Londonas, 1959-ieji, Naujųjų metų išvakarės
Negailestingas lietus turėjo priversti net labiausiai pramogų ištroškusius Londono gyventojus likti namie prie židinio su taure šampano, o ne traukti iš vieno vakarėlio į kitą. Tačiau gatvėje prie „Flanagans“ viešbučio stovėjo pilna automobilių. Kai kurie svečiai suvažiavo patys, kitus vairuotojai atvežė ir liko laukti mašinose, kol jų užsakovai paryčiais užsimanys grįžti namo. Ilgos suknelės šlavė aplytą asfaltą, vienas vyras apsiautė žmonos pečius savo paltu.
Tačiau nė vienas, atvykstantis į „Flanagans“ Naujųjų metų šventę, nepaisė lietaus. Kur kas prasčiau sekėsi tiems, kurie turėjo išlipti iš autobuso prie pat viešbučio durų. Gatve pliaupė vanduo, bet žvilgančių automobilių vairuotojai visiškai nekreipė dėmesio į pėsčiuosius. Naujųjų naktis skambėjo nuo keiksmažodžių, kai ką tik išlygintus šventinius drabužius aptėkšdavo vandens purslai.
„Laimė, čia, viešbutyje, nejusti to bjauraus oro“, – pagalvojo Linda Lansing. Išgėrusi paskutinį gurkšnį, pastatė taurę ant rašomojo stalo ir išėjo iš kabineto. Akimirką stabtelėjusi prie baliustrados, nužvelgė apačioje žėrinčių svečių minią.
Padavėjai uoliai bėgiojo po saloną su pilnais padėklais – arba su naujomis taurėmis, arba su jau tuščiomis. Atrodė, viskas vyksta sklandžiai. Gėrimai liejasi jau kelias valandas, salėje triukšminga, svečių nuotaika vis gyvybingesnė. Kaip visada bus įsimintina Naujųjų šventė. Linda giliai įkvėpė. Laikas leistis.
Lipant laiptais šiugždėjo suknelė. Statydama koją ant paskutinio laiptelio staiga griebėsi turėklo. Antroji taurė kabinete buvo jau viršaus. Prieš žengdama kitą žingsnį stipriai užsimerkė, šypsodamasi linktelėjo svečiams, tikėdamasi, kad mažo jos prasižengimo niekas nepastebi. Žinoma, baisiai kvaila apgirsti savo pačios šventėje, bet šįkart jautėsi kiek apsvaigusi todėl, kad nieko nevalgė. Buvo per daug pripratusi prie alkoholio, kad pajustų porą viskio taurių.
Kažkas atsargiai palietė jai ranką. Ledi Karlail. Linda šiltai nusišypsojo ir pasilenkė pabučiuoti Merei skruosto. Geriausia jos trisdešimt penkerių metų draugė švytėjo pasipuošusi karoliukais išsiuvinėta suknele. Ant kaklo kabėjo brangūs papuošalai – kalėdinė vyro dovana. Draugė buvo turtinga, išlepinta ir tikrai nenusakomai nuostabi.
– Kaip džiaugiuosi, kad tu čia, Mere. Tavo suknelė išties tokia graži, kaip ir pasakojai. Dioras, ar ne?
Merė patenkinta linktelėjo.
– Taip, išties žavinga, – patvirtino ji ir palietė Lindos ranką, kuria ši vis dar laikėsi už turėklo.
Tau vėl pavyko, bet aš nieko kita ir nesitikėjau, – pasakė ji ir pasilenkusi arčiau sušnabždėjo: – Ar girdėjai paskutinę naujieną apie
Džounsų porą? Siaubinga istorija. Man ką tik papasakojo. Jis, regis, įsimylėjo moterį iš Redingo ir paliko dvarą. Girdėjai? Ponia Džouns apimta nevilties. Vargšė moteris. Savaime suprantama, kurį laiką tai bus svarbiausia tema.
Draugė atrodė patenkinta. Įsidėjo cigaretės kandiklį tarp raudonų, tobulai padažytų lūpų. Dabar Merės dienos buvo užpildytos gandais, labdara ir be galo ilgomis vakarienėmis. Neseniai skundėsi, kad naktys klubuose ir vakarėlių karalienės laikas praėjo negrįžtamai. Žinia, didžiulis skirtumas tarp nuolat merginamos jaunos moters, kuri, savaime suprantama, yra viešnia prabangesniuose Londono vakarėliuose, ir ištekėjusios moters, kuri su vyru ir vaikais gyvena didžiuliame jo dvare gerokai už miesto ir tituluojama ledi.
Linda išėmė iš savo vakarinės rankinės žiebtuvėlį ir pridegė Merei cigaretę. Tokio masto šventėje neverta moti patarnaujančiam personalui, be to, nors ji ir bendravo su svečiais, vis dėlto nebuvo kompanijos dalis.
Ėjo paskutinės virpančios šeštojo dešimtmečio minutės, bet ji Naujųjų metų šventėje buvo ne daugiau nei savo pačios viešbučio simbolis. Toks buvo požiūris į ją, nepaisant atėjusių 1960-ųjų.
Gražioji aukštuomenės Linda Lansing, kuri, vargšelė, po tėvo mirties priversta pati valdyti prabangųjį „Flanagans“. Nei vyro, nei vaikų. Ji turi tik gražų veidą ir išskirtinį, garsųjį viešbutį Londono centre. Kalbama, kad tėvas buvęs garsus verslininkas. Mis Lansing beveik dešimtmetį valdo tėvo kūrinį ir, kiek žinome, taip bus ir toliau. Šaltinis, su kuriuo kalbėjosi laikraštis, pranešė, kad jaunikių nematyti, tačiau jai, žinia, padeda pusbroliai. Lansingų šeimos nariai labai artimi.
Straipsnis – ir sena Lindos, stovinčios fojė po krištoliniu sietynu, nuotrauka – buvo paskelbtas laikraštyje The Times vos prieš mėnesį. Lyg nebūtų šiuolaikiškų moterų. Lyg Linda nebūtų vos ne mirtinai persidirbusi, kad garantuotų viešbučio išlikimą. Jei tik jie žinotų, ką jai teko ištverti per pastaruosius dešimt metų...
Lansingų šeimos nariai labai artimi. Perskaičiusi tai, Linda garsiai nusijuokė. Turbūt pasisekė, kad žurnalistas nesikapstė giliau, nes šiaip jau medžiagos apie šeimą užtektų visai knygai. Tačiau kalbant apie moterį verslininkę visada kaip svarbiausias trūkumas iškeliamas, kad ji neturi vyro. Kad ji sugebėjo tvarkyti viešbutį neremiama šeimos – apie tai niekas net nesusimąstė.
O dabar ji Merei sako „vargšė ponia Džouns“. Iš tiesų ji buvo visiškai abejinga ir poniai, ir ponui Džounsui. Tegul jie turi meilės romanų kiek tik nori. Lindai jie buvo tik viena iš daugybės porų. Tačiau apie išdavystę ji žinojo viską, todėl ir suprato, kad ponia
Džouns jaučiasi žiauriai blogai.
Visos tos turtingos poros, gyvenančios dvaruose už Londono, turinčios didžiulius namus prie Holando parko ir vasaros rezidencijas
Rivjeroje, atvykdavo į jos puotas dažniausiai tokios geranoriškos ir pataikūniškos, kad Lindai norėdavosi vemti. „Mes tiesiog privalome susitikti“, – sakydavo pakreipę galvas ir nužiūrinėdami ją nuo jūros mėlynumo šilkinių batelių, apvalių klubų, liemens iki šviesių plaukų. Kartais vyrų žvilgsnis užtrukdavo ties krūtine, bet žmonos, alkūnėmis baksteldamos į šonus, duodavo susiprasti, kaip netinkamai jie elgiasi. Puotų dalyviai pakviesdavo ją į svečius tik tada, kai norėdavo pasirodyti spaudai. Kai būdavo nufotografuota ir jau prisidėjusi prie vakarėlio glamūro ir šiuolaikiškumo, kurio reikalavo skaitytojai, ją dažniausiai galėjai ignoruoti.
Lindai daug kartų buvo aiškinta, kad ji kelianti grėsmę laimingoms santuokoms. Žmonės labai norėdavo gailėti vienišos ir apleistos Lindos Lansing, bet tai buvo neįmanoma, nes visi vyrai kambaryje sekdavo mažiausią jos žingsnį. Lyg jie būtų jai rūpėję.
Žinoma, kad nerūpėjo, nes ji negalėjo pakęsti kvailių.
Jos geriausia draugė ledi Merė Karlail, ne taip, kaip dauguma aukštuomenės moterų, buvo nuostabi kompanionė. Kartais Merė atvykdavo per arbatėlę ir atsisėsdavo salone, tada Linda kaipmat įsitaisydavo greta, kad sužinotų paskutines naujienas. Merės vyras buvo gerokai vyresnis už savo stilingą žmoną ir nenoriai išsikrapštydavo iš savo dvaro prie Vindzoro. Todėl kai norėdavo pasilinksminti mieste, Merė atlėkdavo viena, pasisodinusi vairuotoją ant galinės sėdynės.
– Kurią nors dieną šią savaitę mes prie arbatos aptarsime tą Džounsų reikalą, – reikšmingai linktelėjo Merė.
Nors Lindai tai ne itin rūpėjo, ji žinojo, kad draugė, gebanti dramatizuoti, patrauks jos dėmesį. Žinoma, jei... Jei ponas Džounsas galvotų apsigyventi viešbutyje, gal pravartu būtų nutuokti, kas ir kaip.
Jis, dievaži, nebūtų pirmas vyras, sulaužęs santuokos įžadus viešbutyje. Esama manančiųjų, kad Linda privalo tokių svečių nepriimti. Bet kodėl? Ji nesikiša į kitų reikalus.
Kartą viena moteris pavadino viešbutį viešnamiu. Žinoma, kvietimo į šventes ji daugiau negavo, net jei būtų klūpojusi ant kelių, vyro neištikimybei pasibaigus. Vėliau supras: blogai ne tai, kad tavo vyras pasivartė kokiame „Flanagans“ kambaryje; negera pačiai tapti nepageidaujamai labiausiai mitais apipintame viešbutyje.
Merė pertraukė Lindos mintis:
Brangioji, norėjau tik pasisveikinti ir palinkėti tau gražiai baigti vakarą. Suprantu, kad privalai bendrauti su svečiais. O man reikia palaikyti gerą vyro nuotaiką, kad jis neužsinorėtų namo dar iki vidurnakčio.
Tada griežtai pažvelgė į Lindą ir nurodė:
Pabučiuok ką nors. Nuo to galo negausi.
Viešbučio rūsyje nebuvo šventiška. Ten Elinora plušėjo kaip juodas jautis. Aukštyn laiptais ji siuntė padėklą po padėklo, o per nuolatinius šūksnius, kad reikia dar, nespėdavo po kepuraite pakišti išlindusių garbanų. Ji ruošė petit-chouer*, pyragaičius su lašiša, sumuštinukus su agurkais, ikrais ir austrėmis: mis Lansing įsakymu, Elinora privalėjo viską suspėti à la minute – tuoj pat.
Elinora nesiskundė, bet jos darbo diena prasidėjo aštuntą ryto, o dabar netrukus baigsis šeštasis dešimtmetis. Paskutinę metų dieną ji prisimins kaip prakaituotą, sunkią ir visai nešventišką.
Švęsti dešimtmečių sandūros jai, ko gero, neskirta. Anas kartas, kai jai buvo vienuolika, baigėsi ašaromis ir riksmais kaimynų bute, o kai mama su tėčiu ten įsiveržė kaip tik skambant sunkiems dvylikos dūžiams, rado ponią Dženkins vos ne mirtinai sumuštą.
