„Supratau, kad ligoniui ne taip ir sunku ištverti mirtį. Galų gale liaujasi skaudėti, iškeliaujame į geresnį pasaulį.
Tačiau pasiliekantiems žemėje ima skaudėti labiau.“
—
POPĖ, „TŪKSTANTIS VAIKINO BUČINIŲ“
Prologas
Savana
Trylikos metų
Blosom Grovas, Džordžija
Tegirdėjau kurtinantį širdies plakimą — pernelyg spartų, dundantį it viską griaunančios vasaros audros, taršančios Džordžiją užslinkus karščio bangai.
Darėsi sunku kvėpuoti, plaučiai pamažu atsisakė normaliai veikti. Krūtinėje buvęs deguonis suakmenėjo virsdamas granito luitais, prislegiančiais ir neleidžiančiais pajudėti. Sustingusi žvelgiau į Popę, vystančią savo lovoje. Stebėjau tėvus, įsikibusius vienas į kitą, tartum ir patys stovėtų ant mirties slenksčio. Jų vaikelis, vyriausioji dukrytė, tiesiai priešais akis baigia pralaimėti kovą su vėžiu. Mirtis kybojo virš Popės lyg grėsmingas pasiglemžti pasiruošęs šešėlis. Teta DiDi stovėjo rankomis apsivijusi juosmenį, tartum tik šitaip prisilaikydama galėtų išstovėti ant kojų.
Jaučiau Aidą gniaužiant mano ranką taip stipriai, kad galėjo sulaužyti kaulus. Jutau jaunesnės sesutės kūną virpant — iš baimės, skausmo ar netikėjimo, kad šitai galėtų vykti realybėje.
Kad šitai vyksta realybėje.
Mano veidas buvo šlapias nuo ašarų, upeliais srūvančių iš akių.
— Savana? Aida? — švelniai pakalbino mama.
Mirksėdama stūmiau šalin ašarų miglą, kol išvydau priešais mus stovinčią mamą. Pradėjau purtyti galvą. Krūptelėjęs kūnas tarytum atgijo iš atbukusios, katatoniškos būsenos.
— Ne... — sukuždėjau, jausdama į save smigusį išsigandusios Aidos žvilgsnį. — Prašau... — pridūriau, bet mano kone nebyli malda išsisklaidė tvankiame kambario ore.
Mama pasilenkė, virpančia ranka perbraukė man skruostą.
— Reikia atsisveikinti, brangute.
Užkimęs, pervargęs mamos balsas virpėjo. Pažvelgė per petį
į Rūną, sėdintį ant lovos ir bučinukais barstantį mano vyresniosios sesers rankas, pirštus, veidą. Rūnas į savo Popimin žvelgė kaip visada — it ji būtų sukurta vien tik jam. Juodu stebint pro lūpas ištrūko prislopintas kūktelėjimas.
Tai netikra. Negali būti tikra. Ji negali jo palikti. Negali palikti mūsų...
— Mergaitės, — skubriu balsu vėl paragino mama. Pamačius virpančią apatinę mamos lūpą man plyšo širdis. — Ji...
Mama užsimerkė ir mėgindama bent truputį suimti save į rankas sakinį paliko neužbaigtą. Nesupratau, kaip ji laikosi. Aš nepajėgiau. Nesugebėjau su šituo susidoroti. Negalėsiu to padaryti. — Sav, — tarstelėjo greta sėdinti Aida. Atsigręžiau į mažąją sesutę: į jos tamsius plaukus, žalias akis, gilias duobutes skruostuose, nuo verksmo paraudusią odą. Žvelgiau į mielą skausmo iškreiptą veidelį. — Privalome tai padaryti. — Jos balsas virpėjo. Vis dėlto sesutė drąsinamai linktelėjo galva. Šią akimirką Aida sugebėjo sutelkti daugiau jėgų nei aš.
Sesutė atsistojo ir, neatpalaiduodama plieninių gniaužtų, laikančių mano ranką, padėjo atsikelti. Kai tai pavyko, žvilgtelėjau
žemyn, į mudviejų rankas. Greitai tik tiek mums ir teliks. Tik dvi rankos; nebeturėsime trečiosios, mudvi prilaikančios ir vedančios.
Nusekiau paskui Aidą. Artėjant prie lovos kiekvienas žingsnis priminė bridimą per melasą. Lova stovėjo atgręžta į langą, kad Popė matytų lauką. Šviesiai rožiniai sakurų žiedlapiai sklendė nešami vėjelio, nuo medžių leidosi ant žemės. Mums artėjant Rūnas pakėlė galvą, bet nesugebėjau pažvelgti jam į akis. Tą akimirką nebuvau užtektinai stipri jį matyti. Tą akimirką, kurios visi taip nelaukėme. Giliai viduje netikėjau, kad ji iš tikrųjų ateis.
Kartu su Aida eidama aplink lovą kaip galėdama giliau įkvėpiau. Pirmiausia išgirdau Popės kvėpavimą. Šis buvo pasikeitęs.
Sesuo giliai, trūkčiojamai traukė į save deguonį. Dailiame veidelyje regėjau nuovargį ir pastangas...
Kiek daug pastangų jai prireikė išsilaikyti šiame pasaulyje dar bent kelias minutes. Pabūti su mumis taip ilgai, kiek tai įmanoma. Ir vis dėlto pamačiusi mus Popė nusišypsojo. Pamačiusi savo sesutes. Savo geriausias drauges.
Mūsų Popė... Geriausias kada nors pažinotas žmogus.
Popė ištiesė mums liesas, trapias rankas. Pajutusi, kokia ji šalta, kaip silpnai tegeba suimti mūsų plaštakas, užsimerkiau.
— Myliu tave, Pope, — sukuždėjo Aida.
Atsimerkusi stengiausi išsilaikyti nesusmukusi ant grindų. Aida padėjo galvą Popei ant krūtinės ir tvirtai apkabino. Popė užsimerkė ir vaiduoklišku bučiniu prisispaudė prie Aidos galvos.
— Ir aš... tave myliu... Aida, — užtikrino, glausdama prie savęs jauniausiąją sesutę taip, it niekada neketintų paleisti. Aida buvo Popės antrininkė visais atžvilgiais — charakteriu, išvaizda, nenuilstamai pozityviu požiūriu į pasaulį. Popės pirštai pataršė tamsius sesers plaukus. — Niekada nesikeisk, — sukuždėjo Aidai kilstelėjus galvą. Priglaudė silpstančią ranką sesutei prie skruosto.
— Nepasikeisiu, — pažadėjo Aida lūžinėjančiu balsu.
Atsitraukusi nenoromis paleido Popės ranką. Susitelkiau į tą
išsiskyrimą. Nežinau, kodėl, bet norėjau, kad Aida ir toliau laikytų sesutę. Galbūt, jei abi kartu jos nepaleistume, Popei nereikėtų iškeliauti, galbūt sugebėtume išlaikyti ją ten, kur saugu...
— Sav... — sukuždėjo Popė.
Pažvelgusi jai į akis pamačiau, kaip šios blizga. Palūžusi pratrūkau raudoti.
