AUTORIAUS ŽODIS
2018 m. liepą, prieš pasauliui virstant dar pavojingesne vieta, nei buvo iki tol, keliavau į Peru sostinę Limą, kur turėjau dalyvauti svarbiausioje šalies knygų mugėje. Tai buvo pirmasis mano apsilankymas tame mieste. Surengiau kelis autografų vakarus, dalyvavau diskusijose, bet nežinojau, kad leidyklos
„HarperCollins Español“ komanda paruošė man staigmeną. Vieną rytą jie nusivedė mane prie vienos svarbiausių miesto sinagogų. Mums šiek tiek pasivaikščiojus po pastatą priėjo pagyvenęs vyras – jis buvo mandagus, lėtų judesių, ispaniškai kalbėjo taisyklingai, bet su lenkišku akcentu. Tai buvo Hirszas Litmanowiczius – žmogus, išgyvenęs Holokaustą pirmiausia Aušvice, o paskui Zaksenhauzene. Hirszas drauge su kitais vaikais iškentė gausybę negailestingų SS medikų eksperimentų, bet jam pavyko išgyventi ir po siaubingos kelionės per Vokietiją ir Prancūziją pasiekti Peru. Dalis jo gyvenimo buvo parodyta Steveno Spielbergo filme „Šindlerio sąrašas“.
Išklausę paveikios to vyro gyvenimo istorijos sinagogoje
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 9
apžiūrėjome parodą, pavadintą „Januszas Korczakas: vaikams paskirtas gyvenimas“. Pasiėmiau parodos lankstinuką ir įsikišau į kišenę.
Po metų sėdėdamas savo kabinete pamačiau lentynoje gulintį lankstinuką apie Januszą Korczaką ir vėl pasiėmiau jį pavartyti. Korczako smailus liesas veidas, liūdnas žvilgsnis ir žila barzda man priminė nemirtingąjį Miguelio de Cervanteso personažą Don Kichotą Lamančietį. Korczakas dažnai save vadino „pamišėlio sūnumi“, labai bijojo paveldėti psichikos ligą, kuria sirgo tėvas, bet galiausiai tapo vaikų globėju. Tą akimirką nusprendžiau aprašyti jo liūdną, bet gražią istoriją.
Šis mokytojas ir gydytojas, kurio tikrasis vardas Henrykas Goldszmitas, XX a. pirmoje pusėje sukėlė tikrą pedagogikos revoliuciją. Be to, jis buvo puikus rašytojas, žurnalistas ir radijo diktorius, nors didžiausias jo nuopelnas – Varšuvoje įkurta prieglauda našlaičiais likusiems žydų vaikams. Korczako darbas buvo toks svarbus, kad jo idėjos įkvėpė Vaiko teisių deklaracijos kūrėjus (paskelbta 1959 m.).
Praėjus dvejiems metams po apsilankymo Limoje man teko leistis į dar vieną jaudinančią kelionę. Šį sykį į Varšuvą. Buvau nominuotas „Empik“ literatūros premijai gauti už populiariausią metų knygą. Rytą prieš ceremoniją su šeima aplankėme pastatą, kuriame anuomet buvo įsikūrusi Januszo Korczako vadovaujama našlaičių prieglauda, pavadinta „Dom Sierot“. Tas baltas paprastų tiesių linijų fasadas priglaudė mokytojo svajonę suteikti našlaičiams laimingą ir laisvą vaikystę, kad užaugę, tapę vyrais ir moterimis jie galėtų padaryti šį pasaulį geresnį.
10 MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO
Tą vakarą atsiėmiau „Empik“ premiją. Ceremonija buvo transliuojama per nacionalinę televiziją. Susijaudinęs kilau laipteliais link tribūnos ir prisiminiau, kaip nuo imperijų, ypač nacių ir sovietų, priespaudos kentėjo lenkų tauta. Pamaniau, kad Korczako asmenybė galėtų nušviesti tamsą, ir mintyse pakartojau Stefano Zweigo žodžius apie neramius jo gyventus laikus: „Bet kiekvienas šešėlis galiausiai yra šviesos vaikas, ir tik tas, kas pažino šviesą ir tamsą, karą ir taiką, kilimą ir nuopuolį, tikrai gyveno.“*
„Vaikai iš Varšuvos geto“ yra daug daugiau nei Januszo Korczako gyvenimo ir našlaičių prieglaudos istorija. Visų pirma tai prisiminimas apie tuos, kurie tada, kai atrodė, jog blogis visam laikui įsigalėjo Europoje, kovojo dėl to, kad pragariškas Varšuvos getas būtų oresnė ir tinkamesnė gyventi vieta. Kaip tame kadiše, žydų mirusiųjų atminimo maldoje, šia knyga siekiama, kad tų, kurie kentėjo ir mirė dėl meilės laisvei, vardas neliktų užmirštas.
