Page 1

Francesc Miralles (Franseskas Miraljesas, g. 1968 m. Barselonoje) – ispanų rašytojas, keliautojas, žurnalistas, parašęs daugiau nei trisdešimt knygų. Jo romanas „Maži dalykai dideli“ vos pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, šiuo metu jau išverstas į daugiau nei 20 kalbų.

Samuelis, užkietėjęs vienišius, po daugelio metų suranda savo jaunystės meilę ir pagaliau pasiryžta pakeisti gyvenimą. Bet netikėtai atėjusi meilė pasibaigia – mylimoji Samuelį palieka. Gyvenimas darosi vis pilkesnis. Tačiau niūrią kasdienybę netikėtai sudrumsčia paslaptingas atvirukas. Iš jo draugiškai moja japoniška laimę nešanti katė, o kitoje pusėje užrašyti du žodžiai: vabi sabi. Japoniška sąvoka, aukštinanti visų daiktų netobulumą. Kas ir kodėl atsiuntė šį atviruką? Galbūt vabi sabi kaip tik ir yra tai, kas į Samuelio gyvenimą galėtų sugrąžinti prasmę ir džiaugsmą? Neįtikėtina, bet kuklusis Samuelis pasiryžta keliauti į Tekančios Saulės šalį ir surasti siuntėją. Jam svarbu ne tik suprasti, ką iš tiesų reiškia tie paslaptingieji žodžiai vabi sabi, bet ir rasti atsakymus į ramybės nebeduodančius klausimus.

Kaip atgauti gyvenimo džiaugsmą? Kaip išmokti džiaugtis mažais dalykais? Kaip surasti ramybę ir laimę? Ar tikrai japonai žino atsakymus į šiuos daugumą žmonių kamuojančius klausimus? Ši nepaprastai šilta ir išmintinga knyga – apie kasdienybės ir laikinumo grožį, kuris yra taip arti mūsų. Ją perskaitę išmoksite mylėti tai, kas netobula, ir džiaugtis tuo, kas trapu ir laikina.


UDK 821.134.2-31 Mi274

Francesc Miralles Wabi Sabi Ediciones B, S. A., Barcelona, 2014

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Francesc Miralles, 2014 © Ediciones B, S. A., 2013 Translation rights arranged by Sandra Bruna Agencia Literaria, SL All rights reserved © Alma Naujokaitienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2017 © „Tyto alba“, 2017 ISBN 978-609-466-219-5


Kelionė su viltimi vertingesnė už patį kelionės tikslą JA P ONŲ PATARLĖ


Va b i s a b i

Įžanga Atėjome iš nebūties ir judame į niekur. Šiame kelyje esame kažkas. Ir tą kažką vadiname gyvenimu. Anksčiau man labai rūpėjo išmatuoti tą plykstelėjimą tarp tamsos, tvyrojusios iki mūsų, ir tamsos, kuri tvyros po mūsų. Egzistenciją įsivaizdavau maždaug kaip valandų, dienų, mėnesių ir metų prikrautą krepšį, ir baisu net pagalvoti, kad kiekviena pragyventa minutė vis labiau priartina prie tos nežinomos vietos, kur visiškai neskubu pakliūti. Dar nespėjau suprasti, kad keletas sekundžių svaiginamos laimės sieloje palieka gilesnį pėdsaką negu visas gyvenimas monotoniško laukimo. Iki trisdešimt septynerių metų gyvenau užsidaręs vienatvės kalėjime, kurį pats ir pasistačiau mūrydamas plytą po plytos. Atsitvėręs sienomis paslėpiau raktą, kad niekas negalėtų pas mane užeiti. Bet užklydęs katinas sugebėjo jį rasti ir katiniškomis gudrybėmis privertė mane atverti duris į pasaulį. Nuo to laiko gyvenu su juo – draugams jis Mišima – ir su keletu keistų kelionės draugų. 7


