Issuu on Google+


2

Albert Speer


TREČIOJo REICHO VIDUJE

Albert Speer

Iš vokiečių kalbos vertė ieva sidaravičiūtė

3


Pratarmė „Dabar turbūt rašysite atsiminimus?“ – pasiteiravo vienas pirmųjų amerikiečių, kuriuos 1945-ųjų gegužę sutikau Flensburge. Nuo šio pokalbio praėjo dvidešimt ketveri metai, iš kurių dvidešimt vienus praleidau kalėjime. Ilgas laiko tarpas. Štai mano atsiminimai. Praeitį stengiausi atvaizduoti taip, kaip patyriau. Kai kuriems ji pasirodys iškraipyta, kai kurie manys, kad mano požiūris klaidingas. Gal tai tiesa, o gal ir ne: aprašiau, ką išgyvenau ir kaip visa tai man atrodo šiandien. Stengiausi nebėgti nuo praeities. Siekiau nenutylėti nei to laikotarpio žavesio, nei jo siaubo. Sulauksiu susijusių asmenų kritikos, bet tai neišvengiama. Norėjau būti nuoširdus. Šiais atsiminimais siekiau atskleisti tam tikras prielaidas, kone neišvengiamai lėmusias katastrofas, kuriomis pasibaigė anas laikotarpis; paaiškinti, kokias pasekmes sukėlė vieno žmogaus rankose sutelkta nekontroliuojama valdžia; taip pat norėjau parodyti, koks tas asmuo buvo. Niurnbergo teisme sakiau: jeigu Hitleris būtų turėjęs draugų, būčiau buvęs vienas jų. Su šiuo žmogumi sieju tiek jaunystės entuziazmą ir šlovę, tiek vėlyvą siaubą ir k­altę. Hitlerio, koks jis atrodė man ir kitiems, aprašyme išryškės simpatiškų bruožų. Taip pat kils daugeliu atžvilgių gabaus ir atsidavusio žmogaus įspūdis. Kuo ilgiau rašiau, tuo aiškiau jaučiau, kad tai paviršutiniškos savybės. Tam prieštarauja nepamirštama patirtis – Niurnbergo procesas. Niekad iš atminties neišdils dokumentas, vaizduojantis žydų šeimą: vyrą su žmona ir vaikais, einančius mirti. Dar šiandien regiu juos akyse. Niurnberge mane nuteisė dvidešimčiai metų kalėjimo. Karo nusikaltimų tribunolo nuosprendyje, nors jame nepakankamai pavyko užfiksuoti istori-


6

Albert Speer

ją, mėginta suformuluoti kaltę. Bausmė, visada menkai tetinkama istorinei atsakomybei išmatuoti, baigė mano civilinę būtį, o toji nuotrauka mano gyvenimui atėmė esmę. Ji pergyveno nuosprendį. 1969 m. sausio 11 d.

Albertas Speeras


TREČIOJo REICHO VIDUJE

pirma dalis

7


1 skyrius

Kilmė ir jaunystė

D

alis mano protėvių buvo švabai, kiti – kilę iš vargingų Vestervaldo valstiečių, Silezijos ir Vestfalijos apylinkių. Jie priklausė didžiajai daugumai žmonių, gyvenančių niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Išimtį sudarė Šventosios Romos imperijos reichsmaršalas grafas Frydrichas Ferdinandas Papenheimas (Friedrich Ferdinand von Pappenheim, 1702–1793)1, kuris su netekėjusia mano prosenele Humeline susilaukė aštuonių sūnų, bet, regis, ne itin rūpinosi jų gerove. Pasikeitus trims kartoms, mano senelis Hermanas Homelis (Hermann Hommel), neturtingo Švarcvaldo girininko sūnus, senatvės sulaukė būdamas vienintelis vienų didžiausių Vokietijos staklių prekybos namų ir tiksliųjų prietaisų fabriko savininkas. Kad ir koks buvo turtingas, gyveno kukliai, su pavaldiniais elgėsi maloniai. Ne tik pats pasižymėjo darbštumu, bet ir kitus gebėjo priversti dirbti savarankiškai: Švarcvaldo mąstytojas, valandų valandas galėdavęs sėdėti ant suolelio miške nepratardamas nė žodžio. Kitas mano senelis Bertoldas Špėras (Berthold Speer) tuo metu buvo pasiturintis Dortmundo architektas; jis pastatė daugybę anuomet įprasto klasicizmo stiliaus pastatų. Nors mirė anksti, palikto kapitalo pakako keturių sūnų išsilavinimui finansuoti. Seneliams iškilti padėjo XIX a. antroje pusėje prasidėjusi industrializacija. Tiesa, daugeliui tų, kurie pradėjo geresnėmis sąlygomis, ji neišėjo į naudą. Anksti pražilusiai tėvo motinai jaunystėje jaučiau veikiau pagarbą nei meilę. Senelė buvo rimta moteris, paprastai žiūrinti į gyvenimą ir pasižyminti nepalaužiama energija. Ji valdė savo aplinką.


