Šv. Paulina
Kai ji pakėlė galvą nuo siuvamosios mašinos ir pažiūrėjo pro langą, tamsus trobos stogo šešėlis jau gulė ant kiemo žolės ligi pat keliuko vartų. Šiuo metų laiku saulė leisdavosi anoj pusėj už aštrių eglyno viršūnių, tartum guldavosi ant ilgo dantyto pjūklo ir, susižeidusi į tas aštrumas, vakaro krauju nutaškydavo trečdalį dangaus. Už vartų – kiemo keliukas. Toks neilgas, su dviem geltonuojančiom vėžėm, gysločių ir dobiliukų juosta tarp jų. Jis atsiduria į žvyrkelį, o kitoj žvyrkelio pusėj – jau dirbama Beržonskienės žemė ir vėl eglynas su šviesesniais beržų, alksnių, juodalksnių būreliais. Pro langą nematyti visos Beržonskienės sodybos, tiktai daržinė ir didelio molinio tvarto galas, tačiau, prisikišus prie pat lango ir pasikreipus į dešinę, galima išvysti ir patį namą: didelį, dviejų galų, su stikliniu prieangiu ir rudu skardiniu stogu. Paukštis, pakilęs iš eglynų ir skrisdamas į pietus, matytų visai kitokį vaizdą: didelį žemės plotą su dirvom ir sodybom, apsuptą eglynų, beveik taisyklingo ovalo, tik žvyrkelis kerta jį ne per patį vidurį, o kiek šoniau: dešinėj – Beržonskienės žemė, o kairėj – jų trijų: jos, Paulinos, tėvų, Jazbučio ir Miliaus. ) 5 (