— Pope... — išspaudžiau suimdama jos ranką ir glausdama prie savęs. Vis purčiau galvą ir patyliukais meldžiau Dievą, visatą, ką nors įsikišti, padovanoti mums stebuklą ir išlaikyti sesutę su mumis bent truputį ilgiau.
— Man... viskas gerai... — užtikrino Popė, nutraukdama tylias mano maldas.
Pakėliau prie lūpų jos virpančią ranką ir pabučiavau šaltą odą. Tai darydama supratau, kad Popės ranka tvirta — virpa maniškė. Skruostais ritosi ašaros.
— Savana, — kreipėsi Popė, — esu... pasiruošusi... keliauti...
— Ne, — priešinausi purtydama galvą. Jaučiau, kaip man ant nugaros nusileidžia ranka, apsiveja juosmenį. Supratau, kad tai mama su Aida padeda išsilaikyti ant kojų. — Nesu pasiruošusi... Man tavęs reikia... Esi mano vyresnioji sesutė... Man tavęs reikia, Pope.
Krūtinę sukaustė skausmas. Neabejojau, kad tai širdis skyla į smulkias šukeles.
— Aš... visada... būsiu... su... tavimi, — užtikrino Popė.
Pastebėjau, kokia blyškiai gelsva tapo jos oda. Seseriai kvėpuojant vis aiškiau girdėjau gargimą, alsavimas tapo nepastovus. Ne... ne, ne, ne...
— Mes... — Popė silpnai, toldama, įkvėpė. — Dar susitiksime...
— Pope... — sugebėjau išspausti, bet mane vėl pasiglemžė gniuždanti rauda.
Priglaudusi galvą Popei prie krūtinės jutau, kaip mane apglė-
bia silpnos jos rankos. Nors sesutės jėgos ir seko, bet tas apkabinimas vis tiek prilygo saugiai kūną užklojančiai antklodei. Norėjau, kad manęs niekada nepaleistų.
— Aš... tave myliu... Savana. Labai... stipriai, — sunkiai, sutelkdama paskutines jėgas, prabilo Popė.
Užsimerkusi bergždžiai mėginau jos nepaleisti. Popė pabučiavo man plaukus.
— Savana. — Mano ausis pasiekė mamos balsas. — Brangute... — sukuždėjo.
Kilstelėjusi galvą pamačiau silpną Popės šypseną.
— Myliu tave, Popse, — išspaudžiau. — Buvai geriausia vyresnioji sesuo, apie kokią tik galima pasvajoti.
Popė nurijo seiles, akyse sužvilgo ašaros. Tyrinėjau jos veidą. Tiek nedaug trūksta, ir ji mus paliks. Įsiminiau žalias akis, natūralias šviesesnes sruogeles tamsiuose plaukuose. Dabar sesuo buvo išblyškusi, bet atmintyje išsaugojau persikinį švelnios odos atspalvį. Puoselėjau prisiminimus apie mane apgaubiantį saldų sesers aromatą, juoko ir gyvybės kupiną veidą.
Nenorėjau paleisti Popės rankos — abejojau, ar kada nors pajėgsiu tai padaryti, — bet, mamai spustelėjus pečius, prisiverčiau. Tačiau neatitraukiau žvilgsnio nuo sesers, kol mama su tėčiu priėjo prie lovos ir užstojo man vaizdą.
Klupčiojau atatupsta. Ištiko šokas. Aida suspaudė man ranką ir prisišliejo prie krūtinės. Kone nebesiorientuodama stebėjau, kaip mama su tėčiu bučiuoja Popę, ją apkabina ir atsisveikina. Tėvams atsitraukus ir prie lovos priėjus Rūnui ausyse tegirdėjau zvimbimą. Stovėjau it sukaustyta, Aida raudojo man prie krūtinės, teta DiDi, mama ir tėtis atsitraukė į kambario pakraščius, o Rūnas, kažką Popei pasakęs, pasilenkė pabučiuoti į lūpas...
Sulaikiau kvapą. Po kelių sekundžių jis pamažu atsitraukė.
Aš tai mačiau. Stebėdama Rūną jo palūžusiame veide perskaičiau, kad jos nebėra. Popė mus paliko...
Rūnas purtė galvą, o mano širdis dužo į dar smulkesnes šukeles, nors atrodė, kad tai jau neįmanoma. O tada jis nėrė iš kambario. Ir aš kurtinamai garsiai sugrįžau į realybę. Pirmiausia mane pasitiko agoniškas verksmas. Gniuždantys garsai rėžė sielą pusiau.
Pažvelgiau į mamą, tada į tėtį. Mama buvo susmukusi ant grindų, tėtis mėgino išlaikyti ją glėbyje. Teta DiDi stovėjo nusigręžusi į sieną, padedančią išsilaikyti ant kojų, ir nevaldomai raudojo.
— Sav, — Aida kūkčiojo tvirčiau įsikibdama man į juosmenį.
Prisitraukiau ją artyn. Žvelgdama į lovą glaudžiau sesutę prie savęs. Dėbsojau į Popės ranką. Ši sustingusi tįsojo ant lovos. Tuščia, sustingusi ranka. Rodės, veiksmas vyksta lyg sulėtintame filme. Tačiau čia tikras gyvenimas. Čia mūsų namai. Ir mano mylima sesutė lovoje. Guli lovoje, o greta jos nieko nėra.
Mama ištiesė rankas į Aidą. Mažoji sesutė prisiglaudė tėvų glėbyje, o aš judėjau tartum magnetas, traukiamas prie Popės. Sakytum nematoma jėga, permatomas siūlas, temptų prie jos.
Tankiai kvėpuodama apėjau lovą. Ir sustingau. Žvelgdama žemyn į Popę suledėjau. Pro jos lūpas neištrūko atodūsis. Krūtinė nesikilnojo, skruostuose neliko nė lašelio rausvumo. Ir vis dėlto mirusi atrodė taip pat dailiai, kaip būdama gyva. Mano žvilgsnis vėl nusileido į tuščią sesutės ranką. Ši gulėjo delnu į viršų, tartum trokšdama paskutinį kartą sulaukti prisilietimo.
Taigi prisėdau ant lovos krašto ir suėmiau Popės ranką. Ten sėdėdama pajutau, kaip manyje nežinia kas keičiasi. Tą akimirką praradau dalelę sielos, žinojau niekada jos nebeatgausianti. Kilstelėjusi vėstančius Popės pirštus sau prie lūpų pabučiavau švelnią odą. O tada mudviejų susipynusias rankas pasidėjau ant kelių. Ir nepaleidau. Nepaleisiu.
Nebuvau tikra, kad kada nors tai sugebėsiu.
Užgniaužti atodūsiai ir slenkantys debesys
Savana
Septyniolikos metų
Blosom Grovas, Džordžija
Linoleumas turėjo lygiai keturiasdešimt du įtrūkimus. Kalbėjo grupinę terapiją vedantis Robas, bet aš tegirdėjau tylų šildymo sistemos ūžesį mums virš galvų. Mano nesutelktas žvilgsnis fiksavo tik saulės spindulius, besiskverbiančius pro aukštus langus, ir miglotas kitų ratu susėdusių terapijos dalyvių kontūrus.