10

Albert Speer

1905 metų kovo 19 dieną, sekmadienį, 12 valandą Manheime gimiau aš. Netolimos Kristaus bažnyčios varpo gaudesį nustelbė pavasarinės audros griaustinis, dažnai pasakodavo mama. 1892-aisiais, sulaukęs dvidešimt devynerių ir ėmęs dirbti savarankiškai, mano tėvas buvo vienas užimčiausių architektų Manheime, anuomet klestėjusiame Badeno pramoniniame mieste. Kai 1900-aisiais vedė pasiturinčio Mainco prekybininko dukterį, jau buvo sukaupęs gražaus turto. Mūsų buto, esančio viename tėvo Manheimo namų, stambiosios buržuazijos stilius atspindėjo tėvų sėkmę ir autoritetą. Dideli geležiniai vartai, puošti arabeskiniais apkaustais, vėrėsi į įspūdingą namą, kurio kieman galėjo įvažiuoti automobiliai. Mašinos sustodavo priešais laiptus, prideramus turtingai įrengtiems namams. Tiesa, mums, vaikams  – dviem mano broliams ir man,  – tekdavo naudotis užpakaliniais laiptais. Šie buvo tamsūs, statūs, siauri ir gan neišvaizdžiai baigėsi galiniame koridoriuje, tačiau ištaigingoje, kilimais išklotoje laiptinėje vaikams nebuvo kas veikti. Vaikų karalystė driekėsi užpakalinėje namo dalyje – nuo mūsų miegamųjų iki salę primenančios virtuvės. Toliau patekdavai į gerąją keturiolikos kambarių buto dalį. Iš olandiškais baldais apstatyto vestibiulio, kuriame stovėjo židinio muliažas iš vertingų Delfto koklių, svečiai būdavo palydimi į didelį kambarį su prancūziškais baldais, aptrauktais ampyro stiliaus medžiaga. Ligi pat šiol geriausiai prisimenu daugiažvakius spindinčius krištolinius sietynus ir žiemos sodą, kuriam skirtus baldus ir augalus tėvas supirko 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje: gausiai drožinėtus indiškus baldus, rankomis siuvinėtas užuolaidas ir kilimu užklotą kanapą, palmes ir egzotiškus augalus, žadinančius slaptingai svetimą pasaulį. Čia mano tėvai pusryčiaudavo, čia tėvas mums, vaikams, ruošdavo bandeles su kumpiu iš savo gimtinės Vestfalijos. Nors prisiminimai apie šalimais esančią svetainę jau išblėsę, dailylentėmis iškaltas, neogotikinis valgomasis išsaugojo žavesį. Prie šventinio stalo galėdavo susėsti daugiau nei dvidešimt asmenų. Čia buvo švenčiamos mano krikštynos, čia dar ir šiandien vyksta šeimos šventės.