Francesc Miralles

Kaip tik virš mano buto Barselonos Grasijos rajone gyvena senasis redaktorius Titas, sudarantis įkvepiančias knygas, o aš, turėdamas atliekamo laiko po paskaitų universitete, jam padedu. Mišima nuvedė mane pas jį, o jis man sugrąžino Gabrielę, kurią esu įsimylėjęs, nors beveik nieko nežinau nei apie jos praeitį, nei ką ji veikia, kai nebūna su manimi. Galbūt dėl to ji ir nenori gyventi drauge. Taigi, esu priverstas vaizduoti šiuolaikišką vyriškį: esame pora, bet gyvename atskirai. Kurį laiką savo būstu dalijausi su Valdemaru, ekscentrišku keistuoliu fiziku, nagrinėjančiu tamsiąją Mėnulio pusę. Tačiau vieną gražią dieną jis dingo kaip į vandenį, palikęs Tito virtuvėje savo teleskopą ir tyrimų užrašus, ką jau kalbėti apie nepakeliamą tuštumą, kurią palieka svarbūs žmonės. Kai mudu su Titu apima ilgesys, mes vėl pasistatome tele­ skopą ir nukreipiame jį į Mėnulį, sakytum, Valdemaras būtų kažkaip ten nusigavęs ir kartkartėmis siųstų mums kokius nors ženklus. Kada nors Valdemaras sugrįš, arba mes nukeliausime pas jį, nes visi priklausome tai didžiajai ir nepaliaujamai liepsnojančiai kosminei bangai, iš kurios nedingsta nė menkiausia dalelytė. Ilgainiui supratau, kad tai ne vienatvė, o visai kas kita – tai būdas geriau pažinti save. Jei kartą visko atsisakai, tampa gana lengva kopti į kalną ir tiesiog laukti, kol praslinks dienos. Užvis sunkiausia yra bendrauti su kitokiais negu tu, tai prilygsta aukščiausiam menui. Tik įvaldę jį tampame tikrais žmonėmis. 8


Va b i s a b i

Veikiausiai esu tik mokinukas, nes manęs nesiliauja stebinti aplinkinių sprendimai. „Aplinkiniai“ gali būti labai plati sąvoka, pats tuo įsitikinau ankstyvą birželio rytmetį, kai išėjęs iš namų nusileidau laiptais ir atidariau pašto dėžutę...

9


Maneki neko


Va b i s a b i

Kat inas, kur is mojuoj a l etena Kadangi jau artėjome prie mokslo metų finišo tiesiosios, nesitikėjau gauti nieko, išskyrus vieną kitą universiteto aplinkraštį, kad esu kviečiamas į katedros posėdį (šiurpokai skamba, tiesą sakant) arba į kokią nors vasaros seminarų programą. Tačiau vietoje mokslinės korespondencijos pašto dėžutėje manęs laukė atvirukas. Pasukęs jį į šviesą, atidžiai apžiūrėjau: jame buvo pavaizduotas baltas porcelianinis katinas, pakėlęs dešinę leteną. Apvertęs kitoje pusėje tikėjausi išvysti kokios nors netoliese įsikūrusios kiniškų prekių krautuvėlės adresą, nes tokiose vietose esu matęs panašių figūrėlių, bet kas keisčiausia – atvirukas buvo siųstas iš Japonijos. Išskyrus plonyte plunksna užrašytą mano adresą, tekstui skirtoje dalyje tebuvo du žodžiai: VABI SABI

Suglumęs kurį laiką stypsojau prie pašto dėžutės, žvilgčiodamas tai į paveiksliuką, tai į tą paslaptingą žodį. Nepajėgiau suprasti nei kas galėjo man jį atsiųsti iš tokios tolybės, nei ko13