— Savana?
Sumirksėjusi sutelkiau žvilgsnį ir pakėliau akis į Robą. Jis man šypsojosi. Kūno kalba buvo draugiška, veide švietė padrąsinamas šypsnis. Nervingai pasimuisčiau kėdėje. Nebuvau apdovanota viešo kalbėjimo talentu. Sunkiai sekėsi žodžiais išreikšti viduje siaučiančius jausmus. Verčiau laikytis vienai. Pernelyg ilgas buvimas kitų žmonių draugijoje mane sekindavo; atsidūrusi didesnėje kompanijoje užsisklęsdavau savyje. Buvau visai nepanaši į sesutę Aidą, užkrečiančią visus džiugia nuotaika.
Visai kaip Popė...
Nurydama seiles stūmiau gilyn staiga gerklėje įstrigusį gumulą. Prabėgo jau kone ketveri metai. Ketveri ilgi, kankinantys metai be sesers. Iki šiol mintyse ištarus Popės vardą, prisiminus dailų jos veidelį, tarsi uola prislėgdavo širdį. Rodos, negailestingi tamsūs mirties pirštai sugniauždavo plaučius ir neįleisdavo į juos deguonies.
Pažįstami nerimo dūriai kaipmat pakilo iš gelmių, kuriose kiūtojo. Suleido dantis į mano venas, pasiuntė kūnu nuodus, sukaustančius ir verčiančius jų įkaite. Delnai sudrėko, darėsi sunku kvėpuoti.
— Savana.
Robo balsas pasikeitė; nors jis aidėjo ausyse it viskas aplink būtų susitelkę į siaurą ertmę, kreipinyje girdėjau nerimą. Pajutusi visų susirinkusiųjų žvilgsnių svorį pašokau nuo kėdės ir pasileidau prie durų. Mano žingsniai priminė neritmingą būgno dunksėjimą. Sekdama šviesos spindulius išpuoliau į koridorių. Išlėkiau laukan ir įtraukiau į save žiemiško Džordžijos oro.
Regėjimo lauke mirgėjo dėmės. Nuklupčiojau prie klinikos teritorijoje augančio medžio. Atsirėmiau į tvirtą kamieną, bet kojos pasidavė, tad susmukau ant kietos žemės. Užsimerkusi prispaudžiau galvą prie medžio. Šiurkšti žievė draskė pakaušį. Susitelkiau į kvėpavimą, mėginau prisiminti pamokas, kaip tvarkytis su nerimo priepuoliais. Neatrodo, kad tai padėtų. Priepuoliai kaskart sukaustydavo, kol galiausiai sutikdavo paleisti. Jaučiausi išsekusi.
Visą amžinybę kūnas virpėjo, širdis spurdėjo, šokčiojo, kol pagaliau pajutau plaučius kiek atsipalaiduojant. Galiausiai trachėja leido kūnui gauti taip trokštamo deguonies. Įkvėpiau pro nosį, iškvėpiau pro burną, kol pagaliau kiek atsipalaidavusi stipriau prigludau prie medžio. Žolės ir žemės kvapai prasibrovė į nerimo miglos atbukintas jusles.
Atsimerkusi pakėliau akis į vaiskų mėlyną dangų, stebėjau virš galvos slenkančius baltus debesis, mėginau juose įžvelgti
objektus. Stebėdama juos artėjant ir vėl traukiantis svarsčiau, koks vaizdas iš viršaus, ką debesys mato žvelgdami į mus — mylinčius, netenkančius, palūžtančius.
Ant plaštakos tekštelėjo lašelis. Nudelbusi žvilgsnį išvydau, kaip dar vienas krinta ant bevardžio piršto krumplio — jie lašėjo man iš akių. Užslinko paskutines jėgas atimantis išsekimas. Nė nesugebėjau kilstelėti rankų ir nusibraukti ašarų. Taigi, vėl susitelkiau į slenkančius debesis. Svajojau tapti vienu iš jų, nuolatos judėti, nė akimirkos nestabtelėti apsidairyti ir pagalvoti.
Mintys palikdavo man erdvės palūžti.
Nė nesuvokiau, kad šalia manęs prisėdo kitas žmogus, tik pajutau netoliese subtiliai sujudant orą. Mano dėmesį toliau kaustė debesys.
— Vėl nerimo priepuolis? — pasiteiravo Robas.
Man linktelėjus plaukai brūkštelėjo nuo kamieno atšokusią žievę. Robui tebuvo vos per trisdešimt. Šis malonus terapeutas nepaprastai talentingai atlikdavo savo darbą. Padėjo daugybei žmonių. Per pastaruosius ketverius metus stebėjau būrius paauglių įžengiant pro klinikos duris ir vėl išeinant pasikeitusius, sustiprėjusius, atgavusius gebėjimą funkcionuoti pasaulyje.
Aš buvau sugadinta.
Nemokėjau sveikti, vėl tvirtai atsistoti ant kojų. Tiesa ta, kad Popei mirus mano pasaulyje nebeliko nė spindulėlio šviesos. Nuo to laiko klupinėjau tamsoje.
Kurį laiką Robas nieko nesakė, bet galiausiai prabilo: — Reikės keisti taktiką, Savana.
Mano lūpų kampučiai kilstelėjo, nes debesyje įžvelgiau ramunę. Aida dievino ramunes. Mylimiausia jos gėlė. Robas pasirėmė į kamieną greta manęs — dalijomės platų medį.
— Gavome finansavimą. — Jo žodžiai mano ausis pasiekė po vieną skiemenį. Pasaulis skausmingai lėtai pradėjo lipdytis į visumą. — Bus organizuojama kelionė, — pasakojo Robas, leisdamas
žodžiams pakibti tarp mūsų. Sumirksėjau. Kai tvirtai užmerkiau akis gindamasi akinamų spindulių, tamsoje išryškėjo saulės skritulys. — Noriu, kad vyktum į ją, — paragino psichologas.
Sustingau, galiausiai pasukau galvą pažvelgti į jį. Raudoni Robo plaukai buvo trumpi, veidas strazdanotas, žalios akys veriančios. Vaikštanti rudens spalvų paletė. Terapeutas buvo daug išgyvenęs. Per maža sakyti, kad juo žavėjausi. Paauglystėje žmonių, turėjusių jį mylėti, baustas dėl seksualinės pakraipos, jis velniškai aršiai kovojo siekdamas laisvės ir laimės. Dabar padėjo kitiems, sunkiai ieškantiems savojo kelio.
Bus organizuojama kelionė... Noriu, kad vyktum į ją...
Žodžiai pavėluotai prasiskverbė į smegenis. Senasis draugas nerimas vėl kėlė galvą.
— Nedidelė grupelė, surinkta iš skirtingų Jungtinių Valstijų vietų, leisis į kelionę po penkias šalis. Sveikimo kelionę. — Robas užvertė galvą pažvelgti į anksčiau mano dėmesį prikausčiusius debesis. — Keliaus su gedulu besitvarkantys paaugliai.
