2
3
UDK 821.172-4 Ta306
© Filomena Taunytė, 2013 © Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013
ISBN 978-9986-16-952-9 4
Įžanga
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kaip ir dauguma tautiečių, klausiausi apsvaigusi iš laimės. Šalia manęs sėdinti iš gimtinės kaimo atvažiavusi viešnia žegnojosi ir kiekvieną iš tribūnos kalbantį vadino šventuoju. Tokie žmonės, apsvaigę nuo jausmų pertekliaus, panašūs į nelaimingai įsimylėjusius, kurie nuo apsvaigimo neišsivaduoja visą gyvenimą. Jie net mušami ir varomi iš namų mylimojo nepalieka. Kiti nukrypsta į neapykantą buvusiam meilės objektui. Priklausau negausiai grupei, išsivadavusiai nuo visokios partinės meilės. Tačiau tuo metu kartu su savo gimtinės kaimo moteriške tikėjau ir dabar tebetikiu, kad daug kentėjusi mūsų tėvynė yra pagimdžiusi keletą padorių ar net šventų žmonių, kurie, atėję į valdžią, patys eis ir mus ves šviesos ir tiesos keliais. Tačiau šventųjų, žiūrint plika akimi, nesimatė nei tada, nei šiandien. Visuomenė, iš komunizmo kritusi į kapitalizmą, skubiai susiskirstė į vadovaujančius ponus, dirbančius paprastuosius ir žemiausią, bet gausiausią kastą – neprivilegijuotus pensininkus, pašalpų gavėjus, vaikų dirbėjus, bedarbius, konteinerinius ir minimalius atlyginimus gaunančius. Pasibaigus minėtajai sumaiščiai, atsipeikėjau nugrimzdusi į žemiausią paramos gavėjų kastą. Du mėnesius gavau pašalpą, buvau nuėjusi prie konteinerio, bet, nieko valgomo ten neradusi, susiėmiau ir su Dievo, leidyklos ir žmonių pagalba 5
išropojau į save išlaikančiųjų gretas. Esu pavalgiusi. Ačiū labdarai, apsirengusi ir turiu pakankamai gerų žmonių meilės. Tokioje terpėje leidžiama galvoti, rašyti ir net būti spausdinamam (jeigu kas spausdina). Kaip koks deputatas ar šou verslo atstovas sumaniau užmegzti ryšį su visuomene ir paieškoti padorių ar net šventų žmonių. Suprasdama tokio darbo atsakingumą ir sunkumą, išsiunčiau du laiškus. Vieną – mokslo draugei, buvusiai kaimo mokytojai Agotai. Kitą – senam pažįstamam Jonui Pipynei, kurio jau porą metų nebuvau mačiusi. Abiejų paprašiau pagalbos ieškant šventųjų. Pagalbos sulaukiau. Aš esu autorė, atsakanti ne tik už savo, bet ir už savo pagalbininkų mintis bei žodžius. Esu aukštaitė. Nors kilusi iš skurdžiai gyvenusios šeimos, tarybinės santvarkos buvau kankinama ilgai ir beprasmiškai. Vis dėlto baigiau aukštąjį mokslą, dirbau ir kažkaip gyvenu gana ilgai, nors ir ne visai laimingai. Mano draugė mokytoja, kilusi iš turtingesnės šeimos, tarybinės santvarkos nebuvo kankinama, bet didelės laimės taip pat nesulaukė. Jos gyvenimą sudarkė meilė. Ištekėjusi už geriančio gražaus partinio, jo girtavimo nesustabdė ir netgi paskatino. Abu gražūs ir gabūs jų sūnūs, pasekę tėvelio pėdomis, nusibaigė nuo alkoholizmo ligos beveik kartu su gimdytoju. Našlę gelbėjo niekada neprarastas, tarybiniais laikais slėptas tikėjimas. Ji didvyriškai nešė našlystės naštą, lankė bažnyčią ir nuo alkoholizmo žuvusių artimųjų kapus. Palaidojusi pragaištingą meilę, buvusi mokytoja liko, kaip ir buvusi, doriausia ir teisingiausia kaimo gyvenimo žinovė, jos žinios – neįkainojamas turtas vertinant visas iki šiol ten kerojančias bėdas bei ieškant šventųjų. Antrasis pagalbininkas ponas Jonas Pipynė – senas mano 6
