156
|
TREČIOJO REICHO TRIUMFAS
Išdavystė Miunchene Hitlerio generolai žinojo, kad Čekoslovakija gali būti puolama bet kada nuo spalio 1 d. Londone vis daugėjo pranešimų, kad konfliktas artėja, tačiau britai nežinojo datos, todėl pasitelkdami į pagalbą intuiciją nusprendė, kad galutinis terminas gali būti rugsėjo 12-a – paskutinė nacių partijos suvažiavimo diena Niurnberge91. Rugpjūčio 30 d. slaptame posėdyje vyriausybės kabinetas atmetė siūlymą perspėti Hitlerį, kad jo agresijos atveju Britanija įsikiš į konfliktą. Vietoj to buvo nuspręsta stipriau dar kartą paspausti E. Benešą, kad šis priimtų visus Sudetų vokiečių reikalavimus92. Tam į Prahą buvo nusiųstas specialus pasiuntinys – lordas Runcimanas. Oficiali jo misija buvo atrasti tinkamą sprendimą tarp Čekoslovakijos vyriausybės ir Sudetų vokiečių, tačiau kadangi pastarieji, kaip mes žinome, neketino nusileisti, jo misija tapo paprastesnė: priversti E. Benešą nusileisti arba gauti įrodymą, kad jis yra nesukalbamas. Tokiu atveju Čekoslovakija būtų pati kalta dėl susidariusios padėties93. E. Benešas pasirodė daugiau nei sukalbamas. Rugsėjo 5 d. jis pasikvietė vokiečių mažumos lyderius ir, didžiulei jų nuostabai, patenkino visus jų reikalavimus. Viena vertus, tai buvo Čekoslovakijos prezidento pralaimėjimas prieš dvigubą spaudimą, kita – tai buvo paskutinė jo, kaip diplomato, pergalė. Sutikimas su visais reikalavimais reiškė, kad Hitleris nebeturi jokio preteksto pulti Čekoslovakijos, tačiau pagal jo dūdelę šokantys Sudetų vokiečiai rado formalių priežasčių nepasirašyti susitarimo94. Rugsėjo 13 d. jie nutraukė derybas ir sukilo. Per dvidešimt keturias valandas tvarka Čekoslovakijoje buvo atkurta, tačiau visi šie neramumai buvo naudingi Hitleriui ir stūmė į kampą Vakarų valstybes. Jų strategija pasiekė aklavietę, nes tapo aišku, kad Čekoslovakijos jau nėra kaip daugiau paspausti – ji sutinka su visais ultimatumo reikalavimais, o vokiečiams vis tiek negana. Lemtinga, kaip manė Sąjungininkai, rugsėjo 12 d. atėjo. Hitleris pasakė kalbą, kurioje, žinoma, buvo tirada prieš čekus, tačiau fiureris nieko nepareikalavo, nepaskelbė mobilizacijos ir nepagrasino karo veiksmais – laikas tam pagal fiurerio planą tiesiog nebuvo atėjęs. Vis dėlto po incidentų Sudetuose Paryžiuje ir Londone pakvipo panika. Prancūzijos užsienio reikalų ministras G. Bonnet rugsėjo 12 d. savo laiške lordui Ha-