Papurčiau galvą. Sulig kiekviena sekunde dariau tai vis stipriau.
— Negaliu, — sukuždėjau jusdama, kaip balsą persmelkia baimė.
Robas šypsojosi užjausdamas, bet tarė:
— Jau pasikalbėjau su tavo tėvais, Savana. Jie sutiko, kad tau būtų į naudą. Jau rezervavome vietą.
— Ne!
— Vidurinę baigei. Įstojai į Harvardą. Harvardą, Savana. Tai nepakartojama. — Robas stabtelėjo pagalvoti, tada pridūrė: — Harvardas Bostone. Toli nuo čia.
Supratau potekstę. Jei nesugebu funkcionuoti namie, tai kaip, po perkūnais, pajėgsiu kitoje valstijoje studijuodama universitete?
Po Popės mirties stačia galva pasinėriau į mokslus. Reikėjo nuolatos kuo nors užimti protą. Tik tai padėjo išsilaikyti vandens paviršiuje. Visuomet buvau stropi. Protingoji mergaitė. Knygų
žiurkė. Mėgstanti pasakoti apie fiziką, lygybes, molekulines struktūras. Aida buvo triukšmingoji, dramatiškoji sesutė, linksma ir patraukianti visų dėmesį — teigiama prasme. O Popė... Popė buvo svajoklė. Ji tikėjo, kūrė, ją visuomet lydėjo muzika, begalinė laimė ir viltis širdyje.
Ji būtų galėjusi pakeisti pasaulį.
Po Popės mirties mokykloje nebeištvėriau — nepakėliau žmonių dėbsojimo, sielvartingų žvilgsnių ir visur mane lydėjusio dėmesio. Tapau mergaite, stebėjusia, kaip miršta vyresnioji sesuo. Taigi, mokiausi namuose, anksti baigiau vidurinę. Buvau priimta į Harvardą — užteko stropumo ten įstoti. Pabaigus mokslus naujai atrastas laikas tapo priešu. Tuščios valandos slinko iš naujo išgyvenant Popės nykimą, lėtą merdėjimą mums prieš akis. Nesuskaičiuojama galybė minučių paliko vietos pasireikšti nerimui — smūgiuoti it kariui, žaidžiančiam su lengvu taikiniu. Popės netektis prilygo kilpai, diena po dienos vis tvirčiau užsiveržiančiai ant kaklo. — Suprantu, gali pasirodyti baisu. Galbūt netiki, kad pajėgsi, — švelniu, padrąsinamu balsu kalbėjo Robas. — Tačiau tu tai gali, Savana. Tikiu tavimi, — užtikrino jis. Pažvelgusi psichologui į akis jutau, kaip virpa apatinė lūpa. — Neketinu pasiduoti. — Jis švelniai nusišypsojo. — Padėsime tau šitai ištverti. Šį rudenį išsiųsime į Harvardą. Tu ten suklestėsi.
Norėjau atsakyti į šypseną, parodyti dėkingumą už tai, kad apskritai apie mane pagalvojo, už tai, kad niekada nenuleido rankų. Vis dėlto nerimas mane sulaikė. Nepažįstami žmonės. Naujos vietos. Nežinomi kraštai. Visa tai siaubingai gąsdino. Vis dėlto nebeturėjau jėgų kovoti. Dievulėliau, niekas nepadėjo. Ketveri ilgi metai individualios ir grupinės terapijos nepadėjo pakilti ant kojų, suklijuoti pažirusių šukelių. Jaučiausi pernelyg nuvargusi ginčytis. Taigi tik užverčiau galvą ir vėl įsispoksojau į dangų. Užslinkus didžiuliam debesiui sustingau.
Jis buvo tikslios violončelės formos.
Į Blosom Grovo giraitę žengiau skambant paukščių giesmių simfonijoms. Kad ir koks metų laikas, čia visada pasitikdavo šis tas nežemiško. Gabalėlis rojaus žemėje, galimybė akies krašteliu išvysti, koks tas dangiškasis pasaulis, ką reiškia ramybė. O gal ši vieta ypatinga dėl to, kieno dvasia čia ilsisi. Saugo savo taip mylėtą vietą.
Medžiai buvo nuogi, pumpurai dar nepasirengę atskleisti žmonėms savo grožio. Žiema dar kurį laiką juos tramdys. Tačiau ir be žiedų giraitė buvo ne ką mažiau graži. Traukiau į save gryną orą, šiurenantį rudas šakas, kol kojos nunešė prie medžio, saugančio mano geriausią draugę.
Baltas marmurinis antkapis blėstančioje saulės šviesoje švytėjo it angelas. Prieblanda užliejo giraitę idiliškais auksiniais atspalviais. Auksinėmis raidėmis buvo išrašyta: POPĖ LIČFILD, o po šiuo užrašu — IKI BEGALYBĖS.
Nubraukiau ant antkapio užkritusius lapus ir įsitaisiau priešais jį.
— Labas, Pope, — pasisveikinau jusdama, kaip gniaužia gerklę.
Žinojau, kad daugeliui žmonių ketverių metų po artimojo mirties pakanka sugrįžti į gyvenimą. Dauguma susitvarko. Vis dėlto man ketveri metai prilygo keturioms minutėms. Atrodė, kad Popė vos vakar mus paliko — mane ir Aidą. Paliko mamą, tėtį ir tetą DiDi. Paliko Rūną. Širdies žaizdos išliko atviros, skausmingos. Tie ketveri metai nieko nepakeitė. Tą dieną buvo nuspaustas pauzės mygtukas. Nuo to laiko nesugebėjau spustelėti „Groti“.
Pabučiavusi pirštus priglaudžiau juos prie antkapio. Jis buvo įšilęs saulėje, dažnai užliejančioje šią giraitę ir rodančioje pasauliui, kad čia ilsisi išties nuostabus žmogus.
Nuleidusi akis pamačiau prie antkapio prilipusią nuotrauką. Akis geliant ašaroms susižavėjusi žvelgiau į pribloškiamus vaizdus
joje. Nuotraukoje buvo tobulai įamžinta Šiaurės pašvaistė — juodame žvaigždžių nusėtame danguje maišėsi žali ir mėlyni atspalviai. Rūnas.
Čia lankėsi Rūnas. Visuomet šitaip elgdavosi. Kaskart grįžęs namo valandų valandas leisdavo prie Popės kapo, po mėgstamiausiu jos medžiu. Dieną praleisdavo kalbėdamasis su vienintele savo meile, gimininga siela, pasakodamas jai apie mokslus Niujorko universitete. Apie praktiką pas Pulicerio premiją laimėjusį fotografą. Apie keliones po pasaulį, tolimų šalių lankymą ir nuostabius vaizdus — kaip ši Šiaurės pašvaistė. Rūnas viską įamžindavo nuotraukose ir atveždavo namo parodyti Popei.
Kad ji nepraleistų naujų nuotykių, — sakydavo man.
Pasitaikydavo dienų, kai jam aplankius Popę sėdėdavau po netoliese esančiu medžiu. Likdavau pasislėpusi ir neregima klausydavausi jo pasakojimų. Dėl tokios neteisybės iš akių upeliais pasrūdavo ašaros. Mes netekome ryškiausios žvaigždės mūsų danguje, o Rūnas — pusės savo širdies. Kiek žinau, jis daugiau su niekuo nesusitikinėjo. Kartą man sakė, kad niekada kitam žmogui nejus to paties, ką juto Popei. Nors jų laikas drauge greitai išseko, jo pakaks visam gyvenimui.
Man neteko patirti tokios meilės. Nesu įsitikinusi, ar daug kam pasisekė ją pajusti. Aida tikėjosi panašios meilės kaip Rūno ir Popės, meldė, kad tik pavyktų ją atrasti, o aš bijojau, kad ji sukeltų tik daugiau skausmo. Kas, jei netekčiau ir mylimojo? Kaip susidoročiau su šia netektimi? Neįsivaizduoju, kaip Rūnas diena po dienos išgyveno. Nenumanau, kaip kasdien patekėjus saulei sugebėdavo atmerkti akis ir tiesiog kvėpuoti. Niekada jo to neklausiau. Nesukaupiau drąsos.
— Šiandien patyriau dar vieną priepuolį, — atskleidžiau Popei, pasiremdama į antkapį.
Ilsinau galvą prie šilto marmuro. Gėriau į save raminamas paukščių giesmes, visuomet palaikiusias sesutei draugiją. Po kelių tylos minučių iš kuprinės išsitraukiau užrašų knygelę. Niekada
nedrįsau jos atversti. Pirštais braukiau žodį Savanai, ant viršelio užrašytą Popės ranka.
Paliko man užrašų knygutę. Neskaičiau, kas joje parašyta, nesu jos net atsivertusi. Pati nesuvokiau priežasties. Galbūt pernelyg baiminausi perskaityti, ką Popė norėtų pasakyti, o galbūt stabdė suvokimas — tai buvo paskutinė man likusi jos dalelė. Kai atversiu šią knygutę, kai perskaitysiu viską iki paskutinio žodžio, sesers iš tiesų neliks.
Priglaudžiau knygelę sau prie krūtinės.
— Jie mane išsiunčia, Popse, — tariau. Tylus balsas buvo aiškiai girdėti kone begarsėje giraitėje. — Mėgina mane sulopyti, — atsidusau. Našta krūtinėje slėgė šonkaulius. — Tačiau nežinau, kaip tave paleisti.
Tiesa ta, kad galėdama atsakyti Popė išreikštų sielvartą dėl to, kaip jos mirtis mane paralyžiavo, kaip nepataisomai sužalojo. Vis dėlto nesugebėjau šio jausmo atsikratyti. Robas aiškino, kad sielvartas dėl netekties niekada mūsų neapleidžia. Mes prisitaikome, tartum susigyvename su nauja kūno dalimi, kuria naudotis privalome išmokti. Bet kurią akimirką sielvartas ir širdies skausmas gali mums smogti, vėl palaužti. Vis dėlto galiausiai atrandame būdus tvarkytis, įžvelgiame kelią žengti pirmyn.
Vis dar laukiau tos dienos.
Stebėjau besileidžiančią saulę pranykstant už medžių, jos vietą užimantį pilnėjantį pusmėnulį. Kai auksinę mus gaubusią antklodę pakeitė sidabriškai mėlyna naktis, atsistojau eiti.
— Myliu tave, Popse, — ištariau ir nenoromis per giraitę pasukau namo. Į namus, kuriems šiomis dienomis trūko širdies.
Nes ta širdis palaidota ten, man už nugaros. Amžinai septyniolikos. Tokio amžiaus, kokio šiuo metu buvau aš. Niekada nepasens. Niekada nebeskleis savo šviesos. Niekada nebesidalys su pasauliu savo muzika.
Tikra nuodėmė, kad pasaulis šito neteko.
Pamirštos svajos ir užšalę tvenkiniai
Keilas
Aštuoniolikos metų
Masačusetsas
— Šito nebus, — pareiškiau dėbsodamas į ant sofos sėdinčius mamą ir tėtį. Stovėjau svetainės viduryje ir kunkuliuodamas pykčiu, įsitempęs klausiausi, ką jie man sako.
Stebint iš mamos akių besipilančias ir skruostais tekančias ašaras krislas kaltės mėgino prasiskverbti į širdį, bet venose liepsnojanti ugnis greitai tą krislą sudegino, iš jo teliko garai.
— Keilai, prašau... — sukuždėjo mama, meldė raminamai ištiesusi rankas.
Pasislinko ant sofos krašto tartum norėdama mane pasiekti, kaip nors paguosti. Papurčiau galvą ir atatupstas atsitraukiau tris žingsnius, kol kone įmyniau į nenaudojamą židinį. Nenorėjau jos paguodos. Nieko panašaus nenorėjau. Ką jie sau galvojo?
Tėtis liko sėdėti ant senutės rudos sofos — stojiškai, kaip ir priklauso garbiam pareigūnui. Vis dar vilkėjo uniformą. Į mane žvelgė šaunusis Masačusetso policininkas. Paraudusiu veidu, nes mama vėl dėl manęs liejo ašaras.
Taip stipriai sukandau dantis, kad baiminausi suskilsiant kaulus. Rankas sugniaužęs į kumščius kovojau su poreikiu suvaryti juos į židinio plytas, į kurias šiuo metu rėmėsi nugara. Štai kokia mano kasdienybė šiame pragare. Šiuose namuose, pilnuose prisiminimų, kuriuos norėčiau ištrinti iš atminties. Tėčiui pabodo lopyti mano kumščių paliktas skyles sienose. Taip pat, kaip man pabodo nuolatinis pyktis. Vis dėlto jis niekada manęs neapleido. Taigi, turbūt abu negausime to, ko norėtume.
— Važiuosi, sūnau, — autoritetingu balsu užtikrino tėvas. Žodžiais nesišvaistydavo. Kalbėdavo glaustai ir tikėdavosi, kad jo nurodymams bus paklūstama. Visa esybe troškau pareikšti jam, kur, po velnių, gali eiti. Griežtas jo tonas tik pakurstydavo vidines liepsnas. Mėginau. Išties mėginau išlikti ramus. Vis dėlto nedaug trūko. Jaučiau, kad it tiksinti bomba tuoj sprogsiu.
— Keilai, privalome ką nors pamėginti, — lūžinėjančiu balsu patyliukais meldė mama. Kadaise mamos sielvartas mane palauždavo. Dabar? Nieko. — Pasikalbėjome su naujausiu tavo terapeutu. Pernai baigei vidurinę. Atsisakei išvykti į koledžą. Ši kelionė gali tau padėti. Suteikti prasmės. Dabar tik egzistuoji. Be darbo, be krypties, be mokyklos, be ledo ritulio. Pasikalbėjome su treneriu Harvarde. Jis dažnai tavimi pasidomi. Vis dar nori tavęs savo komandoje. Pageidautų, kad būtum kitų metų komandoje. Tau tai pavyks. Gali važiuoti...
— MAN NERŪPI JOKS SUMAUTAS KOLEDŽAS! — surikau pertraukdamas mamos žodžius.
Kadaise koledžas rūpėjo. Vien apie jį tegalvodavau. Apie jį svajodavau. Nekantravau prisijungti prie jo, žaisti drauge, kaip visuomet planavome...
Mano akys nejučia kryptelėjo į daugybę nuotraukų, kabančių ant sofos sėdintiems tėvams virš galvų. Daugelyje nuotraukų buvome užfiksuoti mudu metams bėgant. Žaidžiantys arenose, stovintys apsikabinę, besišypsantys, rankose spaudžiantys ritmu-
šas. Man ant krūtinės užrašyta „JAV komanda“. Šiuo metu net nebemokėjau šypsotis. Mano veido raumenys taip nebeveikė. Nusukau žvilgsnį nuo tų nuotraukų — nuo sumauto neišsipildžiusių svajų altoriaus. Nebegalėjau į jas žiūrėti. Nuotraukos melavo. Pasakojo išgalvotą istoriją.
Tomis dienomis niekas nebuvo tikra.
— Nevažiuosiu, — nukirtau grėsmingu balsu.
Tėtis išliko ramus. Atsistojo. Aukštas, plačiapetis kadaise virš manęs iškildavo, bet dabar, išaugęs iki metro devyniasdešimt trijų, buvau jau septyniais centimetrais aukštesnis. Plačiais pečiais ir atletišku kūnu nenusileidau tėvo jėgai ir galiai.
— Niekada jums dėl to neatleisiu, — spjoviau.
Tyli mamos rauda aidėjo nuo sienos, kurią aplink save susirenčiau. Niekas negalėjo pro ją prasiskverbti.
Tėtis susibruko rankas į kišenes.
— Vadinasi, turėsiu išmokti su tuo gyventi, sūnau.
Žinojau, sprendimo nepakeisiu.
Stovėjau ir virpėjau. Kūnu pulsavo karštis — jaučiausi it pripildytas lavos. Net nežvilgtelėjęs į mamą nuskriejau prie durų ir išlėkęs iš namų jas užtrenkiau. Mečiausi prie džipo. Lediniame šaltyje iš burnos iškvepiamas oras virto balta migla. Aplinkinius laukus dengė storas sniego sluoksnis. Batai permirko vos įveikus atstumą nuo namų iki automobilio. Žiema tvirtai gniaužė Naująją Angliją savo kumštyje.
Uždėjęs rankas ant vairo suspaudžiau. Kaip ir kas kartą sėdus prie vairo, mintis užliejo prisiminimai apie tą naktį. Nors džipe tik sėdėjau, rankos pradėjo virpėti. Darėsi sunku kvėpuoti, pasijutau nusilpęs — toks sumautai nusilpęs dėl prislėgusių prisiminimų. Palaužė vien tai, kad atsisėdau į automobilį. Pasidaviau viduje išplitusiam pykčiui. Leidau jam, karštam ir pašėlusiam, užlieti visą kūną, kol galiausiai ėmiau purtytis. Krūtinės raumenys taip įsitempė, kad net suskaudo. Griežiau dantimis, leidau karštutėlėms
vidinėms liepsnoms sudeginti visus senojo savęs likučius. Leidau joms vis augti, išplisti nuo kojų pirštų iki pakaušio, kol manyje nieko daugiau neliko. Pasidaviau pykčiui. Atidaviau vadeles ir kupinas iš vidaus besiveržiančio įsiūčio leidausi nešamas į tamsą. Rankomis daužiau vairą, spardžiausi, kol koja pataikė į grotuvą ir numušė nuo prietaisų skydelio. Taip ir liko kyboti priešais mane.
Užkimęs, uždusęs sėdėjau savo vietoje ir dėbsojau į baltą kaimiško stiliaus namą, kadaise buvusį mano prieglobsčiu. Dabar šios vietos nekenčiau. Žvilgsnis kryptelėjo į langą viršuje, dešinėje. Širdį pasiekė ir perdūrė skausmo šukė.
— Ne, — sušnypščiau, nusukdamas žvilgsnį nuo miegamojo lango. Ne dabar. Neketinau to skausmo įsileisti.
Mėginau išvažiuoti. Vis dėlto akimirką sustingau it paralyžiuotas. Vėl nusikėliau į skaistyklą, kurioje atsidūriau prieš metus, kai viskas drastiškai pasikeitė, kai dirbtinė idiliško šeimos gyvenimo kaukė buvo negailestingai nuplėšta...
Užsimerkęs vėl atsidaviau liepsnoms. Įbrukęs raktelį į spynelę atsimerkiau ir išskriejau iš įvažos. Padangos prastai sukibo su mūsų neasfaltuota plikledžio padengta įvaža. Greičio pedalą užgulęs iki dugno užuodžiau svylančią gumą. Vairavimo baimė nesitraukė, kamavo it nedidelė temperatūra prieš pradedant rimtai karščiuoti. Vis dėlto ją nuslopinau. Tereikėjo leisti kunkuliuoti pykčiui — taip bus sunaikintos bet kokios prasibrauti mėginančios emocijos.
Privalėjo būti šitaip. Negalėjau grįžti atgal į tuštumą. Į tą smegduobę, iš kurios išsikabaroti neįmanoma. Taigi, atsidaviau vidiniam mane valdančiam įsiūčiui. Neapykantai pasauliui, žmonėms, viskam, kas galėjo atskleisti, ką palaidojau giliai savyje.
Tačiau labiausiai susitelkiau į neapykantą jam. Neapykanta, įsiūtis, juntami jam, suliepsnojo it laužas šliūkštelėjus benzino.
Sumirksėjau suimdamas save į rankas. Važiavau be krypties, nieko negalvodamas, pasinėręs į save. Šitaip susivokiau besiartinantis prie tos vietos, kurios vengti norėjau visų labiausiai.
Privalome ką nors pamėginti...
Mamos žodžiai vis sukosi galvoje. Ne, jie nori mane pradanginti. Nori atsikratyti sūnaus, kurstančio namuose nesantaiką. Manęs! Daugiau jokių kalbų apie kitą sūnų. Reikia atsikratyti manęs, vienintelio jiems likusio vaiko. To, kurį jis paliko. To, apie kurį nepagalvojo darydamas tai, ką padarė...
Pirmieji ženklai, kad nebepajėgsiu įkvėpti, priminė adatėles, badančias krūtinkaulį. Karštligiškai įsukau į aikštelę ir atlapojau vairuotojo dureles. Negailestinga Masačusetso žiema gėlė odą. Juoda „Henley“ ledo ritulio komandos kepurė ir plėšyti džinsai menkai tepadėjo kovoti su šalčiu. Leidau jam smelktis gilyn iki kaulų. Norėjau pajusti skausmą. Tik taip prisimindavau esantis gyvas. Jausdamas skausmą ir pyktį, prieš metus prasiskverbusį į mano sielą ir nuo to laiko tik stiprėjantį.
Nespėjau ir susigaudyti, kojos jau nešė pirmyn. Vieną po kito praėjau automobilius. Visus atpažinau. Ką čia apskritai veikiu? Nenorėjau būti šioje vietoje, bet kojos vis tiek nešė pirmyn. Pro šoninį įėjimą, kur garsai, kadaise priminę namus, dabar atrodė tolimi, jau ne mano gyvenimo dalis. Prislopinti balsai, šūkaliojantys nurodymus, ledą brūžuojančios ritmušos, bumbsintis ritulys ir pačiūžų geležtės, pjaustančios it stiklas lygų ledą.
Vis tiek nieko nejutau. Kopiau laiptais vis aukštyn, nesustojau, kol atsidūriau viršutinėse eilėse, kur niekas manęs nematys. Atsisėdęs ant kietos plastikinės kėdės susinėriau rankas. Visi kūno raumenys liko įsitempę, akys susitelkė į ledą. Stebėjau buvusių draugų ir komandos narių treniruotę. Jie treniravosi atakuoti, prasibrauti pro varžovus, juos apmauti. Vis mušė ritulį į vartus, kuriuos saugojo Timpsonas, retai kada praleisdavęs puolimą. Ne veltui jo pravardė buvo Aklagatvis. — Čia! — arenoje nuskambėjo man geriausiai pažįstamas balsas. Pajutau aštrų dūrį į skrandį.
Eriksonas metėsi pirmyn, perėmė ritulį ir nuskriejo ledu. Nepriekaištingai nutaikytas ritulys įlėkė į tinklą, lemputė užsidegė.
Būdavau ten, šalia jo.
Koja iš susierzinimo šokčiojo. Kovojau liepdamas sau neuosti ledo gaivos, nesimėgauti areną užpildžiusiu geliančiu šaltu oru. Nusitraukęs kepurę panardinau ranką į tamsius plaukus. Ant blyškios plaštakų odos ryškėjo tatuiruotės. Tatuiruotės. Dabar mano kūną margino daugybė tatuiruočių ir auskarų. Kone ištrynė bet kokius ankstesnės asmenybės pėdsakus.
Užsimerkiau, kai kovojančios ritmušos ir žaidėjų daužymasis į arenos atitvarus pradėjo žadinti velnišką migreną. Pašokęs ant kojų laipteliais nušuoliavau šoninių durų link. Išpuolęs į koridorių išgirdau: — Vudsai?
Sustingau įpusėjęs žingsnį. Girdėjau, kaip Eriksonas palieka ledą, kaip pačiūžų geležtės nemaloniai dunksi į kietas grindis man už nugaros. Nesustojau — lėkiau pirmyn vengdamas buvusio geriausio draugo, kol mane it įbestą sustabdė įrėminti marškinėliai, pakabinti ant arenos sienos. Koridoriuje išdidžiai puikavosi užrašas VUDSAS 33. Bronzinėje lentelėje po marškinėliais — IN MEMORIAM. Į mane žvelgė nuotrauka su jo besišypsančiu veidu.
Tikras smūgis į pilvą. Nebuvau tam pasiruošęs. Skausmui pavyko įsėlinti vidun. Smogė neperspėjęs...
— Keilai!
Eriksono balsas nuskambėjo jau arčiau. Pasukęs galvą mačiau jį besiartinantį. Širdis ėmė daužytis į šonkaulius. Išvydus vilties ir jaudulio kupiną bičiulio veidą man kone sulinko kojos.
— Keilai! Reikėjo pranešti, kad pasirodysi.
Stefanas Eriksonas buvo uždusęs nuo mėginimo mane prisivyti. Vis dar laikė rankoje treniruotėje naudotą ritmušą. Nusitraukęs šalmą nuleido ant grindų šalia pačiūžų geležčių. Aš tik dėbsojau į jį. Neprisiverčiau pajudėti.
Jis buvo ten, su manimi. Viską matė kartu su manimi.
Eriksonas akimirką sutelkė dėmesį į įrėmintus marškinėlius greta manęs. Veide išplito sielvartas.
— Treneris pakabino prieš porą mėnesių. Pasakė labai gražią kalbą. Tave kvietė, bet...
Stuburu nuslinko šiurpas, kiekvienas kūno centimetras priminė žąsies odą. Mačiau Stefaną tyrinėjant naują mano stilių.
Pastebėjau, kaip nužvelgia tatuiruotas rankas, krūtinę, kaklą. Jaučiau, kaip žvilgsnis slysta auskarais nosyje ir apatinėje lūpoje, juodais tuneliais ausyse.
— Mėginau su tavimi susisiekti, žmogau, — kalbėjo artindamasis. Mostelėjo į ledą. — Ištisus mėnesius. Pasiilgome tavęs. — Jis giliai įkvėpė. — Aš tavęs pasiilgau. Be tavęs viskas kitaip, brolau.
Brolau...
Žodis pjovė krūtinę it mačetė. Perskėlė mane bestovintį. Pajutęs, kaip pažįstamos liepsnos tirpdo ledą, susitelkusį vos įžengus
į areną, spjoviau:
— Nesu tau brolis.
O tada, žvelgdamas į įrėmintus marškinėlius, niūrų pranašą
greta manęs, suvariau kumštį tiesiai į tamsiai mėlyną skaičių 33. Jutau, kaip stiklas sminga į krumplius, kaip šiltas kraujas oda srūva riešo link.
— Viešpatie, Vudsai! Liaukis! — suriko Stefanas, bet aš jau skubėjau pro duris į vis niūresnę žiemos naktį. Perbėgęs aikštelę liepsnojančiais plaučiais šokau į automobilį, nepaisydamas prie šoninių durų likusio Stefano mėginimų mane sustabdyti.
Ką aš sau galvojau čia važiuodamas?
Mėgindamas suvaldyti rankų virpulį išskriejau iš aikštelės.
Tie rėmeliai. Įrėminti marškinėliai. Kodėl treneriui prireikė šitaip pasielgti? Kodėl man teko juos pamatyti?
Lėkiau didžiausiu leidžiamu greičiu, bet niekaip nepavyko suvaldyti rankų virpulio. Ar taip jis jautėsi riaumodamas gatve?
Kai padarė tai, ką padarė? Mano ranka tekėjo kraujas. Krumpliai buvo perrėžti, žaizdos atviros.
Tačiau blogiausia, kad užuodžiau kraujo kvapą.
Kraujas...
Vario kvapas sugrąžino į tą akimirką, kurią meldžiau pamiršti. Tą, kuri mintyse buvo įsirėžusi taip pat ryškiai, kaip juodas ir raudonas rašalas ant kaklo. Pajutau, kaip darosi sunku kvėpuoti, mačiau, kaip iš manęs ritmingai veržiasi balti garų kamuolėliai. Skrandį surakino. Liepsnos, atstojusios man ramentus, kas akimirką vis labiau blėso. Į mintis audringai veržėsi tas vakaras.
Staigiai pasukau į dešinę, į žvyru klotą keliuką namų link, bet įpusėjęs kelią šalia tvenkinio užguliau stabdžius. Gaudžiau orą it nubėgęs maratoną. Nebegalėjau likti automobilyje. Erdvė pernelyg uždara, dusinanti, pernelyg ryškiai primenantį tą naktį...
Iššokęs iš vairuotojo vietos pasileidau prie tvenkinio, pasidengusio storu juodu ledu. Sustojęs prie krašto užverčiau galvą į temstantį dangų.
In memoriam...
Iš gerklės veržėsi prislopinta tvardoma rauda. Susilenkęs delnais pasirėmiau į ledą. Svarbu liesti ką nors, padėsiančio sugrįžti į realybę. Dievulėliau. Kaip apskritai atsidūriau tokioje padėtyje? Kokiu būdu viskas pasisuko taip netinkamai?
Kodėl jis nieko nepasakojo? Kodėl negalėjo tiesiog pasikalbėti su manimi...
Atkraginęs galvą surikau į nakties dangų. Išgirdau, kaip aplinkinius medžius palieka miegoję paukščiai. Pamažu išsitiesiau. Gerklę skaudėjo, kūnu pulsavo adrenalinas. Priėjau prie pašiūrės, kurios durų nebuvau pravėręs jau nežinia kiek laiko.
Kruvina ranka suspaudęs rankeną atplėšiau duris ir akis į akį susidūriau su senosiomis savo pačiūžomis. Nepaisiau smūgio į pilvą, kai pamačiau antrąją porą, pasirėmusią į manąsias pačiūžas.
Pasičiupęs savąsias nusispyriau batus nesirūpindamas, kad ant sniego kojinės permirks. Apsiavus pačiūžas net supykino pažįstamas jausmas — taip ir turi būti. Pažvelgiau į ritmušas, atsakančias man it turėtų sielą, tarp medžio sluoksnių saugotų prisiminimus.
Nenorėdamas pernelyg giliai kapstytis pasičiupau apklijuo-
tą juodomis ir auksinėmis juostomis — Bostono „Bruins“ spalvomis. Laikydamas ritmušą jaučiausi šventvagiškai. Niekada nemaniau nusipelnęs rankose laikyti šią lazdą. Kaip galėčiau, jei ji priklausė mano didvyriui? Žmogui, išmokiusiam visko. Žmogui, kurio pavyzdžiu sekiau, kurio elgesį mėgdžiojau, iš kurio pokštų juokdavausi, pas kurį bėgdavau. Žmogui, švietusiam taip ryškiai, kad apšvietė visą sumautą dangų.
O dabar likau amžiams įstrigęs po užtemusia jo žvaigžde.
Instinktyviai prisiartinęs prie tvenkinio pastačiau dešinę pačiūžą ant ledo ir atsispyręs nučiuožiau. Veidą talžė nemalonus vėjas. Tartum pamiršę, kaip deramai funkcionuoti, plaučiai godžiai gėrė orą. Rankoje laikomos ritmušos galas slydo užšalusio tvenkinio ledu. Varčiau lazdą tartum varydamas ritulį. Man šie veiksmai atrodė natūralūs kaip kvėpavimas. Šitai man skirta. Ledas. Ledo ritulys. Sukdamas ant tvenkinio ratus užsimerkiau. Tartum persikėlęs į kitą pasaulį išgirdau tolimą dviejų vaikų juoko aidą.
— Manai, sugebėsi mane įveikti, vaiki? — Gilus Kiliano balsas sklido virš sniego, užgožė vėją. Skriejau prie jo, mėginau atimti ritulį. — Ei! — Jis nusijuokė ir nusivijo mane per tvenkinį — rodėsi, kad milijonų kilometrų per valandą greičiu. Šiomis dienomis jau nebesugebėdavo manęs pavyti. Kai įmušiau ritulį tarp dviejų pagalių, atstojančių vartus, jis paskandino mane glėbyje ir atkėlė nuo ledo. — Tau sekasi jau geriau už mane, vaiki. O perkūnais, kaip šitaip susiklostė? Šypsena mano veide buvo tokia plati, kad net skruostus įsiskaudėjo. Gūžtelėjau pečiais.
— Žinai tai, ar ne? — pasitikslino Kilianas, paleisdamas mane ir sustodamas veidu į veidą. — Neabejotinai pasieksi tikslą. Visi tai mato. Visų akys tave stebi.
Nežinojau. Kilas buvo talentingiausias kada nors regėtas ledo ritulininkas. Kone neabejojau nesugebėsiantis jam prilygti. Jis buvo už mane vyresnis, visų komandų, kuriose teko žaisti, žvaigždė. Kiek tik galėjau prisiminti, visuomet svajojau būti toks kaip jis.
— Tai žvaigždėse išrašyta, vaiki, — pridūrė Kilas, pirštinėta ranka sušiaušdamas mano netvarkingus plaukus. — Drauge žaisime Harvarde, tuomet pereisime į aukščiausią lygą. NHL. „All Stars“. Olimpinės žaidynės. — Jis nusišypsojo ir pabučiavo mane į kaktą. — Drauge. Ką pasakysi?
— Drauge, — atsiliepiau, jausdamasis laimingiausias vaikas pasaulyje.
Aš ir Kilianas. Drauge užkariausime pasaulį...
Pečius prislėgė sunki našta — prie žemės spaudė dešimties tonų svoris. Atsimerkęs susivokiau tamsoje stovintis viduryje apleisto, pamiršto tvenkinio. Vienas. Prieš akis nesidriekė išsvajotoji ateitis. Vudsų broliai pasaulio neužkariaus. Likau tik aš ir brolio vaiduoklis, pakibęs virš manęs, godžiai siurbiantis šviesą ir bet kokius teigiamus dalykus.
Ritmušos mediena rankose sudejavo mano pirštų suspausta it replėms. Kuo ilgiau stovėjau negalėdamas pajudėti, tuo labiau tuštumą sieloje užpildė įsiūtis. Vis kaupėsi, kol aukštai iškėliau ritmušą ir trenkiau į ledą kaip įmanydamas stipriau. Mediena pasidavė, išsitaškė į daugybę nuoplaišų.
Mūsų svajonės taip pat dužusios, tad ką reiškia dar viena netektis tokioje šūdinoje padėtyje? Nučiuožęs nuo ledo nusitraukiau pačiūžas, nuspyriau prie mane supančių išsikerojusių, lapus numetusių medžių ir susmukau ant žemės.
Važiuosi, sūnau...
Tėvo balsas mintyse aidėjo taip aiškiai, it jis stovėtų už manęs. Man jau aštuoniolika. Tuoj keliausiu aplink pasaulį su kitais „panašiais į mane“. Man jau aštuoniolika, turėčiau siekti išsvajotos ateities. Tačiau man pažadėtoji buvo atimta mylimiausio žmogaus, kuriuo pasitikėjau labiausiai šiame pasaulyje. Dabar jau niekas nesvarbu. Likau visiškai vienas.
Tai tęsėsi jau taip seniai, kad nė neradau jėgų sielvartauti.