pažįstamas, skaitytojams žinomas iš ankstesnių mano knygų. Suvalkietis. Turtingų ūkininkų sūnus, su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Ten vedė ir grįžęs į Lietuvą gyveno prasmingą darbininko gyvenimą. Yra apdovanotas medaliu už nepriekaištingą darbą ir gavęs daugybę garbės bei padėkos raštų. Atgavus nepriklausomybę sužinojęs apie savo bajoriškas šaknis, Pipynė gavo dokumentus, bajoriškas regalijas, bet jokiomis nuolaidomis, priklausančiomis tam luomui, nesinaudojo. Mūsų trejetas niekada nei ginklu, nei spausdintu žodžiu su jokia santvarka nekovojo. Esame tikintys ir žinome, kad valdžia duota Dievo, be kurio valios nė plaukas nuo galvos nenukrinta. Užtikrinu, kad dėl mano draugų padorumo nei atsiimant honorarą, nei dalijantis nemalonumais ar garbe keblumų niekam nebus.
7
Autorė sulaukia pagalbos ir pirmų paaiškinimų Laukdama atsakymų į draugams išsiųstus laiškus, pradėjau domėtis minimalius atlyginimus gaunančių žmonių gyvenimu. Tikėjau, kad tarp jų daugiausia šventųjų. – Kaip tamsta, turėdamas du vaikus ir išsėtine skleroze sergančią žmoną, nesikeliančią iš lovos, sugebi pragyventi iš minimalaus atlyginimo – aštuonių šimtų litų? – klausiu aplankiusi aukštojo išsilavinimo diplomą turinčio pažįstamo penkiasdešimtmečio namus. Butas kuklus, bet du paaugliai, godžiai valgantys karštas bulves su aliejumi, atrodo sveiki ir žvalūs. – Ne aštuonis, o šešis šimtus gaunu. Bilietas važiuoti į darbą brangus ir rūbai plyšta, – sako šeimininkas. – Visa laimė – tėvelių pensijos ir žmonos invalidumas. Bėda, kad ji, bulves ir kruopas valgydama, kaip tamsta patarėte, pradėjo vaikščioti. Baiminamės, kad invalidumo neatimtų. Lietuva invalidais, seneliais ir išlaikytiniais lenkia visą pasaulį. Europos Sąjunga gali pareikalauti susimažinti. – To pokalbio neužmirštu. Jis skatina galvoti apie mūsų šalyje matomą stebuklą, kai senatvė, invalidumas ir nedarbas yra Dievo dovana bei palaima. Tai negali vykti be šventųjų ir kentėtojų įsikišimo, – sakau pirmajai atsiliepusiai į mano laišką draugei. – Rašyti apie šalies negeroves nereikia, – atsakė mokytoja. – Apie savo nepriklausomą valstybę ir jos vadovus turime 8
kalbėti ir rašyti kaip apie mirusius – tik gerai arba nieko. Pradėjai nekęsti demokratijos. Parvažiavusi iš Baltarusijos Lukašenką gyrei. – Demokratiją myliu, – teisinausi, – tačiau ji, susimetusi su laukiniu kapitalizmu, pradėjo tik jam tarnauti ir tik juo rūpintis. Ministerijoms vadovauja nieko apie tas sritis nenutuokiantys ministrai Savo šalyje matome ir jų statytiniai. Atsivėrė aukso kasyklos stebuklą, kai senatvė, farmacijos firmoms ir gobšuoliams ligo- invalidumas ir ninėse. Iš televizijos ekrano dingo svei- nedarbas yra Dievo katos valandėlės. Gyriau Lukašenką ma- dovana bei palaima. nydama, kad tokias partijas su jų statytiniais tik padori diktatūra galėtų išvaikyti, – sakau draugei. – Betgi prisimeni, – ji pavadino mane švelniu vaikystės vardu, – kaip mudvi, atgavus nepriklausomybę, mylėjome savo valstybės vadovus, tikėjome kiekvienu jų žodžiu, atsivertimu iš ateizmo į religiją. Esu mokytoja. Žinau, kad giriant chuliganą vaiką pasiekiama geresnių rezultatų negu jį nuolat peikiant. Mūsų valdžią, dar nesubrendusią rimtam darbui, nes dvidešimt dveji metai – dar tik piemenystė, reikia kaip vaiką girti už mažiausią gerą darbą ar padoresnį elgesį. – Tikėjome, kad pakilusi iš priespaudos ir nužeminimo mūsų Bažnyčia vėl padovanos tautai Maironį, Vaižgantą, Strazdelį, Valančių. Manėme, kad išvariusi iš šventovių fariziejus ji nelįs į purviną politiką ir atgautuose kažkada Bažnyčiai priklausiusiuose pastatuose neatidarys karčemų, tų pastatų nepardavinės ir nekraus turtų savo luomo vadams, – sakau. – Betgi tuomet kalbėjome, kad daug kentėjusi mūsų tauta išaugino ir dar išaugins šventųjų ir kankinių. Rašyk apie paprastų dorų žmonių gyvenimą. Surask jeigu ne šventųjų, tai 9
bent padorių, tėvynę mylinčių žmonių partijose ir vyriausybėje. Iškelk gerąsias jų savybes. Papasakok, kaip sekasi tavo herojams, kuriuos aprašei ankstesnėse knygose. Kaip gyvena Jonas Pipynė, Helminta? Kur ir kaip gyvena mokytoja Salomėja ir jos augintinė Deimantėlė? Nebūsime laimingi nekęsdami valdžios ir neturėdami idealų. Galima aprašyti klaidas, bet būtina rasti jų pateisinimą. Gal kas sugundė, gal patys gerai nepagalvojo. Tarybiniais metais buvau mokyklos direktorė. Nepraradau tikėjimo, bet jį slėpiau, nes privalėjau vykdyti partijos nurodymus. Namie – du berniukai ir be perstojo girtaujantis vyras. Praradusi darbą, būčiau ir juos, ir save pasmerkusi. Žiūriu, jos akyse ašaros. Niekada dėl sotesnio kąsnio nebuvo palikusi kaimo, kurį visos valdžios ujo, skriaudė ir tebeskriaudžia. Ten prabėgo sunkus, bet garbingas jos gyvenimas. Negi šventą kankinę matau? Palaidojusi abu sūnus ir vyrą, tapo savo krašto metraštininke, žmonių klystkeliuose kaip Vaižgantas ieškodama paslėptų deimantėlių. Man atsivėrė akys. Ji teisi. Teisinsiu negražius žinomų žmonių darbus. Balinsiu Seimo sauliastumius, inkstus, baukų utes, nugrimzdusius prisikėlėlius, plaukiojančius liberalus, skraidančius seksualus ir kovojančius homoseksualus. Ieškosiu šventųjų ne vien Seime ir partijose. Viduramžiais šventieji gyvendavo tyruose ir dykumose. Tokių vietovių jau atsirado ir nedirbamose nepriklausomos Lietuvos žemėse. Ieškosiu net prie konteinerių. Radusi pateiksiu jų gyvenimus skaitytojams, kad visi turėtume idealus, kuriais galėtume sekti.
10
Autorė aiškinasi, koks turi būti dabartinis šventasis Pasiėmusi pasikartojau skaitytus šventųjų gyvenimų aprašymus ir juos garsinančius stebuklus. Šventųjų buvo gausiausia viduramžiais. Dažniausiai tai buvo atsivertėliai iš pagonybės arba nusidėjėliai, pakilę iš nuodėmių liūno į tikėjimą. Tokių turime per akis. Visi buvę aukšti komunistai, atsivertę į tikėjimą, susėdo nepriklausomybės Seime ir pirmuose bažnyčios suoluose. Už buvusias nuodėmes jie kenčia ir atgailauja viduje. Šiais laikais dėl praeities paklydimų jau niekas kaip viduramžiais apsivilkę ašutinėmis, kepinami saulės nebetupi tyruose ar tirtėdami nuo šalčio bažnyčių šventoriuose. Viduramžiais kai kurie atsivertėliai misdami vien duona ir vandeniu skelbdavo Dievo žodį, rašydavo Šventojo Rašto aiškinimus ar net patį Šventąjį Raštą. Juos mušdavo, spardydavo, bet jie viską nuolankiai kęsdavo. Tarp šventųjų buvo ir tebėra keletas turtingų karalaičių ir vienuolių. Moterys, nors būti kunigėmis negali, šventos gali tapti ir tampa. Lietuva savo šventojo iki šiol neturi. Broliai lenkai, turintys šventųjų perteklių, atidavė mums kaip patroną ir užtarėją savo karalaitį Kazimierą. Tačiau ir mes broliams lenkams atidavėme (nors galėjome tik pasidalyti) vieną geriausių pasaulio poetų, lenkiškai rašiusį lietuvį Adomą Mickevičių. Už tokią dovaną jie mums Tomais Šauskais, liepiančiais visiems tuteišiškai mokytis, atsilygino, nes, jų nuomone, Dievas lietuviškai nesupranta. Tokie įtarinėjimai abejotini. Mūsų Česukų piramidės statytojas Poviliukas kada tik panorėjęs su Viešpačiu lietuviškai kalbasi. Plokštelėje lietuviškai kalbantį Dievą per televiziją savo ausimis girdėjau, tačiau patarimo išmokti lenkiškai ne11
užmiršau. Pasiskolinau iš lenko kaimyno lietuvių–lenkų kalbų žodyną. – Į pragarą ruošiatės? – pasijuokė skolindamas žodyną ponas Janas. Pamatęs mano nuostabą, papasakojo anekdotą. Esą tuteišis Tomas Šauskas, užtikęs lietuvį kaimyną besimokantį hebrajų kalbos, pasiteiravęs, kam to reikia. – Esu senas. Danguje, skaičiau, tik hebrajiškai kalba, – atsakęs šis. – O jeigu į pragarą nueisi? – įgėlęs Briuselio deputatas. – Lenkiškai aš moku, – atšovęs kaimynas. Per radiją girdėjau patarimą tiesiogiai nesikreipti į Aukščiausiąjį ar Dievo Motiną dėl didelio jų užimtumo. Prašant per savo patroną ar kokį kitą šventąjį tarpininką, šis, nutaikęs laisvesnę Viešpaties ar Dievo Motinos valandėlę, perduoda prašymą, todėl prašytojas išklausomas greičiau, nei kreipiantis tiesiogiai. Išklausius tokius patarimus man net trečioji akis buvo trumpam prasimerkusi. Danguje, kaip ir žemėje, reikalingi tarpininkai, derybininkai, advokatai. Valstybė į kitą valstybę, eilinis žmogus į viršininkus taip pat jau tik per tarpininkus turi teisę kreiptis. Net pareiškimo teismui pats nebeparašysi. Samdykis advokatą, mokėk du šimtus litų už dviejų puslapių pareiškimą ir lauk išganingojo teismo kokius dvejus trejus metus. Kreipiantis į dangaus šventuosius, užtenka menkos aukos ar net atsidūsėjimo. Tuoj pat lietuviškai (kitaip nemoku) paprašiau šventojo Kazimiero pagelbėti, kad mano tėvynėje – Marijos žemėje kiekvienoje partijoje, Seime ir Vyriausybėje būtų bent po vieną ar du šventuosius ar bent kandidatus, kurie be papildomo atlygio kaip tarpininkai tvarkytų ir rūšiuotų nuskriaustųjų ar kapitalizmo nukankintųjų prašymus. „Padėk, šventasis Kazimierai. Apšviesk protą ir greičiau 12
atsiųsk šventą žmogų tarpininką tarp tavęs, valdžios ir manęs“, – paprašiau.
Seniai matytų svečių apsilankymas Sučirškęs skambutis pranešė, kad malda išgirsta. Už durų, laikydama už rankos sulysusį, išblyškusį tėvą, stovėjo rajono deputatė, gimnazijos direktorė, Jono Pipynės dukra Aldona. Moteris atkako išsipusčiusi, kaip įprasta deputatams, bet Pipynė su kabančiais ant sunykusio kūno senais skarmalais buvo toks, Danguje, kaip ir žemėje, kokį prieš penkiolika metų mudvi reikalingi tarpininkai, kartu su jo dukterimi, dabar labai derybininkai, advokatai. suklestėjusia, nusikėlėme nuo vienos bažnyčios šventoriuje pastatyto stulpo. Ten, kaip velnio apsėstąjį, siekdami naudos, jį buvo užkėlę vietos klebonas ir paties Pipynės sūnus Algimantas. Tuo metu dėl nevienodo metalo plombų, sudėtų taisant dantis, pono Jono burnoje susidarydavo skirtingi elektromagnetiniai krūviai ir kramtant sausesnį maistą jam iš burnos plykstelėdavo nedidelis žaibas ir net dundėjimas pasigirsdavo. „Negi vėl velnias bus į jį įlindęs?“ – pagalvojau. Privertusi išvalgyti lėkštę sriubos, paguldžiau Pipynę pasiilsėti. Jis su dukra dvi dienas slankiojo po polikliniką ieškodami ligų, mat ponia Aldona tikėjosi išsireikalauti tėvui visiškai neįgalaus ligonio slaugą. Tai būtų padidinę jo gaunamą pensiją septyniais ar aštuoniais šimtais. Tačiau moteris slaugai pinigų negavo. Ponas Jonas dar pats nueidavo į tualetą, pats ten nusišlapindavo, klausinėjamas nerodė jokių kvailumo žymių ir jo kraujo bei šlapimo tyrimai buvo normalūs. 13
– Kas atsitiko? – paklausiau Aldonos. Buvau jų seniai nemačiusi. Mūsų ryšiai sumenko dėl abipusės kaltės. Jie manęs neieškojo, nes nepritariau jų darbams. Mirus Puplauskui, Aldona, bijodama, kad trijų kambarių buto neužgyventų naujoji Puplauskiuko žmona, viename kambaryje apgyvendino savo tėvą. Turėjo svajonę, kad šis bėgios į sodą, augins ten bulves ir burokus, gal net ožką jos šeimos gerovei sustiprinti laikys ir kartu prižiūrės, kad jaunoji Puplauskienė, ekstrasensė, neužburtų kokio viršininko ir neatimtų iš jų teisės į butą. Sugalvojo gerai, bet sugalvoti – dar nereiškia įgyvendinti. Ekstrasensė Simona su visais savo pacientais nusikraustė į sodą ir ten niekam kojos įkelti nebeleido. Tol, kol ten viešpatavo tokia šeimininkė, ir pats Jonas nebeidavo. Visiškas dykinėjimas pakirto darbštaus žmogaus kūno ir ypač sielos sveikatą. Tai supratęs aštuoniasdešimtmetis grįžo prie sveikuoliško gyvenimo. Žiemą basas apibėgdavo aplink daugiabutį. Tapęs vegetaru ir žaliavalgiu, pasidarė panašus į alkaną beždžionę, prarado buvusius draugus ir per dienas makaruodavosi su svareliais bei lankeliais. – Svareliai pradėjo rodyti, kad tėtei nebetinka joks maistas. Jis nustojo valgyti, sapalioja, kad gyvens šimtą dvidešimt metų, nes tiek išgyvena tie, kurie visai nieko nevalgo. Prisiskaitė, kad taip gyvena kažkoks Indijos jogas ir viena australė. Jiems neva svoris nekrinta, nes organizmas išmoksta maitintis ore esančiu azotu. Jūsų laiškas ir noras pamatyti tėtę mums buvo kaip koks dangaus ženklas, – kalbėjo Aldona. – Jį gali išgelbėti nebent darbas, – patariau. – Lietuvis, ypač suvalkietis, be darbo žūva. Tą pastebėjo ir mūsų tautos blaivybės apaštalas vyskupas Motiejus Valančius. Rašė, kad 14
vanduo netekėdamas ir žmogus nieko nedirbdamas genda ir išeina niekais. – Greit visi Lietuvos bedarbiai, netekančiu vandeniu pavirtę, niekais išeis, – sako Aldona. – Tėtė senas. Jis jau ir šakės nebepakelia. – Bet akis turi. Skaito, rašo, gali televizorių žiūrėti ir radijo klausytis, – sakau. – Ir skaito, ir rašo, bet kad jo darbas beprasmis. Pradėjo pats prašytis, kad tamstą aplankytume. Jam patikdavo, kai duodavote kokio nors dar- Vanduo netekėdamas bo arba pasiųsdavote ko nors sužinoti. ir žmogus nieko – Tokių griaučių niekur nebepasiųsi. nedirbdamas genda Pirmiausia reikia jį atgaivinti, – sakau. ir išeina niekais. – Trečią mėnesį kankinasi. Tris dienas nevalgo, paskui kokių bulvių ar net kokį cepeliną nebeiškentęs sušveičia. Protas pasidarė kaip paauglio. Laukia nesulaukia, kada jo organizmas pradės baltymus iš oro savintis. Atseit eksperimentuodamas su savimi mokslinį darbą dirba, Lietuvą garsina. Mūsų gimnazijos sargas pradėjo aiškinti, kad žemė per dešimtmetį net dviem centimetrais į kosmosą nudulka. Paklaustas, kaip išmatavo, paaiškino, kad prieš dešimtmetį atsitūpus jo vyriškas pasididžiavimas žemę siekdavo, o dabar jau dviejų centimetrų trūksta. Iki šiol vyrai vienas kito klausinėja, kiek kam žemė nudulkėjusi. Tėtei žemė seniai nudulkėjusi. Galėtų net šventąją Puplauskienę vesti. Ta jam valgyti išvirtų, ir man ramiau būtų, – kalbėjo Aldona. – Turėk proto, – sakau, – abu našlių pensijų netektų, iš viso šimto keturiasdešimt litų. – Apie tai nepagalvojau, – pasiteisino politikė. – Tėtė serga, dažnai šlapimo nelaiko, be to, jį kankina neramių kojų sindromas, kuriuo susirgus priklauso pirmos grupės invalidumas... 15
– Koks sindromas? – paklausiau. – Neramių kojų. Argi nežinote? – nusistebėjo. – Tai nauja senelių liga. Jie be jokio reikalo pradeda judinti kojas. – Jau ir kojų judinti nebegalima? Tegul sau judina, – sakau. – Nuo judinimo gerėja kraujotaka, atitolinamas trombo flebito (venų uždegimo) pavojus. – Tai negi „Sodros“ pinigų gaila? Mūsų viena mokytoja, už senelio su neramiomis kojomis ištekėjusi, jo slaugai devynis šimtus per mėnesį gauna. Gal tamsta ir tėtei, ir sau tokią slaugą galėtumėte parūpinti. Rajone pati susitvarkyčiau, bet mieste aš niekas. Mes namą statomės, Neramių kojų mums dabar kiekvienas litas brangus. – Ką čia niekus kalbi, – atšoviau. – Apie sindromas – nauja senelių liga. tėvo sveikatą galvok. Jam greitai ne invalidumo, o karsto gali prireikti. Galvok, kaip jį atgaivinti. Kelialapį į sanatoriją nupirk. Ten jis normaliai valgys ir voniose pasišildys. – Nupirkčiau, bet jis pats gali nenorėti. Gal, sakau, tegul nuvažiuoja į kleboniją. Paviešės, valgis kleboniškas. Felčerė vaistų suleis. Ten jo visi laukia. Aplankys Helmutę ir Deimantėlę. Puplauskienei bulves nuskus pietums virti. Abu pasišnekės, pasitars, nes jų butui remontas reikalingas. Greit Mečiuką iš kalėjimo paleis... Besikalbant atsikėlė Jonas. – Tėveli, mudvi su daktare nutarėme, kad tau reikėtų sanatorijoje pasigydyti arba klebonijoje, kur tavęs laukia, pagyventi. Ten oras tyras, maistas geras. Daktarė knygą apie šventus mūsų šalies kankinius rašo. Prašys tavo pagalbos. Būtinai turi sustiprėti ir proto įgauti, kad pradėtum kaip žmogus valgyti. Daktarė sako, kad tik šventieji gali nevalgyti aštuonerius metus. O tu, tėveli, juk ne šventasis. Pasikalbėkite su 16
daktare vienudu. Mieste dar reikalų turiu. Pasiimsiu tave po poros valandų, – prižadėjo. „O kuo jis ne šventasis, – galvojau žiūrėdama į sulysusį žmogų retais žilais plaukeliais papuošta galvele. Patriotas. Niekada nevogė, nors savo skatiką taupė. Ištikimybę žmonai Onutei sulaužė tik sugundytas tautietės Australijoje. Graužėsi, gailėjosi. Ėjo išpažinties, tuo juokindamas tautiečius, nes tokie nutikimai ten ne nuodėmė, o šaunumas.“ – Labai padėjai man ieškoti tikro lietuvio, – sakau svečiui, – o dabar pagelbėk ieškoti šventųjų. Norėčiau, kad jų surastume partijose, Vyriausybėje ir visokiuose susivienijimuose. Ten daug gundymų, pilna netikrų pranašų, bet ieškodami rasime ir šventųjų. Dabarties šventasis kitoks nei viduramžių. Atgailaujančių tyruose vienetai. Dvidešimt pirmame amžiuje daugelis mūsų dabartinių vadų, buvę vienos partijos, vienos tiesos pusėje, dabar pasklidę po daugelį partijų vadovaujasi, kaip yra įpratę, visiems bendra viena tiesa. Jie atgailauja mintyse, todėl jų veikloje racionalaus grūdo nerasime. Teks juos išbalinti. Vadovausimės Motinos Teresės, nužemintųjų ir nuskriaustųjų globėjos, patarimu: „Nereikia šventumo. Jeigu žmogus padaro ką nors gero, jo gyvenimas tampa sektinas ir vertas pagarbos.“ – Jau turiu šventąjį, – apsidžiaugė svečias. – Gerkliavoje vienas verslininkas pradėjo kovą su pedofilais. Kad anksčiau toks žmogus būtų atsiradęs, anūkas Vygantėlis nebūtų pedofilų sugulovu tapęs. Ar Aldona nieko nesakė? – paklausė. – Aldona tavimi rūpinosi. Žadėjo kelialapį į sanatoriją nupirkti, – sakau. – O tuo šventuoju pasidomėk. Sužinok, ką dirba, kur dirba, kokia labdaringa veikla užsiima, kodėl pradėjo kovą su pedofilais. Valdžios nelieskime. Keturiolika metų turintis tavo anūkas pagal tuo metu galiojusius įstatymus tu17
rėjo teisę pats pasirinkti seksualinę orientaciją. Skaudu, bet nieko nebepadarysi. Skubintis nereikia. Aplankyk Helmintą ir Deimantėlę klebonijoje. Mielai palydėsiu tave. Sustiprėsi, pasigydysi, paskui į sanatoriją nuvažiuosi ir tuomet abu kibsime į darbą vardan tos Lietuvos, – prižadėjau.
Viešnagė klebonijoje Toje gražioje kaimo bažnytėlėje ir ne menkiau gražiame kaime, kurio pavadinimo neminėsiu, buvau lankiusis prieš keletą metų. Nesėkmes, kurias patyriau, aprašiau knygoje „Ieškau tikro lietuvio“. Nemalonu prisiminti, kad čia, eidama išpažinties, negavau nuodėmių atleidimo, susipykau su klebonu ir vos nesusimušiau su dievobaiminga to kaimo moterimi, lindusia prie manęs su patarimais ir atėmusia pašventinti atsivežtą nelabai padorią knygą. Helmintai padedant, draugiški santykiai buvo atkurti, todėl važiavome į kaimą kartu su ponu Jonu žinodami, kad esame ten laukiami. Mudviejų laukė ne tik žmonės, bet ir šilta rudens diena, auksu apibarsčiusi visus bažnytkaimio berželius. Atnaujintą klebonijos pastatą ir ant kalno stovinčią bažnyčią supo tamsiai žalios išlakių pušų viršūnės. Įvairiaspalviu raudoniu žydėjo kapines gaubiantys klevai. Klebonijos kiemas iššluotas. Kambariai pakūrenti. Minkštasuolis apkrautas pagalvėlėmis, linine siuvinėta staltiese užtiestas stalas nukrautas vaišėmis. Kryželiu siuvinėti šventi paveikslai ant sienų. Išpuošta Helmintos dukrytė drąsiai užsiropštė seniai matytam seneliui ant kelių. Ji iš Puplauskienės ir mamytės žinojo, koks geras vienintelis jai likęs Vilniaus senelis, todėl 18
drąsiai bučiavo išrasojusias jo akis, prašydama neverkti ir niekada iš čia nebeišvažiuoti. Klebonijos šeimininkas, labai daug nuveikęs, kad bažnytėlė ir klebonija nušvistų kaip pavyzdys gyvenvietei, buvo sulysęs. Tai jį jaunino, o susirūpinusiam veidui įkvėpė dvasingumo. Priaugusi svorio Helminta švietė patraukliu jaunystės ir sveikatos grožiu, kokio neturėjo net geriausiais savo sėkmės metais. Invalido vežimėlyje sėdinčiai moteriai ją suluošinusi nelaimė, atrodo, neberūpėjo. Jos veidas švytėjo meile, o spindinčios akys vis krypdavo į kitame stalo gale įsitaisiusį kleboną. – Tėveli, leisk, aš daktarei pagiedosiu serenadą, – pasisiūlė pasibaigus pietums. – Ar jums kas nors giedojo serenadą? – paklausė. – Mums serenadas tik karo patrankos giedojo, – pasakė Puplauskienė. – Tėvelis eiles rašo. Abiem pagiedosiu jo parašytą serenadą, – siūlėsi Helminta ir nelaukdama leidimo užgiedojo. Tyras oras, meilė, paprastas kaimo gyvenimas buvo pagražinęs ne tik ją pačią, bet ir jos balsą. Serenada buvo apie skausmingą meilę moteriai. Už panašias tyros meilės eiles vienai doriausių ir iškiliausių Lietuvos mergaičių Jadvygai Stanelytei poetas Maironis gavo iš to meto dvasinių vadų perspėjimą taip nerašyti. Dvasininkui rašyti apie meilę moteriai netiko nei anais, nei šiais laikais. Gyvenimas keičiasi, bet šis luomas tebegromuliuoja senąsias dogmas ir draudimus. Helmintos giedamos eilės buvo šiek tiek pavojingesnės už lyriškus Maironio posmus, tačiau jos pranašavo naujo poeto gimimą. – Pagiedok viešnioms „Marija, Marija“, – pasibaigus serenadai dusliu balsu paprašė klebonas. 19