Avys čia ėriuojasi tik balandžio pabaigoje. Plieninė velkė buvo tokia šalta, kad Reičelei net pirštus nudiegė.
Kelias buvo prastesnis, nei prisiminė, negana to, aptrauktas šerkšno. Ji važiavo lėčiau, negu būtų ėjusi pėsčiomis, dviem šoniniais ratais riedėdama kelkraščiu. Ir vis tiek išmetamasis vamzdis trinksėjo į nuolydį.
Pravažiavusi mylią suprato, kad pasuko ne į tą miško kelią. Jau turėjo išnirti iš medžių į atvirą vietovę ir atsidurti prie brastos, tačiau vis dar riedėjo smėlėtu keliuku, ne tokiu ir gruoblėtu, bet labai siauru. Abipus augantys spygliuočiai neleido prasiskverbti vakaro šviesai. Reičelė tikėjosi privažiuoti vietą, kur galėtų apsisukti, bet kelias virto taku, o medžių šakos jai virš galvos siekė viena kitą.
Teko grįžti atbulai iki atsišakojimo. Šakos braižė mašinos dažus, cypaudamos kaip kreida, vedžiojama ant drėgnos lentos. Bamperis trinktelėjo į atžalyne pasislėpusį akmenį. Reičelė įjungė pirmąją pavarą, trūktelėjo į priekį, paskui vėl pavažiavo atgal. Pagrindinį kelią pasiekė jau sutemus, drebėdama prie vairo.
Prie brastos sustabdė automobilį ir išlipo patikrinti gylio. Prieš penkerius metus studentas, pavakarojęs aludėje, važiavo į Beikės namus, bet paskendo, kai staigus potvynis apvertė ma-
traukiu šalia užpakalinių durų. Įėjusi į vidų Reičelė apgraibom rado šviesos jungiklį. Namas atsidavė drėgme, bet ji žinojo, kad viduje švaru. Buvo atvažiavusi lapkritį, kai išsikraustė paskutiniai studentai, jo apkuopti. Bela atėjo su dviem buteliais naminio vyno, jos kaip reikiant pasismagino. Vakaras baigėsi ūkyje su Dagio viskiu. Reičelė miegojo svečių kambaryje — Bela jį vadino Nevilio kambariu, nors, kiek žinojo, Nevilis nesilankė ten metų metus, — ir pabudo kamuojama baisiausių pagirių per savo gyvenimą. Tas kartas buvo vienintelis, kai nakvojo ūkyje.
Reičelė įjungė lauke stovintį dujų balioną ir nuėjo į virtuvę užkaisti vandens kavai. Virtuvė buvo mažytė, įrengta tokiame ankštame moderniame priestate, kad ištiesusi rankas galėjo paliesti abi sienas. Reičelė įjungė į elektrą aprūdijusį šaldytuvą, uždarė jo dureles ir išgirdusi burzgimą pajautė palengvėjimą. Nelygiai šokčiojo dujinės viryklės liepsnelė, bet virdulys dar nė nepradėjo šilti. Laukdama, kol užvirs vanduo, Reičelė perėjo svetainę ir užtraukė užuolaidas, kad ne taip trauktų skersvėjis. Kadaise jos buvo pilko aksomo, bet saulė išblukino audinyje rėžius, o pūkeliai kone visai pranyko. Kambaryje stovėjo sofa, uždengta indiška lovatiese, praėjusiais metais Reičelės atvežta iš namų, keli krėslai, kurių dėmes reikėjo kuo nors pridengti, buvo sukrautos pelėsio išmargintos knygos, o viename kampe kėpsojo lapė stiklinėje vitrinoje. Aplinka taip gerai pažįstama, kad Reičelė nebekreipė į ją dėmesio. Galvoje sukosi tik viena mintis, kaip sušilti. Net namo viduje buvo taip šalta, kad iš burnos virto garų debesėliai.
Židinyje ant grotelių buvo sudėtas popierius ir pakuros, bet prie židinio riogsančioje pintinėje nebuvo malkų. Ant židinio atbrailos gulėjo degtukai, deja, sudrėkę. Keliskart pabandžiusi juos įžiebti, Reičelė susuko laikraštį į tūtelę ir pridegė nuo dujinės liepsnelės virtuvėje. Įkūrė ugnį, prisiminusi senus triukus iš praėjusio karto. Pradėjus cypti virduliui, užsiplikė tirpios kavos
iš stiklainiuko nenumatytiems atvejams, kurį buvo įsimetusi į krepšį. Išgėrė kavą atsitūpusi prie liepsnos, vis ją pakurstydama, kol įsitikino, kad neužges.
Iškrovė mašiną ir užkaitė puodą vandens. Vakarienei išsivirs makaronų ir išgers taurę vyno, kuriuo vėliau ketino pasivaišinti su Bela. Pasiėmė pintinę ir išėjo atsinešti malkų. Šios buvo sukrautos už aukštos atviros pašiūrės su joje rūdijančiu traktoriumi ir pūpsančiais keliais vienas ant kito sukrautais šiaudų ritiniais. Šviesa iš namų pašiūrės nesiekė, todėl Reičelė nešėsi žibintuvėlį. Lauke buvo giedra, spaudė geliantis šaltis. Gatvės žibintų netemdomos žvaigždės plačiame danguje, regis, spindėjo skaisčiau nei namie.
Bela pasiruošė savižudybei taip pat stropiai, kaip ir dirbo visus kitus darbus gyvenime. Apšviesta žibintuvėliu, ji sūpavosi stiprios nailono virvės kilpoje. Belos veidas buvo išblyškęs. Ji pasiruošė šiai progai: pasidažė lūpas ir apsirengė šilkinę palaidinę, kurią Reičelė nupirko dovanų kaip padėką po praėjusio sezono. Juodi bateliai buvo išblizginti, nuo jų atsispindėjo žibintuvėlio šviesa. Bela atitraukė du šiaudų ritinius nuo sienos, užlipo ant jų ir pririšo virvę prie sijos. Tada, kai jau buvo pasirengusi, vieną šiaudų ritinį nuspyrė.
Žinoma, buvo ir raštelis. Bela ir apie tai pagalvojo. Jis buvo adresuotas Reičelei. Bela atsiprašė, kad Reičelei teko surasti lavoną: Negalėjau pasmerkti tam Dagio, be to, žinojau, kad susidorosi. Paskui priminė Reičelei, kad ūkio name virtuvės durys neužrakintos, todėl ji galės prieiti prie telefono niekam netrukdydama — ir vėl mintyje turėjo Dagį. Tačiau Bela nepaaiškino, dėl ko nusižudė, tik pasakė daugiau negalinti tverti. Ji žinojusi, kad Reičelė ras ją prieš naktį, nes paliko malkų pintinę tuščią.
Reičelė jau nuo jųdviejų pažinties pradžios suprato, kad Bela — protinga moteris.
Pamačiusi siūbuojančią Belą, — ją atpažino iš šilkinės pa-
laidinės, dailiai sudėliotų garbanų ir lūpdažio, nors tai buvo ne visai Bela, nes gyvenime ji neištverdavo taip ramiai vienoje vietoje, — Reičelė įtūžo. Iš pykčio pametė galvą. Norėjo pasinaudoti velionės kūnu kaip bokso kriauše, tvoti kumščiu į pilvą. Norėjo užsiropšti ant šiaudų ritinio ir žiebti antausį blyškiam veidui be gyvybės ženklų. Nes Bela buvo draugė. Kokią teisę ji turėjo šitaip pasielgti, prieš tai nepasitarusi su Reičele? Be to, gavusi žinią, jog projektas bus tęsiamas, Reičelė laukė šio vakaro. Įsivaizdavo, kaip sėdės pas Beikę su Bela, vaišinsis vynu ir plaks liežuviais.
Reičelė neužtvojo negyvėlei. Ji apsisuko ir trenkė kumščiu į šiaudų ritinį, trankė tol, kol iš subraižytų krumplių ėmė sunktis kraujas.
Vėliau suprato, kaip ilgai prabuvo traktoriaus pašiūrėje.
Kai grįžo į namą, vanduo puode jau virė, o prieš tai virdulys ant menkos dujų liepsnelės šilo ištisą pusvalandį.
