Page 1


ĮVADAS Esu laimės kūdikis. Gimęs su marškinėliais ir ne bet kokiais, o iš labai geros parduotuvės. Anglai sako – su sidabriniu šaukštu burnoje. Man teko keli sidabriniai šaukštai ir visi padabinti rubinais ir deimantais. Gyvenime teko tiek daug gero ir įdomaus, kad kartais pats stebiuosi. Visą laiką sekėsi. Mano mama ir jos jaunesnioji sesė, mano teta Irena, gimusios Pažėruose, prie Garliavos, per karą buvo Vokietijoje su savo tėvais – mano seneliais. Jie buvo pabėgėliai, ir gyvenimas juos visus saugojo, gelbėjo ir sugrąžino į Lietuvą. Jų po karo neišvežė į Sibirą, o mamos jaunystėje mano senelis loterijoje laimėjo fotoaparatą Kiev, kuris buvo pagamintas iš užgrobtų vokiškų detalių užgrobta įranga, kuria iki tol buvo gaminami Contax fotoaparatai. Ir mano mama nuėjo mokytis fotografijos į tuometinį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Paskui Vilniuje studijavo Dailės institute dizainą, ten susipažino su mano tėvu, mokytojos ir Vilniaus universiteto dėstytojo sūnumi, ir aš gimiau namuose, kur buvo labai daug knygų, dailės albumų, kiniškų teptukų, akvarelinių dažų ir prabangaus piešimo popieriaus. Mano pirmasis rašiklis pirmoje klasėje buvo auksinė plunksna, mano pirmasis pieštukų penalas buvo odinis, o kitų klasiokų jie buvo mediniai arba plastikiniai. Matėte? Pasakiau klasiokų, nors tokio žodžio oficialioje lietuvių kalboje anksčiau nebuvo, tačiau jis yra mano lietuvių kalboje, kurią jūs puikiai suprantate. Ši knyga yra parašyta mano lietuvių kalba. Taigi, parkeris auksine plunksna. Kai sakiau, kad buvau privilegijuotas vaikas, nė kiek nemelavau. Mano tėvai nebuvo nomenklatūrininkai arba komunistų partijos nariai, nors mama uždirbdavo labai daug ir dažnai 10


gaudavo kelialapių į Nidą, kur anais laikais leisdavo tik žmones su leidimais. Buvau privilegijuotas, nes mane dar šešiametį įgrūdo į geriausią anuomet šalies mokyklą Vilniuje, pavadintą kolaborantės ir išdavikės, taip pat poetės Salomėjos Nėries vardu. Salomėja Nėris porą mėnesių Kaune buvo mano kitų senelių namo kaimynė Dainavos gatvėje. Man labai pasisekė, kad mokykloje išmokau anglų kalbą ir iš tėvų išmokau nepaklusti taisyklėms. Dar man pasisekė, jog mane penkiolikmetį tėvas išvarė stoti į architektūros mokslus Statybos technikume, kad be reikalo nesitrinčiau mokykloje. Man pasisekė, kad tų mokslų nebaigiau ir vidurinius mokslus baigiau vakarinėje mokykloje, Šopeno gatvėje, kaip ir daugelis garsių žmonių. Dabar ji vadinasi Vilniaus Varpo suaugusiųjų gimnazija. Ji turi prastą reputaciją, nes yra laikoma paskutine stotele prieš pataisos darbų koloniją. Nieko panašaus. Ten mokėsi Stiklių restoranų imperijos įkūrėjas Romas Zakarevičius, vargonininkas Leopoldas Digrys, rašytojas Mykolas Sluckis, žurnalistas ir rašytojas Algimantas Čekuolis, pranciškonų vienuolis Julius Sasnauskas, dailininkas Leonardas Gutauskas – ir tai tik keli. Matyt, labai gera mintis nueiti ne tuo keliu, kuriuo mina visi. Paskui jau man sekėsi gauti darbą Lietuvos radijuje, laidų užsieniui redakcijoje, kai buvau vos pirmą kursą Vytauto Didžiojo universitete baigęs, beveik nieko neišmanantis, tik daug įžūlumo turintis jaunuolis. Taip, be jokios artimųjų pagalbos. Mama net nežinojo, kad ten pasisamdžiau. Tėtis jau tada su mumis negyveno. Žinau, kad yra manančių, jog tai buvo neįtikėtinas ir nenormalus jaunuolio paskyrimas į KGB prižiūrimą tarnybą (tais laikais, nors atgimimas ir buvo prasidėjęs, tai vis dar buvo Valstybinis televizijos ir radijo komitetas prie Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Ministrų Tarybos, o laidų užsieniui redakcija buvo dar ypatingesnė, transliuojanti užsieniui). Galvokite, ką norite. Aš tą darbą gavau niekieno nepadedamas, tiesiog atėjau ir gavau, nes paprašiau. 11