TREČIOJo REICHO VIDUJE

11

Motina su dideliu džiaugsmu ir buržuaziniu pasididžiavimu rūpinosi, kad priklausytume aukščiausios socialinės padėties Manheimo šeimoms. Šiame mieste neabejotinai buvo ne daugiau – bet ir ne mažiau – nei dvidešimt ar trisdešimt namų ūkių, gyvenančių panašiai išlaidžiai. Tinkamai reprezentacijai reikėjo gausaus aptarnaujančio personalo būrio. Be mūsų, vaikų, dėl suprantamų priežasčių mylimos virėjos, tėvai samdė virtuvės pagalbininkę, kambarinę, dažnai dar ir tarną, taip pat visada turėjome vairuotoją ir mus prižiūrinčią auklę. Tarnaitės dėvėjo baltus kykus, juodas sukneles ir baltas prijuostes, tarnas – violetinę livrėją paauksuotomis sagomis, o puošniausiai atrodė vairuotojas. Mano tėvai dėjo visas pastangas, kad vaikams suteiktų gražią ir nerūpestingą jaunystę, bet šį norą išpildyti kliudė turtas ir prestižas, visuomeniniai įsipareigojimai, didelis namų ūkis, vaikų auklė ir tarnai. Netgi šiandien jaučiu, koks dirbtinis ir nejaukus buvo tas pasaulis. Be to, man dažnai svaigdavo galva, kartais nualpdavau. Heidelbergo profesorius, į kurį kreipėmės, nustatė „kraujagyslių nervų ydą“. Ši sveikatos problema dvasiškai gerokai mane slėgė ir privertė anksti pajusti išorinių gyvenimo aplinkybių spaudimą. Dar labiau kamavausi, kai fiziškai sutvirtėjo žaidimų draugai ir abu broliai, jaučiausi už juos silpnesnis. Savo išdaigomis šie neretai leisdavo tai pajusti. Kokia nors yda dažnai sukelia atoveikį. Šiaip ar taip, dėl šių sunkumų išmokau lanksčiau prisitaikyti prie supančios aplinkos. Tai, kad vėliau susidūręs su priešiškomis aplinkybėmis ar nemaloniais žmonėmis pasižymėjau kantriu sumanumu, iš dalies galima paaiškinti būtent anuometiniu fiziniu silpnumu. Kai prancūzė auklė išvesdavo mus pasivaikščioti, privalėdavome pasirodyti tvarkingai apsirengę, kaip priderėjo visuomeninei mūsų padėčiai. Žaisti miesto parkuose ar juo labiau gatvėje, žinoma, buvo uždrausta. Tad žaidimai apsiribodavo kiemu – ne ką didesniu nei sujungus kelis mūsų kambarius, – įspraustu tarp daugiaaukščių nuomojamų namų užpakalinių pusių. Kieme augo du ar trys skurstantys, oro ištroškę platanai, stūksojo gebene apaugusi siena, viename kampe sukrautos tufo plytos priminė grotą. Jau pavasarį medžius ir jų lapus padengdavo storas suodžių sluoksnis, o ir šiaip visa, prie ko


12

Albert Speer

prisiliesdavome, tetiko paversti mus į gan neišauklėtus, purvinus didmiesčio vaikėzus. Iki mokyklos mylima žaidimų draugė buvo mūsų namsargio duktė Fryda (Frieda Allmendinger). Mielai svečiuodavausi kukliame, tamsiame jų pusrūsio butelyje. Mane keistai traukė skurdaus nereiklumo ir ankštai gyvenančios šeimos vienybės atmosfera. Pradinį išsilavinimą įgijau elitinėje privačioje mokykloje, kurioje skaityti ir rašyti buvo mokomi aukščiausios socialinės padėties mūsų pramoninio miesto šeimų vaikai. Pripratusiam prie rūpestingos priežiūros, pirmieji mėnesiai aukštesniojoje realinėje mokykloje tarp siaučiančių bendramokslių man buvo ypač sunkūs, bet jau netrukus bičiulis Kvenceris (Quenzer) supažindino su įvairiausiomis kvailystėmis – tai jis sugundė už kišenpinigius nusipirkti futbolo kamuolį. Plebėjiškas impulsas, namie sukėlęs didžiulį pasibaisėjimą, juo labiau kad Kvenceris priklausė vargšams. Tuo metu bene pirmą kartą pasireiškė mano polinkis statistiškai fiksuoti faktus: surašęs visus klasės žurnale rastus papeikimus į savo „Fenikso kalendorių mokiniams“, kiekvieną mėnesį suskaičiuodavau, kas paminėtas dažniausiai. Tikrai nebūčiau to daręs, jei nebūčiau vylęsis kartkartėmis atsidurti lentelės viršūnėje. Tėvo architektų biuras buvo sujungtas su mūsų butu. Čia statybos užsakovams piešdavo didžias perspektyvas: ant melsvo vaškinio popieriaus, kurio kvapas dar šiandien man primena tą biurą, radosi įvairiausių brėžinių. Tėvo statiniai turėjo neorenesanso bruožų, jugendo stilius jo nesužavėjo. Vėliau pavyzdžiu laikė ramesnį Liudvigo Hofmano (Ludwig Hoffmann), įtakingo Berlyno miesto statybos patarėjo, klasicizmą. Maždaug dvyliktais gyvenimo metais tame biure sukūriau pirmąjį „meno kūrinį“, gimtadienio dovaną tėvui – piešinį, vaizduojantį savotišką gyvenimo laikrodį labai įmantriame korpuse, laikomą korintinių kolonų ir raitytų voliutų. Panaudojau visas akvarelės spalvas, kurias tik sugebėjau gauti. Padedant biuro darbuotojams atliktas kūrinys rodė aiškų polinkį į vėlyvojo ampyro stiliaus epochą. Be atviro vasarinio automobilio, mano tėvai iki 1914-ųjų turėjo dar ir uždarą mašiną, naudojamą žiemą ir važinėti mieste. Apie šiuos automobilius


TREČIOJo REICHO VIDUJE

13

sukosi visos mano techninės svajonės. Prasidėjus karui, saugant padangas mašinos buvo užkeltos ant stovų, bet jei gerai sutardavome su vairuotoju, gaudavome leidimą garaže atsisėsti prie vairo: taip anuomet dar menkai mechanizuotame pasaulyje pirmą kartą išgyvenau techninį įkarštį. Tik tada, kai Špandau kalėjime dvidešimt metų lyg XIX a. žmogui teko apsieiti be radijo, televizoriaus, telefono ir automobilio, kai net elektros jungiklis buvo įjungiamas ar išjungiamas už mane, panašus laimės jausmas apėmė po dešimties metų gavus leidimą pasinaudoti elektriniu grindų poliruokliu. 1915-aisiais susidūriau su kitu tų metų techninės revoliucijos išradimu. Manheime buvo dislokuojamas vienas dirižablių, puolusių Londoną. Netrukus komendantas su karininkais mūsų namuose tapo nuolatiniais svečiais. Kartą mane ir brolius pakvietė apžiūrėti orlaivio; aš, dešimtmetis vaikėzas, stovėjau priešais tą techninį gigantą, paskui įsikoriau į motoro gondolą, pasivaikščiojau paslaptingais pustamsiais koridoriais dirižablyje, apsilankiau piloto kabinoje. Kai artėjant vakarui orlaivis pakilo, komendantas nubrėžė gražią kilpą virš mūsų namo, o karininkai iš gondolos mojavo linine atraiža, pasiskolinta iš mūsų mamos. Naktimis nerimaudavau, kad dirižablis gali užsiliepsnoti ir atnešti draugams mirtį.2 Mano fantazija buvo pilna karo, fronto sėkmių ir nesėkmių, kareivių kančių. Naktimis retkarčiais girdėdavau tolimą Verdeno kautynių dundesį; degdamas vaikiška užuojauta dažnai kelias naktis praleisdavau greta minkštos lovos ant nepatogių grindų  – prisiminus frontininkų nepriteklius, tas kietesnis guolis man atrodė tinkamesnis. Prastas didmiesčio maistas ir „griežčių žiema“ mūsų taip pat neaplenkė. Turėjome visus įmanomus turtus, bet nė vieno giminaičio ar pažįstamo geriau apsirūpinusiame kaime. Nors mamai puikiai sekėsi išgalvoti vis naujų patiekalų iš griežčių, dažnai būdavau toks alkanas, kad slapčiomis pamažėle pasičepsėdamas surijau visą maišą akmens kietumo sausainių šunims, užsilikusių dar nuo taikos meto. Pagal dabartinį supratimą gan nepavojingi lėktuvų antskrydžiai virš Manheimo padažnėjo; nedidelė bomba pataikė į vieną kaimyninių namų; prasidėjo naujas mano jaunystės tarpsnis.


14

Albert Speer

Nuo 1905 metų prie Heidelbergo turėjome vasarnamį, įrengtą akmenų skaldyklos, kuri esą buvo naudojama čia pat stūksančios Heidelbergo pilies statyboms, atšlaitėje. Už sklypo kilo Odenvaldo kalnai, pakalnėmis per senus miškus driekėsi pasivaikščiojimo takai, retos proskynos atverdavo vaizdą į Nekaro slėnį. Čia vyravo ramybė, turėjome gražų sodą, daržovių, kaimynai augino karvę. 1918 metų vasarą persikraustėme. Netrukus mano sveikata pasitaisė. Kiekvieną dieną, net per sniegą, audrą ar lietų, sukardavau 45 minučių kelią į mokyklą, paskutinę atkarpą neretai tekdavo įveikti bėgte. Ekonomiškai sunkiais pirmaisiais pokario metais dviračių niekas neturėjo. Kelias vedė pro irklavimo klubo pastatą. 1919-aisiais įstojau ir dvejus metus buvau irkluotojų ketverto bei aštuoneto vairininkas. Nepaisant vis dar gana gležno kūno sudėjimo, netrukus tapau vienas darbščiausių irkluotojų. Sulaukęs šešiolikos pakilau iki yrininko moksleivių ketverte bei aštuonete ir dalyvavau keleriose lenktynėse. Pirmą kartą pajutau sukilusias ambicijas. Tai padėjo pasiekti tokių rezultatų, kokių nė nenumaniau galįs iškovoti. Irklavimas buvo pirmoji mano gyvenimo aistra. Galimybė nulemti visos komandos ritmą traukė dar labiau nei šansas susilaukti dėmesio ir pagarbos tame – tiesa, gan nedideliame – irkluotojų pasaulyje. Dažniausiai mus nugalėdavo, bet sėkmė buvo komandinė, todėl asmeninių klaidų įvertinti negalėjome. Priešingai – susiformavo bendro darbo ir bendrų nesėkmių pojūtis. Šių treniruočių privalumas buvo ir iškilmingas pasižadėjimas susilaikyti. Anuomet niekinau tuos bendramokslius, kurių pirmosiomis pramogomis tapo šokiai, vynas ir cigaretės. Sukakus septyniolikai, kelyje į mokyklą susipažinau su būsima gyvenimo drauge. Tai įkvėpė stropiau mokytis mokykloje, nes jau po metų sutarėme man baigus studijas susituokti. Visada buvau geras matematikas, bet dabar pagerėjo ir kitų dalykų pažymiai – buvau vienas geriausių klasėje. Vokiečių kalbos mokytojas, aistringas demokratas, dažnai skaitydavo mums iš liberaliojo laikraščio „Frankfurter Zeitung“. Jei ne šis mokytojas, mokykloje būčiau sukiojęsis visiškai apolitiškoje erdvėje. Nors vyko revo-


TREČIOJo REICHO VIDUJE

15

liucija, mus auklėjo pagal konservatyvias buržuazines pažiūras, valdžios pasidalijimą visuomenėje ir tradicinius autoritetus vis dar diegdami kaip Dievo nustatytą tvarką. Iš esmės likome nepaliesti srovių, kilusių trečio dešimtmečio pradžioje. Buvo slopinama ir mokyklos, mokomosios medžiagos, ypač vyresnybės kritika, reikalaujama besąlygiškai tikėti neginčijamu mokyklos autoritetu; tvarka net negalėjome suabejoti, nes tam tikra prasme absoliuti valdžios sistema mokykloje mums primetė savo diktatą. Be to, niekas nemokė politinę savimonę ugdančių dalykų, kaip antai sociologija. Net ir baigiamojoje gimnazijos klasėje per vokiečių kalbos pamokas rašydavome rašinius tik literatūros istorijos temomis, kurios tiesiog užkirto kelią mąstyti apie visuomenės problemas. Žinoma, visa tai nuomonės apie politinius įvykius susidaryti neskatino ir kieme ar už mokyklos ribų. Esminis skirtumas nuo dabartinių laikų buvo ir tas, kad negalėjome išvažiuoti į užsienį. Net jei būtų pakakę pinigų kelionėms, neegzistavo jokia jaunimą globojanti organizacija. Manau, kad būtina pažymėti šiuos trūkumus, dėl kurių tuometinė karta su greitai gausėjančiomis techninėmis poveikio priemonėmis susidūrė tam visiškai nepasiruošusi. Apie politiką nekalbėta ir namie. Tai dar labiau stebina turint omenyje, kad mano tėvas ir iki 1914 metų buvo įsitikinęs liberalas. Kasdien prieš pietus nekantraudamas laukdavo laikraščio „Frankfurter Zeitung“, kiekvieną savaitę skaitydavo kritiškus žurnalus „Simplicissimus“ ir „Jugend“. Tėvas priklausė socialinių reformų stiprioje Vokietijoje siekusio Frydricho Naumano (Friedrich Naumann) dvasiniam pasauliui. Po 1923-iųjų tapo Kudenhovės-Kalergio (Richard Nikolaus Coudenhove-Kalergi) pasekėju ir uoliai atstovavo šio paneuropinėms idėjoms. Neabejoju, kad su manimi mielai būtų pasikalbėjęs apie politiką, bet aš tokių progų stengiausi vengti, o tėvas manęs ir nespyrė. Nors toks politinis abejingumas ir atitiko pralaimėto karo, revoliucijos bei infliacijos išvarginto, nusivylusio jaunimo elgesį, bet kliudė suformuoti politinius kriterijus, nuomonės kategorijas. Mieliau traukdavau į Heidelbergo pilies parką ir iš Šefelio (Joseph Victor von Scheffel) terasos užsisvajojęs dairydavausi į seną miestą ir pilies griuvėsius. Šis romantiškas potraukis prie sugriuvusių pilių ir vingiuotų gatvelių išliko,


