Page 1


Pagal Mark Twain knygą Atpasakojo Martin Woodside Iliustravo Lucy Corvino Iš anglų kalbos vertė Irmina domeikienė


1 skyrius

Tomas ir tvora

Tomai!

Nė garso. – TOMAI! Nė garso. – Tomai Sojeri, tučtuojau ateik čia! Teta Polė prisimerkė ir atidžiai apžvelgė miegamąjį.

Ji išnaršė visą namą, tačiau nenuoramos berniuko ne­ buvo nė ženklo. – Palauk, pakliūsi tu man!.. – niurnėjo Tomo teta, šluota baksnodama palovį. Tuščia. Pamačiusi pravirą 5


Tomo Sojerio nuot yk iai

langą, ji iškišo galvą laukan. Apžiūrėjo sodą, dairy­ damasi savo neklaužados sūnėno, tačiau pamatė tik glėbį malkų, kurių tas nesukapojo, ir žolę, kurios jis nenupjovė. Ūmai už nugaros kažkas sušnarėjo, ir teta Polė atsigręžė pačiu laiku, kad spėtų nutverti berniuką už pakarpos. – Aha! – pergalingai sušuko ji. – Žinojau, kad reikia išgriozti ir spintą! Nagi, kuo išsiterliojai burną? Tomas Sojeris stovėjo priešais tetą ryškiai raudonai nuteptomis lūpomis. – Nežinau... – Užtat aš žinau! Čia aviečių uogienė, kurią išvi­ riau poniai Harper! O kas čia? Nagi, trauk rankas iš kišenių! Tomas lėtai ištraukė rankas, ir ant grindų pabiro balti kristaliukai. Teta Polė pati įkišo ranką į Tomo kišenę. – Dievulėliau! – negalėdama patikėti sušuko jinai. – Tu į kišenes susižėrei kokį svarą cukraus! Teta įsisprendė rankomis į šonus ir rūsčiai dėbtelėjo į sūnėną: 6


Tomas ir t vora

– Tomai Sojeri, dabar jau išties paskutinis lašas! Kita diena buvo šeštadienis, pasakiškai nuostabus vasaros šeštadienis. Rytmečio dangus kerėjo vaiskumu, o visa žemė stačiai kunkuliavo gyvybe. Tačiau Tomas liūdnai stypsojo ant šaligatvio su kibiru kalkių ir ilga­ kočiu teptuku. Berniukas nužvelgė tetos Polės tvorą. Ji buvo devynių pėdų aukščio ir bemaž pusės kvartalo ilgio, o Tomas už savo šelmystes turėjo nubaltinti ją visą. Jis giliai atsiduso, panardino teptuką į kibirą ir brūkštelėjo per vieną tvoros lentą. Paterliojęs dar kelis kartus Tomas atsisėdo. Į galvą lindo mintys apie visus tuos smagumus, kuriuos buvo suplanavęs šiandienai. Šis šeštadienis atrodė tiesiog skir­ tas žvejybai, kautynėms ir visokiausiems nuotykiams. Deja, tvoros baltinimas atims visą visutėlę popietę. O visų blogiausia, jog netrukus į gatvę sugužės kiti berniukai ir pamatys, kokį nuobodų darbą privalo atlikti Tomas, kai jie turi ištisą dieną savo pramogoms. Ši mintis buvo bemaž nepakeliama. Berniukas lėtai 7


Tomo Sojerio nuot yk iai

atsistojo, panardino teptuką į kalkių skiedinį ir nubrėžė ilgą baltą brūkšnį. Vos už penkių minučių nutiko tai, ko jis būgštavo. Pasigirdo švilpimas, bet ne šiaip švilpimas; švilpavo berniukas, išsiruošęs ieškoti didžių nuotykių. Tomas grįžtelėjo galvą – gatve straksėdamas ir trypdamas artinosi Benas Rodžersas su nuostabiu žaliu obuoliu rankoje. Tomas vėl atsigręžė į savo darbą, ir tuomet jam į galvą šovė puiki mintis. Berniukas išsitiesė ir didžiai susitelkęs įsistebeilijo į tvorą. Benas Rodžersas smalsaudamas stabtelėjo jam už nugaros. Tomas girdėjo jį švilpau­ jant. Minutėlę buvo tylu, o paskui Benas triukšmingai atsikando sultingo obuolio. Apsimesdamas, jog nė nepastebėjo Beno, Tomas rūpestingai braukė teptuku per tvoros lentą. Benas Rodžersas vėl ėmė švilpauti, šįsyk jau garsiau, tačiau Tomas nesiliovė dažęs. – Na, ką, pristatė dirbti? – galiausiai prunkštelėjo Benas. 8