Sodybinį namą, kuris vėliau tapo žinomas kaip Beikės, iš ūkio iškart po karo nupirko Konstancija Beiki. Ji buvo gamtininkė ir iliustratorė, senmergė. Kadaise vaikštinėdavo po kalvas, ieškodama įkvėpimo, bet neilgai trukus jos pasivaikščiojimams kelią užkirto antsvoris. Konstancija pamėgo sėdėti krėsle ir piešti tik tuos paukščius, augalus ir vabzdžius, kuriuos matė pro langą. Pats darbingiausias jos laikotarpis. Originalūs Konstancijos knygų ekslibrisai buvo parduodami už stebėtinai dideles sumas. Viena Londono galerija susitarė su Konstancija ir surengė metinę jos darbų parodą. Niekas tiksliai nežinojo, kur ji deda pinigus, mat moteris gyveno itin taupiai. Norėdama prasiblaškyti Konstancija rašydavo pagiežingai šmaikščius laiškus mokslo žurnalams, traukdama per dantį kolegų tyrimus.
Dagis, tuo metu dar sveikas ir energingas, kartą per savaitę savo „Land Rover“ atveždavo Konstancijai produktų iš Kimerstono. Ji niekad nesisiūlė sumokėti už šią paslaugą, bet kasmet per Kalėdas padovanodavo Dagiui ūkio arba aplinkinių kalvų eskizą. Vėliau Bela rado juos, sukrautus į krūvelę Dagio stalo stalčiuje, ir visus įrėmino. Panelė Beiki nebuvo vieniša. Ji mielai priimdavo lankytojus, bet tikėdavosi, kad jie ateis ne tuščiomis rankomis — su tortais, sausainiais ir viskiu.
1980 m. panelė Beiki netikėtai mirė. Dagis, vieną rytą atvežęs pieno, aptiko ją, sėdinčią prie lango. Konstancija praleido ten visą naktį. Testamente ji nurodė, kad nori įkurti labdaros fondą aplinkosaugos švietimo projektams ir tyrimams paremti, bei šiam tikslui atidavė savo sodybinį namą. Konstancija Beiki
iškėlė sąlygą, kad fondo lėšos būtų skiriamos tik vyresniems nei aštuoniolikos metų žmonėms. Vaikų ji niekad nemėgo. Paskutinių kursų studentai naudodavosi Beiki namais kaip baze, kurioje apsistodavo atvykę atlikti praktikos. Reičelė čia praleido praėjusį pavasarį, baigdama rengti magistrinį darbą. Komitetui nusprendus, kad jiems reikia šviežio kraujo, Reičelę pasirinko fondo patikėtine.
Namas išliko bemaž toks pat, kaip ir prie Konstancijos. Visi baldai buvo jos. Lakios fantazijos studentai įsivaizduodavo regėję jos šmėklą nakties vidury.
— Tik jau ne judančią, — pasakė ją pažinojęs dėstytojas. —
Jei šmėkla judėjo, ten tikrai buvo ne Konė. Kiek prisimenu, ji nekrustelėdavo iš vietos. Bent jau kai aš ją pažinojau.
Reičelė netikėjo šmėklomis.
Taip ir pasakė Anei su Greise kitą dieną, kai šios puolė virkauti aplink ją. Reičelė planavo iškart pradėti kartografuoti teritoriją, bet buvo priversta iš naujo aiškintis vakarykštį reikalą. Ji pirmą kartą vadovavo komandai ir iš dalies širdo, kad negali susikaupti darbui. Tiesą pasakius, nervinosi dėl vadovavimo. Moterys į Beikės namus buvo pakviestos tyrinėti vietovės, o ne plepėti, bet kai Anė su Greise atvyko pradėti darbo, Reičelė turėjo joms papasakoti, kas nutiko Belai.
Anė — vietinė, ir Reičelei jau buvo tekę su ja dirbti anksčiau. Ji vyresnė ir be galo pasitikinti savimi, tad Reičelė abejojo, ar jai patinka vadovės nurodymai, ką turėtų daryti. Greisės rekomendacijos buvo puikios, bet anksčiau Reičelei neteko jos sutikti. Niekas neatsiklausė jos nuomonės dėl zoologės paskyrimo, tad ši nuoskauda dar nebuvo išblėsusi. Greisė buvo išblyškusi ir liesa, o žinia apie savižudybę, regis, išblukino netgi tą mažumą spalvos, kurią ji turėjo. Tokia reakcija atrodė perdėta. Šiaip ar taip, Bela jai buvo visiškai svetimas žmogus.
Vis dėlto Anė panoro sužinoti smulkmenas.
giui būtų smagiau važiuoti su ponu Dramondu ir Bela, bet tokio dalyko garsiai nepasakysi.
— Kaip laikosi ponas Fernesas? — pasiteiravo Anė. — Tu turėjai jam pranešti?
Reičelei pasirodė, kad Anė mėgaujasi šiais išgyvenimais. Ji visada buvo linkusi dramatizuoti.
— Be abejo, — atsakė ji. — To norėjo Bela.
— Jis suprato?
— O taip.
— Kaip sureagavo?
— Apsiverkė.
— Ar pasakei, kad ji nusižudė?
— Ne. Tik pasakiau, kad Bela mirusi.
Jiedu su gydytoju stovėjo neseniai iššluotame kieme prie namo ir žiūrėjo, kaip greitosios pagalbos sanitarai pakėlė ant neštuvų paguldytą Dagį. Gydytojas drebėjo, nors Reičelė jau nebejautė šalčio.
— Turbūt dėl įtampos, — pasakė Vilsonas. — Ji gyveno taip nuošaliai. Prižiūrėjo ūkį ir rūpinosi ponu Fernesu. Juk ne taip buvo pratusi gyventi. Turbūt kažkas nutrūko.
— Ne, — tvirtai paprieštaravo Reičelė. — Nieko panašaus.
Bela mylėjo Blak Lo. Ji mėgavosi kiekviena ūkyje praleista minute.
Tada gydytojas pažvelgė į ją su gailesčiu, pamanęs, kad Reičelė negali susitaikyti su tikrove. Ji pirmą kartą paklausė savęs, ką
Bela turėjo galvoje sakydama, kad nebegali daugiau tverti.
Kai greitosios pagalbos automobilis, gydytojas ir laidojimo biuro agentas vorele išvažiavo iš ūkio, Reičelė liko su jaunuoju policininku. Jis su savotišku ilgesiu, tarsi būtų paliktas, žvelgė į užpakalinių žibintų šviesas, kol šios dingo tamsoje, o paskui prabilo:
— Gal žinote, ar namuose yra ko išgerti?
Reičelė matė, kad policininkas nekantrauja eiti į vidų, tačiau toks elgesys neatrodė itin profesionalus, net kai jis pridūrė:
— Manau, jums taurelė nepakenktų.
Reičelė surado butelį viskio svetainės bufete. Jiedu susėdo virtuvėje, kur šilčiau. Policininkas neraginamas įsipylė sau taurę ir perdavė butelį Reičelei.
— Ką veikiate tokiame užkampyje?
— Dirbu.
— Dirbate Fernesams?
— Ne, aplinkos agentūroje. „Piteris Kempas ir partneriai“. Atliekame poveikio aplinkai vertinimą. Gavome leidimą naudotis kaimyninės sodybos pastatu.
Policininkas spoksojo tuščiu žvilgsniu.
— Girdėjote apie pasiūlymą įrengti karjerą nacionaliniame parke?
— Taip, — neužtikrintai atsakė.
Policininkas kalbėjo kaip pamokai nepasiruošęs berniukas, optimistiškai bandantis išsukti uodegą, todėl Reičelė jam viską papasakojo. Apie karjerą, prašymą planui parengti, teisinį reikalavimą įvertinti žalą aplinkai.
— Mus pasamdė atlikti vertinimą ir parašyti ataskaitą.
— Jūs čia, šitame užkampyje, visai viena?
— Tik šįvakar. Rytoj atvažiuos daugiau žmonių. — Reičelė pažvelgė pro langą. — Jau šiandien.
— Kalbate apie Piterį Kempą.
— Ne. Piteris nebedirba prie tyrimų. Anė Prys yra botanikė. Greisė Fulvel — žinduolių ekspertė.
— Trys merginos?
— Trys moterys.
— A, taip. — Policininkas pritilo. — Jūs turite eiti į kalvas. Viską suskaičiuoti?
— Panašiai. Yra nustatyta metodika.
— Darbas pavojingas?
— Turite galvoje, moterims?
— Na, bet kam.
— Užrašome savo maršrutą ir laiką, kada turėtume grįžti į bazę. Jei kas nors nutiktų, kolegos galėtų suorganizuoti paiešką.