Francesc Miralles

dėl, bet nuojauta kuždėjo, kad tasai nekaltas katinėlis – jeigu iš tiesų jis toks buvo – atneš pokyčių. Paskutinis patinas, braižęsis aplink mano duris, sukėlė įvykių uraganą, todėl nevertėjo žiūrėti į šį reikalą pro pirštus. Taigi, dabar katinas iš atviruko sujaukė mano planus, ir aš, užuot išėjęs laukan, užlipau laiptais aukštyn į mansardą ir paskambinau į Tito duris. Jos atsidarė tyliai zvimbdamos – tai buvo ženklas, kad mano kaimynas paniręs į darbą, dirba prie užsakytos knygos. Ir iš tiesų – vos peržengęs slenkstį džiazo muzikos fone išgirdau skubų klavišų taukšėjimą. Ore sklandė aromatingų dūmų gyvatėlės – tai patvirtino, kad kaimynui buvo pats darbų įkarštis. Titas uždegdavo smilkalus tik redaguodamas knygą. Pakeliui iš koridoriaus į svetainę-studiją trumpam stabtelėjau prie Kasparo Davido Frydricho paveikslo „Keliautojas virš ūkanų jūros“ reprodukcijos, kuri kabėjo pas Titą ant sienos. Nors tuzinus kartų anksčiau buvau matęs tą romantiškai nusiteikusį jaunuolį, užkopusį ant migloje skendinčio kalno keteros, dabar paveikslas darė ne mažesnį įspūdį. – Ar ilgai dar ten stypsosi? – šiurkščiai pasitiko kaimynas. Užėjau į svetainę, kur stovėjo Tito rašomasis stalas, ir dabar senolis, nutraukęs darbą, smalsiai mane nužvelgė. – Tai darbuojiesi... – O kaip tau atrodo? – pašaipiai šyptelėjo. – Lygiai po keturių dienų baigiasi knygos „Juokitės už grašį“ terminas, o man dar trūksta ketvirtadalio teksto ir įvado apie juoko terapiją. – Koks kvailas pavadinimas... Apie ką knyga? – Tai supaprastintas vienos amerikietiškos knygos varian14


Va b i s a b i

tas: tūkstančio juokų antologija, kuri bus parduodama už dešimt eurų, kitaip tariant, kiekviena juoko dozė kainuos vieną centą. – Labai sąmojinga. – Tai ne mano sumanymas. Ir negaliu pažadėti, kad bus juokinga. Kol kas tai, ką randu, man visiškai nekelia juoko, – pasakė Titas, rodydamas į stalą, ant kurio krašto pūpsojo krūva knygų su kyšančiomis spalvotomis žymėjimo juostelėmis. – Tuomet einu, leisiu tau dirbti. – Palauk. Kažką norėjai pasakyti? Įvertinęs riziką, kad Titas gali priversti knaisiotis juokų knygose, vis dėlto leidausi įveikiamas smalsumo ir padėjau atviruką ant stalo priešais Titą. Paskui atsisėdau studijoje ant sofos, nusiteikęs laukti jo paaiškinimų. – Įdomu, – nusišypsojo senolis. – Kas jį atsiuntė? – Nežinau. Siuntėjo nėra. Užrašyti tik šie du žodžiai. Gal žinai, ką tai reiškia? – Vabi sabi... Titas ištarė užrašą taip, tarsi tai būtų magiškas burtažodis. Kaip tik tuo metu pradėjo riedėti mažutis traukinukas, kurį Titas laikė ant stalelio prie sienos. Važiuodamas ratu iš vieno tunelio į kitą jis tyliai sušvilpė. – Tau beveik pavyko mane išgąsdinti, – švelniai papriekaištavau. – Kiek jungiklių turi prie stalo? – Tik du: durų ir traukinuko. Juk žinai, kad tai padeda man susikaupti... Šią akimirką negaliu nieko pasakyti, bet tas terminas man girdėtas. Pasiklausk Gabrielės, juk ji gyveno Japonijoje, tiesa? 15


Francesc Miralles

– Ji išvykusi į Paryžių, grįš tik kitą savaitę. Gal iki to laiko porcelianinis katinas atsiųs dar kokią nuorodą? Titas bakstelėjo pirštu į figūrėlės atvaizdą sakydamas: – Anokia čia paslaptis: tai maneki neko. Japonijoje tokių milijonai. – O kas tas maneki neko? – Pasižiūrėk trečiojoje knygoje antai iš tos lentynos, – patarė Titas, mostelėjęs į knygų spintą svetainės gilumoje.  – Keista, kad neprisimeni, juk pats padėjai rašyti tą knygą. – Taigi ją parašė Valdemaras, nejau nepameni?  – atsakiau imdamas „Trumpo kasdieninės magijos kurso“ egzempliorių. Ir iš tikrųjų – skyriuje „Kačių filosofija“ buvo straipsnelis apie šį personažą. MANEKI NEKO – LAIMĖ S KAT I NAS

Šios figūrėlės, itin populiarios japonų prekyvietėse, kilmės ištakų reikia ieškoti Kinijoje. IX amžiuje buvo tikima, kad jeigu katė letena prausiasi ausį, tai reiškia, kad sulauksite svečio. Jeigu prausia snukutį, vadinasi, nerimauja prieš jam pasirodant. Kiti šaltiniai tvirtina, kad figūrėlės atsiradimą lėmė tikri Edo laikotarpio (1603–1868) įvykiai. Katinas, vardu Tama, visada tupėdavo šventyklos, stūksančios prie dide­ lio medžio Tokijo rytinėje dalyje, prieangyje. Vieną lietin­ gą dieną po medžiu prisiglaudė nepažįstamas jaunikaitis, ir Tama be paliovos jam mojavo letena. Jaunikaitis, gena­ mas smalsumo, paliko savo prieglobstį ir prisiartino prie 16


Va b i s a b i

katino. Tą akimirką medį perskrodė ir viską aplinkui ap­ švietė žaibas. Sujaudintas katino poelgio jaunikaitis tapo šventyklos rėmėju. Kita istorija byloja, kad viena labai neturtinga mote­ ris, vardu Imada, paliko likimo valiai savo katiną, nes vos galėjo pramisti pati. Tuomet susapnavo gyvūną, kuris pa­ liepė nulipdyti iš molio savo katino figūrėlę – tokiu būdu ji prišauksianti sėkmę. Moteris taip ir padarė. Baigus lip­ dyti kažkoks praeivis pamatė figūrėlę ir užsimanė ją nu­ pirkti. Nuo tos dienos Imada nulipdė ir pardavė daugybę figūrėlių – tai padėjo jai išbristi iš skurdo. – Labai vaizdinga, – pasišaipiau, – bet tai nieko nepaaiškina. Kodėl kažkas man siunčia laimės katiną? Japonijoje neturiu pažįstamų. – Galbūt nori pranešti apie nepažįstamojo apsilankymą... O galbūt tau prireiks sėkmės kokiame nors netikėtame nuotykyje, kurį netrukus patirsi. Priėmiau abidvi galimybes kaip bauginančią pranašystę. Iš patirties žinojau, kad nepažįstamojo pasirodymas visada sukelia painiavą. Kita vertus, nuotykius, kuriems prireikia fortūnos, aš vadinu tiesiog bėdomis. Beliko išsiaiškinti, ką reiškia tas užrašas VABI SABI, tačiau kažkas man kuždėjo, kad netrukus tai sužinosiu.

17


Francesc Miralles

Gy vūnai, kur ie ms ky l a g rės mė išny kt i Filologijos fakultete kursas pasibaigė, taigi, mano laikas dabar buvo skirtas sudarinėti programas, vaikščioti į susirinkimus, prižiūrėti egzaminus ir rengti konsultacijas, į kurias retai kas ateidavo. Tą antradienio rytą susidomėjęs stebėjau, kaip pro kabineto langą skverbiasi žiemiška šviesa, nutvieskianti dulkių panoramą ant seno supleišėjusio rašomojo stalo. Staiga net pats nustebau giliai atsidusęs. Nuo to laiko, kai apgyniau germanų filologijos daktaro laipsnį ir pradėjau dirbti dėstytoju, fakultete, pastatytame XIX am­žiaus pabaigoje, nors ir atrodė senesnis, viskas pasikeitė. Sėdėdamas kabinete, kur stirksojo krūva neištaisytų egzaminų darbų, stebėjau, kaip krinta studijų, kurias ir pats baigiau, prestižas. Paskutiniais metais vokiečių filologiją pasirinko tik dvidešimt studentų, todėl buvome lyg viena šeima. Paskui vokiečių filologijos studijas legaliai numarino lyg nereikalingą ir nusenusį žvėrį ir prijungė prie anglų filologijos katedros. 18


Va b i s a b i

Pats irgi tapau gyvūnu, kuriam kilo grėsmė išnykti. Mano skaitomų literatūros paskaitų doktorantams sumažėjo iki vienos per savaitę. Papildomai Gėtės kalbą dabar dėsčiau ir tiems studentams, kuriems mano kursas buvo sunkiai įkandamas. Vokiečių kalba visai kaip meilužė – gerbs tave tik tuomet, jeigu laikysi ją išskirtine. Anglų kalbą ir literatūrą studijuojančiam jaunuoliui vokiečių kalba kaip papildomas dalykas gali sukelti pragariškų kančių. Tiems, kas kremta šį mokslą tik kartą ar du per savaitę, ilgi sudėtiniai daiktavardžiai su netaisyk­ lingomis daugiskaitos formomis tampa kietu riešutėliu. Taigi, pabaigęs studijas ir gavęs diplomą, pradėjau dėstyti kalbą, kuri jaunimui sukelia daugiau kančių negu pasitenkinimo. Gerai nors tiek, kad neturiu nuolatinių studentų, kurių specializacija – literatūra. Raminu save, kad Google laikais studentų vertinimas tapo neįmanomas. Taisyti darbą apie kokį nors autorių arba jo kūrinį šiandien iš tiesų prilygsta kone kriminaliniam tyrimui, jei nori išsiaiškinti, iš kur studentas iškasė vieną ar kitą informaciją, kuria, akivaizdu, pasinaudojo atlikęs veiksmą „iškirpti ir įklijuoti“. Prižiūrėdamas egzaminus nė akimirką negaliu nuleisti akių, kitaip visi naudojasi išmaniaisiais telefonais – neišsenkamomis špargalėmis. Man taip bemąstant staiga atsivėrė kabineto durys, ir garbanota šviesiaplaukė paklausė, ar galima užeiti. Išsisklaidžius nostalgijai, apėmusiai mane, keturiasdešimt penkerių metų dėstytoją, pažvelgiau į merginą, kurios veido smailėjančiu smakru forma priminė katės snukutį. 19


Francesc Miralles

Pagal amžių ji gal ir galėjo būti doktorantė, tačiau niekada nebuvau jos matęs. – Kažko ieškai? – Nežinau. Ji prisiartino ir padėjo ant stalo kompaktinę plokštelę. Ant dėžutės buvo apskritimas, nupieštas vienu potėpiu, japonų kaligrafijos meistrų stiliumi. Tai, kad po paslaptingojo maneki neko atviruko kažkokia mergina katės veidu man rodo kompaktinę plokštelę su japonišku hieroglifu, turėjo ką nors reikšti, nors nė nenutuokiau ką. – Labai norėčiau sužinoti, apie ką čia dainuojama, – prašneko ji švelniu melodingu balsu. – Gal galėtumėte nors minutę paklausyti? Mergina susirado rankinėje nešiojamąjį grotuvą, neįtikėtinai retą aparatą skaitmeniniais laikais. Dar vienas padargas ties išnykimo riba. Kai ji padavė ausines, iš kurių jau sklido vyriškas balsas, aš vėl įsijaučiau į vokiečių kalbos dėstytojo, kuris nenusiteikęs švaistyti laiko, vaidmenį. – Teks kreiptis į kalbų mokyklą, – patariau jai. – Šiame fakultete japonų kalbos nedėsto. – Čia ne japoniškai, – pataisė ji. – Tai kažkokia mirusi kalba, kurią labai norėčiau suprasti. Arba bent sužinoti, kokia tai kalba... Nustebintas tokio noro užsidėjau ausines. Iš jų sklido keistai melancholiškas jaunuolio balsas, kuriam pritarė gitara. Negalėjau suprasti nė vieno žodžio. Galiu prisiekti, kad iš pradžių tai nepriminė nė vienos kalbos iš semitų kalbų grupės. Ir nebuvo panašu nė į vieną senąją germanų kalbą. 20