Tomas ir t vora

Tomas nieko neatsakė. Net neatsigręžė. Tik padėjo teptuką ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. Paskui viena ranka pagremžė smakrą ir įsistebeilijo į baltinamą tvorą it į paslaptingą meno kūrinį. – Ei, – Benas darsyk pamėgino atkreipti Tomo dė­ mesį. – Sakau, teta Polė pristatė tave prie darbo? Tomas staigiai atsigręžė – tarsi labai stebėdamasis, jog čia kažkas yra. – Jergutėliau, Benai! Nė nežinojau, kad tu čia. – Galiu kirsti lažybų, kad taip ir buvo. – Benas išsi­ šiepė ir vėl atsikando savo gardaus obuolio. – Žinai, aš einu maudytis. Gal norėtum ir tu, jei galėtum? Nors, manyčiau, tau geriau visą dieną dirbti. Tomas atidžiai nužvelgė Beną nuo galvos iki kojų ir nustebęs paklausė: – Apie kokį darbą tu šneki? – Argi čia ne darbas? – atsiliepė Benas, besdamas pirštu į teptuką ir į tvorą. Tomas vėl nužvelgė Beną. Tada nieko nebepasakęs nusigręžė, čiupo teptuką ir įniko dažyti toliau. 9


Tomo Sojerio nuot yk iai

– Man regis, ketini pasakyti, jog tau patinka baltinti šią tvorą, – pratarė Benas. – Juk ne kiekvieną dieną berniukui pasitaiko proga vienam pačiam nubaltinti visą tvorą, – neatsigręždamas pareiškė Tomas. Benas liovėsi graužęs obuolį ir įsistebeilijo į Tomą, o šis toliau dailiai vedžiojo teptuku per medinę tvorą, kas kelis brūkštelėjimus stabtelėdamas ir atsitraukdamas per žingsnelį pasigrožėti savo darbu. – Ei, Tomai... Leisk ir man trupučiuką pabaltinti. Tomas liovėsi brūkšėjęs teptuku ir lėtai atsigręžė į Beną, tarsi svarstydamas šio prašymą. – Ne, apgailestauju, bet negaliu. Tetai Polei tas nepa­ tiks. Ji sakė, jog iš tūkstančio berniukų neatsirastų tokio, kuris sugebėtų nubaltinti šią tvorą kaip reikiant. – Nagi, Tomai, – neatlyžo Benas. – Leisk tik pamė­ ginti. Prašau... Leisk brūkštelėti nors kartelį. Jeigu tu manęs prašytum, aš tau leisčiau. Tomas vėl pagremžė smakrą, žvelgdamas į Beną taip rimtai, kaip ką tik stebeilijo tvorą. – Atiduosiu tau savo obuolį! – šūktelėjo Benas. 10


Tomo Sojerio nuot yk iai

Tomas dar minutėlę pamąstė. Paskui labai lėtai ištiesė teptuką Benui Rodžersui. Sėdėdamas didelio medžio pavėsyje, Tomas gar­ džiavosi paskutiniais obuolio kąsneliais ir stebėjo, kaip Benas saulės atokaitoje baltina tvorą. Niūri nuotaika iš­ garavo kaip nebuvusi. Tomas mąstė atradęs kai ką nuos­ tabaus. Jei nori priversti berniuką ko nors trokšti, turi padaryti, kad tas kažkas būtų sunkiai pasiekiamas!