Paskui gavau darbą leidykloje Vilnius In Your Pocket, kuri leido pirmuosius Vilniaus miesto gidus anglų kalba, nes buvau pirmasis ir vienintelis lietuvis, parašęs kelių puslapių laišką su pastabomis pirmajam leidimui ir nusiuntęs jį faksu vyriausiajam redaktoriui ir vienam iš įkūrėjų, Vilniuje tuomet gyvenusiam vokiečių žurnalistui Matthiasui Lüfkensui. Matthiasas tais laikais gyveno baisiame bute, daugiabučiame name, Gerosios Vilties gatvėje. 1994 metų pabaigoje mane priėmė dirbti BBC, irgi todėl, kad pateikiau paraišką pagal visiems prieinamą skelbimą. Man niekas nepadėjo. Man tiesiog viskas sekėsi. Paskui man sekėsi gauti įvairias naujas pareigas Britanijos nacionalinio transliuotojo biure, pradėjus dirbti paprastu lietuvių skyriaus vertėju ir redaktoriumi. Man pasisekė išvažiuoti dirbti į Ganą vakarų Afrikoje ir ten vadovauti naujam BBC biurui. Man sekėsi važinėti po visą pasaulį, viešbučius ir biurus, samdyti žmones keturiuose žemynuose, darbo susitikimus su kolegomis rengti vasarą Tokijo skvere ant suoliuko po medžiais, Dubajaus restorane, Vladivostoko lauko kavinėje ir ne tik skristi į darbą iš Helsinkio į Taliną sraigtasparniu, bet ir vairuoti automobilį per Kadenos karinių oro pajėgų bazę Okinavoje, Japonijoje, kur kiek atokiau buvo sustatyti JAV naikintuvai. Tai buvo kelionė į darbą, kai jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje, nes retai kam taip tenka. Aš labai dažnai jausdavausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Man pasisekė pradėti rašyti straipsnius ir knygas ir pasisekė, kad jas pirko ir naujus straipsnius užsakinėjo. Man sekėsi, kad man siūlė vesti televizijos ir radijo laidas. Aš buvau ir esu laimės kūdikis. Ir dar man sekėsi sutikti puikių žmonių, kurie man įrodė, kad tie, kas manęs nekenčia, yra niekinga mažuma, tik jie labai garsiai loja. Gyvenime nereikia mylėti visų žmonių, užtenka mylėti gerus. Blogiems nereikia gaišti laiko. Kaip atskirti gerus nuo blogų? Tai jūsų darbas. Dievas jums tam ir davė protą, kad galėtumėt atskirti. 12


Taip pat gyvenime nereikia gražiai kalbėti su visais žmonėmis. Kvailiams ir bukuoliams yra negraži kalba. Jums patiems spręsti, kas kur tinka, kokiam tikslui, kokiu metu. Bent jau aš pats sprendžiu, ir man, kaip matote, labai gerai sekasi. Todėl šioje knygoje rasite keiksmažodžių, kuriuos kai kas dar vadina necenzūriniais. Jie yra teisėti. Juos galima vartoti. Tai autoriaus skonio reikalas. Jei jums nepatinka šis autorius, neskanu, nesmagu, pigu – susiraskite kitą autorių. *** Kvepėjo krosnyje anglėjanti tešla. Kol vienos picos kepė, kepėjas laikė ližę, o ant jos padėjėjas dėjo tešlą. Tešla buvo tampri ir padėta ant ližės susitraukė kaip išgąsdintas aštuonkojis. Tai buvo garsiausia pasaulio picerija su popierinėm staltiesėm ir plastmasinėm stiklinaitėm. Kai kurie geriausi restoranai atrodo kaip labdaros valgyklos. Anglėjančios tešlos kvapas gali būti atkurtas namie. Taip kvepia balta duona skrudintuvėje. *** Viešbučiai Šiaurės Amerikoje turi savo kvapą. Ne tik Amerikoje, bet ten – ypač. Kvapas gali būti trejopas: vienus sukuria specialiai ir įpila į oro kondicionierius, kiti – tai kilimo aromatizavimas, kai kambarinės iš Meksikos ar Puerto Riko siurbia kambarius. O dar seniai neremontuotuose viešbučiuose kvepia senu medžiu, senu tinku, senais tapetais. Aš ligi šiol viešbučius įsimyliu pagal tai, ar jie kvepia kaip Amerika. Lėktuvuose kvepia įėjus į saloną: anksčiau stipriau, dabar – vos pastebimai, nes pasikeitė medžiagos, naudojamos lėktuvų vidaus apdailai. 13


