Page 1


Didysis kancleris pas karalienÄ™.


alexandre dumas

Panaudotos 1898 m. laidos J. A. Beaucé, F. Philippoteaux bei kitų dailininkų iliustracijos

Romanas Iš prancūzų kalbos vertė Ona Saudargienė


PRATARMĖ, iš kurios paaiškėja, kad čia pasakojamos istorijos herojai neturi nieko bendra su mitologija.

Maždaug prieš vienerius metus, ieškodamas Karališkojoje bib­liotekoje medžiagos savajai Liudviko XIV istorijai, aš ap­ tikau „Pono d’Artanjano atsiminimus“, kurie – kaip ir daugu­ mas veikalų, rašytų toje gadynėje, kada autoriai norėjo pasakyti tiesą, nerizikuodami ilgesniam ar trumpesniam laikui patekti 5


alexandre dumas

į Bastiliją, – buvo išspausdinti Amsterdame, pas Pjerą Ružą. Ant­raštė suviliojo mane; aš parsinešiau šiuos atsiminimus namo, savaime aišku, ponui knygų saugotojui leidus, ir godžiai juos perskaičiau. Neketinu čia išsamiai nagrinėti šio įdomaus veikalo ir pa­ sitenkinsiu tik pataręs su juo susipažinti tiems mano skaityto­ jams, kurie moka branginti praeities vaizdus. Šiuose memua­ ruose jie ras meistriška ranka nupieštus portretus, ir, nors tie eskizai dažniausiai atlikti ant kareivinių vartų ir smuklių sienų, vis dėlto skaitytojai atpažins juose Liudviką XIII, Oną Austri­ jietę, Rišeljė, Mazarinį ir daugelį kitų to meto didikų, kurie at­ vaizduoti tiek pat tiksliai, kaip ir pono Anketilio* istorijoje. Bet, kaip žinoma, ne visada skaitytojų mases domina tai, kas jaudina įnoringą poeto protą. Žavėdamiesi jau minėtomis šių memuarų smulkmenomis, kaip, be abejo, žavėsis ir kiti, mes buvome ypač sudominti vieno dalyko, į kurį tikriausiai niekas iki mūsų nebuvo atkreipęs nė mažiausio dėmesio. D’Artanjanas pasakoja, kad, pirmąkart atsilankęs pas po­ną de Trevilį, karaliaus muškietininkų kapitoną, prieškambary jis sutikęs tris jaunus vyrus, tarnaujančius tame pagarsėjusiame pulke, į kurį jis pats stengėsi būti priimtas, ir tie vyrai vadinosi Atas, Portas ir Aramis. Prisipažįstame, šie trys svetimi mūsų klausai vardai mus nu­ stebino, ir mums tuojau dingtelėjo, kad čia tik pseudo­nimai, kuriais d’Artanjanas norėjo nuslėpti galbūt garsius vardus, jeigu tik šių prasimanytų vardų nešiotojai ne patys juos pasirinko tą * Abatas Anketilis (1723–1806) – daugiatomės Prancūzijos istorijos autorius.

6


trys muškietininkai

dieną, kai iš apmaudo, užgaidos ar neturto apsigaubė paprastu muškietininko apsiaustu. Nuo tol mes nenurimome, stengdamiesi surasti anų laikų raštuose nors kokį pėdsaką šių nepaprastų vardų, kurie taip sužadino mūsų smalsumą. Vien tik sąrašas knygų, perskaitytų šiuo tikslu, užimtų ištisą skyrių, kuris gal būtų labai pamokan­ tis, bet vargu ar įdomus mūsų skaitytojams. Todėl tepasakysi­ me tiek, kad tuo metu, kai, nusivylę tokiais bergždžiais ieškoji­ mais, jau ketinom juos mesti, pagaliau, vadovaudamiesi mūsų įžymaus ir mokyto draugo Poleno Pari patarimais, radome rankraštį in folio, pažymėtą Nr. 4772 ar 4773, tiksliai nebeat­ menam, ir pavadintą: „Grafo de La Fero atsiminimai apie kai kuriuos įvykius Prancūzijoje karaliaus Liudviko XIII viešpatavimo pabaigoje ir karaliaus Liudviko XIV viešpatavimo pradžioje.“ Galima įsivaizduoti, koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai, sklaidydami šį rankraštį, paskutinę mūsų viltį, dvidešim­ tame puslapyje aptikome Ato vardą, dvidešimt septintame – Porto ir trisdešimt pirmame – Aramio. Visiškai nežinomo rankraščio atradimas tokioj epochoj, kai istorijos mokslas pasiekęs tokį aukštą išsivystymo laipsnį, mums pasirodė beveik stebuklas. Tad mes skubėjome išsirūpinti leidi­ mą jį išspausdinti, kad su svetimu bagažu galėtume kada nors prisistatyti į Epigrafijos ir dailiosios literatūros akademiją, jei mums nepasisektų, – o šitaip galėjo atsitikti, – patekti į Pran­ cūzijos akademiją su mūsų pačių bagažu. Šis leidimas, turime pasakyti, mielai mums buvo duotas; tai mes čia ir pažymime 7


alexandre dumas

norėdami viešai paneigti piktos valios žmonių tvirtinimus, esą mes gyvename prie tokios valdžios, kuri gana nepalankiai žiū­ rinti į literatus. Tuo tarpu mūsų skaitytojams teikiame pirmąją šio brangaus rankraščio dalį, atstatydami deramą jam pavadinimą, ir pasiža­ dame, jeigu ši pirmoji dalis susilauks tokio pasisekimo, kokio ji verta, – o tuo mes neabejojame, – netrukus išleisti antrąją. O kol kas – kadangi krikštatėvis yra antrasis tėvas – pra­ šome skaitytoją savo pasitenkinimo ar nuobodulio kaltininku laikyti mus, o ne grafą de La Ferą. Tai išdėstę, eisime prie mūsų pasakojimo.


I skyrius

Trys senojo pono d’Artanjano dovanos

P

irmąjį 1625 metų balandžio mėnesio pir­

madienį Mengo miestelis, kuriame gimė „Rožės romano“ autorius*, atrodė apimtas tokio visuotinio sambrūzdžio, tarsi huge­ notai čia būtų atėję paversti jį antrąja La­ rošele**. Kai kurie miestelėnai, matydami moteris, bėgančias Didžiosios gat­vės link, ir girdėdami vaikus, klykiančius ant slenksčių tarpduriuose, greitai dėjosi šarvus, čiupo kas muškie­ tą, kas alebardą ir skubėjo prie „Laisvojo malūnininko“ vieš­ bučio, kur spietėsi tolydžio vis didėjanti, gausi, triukšminga ir smalsi minia.

* Žanas Klopinelis (XIIIa.), parašęs antrąją dalį šios poemos, kurią pradėjo Gijomas de Lorisas. ** Larošelė – miestas Atlanto vandenyno krante, hugenotų tvirtovė, kurią po atkak­lios apsiausties 1628 m. paėmė kardinolas Rišeljė.

9


alexandre dumas

Anuo metu tokie sąmyšiai būdavo dažni, ir retai kurią dieną tas ar kitas miestas neįrašydavo panašaus įvykio į savo metraš­ čių knygas. Didikai vaidijosi vienas su kitu; karalius kovojo su kardinolu; ispanai kariavo su karaliumi. Be šių karų – viešų ar neviešų, slaptų ar atvirų – buvo dar ir vagių, elgetų, hugeno­ tų, valkatų ir tarnų, kurie kovojo su visais. Miestelėnai visad apsiginkluodavo prieš vagis, prieš valkatas, prieš tarnus, dažnai prieš didikus ir hugenotus, kartais prieš karalių, bet prieš kar­ dinolą ar ispanus – niekada. Taigi kaip tik dėl šio įsišaknijusio įpratimo ir aną 1625 metų balandžio pirmąjį jau minėtą pir­ madienį, išgirdę triukšmą ir nematydami nei dvispalvių, gelto­ nos ir raudonos spalvos, ženkliukų, nei hercogo Rišeljė livrėjų, miestelėnai nuskubėjo prie „Laisvojo malūnininko“ viešbučio. O ten kiekvienas galėjo pamatyti ir suprasti šio sąmyšio priežastį. Jaunuolis... Pasistenkime nupiešti jo portretą vienu plunks­ nos brūkštelėjimu: įsivaizduokite Don Kichotą aštuoniolikos metų. Don Kichotą be šarvų, be grandijų ir be antšlaunių; Don Kichotą su vilnone striuke, kurios mėlyna spalva buvo įgavusi neaiškų žalsvą ir dangiškai žydrą atspalvį. Pailgas rusvas veidas, išsišovę skruostikauliai – gudrumo požymis, nepaprastai išsi­ vystę žandikaulių raumenys – žymė, iš kurios neapsirikdamas pažinsi gaskoną, net jeigu jis neturėtų beretės, o mūsų jaunuo­ lis buvo su berete, kurią puošė lyg ir kokia plunksna, žvilgsnis – atviras ir protingas, nosis pakumpusi, bet dailiai apibrėžta, ūgis – jaunuoliui per aukštas, o suaugusiam vyrui per žemas. Neįgudusi akis būtų palaikiusi jį keliaujančio fermerio sūnum, 10


trys muškietininkai

jeigu ne ilga, prie odinio diržo kabanti špaga, kuri plakėsi savi­ ninkui į blauzdas, kai šis ėjo pėsčias, arba daužė pasišiaušusio kuino šonus, kai jojo raitas. Mat mūsų jaunuolis turėjo arklį, ir netgi tokį įsidėmėtiną, kad visi jį įsidėmėjo. Tai buvo dvylikos ar keturiolikos metų bea­niškis* skapas, sartas, nušiurusia uodega ir patinusiais rie­ šais. Šis kuinas, kad ir vėžliojo nuleidęs galvą žemiau kelių, – dėl to ir apynasris nebuvo reikalingas, – vis tiek dar nueidavo per dieną aštuonias ljė. Nelaimė, geruosius šio arklio ypatumus taip buvo nustelbęs keistas jo plaukas ir nevykusi bėgsena, jog tais laikais, kada visi buvo geri arklių žinovai, minėtojo sarčio pasirodymas Menge, į kurį jis įžengė pro Božansi vartus maž­ daug prieš ketvirtį valandos, visiems padarė tokį įspūdį, kad nepalankumo šešėlis krito net ir ant jo raitelio. Ir šis jausmas juo labiau slėgė jaunąjį d’Artanjaną (taip va­ dinosi šio antrojo Rosinanto Don Kichotas), kad jis ir pats suprato, koks turi atrodyti juokingas ant tokio arklio net ir ge­ riausias raitelis. Ne veltui jis gailiai atsiduso priimdamas šią do­ vaną iš gerbiamojo savo tėvo. Jis žinojo, kad toks gyvulys vertas ne daugiau kaip dvidešimt livrų. Tiesa, žodžiai, kuriuos tėvas pridūrė prie dovanos, buvo neįkainojami. – Mano sūnau, – pasakė gaskonų bajoras gryna Bearno tarme, nuo kurios ir Henrikas IV niekad negalėjo atprasti, – mano sūnau, šis žirgas gimė jūsų tėvo namuose maždaug prieš trylika metų ir visą tą laiką išbuvo juose; tai turėtų paskatinti jus jį pamilti. Niekad jo neparduokite, leiskite jam ramiai ir * Bearnas – sritis (provincija) Pietų Prancūzijoje, Pirėnų papėdėje.

11


alexandre dumas

garbingai numirti senatve, o jeigu josite juo į žygį, saugokite, kaip saugotumėt seną tarną. Karaliaus dvare, – kalbėjo toliau senasis ponas d’Artanjanas, – jei tik turėsite garbę ten patekti, garbę, į kurią pagaliau sena jūsų kilmė duoda jums teisę, pri­ deramai saugokite savo ir saviškių labui bajorišką vardą, kurį jūsų protėviai daugiau kaip penkis šimtus metų šlovingai ne­ šiojo. Saviškiais aš vadinu jūsų gimines ir jūsų draugus. Išsky­ rus kardinolą ir karalių, nesilenkite niekam. Tik drąsa, ar gir­ dite, vien tik drąsa bajoras šiandien gali prasiskinti kelią. Kas suvirpa nors sekundę, tas galbūt praleidžia progą, kurią kaip tik tą sekundę likimas jam teikia. Jūs esate jaunas ir turite būti narsus dėl dviejų priežasčių: pirma, jūs esate gaskonas, o antra, jūs mano sūnus. Nevenkite progų ir ieškokite nuotykių. Aš jus išmokiau valdyti špagą, jūs turite geležines blauzdas ir plieninę ranką; kaukitės bet kuria dingstimi; juo labiau kaukitės, kad dvikovos yra uždraustos, vadinasi, tam reikia dvigubai daugiau drąsos. Aš galiu jums, mano sūnau, duoti tik penkiolika ekiu, žirgą ir tuos patarimus, kuriuos ką tik išklausėte. Jūsų motina prie to dar pridės iš čigonės gautą balzamo receptą, kuris turi stebuklingą galią išgydyti kiek­vieną žaizdą, jei tik ji nesiekia šir­ dies. Naudokitės visu tuo ir gyvenkite laimingai ir ilgai... Man telieka pridurti dar vieną žodį: noriu nurodyti jums pavyzdį – kalbu ne apie save, nes aš niekad nesu buvęs karaliaus dvare ir tik kovojau savanoriu religiniuose karuose, noriu kalbėti apie poną de Trevilį, kuris kadaise buvo mano kaimynas ir dar vai­ kystėje turėjo garbę žaisti su mūsų karaliumi Liudviku XIII, – tesaugo jį Dievas! Kartais jų žaidimai virsdavo tikrais mūšiais, 12


trys muškietininkai

ir šiuose mūšiuose karalius ne visada būdavo stipresnis. Gautie­ ji smūgiai karaliaus širdy įkvėpė pagarbą ir draugiškumą ponui de Treviliui. Vėliau, nuvykęs pirmą kartą į Paryžių, ponas de Trevilis kovėsi su kitais asmenimis penkis kartus; nuo velionio karaliaus mirties iki tol, kol jaunasis sulaukė pilnametystės, – septynis kartus, neskaitant karų ir apsiausčių, ir nuo jaunojo karaliaus pilnametystės iki šios dienos – gal šimtą kartų! Ir štai, nepaisant ediktų, įsakymų ir nutarimų, jis – muškietinin­ kų kapitonas, atseit vadas cezarių legiono, kurį aukštai vertina karalius ir kurio bijo ponas kardinolas, nors jis, kaip visiems žinoma, nedaug ko bijo. Be to, ponas de Trevilis gauna dešimt tūkstančių ekiu per metus, taigi yra labai didelis ponas. Jis pra­ dėjo taip, kaip ir jūs. Keliaukite pas jį su šiuo laišku, sekite jo pavyzdžiu ir elkitės taip, kaip jis. Paskui senasis ponas d’Artanjanas prijuosė sūnui savąją špa­ gą, švelniai pabučiavo į abu skruostus ir palaimino jį. Išeidamas iš tėvo kambario, jaunuolis sutiko savo motiną, laukiančią jo su garsiuoju receptu, kuriuo, sprendžiant iš ką tik minėtų patarimų, jam buvo lemta ateity gana dažnai naudotis. Atsisveikinimas su motina užtruko ilgiau ir buvo jausmingesnis negu su tėvu – ne todėl, kad senasis ponas d’Artanjanas būtų ne­ mylėjęs savo vienturčio sūnaus, bet senasis ponas d’Artanjanas buvo vyras, ir jam būtų atrodę negarbinga pasiduoti savo jaus­ mams, o ponia d’Artanjan buvo moteris ir dargi motina. Ji gai­ liai verkė, ir, pasakykime tat jaunojo pono d’Artanjano garbei, kad nors jis labai stengėsi būti tvirtas, kaip ir derėjo būsimam 13


alexandre dumas

muškietininkui, širdis įveikė jį ir jis apsipylė ašaromis, kurių tik pusę vargais negalais pavyko jam nuslėpti. Tą pačią dieną jaunuolis iškeliavo su visomis trimis iš tėvo gautomis dovanomis, kurios, kaip sakėme, buvo šios: penkioli­ ka ekiu, arklys ir laiškas ponui de Treviliui. Patarimai, savaime suprantama, buvo priedas. Su tokiu vade mecum d’Artanjanas tiek morališkai, tiek ir fi­ ziškai pasirodė esąs tiksli kopija Servanteso herojaus, su kuriuo mes jį taip vykusiai palyginome, kai istoriko pareiga vertė mus nubrėžti jo portretą. Don Kichotas vėjo malūnus laikė milži­ nais, o avinus – kariuomene; d’Artanjanas kiek­vieną šypseną laikė įžeidimu, o kiekvieną žvilgsnį – iššūkiu. Todėl nuo Tarbo iki Mengo jis jojo sugniaužęs kumštį ir po dešimt sykių per die­ ną griebdavosi špagos rankenos. Vis dėlto kumštis nesmogė nė į vieną žandą, o špaga neišlindo iš makšties. Tiesa, nelaimingo­ jo kuino vaizdas ne kartą sukėlė šypseną praeivių veiduose, bet kadangi virš arklio žvangėjo didžiulė špaga, o dar aukščiau, virš špagos, žaibavo ne tiek išdidžios, kiek rūsčios akys, tad praei­ viai tramdė savo linksmumą, o jeigu jau linksmumas nustelb­ davo atsargumą, jie stengėsi juoktis tik viena veido puse, kaip antikinės kaukės. Taip d’Artanjano didingumas ir jaudrumas išliko nepažeistas iki to nelemtojo Mengo miesto. Bet ten, lipdamas nuo sarčio prie „Laisvojo malūnininko“ vartų, kur niekas – nei šeimininkas, nei tarnas, nei arklininkas – neatėjo palaikyti kilpsaičio, d’Artanjanas šalia praviro lango pir­ mame aukšte pamatė gražiai nuaugusį, išdidų, nors truputį pa­ niurusio veido bajorą, kalbantį su dviem asmenimis, kurie, kaip 14


trys muškietininkai

atrodė, pagarbiai jo klausėsi. D’Artanjanas, žinoma, savo papra­ timu pagalvojo, kad kalbama apie jį, ir ėmė klausytis. Šį kartą d’Artanjanas tik iš dalies apsiriko: buvo kalbama ne apie jį, bet apie jo arklį. Bajoras, matyt, savo klausytojams skaičiavo visas jo savybes, o kadangi klausytojai, kaip sakiau, rodė pasakotojui didelę pagarbą, tai jie kas akimirksnį prapliupdavo juokais. Jau vien tik šypsenos užtekdavo jaunuoliui suerzinti, todėl supran­ tama, kokį įspūdį padarė jam toks triukšmingas linksmumas. Tačiau d’Artanjanas pirmiausia panoro pasižiūrėti, kaip atrodo tasai akiplėša, kuris iš jo tyčiojosi. Jis įsmeigė į nepa­ žįstamąjį savo išdidų žvilgsnį ir pamatė keturiasdešimt ar pen­ kiasdešimt penkerių metų amžiaus vyrą, juodų veriančių akių, pablyškusio veido, didokos nosies ir dailiai pakirptų juodų ūsų; jis vilkėjo violetine liemene ir mūvėjo violetinėmis kelnėmis su tokios pat spalvos raiščiais, be jokių papuošalų, tik su įprastinė­ mis iškarpomis rankovėse, pro kurias buvo matyti marškiniai. Ir kelnės, ir liemenė, nors nauji, atrodė suglamžyti kaip kelio­ nės drabužiai, ilgai buvę uždaryti lagamine. D’Artanjanas visas tas smulkmenas sugavo akyliausio stebėtojo greitumu, galbūt net instinktyviai nujausdamas, kad šis nepažįstamasis ateity tu­ rės didelę įtaką jo gyvenimui. Taigi tą akimirką, kai d’Artanjanas įsmeigė žvilgsnį į bajorą violetine liemene, šis bearniškio kuino adresu paleido vieną są­ mojingiausių ir tiksliausių pastabų. Abu jo klausytojai ėmė gar­ siai kvatoti, o paties pasakotojo veidan užklydo neįprasta jam, jei taip galima pasakyti, blanki šypsena. Šį kartą nebeliko abe­ jonių: d’Artanjanas tikrai buvo įžeistas. Tvirtai tuo įsitikinęs, jis 15


alexandre dumas

užsismaukė beretę ant akių ir, stengdamasis pamėgdžioti dvariš­ kių manieras, kurias įsidėmėjo Gaskonijoj, kai matė keliaujan­ čius didikus, žingtelėjo priekin viena ranka laikydamas špagą, o antrąja įsirėmęs į šoną. Nelaimė, juo artėjo jis, tuo labiau pyktis akino jį, ir vietoj orių ir didingų frazių, paruoštų priešininkui iššaukti, iš jo lūpų išsiveržė tik storžieviški, užgaulūs žodžiai, ly­ dimi įnirtingo mostagavimo. – Ei, pone! – sušuko jis. – Pone, kuris slepiatės už tos lan­ ginės! Taip, jūs! Sakykit, meldžiamasis, iš ko juokiatės, ir mes pasijuoksim drauge! Bajoras palengva nukreipė akis nuo arklio į raitelį, tarsi būtų reikėję šiek tiek laiko suprasti, kad tai jam taikomi tokie keisti priekaištai. Paskui, kada jam nebeliko jokios abejonės, jis truputį suraukė antakius ir po gana ilgos pauzės su neapsakoma ironija ir įžūlumu atsakė d’Artanjanui: – Aš ne su jumis kalbu, pone. – Bet aš su jumis kalbu! – sušuko jaunuolis, įsiutintas šito įžūlumo ir gerų manierų, mandagumo ir paniekos. Nepažįstamasis dar valandėlę žiūrėjo į jį šypsodamasis, pas­ kui, atsitraukęs nuo lango, lėtai išėjo iš viešbučio ir sustojo už poros žingsnių nuo d’Artanjano, priešais jo arklį. Jo rami laiky­ sena ir pašaipi veido išraiška dar labiau padidino linksmumą tų, su kuriais jis kalbėjosi ir kurie pasiliko bestovį prie lango. D’Artanjanas, matydamas jį ateinant, per pėdą ištraukė špa­ gą iš makšties. – Iš tikrųjų šis arklys yra arba, geriau sakant, buvo jaunystėje geltonos spalvos, – tęsė pradėtąjį arklio tyrinėjimą nepažįsta­ 16


trys muškietininkai

masis, kreipdamasis į pasilikusius prie lango savo klausytojus ir tartum visai nepastebėdamas susierzinusio d’Artanjano, nors tas stovėjo tarp jo ir jų, – ši spalva labai paplitusi botanikoje, bet tokio plauko arklių iki šiol retai pasitaiko. – Iš arklio juokiasi tas, kuris nedrįsta juoktis iš jo savinin­ ko! – sušuko įsiutęs de Trevilio antrininkas. – Aš nedažnai juokiuosi, pone, – tarė nepažįstamasis, – tą jūs galėjote pats matyti iš mano veido. Bet vis dėlto aš noriu pasilaikyti sau teisę juoktis, kada man patinka. – O aš, – sušuko d’Artanjanas, – neleisiu jums juoktis, kai man tas nepatinka! – Iš tiesų, pone? – paklausė nepažįstamasis dar ramesniu balsu. – Na ką gi! Visiškai teisingai! – Ir, pasisukęs ant kulnų, jis ketino grįžti į viešbutį pro vartus, prie kurių d’Artanjanas at­ vykdamas buvo pastebėjęs pabalnotą arklį. Tačiau d’Artan­janas buvo ne tokio būdo, kad paleistų žmogų, kuris išdrįso tyčiotis iš jo. Jis išsitraukė špagą iš makšties ir šoko vytis šaukdamas: – Atsigręžkit, atsigręžkit, pone šaipoke, kad man nereikėtų smogti jums iš užpakalio. – Man smogti, man! – sušuko tasai, pasisukdamas ant kul­ nų ir žiūrėdamas į jaunuolį tiek su nusistebėjimu, tiek ir su pa­ nieka. – Na, na, mano mielasis, jūs proto netekote! Paskui pusbalsiu, lyg pats sau kalbėdamas, tarė: – Kaip pikta! Juk tai būtų puikus radinys jo didenybei, kuris visur ieško narsuolių į savo muškietininkų gretas! Vos tik jis pasakė šituos žodžius, d’Artanjanas įsiutęs puo­ lė ant jo ir, jeigu nepažįstamasis nebūtų vikriai atšokęs atgal, 17


– Atsigręžkit, atsigręžkit, pone šaipoke, kad man nereikėtų smogti jums iš užpakalio.

tikriausiai jis būtų juokavęs paskutinį kartą. Nepažįstamasis, matydamas, kad čia jau nebe juokai, išsitraukė špagą, nusilen­ kė savo priešininkui ir rimtai stojo gintis. Bet tą pačią akimir­ ką abu jo klausytojai, viešbučio šeimininko lydimi, šoko ant d’Artanjano tvodami jį kas lazda, kas lopeta, kas žnyplėmis. Puolimas staiga pakrypo visiškai kita linkme, ir tuo metu, kai 18


trys muškietininkai

d’Artanjanas atsigręžė atremti šios smūgių krušos, jo priešinin­ kas vis taip pat ramiai įsikišo špagą į makštį ir, netapęs daly­ viu, pasidarė tos kovos žiūrovu, šį vaidmenį atlikdamas su jam įprastu abejingumu, tačiau vis murmėdamas: – Kad juos kur velniai, tuos gaskonus! Užkelkite jį ant jo oranžinio arklio, ir tegu sau keliauja. – Ne anksčiau, kaip nudėjęs tave, baily! – šaukė d’Artan­ janas ir gynėsi kaip įmanydamas, nė žingsnio nesitraukdamas nuo trijų savo priešų, kurie jį kūlė tarsi spragilais. – Dar viena gaskonybė! – sumurmėjo bajoras. – Garbės žodis, tie gaskonai nepataisomi! Na ką gi, pašokdinkite jį dar, jeigu jis būtinai to nori. Kai nuvargs, pats pasakys, kad jau gana. Bet nepažįstamasis dar nežinojo, su kokiu užsispyrėliu turi reikalą. D’Artanjanas nebuvo iš tų, kurie prašo pasigailėti. Taigi kova truko dar keletą sekundžių. Pagaliau netekęs jėgų, d’Artanjanas paleido iš rankos špagą, kurią lazdos smūgis per­ laužė pusiau. Kitas smūgis perskėlė jam kaktą, ir jis sukniubo ant žemės visas kruvinas ir apalpo. Kaip tik tuo metu ir atskubėjo iš visų pusių žmonės į kovos vietą. Šeimininkas, bijodamas skandalo, savo tarnų padedamas nugabeno sužeistąjį į virtuvę, kur jam buvo suteikta šiokia to­ kia pagalba. O bajoras grįžo į savo vietą prie lango ir, truputį nekant­ raudamas, žiūrėjo į minią, kuri, net neketindama skirstytis, ma­ tyt, labai jį erzino. 19


Trys muškietininkai. 1 dalis  

Knygos „Trys muškietininkai. 1 dalis“ ištrauką

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you