Madridas, 2020 m. birželio 22 d.
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 11
* Stefan Zweig. Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė. Vilnius: Tyto alba, 2020, p. 465.
12
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO
VADAS
1945 M. BIRŽELIO 22 D., VARŠUVA
Sakoma, kad ištaręs mirusiųjų vardus grąžini juos į gyvenimą. Skaitydamas slaptą Mokytojo dienoraštį klausiu savęs, ar ne tokia yra mūsų, leidėjų, pareiga – grąžinti laiko ir nelaimių į užmarštį nugramzdintas istorijas. Pro langą stebėdamas savo mylimo miesto pastatų griuvėsius – dabar jis visad liūdnas ir slegiamas mirties – klausiu savęs, ar ši istorija ištrauks mus iš nevilties. Vasara pranašauja taiką, bet tuo pat metu pančiai ir vėl veržia mūsų tautos riešus ir čiurnas. Kaip trumpai tetruko mūsų laimė! Esame nelaimių purtoma tauta. Ištisos kartos kentė carų, austrų ir Vokiečių ordino okupacijas, prieš kelis dešimtmečius išsilaisvinome iš sovietų jungo, o dabar virš mūsų vėl telkiasi neganda.
Agnieška Ignaciuk vos prieš kelias dienas papasakojo man šio dienoraščio istoriją. Knygos gimsta daug anksčiau, nei leidėjas atiduoda jas į spaustuvę, o knygininkai perduoda guviems skaitytojams. Kiekviena istorija turi savo sielą, todėl visada atsiranda pirmiau, nei į popierių sugula juodos raidės,
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 13
kruopščiai įrišami paskiri lapai ir aukso raidėmis išraižomas viršelis. Agnieškai pavyko pabėgti iš siaubingojo geto ir pasislėpti viename name Krokuvos prieigose. Ji su sūnumi buvo vieni iš nedaugelio nebylių liudininkų, išlikusių visam laikui pradingus jų pasauliui. Tarsi galaktikos būtų liovusios šviesti ir leidusios žvaigždžių šviesai pamažu ištirpti tamsoje, pastaruosius penkerius metus gaubiančioje pasaulį. Dabar, vidury baisios žmonijos žiemos nakties, ta smulki daili moteris protingu žvilgsniu padavė man gydytojo Janušo Korčako dienoraščio mašinraštį. Jaučiausi taip, tarsi ji įduotų man į rankas uždraustą vaisių, kurį suvalgęs būsiu visam laikui išvarytas iš mažojo rojaus, kuriuo tomis dienomis buvo tapęs mano gyvenimas. Iškentęs nacių okupaciją, 1944 metų žudynes, prasidėjusias per Varšuvos sukilimą, ir išvengęs sušaudymo grįžau prie savo profesijos, nors dar gerai nesupratau, kad viskas pasikeitė amžiams.
Atrišau ašutinę virvelę, kuri, regis, buvo įkalinusi rankraštį. Skubiu judesiu praskleidžiau rudą vyniojamąjį popierių, nusėtą drėgmės, kavos ir pelenų dėmėmis, paglosčiau pirmuosius pageltusius lapus nubrizgusiais aplamdytais kampučiais, bet prieš pradėdamas skaityti prisiminiau Mokytoją. Visi pažinojo Janušą kaip senąjį pedagogą, kuriam išpopuliarėti padėjo radijo laidos, romanai ir pasakos vaikams. Bet man jis buvo Mokytojas, su kuriuo susipažinau vaikų stovykloje daug anksčiau, nei prasidėjo karas, kai jis vis dar buvo svajotojas ir manė, kad gyvenimas – tai ilgas kelias į laimę.
Pradėjęs skaityti pirmąsias eilutes gerklėje pajutau gumulą. Staiga raidės pranyko ir išgirdau žemą, tvirtą, švelnų
14 MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO
ir išmintingą Janušo balsą. Visa, kas mane supo, liovėsi egzistuoti – vasara, grasinanti blogais ženklais, apgriuvę miesto pastatai, iš kurių teliko gražieji fasadai, haubicų išraustos duobės, pavertusios gražiąsias gatves pavojingomis, apdriskę vaikai ir nuo bado bei sovietų karių smurto sulysusios moterys. Vidury pasaulio nuolaužų likome tik mudu.
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 15
PASKUTINĖ VASARA
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 17
Pirma dalis
PAUKŠČIAI VIRŠ VARŠUVOS
Mano mokiniai priešinosi vasaros pabaigai – tarsi skenduolis, vidury audros tvirtai įsitvėręs į gelbėjimo liemenę. Būnant tokių metų, kai gyvenimas atrodo amžinas, sunku patenkinti jaunus protus, pasirengusius mėgautis iki paskutinės akimirkos, išspausti iš laiko paskutines sultis. Tarsi iš tų gražiųjų apelsinų, kurių tą popietę mums atnešė Stefanija. Vos jai prisiartinus prie upės visi mokytojai ir vaikai atsisukome pasižiūrėti – laikas, kai matyti tik išorinis grožis, jau buvo praėjęs, bet man Stefanija visad atrodė įstabiai daili. Mudu susipažinome prieš tris dešimtmečius ir be jos mano gyvenimas būtų buvęs nieko vertas. Juodi Stefanijos plaukai jau buvo pradėję žilti, o veidą ženklino nesibaigiančios pastangos, kurių ji negailėjo dėl vaikų. Prieš metus kurį laiką ji gyveno Palestinoje. Mudu planavome ten pasilikti, nors buvo ironiška, kad du Lenkijos žydai, pripratę prie šaltų šiaurės vėjų, grįžta į šiltą protėvių žemę. Mus ir vėl suvedė vaikai, o dabar, kai vasara tingiai ėjo į pabaigą ir pusbalsiu
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 19 1
šnabždami gandai apie karą virto garsiais šūksniais, Stefanija atrodė tokia pat kupina ramybės ir meilės kaip anksčiau.
– Sveiki, vaikinai ir merginos, atnešiau dar šitų, – pasakė Stefanija, mesdama apelsinus grupelei vyresnių mokinių.
Jie greitai čiupo vaisius ir nieko nelaukę ėmė lupti. Stefanija priėjo prie manęs ir aš sunkiai pakilau nuo akmens, ant kurio sėdėjau. Užtrukau kelias sekundes, kol tvirtai atsistojau pavargusiom kojom, ir mudu patraukėme palei upę tikėdamiesi, kad drėgmė šiek tiek atgaivins.
Varšuvoje reikalai prasti. Žinios siaubingos.
– Mieloji Stefa, tau nėra ko jaudintis. Per pastaruosius keturiasdešimt metų išgyvenome siaubingą karą, laisvos tautos gimimą, Varšuvos mūšį su sovietais. Lenkų tauta pripratusi kentėti. Kiekviena karta pakartoja savo ciklą, mūsiškis jau eina į pabaigą, greitai kiti užims mūsų vietą šiame pasaulyje.
Stefanija suraukė antakius – regis, jai nepatiko, kad taip ramiai visa tai sakau. Ji manė, kad aš visada viską analizuoju, tarsi žmogaus širdį būtų galima nuspėti. Paskui pakėlė akis. Dangus spindėjo taip skaisčiai, kad, regis, joks blogis negalėtų atimti iš mūsų ramybės. – Kiekviena karta yra kaip metų laikas, ciklas nepertraukiamai kartojasi. Pavasarį prasideda atgimimas, viskas atrodo tvirta ir nepajudinama, o žmonės mano, kad taip bus nuolatos, bet paskui ateina vasara, pabunda nauja karta, ir ji viską apverčia aukštyn kojomis. Ji būna kūrybinga ir provokuojanti, kvestionuoja įsitvirtinusią tvarką, o paskui užleidžia vietą rudeniui. Naujoji karta vėl atranda individualizmą ir žmogaus gebėjimą pasiekti asmeninių laimėjimų, bet apleidžia visuomeninius ryšius, o tada ateina žiemos karta,
20 MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS
GETO
–
pavojingiausia ir destruktyviausia iš visų, su ja atkeliauja beprecedentė socialinė krizė, sunaikinama visa, kas atrodė nepajudinama, ir prasideda sąmyšis. Neverta priešintis tam, kas neišvengiama.