Kvapai susiję su kelionėmis. Aš labiausiai mėgstu rašyti apie keliones. Net tada, kai rašau ne apie keliones, aš apie jas galvoju ir nenorom įpinu. Knyga Kelionių istorijos, kur buvo tekstai iš kadais gyvenusio žurnalo Istorijos, mano dar sykį nuglostyti, paruošti ir sujungti su naujais skyriais, pasirodė jau labai seniai, 2010 metais. Nors tai nebuvo mano pirmoji knyga (tik antroji), daugelis tų tekstų buvo mano pirmoji meilė, kuri nerūdija. Praėjo nemažai laiko. 2011 metais, džiaugdamasis ir spirgėdamas, pakeičiau gyvenamąją vietą. Persikėliau iš Anglijos į Lietuvą, ir gyvenime atsirado naujų įspūdžių ir naujų temų. Aš toliau rašiau apie keliones – miestus ir šalis – ir pradėjau daug rašyti apie maistą savo interneto portale Laukinės Žąsys, kuris per trumpą laiką tapo gerbiamiausiu ir skaitomiausiu kulinariniu autoritetu Lietuvoje. Aš čia pakėliau sau pačiam uodegą, ne todėl, kad niekas kitas nepakeltų, bet todėl, kad tai dalis mano stiliaus. Ši knyga yra apie ilgas keliones ir trumpus savaitgalius, apie pasilikimą savo mieste, apie valgius ir gėrimus namie ir ne namie, pažįstamų ir naujų miestų užeigose, matomose pirmą kartą ir dažnai paskutinį. Oro uostai buvo ir liko mano šventyklos. Degalinės man yra tai, kas anksčiau buvo pakelės karčemos, kviečiančios pavargusį keliautoją šviesa ir šiluma. Ir dar man kiekviena vieta – viešbutis, lėktuvas, automobilis, degalinė, burgerių restoranas – visada yra proga ką nors prisiminti iš praeities. Aš jau turiu daug prisiminimų. Man tik ką suėjo 45 metai. Aš jus kviečiu džiaugtis tais dalykais, kurie daugelį tik erzina. Gyventi reikia taip, kad pasenus būtų ką prisiminti.


TURINYS PRATARMĖ 7 AUTORIAUS PRATARMĖ PRIEŠ ĮVADĄ 9 ĮVADAS 10

AMERIKA PIETŲ KALIFORNIJA 17 Dykuma 18 Maži miesteliai 36 Disneilendas 46 Los Andželas 52

ČIKAGA IR BALTIMORĖ 59

EUROPA PRANCŪZIJA 87 Tulūza, kur gimsta milžinai 88

LIETUVA 95 Vilniečiai yra išrinktieji 96 Kaip tarybinis miestas gyveno: mero istorijos 106 Oro kelionės ne tokios baisios, kaip atrodo 112

ITALIJA 119 Milanas 134 Ligūrija 139 Roma 148 Kampanija 152 Pakrantė 162 Pompėja 166