16

Albert Speer

o vėliau pasireiškė ir aistra rinkti peizažus – ypač Heidelbergo romantikų darbus. Kartais pakeliui į pilį sutikdavau Štefaną Georgę (Stefan George), kuris atrodė nepaprastai orus, išdidus ir spinduliavo tiesiog sakralų reikšmingumą. Panašų įspūdį tikriausiai kėlė didieji misionieriai, nes poetas traukė nelyginant magnetas. Mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse, vyresnysis mano brolis pateko į artimiausią meistro aplinką. Mane labiausiai traukė muzika. Manheime iki 1922-ųjų klausydavausi jaunojo Furtvenglerio (Wilhelm Furtwängler), vėliau – Ėriko Kleiberio (Erich Kleiber). Anuomet Verdis (Giuseppe Verdi) man atrodė įspūdingesnis už Vagnerį (Richard Wagner), Pučinį (Giacomo Puccini) vadinau siaubingu. O štai Rimskio-Korsakovo (Nikolaj Andrejevič Rimskij-Korsakov) simfonija mane sužavėjo, taip pat Malerio (Gustav Mahler) „Penktoji simfonija“ pasirodė „gan sudėtinga, bet patiko“. Apsilankęs dramos teatre pastebėjau, kad Georgas Kaizeris (Georg Kaiser) – „reikšmingiausias modernus dramaturgas, savo kūriniuose kovojantis dėl pinigų sąvokos, vertės ir galios“, o po Ibseno (Henrik Ibsen) „Laukinės anties“ pareiškiau, kad aukščiausio visuomenės sluoksnio savybės mums atrodo juokingos: tie asmenys „primena komediją“. Perskaitęs Romeno Rolano (Romain Rolland) romaną „Žanas Kristofas“ dar labiau susižavėjau Bethovenu (Ludwig van Beethoven).3 Išlaidus visuomeninis gyvenimas namie man nepatiko ne vien dėl jaunatviško užsispyrimo protrūkio. Polinkis prie visuomenę kritikuojančių autorių, draugų ieškojimas irkluotojų draugijoje ar alpinistų klubo kalnų trobelėse buvo ir opoziciškas. Net trauka prie paprastų miestiečių amatininkų šeimos prieštaravo papratimui bendrauti ir būsimos žmonos ieškoti uždarame socialiniame sluoksnyje, kuriam priklausė tėvai. Jaučiau netgi spontanišką simpatiją kraštutiniams kairiesiems – šis polinkis taip ir neįgavo apčiuopiamos formos. Nuo bet kokių politinių įsipareigojimų buvau apsaugotas; nieko nekeitė ir tai, kad mąsčiau tautiškai, pavyzdžiui, 1923-iaisiais, per Rūro okupaciją, piktinausi neprideramomis pramogomis bei gresiančia akmens anglių krize.


TREČIOJo REICHO VIDUJE

17

Savo nuostabai, parašiau geriausią tos laidos abitūros rašinį. Nepaisydamas to, mokyklos rektoriui baigiamojoje kalboje abiturientams pareiškus, kad nuo šiol mums „atviri visi keliai į didžiausius žygdarbius ir garbę“, tyliai sau pamąsčiau: „Vargu, ar tai taikoma man.“ Kaip geriausias mokyklos matematikas ketinau studijuoti šią discipliną. Pagrįstai argumentuodamas tėvas mano sumanymui nepritarė, ir nebūčiau buvęs logiškai mąstantis matematikas, jei nebūčiau jam nusileidęs. Labiausiai man tiko architekto profesija, apie kurią tiek daug žinojau jau nuo ankstyvos jaunystės, tad, dideliam tėvo džiaugsmui, nusprendžiau tapti architektu – kaip ir jis pats bei jo tėvas. Pirmąjį semestrą dėl finansinių priežasčių studijavau kaimyninės Karlsrūhės aukštojoje technikos mokykloje. Infliacija mainėsi diena iš dienos, tad vekselį turėdavau atsiimti kas savaitę  – artėjant savaitgaliui pasakiška suma jau vėl būdavo ištirpusi nelyginant sniegas. 1923 metų rugsėjo viduryje apie išvyką dviračiais per Švarcvaldą rašiau: „Čia labai pigu! Nakvynė kainavo 400 000 markių, o vakarienė – 1 800 000 markių. Pusė litro pieno – 250 000 markių.“ Po šešių savaičių, prieš pat infliacijos pabaigą, pietūs užeigoje kainavo 10–20 milijardų, valgykloje – kiek daugiau nei milijardą. Tai atitiko septynis auksinius pfenigus. Už bilietą į teatrą tekdavo sumokėti tris keturis šimtus milijonų. Dėl šios finansinės katastrofos mano šeima nebematė kitos išeities, kaip parduoti mirusio senelio prekybos namus ir fabriką koncernui vos už dalelę tikrosios vertės, bet „dolerinėmis obligacijomis“. Dabar kas mėnesį gaudavau šešiolikos dolerių vekselį ir, pamiršęs visus vargus, galėjau puikiai gyventi. Pasibaigus infliacijai, 1924 metų pavasarį, perėjau į Miuncheno aukštąją technikos mokyklą. Nors ten pasilikau iki 1925-ųjų vasaros, o iš įkalinimo vietos paleistas Hitleris apie save vėl pranešė jau 1925 metų pavasarį, nieko apie tai nežinojau. Išsamiuose laiškuose rašiau tik apie savo darbą, besitęsiantį iki išnaktų, ir bendrą mūsų tikslą po trejų ketverių metų susituokti.


18

Albert Speer

Per atostogas su būsima žmona ir keletu studentų dažnai traukdavome į Austrijos Alpes – nuo vienos kalnų trobelės iki kitos; varginamas kopimas leisdavo pajusti, kad šį tą tikrai pasiekėme. Kartais su būdingu užsispyrimu įtikindavau bendrakeleivius net ir blogiausiomis oro sąlygomis pradėto žygio nenutraukti, nepaisyti vėtrų, krušos ir šalčio, nors vaizdą nuo kalno viršūnės ir uždengdavo rūkas. Dažnai nuo kalnų viršūnių regėdavome virš tolimos lygumos kabantį tamsiai pilką debesų sluoksnį. Po juo, mūsų supratimu, gyveno pasigailėtinos žmogystos, jautėmės esą aukščiau jų. Buvome jauni, kiek arogantiški ir manėme, kad į kalnus nuklysta tik padorios asmenybės. Iš aukštuminių žygių sugrįžus į įprastą žemumos gyvenimą, neretai iš pradžių suglumdavau dėl karštligiško miestų šurmulio. Ryšio su gamta ieškojome ir išvykose sulankstomosiomis baidarėmis. Anuomet toks keliavimo būdas dar buvo naujas, vandens telkiniuose neknibždėjo įvairiausių rūšių valčių kaip dabar; supami tylos plaukdavome pasroviui, o vakarais vaizdingiausioje vietoje pasistatydavome palapinę. Lėtas keliavimas teikė bent trupinėlį tos palaimos, kurią mūsų protėviai laikė savaime suprantama. Dar 1885 metais mano tėvas iš Miuncheno pėsčiomis bei arklių traukiamu vežimu nuvyko į Neapolį ir grįžo. Vėliau, kai automobiliu galėjo išmaišyti visą Europą, būtent tą išvyką apibūdino kaip gražiausią patirtą kelionę. Ryšio su gamta ieškojo daugelis mūsų kartos žmonių. Tai buvo ne vien romantiškas protestas prieš miestietišką ankštybę – bėgome ir nuo vis sudėtingėjančio pasaulio reikalavimų. Jautėme, kad aplinka praradusi pusiausvyrą  – kalnų ir upių slėnių apsuptyje vis dar pavykdavo pajusti kūrinijos harmoniją. Kuo mažiau žmogaus veiklos pėdsakų kalnuose, kuo vienišesni upių slėniai, tuo labiau jie mus traukė. Savaime suprantama, nepriklausiau jokiam jaunimo judėjimui – jų masiškumas būtų sužlugdęs atskirties siekį, o aš labiau linkau atsiriboti. 1925 metų rudenį su grupe Miuncheno architektūros studentų perėjau į Berlyno Šarlotenburgo aukštąją technikos mokyklą. Dėstytoju pasirinkau profesorių Pėlcigą (Hans Poelzig), tačiau projektinį šio seminarą lankyti


TREČIOJo REICHO VIDUJE

19

galėjo ribotas dalyvių kiekis. Mano braižybos sugebėjimų nepakako, kad būčiau priimtas, bet ir šiaip abejojau, ar kada nors tapsiu geru architektu, tad su sprendimu susitaikiau nesistebėdamas. Kitą semestrą dirbti į Berlyną buvo pakviestas profesorius Heinrichas Tesenovas (Heinrich Tessenow), provincijos ir amatų gynėjas, apribojęs savo architektūrinę išraišką iki minimumo: „Esmė – kuo mažesni kaštai.“ Netrukus būsimai žmonai rašiau: „Naujasis mano profesorius – pats reikšmingiausias, protingiausias vyras, kokį tik esu sutikęs. Be galo juo žaviuosi ir labai stropiai darbuojuosi. Tesenovas nėra modernus, bet tam tikra prasme – dargi modernesnis nei visi kiti. Iš išorės atrodo toks pats paprastas ir sausas kaip aš, vis dėlto jo statiniai kažkokiu būdu kupini išminties. Pasižymi siaubingai aštriu protu. Po metų pasistengsiu patekti į profesoriaus „meistrų mokyklą“, o dar po vienų – tapti dėstytojo asistentu. Žinoma, šis planas pernelyg optimistiškas, tai kelias, kuriuo eisiu tik geriausiu atveju.“ Išlaikęs baigiamąjį egzaminą, jau po pusės metų dirbau Tesenovo asistentu. Profesorius tapo pirmuoju mano įkvėpėju – po septynerių metų jį pakeitė galingesnis. Labai gerbiau ir architektūros istorijos mokytoją. Elzase gimęs profesorius Danielis Krenkeris (Daniel Krencker) buvo ne tik atsidavęs archeo­ logas, bet ir jausmingas patriotas: per paskaitą rodydamas Strasbūro Dievo Motinos katedrą apsiašarojo ir turėjo nutraukti pranešimą. Krenkerio paskaitoje skaičiau referatą apie Albrechto Haupto (Albrecht Haupt) knygą „Germanų architektūra“. Tuo metu būsimai žmonai rašiau: „Truputis rasių maišymosi yra gerai. Jei šiandieną mūsų žvaigždė jau gęsta, tai ne todėl, kad esame maišyta rasė. Tokie buvome ir viduramžiais, kai dar turėjome tvirtus pradmenis ir plitome, kai išstūmėme slavus iš Prūsijos, ar dar vėliau – kai nugabenome europietišką kultūrą į Ameriką. Menkstame, nes mūsų jėgos išseko; kadaise lygiai taip pat nutiko egiptiečiams, graikams ir romėnams. Nieko negalime pakeisti.“ Studijų metai Berlyne prabėgo įkvepiančiuose trečio dešimtmečio kulisuose. Didelį įspūdį man paliko gausybė spektaklių: Makso Reinharto (Max Reinhardt) „Vasarvidžio nakties sapno“ pastatymas, Elizabet Bergner (Elisabeth Bergner) Šo (George Bernard Shaw) „Orleano mergelėje“ (auto-


įsigykite

knygą dabar


Treciojo reicho viduje istrauka