2 skyrius

Išdaigos sekmadieninėje mokykloje

Kitą dieną per pusryčius Tomas vis dar buvo paki­

lios nuotaikos. Iki valiai prikirtęs gardžių tetos Polės sklindžių, jis vėl mintimis grįžo prie Beno Rodžerso ir vakarykštės sėkmės. Tuomet ūmai prisiminė, kad šiandien yra sekmadienis, o sekmadienis – tai kur kas daugiau nei sotūs pusryčiai. Kai teta Polė išsitraukė savo Bibliją ir pareiškė, jog atėjo metas šeimyninėms pamaldoms, Tomas graudžiai sudejavo. Po kankinančiai ilgo pusvalandžio jis buvo 13


Tomo Sojerio nuot yk iai

išsiųstas ruoštis sekmadieninei mokyklai – kitaip tariant, mintinai kalti eilučių iš Biblijos. – Aš savo pamoką išmokau vakar,  – pareiškė jo brolis Sidas ir išsišiepęs spruko pro duris į kiemą. – O tu liaukis kvailiojęs, Tomai!  – subarė teta Polė. – Netrukus ateis tavo pusseserė Merė ir patik­ rins, kaip tau sekasi. Tomas nukiūtino į savo kambarį, nupūtė dulkes nuo mažo Biblijos tomelio ir atsiduso. Jam reikėjo mintinai išmokti bent penkias eilutes. Berniukas pa­ sirinko ištrauką iš Kalno pamokslo, nes trumpesnių eilučių už šias paprasčiausiai neįstengė surasti. Po valandos jis prabudo, įsikniaubęs į šventraštį, mat prie ausies suskambo Merės balsas. – Kaip matau, stropiai darbuojiesi,  – linksmai pratarė Merė ir paėmė pusbrolio knygą. – Nagi, pa­ deklamuok man, ką išmokai. Tomas sutelkė visas savo jėgas, stengdamasis prisi­ minti eilutes, kurių beveik neskaitė. 14


Išdaigos sekmadieninėje mokyk loje

– Palaiminti... e-e... – Beturčiai, – pasufleravo Merė. – Taip, beturčiai. Palaiminti beturčiai... e-e... – Dvasioje... Šitaip jiedu ir tęsė – Tomas mikčiodamas lemeno eilutes, o pusseserė švelniai jam sufleravo. Po neišpa­ sakytai ilgos ir skausmingos valandos Merė pareiškė, kad atėjo metas rengtis į sekmadieninę mokyklą. Berniukas sudejavo vėl – šįsyk net garsiau nei pirma. Merė padėjo pusbroliui apsivilkti sekmadieninę eilu­ tę, iki pat smakro susagstė švarkelį ir standžiai suveržė kaklaraištį. Berniukas susiraukė, mat jautėsi it supan­ čiotas. Merė šypsodamasi šepečiu darsyk perbraukė jo drabužius ir galiausiai apvainikavo šiaudine skrybėle. Tomas niurnėdamas dėbtelėjo į Sidą, kuris tik ką su­ grįžo iš lauko ir juokdamasis spoksojo į brolį. Tomas stengėsi sugalvoti, ko gi nekenčia labiau už sekmadie­ ninę mokyklą, bet nieko daugiau neprisiminė. Skirtingai nei jis, pusseserė Merė mėgo sekmadie­ ninę mokyklą, netgi laimėjo ten kelis prizus. Tas, kas 15


Tomo Sojerio nuot yk iai

mintinai išmokdavo dvi eilutes iš biblijos, gaudavo mėlyną bilietėlį – jį įteikdavo sekmadieninės mo­ kyklos mokytojas, ponas Voltersas, aukštas liesas vyriškis su šviesiais plaukais ir griausmingu balsu. Dešimt mėlynų bilietėlių galėjai iškeisti į vieną raudoną, dešimt raudonų – į vieną geltoną, o de­ šimties geltonų bilietėlių savininkas gaudavo bibliją prastučiu viršeliu. Du tūkstančiai eilučių už šitokį menką prizą Tomui atrodė gerokai per daug. Tačiau Merei pavyko laimėti dvi biblijas, o vienas vokiečių kilmės berniukas pelnė net keturias ar penkias! Nors Tomui šitokio prizo visiškai nereikėjo, tačiau jis jau seniai troško garbės, kurios sulaukdavo gaunantis bibliją. Skaisčiai švietė saulė. Tomas dulkėtu keliu lėtai pėdino į sekmadieninę mokyklą įkandin Merės ir Sido. Prie bažnyčios durų jis sutiko savo draugužį Bilį, lygiai taip pat įspraustą į geriausius sekmadie­ ninius drabužius. Ūmai Tomui šovė viena mintis. 16


Išdaigos sekmadieninėje mokyk loje

– Klausyk, Bili, ar turi geltoną bilietėlį? – Turiu. – Ko už jį nori? – O ką duosi? – Gabalėlį saldymedžio ir meškerės kabliuką. – Parodyk. Daiktai buvo apžiūrėti ir perėjo iš rankų į rankas. Tomo kišenėse tokių lobių buvo apsčiai, tad ber­ niukas netruko iškeisti juos į bilietėlius: geltonus, raudonus ir netgi mėlynus. Kai suskambo bažnyčios varpas, jo kišenės buvo grūste prigrūstos bilietėlių. Į sekmadieninę mokyklą susirinko padūkę bei triukšmingi vaikai, o Tomas buvo labiausiai nenu­ stygstantis iš visų. Jis neatsispyrė pagundai papešti už plaukų pirmą pasitaikiusį berniuką ir tučtuojau pelnė pono Volterso pastabą. Tačiau vos tik mo­ kytojas nusigręžė, Tomas dūrė smeigtuku priešais sėdinčiam vaikui. – Ai! – riktelėjo berniukas, ir mokytojas vėl sudraudė Tomą. 17


Tomo Sojerio nuot yk iai

Galiausiai visi kiek apsiramino, atėjo metas at­ sakinėti pamoką. Ponas Voltersas kantriai klausėsi, kaip mokiniai kliūdami lemena išmoktas eilutes. Kai savo ištrauką padeklamavo paskutinis vaikas, mokytojas atsikosėjo ir prabilo: – O dabar, mokiniai, – tarė jis,  – paprašysiu jūsų pasėdėti kuo tiesiau bei kuo ramiau ir sutelkti į mane visą savo dėmesį. Nors Tomas stengėsi klausytis, ką sekmadie­ ninės mokyklos mokytojas pasakoja apie naujai į miestą atvykusią šeimą, tačiau akių vokai darėsi vis sunkesni... Galop atsilapojo durys, ir visi sužiuro į atvykėlius – putlų tamsiaplaukį vidutinio amžiaus vyrą su akiniais ir gražiai apsirengusią orią ponią. Nors tiek vyras, tiek moteris atrodė labai didingai, Tomo dėmesį prikaustė jų dukra. Tai buvo labai patraukli mergaitė mėlynomis akimis ir šviesiais plaukais, supintais į dvi ilgas kasas. Vos pamatęs mergaitės veidą, Tomas vėl 18


Išdaigos sekmadieninėje mokyk loje

pradėjo išdykauti – išdarinėjo grimasas, tąsė už plaukų kaimynus, kitaip tariant, nėrėsi iš kailio, kad tik atkreiptų mergaitės dėmesį. Ponas Voltersas vėl apramino mokinius, pristatė svečius ir pasodino juos garbingiausioje vietoje. Paaiškėjo, kad putlusis ponas yra teisėjas Tečeris, vyriausias visos apygardos teisėjas, o jo dukros vardas – Bekė. Dabar iš kailio ėmė nertis ne vien Tomas. Ponas Voltersas garsiai šūkaliojo nurody­ mus, maloniai lankstėsi prie paklusniųjų, įnikusių į skaitinius, ir pirštu grasė neklaužadoms. Moki­ niai pešėsi ir svaidėsi popieriaus gniužuliukais. O įžymusis teisėjas Tečeris tiesiog sėdėjo sau ir spindulingai šypsojosi visai mokyklai. Pono Volterso laimei tetrūko vienintelio dalyko: galimybės padovanoti bibliją ir pristatyti uolųjį laimėtoją teisėjui Tečeriui. Mokytojas apklausė visus geriausius mokinius – deja, nors keliems iš jų pavyko surinkti po du geltonus bilietėlius, bet nė 19


įsigykite

knygą dabar

Profile for knygos.lt

Tomo Sojerio nuotykiai. Mažoji klasika  

Knygos „Tomo Sojerio nuotykiai. Mažoji klasika“ ištrauka

Tomo Sojerio nuotykiai. Mažoji klasika  

Knygos „Tomo Sojerio nuotykiai. Mažoji klasika“ ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement