Užrašyta istorija

© Sacha Sebag Montefiore

Sebagas Montefiore turi akį tam, kas pikantiška, šiurpina, kelia aistras ir sukrečia... labai jaudinama.

THE TIMES ISBN 978-609-466-603-2

9 786094 666032

užr a šy ta istor ija

Į šį išskirtinį laiškų rinkinį sudėta daugiau kaip šimtas garsiausių pasaulio istorijoje laiškų iš daugelio kultūrų, šalių ir tautų nuo senovės Egipto ir Romos iki šiuolaikinio labai prieštaringo pasaulio. Vieni iš jų kilnūs ir įkvepiantys, kiti itin niekingi ir keliantys nerimą; kai kurie – tikri literatūriniai šedevrai, o kai kurie žiaurūs ir atvirai piktinantys; daugelis erotiški, o keletas tiesiog veria širdį. Šioje antologijoje yra laiškų, kadaise rašytų dantiraščiu, ant papirusų, pergamento, o jų autoriai – nuo Ramzio Didžiojo ir Siuleimano Puikiojo iki Elžbietos I ir Michelangelo, nuo Emmeline Pankhurst iki Leonardo Coheno ir nuo Stalino iki Mandelos bei nežinomų paprastų žmonių, rašiusių kritinėmis savo gyvenimo aplinkybėmis. Čia esama meilės laiškų ir laisvės šauklių, grasinimų karu ir priešmirtinių apmąstymų, kelionių aprašymų ir atsisveikinimų. O autorius, apibūdindamas kiekvieną iš jų spalvingu meistriško pasakotojo stiliumi, atskleidžia, kodėl šiuos laiškus perskaityti būtina – jie atveria mums žmonijos praeitį, praturtina dabartinį gyvenimą ir nušviečia ateitį.

SIMON SEBAG

Knygos sudarytojas, įvadinio žodžio ir laiškų komentarų autorius SIMON SEBAG MONTEFIORE (Saimonas Sibegas Montifiorė, g. 1965 m.) – žinomas britų istorikas, rašytojas, populiariosios istorijos knygų ir romanų autorius, pelnęs ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą. Kritikų itin vertinamos jo istorinės knygos kelia stambių kino kompanijų susidomėjimą ir yra išverstos į daugiau nei 48 kalbas. Rašytoją labai pamėgo ir lietuvių skaitytojai: jo knygų „Kalbos, pakeitusios pasaulį“, „Jeruzalė“, „Istorijos titanai“ tiražai nuolat kartojami. „Užrašyta istorija. Laiškai, pakeitę pasaulį“ – septintoji į lietuvių kalbą išversta S. S. Montefiores knyga.

MON TEF IOR E

Laiškai dažnai gyvuoja kur kas ilgiau, nei juos rašiusieji galėjo įsivaizduoti.

•••

SIMON SEBAG

M ONTEFIORE

užr a šy ta istor ija laiškai, pakeitę pasaulį

SIMON SEBAG

M ON T E FIOR E užr a š y ta istor ija laiškai, pakeitę pasaulį

V ILNIU S

2021

Simon SEBAG MONTEFIORE WRITTEN IN HISTORY Letters that Changed the World Weidenfeld & Nicolson, London, 2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

First published by Weidenfeld & Nicolson, an imprint of the Orion Publishing Group, London Copyright © Simon Sebag Montefiore 2018 © Audronė Gendvilienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2021 © „Tyto alba“, 2021 ISBN 978-609-466-603-2

turinys ĮVADAS .......................................................................................................................... 13

MEILĖ........................................................................................................................ 27 HENRIKAS VIII ANNEI BOLEYN ................................................................................29 FRIDA KAHLO DIEGUI RIVERAI ................................................................................ 31 THOMAS JEFFERSONAS MARIAI COSWAY ...........................................................34 JEKATERINA II KUNIGAIKŠČIUI POTIOMKINUI ....................................................38 JOKŪBAS I GEORGE’UI VILLIERSUI, HERCOGUI BUCKINGHAMUI .................. 41 VITA SACKVILLE-WEST VIRGINIAI WOOLF ...........................................................43 SIULEIMANO PUIKIOJO IR HURREM SULTAN LAIŠKAI .......................................45 ANAÏS NIN HENRY’UI MILERIUI ...............................................................................47 ALEKSANDRA RASPUTINUI ......................................................................................52 HORATIO NELSONAS EMMAI HAMILTON ............................................................54 NAPOLEONAS BONAPARTAS JOSEPHINEI ...........................................................58 ALEKSANDRAS II KATIAI DOLGORUKAJAI ............................................................. 61 JOSIFAS STALINAS PELAGĖJAI ONUFRIJEVAI ........................................................64

ŠEIMA.......................................................................................................................67 ELŽBIETA I MARIJAI I ...................................................................................................69 VILMA GRÜNWALD KURTUI GRÜNWALDUI ........................................................ 72 KADAŠMANAS-ENLILIS AMENCHOTEPUI III ........................................................ 74 OLIVERIS CROMWELLIS VALENTINE’UI WALTONUI ........................................... 76 TOUSSAINT’AS L’OUVERTURE’AS NAPOLEONUI ................................................79 ALEKSANDRAS I SESERIAI JEKATERINAI ................................................................. 81 KAROLIS I KAROLIUI II ...............................................................................................83 SVETLANA STALINA TĖVUI STALINUI .....................................................................86 AUGUSTAS KAJUI CEZARIUI......................................................................................87 JUOZAPAS II BROLIUI LEOPOLDUI II ......................................................................88 RAMZIS DIDYSIS HATUŠILIUI, HETITŲ KARALIUI .................................................89

KŪRYBA................................................................................................................. 91 MICHELANGELAS GIOVANNIUI IŠ PISTOJOS .......................................................93 WOLFGANGAS AMADEUS MOZARTAS PUSSESEREI MARIANNEI ...................95 HONORÉ DE BALZACAS EWELINAI HÁNSKAI .....................................................99 PICASSO MARIE-THÉRÈSEI WALTER ..................................................................... 101 JOHNAS KEATSAS FANNY BRAWNE ....................................................................103 T. S. ELIOTAS GEORGE’UI ORWELLUI ...................................................................105

DR ĄSA...................................................................................................................109 SARAH BERNHARDT PONIAI PATRICK CAMPBELL .............................................111 FANNY BURNEY SESERIAI ESTHERAI .................................................................... 112 DAVIDAS HUGHESAS TĖVAMS .............................................................................. 119

ATR ADIMAI...................................................................................................123 ADA LOVELACE ANDREW CROSSE’UI .................................................................. 125 WILBURIS WRIGHTAS SMITHSONO INSTITUTUI ..............................................128 JOHNAS STEVENSAS HENSLOW CHARLESUI DARWINUI ..............................129 FERDINANDAS II IR IZABELĖ I, KASTILIJOS IR ARAGONO KARALIUS IR KARALIENĖ, KRISTUPUI KOLUMBUI ............................................. 132 KRISTUPAS KOLUMBAS FERDINANDUI IR IZABELEI .........................................133

TURIZMAS.......................................................................................................139 ANTONAS ČECHOVAS ANATOLIJUI KONIUI ...................................................... 141 GUSTAVE’AS FLAUBERT’AS LOUIS BOUILHET .....................................................145

K AR AS...................................................................................................................149 PETRAS I JEKATERINAI I .............................................................................................151 NAPOLEONAS JOSEPHINEI ....................................................................................153 DWIGHTAS D. EISENHOWERIS VISIEMS SĄJUNGININKŲ KARIAMS.............154 GRAFIENĖ JEKATERINA OLDENBURG BROLIUI ALEKSANDRUI I .................... 155 PILYPAS II KUNIGAIKŠČIUI MEDINAI-SIDONIAI ................................................156 HARŪNAS AR RAŠIDAS NIKIFORUI I.....................................................................158 RASPUTINAS NIKOLAJUI II ......................................................................................158

KR AUJAS............................................................................................................. 161 PJANCHAS ŽMONAI NODŽMET ...........................................................................163 VLADIMIRAS LENINAS PENZOS BOLŠEVIKAMS ................................................164 JOSIFAS STALINAS KLIMENTUI VOROŠILOVUI...................................................165 MAO DZEDONGAS CINGHUA UNIVERSITETO PAGRINDINĖS MOKYKLOS CHUNVEIBINAMS ...................................................166 JOSIPAS BROZ-TITO JOSIFUI STALINUI ................................................................169

PR AŽŪTIS...........................................................................................................171 THEOBALDAS VON BETHMANAS-HOLLWEGAS HEINRICHUI VON TSCHIRSHKY’UI ....................................................................... 173 HARRY’S TRUMANAS IRVUI KUPCINETUI ........................................................... 176

NELAIMĖS......................................................................................................... 179 PLINIJUS JAUNESNYSIS TACITUI............................................................................ 181 VOLTAIRE’AS M. TRONCHINUI ...............................................................................186

DR AUGYSTĖ...................................................................................................189 KAPITONAS A. D. CHATERIS MOTINAI ................................................................. 191 MARKAS ANTONIJUS OKTAVIANUI (AUGUSTUI) .............................................194 KARLO MARXO IR FRIEDRICHO ENGELSO LAIŠKAI ..........................................196 FRANKLINAS D. ROOSEVELTAS WINSTONUI CHURCHILLIUI ....................... 202 ADOLFAS HITLERIS BENITUI MUSSOLINIUI ....................................................... 204 KUNIGAIKŠČIO POTIOMKINO IR JEKATERINOS II LAIŠKAI ............................. 211

KVAILYBĖ...........................................................................................................213 GEORGAS VON HÜLSENAS EMILIUI VON GÖRTZUI ........................................ 215 MARKIZAS DE SADE’AS „KVAILIEMS PIKTADARIAMS, KURIE MANE KANKINA“ .......................................................................................... 217 IMPERATORĖS ALEKSANDROS IR NIKOLAJAUS II LAIŠKAI...............................219

PADORUMAS.................................................................................................225 MARIJA TERESĖ MARIJAI ANTUANETEI ................................................................227 MAHATMA GANDHIS HITLERIUI ...........................................................................229 ABRAHAMAS LINCOLNAS ULYSSES’UI S. GRANTUI .........................................232 JOHNAS PROFUMO HAROLDUI MACMILLANUI .............................................. 234 JACQUELINE KENNEDY NIKITAI CHRUŠČIOVUI ............................................... 236 BABŪRAS SŪNUI HUMAJUNUI ............................................................................. 238 ÉMILE’IS ZOLA FÉLIXUI FAURE’UI ......................................................................... 240 LORENZAS PUIKUSIS GIOVANNIUI DE MEDICIUI ............................................ 246

IŠSIVADAVIMAS........................................................................................ 249 EMMELINE PANKHURST MOTERŲ SOCIALINEI IR POLITINEI SĄJUNGAI..... 251 ROSA PARKS JESSICAI MITFORD .......................................................................... 254 NELSONAS MANDELA WINNIE MANDELAI ........................................................256 ABRAMAS GANIBALAS PETRUI I.............................................................................259 SIMÓNO BOLÍVARO, MANUELOS SÁENZ IR JAMESO THORNE’O LAIŠKAI ........................................ 260

LEMTIS..................................................................................................................265 OSCARAS WILDE’AS ROBERTUI ROSSUI ..............................................................267 ALEXANDERO HAMILTONO IR AARONO BURRO LAIŠKAI ............................ 269 ANONIMAS LORDUI MONTEAGLE’UI ..................................................................276 BABŪRAS HUMAJUNUI ...........................................................................................277 NIKITA CHRUŠČIOVAS JOHNUI F. KENNEDY’UI ................................................281 ALEKSANDRAS PUŠKINAS JACOBUI VON HEECKERENUI .............................. 285

GALIA .................................................................................................................. 289 STALINAS VALERIJUI MEŽLAUKUI .........................................................................291 CHURCHILLIS ROOSEVELTUI .................................................................................292 RIČARDO I IR SALACHO AD DINO LAIŠKAI ........................................................ 293 ARTHURAS JAMESAS BALFOURAS LORDUI ROTHSCHILDUI ..........................295 GEORGE’AS BUSHAS BILLUI CINTONUI ............................................................. 296

NICCOLÒ MACHIAVELLIS FRANCESCO VETTORIUI ........................................ 298 HENRIKAS VII „GERIEMS DRAUGAMS“ ............................................................... 300 JOHNAS ADAMSAS THOMUI JEFFERSONUI ...................................................... 302 HERCOGO MARLBOROUGH, KARALIENĖS ANOS IR HERCOGIENĖS SAROS MARLBOROUGH LAIŠKAI ....................................... 303 DONALDAS J. TRUMPAS KIM ČEN UNUI ............................................................. 305 DONALDAS J. TRUMPAS RECEPUI TAYYIPUI ERDOĞANUI...............................307

MIRTIS................................................................................................................. 309 ABD AR RACHMANAS III SAVO SŪNUMS ............................................................ 311 SIMONAS BAR KOCHBA JEŠUAI ............................................................................ 312 AMURAPIS ALASIJOS KARALIUI..............................................................................314 AURANGZEBAS SŪNUI MUHAMADUI AZAM ŠACHUI ..................................... 315 BOLÍVARAS JOSÉ FLORESUI .................................................................................... 317

ATSISVEIKINIMAS..................................................................................319 LEONARDAS COHENAS MARIANNEI IHLEN ...................................................... 321 HENRIETTE GIACOMUI CASANOVAI ....................................................................323 CHURCHILLIS ŽMONAI CLEMENTINE ..................................................................325 NIKOLAJUS BUCHARINAS STALINUI ....................................................................327 FRANZAS KAFKA MAXUI BRODUI..........................................................................332 WALTERIS RALEIGH ŽMONAI BESSEI................................................................... 333 ALANAS TURINGAS NORMANUI ROUTLEDGE’UI .............................................337 CHE GUEVARA FIDELIUI KASTRO ......................................................................... 339 ROBERTAS ROSSAS MORE’UI ADEY’UI ............................................................... 342 LUCREZIA BORGIA LEONUI X ............................................................................... 345 HADRIANAS ANTONINUI PIJUI IR SAVO SIELAI ............................................... 347 PADĖKOS AUTORIŲ TEISIŲ TURĖTOJAMS .......................................................... 349

įvadas

Mielas Skaitytojau, niekas nepranoksta laiško nuoširdumo ir autentiškumo.

Mus, žmones, traukte traukia iškloti popieriuje savo jausmus bei prisiminimus, kurie ilgainiui gali pranykti, ir jais pasidalyti.

Mums žūtbūtinai reikia patvirtinti ryšius, asmeninius ar politinius, meilės arba neapykantos sąsajas, nes pasaulis nenurimsta, o mūsų gyvenimą sudaro virtinė pradžių ir pabaigų: visa tai užrašę turbūt pajuntame, kad jie tapo tikresni, beveik amžini. Laiškai yra literatūrinis gyvenimo efemeriškumo priešnuodis. Goethe, daug mąstęs apie laiškų magiją, manė, kad jie yra „reikšmingiausias žmogaus paliekamas atminas“. Tad tas potraukis teisingas: laiškai gyvuoja toliau ir autoriams seniai mirus. Politikos, diplomatijos ir karo reikaluose įsakymas ar pažadas privalo būti patvirtintas raštu. Tad laiškai padeda pasiekti daug įvairių tikslų.

13

Esama daug savitų ir smagių laiškų rinkinių, tačiau šiuos atrinkau ne todėl, kad jie suteikia pramogą, o todėl, kad jie vienaip ar kitaip keitė žmogaus istoriją, tiek karo ar taikos, tiek meno ar kultūros. Jie leidžia dirstelėti į įstabius gyvenimus genijaus, siaubūno ar paprasto žmogaus akimis. Čia surinkti laiškai iš daugelio kultūrų, tradicijų, šalių ir rasių: nuo senovės Egipto ir Romos iki šiuolaikinės Amerikos, Afrikos, Indijos, Kinijos ir Rusijos, kur atlikau daugelį savo tyrimų, todėl čia tiek daug rusų – nuo Puškino iki Stalino. Juose, be visa kita, kalbama apie kovą už teises, kurias dabar laikome pagrindinėmis, arba įsakoma įvykdyti nusikaltimus, kuriuos laikome netoleruotinais. Yra ir meilės laiškų, ir imperatorių, aktorių, tironų, menininkų, kompozitorių, poetų galios laiškų.

Parinkau faraonų prieš tris tūkstančius metų rašytų laiškų, išlikusių užmirštose sunykusių miestų bibliotekose, ir šio amžiaus laiškų. Laiško aukso amžius tikrai truko penkis šimtus metų nuo viduramžių, kol XX a. ketvirtajame dešimtmetyje plačiai paplito laidinis telefonas, ir ūmiai pasibaigė paskutiniame dešimtmetyje atsiradus mobiliajam telefonui ir internetui. Pats tuo įsitikinau tyrinėdamas Stalino archyvus. Trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais Stalinas rašė ilgus laiškus ir raštus savo aplinkos ir svetimiems žmonėms, ypač atostogaudamas pietuose, tačiau kai buvo įrengta saugi telefono linija, jo laiškai staiga baigėsi.

Vos atsiradus raštui, suprantama, valdovai ir aukštuomenė ėmė plačiai naudotis laiškais – jie idealus įrankis valdyti ir dar praverčia labai daug kur. Pastaruosius tris tūkstantmečius laiškai

14

buvo šių dienų laikraščių, telefonų, radijo, televizijos, elektroninio pašto, žinučių, sekstingo ir tinklaraščių visus drauge sudėjus atitikmuo. Šioje antologijoje yra laiškų, kadaise parašytų dantiraščiu, senoviniu raštu – nendriniu stiliumi rašmenys būdavo įbrėžiami lygioje drėgno molio lentelėje ir ši išdžiovinama saulėje, – naudotu Viduriniuose Rytuose bronzos ir geležies amžiais.

Ir ant papirusų, trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų gamintų iš papirusinių viksvuolių šerdžių. Yra laiškų, rašytų ant pergamento ir jaučio odos – standesnės, išdžiovintos gyvūnų odos, – kol maždaug 200 metų prieš Kristų Kinijoje sukurtas popierius pamažu per Vidurinę Aziją atkeliavo į Europą. Galiausiai pigesnė ir paprastesnė gamyba nuo XV a. pavertė jį patogesne, prieinamesne ir įperkamesne priemone. Laiško rašymo apogėjus truko nuo XV a. iki XX a. pradžios ne tik dėl to, kad popierius buvo prieinamas, bet ir todėl, kad palengvėjo kelionės, paplito kurjeriai, plėtojosi paštas.

Dar rašyti laiškus tapo labiau nei paranku – jie buvo naujosios tvarkos, įstatymo ir visuomenės sutarties, atsakingos valdžios, finansinės atskaitomybės ir visuomenės moralės dalis. O svarbiausia, skleidė naują mąstyseną ir naujas idėjas, modernią gyvensenos viziją, padėjo pripažinti privatumą, skatino pažangą ir tarptautinės visuomenės bei asmens sąmoningumo suvokimą.

Vieni laiškai buvo skirti paviešinti, kiti turėjo būti visiškai slapti. Tokie rinkiniai kaip šis labiausiai ir džiugina įvairove. Labai daug laiškų susiję su kasdieniais, mažai dominančiais, dalykais – užsakomos prekės, apmokamos sąskaitos, rengiami

15

susitikimai. Laiškų menui pasiekus viršūnę, raštingi žmonės daugelį valandų per dieną praleisdavo prie rašomojo stalo, kartais blogai apšviesto, rašydami kaip apsėsti. Jekaterina II ironizuodama vadino save „grafomane“ (o dar ir „plantomane“, nes mėgo sodininkauti) ir laiškai jai buvo vienintelis įrankis valdyti imperiją, vadovauti karo veiksmams, valstybei. Rašantieji laiškais perkeldavo savo būtį iš kambario, namo, iš savo šalies į kitus pasaulius ir tolimas svajas. Fiziškai sekinanti pareiga ir laiko leidimas; elektroniniam laiškui ir žinutei subelsti nereikia tiek pastangų, bet veikiausiai juos rašyti per lengva, neformalu, todėl nebegerbiame pačių žodžių galios, nors glaustumas, greitis ir jaudulys paverčia žinutę tiek užkrečiama, kiek ji yra būtina šiuolaikiniame gyvenime. Iki XX a. amžiaus pradžios raštines, padedančias tvarkyti plačią korespondenciją, turėjo mažai žmonių, net valstybių vadovų, tad dauguma jų rašydavo ir antspauduodavo (iš dalies saugumo sumetimais) laiškus patys – iš jų ir šioje knygoje minimi autoriai, tokie kaip Lincolnas, Jekaterina ir Nikolajus II, kuris savo laiškus iš tikrųjų antspauduodavo pats. Žinoma, laiškuose autoriai ne visada sako tiesą, jie gali redaguoti ir rinktis, kuriuos sunaikinti, o kuriuos išsaugoti. Bet šiaip ar taip laiškas atspindi vieną laiko akimirką ir rašančiojo patirtį – tai, ką Goethe pavadino „tiesioginiu gyvenimo alsavimu“. Daug laiškų buvo įmesta į ugnį, stengiantis slėpti slaptus sandėrius ir skandalus. Tokį laiškų pragarą dažnai sukeldavo Viktorijos ir Eduardo laikų šeimos, maniškė taip pat. Bet Goe-

16

the manė, kad sunaikinti laišką apsidraudžiant – tai tas pat, kas sunaikinti patį gyvenimą.

Istorija, kaip ir šiuolaikinė žurnalistika, kupina paskalų, spėlionių, mitologijos, melo, nesusipratimų ir šmeižto. Skaitydami bulvarinį laikraštį ar paskalų svetainę žinome, kad galbūt pusė to, ką skaitome, yra melas: o štai privatūs laiškai džiugina, nes jie tikri. Paskalos mūsų nemausto: mes girdime autentiškus žodžius. Taip rašė Stalinas savo pakalikams, taip laiškuose meilius žodžius Siuleimanui Puikiajam rašė Hiurem arba Frida Kahlo Diegui Riverai; ir dar, žinoma, yra piktinamai skatologiniai Mozarto laiškai pusseserei Mariannei. Šioje knygoje sudėti laiškai yra įvairių tipų. Pirma, vieši laiškai. Mao Dzedongas pradeda Kultūrinę revoliuciją laišku studentams įsakydamas pulti vadovus; Balfouras pažada žydams tėvynę; Émilis Zola laiške „Kaltinu!“ („J’Accuse!“) apkaltina Prancūziją rasizmu ir antisemitizmu. XXI a., man regis, toks jo protestas atrodo labai šiuolaikiškas ir netgi itin būtinas pastaraisiais laikais, kai pagiežingas antisemitizmas, abipus Atlanto skatinamas ne tik dešiniųjų, bet ir vis labiau, ypač Britanijoje, įsigalinčių socialistinių kairiųjų, piktavalės padermės, veda tiesiai prie stalinistinių antisemitinių valymų. Ir net dar toliau: marksizmas vėl madingas. Įtraukiau keletą neįkainojamų marksizmo kūrėjų Karlo Marxo ir Friedricho Engelso vienas kitam rašytų laiškų, aršus ir begėdiškas jų rasizmas ir antisemitizmas gali nustebinti tuos, kurie laiko juos nesavanaudžiais ir kilniais paprasto padorumo ir lygybės gynėjais. Anaiptol – jų laiškai iš-

17

kaišyti tokiais žodžiais kaip „nigeris“ ir „žydbernis“ ir pastabų apie varžovo Lassalle’o žydišką kilmę.

Kelis šimtmečius iki spaudos išpopuliarėjimo laiškai būdavo dauginami ir plačiai paskirstomi visuomenei. Todėl literatūriniuose Europos salonuose buvo su pasimėgavimu skaitomi vieši didžių autorių, tokių kaip Voltaire’as ir Jekaterina II, laiškai.

Panašiai nutiko ir su kitokiais oficialiais laiškais, kuriuose buvo skelbiama apie karines pergales ar pralaimėjimus. Net mūšiams pasibaigus, nors laukai ir būdavo nukloti dar virpančiais sužalotais kūnais, išsekę generolai sėdėdami sugriautose trobose per naktį rašydavo laiškus, pranešdami pasauliui apie savo pergales.

Po pergalių prie Poltavos, Austerlico ir Blenemo Petras I, Napoleonas Bonapartas ir Marlborough laiškais paskelbia naujienas pasauliui – bet būtinai pasigiria ir savo meilužėms bei žmonoms. „Atvykite čia ir mus pasveikinkite“, – rašo Petras I savo žmonai.

Dar visai neseniai visi sandoriai ar įsakymai, ypač politiniai ar kariniai, būdavo perduodami laiškais, kurių visuomenė neturėjo skaityti. Šioje knygoje yra Ramzio II niekinantis raštas hetitų karaliui Hatušiliui. Po tūkstančio metų Markas Antonijus rašo Oktavianui (būsimam imperatoriui Augustui) ir lieja nepasitenkinimą, esą „jodyti“ Kleopatrą politiškai – tuščias reikalas, nors aišku, kad yra priešingai. Dar po tūkstantmečio Salachas ad Dinas ir Ričardas Liūtaširdis derasi dėl Šventosios Žemės pasidalijimo. Po penkių šimtų metų Pilypas II įsako savo admirolui Medinai-Sidoniai vadovauti Ispanijos Armadai žygyje į Angliją, nors pastarasis ir manė, kad žygis žlugs. Paskui po keturių

18

šimtmečių mes žavimės Lincolno didžiadvasiškumu laiške generolui Grantui. O XX a. nebuvo reikšmingesnės korespondencijos už Roosevelto ir Churchillio laiškus beviltiškais 1940 m. mėnesiais. Naktį prieš įsiverždamas į Sovietų Rusiją Hitleris, puikuodamasis ir girdamasis, atskleidžia savo motyvus laiške sąjungininkui Mussoliniui. Yra ir vienas laiškas, kuris nebuvo išsiųstas: Eizenhauerio laiško kariams juodraštis, jei Normandijos operacija būtų žlugusi.

Dar yra ypatingų laiškų, kartu politinių ir asmeninių, – jie ypač būdingi autokratijoms, kur intymus valdovo gyvenimas ir yra politika. Kaip matėme daugelyje naujųjų XXI a. autokratijų, jei vadovas yra absoliutus, visa, kas asmeniška, yra politika.

Henriko VIII meilės laiškas Annei Boleyn ir Jokūbo I laiškas dailiajam favoritui kunigaikščiui Buckinghamui yra politiškai svarbūs – nes valdovo meilės pasirinkimu turi vadovautis šalies vyriausybė. Kaizeriui Vilhelmui II dvariškių parūpinamos pasišlykštėtinos pramogos, paprastai ne be išangių ir dešrelių simbolių, atskleidžia didžiulę nekompetenciją, sukėlusią grėsmę taikai Europoje. Jekaterina II ir kunigaikštis Potiomkinas, meilužiai ir politiniai partneriai, yra aistringi romantikai, tačiau įžvalgūs politikai. Tarp jų laiškų yra keletas dešimties–penkiolikos puslapių ilgumo, ir juose aptariami visi valdžios aspektai – diplomatija, karas, finansai, personalas. Bet kalbama ir apie buitinius reikalus – meno darbų kolekcionavimą, statybas, seksualinius reikalus ir, žinoma, sveikatą: XVIII a. nebuvo laiško, kuriame nebūtų kalbama apie hemorojų. O trumpieji meilės laiškai primena

19

šiuolaikinius elektroninius laiškus arba trumpąsias žinutes. Tokių laiškų neturėjo skaityti niekas, tik gavėjas, tačiau dauguma saugoti ir po rašiusiųjų mirties. Potiomkinas mirė laukinėje Moldavijos stepėje, rankoje suspaudęs pluoštą virvele perrištų Jekaterinos laiškų, kuriuos skaitydamas verkė.

Tokiuose tikrai asmeniniuose laiškuose garbinama meilė ir seksas, tačiau autoriai juos laikė po devyniais užraktais. Aleksandras II ir jo meilužė (vėliau žmona) Katia keičiasi pačiais erotiškiausiais, kokius tik kada rašė valstybės vadovas, laiškais.

Rašydami autoriai manė, kad niekas niekada jų laiškų neišvys, bet štai mes skaitome Vitos Sackville-West ir Virginios Woolf, Napoleono ir Josephines, Emmos Hamilton ir Nelsono laiškus. Balzaco susirašinėjimas su gerbėja lenke gražiąja grafiene Hánska nepaprastai aistringas, nors jie įsimyli nė nematę vienas kito – grynai per laiškus. Anaïs Nin susirašinėjimas su Henry’u Milleriu taip trykšta seksualumu ir tvinsta geidulingumu, kad beveik užčiuopi kūniškumą. Laiškai yra „daugiau nei bučiniai“, rašė Johnas Donne’as, „laiškai sujungia sielas“. Ir kūnus.

Todėl, suprantama, atrinkau intymius skausmo, taip pat ir malonumo laiškus, pranešančius apie pasibaigusią ir beužgimstančią meilę: vienas įspūdingiausių ir mažai žinomų yra Thomo Jeffersono Galvos ir Širdies „pokalbis“, išsiųstas jaunai jį metusiai meilužei. Tai turbūt viena iš puikiausių parašytų meilės sukeliamo pamišimo analizių – proto aiškumas nestebina, nes autorius yra Amerikos Nepriklausomybės deklaracijos kūrėjas.

20

Panašiai Simónas Bolívaras bando nutraukti meilės ryšį su nuostabiąja Manuela Sáenz. Ištekėjusi gražuolė Henriette grįžta pas sutuoktinį ir tuo sudaužo širdį didžiausiam mergišiui Casanovai.

Leonardas Cohenas prieš pats mirdamas laišku atsisveikina su mirštančia mylimąja, įkvėpusia geriausias jo dainas, iš jų ir „So Long, Marianne“ („Iki, Mariana“). Labiausiai man patinka islamiškosios Ispanijos kalifo pergalingojo Abd ar Rachmano atsisveikinimo laiškas – mirties patale jis rašo, kad per penkias dešimtis šlovės metų laime mėgavosi tik keturiolika dienų. Nedaug yra laiškų, širdį gniaužiančių labiau už persekiojamo dėl homoseksualumo Alano Tiuringo kančią. Ir, be abejo, apima nepakeliamas siaubas skaitant itin retą atsisveikinimo laišką, mirties stovykloje per Holokaustą žmonos rašytą vyrui.

Kai kuriuose iš šių laiškų pasakojama apie didingus įvykius ar reginius – Kolumbas praneša monarchams „atradęs“ Ameriką; Mūšis dėl Britanijos smulkiai aprašomas jauno piloto laiške tėvams. Jis ypač skaudus, nes pilotas netrukus žuvo. Čechovas aprašo, kokias kančias Sachaline patiria nuteistieji. Plinijus regi Pompėjų žūtį. Voltaire’as apmąsto 1755 m. žemės drebėjimą Lisabonoje.

Pluoštelį laiškų galėtume pavadinti turistiniais, juose pasakojama apie seksualinius nuotykius egzotiškuose kraštuose, tokie laiškai išpopuliarėjo XVIII–XIX a., kai naujoviška kelionių, kaip laisvalaikio, praktika išsiplėtė nuo turtingų aristokratų didžiųjų kelionių iki vidurinės klasės kelionių traukiniais, ir pasaulis sumažėjo: Čechovas ir Flaubert’as gražiausia proza smagiai aprašo susitikimus su japonų prostitutėmis ir turkų jaunuoliais.

21

Dar yra šeimos laiškų, liudijančių iškilių vyrų glaudžius santykius su vaikais, pavyzdžiui, dviejų Mogolų imperatorių: Babūras moko sūnų pakantumo. Aurangzebas rašo sūnui, gulėdamas mirties patale, byrant jo imperijai. Laukdamas savo teismo Karolis I aiškina sūnui, kaip būti karaliumi. Imperatorienė Marija Teresė perspėja dukrą karalienę Mariją Antuanetę, kad arogancija ją sunaikins. Ir priešingai, Svetlana Stalina dedasi diktatorė ir įsako tėvui, kad metams visoje Sovietų Sąjungoje uždraustų namų darbus. Visose šeimose pasitaiko keblumų, bet karališkosiose šeimose jų mastai įspūdingi. Būsimoji karalienė Elžbieta I maldauja seserį karalienę Mariją „kruvinąją“ palikti ją gyvą. Juozapas II atvyksta į Paryžių kaip sesers Marijos Antuanetės patarėjas lytiniais klausimais, nes Liudvikas XVI neatlieka santuokinių pareigų.

Anoniminis įspėjimas apie Parako sąmokslą savaime padeda jį sužlugdyti ir drauge pakeičia Britanijos istoriją. Rasputinas laišku Nikolajui II bando sustabdyti Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau jam nepavyksta. Kai kurie laiškai patys tampa įsakymu nužudyti: Stalino pastabos padrąsina jo slaptuosius milicininkus bausti mirtimi „priešus“, nors šie iš tikrųjų nekalti, o Leninas įtūžęs įsako žudyti atsitiktines aukas. Prieš tris tūkstančius metų Egipto valdovas liepia savo žmonai nužudyti du jaunus pavaldinius ir „pradanginti“ jų kūnus.

Vienas mano mėgstamiausių yra lakoniškas Broz Tito raštelis Stalinui, kuriuo jis grasina pats pasiųsiąs žudiką, jei Stalinas nesiliaus mėginęs jį nužudyti.

Viename ypatingame pluošte laiškų kalbama apie savinaiką: Oscaro Wilde’o, gavusio užgaulų meilužio tėvo laišką, kuriame šis

22

išvadina jį „somdomitu“; Alexanderas Hamiltonas ir Aleksandras Puškinas rašydami prieina iki dvikovų, kuriose žūsta patys. Dar keletas nepaprastų laiškų yra atsisveikinimas prieš mirtį, pavyzdžiui, Walteris Raleighas prieš mirties bausmę rašo laišką žmonai. Imperatorius Hadrianas, suprasdamas, kad miršta, rašo įsūniui ir įpėdiniui Antoninui Pijui. Sergantis ir išsekęs Bolivaras keikia Amerikas.

Kafka liepia sunaikinti jo kūrinius. Ir ne jis vienas abejoja savo kūrinių verte: kita tema yra kūrybos sukelta kančia ir jos sukeltas nusivylimas, matomas tokiuose laiškuose kaip Keatso, kai jis rašo apie meilę ir mirtį; kaip Michelangelo, kai jis perteikia įtampą, patirtą tapant Siksto koplyčią, arba kaip T. S. Elioto, kai jis atmeta naują George’o Orwello romaną „Gyvulių ūkis“. Čia rasite laiko neįveikiamus laiškus, kuriuose pasakojama apie drąsią kovą už laisvę naujausiais laikais, pavyzdžiui, apie vergų išlaisvinimą, moterų balsavimo teisę ir afroamerikiečių pilietines teises. Toussaint’as L’Ouverture’as, Haityje vadovavęs vergų sukilimui prieš prancūzus ir įkūręs pirmą nepriklausomą juodaodžių respubliką Amerikoje, maldauja dovanoti jo šeimai gyvybę. Nelsonas Mandela žmonai Winnie pasakoja, kaip gyventi neprarandant vilties net kalėjimo kameroje. Roza Parks pasipriešina rasinei segregacijai Alabamoje. Abramas Ganibalas, vergas, pagrobtas tikriausiai Vakarų Afrikoje, Stambulo vergų turguje parduotas, o paskui perparduotas Rusijos carui, tampa pirmuoju juodaodžiu generolu Europoje. Talentingos moterys nusimeta pančius, – štai Ada Lovelace rašo apie savo meilę mokslui. Fanny Burney ir Manuela Sáenz nepaklūsta nuobodžios, vyro dominuojamos santuokos būtinybei.

23

Emmeline Pankhurst nevengia paskatinti smurtinių veiksmų kaunantis dėl moterų teisės balsuoti.

Elektroninis paštas ir telefonas gal ir užbaigė laiškų aukso amžių, tačiau savo galią jie išsaugojo, pavyzdžiui, diplomatijoje.

2018 m. prezidentas Donaldas Trumpas, nutaręs atšaukti suplanuotą susitikimą Singapūre su jaunuoju kraugeriškuoju Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Čen Unu, padaro tai labai trampišku laišku. Jis įskelia labai energingą susirašinėjimą. Susitikimas Singapūre visgi įvyksta. Po kelių dienų, liepos 6 dieną, pirmininkas Kimas Trumpui rašo: „Reikšmingas pirmasis susitikimas su Jūsų Ekscelencija iš tikrųjų buvo prasmingos kelionės pradžia.“ D. Trumpas netrukus žengė toliau ir apie savo epistoliarinį romaną su Šiaurės Korėjos lyderiu pasigyrė rinkėjams: „Aš buvau tikrai atkaklus, jis taip pat. Judėjome pirmyn ir atgal. Ir tada mes įsimylėjome, suprantate? Ne, tikrai – jis rašė man gražius laiškus, ir tie laiškai puikūs.“ Tai atskleidžia bent jau emocinę ir politinę laiškų galią, kad ir kokia būtų Šiaurės Korėjos branduolinės ginkluotės ateitis.

Nors kalbu apie naująjį begėdišką, pagiežingą autoritarinio pasipūtimo, nuožmios pompastikos ir niršaus žmonių susipriešinimo tarpsnį, kurį įkūnijo D. Trumpo prezidentavimas, į šią knygą įtraukiau žavų, elegantišką laišką, prezidento George’o H. W. Busho (raginusio imtis „malonesnės, švelnesnės“ politikos) Ovaliajame kabinete paliktą įpėdiniui Billui Clintonui: jame lakoniškai ir šiltai atmetamas menkas nesaugumas bei politinė pagieža ir aukštinamas bendrasis amerikietiškas idealas. Gaila, bet tokio požiūrio šiandien labai trūksta.

24

Laiškams vėl pradeda teikti pirmenybę tie, kurie nori saugiai bendrauti. Politikai, šnipai, nusikaltėliai ir įsimylėjėliai – visi suprato, daugelis per karčią patirtį, kad elektroninius laiškus ir trumpąsias žinutes galima perskaityti ir paviešinti, jie nesunaikinami net ištrinti. Tačiau dažnai išnyksta. Yra laikini, todėl netenkina kaip tarpininkai. Per juos gyvenimas atrodo greit praeinantis, o popieriniai laiškai stiprina pastovumo pojūtį. Ir net gudriausiai užkoduotas žinutes galima iššifruoti. Žvalgybos tarnybos, tokios kaip CŽV, Britanijos GCHQ agentūra ar Rusijos FST, padedamos vaiduokliškos persimetėlių laisvai samdomų programišių įsilaužėlių armijos, prikaupia didžiules atmintines žinučių. Todėl žmonės vėl imasi rašiklio ir popieriaus, ypač vyriausybėse: popierinius laiškus galima išsaugoti, bet, nors ir ironiška, jie patikimesni, nes egzistuoja tik vienas egzempliorius ir jį galima fiziškai sunaikinti. Aukščiausi Rusijos pareigūnai dabar man sako, kad šiandien Kremliuje visi svarbūs reikalai atliekami laiškais ir rašteliais ant senamadiško popieriaus, rašomais tradiciniu rašalu ar grafitu, parkeriu ar tušinuku, pristatomais patikimų kurjerių. Jokių įmantrių elektroninių prietaisų! Norėtume atkreipti dėmesį: niekas geriau už prezidento Vladimiro Putino Kremliaus dvarą, tą elektroninio šnipinėjimo avilį su kreneliažais, nežino, kokios nesaugios ir pavojingos yra paprastos žinutės ir greiti elektroniniai laiškai. Tad kaip rodo ši antologija, laiškai gyvuoja dažnai kur kas ilgiau, nei juos rašiusieji galėjo įsivaizduoti.

Tikiuosi, šio rinkinio skaitytojai stebėsis laiškų drąsa, grožiu ir nuoširdžiu tikrumu. Nors interneto naršytojai tarp nematomų milijonų dabar dar vienišesni, žmogus, kam nors rašantis laišką, niekada

25

nesijaučia vienišas. Lordas Byronas, kurio dukros Ados laiškas yra šioje antologijoje, tą suprato ir galvojo, kad „laiškai yra vienintelis būdas suderinti vienatvę su gera draugija“, nes rašantįjį turtina šiltas jausmas, jog kažkas toli greitai pajus tą patį, ką jaučia pats. Tegul tai padrąsina ir jus rašyti laiškus, įkvėptus šio meno pavyzdžių.

Nuoširdžiai, Simon Sebag Montefiore 2019 m. gegužė P. S. Tikiuosi, susidomėsite kitu šiai knygai artimu leidiniu: „Istorijos balsai. Kalbos, pakeitusios pasaulį“.

P. P. S. Kai kada, kai tekstas per ilgas, detalės perdėm neaiškios arba erotiškumas per dažnas, paredaguoju laišką, kad skaitytojui būtų patogiau. Be to, karališkaisiais vardais vadinau visus valdžiusius monarchus, nors rašydami laišką jie ir nebuvo valdovai. Taip lengviau tuos žmones atpažinti: rašydama „Potvynio laišką“ karalienei Marijai, Elžbieta I tebuvo princesė su abejotina ateitimi, bet laiškas turinyje įvardijamas „Elžbieta I Marijai I“. Prašau atleisti, jei kam nors tai nepatinka.

26

meilė

HENRIKAS VIII ANNEI BOLEYN 1528 m. gegužė

• Tai vienas iš meilės laiškų, pakeitusių istoriją. Henrikas buvo antrasis Henriko VII sūnus – tėvas 1485 m. užgrobė sostą ir pradėjo naują Tudorų dinastiją. Tačiau į sostą Henrikas VIII sėdo tik 1509 m. po vyresniojo brolio princo Artūro mirties. Šis paliko jauną našlę Kotryną Aragonietę, Ispanijos karaliaus dukterį. Perėmęs sostą Henrikas staiga nusprendė ją vesti. O beveik po dvidešimties santuokos metų karaliui ūmiai prireikė vyriškos lyties įpėdinio. Iki to meto išgyveno tik duktė Marija. Po meilės romano su jauna rūmų dama, vardu Mary Boleyn, jis atkreipė dėmesį į jos seserį Annę, karalienės freiliną. 1528 m. Henrikas vienuolika metų jaunesnę Annę Boleyn jau buvo įsimylėjęs.

Nors mažai tikėtina, kad šis meilės romanas buvo išbaigtas, karalius buvo visiškai apžavėtas. Ji atsispyrė jo vilionėms. Jos tyrumas, rafinuotumas, ambicija ištekėti už karaliaus ne suviliotai kaip sesuo, ramus ir didingas žavesys kaitino Henriko aistrą.

O laikysena vertė dvejoti jos meile – „Tikiuosi to paties iš

29

Jūsų“, – bet vėliau jis karčiai pasipiktins jos gudravimu ir žiauriai atkeršys. Įsimylėjęs Henrikas pradėjo manyti, kad santuoka su Kotryna buvo kraujomaišiška, tad užsitraukęs Dievo nemalonę jis ir nesusilaukė sūnaus. Todėl įpareigojo savo ministrus gauti popiežiaus sutikimą anuliuoti santuoką. Tačiau Katalikų bažnyčia šioje Didžiojoje byloje atmetė Henriko pageidavimus, tad Anglija ryžtingai nutraukė ryšius su Roma ir įsteigė Anglijos bažnyčią; o ši savo ruožtu leido jam susituokti su Anne 1532 m. Tačiau kai Anne pagimdė dukterį, būsimąją Elžbietą I, o ne sūnų, Henrikas atsigręžė prieš ją: 1536 m. nubaudė ją mirtimi.

Mano mylimoji ir drauge: aš ir mano širdis atsiduodame į jūsų rankas, maldaudami laikyti mus savo gerbėjais, siekiančiais palankumo, ir kad jūsų prieraišumas nemažėtų, kai jų nebus šalia. Būtų labai gaila dar labiau gilinti mūsų liūdesį, nes tai, kad nesame šalia, ir taip mus skaudina, todėl labiau nei bet kada, pamaniau, pritiktų priminti vieną astronominę ypatybę – tai yra kuo ilgesnės dienos, tuo saulė toliau, betgi tuo ji karštesnė. Taip ir su mūsų meile, mat net mus skiriantis nuotolis dar labiau kaitina aistrą, bent jau manąją, tikiuosi, ir jūsiškę: patikinu jus, kad bent jau man nuobodis jau per didelis, o kai pagalvoju, kad dar labiau sustiprės tai, ką turiu iškęsti, būtų beveik nepakeliamas, jei ne tvirta viltis, ir nors negaliu būti su jumis pats, siunčiu jums artimiausią įmanomą man dalyką, būtent, savo portretą, įtaisy-

30

tą apyrankėje, su visu įtaisu, kuris jums jau žinomas. Norėčiau būti jų vietoje, kai jus pamalonins. Parašė Jūsų ištikimas tarnas ir draugas H. Rex

FRIDA KAHLO DIEGUI RIVERAI be datos

• Fridos Kahlo meilės laiškai vyrui, tapytojui Diegui Riverai, sklidini drąsių spalvų ir laukinių aistrų, kunkuliavusių kūryboje – ir gyvenime. Ji gimė 1907 m. vokiečio tėvo ir meksikietės motinos šeimoje, poliomielitas jos vos nesuluošino, o 1927 m. ji buvo sunkiai sužeista autobuso avarijoje ir vos nežuvo. Gimdą pervėrė geležinis strypas. Ji tris mėnesius praleido sugipsuota, patyrė trisdešimt operacijų ir visą gyvenimą kentė skausmus. Sveikdama pradėjo tapyti ir sutiko jau garsų dailininką Diegą; abu buvo kairiųjų pažiūrų, ir susipažino per Komunistų partiją. Diegas tapo jos kūrybiniu mokytoju.

Rivera gyveno Paryžiuje, keliavo po Italiją ir sukūrė savą ryškiaspalvių freskų stilių, jo figūros kone actekiškai paprastos, ir visos pasakoja Meksikos ir jos revoliucijos istoriją. Diegas ir Frida tapo meilužiais: jam buvo keturiasdešimt dveji, jai – dvidešimt.

31

Kahlo ir Rivera susituokė 1929 m., ir santuoka buvo audringa. Jis buvo niekšiško būdo, aistringas mergišius, o ji turėjo meilės ryšių su vyrais, iš jų ir su rusu revoliucijos lyderiu tremtiniu Levu Trockiu, ir su moterimis, pavyzdžiui, prancūzų kilmės amerikiečių dainininke ir šokėja Josephine Baker. Nei sveikatos problemos, nei didžiosios Meksikos visuomenės dalies konservatyvi katalikybė jai nesutrukdė plėtoti meninę vaizduotę, vilkėti įmantrius, spalvingus drabužius, demonstruojant mišrios rasės paveldą, ir nevaržomai mylėti. Dramatišką Kahlo meninį stilių, spalvingą fantazijų ir tikrovės, magijos ir tautosakos derinį, įkvėpė tiek Meksikos, tiek jos pačios neeilinis gyvenimas.

Visa tai atsiskleidžia jos laiškuose Riverai, kuriuose fizinė meilė ir jausmų audros dažnai išreiškiamos tapybiškai spalvingai: „tylus pasaulių gyvybės davėjau, svarbiausia neturėti iliuzijų. brėkšta rytas, draugiškai raudonas, didingai mėlynas, rankos pilnos lapų, triukšmingi paukščiai, pirštai plaukuose, balandžių lizdai kaip retas supratimas apie žmogaus kovą paprasta beprasmiška daina – vėjo kvailiojimas mano širdyje = neleisk rimuoti su mergina = saldus senosios Meksikos čokolatlas [šokoladas], audra kraujyje patenkanti per burną – konvulsija, ženklas, juokas ir dantys nereikia nė perlų, dovanai liepos septintąją, paprašau jos, gaunu, dainuoju, dainavau, dainuosiu nuo šiol mūsų magiją – štai“. Ji apibūdina jųdviejų meilę Meksikos kraštovaizdžiu ir net vaisiais: „Tai buvo daugelio metų troškulys, suvaržytas tavo kūne... Tavo lūpų sultyse justi įvairiausi vaisiai, granatų kraujas, amerikietiško abrikoso ir išgryninto ananaso horizontas. Pri-

32

glaudžiau tave sau prie krūties ir nuostabioji tavo formos dalis pro mano pirštų galiukus prasiskverbia į mano knygą. Ąžuolo aliejaus kvapas, riešutmedžio dvelksmas, žalias uosio alsavimas.

Horizontas ir peizažai, aš juos atseku bučiniu... Skverbiuosi į visos žemės lytį, jos širdis mane nudegina, o visą mano kūną glosto švelnių lapų gaiva.“ Jie išsiskyrė 1939 m. Ilgą laiką ji buvo žinoma daugiausiai kaip Diego žmona, tačiau dabar Fridos paveikslai ir didžiulės, išraiškingos jos vyro freskos tapo nacionaliniu Meksikos menu. O jų audringus santykius taikliausiai apibūdino ji pati: „Tik vienas kalnas gali suprasti kito kalno esmę.“ Diegas: Niekas neprilygsta tavo rankoms, nieko nėra panašaus į tavo akių žalsvą auksą. Mano kūnas dienų dienas alsuoja tavimi. tu esi nakties atspindys. ryškus žaibo blyksnis. žemės drėgmė. Tavo pažastų duobutės yra mano prieglauda. mano pirštai liečia tavo kraują. Vienintelis mano džiaugsmas – jausti, kaip gyvenimas ištrykšta iš tavo gėlių šaltinio, kurį manasis siekia užpildyti visomis nervų skaidulomis, ir jos vien tavo.

33

© Sacha Sebag Montefiore

Sebagas Montefiore turi akį tam, kas pikantiška, šiurpina, kelia aistras ir sukrečia... labai jaudinama.

THE TIMES ISBN 978-609-466-603-2

9 786094 666032

užr a šy ta istor ija

Į šį išskirtinį laiškų rinkinį sudėta daugiau kaip šimtas garsiausių pasaulio istorijoje laiškų iš daugelio kultūrų, šalių ir tautų nuo senovės Egipto ir Romos iki šiuolaikinio labai prieštaringo pasaulio. Vieni iš jų kilnūs ir įkvepiantys, kiti itin niekingi ir keliantys nerimą; kai kurie – tikri literatūriniai šedevrai, o kai kurie žiaurūs ir atvirai piktinantys; daugelis erotiški, o keletas tiesiog veria širdį. Šioje antologijoje yra laiškų, kadaise rašytų dantiraščiu, ant papirusų, pergamento, o jų autoriai – nuo Ramzio Didžiojo ir Siuleimano Puikiojo iki Elžbietos I ir Michelangelo, nuo Emmeline Pankhurst iki Leonardo Coheno ir nuo Stalino iki Mandelos bei nežinomų paprastų žmonių, rašiusių kritinėmis savo gyvenimo aplinkybėmis. Čia esama meilės laiškų ir laisvės šauklių, grasinimų karu ir priešmirtinių apmąstymų, kelionių aprašymų ir atsisveikinimų. O autorius, apibūdindamas kiekvieną iš jų spalvingu meistriško pasakotojo stiliumi, atskleidžia, kodėl šiuos laiškus perskaityti būtina – jie atveria mums žmonijos praeitį, praturtina dabartinį gyvenimą ir nušviečia ateitį.

SIMON SEBAG

Knygos sudarytojas, įvadinio žodžio ir laiškų komentarų autorius SIMON SEBAG MONTEFIORE (Saimonas Sibegas Montifiorė, g. 1965 m.) – žinomas britų istorikas, rašytojas, populiariosios istorijos knygų ir romanų autorius, pelnęs ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą. Kritikų itin vertinamos jo istorinės knygos kelia stambių kino kompanijų susidomėjimą ir yra išverstos į daugiau nei 48 kalbas. Rašytoją labai pamėgo ir lietuvių skaitytojai: jo knygų „Kalbos, pakeitusios pasaulį“, „Jeruzalė“, „Istorijos titanai“ tiražai nuolat kartojami. „Užrašyta istorija. Laiškai, pakeitę pasaulį“ – septintoji į lietuvių kalbą išversta S. S. Montefiores knyga.

MON TEF IOR E

Laiškai dažnai gyvuoja kur kas ilgiau, nei juos rašiusieji galėjo įsivaizduoti.

•••

SIMON SEBAG

M ONTEFIORE

užr a šy ta istor ija laiškai, pakeitę pasaulį