ISPANIJA 189 Saragosa 190

AZIJA JAPONIJA IR UZBEKISTANAS 209 EPILOGAS 239


AMERIKA

PIET킨 KALIFORNIJA


AMERIKA | PIETŲ KALIFORNIJA

Dykuma Taip, tikrai, susiruošus važiuoti į Lietuvą, suminkštėjo juodoji širdutė, ir dabar, sakau, tebūnie mano rašyme daugiau poezijos, daugiau teigiamų spalvų ir mažiau piktžodžiavimo. Ar pavyks? Pažiūrėsim. Kaliforniją jau daug metų myliu keista ir didele meile: negaliu sakyti, kad labiau nei visą likusią Ameriką, bet jei kada nors sugalvosiu persikelti į JAV, tikrai apsigyvensiu ten, Vakarinėje pakrantėje. Tą kraštą įsimylėjau tada, kai ten beveik netyčia užsukau pirmą kartą. Kažkada, kūrybiškai ir chuliganiškai dėliodamas darbo kelionių maršrutus, sugalvojau, kad į Japoniją galima nukeliauti ne artimiausiu keliu, perskridus Europą ir Aziją, bet tolimiausiu, perskridus vieną žemyną ir du vandenynus. Taip tąsyk atsidūriau Los Andžele ir pamilau šį kraštą nuo pirmosios pamatytos palmės. Paskui daug kartų keliavau į Kaliforniją. Dabar atvykau išsamių atostogų. Todėl čia bus keturios dalys: dykuma, maži miesteliai, Disneilendas ir Los Andželas. Tai mano pietų Kalifornija. Kaliforniją daug kas sieja su vandenyno pakrante, Holivudu, geriau žinantys pramogų istoriją – su Disneilendu (nes jis pirmasis, tikrasis ir originalusis būtent čia, Anahaime, o ne Floridoje ir juo labiau ne Paryžiuje, kaip kai kas galvoja). Su dykuma ji populiarioje vaizduotėje nesiejama, nes, galvodami apie dykumą Amerikoje, daugelis įsivaizduoja Nevadą, Arizoną, Jutą, bet ne Kaliforniją. Mohavių dykumos, kurios didžiausia dalis yra pietų Kalifornijoje, plotas lygiai toks pat kaip Lietuvos – 65 tūkst. kvadratinių kilometrų. Paprastas skaičius dovanoja nepaprastą, šokiruojantį supratimą apie Amerikos dydį. Visa Lietuva tilptų į vienos valstijos gabalėlį.

18


Jozuės medžiai per aušrą. Bjauriausiu pasaulio augalu išrinktas medis man yra gražiausias.

*** Mūsų lietuvišku supratimu, dykuma – tai smėlynai kaip Sachara arba kaip Nidos kopos, kur vien smėlis, tūkstančiai, milijonai tonų biraus švaraus smėlio. Bet Mohavių dykuma, kuri prasideda vos išvažiavus iš Los Andželo, – sausa žemė ir krūmokšniai. Dykumos kvėpavimas jaučiasi jau Los Andželo pietvakariuose, universitetinėje Pasadenoje (žinau, kad taisyklingai rašoma Pasadina, bet man gražesnis mano variantas), o paskui, kai baigiasi užmiesčio parduotuvių kompleksai, keptų viščiukų restoranai ir pigūs moteliai, ji prasideda nepastebimai. Aš būtinai noriu jums parodyti Jozuės medį. Angliškai vadinamas Joshu­a Tree, o taisyklingai botaniškai – trumpalapė juka, jis tiesia į viršų storas šakas, kurios baigiasi aštrių lapų kupstais.

19


AMERIKA | PIETŲ KALIFORNIJA

Artimas agavoms, iš kurių kaimyninėje Meksikoje gaminama tekila, šis medis ankstyvųjų botanikų pavadintas negražiausiu augalijos pasaulio gyventoju. Jį pavadino Jozuės medžiu, nes XIX a. mormonams, keliavusiems per dykumą į laimingą Vakarų pakrantę, kur derlinga kalnų slėnių žemė ir apelsinai, jis priminė Biblijos personažą, iškėlusį rankas į dangų. Pasižiūriu į medį. Jis man tikrai neprimena žmogaus. Jei ką ir primena, tai 1987 m. grupės U2 albumą, pavadintą šio medžio, kuris puikuojasi ant plokštelės viršelio, vardu. Tikriausiai dėl to ir atvažiavau čia, kad prisiliesčiau prie kažko, kas susiję su žalia jaunyste, kai man buvo tik šešiolika.

20


21


AMERIKA | PIETŲ KALIFORNIJA

*** Dykumos viešbutis 29 Palms Inn mano didžiausias atradimas. Miestelis vadinasi Tventinain Palmsas (Twentynine Palms), išvertus lietuviškai – dvidešimt devynios palmės, nes būtent tiek palmių Maros oazėje suskaičiavo XIX amžiuje tie, kam rūpėjo skaičiuoti palmes. Tais laikais buvo aukso karštligė, į Kaliforniją žmonės plūdo su viltimi pasakiškai praturtėti (kai kuriems tai ir pavyko), bet kažkam parūpo ir palmes suskaičiuoti. Kiekvienam darbui, net ir pačiam keisčiausiam, visuomet atsiranda darbininkas. Šiandien aplink oazę įsikūręs motelis. Tiksliau – ne šiandien. Įsikūrė beveik prieš šimtmetį, 1928 metais, ir maži, išblukę nameliai dykumoje