Va b i s a b i

Šviesiaplaukė mergina nekantriai laukė mano verdikto. – Apgailestauju, bet teks tave nuvilti, – grąžinau jai grotuvą. – Net neįsivaizduoju, kokia tai... – Iš pradžių pamaniau, kad dainuoja elfiškai, – nutraukė ji, – bet vienas draugas, rašantis kursinį darbą apie Tolkino kūrybą, man pasakė, kad čia ne elfų kalba. Tuo metu suskambo merginos-katės mobilusis, bet ji atmetė skambutį ir tęsė: – Įtariu, kad tai gali būti atlantų kalba. Likau be amo. Jau septyniolika metų dirbu fakultete, bet dar niekada konsultacija nebuvo pakrypusi taip netikėtai. Mano susidomėjimas keistenybėmis nugalėjo sveiką protą, todėl jos paklausiau: – Kas tave verčia manyti, kad tai gali būti atlantų kalba? Vos ištaręs tą klausimą suvokiau, kaip absurdiškai ir juokingai jis turėjo nuskambėti iš universiteto dėstytojo lūpų. Atlantidą vos kelis sykius miglotai yra paminėjęs Platonas. Beje, nesu nė sykio girdėjęs apie tokią kalbą. Jau ketinau grąžinti merginai grotuvą, bet vėl suskambo jos telefonas. Ji piktai pažvelgė į ekraną ir galiausiai atsiliepė, tarsi būtų savo namuose, o ne universiteto kabinete. – Jau sakiau, kad daugiau nieko nenoriu apie tave girdėti. Ar neaiškiai kalbu? Iš apmaudo merginos-katės veide supratau, kad skambinusysis nenori taip paprastai nusileisti. Griežtai su juo kalbėdama ji pamažu artėjo prie durų. Kai pagaliau išėjo į koridorių, atsisveikindamas pamojavau ranka ir uždariau duris. Vis dar apstulbęs dėl to, kas įvyko, kurį laiką stoviniavau 21


Francesc Miralles

prie lango. Tuo metu klykdama prasklendė kažkokia šlykšti žuvėdra išskleistais sparnais. Atsisukęs į stalą vėl patyriau lengvą išgąstį. Prie sukrautų taisyti egzaminų darbų gulėjo palikta toji nežinoma kalba įdainuota kompaktinė plokštelė. Puoliau atgal prie durų, bet merginos garbanotais plaukais jau nebesimatė. Koridoriuje nieko nebuvo, kaip ir nebuvo nė vieno mokslinio veikalo apie atlantų kalbą.

22


Francesc Miralles (Franseskas Miraljesas, g. 1968 m. Barselonoje) – ispanų rašytojas, keliautojas, žurnalistas, parašęs daugiau nei trisdešimt knygų. Jo romanas „Maži dalykai dideli“ vos pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, šiuo metu jau išverstas į daugiau nei 20 kalbų.

Samuelis, užkietėjęs vienišius, po daugelio metų suranda savo jaunystės meilę ir pagaliau pasiryžta pakeisti gyvenimą. Bet netikėtai atėjusi meilė pasibaigia – mylimoji Samuelį palieka. Gyvenimas darosi vis pilkesnis. Tačiau niūrią kasdienybę netikėtai sudrumsčia paslaptingas atvirukas. Iš jo draugiškai moja japoniška laimę nešanti katė, o kitoje pusėje užrašyti du žodžiai: vabi sabi. Japoniška sąvoka, aukštinanti visų daiktų netobulumą. Kas ir kodėl atsiuntė šį atviruką? Galbūt vabi sabi kaip tik ir yra tai, kas į Samuelio gyvenimą galėtų sugrąžinti prasmę ir džiaugsmą? Neįtikėtina, bet kuklusis Samuelis pasiryžta keliauti į Tekančios Saulės šalį ir surasti siuntėją. Jam svarbu ne tik suprasti, ką iš tiesų reiškia tie paslaptingieji žodžiai vabi sabi, bet ir rasti atsakymus į ramybės nebeduodančius klausimus.

Kaip atgauti gyvenimo džiaugsmą? Kaip išmokti džiaugtis mažais dalykais? Kaip surasti ramybę ir laimę? Ar tikrai japonai žino atsakymus į šiuos daugumą žmonių kamuojančius klausimus? Ši nepaprastai šilta ir išmintinga knyga – apie kasdienybės ir laikinumo grožį, kuris yra taip arti mūsų. Ją perskaitę išmoksite mylėti tai, kas netobula, ir džiaugtis tuo, kas trapu ir laikina.

Profile for knygos.lt

Vabi sabi  

Knygos Vabi sabi istrauka

Vabi sabi  

Knygos Vabi sabi istrauka

Profile for knygos.lt