„Ko gali iš to pasimokyti?“ – paklausė mama Elinoros, kai ji įsiropštė į tėvų lovą ir apkabino išsigandusį jaunėlį broliuką. Ji spėjo, kad reikia būti gerai ir paklusti savo vyrui, nes ponia Dženkins, akivaizdu, to nedarė. Elinora vis dar prisimena pasibaisėjusios mamos akis. „Ne, – pasakė ji. – Žinok, kad turi išeiti po pirmo smūgio, pasirūpink, kad turėtum darbą, ir...“ Mama nutilo, apsidairė, lyg bijotų, kad kas išgirs, ir tęsė: „Tekėk tik už to vyro, kuris gerbs tave, kuris supras, kad tu turi gerą galvą; kuris tavęs nemuš nei dėl odos spalvos, nei dėl to, kad tu protingesnė už jį. Niekada to nepamiršk. Tu britė, nors tavo mama švedė, o tėtis jamaikietis. Tu turi didžiuotis, jog trys šalys prisidėjo prie to, kad taptum tokia, kokia esi.“
* Pranc. Petit-chouer – plikytos tešlos pyragaičiai. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
Kai greitosios pagalbos automobilis išsivežė ponią Dženkins, mama, tėtis ir Elinora su broliuku pasidalijo obuolį – tai viena iš mamos išlaikytų švediškų tradicijų – ir palinkėjo vienas kitam
gerų Naujųjų. Anksti ryte tėčiui reikėjo į darbą uoste, o mamai –sutvarkyti trejus namus po naujametinių puotų. Elinora tuo metu prižiūrės broliuką.
Elinora atidarė didelio šaldytuvo duris ir išėmė dubenį su agurkų griežinėliais. Ar 1960-ieji bus kitokie? Tėtis vis dar sunkiai dirba, o mamos pirštų galiukai panašūs į džiovintas razinas. Vakar Elinora vakarieniavo su šeima.
Ji išsikraustė iš tėvų namų. Čia, viešbučio rūsio kambaryje, ji turi savo lovą, nedidelę spintą ir naktinę lemputę, kuri jai dažnai praverčia ruošiant pamokas.
Ateis diena, kai Elinora kuo nors taps.
Jai čia gerai, tačiau žino – jei mokysis, jai atsidarys durys, kurios jos kilmės merginoms dažniausiai neatsiveria. Todėl vakariniai kursai pirmadieniais – šventas reikalas. Dabar ji mokosi anglų kalbos. Negalima kalbėti taip kaip jos tėvai. Abu turi baisų gimtųjų kalbų akcentą. Noting Hile tai netrukdo, bet ne čia. Kalba – labai svarbu. Anksčiau ji lankė stiliaus kursus. Kai įžengė į klasę, kitos merginos nužvelgė ją, bet Elinora stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Ji norėjo išmokti etiketo taisyklių. Po trijų savaičių ji galėjo nešioti ant galvos knygas, tuo pat metu gerdama arbatą, atkišusi mažąjį pirštelį. Jei ne šie kursai – niekada nebūtų to išmokusi. Tėtis bambėjo, kad jos odos spalvos merginai tai veltui iššvaistyti pinigai, bet jai jau dvidešimt vieni, todėl nebeprivalo jo klausyti. Mama ją palaikė, o tai svarbiausia.
– Tikiuosi, kad nesvajoji. Dirbk! – suriko pro jos stalą praeidamas vadovas.
Elinora linktelėjo. – Žinoma. Atleiskite.
Ji atsargiai pakabino iš skardinės ikrų ir uždėjo juos ant sūraus sausainio, kaip buvo parodžiusi mis Lansing. Kol kas atrodo, kad naujieji bus lygiai tokie pat metai kaip senieji.
Mergina pažvelgė į siaurus langus palubėje. Stiklais tekėjo lietus. Būtų smagu paslapčia stebėti visus tuos išsipuošusius svečius, susirinkusius viešbutyje tokį vakarą. Moterys tikrai bus apsivilkusios savo gražiausias suknias, bent jau taip pasakoja tie, kuriems leista eiti viršun. Elinorai negalima.
Ji pjausto plutą nuo baltos duonos.
Netrukus paruoš dar vieną padėklą.
Autobuso galinių žibintų šviesos dingo už kampo. Kad liūtyje kiaurai nesušlaptų, Ema turėjo skubiai kur nors įsprukti. Tolėliau gatvėje viliojo šviesos ir džiugus juokas. Nors žinojo, kad jai nėra ko ten lįsti, visgi įsmuko pro atvertas duris. Niekas jos nesustabdė, o jei kas ir pasiteirautų, ji atsakytų pasiklydusi.
Dar niekada nebuvo mačiusi nieko panašaus.
Pasislėpusi už kolonos ji suprato, kad jei gyvens Londone, turėtų suvokti, jog štai taip elgiasi šiuolaikiški žmonės. Jie raitėsi šokių aikštelėje ir atrodė, kad jiems labai smagu. Muzikantai kampe grojo tokią muziką, kokios ji anksčiau nebuvo girdėjusi. Suprato bent jau tiek, kad ji tikrai ne bažnytinė.
Mama ir močiutė kristų negyvos ant šitų nublizgintų grindų, jei žinotų, kad Ema stovi čia ir stebi suaugusius žmones, kurie elgiasi šitaip nepadoriai. Vyrai nusimetė švarkus ir atlaisvino kaklaraiščių mazgus, o moterys nusiavė batelius. Prakaituoti vyrų marškiniai lipo prie kūno. Emai džiūvo burna, bet ji negalėjo liautis spoksojusi. Tik kai
vienas vyras be jokios gėdos čiupo savo partnerę ir pabučiavo, Ema prisivertė nusigręžti ir baisiai išraudo. To dar nebuvo mačiusi. Žinoma, skaičiusi buvo. Turėjo savo slėptuvių, kuriose slėpdavo laikraščius ir apie madą, ir apie muziką, o „biblija“, kurią mama matydavo ją skaitant kiekvieną vakarą, buvo apie jaunų moterų išsilaisvinimą.
Kaip tik šiandien jai sukako aštuoniolika. Nors mama su močiute verkdamos draudė išvažiuoti, ji vis dėlto atsisveikino ir sėdo į traukinį. Arba taip, arba būtų pabėgusi. Daugiau nebūtų ištvėrusi.
Laisvė. Šios dienos ji ilgėjosi. Pati spręs. Protingai. Nes jei nesisaugos, netrukus ištekės ir pasikabins ant kaklo vaiką, kaip visos kitos kaimo moterys, o taip negali atsitikti. Gal ji dar nepilnametė, bet nekvaila. Ema tikrai ketino mylėtis, tik išmoks, kaip nepastoti.
Ji lėtai nusiėmė skrybėlę. Pajuto, kad šąla kojos, nors viduje šilta. Nudėvėti batai praleido vandenį. Stengsis nekreipti dėmesio į šlapias kojines. Lagamine turėjo kitą porą batų, tačiau norėjo juos pasaugoti, kol kur nors gaus darbą. „Graži šeima, – įspėjo mama. – Turi susirasti gražią šeimą, kitaip grįši namo, užsispyrėle.“ Ema įtarė, kad mama čia esančiųjų nelaikytų gražiais, nepaisant žvilgančių audinių, brangenybių ir išpuoselėtų plaukų. Ko gero, mama labiau galvojo apie kokio pastoriaus šeimą su šimtais vaikų, kuriuos maudo, prižiūri ir nosis šluosto kas nors kitas, ne motina.
Ema ne itin žavėjosi vaikais, tad tikrai neketino dirbti ten, kur reiktų juos prižiūrėti. Jos ambicijos didesnės, bet niekada nesikalbėjo apie tai su mama, kuri zirzdavo, kad Ema turi prižiūrėti namus ir ištekėti už gero krikščionio.
Dėl to motina ir dukra visiškai nesutarė.
Emos tikslas – tapti turtingai. Berniukai tokiems planams gali sutrukdyti, todėl ji buvo tvirtai nusprendusi ne įsimylėti, o mėgautis
kūniškais malonumais. Apie tai buvo skaičiusi – atrodė be galo šiuolaikiška ir įdomu.
1960-aisiais prasideda jos dešimtmetis – tuo ji įsitikinusi. Ema virpėjo iš lūkesčio. Mintis, kad gaus viską ir tuo pat metu išliks nepriklausoma, buvo tokia priešinga jos auklėjimui, bet, anot žurnalo, kurį perskaitė iki paskutinės raidės, – tai įmanoma.
– Ai, – aiktelėjo ji, kai kažkoks uniformuotas vyras stipriai čiupo ją už rankos ir šiurkščiai išvedė į gatvę. Tačiau ji nesipriešino.
Nors lietus pylė dar labiau, ji buvo per daug patenkinta šia diena, kad kreiptų į tai dėmesį.
– Muzika, kurią jie groja, – kreipėsi ji į uniformuotąjį, – ar tai džiazas?
Vyras pažvelgė į ją, paskui nusijuokė.
– Džiazas? Ne, mergyt, mes šiame viešbutyje ne tokie senamadiški. Čia rokas.
Uniformuotasis apsisuko ir juokdamasis grįžo, kur sausa ir šilta, palikęs ją gatvėje.
Tolėliau Ema išvydo, kaip kažkoks vyras, vilkintis virėjo drabužiais, numetė cigaretę. Tvirtai suspaudusi aptrintą senelio lagaminą mergina nuskubėjo link jo, ketindama paklausti, su kuo kalbėtis dėl darbo. Jos „Ei!“ nuskendo čaižančiame lietuje. Vyras nusileido laiptais, o Ema ryžtingai jam iš paskos. Ji matė šviesas, sklindančias pro langus į gatvę. Pro juos liejosi triukšmas, juokas, garsūs balsai. Ema susižavėjusi nusišypsojo. Ak, kaip nuostabu pagaliau būti suaugusiai.
Artėjant dvyliktai Linda atidarė virtuvės duris. Priblokštos tarnaitės pakėlė akis į ją. Tai geras priminimas, kad turėtų lankytis čia dažniau.
Neseniai įdarbintieji stovėjo sustingę, lyg būtų atvykusi komisija.
Dabar Linda nekreipė į tai dėmesio. Ji buvo išalkusi, truputį apgirtusi ir visai nenorėjo paisyti Merės raginimo ką nors pabučiuoti. Atvirkščiai. Norėjo tik pavalgyti, o pavalgiusi eiti miegoti. Šventėje viskas vyksta savaime ir be jos.
Metrdotelė atėjo jos pasitikti ir mostelėjo į virtuvės kampą, kuriame stypsojo mergaitė, panaši į sulytą kačiuką. Nuo jos bjaurios skrybėlės kapsėjo vandens lašai.
Negaliu jos atsikratyti. Atsisako išeiti iš virtuvės.
Suirzusi metrdotelė papurtė galvą.
Aš pakalbėsiu, – pasakė Linda. – Jūs galite grįžti pas svečius.
Atsisukusi į įsibrovėlę Linda pasiteiravo:
– O kas tu?
Užsispyrimas Lindai patiko. Tai rodo ambicijas.
– Gal kiaurai permirkęs daiktas? – prisistatė mergina ir plačiai nusišypsojo parodydama sveikus dantis.
Akivaizdu. Bet man įdomiau, ką veiki viešbutyje?
– Ieškau darbo.
Naujųjų naktį?
Negaliu įsivaizduoti geresnės progos. Šiandien man sukanka aštuoniolika, – išdidžiai pareiškė ji.
Merginos oda graži, pati atrodė atvira ir maloni.
– Nusiimk skrybėlę, – ryžtingai paliepė Linda.
Merginai ant nugaros nusviro ilga, stora kasa. Pagal išvaizdą ji tiko, net jei šukuosena nešiuolaikiška.
– Koks tavo vardas?
– Ema.
Lindos pilvas suurzgė. Tai nulėmė merginos likimą.
– Sutepk man du sumuštinius, – įsakė ji. – Jei liksiu patenkinta, gausi darbą. Jei ne – eisi atgal į gatvę. Elinora parodys, kur gali
pasikabinti paltą ir kur stovi šaldytuvai. Bet daugiau pagalbos negausi. Po dešimties minučių laukiu sumuštinių. – Linda pažvelgė į laikrodį. – Pasiruošk, bėgte marš.
Bėda su mergaitėmis tokia, kad vos išmokusios dirbti jos visada išteka. Todėl praktiškiau įdarbinti vaikinus, nors mergaitės dirba geriau. Jos greitesnės, kruopštesnės, o juodaodė Elinora parodė esanti virtuvės atrama. Ji laikosi atskirai, neskleidžia gandų taip kaip kitos ir dirba daugiau už visas. Be to, gabi. Jos paruošta lėkštė be galo žadina apetitą.
Linda pastebi viską, net jei darbuotojai to nežino. Jai tai buvo savaime suprantami dalykai. Linda visiškai priklausoma nuo gero jų darbo. Ir lojalumo. Tas, kuris nešiodavo paskalas apie svečius, iškart išlėkdavo į gatvę. O Elinora, regis, nekalba apie nieką. Atrodo, nenori pyktis net su bendradarbiais. Išskirtinė savybė. Mat šiaip čia nuolat baramasi, visada kas nors jaučiasi nuskriaustas. Deja, kol kas Elinoros odos spalva neleido perkelti jos aukštu aukščiau, kad aptarnautų svečius, bet, nepaisydama to, Linda ketino išplėsti merginos atsakomybės lauką. Jei šita naujoji, Ema, bus tinkama, Elinora turės priglausti ją po savo sparnu. Linda nuolat dairėsi tokių perliukų kaip jaunos ambicingos moterys.
Po devynių minučių Ema atnešė didelę lėkštę su seniai matyto patrauklumo sumuštiniais.
– Ir visa tai paruošei pati?
Ema ryžtingai linktelėjo.
Linda atsikando didelį pirmojo kąsnį. Garsiai sudejavo. Skanųjį padažą po lašišos gabalėliais paruošė Elinora. Linda puikiai atpažino savo mėgstamiausio padažo skonį.
padažas?
Ema nedvejodama linktelėjo.
Linda valandėlę pasvarstė ir pastūmė lėkštę.
– Gerai, Ema. Tu gauni darbą. Bet ne už sumuštinį... nes jį padarė Elinora, o už tai, kad meluoji. Tu iš tiesų nori šio darbo, ar ne?
Ema vėl linktelėjo, tik šįkart stipriau. Blyškiai rožinius skruostus papuošė šypsena.
– Tai darbas mano?
Taip. Gyvensi kartu su Elinora. Turėsi būti pasirengusi prisistatyti, kai pakviesiu, o tai gali būti bet kuriuo paros metu. Dabar bus bandomasis mėnuo, o paskui įvertinsiu tave su...
Nustebusi Linda nutilo, nes Big Benas pasveikino naująjį dešimtmetį dusliais, lemtingais dūžiais.
Ji pražiopsojo dvyliktą. Dažniausiai stovėdavo balkone ir kartu su svečiais pakeldavo taurę, nors šie tuo metu labiau būdavo užsiėmę vienas kitu.
Na taip, nieko tokio sutikti dvyliktą su tais, kurie, kaip ir ji, dirbo visą dieną. Pati kalta, kad valgė per mažai ir išgėrė, ko gero, per daug.
Atsisukusi į darbuotojas pamatė, kad naujokė Ema ir Elinora šypsosi viena kitai, ir tarsi tik tada Linda suprato, kad 1960-ieji visiems kitiems atrodo ypatingi.
Ji atsikando dar vieną sumuštinio kąsnį ir linktelėjo personalo kambarių pusėn. Elinora paėmė Emą už rankos ir abi nubėgo koridoriumi. Linda padovanojo darbuotojams šampano. Girdėjo, kaip jo buteliai pokši aidint šūksniams ir džiugiam juokui.
O pati pakils liftu į kabinetą. Ten yra jos viskio.
Kitą rytą skaudančia galva ji nuoga vaikščiojo po savo apartamentus rinkdama tai, ką vakar nerūpestingai išmėtė. Suknelė gulėjo ant