22


atrodo taip, lyg juose nuo tų laikų tik įvedė elektrą ir įtaisė oro aušinimą, o visa kita pasiliko nepakitę. Vonios kambarys tai tikrai: kriauklė ir čiaupai lyg iš muziejaus. Filmuose paprastai toks motelis skirtas neišpasakytam siaubui: pro langus matyti dykuma, jei kas ateitų pagrobti, sukapoti į gabalus ar dar kaip nors pabauginti, juk niekas neišgirstų. Bet čia nebaisu, kažkodėl visai nebaisu. Gal iš tos meilės Amerikai. Ketvirtą valandą ryto pažadina mobilusis telefonas – net ir dykumoje yra ryšys. Skambina iš automobilių remonto dirbtuvių Anglijoje, kur tvarkė mano mašiną. Ten kitas laikas. „Jūs lankėtės prieš porą dienų, ar viskas tvarkoje, ar viskuo patenkintas?“ Taip, ačiū, viskuo patenkintas. Ypač čia, dykumoje, už devynių tūkstančių kilometrų. Viskas gerai.

23


AMERIKA | PIETŲ KALIFORNIJA

Dukros pabunda pusę šešių – vis tas laiko skirtumas – ir eina saulės pasitikti į dykumą, vilkėdamos pižamomis ir avėdamos šlepetėmis. Dykuma šį rytą – tai jų begalinis kiemas. Visi tūkstančiai kvadratinių kilometrų yra jų. Dykuma atrodo begalinė ir kartu labai jauki. Gal todėl, kad greta esama civilizacijos, į kurią galima pasinerti. Bet kuriuo momentu galima griūti atgal į lovą, po antklode, o paskui eiti pusryčiauti prie baseino. Baseinas ir keli sustatyti staliukai, kur valgo svečiai, atrodo melancholiškai ir tingiai. Saulė jau pradeda spiginti, ir po kelių valandų čia bus jau pragaras, o dabar tik blykčioja vanduo ir pamažu jaučiasi, kaip kaista oras. Net zvimbia. Baseinas atrodo taip, kaip visuose filmuose apie Kaliforniją ir jos nuodėmingą gyvenimą. Galėčiau lažintis, kad nuo 1928 metų, kai buvo įkurtas šis viešbutis, ne vienas žmogus buvo surastas negyvas baseine arba perdozavęs narkotikų namelyje. Šiandieniniai savininkai atrodo ramesni. Šie seni hipiai sklypelyje, laistomame oazės vandeniu, augina daržoves, bet į juos pažiūrėjus matyti, kad jie matė visko. Turbūt taip ir buvo, pagalvoju, atsigėręs sulčių, išspaustų pusryčiams iš vietinių Kalifornijos apelsinų. *** Apie 66-ąjį kelią prirašyta tiek, kad sunku pridėti ką nors, kas nebūtų banalybė. Kažkada vienintelis ištisinis asfaltuotas kelias, kirtęs Ameriką nuo pramoninės Čikagos, purtomos Didžiosios depresijos, iki palaimingos Santa Monikos prie Ramiojo vandenyno. Į pietų Kaliforniją šiuo keliu plaukė tūkstančiai, milijonai žmonių, ieškančių geresnio gyvenimo. Daugelis rado. Paskui kelias nunyko, nes greta jo buvo nutiesti patogesni greitkeliai. Išlikusias atkarpas ir senojo gyvenimo reliktus – degalines, pakelės užeigas, motelius – apžiūrinėja, fotografuoja ir bučiuoja dešimtys tūkstančių tų, kas čia kasmet atvažiuoja prisiliesti prie amerikietiškosios legendos.

24


25


AMERIKA | PIETŲ KALIFORNIJA

Apie šį kelią ir šias vietas žino daugelis, net vaikai: jie žiūrėjo animacinį filmą Ratai. Radiatoriškės, Radiator Springs, iki smulkmenų nupieštos iš natūros – maži miesteliai dykumoje ir dykvietėse Kalifornijoje, Arizonoje, Teksase prie 66-ojo kelio, apdulkėjusios ir šiandien išlikusios tik nuotrupose. Radiatoriškės, kaip sako filmo kūrėjai, daugiausia remiasi Ambojaus miesteliu Kalifornijos dykumoje.

26


Ambojaus pašto skyrius – turbūt ramiausias pašto skyrius, kokį teko matyti. Jis yra prie „istorinio 66-ojo kelio“ (būtent taip atkarpas žymi šiandien), o visas miestelis teturi aštuonis gyventojus. Pašte – viena tarnautoja, priima kelis mano atvirukus (jie į Lietuvą per penkias dienas atskrido pažymėti antspaudais jau didesniame San Bernardino miestelyje). Fotografuoti? Prašom, galite, pasako susikuklinusi.

27


Profile for knygos.lt

Uzkalnio keliones  

Knygos Uzkalnio keliones istrauka

Uzkalnio keliones  

Knygos Uzkalnio keliones istrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement