Issuu

ALEX NORTH Dūmų žmogus

Iš anglų kalbos vertė Mikas Trečiokas

VILNIUS, 2025

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-603-0

Versta iš: Alex North, The Man Made of Smoke, London: Penguin Michael Joseph, 2025.

First published as THE MAN MADE OF SMOKE in 2025 by Michael Joseph. Michael Joseph is part of the Penguin Random House group of companies.

Linai ir Zakui

Ši vieta galėtų būti bet kur.

Degalinė užmiestyje, visai šalia greitkelio. Vienoje stovėjimo aikštelės pusėje pigus viešbutis, kitoje – degalų kolonėlės. Atokiau stovinčiame vieno aukšto pastate yra maisto preky sta lis, aptriušęs žaidimų automatų salonas ir krautuvėlė, kur prekiaujama užkandžiais, laik raščiais ir populiariausiomis knygomis. Greta įėjimo stovi furgonas, iš kurio pardavinėjamos gėlės. Puokštės, pamerktos į aplamdytus kibirus, vysta popietės kaitroje.

Sustabdęs savo furgoną, vyras kurį laiką sėdi jo tamsoje.

Tada išlipa ir lėtai eina link pagrindinio pastato.

Pirmas jį pamatęs liudininkas – jaunuolis baltu suglamžytu virtuviniu chalatu, nugara atsirėmęs į viešbučio sieną rūko cigaretę. Po kelių valandų jis apibūdins tą žmogų taip pat miglotai, kaip ir kiti, matę jį tą popietę. Aukštas vyras. Ilgas žalias lietpaltis, nešvarūs džinsai, darbiniai batai, storai aplipę išdžiūvusiu purvu. Jaunuolis paminės rudus kuokštais sulipusius plaukus ir saulės nugairintą veidą.

Bet svarbiausias dalykas, kurį jis prisimins, yra žodžiais sunkiai nusakoma grėsmės nuojauta.

„Į tokį žmogų nesinori žiūrėti“, – sako jis policininkams.

Vyras trumpam stabteli prie gėlių furgono. Viduje dirba mergina. Iš už preky sta lio ji mato tik jo krūtinę, todėl negalėtų apibūdinti veido, net jei būtų pasirengusi žiūrėti į jį pakankamai ilgai, kaip jaunuolis prie viešbučio.

Ji bent jau tiksliai pakartos jo žodžius.

„Niekas nemato, – sako vyras. – Ir niekam nerūpi.“

Įėjęs į pastatą, vyras prieina prie preky sta lio, akimirką stabteli, bet nieko neužsisako. Čia dirba kitas jaunuolis, bet jis pernelyg užsiėmęs ir susitelkęs į ką kita, kad atkreiptų dėmesį į vyrą. Jis skenuoja mėsainių ir dešrainių, suvyniotų į riebaluotą popierių, rietuves, skaičiuodamas mintyse. Sumanus vaikis. Dirba čia dar tik dvi savaites, bet žino, kas ir kada geriausiai parduodama, ir padeda susigaudyti vaikinui, dirbančiam prie grilių.

„Niekas nemato, – sako vyras. – Ir niekam nerūpi.“

Pusamžis vyriškis, prižiūrintis žaidimo automatų saloną, tik užmeta į jį akį, nes yra sutelkęs dėmesį į berniuką, kuris nori įeiti ir pažaisti su automatais. Tai lošimas, todėl leidžiamas tik suaugusiems. Jei paklaustumėte jo nuomonės, jis pasakytų, kad kvaila laikyti žaidimo automatų saloną, kai žinai, kad čia atvažiuoja šeimos ir leidžia vaikams lakstyti kur nori, bet jo niekas neklausia. Atrodo, jis praleidžia pusę gyvenimo, aiškindamas vaikams, kad jiems negalima įeiti. Po šios dienos jis daug apie tai galvos.

Paskui vyras įeina į krautuvėlę, minutę klaidžioja tarp lentynų, tada išeina. Jaunuolis už preky sta lio jo beveik nemato, jis stebi vaiką, kurį įtaria esant potencia liu vagimi. Namie šis jaunuolis apsėstas tik rų nusikaltimų ir praleidžia daug laiko skaitydamas šiurpias žudikų maniakų istorijas: kuo daugiau smurto, tuo geriau. Ši popietė įsirėš į jo atmintį daugeliui metų.

„Niekas nemato, – sako vyras. – Ir niekam nerūpi.“

Tai ne visai tiesa. Po šios dienos daugybei žmonių rūpės.

Jie žiūrės televizijos reportažus, skaitys laik raščių straipsnius ir naršys tink la lapius. Po kelerių metų jie pirks Terenso

O’Heiro knygą Dūmų žmogus, rek la muojamą kaip išsamiausią pasakojimą apie žudiką Fleitininką* ir jo pagrobtus vaikus.

Bet šiuo metu jis, ko gero, teisus.

Galiausiai jis nueina per salę link galinės sienos, kur žmonių nedaug, o šviesos mirga.

Ir laukia.

– Kodėl sustojome? – paklausė mano motina, kai tėvas pristabdė automobilį.

– Įvertinti užkandžių.

Tėvas ištempė kak lą, atsisukdamas į mudu.

– Be to, norėčiau kiek pramankštinti kojas. Ar kareiviai sutinka?

– Aš nieko prieš, – atsiliepiau.

– Ir aš, – tarė Sara.

Sara sėdėjo galinėje automobilio sėdynėje greta manęs.

Mudviem buvo dvylika, mūsų tėčiai kadaise buvo draugai, kol jos tėtis išvyko iš salos, ieškodamas geresnės vietos.

Mano šeima neturėjo kažin kiek pinigų, bet Saros motina nė tiek neturėjo, todėl mano tėvai dažnai ją pasiimdavo į tokias išvykas. Draugavome jau seniai. Atsimenu, kai buvau aštuonerių ar devynerių, per vasaros atostogas ji kiek vieną rytą entuziastingai pasibelsdavo į duris.

* Aliuzija į Viduramžių legendą apie Hamelno fleitininką – žiurkiagaudį, kuris savo fleitos melodija išviliojo visus miesto vaikus ir juos pražudė. (Čia ir toliau – vert. past.)

Denai, einam ieškoti nuotykių?

Aš visada eidavau. Maniau, kad Sara, kaip mergaitė, visai šauni. Mėgome tuos pačius superherojų komiksus ir tas pačias televizijos laidas, dar mėgome tyrinėti salos miškus ir baisiai vienas kitą įžeidinėjome, nors niekam kitam nebūtume to leidę. Bet maždaug prieš šešis mėnesius būdamas su ja pradėjau jaustis kiek nejaukiai. Neturėjau žodžių tam apibūdinti. Jaučiau, kad keletą metų leidome laiką žaisdami kartu tik dėl to, kad buvo smagu, o dabar pradėjo formuotis naujos, man nesuprantamos žaidimo taisyk lės. Kad atsirado dalykų, kuriuos norėjau pasakyti, bet kol kas neradau tinkamų žodžių.

Tėvas pasuko į degalinės aikštelę. Motina nieko nepasakė. Tai reiškė, kad ji nepritaria. Tik riausiai pagalvojo: liko tik valanda kelio iki salos, kam gaišti laiką? Motina buvo moteris, kuri visada nekant ravo atsidurti kur nors kitur, net jei būdavo ką tik atvykusi. Kai prisimenu tuos laikus, jaučiu, kad ji niekada nežinojo, ką apie mane galvoti, tarsi mūsų šeima būtų susiformavusi aplink ją atsitiktinai. Kai supykdavo ant manęs, visada sakydavo, kad aš visai kaip tėvas, o aš nežinojau, kaip tai vertinti. Viena vertus, tai netiesa. Bet kartu atrodė, kad jei taip būtų, tai būtų visai neblogai, tačiau vargu ar ji būtent tai turėjo galvoje.

Sustojome.

– Atsargiai lipk, Denieli, – tarė tėvas.

– Taip.

Žvilgtelėjau į dešinę.

Vietos buvo nedaug, todėl tėvas pastatė automobilį labai arti kitos mašinos. Tai buvo senas kemperis. Jo šonus dengė purvo dryžiai, tarsi jis visą savo ilgą gyvenimą važinėjo lau-

kais ir niekas niekada jo neplovė. Juodą šoninį langą dengė surūdijusios metalinės grotelės. Žiūrint pro jas į stiklą atrodė, lyg žvelgtum į nakties dangų – tai buvo bedug nė tamsa, išmarginta blyškių, miglotų pelėsio žvaigždynų.

Atsargiai išsirangiau iš automobilio.

Buvo taip ankšta, kad mano alkūnė beveik lietė purviną furgono šoną – net oda pašiurpo. Automobilis atrodė iškilęs virš manęs lyg bokštas, o jo metamas šešėlis šaltesnis, nei turėtų būti. Slinkdamas pirmyn, pastebėjau raštą purve, einantį išilgai furgono dugno ir primenantį vaiko delnų atspaudus.

Metalas vos girdimai spragsėjo karštyje.

Keturiese perėjome asfaltuotą aikštelę ir įžengėme į degalinės pastatą. Tėvas parduotuvėje visiems nupirko sumuštinių, o tada atsisėdome mažoje erdvėje šalia žaidimo automatų salono – Sara greta manęs, o motina ir tėvas priešais.

– Ar patiko zoologijos sodas, Sara? – paklausė jis.

Ji linktelėjo kramtydama.

– Tik rai patiko, pone Garvi. Labai ačiū.

– Menkniekis. Tavo draugija mums vienas malonumas. Ar ne, sūnau?

Jis pažvelgė į mane. Pasinaudojau sumuštinio kąsniu burnoje kaip dingstimi neatsakyti iš karto.

Galvojau apie tai, ką pasakė Sara. Kai pasta ruoju metu pradėjau apie ją kitaip galvoti, kartu ėmiau ir dažniau ją stebėti – slapta ir iš šalies, kai ji nejausdavo. Galbūt bandžiau pastebėti, kas tarp mūsų pasikeitė. Kad ir kaip buvo, mano žvilgsnis šiandien nuolat ją surasdavo. Sara mylėjo gyvūnus labiau už viską. Ji galėjo išvardyti visas salos paukščių rūšis ir net atpažinti daugumą pėdsakų, kuriuos rasdavome miške. Todėl maniau, kad jai patiks zoologijos sodas. Visi

tie egzotiški gyviai, kurių pamatyti tik rame gyvenime net nesvajojome.

Tačiau nors atrodė, kad kartais jai smagu, buvo tokių akimirkų, kai pastebėdavau šiek tiek surauktus jos antakius ir liūdesio šešėlį veide įsistebei lijus į aptvarus. Dabar susimąsčiau, kad galbūt ji žiūrėjo ne į gyvūnus, o į narvus.

Mūsų bendravimui buvo įprasta, kad atsakydamas į tėvo klausimą kalbėčiau apie ją sarkastiškai ir šiurkščiai, bet užuot tai padaręs supratau, kad noriu jai pasakyti visai ką kita.

Galbūt: Aš suprantu tave.

Man rūpi.

Nurijau kąsnį.

– Rimtai? – paklausiau. – Maniau, ketinome palikti ją ten.

Motina atrodė sukrėsta.

– Denieli!

– Ką? – pakėliau rankas. – Juk buvome susitarę. Ar ne?

Sara įspyrė man po stalu.

– Na, zoologijos sodas mane bent jau priimtų. Nemanau, kad jie turi aptvarą žiurkėms.

Motina papurtė galvą.

Po dešimties minučių baigėme valgyti ir atėjo laikas išvykti.

Kol tėvas nešė atliekas, kad išmestų į šiukšliadėžę, pagalvojau apie laukiančią kelionę. Valanda iki pakrantės, tada keltas atgal į salą ir ten mūsų laukiantis mažas paprastas pasau lis.

Nuo šios minties šiek tiek suspaudė širdį. Kai ėjome link išėjimo, slinkau paskui mūsiškių trijulę, nenorėdamas išvykti.

Priešais mane einantis tėvas atrodė plačiapetis ir stiprus. Visiška priešingybė tam, kokį mačiau save, bet kartu jau-

čiau, kad galėčiau būti toks kaip jis, jei tik pasistengčiau.

Motina – galbūt ji galėtų nurimti ir liautis ieškoti naujos vietos, kuri niekada nebus geresnė, tik kitokia. O Sara… Nors dabar ir trūksta žodžių, kuriuos norėčiau jai pasakyti, galbūt tik laiko klausimas, kada juos atrasiu.

Akimirką jaučiau, kad visa tai įmanoma.

Tuomet dar nežinojau termino ribinės erdvės, bet kažkas mane jau traukė į jas, vietas, kurios yra ne išeities taškai ar kelionės tikslai, o šalia rea lybės esančios tarpinės stotelės –tarsi pasakų pasau lius jungiančios perėjos. Dalelė manęs suprato, kad tuomet buvau kaip tik ten. Vietoje, kur gali nutikti stebuk lai.

Nežinojau, kad motina paliks mus dar nepasibaigus metams. Ir kaip sutrūkinės ir subyrės mudviejų su tėvu santykiai. Ir kad niekada nepasakysiu Sarai, ką jaučiu. Tada žinojau tik tai, kad nenoriu palikti šios vietos, ir nenoriu, kad ši akimirka baigtųsi.

Tėvas atsigręžė į mane.

– Viskas gerai, Denieli?

– Taip, – atsakiau.

Žvilgtelėjau atgal, tolyn per visą salę. Ten, kur žmonių buvo nedaug, o šviesos mirgėjo.

– Gal vis dėlto užeisiu į tua letą, – pasakiau.

Monetų žvangėjimas žaidimų salone, šūksniai iš už prekysta lio, susipynę pokalbiai. Visas šis triukšmas išnyko, kai uždariau vyrų tua leto duris ir nuėjau koridoriumi už jų. Buvo girdėti tik nerimastingas virš galvos mirgančių lempučių dūzgimas.

Seni nešvarios šluostės palikti pėdsakai ant grindų plytelių atrodė kaip blyškių, pa mėk liškų plaukų sūkuriai, ore

tvyrojo slogus kvapas. Man einant tolyn, dūzgesys virš galvos vis garsėjo, o širdis ėmė plakti šiek tiek stipriau. Jaučiausi, lyg žengčiau į erdvę, kur man dar ne vieta, ir turėjau nugalėti potraukį apsisukti ir išeiti. Bet juk tai kvaila, aš nebe mažas berniukas. Ten nebuvo nieko, ko reikėtų bijoti.

O tada išgirdau kažką švilpaujant.

Stabtelėjau. Garsas sklido iš priekio, iš už kampo. Jis nebuvo atsitiktinis ar beprasmiškas, tai neabejotinai buvo sąmoninga ir tikslinga melodija, iš kažkur ją atpažinau, nors negalėjau pasakyti pavadinimo. Ji buvo keistai ir bauginamai pažįstama, lyg būčiau girdėjęs ją sapne, košmare ar visai kitame gyvenime.

Viskas gerai, – pasakiau sau.

Čia nėra ko bijoti.

Nuėjau koridoriumi iki galo ir pasukau į dešinę. Tua letas buvo ilgas ir siauras, su keturiomis kabinomis dešinėje, pisuaru prie priešingos sienos ir praustuvu bei veid rodžiu ant galinės sienos. Tolimiausios kabinos durys buvo uždarytos. Švilpavo tas, kas buvo joje, o šalia jos stovėjo mažas berniukas.

Atmosfera jau ir taip kėlė nerimą, bet pamačius berniuką man užgniaužė kvapą. Nes akimirksniu pajutau – kažkas čia negerai. Berniukas buvo mažas ir liesas, apsirengęs senais, bent dviem dydžiais per dideliais drabužiais, karančiais ant jo gležno kūnelio. Vienas jo skruostas buvo purvinas. Kai pasuko galvą į mane, atrodė, kad stebiu sulėtintą vaizdą. To nežemiško švilpavimo ir mirgančių šviesų fone man staiga pasirodė, kad žiūriu į šmėklą.

Tada pastebėjau jo veido išraišką.

Persigandęs. Apimtas nevilties.

Jo akys maldavo: Prašau, padėk man.

Atrodė, kad spoksome vienas į kitą visą amžinybę, o švilpavimas už durų nesiliovė. Žiūrėjau berniukui į akis, negalėdamas atitraukti žvilgsnio. Bet nežinojau, kaip reaguoti. Ką daryti ar ką pasakyti. Niekas iš to, kas įvyko mano gyvenime iki šiol, neparuošė manęs tokiam keistam susidūrimui. Mačiau išgąstį berniuko veide.

Prašau, padėk man.

Norėjau padėti. Berniukas buvo mažas ir išsekęs. Jo išraiška priminė man, kaip jausdavausi sutikęs mušeikas mokyk los kieme, kaip trokšdavau, kad kas nors man padėtų, išgelbėtų, priverstų juos liautis. Jaučiausi, lyg žiūrėčiau į kreivą veid rodį atrakcionų parke, kurio atspindys tik nežymiai iškreiptas. Akimirksniu pajutau stiprų ryšį su berniuku. Žinojau, kad turiu jam padėti.

Tačiau tada švilpimas liovėsi.

Tyla tarsi elektros iškrova sukėlė įtampą ore. Poreikis padėti berniukui staiga dingo: taip automobilio šviesose sustingęs žvėris atgyja ir sugrįžta į tikrovę. Aiškiai žinojau tik tai, kad anapus uždarų durų slypi pavojus. Tas monstras tuoj pasirodys ir man reikia kuo greičiau ištrūkti.

Tai buvo akla panika. Veikiau negalvodamas – žengiau į artimiausią kabiną ir skubiai užvėriau duris. Pasukau užraktą kaip tik tuo metu, kai išgirdau atsidarančių durų vyrių girgždėjimą tolimiausioje kabinoje.

Daugiau nieko, išskyrus lempų dūzgesį.

Kaip įmanydamas tyliau atsisėdau ant klozeto, pakėliau nuo grindų kojas, prispaudžiau kelius prie krūtinės ir apsikabinau rankomis. Kabinoje buvo tamsu, bet durys nesiekė grindų. Apačioje ant grindų plytelių tarsi pro plyšį laiškams krito mirguliuojanti blyškiai žalsva šviesa.

Laukiau, širdis daužėsi krūtinėje.

Keletą sekundžių nebuvo nieko. Tačiau tada išgirdau lėtus, ryžtingus žingsnius ir sulaikiau kvėpavimą. Šešėlis uždengė šviesą už kabinos durų ir sustojo. Spoksojau į purvinas didžiulių nudrengtų darbinių batų noseles.

Girdėjau lėtą kvėpavimą anapus plonų medinių durų.

Tada pasigirdo, kad kažkas tingiai nagais braižo ant jų ratus.

– Niekas nemato, – ištarė vyriškas balsas.

Norėjau kuo stipriau užmerkti akis, bet nedrįsau. Užuot taip padaręs, nemirksėdamas žiūrėjau žemyn, į jo batų noseles. Akyse kibirkščiavo.

Prašau , – pagalvojau.

Šviesos taškeliai šoko prieš akis.

Prašau.

– Ir niekam nerūpi.

Batai dingo iš akiračio.

Vis dar spoksojau į plyšį. Po keleto sekundžių menkesnis šešėlis perbėgo plytelėmis – tik riausiai berniukas tyliai ir paklusniai sekė paskui. Laukiau, kol išgirdau toli atidaromas ir uždaromas duris į salę. Kol liko tik mano širdies dūžiai ir lempų zvimbesys.

Galiausiai pravėriau kabinos duris.

Dabar tua lete buvo tuščia. Bet kad ir kas buvo už durų, jis kai ką po savęs paliko. Ant grindų plytelių gulėjo kvadratinis balto popieriaus lapelis ir nors nežinojau, kaip ir kodėl, buvau tik ras, kad jis skirtas man.

Drebančiomis rankomis atsargiai jį pakėliau.

Jis buvo sunkesnis už popierių. Kažkoks plonas kartonas. Nugarėlė visiškai balta, bet kai apverčiau jį, supratau, kad tai nuotrauka.

Užtrukau sekundę, kol suvokiau, ką matau.

O kai suvokiau, ėmiau klykti.