Mano bičiulė atsitraukė ir įsistebeilijo į sidabrinius atšvaitus gana ramiame, bet nuolat raibuliuojančiame vandenyje.
– Vadinasi, nori pasakyti, kad tai, kas nutiks, – neišvengiama ir negalime nieko padaryti, kad užkirstume tam kelią.
Pastebėjau vandens atspindį apvaliuose savo akiniuose, pasitryniau šiek tiek apžėlusį smakrą ir kelias akimirkas žvelgiau į savo atvaizdą upėje. Nustebau pamatęs save tokį nusilpusį, tarsi bėgantis laikas būtų negailestingai išvagojęs liesą mano veidą ir išblėsinęs jaunatvišką skruostų raudonį.
Sulaukiau šešių dešimčių, šešis kartus buvau vaiku ir nežinau, ar dar sykį juo būsiu. Anksčiau ar vėliau visi pradingsime, Stefa, tai tik laiko klausimas. Atmintis visad tamsi, nes praneša apie nemaloniai artėjančią mirtį. Pagalvok apie didžiuosius mūsų laikų vyrus. Imperatoriai, pramonininkai, didieji revoliucijos vadai – visi jie nugalėjo tam tikrus sunkumus, kad pasiektų šlovės viršūnę, ir kas iš to? Du ar trys, kuriems labiausiai pasisekė, pasimėgavo dešimtmečiu garbės, bet galiausiai jiems liko tik nuovargis. Senatvė yra nesibaigiantis nuovargis – atsiguli išsekęs ir atsikeli jau be kvapo.
Stefa pratrūko juoktis, ji visad taip darydavo, kai imdavau filosofuoti. Žinojo, kad taip gali išvesti mane iš pusiausvyros.
Visi pokalbiai galiausiai baigiasi tavimi. Niekada nepažinojau žmogaus, kuris taip save mylėtų ir drauge taip savęs nekęstų. Gal mes jau seni, bet kas jiems nutiks? Ką jiems
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 21
–
–
pasakysi, jei naciai užims Lenkiją? Kad tai – kartų ciklas? Tu kovojai Didžiajame kare, o dabar jų eilė kentėti?
Geriau grįžkime pas vaikus. Palik nacius užsiimti savo reikalais. Regis, karas neišvengiamas, bet dabar entuziazmas ne toks pats kaip 1914 metais ar juolab ne kaip 1920-aisiais. Nemanau, kad karas bus labai ilgas, ir, tikiuosi, jie vėl gaus, ko nusipelnę.
Mes lėtai grįžome prie būrelio mokinių. Vyresnieji politikavo, o mažieji nerūpestingai šokinėjo į upę. Norėjau prie jų prisidėti. Augti – tai nuolat nerimauti dėl to, kas gali nutikti ir kas nepatinka šiame pasaulyje, tarsi nieko negalėtume pakeisti. Kai atsistojome priešais vaikus, jie jau buvo suvalgę apelsinus ir mėtė žieveles it sprogstamąsias rankines granatas.
Prie mūsų priėjo Balbina su vyru Feliksu. Jie gyveno pas mus dar visai neilgai, bet greitai priprato prie mūsų našlaičių prieglaudos, pavadintos „Dom Sierot“, tvarkos. Tiek statyba, tiek išlaikymas pareikalavo tiek daug jėgų, o konservatyvioji žiniasklaida juos vadino vargšų rūmais.
Gydytojau Korčakai, girdėjote gandus? Prieš mums ryte išvykstant iš miesto žmonės kalbėjo, kad...
Balbina, klausomės gandų jau daug mėnesių, regis, Adolfas Hitleris nori atsiimti Dancigą, bet iš tiesų jis nori užgrobti Lenkiją, o paskui ir Europą, jei tik Čemberlenas jam leis. Tegul viskas teka sava vaga, vis viena bus taip, kaip Dievas nori.
Vaikai ėmė bruzdėti, tarsi jų gyslose būtų užviręs lenkiškas kraujas – nors tarp jų buvo ne vienas komunistas, trokštantis, kad jų šalis taptų sovietine respublika, ir keletas
22 MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO
–
–
sionistų, pasisakančių už žydų grįžimą į Pažadėtąją žemę, visi smerkė nacionalistus.
– Gerai! – sušukau iškeldamas rankas. – Fašistai kaip tik to ir nori, kad tokią gražią dieną kaip šiandien, penktadienį, artėjant savaitgaliui, mes leistume laiką kalbėdami apie jų karus ir okupacijas. Trejus metus laukiame sulaikę kvapą –bus taip, kaip turi būti.
Mano žodžiai dar labiau pakurstė jų norą ginčytis, tad aš pašnairavau, nusiėmiau akinius ir atsisėdau ant akmens.
– Tik sovietai gali sustabdyti nacius, Stalinas mus apgins, – pasakė vienas vyresnių vaikinų.
– Taip pat, kaip apgynė Ispaniją per pilietinį karą? Jis paliko ją likimo valiai, vargšai komunistai turėjo bėgti, o dabar Frankas valdo šalį geležiniu kumščiu. Reikia tikėtis anglų ir prancūzų pagalbos, – pasakė kitas.
Jie diskutavo toliau, o prie manęs priėjo Lukašas ir parodė varlę – pagavo ją prie vandens ir atnešęs įdėjo man į delną. Kurį laiką į ją žiūrėjau.
– Manai, kad jeigu ją pabučiuosiu, pavirs princu? – pajuokavau.
– Ne, mokytojau, čia varlė, – atsakė vaikinukas.
Suraukiau antakius – prieš mano akis skleidėsi pilnametystės daigai.
– Ne, mielasis Lukašai, čia princas Igoris, sutikęs gražią princesę jis atvirstų žmogumi ir atgautų savo karalystę.
Vaikinukas surimtėjo, tarsi fantazija būtų baisiausias nusikaltimas, o aš iš jo tyčiočiausi.
– Negali prarasti vaizduotės. Pasaulis neturėtų būti toks, kokį jį mums diktuoja protas, suaugusieji ir visuomenė.
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 23
Turime žvelgti į viską jų akimis, – pasakiau rodydamas į mažuosius, kurie tuo metu kovėsi įsivaizduojamame mūšyje.
Pašokęs priėjau prie vaikų. Jie išsyk man nusišypsojo, apkabino, čiupo už rankų ir tempdami kvietė žaisti kartu. Aš, vaikystėje niekada nežaidęs su kitais vaikais, dabar galėjau nuolat mėgautis jų draugija. – Mokytojau, tu būsi mūsiškis, – pasakė mažasis Pavelas, kuris gyveno pas mus dar tik kelis mėnesius, nes jo tėvą, girtą einantį per gatvę, partrenkė tramvajus. Ir nors negerai taip kalbėti, pagalvojau, kad tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti šiam berniukui. – Žinoma, aš būsiu jūsiškis.
Kasperas patraukė mane už rankovės.
– Ne, jis bus su mumis! Mūsų mažiau ir mes mažesni.
Kasperas visad ištirpdydavo man širdį – dėl šviesių garbanų ir juodų, šiek tiek per arti viena kitos esančių akių jis atrodė panašus į cherubiną, kalbėjo švebeldžiuodamas ir buvo toks judrus, kad nuolat turėdavome su juo darbo.
– Manau, mažasis cherubinas teisus, privalau padėti silpniesiems.
Įsitraukiau į vaikų žaidimą ir mes ėmėme kautis mediniais kardais, mėtytis kankorėžiais ir slapstytis krūmuose. Karas yra smagiausias vaikystės žaidimas.
Staiga pasigirdo kažkas panašaus į griaustinį, bet giedrame danguje nebuvo nė debesėlio, todėl atidžiai pažvelgiau į horizontą. Tuomet išvydau sidabrinių paukščių būrį, skrendantį Varšuvos link.
Vaikai sustojo kaip įbesti, mokytojai ir palydovai pakilo iš savo vietų. Įsivyravo ilga tyla, kurią trikdė tik dyzelinių
24 MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO
„Junkers“ lėktuvų variklių plerpimas. Palydėjau juos akimis apimtas įsiūčio, žibančiomis akimis ir tvirtai sukandęs dantis.
Pagalvojau apie Zaratustrą, apsišaukėlį Nyčės pranašą, tą pamišėlį, kuris mirė susipykęs su visu pasauliu ir beveik išprotėjęs. Regis, jo pranašystės apie antžmogius ėmė pildytis, o pasirodę „Junkers“ lėktuvai negalėjo jų paneigti. Norint tuo įsitikinti užteko pamatyti vaizdą, kaip Kasperas susigūžia iš siaubo ir sutrikęs įsikimba man į kojas, tarsi aš galėčiau sustabdyti tą prakeiktą karą. Tuomet apsisprendžiau nugalėti tuos monstrus, kurie troško užkariauti mano pasaulį. Sumurmėjau Francišeko Karpinskio rytinės giesmės žodžius: „Žmogus, kurį sukūrei ir išgelbėjai, apipiltas tavo dovanomis...“
Vaikas pakėlė akis ir išgirdęs mano niūniavimą vėl nusišypsojo, nepaisydamas grėsmingo variklių riaumojimo.
Tuomet, jau sulaukęs senatvės, po ilgų paieškos metų supratau, kokia mano vieta šiame pasaulyje. Kilstelėjau liesas ligos išsukiotas rankas, sugniaužiau kumščius ir pasijutau esąs galingiausias pasaulio vyras. Už tą jausmą buvau skolingas šiems savo viščiukams ir žvaigždei, kurią mano vaikiškame veide visad įžvelgė močiutė – dabar jai teks žibėti, nes dangus ėmė temti ir viską aplinkui vėl apgaubė sutemos.
MARIO ESCOBAR VAIKAI IŠ VARŠUVOS GETO 25
MARIO ESCOBAR (Marijus Eskobaras, g. 1971) –žymus ispanų rašytojas, diplomuotas istorikas, daugiau kaip dvidešimties istorinių romanų autorius. Lietuvoje jau išleisti tarptautinį pripažinimą pelnę jo romanai „Aušvico lopšinė“ ir „Bibliotekininkė iš Sen Malo“. Tikrais faktais paremta jaudinanti istorija apie našlaičių prieglaudą Varšuvos gete ir visą savo gyvenimą vaikams paskyrusį Janušą Korčaką – trečioji autoriaus knyga lietuvių kalba.
1939-ųjų vasaros pabaiga. Šešiasdešimtmetis Janušas Korčakas kartu su našlaičių prieglaudos auklėtiniais ir mokytojais mėgaujasi rudenėjančia diena. Bet netrukus, nacių kariuomenei įžengus į Lenkiją, jų gyvenimas neatpažįstamai pasikeis. Visų gerbiamas mokytojas, garsėjantis didvyriškumu ir gera širdimi, savo mieste tampa atstumtuoju, bet pasiryžta padaryti viską, kad apsaugotų vaikus nuo artėjančio siaubo.
Praėjus metams nuo nacių įsiveržimo į Lenkiją daugiau nei keturi šimtai tūkstančių žydų uždaromi į Varšuvos getą – trijų kvadratinių kilometrų siena aptvertą pragarą. Našlaičių prieglaudos direktorius J. Korčakas ir jo likimo draugai, siekdami išgelbėti vaikus nuo ligų ir bado, priversti imtis drastiškų priemonių.
Neprarasdami vilties ir tikėjimo, kad kada nors karas baigsis, prieglaudos auklėtiniai ir mokytojai kartu sukuria mažytę meilės armiją, drąsiai žygiuojančią ateities link, kad ir kokia ji būtų.
„Vaikai iš Varšuvos geto“ – nepamirštama istorija apie meilę, viltį ir nepaprastą žmogaus drąsą, triumfuojančią net pačiais tamsiausiais laikais. Išskirtinės asmenybės ir tikrų įvykių įkvėptas istorinis liudijimas, grąžinantis tikėjimą žmonėmis.
Čia – du šimtai sielų, du šimtai nekaltų berniukų ir mergaičių, kurių vienintelė kaltė ta, kad gimė žydais.