— Nenorėčiau vaikščioti po kalvas be radijo stotelės. — Policininkas nusipurtė, tarsi jį staiga būtų nukrėtęs šiurpas. — Išvis nenorėčiau ten vaikščioti.
Reičelė matė, jog jis tempia pokalbį, kad nereikėtų vienam iškeliauti keliu tamsoje.
— Jūs — ne kaimo vaikas, — pastebėjo ji.
— Taip matyti? — policininkas nusišypsojo. — Ne. Gimiau ir augau Niukasle. Bet Dženei, mano žmonai, atrodė, kad vaikus geriau auginti kaime, todėl pasiprašiau perkeliamas. Tai geriausia, ką esu padaręs.
Nors dabar čia, laukinės gamtos apsuptyje, jis nebebuvo dėl to užtikrintas. Reičelė numanė, kad pareigūnas vedęs. Ne tik dėl žiedo. Vyras atrodė prižiūrėtas ir iščiustytas.
— Ar neturėtumėte grįžti pas šeimą? — paklausė ji. — Jie turbūt spėlioja, kur prapuolėte.
— Ne, Dženė išvežė mažylį pas močiutę. Jiedu grįš tik po savaitgalio.
Reičelę nusmelkė pavydas moteriai, kurios nė karto nebuvo sutikusi. Sutuoktinis akivaizdžiai jos ilgėjosi. Ne tik dėl šviežiai išlygintų marškinių ir paruošto maisto, bet ir dėl tuščios lovos bei dėl to, kad grįžęs namo po darbo neturės su kuo paplepėti.
— Jūs nieko prieš atsakyti į kelis klausimus apie ponią Fernes? Turiu galvoje, dabar. Turbūt patyrėte šoką, bet vis tiek anksčiau ar vėliau turėsiu užrašyti jūsų parodymus.
— Ne, — atsakė Reičelė. — Verčiau jau atsakysiu dabar, tada dar spėsiu pamiegoti prieš atvažiuojant kolegėms. Ką norite žinoti?
— Viską, ką galite apie ją papasakoti. „Įdomu, ar taip sakytum, jei žmona būtų namuose“, —
šmėstelėjo Reičelei. Tačiau vis tiek pasikalbėjo su policininku, nes norėjo kam nors papasakoti apie Belą ir apie tai, kokios geros jos buvo draugės. Pasakė, kad viskas nutiko kaip pasakoje. Bela atvažiavo į ūkį prižiūrėti Dagio motinos ir įsimylėjo viską —
Dagį, Blak Lo ir kalvas. Jie susituokė ir išties laimingai gyveno, net ir po to, kai Dagį ištiko insultas.
— Tai kodėl ji nusižudė?
Reičelė nebuvo tikra, ar policininkas klausėsi. Šis klausimas nedavė jai ramybės visą vakarą.
— Nežinau.
— Bet raštelis jos pačios parašytas?
— O taip. Ne tik dėl rašysenos. Aišku ir iš to, kaip sudėlioti žodžiai. Tarsi Bela pati kalbėtų.
— Kada paskutinį kartą ją matėte?
— Praėjusių metų lapkritį.
— Ką gi, viskas aišku. Per keturis mėnesius visko gali nutikti.
— Turbūt.
Visgi Reičelė nemanė, kad Bela kada nors pasikeis. Be to, Bela turėjo žinoti, kad draugė visko taip nepaliks. Turėjo žinoti, kad Reičelei kils klausimų ir ji nenurims, kol neišsiaiškins, kas už viso to slypi. Tai kodėl nepaliko jai daugiau užuominų?
— Nenoriu palikti jūsų čia vienos. Gal turite pas ką nuvažiuoti pernakvoti?
„Kad palaikyčiau tau kompaniją, — pamanė Reičelė, — iki pagrindinio kelio.“
— Palauksiu, kol atvyks visos kitos, paskui gal nuvažiuosiu pas mamą į Kimerstoną.
Reičelė taip pasakė, norėdama atsikratyti policininko — kad šis suprastų, jog ji turi šeimą, turi, kas ja rūpinasi. Tada pamanė, kad galėtų kelioms valandoms grįžti namo. Kai pas Beikę įkurdins Anę su Greise, nuvažiuos aplankyti Edės. Ne tam, kad sulauktų paguodos. Edė nebuvo iš tokių motinų.
