Turinys
Įžanga.................................................................................................................. 9 Apie autorius..................................................................................................... 10 ANTARKTIDA. Ledkalniai ir pingvinai............................................................ 12 NAUJOJI ZELANDIJA. Peizažai ir laimingi žmonės...................................... 64 HIMALAJAI. Kalnai ir šventyklos.................................................................156 GRUZIJA. Vaišingumas ir istorija..................................................................208 SICILIJA. Vulkanai ir antika...........................................................................244 PABAIGA. Ant Europos stogo.........................................................................272
Įžanga Po kojomis dunksi žemė kaip iš Morajos karalystės požemių, trykšta pulsuojančios karšto vandens versmės, plyšta rėkdama raudona gerklė, spjaudanti lavos liežuvius, smaragdo ir turkio ežeriukus, tekančios saulės spinduliai perbėga per aukščiausių pasaulio viršūnių balto įšalo grandinę, sutraška mėlyni plūduriuojančių ledo gigantų tarpsluoksniai. Tai ugnies ir ledo kalnai – kelionėse persipina gyvi įspūdžiai, skaitytos knygos, matyti filmai ir vaikystės svajonės nukeliauti į tolimus kraštus. Keliauti dabar paprasta – iš Karmėlavos skrendi į Londoną, keli persėdimai – ir jau Naujoji Zelandija. „Aš esu laimingas“, – spinduliuojančiu veidu oro uoste blaškėsi turistas, klausimą „How many are you?“ (keliese atvyko) išgirdęs kaip „How are you?“ (kaip laikaisi?). O juk iš tiesų tai teisingiausias atsakymas į visus kelionių klausimus. Siaurame žygio take prasilenkęs su keliautoju iš kito pasaulio krašto, pirmiausia pamatai jo šypseną. Skirtingų subkultūrų turistai, kurių keliai pas mus dėl skirtingo pasaulio matymo niekada net nesusikirstų, ten atidžiai pažvelgia tau į akis ir pirmiausia apdovanoja staiga plykstelėjusiu, nesumeluotu, nuoširdžiu geranoriškumu. Kai grįžti namo ir užsidarai savo kieme, už tvoros žolę pjaunantis kaimynas šimtus milijonų šviesmečių labiau nutolęs nei Naujojoje Zelandijoje po papartmedžiu sutiktas suveltaplaukis kuprinėtojas. Kelionėse iš esmės visi savi – Ušuajoje iš parduotuvės su batonu po pažastimi grįžęs turistas nakvynės namuose, išgirdęs, kad plauksim į Antarktidą, akimirksniu tampa artimesnis nei kraujo giminė. Kita vertus, net pačiomis tolimiausiomis kelionėmis jau nieko nenustebinsi. Nusitrenki į Argentinos piečiausią tašką, ir niekas į tave nežiūri kaip į svetimšalį. Pasibaigė geografinių atradimų laikmetis, neliko asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką kelionių istorijoje. Nors pasikeitė keliavimo būdas ir prasmė, kelionių aistra liko tokia pati – priartina prie kiekvieno žmogaus egzistencinės teisės išsivaduoti nuo kasdieninės rutinos. Trumputė kelionių iliuzija sugrąžina idilišką laisvės pojūčio būseną. Dabar pats palankiausias laikmetis kelionėms – patogu, pakankamai greita, o globalizacijos procesai dar nenutrypė tolimų kraštų autentikos. O ką ir kalbėti apie kitokio gyvenimo patirtį, išvaduojančią nuo provincialumo. Gyvenimas jau niekada nebus pilkas ir nuobodus! UGNIES IR LEDO KELIONĖS
|
ĮŽANGA
9
Apie autorius
Rita
Tiesą sakant, esu namisėda, prisirišusi prie savo namų kaip ta kriaušė, auganti kieme. Iš kur pasigavau kelionių geną, tikrai nežinau – iš šeimos tolimiausią tašką pasiekė tik senelis, apsigyvenęs Los Andžele. Prisimenu, kaip kvepėdavo jo laiškų popierius, o tarp eilučių dvelkdavo be galo didelio, laisvo pasaulio dvasia. Ir kartą ištrūkau iš savo kiemo kaip veislinis šunelis nuo pavadėlio, pajutęs savo tikrąją prigimtį, – pirmą kartą pamačiau kalnus ir praradau ramybę pačia geriausia šio žodžio prasme. Nuo tada kiekvienais metais per atostogas palieku savo kriaušiškas šaknis ir išrūkstu į platųjį pasaulį. Grįžus laukia antras malonumas – rašyti kelionių straipsnius. Visą laiką traukė kalnai, laukinė gamta, senosios civilizacijos ir miestų istorija. Bet kai užlipau ant Europos stogo – Monblano, viskas iš esmės pasikeitė. Supratau, kad žemyną, kuriame gyvenu, spėsiu pamatyti bet kada vėliau, nes jis lengvai ir greitai pasiekiamas per savaitgalio išvykas. O dabar su kelionių draugu, žvelgiančiu į pasaulį ta pačia kryptimi kaip ir aš, geriausias laikas aplankyti gražiausius ir tolimiausius kraštus. 10
APIE AUTORIUS
| UGNIES IR LEDO KELIONĖS
Vytautas Kuprinė negali dulkėti spintoje ilgiau nei metus. Įšokęs į žygio batus pajuntu tikrą žemę po kojomis. Negaliu pasakyti, kad dirbu vien tam, kad keliaučiau, bet tikrai keliauju tam, kad gyvenčiau, – plačiau, sodriau ir stipriau. Kartais girdžiu – „negaliu sau leisti tokių kelionių, nes nusipirkau naują automobilį“. Tikrai žinau, kad po daugelio metų tos mašinos jau neliks, o aš vis dar būsiu turtingas kelionių patirties ir prisiminimų. Tolimos ir artimos, ilgos, sudėtingos ar paprastos, bet jei suplanuotos savais maršrutais – visos kelionės tikros. Tik uždaroje viešbučio teritorijoje ilgai neištverčiau. Egipte tikriausiai buvome pirmieji, kurie iš „turistinio rezervato“ per dykumas pasprukome iki kalnų. Jei keliautojas atviras ir smalsus, neįdomių vietovių nebūna. Mokykloje geografijos pamokos neretai jau būdavo pavėluotos, nes vadovėlyje aprašytas vietoves buvau matęs „gyvai“, keliaudamas su tėvais. Tikriausiai tada ir gimė svajonė apie Ugnies Žemę – negalėjau patikėti savo akimis, kai leidausi lėktuvu virš šio pasaulio krašto. Himalajai, Antarktida ir Naujoji Zelandija – kol neapkeliauta visa žemė, neketinu grįžti į tą pačią vietą. Pasaulis per daug didelis, o gyvenimas per daug trumpas. UGNIES IR LEDO KELIONĖS
|
APIE AUTORIUS
11
ja (Ushuaia) a u š U
iV lnius
Paryžius
Frankfurt
Buenos Airės
as
12
ĮŽANGA
| UGNIES IR LEDO KELIONĖS
K R T A I T DA N
A LEDKALNIAI IR PINGVINAI
Puerto Igvasu (Puerto Igu
)
da i t k r a t An
azu Atlanta
UGNIES IR LEDO KELIONĖS
|
ĮŽANGA
13
Jūros liga ir nesuvalgyta vakarienė Prabudau anksti ryte, ir nusmelkė pirmasis pojūtis – laivas krypavo nuo šono ant šono. Išplaukėme į atvirą vandenyną, judėjome Dreiko sąsiauriu netoli Horno kyšulio, kurį visi jūrininkai vadina didžiausiu gyvenimo iššūkiu. Įsikibau į dviejų aukštų viršutinės lovos groteles, kad nenulėkčiau žemyn. Dar vakar, kai laivas iš Ušuajos miestelio plaukė Biglio kanalu, buvo apgaulingai ramu. Permainoms pirmiausia pasiruošė laivo personalas: pravėrus kajutės duris, koridoriaus turėklai draugiškai šaipydamiesi suplevėsavo aplipintais baltais maišeliais. – Nieko tokio, vandenynas lygus kaip aliejus, jūs dar nežinote, kas yra tikrasis supimas, – ramino ekspedicijos vadovas Agustinas Ulmanas. Manęs tai neguodžia, nes išdavikiškas vestibiuliarinis aparatas dar kartą primena, kad nesu gimusi plaukioti vandenynais. Gelbsti vaistai – staiga pavyko stabilizuoti akyse raibuliuojantį vaizdą. Gal nustojo supti? Nors matau,
14
LEDKALNIAI IR PINGVINAI
|
ANTARKTIDA
| UGNIES IR LEDO KELIONĖS
kaip už lango horizontas dingsta ir vėl pasirodo. Manęs tai jau neerzina ir galiu nepanaudotą maišelį atidėti į šalį. Ne visiems taip pasiseka. Ant minkštasuolio įsitaisiusi su palengvėjimu šneka australė, rankoje laikanti sklidiną maišelį, – prieš šviesą matau tamsų jo turinį. Vytas į supimą irgi sureagavo audringai, tik priešingai – jam taip sukilo apetitas, kad didelei virėjų komandos nuostabai buvo pasiruošęs sudoroti ne tik savo, bet ir draugo pietus. Man šiuo požiūriu baigtųsi kaip Džeromo K. Džeromo knygos „Trise valtimi“ herojui, kuris įsigijo savaitės bilietą plaukti laivu su visu maitinimu, bet visą laiką praleido leisgyvis, pavėjui stovėdamas prie denio krašto. Lipdamas į krantą herojus laivą palydėjo gailesčio kupinu žvilgsniu: „Štai jis plaukia ir nusineša dviejų svarų vertės maistą, kuris priklauso man, bet aš jo nesuvalgiau.“ Mums dar ne laikas išlipti. Antrą plaukimo dieną pasitinka vienišas dreifuojantis ledkalnis. Kaip baltas vaiduoklis, nutolęs nuo savo gimtųjų krantų, jis plaukė iš lėto tirpdamas ir atsidavęs likimui.
UGNIES IR LEDO KELIONĖS
|
ANTARKTIDA
|
LEDKALNIAI IR PINGVINAI
15
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR