Sugrįžimas į sapnų krautuvę by knygos.lt

SUGRĮŽIMAS Į SAPNŲ KRAUTUVĘ

IEŠKOMI NUOLATINIAI PIRKĖJAI

Iš korėjiečių kalbos vertė

Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas

VILNIUS, 2025

Versta iš: 이미예 (Lee Miye), 달러구트 꿈 백화점 2. 단골손님을 찾습니다 (Dalleoguteu Kkum Baekhwajeom 2. Dangolsonnimeul Chatsseumnida), Seoul: Paektorinain, 2021.

Knygos leidimą parėmė

Korėjos literatūros vertimo institutas (LTI Korea) / This book is published with the support of the Literature Translation Institute of Korea (LTI Korea)

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-602-3

DALLERGUT DREAM

DEPARTMENT STORE #2: I’m Looking for Regular Customers

This Lithuanian edition was published by Sofoklis in 2025 by arrangement with Sam & Parkers Co., Ltd. c/o KCC(Korea Copyright Center Inc.), Seoul and Chiara Tognetti Rights Agency, Milan.

Turinys

Prologas. Dalerguto mansarda 7

1. Pirmosios Peni derybos dėl atlyginimo

2. Skundų departamentas

3. Vava Slyplendė ir sapnų dienoraštį rašantis vyras

4. Sapnas, kurį gali sukurti tik Otra

5. Testavimo centro lytėjimo skyrius

6. Kalėdų Senelis ne sezono metu

7. Neįteikti kvietimai

8. Noktilukų skalbykla

9. Kviestinis pižamų vakarėlis

Epilogas 1. Šių metų sapno apdovanojimų ceremonija

Epilogas 2. Maksimas ir sapnų gaudyklė

Prologas

DALERGUTO MANSARDA

Nuosavame name, esančiame nuo Dalerguto sapnų krautuvės apie ki lomet rą į pietus, kartu su tėvais gyvenanti Peni dar nebuvo atsigulusi į lovą. Ta proga, kad ji jau metus dirba sapnų krautuvės administracijoje pirmame aukšte, visa šeima surengė mažą vakarėlį, todėl prie stalo susėdo gana vėlai.

– Per tuos metus turėjai daug privargti, kol prie visko pripratai. Labai tavim didžiuojuosi, Peni. O čia – mūsų dovana.

Peni tėtis ant stalo sunkiai užkėlė kokią dešimtį knygų. Įvairūs patarimai ir esė asmenybės tobulinimo tematika, skirti neseniai įžengusiems į suaugusiųjų pa sau lį.

– Nežinau, ar turėsiu laiko viską perskaityti. Juk mano dienoje ne keturiasdešimt aštuonios valandos, – kalbėjo Peni, bandydama atmegzti negrabiai surištą kaspino mazgą. – Tarp kitko, turiu džiugią naujieną. Kadangi jau praėjo metai, kaip dirbu, tapau valstybės pripažinta sapnų pramonės darbuotoja.

– Tuomet galbūt?..

– Taip, tik rai. Sako, kad gausiu leidimą, su kuriuo galėsiu patekti į kompanijų zoną, esančią vakaruose. Be to, rytoj visi darbuotojai po vieną eis derėtis dėl atlyginimo. Tik riau siai tuo

metu Dalergutas nim * man įteiks leidimą. Dabar tik rai jaučiuosi pilnaverte sapnų krautuvės darbuotoja.

– Visą gyvenimą taip pavydėjau žmonėms, kurie traukiniu važiuoja į kompanijų zoną, o kad mano duktė galės ten patekti…

Iš jaudulio tėtis nebesugebėjo baigti sakinio.

– Dirbti Dalerguto sapnų krautuvėje daug nuostabiau nei toje kompanijų zonoje. O ką ten turėsi daryti? – nuo lūpų kampučių šluostydamasi kreminį padažą, paklausė mama.

– Gerai ir nežinau. Teks dirbti ne krautuvėje, tad tik riausiai susitiksiu su sapnų kūrėjais? Jau esu apsilankiusi Jasnūzės Otros namuose. Kompanijų zonoje – daug sapnus kuriančių įmonių, daug kūrėjų, tad tik riau siai važinėsiu ten su įvairiais smulkiais pavedimais.

Peni jau buvo apsilankiusi vienos iš legendinių sapnų kūrėjų, Jasnūzės Otros, namuose, kad iš ten pa siimtų sapno „Kito gyvenimas“ bandomąjį leidimą.

– Ir kada šita pagrandukė spėjo taip užaugti… Tik ten nepridaryk jokių bėdų.

– Tiesa. Dabar jau nebegalima daryti tokių didelių klaidų kaip pernai. Nesiblaškyk, visada būk susikaupusi…

Peni apsimestinai palingavo galva. Pastaruoju metu tėvai ėmė vis labiau kabinėtis. Kai policija sugavo nusikaltėlį, pavogusį Jaudulio butelį, ir pa skambino į namus, kad patik rintų patirtus nuostolius, kažkodėl ragelį turėjo pakelti būtent Peni mama, tad neliko kitos išeities, kaip tik iškloti viską apie butelio vagystę. Tada teko išklausyti tiek priekaištų, kad net ausys kaito, todėl Peni nusprendė daugiau nė žodžiu neužsiminti apie tai, kas nutinka darbe.

* Pagarbus korėjietiškas kreipinys į kitą asmenį (čia ir toliau – vert. past.).

Vargais negalais kentėdama užgriuvusią nesibaigiančių priekaištų laviną, Peni pasijuto lyg gailestį kelianti papūgėlė, vos telpanti į narvelį, iš kurio nė karto taip ir nebuvo paleista, tad kurį laiką tik kartojo: „Nesijaudinkit“, „Aš juk ne paskutinė kvailė“, kol galiausiai, išsekusi dar labiau nei prieš vakarienę, atsistojo: – Skaniai baikite vakarienę. Aš jau eisiu.

Grįžusi į kambarį, iškart suvertė ant stalo tėvų dovanotas knygas. Lentynose nebuvo laisvos vietos naujoms. Kurį laiką pasvarsčiusi, ėmė negailestingai rinkti užduočių pratybų sąsiuvinius, kuriuos sprendė tuo metu, kai ruošėsi darbo pokalbiams. – Dabar juos galima ir išmesti.

Peni atsivertė vieną sąsiuvinį, kurio iki galo taip ir neišsprendė. Norėjo tą sąsiuvinį kam nors atiduoti, jei tik galėtų švariai ištrinti atsakymus, tačiau prie kiek vienos užduoties kažkas įrašyta tušinuku. Nusivylusi vartė puslapius ir galiausiai jos žvilgsnis sustojo ties viena užduotimi, kurią bandė išspręsti.

Prieš metus, kai įnirtingai ruošėsi darbo pokalbiams, antrame kavinės aukšte teisingą atsakymą į šį klausimą buvo pasakęs noktiluka Asamas.

Klausimas. Išrinkite sapną ir jo autorių, kuriam 1999 metais „Šių metų sapno“ apdovanojimų ceremonijoje vertinimo komisija vienbalsiai skyrė didįjį prizą.

a. Kikas Slamberis „Sapnas apie tapimą daugiapelekiu delfinu, skrodžiančiu Ramųjį vandenyną“

b. Jasnūzė Otra „Sapnas apie tapimą tėvais vienai savaitei“

c. Vava Slyplendė „Sapnas apie žvelgimą į Žemę dreifuojant kosmose“

d. Dodžė „Arbatėlė su istorine asmenybe“

e. Aganepė Koko „Sapnas apie nevaisingą porą, susilaukusią trynukų“

Tą akimirką, kai pažvelgė į užduotį, visa situacija ir tos dienos nuotaika iškilo taip aiškiai, lyg viskas būtų nutikę tik vakar. Peni puikiai prisiminė ir teisingą atsakymą.

– Teisingas atsakymas – a. Juk tai trylikamečio Kiko Slamberio debiutinis darbas, – sumurmėjo su pasitikinčia šypsena ir garsiai užvertė sąsiuvinį.

Galvoje lyg vijurku pralėkė visi įvykiai, nutikę per metus nuo tos dienos, kai kavinėje ruošėsi darbo pokalbiui. Pagalvojus, kad laiką praleido daug prasmingiau nei anksčiau, krūtinę užliejo neišmatuojamas pasitenkinimas. Įgijo nemažai pasitikėjimo, supratusi, kad po truputį pripranta prie administratoriaus darbo, per tą laiką labai nemažai išmoko.

Nė neįtardama, kad tai, ką žino, tėra tik saujelė to, kas nutinka sapnų krautuvėje, niūniuodama tvarkė knygų lentynas. Taip ramiai ir slinko šis vakaras.

O tuo metu sapnų krautuvės savininkas Dalergutas buvo savo mansardoje. Ji jaukiai įrengta pačiame sapnų krautuvės, antikvarinio medinio pa stato, kur kiek viename aukšte pardavinėjami įvairiausi sapnai, viršuje.

Virš penkto aukšto, kur išdėlioti sapnai su nuolaida, įrengta slapta mansarda; žvelgiant iš lauko tai tebuvo tik mažas langelis smailokame trikampiame stoge ir tik rai nepriminė erdvės, tinkamos gyventi žmogui. Viduje daug erdviau, nei galėjai tikėtis, tačiau kambariukas, be jokios abejonės, labai paprastas

ir niekuo neypatingas, turint omenyje Dalerguto reputaciją.

Kažkas klausė, ar jis nenorėtų gyventi ištaigingame name kaip žymūs sapnų kūrėjai ar didžiųjų sapnų prekybviečių savininkai, tačiau pats Dalergutas nė nemanė palikti šios vietos, juk įrengė ją pagal savo skonį. Be to, buvo be galo patenkintas, kad į biurą, esantį pirmame aukšte, gali patekti vos per tris minutes.

Vienas neįprastas dalykas: pačiame mansardos viduryje stovi galvūgaliais suremtos keturios lovos, tačiau visų rėmai, čiužinio storis, netgi medžiaga, iš kurios pagaminta patalynė, visiškai skirtingi. Visas lovas gaubė pagal užsakymą pagamintas nuo lubų besidriekiantis baldakimas, kurio kuriamas erdvinis pojūtis leido vienu metu pajusti stabilumą ir atvirumą, kad ir kurioje gulėtum.

Keturios lovos pa statytos tam, kad galėtum atsigulti į tą, kuri labiausiai tiks išsirinktam sapnui, ši jo paprastos kasdienybės dalis Dalergutui labiausiai rūpėjo. O mansardos apstatymu savininkas beveik nesirūpino. Seni baldai ėmė klaipytis, todėl darėsi sunku atidarinėti jų dureles, nuolat gendanti buitinė technika po truputį ėmė prarasti savo funkcijas, nuo dėmėmis nusėtų langų rėmų lupinėjosi dažai. Jutiklinė lemputė priešais kambario duris įsijungdavo ir išsijungdavo, kada pati panorėjusi, tačiau ir į tai Dalergutas nekreipė nė menkiausio dėmesio.

Baigęs darbą, Dalergutas vakarojo savo mansardoje. Apsivilkęs naktinius marškinius, sėdėjo ant pačios žemiausios iš visų keturių lovų ir bandė vienu ypu perskaityti visus laiškus, kurių vien šią savaitę gavo daugiau nei trisdešimt. Ant lovos mėtėsi bet kaip paskleisti atplėšti vokai.

Susivienijo daug žadantys kompanijų zonos elitiniai naujokai!

Buvusių tyrėjų kuriamą sapną dviem

„Labanakt, susitiksim sapnuose“ paversime realybe!

Dalergutai nim, siūlydami išskirtines pardavimo teises šiam naujam kūriniui, norėtume…

Siūlymų naujausius produktus pardavinėti tik Dalerguto sapnų krautuvėje niekuomet netrūko, jais sapnų kūrėjai tiesiog tvindydavo. Norėdami patraukti investuotojų dėmesį tuo, kad yra pasirašę išskirtines sutartis su Dalerguto sapnų krautuve, jie siųsdavo panašius laiškus Dalergutui dar prieš baigdami kurti sapną. Tačiau Dalergutas puikiai žinojo, kad tokie sapnai keleriems metams užstringa plėtros stadijoje, todėl galutinio produkto pardavimas gerokai susivėlina.

Nuobodžiaudamas jis praplėšė paskutinį laišką. Supratęs, kad tai – vienas iš to nedaugelio, kurių iš tiesų laukė, kaipmat nušvito.

Dalergutai nim, gavome Tamstos siųstą renginio programą. Skamba labai įdomiai. Būtinai norėtume dalyvauti.

Netrukus perduosime produktų, kuriais galėtume paremti, sąrašą.

Baldų kompanija „Lovų miestelis“

Tiesą pasakius, pastaruoju metu visą Dalerguto dėmesį buvo užvaldęs kažkoks „neregėtas renginys“, kurį planavo rudeniui. Apie šį ambicingą planą iki šiol nežinojo net krautuvės darbuotojai.

Laimei, iš reikalingų įmonių vienas po kito ėjo teigiami atsakymai. Jei taip tęsis ir toliau, po keleto mėnesių darbuotojams bus galima pranešti jaudinančią žinią.

Perskaitęs „Lovų miestelio“ atsakymą, jis ištiesė sustingusią nugarą ir atsistojo. Neskubėjo tvarkyti ant lovos bet kaip išmėtytų laiškų.

– Ir kada pasidarys paprasčiau… Savaitgalį reikės imtis generalinės tvarkos.

Atidėjęs šį darbą, atsistojo priešais lentyną, kuri tobulai dengė visą sieną nuo grindų iki lubų. Ieškojo, ką galėtų pa skaitinėti prieš miegą. Maždaug jo akių aukštyje iš eilės sustatyti dienoraščiai, ant kurių užrašyti metai. Dalergutas išsitraukė tą, ant kurio puikavosi skaičius 1999.

– Puiku, prieš renginį reikia pa skaityti senus pirkėjų dienoraščius. Turėtų labai padėti.

Dienoraštis gan senas, padarytas skirtingo dydžio popieriaus lapus surišus tvirta virvele. Ant storo ir šiurkštaus viršelio likę margo prabėgusio laiko pėdsakų. Viduryje juodu rašalu paties Dalerguto ranka užrašytos raidės – „1999-ųjų sapnų dienoraščiai“. Ir seniau, ir dabar jam labai patinka pačiam ką nors rašyti ar gaminti. Antra vertus, prisiliesti prie technikos – pati sunkiausia užduotis. Visi krautuvės darbuotojai puikiausiai žinojo, kad netgi tokio palyginti paprasto įrenginio kaip spausdintuvas dažni gedimai – tiesiog įprasta kasdienybė.

Vienoje rankoje laikydamas seną dienoraštį, Dalergutas šmurkštelėjo po patalais ant arčiausiai durų stovinčios lovos. Rodės, minkšti ir švelnūs pūkai apgaubė kiek vieną ląstelę. Pervertus keletą puslapių, ėmė plūsti miegas. Ilgais pirštais

trindamas akių kampučius nesėk mingai bandė dar šiek tiek atsilaikyti. Dalergutas be įprastinio darbo krautuvėje slapta nuo visų ruošėsi planuojamam renginiui, todėl jau buvo išnaudojęs visas šios dienos jėgas.

„Jaunystėje tiek jėgų likdavo…“

Atsiduso, ir atodūsis iškart virto žiovuliu. Išsižiojo taip plačiai, kad net ašaros ištryško. Šiuo metu geriausias pasirinkimas būtų tiesiog išsimiegoti. Rytojaus dienotvarkėje – derybos dėl darbuotojų atlyginimų, nėra nė vienos laisvos valandėlės. Galiausiai nutarė dienoraštį pavartyti vėliau, nutaikęs laisvesnę valandėlę.

Padėjo atverstą ant apvalaus naktinio staliuko šalimais lovos, leng vai truktelėjo nukarusią lempos jungik lio virvelę ir išsyk giliai įmigo.

Dabar tamsią mansardą užpildė tik žemas gilus Dalerguto kvėpavimas ir laik rodžio rodyklės tiksėjimas. Kai tamsa apsiprato su kambariu, mėnulis pro langą pa leng va apšvietė kiek vieną jo kertelę, o pro plyšius, žiojėjančius langų rėmuose, plūstelėjo vėjas. Sugedusi jutiklinė lemputė vėl skaisčiai įsižiebė. Skaisčiai raudona šviesa susitiko su sidabrine mėnesiena ir stebuk lingai suspindo virš atversto dienoraščio.

1999 m. rugpjūčio 20 d.

Ką tik pabudau iš sapno. Privalau jį užrašyti, kol neišnyko tie ryškūs pojūčiai.

Sapne buvau milžiniška daugiapelekė delfinė. Pradėjau plaukti nuo kranto ir po truputį nėriau gilyn. Nė kiek nesijaudinau, ar kas nors spėtų mane išgelbėti, jei pritrūktų oro ir į nosį imtų skausmingai veržtis sūrus jūros vanduo. Tas pribloškiantis potyris buvo pats nuostabiausias dalykas šiame sapne.

Kiko Slamberio sapnuose randi laisvę – ne pavojingą, kuomet negali nė žingsnio į šalį žengtelėti, o saugią, kurios mes visi taip trokštame. Kuo gilesnė jūra, tuo stipriau jauti, kad grįžti namo.

Bandau pajusti raumenis, besitęsiančius nuo nugaros pelekų iki pat uodegos. Stipriai ją nuleidus ir vėl pakėlus, greitis akimirksniu išauga. Dabar jūros paviršius tampa lubomis, ir po mano balto pilvo oda atsiveria už dangų gilesnis tik man skirtas pa sau lis.

Nėra reikalo žiūrėti. Viską pirmiausia pajuntu visais pojūčiais. Instinkty viai pašoku virš vandens. Net nekyla mintis, kad nesugebėsiu. Tobulai aptakus kūnas švelniai prisiliečia prie vandens paviršiaus ir pakilęs beatodairiškai skrodžia orą.

Staiga visą kūną perveria nesuprantamas nervingas dilgčiojimas. Imu jaudintis dėl savo pavidalo, palikto ant tolimo kranto. Iš visų jėgų stengiuosi nesustoti, kad iš kažkur atsiradusį nemalonų jausmą užgožtų besiraitančios bangos.

„Man neskirta ten būti.“

Kai imu priprasti prie aštrių pojūčių, kai kyla iliuzija, jog tik rai esu delfinė, imu po truputį atsipeikėti. Pabundu tą akimirką, kai žmonių ir jūrų pa sau lis trumpam susilieja, o aš, regis, nepriklausau nei vienam, nei kitam.

Rodos, jog tai, kad būtent dabar susapnavau Kiko Slamberio, vos trylikos metų berniuko, sukurtą sapną, buvo lyg neišvengiama lemtis. Negali žinoti, gal šis genia lus berniukas taps jauniausiu didžiojo prizo laimėtoju per apdovanojimų ceremoniją, rengiamą metų pabaigoje.

Tačiau aš to neišvysiu…

Būtų per daug pavojinga…

Atverstame puslapyje matėsi tik tiek. Sugedusi jutiklinė lemputė išsijungė ir mansardą vėl apgaubė tamsa.

Atversta knyga su nežinia kieno parašytu dienoraščiu, seni Dalerguto baldai, sujaukti niekučiai kūrė keistai harmoningą aplinką. Ji labai skyrėsi nuo apatiniuose aukštuose esančios šviesios ir visuomet gyvybingos sapnų krautuvės, kur dvidešimt keturias valandas per parą žmonės ateina pirkti sapnų.

Sugrįžimas į sapnų krautuvę